Byla Nr. 28/03-28/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ ADMINISTRACINĖS
PRIEŽIŪROS ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M.
GRUODŽIO 10 D., 2004 M. BIRŽELIO 8 D. REDAKCIJOS), 5
STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. GRUODŽIO 10 D. REDAKCIJA),
7 STRAIPSNIO (2002 M. GRUODŽIO 10 D. REDAKCIJA), 8
STRAIPSNIO (2002 M. GRUODŽIO 10 D. REDAKCIJA), 9
STRAIPSNIO (2002 M. GRUODŽIO 10 D. REDAKCIJA), 11
STRAIPSNIO (2002 M. GRUODŽIO 10 D. REDAKCIJA), LIETUVOS
RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ ADMINISTRACINĖS PRIEŽIŪROS
ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO (2002 M. GRUODŽIO 10 D.
REDAKCIJA) 2 STRAIPSNIO 2 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS
VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO 44 STRAIPSNIO 1 DALIES
(2002 M. GRUODŽIO 10 D. REDAKCIJA), 62 STRAIPSNIO 12
DALIES (2000 M. LAPKRIČIO 21 D. REDAKCIJA), LIETUVOS
RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. GRUODŽIO 3 D. NUTARIMO
NR. 1525 "DĖL VYRIAUSYBĖS ATSTOVO MARIJAMPOLĖS
APSKRIČIAI ATLEIDIMO", LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
2003 M. GRUODŽIO 3 D. NUTARIMO NR. 1526 "DĖL
VYRIAUSYBĖS ATSTOVO PANEVĖŽIO APSKRIČIAI ATLEIDIMO",
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. GRUODŽIO 3 D.
NUTARIMO NR. 1527 "DĖL VYRIAUSYBĖS ATSTOVO ŠIAULIŲ
APSKRIČIAI ATLEIDIMO", LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS
2003 M. GRUODŽIO 3 D. NUTARIMO NR. 1528 "DĖL
VYRIAUSYBĖS ATSTOVO TELŠIŲ APSKRIČIAI ATLEIDIMO" 1
PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M.
GRUODŽIO 3 D. NUTARIMO NR. 1529 "DĖL VYRIAUSYBĖS
ATSTOVO VILNIAUS APSKRIČIAI ATLEIDIMO", LIETUVOS
RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. GRUODŽIO 10 D. NUTARIMO
NR. 1578 "DĖL VYRIAUSYBĖS ATSTOVO ŠIAULIŲ APSKRIČIAI" 1
PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės
departamento patarėjui Vidmondui Vėgeliui, Lietuvos Respublikos
Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui
Pranui Žukauskui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės
departamento direktoriaus pavaduotojui Nerijui Rudaičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. balandžio 11 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 28/03-28/04 pagal šiuos prašymus:
- pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės
prašymą ištirti: ar Lietuvos Respublikos savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir
teisėtų lūkesčių apsaugos principams; ar minėto įstatymo 5
straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 5 straipsniui, 123 straipsnio 2 daliai; ar minėto
įstatymo 7 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nurodymus
organizacinės veiklos klausimais Vyriausybės atstovui gali duoti
Vyriausybės įgaliotas ministras, 8 straipsnis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vyriausybės įgalioto ministro
patvirtinta tvarka pateikia informaciją apie savo veiklą, 9
straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kaip Vyriausybės
atstovai vykdo savo įgaliojimus, prižiūri ir Vyriausybės atstovų
veiklą koordinuoja Vyriausybės įgaliotas ministras, 11 straipsnis
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vyriausybės atstovo tarnybos
veiklos nuostatus tvirtina Vyriausybės įgaliotas ministras,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123
straipsniui; ar Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis,
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1
dalies 5 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei teisėtų
lūkesčių apsaugos principams;
- pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti: ar Lietuvos Respublikos savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3
d. nutarimas Nr. 1525 "Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės
apskričiai atleidimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės atstovo
Panevėžio apskričiai atleidimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai atleidimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1528 "Dėl Vyriausybės atstovo
Telšių apskričiai atleidimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529 "Dėl Vyriausybės atstovo
Vilniaus apskričiai atleidimo", Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2003 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės
atstovo Šiaulių apskričiai" neprieštarauja konstituciniams
teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimu nurodyti
Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 28/
03-28/04.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti: ar Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 35 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos
principams; ar minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 123 straipsnio 2
daliai; ar minėto įstatymo 7 straipsnis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad nurodymus organizacinės veiklos klausimais
Vyriausybės atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas ministras,
8 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vyriausybės
atstovas Vyriausybės įgalioto ministro patvirtinta tvarka
pateikia informaciją apie savo veiklą, 9 straipsnis ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo savo
įgaliojimus, prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą koordinuoja
Vyriausybės įgaliotas ministras, 11 straipsnis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus
tvirtina Vyriausybės įgaliotas ministras, neprieštarauja
Konstitucijos 123 straipsniui; ar Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis,
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniams
teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos
nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo
įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 44
straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija),
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1525 "Dėl
Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai atleidimo",
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1526 "Dėl
Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo", Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimas Nr. 1528 "Dėl Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai
atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529
"Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo",
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 1578 "Dėl
Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai" neprieštarauja
konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos
principams.
II
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė savo prašymą grindžia
šiais argumentais.
1.1. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
3 straipsnio 4 dalį Vyriausybės atstovas negali dalyvauti
politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje; taigi tam
tikriems valstybės tarnautojams - Vyriausybės atstovams yra
atimta teisė dalyvauti politinių partijų ir politinių
organizacijų veikloje. Pareiškėjui kilo abejonių, ar tokia
nuostata neprieštarauja: Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
kurioje yra įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir
kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams; Konstitucijos 35
straipsniui, laiduojančiam piliečiams teisę laisvai vienytis į
bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šie tikslai ir
veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams;
konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos
principams (nes tuo metu, kai Vyriausybės atstovai buvo paskirti,
dalyvauti politinių partijų veikloje jiems nebuvo draudžiama).
1.2. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
4 straipsnį Vyriausybės atstovų pagrindinė funkcija yra
prižiūrėti savivaldybės institucijų (pareigūnų) aktų teisėtumą.
Kadangi Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nėra detalizuota,
kokių būtent aktų teisėtumą turi kontroliuoti Vyriausybės
atstovai, jie turi tikrinti ne tik norminio pobūdžio, bet ir
individualių savivaldybės aktų teisėtumą. Pareiškėjo nuomone,
Vyriausybės atstovo kompetencija Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi buvo nepagrįstai
susiaurinta, nes iš jo buvo atimta teisė nagrinėti fizinių ir
juridinių asmenų skundus, nagrinėtinus administracinių bylų
teisenos tvarka. Pareiškėjui kilo abejonių, ar toks teisinis
reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, kuriame
nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 123 straipsnio
2 daliai, pagal kurią Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri, ar
savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo
Vyriausybės sprendimus.
1.3. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymu nustatytas Vyriausybės
atstovo skyrimo į pareigas terminas taikomas ir Vyriausybės
atstovams, paskirtiems iki Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Pagal
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1
dalį Vyriausybės atstovas į pareigas skiriamas ketveriems metams
ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta
tvarka. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies
5 punktą (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) Vyriausybės atstovo
kadencijos pradžia - Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo
data. Taigi buvo nustatytas įstatymo taikymas atgaline data: 2002
m. gruodžio 10 d. buvo nustatyta, kad Vyriausybės atstovų
kadencijos pradžia - 1999 m. liepos 30 d. Tuo tarpu teisinėje
valstybėje veikia principas lex retro non agit. Todėl pareiškėjui
kilo abejonių, ar minėtos Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir Valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punkto (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja
konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos
principams.
1.4. Pagal Konstituciją yra tik vienas subjektas, turintis
valdingų įgaliojimų Vyriausybės atstovų atžvilgiu, - tai
Vyriausybė. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 7, 8, 9 ir 11 straipsnių
nuostatos, nustatančios Vyriausybės įgalioto ministro valdingus
įgaliojimus Vyriausybės atstovo atžvilgiu, neprieštarauja
Konstitucijos 123 straipsniui.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
savo prašymą grindžia šiais argumentais.
2.1. Pagal 2002 m. gruodžio 10 d. priimto Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalį Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymu nustatytas Vyriausybės atstovo skyrimo į pareigas
terminas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtiems
Vyriausybės atstovams, t. y. buvo nustatytas įstatymo taikymas
atgaline data. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1
dalies 5 punktą (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) valstybės
tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai pasibaigia Vyriausybės
atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia - Valstybės
tarnybos įstatymo įsigaliojimo data; taigi 2002 m. gruodžio 10 d.
buvo nustatyta, kad Vyriausybės atstovų kadencijos pradžia - 1999
m. liepos 30 d.
2.2. Vyriausybės atstovai buvo paskirti Vyriausybės 1999 m.
gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1335 "Dėl Vyriausybės atstovų
paskyrimo", vadovaujantis tuo metu galiojusiais Valstybės
tarnybos įstatymu (1999 m. liepos 8 d. redakcija) ir Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymu (1998 m. gegužės 14 d.
redakcija), nenustačiusiais termino, kuriam jie buvo paskirti ar
galėjo būti paskirti į šias pareigas. Taigi asmenys galėjo
tikėtis, kad į minėtas pareigas jie yra paskirti neterminuotai ir
gali būti atleisti iš šių pareigų tik bendrais pagrindais, o ne
pasibaigus kokiam nors terminui. Tačiau ginčijamais Vyriausybės
nutarimais Vyriausybės atstovai Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio,
Marijampolės ir Telšių apskrityse buvo atleisti iš atitinkamų
pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies
5 punktą (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija).
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų P. Žukausko ir V. Vėgelio,
taip pat suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo N. Rudaičio
rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami teisės
aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai.
1. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas P. Žukauskas savo
poziciją grindžia šiais argumentais.
1.1. Valstybės tarnautojų teises ir pareigas lemia jų
pareigybių paskirtis, vykdomų funkcijų visuomeninė svarba.
Valstybės tarnautojų teisių ir pareigų apimtis priklauso nuo
vykdomų funkcijų pobūdžio. Kad būtų užtikrintas kiekvieno
valstybės tarnautojo veiklos maksimalus skaidrumas ir
efektyvumas, yra leistina, netgi būtina nustatyti skirtingą kai
kurių valstybės tarnautojų teisių (taip pat ir teisės dalyvauti
politinių partijų veikloje) apimtį; juk konstitucinės politinės
ir pilietinės teisės nėra absoliučios. Vyriausybės atstovo
funkcijos yra susijusios su savivaldybių institucijų priimamų
sprendimų teisėtumo priežiūra. Savivaldybių tarybos sudaromos
vien partiniu pagrindu. Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas Vyriausybės
atstovui dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų
veikloje užtikrina viešojo intereso apsaugą ir nėra
neproporcingas, jis nevertintinas kaip konstitucinio
lygiateisiškumo principo pažeidimas.
1.2. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
4 ir 5 straipsnius Vyriausybės atstovas gali savo nuožiūra ir
iniciatyva tikrinti visų be išimties, taip pat ir individualaus
pobūdžio, savivaldybių teisės aktų teisėtumą. Iš Konstitucijos
nekyla pareiga Vyriausybės atstovui vykdyti ikiteisminės ginčų
nagrinėjimo institucijos funkcijas, todėl Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatyme nustatyta Vyriausybės atstovo
kompetencija visiškai atitinka nustatytąją Konstitucijoje.
1.3. Pasak P. Žukausko, ginčijama Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2
straipsnio 2 dalies nuostata nepakeitė iki tol galiojusio
teisinio reguliavimo, nes iki Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo galiojusioje
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyta tokios
pačios - ketverių metų - trukmės Vyriausybės atstovo kadencija.
Ginčijamame Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1
dalies 5 punkte yra ne nustatyta įstaigų vadovų kadencijos
pradžia, o nurodyta, kad tam tikros grupės įstaigų vadovų
kadencija objektyviai prasidėjo įsigaliojus šiame punkte
nurodytam įstatymui: Vyriausybės atstovo, paskirto pagal iki tol
galiojusį Valdininkų įstatymą, kadencijos pradžia yra Valstybės
tarnybos įstatymo įsigaliojimo data, o ne to vadovo ankstesnė
paskyrimo data.
2. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas V. Vėgelis savo
poziciją grindžia šiais argumentais.
2.1. Iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo
Vyriausybės atstovai Seimo 1998 m. birželio 16 d. nutarimu Nr.
VIII-795 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos "A"
lygio valdininkų sąrašo pakeitimo ir papildymo" buvo priskirti
"A" lygio valdininkų kategorijai. Pagal 1999 m. liepos 30 d.
įsigaliojusio Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnį
Vyriausybės atstovo, kaip valstybės valdininko, statusas turėjo
pasikeisti: jie turėjo tapti valstybės tarnautojais. Vyriausybės
atstovo tarnyba buvo priskirta prie valstybės ir savivaldybių
įstaigų, o Vyriausybės atstovas - prie šių įstaigų vadovų.
Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įstaigos
vadovo darbas buvo numatytas tik nustatytos kadencijos
laikotarpiui. Šio įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta,
kad "A" lygio valdininkai tampa politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojais. Jų tarnyba turėjo baigtis
kartu su juos paskyrusių valstybės politikų kadencija ar
pasibaigus šių politikų įgaliojimams (Valstybės tarnybos įstatymo
15 straipsnio 5 dalis (1999 m. liepos 8 d. redakcija)). Pagal
Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 5 dalį (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija) Vyriausybės atstovas prie valstybės
tarnautojų - įstaigų vadovų buvo priskirtas teisės aktų
nustatytam laikotarpiui, kuris turėjo būti ne trumpesnis negu 4
metai ir ne ilgesnis negu 5 metai ir kurio pradžia buvo Valstybės
tarnybos įstatymo įsigaliojimo data. Tad Vyriausybės 1999 m.
gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1335 "Dėl Vyriausybės atstovų skyrimo"
paskirti Vyriausybės atstovai apskrityse negalėjo tikėtis, kad
jie į šias pareigas buvo paskirti neterminuotai ir iš jų gali
būti atleisti tik bendrais pagrindais.
2.2. Įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymui, Vyriausybės
atstovo pareigos buvo susietos su tam tikru terminu. 2002 m.
gruodžio 31 d. įsigaliojusio Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo
pakartota iki tol galiojusio Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata, įtvirtinanti Vyriausybės atstovų tarnybos
terminuotą pobūdį, taigi įstatymo taikymas atgaline data nebuvo
nustatytas.
3. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas N. Rudaitis
savo poziciją grindžia šiais argumentais.
Vyriausybės nutarimai yra individualūs teisės taikymo aktai,
todėl ginčijamų Vyriausybės nutarimų atitiktis Konstitucijai
galėtų būti vertinama tik tuo aspektu, ar Vyriausybė, priimdama
atitinkamus nutarimus, tinkamai įgyvendino atitinkamas
Konstitucijos, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo
nuostatas, reglamentuojančias Vyriausybės atstovų atleidimą, taip
pat teisės aktų, reglamentuojančių Vyriausybės nutarimų priėmimą,
paskelbimą ir įsigaliojimą, nuostatas. Ginčijami Vyriausybės
nutarimai buvo priimti vadovaujantis Vyriausybės įstatymo 22
straipsnio 14 punktu, laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės
darbo reglamente nustatytų procedūrų, jie buvo paskelbti ir
įsigaliojo nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų
teisės aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatų,
jais buvo įgyvendintos atitinkamos Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo ir Valstybės tarnybos
įstatymo nuostatos, o ne sukurtos ar panaikintos Vyriausybės
atstovų teisės.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Seimo atstovai P. Žukauskas ir V. Vėgelis, taip pat suinteresuoto
asmens - Vyriausybės atstovas N. Rudaitis iš esmės pakartojo savo
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
2. P. Žukauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad įsigaliojus
Seimo 2004 m. birželio 8 d. priimtam Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymui, kurio 1 straipsniu buvo
pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nebeliko
šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 7, 8, 9 ir 11 straipsnių
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatų. P. Žukausko nuomone,
ši bylos dalis nutrauktina.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4
dalis neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsniui, 29 straipsnio
1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių
apsaugos principams; ar minėto įstatymo 5 straipsnio 4 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 123 straipsnio 2
daliai; ar minėto įstatymo 7 straipsnis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad nurodymus organizacinės veiklos klausimais
Vyriausybės atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas ministras,
8 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vyriausybės
atstovas Vyriausybės įgalioto ministro patvirtinta tvarka
pateikia informaciją apie savo veiklą, 9 straipsnis ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo savo
įgaliojimus, prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą koordinuoja
Vyriausybės įgaliotas ministras, 11 straipsnis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus
tvirtina Vyriausybės įgaliotas ministras, neprieštarauja
Konstitucijos 123 straipsniui; ar Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis,
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniams
teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašo ištirti, ar Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, Valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija), Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimas Nr. 1525 "Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės
apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimas Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai
atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527
"Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai atleidimo",
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1528 "Dėl
Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo", Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529 "Dėl Vyriausybės atstovo
Vilniaus apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10
d. nutarimas Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių
apskričiai" neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir
teisėtų lūkesčių apsaugos principams.
3. Konstatuotina, kad yra abejojama ir Konstitucinio Teismo
prašoma ištirti:
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3
straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio
1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių
apsaugos principams;
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5
straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 123 straipsnio
2 daliai;
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7
straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad nurodymus organizacinės veiklos klausimais
Vyriausybės atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas ministras,
neprieštaravo Konstitucijos 123 straipsnio 2, 3 dalims;
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8
straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vyriausybės įgalioto ministro
patvirtinta tvarka pateikia informaciją apie savo veiklą,
neprieštaravo Konstitucijos 123 straipsnio 2, 3 dalims;
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 9
straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo savo įgaliojimus,
prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą koordinuoja Vyriausybės
įgaliotas ministras, neprieštaravo Konstitucijos 123 straipsnio
2, 3 dalims;
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 11
straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus
tvirtina Vyriausybės įgaliotas ministras, neprieštaravo
Konstitucijos 123 straipsnio 2, 3 dalims;
- ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
pakeitimo įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2
straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės
valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams;
- ar Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "Valstybės
tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...>
Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia -
Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130)
įsigaliojimo data" neprieštaravo konstituciniams teisinės
valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams;
- ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1525
"Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai atleidimo"
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams;
- ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1526
"Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo"
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams;
- ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527
"Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai atleidimo"
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams;
- ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1528
"Dėl Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo" 1 punktas
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams;
- ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529
"Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo"
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams;
- ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1578
"Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai" 1 punktas
neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams.
II
Dėl Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3
straipsnio 4 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai,
konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos
principams.
1. Seimas 1998 m. gegužės 14 d. priėmė Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymą, kuris įsigaliojo 1998 m.
birželio 3 d. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas, o Seimo 2002
m. gruodžio 10 d. priimto Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu jis buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymas įsigaliojo 2002 m. gruodžio
31 d.
2. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3
straipsnio 4 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo
nustatyta: "Vyriausybės atstovas negali dalyvauti politinių
partijų ir politinių organizacijų veikloje."
3. Nors Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo keičiamas, jo 3
straipsnio 4 dalis liko nepakeista ir nepapildyta iki pat 2004 m.
birželio 24 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. birželio 8 d.
priimtas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo
pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
4. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams
laiduojama teisė laisvai vienytis į inter alia politines
partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai
ir įstatymams, yra viena pagrindinių demokratinės valstybės
piliečio teisių. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d.
nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinės teisės laisvai
vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė kurti politines
partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje;
Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti
ar nepriklausyti kuriai nors politinei partijai; asmuo šią
konstitucinę teisę įgyvendina laisva valia, o ši asmens laisva
valia yra pamatinis narystės politinėse partijose principas.
Piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia
politines partijas ir politines organizacijas (kuri, kaip minėta,
apima piliečių teisę dalyvauti politinių partijų veikloje) nėra
absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau,
negu leidžia pati Konstitucija. Šiame kontekste pažymėtina, kad
įstatymu nustatant minėtos konstitucinės teisės ribojimus, inter
alia draudžiant piliečiams dalyvauti politinių partijų veikloje,
privalu paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo
principo, konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas
ir politines organizacijas apribojimai ir draudimai yra nustatyti
pačioje Konstitucijoje: Konstitucijos 113 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir
kitų politinių organizacijų veikloje; Konstitucijos 141
straipsnyje įtvirtinta, kad politinių partijų ir politinių
organizacijų veikloje negali dalyvauti asmenys, atliekantys
tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję krašto
apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai,
puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų
apmokami pareigūnai; Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies
nuostata, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra
nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, suponuoja ir draudimą
prokurorams būti politinių partijų ir politinių organizacijų
nariais, dalyvauti jų veikloje; pagal Konstitucijos 83 straipsnio
2 dalį asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti
savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki
naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios. Šiame
kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje
įtvirtinta piliečių teisė laisvai vienytis į politines partijas
gali būti laikinai apribota, įvedus karo ar nepaprastąją padėtį
(Konstitucijos 145 straipsnis).
5. Sprendžiant, ar Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad nei Konstitucijoje
expressis verbis yra nustatytas, nei iš jos nuostatų gali būti
kildinamas draudimas politinių partijų ar politinių organizacijų
nariais būti ir (arba) jų veikloje dalyvauti Vyriausybės
atstovams. Tokio draudimo negalima nustatyti įstatymu arba kitu
teisės aktu.
Kartu pabrėžtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymų
leidėjui įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris
sudarytų prielaidas užtikrinti, kad Vyriausybės atstovų veikla
būtų orientuota ne partinių interesų tenkinimui, kad šių pareigų
teikiamomis galimybėmis nebūtų piktnaudžiaujama. Įstatymu
reguliuojant atitinkamus santykius turi būti paisoma
Konstitucijos.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio
4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) prieštaravo
Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
7. Konstatavęs, kad Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje toliau netirs Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (2002
m. gruodžio 10 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui.
8. Seimas 2004 m. birželio 8 d. priėmė Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo
įstatymas (2004 m. birželio 8 d. redakcija) įsigaliojo 2004 m.
birželio 24 d.
9. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3
straipsnio 4 dalyje (2004 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta:
"Vyriausybės atstovas negali dalyvauti politinių partijų
veikloje."
10. Konstatavus, kad Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad
Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui prieštarauja ir Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2004 m. birželio 8 d.
redakcija).
III
Dėl Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5
straipsnio 4 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 123 straipsnio 2 daliai.
1. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5
straipsnio 4 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo
nustatyta: "Fizinių ir juridinių asmenų skundų, nagrinėtinų
administracinių bylų teisenos tvarka, Vyriausybės atstovas
nenagrinėja."
2. Sprendžiant, ar Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad pagal Konstitucijos
123 straipsnio 3 dalį Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų
vykdymo tvarką nustato įstatymas. Taigi nustatyti Vyriausybės
atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo,
paisant Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų
konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų
Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas
turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius
Vyriausybės atstovo įgaliojimus, taip pat ir tokius, kurie
nedubliuotų įstatymuose įtvirtintų kitų institucijų (pareigūnų)
įgaliojimų.
Tai, kad pagal Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 5 straipsnio 4 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)
Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų
skundų, nagrinėtinų administracinių bylų teisenos tvarka,
nereiškia, jog yra ribojamos Vyriausybės atstovo galimybės gauti
iš fizinių ar juridinių asmenų jo konstitucinėms funkcijoms
vykdyti (prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir
įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus) reikalingą informaciją
arba galimybės minėtiems fiziniams ar juridiniams asmenims ginti
savo pažeistas teises. Taigi toks teisinis reguliavimas anaiptol
nereiškia, jog yra nukrypstama nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3
dalies reikalavimo, kad valdžios įstaigos tarnautų žmonėms, taip
pat jog yra nepaisoma Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalies
nuostatos, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų,
ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami
atstovai.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio
4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) neprieštaravo
Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 123 straipsnio 2 daliai.
IV
Dėl Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7
straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad nurodymus organizacinės veiklos klausimais
Vyriausybės atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas ministras,
8 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vyriausybės įgalioto
ministro patvirtinta tvarka pateikia informaciją apie savo
veiklą, 9 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo
savo įgaliojimus, prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą
koordinuoja Vyriausybės įgaliotas ministras, 11 straipsnio (2002
m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad
Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus tvirtina
Vyriausybės įgaliotas ministras, atitikties Konstitucijos 123
straipsnio 2, 3 dalims.
1. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7
straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Vyriausybė arba Ministras Pirmininkas gali pavesti Vyriausybės
atstovui ištirti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir
įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus. Nurodymus
organizacinės veiklos klausimais Vyriausybės atstovui gali duoti
Ministras Pirmininkas arba Vyriausybės įgaliotas ministras."
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8
straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Vyriausybės atstovas kiekvieną pusmetį
Vyriausybės įgalioto ministro patvirtinta tvarka pateikia
informaciją apie savo veiklą Vyriausybei, apskrities viršininkui,
prižiūrimoms savivaldybėms."
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 9
straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Kaip Vyriausybės atstovai vykdo savo įgaliojimus, prižiūri ir
Vyriausybės atstovų veiklą koordinuoja Vyriausybė arba jos
įgaliotas ministras."
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 11
straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Vyriausybės atstovo tarnybą steigia ir valstybės tarnautojų
pareigybių skaičių nustato Vyriausybė. Vyriausybės atstovo
tarnyba išlaikoma iš valstybės biudžeto. Jos uždavinys - padėti
Vyriausybės atstovui įgyvendinti įgaliojimus ir teises.
Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus tvirtina
Vyriausybės įgaliotas ministras."
2. Minėta, kad pareiškėjui - Seimo narių grupei kilo
abejonių, ar Konstitucijos 123 straipsnio 2, 3 dalims
neprieštaravo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7
straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad nurodymus organizacinės veiklos klausimais
Vyriausybės atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas ministras,
8 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vyriausybės įgalioto
ministro patvirtinta tvarka pateikia informaciją apie savo
veiklą, 9 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo
savo įgaliojimus, prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą
koordinuoja Vyriausybės įgaliotas ministras, ir 11 straipsnis
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus tvirtina
Vyriausybės įgaliotas ministras.
Minėta ir tai, kad Seimo 2004 m. birželio 8 d. priimto ir
2004 m. birželio 24 d. įsigaliojusio Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymas (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo
pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (2004 m.
birželio 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)
nėra nuostatų, kurios pakartotų Savivaldybių administracinės
priežiūros įstatymo 7 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija), 8 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), 9
straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), 11 straipsnio
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ginčijamas nuostatas.
3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį
(1996 m. liepos 11 d. redakcija) ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai
nutraukti. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra
konstatavęs, kad nutraukti pradėtą teiseną Konstitucinio Teismo
įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija)
numatytu pagrindu Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į
nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali tais
atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismas, bet kuris nors kitas
Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytas subjektas. Konstitucinis
Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos
atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo
panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis
reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas,
2006 m. kovo 14 d. sprendimas (byla Nr. 3/05), 2006 m. kovo 30 d.
nutarimas).
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bylos dalis dėl
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad nurodymus organizacinės veiklos klausimais Vyriausybės
atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas ministras, 8 straipsnio
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad Vyriausybės atstovas Vyriausybės įgalioto ministro
patvirtinta tvarka pateikia informaciją apie savo veiklą, 9
straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo savo įgaliojimus,
prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą koordinuoja Vyriausybės
įgaliotas ministras, 11 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vyriausybės atstovo
tarnybos veiklos nuostatus tvirtina Vyriausybės įgaliotas
ministras, atitikties Konstitucijos 123 straipsnio 2, 3 dalims
nutrauktina.
V
Dėl Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
pakeitimo įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2
straipsnio 2 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1
dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatos "Valstybės
tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...>
Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia -
Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130)
įsigaliojimo data", dėl Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimo Nr. 1525 "Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės
apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo
Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo
", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1527 "Dėl
Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai atleidimo", Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1528 "Dėl Vyriausybės atstovo
Telšių apskričiai atleidimo" 1 punkto, Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1529 "Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus
apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d.
nutarimo Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai" 1
punkto atitikties konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principams.
1. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo
pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija) nustatyta: "Šiuo Įstatymu nustatytas Vyriausybės
atstovo skyrimo į pareigas terminas taikomas ir iki šio Įstatymo
įsigaliojimo paskirtiems Vyriausybės atstovams."
2. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 1999 m.
liepos 30 d. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio
1 straipsniu Valstybės tarnybos įstatymas buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Valstybės tarnybos
įstatymas įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. Jis buvo keičiamas ir
papildomas.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas
(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo pakeistas Seimo 2002 m.
gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 10 ir 44 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo
2002 m. gruodžio 31 d.
Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija) buvo nustatyta, kad "Valstybės
tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...>
Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia -
Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130)
įsigaliojimo data".
3. Seimas 1998 m. gegužės 14 d. priėmė Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo
1998 m. birželio 3 d. Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymas (1998 m. gegužės 14 d. redakcija) nustatė savivaldybių
administracinę priežiūrą vykdančių pareigūnų - Vyriausybės
atstovų įgaliojimus bei šios priežiūros vykdymo tvarką. Minėtu
įstatymu (reaguojant į Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d.
nutarimą, kuriuo prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas
Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo pakeitimo ir
papildymo bei Vyriausybės atstovo įstatymo pripažinimo netekusiu
galios įstatymas ta apimtimi, kuria savivaldybių veiklos
administracinės priežiūros savarankiškas konstitucinis institutas
buvo sulietas su kitu institutu ir šitaip savivaldybių priežiūra
buvo tiesiogiai inkorporuota į vietinį valdymą) į Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos sistemą bei Lietuvos teisės
sistemą buvo grąžintas atskiras Vyriausybės atstovo institutas.
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje (1998 m. gegužės 14 d. redakcija) buvo nustatyta, kad
Vyriausybės atstovą skiria ir atleidžia Vyriausybė valdymo
reformų ir savivaldybių reikalų ministro teikimu.
4. Pagal Seimo 1995 m. balandžio 4 d. priimtą ir 1995 m.
gegužės 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos valdininkų
įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Vyriausybės
atstovai buvo valdininkai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Valdininkų įstatymą
(1995 m. balandžio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) visi valstybės valdininkai, taip pat visi
savivaldybių valdininkai buvo skirstomi į "A" ir "B" lygius.
Pagal Valdininkų įstatymo 6 straipsnį (1997 m. sausio 16 d.
redakcija) "A" lygio valstybės valdininkais buvo laikomi
tarnautojai, paskirti Seimo, Prezidento, Vyriausybės, ir kiti
pareigybių sąraše nurodyti tarnautojai, padedantys valstybės
politikams vykdyti savo funkcijas; šių valstybės valdininkų
tarnyba buvo susieta su jų tiesioginių vadovų įgaliojimų trukme
(2 dalis (1995 m. balandžio 4 d. redakcija)); pareigybių
priskyrimą "A" lygiui pareigybių sąraše tvirtino Seimas (6 dalis
(1997 m. sausio 16 d. redakcija)). Pagal Valdininkų įstatymo 11
straipsnio 1 dalį (1995 m. balandžio 4 d. redakcija) "A" lygio
valdininkai į valstybės valdymo tarnybą buvo priimami darbo ir
kitų įstatymų nustatyta tvarka; su šiais valdininkais buvo
sudaromos terminuotos darbo sutartys atitinkamų institucijų ar jų
vadovų įgaliojimų laikui. Valdininkų įstatymo 20 straipsnio 2
dalyje (1995 m. balandžio 4 d. redakcija) buvo nustatyta, kad "A"
lygio valstybės ir savivaldybių valdininkai, su kuriais sudaroma
terminuota darbo sutartis, atsistatydina sutarties terminui
pasibaigus.
5. Seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-
795 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos "A"
lygio valdininkų pareigybių sąrašo pakeitimo ir papildymo". Šis
Seimo nutarimas įsigaliojo 1998 m. birželio 16 d. Jo 1 straipsniu
buvo pakeisti ir papildyti 1995 m. birželio 27 d. Seimo nutarimu
Nr. I-965 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos
"A" lygio valdininkų pareigybių sąrašo" patvirtinti Valstybės
valdymo tarnybos "A" lygio valdininkų pareigybių sąrašo I, III,
IV, V skirsniai; į šio sąrašo IV skirsnį buvo įtraukti inter alia
Vyriausybės atstovai.
6. Konstatuotina, kad nuo 1998 m. birželio 16 d. pagal
Lietuvos Respublikoje galiojusius teisės aktus Vyriausybės
atstovai buvo "A" lygio valstybės valdininkai, kurių tarnybos
trukmė buvo susieta su juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų
trukme.
7. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymą. Valstybės tarnybos įstatymas įsigaliojo 1999 m. liepos
30 d. Įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios inter alia iki
tol galiojęs Valdininkų įstatymas (1995 m. balandžio 4 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnį (1999 m.
liepos 8 d. redakcija) valstybės tarnautojai buvo skirstomi į
viešojo administravimo valstybės tarnautojus ir paslaugų
valstybės tarnautojus. Viešojo administravimo valstybės
tarnautojai buvo skirstomi į karjeros valstybės tarnautojus,
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, įstaigų
vadovus ir pakaitinius valstybės tarnautojus. Pagal Valstybės
tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį (1999 m. liepos 8 d.
redakcija) į įstaigų vadovų pareigas asmenys galėjo būti priimami
viešo konkurso būdu arba be konkurso politinio (asmeninio)
pasitikėjimo pagrindu. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos
bylos kontekste pažymėtina, kad politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojais buvo laikomi viešojo
administravimo valstybės tarnautojai, priimti į tarnybą
pareigoms, įrašytoms į Seimo patvirtintą politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą (Valstybės
tarnybos įstatymo 2 straipsnio 9 punktas (1999 m. liepos 8 d.
redakcija)).
Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje (1999 m.
liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta, kad "A" lygio valdininkai,
kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo taikomas Valdininkų
įstatymas, tampa politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojais. Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje
(1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės ir
savivaldybių įstaigų vadovai (išskyrus Vyriausybės atstovus,
apskričių viršininkus ir departamentų prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės generalinius direktorius), kuriems iki šio įstatymo
įsigaliojimo buvo taikomas Valdininkų įstatymas, tapo valstybės
tarnautojais - įstaigų vadovais; jie buvo skiriami valstybės ar
savivaldybių įstaigų vadovais teisės aktuose nustatytam, bet ne
ilgesniam negu 5 metų laikotarpiui, kurio pradžia turėjo būti
Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija)
įsigaliojimo data.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnis
(1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo išdėstytas šio įstatymo
dvyliktajame skirsnyje "Pereinamojo laikotarpio nuostatos". Šio
straipsnio, kaip ir kitų Valstybės tarnybos įstatymo dvyliktojo
skirsnio straipsnių, nuostatos buvo skirtos reguliuoti tiems
valstybės tarnybos ir su ja susijusiems santykiams, kurie jau
buvo atsiradę pagal iki tol galiojusius teisės aktus ir
įsigaliojant minėtam įstatymui nebuvo pasibaigę.
Taigi Vyriausybės atstovai, kurie buvo paskirti į šias
pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo dienos ir
kurių tarnybos trukmė, kaip minėta, buvo susieta su juos
paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų trukme, tapo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais.
8. Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje (1999
m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta, kad politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų tarnyba baigiasi
kartu su juos pasirinkusių valstybės politikų kadencija ar
pasibaigus šių politikų įgaliojimams, o 56 straipsnio 1 dalyje
(1999 m. liepos 8 d. redakcija) - kad valstybės tarnautojas
praranda valstybės tarnautojo statusą, kai inter alia pasibaigia
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją
pasirinkusio valstybės politiko įgaliojimai ar kadencija arba
valstybės tarnautojas praranda valstybės politiko pasitikėjimą,
jei prieš pradėdamas eiti šias pareigas politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojas nebuvo karjeros valstybės
tarnautojas (14 punktas).
Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo
15 straipsnio 5 dalies (1999 m. liepos 8 d. redakcija) ir 56
straipsnio 1 dalies 14 punkto (1999 m. liepos 8 d. redakcija)
formuluotės "valstybės politikas (valstybės politikai)",
atsižvelgiant inter alia į tuo metu vykusios valstybės tarnybos
sistemos reformos teisines ir faktines aplinkybes, negali būti
aiškinamos kaip apimančios vien pareigūnus ir neapimančios (tam
tikrais atvejais) kolegialių valstybės institucijų, kurias sudaro
valstybės politikai.
Vyriausybės atstovai - ir tie, kurie buvo paskirti į šias
pareigas iki Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimto Valstybės tarnybos
įstatymo įsigaliojimo dienos, tą dieną ėjo šias pareigas ir kurių
tarnybos trukmė, kaip minėta, buvo susieta su juos paskyrusios
Vyriausybės įgaliojimų trukme, ir tie, kurie turėjo būti paskirti
į šias pareigas jau įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d.
priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, iš šių pareigų galėjo būti
atleisti inter alia kaip praradę Vyriausybės pasitikėjimą. Taigi
tokie Vyriausybės atstovai turėjo iš Valstybės tarnybos įstatymo
(1999 m. liepos 8 d. redakcija) kylantį lūkestį, kad jie nebus
atleisti iš šių pareigų iki Vyriausybės įgaliojimų pabaigos,
nebent būtų atleisti iš pareigų kaip praradę Vyriausybės
pasitikėjimą ar kitais įstatyme nustatytais pagrindais.
9. Vyriausybė, kuri buvo paskyrusi Vyriausybės atstovus iki
Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo
įsigaliojimo dienos (1999 m. liepos 30 d.), savo įgaliojimų
neteko 1999 m. lapkričio 11 d., kai įgaliojimus veikti gavo nauja
Vyriausybė.
Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1334 "Dėl
Vyriausybės atstovų atleidimo" ankstesnės, 1999 m. lapkričio 11
d. įgaliojimų netekusios, Vyriausybės paskirti Vyriausybės
atstovai, pateikę atsistatydinimo pareiškimus, buvo atleisti iš
šių pareigų, o Vyriausybės 1999 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr.
1335 "Dėl Vyriausybės atstovų skyrimo" buvo paskirti Vyriausybės
atstovai, turintys jau naujosios Vyriausybės politinį
pasitikėjimą.
10. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo
įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 7 d.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo
13 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas
Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnis (1999 m. liepos 8 d.
redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1
dalies 1 punktą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) Vyriausybės
atstovai į pareigas turėjo būti priimami konkurso būdu.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo
43 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo
62 straipsnio 5 dalis (1999 m. liepos 8 d. redakcija). Valstybės
tarnybos įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija) buvo inter alia nustatyta:
"Valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovai tampa valstybės
tarnautojais - įstaigų vadovais. Jų valstybės tarnybos santykiai
įteisinami aukštesnės institucijos ar įstaigos vadovo (jei
vadovas yra valstybės politikas, - asmens, atsakingo už personalo
valdymą) įsakymu (potvarkiu): šie tarnautojai skiriami įstaigų
vadovais šių įstaigų steigimo dokumentuose, įstatuose
(nuostatuose) ar kituose jų veiklą reglamentuojančiuose teisės
aktuose nustatytam - ne trumpesniam negu 4 metų ir ne ilgesniam
negu 5 metų - laikotarpiui (kadencijai), kurio pradžia yra
Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo data, bet ne ilgiau,
negu jie sukaks 62 metus ir 6 mėnesius. Sukakę šį amžių ir
vyresni asmenys skiriami 2 metų laikotarpiui, kurio pradžia yra
Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo data. Įstaigų vadovų,
kurie sukaks 62 metus ir 6 mėnesius kadencijos laikotarpiu,
tarnyba gali būti pratęsta, kol jie sukaks 65 metus, bet ne
ilgesniam laikotarpiui, negu nustatyta vadovo kadencijos trukmė."
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo
1 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 2
straipsnio 9 dalis (1999 m. liepos 8 d. redakcija). Valstybės
tarnybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija) buvo nustatyta, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojas - tai viešojo administravimo valstybės
tarnautojas, priimtas į valstybės tarnybą jį pasirinkusio
valstybės politiko įgaliojimų laikotarpiui pareigoms, pagal šį
įstatymą įrašytoms į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių sąrašą. Be to, Valstybės tarnybos įstatymas
(iki tol išdėstytas 1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo
papildytas 2 priedėliu "Viešojo administravimo - įstaigų vadovų
ir karjeros - valstybės tarnautojų tipinių pareigybių
kategorijos", kurio 27 skirsnyje buvo įrašyta ir Vyriausybės
atstovo pareigybė.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 5
dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) formuluotė "valstybės
ir savivaldybių įstaigų vadovai" aiškintina atsižvelgiant inter
alia į tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 10
dalį (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įstaigos vadovas - tai
valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio)
pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar
savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui ar
neterminuotai. Taigi minėta Valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 5 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)
formuluotė savaime nereiškia, kad tie valstybės ir savivaldybių
įstaigų vadovai, kurie buvo paskirti į pareigas įsigaliojus Seimo
1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, bet
dar neįsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui,
turėjo būti traktuojami tik kaip politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojai ar tik kaip valstybės
tarnautojai, kurie į pareigas priimami konkurso būdu. Tačiau
Vyriausybės atstovai, kurie buvo paskirti į šias pareigas
įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos
įstatymui, bet dar neįsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d.
priimtam Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo
įstatymui (t. y. iki 2000 m. rugsėjo 7 d.), buvo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, nes, kaip minėta,
jie turėjo juos paskyrusios Vyriausybės politinį pasitikėjimą ir
jų tarnybos trukmė buvo susieta su juos paskyrusios Vyriausybės
įgaliojimų trukme.
Pabrėžtina, kad Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas
teisinis reguliavimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. padarius
atitinkamus pakeitimus ir papildymus tapo supainiotas,
prieštaringas ir dviprasmiškas. Tačiau sistemiškai aiškinant
Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 10 dalį (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija), 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2000
m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 62 straipsnio 5 dalį (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija), ypač atsižvelgiant į tai, kad
Valstybės tarnybos pakeitimo ir papildymo įstatymu nebuvo
pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 4 dalies
nuostata (1999 m. liepos 8 d. redakcija), kad "A" lygio
valdininkai, kuriems iki Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m.
liepos 8 d. redakcija) įsigaliojimo buvo taikomas Valdininkų
įstatymas, turėjo tapti politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, kaip
minėta, Vyriausybės atstovai, kurie buvo paskirti į šias pareigas
įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos
įstatymui, bet dar neįsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d.
priimtam Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo
įstatymui (t. y. iki 2000 m. rugsėjo 7 d.), buvo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, nes jie turėjo
juos paskyrusios Vyriausybės politinį pasitikėjimą ir jų tarnybos
trukmė buvo susieta su juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų
trukme, ir nepaisant to, kad Valstybės tarnybos įstatymo 2
priedėlio "Viešojo administravimo - įstaigų vadovų ir karjeros -
valstybės tarnautojų tipinių pareigybių kategorijos" 27 skirsnyje
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo įrašyta Vyriausybės
atstovo pareigybė, konstatuotina, kad Vyriausybės atstovai, kurie
buvo paskirti į šias pareigas įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8
d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, bet dar neįsigaliojus
Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui (t. y. iki 2000 m.
rugsėjo 7 d.), ir toliau liko politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojais, kurie turėjo iš Valstybės tarnybos
įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) kylantį lūkestį, kad jie
nebus atleisti iš šių pareigų iki Vyriausybės įgaliojimų
pabaigos, nebent būtų atleisti iš pareigų kaip praradę
Vyriausybės pasitikėjimą ar kitais įstatyme nustatytais
pagrindais.
11. Vyriausybė, kuri įgaliojimus veikti buvo gavusi 1999 m.
lapkričio 11 d., savo įgaliojimų neteko 2000 m. lapkričio 9 d.,
kai įgaliojimus veikti gavo nauja Vyriausybė.
2000 m. lapkričio 9 d. įgaliojimų netekusios Vyriausybės
paskirti Vyriausybės atstovai pagal Valstybės tarnybos įstatymo
56 straipsnio 1 dalies 14 punktą (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija) turėjo būti atleisti iš pareigų pasibaigus juos
paskyrusios Vyriausybės įgaliojimams. Nauji Vyriausybės atstovai
galėjo būti skiriami tik Valstybės tarnybos įstatymo (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija) tokiems valstybės tarnautojams
nustatyta tvarka, t. y. konkurso būdu (16 straipsnio 1 dalies 1
punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)).
12. Pabrėžtina, kad nors minėti reikalavimai kyla iš
Konstitucijos ir įstatymų, jie nebuvo įvykdyti - asmenys, kuriuos
Vyriausybės atstovais buvo paskyrusi ta Vyriausybė, kuri
įgaliojimus veikti gavo 1999 m. lapkričio 11 d. ir kuri 2000 m.
lapkričio 9 d. neteko įgaliojimų, nebuvo atleisti iš pareigų (tai
Vyriausybei netekus įgaliojimų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo
56 straipsnio 1 dalies 14 punktą (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija); jie šias pareigas ėjo ir toliau, nors dirbo jau kita
Vyriausybė, kuri įgaliojimus veikti gavo 2000 m. lapkričio 9 d.
Pagal Konstituciją tokia teisinė ir faktinė situacija
netoleruotina.
Taigi minėtiems asmenims, ėjusiems Vyriausybės atstovų
pareigas, nors jie nebuvo į jas paskirti įstatymų nustatyta
tvarka (konkurso būdu), neatsirado joks teisės ginamas lūkestis,
kad jų įgaliojimų trukmė bus ilgesnė negu juos paskyrusios
Vyriausybės įgaliojimų trukmė; kaip minėta, juos paskyrusi
Vyriausybė buvo netekusi įgaliojimų.
13. Seimas 2000 m. lapkričio 21 d. priėmė Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 7, 17, 21, 33, 43, 50,
55, 56, 62, 66, 69, 71, 76, 78 straipsnių ir 1 bei 2 priedėlių
pakeitimo įstatymą. Valstybės tarnybos įstatymo 7, 17, 21, 33,
43, 50, 55, 56, 62, 66, 69, 71, 76, 78 straipsnių ir 1 bei 2
priedėlių pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2000 m. lapkričio 29 d.
Valstybės tarnybos įstatymo 7, 17, 21, 33, 43, 50, 55, 56,
62, 66, 69, 71, 76, 78 straipsnių ir 1 bei 2 priedėlių pakeitimo
įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12
dalį (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) pasikeitus valstybės
tarnautojo pareigybės statusui (kai valstybės tarnautojo, pagal
šio įstatymo 15 straipsnį ar pagal 62 straipsnio 4 dalį tapusio
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju,
pareigybė buvo įrašyta į šio įstatymo 2 priedėlį arba kai
pareigybė perkeliama iš 1 priedėlio į 2 priedėlį arba iš 2
priedėlio į 1 priedėlį), einančio šias pareigas asmens tarnybos
santykiai tęsiasi - jis tampa atitinkamai karjeros valstybės
tarnautoju, įstaigos vadovu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautoju; jo tarnybos santykiai įteisinami asmenų,
nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje (karjeros valstybės
tarnautojams), 15 straipsnio 2 dalyje (politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojams) ar 62 straipsnio 5 dalyje
(įstaigų vadovams), įsakymu (potvarkiu).
14. Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12
dalyje (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) buvo įtvirtintas inter
alia toks teisinis reguliavimas, kad šioje dalyje nurodyti
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai tampa
karjeros valstybės tarnautojais ne konkurso būdu, o ex lege. Tai
reiškia, kad buvo sudarytos teisinės prielaidos tam tikriems
asmenims būti išskirtiems iš visų asmenų, siekiančių stoti į
valstybinę tarnybą.
Toks teisinis reguliavimas buvo nesuderinamas su
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią piliečiai turi
teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę
tarnybą, su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, kurioje
nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalyje (2000 m.
lapkričio 21 d. redakcija) įtvirtinta taisyklė, jog politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas gali tapti
karjeros valstybės tarnautoju ne bendrais pagrindais, taikomais
asmenims, siekiantiems stoti į valstybinę tarnybą, o ex lege,
prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1
daliai.
16. Pabrėžtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 12 dalyje (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija)
nustatytas teisinis reguliavimas asmenims, Vyriausybės atstovais
paskirtiems Vyriausybės, kuri neteko įgaliojimų 2000 m. lapkričio
9 d., negalėjo sukurti ir nesukūrė jokio teisės ginamo lūkesčio,
kad jų įgaliojimų trukmė bus ilgesnė negu juos paskyrusios
Vyriausybės įgaliojimų (kurie, kaip minėta, buvo pasibaigę)
trukmė.
17. Tokio teisės ginamo lūkesčio minėtiems asmenims negalėjo
sukurti ir nesukūrė - dėl jau minėtų priežasčių - ir Seimo 2000
m. gruodžio 21 d. priimto bei 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojusio
Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo 8 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, kuriuo
buvo pakeista Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8
straipsnio 1 dalis (1998 m. gegužės 14 d. redakcija) ir buvo
nustatyta, kad Vyriausybės atstovas skiriamas 4 metų laikotarpiui
(kadencijai) ir atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo
nustatyta tvarka.
Pabrėžtina, kad jokio teisės ginamo lūkesčio minėtiems
asmenims negalėjo sukurti ir nesukūrė ir pareiškėjų ginčijamos
Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo
įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalis,
kurioje nustatyta, kad šiuo įstatymu nustatytas Vyriausybės
atstovo skyrimo į pareigas terminas taikomas ir iki šio įstatymo
įsigaliojimo paskirtiems Vyriausybės atstovams, bei Valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija) nuostata "Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš
pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...> Vyriausybės atstovo
(įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia - Valstybės tarnybos
įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo data".
Priešingai, minėtomis nuostatomis buvo toliau įteisinama
tokia Konstitucijos netoleruojama teisinė ir faktinė situacija,
kai asmenys, Vyriausybės atstovais paskirti Vyriausybės, kuri
neteko įgaliojimų 2000 m. lapkričio 9 d., nebuvo atleisti iš
Vyriausybės atstovų pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 14 punktą (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija), nors juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimai jau
buvo pasibaigę.
18. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
paminėtina ir tai, kad asmenys, Vyriausybės atstovais paskirti
Vyriausybės, kuri neteko įgaliojimų 2000 m. lapkričio 9 d.,
nebuvo atleisti iš Vyriausybės atstovų pareigų pagal Valstybės
tarnybos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija) dar ilgą laiką po to, kai Vyriausybė,
kuri įgaliojimus veikti buvo gavusi 2000 m. lapkričio 9 d. (kaip
minėta, tų asmenų nepaskyrusi į Vyriausybės atstovų pareigas),
2001 m. liepos 12 d. neteko įgaliojimų ir pradėjo dirbti dar kita
Vyriausybė.
19. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 3 d. priėmė: nutarimą Nr.
1525 "Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai atleidimo",
kuriuo buvo nutarta 2003 m. gruodžio 8 d. atleisti Algirdą Juozą
Grabauską iš Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigų
pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44
straipsnio 1 dalies 5 punktą; nutarimą Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės
atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo", kuriuo buvo nutarta 2003
m. gruodžio 8 d. atleisti Zitą Petronėlę Kriaučiūnaitę iš
Vyriausybės atstovės Panevėžio apskričiai pareigų pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5
punktą; nutarimą Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių
apskričiai atleidimo", kuriuo buvo nutarta 2003 m. gruodžio 8 d.
atleisti Vitolį Januševičių iš Vyriausybės atstovo Šiaulių
apskričiai pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktą; nutarimą Nr. 1528 "Dėl
Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo", kurio 1 punktu
buvo nutarta 2003 m. gruodžio 8 d. atleisti Juozą Vengalį iš
Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai pareigų pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5
punktą; nutarimą Nr. 1529 "Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus
apskričiai atleidimo", kuriuo buvo nutarta 2003 m. gruodžio 8 d.
atleisti Gintautą Jakimavičių iš Vyriausybės atstovo Vilniaus
apskričiai pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 10 d. priėmė nutarimą Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai", kurio 1 punktu buvo nutarta perkelti
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime
Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai atleidimo"
nurodytą Vitolio Januševičiaus atleidimo iš Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai pareigų datą į pirmą darbo dieną pasibaigus jo
nedarbingumui.
20. Nurodyti asmenys - A. J. Grabauskas, Z. P.
Kriaučiūnaitė, V. Januševičius, J. Vengalis, G. Jakimavičius -
Vyriausybės atstovais buvo paskirti Vyriausybės 1999 m. gruodžio
2 d. nutarimu Nr. 1335 "Dėl Vyriausybės atstovų skyrimo" ir
traktuotini kaip turėję tuometinės Vyriausybės politinį
pasitikėjimą.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
asmenys, Vyriausybės atstovais buvo paskirti Vyriausybės, kuri
neteko įgaliojimų 2000 m. lapkričio 9 d., negalėjo turėti jokio
teisės ginamo lūkesčio, kad jų įgaliojimų trukmė bus ilgesnė negu
juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų (kurie, kaip minėta, buvo
pasibaigę) trukmė.
21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1525 "Dėl
Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai atleidimo",
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1526 "Dėl
Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo", Vyriausybės
2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimo Nr. 1528 "Dėl Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai
atleidimo" 1 punktas, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas
Nr. 1529 "Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo",
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1578 "Dėl
Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai" 1 punktas pareiškėjo -
Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu aspektu
neprieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui.
Tai konstatavus konstatuotina, kad Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1525 "Dėl Vyriausybės atstovo
Marijampolės apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio
3 d. nutarimas Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio
apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimas Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai
atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1528
"Dėl Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo" 1 punktas,
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529 "Dėl
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo", Vyriausybės
2003 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai" 1 punktas pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo nurodytu aspektu neprieštarauja ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
22. Konstatavęs, kad Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimas Nr. 1525 "Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės
apskričiai atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimas Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai
atleidimo", Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527
"Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai atleidimo",
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1528 "Dėl
Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo" 1 punktas,
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529 "Dėl
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo", Vyriausybės
2003 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai" 1 punktas pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo nurodytu aspektu neprieštarauja
konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos
principams, ir atsižvelgdamas į tai, kad, kaip konstatuota šiame
Konstitucinio Teismo nutarime, pareiškėjų ginčijamos Savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalis ir Valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija) nuostata "Valstybės tarnautojas atleidžiamas iš
pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...> Vyriausybės atstovo
(įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia - Valstybės tarnybos
įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo data" asmenims,
Vyriausybės atstovais paskirtiems Vyriausybės, kuri neteko
įgaliojimų 2000 m. lapkričio 9 d., negalėjo sukurti ir nesukūrė
jokio teisės ginamo lūkesčio, kad jų įgaliojimų trukmė bus
ilgesnė negu juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų (kurie, kaip
minėta, buvo pasibaigę) trukmė, taip pat atsižvelgdamas į tai,
kad į pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
iškeltą teisės klausimą (susijusį su atitinkamoje byloje
taikytinų Vyriausybės nutarimų konstitucingumo tyrimu) iš esmės
atsakyta, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos
byloje toliau netirs, ar Savivaldybių administracinės priežiūros
įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2
straipsnio 2 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1
dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "Valstybės
tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...>
Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia -
Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130)
įsigaliojimo data" neprieštarauja Konstitucijai. Ši bylos dalis
nutrauktina.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, 69 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-5748) prieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2004 m.
birželio 8 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 98-3626) prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių
administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-5748) neprieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalyje (2000 m. lapkričio 21 d.
redakcija; Žin., 2000, Nr. 102-3213) įtvirtinta taisyklė, kad
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas gali
tapti karjeros valstybės tarnautoju ne bendrais pagrindais,
taikomais asmenims, siekiantiems stoti į valstybinę tarnybą, o ex
lege, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1525 "Dėl Vyriausybės atstovo
Marijampolės apskričiai atleidimo" (Žin., 2003, Nr. 114-5156),
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas
Nr. 1526 "Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo"
(Žin., 2003, Nr. 114-5157), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003
m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527 "Dėl Vyriausybės atstovo
Šiaulių apskričiai atleidimo" (Žin., 2003, Nr. 114-5158),
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo
Nr. 1528 "Dėl Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo"
(Žin., 2003, Nr. 114-5159) 1 punktas, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529 "Dėl
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo" (Žin., 2003,
Nr. 114-5160), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio
10 d. nutarimo Nr. 1578 "Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių
apskričiai" (Žin., 2003, Nr. 116-5292) 1 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
6. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos
savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-5748) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad nurodymus organizacinės veiklos
klausimais Vyriausybės atstovui gali duoti Vyriausybės įgaliotas
ministras, 8 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin.,
2002, Nr. 127-5748) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Vyriausybės
atstovas Vyriausybės įgalioto ministro patvirtinta tvarka
pateikia informaciją apie savo veiklą, 9 straipsnio (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-5748) ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad kaip Vyriausybės atstovai vykdo savo
įgaliojimus, prižiūri ir Vyriausybės atstovų veiklą koordinuoja
Vyriausybės įgaliotas ministras, 11 straipsnio (2002 m. gruodžio
10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-5748) ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus
tvirtina Vyriausybės įgaliotas ministras, atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
7. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos
savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo
įstatymo (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-
5748) 2 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
8. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies (2002 m. gruodžio 10 d.
redakcija; Žin., 2002, Nr. 127-5750) nuostatos "Valstybės
tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai: <
> 5) pasibaigia <...>
Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia -
Valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130)
įsigaliojimo data" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis