English
Byla Nr. 45/03-36/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS
PILIETYBĖS SANTYKIUS, NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams Seimo nariui Arminui Lydekai ir Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajai specialistei
Kristinai Pažusytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. spalio 11 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 45/03-36/04 pagal šiuos prašymus:
- pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės,
susidedančios iš Aleksanderio Poplavskio, Sauliaus Lapėno, Jono
Jučo, Audriaus Klišonio, Juozo Matulevičiaus, Raimondo Šukio,
Eligijaus Masiulio, Romano Algimanto Sedlicko, Domininko
Veličkos, Virginijaus Martišausko, Raimundo Palaičio, Algirdo
Griciaus, Dalios Teišerskytės, Gintauto Babravičiaus, Gintaro
Šileikio, Valdemaro Tomaševskio, Valerijaus Simuliko, Vasilijaus
Fiodorovo, Algimanto Valentino Indriūno, Kęstučio Skamarako, Rimo
Valčiuko, Alfonso Macaičio, Irenos Šiaulienės, Jurgio Utovkos,
Antano Bauros, Viktoro Rinkevičiaus, Kazimiros Danutės
Prunskienės, Sergejaus Dmitrijevo, Vydo Baravyko, Jono Liongino,
Prano Vilko, Henriko Žukausko, Vlado Žalnerausko, Vaclavo
Stankevičiaus, prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29, 12 straipsniams;
- pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1
straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio
15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir
provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar
provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3
dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės
principams.
Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d.
sprendimu buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris
45/03-36/04.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis
neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės
įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies
1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos
Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940
m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams,
vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose
valstybėse, ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1,
2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo
ir teisinės valstybės principams.
II
1. Pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymas grindžiamas
šiais argumentais.
1.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra
nustatyti pilietybės netekimo pagrindai, o 2 dalyje nustatytos
vieno iš pilietybės netekimo pagrindų - įgijus kitos valstybės
pilietybę - taikymo išimtys: Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1
dalies 2 punktas inter alia netaikomas lietuvių kilmės asmenims,
kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar
buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu.
Pareiškėjas teigia, kad pagal šią nuostatą kiekvienas lietuvis,
įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės turėti kartu ir Lietuvos
Respublikos pilietybę, o lenkams, rusams, žydams ir kitų tautybių
Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę
nesuteikta. Todėl, pareiškėjo nuomone, pilietybės netekimo
siejimas su asmens tautybe prieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms
valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, kad
žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti privilegijų tautybės,
kalbos, kilmės ar kitu pagrindu.
1.2. Pareiškėjo manymu, ginčijama Pilietybės įstatymo 18
straipsnio 2 dalies nuostata, visiems lietuvių kilmės asmenims
suteikianti teisę į dvigubą pilietybę, neatitinka ir
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad,
išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti
kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
2. Pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymas grindžiamas šiais argumentais.
2.1. Pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1
punkto, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pilietybės įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas asmenys,
iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai,
vaikaičiai ir provaikaičiai buvimo Lietuvos Respublikos
piliečiais ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo
požiūriu yra suskirstyti į kelias grupes: 1) lietuvių kilmės
asmenys laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kur jie
gyvena; 2) kitos etninės kilmės (tautybės) asmenys yra
suskirstyti į dvi grupes: pirma, išvykusieji gyventi į bet kurią
užsienio valstybę, bet ne į savo etninę tėvynę; tokiu atveju jie
yra laikomi Lietuvos piliečiais ir (arba) išsaugo teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę, ir, antra, išvykusieji į savo
etninę tėvynę ir apsigyvenusieji joje (t. y. repatrijavusieji) -
tokie asmenys nėra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, jie
neišsaugo ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pateiktas
repatrijavimo sąvokos apibrėžimas yra ginčytinas, o asmens
teisinio statuso (pilietybės pripažinimas ar teisės į pilietybę
išsaugojimas) nustatymas, siejant tai su asmens etnine kilme ar
tautybe, pažeidžia asmenų lygybę, yra diskriminuojantis, todėl,
pareiškėjo teigimu, toks ginčijamų Pilietybės ir Pilietybės
įstatymo įgyvendinimo įstatymų nuostatų turinys prieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3
dalims, taip pat konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės
principams.
2.2. Pareiškėjo nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas repatrijavimo sąvokos
apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažinto šios sąvokos
apibrėžimo, kadangi paprastai aiškinant šią sąvoką yra nurodomas
asmens teisinis ryšys su tam tikra valstybe, o ne su jo etnine
kilme.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovo Seimo nario A. Lydekos
rašytiniai paaiškinimai, taip pat suinteresuoto asmens - Seimo
atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios
specialistės K. Pažusytės (atstovaujančios suinteresuotam
asmeniui - Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo - Vilniaus
apygardos administracinio teismo prašymą) rašytiniai
paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos įstatymų
nuostatos Konstitucijai neprieštarauja. Suinteresuoto asmens
atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. A. Lydeka pažymi, kad šios Pilietybės įstatymo nuostatos
priėmimą sąlygojo daugelio lietuvių bendruomenių užsienyje
prašymai sudaryti galimybę lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos
piliečiams, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir
šiuo metu gyvena kitose užsienio valstybėse, net įgijus tos kitos
šalies pilietybę neprarasti Lietuvos Respublikos pilietybės.
2. Seimo atstovo teigimu, istoriškai dvigubos pilietybės
atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimais,
gyventojų migracija, valstybių įstatymų, reglamentuojančių
pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, kolizija ir kitomis
priežastimis. Taigi dvigubos pilietybės atsiradimas yra susijęs
su valstybės diskrecija nustatyti kriterijus, būtinus tos
valstybės pilietybei įgyti.
3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Konstitucijos 12
straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus
atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos
ir kitos valstybės pilietis, reiškia, kad dvigubos pilietybės
draudimas nėra absoliutus - įstatymų leidėjas gali nustatyti
atvejus, kai Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos
valstybės pilietis. Toks atvejis pirmiausia įtvirtintas
Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje, kuriame numatytas pilietybės
suteikimas išimties tvarka. Pilietybės įstatyme yra numatytas ir
antras atvejis, kai asmuo gali turėti dvigubą pilietybę, t. y.
išvykęs iš Lietuvos ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, tačiau
tokių asmenų yra labai nedaug. Todėl, A. Lydekos nuomone,
ginčijamos Pilietybės įstatymo nuostatos neprieštarauja
Konstitucijos 12 straipsniui.
4. Vertindamas Pilietybės įstatymo 18 straipsnio atitiktį
Konstitucijos 29 straipsniui Seimo atstovas pažymi, kad teisė
išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę lietuvių kilmės asmenims
objektyviai gali būti grindžiama lietuvių tautos išskyrimu
Konstitucijos preambulėje: lietuvių tauta įkūnija "prigimtinę
žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo protėvių
žemėje" - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. A. Lydeka
atkreipia dėmesį ir į Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalį, kurioje
nustatyta, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje,
taip pat į tai, kad lietuvių kilmės asmenų statusas ir
ankstesniuose įstatymuose būdavo reglamentuojamas kiek kitaip nei
kitos etninės kilmės asmenų statusas. Todėl, suinteresuoto asmens
atstovo nuomone, ginčijamos Pilietybės įstatymo nuostatos
neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsniui.
5. A. Lydeka ir K. Pažusytė, vertindami Pilietybės įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą
repatrijavimo sąvoką, pažymi, kad teisės teorijoje pripažįstama,
jog įstatymo tekste vartojamas bendrinės kalbos žodis paprastai
šalia bendrinės reikšmės dar įgyja specialiąją - teisinę reikšmę,
taip pat kad teisinė bet kurio žodžio reikšmė gali būti platesnė
arba siauresnė už bendrąją reikšmę. Taigi repatrijavimo sąvoka
Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme formuluojama siauriau
nei žodynuose: ji aiškintina Pilietybės įstatymo kontekste ir
sistemoje su kitomis Konstitucijos ir šio įstatymo nuostatomis.
6. Seimo atstovai mano, kad Pilietybės įstatymo 17
straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatant sąlygą, kad teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugoma tik nerepatrijavusiems
asmenims, ir repatrijavimą apibrėžiant kaip išvykimą į etninę
tėvynę ir apsigyvenimą joje siekta apriboti asmenų, galinčių
turėti dvigubą pilietybę, ratą.
7. A. Lydekos ir K. Pažusytės teigimu, Lietuvos įstatymų
leidėjas Pilietybės įstatyme nustatė paprastesnę Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo tvarką lietuvių tautybės asmenims
ir kitų tautybių asmenims, kurie nerepatrijavo, taip tarsi
kompensuodamas šiems asmenims, praradusiems galimybę gyventi
kartu su priimtinas tradicijas, papročius, kalbą išpažįstančia
bendruomene, t. y. už numanomai sunkesnę socialinę adaptaciją ne
etninėje tėvynėje. Seimo atstovų nuomone, įstatymų leidėjo
poziciją Pilietybės įstatyme nustatant skirtingas Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo sąlygas suponavo skirtingų asmenų
grupių ryšiai su Lietuvos Respublika.
8. Seimo atstovų nuomone, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo
įstatyme apibrėžiama repatrijavimo sąvoka atspindi asmens valią
priskirti save konkrečiai etninei bendruomenei (tautai),
gyvenančiai jo kilmės vietoje, valią siekti ryšių su toje vietoje
gyvenančiais etninės bendruomenės nariais, kultūrine, ekonomine,
o paprastai ir politine bei teisine prasme integruotis į tos
etninės bendruomenės gyvenimą, taip atsisakant sieti save
pareigomis su Lietuvos Respublika ir iš jų kylančiais ištikimybės
bei pasitikėjimo saitais. Paprastai tokie asmenys savo etninėje
tėvynėje siekia susisaistyti ir (arba) susisaisto nuolatiniu
teisiniu ryšiu su valstybe, t. y. įgyja jos pilietybę. Tokiu
atveju Lietuvos valstybei nebelieka motyvo saugoti teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, buvusiam Lietuvos
Respublikos piliečiu, apsigyvenusiam savo etninėje tėvynėje ir
užmezgusiam teisinius politinius ryšius su ta valstybe.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrų V. Bulovo ir G. J.
Furmanavičiaus, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G.
Švedo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės
sekretoriaus P. Koverovo, Tautinių mažumų ir išeivijos
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio
direktoriaus A. Petrausko, Migracijos departamento prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno,
Teisės instituto direktoriaus A. Čepo ir direktoriaus
pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Seimo atstovai A. Lydeka ir K. Pažusytė iš esmės pakartojo savo
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
2. Dėl repatrijavimo sąvokos Seimo atstovų A. Lydekos ir K.
Pažusytės nuomonės išsiskyrė: A. Lydeka tvirtino, kad asmuo
repatrijuodamas pasirenka, kurioje iš dviejų valstybių, galinčių
suteikti jam pilietybę, apsigyvens: Lietuvoje ir toje valstybėje,
su kuria jis yra susijęs socialiniais, kultūriniais, kalbiniais
ir kitais ryšiais, t. y. asmuo gali būti laikomas repatrijavusiu
tik tuomet, jei jo etninė tėvynė turi valstybingumą ir gali jam
suteikti šios valstybės pilietybę. K. Pažusytės teigimu, asmens
repatrijavimas turi būti aiškinamas kaip asmens išvykimas į savo
etninės tėvynės teritoriją - nesvarbu, ar ši etninė tėvynė yra
savarankiška valstybė, ar ne; sprendžiant, ar asmuo repatrijavo,
aplinkybė, ar jis savo etninėje tėvynėje turėjo (turi) galimybę
įgyti pilietybę ir (arba) ją įgijo, neturi esminės reikšmės.
3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistė -
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Pilietybės reikalų skyriaus vedėja D. Vežikauskaitė.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar
Pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
29, 12 straipsniams.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašo ištirti, ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1
punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę
neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d.
turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir
provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar
provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir
ar Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12
straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės
valstybės principams.
3. Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Pilietybės įstatymą.
Šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naujasis
Pilietybės įstatymas "įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d." Pagal
šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Pilietybės įstatymui (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija), neteko galios iki tol galiojęs
Pilietybės įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
4. Pilietybės įstatymas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija)
buvo keičiamas ir (arba) papildomas Seimo 2003 m. balandžio 3 d.
priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13, 19 ir 21
straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2004 m. gruodžio 9 d.
priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 12, 13, 14, 15,
16, 18, 20, 21, 26, 27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimtu Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo 12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2006 m. liepos 18 d.
priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio
papildymo įstatymu.
5. Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatyta, kokie asmenys
yra Lietuvos Respublikos piliečiai, reguliuojami Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo, teisės į Lietuvos Respublikos
pilietybę išsaugojimo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo,
grąžinimo santykiai, nustatyta Lietuvos Respublikos pilietybės
klausimų sprendimo tvarka, reguliuojami kiti su Lietuvos
Respublikos pilietybe susiję santykiai.
6. Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurio 6 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad jis "įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d."
Pagal šio straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymui, neteko galios iki tol
galiojęs įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" (1995 m. spalio 19 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais).
7. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas
Seimo 2003 m. sausio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo, Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo, Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo,
Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo, Valstybinių
pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo 2004 m.
lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 2, 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymu, Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimtu Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 5
straipsnio pakeitimo įstatymu.
8. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatyme apibrėžiamas
Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) vartojamos
sąvokos "repatrijavimas" turinys, reguliuojami santykiai, susiję
su kai kurių Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) nuostatų taikymu.
9. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 1
straipsnyje "Lietuvos Respublikos piliečiai" inter alia
nustatyta:
"Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)
<...>."
Pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenys, iki 1940
m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai,
vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos
Respublikos piliečiais.
10. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 17
straipsnio "Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas"
1 dalyje inter alia nustatyta:
"Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai
išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo),
gyvenantiems kitose valstybėse <...>."
Pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
manymu, toks teisinis reguliavimas reiškia, kad asmenims, iki
1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų
vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems
kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę
neišsaugoma.
11. Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 18
straipsnyje "Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas" buvo
nustatyta:
"1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais
pagrindais.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba
vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu.
3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos
Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo
tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas
Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo."
Pareiškėjo - Seimo narių grupės manymu, toks teisinis
reguliavimas inter alia reiškia, kad kiekvienas lietuvis, įgijęs
kitos valstybės pilietybę, gali būti kartu ir Lietuvos
Respublikos pilietis, o kitų tautybių Lietuvos Respublikos
piliečiai neturi galimybės turėti dar ir kitos valstybės
pilietybę.
Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 2004 m. gruodžio 9 d.
priimto Pilietybės įstatymo 12, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 21, 26,
27, 28, 30, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6
straipsniu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) buvo pakeista. Paminėtina ir tai, kad
Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo 12, 18,
20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2
straipsniu buvo pakeista ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio
(2004 m. gruodžio 9 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija), taip pat šis straipsnis buvo papildytas nauja 4
dalimi.
12. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2
dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nustatyta:
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę ir
apsigyvenimas etninėje tėvynėje."
Pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
manymu, toks repatrijavimo sąvokos apibrėžimas neatitinka
visuotinai pripažinto šios sąvokos apibrėžimo, nes pabrėžiama
asmens etninė kilmė (tautybė), o ne teisinis ryšys su atitinkama
valstybe.
13. Iš pareiškėjų - Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos
administracinio teismo prašymų argumentų matyti, kad jiems kilo
abejonių, ar:
- Pilietybės įstatymo 1 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1)
asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų
vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)" ta apimtimi,
kuria, pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
manymu, įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d.
turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir
provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar
provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos
piliečiais, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12
straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės
valstybės principams;
- Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata "Teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m.
birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams,
vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose
valstybėse" ta apimtimi, kuria, pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad asmenims, iki 1940
m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams,
vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo, gyvenantiems kitose
valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neišsaugoma,
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3
dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės
principams;
- Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata "Šio straipsnio 1 dalies 2
punktas netaikomas: <...> 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių
tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo
lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu" ta apimtimi,
kuria įtvirtinta, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies
2 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) netaikomas tik
lietuvių kilmės asmenims ir yra taikomas ne lietuvių kilmės
asmenims, neprieštaravo Konstitucijos 29, 12 straipsniams;
- Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2
dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, 12 straipsnio 1, 3 dalims,
konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
14. Pareiškėjų - Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos
administracinio teismo prašymuose keliamos abejonės dėl ginčijamo
teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra susijusios su
tuo, kaip yra apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos
piliečiai, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos
piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra
reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai
(ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė), taip pat su
tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos "repatrijavimas" turinys
(inter alia su tuo, kad pagal įstatymus, kurių nuostatų atitiktis
Konstitucijai yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos
byloje, repatrijavimas yra aplinkybė, lemianti, ar asmuo yra
Lietuvos Respublikos pilietis, ar jam yra išsaugoma teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę ir t. t.).
Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar ginčijamos
įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, Lietuvos
Respublikos pilietybės santykių (susijusių su tuo, kaip yra
apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra
reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę
išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos
Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę,
kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo
santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė),
taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos "repatrijavimas"
turinys) teisinis reguliavimas vertintinas sistemiškai ir
istoriškai, atskleidžiant (atitinkamais aspektais) inter alia
Lietuvos pilietybės santykių teisinio reguliavimo tradiciją ir
raidą bei šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus
pilietybės instituto aspektus, įtvirtintus tarptautiniuose teisės
aktuose.
II
1. Lietuvos Respublikos pilietybė - konstitucinis
institutas.
2. Pilietybės santykius reguliuoja Konstitucijos 12
straipsnis, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė
įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1
dalis), kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas
negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės
pilietis (2 dalis) ir kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką
nustato įstatymas (3 dalis); Konstitucijos 84 straipsnio 21
punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybę įstatymo
nustatyta tvarka teikia Respublikos Prezidentas; 85 straipsnis,
pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama Respublikos
Prezidentui išleidžiant dekretą, kuris, kad įsigaliotų, turi būti
kontrasignuotas - pasirašytas Ministro Pirmininko ar atitinkamo
ministro.
Konstitucijoje yra įtvirtintos ir kitos nuostatos,
lemiančios Lietuvos Respublikos piliečių teisinį statusą (taip
pat ir nustatančios tas teises, laisves ir pareigas, kurias turi
tik Lietuvos Respublikos piliečiai), inter alia: Tauta ir
kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta
kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnio 2 dalis);
svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai sprendžiami referendumu,
kuris skelbiamas inter alia, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip
300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę (9 straipsnio 1,
3 dalys); Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje (13
straipsnio 1 dalis); draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos
pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė
sutartis nenustato kitaip (13 straipsnio 2 dalis); Lietuvos
Respublikos pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti
gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos (32
straipsnio 1 dalis); negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą
(32 straipsnio 3 dalis); piliečiai turi teisę dalyvauti valdant
savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus
atstovus, taip pat lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos
Respublikos valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis);
piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų
teisę (34 straipsnio 1 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos
teisę turi inter alia Lietuvos Respublikos piliečiai - 50
tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui
įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti (68 straipsnio
2 dalis); kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir
pareiga - Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto
užpuolimo (139 straipsnio 1 dalis); piliečiai privalo atlikti
karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2
dalis); sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi teisę
pateikti Seimui inter alia ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų
(147 straipsnio 1 dalis); ir kt.
Pažymėtina (tai yra įtvirtinta Konstitucinio Teismo
jurisprudencijoje), kad ne visos Konstitucijos nuostatos, kurių
tekste yra vartojama sąvoka "pilietis", gali būti aiškinamos
adekvačiai, t. y. kaip apimančios vien Lietuvos Respublikos
piliečius ir neapimančios užsieniečių bei asmenų be pilietybės.
3. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos
Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra
nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys;
pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi
tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis
ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar
valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y.
kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiui išvykus į kitą
valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra,
nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys
yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą
teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir
joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be
pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš
valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą
valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios
pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio
30 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę
narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę
priklausomybę pilietinei Tautai - valstybinei bendruomenei.
Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui
suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam
tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei
kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Pilietybė, kaip
piliečio ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe, leidžia
jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos
Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės globą
tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
4. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas
pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas:
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant. Pagal
Konstitucijos 12 straipsnį pilietybė gali būti įgyjama ne tik
gimimu (filiacija), bet ir kitais įstatyme nustatytais
pagrindais.
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad,
išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti
kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Taigi
Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos
valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti
ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje
įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus - pagal
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi
numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos
Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Vadinasi, iš Konstitucijos 12 straipsnio įstatymų leidėjui
kyla pareiga ne tik įstatymu nustatyti Lietuvos Respublikos
pilietybės įgijimo pagrindus ir sureguliuoti Lietuvos Respublikos
pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, bet ir numatyti atskirus
atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės pilietis.
5. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime
pažymėjo, kad "absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl,
kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl,
kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu -
tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų).
Pilietybės įgijimas gimstant (filiacija) yra pagrindinis
pilietybės įgijimo būdas; įgyjant pilietybę gimstant yra
užtikrinamas pilietybės tęstinumas, kartu ir valstybinės
bendruomenės - pilietinės Tautos tęstinumas. Pilietybę galima
įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y. pilietybė suteikiama
asmeniui, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Tokios
sąlygos paprastai yra reikalavimai nuolat gyventi valstybėje tam
tikrą įstatyme nustatytą laiką, taip pat mokėti valstybinę kalbą.
Šie reikalavimai grindžiami nuostata, kad įgyti pilietybę
siekiantį asmenį ir valstybę dar iki pilietybės suteikimo turi
sieti nuolatinis faktinis ryšys, kad nuolatinis gyvenimas
valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės
kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui
be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą
ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su
Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir
tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės
dabartį ir ateitį. Būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar
asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien
apsigyventi šalyje - tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį
laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą. Taigi
pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru
objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad
piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus sanguini), kad (kai
kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės
teritorijoje (jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be
pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe - jeigu šis
užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas
sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) - tampa
nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe".
6. Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas
neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos -
valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos.
Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos - lietuvių tautos
pagrindu. Tai atspindėta Konstitucijos preambulėje, kurioje
įtvirtinta, kad būtent lietuvių tauta (t. y. etninė tauta) prieš
daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečiais atkakliai
gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią,
gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnijo prigimtinę žmogaus ir
Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių
žemėje, išsaugojo siekį ir teisę gyventi nepriklausomoje Lietuvos
valstybėje.
Vyraujančių etninių tautų pagrindu sukurtos valstybės -
nacionalinės valstybės. Būtent nacionalinė valstybė yra etninės
tautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybę
puoselėti atitinkamos etninės tautos tapatumą, kultūrą,
mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti ir
būsimosioms kartoms perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti
brandą, suteikianti būtinas istorinio išlikimo garantijas. Be
nacionalinės valstybės visavertis etninės tautos gyvenimas būtų
ypač pasunkintas ar net neįmanomas.
7. Tai, kad Lietuvos valstybė kūrėsi lietuvių tautos
pagrindu, atsispindi ne tik Konstitucijos preambulėje, bet ir
kitose Konstitucijos nuostatose: valstybinė kalba - lietuvių
kalba (14 straipsnis); kiekvienas lietuvis gali apsigyventi
Lietuvoje (32 straipsnio 4 dalis). Konstitucijos 32 straipsnio 4
dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi
Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad
ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada
grįžti į Lietuvą - savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų
užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje
gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu
jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai -
sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis.
Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse,
turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis
(lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos
Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams,
siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos
įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra
konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną
Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams,
ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai
buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.
8. Lietuvių tautai, kaip etninei tautai, save priskiriantys
asmenys ir šiandieninėje Lietuvos valstybėje sudaro absoliučią
gyventojų daugumą. Šiuo atžvilgiu, taip pat valstybės pavadinimu,
valstybinės kalbos statuso lietuvių kalbai pripažinimu lietuvių
tauta atitinka visuotinai pripažintą titulinės nacijos
apibūdinimą.
Kita vertus, nuo seniausių laikų Lietuvos žemėse gyveno ir
nelietuviai - kitų etninių tautų žmonės. Jie kartu su lietuviais
kūrė ir gynė Lietuvos valstybę, rūpinosi jos likimu. Taigi
lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių
tautos, kaip titulinės nacijos, ir kitų Lietuvos teritorijoje
gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų
žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiu. Tautinės
santarvės puoselėjimas Lietuvos žemėje - istorinė Lietuvos
valstybės tradicija. Ši tradicija būdavo pažeidžiama tik tais
Lietuvos istorijos laikotarpiais, kai pati Lietuvos valstybė
būdavo okupuota svetimų valstybių, kai pati lietuvių tauta
negalėjo autentiškai kurti savo politinio gyvenimo.
Lietuvių tauta puoselėja savo žemėje tautinę santarvę
(Konstitucijos preambulė). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal
Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę
Tautą - valstybinę bendruomenę. Konstitucijos 2 straipsnyje,
kuriame nustatyta, kad Tauta kuria Lietuvos valstybę ir kad
suverenitetas priklauso Tautai, bei 4 straipsnyje, kuriame
nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai
ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, sąvoka "Tauta" yra
vartojama būtent šia prasme.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje vartojamų
sąvokų "lietuvių tauta" ir "Tauta" negalima priešpriešinti.
Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos - valstybinės
bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida.
Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę
valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei
Tautai - valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta -
valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius
(nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro
Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso
visi Lietuvos Respublikos piliečiai - nesvarbu, ar jie priklauso
titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms
(Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi
Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė
kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti
arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės.
Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,
integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu Lietuvos
valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos nariu siejasi inter
alia su pastangomis išmokti valstybinę - lietuvių kalbą
(Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas).
9. Būtent Lietuvos pilietinė Tauta - atgimusios Lietuvos
valstybės piliečiai 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė ir
paskelbė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Būtent Lietuvos
pilietinė Tauta yra Konstitucijos šaltinis. Konstitucinis Teismas
yra konstatavęs, kad "priėmusi Konstituciją pilietinė Tauta
padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro gyvenimo
norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos
visuomenės gėrį" (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d.,
2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad "tik
Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė -
pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik
piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė,
nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės
valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės
teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan.
Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja
vykdant Tautos suverenitetą" (Konstitucinio Teismo 2003 m.
gruodžio 30 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai).
10. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo
pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką,
įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų
leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės
instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio
reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir
kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais
atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata,
jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės
piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad
tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti
(atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti -
išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų
ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją
negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių
galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba
pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs
reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimas).
11. Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir
asmenų lygiateisiškumo principo. Kaip savo aktuose ne kartą yra
konstatavęs Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas
reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su
kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja
vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės
tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia
asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų. Konstitucinis
Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis asmenų
lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti
nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų
kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas
inter alia tada, kai tam tikri asmenys, palyginti su kitais, būtų
traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir
tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų
objektyviai pateisinamas.
12. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarptautinėje teisėje
pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais
nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės
įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus
su pilietybe susijusius santykius. Pilietybė - kiekvienos
valstybės nacionalinės teisės institutas. Antai 1930 m.
Konvencijoje dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės
įstatymų kolizija, įtvirtinta, kad kiekviena valstybė savo
įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai, kad šį įstatymą turi
pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines
konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės
principus, susijusius su pilietybe (1 straipsnis).
Prireikus valstybės gali su kitomis valstybėmis sudaryti
daugiašales ir dvišales sutartis dėl pilietybės. Įstatymais, taip
pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis
reguliavimas turi inter alia atitikti tarptautines konvencijas,
paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su
pilietybe susijusius teisės principus.
13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
atkreiptinas dėmesys į tarptautinių teisės aktų nuostatas dėl
žmogaus teisės į pilietybę, nuostatas, įtvirtinančias
repatrijavimo sampratą, taip pat nuostatas dėl dvigubos
pilietybės.
13.1. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių
deklaracijoje (1948 m.) įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į
pilietybę; iš nieko negali būti savavališkai atimta jo pilietybė
ar teisė ją pakeisti (15 straipsnis). Jungtinių Tautų
Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.)
nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi teisę įgyti pilietybę (24
straipsnis).
Tarptautiniuose dokumentuose taip pat yra įtvirtintas
neginčijamas principas, kad kiekviena valstybė gali pati
apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir
jos netekimo pagrindus. 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės
(kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi) pilietybę apibrėžia
kaip "teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris tačiau nerodo
jo etninės kilmės" (2 straipsnis); šioje konvencijoje pabrėžiama
ir tai, kad kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra
jos piliečiai (3 straipsnio 1 dalis). Minėta konvencija draudžia
bet kokią diskriminaciją pilietybės srityje, taip pat ir
diskriminaciją dėl tautinės ar etninės kilmės (5 straipsnis).
13.2. Tarptautiniuose teisės aktuose yra reguliuojami ir tam
tikri santykiai, susiję su dviguba pilietybe. Antai 1963 m.
Europos Tarybos Konvencijoje dėl galimybių turėti kelių valstybių
pilietybę ribojimo ir karo prievolės tuo atveju, kai asmuo turi
keletą pilietybių (kurios Lietuvos Respublika nėra pasirašiusi),
nustatyta: šią konvenciją pasirašiusios Europos Tarybos valstybės
narės pripažįsta, kad galimybė turėti kelių valstybių pilietybę
gali sukelti sunkumų ir kad bendri veiksmai siekiant kuo labiau
sumažinti atvejų, kai asmuo turi kelių valstybių pilietybę,
atitinka Europos Tarybos tikslus (preambulė); Susitariančiųjų
Šalių piliečiai, sulaukę pilnametystės ir laisva valia
natūralizacijos ar optacijos būdu įgiję ar susigrąžinę kitos
Šalies pilietybę, netenka ankstesnės savo pilietybės ir neturi
teisės išlaikyti savo ankstesnės pilietybės (1 straipsnis). Nors
vėliau minėta konvencija buvo ne kartą keičiama ir (arba)
papildoma, inter alia nustatant papildomas sąlygas, išlygas ir
galimybes asmeniui pasilikti, be turimos pilietybės, ir kitos
valstybės pilietybę, principinė nuostata, kad asmuo paprastai
gali turėti tik vienos valstybės pilietybę, išliko.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas
pilietybės teisinis reguliavimas turi inter alia atitikti
tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir
visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus.
Jų būtina paisyti ir tada, kai valstybė, įgyvendindama
tarptautinės teisės pripažįstamą jos diskreciją nacionalinės
teisės aktais reguliuoti pilietybės santykius, riboja dvigubos
pilietybės atvejus ir nustato reikalingas šio ribojimo išimtis.
13.3. Tarptautinėje teisėje sąvoka "repatrijavimas" (
"repatriacija") paprastai vartojama tik karo aukų apsaugos ir jų
grąžinimo į tėvynę kontekste. Būtent šiame kontekste ši sąvoka
vartojama Seimo 2000 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos
įstatymu "Dėl 1949 metų Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos
ir jų 1977 metų papildomų protokolų ratifikavimo" ratifikuotose
1949 metų Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos ir jų 1977
metų papildomuose protokoluose, plėtojančiuose šių konvencijų
nuostatas. Antai 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl
elgesio su karo belaisviais inter alia nustatyta: konflikto šalys
privalo išsiųsti į tėvynę sunkiai sergančius ir sunkiai sužeistus
karo belaisvius, nepaisant jų skaičiaus ar laipsnio,
pasirūpinusios jais tiek, kad jie galėtų keliauti, ir joks
sergantis ar sužeistas karo belaisvis, turintis teisę į
repatriaciją, negali būti repatrijuotas prieš savo valią, jeigu
vyksta karo veiksmai (109 straipsnis); pasibaigus karo veiksmams,
karo belaisviai nedelsiant paleidžiami ir repatrijuojami (118
straipsnis). 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl
civilių apsaugos karo metu inter alia nustatyta: konflikto šalys
stengiasi net ir vykstant karo veiksmams sudaryti susitarimus dėl
tam tikrų kategorijų internuotųjų, ypač vaikų, nėščių moterų,
maitinančių ir turinčių mažamečių vaikų moterų, sužeistųjų ir
ligonių, taip pat internuotųjų, kurie buvo ilgai internuoti,
paleidimo, repatrijavimo, grįžimo į gyvenamąją vietą ar
apgyvendinimo neutralioje šalyje (132 straipsnis); konvencijos
šalys karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus stengiasi
užtikrinti visų internuotųjų sugrįžimą į šių paskutinę gyvenamąją
vietą arba sudaryti sąlygas repatrijuoti (134 straipsnis). Taigi
šiose konvencijose sąvoka "repatrijavimas" ("repatriacija") yra
vartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra,
kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkama
valstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste.
Sąvoka "repatrijavimas" (repatriacija") yra nevienodai
aiškinama ir žodynuose: vienuose žodynuose "repatrijavimas"
apibrėžiamas kaip "asmens ar objekto grįžimas ar grąžinimas į jo
kilmės šalį" (Black's Law Dictionary. Sixth ed. San Paul, 1992,
p. 900), o kituose - kaip "visuma veiksmų siekiant organizuoti ir
užtikrinti asmens grįžimą į savo kilmės šalį ar išvykimo vietą"
(Cornu G. Vocabulaire juridique. Paris: PUF, 2003, p. 728).
13.4. Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus
Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos piliečiai
tapo ir Europos Sąjungos piliečiais.
Europos bendrijos steigimo sutarties 17 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta:
"Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis
valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos
pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo".
Konstatuotina, kad Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė
vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi
ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio. Lietuvos
Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra
pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik
asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju
Lietuvos Respublikos, pilietybę. Konstitucijoje įtvirtintas
dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė
narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.
III
Dėl Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija), 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002
m. rugsėjo 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 12
straipsnio 1, 3 dalims, 29 straipsniui, konstituciniams
teisingumo, teisinės valstybės principams, dėl Pilietybės
įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d., 2006 m.
balandžio 6 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 12, 29
straipsniams, taip pat dėl Pilietybės įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29
straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės
principams.
1. Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. buvo grindžiamas
valstybės tęstinumu, taigi ir Lietuvos pilietybės tęstinumu.
Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant ginčijamų
įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina išsiaiškinti
pilietybės santykių teisinio reguliavimo tradicijas ir raidą
Lietuvoje tais aspektais, kuriuos savo prašymuose kelia
pareiškėjai - Seimo narių grupė ir Vilniaus apygardos
administracinis teismas: piliečių korpuso apibrėžimo, įstatyminių
galimybių Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos
valstybės pilietybę nustatymo, Lietuvos Respublikos pilietybės
netekimo santykių reguliavimo (ypač tada, kai įgyjama kitos
valstybės pilietybė), teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę
išsaugojimo, sąvokos "repatrijavimas" turinio apibrėžimo (inter
alia ar repatrijavimas yra aplinkybė, lemianti, ar asmuo yra
Lietuvos Respublikos pilietis, ar jam yra išsaugoma teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę ir t. t.).
2. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos
valstybę jos teisiniai pamatai iš pradžių buvo grindžiami
laikinosiomis konstitucijomis ir įstatymais.
Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė
Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius -
laikinąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės
Konstituciją. Joje nebuvo pilietybės santykius reguliuojančių
eksplicitinių nuostatų (nebuvo apibrėžta, kas yra Lietuvos
valstybės piliečiai, nebuvo nustatyti Lietuvos pilietybės įgijimo
ar praradimo pagrindai ir kt.), tačiau buvo nuostatos,
įtvirtinančios pamatines piliečių teises. 1918 m. Lietuvos
Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai sudarė
konstitucinį pagrindą Lietuvos pilietybės santykius reguliuoti
įstatymu.
Paminėtina, kad iš esmės analogiški Lietuvos pilietybės
santykių teisinio reguliavimo pagrindai buvo įtvirtinti ir vėliau
priimtose Lietuvos valstybės laikinosiose konstitucijose -
Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio 4 d. priimtuose
Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose
dėsniuose bei Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje
Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.
3. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstybės gyvavimo metais
Lietuvos pilietybės santykiai buvo reguliuojami Laikinuoju
įstatymu apie Lietuvos pilietybę bei dvišalėmis sutartimis su
užsienio valstybėmis.
3.1. Ministrų Kabineto 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo
įstatymo apie Lietuvos pilietybę § 1 buvo nustatyta, kad Lietuvos
piliečiais laikomi:
"1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje
gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų
pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet
Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų
nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba
nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos
piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios
pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7)
svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais". Čia pacituoto
3 punkto nuostata buvo taikoma su išlyga, kad "Lietuvos
piliečiais nelaikomi asmens, kurie, kad ir turėjo nuolatinį darbą
<...>, bet kurių darbas buvo vien tarnavimas Rusų Valstybei, t.
y. rusų valdininkai".
Taigi pagal Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę
Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure:
nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi
grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų
išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba
nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba
įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir
natūralizacijos būdu.
Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo keičiamas
ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos
piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos.
3.2. Iš pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės
su kitomis valstybėmis sudarytų tarptautinių sutarčių, kuriomis
buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės santykiai,
paminėtinos 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su
Rusija, 1921 m. liepos 9 d. Konvencija tarp Lietuvos ir Latvijos
apie piliečių teises. Pagal šias dvišales tarptautines sutartis
asmenys turėjo teisę pasirinkti tik vienos ar kitos valstybės
(atitinkamai Lietuvos arba Rusijos ar Lietuvos arba Latvijos)
pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų atitinkamas
sutartis sudariusių valstybių piliečiai. Tarptautines sutartis,
kuriomis buvo reguliuojami inter alia Lietuvos pilietybės
santykiai, Lietuva buvo sudariusi ir su kai kuriomis kitomis
valstybėmis.
4. Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė
Lietuvos Valstybės Konstituciją. Jos II dalyje "Lietuvos
piliečiai ir jų teisės" inter alia buvo nustatyta, kad pilietybės
teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu
(§ 8 pirmoji dalis), kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir
kurios kitos valstybės pilietis (§ 9).
Toks konstitucinis dvigubos pilietybės draudimas buvo
grindžiamas ir tuo, kad "dabar yra daug svetimšalių, kurie,
neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje
naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų,
kurios tenka Lietuvos piliečiams. Dėl to Konstitucijoje ir yra
įrašyta, kad niekas negali būti Lietuvos ir drauge kurios kitos
valstybės pilietis" (Jankūnaitė V. Lietuvos Valstybės
Konstitucija su paaiškinimais. Kaunas, 1922, p. 25).
5. Respublikos Prezidentas 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė
Lietuvos Valstybės Konstituciją. Šioje Konstitucijoje buvo
nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios
valstybės pilietis (§ 10 pirmoji dalis), bet kartu buvo
nustatyta, kad "Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo
pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei
atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas" (§ 10 antroji
dalis). Taigi 1928 m. Konstitucijoje buvo įtvirtintas ne tik
dvigubos pilietybės draudimas, bet ir tokio draudimo išimtis.
6. Įsigaliojus 1928 m. Konstitucijai Lietuvoje toliau
galiojo 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę (su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
7. Aiškinant to meto teisės aktuose, reguliavusiuose
pilietybės teisinius santykius, įtvirtintą dvigubos pilietybės
draudimą bei jo išimtis pažymėtina, kad dvigubos pilietybės
draudimą lėmė atkurtos ir savarankiškai besivystančios Lietuvos
valstybės siekis aiškiai apibrėžti savo piliečių korpusą ir
neleisti susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kad Lietuvos
pilietis būtų susaistytas lojalumu ir kitai valstybei - tai
valstybei, kurios pilietybę, be Lietuvos pilietybės, jis turėtų.
Tuo tarpu minėtą dvigubos pilietybės draudimo išimtį lėmė
Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su tose užsienio
valstybėse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, į kurias jie tuo
metu emigravo masiškai. Būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo
metu daugiausia emigravo (masiškai, dėl įvairių priežasčių) į
Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines
Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės
draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie
įgijo "kurio nors Amerikos krašto" pilietybę. Pažymėtina ir tai,
kad dalis Lietuvos piliečių išvykdavo iš Lietuvos laikinai ir net
įgiję kitų valstybių pilietybę vėliau grįždavo į Lietuvą.
8. Šiame kontekste paminėtina 1937 m. spalio 18 d. sudaryta
Lietuvos Respublikos ir Amerikos Jungtinių Valstybių
natūralizacijos ir karinės prievolės sutartis, įsigaliojusi 1938
m. liepos 20 d. Ja buvo reguliuojami dvigubą pilietybę turinčių
asmenų karinės prievolės ir natūralizacijos santykiai. Minėtoje
sutartyje buvo nustatyta, kad iš vienos susitariančiosios šalies
piliečių, kurie bus natūralizuoti kitos šalies teritorijoje,
laikinai sugrįžusių į savo "pirmykštės pilietybės šalį", turėjo
nebūti reikalaujama atlikti karinę prievolę ar bet kokį kitą
ištikimybės veiksmą, tačiau grįžęs į savo kilmės šalį ir
išgyvenęs joje daugiau kaip dvejus metus toks asmuo turėjo būti
laikomas atsisakiusiu nuo natūralizacijos (I straipsnis). Lygiai
taip pat asmuo, gimęs vienos šalies teritorijoje iš tėvų, kurie
yra antrosios šalies piliečiai, ir turintis pagal tų šalių
įstatymus abiejų šalių pilietybę bei nuolat gyvenantis tos šalies
teritorijoje, turėjo nebūti verčiamas atlikti karinę prievolę ar
bet kokį kitą ištikimybės veiksmą, jei laikinai (ne ilgiau kaip
dvejiems metams) apsigyvens antrosios šalies teritorijoje (II
straipsnis).
9. Seimas 1938 m. vasario 11 d. priėmė Lietuvos
Konstituciją. Ją Respublikos Prezidentas paskelbė 1938 m. gegužės
12 d. Šios Konstitucijos II skyriuje "Pilietybė" buvo įtvirtinti
Lietuvos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindai (11-14
straipsniai), inter alia dvigubos pilietybės draudimo principas:
"pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės"
(13 straipsnio 1 dalis). Be to, buvo nustatyta, kad pilietybės
įgijimo, taip pat priėmimo Lietuvos piliečiu ir pilietybės
atėmimo bei netekimo sąlygos ir tvarka nustatomos įstatymu (15
straipsnis).
Pažymėtina, kad 1938 m. Konstitucijoje buvo įtvirtinta ne
tik dvigubos pilietybės draudimas, bet ir šio draudimo išimtis:
įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą
pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės (13 straipsnio 2
dalis). Taigi įstatymų leidėjas turėjo pareigą nustatyti atvejus,
kai asmuo galėjo būti ne tik Lietuvos, bet ir kitos valstybės
pilietis.
Be to, pagal Konstitucijos 12 straipsnio 3 punktą Lietuvos
piliečiu galėjo būti priimtas asmuo, nusipelnęs Lietuvos
valstybei. Ši konstitucinė nuostata suponavo ir tai, kad Lietuvos
piliečiu galėjo būti priimtas ir toks Lietuvos valstybei
nusipelnęs asmuo, kuris buvo kitos valstybės pilietis. Taigi
minėta konstitucinė nuostata suponavo dar vieną dvigubos
pilietybės draudimo išimtį.
10. Respublikos Prezidentas 1939 m. rugpjūčio 8 d. paskelbė
Lietuvos pilietybės įstatymą. Jame nustatytas teisinis
reguliavimas daugeliu atžvilgių skyrėsi nuo nustatytojo iki tol
galiojusiame Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę (su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme jau
nebuvo nuostatų, apibrėžiančių, kokie asmenys yra Lietuvos
piliečiai, nes Lietuvos valstybės piliečių korpusas jau buvo
suformuotas pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie
Lietuvos pilietybę (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
Lietuvos pilietybės įstatyme buvo nustatyta Lietuvos pilietybės
įgijimo, atėmimo, netekimo ir atgavimo tvarka.
Lietuvos pilietybės įstatyme buvo įtvirtintas dvigubos
pilietybės draudimas (20 straipsnis). Taip pat buvo įtvirtintos
dvi šio draudimo išimtys: 1) buvo numatyta galimybė Lietuvos
pilietybę suteikti išimties tvarka: nusipelnęs Lietuvos valstybei
asmuo galėjo būti priimtas Lietuvos piliečiu netaikant 10
straipsnyje lietuviams nustatytos sąlygos Lietuvos pilietybei
gauti - apsigyventi Lietuvoje bei 11 straipsnyje nelietuviams
nustatytų sąlygų Lietuvos pilietybei gauti, inter alia šio
straipsnio 5 punkte nustatytos sąlygos būti piliečiu tokios
valstybės, pagal kurios įstatymus asmuo, tapęs Lietuvos piliečiu,
prarastų tos valstybės pilietybę (12 straipsnis); 2) buvo
įtvirtinta galimybė Lietuvos piliečiui, priėmusiam svetimos
valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministro leidimu pasilikti
Lietuvos pilietybę (21 straipsnis).
11. Paminėtina ir Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir
Vokietijos reicho dėl klaipėdiškių pilietybės. Pabrėžtina, kad ši
sutartis buvo pasirašyta 1939 m. liepos 7 d., taigi jau po
Klaipėdos krašto užgrobimo ir prijungimo prie Vokietijos reicho;
Respublikos Prezidento ratifikuota, ji įsigaliojo 1939 m.
lapkričio 9 d. Minėta sutartis reguliavo svetimos valstybės
aneksuoto Klaipėdos krašto gyventojų pilietybės reikalus. Joje
inter alia buvo įtvirtintas draudimas asmenims tuo pat metu
turėti dviejų šalių - Lietuvos Respublikos ir Vokietijos reicho -
pilietybę.
12. Paminėtinas ir Vilniaus bei jo srities gyventojų
pilietybės santykių teisinis reguliavimas sutartyse su Rusija bei
ją pakeitusia Sovietų Sąjunga, taip pat vėliau priimtu Vilniaus
miesto ir jos srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu.
12.1. Lietuvos taikos sutartimi su Rusija, pasirašyta 1920
m. liepos 12 d., buvo nustatyta Lietuvos ir tuometinės Sovietų
Rusijos siena. Steigiamasis Seimas šią sutartį ratifikavo 1920 m.
rugpjūčio 6 d., o šalys 1920 m. spalio 14 d. pasikeitė jos
ratifikavimo raštais. Pagal šią sutartį Vilnius ir jo sritis liko
Lietuvai. Šioje sutartyje buvo nustatyta, kad asmenys, kurie jos
ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijoje ir "kurie patys
arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į
sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje",
taip pat asmenys, kurie iki 1914 m. išgyveno Lietuvoje ne mažiau
kaip dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, "išėmus buvusius
civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su
jų šeimynomis", yra pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.
Asmenys, sulaukę 18 metų ir gyvenantys Lietuvos teritorijoje,
turėjo teisę per vienus metus nuo šios sutarties ratifikavimo
dienos pareikšti norą išlaikyti (optuoti) Rusijos pilietybę.
Tokiu atveju "jų pilietybe seka jų vaikai, nesukakę 18 metų, ir
žmona, jeigu tarp vyro ir žmonos nėra kitokio susitarimo" (VI
straipsnis). Taigi ir pagal šią sutartį asmenys turėjo teisę
pasirinkti tik vienos valstybės (Lietuvos arba Rusijos)
pilietybę; jie negalėjo vienu metu būti abiejų šių valstybių
piliečiai.
12.2. Dėl susiklosčiusių aplinkybių, būtent dėl to, kad
Vilnių ir jo sritį 1920-1939 m. buvo aneksavusi Lenkija, Lietuva
negalėjo įgyvendinti valstybės suvereniteto šioje savo
teritorijos dalyje. Vilniuje ir jo srityje Lietuvos pilietybės
instituto įgyvendinimas buvo suvaržytas.
12.3. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tuometinė
Sovietų Sąjunga užėmė dalį tuometinės Lenkijos teritorijos, taip
pat ir jos aneksuotą Vilnių bei jo sritį. 1939 m. spalio 10 d.
buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai
perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpinės pagalbos
sutartis. Respublikos Prezidentas šią sutartį ratifikavo 1939 m.
spalio 14 d., o šalys 1939 m. spalio 16 d. pasikeitė jos
ratifikavimo raštais. Šalims susitarus, šia sutartimi "Vilnius ir
Vilniaus sritis Sovietų Sąjungos perduodami Lietuvos Respublikai,
įjungiant juos į Lietuvos valstybės teritorijos sudėtį ir
nustatant sieną tarp Lietuvos Respublikos ir SSSR <...>" (I
straipsnis). Pažymėtina, kad minėta sutartimi Lietuvos
Respublikai buvo perduota ne visa Vilniaus srities teritorija,
turėjusi jai priklausyti pagal 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą
Lietuvos taikos sutartį su Rusija.
12.4. Seimas 1939 m. spalio 27 d. priėmė Vilniaus miesto ir
jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, kurį Respublikos
Prezidentas paskelbė 1939 m. spalio 27 d. Šio įstatymo 1
straipsnyje buvo nustatyta, kad "Vilniaus mieste ir jo srityje
veikia Lietuvos teisės nuostatai", o 3 straipsnyje - kad
"Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos
12 dienos Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos
dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir
šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus
mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos
piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi
Lietuvos piliečiais".
13. Apibendrinant konstatuotina, kad atkurtos nepriklausomos
Lietuvos valstybės piliečių korpusas buvo suformuotas Lietuvos
nuolatinių gyventojų pagrindu, neatsižvelgiant į jų tautybę.
Pabrėžtina, kad nuo tada, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo
atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, iki 1940 m. birželio 15
d., kai Lietuva, Sovietų Sąjungai įvykdžius agresiją prieš
nepriklausomą Lietuvos valstybę, prarado nepriklausomybę,
Lietuvos pilietybės santykių teisiniam reguliavimui buvo būdinga
tai, jog visą laiką buvo siekiama Lietuvos piliečių korpusą
apibrėžti kuo aiškiau; tai darant buvo vadovaujamasi principine
nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos
valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (kurių
reglamentavimas teisės aktuose atitinkamais Lietuvos valstybės
raidos laikotarpiais kito). Šia principine dvigubos pilietybės
draudimo nuostata buvo vadovaujamasi ir tada, kai nustatomas
atitinkamas teisinis reguliavimas buvo autentiškas (t. y. kai
Lietuvos valstybė, jos institucijos galėjo iš tikrųjų
savarankiškai nuspręsti, kaip reguliuoti Lietuvos pilietybės
santykius), ir tada, kai atitinkamas teisinis reguliavimas
Lietuvos valstybei buvo primetamas iš šalies (t. y. kai Lietuvos
pilietybės santykių teisinio reguliavimo pakeitimus lėmė kitų
valstybių veiksmai Lietuvos valstybės atžvilgiu).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina ir tai, kad Lietuvos pilietybės santykius
reguliavusiuose teisės aktuose iki 1940 m. birželio 15 d. buvo
nuostatų dėl asmens grįžimo į Lietuvą ar išvykimo į kitas
valstybes, tačiau sąvoka "repatrijavimas" nebuvo vartojama.
14. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai įvykdžius
agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę Lietuva buvo
okupuota, vėliau - ir aneksuota bei inkorporuota į Sovietų
Sąjungą. Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvą buvo
neteisėtai nutrauktas 1938 m. Lietuvos Konstitucijos, kitų
Lietuvos valstybės teisės aktų veikimas. Sovietų aneksuota ir
administruojama Lietuva buvo pervadinta Lietuvos Tarybų
Socialistine Respublika (Lietuvos TSR). Sovietų valdžios aktais
buvo paneigtas ir Lietuvos pilietybės institutas - okupuotos ir
aneksuotos Lietuvos valstybės teritorijoje jo nebuvo galima
įgyvendinti.
Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1940 m.
rugsėjo 7 d. išleido įsaką "Dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos
Tarybų Socialistinių Respublikų piliečių pilietybės įsigijimo
tvarkos", kurio 1 punktu nustatė, kad "Lietuvos, Latvijos ir
Estijos Tarybų Socialistinių Respublikų piliečiai nuo šių
respublikų į TSRS priėmimo dienos yra TSRS piliečiai."
Remdamasis šiuo įsaku, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumas 1940 m. gruodžio 30 d. išleido įsaką "Dėl Lietuvos
TSR pilietybės įgijimo", kuriuo pripažino, kad "Lietuvos TSR
piliečiais nuo tos dienos, kurią Lietuvos TSR priimta į TSRS
sudėtį, laikomi visi tie asmenys, kurie 1939 m. rugsėjo 1 dieną
dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje turėjo gyvenamąją vietą
<...>, nepriklausomai nuo to, ar tie asmenys tuo metu turėjo
Lietuvos pilietybę, ar neturėjo".
Taigi neteisėtos valdžios neteisėtu sprendimu, paneigusiu ir
Lietuvos valstybės, ir tarptautinę teisę, visi tuometiniai
Lietuvos gyventojai prievarta buvo paskelbti "TSRS piliečiais" ir
"Lietuvos TSR piliečiais".
Šitokia prievarta primesta "TSRS pilietybė" ir "Lietuvos TSR
pilietybė" buvo ir yra niekinė.
15. Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybingumo
praradimu.
Kaip konstatuota Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. kovo 11 d. deklaracijoje "Dėl Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų", XX a. devintojo
dešimtmečio pabaigoje "randantis naujoms galimybėms, tautos
atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai,
apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius. Tautos valia, viešai
prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios
raiška per esamas institucijas".
1990 m. kovo 11 d. deklaracijoje "Dėl Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų" taip pat
konstatuota, kad Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų
panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios
valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai arba
tos valstybės įvykdytos aneksijos pripažinimas.
16. Atgimimo laikotarpiu (1988-1990 m.), Lietuvai dar esant
okupuotai ir aneksuotai Sovietų Sąjungos, lietuvių tauta,
veikdama per Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, pasiekė, kad
Lietuvoje veikusios svetimos valstybės sukurtos administracinės
institucijos, inter alia Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba,
priimtų aktus, artinančius Lietuvos valstybingumo atkūrimą.
Šiuo atžvilgiu ypač svarbus buvo tuometinės Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. lapkričio 3 d. priimtas Lietuvos
TSR pilietybės įstatymas, įsigaliojęs nuo priėmimo dienos.
16.1. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme numatyta "Lietuvos
TSR pilietybė" reiškė, kad buvusiems Lietuvos Respublikos
piliečiams, jų vaikams ir vaikaičiams, taip pat kitiems buvusiems
nuolatiniams nepriklausomos Lietuvos valstybės gyventojams, jų
vaikams ir vaikaičiams, nuolat gyvenantiems tuometinės Lietuvos
TSR teritorijoje, buvo nustatytas ypatingas teisinis statusas -
kitoks, nei tiems tuometinės Lietuvos TSR teritorijoje buvusiems
asmenims, kuriems "Lietuvos TSR" pilietybė nebuvo pripažinta.
Minėtu aktu, atribojus nuolatinius Lietuvos gyventojus nuo iš
Sovietų Sąjungos atvykusių ir Lietuvoje gyvenančių asmenų, ypač
sovietinių kariškių, buvo siekiama apibrėžti ir vienyti Lietuvos
tautą, sudaryti politines ir teisines prielaidas demokratiniuose
rinkimuose ir referendumo būdu pareikšti Tautos valiai.
16.2. Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)
1 straipsnyje buvo nustatyta, kad "Lietuvos TSR piliečiai" yra:
1) asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai
ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusieji
nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR teritorijos gyventojai, jų
vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR
teritorijoje; 2) asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą
Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas
iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu
jie nėra kitos valstybės piliečiai; 3) kiti asmenys, kurie iki
šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos
teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį
legalų pragyvenimo šaltinį. Šie asmenys per dvejus metus nuo šio
įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės; 4)
asmenys, įgiję Lietuvos TSR pilietybę pagal šį įstatymą.
16.3. Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)
buvo numatyti teisės į Lietuvos TSR pilietybę išsaugojimo ir
Lietuvos TSR pilietybės (šiame įstatyme vadinamos ir "Respublikos
pilietybe") pripažinimo institutai. Teisė į Lietuvos TSR
pilietybę buvo išsaugoma asmenims, iškeldintiems ar
pasitraukusiems iš Lietuvos TSR teritorijos nuo 1940 m., taip pat
jų vaikams ir vaikaičiams (22 straipsnio 1 dalis). Kitiems
lietuviams Respublikos pilietybė buvo pripažįstama, kai jie
persikelia gyventi į Lietuvą ir duoda priesaiką Respublikai (22
straipsnio 2 dalis).
16.4. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio
3 d. redakcija) buvo skirtingai apibrėžti tie asmenys, kurie
laikomi Lietuvos TSR piliečiais, ir tie asmenys, kuriems
išsaugoma teisė į Lietuvos TSR pilietybę: Lietuvos TSR piliečiais
buvo laikomi inter alia asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos
piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kiti iki 1940 m.
birželio 15 d. buvusieji nuolatiniai tuometinės Lietuvos TSR
teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat
gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, o teisė į Lietuvos
pilietybę buvo išsaugoma asmenims, kurie buvo iškeldinti ar
pasitraukė iš Lietuvos TSR teritorijos nuo 1940 m. (taigi
negyvenantiems Lietuvoje), jų vaikams ir vaikaičiams.
16.5. Paminėtina ir tai, kad Pilietybės įstatyme (1989 m.
lapkričio 3 d. redakcija) buvo numatytas Lietuvos TSR pilietybės
įgijimas natūralizacijos būdu (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas,
15 straipsnis), taip pat buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas kitos valstybės piliečiui
Lietuvos TSR pilietybę gali suteikti išimties tvarka (7
straipsnis).
16.6. Ypač pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989
m. lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 4 dalį šiam įstatymui
"visiškai įgyvendinti" buvo nustatytas dvejų metų nuo jo
įsigaliojimo terminas. Ši nuostata aiškintina atsižvelgiant į
minėto įstatymo 1 straipsnio 3 punktą, pagal kurį "kiti asmenys,
kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno
Respublikos teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba
nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį <...> per dvejus metus nuo
šio įstatymo įsigaliojimo laisvai apsisprendžia dėl pilietybės",
taip pat į 2 straipsnio 4 dalį, kurioje buvo nustatyta, kad
"pilnamečiai asmenys, kurie per dvejus metus nuo šio įstatymo
įsigaliojimo neįgijo Lietuvos TSR piliečio paso, laikomi
nepriėmusiais Lietuvos TSR pilietybės". Šiame kontekste
paminėtina ir tai, kad pagal Pilietybės įstatymo (1989 m.
lapkričio 3 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalį "šio įstatymo 1
straipsnyje nurodyti asmenys, kol jie laisvai apsisprendžia dėl
pilietybės, gali naudotis Lietuvos TSR piliečio teisėmis dvejus
metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo".
16.7. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje
pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo
1993 m. gruodžio 22 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 5 punkto pakeitimo"
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12, 28
straipsniams, 29 straipsnio 1 daliai, 1994 m. balandžio 13 d.
priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio
22 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 5 punkto pakeitimo" atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai", kuriame inter alia konstatuota, kad
asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d.
redakcija) 1 straipsnio 3 punkte (t. y. "kiti asmenys, kurie iki
šio įstatymo įsigaliojimo dienos nuolat gyveno Respublikos
teritorijoje ir turi čia nuolatinę darbo vietą arba nuolatinį
legalų pragyvenimo šaltinį"), nuo asmenų, nurodytų šio straipsnio
1, 2 punktuose (t. y. asmenų, kurie buvo Lietuvos Respublikos
piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, taip pat kitų iki 1940 m.
birželio 15 d. buvusių nuolatinių tuometinės Lietuvos TSR
teritorijos gyventojų, jų vaikų ir vaikaičių, nuolat gyvenančių
Lietuvos TSR teritorijoje; taip pat asmenų, turinčių nuolatinę
gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę,
kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR
teritorijoje, ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai),
skyrėsi tuo, kad jie anksčiau nebuvo turėję tvirtų nuolatinių
teisinių ryšių su Lietuva; tai faktiškai buvo persikėlėliai,
atvykę iš už Lietuvos ribų, paprastai turėję Sovietų Sąjungos
pilietybę ir, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, čia tapę
užsieniečiais. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime
konstatuota, kad šiems asmenims Lietuvos pilietybė buvo teikiama
gerokai supaprastinta tvarka - iš jų buvo reikalaujama nuolat
gyventi Lietuvos teritorijoje, turėti čia nuolatinę darbo vietą
arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, jie per dvejus metus
nuo Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)
įsigaliojimo turėjo teisę laisvai apsispręsti dėl pilietybės, t.
y. pasilikti Sovietų Sąjungos pilietybę arba tapti Lietuvos
piliečiais.
16.8. Pilietybės įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)
35 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laikotarpiu, kol
Lietuva dar nėra atgavusi visiško valstybinio suvereniteto,
Lietuvos TSR piliečiai naudojasi ir TSRS piliečio pasais.
16.9. Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)
taip pat buvo reguliuojami kiti santykiai, susiję su Lietuvos TSR
pilietybės įgijimu, netekimu, grąžinimu, išsaugojimu, kitų
pilietybės klausimų sprendimu.
16.10. Ypač pabrėžtina tai, kad jokia Pilietybės įstatymo
(1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuostata negalėjo būti
aiškinama kaip Lietuvos TSR piliečio įsipareigojimas kuriai nors
kitai valstybei ar jos nustatytai pilietybei; tai buvo expressis
verbis įtvirtinta šio įstatymo 35 straipsnio 3 dalyje.
17. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo
11 d. priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą
"Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo" ir juo
paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos
panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir
Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė, kad Lietuvoje neveikia
jokios kitos valstybės konstitucija.
18. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos
Respublikos įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo", kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos
Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą - atkurtos
nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu buvo pradėta kurti
nacionalinė teisės sistema.
Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo ir nuostatų dėl
Lietuvos pilietybės. Antai 13 straipsnyje buvo nustatyta, kad:
Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir
tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas (1 dalis); Lietuvos
pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu
(2 dalis); Lietuvos piliečius už Lietuvos Respublikos ribų gina
ir globoja Lietuvos Valstybė (3 dalis); imigraciją į Lietuvos
Respubliką reguliuoja įstatymas (4 dalis).
19. Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo" 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad
Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki tol veikę
Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.
Pažymėtina, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę liko
galioti dauguma iki tol išleistų teisės aktų. Įstatymų leidėjas,
kiti teisėkūros subjektai turėjo konstitucinę pareigą peržiūrėti
iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo išleistus
atitinkamus teisės aktus ir juos suderinti su Laikinuoju
Pagrindiniu Įstatymu. Tai turėjo būti padaryta per protingą, kuo
trumpesnį laiką.
Tai pasakytina ir apie Pilietybės įstatymą (1989 m.
lapkričio 3 d. redakcija).
20. Pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. įstatymo "Dėl
Valstybės pavadinimo ir herbo" (priimto dar iki Lietuvos
Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo", kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos
Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas) 1 straipsniu buvo
nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisiniuose norminiuose
aktuose turi būti vartojamas vienintelis oficialus valstybės
pavadinimas "Lietuvos Respublika", o trumpiau ir sudėtiniuose
pavadinimuose - "Lietuva", "Lietuvos". Taigi buvęs Lietuvos TSR
pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuo tol
pradėtas vadinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu,
atitinkamai pakeičiant ir šio įstatymo tekste buvusią formuluotę
"Lietuvos TSR" taip, kad šis įstatymas, kaip atkurtos
nepriklausomos Lietuvos valstybės įstatymas, galėtų reguliuoti
Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.
21. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo
1994 m. balandžio 13 d. nutarime konstatuota, jog asmenys,
teisėtai įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, buvo laikomi
netekusiais Sovietų Sąjungos pilietybės; jų atžvilgiu Sovietų
Sąjungos pilietybė buvo paskelbta niekine; tai reiškė, kad yra
likviduojami okupacijos ir aneksijos padariniai Lietuvos
piliečiams, kuriems Sovietų Sąjungos pilietybė buvo primesta jėga
ir prieš jų valią.
Taigi nors Lietuvos Respublikos piliečiai laikinai naudojosi
TSRS piliečių pasais (pagal Pilietybės įstatymo 35 straipsnio 2
dalį (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija)), jie negalėjo būti
traktuojami kaip TSRS piliečiai, t. y. kaip piliečiai valstybės,
prieš jų valią juos paskelbusios savo piliečiais.
22. Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 16 d. priėmė
įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18
straipsnio papildymo", kuriuo Pilietybės įstatymo 18 straipsnis
(1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) buvo papildytas 4 punktu.
Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1991 m. balandžio 16 d.
redakcija) buvo išdėstytas taip:
"Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) atėmus Lietuvos Respublikos pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais
pagrindais;
4) įgijus kitos valstybės pilietybę."
23. Paminėtini ir kiti Aukščiausiosios Tarybos išleisti
teisės aktai, kuriais buvo aiškinamos kai kurios Pilietybės
įstatymo (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija, taip pat ir su
vėlesniu papildymu) nuostatos ir nustatyta kai kurių šio įstatymo
nuostatų taikymo tvarka: Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio
19 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7
ir 35 straipsnių taikymo tvarkos" (toliau - Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. birželio 19 d. nutarimas), Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. liepos 10 d. įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės klausimų sprendimo tvarkos nuostatų", Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. spalio 31 d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo 2 straipsnio ketvirtosios dalies išaiškinimo
".
Šiame kontekste paminėtina, kad Aukščiausioji Taryba, savo
1990 m. birželio 19 d. nutarime aiškindama Pilietybės įstatymo
(1989 m. lapkričio 3 d. redakcija) 7 straipsnį, pagal kurį kitos
valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti
suteikta išimties tvarka, ir 35 straipsnio 3 dalį, pagal kurią
jokia minėto įstatymo nuostata negalėjo būti aiškinama kaip
Lietuvos TSR piliečio įsipareigojimas kuriai nors kitai valstybei
ar jos nustatytai pilietybei, konstatavo, kad: asmuo, įgijęs
Lietuvos Respublikos pilietybę, laikomas netekusiu kitos
valstybės pilietybės (1 punkto pirmoji pastraipa); Lietuvos
Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik
tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos pilietybė jam suteikta
išimties tvarka (1 punkto trečioji pastraipa).
Taigi Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. birželio 19 d.
nutarimu buvo dar kartą patvirtintas iš Laikinojo Pagrindinio
Įstatymo kylantis dvigubos pilietybės draudimas (su numatyta
išimtimi), kurio buvo būtina paisyti ir taikant Pilietybės
įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija), kuriame šis
draudimas nebuvo įtvirtintas expressis verbis tol, kol įstatymu
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio
papildymo" Pilietybės įstatymo 18 straipsnis (1989 m. lapkričio 3
d. redakcija) nebuvo papildytas ir išdėstytas nauja - 1991 m.
balandžio 16 d. - redakcija.
24. Minėta, kad Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d.
redakcija su vėlesniu papildymu) turėjo būti "visiškai
įgyvendintas" per dvejus metus, taip pat kad tai buvo siejama su
terminu, per kurį atitinkami asmenys turėjo laisvai apsispręsti
dėl Lietuvos Respublikos pilietybės.
1991 m. lapkričio 4 d. pasibaigus šiam dvejų metų terminui
Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su
vėlesniu papildymu) ir toliau galiojo, jis savaime nenustojo
galios.
25. Aukščiausioji Taryba 1991 m. gruodžio 5 d. priėmė naują
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, turėjusį pakeisti iki
tol galiojusį Pilietybės įstatymą (1989 m. lapkričio 3 d.
redakcija su vėlesniu papildymu).
Pilietybės įstatymas (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su
vėlesniu papildymu) buvo pripažintas netekusiu galios
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės
įstatymo papildymo" 3 straipsniu; pagal įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo
papildymo" 4 straipsnį šis įstatymas įsigaliojo 1991 m. gruodžio
11 d. Tą pačią dieną, kai buvo priimtas įstatymas "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo
papildymo" (1991 m. gruodžio 10 d.), Aukščiausioji Taryba priėmė
ir nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" (toliau - ir Aukščiausiosios Tarybos 1991
m. gruodžio 10 d. nutarimas), kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad
naujasis Pilietybės įstatymas įsigalioja 1991 m. gruodžio 11 d.
26. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10
d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo" 2
straipsniu) įtvirtintas teisinis reguliavimas kai kuriais
atvejais buvo analogiškas įtvirtintajam Pilietybės įstatyme (1989
m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu), o kai kuriais
atžvilgiais įtvirtino esmines novelas.
26.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję
Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu
jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; 2) asmenys, 1919 m.
sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje
Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir
vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat
gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) asmenys,
iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę
pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo;
4) asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos
pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį
įstatymą; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos
pilietybę pagal šį įstatymą.
26.2. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija) buvo nurodyti asmenys, kuriems neterminuotai
išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę: 1) asmenys,
turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
ir gyvenantys kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę
iš Lietuvos; 2) asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę
iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar
pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse; 3) kiti
lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse ar jų
valdomose teritorijose.
Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo
institutas buvo skirtas tam, kad užsienio valstybėse gyvenantys
asmenys (ne tik lietuvių kilmės), iki Lietuvos valstybingumo
praradimo turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų palikuonys,
taip pat užsienio lietuviai neprarastų ryšio su atkurta
nepriklausoma Lietuvos valstybe, kad užsienyje gyvenantys
lietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių tautos.
26.3. Asmenys, kuriems buvo išsaugota teisė į Lietuvos
Respublikos pilietybę, tapti Lietuvos Respublikos piliečiais
galėjo dviem būdais - įgyvendindami teisę į Lietuvos Respublikos
pilietybę arba atstatydami Lietuvos Respublikos pilietybę (18
straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d., 1991 m. gruodžio 10 d.
redakcijos)).
26.3.1. Asmenims, išsaugojusiems teisę į Lietuvos
Respublikos pilietybę, būtina sąlyga teisei į Lietuvos
Respublikos pilietybę įgyvendinti buvo turimos kitos valstybės
pilietybės atsisakymas.
Pažymėtina, kad kitose valstybėse gyvenantiems asmenims,
turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio
15 d. (jeigu jie nerepatrijavo), nebuvo nustatytas reikalavimas
persikelti nuolat gyventi į Lietuvą ir prisiekti Lietuvos
Respublikai.
Tuo tarpu kitose valstybėse gyvenantys asmenų, turėjusių
Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai
ir kiti lietuvių kilmės asmenys, norėdami įgyvendinti teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo ne tik atsisakyti turimos
kitos valstybės pilietybės, bet ir persikelti nuolat gyventi į
Lietuvą ir prisiekti Lietuvos Respublikai.
26.3.2. Tapti Lietuvos Respublikos piliečiais atstatymo būdu
galėjo tik asmenys, nurodyti Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3
dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) - kitose valstybėse
gyvenantys Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės
asmenys, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d.
pasitraukę iš Lietuvos. Šiame kontekste pažymėtina, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir
Pilietybės įstatymo papildymo" 2 straipsniu Pilietybės įstatymo
18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo
papildyta ir buvo nustatyta, kad teisę atstatyti Lietuvos
Respublikos pilietybę turi ne tik kitose valstybėse gyvenantys
Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės asmenys,
nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš
Lietuvos, bet ir jų vaikai, kurie su gimimu kitoje valstybėje
neįgijo šios valstybės pilietybės. Taigi Pilietybės įstatymo 18
straipsnio 3 dalyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) nurodyti
asmenys galėjo atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijai ar Lietuvos Respublikos
diplomatinėms įstaigoms užsienyje raštu pareiškę, kad yra
Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pateikę tai patvirtinančius
įrodymus. Pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 4 dalį (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) Lietuvos Respublikos pilietybės
atstatymas savaime nesukeldavo teisinių pasekmių tokio asmens
šeimos nariams.
Toks Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10
d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo" 2
straipsniu) įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymo
institutas suponavo, kad Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo
atstatyti ir asmenys, turintys ir kitos valstybės pilietybę.
26.4. Pabrėžtina, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1
dalyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvo nustatyta, kad
asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos
pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos
valstybės pilietybės, yra Lietuvos Respublikos piliečiai (1
punktas). Šioje nuostatoje nėra eksplicitiškai nurodyta, ar
minėti asmenys - tai asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje, ar ir
asmenys, nuolat gyvenantys užsienyje.
Tuo tarpu pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) asmenims, turėjusiems Lietuvos
Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantiems
kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos,
bei asmenų, turėjusių Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m.
birželio 15 d., vaikams, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių
stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse, išsaugoma teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę.
Tokį teisinį reguliavimą aiškinant lingvistiškai, pažodžiui,
išeitų, kad didelė dalis asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d.
turėjusių Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai turi dvejopą teisinį
statusą: jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir tuo pat metu
turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą. Tačiau
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) ir 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) punktai turi būti aiškinami sistemiškai,
viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
Tuomet matyti, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys - tai asmenys,
gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos
pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos
piliečiai ex lege - kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais,
jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės
įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir
Pilietybės įstatymo papildymo" 2 straipsniu) nustatytus
reikalavimus. Taigi Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1
punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys - tai
asmenys, nuolat gyvenantys Lietuvoje.
26.5. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) buvo įtvirtinta dvigubą pilietybę
ribojanti nuostata: Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu
negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme
numatytus atvejus. Dvigubos pilietybės ribojimas įvairiais
aspektais buvo įtvirtintas ir kituose šio įstatymo straipsniuose
(jų dalyse): 19 straipsnio 2 punkte (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija), pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama
įgijus kitos valstybės pilietybę; 22 straipsnyje (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija), pagal kurį Lietuvos Respublikos
pilietybė negalėjo būti grąžinta asmeniui, netekusiam Lietuvos
Respublikos pilietybės 19 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu,
t. y. įgijusiam kitos valstybės pilietybę, ir galėjo būti
grąžinta tik tokiam asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra
pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės
pilietybę; 18 straipsnyje (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija),
kuriame buvo nustatyta, kaip įgyvendinama teisė į Lietuvos
Respublikos pilietybę, - minėta, kad asmenims, išsaugojusiems
teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, būtina sąlyga teisei į
Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinti buvo turimos kitos
valstybės pilietybės atsisakymas (1, 2 dalys (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija)).
26.6. Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija) buvo nustatyta, kad užsienio valstybių piliečiams,
turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai, Lietuvos
Respublikos pilietybė gali būti suteikta netaikant jiems šio
įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų,
taigi ir 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija) nustatyto reikalavimo būti asmeniu be pilietybės arba
piliečiu tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo atveju jis prarastų tos valstybės
pilietybę, arba raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos
Respublikos pilietybė. Vadinasi, asmuo, kuriam Lietuvos
Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta už ypatingus nuopelnus
Lietuvos Respublikai, tuo pat metu galėjo būti ir kitos valstybės
pilietis.
26.7. Pilietybės įstatymo 19 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija) buvo nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės
netekimo pagrindai: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos
pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) nutraukus
faktinius ryšius su Lietuvos valstybe; 4) Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.
26.8. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio
10 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo" 2
straipsniu) taip pat buvo nustatyta pilietybės klausimų sprendimo
tvarka.
26.9. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio
10 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo" 2
straipsniu) buvo vartojama sąvoka "repatrijavimas" (kuri nebuvo
vartojama Pilietybės įstatyme (1989 m. lapkričio 3 d. redakcija
su vėlesniu papildymu)) - ji buvo vartojama 17 straipsnyje (1991
m. gruodžio 5 d. redakcija) apibrėžiant, kokiems asmenims
neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę:
asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m.
birželio 15 d., teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę buvo
neterminuotai išsaugoma tik jeigu jie nerepatrijavo. Vadinasi,
tiems asmenims, turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę iki
1940 m. birželio 15 d., kurie repatrijavo iš Lietuvos, teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo išsaugoma.
Kartu pažymėtina, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio
5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos
1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo"
2 straipsniu) repatrijavimo sąvoka nebuvo eksplicitiškai
apibrėžta, nebuvo pateikta jokio jos apibrėžimo. Iš šio įstatymo
travaux préparatoires matyti, kad repatrijavimas buvo suprantamas
kaip asmens išvykimas į etninę tėvynę (net nesiejant tokio
išvykimo su atitinkamos kitos valstybės pilietybės įgijimu).
Tokią Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija) vartojamos sąvokos "repatrijavimas" sampratą
patvirtina ir šio įstatymo taikymo praktika.
27. Kai kurių Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m.
gruodžio 10 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo"
2 straipsniu) nuostatų įgyvendinimo tvarka buvo nustatyta
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarime. Minėtame
Aukščiausiosios Tarybos nutarime taip pat buvo išaiškinta, kad
Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) 1
straipsnyje nurodytų asmenų atžvilgiu Sovietų Sąjungos pilietybė
yra niekinė (7 punktas).
28. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10
d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo" 2
straipsniu) nustatytas teisinis reguliavimas buvo keičiamas
Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. vasario 11 d. priimtu įstatymu
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 28 ir 31 straipsnių
pakeitimo", tačiau Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m.
gruodžio 10 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo"
2 straipsniu) nuostatos, apibrėžiančios, kas yra Lietuvos
Respublikos piliečiai, kaip yra reglamentuojamas teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas, kokios yra
įstatyminės galimybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar
ir kitos valstybės pilietybę, kaip yra reguliuojami Lietuvos
Respublikos pilietybės netekimo santykiai (ypač tada, kai įgyjama
kitos valstybės pilietybė), nebuvo pakeistos.
29. Apibendrinant Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais
iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) nustatytą teisinį
reguliavimą konstatuotina, kad:
- buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės
tęstinumas ir nustatyta, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai,
įtvirtinus, kad Lietuvos Respublikos piliečių korpusą sudaro (jį
iš esmės atribojus nuo kitų valstybių piliečių): asmenys, iki
1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir
vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;
asmenys, 1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę
dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai
ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat
gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; asmenys,
įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą
(1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu);
asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę kitais Pilietybės
įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) numatytais pagrindais;
- buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, nustačius,
kad Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti ir kitos
valstybės pilietis, tačiau šis draudimas nebuvo absoliutus tuo
atžvilgiu, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais
iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo numatytos išimtys,
kai asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę, kartu galėjo būti
ir Lietuvos Respublikos pilietis (16 straipsnis (1991 m. gruodžio
5 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d.
redakcija));
- buvo įtvirtintas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės
išsaugojimą institutas: buvo nustatyta, kokie asmenys, norėdami
tapti Lietuvos Respublikos piliečiais (įgyvendindami teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę arba atstatydami Lietuvos
Respublikos pilietybę), turi pareikšti atitinkamą valią ir
įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m.
Konstitucijos įsigaliojimo) nustatytus reikalavimus;
- buvo įtvirtinta, kad teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę neterminuotai išsaugoma ir teisę į Lietuvos Respublikos
pilietybę gali įgyvendinti ne visi asmenys, turėję Lietuvos
Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o tik tie,
kurie nerepatrijavo; taigi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d.
turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų teisės į šios
pilietybės išsaugojimą ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę
įgyvendinimo atžvilgiu buvo suskirstyti pagal etninę kilmę ir
pagal tai, į kokią šalį - etninę tėvynę ar kitą šalį - jie išvyko
iš Lietuvos: teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą
ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas buvo
garantuoti tik tiems iš minėtų iš Lietuvos išvykusių ne lietuvių
kilmės asmenų, kurie išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę;
- vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo
pagrindų buvo kitos valstybės pilietybės įgijimas.
30. Lietuvių Tauta 1992 m. spalio 25 d. referendume priėmė
Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ji įsigaliojo 1992 m.
lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", kurį Tauta
priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume kartu su Lietuvos
Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji
dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė
teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos
pagrindu.
31. Įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įsigaliojimo tvarkos" 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai,
kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos
teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo,
galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam
įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios
ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, Konstitucijos viršenybės principas
suponuoja ir įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą
atlikti iki Konstitucijos įsigaliojimo išleistų teisės aktų
peržiūrą atsižvelgiant į Konstitucijos normas ir principus,
užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius,
darnią hierarchinę sistemą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio
3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5
d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs,
kad iš Konstitucijos viršenybės ir konstitucinio teisinės
valstybės principų kyla įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros
subjektų pareiga visų savo iki Konstitucijos įsigaliojimo
išleistų ir tebegaliojančių teisės aktų, taip pat Lietuvos
valstybės nebeegzistuojančių institucijų išleistų ir
tebegaliojančių teisės aktų, kurie po Konstitucijos įsigaliojimo
reguliuoja atitinkamo teisėkūros subjekto reguliavimo sričiai
priskirtus santykius, taip pat teisės aktų, išleistų iki
nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau likusių
galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir po
Konstitucijos įsigaliojimo reguliuojančių atitinkamo teisėkūros
subjekto reguliavimo sričiai priskirtus santykius, peržiūrą
atlikti ir juos atitikties Konstitucijai atžvilgiu įvertinti per
protingai trumpą laiką (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d.
nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad
teisės aktų (ar jų dalių), kurie nebuvo suderinti su Konstitucija
atitinkamam teisėkūros subjektui išleidžiant naują teisės aktą,
pakeičiantį, to teisėkūros subjekto manymu, Konstitucijos
neatitinkantį teisės aktą (ar jo dalį), ir kurie nebuvo
pripažinti netekusiais galios, konstitucingumas gali būti
tikrinamas atliekant konstitucinę kontrolę - dėl iki
Konstitucijos įsigaliojimo išleistų Lietuvos Respublikos
įstatymų, kitų Aukščiausiosios Tarybos priimtų aktų, Vyriausybės
aktų, taip pat dėl atitinkamos teisinės galios teisės aktų,
išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau
likusių galioti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir
reguliuojančių Seimo arba Vyriausybės reguliavimo sričiai
priskirtus santykius, atitikties Konstitucijai pagal Konstituciją
sprendžia Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m.
spalio 29 d. nutarimas).
32. Įsigaliojus Konstitucijai, liko galioti Pilietybės
įstatymas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos
įsigaliojimo).
Liko galioti ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10
d. nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos".
Taigi įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę pareigą taip
sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, kad šis
teisinis reguliavimas atitiktų Konstitucijos, inter alia jos 12
straipsnio, nuostatas.
33. Įsigaliojus Konstitucijai, Pilietybės įstatymas (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais,
padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo) buvo keičiamas
ir (arba) papildomas: Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. lapkričio
19 d. priimtu įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo 14 ir 25 straipsnių pakeitimo"; Seimo 1993 m. liepos 16
d. priimtu įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
pakeitimo ir papildymo"; Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu
įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18
straipsnio pakeitimo"; Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. priimtu
įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23
straipsnio papildymo"; Seimo 1995 m. birželio 13 d. priimtu
įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo
"; Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimtu įstatymu "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo"; Seimo
1996 m. vasario 6 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo 17 ir 22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo
įstatymu; Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymu.
Įsigaliojus Konstitucijai, buvo keičiamas ir (arba)
papildomas ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos"; jis buvo keičiamas ir (arba) papildomas:
Seimo 1993 m. birželio 8 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" pakeitimo ir papildymo
"; Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimu "Dėl Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 5 punkto
pakeitimo"; Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimu "Dėl Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" pakeitimo
ir papildymo" (toliau - ir Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimas);
Seimo 1994 m. liepos 18 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos"
pakeitimo ir papildymo"; Seimo 1995 m. spalio 19 d. nutarimu "Dėl
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos"
pakeitimo".
Toliau šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėti Pilietybės
įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m. Konstitucijos
įsigaliojimo) ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo pakeitimai ir papildymai, padaryti po Konstitucijos
įsigaliojimo, bus aptariami tik tuo aspektu, kiek juose
įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo susijęs su tuo, kaip yra
apibrėžiama, kas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kaip yra
reglamentuojamas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę
išsaugojimas, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos
Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę,
kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo
santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė),
taip pat su tuo, kaip yra apibrėžiamas sąvokos "repatrijavimas"
turinys.
34. Seimo 1993 m. liepos 16 d. priimto įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo"
2 straipsniu Pilietybės įstatymo 16 straipsnis (1991 m. gruodžio
5 d. redakcija) "Pilietybės suteikimas asmenims, nusipelniusiems
Lietuvos valstybei" buvo išdėstytas nauja redakcija (pakeitus ir
šio straipsnio pavadinimą).
34.1. Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje "Pilietybės
suteikimas išimties tvarka" (1993 m. liepos 16 d. redakcija) buvo
nustatyta:
"Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvai
užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka - netaikant jiems
šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo
sąlygų."
34.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 16 straipsnį (1993 m.
liepos 16 d. redakcija) su šiuo straipsniu (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija) matyti, kad buvo nustatyta, jog Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka teikia jau ne Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumas (kurio nebeliko), o Respublikos Prezidentas, kaip
nustatyta Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte.
34.3. Taip pat matyti, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio
(1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) formuluotė "turintiems ypatingų
nuopelnų Lietuvos Respublikai" šiame straipsnyje (1993 m. liepos
16 d. redakcija) buvo pakeista formuluote "nusipelniusiems
Lietuvai".
Konstitucinis Teismas, savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime
aiškindamas inter alia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį,
kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus
atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės pilietis, yra konstatavęs:
"Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo
pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką,
įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų
leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir
prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos
Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu
tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad
Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais
įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo
nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad
dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kad
pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos
išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir
toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat
metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu,
plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne
atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys". Tame
Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad,
"atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos pilietybė
išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje ir atspindi
jo teisinę priklausomybę valstybinei bendruomenei - pilietinei
Tautai, Respublikos Prezidentas, spręsdamas, ar asmeniui suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę, turi vadovautis Tautos ir
Lietuvos valstybės interesais"; kad "įstatymais ar kitais teisės
aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis nuopelnų
Lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės piliečiui ar
asmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti suteikta
Lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas"; kad "asmens, prašančio
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka,
nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti,
kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių"; kad "nuopelnų Lietuvos
valstybei turi turėti ne bet koks asmuo, o būtent užsienio
valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės". Konstatuota ir tai,
kad "pilietybės suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad
tarp asmens ir valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad
toks asmuo tampa valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos
nariu. Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali
nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais. Todėl net ir tais
atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be
pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su
Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į
Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti
įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi
būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais".
Minėta, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m.
liepos 16 d. redakcija) neliko anksčiau šiame straipsnyje (1991
m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios formuluotės "turintiems
ypatingų nuopelnų Lietuvos Respublikai" - ji buvo pakeista
formuluote "nusipelniusiems Lietuvai". Iš Seimo 1993 m. liepos 16
d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
pakeitimo ir papildymo" travaux préparatoires, inter alia iš
Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomi Pilietybės įstatymo 16
straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) pakeitimai,
medžiagos matyti, kad šiais pakeitimais buvo siekiama inter alia
išvengti detalaus įstatyminio užsienio valstybės piliečio
nuopelnų, už kuriuos būtų galima išimties tvarka suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę, apibūdinimo, paliekant
Respublikos Prezidentui įgaliojimus kiekvienu konkrečiu atveju
spręsti, ar asmuo (užsienio valstybės pilietis) yra nusipelnęs
Lietuvai tiek, kad jam išimties tvarka galėtų būti suteikta
Lietuvos Respublikos pilietybė, kartu nepaneigiant, kad užsienio
valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti
suteikiama tik išimties tvarka, t. y. tik už išimtinius nuopelnus
Lietuvai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16
straipsnio (1993 m. liepos 16 d. redakcija) pavadinime ir tekste
vartojama formuluotė "išimties tvarka" aiškintina atsižvelgiant į
tai, jog lietuvių kalboje žodis "išimtinis" reiškia "išskirtinis
", "ypatingas", "nepaprastas" (Lyberis A. Sinonimų žodynas. 2
patais. leidimas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla,
2002, p. 165; Keinys S. (vyr. red.) Dabartinės lietuvių kalbos
žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,
2000, p. 235). Tad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas
išimties tvarka - tai išskirtinis, ypatingas, nepaprastas
atvejis.
Vadinasi, nepriklausomai nuo to, ar nuopelnai Lietuvai, už
kuriuos užsienio valstybės piliečiui gali būti suteikta Lietuvos
Respublikos pilietybė, Pilietybės įstatyme (ar kuriame nors
kitame įstatyme) yra apibūdinti kaip "ypatingi", ar kitais
žodžiais, už juos Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio
valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik išimties tvarka.
Pažymėtina, kad šio įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d.
redakcija) expressis verbis vartojama formuluotė "išimties
tvarka" reiškia, jog atitinkami užsienio valstybės piliečio
nuopelnai Lietuvai turi būti išskirtiniai, ypatingi, nepaprasti.
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1993 m. liepos 16 d.
redakcija) nuostatos, ypač atsižvelgiant į įstatymų leidėjo
ketinimus, inter alia į tai, kad atitinkamomis pataisomis buvo
koreguojamas nuopelnų Lietuvai įstatyminis apibūdinimas bei
įtvirtinami Respublikos Prezidento įgaliojimai šioje srityje,
nepaneigia konstitucinio imperatyvo, kad užsienio valstybės
pilietis, kuriam už nuopelnus Lietuvai yra suteikiama Lietuvos
Respublikos pilietybė ir jis tampa Lietuvos valstybinės
bendruomenės - pilietinės visuomenės nariu, turi būti susijęs su
Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, turi būti
integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16
straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos
16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad "Pilietybės įstatymo
prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens
veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos
valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto
tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo
jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę"; kad "tik tokiais
atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar
užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs
Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas";
kad "sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be
pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo
pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis
padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be
pilietybės" (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimas).
Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje
(1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą
jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies
nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus,
niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės
pilietis.
35. Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu įstatymu "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo"
Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d.
redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.
35.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio "Teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę įgyvendinimo ar Lietuvos Respublikos
pilietybės atstatymo sąlygos" 3 dalyje (1993 m. gruodžio 7 d.
redakcija) buvo nustatyta:
"Lietuvių kilmės asmenys, prieš 1940 m. birželio 15 d.
turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų vaikai, taip pat
kiti asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
Respublikos pilietybę (jei visi nurodytieji nėra repatrijavę iš
Lietuvos) ir nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d.
pasitraukę arba ištremti iš Lietuvos, gyvenantys kitose
valstybėse, Lietuvos Respublikos pilietybę atstato raštu pareiškę
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ar Lietuvos
Respublikos diplomatinėms įstaigoms užsienyje, kad jie yra
Lietuvos Respublikos piliečiai, ir pateikę patvirtinančius
įrodymus. Jiems netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto išlygos."
35.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalį
(1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) su šia dalimi (1991 m. gruodžio
10 d. redakcija) matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 18
straipsnio 3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) teisė
atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos
kitos valstybės pilietybės, buvo nustatyta jau ne tik kitose
valstybėse gyvenantiems Lietuvos Respublikos pilietybę
turėjusiems lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d.
iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems iš Lietuvos, ir jų
vaikams, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo šios valstybės
pilietybės, bet ir kitiems kitose valstybėse gyvenantiems iki
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems
lietuvių kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m.
kovo 11 d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, ir jų
vaikams, taip pat kitiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940
m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems ne
lietuvių kilmės asmenims (jei jie nėra repatrijavę iš Lietuvos),
nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukusiems
arba ištremtiems iš Lietuvos.
Tokiu teisiniu reguliavimu buvo gerokai išplėstas asmenų,
galinčių atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir turėti dar
ir kitos valstybės pilietybę, ratas.
35.3. Kita vertus, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę
atstatymas buvo susietas su kitose valstybėse gyvenančių iki 1940
m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų
nerepatrijavimu: teisė atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę
buvo garantuota tik tiems iš Lietuvos išvykusiems ne lietuvių
kilmės asmenims, kurie iš Lietuvos išvyko ne į etninę tėvynę.
36. Seimo 1993 m. gruodžio 14 d. priimtu įstatymu "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 23 straipsnio papildymo"
Pilietybės įstatymo 23 straipsnis "Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo akto pripažinimas negaliojančiu" (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) buvo papildytas tokia 3 dalimi:
"Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės
pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos
valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo
išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka
Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės
įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės
pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos."
37. Seimo 1994 m. kovo 15 d. nutarimo 1 punktu
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo 2 punktas
buvo papildytas 2, 3, 4 dalimis. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m.
gruodžio 10 d. nutarimo (1994 m. kovo 15 d. redakcija) 4 dalyje
buvo nustatyta, kad "asmenys ir jų šeimos nariai, atstatantys
Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 18
straipsnio trečiąją dalį, prašyme atstatyti pilietybę nurodo, ar
jie nėra repatrijavę iš Lietuvos, ir dėl to pateikia įrodymus",
taip pat buvo išaiškinta Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojama
sąvoka "repatrijavimas": repatrijavimas - tai "išvykimas į etninę
tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje".
37.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
įsigaliojus Konstitucijai įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę
pareigą taip sureguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės
santykius, inter alia pakoreguoti Pilietybės įstatyme (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais,
padarytais iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo), taip pat
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarime "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos"
nustatytą teisinį reguliavimą, kad jis atitiktų Konstitucijos,
inter alia jos 12 straipsnio, nuostatas.
37.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad poįstatyminiu aktu -
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimu (1994 m.
kovo 15 d. redakcija) yra atskleidžiamas įstatyme - Pilietybės
įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) - vartojamos sąvokos "repatrijavimas"
turinys.
37.2.1. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti
įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos,
inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis
reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad
įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas
(inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės
aktu.
Taigi ir Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojamą
sąvoką "repatrijavimas", atsižvelgiant ir į jos paskirtį minėtame
įstatyme, ir į jos vartojimo kontekstą, buvo galima apibrėžti
(inter alia aiškinti) tik šiuo arba kitu įstatymu. Pažymėtina ir
tai, kad Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis
reguliavimas suponuoja, kad pilietybės teisiniai santykiai turi
būti reguliuojami įstatymu.
37.2.2. Tai, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) vartojamos
sąvokos "repatrijavimas", atsižvelgiant ir į jos paskirtį
minėtame įstatyme, ir į jos vartojimo kontekstą, turinio nebuvo
galima apibrėžti (inter alia aiškinti) poįstatyminiu teisės aktu,
iškyla ir iš Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų.
37.2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d.
redakcija) nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę
tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal formą
prieštaravo Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
37.3. Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį
(1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmenims, turėjusiems Lietuvos
Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę buvo neterminuotai išsaugoma tik
jeigu jie nerepatrijavo, o tiems asmenims, turėjusiems Lietuvos
Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kurie
repatrijavo iš Lietuvos, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę
nebuvo išsaugoma.
Taip pat minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio
3 dalį (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija) teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę atstatymas buvo susietas su kitose
valstybėse gyvenančių iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos
Respublikos pilietybę turėjusių asmenų nerepatrijavimu: teisė
atstatyti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo garantuota tik
kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio 15 d.
Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems lietuvių kilmės
asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d.
pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, ir jų vaikams, taip
pat tik tiems kitose valstybėse gyvenantiems iki 1940 m. birželio
15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusiems ne lietuvių
kilmės asmenims, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11
d. pasitraukusiems arba ištremtiems iš Lietuvos, kurie išvyko iš
Lietuvos ne į etninę tėvynę.
37.3.1. Minėta, kad Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) sąvoka
"repatrijavimas" nebuvo eksplicitiškai apibrėžta.
37.3.2. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija)
įtvirtintas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas, atsižvelgiant ir į
jos paskirtį Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), ir į jos vartojimo
kontekstą, suponuoja, kad buvo laikomasi nuostatos, jog teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas priklausė nuo asmens
etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį - etninę tėvynę ar kitą
šalį - asmuo išvyko iš Lietuvos.
37.3.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų
lygiateisiškumo principo.
Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi
asmenys lygūs (1 dalis), taip pat kad žmogaus teisių negalima
varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės,
kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų pagrindu (2 dalis).
37.3.4. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d. redakcija)
įtvirtintas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas, atsižvelgiant ir į
jos paskirtį Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), ir į jos vartojimo
kontekstą, nukrypsta nuo Konstitucijos 29 straipsnio imperatyvų
tuo atžvilgiu, kad buvo suvaržyta į etninę tėvynę išvykusių ne
lietuvių kilmės asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių
Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat jų vaikų teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą (teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę įgyvendinimas ir Lietuvos Respublikos
pilietybės atstatymas).
37.3.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d.
redakcija) nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę
tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį
prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
37.4. Seimas 1994 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą "Dėl
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10
d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" pakeitimo ir papildymo", kuriuo inter alia
pakeitė Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo
tvarkos" 2 punktą (1994 m. kovo 15 d. redakcija); Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 4 dalis (1994
m. kovo 15 d. redakcija) tapo šio punkto (1994 m. liepos 18 d.
redakcija) 5 dalimi.
37.4.1. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal formą prieštaravo
Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 12 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui pagal formą
prieštaravo ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d.
redakcija) nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę
tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje".
37.4.2. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui pagal turinį
prieštaravo ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d.
redakcija) nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę
tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje".
38. Taip pat remiantis argumentais, analogiškais tiems,
kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime
konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d.
redakcija) nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę
tėvynę arba apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį
prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui
prieštaravo ir Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993
m. gruodžio 7 d. redakcija) nuostata "jei visi nurodytieji nėra
repatrijavę iš Lietuvos", taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata "jei
šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos".
39. Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo" 1
straipsniu Pilietybės įstatymo 1 straipsnis (1991 m. gruodžio 5
d. redakcija) buvo išdėstytas nauja redakcija.
39.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje "Lietuvos
Respublikos piliečiai" (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo
nustatyta:
"Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos);
2) asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio
15 d., vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;
3) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d.
nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip
pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo
įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir
nėra kitos valstybės piliečiai;
4) lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse,
jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16
d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;
5) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos
Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki
Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 dieną;
6) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę
pagal Pilietybės įstatymą.
Asmenims, nurodytiems šio straipsnio pirmosios dalies 1
punkte, jų pageidavimu išduodami Lietuvos Respublikos piliečio
pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį teisę į Lietuvos
Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai.
Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos
valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus."
39.2. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1995 m.
spalio 3 d. redakcija) aiškintina atsižvelgiant inter alia į tai,
kad Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo" 7
straipsniu nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės įstatymo 17
straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).
39.3. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje "Teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę išsaugojimas" (1995 m. spalio 3 d.
redakcija) buvo nustatyta:
"Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai
išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos);
2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar
seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats
asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu.
Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę, pagal jų prašymą išduodami šią teisę patvirtinantys
dokumentai.
Šie asmenys su savo šeimos nariais gali atvykti į Lietuvos
Respubliką be vizų, gyventi Lietuvoje netaikant jiems Imigracijos
įstatymo reikalavimų bei iš jos išvykti. Įstatymai gali nustatyti
ir kitas šių asmenų teises.
Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 1 punkte,
teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal šio
įstatymo 1 straipsnį.
Asmenys, nurodyti šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte,
teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako
turimos kitos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į
Lietuvą."
39.4. Minėta, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991
m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys - tai asmenys,
gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos
pilietybės išsaugojimą, savaime nebuvo Lietuvos Respublikos
piliečiai ex lege - kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais,
jie turėjo pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės
įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir
Pilietybės įstatymo papildymo" 2 straipsniu) nustatytus
reikalavimus.
Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija) pakeitimu, padarytu Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto
įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo
ir papildymo" 7 straipsniu, nebuvo pakeista principinė nuostata,
kad asmenys, turintys teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės
išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege
- jie teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo įgyvendinti
pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d.
redakcija).
39.5. Pabrėžtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio
1 dalies 1 punktą (1995 m. spalio 3 d. redakcija) asmenys, iki
1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai
(jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos),
įgyvendindami savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, jau
neprivalėjo atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.
Taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo išplėstas asmenų,
galinčių įgyvendinti savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę
ir turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ratas.
39.6. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (1995 m.
spalio 3 d. redakcija) nuostatą "Lietuvos Respublikos piliečiai
yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos)" aiškinant kartu su šio straipsnio 2
dalimi, kurioje nustatyta, kad asmenims, nurodytiems šio
straipsnio 1 dalies 1 punkte, "jų pageidavimu išduodami Lietuvos
Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį
teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai
", taip pat su šio įstatymo 17 straipsniu (1995 m. spalio 3 d.
redakcija) matyti, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies
1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata apima ir
asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje, ir asmenis, nuolat
gyvenančius užsienyje.
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m.
spalio 3 d. redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos piliečiai
yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos)" aiškintina kaip reiškianti, kad
Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte
nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie
užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos
Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17
straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija).
Šiame kontekste paminėtina, jog Pilietybės įstatymo 1
straipsnio 2 dalies (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata, kad
asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (t. y.
asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikams (jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos)), jų pageidavimu išduodami Lietuvos
Respublikos piliečio pasai arba pagal šio įstatymo 17 straipsnį
teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai,
negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą buvimas Lietuvos
Respublikos piliečiu priklauso nuo to, ar asmeniui išduotas
Lietuvos Respublikos piliečio pasas arba kitas Lietuvos
Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas.
39.7. Palyginus Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį
(1995 m. spalio 3 d. redakcija) su Pilietybės įstatymo 1
straipsnio 1 dalimi (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) matyti, kad
pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalį (1995 m. spalio 3
d. redakcija) Lietuvos Respublikos piliečiai yra ne tik asmenys,
iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai
ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės;
asmenys, 1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę
dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai
ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat
gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; asmenys,
įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą
(1989 m. lapkričio 3 d. redakcija su vėlesniu papildymu);
asmenys, įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę kitais Pilietybės
įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) numatytais pagrindais;
bet ir:
- lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse,
jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki 1918 m. vasario 16
d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės;
- tie asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos, kurie įgijo kitos valstybės pilietybę.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip minėta, tie asmenys,
iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų
vaikai, jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos,
kurie įgijo kitos valstybės pilietybę, teisę į Lietuvos
Respublikos pilietybę galėjo įgyvendinti pagal Pilietybės
įstatymo 17 straipsnį (1995 m. spalio 3 d. redakcija); pagal
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą (1995 m.
spalio 3 d. redakcija) jie jau neprivalėjo atsisakyti turimos
kitos valstybės pilietybės.
39.8. Be to, Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1995
m. spalio 3 d. redakcija) neliko šios dalies 4 punkte (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos, kad Lietuvos
Respublikos piliečiai yra "asmenys, kurie įgyvendino teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos
pilietybę pagal šį įstatymą", tačiau liko šios dalies 5 punkte
(1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusi nuostata, kad Lietuvos
Respublikos piliečiai yra "kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos
Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą", - ši nuostata, šiek
tiek pakeitus redakciją, buvo įtvirtinta Pilietybės įstatymo 1
straipsnio 1 dalies 6 punkte (1995 m. spalio 3 d. redakcija).
39.8.1. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimo 1995 m. spalio
3 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo pakeitimo ir papildymo" 8 straipsniu Pilietybės įstatymo
18 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Vadinasi,
Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko Lietuvos
Respublikos pilietybės atstatymo instituto.
39.8.2. Atsižvelgiant inter alia į tai, kad įsigaliojus
Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimtam įstatymui "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo"
Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko pilietybės
atstatymo instituto, konstatuotina, kad Pilietybės įstatymo 1
straipsnio 1 dalies 6 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija)
nuostata "kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos
pilietybę pagal Pilietybės įstatymą" apima ir tuos asmenis, kurie
įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė
Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 1
straipsnio 1 dalies 4 punktą (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).
39.9. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies (1995 m.
spalio 3 d. redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos piliečiai
yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos)" ir šio įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata "Teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1)
asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos)" reiškia, kad asmenų, iki 1940 m.
birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę, ir jų vaikų teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas buvo susietas su jų
bei jų vaikų nerepatrijavimu: šios teisės įgyvendinimas buvo
garantuotas tik tiems iš nurodytų asmenų bei jų vaikų, kurie yra
ne lietuvių kilmės ir išvyko iš Lietuvos ne į etninę tėvynę.
39.10. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m.
spalio 3 d. redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos", taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija) nuostata "jei šie
asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos".
40. Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo" 6
straipsniu Pilietybės įstatymo 16 straipsnis (1993 m. liepos 16
d. redakcija) buvo papildytas 2 dalimi.
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio "Pilietybės suteikimas
išimties tvarka" 2 dalyje (1995 m. spalio 3 d. redakcija) buvo
nustatyta: "Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties
tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio
asmens šeimos nariams."
41. Seimas 1995 m. spalio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos
įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos", kuris įsigaliojo 1995 m. lapkričio 4 d.
Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: "Repatrijavimu
laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje
tėvynėje."
Taigi sąvokos "repatrijavimas" turinys buvo apibrėžtas taip
pat, kaip ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d.
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 4 dalyje (1994 m. kovo 15 d.
redakcija), šio punkto 5 dalyje (1994 m. liepos 18 d. redakcija).
42. Tą pačią dieną (1995 m. spalio 19 d.) Seimas priėmė
nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" pakeitimo", kurio 1 punktu inter alia
pripažino netekusiu galios Aukščiausiosios Tarybos 1991 m.
gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2 punktą (1994 m. liepos 18 d.
redakcija).
43. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
44. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir
įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d.
redakcija).
45. Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimto Pilietybės įstatymo
17 ir 22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymo
1 straipsniu buvo papildyta ir nauja redakcija išdėstyta šio
įstatymo 17 straipsnio 1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija).
45.1. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio "Teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę išsaugojimas" 1 dalyje (1996 m. vasario 6
d. redakcija) buvo nustatyta:
"Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai
išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, ir jų vaikams (jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse;
2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose
valstybėse."
45.2. Palyginus Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį
(1996 m. vasario 6 d. redakcija) su Pilietybės įstatymo 17
straipsnio 1 dalimi (1995 m. spalio 3 d. redakcija) matyti, kad
šio straipsnio 1 dalies 1 punkte (1996 m. vasario 6 d. redakcija)
liko ankstesnė nuostata, kad teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę neterminuotai išsaugoma inter alia asmenims, iki 1940
m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, ir jų vaikams
(jei šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos), tačiau
buvo eksplicitiškai nustatyta, kad šie asmenys - tai asmenys,
gyvenantys kitose valstybėse.
45.3. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir
Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996 m.
vasario 6 d. redakcija) nuostata "jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos".
46. Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 22 straipsnį (1991
m. gruodžio 5 d. redakcija) Lietuvos Respublikos pilietybė
negalėjo būti grąžinta asmeniui, Lietuvos Respublikos pilietybės
netekusiam 19 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y.
įgijusiam kitos valstybės pilietybę, ir galėjo būti grąžinta tik
tokiam asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios
valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės
įgijimo atveju jis praranda tos valstybės pilietybę.
Seimo 1996 m. vasario 6 d. priimtu Pilietybės įstatymo 17 ir
22 straipsnių papildymo ir 31 straipsnio pakeitimo įstatymo 2
straipsniu Pilietybės įstatymo 22 straipsnis buvo papildytas ir
išdėstytas nauja redakcija. Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje
"Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimas" buvo numatyta
galimybė Lietuvos Respublikos pilietybę grąžinti ir asmeniui,
netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės inter alia šio
įstatymo 19 straipsnio 2 punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija)
numatytu pagrindu, t. y. įgijus kitos valstybės pilietybę, tačiau
tik jei prašymo pateikimo metu šis asmuo nuolat gyvena Lietuvos
Respublikos teritorijoje ir atitinka šio įstatymo 12 straipsnio
(1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalies 2, 3, 5 punktuose (1991
m. gruodžio 5 d. redakcija) nustatytas sąlygas, inter alia sąlygą
neturėti kitos valstybės pilietybės arba sąlygą atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės.
47. Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1,
17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista
ir nauja redakcija išdėstyta Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1
dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija).
47.1. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1997 m.
liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję
Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jeigu šie asmenys,
jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos); 2) asmenys,
1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę
dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai
ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną
nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir nėra kitos
valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys
kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos teritorijos iki
1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės; 4)
asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos
pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės
įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 d.; 5) kiti asmenys, kurie
įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą.
47.2. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis (1997 m.
liepos 2 d. redakcija) aiškintina atsižvelgiant inter alia į tai,
kad Seimo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) priimto Pilietybės
įstatymo 1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu
buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Pilietybės įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1996 m. vasario 6 d.
redakcija).
47.3. Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte
(1997 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad teisė į
Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims,
iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų
vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar
vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose
valstybėse.
47.4. Palyginus Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje
(1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su
nustatytuoju Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (1995 m.
spalio 3 d. redakcija), atsižvelgiant į šio įstatymo 17
straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija)
nuostatas, matyti, kad pagal Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1
dalies 1 punktą (1997 m. liepos 2 d. redakcija) galimybė būti
Lietuvos Respublikos piliečiais, turinčiais dar ir kitos
valstybės pilietybę, buvo nustatyta ir užsienyje gyvenančių
asmenų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusių Lietuvos pilietybę,
vaikaičiams (jeigu jie nerepatrijavo iš Lietuvos).
47.5. Pažymėtina ir tai, kad Seimo 1997 m. liepos 2 d.
priimto Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 1 ir 5 straipsnių
pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija
išdėstytas įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnis (1995 m. spalio 19 d.
redakcija).
Padarius šį pakeitimą, įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnio 3 dalyje
(1997 m. liepos 2 d. redakcija) sąvokos "repatrijavimas" turinį
apibrėžianti nuostata liko ta pati, kaip ir įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 1
straipsnio 3 dalyje (1995 m. spalio 19 d. redakcija):
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje."
47.6. Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimtas Pilietybės įstatymo
1, 17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymas ir tą pačią dieną
priimtas įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 1 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas
įsigaliojo tą pačią dieną - 1997 m. liepos 16 d.
47.7. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m.
liepos 2 d. redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai ar
vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos", šio įstatymo 17 straipsnio
1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata "jeigu
šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos",
taip pat įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d.
redakcija).
48. Apibendrinant tai, kokios galimybės Lietuvos Respublikos
piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę Pilietybės
įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) buvo įtvirtintos tuo metu, kai jau
galiojo Konstitucija, konstatuotina, kad šiame įstatyme visą
laiką buvo įtvirtinta dvigubos pilietybės draudimo principas,
neleidžiantis asmeniui būti tuo pat metu Lietuvos Respublikos ir
kurios nors kitos valstybės piliečiu, taip pat šio draudimo
išimtys.
48.1. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m.
Konstitucijos įsigaliojimo) buvo įtvirtintos tik dvi minėto
dvigubos pilietybės draudimo išimtys: pagal šio įstatymo 16
straipsnį (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) asmuo, kuriam
Lietuvos Respublikos pilietybė galėjo būti suteikta už ypatingus
nuopelnus Lietuvos Respublikai, tuo pat metu galėjo būti ir kitos
valstybės pilietis; pagal minėto įstatymo 18 straipsnio 3 dalį
(1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) kitose valstybėse gyvenantys
Lietuvos Respublikos pilietybę turėję lietuvių kilmės asmenys,
nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. pasitraukę iš
Lietuvos, ir jų vaikai, kurie su gimimu kitoje valstybėje neįgijo
šios valstybės pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybę galėjo
atstatyti neatsisakydami turimos kitos valstybės pilietybės.
48.2. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo
pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką,
įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos 12 straipsnio 2
dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali
būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo
numatytais atvejais; tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti
tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.
48.3. Šiuo atžvilgiu Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje
(1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtinta dvigubos pilietybės
draudimo išimtis atitiko Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies
reikalavimus.
Kitaip vertintina Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje
(1991 m. gruodžio 10 d. redakcija) įtvirtinta dvigubos pilietybės
draudimo išimtis - atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatytas
reikalavimas atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės, ši išimtis sudarė prielaidas
dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu
reiškiniu.
48.4. Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais iki 1992 m.
Konstitucijos įsigaliojimo) buvo įtvirtintas teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, kuris, kaip
konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, buvo skirtas
tam, kad užsienio valstybėse gyvenantys asmenys (ne tik lietuvių
kilmės), iki Lietuvos valstybingumo praradimo turėję Lietuvos
Respublikos pilietybę, jų palikuonys, taip pat užsienio lietuviai
neprarastų ryšio su atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybe, kad
užsienyje gyvenantys lietuviai nebūtų atkirsti nuo lietuvių
Tautos.
Nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad minėtas teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas galėtų
kokiu nors atžvilgiu nederėti su kuriomis nors Konstitucijos
nuostatomis, išskyrus tai, kad iš visų asmenų, turėjusių Lietuvos
Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenančių
kitose valstybėse, buvo išskirti tie, kurie repatrijavo iš
Lietuvos, - jiems teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo
išsaugoma. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m.
gruodžio 5 d. redakcija) nuostata "jei šie asmenys nėra
repatrijavę iš Lietuvos" prieštaravo Konstitucijos 29
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
48.5. Ilgainiui buvo plečiamas asmenų, kuriems išsaugoma
teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, ratas: šią teisę įgijo ne
tik asmenys, turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m.
birželio 15 d. ir gyvenantys kitose valstybėse (jei šie asmenys
nerepatrijavo iš Lietuvos), jų vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar
pabėgėlių stovyklose, tačiau gyveno kitose valstybėse, bei kiti
lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse ar jų
valdomose teritorijose, bet ir asmenų, turėjusių Lietuvos
Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenančių
kitose valstybėse, vaikai (nepriklausomai nuo to, kur jie gimė),
o vėliau - ir vaikaičiai (jei šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai
nerepatrijavo iš Lietuvos).
Toks asmenų, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę, rato plėtimas, išskyrus aptartąją repatrijavimo
klauzulę, nelaikytinas nederančiu su kuriomis nors Konstitucijos
nuostatomis.
48.6. Buvo plečiamas ir asmenų, galinčių tuo pat metu būti
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, ratas; tai
buvo daroma:
- Seimo 1993 m. gruodžio 7 d. priimtu įstatymu "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio pakeitimo", kuriuo
buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Pilietybės įstatymo 18
straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija);
- Seimo 1995 m. spalio 3 d. priimto įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo ir papildymo" 1
straipsniu, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės
įstatymo 1 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija), ir 7
straipsniu, kuriuo nauja redakcija buvo išdėstytas Pilietybės
įstatymo 17 straipsnis (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija);
- Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1,
17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsniu, kuriuo buvo
papildyta ir nauja redakcija išdėstyta šio įstatymo 17 straipsnio
1 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija);
- Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Pilietybės įstatymo 1,
17 ir 28 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu, kuriuo buvo
pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Pilietybės įstatymo 17
straipsnio 1 dalies 1 punktas (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija).
Galiausiai buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad
asmenų, kurie tuo pat metu galėjo būti ir Lietuvos Respublikos,
ir kitos valstybės piliečiai, ratas buvo išplėstas taip, kad tai
sudarė prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač reta
išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.
48.7. Konstatuotina, kad Pilietybės įstatymo pakeitimai,
kuriais asmenų, tuo pat metu galėjusių būti ir Lietuvos
Respublikos, ir kitos valstybės piliečiais, ratas buvo
laipsniškai plečiamas taip, kad tai sudarė prielaidas dvigubai
pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu, neatitiko
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus
įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
48.8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštaravo:
- Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991 m.
gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta
reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės;
- Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m.
gruodžio 7 d.) nuostata "Jiems netaikomos šio straipsnio
pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto
išlygos";
- Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995
m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria neliko anksčiau
šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos
"jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės";
- Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio
3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas
įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės;
- Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997
m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad
Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti
asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę.
48.9. Teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais
Konstituciją tol, kol Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo
įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai.
Pabrėžtina, jog tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime
konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (1991
m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta
reikalavimo atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės, 18 straipsnio 3 dalies (1993
m. gruodžio 7 d.) nuostata "Jiems netaikomos šio straipsnio
pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto
išlygos", 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995 m. spalio 3 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria jame neliko anksčiau šiame punkte
(1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) buvusios nuostatos "jeigu jie
neįgijo kitos valstybės pilietybės", 17 straipsnio 5 dalis (1995
m. spalio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas
reikalavimas įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę
atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 1 straipsnio 1
dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir
tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės
pilietybę, prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai,
negali būti interpretuojama kaip pagrindas kvestionuoti asmenų,
įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę (esančių Lietuvos
Respublikos piliečiais) pagal atitinkamus antikonstituciniais
pripažintus Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius (jų dalis)
ir turinčių dar ir kitos valstybės pilietybę, turimą Lietuvos
Respublikos pilietybę. Tokie asmenys ir toliau yra Lietuvos
Respublikos piliečiai.
49. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Konstitucijai prieštaravo:
- Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo
tvarkos" 2 punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija)
nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje";
- Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo
tvarkos" 2 punkto 5 dalies (1994 m. liepos 18 d. redakcija)
nuostata "Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje";
- Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m.
gruodžio 7 d. redakcija) nuostata "jeigu visi nurodytieji nėra
repatrijavę iš Lietuvos", taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nuostata "jei
šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos";
- Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995
m. spalio 3 d. redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys ar jų
vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos";
- Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995
m. spalio 3 d. redakcija) nuostata "jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos";
- įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d.
redakcija);
- Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996
m. vasario 6 d. redakcija) nuostata "jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos";
- Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997
m. liepos 2 d. redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai
ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos";
- Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997
m. liepos 2 d. redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai
ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos";
- įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d.
redakcija).
Pabrėžtina, kad minėtų įstatymų, kitų teisės aktų straipsnių
(jų dalių) pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai,
atsižvelgiant inter alia į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo
nutarime taip pat konstatuota, jog Konstitucijai prieštarauja ir
Pilietybės įstatymo (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai (jų dalys),
įtvirtinantys tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarė prielaidas
dvigubai pilietybei tapti plačiai paplitusiu reiškiniu, yra
grindžiamas ne tuo, kad iš Lietuvos repatrijavusiems asmenims
nebuvo nustatyta teisės, be turimos kitos valstybės pilietybės,
turėti dar ir Lietuvos Respublikos pilietybę, bet tuo, kad
minėtiems asmenims nebuvo išsaugota teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę, t. y. jiems apskritai nebuvo palikta galimybės pagal
įstatymą laisvai apsispręsti, ar atsisakyti turimos kitos
valstybės pilietybės ir tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, ar
likti tos kitos valstybės piliečiais ir netapti Lietuvos
Respublikos piliečiais.
50. Minėta, kad Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė
Pilietybės įstatymą; jis įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; nuo tos
dienos neteko galios iki tol galiojęs Pilietybės įstatymas (1991
m. gruodžio 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais).
Minėta ir tai, kad Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. priėmė
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymą;
jis įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d.; nuo tos dienos neteko galios
iki tol galiojęs įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo įgyvendinimo tvarkos" (1995 m. spalio 19 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais).
51. Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) "Lietuvos Respublikos piliečiai", kuriame nustatytas
teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje konstitucinės
justicijos byloje, nustatyta:
"Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. - 1940 m. birželio 15 d.
nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip
pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie Pilietybės
įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena
Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nėra kitos valstybės
piliečiai;
3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės
piliečiai; lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar
seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir
pats asmuo pripažįsta save lietuviu;
4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos
Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą
Pilietybės įstatymą;
5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo
pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą."
52. Taip pat, remiantis argumentais, analogiškais tiems,
kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime
konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1
punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo
įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame
punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę,
prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, konstatuotina,
kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai prieštarauja ir
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos
Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys,
kurie turi ir kitos valstybės pilietybę.
53. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir
Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar
provaikaičiai nerepatrijavo".
54. Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1
punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata "jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo"
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam
teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau
netirs, ar šio įstatymo 1 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1)
asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų
vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo)" ta apimtimi,
kuria, pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
manymu, įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d.
turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir
provaikaičiai, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar
provaikaičiai repatrijavo, nėra laikomi Lietuvos Respublikos
piliečiais, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3
dalims, konstituciniam teisingumo principui.
55. Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (2002 m. rugsėjo 17
d. redakcija) "Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę
išsaugojimas", kurio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas
yra ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:
"1. Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai
išsaugoma:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo),
gyvenantiems kitose valstybėse;
2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.
2. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta
tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.
3. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2
punktuose, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina
pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą arba yra
lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse."
56. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatytas reikalavimas
įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Konstitucijos 12
straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai
prieštarauja ir Pilietybės įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra
nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos
pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės.
57. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir
Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo".
58. Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1
dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata "jeigu
šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai
nerepatrijavo" prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis
Teismas toliau netirs, ar šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies
(2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) nuostata "Teisė į Lietuvos
Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki
1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų
vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems
kitose valstybėse" ta apimtimi, kuria, pareiškėjo - Vilniaus
apygardos administracinio teismo manymu, įtvirtinta, kad
asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai repatrijavo,
gyvenantiems kitose valstybėse, teisė į Lietuvos Respublikos
pilietybę neišsaugoma, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio
1, 3 dalims, konstituciniam teisingumo principui.
59. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio
"Pilietybės įstatymo taikymo nuostatos" 2 dalyje (2002 m. rugsėjo
17 d. redakcija) nustatyta: "Repatrijavimu laikomas išvykimas į
etninę tėvynę ir apsigyvenimas etninėje tėvynėje."
60. Palyginus Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalį (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) su įstatymo
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo
tvarkos" 1 straipsnio 3 dalimi (1995 m. spalio 19 d., 1997 m.
liepos 2 d. redakcijos), kurioje nustatyta, kad "repatrijavimu
laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba apsigyvenimas etninėje
tėvynėje", matyti, kad sąvokos "repatrijavimas" apibrėžimo
formuluotės pakeitimas (jungtuką "arba" pakeitus jungtuku "ir")
nereiškia, jog pakito įstatymų leidėjo nuostata, kad teisės į
Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas priklauso nuo asmens
etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį - etninę tėvynę ar kitą
šalį - asmuo išvyko iš Lietuvos.
61. Remiantis argumentais, analogiškais tiems, kuriais
remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2
punkto 4 dalies (1994 m. kovo 15 d. redakcija) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal turinį prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui (kaip ir įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 1 straipsnio 3 dalis (1995 m.
spalio 19 d., 1997 m. liepos 2 d. redakcijos)), konstatuotina,
kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui prieštarauja ir Pilietybės įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija).
62. Konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija)
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam
teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau
netirs, ar ši dalis neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 1,
3 dalims, konstituciniam teisingumo principui.
63. Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje "Lietuvos Respublikos
pilietybės netekimas" (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija), kurio 2
dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra ginčijamas šioje
konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta:
"1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais
pagrindais.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos
pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba
vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu.
3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos
Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo
tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas
Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo."
64. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) nustatytas toks teisinis reguliavimas,
kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo),
taip pat lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba
vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę,
nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės; taigi šie asmenys tuo
pat metu gali būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės
piliečiai. Taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne
ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.
Toks Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra
nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata,
kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali
būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
65. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17
d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
66. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar
Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija) nuostata "Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas
netaikomas: <...> 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar
seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir
pats asmuo pripažįsta save lietuviu" ta apimtimi, kuria
įtvirtinta, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2
punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) netaikomas tik lietuvių
kilmės asmenims ir yra taikomas ne lietuvių kilmės asmenims,
neprieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 1, 3 dalims, 29
straipsniui.
67. Seimo 2006 m. balandžio 6 d. priimto Pilietybės įstatymo
12, 18, 20, 26, 28, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo
2 straipsniu buvo pakeista Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2
dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ir šis straipsnis buvo
papildytas nauja 4 dalimi.
67.1. Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje (2006 m. balandžio
6 d. redakcija) nustatyta:
"1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais
pagrindais.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos
Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę po
2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra:
1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos
pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo,
jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba
vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu.
3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos
Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo
tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje, neturėdamas
Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo.
4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, įgiję kitos
valstybės pilietybę ar gavę kitos valstybės piliečio pasą arba
kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą iki 2002 m.
gruodžio 31 d., laikomi netekusiais Lietuvos Respublikos
pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos ar tos
valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę
patvirtinančio dokumento išdavimo dienos."
67.2. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m.
balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas
reiškia iš esmės tą patį, ką ir nustatytasis Pilietybės įstatymo
18 straipsnio 2 dalyje (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija):
asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų
vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), taip pat
lietuvių kilmės asmenys, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš
tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta
save lietuviu, įgiję kitos valstybės pilietybę, nepraranda
Lietuvos Respublikos pilietybės ir tuo pat metu gali būti ir
Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai. Taip
sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta
išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.
Toks Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m.
balandžio 6 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra
nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata,
kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali
būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
67.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio
6 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2
daliai.
68. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pareiškėjų - Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos
administracinio teismo prašymuose keliamos abejonės dėl ginčijamo
teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai yra susijusios
inter alia su tuo, kokios yra įstatyminės galimybės Lietuvos
Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę,
kaip yra reguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo
santykiai (ypač tada, kai įgyjama kitos valstybės pilietybė).
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota,
kad tam tikri Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsniai
(jų dalys) sudaro prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypač
reta išimtimi, o paplitusiu reiškiniu. Šiuo Konstitucinio Teismo
nutarimu minėti straipsniai (jų dalys) yra pripažinti
prieštaraujančiais Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
Pažymėtina, kad prielaidų atsirasti dvigubai pilietybei
įstatyminis įtvirtinimas sietinas ne tik su Pilietybės įstatymo
(2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) straipsniais (jų dalimis), kuriuose, pažeidžiant
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, apibrėžiamas Lietuvos
Respublikos piliečių korpusas, įtvirtinamas teisės į Lietuvos
Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, reguliuojami
Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo santykiai. Tokios
prielaidos gali atsirasti reguliuojant ir kitus santykius, inter
alia Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo santykius.
Prielaidos pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį gali
atsirasti ne tik tada, kai nustatomas toks teisinis reguliavimas,
kad dviguba pilietybė tampa ne ypač reta išimtimi, o paplitusiu
reiškiniu, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama (taip pat ir išimties tvarka) tokiems kitos valstybės
pilietybę turintiems asmenims, kurie nėra susiję su Lietuvos
valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsi į Lietuvos
visuomenę. Ir vienu, ir kitu atveju Lietuvos Respublikos
pilietybė gali būti nuvertinama.
Sistemiškai vertinant Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo
17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)
nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad šiuo
Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus, jog Konstitucijos 12
straipsnio 2 daliai prieštarauja tam tikri šios konstitucinės
justicijos bylos nagrinėjimo metu galioję minėto įstatymo
straipsniai (jų dalys), leidę Lietuvos Respublikos piliečiams tuo
pat metu būti ir kitų valstybių piliečiais, būtent 1 straipsnio 1
punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame
punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę,
17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis ta
apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo įgyvendinant teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos valstybės
pilietybės, 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d.
redakcija), nėra visiškai pašalinamos įstatyminės prielaidos
pagal kitus Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius,
leidžiančius Lietuvos Respublikos piliečiams tuo pat metu būti ir
kitų valstybių piliečiais, pažeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2
dalies imperatyvus. Šiuo atžvilgiu ydingos yra ir minėto įstatymo
20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) bei 16
straipsnio 1 dalis (2006 m. liepos 18 d. redakcija).
68.1. Pilietybės įstatymo 20 straipsnio "Lietuvos
Respublikos pilietybės grąžinimas" 2 dalyje (2006 m. balandžio 6
d. redakcija) nustatyta:
"Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės iki
šio Įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat šio Įstatymo 18
straipsnio 1, 3 ar 4 dalyje, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais ir
atitinkančiam šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkto
sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal
tokio asmens prašymą, netaikant jam šio Įstatymo 12 straipsnyje
nustatytų sąlygų."
68.1.1. Toks teisinis reguliavimas, kai iš asmens, norinčio
susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama inter
alia atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, sudaromos
prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o
paplitusiu reiškiniu ir yra nesuderinamas su Konstitucijos 12
straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus
atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos
ir kitos valstybės pilietis.
68.1.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m.
balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš
asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę,
nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės,
prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
68.2. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio "Pilietybės
suteikimas išimties tvarka" 1 dalyje (2006 m. liepos 18 d.
redakcija) nustatyta:
"Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos
Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomenę užsienio
valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka
netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės
suteikimo sąlygų. Nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina
užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria
asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos
valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos
autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12
straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali
būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos
Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai."
68.2.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota,
kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka
asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip
pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais
atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos
Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais
faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę,
sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį
asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos
ir Lietuvos valstybės interesais.
68.2.2. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m.
liepos 18 d. redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų
pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai
sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo
garsinimu atstovaujant Lietuvai" reiškia, kad kitos valstybės
pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė gali
būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau turi, ar neturi
ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra
susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra,
ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Lietuvos
Respublikos pilietybės konstitucine samprata, jis nepagrįstai
išplečia galimybes asmenims, turintiems kitos valstybės
pilietybę, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę netaikant jiems
Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje (2006 m. balandžio 6 d.
redakcija) nustatytų sąlygų.
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos
18 d. redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų
pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai
sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo
garsinimu atstovaujant Lietuvai" yra nesuderinama su
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus
įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
68.2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m.
liepos 18 d. redakcija) nuostata "Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų
pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai
sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo
garsinimu atstovaujant Lietuvai" prieštarauja Konstitucijos 12
straipsnio 2 daliai.
69. Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime
konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas (2002
m. rugsėjo 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad
Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti
asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, Pilietybės
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 3 dalis
ta apimtimi, kuria nėra nustatytas reikalavimas įgyvendinant
teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos
valstybės pilietybės, 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6
d. redakcija), 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio
susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama
atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, 16 straipsnio 1
dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostata "Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12
straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali
būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos
Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai" prieštarauja
Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, taip pat kad Pilietybės
įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija)
prieštaravo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, negali būti
interpretuojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima
kvestionuoti asmenų, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę
(esančių Lietuvos Respublikos piliečiais) pagal atitinkamas
antikonstituciniais pripažintus Pilietybės įstatymo (2002 m.
rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)
straipsnius (jų dalis) ir turinčių dar ir kitos valstybės
pilietybę, turimą Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokie asmenys
ir toliau yra Lietuvos Respublikos piliečiai.
IV
1. Deramas, Konstitucija grindžiamas Lietuvos Respublikos
pilietybės santykių teisinis reguliavimas - svarbi valstybingumo
stiprinimo sąlyga, Lietuvos pilietinę Tautą - valstybinę
bendruomenę vienijantis veiksnys.
2. Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis
reguliavimas turi būti stabilus. Tai ypač pasakytina apie
įstatymines nuostatas, apibrėžiančias Lietuvos Respublikos
piliečių korpusą.
3. Vertinant šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo
metu galiojančiame Pilietybės įstatyme (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą
teisinį reguliavimą pažymėtina, kad jis yra labai prieštaringas,
nenuoseklus, painus. Šiame įstatyme nemaža nuostatų, kurios
sunkiai dera vienos su kitomis. Kai kurios formuluotės yra
dviprasmiškos.
Šis įstatymas taisytinas iš esmės.
4. Įstatymų leidėjas, nepaisydamas Konstitucijos 12
straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo numatytus
atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos
ir kitos valstybės pilietis, tolydžio plėtė įstatymines galimybes
Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės
pilietybę.
Galiausiai buvo nustatytas toks įstatyminis reguliavimas,
kai didžiulė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu
gali būti ir kitų valstybių piliečiais. Pilietybės įstatyme (2002
m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) nustatytas teisinis reguliavimas ne tik neužkerta
tam kelio, bet net ir skatina tokią tendenciją.
Pagal Konstituciją tai nepateisinama.
5. Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų
vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti,
jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų,
inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis
tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis,
nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio
reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos - vientiso akto - I
skirsnyje "Lietuvos valstybė", kurio nuostatoms yra nustatyta
ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148
straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali būti
keičiamos tik referendumu.
6. Kad ir kaip ateityje būtų koreguojamas Lietuvos
Respublikos pilietybės santykių įstatyminis reguliavimas, turi
būti paisoma Konstitucijos nuostatų, inter alia tų, kurios
įtvirtina visų asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą dėl
etninės kilmės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija;
Žin., 1991, Nr. 36-977) nuostata "jei šie asmenys nėra
repatrijavę iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
18 straipsnio 3 dalis (1991 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin.,
1991, Nr. 36-981) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo
atstatant Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti turimos kitos
valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
18 straipsnio 3 dalies (1993 m. gruodžio 7 d. redakcija; Žin.,
1993, Nr. 70-1303) nuostata "jei visi nurodytieji nėra
repatrijavę iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, o šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies (1993 m.
gruodžio 7 d.; Žin., 1993, Nr. 70-1303) nuostata "Jiems
netaikomos šio straipsnio pirmosios dalies ir Pilietybės įstatymo
1 straipsnio 1 punkto išlygos" prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija;
Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata "jeigu šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, o šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1995
m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995, Nr. 86-1940) ta apimtimi,
kuria neliko anksčiau šiame punkte (1991 m. gruodžio 5 d.
redakcija; Žin., 1991, Nr. 36-977) buvusios nuostatos "jeigu jie
neįgijo kitos valstybės pilietybės", prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1995 m. spalio 3 d. redakcija;
Žin., 1995, Nr. 86-1940) nuostata "jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio 5 dalis (1995 m. spalio 3 d. redakcija; Žin., 1995,
Nr. 86-1940) ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyta reikalavimo
įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės, prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1996 m. vasario 6 d. redakcija;
Žin., 1996, Nr. 16-415) nuostata "jei šie asmenys ar jų vaikai
nerepatrijavo iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
1 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija;
Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai
ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
1 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija;
Žin., 1997, Nr. 67-1668) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta, kad
Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti
asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
10. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (1997 m. liepos 2 d. redakcija;
Žin., 1997, Nr. 67-1668) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai
ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos" prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
11. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 1
straipsnio 3 dalis (1995 m. spalio 19 d. redakcija; Žin., 1995,
Nr. 90-2014) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
12. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 1
straipsnio 3 dalis (1997 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 1997,
Nr. 67-1669) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
1 straipsnio 1 punktas (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 95-4087) ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos
Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys,
kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
14. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
1 straipsnio 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 95-4087) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo" prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
15. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr.
95-4087) 3 dalis ta apimtimi, kuria nėra nustatyta reikalavimo
įgyvendinant teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyti
turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
16. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
17 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija;
Žin., 2002, Nr. 95-4087) nuostata "jeigu šie asmenys, jų vaikai,
vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo" prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
17. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 95-4087) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos
12 straipsnio 2 daliai.
18. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin.,
2006, Nr. 46-1645) prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
19. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin.,
2006, Nr. 46-1645) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens,
norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę,
nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2
daliai.
20. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija; Žin.,
2006, Nr. 81-3186) nuostata "Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka netaikant šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų
pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai
sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo
garsinimu atstovaujant Lietuvai" prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
21. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d.
redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4088) prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
22. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 4 dalies (1994
m. kovo 15 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 22-347) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal formą prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui, o pagal turinį prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
23. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos" 2 punkto 5 dalies (1994
m. liepos 18 d. redakcija; Žin., 1994, Nr. 56-1098) nuostata
"Repatrijavimu laikomas išvykimas į etninę tėvynę arba
apsigyvenimas etninėje tėvynėje" pagal formą prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 12 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui, o pagal turinį prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis