Byla Nr. 28/07-29/07
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠTOJO MOKSLO ĮSTATYMO 47
STRAIPSNIO (2006 M. LIEPOS 18 D. REDAKCIJA) 4 DALIES
(2003 M. BALANDŽIO 22 D. REDAKCIJA), 5 DALIES (2005 M.
BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA), 57 STRAIPSNIO (2006 M.
LIEPOS 18 D. REDAKCIJA), 58 STRAIPSNIO (2005 M.
BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA) 3 DALIES (2003 M. BALANDŽIO
22 D. REDAKCIJA), 4 DALIES (2005 M. BIRŽELIO 30 D.
REDAKCIJA), 60 STRAIPSNIO 1 DALIES (2003 M. BALANDŽIO
22 D. REDAKCIJA), 61 STRAIPSNIO 1 DALIES (2003 M.
BALANDŽIO 22 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL BYLOS DALIES
PAGAL PAREIŠKĖJO - LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2007
M. SPALIO 22 D. DEKRETE NR. 1K-1138 "DĖL KREIPIMOSI Į
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ" IŠDĖSTYTĄ
PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
2004 M. SPALIO 11 D. NUTARIMU NR. 1272 "DĖL LIETUVOS
RESPUBLIKOS VALSTYBĖS BIUDŽETO LĖŠŲ POREIKIO NUSTATYMO
IR JŲ SKYRIMO MOKSLO IR STUDIJŲ INSTITUCIJOMS METODIKOS
PATVIRTINIMO" (2006 M. SPALIO 5 D. REDAKCIJA)
PATVIRTINTOS LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS BIUDŽETO
LĖŠŲ POREIKIO NUSTATYMO IR JŲ SKYRIMO MOKSLO IR STUDIJŲ
INSTITUCIJOMS METODIKOS (2006 M. SPALIO 5 D. REDAKCIJA)
3, 14 PUNKTAI NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJOS 40 STRAIPSNIO 3 DALIAI, 41 STRAIPSNIO 3
DALIAI, NUTRAUKIMO
2008 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Prezidento
atstovėms Respublikos Prezidento patarėjoms Aušrai Rauličkytei ir
Mildai Vainiutei (atstovaujančioms pareiškėjui - Lietuvos
Respublikos Prezidentui bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą
Nr. 1B-36/2007),
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Seimo nariui Gintarui Steponavičiui
(atstovaujančiam pareiškėjui - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupei bylos dalyje pagal šio pareiškėjo prašymą Nr. 1B-37/2007),
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo
ministerijos Teisės skyriaus vedėjui Tomui Daukantui
(atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui - Lietuvos Respublikos
Vyriausybei bylos dalyje pagal pareiškėjo - Lietuvos Respublikos
Prezidento prašymą Nr. 1B-36/2007),
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo Pirmininko pavaduotojui Vydui Gedvilui
(atstovaujančiam suinteresuotam asmeniui - Lietuvos Respublikos
Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo
narių grupės prašymą Nr. 1B-37/2007),
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2008 m. kovo 15 d.
išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 28/07-29/07 pagal:
1) pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m.
spalio 22 d. dekrete Nr. 1K-1138 "Dėl kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą" išdėstytą prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu
Nr. 1272 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų
poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms
metodikos patvirtinimo" (2006 m. spalio 5 d. redakcija)
patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų
poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms
metodikos 3, 14 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai
(prašymas Nr. 1B-36/2007);
2) pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės,
susidedančios iš Gintaro Steponavičiaus, Petro Auštrevičiaus,
Kęstučio Glavecko, Eligijaus Masiulio, Vytauto Grubliausko,
Dalios Teišerskytės, Algio Kašėtos, Audriaus Endzino, Raimundo
Palaičio, Jono Čekuolio, Algirdo Monkevičiaus, Vaclovo
Karbauskio, Nijolės Steiblienės, Alvydo Sadecko, Henriko
Žukausko, Vaclavo Stankevičiaus, Algio Čapliko, Andriaus
Kubiliaus, Jurgio Razmos, Vilijos Aleknaitės Abramikienės, Vincės
Vaidevutės Margevičienės, Vidos Marijos Čigriejienės, Rasos
Juknevičienės, Juliaus Dautarto, Audroniaus Ažubalio, Egidijaus
Vareikio, Sauliaus Pečeliūno, Edmundo Pupinio, Donato Jankausko,
Rimanto Dagio, prašymą ištirti: ar Lietuvos Respublikos aukštojo
mokslo įstatymo 47 straipsnio 4 dalis, 58 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai; ar
Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 5
dalis, 61 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai; ar Lietuvos
Respublikos aukštojo mokslo įstatymas, inter alia šio įstatymo 57
straipsnis, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyti
valstybės biudžeto lėšų paskirstymo aukštosioms mokykloms
principai, o juos nustatyti pavesta Lietuvos Respublikos
Vyriausybei, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40
straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių
padalijimo principams; ar Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 58 straipsnio 3, 4, 6 dalys neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4
daliai (prašymas Nr. 1B-37/2007).
Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimu "Dėl
prašymų sujungimo į vieną bylą" pareiškėjo - Respublikos
Prezidento prašymas Nr. 1B-36/2007 (byla Nr. 28/07) ir pareiškėjo
- Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-37/2007 (byla Nr. 29/07)
buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 28/07-29/07.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Respublikos Prezidentas 2007 m. spalio 22
d. išleido dekretą Nr. 1K-1138 "Dėl kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą" (toliau - ir Respublikos
Prezidento 2007 m. spalio 22 d. dekretas Nr. 1K-1138), kuriame
išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar
Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 "Dėl Lietuvos
Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų
skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo"
(2006 m. spalio 5 d. redakcija; toliau - ir Vyriausybės 2004 m.
spalio 11 d. nutarimas Nr. 1272) patvirtintos Valstybės biudžeto
lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų
institucijoms metodikos (toliau - ir Metodika) 3, 14 punktai
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai. Šis pareiškėjo - Respublikos Prezidento
prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2007 m. spalio 22 d.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu "Dėl
pareiškėjo prašymo priėmimo" priėmė šį pareiškėjo - Respublikos
Prezidento prašymą. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas
apie pareiškėjo - Respublikos Prezidento prašymo priėmimą
"Valstybės žiniose" oficialiai buvo paskelbtas 2007 m. spalio 25
d. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį, Konstitucinio
Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį nuo tos dienos iki bus
paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės
justicijos byloje Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr.
1272 (2006 m. spalio 5 d. redakcija) patvirtintos Metodikos 3, 14
punktų galiojimas yra sustabdytas.
2. Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti: ar Aukštojo mokslo įstatymo (toliau -
ir Įstatymas) 47 straipsnio 4 dalis, 58 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai; ar Aukštojo mokslo
įstatymo 47 straipsnio 5 dalis, 61 straipsnio 1 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40
straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5
daliai; ar Aukštojo mokslo įstatymas, inter alia šio įstatymo 57
straipsnis, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyti
valstybės biudžeto lėšų paskirstymo aukštosioms mokykloms
principai, o juos nustatyti pavesta Vyriausybei, neprieštarauja
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės
valstybės, valdžių padalijimo principams; ar Aukštojo mokslo
įstatymo 58 straipsnio 3, 4, 6 dalys neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai. Šis pareiškėjo -
Seimo narių grupės prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2007 m.
lapkričio 5 d.
II
1. Pareiškėjo - Respublikos Prezidento prašymas grindžiamas
šiais argumentais.
1.1. Konstitucijos nuostata, įtvirtinanti gerai besimokančių
piliečių teisę nemokamai įgyti aukštąjį išsilavinimą, įpareigoja
valstybę nustatyti aiškius kriterijus ir tvarką, pagal kuriuos
būtų skiriamos lėšos, būtinos tam, kad gerai besimokantys
piliečiai įgytų aukštąjį išsilavinimą, taip pat garantuoti, kad
lėšų būtų skiriama tiek, kiek "realiai būtina" aukštajam
išsilavinimui įgyti. Kadangi, kaip teigia pareiškėjas -
Respublikos Prezidentas, į aukštąsias mokyklas priimamų visiškai
ar iš dalies valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų
skaičių nustato Vyriausybė, o studijų institucijoms skiriamos
lėšos yra apskaičiuojamos remiantis vieno studento studijų kaina,
pareiškėjo nuomone, valstybės biudžete aukštosioms mokykloms turi
būti numatyta skirti būtent tiek lėšų, kiek reikia Vyriausybės
nustatyto skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies valstybės
biudžeto lėšomis finansuojamų studentų studijoms apmokėti. Tačiau
toks reikalavimas nėra įtvirtintas Metodikos 14 punkte, užtat
jame yra įtvirtintas principas, kad valstybės biudžeto lėšos tarp
aukštųjų mokyklų paskirstomos proporcingai pagal Metodiką
apskaičiuotam lėšų poreikiui; dėl to studijų institucijoms iš
valstybės biudžeto gali būti skiriama mažiau lėšų, negu būtina
Vyriausybės nustatyto skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies
valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų studijoms
apmokėti. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo manymu,
pažeidžia Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą gerai
besimokančių piliečių konstitucinę teisę įgyti aukštąjį
išsilavinimą nemokamai, yra nevykdoma valstybės konstitucinė
pareiga skirti valstybinėms aukštosioms mokykloms tiek lėšų, kiek
būtina nemokamam aukštajam mokslui jose gerai besimokantiems
piliečiams garantuoti; pareiškėjo manymu, nustačius tokį teisinį
reguliavimą yra pažeidžiama Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija.
1.2. Pareiškėjo - Respublikos Prezidento teigimu, Metodikos
3 punkte nustatytų studijoms skiriamų lėšų apskaičiavimo
kriterijų nepakanka tam, kad apskaičiuojant atskiroms studijų
institucijoms skiriamas lėšas būtų galima atsižvelgti į tai, kaip
atitinkamose studijų institucijose yra užtikrinamas nustatytų
mokymo standartų laikymasis, ir į tai, kiek mokymo ir dėstymo
jose turinys ir lygis atitinka valstybės pripažįstamą
kvalifikaciją; nustatyti kriterijai neleidžia studijų institucijų
vykdomoms programoms finansuoti reikalingų lėšų dydžio
diferencijuoti pagal studijų kokybės lygį, o tai iš esmės
iškreipia Konstitucijoje įtvirtintą gerai besimokančių piliečių
teisę įgyti aukštąjį išsilavinimą, pažeidžia aukštųjų mokyklų
autonomijos teisę.
2. Pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymas grindžiamas
šiais argumentais.
2.1. Įstatymo 47 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta
Vyriausybės teisė nustatyti bendrą maksimaliai leistiną priimamų
į aukštąsias mokyklas studentų skaičių. Pareiškėjo - Seimo narių
grupės nuomone, tai valstybinėms aukštosioms mokykloms kliudo
priimti studijuoti asmenis, siekiančius įgyti aukštąjį
išsilavinimą ne valstybės lėšomis, o tai prieštarauja
Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, pagal kurią (kaip
išaiškinta Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarime)
negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo
valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai
draudžiama priimti studijuoti asmenis, siekiančius įgyti aukštąjį
išsilavinimą ne valstybės lėšomis, jeigu valstybinė aukštoji
mokykla turi tokias galimybes. Be jokio pagrįsto visuomenės
intereso ribojant valstybinių aukštųjų mokyklų veiklą yra
pažeidžiama aukštųjų mokyklų autonomijos teisė, nepagrįstai
ribojamas vartotojų interesas savo lėšomis įgyti aukštąjį
išsilavinimą.
2.2. Įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje, 61 straipsnio 1 dalyje
nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmenys, išskyrus
nurodytuosius šiose dalyse, sutinkantys mokėti visą kainą už savo
studijas, negali būti priimami į valstybines aukštąsias mokyklas
studijuoti savo lėšomis. Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone,
toks apribojimas prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3
daliai, pagal kurią, kaip minėta, negali būti nustatyta tokio
teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų
kliudoma ar apskritai draudžiama priimti studijuoti asmenis,
siekiančius įgyti aukštąjį išsilavinimą ne valstybės lėšomis,
jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi tokias galimybes. Be to,
pasak pareiškėjo, dėl tokio teisinio reguliavimo nėra galimybės
studijuoti pagal pirmosios pakopos dieninių studijų programą, jei
tai yra pirmosios ir vienintelės studijos, už kurias mokama visa
kaina, nors tokią galimybę turi asmenys, studijuojantys pagal tos
pačios arba žemesnės pakopos studijų, kurias jie yra baigę
valstybinėje aukštojoje mokykloje, programą, ne daugiau kaip už
pusę baigtos studijų programos kreditų mokėję visą studijų kainą
(Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat asmenys,
vienu metu studijuojantys pagal dvi ar daugiau tos pačios pakopos
studijų programas, jeigu jų studijos pagal bent vieną iš šių
studijų programų yra visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės
biudžeto lėšomis (Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 2 punktas);
tai, kad nepagrįstai nustatytos skirtingos galimybės savo lėšomis
įgyti aukštąjį išsilavinimą, atsižvelgiant į anksčiau įgytą ar
tuo pat metu įgyjamą kitokį išsilavinimą, pažeidžia Konstitucijos
29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės principą.
2.3. Pareiškėjo - Seimo narių grupės teigimu, Įstatymo 57
straipsnyje įtvirtinus Vyriausybės teisę tvirtinti Metodiką ir
paminėjus kelias jos sudedamąsias dalis, liko neapibrėžtos
principinės taisyklės, kuriomis remiantis paskirstomos lėšos
valstybinėms aukštosioms mokykloms; Vyriausybei palikta beveik
visiška laisvė nustatyti principus, kuriais vadovaujantis
paskirstomos lėšos joms. Tačiau aukštasis mokslas - tai
konstitucinis institutas, be to, Konstitucija garantuoja aukštųjų
mokyklų autonomijos teisę; aukštųjų mokyklų valstybinio
finansavimo taisykles nustatant ne įstatymais yra paliekama per
daug neapibrėžtumo, didinančio aukštųjų mokyklų priklausomumą nuo
valdžios institucijų ir konjunktūrinių sprendimų. Todėl (be kita
ko, paisant konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo
principų, teisės aktų hierarchijos taisyklių) lėšų paskirstymo
valstybinėms aukštosioms mokykloms principai turėtų būti
nustatyti ne poįstatyminiuose teisės aktuose, bet įstatyme;
poįstatyminiuose teisės aktuose turėtų būti tik detalizuota
įstatymų nuostatos ir jų įgyvendinimo tvarka.
2.4. Pagal Įstatymo 58 straipsnio 4 dalį studijų kaina
piliečiams negali būti didesnė nei studijų išlaidos. Pareiškėjo -
Seimo narių grupės nuomone, šitaip valstybė ėmėsi reguliuoti ne
tik gerai besimokančių studentų studijoms reikalingų lėšų
skyrimą, bet ir savo lėšomis studijuojančių studentų studijų
finansavimą. Tai pažeidžia Konstitucijos 40 straipsnyje
aukštosioms mokykloms garantuotą autonomijos teisę, nes šių
mokyklų autonomijos ribojimas turėtų būti pagrįstas aiškiais
visuomeninio naudingumo, būtinumo argumentais, o pakankamų
argumentų, pagrindžiančių valstybinių aukštųjų mokyklų galimybių
teikti studijų paslaugas ir užsidirbti papildomų pajamų bei
galimybių teikti aukštesnio lygio ir dėl to brangesnes studijas
ribojimą, nėra. Valstybinių aukštųjų mokyklų teisės savarankiškai
nustatyti studijų kainą, už kurią apsimokėtų teikti studijų
paslaugas, sumažina ar net panaikina galimybes ir paskatas joms
teikti mokamas studijų paslaugas ir pažeidžia Konstitucijos 41
straipsnio 3 dalį, taip pat 46 straipsnio 5 dalį, pagal kurią
valstybė turi pareigą ginti vartotojų interesus.
2.5. Įstatymo 58 straipsnio 3, 4, 6 dalyse įtvirtinta
skirtinga studijų aukštosiose mokyklose kainos nustatymo tvarka:
valstybinėse aukštosiose mokyklose ji nustatoma pagal
centralizuotas taisykles, o nevalstybinėse - laisvu susitarimu.
Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone, tai apriboja valstybinių
aukštųjų mokyklų galimybes lygiomis sąlygomis konkuruoti su
nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis dėl asmenų, pasirengusių
už studijas mokėti visą kainą, ir pažeidžia Konstitucijos 29
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, 46
straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės
principą.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo T. Daukanto rašytiniai
paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Metodikos 3, 14 punktai
neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės
atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Įstatyme yra įtvirtinta Vyriausybės pareiga patvirtinti
Metodiką ir nurodyta, kokios lėšos turi būti joje numatytos.
Metodika leidžia tinkamai apskaičiuoti lėšų, kurios turi būti
skiriamos aukštosioms mokykloms, poreikį ir nustatyti principus,
kuriais vadovaujantis, atsižvelgiant į valstybės finansines
galimybes, paskirstomos studijoms numatytos valstybės biudžeto
lėšos. Įstatyme nurodyta, kokios lėšos turi būti įskaičiuojamos į
studijų išlaidas, bet nenurodyta, kaip jos turi būti
paskirstytos. Todėl, suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo
manymu, Vyriausybė turi teisę nuspręsti, kaip apskaičiuoti lėšų
poreikį ir kokius metodus taikant šias lėšas paskirstyti tam
tikroms sritims; ji gali nustatyti ir proporcingo lėšų
paskirstymo aukštosioms mokykloms taisyklę, kuri anaiptol
nepaneigia galimybės valstybės biudžete numatyti ir šioms
mokykloms skirti tiek lėšų, kiek reikia valstybės biudžeto
lėšomis visiškai ir iš dalies finansuojamų studentų, kurių
skaičių nustato Vyriausybė, studijoms apmokėti; laikantis tokios
taisyklės galima užtikrinti visų asmenų lygią teisę į tinkamai
finansuojamą aukštąjį mokslą.
1.2. Metodikos 3 punkte nustatyti kriterijai (studijų
išlaidų apskaičiavimas pagal studijų kryptį, pakopą ir formą)
atitinka kriterijus, nustatytus Aukštojo mokslo įstatyme. Antai
Įstatymo 54 straipsnyje nustatyta, kad aukštajai mokyklai
skiriamos valstybės biudžeto lėšos turi būti siejamos su
atitinkamomis programomis ir aukštosios mokyklos veiklos
vertinimo rezultatais. Metodikos 3 punkte nustatyti kriterijai
yra susiję su kokybiniais reikalavimais, nes nuosekliosios
studijos aukštosiose mokyklose vykdomos pagal studijų programas,
kurios yra įtrauktos į Studijų ir mokymo programų registrą ir
kurių kokybė yra periodiškai vertinama. Švietimo ir mokslo
ministerija yra įgaliota organizuoti ir koordinuoti aukštojo
mokslo studijų programų akreditavimą, idant būtų užtikrintas
nustatytų mokymo standartų laikymasis ir būtų finansuojamos tik
tos studijų programos, kurios atitinka mokymo standartus. T.
Daukanto teigimu, jeigu nustatyta tvarka įregistruotos ir
teigiamai įvertintos studijų programos būtų finansuojamos
skirtingai, suprastėtų studijų kokybė, nebūtų sąlygų įgyti
kokybišką aukštąjį išsilavinimą. Yra įgyvendinamas ir Įstatyme
numatytas valstybės biudžeto lėšų skyrimas pagal aukštosios
mokyklos veiklos vertinimo rezultatus. Antai Metodikoje
nustatyta, kad skiriamas valstybės biudžeto lėšų dydis priklauso
nuo aukštųjų mokyklų vykdomos mokslinės ir meninės veiklos. Taigi
lėšos studijoms gali būti apskaičiuojamos pagal įvairius
kriterijus, atitinkančius Įstatymo nuostatas, tačiau šie
kriterijai turi leisti tinkamai apskaičiuoti lėšų poreikį
studijoms, atitinkantį realias studijų išlaidas; suinteresuoto
asmens - Vyriausybės atstovo manymu, Metodikos 3 punkte nustatyti
kriterijai tokie ir yra.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovo Seimo nario V. Gedvilo
rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos
Įstatymo 47, 57, 58, 61 straipsnių nuostatos neprieštarauja
Konstitucijai. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovo pozicija
grindžiama šiais argumentais.
2.1. Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija
suponuoja tam tikrų aukštosios mokyklos veiklos sričių
savarankiškumą nuo vykdomosios valdžios kontrolės, tačiau ši
autonomija yra santykinė ir turi būti derinama su atsakomybės ir
atskaitomybės valstybei ir visuomenei principu, su aukštųjų
mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Aukštosios
mokyklos steigimo tikslas yra ne pati autonomija, o siekimas
užtikrinti visuomenės švietimo poreikius. Autonomija tėra
priemonė, padedanti aukštajai mokyklai įgyvendinti jai keliamus
mokslo ir švietimo tikslus.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybinių aukštųjų
mokyklų veiklos sąlygas, turi tinkamai užtikrinti viešąjį visos
visuomenės ir studijuojančiųjų interesą, kad valstybinėse
aukštosiose mokyklose organizuojamų studijų sąlygos, kartu ir
įgyjama profesinė kvalifikacija, atitiktų visus nustatytus
reikalavimus. Valstybei nustatant maksimalų į valstybines
aukštąsias mokyklas priimamų studijuoti asmenų skaičių ne tik yra
įtvirtinamas valstybės švietimo ir užimtumo politikos nulemtas
visuomenės poreikis turėti tam tikrą kiekį aukštąjį išsilavinimą
įgijusių įvairių sričių specialistų, bet ir garantuojamas priimtų
studijuoti asmenų teisėtas interesas bei lūkestis, kad studijos
atitiks visus kokybės reikalavimus.
Vertindamas pareiškėjo abejones, ar valstybei nustatant
maksimalų į valstybines aukštąsias mokyklas priimamų studentų
skaičių nėra pažeidžiami vartotojų interesai, suinteresuoto
asmens - Seimo atstovas pažymėjo, kad vartotojų interesai nėra
absoliutūs, kad turi būti pusiausvyra tarp žmogaus teisėtų
interesų bei visuomenės ir valstybės interesų bei galimybių, t.
y. žmogaus, įgyvendinančio savo teisę į aukštąjį mokslą,
interesas turi būti derinamas su valstybės galimybėmis jį
užtikrinti bei su kitų žmonių interesais įgyti aukštąjį
išsilavinimą.
2.2. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovo teigimu, Aukštojo
mokslo įstatymo 61 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir aukštųjų
mokyklų autonomijos principui, nes asmenys, jau turintys aukštąjį
išsilavinimą, stoja į aukštąsias mokyklas tomis pačiomis
sąlygomis, kaip ir asmenys, neturintys tam tikros studijų pakopos
aukštojo išsilavinimo. Įstatymo nuostata, draudžianti valstybės
finansuojamoje vietoje siekti antro tos pačios studijų pakopos
aukštojo išsilavinimo, suteikia daugiau galimybių į valstybės
finansuojamas vietas įstoti asmenims, dar neturintiems aukštojo
išsilavinimo.
2.3. Svarbiausi aukštojo mokslo instituto veikimo principai,
inter alia aukštųjų mokyklų finansavimo principai, yra nustatyti
Aukštojo mokslo įstatyme, šio įstatymo 54 ir 57 straipsniuose.
Lėšos studijoms gali būti apskaičiuojamos pagal įvairiai
suformuluotus kriterijus, atitinkančius Aukštojo mokslo įstatymo
nuostatas, tačiau remiantis nustatytais kriterijais turi būti
įmanoma tinkamai apskaičiuoti lėšų studijoms poreikį, kad jis
atitiktų realias studijų išlaidas. Suinteresuoto asmens - Seimo
atstovo manymu, aukštojo mokslo finansavimo apskaičiavimas yra
pernelyg detalizuotas dalykas ir jį reglamentuoti įstatymais būtų
sudėtinga, todėl, atsižvelgiant į valdžių padalijimo principą ir
Konstitucinio Teismo doktriną, Aukštojo mokslo įstatyme visiškai
pagrįstai yra reglamentuoti tik bendrieji aukštųjų mokyklų
finansavimo principai, o Vyriausybei pavesta juos detalizuoti.
2.4. Aukštojo mokslo įstatymo 9 straipsnyje, įgyvendinant
Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimą, yra
reglamentuota aukštosios mokyklos autonomija, apimanti akademinę,
administracinę, ūkio ir finansų tvarkymo veiklą. Tačiau nei
minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, nei Aukštojo mokslo
įstatymo 9 straipsnyje nėra nustatyta, kad valstybinė aukštoji
mokykla turi autonominę teisę nustatyti studijų kainą asmenims,
studijuojantiems savo lėšomis.
Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 4 dalies nuostata,
pagal kurią valstybė reguliuoja studijų kainą, įstatymų leidėjas,
pasak suinteresuoto asmens - Seimo atstovo, siekė apsaugoti
studentus, pagal gebėjimus negalinčius įstoti į valstybės
finansuojamas vietas. Studento, mokančio už studijas savo
lėšomis, studijų kokybė turi būti tokia pat, kaip ir valstybės
finansuojamoje vietoje studijuojančio studento, todėl ir mokančių
už studijas studentų studijų išlaidos negali būti didesnės nei
valstybės biudžeto lėšomis finansuojamų studentų. Įstatymų
leidėjas, ribodamas studijų kainos, kurią turėtų mokėti savo
lėšomis studijuojantys asmenys, dydį, saugo šių asmenų
(vartotojų) interesus.
2.5. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovo teigimu,
valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų valstybinis
reguliavimas negali būti tapatus; valstybinių aukštųjų mokyklų
reguliavimas finansų srityje yra detalesnis, lėšos yra
suteikiamos iš valstybės biudžeto, o dėl nevalstybinių aukštųjų
mokyklų studijų kainos ir lėšų šaltinių laisvai susitaria šios
aukštosios mokyklos ir studentai. Toks teisinis reguliavimas
negali būti vertinamas kaip sudarantis sąlygas pažeisti asmenų
lygybės ar sąžiningos konkurencijos laisvės principus.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo
Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo
Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko V. Domarko,
Lietuvos mokslo tarybos pirmininko prof. habil. dr. E. Butkaus,
Vilniaus universiteto rektoriaus akad. B. Juodkos, Vilniaus
Gedimino technikos universiteto rektoriaus prof. habil. dr. R.
Ginevičiaus, Mykolo Romerio universiteto rektoriaus prof. A.
Pumpučio, Klaipėdos universiteto mokslo ir meno prorektoriaus
prof. A. Ramono, Kauno medicinos universiteto rektoriaus prof.
habil. dr. R. Žaliūno, Lietuvos veterinarijos akademijos
rektoriaus prof. habil. dr. H. Žilinsko, Lietuvos muzikos ir
teatro akademijos mokslo ir meno prorektoriaus prof. dr. J.
Antanavičiaus, Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus E.
Stumbrio, Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentės
N. Kikutienės, Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentės
I. Vareikytės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Respublikos
Prezidento atstovės A. Rauličkytė ir M. Vainiutė iš esmės
pakartojo pareiškėjo - Respublikos Prezidento prašyme išdėstytus
argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo narių
grupės atstovas G. Steponavičius, taip pat G. Damijonaitis iš
esmės pakartojo pareiškėjo - Seimo narių grupės prašyme
išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.
3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Vyriausybės atstovas T. Daukantas iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus
paaiškinimus.
4. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Seimo atstovas V. Gedvilas iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 2000 m. kovo 21 d. priėmė Aukštojo mokslo
įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 1 d. (išskyrus
Įstatyme nurodytą išimtį). Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį jis
buvo skirtas nustatyti studijų, kurias baigusiam asmeniui
Lietuvos Respublikoje pripažįstamas aukštasis išsilavinimas,
sistemai, profesinių kvalifikacijų, kvalifikacinių ir mokslo
laipsnių įgijimo aukštosiose mokyklose principams, aukštųjų
mokyklų "autonomijos mastui" ir jų veiklos valstybinio
reguliavimo riboms, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslo
darbuotojų bei studentų teisėms ir pareigoms, aukštųjų mokyklų
Lietuvos Respublikoje steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo
teisiniams pagrindams, pagrindiniams aukštosioms mokykloms ir
studijų programoms keliamiems reikalavimams, studijų programų
vertinimo ir registravimo, aukštųjų mokyklų finansavimo
principams.
2. Aukštojo mokslo įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir
(arba) papildomas, paskutinį kartą - Seimo 2006 m. liepos 18 d.
priimtu ir 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos
aukštojo mokslo įstatymo ir Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimo
ir papildymo įstatymu.
3. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti: ar
Įstatymo 47 straipsnio 4 dalis, 58 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai; ar Įstatymo 47
straipsnio 5 dalis, 61 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai; ar Įstatymas, inter
alia jo 57 straipsnis, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nėra
nustatyti valstybės biudžeto lėšų paskirstymo aukštosioms
mokykloms principai, o juos nustatyti pavesta Vyriausybei,
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,
konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo
principams; ar Įstatymo 58 straipsnio 3, 4, 6 dalys
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46
straipsnio 4 daliai.
4. Pareiškėjo - Seimo narių grupės prašyme nurodyta, kad
ginčijamos Įstatymo nuostatos yra išdėstytos 2006 m. liepos 18 d.
redakcija; iš šio prašymo argumentų matyti, kad prašoma ištirti
Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalies
(2003 m. balandžio 22 d. redakcija), 5 dalies (2005 m. birželio
30 d. redakcija), 57 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija)
(nurodyta apimtimi), 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija), 4 dalies
(2005 m. birželio 30 d. redakcija), 6 dalies (2003 m. balandžio
22 d. redakcija), 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija) atitiktį Konstitucijai.
5. Įstatymo 47 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija)
inter alia nustatyta:
- 4 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija): "Bendrą
maksimaliai leistiną priimamų į aukštąsias mokyklas studentų
skaičių pagal studijų pakopas, formas ir finansavimo pobūdį
kasmet ne vėliau kaip iki kovo 1 d. tvirtina Vyriausybė,
atsižvelgdama į specialistų poreikį, konkrečios aukštosios
mokyklos specialistų parengimo kokybę, taip pat aukštosioms
mokykloms skirtas valstybės biudžeto lėšas;"
- 5 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija): "Asmenys,
sutinkantys mokėti visą studijų kainą, konkurso būdu gali būti
priimami į vakarinės ir neakivaizdinės formų visų pakopų
studijas, taip pat iki 2005-2006 studijų metų - į antrosios
pakopos dieninės formos studijas."
6. Įstatymo 57 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija)
nustatyta:
"1. Valstybės biudžeto lėšų poreikis valstybinei aukštajai
mokyklai nustatomas pagal Valstybės biudžeto lėšų poreikio
nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodiką.
Šią metodiką tvirtina Vyriausybė, išklausiusi Lietuvos mokslo
tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos
(konferencijų), Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos
(konferencijų) bei Lietuvos studentų atstovybių sąjungos
(sąjungų) siūlymus.
2. Metodikoje privalo būti numatytos tokios lėšos:
1) studijoms;
2) moksliniams tyrimams ir meninei kūrybai plėtoti;
3) administravimui ir ūkiui;
4) objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų
kultūros vertybių registrą ir Lietuvos kultūros vertybių sąrašus,
priežiūrai.
3. Lėšos studijoms skiriamos remiantis pagal metodiką
nustatomomis studijų išlaidomis (pagal studijų kryptį, pakopą ir
formą)."
7. Įstatymo 58 straipsnyje (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) inter alia nustatyta:
- 3 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija): "Studijų
kaina valstybinėje aukštojoje mokykloje nurodoma priėmimo į
aukštąją mokyklą taisyklėse, suderintose šio įstatymo 47
straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka;"
- 4 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija): "Lietuvos
Respublikos ir kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams šio
straipsnio 3 dalyje nurodyta studijų kaina negali būti didesnė
negu studijų išlaidos, nustatytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse
nustatyta tvarka;"
- 6 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija): "Studijų
kaina nevalstybinėse aukštosiose mokyklose nustatoma susitarimu."
Šiame kontekste paminėtina, jog Įstatymo 47 straipsnio (2006
m. liepos 18 d. redakcija) 2 dalyje (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija), į kurią daroma nuoroda Įstatymo 58 straipsnio (2005
m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalyje (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija), nustatyta, kad "priėmimo į aukštąją mokyklą taisykles
nustato pati aukštoji mokykla, Vyriausybės nustatyta tvarka jas
suderinusi su Ministerija" (t. y. Švietimo ir mokslo
ministerija), kad "priėmimo į pagrindines ir vientisąsias
studijas sąlygos dėl konkursinių mokomųjų dalykų pagal studijų
kryptis ir dėl konkursinio balo formavimo principų derinamos
Vyriausybės nustatyta tvarka ir skelbiamos ne vėliau kaip prieš 2
metus iki priėmimo pradžios" ir kad "stojantis asmuo turi teisę
pateikti prašymą stoti į kelias aukštąsias mokyklas"; Įstatymo 58
straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 1, 2 dalyse (2003
m. balandžio 22 d. redakcija), į kurias daroma nuoroda šio
straipsnio 4 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija),
nustatyta, kad "studijų valstybinėje aukštojoje mokykloje
išlaidos (pagal studijų kryptį, pakopą ir formą) nustatomos
vadovaujantis šio įstatymo 57 straipsnyje nurodyta metodika" (1
dalis), taip pat kad "į studijų išlaidas įskaičiuojamos lėšos,
būtinos studijoms organizuoti bei jų moksliniam lygiui palaikyti"
(2 dalis), ir tai yra "lėšos aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo
ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų darbo užmokesčiui ir
valstybiniam socialiniam draudimui" (2 dalies 1 punktas), "lėšos
aukštosios mokyklos išlaidoms, susijusioms su studijomis ir jų
moksliniam lygiui palaikyti reikalingomis prekėmis bei
paslaugomis" (2 dalies 2 punktas), ir "lėšos studentų kultūros,
sporto ir visuomeninei veiklai organizuoti" (2 dalies 3 punktas).
8. Įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija) nustatyta:
"Už studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje visą studijų
kainą moka:
1) asmenys, studijuojantys pagal tos pačios arba žemesnės
pakopos, kurią jie yra baigę valstybinėje aukštojoje mokykloje,
studijų programą, jeigu ne daugiau kaip už pusę baigtos studijų
programos kreditų mokėjo visą studijų kainą, išskyrus Vyriausybės
nustatytus atvejus;
2) asmenys, vienu metu studijuojantys pagal dvi ar daugiau
tos pačios pakopos studijų programas, jeigu jų studijos pagal
bent vieną iš šių studijų programų yra visiškai arba iš dalies
apmokamos valstybės biudžeto lėšomis (jie moka už antrąją ir
kitas studijų programas);
3) užsieniečiai, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutartys ar kiti teisės aktai nenustato kitaip;
4) asmenys, priimti studijuoti šio įstatymo 47 straipsnio 5
dalyje nustatyta tvarka."
9. Vyriausybė 2004 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 1272
"Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio
nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos
patvirtinimo", kuriuo patvirtino Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų
institucijoms metodiką. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2004
m. spalio 15 d.
10. Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 1272
preambulėje nurodyta, kad Metodika patvirtinta vadovaujantis
inter alia Įstatymo 57, 58 straipsniais, t. y. tais Įstatymo
straipsniais, kuriuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį
Konstitucijai ginčija pareiškėjas - Seimo narių grupė.
11. Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 1272 buvo
keičiamas Vyriausybės 2006 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. 974 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimo
Nr. 1272 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų
poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms
metodikos patvirtinimo" pakeitimo", įsigaliojusiu 2006 m. spalio
12 d.
12. Pareiškėjas - Respublikos Prezidentas prašo ištirti, ar
Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 3, 14 punktai
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai.
13. Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 3 punkte
nustatyta:
"Lėšos studijoms apskaičiuojamos atsižvelgiant į:
3.1. studijų programų tipą;
3.2. studijų sritį, kryptį arba jų grupę <...>;
3.3. studijų formą."
14. Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 14 punkte
nustatyta: "Lėšos studijoms tarp mokslo ir studijų institucijų
(atskirai tarp kolegijų ir tarp kitų mokslo ir studijų
institucijų) paskirstomos proporcingai pagal Metodiką
apskaičiuotam kiekvienos mokslo ir studijų institucijos studijų
lėšų poreikiui."
15. Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 1272
(2006 m. spalio 5 d. redakcija) buvo keičiamas Vyriausybės 2007
m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 975 "Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 1272 "Dėl Lietuvos
Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų
skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo"
pakeitimo", įsigaliojusiu 2007 m. rugsėjo 23 d., tačiau
pareiškėjo - Respublikos Prezidento ginčijami Metodikos punktai
nebuvo pakeisti.
II
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis
reguliavimas skirtas priimamų į valstybines aukštąsias mokyklas
studentų skaičiui nustatyti, valstybinių aukštųjų mokyklų teisei
priimti studijuoti asmenis, mokančius už studijas savo lėšomis,
studijų išlaidoms apskaičiuoti, valstybės biudžeto lėšoms,
reikalingoms valstybinėms aukštosioms mokykloms, apskaičiuoti,
studijų valstybinėse ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose
kainos dydžiui nustatyti.
2. Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone, jo ginčijami
Įstatymo straipsniai (jų dalys) pažeidžia Konstitucijoje
įtvirtintus aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus,
nemokamo aukštojo mokslo laidavimo valstybinėse aukštosiose
mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, aukštųjų mokyklų
autonomijos, asmenų lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos
laisvės, vartotojų interesų gynimo reikalavimus, konstitucinius
teisinės valstybės, valdžių padalijimo principus.
3. Pareiškėjo - Respublikos Prezidento nuomone, jo ginčijami
Metodikos punktai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus aukštojo
mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus, nemokamo aukštojo mokslo
laidavimo valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems
piliečiams, aukštųjų mokyklų autonomijos reikalavimus.
4. Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje expressis verbis
minimos valstybinės mokymo įstaigos; Konstitucijos 40 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad "įstatymo nustatyta tvarka gali būti
steigiamos nevalstybinės mokymo <...> įstaigos"; Konstitucijos 40
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad "valstybė prižiūri mokymo
<...> įstaigų veiklą"; Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad "aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal
kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams
valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas
"; Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad "valstybė
remia <...> mokslą". Šios Konstitucijos nuostatos suponuoja
valstybės pareigą nustatyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą
ir remti valstybines aukštąsias mokyklas. Pagal Konstituciją
valstybė taip pat turi pareigą įstatymu apibrėžti nevalstybinių
aukštųjų mokyklų steigimo tvarką.
5. Valstybė formuoja ir vykdo aukštojo mokslo politiką, kuri
turi atitikti viešąjį interesą, visuomenės poreikius. Ši politika
apima inter alia strateginių aukštojo mokslo vystymosi sričių
(krypčių) nustatymą, valstybės poreikius ir galimybes
atitinkančio aukštojo mokslo finansavimo modelio parinkimą,
įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikio nustatymą,
priemonių, leidžiančių užtikrinti studijų kokybę, nustatymą.
Valstybė pagal Konstituciją, inter alia jos 41 straipsnio 3 dalį,
turi prisiimti įsipareigojimus finansuoti tam tikro kiekio
specialistų rengimą. Tokie įsipareigojimai - žinoma, jie turi
būti iš anksto paskelbti, - atitinka visuomenės ir valstybės
poreikį turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių
(krypčių) specialistų, taip pat visuomenės ir valstybės galimybes
finansuoti jų parengimą.
6. Formuodama ir vykdydama aukštojo mokslo politiką valstybė
turi paisyti aukštųjų mokyklų - ir valstybinių, ir nevalstybinių
- interesų, nes aukštasis mokslas, kaip ir apskritai mokslas,
gali tarpti ir plėtotis tik tuomet, kai valstybė smulkmeniškai
neadministruoja mokslinės veiklos ir dėstymo. Šiame kontekste
pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalį kultūra,
mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Tačiau
pabrėžtina, kad lėšos, kurias valstybė skiria aukštosioms
mokykloms, turi būti naudojamos veiksmingai, paisant teisės aktų
reikalavimų.
7. Taip susiklostė, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje
dominuoja valstybinės aukštosios mokyklos; antai daugelio sričių
(krypčių) aukštasis išsilavinimas yra teikiamas vien valstybinėse
aukštosiose mokyklose; beveik vien valstybinės aukštosios
mokyklos teikia aukštąjį universitetinį išsilavinimą, būtent
valstybinėse aukštosiose mokyklose studijuoja daugiausia
studentų, būtent jose dirbantys mokslininkai sukuria daugiausia
mokslo darbų.
8. Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį kiekvienas
žmogus turi teisę į aukštąjį mokslą, prieinamą pagal jo
sugebėjimus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši
konstitucinė žmogaus teisė yra svarbi įvairių jo teisių bei
teisėtų interesų įgyvendinimo sąlyga ir suponuoja valstybės
pareigą sudaryti prielaidas įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio
Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2007 m. birželio 7 d., 2008 m.
vasario 20 d. nutarimai). Taigi kiekvienam žmogui pagal jo
sugebėjimus turi būti prieinamos tiek valstybinės aukštosios
mokyklos, tiek įstatymo nustatyta tvarka įsteigtos nevalstybinės
aukštosios mokyklos. Užtikrinant aukštojo mokslo prieinamumą
pagal sugebėjimus būtina paisyti Konstitucijos 29 straipsnyje
įtvirtintų imperatyvų, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad žmogaus
teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties,
rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,
įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Tačiau pabrėžtina, kad aukštojo mokslo prieinamumas visiems
pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus anaiptol nereiškia aukštojo
mokslo visuotinumo, nustatymo tokių aukštojo išsilavinimo
standartų, kurie menkintų aukštojo išsilavinimo kokybę.
9. Valstybinėms aukštosioms mokykloms turi būti skiriamos
valstybės biudžeto lėšos. Tam tikrų sričių (krypčių) specialistai
valstybės užsakymu valstybės biudžeto lėšomis gali būti rengiami
ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Be to, valstybės
biudžeto lėšomis galima remti piliečius, studijuojančius kitų
valstybių aukštosiose mokyklose.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją turi būti sukurta tokia
aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo sistema, kad
kiekvienas aukštojoje mokykloje besimokantis asmuo, kuriam
reikalinga parama, turėtų galimybę gauti studijoms būtiną
valstybės paskolą (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d.
nutarimas). Tokia aukštojo išsilavinimo siekiančių asmenų rėmimo
sistema taip pat turi užtikrinti galimybes nustatytus
konstituciškai pagrįstus kriterijus atitinkantiems aukštosiose
mokyklose besimokantiems ir paramos reikalingiems asmenims gauti
kitokio pobūdžio paramą (stipendijas, pašalpas ir t. t.).
Valstybė gali nustatyti įvairias valstybės paskolų aukštosiose
mokyklose studijuojantiems asmenims teikimo ir šių asmenų rėmimo
formas, šioje srityje ji turi plačią diskreciją. Tačiau
pabrėžtina, kad teikiamų paskolų, paramos sistema turi užtikrinti
aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus; turi būti paisoma
konstitucinių nediskriminavimo, aiškumo, skaidrumo principų.
Valstybės sukurta paskolų studijuojantiesiems valstybinėse
aukštosiose mokyklose ir studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose
rėmimo sistema turi būti veiksminga, patikima.
10. Konstitucinis reikalavimas užtikrinti aukštojo mokslo
prieinamumą pagal sugebėjimus nereiškia, kad tai turi būti daroma
vien valstybės lėšomis. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d.
nutarime konstatuota: konstitucinės nuostatos, kad aukštasis
mokslas yra prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus
sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės
pareigą valstybės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti
aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą
neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei
galimybes; šios nuostatos negalima aiškinti ir taip, kad būtų
paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo
pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo
nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės
poreikius bei galimybes; visuomenės ir valstybės poreikis turėti
aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų bei
galimybė finansuoti tik tam tikro kiekio specialistų rengimą
negali būti kliūtys žmogui pagal savo sugebėjimus siekti aukštojo
mokslo ne valstybės lėšomis tiek valstybinėse, tiek
nevalstybinėse aukštosiose mokyklose ir tuomet, kai tai viršija
visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes. Tame
Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad jeigu
valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių tokius pačius
valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį
išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims, kurių studijas
valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie aukštojo mokslo
valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės lėšomis,
negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo
valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai
draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje
mokykloje. Tačiau (ypač dėl to, kad, kaip minėta, Lietuvoje
dominuoja valstybinės aukštosios mokyklos) pabrėžtina, kad iš
Konstitucijos kylanti valstybinių aukštųjų mokyklų teisė teikti
aukštąjį išsilavinimą ir tokiems asmenims, kurie siekia
studijuoti savo lėšomis (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių
teikti valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį
aukštąjį išsilavinimą), jokiais atvejais negali sudaryti
prielaidų prastinti studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose
kokybę, inter alia bloginti studijų sąlygas asmenims,
siekiantiems aukštojo mokslo valstybės lėšomis.
11. Minėta, kad pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį
valstybė turi pareigą gerai besimokantiems piliečiams
valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduoti nemokamą mokslą.
Konstitucijoje nėra expressis verbis apibrėžta, kokie
piliečiai laikytini gerai besimokančiais. Sąvokos "gerai
besimokantis pilietis" turinys yra atskleistas oficialioje
konstitucinėje doktrinoje: gerai besimokančiu laikytinas
pilietis, kuris "mokosi gerai, t. y. jo mokymasis atitinka
nustatytus gero mokymosi kriterijus" (Konstitucinio Teismo 2002
m. sausio 14 d. nutarimas); kriterijai, kuriuos atitinkantys
asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją
turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose
mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu (Konstitucinio
Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Šie kriterijai turi būti
iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali
nukrypti ne tik nuo konstitucinės gero mokymosi sampratos, bet ir
nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės
socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir
visuotinai pripažįstamos žodžio "geras" reikšmės. Nagrinėjamos
konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad įstatymu
nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami
asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs,
juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą "gerai
besimokančių piliečių" skaičių - absoliutų ar santykinį dydį, t.
y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek
studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek - ne. Tokių kvotų
nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi
sampratą. Viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių
gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl
kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai
pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią
kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konstitucinės
pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai
besimokančių studentų studijų. Kita vertus, iš tikrųjų gerai
besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori
nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir
tokių į šią kvotą atsitiktinai patekusių valstybinėse aukštosiose
mokyklose besimokančių piliečių, kurių mokymasis, kaip visuotinai
pripažįstama, tikrai nelaikytinas geru, studijas; tokiais
atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu
neteisingai naudojamos valstybės lėšos.
12. Ypač pabrėžtina, kad konstitucinės nuostatos, jog gerai
besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose
laiduojamas nemokamas mokslas, negalima aiškinti kaip
reiškiančios, esą Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis
apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja visiems valstybinėse
aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kad ir
kokiomis sąlygomis jie buvo priimti studijuoti, t. y. ir tiems
gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į
atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas,
kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės
įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą,
ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje
savo lėšomis. Minėta Konstitucijos nuostata aiškintina kaip
įtvirtinanti valstybės pareigą savo biudžeto lėšomis apmokamą
aukštąjį mokslą laiduoti tik tiems valstybinėse aukštosiose
mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, kurie yra rengiami
tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių)
specialistų poreikį. Aukštojo mokslo rėmimas, kaip minėta, turi
būti teisės aktais reglamentuojamas taip, kad valstybinėse
aukštosiose mokyklose gerai besimokančių piliečių, rengiamų
tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų
poreikį, studijų išlaidos jokia forma netektų patiems šiems
asmenims.
13. Minėta, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį
aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Ši nuostata reiškia,
kad autonomija garantuojama ir valstybinėms, ir nevalstybinėms
aukštosioms mokykloms.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad
tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė
savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo
organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais,
mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo
tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad
yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios
kontrolės (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d., 2002 m.
sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20 d.
nutarimai). Konstatuota ir tai, kad visuomenė yra suinteresuota,
kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti
visapusiškai išsilavinusią asmenybę, o aukštosios mokyklos turėtų
dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę
(Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutarimas). Kita
vertus, aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesai turi būti
derinami; aukštųjų mokyklų autonomija turi būti derinama su jų
pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, atsakomybe ir
atskaitomybe visuomenei (Konstitucinio Teismo 2002 m. vasario 5
d. nutarimas). Aukštosios mokyklos turi veikti paklusdamos
Konstitucijai ir teisei; naudojimasis Konstitucijos joms
garantuojama autonomija jokiu būdu negali sudaryti prielaidų ja
piktnaudžiauti.
Autonomijos aukštosioms mokykloms suteikimas neatleidžia
valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo
sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija
nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama;
priešingai, dėl to, kad yra susijusi su inter alia konstitucinių
žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat valstybės
biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir
prižiūrima; tai išplaukia ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4
dalies nuostatos, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo
įstaigų veiklą. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius
aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos
mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės (Konstitucinio Teismo
1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario 20
d. nutarimai).
Paminėtina ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtinta aukštųjų
mokyklų autonomija nesuponuoja to, kad atitinkami įgaliojimai
gali būti suteikti visoms aukštosioms mokykloms; priešingai,
aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi, gali būti
(paisant Konstitucijos) diferencijuojamos pagal įvairius svarbius
kriterijus, inter alia pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų
statusas (ar jos yra universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį
išsilavinimą jos teikia jose besimokantiems asmenims, kokias
studijų programas jos vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir
pan. (Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas, 2008
m. vasario 20 d. nutarimas). Pagal tai, ar aukštosios mokyklos
yra valstybinės, ar ne, gali būti nustatomos ir skirtingos
aukštųjų mokyklų teisės ir pareigos.
14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad konstitucinė nuostata, jog valstybė prižiūri
mokymo įstaigų veiklą, konstitucinis aukštųjų mokyklų ir
visuomenės interesų derinimo imperatyvas, valstybės konstitucinė
priedermė užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą
suponuoja ir valstybės pareigą atitinkamus su aukštojo mokslo
valstybinėse aukštosiose mokyklose finansavimu susijusius
sprendimus priimti įvertinus tai, ar jose aukštasis išsilavinimas
teikiamas pagal patvirtintas studijų programas, taip pat
įvertinus šių studijų programų ir jų vykdymo kokybę, atitinkamų
aukštųjų mokyklų galimybes kokybiškai parengti tam tikrą kiekį
atitinkamų sričių (krypčių) specialistų; turi būti įvertinama ir
tai, ar atitinkamose valstybinėse aukštosiose mokyklose yra
reikiamos sąlygos teikti valstybės nustatytus standartus
atitinkantį aukštąjį išsilavinimą asmenims, kurių studijos
finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat asmenims,
studijuojantiems savo lėšomis.
15. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota
Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 20 d. nutarime, iš
Konstitucijos kylanti legaliai veikiančių aukštųjų mokyklų
teikiamo aukštojo išsilavinimo (profesijos) pripažinimo garantija
suponuoja atitinkamų valstybės institucijų įgaliojimus prižiūrėti
aukštojo mokslo kokybę ir užtikrinti, kad teikiamo aukštojo
išsilavinimo lygis, žymimas atitinkamais kvalifikaciniais
laipsniais, atitiktų tam tikrus vienodus aukštojo išsilavinimo
kokybės standartus - ir bendruosius, ir juos sukonkretinančius,
apibrėžiančius reikalavimus tam tikroms studijų kryptims; tokius
standartus turi nustatyti valstybės institucijos, pagal savo
kompetenciją formuojančios aukštojo mokslo politiką,
organizuojančios ir vykdančios aukštųjų mokyklų veiklos
priežiūrą.
Tam, kad aukštosios mokyklos galėtų atlikti savo
konstitucinę priedermę - teikti valstybės nustatytus standartus
atitinkantį aukštąjį išsilavinimą, ypač svarbu, kad jose dirbtų
aukštos kvalifikacijos dėstytojai. Ši kokybiško aukštojo mokslo
sąlyga yra neatsiejama ne tik nuo Konstitucijoje įtvirtintos
mokslo, tyrinėjimų, dėstymo laisvės, bet ir nuo esamos aukštojo
mokslo infrastruktūros bei valstybės investavimo į ją, nuo
aukštųjų mokyklų struktūros (kuri neturi būti valstybės teisės
aktais reglamentuojama taip, kad stabdytų mokslinės ir
pedagoginės veiklos dinamizmą, dėstytojų, mokslininkų judumą),
taip pat nuo atitinkamų socialinių garantijų dėstytojams, inter
alia nuo Konstitucijos ginamą šios profesijos socialinę funkciją
atitinkančio, orų gyvenimą visą savo darbo laiką galint skirti
pedagoginei ir mokslinei veiklai užtikrinančio bei kelti savo
kvalifikaciją leidžiančio atlyginimo nustatymo. Dėstymas,
mokslinė veikla - tai ypatinga veikla, kuriai reikalingas
kūrybiškumas, ji nėra panaši į daugelio kitų rūšių profesinę
veiklą ir negali būti jai prilyginta. Studijos - tai ne vien
darbas auditorijose, todėl dėstytojų darbas rengiant
kvalifikuotus specialistus jokiu būdu nesietinas vien su laiku,
praleistu su studijuojančiaisiais auditorijose ir pan.; itin
reikšminga aukštosios mokyklos dėstytojo kokybiško, vadinasi,
kūrybiško, darbo laiko dalis skiriama pasirengimui užsiėmimams su
studentais, vadovavimui studentų savarankiškoms studijoms,
mokslinei veiklai, profesiniam bendravimui su kitais
mokslininkais ir tyrėjais ir kt., t. y. tokiai veiklai, kuri
dažnai vykdoma ne aukštosios mokyklos patalpose, o kai kada
apskritai negali būti jose vykdoma (juolab kad, kaip visuotinai
žinoma, Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstytojai neturi
individualių darbo patalpų). Ši aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo
specifika lemia tai, kad jų darbo krūvio apskaita negali būti
grindžiama vien formaliu kriterijumi - laiku, praleistu
auditorijoje ar apskritai aukštosios mokyklos patalpose. Aukštųjų
mokyklų dėstytojų darbo laiko apskaita teisės aktais turi būti
reglamentuota taip, kad būtų paisoma šios jų darbo specifikos;
konstitucinė aukštųjų mokyklų autonomijos garantija suponuoja,
kad įstatymų leidėjas turi numatyti specialų teisinį reguliavimą,
o juo remiantis didžiąją šių santykių teisinio reguliavimo dalį
turi sudaryti lokalus - pačių aukštųjų mokyklų nustatytas -
teisinis reguliavimas. Aukštosioms mokykloms turi būti
garantuotos galimybės rengti kvalifikuotus specialistus,
priešingu atveju menkinama Lietuvos aukštosiose mokyklose įgyjamo
aukštojo išsilavinimo vertė.
16. Valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti
turi būti ne tik skiriamos valstybės biudžeto lėšos, bet ir
perduodamas atitinkamas valstybės turtas.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos
(inter alia iš jos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad
valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo
nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti; pagal Konstituciją
įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir
valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę;
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį
valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas,
naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik
vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba
poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės
poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės
teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų
nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės
ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka
viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei
(Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d.,
2007 m. liepos 5 d. nutarimai).
Vadinasi, valstybė, pagal Konstituciją turinti pareigą
prižiūrėti mokymo įstaigų veiklą, turi prižiūrėti ir tai, ar
valstybinėms aukštosioms mokykloms perduotas valstybės turtas yra
valdomas, naudojamas, juo disponuojama paisant viešojo intereso,
visuomenės poreikių.
17. Minėta, kad valstybinėms aukštosioms mokykloms jų
funkcijoms vykdyti turi būti skiriamos valstybės lėšos; šios
lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Konstitucinis
Teismas yra konstatavęs, kad esminė valstybinių aukštųjų mokyklų
autonomijos garantija - toks teisinis reguliavimas, kai valstybės
biudžeto įstatyme numatomi ne tik asignavimai aukštajam mokslui,
bet ir lėšos kiekvienai valstybinei aukštajai mokyklai; taip pat
kad valstybės biudžete numatant lėšas valstybinėms aukštosioms
mokykloms atsižvelgtina į šių mokyklų užtikrinamus visuomenės ir
valstybės poreikius, jų vykdomas bei numatomas vykdyti programas,
į tai, kaip šiose mokyklose užtikrinamas nustatytų mokymo
standartų laikymasis, į mokymo ir dėstymo turinio bei lygio
atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai, valstybės
įsipareigojimus šioms mokykloms ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002
m. sausio 14 d. nutarimas).
18. Minėta ir tai, kad valstybinės aukštosios mokyklos gali
teikti valstybės nustatytus standartus atitinkantį išsilavinimą
ir savo lėšomis studijuojantiems asmenims, jei atitinkama
valstybinė aukštoji mokykla turi tokių galimybių. Taigi
studijuojantieji aukštosiose mokyklose traktuotini ir kaip
aukštojo mokslo paslaugų vartotojai. Teikdamos aukštąjį
išsilavinimą savo lėšomis studijuojantiems asmenims valstybinės
aukštosios mokyklos konkuruoja viena su kita, taip pat su
nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis.
Iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies nuostatos "valstybė
prižiūri mokymo <...> įstaigų veiklą", 46 straipsnio 4 dalies
nuostatos "įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę
", šio straipsnio 5 dalies nuostatos "valstybė gina vartotojo
interesus" valstybei reguliuojant su aukštąja mokykla susijusius
santykius kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris
neiškreiptų sąžiningos konkurencijos, taip pat įtvirtinti
įvairias aukštojo mokslo paslaugų vartotojų interesų gynimo
priemones. Teisės aktais reguliuojant atitinkamus santykius
būtina paisyti to, kad, kaip minėta, valstybinėms aukštosioms
mokykloms yra skiriamos valstybės biudžeto lėšos, perduodamas tam
tikras valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas.
19. Pagal Konstituciją įgaliojimus rengti valstybės biudžeto
projektą turi Vyriausybė (Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktas);
valstybės biudžetą tvirtina Seimas (Konstitucijos 67 straipsnio
14 punktas). Tai jis daro priimdamas įstatymą (Konstitucijos 131
straipsnio 1 dalis).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: rengdama valstybės
biudžeto projektą Vyriausybė turi atsižvelgti į visuomenės ir
valstybės poreikius bei galimybes, esamą socialinę, ekonominę
padėtį, turimus arba galimus gauti finansinius išteklius bei
valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius; valstybės
galimybės finansuoti aukštąjį mokslą nėra beribės; valstybės
galimybės finansuoti aukštąjį mokslą yra ir turi būti siejamos su
visuomenės ir valstybės interesu - poreikiu turėti aukštąjį
išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų (Konstitucinio
Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. liepos 11 d. nutarimai).
Taigi valstybei tenka pareiga nustatyti įvairių sričių (krypčių)
specialistų poreikį atsižvelgiant ne tik į dabartinį tokių
specialistų poreikį, bet ir į jų poreikį ateityje, skirti tokiems
specialistams parengti būtinas lėšas. Šiame Konstitucinio Teismo
nutarime konstatuota, kad iš anksto paskelbti valstybės
įsipareigojimai finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą
atitinka visuomenės ir valstybės poreikį turėti aukštąjį
išsilavinimą įgijusių tam tikrų sričių (krypčių) specialistų,
taip pat visuomenės ir valstybės galimybes finansuoti jų
parengimą.
20. Aukštosioms mokykloms skiriamos valstybės biudžeto lėšos
apima ir lėšas valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai
besimokančių piliečių studijoms finansuoti. Tačiau pažymėtina,
kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime,
Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą
laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai
besimokantiems piliečiams, kad ir kokiomis sąlygomis jie buvo
priimti studijuoti (t. y. ir tiems gerai besimokantiems
piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę
aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto
paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą
finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems
studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis),
o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą
atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį. Būtent jų
studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos
valstybės biudžete. Jeigu šių piliečių mokymasis nebeatitinka
įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė neprivalo
finansuoti jų studijų.
21. Valstybė, pagal Konstituciją turinti pareigą remti
mokslą, užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą, laiduoti nemokamą
mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems
piliečiams, rengiamiems tenkinant nustatytą atitinkamų sričių
(krypčių) specialistų poreikį, gali pasirinkti ir įstatymuose
įtvirtinti įvairius aukštojo mokslo finansavimo modelius. Tai
darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinių valstybės
įsipareigojimų, taip pat valstybės finansinių galimybių, kurios,
kaip minėta, nėra beribės. Įstatymu negali būti nustatytas toks
aukštojo mokslo finansavimo modelis, kuris nebūtų pagrįstas
subalansuotu visuomenės ir valstybės poreikių bei valstybės
finansinių galimybių įvertinimu ir kurio valstybė akivaizdžiai
nebūtų pajėgi įgyvendinti; tokio modelio nustatymas prieštarautų
inter alia konstituciniam socialinės darnos imperatyvui, neleistų
valstybei vykdyti įvairių kitų savo priedermių.
Todėl nustatant aukštojo mokslo finansavimo modelį ir teisės
aktais reguliuojant su tuo susijusius santykius būtina
atsižvelgti į tai, kad valstybės nustatytus kokybės standartus
atitinkantį aukštąjį išsilavinimą gali suteikti aukštosios
mokyklos, turinčios aukštos kvalifikacijos dėstytojus, reikiamą
mokymo bazę, būtiną infrastruktūrą ir pan. Minėta, kad pagal
Konstituciją aukštųjų mokyklų teisės, kuriomis jos naudojasi,
gali būti (paisant Konstitucijos) diferencijuojamos inter alia
pagal tai, koks yra šių aukštųjų mokyklų statusas (ar jos yra
universitetai, ar ne), kokio lygio aukštąjį išsilavinimą jos
teikia jose besimokantiems asmenims, kokias studijų programas jos
vykdo, koks yra jų mokslinis potencialas ir pan. Taigi
atsižvelgiant į visa tai gali, o tam tikrais atžvilgiais ir turi,
skirtis ir valstybinių aukštųjų mokyklų finansavimas iš valstybės
biudžeto. Jokia Konstitucijos nuostata negali būti aiškinama kaip
suponuojanti lygiavos laikymąsi šioje srityje.
22. Lėšų valstybinėms aukštosioms mokykloms biudžete
planavimas neatsiejamas nuo pagrįsto, teisingo studijų išlaidų
apskaičiavimo, t. y. apskaičiavimo, kokios lėšos yra reikalingos
kokybiškoms studijoms tose aukštosiose mokyklose organizuoti ir
deramam mokslinės veiklos lygiui palaikyti. Studijų išlaidas,
taip pat ir valstybinėse aukštosiose mokyklose, lemia labai
įvairūs veiksniai; net tos pačios srities (krypties) ir tos
pačios kokybės studijų išlaidos skirtingose aukštosiose mokyklose
gali būti nevienodos. Neabejotina, kad valstybė, atsižvelgdama į
aukštųjų mokyklų poziciją, turi įgaliojimus nustatyti, iš ko
susideda studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose išlaidos;
valstybės teisės aktais gali ir turi būti nustatyti racionalūs,
aiškūs, skaidrūs, pagrįsti kriterijai, kurie leistų valstybinėms
aukštosioms mokykloms apskaičiuoti realias studijų jose išlaidas
pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas, idant šių
studijų finansavimas iš valstybės biudžeto atitiktų savo paskirtį
- leistų užtikrinti kokybišką įvairių sričių (krypčių)
specialistų parengimą. Todėl studijų išlaidų apskaičiavimas
negali būti aukštosioms mokykloms primetamas. Toks teisinis
reguliavimas, kuris sudaro prielaidas ignoruoti racionaliais
argumentais pagrįstą valstybinių aukštųjų mokyklų poziciją dėl
realių studijų jose išlaidų, neabejotinai pažeistų Konstitucijos
garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją, kitas Konstitucijoje
įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia žmogaus
teisę siekti kokybiško aukštojo išsilavinimo. Pateikdama
aukštajai mokyklai užsakymą priimti studijuoti tam tikrą skaičių
studentų, valstybė privalo garantuoti, kad valstybės biudžete bus
numatytos ir valstybės lėšomis bus apmokėtos jų studijų išlaidos,
- žinoma, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero
mokymosi kriterijus.
23. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad apskaičiuotos realios studijų išlaidos yra svarbi
gairė nustatant studijų kainą, kurią už studijas valstybinėse
aukštosiose mokyklose turi mokėti asmenys, valstybinėse
aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą
atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų
mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų
(nes, kaip minėta, nors jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos
turi būti numatytos valstybės biudžete, jeigu jų mokymasis
nebeatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė
neprivalės finansuoti jų studijų).
Minėtos studijų išlaidos taip pat yra tam tikra gairė
nustatant studijų kainą, kurią turi mokėti asmenys, vykstant
studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą
nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka
nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio
specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje
valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis. Nėra jokių
teisinių argumentų, kurie leistų teigti, esą kaina, kurią už
studijas turi mokėti tokie studentai, visais atvejais turi
nesiskirti nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys,
valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės
nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu
jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi
kriterijų. Minėta, kad tokių studentų mokymas priklauso nuo
aukštosios mokyklos galimybių teikti kokybišką aukštąjį
išsilavinimą nesudarant prielaidų prastinti studijų valstybinėse
aukštosiose mokyklose kokybę, inter alia mažiau dėmesio skiriant
asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo valstybės lėšomis; taigi
dėl atitinkamų galimybių sudarymo gali atsirasti ir papildomų
išlaidų, o jeigu valstybė užsako priimti studijuoti mažiau
studentų, negu aukštosios mokyklos gali parengti, studijoms gali
tekti ir mažiau išlaidų. Vadinasi, aptariamos studijų kainos
nebūtinai turi būti vienodos.
24. Pabrėžtina, kad įgaliojimus nustatyti minėtas studijų
kainas turi valstybinės aukštosios mokyklos. Taip pat pabrėžtina,
kad šios kainos turi būti racionaliai pagrįstos, jos negali
sudaryti prielaidų pažeisti konstitucinį aukštojo mokslo
prieinamumo pagal sugebėjimus principą, Konstitucijoje
įtvirtintus socialinės darnos, teisingumo imperatyvus, didinti
socialinę atskirtį. Konstitucijos požiūriu būtų nepateisinama
nustatyti tokias studijų kainas, kad būtų sudarytos prielaidos
studijuojančiųjų lėšomis apmokėti ir tokias išlaidas, kurios nėra
būtinos tam, kad atitinkami už studijas mokantys asmenys įgytų
kokybišką aukštąjį išsilavinimą, t. y. nėra reikalingos
kokybiškoms studijoms tose aukštosiose mokyklose organizuoti ir
deramam mokslinės veiklos lygiui palaikyti.
III
Dėl Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos
18 d. redakcija) 4 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3
daliai, 46 straipsnio 5 daliai.
1. Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija),
reglamentuojančio priėmimą į valstybines aukštąsias mokyklas, 4
dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nustatyta: "Bendrą
maksimaliai leistiną priimamų į aukštąsias mokyklas studentų
skaičių pagal studijų pakopas, formas ir finansavimo pobūdį
kasmet ne vėliau kaip iki kovo 1 d. tvirtina Vyriausybė,
atsižvelgdama į specialistų poreikį, konkrečios aukštosios
mokyklos specialistų parengimo kokybę, taip pat aukštosioms
mokykloms skirtas valstybės biudžeto lėšas."
2. Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone, Vyriausybės
teisė nustatyti bendrą maksimaliai leistiną priimamų visą studijų
kainą mokančių studentų skaičių be jokio pagrįsto visuomenės
intereso riboja valstybinių aukštųjų mokyklų veiklą ir pažeidžia
jų autonomijos teisę, taip pat nepagrįstai riboja vartotojų
interesą savo lėšomis įgyti aukštąjį išsilavinimą.
3. Pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą
sprendžiant, ar Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d.
redakcija) 4 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai, konstatuotina, kad ginčijama nuostata
įtvirtina Vyriausybės įgaliojimus nustatyti maksimalų studentų,
priimamų į kiekvienos programos kiekvienos pakopos (taip pat ir
vienpakopių) visų formų studijas, skaičių; tai darydama
Vyriausybė turi atsižvelgti į "specialistų poreikį, konkrečios
aukštosios mokyklos specialistų parengimo kokybę, taip pat
aukštosioms mokykloms skirtas valstybės biudžeto lėšas".
Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4
dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) minimas "maksimaliai
leistinas priimamų į aukštąsias mokyklas studentų skaičius" apima
ir tuos studentus, kurių mokymąsi finansuoti įsipareigoja
valstybė (jeigu jie gerai mokysis), ir tuos studentus, kurie
aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne
valstybės, bet savo lėšomis. Taigi Vyriausybė yra įgaliota
nustatyti (valstybinėms aukštosioms mokykloms nurodyti) ne tik
tai, kiek studentų į valstybines aukštąsias mokyklas turi būti
priimama (pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas)
tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų
poreikį, t. y. pateikti atitinkamą valstybės užsakymą (kuris turi
būti garantuotas valstybės biudžete numatant lėšas jų studijų
išlaidoms apmokėti, jeigu tų asmenų mokymasis atitiks įstatymo
nustatytus gero mokymosi kriterijus), bet ir savo nuožiūra
(nepaisant realių aukštųjų mokyklų galimybių tokius pačius
valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį
išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims, kurių studijas
valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie aukštojo mokslo
valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne valstybės lėšomis)
nustatyti, kiek į valstybines aukštąsias mokyklas turi būti
priimama (pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas) tokių
studentų, kurie siekia atitinkamoje valstybinėje aukštojoje
mokykloje studijuoti savo lėšomis.
4. Konstatuota, kad jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi
galimybių tokius pačius valstybės nustatytus kokybės standartus
atitinkantį aukštąjį išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims,
kurių studijas valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie
aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekia ne
valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma
ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje
aukštojoje mokykloje.
5. Taigi Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d.
redakcija) 4 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai nustatyti maksimalų skaičių
studentų, priimamų į kiekvienos programos kiekvienos pakopos
(taip pat ar vienpakopių) visų formų studijas, sudaro prielaidas
nepagrįstai riboti Konstitucijoje įtvirtintą aukštojo mokslo
prieinamumą pagal sugebėjimus, taip pat riboja Konstitucijos
garantuojamą aukštųjų mokyklų autonomiją.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4
dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) prieštarauja
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai
(nuostatai, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal
kiekvieno žmogaus sugebėjimus).
7. Padaręs šią išvadą, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Įstatymo 47
straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalis (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio 5 daliai.
IV
Dėl Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos
18 d. redakcija) 5 dalies (2005 m. birželio 30 d. redakcija), 61
straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3
daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 5 daliai.
1. Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija),
kaip minėta, reglamentuojančio priėmimą į valstybines aukštąsias
mokyklas, 5 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyta:
"Asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, konkurso būdu
gali būti priimami į vakarinės ir neakivaizdinės formų visų
pakopų studijas, taip pat iki 2005-2006 studijų metų - į
antrosios pakopos dieninės formos studijas."
2. Įstatymo 61 straipsnio, reglamentuojančio mokamas
studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose, 1 dalyje (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija) nustatyta:
"Už studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje visą studijų
kainą moka:
1) asmenys, studijuojantys pagal tos pačios arba žemesnės
pakopos, kurią jie yra baigę valstybinėje aukštojoje mokykloje,
studijų programą, jeigu ne daugiau kaip už pusę baigtos studijų
programos kreditų mokėjo visą studijų kainą, išskyrus Vyriausybės
nustatytus atvejus;
2) asmenys, vienu metu studijuojantys pagal dvi ar daugiau
tos pačios pakopos studijų programas, jeigu jų studijos pagal
bent vieną iš šių studijų programų yra visiškai arba iš dalies
apmokamos valstybės biudžeto lėšomis (jie moka už antrąją ir
kitas studijų programas);
3) užsieniečiai, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutartys ar kiti teisės aktai nenustato kitaip;
4) asmenys, priimti studijuoti šio įstatymo 47 straipsnio 5
dalyje nustatyta tvarka."
3. Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone, tai, kad
asmenys, sutinkantys mokėti visą kainą už savo studijas, negali
būti priimami į valstybines aukštąsias mokyklas studijuoti savo
lėšomis, neleidžia valstybinėms aukštosioms mokykloms, jeigu jos
turi tokias galimybes, priimti studijuoti asmenų, kurie siekia
įgyti aukštąjį išsilavinimą ne valstybės lėšomis; be to,
skirtingos galimybės savo lėšomis įgyti aukštąjį išsilavinimą,
atsižvelgiant į anksčiau įgytą ar tuo pat metu įgyjamą kitokį
išsilavinimą, yra nustatytos nepagrįstai, pažeidžiant
konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.
4. Pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą
sprendžiant, ar Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d.
redakcija) 5 dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41
straipsnio 3 daliai, konstatuotina, jog tai, kad šioje dalyje yra
nustatytas baigtinis studijų formų ir pakopų, pagal kurias
studijuoti gali būti priimami asmenys, sutinkantys mokėti visą
studijų kainą, sąrašas, neapimantis visų esamų studijų formų ir
pakopų, reiškia, kad į šiame sąraše nenurodytų formų ir pakopų
studijas asmenys, aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje
mokykloje siekiantys ne valstybės lėšomis, negali būti priimami,
net jeigu aukštoji mokykla turi galimybių jiems suteikti
valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį
išsilavinimą.
5. Taigi Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d.
redakcija) 5 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytu
teisiniu reguliavimu nepagrįstai ribojamas Konstitucijoje
įtvirtintas aukštojo mokslo prieinamumas pagal sugebėjimus, taip
pat ribojama Konstitucijoje garantuojama aukštųjų mokyklų
autonomija.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 5
dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nenustatyta, kad asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą,
gali būti priimami ir į šioje dalyje pateiktame sąraše nenurodytų
formų ir pakopų studijas (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių
jiems suteikti valstybės nustatytus kokybės standartus
atitinkantį aukštąjį išsilavinimą), prieštarauja Konstitucijos 40
straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad
aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus
sugebėjimus).
7. Padaręs šią išvadą, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Įstatymo 47
straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalis (2005 m.
birželio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 5 daliai.
8. Pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą
sprendžiant, ar Įstatymo 61 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio
22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46
straipsnio 5 daliai, pažymėtina, kad Įstatymo 61 straipsnio 1
dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nustatyta, kokie
asmenys valstybinėje aukštojoje mokykloje turi mokėti visą
studijų kainą.
8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 61 straipsnio
1 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) nuostatos,
įtvirtinančios, kokie asmenys valstybinėje aukštojoje mokykloje
turi mokėti visą studijų kainą, yra neatsiejamos nuo Įstatymo
nuostatų, įtvirtinančių, kokių asmenų studijos yra finansuojamos
valstybės, taigi ir nuo Įstatymo nuostatų, apibrėžiančių, kokie
piliečiai valstybinėse aukštosiose mokyklose laikytini gerai
besimokančiais.
8.1.1. Įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 22
d. redakcija) inter alia nustatyta, kad "gerai besimokančiais
studentais laikomi 30 procentų kiekvienos studijų programos
kiekvieno semestro studentų, išskyrus studentus, nurodytus šio
įstatymo 61 straipsnyje, atrinktų kas semestrą pagal geriausius
studijų rezultatus (pirmąjį studijų semestrą - pagal stojimo
rezultatus)".
Taigi yra a priori nustatyta gerai besimokančiųjų kvota.
8.1.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
įstatymo nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės
finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti
formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą
"gerai besimokančių piliečių" skaičių - absoliutų ar santykinį
dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti,
kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek - ne; tokių kvotų
nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi
sampratą.
8.1.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad Įstatymo 60 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 22
d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta procentais išreikšta
gerai besimokančių studentų kvota, prieštarauja Konstitucijos 41
straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad gerai besimokantiems
piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas
nemokamas mokslas).
8.2. Ginčijamos Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija) klauzulė "visa studijų kaina"
aiškintina atsižvelgiant į šiame Konstitucinio Teismo nutarime
išdėstytas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas, inter
alia į tai, kad, kaip minėta: studijų kaina, kurią turi mokėti
asmenys, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę
aukštąją mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas
skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti
tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti
atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, gali
skirtis nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys,
valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės
nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu
jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi
kriterijų; minėtos valstybinių aukštųjų mokyklų nustatomos
studijų kainos turi būti racionaliai pagrįstos, jos negali
sudaryti prielaidų pažeisti konstitucinį aukštojo mokslo
prieinamumo pagal sugebėjimus principą, Konstitucijoje
įtvirtintus socialinės darnos, teisingumo imperatyvus, didinti
socialinę atskirtį; neturi būti sudarytos prielaidos
studijuojančiųjų lėšomis apmokėti ir tokias išlaidas, kurios nėra
būtinos tam, kad atitinkami už studijas mokantys asmenys įgytų
kokybišką aukštąjį išsilavinimą.
8.3. Ginčijamos Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija) 1 punkto klauzulė "išskyrus
Vyriausybės nustatytus atvejus" negali būti interpretuojama kaip
suteikianti Vyriausybei teisę nustatyti ir tokius iš Įstatymo
nekylančius atvejus, kai asmenys, studijuojantys pagal tos pačios
arba žemesnės pakopos, kurios programą jie yra išėję valstybinėje
aukštojoje mokykloje, studijų programą, jeigu ne daugiau kaip už
pusę baigtos studijų programos kreditų mokėjo visą studijų kainą,
nemoka visos studijų kainos; šios dalies 3 punkto klauzulė "ar
kiti teisės aktai" neaiškintina kaip apimanti tokius
poįstatyminius teisės aktus, kuriuose nustatytas teisinis
reguliavimas nėra grindžiamas Lietuvos Respublikos tarptautinėmis
sutartimis ir (arba) įstatymais.
8.4. Taip pat konstatuotina, jog racionalu ir pagrįsta yra
tai, kad pagal Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio
22 d. redakcija) 2 punktą už studijas valstybinėje aukštojoje
mokykloje visą studijų kainą moka asmenys, vienu metu
studijuojantys pagal dvi ar daugiau tos pačios pakopos studijų
programas, jeigu jų studijos pagal bent vieną iš šių studijų
programų yra visiškai arba iš dalies apmokamos valstybės biudžeto
lėšomis, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, valstybės
galimybės finansuoti aukštąjį mokslą nėra beribės.
8.5. Įstatymo 61 straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 22
d. redakcija) 4 punkte daroma nuoroda į šio įstatymo 47
straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalį (2005 m.
birželio 30 d. redakcija), kuri ta apimtimi, kuria nenustatyta,
kad asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, gali būti
priimami ir į šioje dalyje pateiktame sąraše nenurodytų formų ir
pakopų studijas (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių jiems
suteikti valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį
aukštąjį išsilavinimą), šiame Konstitucinio Teismo nutarime
pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,
41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad aukštasis mokslas
prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus).
Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime
ir 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad yra
įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai nuostatų,
prieštaraujančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, inter
alia Konstitucijai, pašalinimas Konstitucinio Teismo nutarimu iš
teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu iš esmės prilygsta
visuminio teisinio reguliavimo pakeitimui - kitokio nei iki tol
visuminio teisinio reguliavimo, kuris neturi spragų, nustatymui.
Konstatuotina, kad pripažinus Įstatymo 47 straipsnio (2006
m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalį (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) prieštaraujančia (nurodyta apimtimi) Konstitucijos 40
straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad
aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus
sugebėjimus), nebėra teisinio pagrindo teigti, kad Įstatymo 61
straipsnio 1 dalies (2003 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 punkte
nustatytu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstai ribojama
Konstitucijoje įtvirtintas aukštojo mokslo prieinamumas pagal
sugebėjimus, Konstitucijoje garantuojama aukštųjų mokyklų
autonomija.
8.6. Kartu konstatuotina, kad Konstitucijoje įtvirtinto
aukštojo mokslo prieinamumo pagal sugebėjimus reikalavimo,
Konstitucijoje garantuojamos aukštųjų mokyklų autonomijos teisės
nepažeidžia ir visas Įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje (2003 m.
balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.
9. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 61
straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytu
teisiniu reguliavimu nėra sudaroma prielaidų pažeisti
valstybinėse aukštosiose mokyklose studijuojančių asmenų, kaip
aukštojo mokslo paslaugų vartotojų, interesus, konstitucinį
asmenų lygiateisiškumo principą.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 61 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 23 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai (nuostatai, kad
aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus
sugebėjimus), 46 straipsnio 5 daliai.
V
Dėl Aukštojo mokslo įstatymo, inter alia jo 57 straipsnio
(2006 m. liepos 18 d. redakcija), ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, nėra nustatyti valstybės biudžeto lėšų paskirstymo
aukštosioms mokykloms principai, o juos nustatyti pavesta
Vyriausybei, atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,
konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo
principams.
1. Įstatymo 57 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija),
reglamentuojančiame santykius, susijusius su Metodika, nustatyta:
"1. Valstybės biudžeto lėšų poreikis valstybinei aukštajai
mokyklai nustatomas pagal Valstybės biudžeto lėšų poreikio
nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodiką.
Šią metodiką tvirtina Vyriausybė, išklausiusi Lietuvos mokslo
tarybos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos
(konferencijų), Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos
(konferencijų) bei Lietuvos studentų atstovybių sąjungos
(sąjungų) siūlymus.
2. Metodikoje privalo būti numatytos tokios lėšos:
1) studijoms;
2) moksliniams tyrimams ir meninei kūrybai plėtoti;
3) administravimui ir ūkiui;
4) objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų
kultūros vertybių registrą ir Lietuvos kultūros vertybių sąrašus,
priežiūrai.
3. Lėšos studijoms skiriamos remiantis pagal metodiką
nustatomomis studijų išlaidomis (pagal studijų kryptį, pakopą ir
formą)."
2. Pareiškėjo - Seimo narių grupės teigimu, Įstatyme (inter
alia jo 57 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija)) nėra
nustatyti valstybės biudžeto lėšų paskirstymo aukštosioms
mokykloms principai, o juos nustatyti pavesta Vyriausybei;
pareiškėjo nuomone, įtvirtinus Vyriausybės teisę tvirtinti
Metodiką bei paminėjus kelias jos sudedamąsias dalis, liko
neapibrėžtos principinės taisyklės, kuriomis remiantis lėšos
paskirstomos valstybinėms aukštosioms mokykloms, o principus,
kuriais vadovaujantis lėšos paskirstomos joms, beveik visiškai
laisvai nustato Vyriausybė; aukštųjų mokyklų valstybinio
finansavimo taisykles nustatant ne įstatymais yra paliekama per
daug neapibrėžtumo, didinančio aukštųjų mokyklų priklausomumą nuo
valdžios institucijų ir konjunktūrinių sprendimų.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
valstybė, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų poziciją, turi
įgaliojimus nustatyti, iš ko susideda studijų valstybinėse
aukštosiose mokyklose išlaidos; valstybės teisės aktais gali ir
turi būti nustatyti racionalūs, aiškūs, skaidrūs, pagrįsti
kriterijai, kurie leistų valstybinėms aukštosioms mokykloms
apskaičiuoti jose realias vykdomų studijų išlaidas pagal studijų
sritis (kryptis), pakopas, formas, idant šių studijų finansavimas
iš valstybės biudžeto atitiktų savo paskirtį - leistų užtikrinti
kokybišką įvairių sričių (krypčių) specialistų parengimą.
Konstatuota ir tai, kad, pateikdama aukštajai mokyklai užsakymą
priimti studijuoti tam tikrą skaičių studentų, valstybė privalo
garantuoti, kad valstybės biudžete bus numatytos ir valstybės
lėšomis bus apmokėtos jų studijų išlaidos, - žinoma, jeigu jų
mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.
4. Minėta, kad pagal Konstituciją įgaliojimus rengti
valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė. Įstatymo 57
straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nurodyta Metodika
turi reguliuoti santykius, susijusius būtent su šia biudžeto
proceso stadija. Akivaizdu, kad Seimas, įstatymu tvirtindamas
valstybės biudžetą, gali pakeisti Vyriausybės pasiūlytus
valstybės biudžeto straipsnius, taip pat ir tuos, kuriuose
nustatyta, kiek lėšų skiriama valstybinėms aukštosioms mokykloms.
5. Kita vertus, ir Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto
projektą, ir Seimas, įstatymu tvirtindamas valstybės biudžetą,
turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų, numatyti valstybės
biudžete tokias išlaidas valstybinėms aukštosioms mokykloms,
kurios užtikrintų, kad šios mokyklos tinkamai vykdytų savo
funkciją - teiktų kokybišką aukštąjį išsilavinimą.
6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatyme, inter alia jo
57 straipsnyje (2006 m. liepos 18 d. redakcija), taip pat 54
straipsnyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija), 56 straipsnyje
(2003 m. balandžio 22 d. redakcija), 58 straipsnyje (2005 m.
birželio 30 d. redakcija), yra įvairių nuostatų, į kurias privalu
atsižvelgti rengiant valstybės biudžeto projektą ir numatant
lėšas valstybinėms aukštosioms mokykloms. Tokių nuostatų yra ir
kituose įstatymuose. Vyriausybė, vykdydama įstatymus, pagal savo
kompetenciją konkretindama ir detalizuodama jų nuostatas, negali
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su
nustatytuoju įstatymuose.
7. Pabrėžtina, kad pareiškėjo - Seimo narių grupės prašyme
nėra nurodyta, kokie dar principai, pareiškėjo manymu, turėtų
būti įtvirtinti Įstatyme, inter alia jo 57 straipsnyje (2006 m.
liepos 18 d. redakcija), kad neliktų "neapibrėžtumo, didinančio
aukštųjų mokyklų priklausomumą nuo valdžios institucijų ir
konjunktūrinių sprendimų". Konstitucinio Teismo posėdyje
pareiškėjo - Seimo narių grupės atstovas to taip pat nenurodė.
8. Todėl nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad
Įstatymo 57 straipsnis (2006 m. liepos 18 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nėra nustatyti pareiškėjo - Seimo narių grupės
nenurodyti valstybės biudžeto lėšų paskirstymo aukštosioms
mokykloms principai, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo
principams.
9. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Konstitucijos
40 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės,
valdžių padalijimo principams neprieštarauja kitos Įstatymo
nuostatos nurodyta apimtimi.
VI
Dėl Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio (2005 m.
birželio 30 d. redakcija) 4 dalies (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40
straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 4, 5
dalims, taip pat dėl 58 straipsnio 3, 6 dalių (2003 m. balandžio
22 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
46 straipsnio 4 daliai.
1. Įstatymo 58 straipsnyje (2005 m. birželio 30 d.
redakcija), reglamentuojančiame studijų išlaidas ir kainą, inter
alia nustatyta:
- 3 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) "Studijų
kaina valstybinėje aukštojoje mokykloje nurodoma priėmimo į
aukštąją mokyklą taisyklėse, suderintose šio įstatymo 47
straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka;"
- 4 dalyje (2005 m. birželio 30 d. redakcija): "Lietuvos
Respublikos ir kitų Europos Sąjungos šalių piliečiams šio
straipsnio 3 dalyje nurodyta studijų kaina negali būti didesnė
negu studijų išlaidos, nustatytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse
nustatyta tvarka;"
- 6 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija): "Studijų
kaina nevalstybinėse aukštosiose mokyklose nustatoma susitarimu."
Pacituotose nuostatose daromos nuorodos į Įstatymo 47
straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 2 dalį (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija), 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) 1, 2 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija).
Minėta, jog Įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d.
redakcija) 2 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
nustatyta, kad "priėmimo į aukštąją mokyklą taisykles nustato
pati aukštoji mokykla, Vyriausybės nustatyta tvarka jas
suderinusi su Ministerija" (t. y. Švietimo ir mokslo
ministerija), kad "priėmimo į pagrindines ir vientisąsias
studijas sąlygos dėl konkursinių mokomųjų dalykų pagal studijų
kryptis ir dėl konkursinio balo formavimo principų derinamos
Vyriausybės nustatyta tvarka ir skelbiamos ne vėliau kaip prieš 2
metus iki priėmimo pradžios" ir kad "stojantis asmuo turi teisę
pateikti prašymą stoti į kelias aukštąsias mokyklas"; Įstatymo 58
straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 1, 2 dalyse (2003
m. balandžio 22 d. redakcija) nustatyta, kad "studijų
valstybinėje aukštojoje mokykloje išlaidos (pagal studijų kryptį,
pakopą ir formą) nustatomos vadovaujantis šio įstatymo 57
straipsnyje nurodyta metodika" (1 dalis), taip pat kad "į studijų
išlaidas įskaičiuojamos lėšos, būtinos studijoms organizuoti bei
jų moksliniam lygiui palaikyti" (2 dalis), ir tai yra "lėšos
aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo ir kitų su studijomis
susijusių darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybiniam
socialiniam draudimui" (2 dalies 1 punktas), "lėšos aukštosios
mokyklos išlaidoms, susijusioms su studijomis ir jų moksliniam
lygiui palaikyti reikalingomis prekėmis bei paslaugomis" (2
dalies 2 punktas), ir "lėšos studentų kultūros, sporto ir
visuomeninei veiklai organizuoti" (2 dalies 3 punktas).
2. Pareiškėjo - Seimo narių nuomone, tai, kad studijų kaina
piliečiams negali būti didesnė nei studijų išlaidos, reiškia, kad
valstybė, pažeisdama Konstitucijos garantuojamą aukštųjų mokyklų
autonomijos teisę ir vartotojų interesus, ėmėsi reguliuoti ne tik
gerai besimokančių studentų studijoms reikalingų lėšų skyrimą,
bet ir savo lėšomis studijuojančių studentų studijų finansavimą,
taip sumažindama ar net panaikindama galimybes ir paskatas
valstybinėms aukštosioms mokykloms teikti mokamas studijų
paslaugas; be to, tai, kad valstybinėse aukštosiose mokyklose
studijų kaina nustatoma pagal centralizuotas taisykles, o
nevalstybinėse - laisvu susitarimu, apriboja valstybinių aukštųjų
mokyklų galimybes lygiomis sąlygomis konkuruoti su
nevalstybinėmis aukštosiomis mokyklomis dėl asmenų, pasirengusių
už studijas mokėti visą kainą, pažeidžia konstitucinį visų asmenų
lygybės principą.
3. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas - Seimo narių grupė
prašo ištirti ir Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) 6 dalies (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) atitiktį
Konstitucijai, iš jo prašymo argumentų matyti, kad būtent šioje
dalyje įtvirtinta principinė nuostata, jog studijų kaina turi
būti nustatoma susitarimu, kuri yra skirta nevalstybinėms
aukštosioms mokykloms, jam nekelia abejonių; pareiškėjo argumentų
esmė tokia, kad tokia pat principinė nuostata turi būti
įtvirtinta ir valstybinių aukštųjų mokyklų atžvilgiu.
Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje netirs Įstatymo 58 straipsnio
(2005 m. birželio 30 d. redakcija) 6 dalies (2003 m. balandžio 22
d. redakcija) atitikties Konstitucijai.
4. Pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą
sprendžiant, ar Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) 3 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, kad joje įtvirtintas
teisinis reguliavimas reiškia inter alia tai, jog priėmimo į
valstybines aukštąsias mokyklas taisyklėse turi būti nurodoma
studijų kaina, kurią turės mokėti tie asmenys, kurių studijų toje
valstybinėje aukštojoje mokykloje valstybė nefinansuos.
Tai, kad minėtose taisyklėse turi būti nurodoma studijų
atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje kaina, yra
pagrįsta, savaime suprantama.
5. Kitaip vertintina šioje dalyje esanti nuoroda į Įstatymo
47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 2 dalį (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija), pagal kurią priėmimo į aukštąją
mokyklą taisykles nustato pati aukštoji mokykla, Vyriausybės
nustatyta tvarka jas suderinusi su Švietimo ir mokslo
ministerija.
5.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats priėmimo į
atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą taisyklių suderinimas su
Švietimo ir mokslo ministerija apskritai nėra nepagrįstas, nes
tokiose taisyklėse neišvengiamai turi būti ir nuostatų, vienaip
ar kitaip susijusių su valstybės įsipareigojimais (taip pat ir
finansiniais, inter alia susijusiais su valstybės biudžeto
formavimu) atitinkamai valstybinei aukštajai mokyklai bei joje
studijuojantiems asmenims. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas -
Seimo narių grupė neginčija Įstatymo 47 straipsnio (2006 m.
liepos 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija) atitikties Konstitucijai, minėtoje dalyje nustatytas
teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės
justicijos byloje.
5.2. Sistemiškai vertinant Įstatymo 58 straipsnio (2005 m.
birželio 30 d. redakcija) 3 dalį (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija) ir 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 2
dalį (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) konstatuotina, kad
valstybinės aukštosios mokyklos yra įpareigotos su Švietimo ir
mokslo ministerija derinti ir studijų tose aukštosiose mokyklose
kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės mokėti studentai, kurių
studijų valstybė nefinansuoja. Taigi Švietimo ir mokslo
ministerijai yra sudarytos prielaidos primesti aukštosioms
mokykloms ir tokias atitinkamų studijų išlaidas, kurių nepadengtų
asmenų, kurių studijų valstybė nefinansuoja ir kurie moka už
studijas savo lėšomis, įmokos.
Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš Konstitucijos
kylančio imperatyvo, kad įgaliojimus nustatyti realią ir
racionalią studijų kainą - ir tą, kurią turi mokėti asmenys,
vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją
mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius
atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro
kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje
valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, ir tą, kurią turi
mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami
tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių)
specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo
nustatytų gero mokymosi kriterijų, - turi pačios valstybinės
aukštosios mokyklos, kurioms Konstitucija garantuoja autonomiją.
5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 3
dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) ta apimtimi, kuria yra
įtvirtinta valstybinių aukštųjų mokyklų pareiga su Švietimo ir
mokslo ministerija derinti ir studijų tose aukštosiose mokyklose
kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės mokėti studentai, kurių
studijų valstybė nefinansuoja, prieštarauja Konstitucijos 40
straipsnio 3 daliai.
6. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Įstatymo 58
straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalis (2003 m.
balandžio 22 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai.
7. Pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą
sprendžiant, ar Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d.
redakcija) 4 dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 3 daliai, pažymėtina,
jog joje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia inter alia
tai, kad studijų kaina, kurią turi mokėti atitinkami valstybinėse
aukštosiose mokyklose studijuojantys asmenys, kurių studijų
valstybė nefinansuoja, negali būti didesnė negu studijų
valstybinėje aukštojoje mokykloje išlaidos (pagal studijų kryptį,
pakopą ir formą), nustatomos vadovaujantis Vyriausybės
patvirtinta Metodika, kurioje į studijų išlaidas įskaičiuojamos
lėšos, būtinos studijoms organizuoti bei jų moksliniam lygiui
palaikyti, lėšos aukštųjų mokyklų dėstytojų, mokslo ir kitų su
studijomis susijusių darbuotojų darbo užmokesčiui ir valstybiniam
socialiniam draudimui, lėšos aukštosios mokyklos išlaidoms,
susijusioms su studijomis ir jų moksliniam lygiui palaikyti
reikalingomis prekėmis bei paslaugomis, taip pat lėšos studentų
kultūros, sporto ir visuomeninei veiklai organizuoti.
7.1. Tokiu teisiniu reguliavimu, kaip ir teisiniu
reguliavimu, nustatytu Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio
30 d. redakcija) 3 dalyje (2003 m. balandžio 22 d. redakcija)
(atitinkama apimtimi), taip pat nepaisoma iš Konstitucijos
kylančio imperatyvo, kad įgaliojimus nustatyti realią ir
racionalią studijų kainą - ir tą, kurią turi mokėti asmenys,
vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją
mokyklą nepatekę į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius
atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro
kiekio specialistų rengimą, ir priimti studijuoti atitinkamoje
valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, ir tą, kurią turi
mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami
tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių)
specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo
nustatytų gero mokymosi kriterijų, - turi pačios valstybinės
aukštosios mokyklos, kurioms Konstitucija garantuoja autonomiją.
7.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 4
dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija) prieštarauja
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
8. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Įstatymo 58
straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 4 dalis (2005 m.
birželio 30 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 4, 5
dalims.
VII
Dėl Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 "Dėl
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo
ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos
patvirtinimo" (2006 m. spalio 5 d. redakcija) patvirtintos
Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo
ir studijų institucijoms metodikos (2006 m. spalio 5 d.
redakcija) 3, 14 punktų atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai, 41 straipsnio 3 daliai.
1. Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 3 punkte
nustatyta:
"3. Lėšos studijoms apskaičiuojamos atsižvelgiant į:
3.1. studijų programų tipą;
3.2. studijų sritį, kryptį arba jų grupę <...>;
3.3. studijų formą."
2. Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 14 punkte
nustatyta: "Lėšos studijoms tarp mokslo ir studijų institucijų
(atskirai tarp kolegijų ir tarp kitų mokslo ir studijų
institucijų) paskirstomos proporcingai pagal Metodiką
apskaičiuotam kiekvienos mokslo ir studijų institucijos studijų
lėšų poreikiui."
3. Pareiškėjo - Respublikos Prezidento nuomone, Metodikos
(2006 m. spalio 5 d. redakcija) 14 punkte nėra įtvirtintas
reikalavimas valstybės biudžete aukštosioms mokykloms numatyti
būtent tiek lėšų, kiek reikia Vyriausybės nustatyto skaičiaus
priimamų visiškai ir iš dalies valstybės biudžeto lėšomis
finansuojamų studentų studijoms apmokėti, užtat yra įtvirtintas
principas, kad valstybės biudžeto lėšos tarp aukštųjų mokyklų
paskirstomos proporcingai pagal Metodiką apskaičiuotam lėšų
poreikiui, dėl to studijų institucijoms iš valstybės biudžeto
gali būti skiriama mažiau lėšų, negu būtina Vyriausybės nustatyto
skaičiaus priimamų visiškai ir iš dalies valstybės biudžeto
lėšomis finansuojamų studentų studijoms apmokėti; Metodikos (2006
m. spalio 5 d. redakcija) 3 punkte nustatytų studijoms skiriamų
lėšų apskaičiavimo kriterijų nepakanka tam, kad apskaičiuojant
atskiroms studijų institucijoms skiriamas lėšas būtų galima
atsižvelgti į tai, kaip atitinkamose studijų institucijose yra
užtikrinamas nustatytų mokymo standartų laikymasis, ir į tai,
kiek mokymo ir dėstymo jose turinys ir lygis atitinka valstybės
pripažįstamą kvalifikaciją, o nustatyti kriterijai neleidžia
studijų institucijų vykdomoms programoms finansuoti reikalingų
lėšų dydžio diferencijuoti pagal studijų kokybės lygį.
4. Metodikoje (2006 m. spalio 5 d. redakcija) yra nustatytos
valstybės biudžeto lėšų poreikio apskaičiavimo ir paskirstymo
valstybinėms aukštosioms mokykloms taisyklės.
5. Pažymėtina, kad pareiškėjo - Respublikos Prezidento
ginčijami Metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija) 3, 14 punktai
yra susiję su kitais jos punktais; antai 3 punktas, kuriame
nustatyti studijoms skiriamų lėšų apskaičiavimo kriterijai, yra
susijęs su 4 punktu, kuriame nustatytos studijų išlaidų
sudedamosios dalys, o 14 punktas, kuriame nustatyta proporcingo
lėšų paskirstymo aukštosioms mokykloms taisyklė, - su 13 punktu,
kuriame įtvirtinta aukštosioms mokykloms paskirstomos lėšų
studijoms sumos nustatymo tvarka. Taigi pareiškėjo ginčijamuose
Metodikos 3, 14 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas
vertintinas sistemiškai, viso Metodikoje (2006 m. spalio 5 d.
redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
6. Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 1272
preambulėje nurodyta, kad Metodika patvirtinta vadovaujantis
inter alia Įstatymo 57, 58 straipsniais. Taigi Metodika turi
įgyvendinti Įstatymo, kuriuo ji grindžiama, nuostatas.
7. Vienas iš Įstatymo straipsnių, kuriuo vadovaujantis
patvirtinta Metodika, šiame Konstitucinio Teismo nutarime
pripažintas prieštaraujančiu - atitinkama apimtimi -
Konstitucijai, būtent: Įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio
30 d. redakcija) 3 dalis (2003 m. balandžio 22 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria įtvirtinta valstybinių aukštųjų mokyklų pareiga
su Švietimo ir mokslo ministerija derinti ir studijų tose
aukštosiose mokyklose kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės
mokėti studentai, kurių studijų valstybė nefinansuoja, ir šio
straipsnio 4 dalis (2005 m. birželio 30 d. redakcija) pripažintos
prieštaraujančiomis Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
Prieštaraujančiomis Konstitucijai šiame Konstitucinio Teismo
nutarime pripažintos ir kai kurios kitos Įstatymo nuostatos. Dėl
to Įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turės būti
koreguojamas.
Atitinkamai turės būti koreguojamas ir Metodikoje (2006 m.
spalio 5 d. redakcija), kuri priimta vadovaujantis inter alia
Įstatymo 58 straipsniu, nustatytas visuminis teisinis
reguliavimas.
8. Tokiomis aplinkybėmis Metodikos (2006 m. spalio 5 d.
redakcija) 3, 14 punktai įgyja kitokį turinį, todėl jų
konstitucingumo tyrimas netenka prasmės. Konstatuotina, kad šioje
bylos dalyje nebeliko tyrimo dalyko.
9. Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia,
kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui
(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d.
sprendimai, 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8
d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2
punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu
atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį
Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas
Konstituciniam Teismui.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ir expressis
verbis konstatuota, jog tai, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo
nėra tyrimo dalyko, yra pagrindas bylą nutraukti (Konstitucinio
Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas, 2003 m. gegužės 6 d.
sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas).
10. Konstitucinio Teismo įstatymo 80 straipsnio,
reglamentuojančio Konstitucinio Teismo atsisakymą nagrinėti
paklausimą, 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paklausimo nagrinėjimo
metu nebelieka nagrinėjimo dalyko, Konstitucinis Teismas šiuo
pagrindu nutraukia pradėtą teiseną.
Ši Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata mutatis mutandis
taikytina ir prašymų ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai
(kitam aukštesnės galios teisės aktui) nagrinėjimui bei
atitinkamų sprendimų priėmimui (Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 21 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio
13 d. sprendimas, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas).
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį,
jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti
pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas
sprendimas nutraukti bylą.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės
justicijos bylos dalis dėl pareiškėjo - Respublikos Prezidento
prašymo ištirti Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr.
1272 (2006 m. spalio 5 d. redakcija) patvirtintos Metodikos (2006
m. spalio 5 d. redakcija) 3, 14 punktų atitiktį Konstitucijos 40
straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai nutrauktina.
VIII
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos
Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo
dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo
dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai
paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas
aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo
jo oficialaus paskelbimo dienos Aukštojo mokslo įstatymo
straipsniai (jų dalys), kurie šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu
yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti
taikomi.
Vadinasi, tam tikri santykiai, susiję inter alia su aukštojo
mokslo prieinamumu pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, nemokamo
aukštojo mokslo laidavimu valstybinėse aukštosiose mokyklose
gerai besimokantiems piliečiams, po oficialaus Konstitucinio
Teismo nutarimo paskelbimo liks nesureguliuoti.
Minėti santykiai yra susiję su žmogaus konstitucine teise
siekti aukštojo mokslo, t. y. tiek šiuo metu valstybinėse
aukštosiose mokyklose studijuojančių asmenų, tiek asmenų, kurie
bus priimti studijuoti aukštosiose mokyklose, teisėmis. Todėl
įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti susidariusį
teisinio reguliavimo vakuumą, taip pat nedelsiant pataisyti
Aukštojo mokslo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, kad jis
atitiktų šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktą teisės
siekti aukštojo mokslo konstitucinę sampratą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, 80 straipsnio 2 dalimi,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 4 dalis
(2003 m. balandžio 22 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 47-2058)
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai, 41 straipsnio 3 daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 47 straipsnio (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 5 dalis
(2005 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 85-3136) ta
apimtimi, kuria nenustatyta, kad asmenys, sutinkantys mokėti visą
studijų kainą, gali būti priimami ir į šioje dalyje pateiktame
sąraše nenurodytų formų ir pakopų studijas (jeigu aukštoji
mokykla turi galimybių jiems suteikti valstybės nustatytus
kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą),
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai, 41 straipsnio 3 daliai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 57 straipsnis (2006 m. liepos 18 d. redakcija; Žin.,
2006, Nr. 87-3395) ta apimtimi, kuria nėra nustatyti pareiškėjo -
Seimo narių grupės nenurodyti valstybės biudžeto lėšų paskirstymo
aukštosioms mokykloms principai, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 58 straipsnio (2005 m. birželio 30 d. redakcija) 3 dalis
(2003 m. balandžio 22 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 47-2058) ta
apimtimi, kuria yra įtvirtinta valstybinių aukštųjų mokyklų
pareiga su Švietimo ir mokslo ministerija derinti ir studijų tose
aukštosiose mokyklose kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės
mokėti studentai, kurių studijų valstybė nefinansuoja, 4 dalis
(2005 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 85-3136)
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 60 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 22 d.
redakcija; Žin., 2003, Nr. 47-2058) ta apimtimi, kuria nustatyta
procentais išreikšta gerai besimokančių studentų kvota,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3
daliai.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 61 straipsnio 1 dalis (2003 m. balandžio 23 d.
redakcija; Žin., 2003, Nr. 47-2058) neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
7. Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo - Lietuvos
Respublikos Prezidento 2007 m. spalio 22 d. dekrete Nr. 1K-1138
"Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą"
išdėstyto prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 "Dėl Lietuvos Respublikos
valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo
ir studijų institucijoms metodikos patvirtinimo" (2006 m. spalio
5 d. redakcija) patvirtintos Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų
institucijoms metodikos (2006 m. spalio 5 d. redakcija; Žin.,
2006, Nr. 108-4114) 3, 14 punktai neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3
daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis