Byla Nr. 14/98
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
1999 M. SPALIO 21 D. NUTARIMO MOTYVUOJAMOSIOS DALIES
4 IR 7 PUNKTŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO
2009 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo
Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą pateikusio
pareiškėjo - Seimo atstovui Seimo Pirmininko pirmajam
pavaduotojui Raimondui Šukiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. spalio 29
d. apsvarstė Lietuvos Respublikos Seimo prašymą išaiškinti
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991
m. sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos
Respublikos piliečio pase" atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai" motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostatą "asmens
vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine
kalba" ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatą "Jeigu teisės
normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės
Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne
lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis
valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir
savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų
veikla" tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase
įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso
kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę
kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma,
kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio
valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai,
kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. konstitucinės
justicijos byloje Nr. 14/98 pagal pareiškėjo - Vilniaus apygardos
teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas "Dėl vardų ir pavardžių
rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams,
priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1991 m. sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo
Lietuvos Respublikos piliečio pase" atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai" (Žin., 1999, Nr. 2660-2662; toliau -
ir Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas).
2. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime
pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991
m. sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos
Respublikos piliečio pase" 2 punktas neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
3. Pareiškėjas - Seimas prašo išaiškinti Konstitucinio
Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4
punkto nuostatą "asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti
rašomi valstybine kalba" ir motyvuojamosios dalies 7 punkto
nuostatą "Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių
vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi
kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas
konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta
valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei
organizacijų veikla" tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos
piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba,
to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą
ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir
nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja
pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę
patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba)
pavardė įrašyti nelietuviškai.
II
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo atstovas
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Raimondas Šukys paaiškino
motyvus, paskatinusius Seimą prašyti išaiškinti kai kurias
Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo nuostatas, ir
atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų pateiktus klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra
įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti
savo nutarimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs,
kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius
aktus.
2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai
aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar
asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.
Seimas buvo suinteresuotas asmuo konstitucinės justicijos
byloje Nr. 14/98, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 1999 m.
spalio 21 d. nutarimas.
Taigi Seimas turi teisę prašyti išaiškinti Konstitucinio
Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą.
3. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas
sprendimas - atskiras dokumentas (Konstitucinio Teismo įstatymo
61 straipsnio 2 dalis).
4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra
konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų
aktų aiškinimo instituto paskirtis - plačiau, išsamiau atskleisti
atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto
nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas
deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto
vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju
aktu būtų vadovaujamasi.
5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai,
kad jo nutarimas yra vientisas; nutariamoji (rezoliucinė) dalis
yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas
savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo
nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio;
dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas
yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.
6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį
Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas
jo turinio.
Ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies
nuostata, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, be
kita ko, reiškia, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis
Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista
nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų,
sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais
grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad
Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje
konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas
išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra
konstatavęs ir tai, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo
nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos
konstitucinės justicijos bylos.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip ne kartą yra
konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio
2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai
klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra
galutiniai ir neskundžiami, formuluotė "yra galutiniai ir
neskundžiami" reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai,
išvados, sprendimai, kuriais yra baigiama konstitucinės
justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai,
yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms
įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams,
neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo
baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui,
jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų
pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio
pagrindo.
Taigi oficialiai aiškinant (pagal byloje dalyvavusių asmenų,
kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo
nutarimas išsiųstas, prašymą, taip pat paties Konstitucinio
Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus
baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra
koreguojama. Oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavim?s
(kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas
ir eksplicitiškai motyvuotas atitinkamame Konstitucinio Teismo
akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu
ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su
Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų
oficialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d.,
2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d.,
2009 m. spalio 28 d. sprendimai).
7. Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės
doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną
aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto
nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį
doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas
(eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos
nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo
nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama
oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Jokia Konstitucinio
Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė
doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant
jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis
konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame
Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose
Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos
nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitucinio
Teismo 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio
15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d. sprendimai).
II
1. Kaip minėta, pareiškėjas - Seimas prašo išaiškinti
nurodytas Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatas tuo aspektu, "ar,
Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir
pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje
galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne
lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to
pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse
išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose
asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai".
Taigi pareiškėjas - Seimas prašo išaiškinti, ar minėtos
Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatos reiškia ir tai,
kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir
pavardę valstybine kalba, galima:
- nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne
lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma,
- tai nurodyti to paties paso kitų įrašų skyriuje,
- tai nurodyti, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja
pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę
patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba)
pavardė įrašyti nelietuviškai.
2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas
1999 m. spalio 21 d. nutarime netyrė klausimo, susijusio su
pirminiais užsienio valstybėse išduotais asmens tapatybę
patvirtinančiais dokumentais, kuriuose asmens vardas ir (arba)
pavardė įrašyti nelietuviškai.
3. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko
jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas
prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė.
4. Taigi pareiškėjo - Seimo prašymas traktuotinas kaip
prašymas išaiškinti, ar minėtos Konstitucinio Teismo 1999 m.
spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų
nuostatos reiškia ir tai, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase
įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso
kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę
kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma,
kai asmuo to pageidauja.
III
1. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies 4 punkte, kuriame yra aiškintina nuostata
"asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi
valstybine kalba", konstatuota:
"Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra
valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso
įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė
vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja
pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės
vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių
įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių
lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams
vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių
įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.
Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat
reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip
šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to,
jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių
kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą,
privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos
institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir
organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti
skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės,
finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba;
valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei
organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad konstitucinis
valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba
privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose
gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems
priimtiną kalbą.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas
yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės
nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės
santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir
pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip
būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas."
2. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies 7 punkte, kuriame yra aiškintina nuostata
"Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir
pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne
lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis
valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir
savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų
veikla", inter alia konstatuota:
"Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos,
nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos
piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra
taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų
tautybės ir kitų požymių. Kokiai tautybei priklausyti - tai
asmens apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį
asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei
klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos
vartojimo atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens
tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad
jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos
statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės
įstatymui principas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys
save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose
vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies
nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės
normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės
Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne
lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis
valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir
savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų
veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises
bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje
įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.
Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine
kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių
piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita
kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės
kalbos vartojimo sritimi".
3. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatos suformuluotos
aiškinant inter alia Konstitucijos 14 straipsnį, kuriame
nustatyta, kad valstybinė kalba - lietuvių kalba.
4. Konstitucinė valstybinės kalbos samprata buvo formuojama
ne tik Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime, kurio
nuostatas prašoma išaiškinti, bet ir inter alia Konstitucinio
Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime.
Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime inter
alia konstatuota:
"<...> pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė
kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų
viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės
nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus
Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę
bendruomenę - pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes
užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti
valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip
pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą.
Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo
valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga."
5. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostatoje, kurią prašoma
išaiškinti, vartojama inter alia formuluotė "lietuviškais
rašmenimis".
Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos valstybinės -
lietuvių - kalbos, kaip ir absoliučios daugumos Europos šalių
valstybinių (oficialiųjų) kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški
rašmenys.
Lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius
esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos
principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas
arba jo įgaliota valstybės institucija.
6. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra
konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vientisas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1999 m.
spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostata
"asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi
valstybine kalba" ir motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostata
"Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir
pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne
lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis
valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir
savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų
veikla" yra susijusios ir aiškintinos kartu.
Minėtos doktrininės nuostatos, kurias prašoma išaiškinti,
suponuoja, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos
piliečio pase turi būti įrašyti valstybine kalba ir kad tik
asmens vardo ir pavardės įrašas valstybine kalba yra oficialus to
asmens tapatybės patvirtinimas, sukeliantis atitinkamus teisinius
padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu
viešajame Lietuvos gyvenime.
7. Visuotinai žinoma, kad pase, be skyriaus, kuriame įrašomi
asmens tapatybę identifikuojantys duomenys (pirmiausia asmens
vardas ir pavardė), esama skyrių, skirtų papildomiems duomenims
apie asmenį įrašyti, reikalingoms žymoms (kuriose, beje, dažnai
vartojama ne tik valstybinė (oficialioji) kalba) dėti. Tai
būdinga ir Lietuvos Respublikos piliečio pasui.
Pažymėtina, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų
įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi
nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to
pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens
tapatybės patvirtinimas valstybine kalba. Kartu pažymėtina, kad
asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje
nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie
asmens tapatybę valstybine kalba.
Minėtais atvejais nebūtų pagrindo teigti, kad piliečio paso
kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę
nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to
pageidauja, būtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai,
kad "asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi
valstybine kalba" ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti
vartojama valstybinė kalba.
Taigi įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir
pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais
rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso
kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti
nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to
pageidauja. Tokiu atveju įstatymų leidėjas turėtų nustatyti
asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso kitų
įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, inter alia tai,
kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas ir
pavardė Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje
gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta
forma.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės
rašymo Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje
nevalstybine kalba pagrindus, turėtų paisyti ir to, kad, kaip
minėta, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, kaip ir
absoliučios daugumos Europos šalių valstybinių (oficialiųjų)
kalbų, rašmenų pagrindas yra lotyniški rašmenys.
8. Pagal pareiškėjo - Seimo prašymą aiškinant Konstitucinio
Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4
punkto nuostatą "asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti
rašomi valstybine kalba" ir motyvuojamosios dalies 7 punkto
nuostatą "Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių
vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi
kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas
konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta
valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei
organizacijų veikla", darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos
piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba,
to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą
ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir
nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo
ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais
rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę
valstybine kalba.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1,
61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1999 m. spalio 21 d. nutarimo (Žin., 1999, Nr. 2660-2662)
motyvuojamosios dalies 4 punkto nuostata "asmens vardas ir
pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba" ir
motyvuojamosios dalies 7 punkto nuostata "Jeigu teisės normomis
būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos
Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais
rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės
kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių
įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla" reiškia ir
tai, kad, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą
ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje
galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne
lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to
pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų
skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas
įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis