Byla Nr. 14/98
                                
            LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
                                
                            SPRENDIMAS

        DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 
                      1999 M. SPALIO 21 D.
      NUTARIMO MOTYVUOJAMOSIOS DALIES 4 IR 7 PUNKTŲ NUOSTATŲ
                           IŠAIŠKINIMO
                                
                      2009 m. lapkričio 6 d.
                             Vilnius

     Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis  iš
Konstitucinio   Teismo  teisėjų  Armano  Abramavičiaus,     Tomos
Birmontienės,   Prano   Kuconio,  Kęstučio   Lapinsko,     Zenono
Namavičiaus,  Ramutės  Ruškytės,  Egidijaus  Šileikio,    Algirdo
Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
     sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
     dalyvaujant   prašymą   išaiškinti  Lietuvos     Respublikos
Konstitucinio  Teismo  1999 m. spalio 21 d. nutarimą   pateikusio
pareiškėjo   -   Seimo  atstovui  Seimo   Pirmininko     pirmajam
pavaduotojui Raimondui Šukiui,
     remdamasis   Lietuvos  Respublikos  Konstitucinio     Teismo
įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. spalio 29
d.  apsvarstė  Lietuvos  Respublikos  Seimo  prašymą   išaiškinti
Lietuvos  Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21   d.
nutarimo  "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos  1991
m. sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo  Lietuvos
Respublikos   piliečio  pase"  atitikimo  Lietuvos    Respublikos
Konstitucijai"  motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostatą  "asmens
vardas  ir  pavardė  piliečio pase turi būti  rašomi   valstybine
kalba" ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatą "Jeigu  teisės
normomis  būtų  nustatyta, kad šių piliečių vardai  ir   pavardės
Lietuvos   Respublikos  piliečio  pase  rašomi  kitokiais,     ne
lietuviškais  rašmenimis,  būtų ne tik  paneigtas   konstitucinis
valstybinės  kalbos  principas, bet ir sutrikdyta  valstybės   ir
savivaldybių  įstaigų,  kitų  įmonių, įstaigų  bei   organizacijų
veikla"  tuo  aspektu,  ar, Lietuvos Respublikos  piliečio   pase
įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties  paso
kitų  įrašų  skyriuje  galima nurodyti asmens vardą  ir   pavardę
kitokiais,  ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta  forma,
kai  asmuo  to pageidauja ir kai egzistuoja  pirminiai   užsienio
valstybėse  išduoti  asmens tapatybę patvirtinantys   dokumentai,
kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai.

     Konstitucinis Teismas
                            nustatė:

                                I
     1. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d.  konstitucinės
justicijos byloje Nr. 14/98 pagal pareiškėjo - Vilniaus apygardos
teismo  prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos  Aukščiausiosios
Tarybos  1991 m. sausio 31 d. nutarimas "Dėl vardų ir   pavardžių
rašymo   Lietuvos  Respublikos  piliečio  pase"    neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams,
priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1991  m.  sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir  pavardžių   rašymo
Lietuvos   Respublikos   piliečio  pase"   atitikimo     Lietuvos
Respublikos  Konstitucijai" (Žin., 1999, Nr. 2660-2662; toliau  -
ir Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas).
     2.  Konstitucinio  Teismo  1999 m. spalio  21  d.   nutarime
pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991
m. sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo  Lietuvos
Respublikos  piliečio  pase" 2 punktas  neprieštarauja   Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
     3.  Pareiškėjas  -  Seimas prašo  išaiškinti   Konstitucinio
Teismo  1999  m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies   4
punkto nuostatą "asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti
rašomi  valstybine  kalba"  ir motyvuojamosios dalies  7   punkto
nuostatą "Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių  piliečių
vardai  ir  pavardės Lietuvos Respublikos piliečio  pase   rašomi
kitokiais,  ne  lietuviškais rašmenimis, būtų ne  tik   paneigtas
konstitucinis  valstybinės  kalbos principas, bet ir   sutrikdyta
valstybės  ir  savivaldybių  įstaigų, kitų įmonių,  įstaigų   bei
organizacijų  veikla"  tuo  aspektu,  ar,  Lietuvos   Respublikos
piliečio  pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine  kalba,
to  paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens  vardą
ir   pavardę   kitokiais,   ne  lietuviškais,   rašmenimis     ir
nesugramatinta  forma, kai asmuo to pageidauja ir kai  egzistuoja
pirminiai   užsienio   valstybėse   išduoti   asmens     tapatybę
patvirtinantys  dokumentai,  kuriuose  asmens vardas  ir   (arba)
pavardė įrašyti nelietuviškai.

                                II
     Konstitucinio  Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo   atstovas
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Raimondas Šukys  paaiškino
motyvus,  paskatinusius  Seimą  prašyti  išaiškinti  kai   kurias
Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo nuostatas,  ir
atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų pateiktus klausimus.

     Konstitucinis Teismas
                          konstatuoja:

                                I
     1.   Konstitucinio  Teismo  įstatymo  61  straipsnyje    yra
įtvirtinti  Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai  aiškinti
savo  nutarimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra  konstatavęs,
kad  jis  turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo   baigiamuosius
aktus.
     2.  Konstitucinio  Teismo įstatymo 61 straipsnio  1   dalyje
nustatyta,  kad  Konstitucinis Teismas savo nutarimą   oficialiai
aiškina  pagal  dalyvavusių byloje asmenų, kitų  institucijų   ar
asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.
     Seimas  buvo suinteresuotas asmuo konstitucinės   justicijos
byloje  Nr. 14/98, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 1999  m.
spalio 21 d. nutarimas.
     Taigi  Seimas  turi teisę prašyti išaiškinti   Konstitucinio
Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą.
     3.  Dėl  Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo   priimamas
sprendimas  - atskiras dokumentas (Konstitucinio Teismo  įstatymo
61 straipsnio 2 dalis).
     4.   Konstitucinis  Teismas  savo  aktuose  ne  kartą    yra
konstatavęs,  kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų  baigiamųjų
aktų aiškinimo instituto paskirtis - plačiau, išsamiau atskleisti
atitinkamų  Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo   akto
nuostatų  turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų   užtikrintas
deramas  to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo   akto
vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju
aktu būtų vadovaujamasi.
     5.  Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir   tai,
kad  jo nutarimas yra vientisas; nutariamoji (rezoliucinė)  dalis
yra  grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais;   aiškindamas
savo  nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek  nutarimo
nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio;
dėl  Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas  sprendimas
yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.
     6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3  dalį
Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą  nekeisdamas
jo turinio.
     Ši  Konstitucinio  Teismo įstatymo 61 straipsnio  3   dalies
nuostata, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, be
kita  ko,  reiškia, kad aiškindamas savo nutarimą   Konstitucinis
Teismas  negali  jo  turinio aiškinti taip,  kad  būtų   pakeista
nutarimo   nuostatų  prasmė,  inter  alia  prasminė     elementų,
sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai,  kuriais
grindžiamas  tas  Konstitucinio Teismo nutarimas, taip  pat   kad
Konstitucinis   Teismas   negali  aiškinti  to,  ko  jis     toje
konstitucinės  justicijos byloje, kurioje buvo priimtas  prašomas
išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą  yra
konstatavęs  ir tai, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio  Teismo
nutarimą,  kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja   naujos
konstitucinės justicijos bylos.
     Šiame   kontekste  paminėtina,  kad,  kaip  ne  kartą    yra
konstatavęs Konstitucinis Teismas,  Konstitucijos 107  straipsnio
2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo  sprendimai
klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai,  yra
galutiniai  ir  neskundžiami,  formuluotė  "yra  galutiniai    ir
neskundžiami" reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai,
išvados,   sprendimai,   kuriais  yra  baigiama     konstitucinės
justicijos  byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji   aktai,
yra  privalomi  visoms valdžios institucijoms, teismams,   visoms
įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams,
neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo
baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui,
jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali  jų
pakeisti  arba  jų  peržiūrėti,  jeigu  tam  nėra   konstitucinio
pagrindo.
     Taigi oficialiai aiškinant (pagal byloje dalyvavusių asmenų,
kitų   institucijų  ir  asmenų,  kuriems  Konstitucinio    Teismo
nutarimas  išsiųstas,  prašymą,  taip pat  paties   Konstitucinio
Teismo   iniciatyva)  Konstitucinio  Teismo  nutarimus,     kitus
baigiamuosius  aktus  oficialioji  konstitucinė  doktrina    nėra
koreguojama.  Oficialiosios konstitucinės doktrinos   koregavim?s
(kuris,  be abejo, visada turi būti konstituciškai  pagrindžiamas
ir  eksplicitiškai motyvuotas atitinkamame Konstitucinio   Teismo
akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu
ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su
Konstitucinio  Teismo  nutarimų, kitų baigiamųjų  aktų   nuostatų
oficialiu  aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1  d.,
2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d.,
2009 m. spalio 28 d. sprendimai).
     7.  Pažymėtina  ir  tai,  kad  oficialiosios   konstitucinės
doktrinos  vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę  kiekvieną
aiškinamą  Konstitucinio  Teismo nutarimo, kito baigiamojo   akto
nuostatą  aiškinti  atsižvelgiant į visą  oficialų   konstitucinį
doktrininį  kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos   nuostatas
(eksplicitines  ir  implicitines), susijusias  su   Konstitucijos
nuostata  (-omis),  kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio   Teismo
nutarime,  kitame baigiamajame akte buvo suformuluota  atitinkama
oficiali  konstitucinė doktrininė nuostata. Jokia   Konstitucinio
Teismo  nutarimo,  kito  baigiamojo akto  oficiali   konstitucinė
doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant
jos  prasmines  bei sistemines sąsajas su  kitomis   oficialiomis
konstitucinėmis  doktrininėmis  nuostatomis,  išdėstytomis   tame
Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte,  kituose
Konstitucinio  Teismo aktuose, taip pat su kitomis  Konstitucijos
nuostatomis  (eksplicitinėmis ir implicitinėmis)   (Konstitucinio
Teismo 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m.  sausio
15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d. sprendimai).

                                II
     1.  Kaip  minėta,  pareiškėjas -  Seimas  prašo   išaiškinti
nurodytas  Konstitucinio  Teismo 1999 m. spalio 21  d.   nutarimo
motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatas tuo aspektu,  "ar,
Lietuvos  Respublikos  piliečio  pase įrašius  asmens  vardą   ir
pavardę  valstybine  kalba, to paties paso kitų  įrašų   skyriuje
galima   nurodyti   asmens  vardą  ir  pavardę  kitokiais,     ne
lietuviškais,  rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo   to
pageidauja  ir  kai  egzistuoja  pirminiai  užsienio   valstybėse
išduoti  asmens  tapatybę  patvirtinantys  dokumentai,   kuriuose
asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai".
     Taigi  pareiškėjas  - Seimas prašo išaiškinti,  ar   minėtos
Konstitucinio   Teismo   1999   m.  spalio   21   d.     nutarimo
motyvuojamosios  dalies 4 ir 7 punktų nuostatos reiškia ir   tai,
kad  Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą   ir
pavardę valstybine kalba, galima:
     -   nurodyti   asmens  vardą  ir  pavardę  kitokiais,     ne
lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma,
     - tai nurodyti to paties paso kitų įrašų skyriuje,
     -  tai nurodyti, kai asmuo to pageidauja ir kai   egzistuoja
pirminiai   užsienio   valstybėse   išduoti   asmens     tapatybę
patvirtinantys  dokumentai,  kuriuose  asmens vardas  ir   (arba)
pavardė įrašyti nelietuviškai.
     2.  Šiame  kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis   Teismas
1999  m.  spalio  21 d. nutarime netyrė klausimo,  susijusio   su
pirminiais   užsienio  valstybėse  išduotais  asmens     tapatybę
patvirtinančiais  dokumentais, kuriuose asmens vardas ir   (arba)
pavardė įrašyti nelietuviškai.
     3. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko
jis  toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo  priimtas
prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė.
     4.  Taigi  pareiškėjo  - Seimo prašymas  traktuotinas   kaip
prašymas  išaiškinti,  ar minėtos Konstitucinio Teismo  1999   m.
spalio  21  d.  nutarimo motyvuojamosios dalies 4  ir  7   punktų
nuostatos reiškia ir tai, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase
įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties  paso
kitų  įrašų  skyriuje  galima nurodyti asmens vardą  ir   pavardę
kitokiais,  ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta  forma,
kai asmuo to pageidauja.

                               III
     1.  Konstitucinio  Teismo  1999 m. spalio  21  d.   nutarimo
motyvuojamosios dalies 4 punkte, kuriame yra aiškintina  nuostata
"asmens  vardas  ir  pavardė  piliečio  pase  turi  būti   rašomi
valstybine kalba", konstatuota:
     "Pagal  Konstitucijos  14  straipsnį  lietuvių  kalba    yra
valstybinė  kalba.  Konstitucinis  valstybinės  kalbos    statuso
įtvirtinimas  reiškia,  kad  lietuvių  kalba  yra    konstitucinė
vertybė.  Valstybinė  kalba saugo tautos identitetą,   integruoja
pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką,  valstybės
vientisumą  ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir  savivaldybių
įstaigų  funkcionavimą.  Valstybinė  kalba yra  svarbi   piliečių
lygiateisiškumo   garantija,  nes  leidžia  visiems    piliečiams
vienodomis  sąlygomis  bendrauti  su valstybės  ir   savivaldybių
įstaigomis,  įgyvendinti  savo  teises  ir  teisėtus   interesus.
Konstitucinis  valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip   pat
reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip
šios  kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be   to,
jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių
kalba,  pagal  Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos   statusą,
privalo   būti   vartojama  visose  valstybės   ir     savivaldos
institucijose,  visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse  ir
organizacijose;  įstatymai  ir  kiti  teisės  aktai  turi    būti
skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės,
finansiniai  dokumentai  privalo būti tvarkomi  lietuvių   kalba;
valstybės  ir  savivaldos  institucijos,  įstaigos,  įmonės   bei
organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.
     Konstitucinis   Teismas   pabrėžia,   kad      konstitucinis
valstybinės   kalbos  statusas  reiškia,  jog  lietuvių     kalba
privalomai  vartojama  tik viešajame Lietuvos  gyvenime.   Kitose
gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią  jiems
priimtiną kalbą. 
     Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas
yra  oficialus  dokumentas, patvirtinantis asmens  ir   valstybės
nuolatinį  teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad   pilietybės
santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir
pavardė  piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.  Kitaip
būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas."
     2.  Konstitucinio  Teismo  1999 m. spalio  21  d.   nutarimo
motyvuojamosios dalies 7 punkte, kuriame yra aiškintina  nuostata
"Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir
pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais,  ne
lietuviškais  rašmenimis,  būtų ne tik  paneigtas   konstitucinis
valstybinės  kalbos  principas, bet ir sutrikdyta  valstybės   ir
savivaldybių  įstaigų,  kitų  įmonių, įstaigų  bei   organizacijų
veikla", inter alia konstatuota: 
     "Pažymėtina,  kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo   normos,
nustatančios,  jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos  Respublikos
piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra
taikomos  visiems  be išimties piliečiams nepriklausomai nuo   jų
tautybės  ir  kitų  požymių. Kokiai tautybei priklausyti  -   tai
asmens  apsisprendimo  reikalas,  t. y.  niekas,  išskyrus   patį
asmenį,  negali  spręsti  jo  priskyrimo  kokiai  nors   tautybei
klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos
vartojimo  atsižvelgiant  į  asmens  tautybę  taisyklių.   Asmens
tautybė  taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti,  kad
jam  nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės   kalbos
statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų  lygybės
įstatymui principas. 
     Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys
save  priskiria  daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų   kalbose
vartojami  įvairūs  rašmenys,  dažnai visiškai  arba  iš   dalies
nesutampantys  su  lietuvių  kalbos  rašmenimis.  Jeigu    teisės
normomis  būtų  nustatyta, kad šių piliečių vardai  ir   pavardės
Lietuvos   Respublikos  piliečio  pase  rašomi  kitokiais,     ne
lietuviškais  rašmenimis,  būtų ne tik  paneigtas   konstitucinis
valstybinės  kalbos  principas, bet ir sutrikdyta  valstybės   ir
savivaldybių  įstaigų,  kitų  įmonių, įstaigų  bei   organizacijų
veikla.  Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo   teises
bei   teisėtus  interesus  ir  būtų  pažeistas     Konstitucijoje
įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas. 
     Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas  valstybine
kalba  nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save  priskiriančių
piliečių  teisės  rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia   kita
kalba,  jeigu  tai  nesusiję su įstatyme  nustatyta   valstybinės
kalbos vartojimo sritimi."
     3.  Konstitucinio  Teismo  1999 m. spalio  21  d.   nutarimo
motyvuojamosios  dalies  4 ir 7 punktų  nuostatos   suformuluotos
aiškinant   inter  alia  Konstitucijos  14  straipsnį,    kuriame
nustatyta, kad valstybinė kalba - lietuvių kalba.
     4. Konstitucinė valstybinės kalbos samprata buvo  formuojama
ne tik Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime,  kurio
nuostatas  prašoma  išaiškinti, bet ir inter alia   Konstitucinio
Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime.
     Konstitucinio  Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime   inter
alia konstatuota:
     "<...>  pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip   valstybinė
kalba,  yra  valstybės  ir savivaldybių institucijų  ir   įstaigų
viešosios  raiškos  ir bendravimo tarpusavyje bei su   visuomenės
nariais  priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas,  visus
Lietuvos   Respublikos   piliečius   vienijantis,      valstybinę
bendruomenę  -  pilietinę  Tautą  integruojantis  veiksnys,   nes
užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti
valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip
pat  teisę  lygiomis  sąlygomis  stoti  į  valstybinę    tarnybą.
Valstybinės  kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių  dalyvavimo
valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga."
     5.  Konstitucinio  Teismo  1999 m. spalio  21  d.   nutarimo
motyvuojamosios  dalies  7  punkto  nuostatoje,  kurią    prašoma
išaiškinti,   vartojama  inter  alia  formuluotė    "lietuviškais
rašmenimis".
     Šiame  kontekste  paminėtina,  kad Lietuvos  valstybinės   -
lietuvių  -  kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos   šalių
valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra  lotyniški
rašmenys.
     Lietuvių  kalbos  rašmenis  ir su jų  naudojimu   susijusius
esminius   klausimus,  inter  alia  atitinkamos    transkripcijos
principus,  pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų   leidėjas
arba jo įgaliota valstybės institucija.
     6.   Kaip  minėta,  Konstitucinis  Teismas  ne  kartą    yra
konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vientisas.
     Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1999 m.
spalio  21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 punkto   nuostata
"asmens  vardas  ir  pavardė  piliečio  pase  turi  būti   rašomi
valstybine  kalba"  ir motyvuojamosios dalies 7 punkto   nuostata
"Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir
pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais,  ne
lietuviškais  rašmenimis,  būtų ne tik  paneigtas   konstitucinis
valstybinės  kalbos  principas, bet ir sutrikdyta  valstybės   ir
savivaldybių  įstaigų,  kitų  įmonių, įstaigų  bei   organizacijų
veikla" yra susijusios ir aiškintinos kartu.
     Minėtos  doktrininės nuostatos, kurias prašoma   išaiškinti,
suponuoja,  kad  asmens vardas ir pavardė  Lietuvos   Respublikos
piliečio  pase  turi  būti įrašyti valstybine kalba ir  kad   tik
asmens vardo ir pavardės įrašas valstybine kalba yra oficialus to
asmens tapatybės patvirtinimas, sukeliantis atitinkamus teisinius
padarinius,  susijusius su to asmens vardo ir pavardės  vartojimu
viešajame Lietuvos gyvenime.
     7. Visuotinai žinoma, kad pase, be skyriaus, kuriame įrašomi
asmens  tapatybę  identifikuojantys duomenys (pirmiausia   asmens
vardas  ir pavardė), esama skyrių, skirtų papildomiems  duomenims
apie  asmenį įrašyti, reikalingoms žymoms (kuriose, beje,  dažnai
vartojama  ne  tik  valstybinė (oficialioji)  kalba)  dėti.   Tai
būdinga ir Lietuvos Respublikos piliečio pasui.
     Pažymėtina, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso  kitų
įrašų   skyriuje   asmens   vardas  ir  pavardė   būtų     rašomi
nelietuviškais  rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo  to
pageidauja,  šiame  piliečio  pase išliktų ir  oficialus   asmens
tapatybės  patvirtinimas valstybine kalba. Kartu pažymėtina,  kad
asmens  vardo  ir  pavardės  įrašas  paso  kitų  įrašų   skyriuje
nelietuviškais  rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui  apie
asmens tapatybę valstybine kalba.
     Minėtais atvejais nebūtų pagrindo teigti, kad piliečio  paso
kitų   įrašų   skyriuje   įrašius  asmens  vardą   ir     pavardę
nelietuviškais  rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo  to
pageidauja, būtų paneigti iš Konstitucijos kylantys  imperatyvai,
kad  "asmens  vardas ir pavardė piliečio pase turi  būti   rašomi
valstybine  kalba" ir kad viešajame valstybės gyvenime turi  būti
vartojama valstybinė kalba.
     Taigi  įstatymų  leidėjas, nustatęs, kad asmens  vardas   ir
pavardė  Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi   lietuviškais
rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties  paso
kitų  įrašų  skyriuje  asmens vardą ir  pavardę  galima   įrašyti
nelietuviškais  rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo  to
pageidauja.  Tokiu  atveju  įstatymų leidėjas  turėtų   nustatyti
asmens  vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso   kitų
įrašų  skyriuje  nevalstybine kalba pagrindus, inter  alia   tai,
kokiais  objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas  ir
pavardė  Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų   skyriuje
gali  būti  rašomi ne lietuviškais rašmenimis ir   nesugramatinta
forma.
     Įstatymų  leidėjas,  nustatydamas asmens vardo ir   pavardės
rašymo  Lietuvos  Respublikos piliečio paso kitų įrašų   skyriuje
nevalstybine  kalba  pagrindus, turėtų paisyti ir to, kad,   kaip
minėta,   Lietuvos  Respublikos  valstybinės  kalbos,  kaip    ir
absoliučios  daugumos  Europos šalių  valstybinių   (oficialiųjų)
kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys.
     8. Pagal pareiškėjo - Seimo prašymą aiškinant  Konstitucinio
Teismo  1999  m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies   4
punkto nuostatą "asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti
rašomi  valstybine  kalba"  ir motyvuojamosios dalies  7   punkto
nuostatą "Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių  piliečių
vardai  ir  pavardės Lietuvos Respublikos piliečio  pase   rašomi
kitokiais,  ne  lietuviškais rašmenimis, būtų ne  tik   paneigtas
konstitucinis  valstybinės  kalbos principas, bet ir   sutrikdyta
valstybės  ir  savivaldybių  įstaigų, kitų įmonių,  įstaigų   bei
organizacijų  veikla", darytina išvada, kad Lietuvos  Respublikos
piliečio  pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine  kalba,
to  paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens  vardą
ir   pavardę   kitokiais,   ne  lietuviškais,   rašmenimis     ir
nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens  vardo
ir  pavardės  įrašas  paso kitų  įrašų  skyriuje   nelietuviškais
rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens  tapatybę
valstybine kalba.

     Vadovaudamasis   Lietuvos  Respublikos  Konstitucijos    102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1,
61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

                          nusprendžia:

     Išaiškinti,  kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio   Teismo
1999  m.  spalio  21  d. nutarimo (Žin.,  1999,  Nr.   2660-2662)
motyvuojamosios  dalies  4  punkto nuostata  "asmens  vardas   ir
pavardė  piliečio  pase  turi būti rašomi valstybine  kalba"   ir
motyvuojamosios  dalies 7 punkto nuostata "Jeigu teisės  normomis
būtų  nustatyta,  kad šių piliečių vardai ir  pavardės   Lietuvos
Respublikos  piliečio  pase  rašomi kitokiais,  ne   lietuviškais
rašmenimis,  būtų  ne  tik paneigtas  konstitucinis   valstybinės
kalbos  principas,  bet ir sutrikdyta valstybės ir   savivaldybių
įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla" reiškia ir
tai, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą
ir  pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų  skyriuje
galima   įrašyti   asmens  vardą  ir  pavardę   kitokiais,     ne
lietuviškais,  rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo   to
pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų  įrašų
skyriuje  nelietuviškais  rašmenimis neturėtų  būti   prilygintas
įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

     Šis  Konstitucinio  Teismo  sprendimas  yra  galutinis    ir
neskundžiamas.
     Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

 Konstitucinio Teismo teisėjai:  Armanas Abramavičius
                                 Toma Birmontienė
                                 Pranas Kuconis
                                 Kęstutis Lapinskas
                                 Zenonas Namavičius
                                 Ramutė Ruškytė
                                 Egidijus Šileikis
                                 Algirdas Taminskas
                                 Romualdas Kęstutis Urbaitis