En

○ Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimų.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų ir kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, juos pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga, o įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas. Taigi prašymai išaiškinti, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui. Kaip minėta, būtent šie prašymai sudaro didžiąją nežinybingų prašymų dalį.

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – didesnės negu 500 minimalių gyvenimo lygių vertės turto turėjimą nuosavybės teise, žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjo teigimu, šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neaiški, dviprasmiška ir nesuprantama, jam kilo neaiškumų dėl šios veikos baigtumo momento, taip pat turto vertės, kaltės formos nustatymo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prašymu iš esmės siekta išsiaiškinti teisinio reguliavimo turinį, pareiškėjui kilusius minėtos nuostatos taikymo neaiškumus; iš prašymo argumentų nematyti, jog pareiškėjui kilę teisinio reguliavimo neaiškumai negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę, inter alia teismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir yra tokie, kad užkerta kelią formuotis teismų praktikai dėl Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio taikymo bei kelia esmines abejones dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą pagal šį Baudžiamojo kodekso  straipsnį.

Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendime, kuriuo atsisakyta nagrinėti Seimo narių grupės prašymą ištirti Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatų konstitucingumą, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėja, grįsdama savo abejones dėl ginčijamų nuostatų atitikties Konstitucijai, iš esmės siekė išsiaiškinti jų turinį, galimus jų taikymo neaiškumus.

2014 m. birželio 17 d. sprendime, atsisakydamas nagrinėti minėtą Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti teisės aktų, kuriais reguliuojamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjui, numatančiam hipotetines situacijas, kurios gali susidaryti taikant ginčijamą teisinį reguliavimą, kilo neaiškumų dėl jo aiškinimo ir taikymo, taip pat kad pareiškėjui aktualūs teisės taikymo klausimai išspręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje.

Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos, susijusios su politinės partijos teise gauti valstybės biudžeto asignavimus partijos veiklai finansuoti. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš tiesų pareiškėjui kilo abejonių ne dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, o dėl jo aiškinimo ir taikymo praktikoje.

Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu kaip nežinybingą atsisakyta nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuojanti Civilinio kodekso nuostata, pagal kurią, pareiškėjo teigimu, valstybė iš valstybės biudžeto ne tik tam tikrais ypatingais (išimtiniais), o iš esmės visais atvejais privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl Seimo priimtų teisės aktų, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta juos antikonstituciniais. Pareiškėjas tokį šios Civilinio kodekso nuostatos turinį, kurį jai suteikė remdamasis teismų praktika, traktavo kaip pagrindą abejoti jos konstitucingumu, tačiau Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamos nuostatos aiškinimo ir taikymo praktika teismuose nėra nusistovėjusi, taigi pareiškėjas ginčijo ne šios nuostatos atitiktį Konstitucijai, o jos aiškinimo ir taikymo teismuose praktiką.