English
Byla Nr. 16/03-17/03-18/03
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 7
STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO IR LIETUVOS
RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO (2002
M. LAPKRIČIO 5 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. gegužės 12 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajai patarėjai Liucijai Schulte-Ebbert,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gegužės 10
d. išnagrinėjo bylą Nr. 16/03-17/03-18/03 pagal šiuos prašymus:
- pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2003 m. kovo 26 d. prašymą (Nr. 1B-14) ištirti, ar Lietuvos
Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnis ir Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo
ir papildymo įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, yra atimta teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą
apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi iki 2002 m.
liepos 3 d. ir nespėjusiems paduoti prašymų iki 2002 m. liepos 3
d. Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės
valstybės principui;
- pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2003 m. kovo 26 d. prašymą (Nr. 1B-15) ištirti, ar Lietuvos
Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnis ir Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo
ir papildymo įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, yra atimta teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą
apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi iki 2002 m.
liepos 3 d. ir nespėjusiems paduoti prašymų iki 2002 m. liepos 3
d. Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisėtų lūkesčių apsaugos principui, konstituciniam teisinės
valstybės principui;
- pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2003 m. kovo 26 d. prašymą (Nr. 1B-16) ištirti, ar Lietuvos
Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo
ir papildymo įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, yra nustatyta, kad apdovanotiems Vyčio Kryžiaus
ordinu ir Vyčio Kryžiumi Lietuvos Respublikos piliečiams
Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas nuosavybėn
neatlygintinai individualiai statybai suteikiamas, jeigu prašymai
pateikti iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7
straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.),
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2003 m. balandžio 9 d.
sprendimu buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris
16/03-17/03-18/03.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
(Nr. 1B-14) ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7,
8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, yra
atimta teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą apdovanotiems
Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi iki 2002 m. liepos 3 d.
ir nespėjusiems paduoti prašymų iki 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos
Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
(Nr. 1B-15) ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7,
8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, yra
atimta teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą apdovanotiems
Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi iki 2002 m. liepos 3 d.
ir nespėjusiems paduoti prašymų iki 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos
Respublikos piliečiams, neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
(Nr. 1B-16) ištirti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7,
8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo 3 straipsnis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, yra
nustatyta, kad apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi Lietuvos Respublikos piliečiams Vyriausybės nustatyto
dydžio vienas žemės sklypas nuosavybėn neatlygintinai
individualiai statybai suteikiamas, jeigu prašymai pateikti iki
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo
įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.), neprieštarauja Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašymus Nr. 1B-14 ir Nr. 1B-15 grindžia tuo, kad ginčijamais
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Žemės
reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymo straipsniais atgaline data buvo
atimta teisė gauti žemės sklypą iki 2002 m. liepos 3 d. (kai
įsigaliojo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymas) apdovanotiems ir atitinkamų prašymų iki minėtos datos
nepadavusiems Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams, kurie,
pasitikėdami valstybe neskubėjo tų prašymų paduoti iki tos datos.
Kad įgyvendintų šią savo teisę, tam tikrus veiksmus (paduoti
prašymą) jie turėjo atlikti praeityje, bet tuo metu jie negalėjo
to žinoti. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas
prieštarauja principui, kad įstatymas galioja tik į ateitį, taip
pat konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės
valstybės principams. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu buvo
nustatyta privilegija asmenims, įgijusiems teisę gauti žemės
sklypą ir atitinkamus prašymus padavusiems iki 2002 m. liepos 3
d., t. y. tiems, kurie labiausiai rūpinosi materialine
apdovanojimo nauda, todėl šis teisinis reguliavimas prieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pagal kurią asmenys yra
lygūs įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir
pareigūnams.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašymą Nr. 1B-16 grindžia tuo, kad, jo manymu, ginčijamas
teisinis reguliavimas, teisę gauti žemės sklypą individualiai
statybai neatlygintinai susiejęs su atitinkamo prašymo padavimo
data, yra palankus vieniems šios teisės turėtojams, bet
nepalankus kitiems. Todėl, pareiškėjo manymu, šis teisinis
reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovės L. Schulte-Ebbert
rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami
straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui. Seimo atstovė savo
poziciją grindžia šiais argumentais.
1. Valstybė privalo užtikrinti tik tuos lūkesčius, kurie
atitinka abu su ginčijamu teisiniu reguliavimu susijusius
juridinius faktus: asmuo yra apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu ir
Vyčio Kryžiumi ir yra padavęs prašymą dėl žemės sklypo suteikimo
nuosavybėn neatlygintinai. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsniu nebuvo nustatytos jokios tų
asmenų pareigos, kurių jie nežinojo ar negalėjo žinoti tuo metu,
kai atsirado atitinkami teisiniai santykiai, taigi taisyklė lex
retro non agit nebuvo pažeista.
2. Ginčijami įstatymų straipsniai yra vienodai taikomi
visiems asmenims, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu bei Vyčio
Kryžiumi ir padavusiems prašymus dėl žemės sklypo suteikimo
nuosavybėn neatlygintinai.
3. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsniu įstatymų leidėjas iki tol buvusį teisinį reguliavimą
iš esmės pakeitė dėl to, kad siekė užtikrinti visos visuomenės, o
ne pavienių asmenų interesus, ir valstybės apdovanojimų nesusieti
su materialinėmis vertybėmis - žemės sklypų gavimu. Žemės
reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymo 3 straipsniu buvo tik
patikslintas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas,
nenustatant jokių naujų aplinkybių ar terminų, kurių atitinkamų
teisinių santykių dalyviai nežinojo ar negalėjo žinoti.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos
Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos
Respublikos žemės ūkio viceministro J. Kondroto, Lietuvos
Respublikos Prezidento patarėjo teisės klausimais, Teisės
departamento vadovo H. Šinkūno, Vilniaus universiteto Teisės
fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros vedėjo
prof. A. Marcijono rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens - Seimo
atstovė L. Schulte-Ebbert iš esmės pakartojo savo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 2002 m. birželio 18 d. priėmė Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu
netekusiu galios buvo pripažintas Žemės reformos įstatymo 7
straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija), kuriame
buvo nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama
nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams,
apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių
(mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, -
tėvams arba vaikams - jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio
vienas žemės sklypas individualiai statybai.
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas
įsigaliojo 2002 m. liepos 3 d.
2. Seimas 2002 m. lapkričio 5 d. priėmė Žemės reformos
įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo
ir papildymo įstatymą, kurio 3 straipsniu Žemės reformos įstatymo
7 straipsnis (2002 m. birželio 18 d. redakcija) buvo papildytas
nauju 1 punktu ir buvo nustatyta, kad žemė Vyriausybės nustatyta
tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos
piliečiams, "apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o
jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams
(įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas
individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo
suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m.
liepos 3 d.)", taip pat kad "šie žemės sklypai turi būti
suprojektuoti iki 2003 m. gruodžio 31 d. savivaldybių tarybų
patvirtintose teritorijose".
Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 18
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas įsigaliojo 2002 m.
lapkričio 22 d.
Atsižvelgiant į tai, kad Žemės reformos įstatymo 2, 5, 7, 8,
9, 10, 11, 15, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo
3 straipsniu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnis (2002 m.
birželio 18 d. redakcija) buvo papildytas nauju 1 punktu,
konstatuotina, jog pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai
neprieštarauja Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m.
lapkričio 5 d. redakcija) nuostata "Žemė Vyriausybės nustatyta
tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos
piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o
jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams
(įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas
individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo
suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m.
liepos 3 d.)".
II
Dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo
1 straipsnio atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam
teisėtų lūkesčių apsaugos principui.
1. Minėta, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsniu netekusiu galios buvo pripažintas
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2
d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo
suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos
piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu
sutuoktinio nėra, - tėvams arba vaikams - jų prašymu Vyriausybės
nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai.
2. Sprendžiant, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai,
būtina atskleisti konstitucinio valstybinių apdovanojimų
instituto esmę.
Lietuvos Respublikos piliečiams, užsienio valstybių
piliečiams, asmenims be pilietybės už nuopelnus Lietuvos
valstybei gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai -
ordinai, medaliai ar kiti pasižymėjimo ženklai (Konstitucinio
Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Valstybinius
apdovanojimus steigia Seimas (Konstitucijos 67 straipsnio 18
punktas), o juos skiria Respublikos Prezidentas (Konstitucijos 84
straipsnio 22 punktas). Valstybiniais apdovanojimais valstybės
vardu yra pagerbiami asmenys, turintys nuopelnų Lietuvos
valstybei, t. y. atlikę išskirtinius darbus, kuriems buvo
reikalingos ypatingos pastangos ar net pasiaukojimas ir kurie
Lietuvos valstybei, visuomenei ar tam tikroms šalies gyvenimo
sritims davė ypatingą naudą.
Paminėtina ir tai, kad pagal tarptautinius papročius,
diplomatinį protokolą, t. y. pagal susiklosčiusią tarptautinę
praktiką, valstybiniais apdovanojimais gali būti apdovanojami
užsienio valstybių piliečiai (inter alia valstybių vadovai bei
aukštieji pareigūnai), šitaip parodant ypatingą pagarbą jų
valstybei bei jiems patiems ir siekiant puoselėti abipusiai
naudingus Lietuvos valstybės santykius su kitomis valstybėmis.
Steigdamas valstybinius apdovanojimus (inter alia
nustatydamas jų sistemą), Seimas turi plačią diskreciją, tačiau
jis privalo paisyti konstitucinės valstybinių apdovanojimų
sampratos, suponuojančios, kad valstybiniais apdovanojimais gali
būti apdovanojama būtent už nuopelnus ir kad tie nuopelnai turi
būti nuopelnai Lietuvai (Lietuvos valstybei, visuomenei, tam
tikroms šalies gyvenimo sritims). Pagrindai, kuriems esant
asmenys gali būti apdovanojami, turi būti aiškūs; jie turi būti
nustatyti įstatymu. Įstatymu taip pat turi būti nustatyta, kokia
tvarka asmuo teikiamas valstybiniam apdovanojimui.
Konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos privalu
paisyti ir skiriant valstybinius apdovanojimus. Respublikos
Prezidentas turi gana didelę nuožiūros laisvę spręsti, apdovanoti
pateiktą asmenį, ar ne. Pabrėžtina, kad Konstitucijoje
Respublikos Prezidentui nėra nustatyta pareiga kurį nors asmenį
ar asmenis (už kokius nors nuopelnus) apdovanoti kokiu nors
valstybiniu apdovanojimu, tačiau skirdamas valstybinius
apdovanojimus Respublikos Prezidentas turi paisyti inter alia
Konstitucijos 82 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų sąžiningai
eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.
Kita vertus, įstatymu gali būti nustatyti ir tam tikri
formalūs kriterijai, kurių neatitinkantis asmuo negali būti
apdovanotas valstybiniais apdovanojimais arba, jeigu jis yra
apdovanotas, turi netekti to valstybinio apdovanojimo.
Apdovanojimas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu - tai ne
asmens, tegul ir turinčio neabejotinų nuopelnų Lietuvai, teisės
ar teisėto lūkesčio įgyvendinimas, bet toks jo nuopelnų Lietuvai
įvertinimas, kuris priklauso nuo Respublikos Prezidento nuožiūros
ir valios.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
ypač pažymėtina, kad valstybinis apdovanojimas yra valstybės
pagarbos asmeniui ženklas, todėl jis nėra sietinas su kokių nors
materialinių, finansinių ar kitokių gėrybių (žinoma, išskyrus
patį atitinkamą ordiną, medalį ir pan.), juo labiau privilegijų,
teikimu apdovanojamajam. Konstitucija nesuponuoja, kad asmuo,
kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,
galėtų vien dėl to, kad yra apdovanotas, tikėtis, juo labiau
reikalauti, dar kokių nors materialinių, finansinių ar kitokių
gėrybių, privilegijų ar pan.
4. Valstybinių apdovanojimų konstitucinis teisinis
institutas nėra tapatus kitiems konstituciniams institutams,
inter alia susijusiems su Konstitucijoje numatytų (taigi
konstituciškai pagrindžiamų ir privilegijomis nelaikytinų)
paramos, globos, aprūpinimo, materialinių, finansinių ar kitokių
gėrybių teikimu įvairiems asmenims.
Šiame kontekste paminėtinos įvairios Konstitucijos
nuostatos: 38 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė
saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę; 39
straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė globoja
šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo
nustatyta tvarka teikia joms paramą; 42 straipsnio 2 dalis,
kurioje inter alia nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir
mokslą; 52 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybė laiduoja
piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę
paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais
įstatymų numatytais atvejais; 53 straipsnio 1 dalis, kurioje
inter alia nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir
laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; šio
straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė skatina
visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą; 146 straipsnis, kuriame
nustatyta, kad valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami
karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant
žuvusių ar mirusių karių šeimas ir kad valstybė aprūpina ir
piliečius, kurie gindami valstybę nustojo sveikatos, taip pat
šeimas tų piliečių, kurie gindami valstybę žuvo ar mirė; ir kt.
Jeigu asmuo atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir yra
įstatyme nustatyti pagrindai, valstybės materialinė, finansinė
parama, kitokių materialinių ar finansinių gėrybių teikimas jam
gali būti siejami ir su tais pačiais darbais (veikla), už kuriuos
tas asmuo buvo apdovanotas tam tikru valstybiniu apdovanojimu.
Tačiau pabrėžtina, jog vien tai, kad asmuo yra apdovanotas kuriuo
nors valstybiniu apdovanojimu, savaime negali būti pagrindu
skirti tam asmeniui valstybės materialinę, finansinę paramą,
kitokias materialines ar finansines gėrybes ir t. t. Jeigu toks
teisinis reguliavimas būtų nustatytas, jis būtų vertintinas kaip
nukrypstantis nuo Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal
kurią nuosavybės teises, neišskiriant nė valstybės bei
savivaldybių nuosavybės teisių, saugo įstatymas, o Konstitucijos
23 straipsnio 2 dalį aiškinant kartu su Konstitucijos 128
straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, - ir nuo
Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, taip pat nuo konstitucinio
teisinės valstybės principo, konstitucinės valstybinių
apdovanojimų sampratos.
Taigi pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai
asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu
apdovanojimu, būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra
suteikiama dar ir tam tikra materialinė, finansinė gėrybė ar
privilegija, yra negalimas.
Pažymėtina ir tai, kad toks teisinis reguliavimas, kai
asmeniui, apdovanotam kuriuo nors, tegul ir aukščiausiu,
valstybiniu apdovanojimu, neatlygintinai suteikiamas dar ir žemės
sklypas, yra apskritai šiuolaikinėms demokratinėms teisinėms
valstybėms, jų teisei nebūdingas.
5. Minėta, kad pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1
punktą (1997 m. liepos 2 d. redakcija) žemė Vyriausybės nustatyta
tvarka buvo suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos
Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir
Vyčio Kryžiumi, - jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas
žemės sklypas individualiai statybai.
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad
pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui,
kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,
būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar
ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas, konstatuotina,
kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punktas (1997 m.
liepos 2 d. redakcija), pagal kurį žemė Vyriausybės nustatyta
tvarka buvo suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos
Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir
Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o
jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams arba vaikams - jų prašymu
Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai
statybai, neatitiko Konstitucijoje įtvirtintos konstitucinės
valstybinių apdovanojimų sampratos, socialinės darnos imperatyvo,
Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies
nuostatų.
Konstitucijos neatitinkančio teisinio reguliavimo
panaikinimas negali būti laikomas prieštaraujančiu Konstitucijai
(pagal turinį), todėl ir šioje konstitucinės justicijos byloje
ginčijamas Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnis negali būti laikomas prieštaraujančiu inter
alia pareiškėjų nurodytiems Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
Dėl Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 punkto (2002 m.
lapkričio 5 d. redakcija) nuostatos "Žemė Vyriausybės nustatyta
tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos
piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o
jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams
(įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas
individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo
suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m.
liepos 3 d.)" atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Žemės
reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija)
nuostata "Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn
neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1)
apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių
(mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio
nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) - Vyriausybės
nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai,
jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn
neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)",
konstatuotina:
- ši nuostata įstatymu buvo įtvirtinta jau po to, kai
įsigaliojo Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo
įstatymas, kurio 1 straipsniu buvo pripažintas netekusiu galios
Konstitucijos neatitikęs Žemės reformos įstatymo 7 straipsnyje
(jo 1 punkte) (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas teisinis
reguliavimas, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti
suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos
piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių asmenų sutuoktiniams, o jeigu
sutuoktinio nėra, - tėvams arba vaikams - jų prašymu Vyriausybės
nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai;
- šia nuostata į teisės sistemą buvo grąžintas (tam tikra
siauresne apimtimi) teisinis reguliavimas, kad žemė Vyriausybės
nustatyta tvarka turi būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai
Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio Kryžiaus
ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų
sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba
vaikams (įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės
sklypas individualiai statybai, nustačius sąlygą, kad jų prašymai
dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai turėjo būti
pateikti iki 2002 m. liepos 3 d., t. y. iki Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.
2. Vadinasi, įstatymų leidėjas vėl nustatė tokį teisinį
reguliavimą, kad tam tikriems asmenims (jų sutuoktiniams, tėvams
(įtėviams), vaikams (įvaikiams)) dar tam tikrą laiką turėjo būti
neatlygintinai suteikiami žemės sklypai būtent dėl to, kad tie
asmenys buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją toks teisinis reguliavimas, kai asmeniui,
kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,
būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar
ir tam tikra materialinė gėrybė, yra negalimas.
Taip pat konstatuota, kad Žemės reformos įstatymo 7
straipsnio 1 punktas (1997 m. liepos 2 d. redakcija), pagal kurį
žemė Vyriausybės nustatyta tvarka buvo suteikiama nuosavybėn
neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems
Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių
asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams arba
vaikams - jų prašymu Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės
sklypas individualiai statybai, neatitiko Konstitucijoje
įtvirtintos konstitucinės valstybinių apdovanojimų sampratos,
socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijos 23 straipsnio 2
dalies, 128 straipsnio 2 dalies nuostatų.
4. Tai konstatavus, konstatuotina, kad Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) nuostata
"Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn
neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...> 1)
apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių
(mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio
nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) - Vyriausybės
nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai,
jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn
neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)" neatitinka
Konstitucijoje įtvirtintos konstitucinės valstybinių apdovanojimų
sampratos, socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijos 23
straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies nuostatų.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d.
redakcija) nuostata "Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama
nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams: <...>
1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio Kryžiumi, žuvusių
(mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o jeigu sutuoktinio
nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams (įvaikiams) - Vyriausybės
nustatyto dydžio vienas žemės sklypas individualiai statybai,
jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn
neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio
pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m. liepos 3 d.)"
prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio
2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis (Žin.,
2002, Nr. 68-2763) neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 112-4974) nuostata "Žemė Vyriausybės nustatyta tvarka
suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos
piliečiams: <...> 1) apdovanotiems Vyčio Kryžiaus ordinu ir Vyčio
Kryžiumi, žuvusių (mirusių) tokių fizinių asmenų sutuoktiniams, o
jeigu sutuoktinio nėra, - tėvams (įtėviams) arba vaikams
(įvaikiams) - Vyriausybės nustatyto dydžio vienas žemės sklypas
individualiai statybai, jeigu jų prašymai dėl žemės sklypo
suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pateikti iki Žemės reformos
įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2002 m.
liepos 3 d.)" prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsnio 2 daliai, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis