En

● Atsisakymas nagrinėti prašymą, paduotą institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Pagal Konstitucijos 106 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 64, 65 straipsnius su prašymu ištirti, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Prezidento, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir (arba) įstatymams, turi teisę kreiptis teismai, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė (t. y. ne mažiau kaip 29 Seimo nariai), taip pat Seimas in corpore; dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams į Konstitucinį Teismą taip pat gali kreiptis Vyriausybė, o dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams – Prezidentas.

Konstitucinio Teismo praktikoje yra pasitaikę, kad į jį kreipėsi per maža Seimo narių grupė (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti prašymą ištirti Vyriausybės nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktį Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, nes jį pateikė 9 Seimo narių grupė, t. y. nustatytų reikalavimų neatitinkantis subjektas), tačiau paprastai tuo pagrindu, kad prašymą pateikė subjektas, neturintis teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsisakoma nagrinėti teismų pateiktus prašymus tais atvejais, kai nustatoma, jog besikreipiančiam į Konstitucinį Teismą teismui jo nagrinėjamoje byloje nereikia taikyti ginčijamo teisės akto.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą yra ypatingi, be kita ko, todėl, kad teismai, suabejoję teisės akto atitiktimi Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nėra savitikslis dalykas, jo paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas yra suformavęs locus standi doktriną. Jis yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. Teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Argumentuojant tuo, kad prašymą pateikęs teismas neturėjo locus standi, nes ginčijo jo nagrinėjamoje byloje netaikytiną teisės aktą, pastaraisiais metais atsisakyta nagrinėti ne vieną prašymą[1].

Antai Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti Baudžiamojo kodekso nuostatos atitiktį Konstitucijai. Šis teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl turtinės žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, už kuriuos baudžiamojoje byloje asmuo buvo nuteistas, jam skirta bauda ir konfiskuotas jo pasisavintas didelės vertės turtas, atlyginimo; baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, konstatuota, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Vilniaus apygardos teismas sustabdė civilinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso nuostata, pagal kurią teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje, kurioje priėmė nutartį kreiptis į Konstitucinį Teismą, neturi (ir negali) taikyti ginčijamos Baudžiamojo kodekso nuostatos, nes joje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimą) gali taikyti tik baudžiamąją bylą sprendžiantis teismas.

Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti teisės aktų, kuriais reguliuojamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, atitiktį Konstitucijai. Šis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendė pramoninio sodo obelų sodinių vertės nustatymo ir atlyginimo klausimą. Iš jo nagrinėtos civilinės bylos buvo matyti, kad ginčas tarp ieškovės – žemės ūkio bendrovės, kuriai nuosavybės teise priklauso pramoniniai sodai, ir atsakovės, kuriai buvo padovanotas žemės sklypas (kurio dalyje yra minėti pramoniniai sodai), kilo jau po to, kai kitas asmuo įstatymo nustatyta tvarka atkūrė nuosavybės teises į šį žemės sklypą. Konstitucinis Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjui aktualūs visuomeniniai santykiai yra reguliuojami Civilinio kodekso. Taigi pareiškėjas neturėjo pagrindo, spręsdamas kompensacijos už sodinius dydžio klausimą, taikyti tų teisės aktų, dėl kurių atitikties Konstitucijai kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

 [1]     Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d., 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. liepos 7 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimus.