Byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04
                            
            LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

                          NUTARIMAS
     DĖL  LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ  ĮSTATYMO,
     LIETUVOS   RESPUBLIKOS   MIŠKŲ   ĮSTATYMO,     LIETUVOS
     RESPUBLIKOS   ŽEMĖS  ĮSTATYMO,  LIETUVOS    RESPUBLIKOS
     VYRIAUSYBĖS  1995 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMU NR.   1608
     "DĖL STATYBŲ PRIVAČIOJE ŽEMĖJE REGLAMENTO PATVIRTINIMO"
     PATVIRTINTO   STATYBŲ  PRIVAČIOJE  ŽEMĖJE    REGLAMENTO
     NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,
     DĖL  LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ  ĮSTATYMO,
     LIETUVOS  RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO  NUOSTATŲ
     ATITIKTIES   LIETUVOS  RESPUBLIKOS  KONSTITUCIJOS    47
     STRAIPSNIO  ANTROJOJE  DALYJE  NUMATYTO  ŽEMĖS   SKLYPŲ
     ĮSIGIJIMO  NUOSAVYBĖN  SUBJEKTŲ,  TVARKOS,  SĄLYGŲ   IR
     APRIBOJIMŲ KONSTITUCINIO ĮSTATYMO (1996 M. BIRŽELIO  20
     D.  REDAKCIJA)  NUOSTATOMS,  TAIP  PAT  DĖL    LIETUVOS
     RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1995 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMU
     NR.  1608  "DĖL STATYBŲ PRIVAČIOJE  ŽEMĖJE   REGLAMENTO
     PATVIRTINIMO"  PATVIRTINTO  STATYBŲ PRIVAČIOJE   ŽEMĖJE
     REGLAMENTO  2  PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS   RESPUBLIKOS
     MIŠKŲ  ĮSTATYMO,  LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS   ĮSTATYMO
     NUOSTATOMS
     
                        2006 m. kovo 14 d.
                             Vilnius

     Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis  iš
Konstitucinio   Teismo  teisėjų  Armano  Abramavičiaus,     Tomos
Birmontienės,   Egidijaus  Kūrio,  Kęstučio  Lapinsko,     Zenono
Namavičiaus,  Ramutės  Ruškytės,  Vytauto  Sinkevičiaus,   Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
     sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
     dalyvaujant  suinteresuoto  asmens -  Lietuvos   Respublikos
Seimo atstovams Seimo nariui Antanui Bosui, Seimo Audito komiteto
sekretoriato  vyresniajam  patarėjui Pauliui Griciūnui ir   Seimo
kanceliarijos    Teisės   departamento   patarėjai       Neringai
Azguridienei, 
     suinteresuoto  asmens  - Lietuvos  Respublikos   Vyriausybės
atstovui  Lietuvos  Respublikos aplinkos ministerijos Teisės   ir
personalo departamento direktoriui Robertui Klovui,
     remdamasis  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei   105
straipsniais   ir  Lietuvos  Respublikos  Konstitucinio    Teismo
įstatymo 1 straipsniu bei 54 straipsnio 3 dalimi, viešame  Teismo
posėdyje  2006  m.  sausio  26  d. ir  2006  m.  vasario  28   d.
išnagrinėjo bylą Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 pagal:
     pareiškėjo  -  Lietuvos vyriausiojo administracinio   teismo
prašymą  ištirti,  ar  Lietuvos Respublikos  saugomų   teritorijų
įstatymo  5 straipsnio 1 dalis (1995 m. liepos 4 d.   redakcija),
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio  1
dalis  (2001  m. gruodžio 4 d. redakcija), Lietuvos   Respublikos
žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11
d.  redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos  Konstitucijos
47  straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų   įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų  konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui ir ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų  įstatymo
5  straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija),   Lietuvos
Respublikos  saugomų  teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7   dalis
(2001  m.  gruodžio  4  d.  redakcija)  neprieštarauja   Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto
žemės  sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų   ir
apribojimų  konstitucinio  įstatymo  (1996  m.  birželio  20   d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui;
     pareiškėjo - Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti,
ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9  straipsnio
2   dalies  8  punktas,  13  straipsnio  2  dalies  5     punktas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos miškų  įstatymo
8  straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995   m.
gruodžio  22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje  žemėje
reglamento  patvirtinimo" patvirtinto Statybų privačioje   žemėje
reglamento   2  punktas  neprieštarauja  Lietuvos     Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai;
     pareiškėjo - Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti,
ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio
9  dalis  neprieštarauja Lietuvos Respublikos  Konstitucijos   23
straipsniui,  29  straipsnio 1 daliai, ar  Lietuvos   Respublikos
žemės  įstatymo  18 straipsnio 10 dalis, 18 straipsnio 11   dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos miškų  įstatymo
4   straipsnio  3  dalis  neprieštarauja  Lietuvos    Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai;
     pareiškėjo  -  Švenčionių rajono apylinkės  teismo   prašymą
ištirti,  ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo   9
straipsnio 2 dalies 8 punktas (2001 m. gruodžio 4 d.  redakcija),
13  straipsnio  2  dalies  5  punktas (2001  m.  gruodžio  4   d.
redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2001 m. gruodžio  4
d.  redakcija)  ir  6 dalis (2001 m. gruodžio  4  d.   redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29  straipsnio  1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos   Vyriausybės
1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų  privačioje
žemėje  reglamento patvirtinimo" patvirtinto Statybų   privačioje
žemėje  reglamento 2 punktas neprieštarauja Lietuvos  Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
     Konstitucinio  Teismo  2005 m. kovo 24 d. sprendimu   minėti
prašymai  sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas  numeris  17/02-
24/02-06/03-22/04. 
     
     Konstitucinis Teismas
                            nustatė:
                                I
     1.  Pareiškėjas  -  Lietuvos  vyriausiasis   administracinis
teismas  nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi   bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti,  ar  Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio  1   dalis
(1995  m. liepos 4 d. redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo  31
straipsnio  1  dalis  (2001 m. gruodžio 4 d.  redakcija),   Žemės
reformos  įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11   d.
redakcija)  neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio  antrojoje
dalyje  numatyto  žemės  sklypų įsigijimo  nuosavybėn   subjektų,
tvarkos,  sąlygų  ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996   m.
birželio  20  d. redakcija; toliau - ir Konstitucinis   įstatymas
(1996  m.  birželio  20 d. redakcija)) 7 straipsnio 1  dalies   2
punktui  ir ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4   dalis
(1995  m. liepos 4 d. redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo  31
straipsnio   7   dalis  (2001  m.  gruodžio  4  d.     redakcija)
neprieštarauja  Konstitucinio  įstatymo (1996 m. birželio 20   d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
     2.  Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas  nagrinėjo
civilinę  bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė   ir
kreipėsi  į  Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar   Saugomų
teritorijų  įstatymo  9  straipsnio  2  dalies  8  punktas,    13
straipsnio  2  dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos   23
straipsniui,  29  straipsnio  1  daliai,  ar  Miškų  įstatymo   8
straipsnio  3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23  straipsniui,
29  straipsnio 1 daliai ir ar Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22  d.
nutarimu  Nr.  1608 "Dėl Statybų privačioje  žemėje   reglamento"
patvirtinto  Statybų  privačioje žemėje reglamento (toliau -   ir
Reglamentas)   2   punktas  neprieštarauja   Konstitucijos     23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
     3.  Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas  nagrinėjo
civilinę  bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė   ir
kreipėsi  į  Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar   Saugomų
teritorijų   įstatymo  31  straipsnio  9  dalis    neprieštarauja
Konstitucijos  23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, ar   Žemės
įstatymo  18  straipsnio  10  dalis,  18  straipsnio  11    dalis
neprieštarauja  Konstitucijos  23 straipsniui, 29  straipsnio   1
daliai  ir ar Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis  neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
     4.  Pareiškėjas  -  Švenčionių  rajono  apylinkės    teismas
nagrinėjo  civilinę  bylą. Teismas nutartimi  bylos   nagrinėjimą
sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas (2001
m.  gruodžio  4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5   punktas
(2001  m.  gruodžio  4 d. redakcija), 20 straipsnio 3  dalies   4
punktas  (2001  m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 6 dalis (2001   m.
gruodžio   4  d.  redakcija)  neprieštarauja  Konstitucijos    23
straipsniui,  29 straipsnio 1 daliai ir ar Reglamento 2   punktas
neprieštarauja  Konstitucijos  23 straipsniui, 29  straipsnio   1
daliai. 

                                II
     1.  Pareiškėjas  -  Lietuvos  vyriausiasis   administracinis
teismas  prašymą  grindžia  tuo, kad, pareiškėjo  manymu,   pagal
Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalį ir Konstitucinį įstatymą (1996
m.  birželio 20 d. redakcija) atitinkami juridiniai asmenys  turi
teisę įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės  sklypus,
reikalingus  jų  tiesioginei  veiklai  skirtiems  pastatams    ir
įrenginiams  statyti bei eksploatuoti; Konstituciniame   įstatyme
(1996  m. birželio 20 d. redakcija) nustatyta, kokių   kategorijų
žemės  minėti subjektai negali įsigyti: draudžiama įsigyti  inter
alia  valstybinių  parkų apsaugos zonose, valstybinių   rezervatų
apsaugos   zonose,   draustinių  apsaugos   zonose,     biosferos
monitoringo  teritorijų apsaugos zonose esančią žemę,   viešosios
paskirties  rekreacijos  teritorijų  žemę;  tačiau   ginčijamomis
Saugomų   teritorijų   įstatymo  ir  Žemės  reformos     įstatymo
nuostatomis   asmenų  nuosavybės  teisė  ribojama  labiau    negu
Konstituciniu  įstatymu (1996 m. birželio 20 d. redakcija),   nes
pagal  tuos  įstatymus  asmenys  negali  įsigyti  dar  ir    kitų
kategorijų žemės.
     2.  Pareiškėjas  - Molėtų rajono apylinkės teismas   prašymą
(prašymas  Nr. 29/02) grindžia tuo, kad Miškų įstatymo  nuostata,
kuria   Vyriausybei  ar  jos  įgaliotai  Aplinkos    ministerijai
nustatyta teisė reglamentuoti miško išteklių naudojimą  saugomose
teritorijose,  reiškia, jog nuosavybės teisė gali būti   ribojama
poįstatyminiu  teisės  aktu. Be to, pareiškėjo -  Molėtų   rajono
apylinkės teismo manymu, ginčijamose Saugomų teritorijų įstatymo,
Miškų  įstatymo,  Reglamento  nuostatose  įtvirtinti    ribojimai
taikomi tik tada, kai privačios žemės sklypas yra  valstybiniuose
draustiniuose,  valstybiniuose parkuose, tad tokių žemės   sklypų
savininkai traktuojami skirtingai nei žemės savininkai,  turintys
žemės  sklypus  ne valstybiniuose draustiniuose,   valstybiniuose
parkuose. 
     3.  Pareiškėjas  - Molėtų rajono apylinkės teismas   prašymą
(prašymas  Nr.  1/03)  grindžia  tuo,  kad  ginčijamose   Saugomų
teritorijų  įstatymo, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo   nuostatose
įtvirtinti  draudimai  dalyti  žemės sklypus taikomi  tada,   kai
privačios   žemės  sklypas  yra  valstybiniuose    draustiniuose,
valstybiniuose  parkuose. Šitaip, pareiškėjo nuomone,  atitinkami
žemės savininkai yra traktuojami skirtingai nei žemės savininkai,
turintys   žemės   sklypus  ne  valstybiniuose     draustiniuose,
valstybiniuose  parkuose. Be to, pareiškėjo manymu,   nustatytais
draudimais  dalyti žemės sklypą yra ribojama kreditoriaus   teisė
išieškoti iš skolininko skolą, nes išieškojimo negalima nukreipti
į bendrąja daline nuosavybe jam priklausančią žemės sklypo dalį.
     4. Pareiškėjas - Švenčionių rajono apylinkės teismas prašymą
grindžia tuo, kad, jo manymu, dėl ginčijamose Saugomų  teritorijų
įstatymo   nuostatose  įtvirtintų  draudimų,  ribojimų    statyti
statinius   gamtiniuose   ir   kompleksiniuose     draustiniuose,
valstybiniuose  parkuose,  paviršinio vandens telkinių   apsaugos
zonose  bei  sodybose, esančiose už pakrantės  apsaugos   juostos
ribų, ir, pareiškėjo teigimu, dėl Reglamento 2 punkte  įtvirtinto
apribojimo  statyti  tam tikrus pastatus miškų  ūkio   paskirties
žemėje  nuosavybės  teisės  yra ribojamos  labiau  negu   leidžia
Konstitucija,  įvairūs  savininkai  yra  pastatomi  į   nevienodą
teisinę padėtį, palyginti su kitais savininkais.
     

                               III
     Rengiant  bylą  Konstitucinio Teismo posėdžiui  buvo   gauti
suinteresuoto  asmens  - Seimo atstovų Seimo nario A.  Boso,   P.
Griciūno,  N.  Azguridienės,  taip pat  suinteresuoto  asmens   -
Vyriausybės  atstovo  R.  Klovo rašytiniai  paaiškinimai.   Juose
teigiama,  kad  ginčijami  teisės aktų  straipsniai  (jų   dalys)
neprieštarauja   Konstitucijai,   nes  nuosavybės  teisė     nėra
absoliuti, ji gali būti ribojama inter alia saugant mišką,  kitus
gamtos  objektus,  kraštovaizdį  nuo  žalingo  išorinio    ūkinės
veiklos,  taip pat kitos veiklos poveikio, o ginčijamu   teisiniu
reguliavimu  nustatyti  ribojimai, draudimai nėra   neproporcingi
šiam konstituciškai pagrįstam tikslui - viešajam interesui.

                                IV
     Rengiant  bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti   Lietuvos
Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A.  Boso,
Lietuvos  Respublikos  aplinkos ministro A.  Kundroto,   Lietuvos
Respublikos   teisingumo  ministro  V.  Markevičiaus,    Lietuvos
Respublikos   teisingumo   viceministro  G.   Švedo,     Lietuvos
Respublikos  žemės  ūkio viceministro J.  Kondroto,   Valstybinės
saugomų  teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos   aplinkos
ministerijos direktorės R. Baškytės, Europos teisės  departamento
prie  Lietuvos  Respublikos teisingumo ministerijos   generalinio
direktoriaus   D.   Kriaučiūno,  Lietuvos   Respublikos     Seimo
kanceliarijos  Teisės  departamento  direktoriaus  K.   Virkečio,
Lietuvos   Respublikos  Vyriausybės  kanceliarijos  Teisės     ir
teisėtvarkos  departamento  direktorės V. Baliūnienės,   Lietuvos
Respublikos  Vyriausybės kanceliarijos Aplinkos skyriaus  vedėjos
I.   Pilypienės,  Valstybinės  aplinkos  apsaugos     inspekcijos
viršininko  A. Daubaro, Vilniaus apskrities viršininko G.   Gibo,
Utenos  apskrities  viršininko  R.  Sargūno,  Vilniaus    regiono
aplinkos  apsaugos  departamento direktoriaus R.   Masilevičiaus,
Utenos  regiono  aplinkos apsaugos departamento direktoriaus   R.
Vyganto, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės  ir
administracinės  teisės katedros vedėjo prof. dr. A.   Marcijono,
šios  katedros  docento  dr.  B.  Sudavičiaus,  Mykolo    Romerio
universiteto  Valstybinio valdymo fakulteto dekano prof.   habil.
dr.  V.  Pauliko, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos   V.
Valeckaitės,  Lietuvos  miško  savininkų  asociacijos    valdybos
pirmininko  A.  Gaižučio, Privačių miškų  savininkų   asociacijos
direktoriaus G. Kadžiulio rašytiniai paaiškinimai.

                                V
     1.  Konstitucinio  Teismo posėdyje suinteresuoto  asmens   -
Seimo   atstovai  Seimo  narys  A.  Bosas,  P.  Griciūnas,     N.
Azguridienė, taip pat suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas
R.  Klovas  iš esmės pakartojo savo rašytiniuose   paaiškinimuose
išdėstytus argumentus.
     2.  Konstitucinio  Teismo  posėdyje  kalbėjo   specialistai:
Aplinkos  ministerijos  Gamtos  apsaugos  departamento    Saugomų
teritorijų skyriaus vedėjas A. Klimavičius, Aplinkos ministerijos
Miškų departamento direktorius V. Vaičiūnas, Valstybinės  saugomų
teritorijų  tarnybos  prie  Aplinkos ministerijos  direktorė   R.
Baškytė, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Teisės skyriaus vedėja D. Remeikytė.

     Konstitucinis Teismas
                          konstatuoja:
                                I
     1.  Pareiškėjas  -  Lietuvos  vyriausiasis   administracinis
teismas   prašo  ištirti,  ar  Saugomų  teritorijų  įstatymo    5
straipsnio 1 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija), šio  įstatymo
31  straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija),   Žemės
reformos  įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11   d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20  d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir ar   Saugomų
teritorijų  įstatymo  5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4   d.
redakcija), šio įstatymo 31 straipsnio 7 dalis (2001 m.  gruodžio
4  d.  redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996   m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
     Iš pareiškėjo - Lietuvos vyriausiojo administracinio  teismo
prašymo  argumentų,  kitos šios konstitucinės  justicijos   bylos
medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių: 
     - ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių  parkų
rezervatų  <...>  žemė  yra valstybės  nuosavybė"   neprieštaravo
Konstitucinio  įstatymo  (1996  m. birželio 20 d.  redakcija)   7
straipsnio 1 dalies 2 punktui; 
     -  ar  Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio  1   dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų <...>  žemė
yra  išimtinė  valstybės nuosavybė" neprieštaravo   Konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui;
     - ar Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001  m.
gruodžio  11  d.  redakcija)  nuostata  "Valstybinių  parkų    ir
valstybinių  draustinių  teritorijose privačion nuosavybėn   gali
būti  parduodami  tik  namų valdų, asmeninio ūkio  ir   sodininkų
bendrijų  žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų  įsiterpę
žemės  ūkio  veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha   žemės
plotai" neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20
d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
     2.  Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas  (prašymas
Nr.  29/02)  prašo  ištirti, ar Saugomų  teritorijų  įstatymo   9
straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio 2 dalies 5  punktas,
Miškų  įstatymo  8  straipsnio 3 dalis ir Reglamento  2   punktas
neprieštarauja  Konstitucijos  23 straipsniui, 29  straipsnio   1
daliai.
     Iš  pareiškėjo  -  Molėtų rajono apylinkės  teismo   prašymo
(prašymas  Nr.  29/02)  argumentų matyti, kad  pareiškėjui   kilo
abejonių:
     - ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001
m.   gruodžio   4  d.  redakcija)  nuostata   "Gamtiniuose     ir
kompleksiniuose  draustiniuose  draudžiama: <...> 8) statyti   su
draustinio  steigimo  tikslais nesusijusius statinius,   išskyrus
pastatus  esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę   buvusių
statinių  ir  (ar) sodų liekanų arba kai sodybos  yra   pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip  pat  vietas,  nustatytas draustinių tvarkymo  planuose   ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti  pastatus
ar  didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip  15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m.  gruodžio
4  d.  redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose   draudžiama:
<...>  5)  statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio   ir
kitus  pastatus  ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių   nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo  šių
šlaitų  viršutinės  bei  apatinės briaunos,  statyti   statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>"  neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
     - ar Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2001 m.  balandžio
10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų  lankymą
ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose  reglamentuoja
inter  alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami  Vyriausybės
ar   jos   įgaliotos  Aplinkos   ministerijos,     neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
     -  ar  Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio   paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų  reikia
miškų ūkio veiklai" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1,
2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     3.  Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas  (prašymas
Nr.  1/03)  prašo  ištirti, ar Saugomų  teritorijų  įstatymo   31
straipsnio  9  dalis, Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis,   18
straipsnio  11  dalis  ir Miškų įstatymo 4  straipsnio  3   dalis
neprieštarauja  Konstitucijos  23 straipsniui, 29  straipsnio   1
daliai. 
     Iš  pareiškėjo  -  Molėtų rajono apylinkės  teismo   prašymo
(prašymas  Nr.  1/03)  argumentų matyti,  kad  pareiškėjui   kilo
abejonių,  ar Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9   dalis
(2001  m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės įstatymo 18  straipsnio
10  dalis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija), 11 dalis (2001  m.
rugpjūčio 3 d. redakcija) ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 3  dalis
(2001 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja  Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     4.  Pareiškėjas - Švenčionių rajono apylinkės teismas  prašo
ištirti,  ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies  8
punktas, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 20 straipsnio 3 dalies
4  punktas  ir  6  dalis  (2001  m.  gruodžio  4  d.   redakcija)
neprieštarauja  Konstitucijos  23 straipsniui, 29  straipsnio   1
daliai ir ar Reglamento 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
     Iš  pareiškėjo - Švenčionių rajono apylinkės teismo  prašymo
argumentų matyti, kad jam kilo abejonių:
     - ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001
m.   gruodžio   4  d.  redakcija)  nuostata   "Gamtiniuose     ir
kompleksiniuose  draustiniuose  draudžiama: <...> 8) statyti   su
draustinio  steigimo  tikslais nesusijusius statinius,   išskyrus
pastatus  esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę   buvusių
statinių  ir  (ar) sodų liekanų arba kai sodybos  yra   pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip  pat  vietas,  nustatytas draustinių tvarkymo  planuose   ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti  pastatus
ar  didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip  15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m.  gruodžio
4  d.  redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose   draudžiama:
<...>  5)  statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio   ir
kitus  pastatus  ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių   nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo  šių
šlaitų  viršutinės  bei  apatinės briaunos,  statyti   statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20  straipsnio
3  dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata  "Paviršinio
vandens  telkinių  apsaugos zonose draudžiama: <...>  4)   keisti
esamą  užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant   statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar)  sodų  liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos  vietovės   ar
kituose  planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),   išskyrus
atvejus,  numatytus teritorijų planavimo dokumentuose", 6   dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
     -  ar  Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio   paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų  reikia
miškų ūkio veiklai" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1,
2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.

                                II
     1.  Šioje  konstitucinės justicijos byloje  yra   ginčijami,
inter alia atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29
straipsnio   1  daliai  atžvilgiu,  teisės  aktai  (jų    dalys),
reglamentuojantys santykius, susijusius su žemės, miškų,  vandens
telkinių,  taip pat ir esančių saugomose teritorijose,  nuosavybe
ir teisiniu režimu. 
     2 . Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija,
kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos  stabilumas
yra  tokia  jos  savybė, kuri kartu su kitomis  (inter  alia   ir
pirmiausia su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine  galia)
konstitucinį  teisinį  reguliavimą  skiria nuo  žemesnės   galios
teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo.  Kita
vertus, Konstitucijos stabilumas nepaneigia galimybės daryti  jos
pataisas,  kai  tai  yra  objektyviai  būtina.  Paminėtina,   kad
Konstitucijoje yra nustatyta sunkesnė, sudėtingesnė, palyginti su
konstituciniais  ir  paprastaisiais  įstatymais,    Konstitucijos
pataisų darymo tvarka. 
     3.  Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės  principas
suponuoja  jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo  2001
liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13
d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tai  pasakytina
ir   apie   Konstitucinio   Teismo   jurisprudenciją,     kurioje
formuluojama   oficiali   konstitucinė   doktrina,      aiškinami
Konstitucijos  principai  bei  normos,  atskleidžiamos    įvairių
konstitucinių  nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio  santykis,
konstitucinių   vertybių  pusiausvyra,  konstitucinio    teisinio
reguliavimo,  kaip  vienos visumos, esmė. Tirdamas  teisės   aktų
atitiktį  aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucinis  Teismas
plėtoja   savo  ankstesniuose  aktuose  pateiktą    Konstitucijos
nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos  konstitucinės
justicijos   bylos  tyrimui  būtinus  Konstitucijoje    nustatyto
teisinio  reguliavimo  aspektus  (Konstitucinio Teismo  2003   m.
gegužės  30  d.,  2004 m. liepos 1 d., 2004 m.  gruodžio  13   d.
nutarimai).    
     4. Konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas nereiškia,  kad
konstitucinė  doktrina  negali būti koreguojama,  jos   nuostatos
reinterpretuojamos. 
     Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad
reinterpretuoti  oficialias konstitucines doktrinines   nuostatas
(koreguoti oficialią konstitucinę doktriną) yra (arba gali  būti)
būtina  inter  alia tais atvejais, kai yra padaromos   atitinkamų
Konstitucijos   straipsnių  (jų  dalių)  pataisos.    Įsigaliojus
Konstitucijos  pataisai, kuria yra pakeičiama (arba  panaikinama)
kuri  nors  iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t.   y.
kurias   aiškinant)   buvo  suformuluota   ankstesnė     oficiali
konstitucinė   doktrina   (atitinkamu  konstitucinio     teisinio
reguliavimo  klausimu), Konstitucinis Teismas pagal  Konstituciją
turi   išimtinius   įgaliojimus   konstatuoti,   ar     aiškinant
Konstituciją  dar  galima  remtis (ir  kokiu  mastu)   ankstesnių
Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota
oficialia  konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis   (ir
kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m.
sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimai).
     Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs,
kad  Konstitucijos,  kuri yra vientisas aktas  (Konstitucijos   6
straipsnio  1  dalis), nuostatos yra tarpusavyje  susijusios   ir
sudaro  darnią  sistemą,  kad  tarp  Konstitucijoje    įtvirtintų
vertybių  yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos  nuostatos
negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios
nors  kitos  konstitucinės  nuostatos  turinys,  nes  taip   būtų
iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė,  pažeista
Konstitucijoje  įtvirtintų vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant  į
tai konstatuotina, kad reinterpretuoti oficialius  konstitucinius
doktrininius   teiginius   (koreguoti  oficialią     konstitucinę
doktriną)  gali  būti  būtina ir tada, kai  yra  padaroma   tokia
Konstitucijos  pataisa  (pakeičiama arba panaikinama  tam   tikra
Konstitucijos  nuostata,  arba Konstitucijoje įtvirtinama   nauja
nuostata),   kuria   yra  iš  esmės  pakoreguojamas     visuminio
konstitucinio  teisinio  reguliavimo  turinys,  nors  būtent   ta
Konstitucijos  nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią  aiškinant)
tam  tikru  konstitucinio  teisinio  reguliavimo  klausimu   buvo
suformuluota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina,  formaliai
ir  nėra  pakeičiama.  Tokiais atvejais  išimtinius   įgaliojimus
konstatuoti,  ar  aiškinant Konstituciją dar galima  remtis   (ir
kokiu  mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir  kaip
visuma, ir atskirai kiekvienu konstitucinio teisinio  reguliavimo
klausimu),  ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip  pat
turi tik Konstitucinis Teismas.
     5.  Pažymėtina,  kad  teisės  aktai,  kuriuose    nustatytas
teisinis  reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje  yra
ginčijamas atitikties Konstitucijai atžvilgiu, buvo išleisti  tuo
metu,  kai  Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996   m.
birželio  20  d.  redakcija. Kai kurie iš šių  aktų  (jų   dalių)
tebegaliojo  ir šios konstitucinės justicijos bylos   nagrinėjimo
metu,  t. y. tuo metu, kai pakeistas Konstitucijos 47  straipsnis
buvo išdėstytas 2003 m. sausio 23 d. redakcija.
     6.  Tad  šiame  Konstitucinio  Teismo  nutarime   oficialios
konstitucinės  doktrinos nuostatos yra formuluojamos taip,   kaip
jos  turėjo  būti formuluojamos tuo metu, kai  Konstitucijos   47
straipsnis  buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija,  t.
y.  iki šio Konstitucijos straipsnio pakeitimo ir išdėstymo  2003
m. sausio 23 d. redakcija; šių oficialios konstitucinės doktrinos
nuostatų  turinį  bei sistemines sąsajas su kitomis   nuostatomis
lemia  Konstitucijos  47  straipsnio  (1996 m.  birželio  20   d.
redakcija) turinys.
     Kita   vertus,  konstitucinės  jurisprudencijos  bei    joje
formuluojamos konstitucinės doktrinos tęstinumas ir Konstitucinio
Teismo  išimtiniai  konstituciniai įgaliojimai  konstatuoti,   ar
aiškinant  Konstituciją  dar  galima  remtis  (ir  kokiu   mastu)
ankstesnių  Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio  Teismo
suformuluota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau  negalima
remtis  (ir kokiu mastu), suponuoja tai, kad kiekvienąkart,   kai
dėl tam tikrų Konstitucijos pataisų reikia reinterpretuoti kurias
nors  oficialias konstitucines doktrinines nuostatas   (koreguoti
oficialią  konstitucinę  doktriną),  Konstitucinis  Teismas   tai
eksplicitiškai  nurodo  ir  deramai  (aiškiai  ir    racionaliai)
argumentuoja atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.
     Taigi ta aplinkybė, kad šiame Konstitucinio Teismo  nutarime
oficialios  konstitucinės doktrinos nuostatos yra   formuluojamos
taip,   kaip  jos  turėjo  būti  formuluojamos  tuo  metu,    kai
Konstitucijos  47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio  20
d.  redakcija,  savaime nereiškia, kad oficialiai   konstitucinei
doktrinai atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo  klausimu
nėra  būdingas  tęstinumas; priešingai, jeigu apie  tų   nuostatų
koregavimą (reinterpretavimą) nėra eksplicitiškai nurodyta  šiame
Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad tos doktrininės
nuostatos  išlieka  - jomis privalu remtis ir  Konstitucijos   47
straipsnį išdėsčius 2003 m. sausio 23 d. redakcija.   
     7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje  teisės
aktai  (jų dalys) ginčijami inter alia  atitikties  Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies atžvilgiu. 
     Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuosavybė
neliečiama,  23  straipsnio  2 dalies nuostata,  kad   nuosavybės
teises  saugo  įstatymai, Konstitucijos 29 straipsnio  1   dalies
nuostata,   kad   įstatymui,   teismui  ir   kitoms     valstybės
institucijoms  ar  pareigūnams visi asmenys  lygūs,   aiškintinos
kituose  Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), inter alia   46
straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 47 straipsnyje (ir tokiame, koks  buvo
išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, ir tokiame, koks yra
išdėstytas  2003  m.  sausio 23 d. redakcija), 53  straipsnio   3
dalyje,  54  straipsnyje,  128  straipsnio  2  dalyje   nustatyto
konstitucinio   teisinio   reguliavimo  kontekste,   taip     pat
atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus principus, inter  alia
į konstitucinį teisinės valstybės principą.
     8.   Konstitucinis  Teismas  savo  aktuose  yra  ne    kartą
konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir
2  dalyse)  yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir   apsauga.
Pagal  Konstituciją  savininkas turi teisę su jam   priklausančiu
turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus  įstatymu,
naudoti  savo  turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu,   kuriuo
nepažeidžiamos  kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys  turi
nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir
saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų  pažeidimų.
Įstatymai  turi saugoti visų savininkų, taigi ir valstybės  (kaip
visos  visuomenės  organizacijos) bei  savivaldybių,   nuosavybės
teises. 
     9.  Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti,   ji
gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio,  dėl
padarytų  teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei  būtino
ir  konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės  teises
visais  atvejais  turi būti laikomasi šių sąlygų: ji  gali   būti
ribojama  tik  remiantis  įstatymu; ribojimai turi  būti   būtini
demokratinėje  visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų  teises
bei  laisves,  Konstitucijoje įtvirtintas vertybes,    visuomenei
būtinus  konstituciškai  svarbius  tikslus;  turi  būti   paisoma
proporcingumo principo. 
     10.  Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji  įpareigoja
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d.,
2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės  13
d. nutarimai).
     Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas,  konstituciniai
teisingumo,   protingumo,   proporcingumo   principai,      kitos
Konstitucijos   nuostatos  suponuoja  tai,  kad    Konstitucijoje
įtvirtinti  nuosavybės  neliečiamumas ir subjektinių   nuosavybės
teisių  apsauga  negali  būti  interpretuojami  kaip    pagrindas
savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam  interesui,
kitų   asmenų   teisėms,  laisvėms  ir  teisėtiems     interesams
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). 
     11.  Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos   kontekste
pažymėtina,  kad  žemė,  miškai, parkai, vandens  telkiniai   yra
ypatingi  nuosavybės  teisės objektai, nes žemės, miškų,   parkų,
vandens  telkinių  tinkamas  naudojimas ir apsauga  yra   žmogaus
egzistavimo,  žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos   sąlyga,
tautos  gerovės  pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali   gamtinė
aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip  pat
ypač   vertingos  vietovės  yra  visuotinę  reikšmę     turinčios
nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus
naudojimo  ir  gausinimo užtikrinimas - tai viešasis   interesas,
kurį   garantuoti   yra   valstybės   konstitucinė      priedermė
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). 
     Konstitucijos   54  straipsnyje  nustatyta,  kad    valstybė
rūpinasi  natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir   augalijos,
atskirų  gamtos  objektų  ir  ypač  vertingų  vietovių   apsauga,
prižiūri,  kad  su saiku būtų naudojami, taip pat  atkuriami   ir
gausinami  gamtos  ištekliai (1 dalis), kad įstatymu   draudžiama
niokoti  žemę,  jos  gelmes, vandenis, teršti vandenis  ir   orą,
daryti  radiacinį  poveikį  aplinkai bei skurdinti  augaliją   ir
gyvūniją  ( 2 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal  Konstitucijos
53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti
aplinką nuo kenksmingų poveikių.
     12.  Iš  Konstitucijos kylančias nuostatas,  kad   nuosavybė
įpareigoja  ir  kad nuosavybės teisė nėra  absoliuti,   aiškinant
kartu  su  Konstitucijos 54 straipsniu konstatuotina,  kad   visi
žemės  sklypų,  miškų, vandens telkinių savininkai,   valdytojai,
naudotojai  privalo  paisyti konstitucinio  natūralios   gamtinės
aplinkos   apsaugos   imperatyvo,  saugoti   gamtinę     aplinką,
nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai. 
     Valstybė,  turėdama konstitucinę priedermę veikti taip,  kad
būtų  garantuota  natūralios  gamtinės  aplinkos,  gyvūnijos   ir
augalijos,  atskirų  gamtos  objektų ir ypač  vertingų   vietovių
apsauga,  gamtos  išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas   bei
gausinimas,  gali įstatymais nustatyti tokį teisinį  reguliavimą,
kad  būtų  ribojamas  atskirų gamtos  aplinkos  objektų   (gamtos
išteklių)  naudojimas,  o tam tikri teisinių santykių   subjektai
būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų
veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). 
     13.  Konstitucijos  46 straipsnio 3 dalyje  nustatyta,   kad
valstybė  reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų   bendrai
tautos  gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti  ir
teisės  aktais  reglamentuojant santykius, susijusius su   žemės,
miškų,  vandens  telkinių, taip pat ir esančių  ypač   vertingose
vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse. 
     Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2005 m. gegužės 13  d.
nutarime   yra  konstatavęs  Konstitucinis  Teismas,     siekdama
užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir  augalijos,
atskirų  gamtos  objektų apsaugą bei gamtos  išteklių   racionalų
naudojimą,  atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama   ūkinę
veiklą,  gali  nustatyti  specifines  ūkinės  veiklos    sąlygas,
procedūras,  kontrolės  priemones,  taip pat tam  tikrus   ūkinės
veiklos,  susijusios  su atitinkamų gamtos  išteklių   naudojimu,
ribojimus  ir  draudimus; valstybė, reguliuodama  su   natūralios
gamtinės  aplinkos  ir  jos  objektų  apsauga,  gamtos   išteklių
naudojimu,  atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip  pat
ir  ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos  išteklių)
naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių  subjektus
atitinkamai  veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų,   yra
saistoma    konstitucinio   socialinės   darnos       imperatyvo,
Konstitucijoje    įtvirtintų   teisingumo,   protingumo       bei
proporcingumo  principų, inter alia tokiais atvejais, kai   šiais
ribojimais   ar   įpareigojimais  yra  įsiterpiama   į     asmens
konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą. 
     14.  Teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius  su
žemės,  miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių  ypač
vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, būtina  atsižvelgti
į  tai,  kad  minėti objektai yra labai įvairūs.  Tai   suponuoja
minėtų   santykių  diferencijuotą  teisinį  reguliavimą,    kurio
pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos. 
     Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47  straipsnio
1  dalyje  (1992  m.  spalio  25 d.,  1996  m.  birželio  20   d.
redakcijos) buvo expressis verbis nurodyti žemė, vidaus vandenys,
miškai,  parkai.  Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje (1992   m.
spalio  25  d.  redakcija),  4 dalyje (1996 m.  birželio  20   d.
redakcija), 1 dalyje (2003 m.  sausio 23 d. redakcija)  expressis
verbis  nurodyti  inter alia žemės gelmės, valstybinės   reikšmės
vidaus  vandenys,  miškai, parkai. Konstitucijos 54   straipsnyje
expressis verbis nurodytos ir ypač vertingos vietovės.
     Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 47 straipsnio 2  dalyje
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo expressis verbis nurodyti
ne  žemės  ūkio paskirties žemės sklypai. Nors Konstitucijos   47
straipsnyje (2003 m.  sausio 23 d. redakcija) nuostatos,  kurioje
būtų  eksplicitiškai  minima ne žemės ūkio paskirties  žemė   (ar
kokios  nors  kitos  paskirties  žemė),  nebeliko,   Konstitucija
nedraudžia žemės, kitų gamtinės aplinkos objektų skirstyti  pagal
įvairius  kriterijus,  inter alia pagal naudojimo paskirtį.   Tai
turi  būti  daroma atsižvelgiant į atitinkamų  gamtinių   objektų
savybes, kitus gamtinės aplinkos veiksnius. 
     Diferencijuotai  reguliuodamas  santykius,  susijusius    su
žemės,  miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių  ypač
vertingose  vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų  leidėjas
gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus  priskirti
tam  tikroms  rūšims  (kategorijoms),  nustatyti  tokių   objektų
teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos
veiklos  sąlygas,  apribojimus, draudimus.  Minėti   apribojimai,
draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
     15.  Pagal  Konstituciją  žemė,  miškai,  parkai,    vandens
telkiniai,  taip pat ir esantys ypač vertingose vietovėse,   gali
nuosavybės  teise priklausyti įvairiems subjektams -   valstybei,
savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims.
     16.  Pagal  Konstitucijos  47 straipsnio 4  dalį  (1996   m.
birželio  20  d. redakcija), Konstitucijos 47 straipsnio 1   dalį
(2003 m. sausio 23 d. redakcija) inter alia valstybinės  reikšmės
vidaus  vandenys, miškai, parkai priklauso Lietuvos   Respublikai
išimtine nuosavybės teise. 
     Ši  konstitucinė  nuostata reiškia, kad  nurodyti   objektai
nuosavybės  teise  gali priklausyti tik valstybei,  išskyrus   iš
pačios   Konstitucijos   kylančias   išimtis;   valstybė     (jos
institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais
remiantis  minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų   kitų
subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija
tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
     Kita  vertus,  tai,  kad  tam  tikri  valstybinės   reikšmės
objektai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine  nuosavybės
teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad
atitinkami  objektai,  priklausę nuosavybės teise  tam   tikriems
asmenims  ir  vėliau pripažinti turinčiais  valstybinę   reikšmę,
būtinai  turi būti paimti valstybės nuosavybėn. Šiame   kontekste
paminėtina,  kad    pagal  Konstitucijos 23  straipsnio  3   dalį
nuosavybė  gali  būti  paimama  tik  įstatymo  nustatyta   tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. 
     17.  Pabrėžtina,  kad  ne kiekvienas objektas  (inter   alia
gamtos objektas), kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, yra
traktuotinas   kaip  turintis  valstybinę  reikšmę.  Taip     pat
pažymėtina,  kad vidaus vandenimis, miškais, parkais,  turinčiais
valstybinę  reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei  išimtine
nuosavybės  teise,  galima  pripažinti  ne  bet  kokius    vidaus
vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra
tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra  toks
primygtinis,  kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę   reikšmę
kiltų grėsmė jų išsaugojimui.
     Atsižvelgiant į valstybinės reikšmės vidaus vandenų,  miškų,
parkų  ypatingą  išliekamąją  vertę,  būtinybę  juos    išsaugoti
ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis
šiais objektais ir juos išsaugoti.
     Žemės,  miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir  esančių
ypač  vertingose  vietovėse, pripažinimas turinčiais   valstybinę
reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objektų priežiūra,
apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant
į  minėtų  objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą,   būtinybę
juos išsaugoti ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti  su
kitais  objektais,  įstatymu  gali  būti  nustatytas   specialus,
ypatingas teisinis režimas.
     Pažymėtina,  kad  valstybė pagal Konstituciją turi   pareigą
rūpintis  ir  tais valstybinės reikšmės gamtos objektais,   kurie
nuosavybės  teise priklauso ne valstybei, bet kitiems   asmenims,
užtikrinti   jų  apsaugą.  Ši  valstybės  pareiga  negali    būti
interpretuojama  kaip  atleidžianti  atitinkamų  gamtos   objektų
savininkus  nuo  pareigos patiems prisidėti prie  minėtų   gamtos
objektų  išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams   nustatyto
teisinio režimo.
     18.  Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje vartojama   sąvoka
"ypač  vertingos  vietovės".  Tokiose vietovėse gamtos  ir   kiti
objektai  gali  nuosavybės  teise  priklausyti  labai   įvairiems
subjektams:  valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir   fiziniams
asmenims. Kai kurie iš šių objektų, o ypatingais atvejais -  visi
tam  tikroje vietovėje esantys objektai, gali turėti   valstybinę
reikšmę.
     19.  Ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios.   Tai
gali  lemti  jų teisinio režimo ypatumus, jose  esančių   objektų
apsaugos  būdus,  veiklos  tose  vietovėse  sąlygas,   ribojimus,
draudimus.  Tokie  ribojimai, draudimai gali būti taikomi   inter
alia  ūkinei  veiklai,  statyboms tose vietovėse, taip  pat   bet
kokiai   kitai   veiklai,  dėl  kurios  gali   būti     pakeistas
kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir
pan. 
     Pabrėžtina,   kad  minėti  ribojimai,  draudimai,    kuriais
siekiama  užtikrinti  ypač vertingų vietovių apsaugą  -   viešąjį
interesą,  gali  ir  turi  būti nustatomi ne  tik  valstybei   ir
savivaldybėms,  kaip atitinkamų objektų, esančių ypač  vertingose
vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų  savininkams
bei  naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi  gali
būti  nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam  tikra
apimtimi  yra  įsiterpiama  į visų, taip pat ir  privačių   žemės
sklypų,  miškų,  parkų, vandens telkinių,  savininkų   nuosavybės
teises. 
     Ypač  pabrėžtina, kad visi minėti ribojimai, draudimai  turi
būti  konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų   asmenų
teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.
     20.  Konstitucijoje  įtvirtinta valstybės pareiga   rūpintis
natūralios  gamtinės  aplinkos,  atskirų  gamtos  objektų,   ypač
vertingų  vietovių  apsauga, aiškinama  Konstitucijos   nuostatų,
įtvirtinančių  nuosavybės  teisių apsaugą, visuomenės ir   asmens
interesų derinimą, teisėtumą ir teisingumą, kontekste, įpareigoja
įstatymų  leidėją  numatyti  teisinę  atsakomybę  už    nustatytų
ribojimų,  draudimų  nepaisymą,  natūralios  gamtinės   aplinkos,
atskirų  gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio   režimo
pažeidimus. 
     Pabrėžtina  ir  tai, kad teisinėje valstybėje  negali   būti
nepaisoma  bendrojo  teisės principo, kad niekas  negali   turėti
naudos  iš  savo  padaryto teisės  pažeidimo.  Tad   Konstitucija
netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, inter  alia
tokiam,  kuriam  pritaikyta  sankcija (jis  buvo  nubaustas)   už
nustatytų  ribojimų,  draudimų  nepaisymą,  natūralios   gamtinės
aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio
režimo  pažeidimus, teisės aktais nėra nustatyta pareiga  atkurti
tai,  kas  buvo  sunaikinta, suniokota,  nuskurdinta,   nualinta,
užteršta  ar kitaip pažeista.  Tokių teisės pažeidimų  padariniai
jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti
(legalizuoti)   vėliau  priimtais  kokių  nors  institucijų    ar
pareigūnų sprendimais.
     21. Iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos,  kad
valstybinio  turto  valdymo,  naudojimo  ir  disponavimo   tvarką
nustato  įstatymas, Konstitucijoje įtvirtinto teisinės  valstybės
principo,  konstitucinio  principo,  kad  nuosavybė   įpareigoja,
Konstitucijos  23  straipsnio 2 dalies, pagal  kurią   nuosavybės
teises   saugo  įstatymai,  kitų  Konstitucijos  nuostatų    kyla
reikalavimas  tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti.  Valstybės
turtas turi būti tvarkomas racionaliai. 
     Minėtus konstitucinius imperatyvus susiejus su Konstitucijos
54  straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis  natūralios
gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių
apsauga  konstatuotina,  kad jei gamtos objektai,  esantys   ypač
vertingose  vietovėse,  nuosavybės teise priklauso valstybei,   -
nesvarbu,  ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais,   ar
ne,  -  jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn  tik   tuo
atveju  (ir  tik  taip), kai tai  yra  konstituciškai   pagrįsta.
Paminėtina, kad tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia
toks  teisinis  reguliavimas,  kai  valstybei  nuosavybės   teise
priklausantys  ypač  vertingose vietovėse esantys žemė,   miškai,
parkai,  vandens  telkiniai  gali  būti  perduoti  kuriems   nors
subjektams  nuosavybėn  neatlygintinai arba už nepagrįstai   mažą
kainą,  taip  pat  toks  teisinis  reguliavimas,  kai   valstybei
nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse  esantys
žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai gali būti perleisti  kitų
asmenų nuosavybėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine
natūra,  t.  y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisės į   ypač
vertingose  vietovėse  esantį  objektą, -  žemę,  mišką,   parką,
vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą.
     22.  Iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatos,  kad
nuosavybės  teises  saugo  įstatymai, 128  straipsnio  2   dalies
nuostatos,   kad   valstybinio  turto  valdymo,  naudojimo     ir
disponavimo  tvarką nustato įstatymas, 54 straipsnio   nuostatos,
kad  valstybė  privalo  rūpintis natūralios  gamtinės   aplinkos,
atskirų  gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, iš  kitų
Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad atitinkamos  apsaugos
priemonės,  įskaitant visus nuosavybės teisės bei ūkinės  veiklos
laisvės ribojimus, draudimus, turi būti nustatytos įstatymu. 
     23.  Teisės  aktais reguliuojant santykius,  susijusius   su
žemės,  miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių  ypač
vertingose  vietovėse,  nuosavybe,  naudojimu,  būtina    paisyti
Konstitucijos  normų  ir  principų,  inter  alia    konstitucinio
teisinės  valstybės  principo. Minėtas  konstitucinis   principas
suponuoja   visų   teisės   aktų   hierarchiją   ir     neleidžia
poįstatyminiais  teisės  aktais reguliuoti santykių, kurie   turi
būti  reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais  teisės
aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų  su
nustatytuoju  įstatyme,  nebūtų grindžiamas įstatymais.   Minėtas
konstitucinis  principas  taip  pat įpareigoja  paisyti   teisėtų
lūkesčių,  užtikrinti  jų  apsaugą,  nepažeisti    proporcingumo,
protingumo,   teisingumo  reikalavimų.  Konstitucinis    teisinės
valstybės  principas  neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje,   inter
alia  jos  29  straipsnyje,  įtvirtinto  asmenų   lygiateisiškumo
principo.
     24.  Pažymėtina  ir tai, kad tais atvejais, kai tam   tikros
vietovės  įstatymo  nustatyta  tvarka  yra  pripažįstamos    ypač
vertingomis  ir  (arba)  jose esantys  atskiri  gamtos   objektai
pripažįstami  saugotinais,  valstybei  gali  atsirasti    pareiga
atlyginti  savininkams  praradimus,  kuriuos  jie  patiria    dėl
pasikeitusio  atitinkamų  vietovių  ir  (arba)  gamtos    objektų
teisinio režimo.
     

                               III
     1.  Šioje  konstitucinės  justicijos byloje  įstatymai   (jų
dalys)  yra ginčijami inter alia dėl atitikties Konstitucijos  47
straipsnio  antrojoje  dalyje  numatyto žemės  sklypų   įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstituciniam
įstatymui (1996 m. birželio 20 d. redakcija). 
     2. Pagal Konstituciją konstituciniai yra: 1)  konstituciniai
įstatymai,   tiesiogiai  nurodyti  Konstitucijoje  ir     priimti
Konstitucijos  69  straipsnio  3  dalyje  nustatyta  tvarka;   2)
konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą
ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
     Tai,  kad  kai  kurie konstituciniai  įstatymai  gali   būti
tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo  konstitucinę
pareigą   šiuos   konstitucinius  įstatymus   priimti     paisant
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės
visų  Seimo  narių  balsų daugumos reikalavimo,  o  juos   keisti
paisant  ne  mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių  balsų   daugumos
reikalavimo  (Konstitucinio  Teismo  2002  m.  gruodžio  24    d.
nutarimas).
     Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų  sistemoje
lemia  pati  Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali   būti
keičiami  ar  panaikinami  įstatymais.  Taip  užtikrinama,    kad
konstituciniais  įstatymais sureguliuoti visuomeniniai  santykiai
įstatymais  nebus  reguliuojami  kitaip, kad  bus   garantuojamas
didesnis  konstituciniais  įstatymais reguliuojamų   visuomeninių
santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d.,
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). 
     3. Seimo 1996 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos
Konstitucijos  47 straipsnio papildymo įstatymu Konstitucijos  47
straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta,  kad
savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat  tiems
ūkinę  veiklą  Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams,   kurie
nustatyti  konstitucinio  įstatymo  pagal  Lietuvos   Respublikos
pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus,
gali  būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio  paskirties
žemės  sklypus,  reikalingus  jų tiesioginei  veiklai   skirtiems
pastatams  ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti; tokio  sklypo
įsigijimo  nuosavybėn  tvarką,  sąlygas  ir  apribojimus   turėjo
nustatyti  konstitucinis įstatymas. Minėta Konstitucijos  pataisa
įsigaliojo 1996 m. liepos 21 d. 
     Taigi pagal tuometinį konstitucinį reguliavimą Seimas turėjo
pareigą   išleisti   konstitucinį  įstatymą,     reglamentuojantį
Konstitucijos  47  straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio  20   d.
redakcija) nurodytus santykius.
     4.  Įgyvendindamas  Konstitucijos  47 straipsnio  2   dalies
nuostatas, Seimas 1996 m. birželio 20 d. priėmė Konstitucijos  47
straipsnio  antrojoje  dalyje  numatyto žemės  sklypų   įsigijimo
nuosavybėn  subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų  konstitucinį
įstatymą.
     5.  Pagal  Konstitucinį  įstatymą (1996 m. birželio  20   d.
redakcija),   aiškinamą  tuometinio  konstitucinio    reguliavimo
kontekste, ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus galėjo  įsigyti
nuosavybėn:
     -  nacionaliniai  subjektai (savivaldybės, kiti   juridiniai
asmenys  -  įmonės, piliečių visuomeninės organizacijos ir   kiti
piliečių  susivienijimai,  šių  organizacijų  ir    susivienijimų
įsteigti  pelno  nesiekiantys  juridiniai  asmenys,   užsiimantys
realia socialinės paramos ar globos veikla);
     -  užsienio  subjektai, atitinkantys  Lietuvos   pasirinktos
europinės  ir  transatlantinės  integracijos kriterijus,  t.   y.
užsienio subjektai, kurie pagal kilmės požymius yra iš valstybių,
priklausančių Europos Sąjungai, arba valstybių Europos  sutarties
dalyvių,  įsteigusių  asociaciją su Europos bendrijomis ir   joms
priklausančiomis  šalimis  narėmis, arba valstybių,  kurios   šio
įstatymo  priėmimo  momentu yra Ekonominio  bendradarbiavimo   ir
plėtros  organizacijos  (OECD)  arba Šiaurės  Atlanto   sutarties
organizacijos narės (užsienio kilmės įmonių ar užsienio valstybių
piliečių  įsteigtos  ar  įgytos bei  juridinio  asmens   teisėmis
įregistruotos  įmonės  Lietuvoje,  turinčios čia  savo   buveinę,
centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios  čia
vykdo  ūkinę  veiklą  ir  kurių  veiksmingos  kontrolės    teisės
priklauso   užsienio  valstybių  kilmės  įmonėms  ar     užsienio
piliečiams;  užsienio  kilmės  įmonės,  kurios  ūkinei    veiklai
Lietuvoje  yra  įsteigusios neturinčius juridinio asmens   teisių
savo  filialus  ar  padalinius),  išskyrus  užsienio    valstybių
piliečius. 
     Užsienio valstybių piliečiai ne žemės ūkio paskirties  žemės
sklypus  galėjo  įsigyti  nuosavybėn ne vėliau  kaip   pasibaigus
Europos  sutarties,  steigiančios Europos bendrijų bei jų   šalių
narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją, numatytam  pereinamajam
laikotarpiui. 
     6.  Pagal  Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio  20   d.
redakcija)   7  straipsnį  minėti  subjektai  negalėjo    įsigyti
nuosavybėn:  išimtinės  nuosavybės  teise  Lietuvos   Respublikai
priklausančių  objektų  žemės (1 dalies 1 punktas);   valstybinių
parkų,  valstybinių rezervatų, draustinių, biosferos  monitoringo
teritorijų  apsaugos zonų žemės (1 dalies 2 punktas); žemės  ūkio
paskirties  žemės  (1 dalies 3 punktas); miškų  ūkio   paskirties
žemės,  išskyrus  ūkinei  veiklai skirtų  pastatų  ir   įrenginių
eksploatacijai  reikalingus  sklypus,  numatytus   patvirtintuose
planavimo  dokumentuose  (1  dalies 4 punktas);  rekreacinių   ir
apsauginių  miškų,  upių,  kitų,  didesnių kaip  1  ha,   vandens
telkinių  ir  jų  pakrančių apsaugos juostų žemės  (1  dalies   5
punktas);  kurortų, viešosios paskirties rekreacijos ir   poilsio
teritorijų,  paskirų  bendro viešojo naudojimo  poilsio   objektų
žemės  (1 dalies 6 punktas); valstybės saugomų gamtinio  karkaso,
gamtos,  istorijos,  archeologijos  ir kultūros objektų  bei   jų
apsaugos teritorijų žemės (1 dalies 7 punktas); teritorijų, pagal
planavimo  dokumentus  rezervuotų bendrojo naudojimo keliams   ir
inžinerinėms  komunikacijoms,  miestų ar kitų vietovių   bendrojo
naudojimo   infrastruktūros  objektams  ir  kitiems     bendriems
visuomenės  poreikiams,  žemės  (1 dalies 8  punktas);   bendrojo
naudojimo  kelių, geležinkelių, aerouostų, jūros ar upių   uostų,
magistralinių  vamzdynų  ir kitų bendrojo naudojimo   inžinerinių
komunikacijų bei jų eksploatacijai reikalingos žemės (1 dalies  9
punktas);  įstatymų nustatyta tvarka laisvosios ekonominės  zonos
teritorijai  skirtos  žemės  (1  dalies  10  punktas);    saugomų
teritorijų,  kuriose aptikta naudingųjų iškasenų ir kitų   gamtos
turtų,  žemės,  išskyrus  žemės sklypus, kurie  pagal   planavimo
dokumentus   tiesiogiai   skirti   šių  išteklių   gavybai     ar
eksploatavimui reikalingų pastatų ir įrenginių statybai (1 dalies
11 punktas); Kuršių nerijos žemės, Baltijos jūros ir Kuršių marių
pakrantės  15  km  pločio ruožo  žemės,  išskyrus   nekurortinius
miestus  (1  dalies 12 punktas) (išskyrus atitinkamų   teritorijų
savivaldybes, norinčias įsigyti žemės sklypą, reikalingą įstatymo
nustatytoms  jų  funkcijoms vykdyti skirtų pastatų ir   įrenginių
eksploatacijai  ar  tokių  pastatų  ir  įrenginių  statybai    (7
straipsnio 2 dalis)); pasienio ruožams priskirtos žemės (1 dalies
13  punktas);  teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto   apsaugos
reikmėms, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas  įstatymų
ar  Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais (1 dalies  14
punktas).
     7.   Konstitucinis  įstatymas  (1996  m.  birželio  20    d.
redakcija)  turėjo  įsigalioti kitą dieną po Europos   sutarties,
steigiančios  Europos  bendrijų bei jų šalių narių  ir   Lietuvos
Respublikos  asociaciją,  įsigaliojimo  (Konstitucinio   įstatymo
(1996  m.  birželio  20  d. redakcija)  18  straipsnis).   Minėta
sutartis  įsigaliojo  1998 m. vasario 1 d.  Taigi   Konstitucinis
įstatymas  (1996 m. birželio 20 d. redakcija) įsigaliojo 1998  m.
vasario 2 d. 
     8. Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad "Nuo tos dienos, kurią
Lietuvos Respublika taps pilnateise Europos Sąjungos nare, iki šį
konstitucinį  įstatymą pakeičiančio įstatymo priėmimo galios  tik
tos  šio  įstatymo  nuostatos,  kurios  neprieštaraus    Lietuvos
narystės Europos Sąjungoje sutarčiai". 
     Taigi  Konstitucinis  įstatymas  (1996 m.  birželio  20   d.
redakcija) buvo sumanytas kaip laikinas konstitucinis  įstatymas:
buvo  numatyta, kad Lietuvos Respublikai tapus Europos   Sąjungos
nare  galios ne visi Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio  20
d.  redakcija)  straipsniai  (jų  dalys),  bet  tik  tie,   kurie
neprieštaraus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutarčiai; taip
pat  buvo numatyta, kad bus priimtas ir šį konstitucinį  įstatymą
pakeis  kitas konstitucinis įstatymas (Konstituciniame   įstatyme
(1996  m.  birželio 20 d. redakcija) vadinamas "šį   konstitucinį
įstatymą   pakeičiančiu  įstatymu");  šis  kitas    konstitucinis
įstatymas  galėjo  būti  priimtas ir  iki  Lietuvos   Respublikai
tampant  Europos  Sąjungos nare, ir (kaip buvo numatyta   pačiame
Konstituciniame  įstatyme (1996 m. birželio 20 d. redakcija))  po
to, kai Lietuvos Respublika jau bus tapusi Europos Sąjungos nare.
     Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996
m.  birželio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies   formuluotė
"iki šį konstitucinį įstatymą pakeičiančio įstatymo priėmimo" yra
nekorektiška, nes: 1) priimto įstatymo ar konstitucinio  įstatymo
taikymas   negali   būti  siejamas  vien  su  to  įstatymo     ar
konstitucinio  įstatymo  priėmimu - įstatymas  ar   konstitucinis
įstatymas gali būti taikomas ne anksčiau kaip nuo jo įsigaliojimo
dienos;  2)  konstitucinis  įstatymas  negali  būti   pakeičiamas
paprastuoju   įstatymu  -  pagal  Konstituciją  jis  gali    būti
pakeičiamas tik konstituciniu įstatymu. 
     9. Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
18  straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta Lietuvos narystės   Europos
Sąjungoje  sutartis,  t.  y.  Lietuvos  Respublikos   tarptautinė
sutartis. 
     9.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 138
straipsnio  3  dalį  tarptautinės  sutartys,  kurias   ratifikavo
Seimas,  yra  sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės   sistemos
dalis. 
     Pagal   Konstitucijos  135  straipsnio  1  dalį     Lietuvos
Respublika,   įgyvendindama   užsienio  politiką,     vadovaujasi
visuotinai   pripažintais  tarptautinės  teisės  principais    ir
normomis,  siekia užtikrinti šalies saugumą ir   nepriklausomybę,
piliečių  gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves,  prisideda
prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
     Paminėtina  ir  tai,  kad  Lietuvos  valstybės    ištikimybė
visuotinai  pripažintiems  tarptautinės teisės  principams   buvo
deklaruota dar 1990 m. kovo 11 d. priimtame Lietuvos  Respublikos
Aukščiausiosios   Tarybos  akte  "Dėl  Lietuvos    Nepriklausomos
Valstybės atstatymo". Vadinasi, sava valia prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų  laikymasis,  pagarba  visuotinai    pripažintiems
tarptautinės  teisės principams (taip pat ir pacta sunt  servanda
principui) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė
tradicija ir konstitucinis principas. 
     9.2. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra  konstatavęs,
kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią
(Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio
17 d. nutarimas, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7  d.
sprendimai). 
     Ši   doktrininė   nuostata  negali  būti  aiškinama     kaip
reiškianti,  esą  Lietuvos  Respublika  gali  nesilaikyti    savo
tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar  konstituciniuose
įstatymuose  yra  nustatytas kitoks teisinis  reguliavimas   negu
nustatytasis     tarptautinėmis    sutartimis.        Priešingai,
Konstitucijoje  įtvirtintas  principas, kad Lietuvos   Respublika
laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų,  gerbia
visuotinai  pripažintus tarptautinės teisės principus,  suponuoja
tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter
alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks
teisinis   reguliavimas,   kuris  konkuruoja  su     nustatytuoju
tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.
     9.3.  Seimas  2003  m. rugsėjo 16  d.  ratifikavo   Belgijos
Karalystės,   Danijos   Karalystės,   Vokietijos      Federacinės
Respublikos,   Graikijos  Respublikos,  Ispanijos     Karalystės,
Prancūzijos   Respublikos,   Airijos,   Italijos     Respublikos,
Liuksemburgo  Didžiosios  Hercogystės,  Nyderlandų    Karalystės,
Austrijos   Respublikos,  Portugalijos  Respublikos,     Suomijos
Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos
ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių  narių)
ir  Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro  Respublikos,
Latvijos    Respublikos,   Lietuvos   Respublikos,      Vengrijos
Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos
Respublikos,   Slovakijos   Respublikos  sutartį  dėl     Čekijos
Respublikos,  Estijos  Respublikos, Kipro Respublikos,   Latvijos
Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos,  Maltos
Respublikos,  Lenkijos  Respublikos, Slovėnijos  Respublikos   ir
Slovakijos  Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Pagal   minėtą
sutartį  Lietuvos  Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo   Europos
Sąjungos valstybe nare.
     Seimas  2004  m. liepos 13 d. priėmė  Lietuvos   Respublikos
Konstitucijos   papildymo  Konstituciniu  aktu  "Dėl     Lietuvos
Respublikos  narystės Europos Sąjungoje" ir Lietuvos  Respublikos
Konstitucijos   150  straipsnio  papildymo  įstatymą,  kurio    1
straipsniu    Konstituciją   papildė   Lietuvos       Respublikos
konstituciniu  aktu  "Dėl Lietuvos Respublikos narystės   Europos
Sąjungoje"  - Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos  150
straipsnis).  Minėtas  Konstitucinis  aktas įsigaliojo  2004   m.
rugpjūčio  14  d. Juo buvo konstituciškai  patvirtinta   Lietuvos
Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo  2004
m. gruodžio 13 d. nutarimas).
     9.4.  Pagal  Konstitucinio akto "Dėl  Lietuvos   Respublikos
narystės Europos Sąjungoje" 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos
yra  sudedamoji  Lietuvos Respublikos teisinės  sistemos   dalis;
jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos  Sąjunga,
Europos  Sąjungos  teisės normos taikomos tiesiogiai,  o   teisės
normų  kolizijos  atveju  jos  turi  viršenybę  prieš    Lietuvos
Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
     Taigi  Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas,  kad
tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį
reguliavimą,  kuris  konkuruoja  su  nustatytuoju   tarptautinėje
sutartyje,  turi  būti  taikoma tarptautinė sutartis, bet  ir   -
Europos  Sąjungos  teisės  atžvilgiu  -  yra  expressis    verbis
nustatyta  kolizijos  taisyklė,  įtvirtinanti  Europos   Sąjungos
teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos
teisės  nuostatos,  kylančios iš sutarčių,  kuriomis   grindžiama
Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju
Lietuvos  nacionaliniuose  teisės  aktuose (nesvarbu,  kokia   jų
teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją. 
     10. Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos  Respublikos
Konstitucijos   47  straipsnio  pakeitimo  įstatymą,  kurio     1
straipsniu  buvo pakeistas Konstitucijos 47 straipsnis (1996   m.
birželio 20 d. redakcija).
     Konstitucijos   47  straipsnyje  (2003  m.  sausio  23    d.
redakcija) nustatyta:
     "Lietuvos  Respublikai išimtine nuosavybės teise  priklauso:
žemės  gelmės,  taip pat valstybinės reikšmės  vidaus   vandenys,
miškai,  parkai,  keliai, istorijos, archeologijos ir    kultūros
objektai.
     Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro  erdvę
virš  jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę  zoną
Baltijos jūroje.
     Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn  Lietuvos
Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.
     Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka  ir
sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms
ir konsulinėms įstaigoms įkurti."
     Ši Konstitucijos pataisa įsigaliojo 2003 m. vasario 24 d. 
     Taigi  pagal  Konstituciją  Seimui  kilo  pareiga   išleisti
konstitucinį   įstatymą,   reglamentuojantį  Konstitucijos     47
straipsnio  3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija)   nurodytus
santykius.
     11.  Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos   Respublikos
Konstitucijos  47  straipsnio  antrojoje dalyje  numatyto   žemės
sklypų   įsigijimo  nuosavybėn  subjektų,  tvarkos,  sąlygų    ir
apribojimų  konstitucinio  įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio   1
straipsniu  Konstitucinis  įstatymas  (1996 m.  birželio  20   d.
redakcija)  buvo  pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.   Buvo
pakeistas  ir šio konstitucinio įstatymo pavadinimas - jis   buvo
pavadintas  Lietuvos  Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio   3
dalies   įgyvendinimo  konstituciniu  įstatymu  (toliau  -     ir
Konstitucinis įstatymas (2003 m. kovo 20 d. redakcija)). 
     12.  Taigi Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20   d.
redakcija)   buvo  pakeistas  Seimo  teisės  aktu,  kuris    buvo
pavadintas ne "konstituciniu įstatymu", o "įstatymu". 
     Minėta, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai gali
būti  keičiami  tik konstituciniais įstatymais, jie negali   būti
keičiami paprastaisiais įstatymais. 
     Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjo ketinimai, užfiksuoti
travaux  préparatoires,  taip  pat  šio  Konstitucinio   įstatymo
pakeitimo  procedūra,  užfiksuota  inter  alia  Seimo    posėdžių
stenogramose,  patvirtina,  jog  minėtas Seimo teisės  aktas   jį
rengiant,  svarstant  ir  priimant visų buvo  traktuojamas   kaip
turintis  pakeisti Konstitucinį įstatymą (1996 m. birželio 20  d.
redakcija)  ir  kaip  toks, kuris turi būti  priimtas   laikantis
Konstitucijos  69 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos,   taigi
kaip  konstitucinis  įstatymas. Už šį įstatymą balsavo 90   Seimo
narių, taigi daugiau negu 3/5 visų Seimo narių (kaip reikalaujama
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje). 
     13.  Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje   numatyto
žemės  sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų   ir
apribojimų  konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymas  (išskyrus
jame numatytas išimtis) įsigaliojo 2003 m. balandžio 9 d. 
     14.  Atsižvelgiant  į tai, kad Konstitucijos 47   straipsnis
buvo  pakeistas taip, kad jo (2003 m. sausio 23 d. redakcija)   3
dalyje  dideliu mastu yra reguliuojami kiti santykiai negu   buvo
reguliuojami šio straipsnio (1996 m. birželio 20 d. redakcija)  2
dalyje,   į  tai,  kad  2003  m.  balandžio  9  d.     įsigaliojo
Konstitucijos  47  straipsnio  antrojoje dalyje  numatyto   žemės
sklypų   įsigijimo  nuosavybėn  subjektų,  tvarkos,  sąlygų    ir
apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymas, taip pat į
tai,  kad  pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20   d.
redakcija) 18 straipsnio 2 dalį minėtas įstatymas turėjo  galioti
tol,  kol  bus priimtas "šį konstitucinį  įstatymą   pakeičiantis
įstatymas",  konstatuotina,  kad  Konstitucijos  47    straipsnio
antrojoje  dalyje  numatyto  žemės sklypų  įsigijimo   nuosavybėn
subjektų,  tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis  įstatymas
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 2003 m. balandžio 9 d.  neteko
galios. 
     15.  Palyginus  2003 m. kovo 20 d. redakcijos   Konstitucinį
įstatymą  su  1996  m. birželio 20 d.  redakcijos   Konstituciniu
įstatymu matyti, kad jie buvo priimti skirtingais konstituciniais
pagrindais  ir dideliu mastu reguliuoja kitus santykius, o  tiek,
kiek  2003  m. kovo 20 d. redakcijos Konstituciniu įstatymu   yra
reguliuojami tie patys santykiai, kaip ir 1996 m. birželio 20  d.
redakcijos   Konstituciniu  įstatymu,  jie  dideliu  mastu    yra
reguliuojami kitaip. 
     Todėl   šioje   konstitucinės  justicijos   byloje     nebus
nagrinėjamas  Konstituciniame  įstatyme  (2003  m.  kovo  20   d.
redakcija)  nustatytas  teisinis  reguliavimas, taip  pat   nebus
tiriama,  ar  šioje  byloje ginčijami teisės  aktai  (jų   dalys)
neprieštarauja  Konstituciniam  įstatymui  (2003 m. kovo  20   d.
redakcija).  
     16.  Tai,  kad šioje konstitucinės justicijos byloje   nebus
nagrinėjamas  Konstituciniame  įstatyme  (2003  m.  kovo  20   d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ir nebus tiriama,  ar
šioje  byloje  ginčijami teisės aktai (jų dalys)   neprieštarauja
Konstituciniam  įstatymui  (2003  m.  kovo  20  d.    redakcija),
nereiškia,  jog  įstatymų  leidėjas  neturi  pareigos   ištaisyti
aptarto  teisinio nekorektiškumo - patikslinti Konstitucijos   47
straipsnio  antrojoje  dalyje  numatyto žemės  sklypų   įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų  konstitucinio
įstatymo pakeitimo įstatymo pavadinimo, t. y. jame nurodyti,  kad
šis  teisės  aktas  yra konstitucinis įstatymas. Tai  turi   būti
daroma laikantis Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje  nustatytos
tvarkos. 

                                IV
     Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies  (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostatos "Rezervatų, valstybinių parkų
rezervatų  <...> žemė yra valstybės nuosavybė", 31 straipsnio   1
dalies  (2001  m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos   "Rezervatų
<...>   žemė  yra  išimtinė  valstybės  nuosavybė"     atitikties
Konstitucijos  47  straipsnio  antrojoje dalyje  numatyto   žemės
sklypų   įsigijimo  nuosavybėn  subjektų,  tvarkos,  sąlygų    ir
apribojimų  konstitucinio  įstatymo  (1996  m.  birželio  20   d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
     1.  Seimas 1993 m. lapkričio 9 d. priėmė Saugomų  teritorijų
įstatymą  (Žin., 1993, Nr. 63-1188), kurio 5 straipsnio 1  dalyje
buvo  nustatyta: "Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų,  Kuršių
nerijos  nacionalinio parko žemė yra valstybės nuosavybė.  Kitose
saugomose  teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė   ir
privati."
     Saugomų  teritorijų  įstatymas (išskyrus įstatyme   numatytą
išimtį) įsigaliojo 1993 m. lapkričio 24 d. 
     2.  Saugomų  teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio  9   d.
redakcija) buvo keičiamas ir papildomas Seimo 1995 m. liepos 4 d.
priimtu  Lietuvos Respublikos įstatymu "Dėl Lietuvos  Respublikos
saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo ir papildymo" (Žin.,  1995,
Nr.  60-1502),  kurio  2  straipsniu  buvo  papildytas    Saugomų
teritorijų  įstatymo  (1993  m.  lapkričio  9  d.  redakcija)   5
straipsnis,  tačiau  ginčijama šio straipsnio 1 dalies   nuostata
nebuvo pakeista.
     Saugomų  teritorijų  įstatymas  (1993  m.  lapkričio  9   d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) taip pat buvo
keičiamas  ir  papildomas Seimo 2000 m. birželio 27  d.   priimtu
Lietuvos  Respublikos  saugomų teritorijų įstatymo 4   straipsnio
pakeitimo  ir 14 straipsnio papildymo įstatymu, tačiau  ginčijama
Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos
4 d. redakcija) nuostata nebuvo pakeista.
     3. Seimo 2001 m. gruodžio 4 d. priimto Lietuvos  Respublikos
saugomų  teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2001,  Nr.
108-3902)  1  straipsniu Saugomų teritorijų įstatymas  (1993   m.
lapkričio   9   d.  redakcija  su  vėlesniais  pakeitimais     ir
papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos
redakcijos  Saugomų  teritorijų  įstatymas  įsigaliojo  2001   m.
gruodžio 28 d.
     Saugomų   teritorijų  įstatymo  (2001  m.  gruodžio  4    d.
redakcija) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Rezervatų ir Kuršių
nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė.
Kitose  saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė  ir
(ar) privati." 
     4.  Saugomų  teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio  9   d.
redakcija  su  vėlesniais  pakeitimais ir papildymais,  2001   m.
gruodžio  4  d. redakcija) nustato saugomų  teritorijų   steigimo
tikslus, apibrėžia saugomų teritorijų sistemą, įtvirtina  saugomų
teritorijų kategorijas ir tipus, nustato specialius visos saugomų
teritorijų sistemos bei atskirų jos sudedamųjų dalių apsaugos  ir
naudojimo  režimus,  saugomų  teritorijų  steigimo,    apskaitos,
apsaugos ir tvarkymo tvarką, saugomų teritorijų žemės  savininkų,
naudotojų  bei  valdytojų teises ir pareigas, atsakomybę už   šio
įstatymo pažeidimus ir kt.
     5.  Saugomų  teritorijų  įstatyme (1993 m. lapkričio  9   d.
redakcija   su  vėlesniais  pakeitimais  ir  papildymais)    buvo
įtvirtinta   tokia  saugomų  teritorijų  sistema:    išsaugančios
(konservacinės)  teritorijos  (kurioms  priskiriami   rezervatai,
draustiniai  bei saugomi kraštovaizdžio objektai);   apsaugančios
(prezervacinės)   teritorijos  (kurioms  priskiriamos    apsaugos
zonos); gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) teritorijos
(kurioms   priskiriami   saugomi  gamtos   išteklių     sklypai);
kompleksinės  paskirties  (integracinės)  saugomos   teritorijos,
kuriose  sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės   ir
ūkinės   zonos   (kurioms   priskiriami   valstybiniai     parkai
(nacionaliniai   ir  regioniniai)  bei  biosferos     monitoringo
teritorijos   (kurioms  priskiriami  biosferos  rezervatai     ir
biosferos  poligonai)).  Saugomų  teritorijų įstatyme  (2001   m.
gruodžio  4  d.  redakcija) yra įtvirtinta iš  esmės  tokia   pat
saugomų  teritorijų  sistema, tačiau patikslinti kai  kurių   jos
sudedamųjų dalių pavadinimai: vietoje Saugomų teritorijų įstatyme
(1993  m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais   ir
papildymais)   minėtų  išsaugančių  (konservacinių)    teritorijų
nurodytos konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos,  vietoje
apsaugančių  (prezervacinių)  teritorijų -  ekologinės   apsaugos
prioriteto  teritorijos,  vietoje gamtos  išteklius   atkuriančių
(rekuperacinių)  teritorijų - atkuriamosios apsaugos   prioriteto
teritorijos,  vietoje  kompleksinės  paskirties    (integracinių)
saugomų teritorijų - kompleksinės saugomos teritorijos (vienas iš
kompleksinių  saugomų  teritorijų tipų -  biosferos   monitoringo
teritorijos  Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4   d.
redakcija)  buvo  pavadintas biosferos stebėsenos   (monitoringo)
teritorijomis).
     6.  Nagrinėjamos  konstitucinės justicijos bylos   kontekste
reikšmės   turi  tai,  koks  yra  Saugomų  teritorijų    įstatyme
įtvirtintas  rezervatų, draustinių, valstybinių parkų,  biosferos
monitoringo teritorijų ir apsaugos zonų teisinis režimas. 
     6.1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993 m. lapkričio  9
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)  rezervatų
paskirtis  -  išsaugoti tipiškus arba  unikalius   kraštovaizdžio
kompleksus  bei  juose  esantį  biotos  genofondą,    organizuoti
pastovius mokslinius tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos  ar
kultūros  vertybes.  Rezervatų  žemė  yra  valstybės   nuosavybė.
Saugomų  teritorijų  įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d.   redakcija)
įtvirtinta,   kad  rezervatai  yra  steigiami  ypač    vertingoms
teritorijoms  išsaugoti  bei tirti, rezervatų žemė yra   išimtinė
valstybės  nuosavybė.  Rezervatuose  yra leidžiama  tik   Saugomų
teritorijų įstatyme expressis verbis nurodyta veikla; kita veikla
yra draudžiama. 
     6.2.  Draustinių  paskirtis - išsaugoti gamtos ir   kultūros
paveldo  kompleksus  ar  atskirus  jų  elementus,  augalijos   ir
gyvūnijos rūšis, užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio įvairovę  bei
ekologinę  pusiausvyrą,  būti  mokslo  tyrimų  objektais,    būti
pažintinės  rekreacijos objektais (Saugomų teritorijų   įstatymas
(1993  m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais   ir
papildymais)). Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija)  nustatyta, kad draustiniai yra steigiami   vertingoms
gamtos   ir  (ar)  kultūros  vietovėms  išsaugoti.     Draustinių
teritorijose  žemės  nuosavybė gali būti valstybinė ir   privati,
tačiau  valstybinių  draustinių  žemė yra neparduodama,  be   to,
valstybiniuose  draustiniuose  nuosavybės  teise  turimo   sklypo
neleidžiama  dalimis  parduoti,  išnuomoti,  įkeisti,    dovanoti
(išskyrus įstatyme numatytą išimtį). Draustinių teritorijose  yra
draudžiama arba ribojama komercinė-ūkinė, statybinė,  rekreacinė,
kita   veikla,  galinti  pakenkti  saugomiems  kompleksams    bei
objektams.
     6.3.   Valstybinių  parkų  (nacionalinių  ir     regioninių)
paskirtis  - išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais  vertingus
kraštovaizdžio   kompleksus   ir  objektus,  išlaikyti     gamtos
ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius,
kultūrinius  kompleksus  bei  objektus, plėtoti  mokslo   tyrimus
gamtos,  kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse,  propaguoti
ir  remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną, sudaryti  sąlygas
rekreacijai,  pirmiausia turizmui, skatinti ekologiškai  patikimą
ūkinę  veiklą (Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio  9
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)).  Saugomų
teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)  nustatyta,
kad   valstybiniai   parkai   yra  įsteigti   ypač     vertingose
teritorijose. Valstybinių parkų teritorijose žemės nuosavybė gali
būti  valstybinė  ir privati (išskyrus  valstybiniuose   parkuose
esančius rezervatus, kurių žemė yra valstybės nuosavybė),  tačiau
valstybinių  parkų  draustinių  ir  rekreacinių  zonų  žemė   yra
neprivatizuojama  (išskyrus įstatyme numatytas išimtis), be   to,
valstybiniuose   parkuose   nuosavybės  teise   turimo     sklypo
neleidžiama  dalimis  parduoti,  išnuomoti,  įkeisti,   dovanoti,
išskyrus įstatyme numatytą atvejį. Valstybiniuose parkuose  ūkinė
veikla  ribojama  atsižvelgiant į konkrečios  valstybinio   parko
zonos teisinį režimą.
     6.4.  Biosferos monitoringo teritorijų paskirtis -   sukurti
reprezentatyvią  kompleksinio  ekologinio  monitoringo   sistemą,
stebėti,  kontroliuoti,  prognozuoti gamtinių sistemų   pokyčius,
vykdyti  biosferos naudojimo eksperimentus bei tyrimus,   plėtoti
ekologinį švietimą bei propagandą, garantuoti gamtinių  kompleksų
apsaugą. Biosferos monitoringo teritorijose žemės nuosavybė  gali
būti  valstybinė  ir  privati  (išskyrus  biosferos   monitoringo
teritorijose  esančius  rezervatus,  kurių  žemė  yra   valstybės
nuosavybė).  Biosferos  monitoringo  teritorijose  ūkinė   veikla
ribojama   atsižvelgiant  į  konkrečios  biosferos    monitoringo
teritorijos  zonos teisinį režimą (Saugomų teritorijų   įstatymas
(1993  m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais   ir
papildymais; 2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)).
     6.5. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993 m. lapkričio  9
d.  redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)  apsaugos
zonų  paskirtis buvo izoliuoti saugomus objektus ir   teritorijas
nuo  neigiamo  žmogaus veiklos poveikio,  išsaugoti   tradicinius
vietovės  ypatumus,  vizualinę  saugomų  objektų  ir    kompleksų
aplinką,  sumažinti neigiamą ūkinių objektų ir kompleksų  poveikį
žmogui   ir   gamtai   bei  garantuoti  normalų   šių     objektų
funkcionavimą,  užtikrinti  bendrąjį  ekologinį    kraštovaizdžio
stabilumą.  Saugomų  teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4   d.
redakcija)  šios  zonos vadinamos ekologinės apsaugos zonomis   -
teritorijomis,  kuriose  nustatomi  veiklos  apribojimai   norint
apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką  nuo
galimo neigiamo veiklos poveikio. Šių teritorijų žemės  nuosavybė
gali  būti  valstybinė ir privati. Apsaugos zonose ūkinė   veikla
taip pat ribojama. 
     7.  Minėta,  kad  pagal  Konstitucinio  įstatymo  (1996   m.
birželio  20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą   šiame
konstituciniame  įstatyme  nurodyti nacionaliniai  bei   užsienio
subjektai   negalėjo  įsigyti  nuosavybėn  valstybinių     parkų,
valstybinių   rezervatų,   draustinių,  biosferos     monitoringo
teritorijų apsaugos zonų žemės.
     8. Pažymėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m.  birželio
20  d.  redakcija)  7  straipsnio 1 dalies  2  punkte   nustatyto
draudimo  įsigyti  nuosavybėn  valstybinių  parkų,    valstybinių
rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo teritorijų  apsaugos
zonų žemės, kaip ir kitų šiame konstituciniame įstatyme nustatytų
draudimų,  negalima  aiškinti  taip,  esą  įstatymais    negalima
nustatyti draudimų įsigyti privačion nuosavybėn kitokios  saugomų
teritorijų žemės. 
     9.  Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies  (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių  parkų
rezervatų  <...> žemė yra valstybės nuosavybė" (aiškinama   inter
alia  šios  dalies  kitos  nuostatos, t.  y.  nuostatos   "Kitose
saugomose  teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė   ir
privati"  kontekste) reiškia, kad ši žemė negali būti   perleista
kitų   subjektų  nuosavybėn.  Minėtu  draudimu  buvo     siekiama
užtikrinti  rezervatų,  valstybinių parkų rezervatų,  kaip   ypač
vertingų vietovių, apsaugą ir išliekamumą. 
     Taigi  Saugomų  teritorijų įstatymo 5 straipsnio  1   dalies
(1995 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų,  valstybinių
parkų  rezervatų  <...>  žemė  yra  valstybės  nuosavybė"    buvo
konstituciškai pagrįsta.
     10.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina  išvada,
kad  Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995   m.
liepos  4  d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių   parkų
rezervatų  <...>  žemė  yra valstybės  nuosavybė"   neprieštaravo
Konstitucinio  įstatymo  (1996  m. birželio 20 d.  redakcija)   7
straipsnio 1 dalies 2 punktui.
     11.   Konstatavus,  kad  Saugomų  teritorijų  įstatymo     5
straipsnio  1  dalies (1995 m. liepos 4 d.  redakcija)   nuostata
"Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra  valstybės
nuosavybė" neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20  d.  redakcija)  7 straipsnio 1 dalies 2  punktui,   remiantis
analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad  Konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2  punktui  neprieštaravo  ir  Saugomų  teritorijų  įstatymo   31
straipsnio  1 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)   nuostata
"Rezervatų <...> žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė".

                                V
     Dėl  Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001  m.
gruodžio  11  d.  redakcija)  nuostatos  "Valstybinių  parkų   ir
valstybinių  draustinių  teritorijose privačion nuosavybėn   gali
būti  parduodami  tik  namų valdų, asmeninio ūkio  ir   sodininkų
bendrijų  žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų  įsiterpę
žemės  ūkio  veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha   žemės
plotai"  atitikties Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje  dalyje
numatyto  žemės  sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų,   tvarkos,
sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio  20
d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
     1.  Seimas  1991  m.  liepos 25 d.  priėmė  Žemės   reformos
įstatymą, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 31 d. 
     Žemės  reformos įstatymas (1991 m. liepos 25 d.   redakcija)
buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. 
     Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės
reformos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės  reformos
įstatymas  (1991  m. liepos 25 d. redakcija) buvo  pakeistas   ir
išdėstytas  nauja  redakcija. Naujos redakcijos  Žemės   reformos
įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d.
     Žemės  reformos  įstatymas (1997 m. liepos 2 d.   redakcija)
buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.
     Seimo  2001 m. gruodžio 11 d. priimto Lietuvos   Respublikos
žemės  reformos įstatymo 8, 10 straipsnių pakeitimo ir  papildymo
įstatymo  (Žin., 2001, Nr. 108-3905) 1 straipsniu Žemės  reformos
įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais
ir papildymais) 8 straipsnis buvo papildytas tokia 6 dalimi:
     "Valstybinių  parkų ir valstybinių draustinių   teritorijose
privačion  nuosavybėn  gali  būti  parduodami  tik  namų   valdų,
asmeninio  ūkio  ir  sodininkų bendrijų žemės sklypai  bei   tarp
privačios  žemės  sklypų  įsiterpę žemės  ūkio  veiklai   tinkami
naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai. Šie žemės plotai  gali
būti  parduodami  gretimų žemės sklypų savininkams,   nesilaikant
šiame straipsnyje nustatytos eilės."
     Žemės  reformos  įstatymo  8, 10  straipsnių  pakeitimo   ir
papildymo įstatymas įsigaliojo 2001 m. gruodžio 28 d. 
     Vėliau  Žemės  reformos  įstatymas  (1997 m.  liepos  2   d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo ne kartą
keičiamas  ir  papildomas,  tačiau  ginčijama  šio  įstatymo    8
straipsnio  6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija)  nuostata
nebuvo pakeista.
     2.  Minėta,  kad  pagal  Konstitucinio  įstatymo  (1996   m.
birželio  20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą   šiame
konstituciniame  įstatyme  nurodyti nacionaliniai  bei   užsienio
subjektai   negalėjo  įsigyti  nuosavybėn  valstybinių     parkų,
valstybinių   rezervatų,   draustinių,  biosferos     monitoringo
teritorijų apsaugos zonų žemės. 
     Šiame   Konstitucinio  Teismo  nutarime  konstatuota,    kad
Konstitucinio  įstatymo  (1996  m. birželio 20 d.  redakcija)   7
straipsnio   1  dalies  2  punkte  nustatyto  draudimo    įsigyti
nuosavybėn valstybinių parkų, valstybinių rezervatų,  draustinių,
biosferos  monitoringo  teritorijų apsaugos zonų žemės, kaip   ir
kitų šiame konstituciniame įstatyme nustatytų draudimų,  negalima
aiškinti taip, esą įstatymais negalima nustatyti draudimų įsigyti
privačion nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
     3.  Ginčijama Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6  dalies
(2001  m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata reiškia, kad   šioje
dalyje  nurodyta  žemė  negali  būti  perleista  kitų    subjektų
privačion nuosavybėn, išskyrus nurodytas išimtis.
     Minėtu  draudimu buvo siekiama užtikrinti valstybinių  parkų
ir  valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių,  apsaugą
ir išliekamumą. 
     Pažymėtina   ir   tai,   kad  įstatymų   leidėjas,     pagal
Konstitucijos   128  straipsnio  2  dalį  turintis    įgaliojimus
nustatyti  valstybinio  turto valdymo, naudojimo ir   disponavimo
tvarką,  taip  pat  turėjo  įgaliojimus nustatyti  ir  tai,   kad
valstybinių   parkų  ir  valstybinių  draustinių     teritorijose
privačion  nuosavybėn  gali  būti  parduodami  tik  namų   valdų,
asmeninio  ūkio  ir  sodininkų bendrijų žemės sklypai  bei   tarp
privačios  žemės  sklypų  įsiterpę žemės  ūkio  veiklai   tinkami
naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai.
     Taigi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m.
gruodžio  11  d.  redakcija)  nuostata  "Valstybinių  parkų    ir
valstybinių  draustinių  teritorijose privačion nuosavybėn   gali
būti  parduodami  tik  namų valdų, asmeninio ūkio  ir   sodininkų
bendrijų  žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų  įsiterpę
žemės  ūkio  veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha   žemės
plotai" yra konstituciškai pagrįsta.
     4.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad  Žemės  reformos  įstatymo 8 straipsnio 6  dalies  (2001   m.
gruodžio  11  d.  redakcija)  nuostata  "Valstybinių  parkų    ir
valstybinių  draustinių  teritorijose privačion nuosavybėn   gali
būti  parduodami  tik  namų valdų, asmeninio ūkio  ir   sodininkų
bendrijų  žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų  įsiterpę
žemės  ūkio  veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha   žemės
plotai" neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20
d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui. 

                                VI
     Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies  (1995
m.  liepos  4  d. redakcija), 31 straipsnio 7  dalies  (2001   m.
gruodžio  4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 47  straipsnio
antrojoje  dalyje  numatyto  žemės sklypų  įsigijimo   nuosavybėn
subjektų,  tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio   įstatymo
(1996  m.  birželio  20 d. redakcija) 7 straipsnio  1  dalies   6
punktui.
     1.  Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje  (1995
m.   liepos  4  d.  redakcija)  buvo  nustatyta:     "Valstybinių
draustinių,  valstybinių  parkų draustinių ir  rekreacinių   zonų
žemė,  taip  pat  ne  žemės ūkio  naudmenos  (miškai,   krūmynai,
vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė)  neprivatizuojamos,
išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio
žemę  ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha  ploto
miško,  krūmynų,  vandenų  sklypus, įsiterpusius  į  žemės   ūkio
naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų."
     Ginčijama  nuostata nebuvo pakeista tol, kol Seimas 2001  m.
gruodžio  4  d. priėmė Lietuvos Respublikos  saugomų   teritorijų
įstatymo   pakeitimo  įstatymą,  kurio  1  straipsniu     Saugomų
teritorijų  įstatymas  (1993  m.  lapkričio 9  d.  redakcija   su
vėlesniais   pakeitimais  ir  papildymais)  buvo  pakeistas    ir
išdėstytas nauja redakcija. 
     2. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje  (2001
m.  gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta: "Valstybinių  draustinių,
valstybinių   parkų   ir  biosferos  stebėsenos     (monitoringo)
teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė,
miškai,  vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita  nenaudojama
žemė  neparduodama,  išskyrus  namų  valdų,  asmeninio  ūkio   ir
sodininkų  bendrijų  žemę  bei  iki  5  hektarų  ploto   sklypus,
įsiterpusius  į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp   privačios
žemės valdų."
     3.  Minėta,  kad  pagal  Konstitucinio  įstatymo  (1996   m.
birželio  20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą   šiame
konstituciniame  įstatyme  nurodyti nacionaliniai  bei   užsienio
subjektai   negalėjo  įsigyti  nuosavybėn  kurortų,     viešosios
paskirties  rekreacijos  ir poilsio teritorijų,  paskirų   bendro
viešojo naudojimo poilsio objektų žemės. 
     4. Pažymėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m.  birželio
20  d.  redakcija)  7  straipsnio 1 dalies  6  punkte   nustatyto
draudimo   įsigyti  nuosavybėn  kurortų,  viešosios    paskirties
rekreacijos  ir  poilsio  teritorijų,  paskirų  bendro    viešojo
naudojimo   poilsio   objektų   žemės,  kaip  ir   kitų     šiame
konstituciniame  įstatyme nustatytų draudimų, negalima   aiškinti
taip,   esą  įstatymais  negalima  nustatyti  draudimų    įsigyti
privačion nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
     5.  Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies  (1995
m.  liepos  4 d. redakcija) nuostata reiškia, kad  šioje   dalyje
nurodyta  žemė  negali  būti perleista kitų  subjektų   privačion
nuosavybėn, išskyrus nurodytas išimtis. 
     Minėtu   draudimu  buvo  siekiama  užtikrinti    valstybinių
draustinių,  valstybinių  parkų draustinių ir rekreacinių   zonų,
kaip ypač vertingų vietovių, apsaugą ir išliekamumą. 
     Pažymėtina   ir   tai,   kad  įstatymų   leidėjas,     pagal
Konstitucijos  128  straipsnio  2  dalį  turėdamas    įgaliojimus
nustatyti  valstybinio  turto valdymo, naudojimo ir   disponavimo
tvarką,   taip  pat  turėjo  įgaliojimus  nustatyti  tai,     kad
valstybinių   draustinių,   valstybinių  parkų  draustinių     ir
rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos  (miškai,
krūmynai,   vandenys,   pelkės,  smėlynai,  nenaudojama     žemė)
neprivatizuojamos,  išskyrus  grąžinamą žemę, namų  valdų   žemės
sklypus,  asmeninio  ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių   sodų
sklypus  ar  iki  5 ha ploto miško,  krūmynų,  vandenų   sklypus,
įsiterpusius  į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp   privačios
žemės plotų.
     Taigi  Saugomų  teritorijų įstatymo 5 straipsnio  4   dalyje
(1995 m. liepos 4 d. redakcija) nustatytas teisinis  reguliavimas
buvo konstituciškai pagrįstas.
     6.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad  Saugomų  teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995   m.
liepos 4 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996
m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
     7. Konstatavus, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio
4   dalis  (1995  m.  liepos  4  d.  redakcija)     neprieštaravo
Konstitucinio  įstatymo  (1996  m. birželio 20 d.  redakcija)   7
straipsnio 1 dalies 6 punktui, remiantis analogiškais argumentais
konstatuotina  ir  tai,  kad  Konstitucinio  įstatymo  (1996   m.
birželio  20  d.  redakcija)  7 straipsnio 1  dalies  6   punktui
neprieštaravo  ir  Saugomų teritorijų įstatymo 31  straipsnio   7
dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija).

                               VII
     Dėl  Žemės  įstatymo  18  straipsnio  11  dalies  (2001   m.
rugpjūčio  3  d.  redakcija),  Saugomų  teritorijų  įstatymo   31
straipsnio 9 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)  atitikties
Konstitucijos  23  straipsnio  1 ir 2 daliai,  29  straipsnio   1
daliai.
     1.  Seimas  1994 m. balandžio 26 d. priėmė  Žemės   įstatymą
(Žin., 1994, Nr. 34-620), kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 1 d.
     Žemės  įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija),  inter
alia  ir  jo  18 straipsnis, buvo ne kartą keičiamas  ir   (arba)
papildomas.  Seimo  2001  m.  rugpjūčio 3  d.  priimto   Lietuvos
Respublikos  žemės  įstatymo  18 straipsnio  papildymo   įstatymo
(Žin.,  2001,  Nr.  71-2519)  1 straipsniu   Žemės  įstatymo   18
straipsnis (2000 m. gegužės 4 d. redakcija) buvo papildytas tokia
11 dalimi: "Valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose
nuosavybės  teise  turimo  sklypo  neleidžiama  dalyti,   dalimis
parduoti,  išnuomoti,  įkeisti, dovanoti, išskyrus atvejus,   kai
keičiamos savininkų gretimų valdų ribos."
     Žemės įstatymo 18 straipsnio papildymo įstatymas  įsigaliojo
2001 m. rugpjūčio 17 d.
     2.  Seimo 2004 m. sausio 27 d. priimto Lietuvos  Respublikos
žemės  įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės   įstatymas
(1994  m. balandžio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais  ir
papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos
redakcijos Žemės įstatymas įsigaliojo 2004 m. vasario 21 d.  Jame
Žemės  įstatymo 18 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3   d.
redakcija) nuostatos neliko.
     3. Ginčijamoje Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje  (2001
m.  rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtintas draudimas   dalyti
asmenims privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus,
esančius valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose.
     Pažymėtina,  jog  tai, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio   11
dalyje  (2001  m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo  išvardyti   kai
kurie sandoriai, kurių neleidžiama sudaryti, nereiškia, kad  buvo
leidžiama  sudaryti  kokius  nors kitus sandorius  dėl   asmenims
privačios  nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų,   esančių
valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, kurie būtų
susiję su tų sklypų dalijimu.
     Kartu   pažymėtina,  kad  ginčijamoje  Žemės  įstatymo    18
straipsnio    dalyje  (2001 m. rugpjūčio 3  d.  redakcija)   buvo
nustatyta  ir joje įtvirtinto absoliutaus draudimo išimtis:  buvo
leidžiama  sudaryti sandorius dėl asmenims privačios   nuosavybės
teise   priklausančio  žemės  sklypo,  esančio     valstybiniuose
draustiniuose,   valstybiniuose  parkuose,  dalies,  taip     pat
savininkui  buvo leidžiama jam priklausantį sklypą dalyti,  jeigu
buvo keičiamos savininkų gretimų valdų ribos.
     4.  Šiame  Konstitucinio Teismo nutarime  konstatuota,   kad
valstybė,  turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad  būtų
garantuota  natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos  objektų
ir  ypač  vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių   racionalus
naudojimas,  atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais  nustatyti
ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač
vertingose  vietovėse,  savininkams  būtų  nustatyti  ir    tokie
ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra  įsiterpiama
ir  į  privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises.   Tokie
ribojimai,   draudimai   turi   būti   proporcingi      siekiamam
konstituciškai pagrįstam tikslui.
     5. Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio
3 d. redakcija) nustatytu draudimu buvo siekiama užtikrinti,  kad
valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų
labai  daug  smulkių  žemės sklypų,  priklausančių   skirtingiems
savininkams,  nes  tai,  ypač atsižvelgiant į  tokiais   atvejais
būtinus  nustatyti servitutus ir kt., galėtų sudaryti  prielaidas
pakeisti  natūralų kraštovaizdį, atskirus atitinkamose  vietovėse
esančius objektus, skurdinti, alinti ar kitaip pažeisti natūralią
gamtinę aplinką.
     6.  Sprendžiant,  ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 11   dalis
(2001  m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštaravo  Konstitucijai,
pažymėtina ir tai, kad joje nustatytu teisiniu reguliavimu  jokie
asmenys  nebuvo  traktuojami  kitaip  negu  kiti.  Šioje   dalyje
įtvirtintas  draudimas buvo taikomas visiems asmenims,  esantiems
vienodoje teisinėje padėtyje - jiems visiems privačios nuosavybės
teise   priklausė   žemės   sklypai,   esantys     valstybiniuose
draustiniuose, valstybiniuose parkuose, t. y. teritorijose, kurių
teisinis  režimas iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų  teisinio
režimo.
     7.  Pažymėtina ir tai, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio   11
dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nebuvo nuostatų, kurios
uždraustų atitinkamų žemės sklypų savininkams sudaryti  sandorius
dėl  viso  jiems privačios nuosavybės teise priklausančio   žemės
sklypo,  esančio  valstybiniuose  draustiniuose,   valstybiniuose
parkuose.
     8.  Tad  nėra pakankamai teisinių argumentų,  kurie   leistų
teigti,  kad  Žemės  įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje  (2001   m.
rugpjūčio   3   d.   redakcija)   nustatytas   draudimas     buvo
konstituciškai nepagrįstas. 
     9.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija)  neprieštaravo  Konstitucijos  23 straipsnio 1  ir   2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     10. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001
m.   gruodžio  4  d.  redakcija)    nustatyta:    "Valstybiniuose
draustiniuose  ir  valstybiniuose parkuose privačios   nuosavybės
teise  priklausančio  žemės sklypo neleidžiama  dalyti   dalimis,
parduodant,  išnuomojant,  atidalijant,  įkeičiant,   dovanojant,
išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos."
     11. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001
m.  gruodžio 4 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas  iš
esmės  yra tapatus nustatytajam Žemės įstatymo 18 straipsnio   11
dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija). 
     12.  Konstatavus, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11  dalis
(2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23
straipsnio  1  ir  2 dalims, 29 straipsnio 1  daliai,   remiantis
analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad  Konstitucijos
23   straipsnio   1  ir  2  dalims,  29  straipsnio  1     daliai
neprieštarauja  ir  Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio   9
dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija).
     13.  Kartu pažymėtina, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio   11
dalyje  (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir Saugomų  teritorijų
įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
įtvirtinus   absoliutų   draudimą  dalyti  asmenims     privačios
nuosavybės   teise   priklausančius  žemės  sklypus,     esančius
valstybiniuose   draustiniuose,  valstybiniuose  parkuose,     ir
sudaryti atitinkamus sandorius (išskyrus nustatytą išimtį),  buvo
neatsižvelgta į tai, kad valstybiniai draustiniai ir valstybiniai
parkai,  taip pat sklypai, esantys valstybiniuose  draustiniuose,
valstybiniuose  parkuose,  yra  nevienodo dydžio, žemė  ir   kiti
gamtos   objektai,     esantys  valstybiniuose     draustiniuose,
valstybiniuose  parkuose,  gali  turėti skirtingą  vertę,   jiems
atitinkamai  gali  būti nustatyti skirtingi  teisiniai   režimai.
Tokiu  teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos  susidaryti
ir  tokioms situacijoms, kai asmenims privačios nuosavybės  teise
priklausančių žemės sklypų, esančių valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose  parkuose, negalima padalyti, nors jie yra   labai
dideli,  draudimai dalyti žemės sklypus gali būti  neproporcingi.
Toks  teisinis  reguliavimas  nėra  nepriekaištingas,  jis    yra
koreguotinas.

                              VIII
     Dėl  Žemės  įstatymo  18  straipsnio  10  dalies  (1994   m.
balandžio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     1. Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalyje (1994 m. balandžio
26  d. redakcija) buvo nustatyta: "Privačios žemės sklypas   gali
būti  skaidomas  į  du  ar  daugiau  sklypų,  numatytų    naudoti
gyvenamajai,  visuomeninei  ir ūkinei-komercinei  statybai,   tik
jeigu ši statyba nustatyta teritorinio planavimo dokumentuose  ir
išlaikomas  nustatytas  sklypo dydis bei užstatymo  tankumas   ir
pobūdis."
     2.  Seimo  2004  m.  sausio 27 d.  priimto  Žemės   įstatymo
pakeitimo  įstatymo  1  straipsniu  Žemės  įstatymas  (1994    m.
balandžio   26  d.  redakcija  su  vėlesniais  pakeitimais     ir
papildymais)  buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.  Jame
Žemės  įstatymo 18 straipsnio 10 dalies (1994 m. balandžio 26  d.
redakcija) nuostatos nebeliko.
     3.  Pagal  Žemės  įstatymo 18 straipsnio 10 dalį  (1994   m.
balandžio  26  d. redakcija) nustatytos sąlygos, kada   leidžiama
privačios  žemės  sklypą skaidyti į du ar daugiau tokių   sklypų,
kurie  yra numatyti naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir  ūkinei-
komercinei   statybai:  1)  ši  statyba  turi  būti     nustatyta
teritorinio  planavimo  dokumentuose;  2) turi  būti   išlaikomas
nustatytas  sklypo  dydis;  3) turi  būti  išlaikomas   užstatymo
tankumas ir pobūdis.
     Vadinasi,  jeigu  buvo  nesilaikoma nors vienos  iš   minėtų
sąlygų,  privačios žemės sklypo skaidyti į du ar daugiau  sklypų,
numatomų  naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir  ūkinei-komercinei
statybai, nebuvo leidžiama. 
     Pažymėtina,  kad  įstatymų ir kitų teisės  aktų   nuostatos,
skirtos  teritorijų  planavimo dokumentams, sklypų dydžiams   bei
užstatymo   juose   tankumui  ir  pobūdžiui  nustatyti,     šioje
konstitucinės justicijos byloje nėra nagrinėjimo dalykas.
     4.  Sprendžiant,  ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 10   dalis
(1994  m. balandžio 26 d. redakcija) neprieštaravo  Konstitucijos
23  straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai,   pažymėtina,
kad nei Konstitucijos 23 straipsnyje, nei jos 29 straipsnyje, nei
kur  nors  kitur  Konstitucijoje nėra  nuostatų,  kurios   leistų
teigti, kad žemė galėtų būti naudojama gyvenamajai,  visuomeninei
ir  ūkinei-komercinei  statybai  be  jokių  techninių,   statinių
saugumo  ir  racionalaus jų išdėstymo reikalavimų,   neplanuojant
teritorijų urbanizavimo.
     Tokiu  teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai   suvaržomos
atitinkamų  žemės  sklypų  savininkų  nuosavybės  teisės,    nėra
pažeidžiamas  konstitucinis  asmenų  lygiateisiškumo   principas.
Todėl nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad Žemės įstatymo 18
straipsnio  10  dalies  (1994  m.  balandžio  26  d.   redakcija)
nuostata, reikalaujanti, kad žemės sklypai nebūtų skaidomi nesant
teritorijų  planavimo  dokumentų, neišlaikant  nustatyto   sklypo
dydžio, užstatymo tankumo ir pobūdžio, prieštaravo  Konstitucijos
23, 29 ar kuriems nors kitiems jos straipsniams bei principams. 
     5.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad  Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis (1994 m. balandžio  26
d.  redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir   2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.

                                IX
     Dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2001 m.  balandžio
10  d.  redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio  1,   2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     1.  Seimas  1994 m. lapkričio 22 d. priėmė  Miškų   įstatymą
(Žin., 1994, Nr. 96-1872), kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.
     Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) buvo  ne
kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
     Seimo  2001 m. balandžio 10 d. priimto Lietuvos  Respublikos
miškų  įstatymo  pakeitimo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 35-1161)   1
straipsniu Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija  su
vėlesniais   pakeitimais  ir  papildymais)  buvo  pakeistas    ir
išdėstytas  nauja  redakcija. Naujos redakcijos Miškų   įstatymas
įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. 
     2.  Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m.  balandžio
10 d. redakcija) nustatyta: "Privačių miškų valdos neskaidomos  į
dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų." 
     3.  Minėta,  kad  miškai  yra  ypatingi  nuosavybės   teisės
objektai,  kad miškams, palyginti su kitais objektais,   įstatymu
gali  būti  nustatytas  specialus, ypatingas  teisinis   režimas.
Konstitucinis  Teismas  1998  m.  birželio  1  d.  nutarime   yra
konstatavęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško
reikšmė  aplinkai  lemia miško savininkų nuosavybės  teisės   tam
tikrus  apribojimus ir suvaržymus. Tokie apribojimai,  suvaržymai
turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
     4.  Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m.  balandžio
10  d.  redakcija)  nustatytu draudimu skaidyti  privačių   miškų
valdas į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5  hektarų,
siekiama  užtikrinti,  kad miškuose neatsirastų labai daug   mažų
miško  sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes  taip,
ypač   atsižvelgiant  į  tokiais  atvejais  būtinus     nustatyti
servitutus, į miškų tvarkymo bei miškų ūkio veiklos  organizavimo
techninius  reikalavimus  (inter alia su miško valdų   atribojimu
vienos  nuo  kitos)  ir kt., galėtų  būti  sudarytos   prielaidos
pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus,
skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką.
     5.  Nagrinėjamos  konstitucinės justicijos bylos   kontekste
pažymėtina,  kad  įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti   miškų
apsaugą,  nesumažinti jų vertės, gali nustatyti minimalius  miškų
valdų plotus.
     6.  Konstatuotina, jog nėra pakankamai teisinių   argumentų,
kurie  leistų  teigti, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 3   dalyje
(2001  m.  balandžio  10 d. redakcija) nustatytas  miško   valdos
plotas  yra nepagrįstas ir kad turėtų būti nustatytas kitoks   jo
dydis.
     7. Sprendžiant, ar Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2001
m.  balandžio  10  d. redakcija)  neprieštarauja   Konstitucijai,
pažymėtina  ir tai, kad pagal joje nustatytą teisinį  reguliavimą
jokie  asmenys  nėra traktuojami kitaip negu kiti. Šioje   dalyje
įtvirtintas  draudimas  taikomas  visiems  asmenims,    esantiems
vienodoje   teisinėje  padėtyje,  -  jiems  visiems     privačios
nuosavybės teise priklauso miško sklypai, kurių teisinis  režimas
iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų teisinio režimo.
     8.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10  d.
redakcija)  neprieštarauja  Konstitucijos  23  straipsnio  1,   2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai. 

                                X
     Dėl Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies (2001 m.  balandžio
10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų  lankymą
ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose  reglamentuoja
inter  alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami  Vyriausybės
ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, atitikties  Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     1.  Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2001 m.  balandžio
10  d.  redakcija) nustatyta: "Miškų lankymą ir  miško   išteklių
naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų
įstatymas ir saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės
ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos."
     2.  Pagal  Miškų  įstatymo  8 straipsnio 3  dalį  (2001   m.
balandžio 10 d. redakcija) Seimas turi pareigą Saugomų teritorijų
įstatymu reglamentuoti miškų lankymą ir miško išteklių  naudojimą
saugomose teritorijose. Tai nereiškia, kad visi santykiai, susiję
su   miškų  lankymu  ir  miško  išteklių  naudojimu     saugomose
teritorijose,  turi būti reglamentuojami tik Saugomų   teritorijų
įstatymu.  Tokius  santykius  galima  reglamentuoti  inter   alia
poįstatyminiais   aktais,   atitinkamų  valstybės     institucijų
(pareigūnų) išleidžiamais pagal jų kompetenciją.
     3.  Pagal  Miškų  įstatymo  8 straipsnio 3  dalį  (2001   m.
balandžio 10 d. redakcija) saugomų teritorijų nuostatus, kuriuose
reglamentuojamas  miškų  lankymas ir miško išteklių   naudojimas,
gali tvirtinti Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija.
     Atsižvelgiant  į Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį,   pagal
kurią  ministras vadovauja ministerijai, sprendžia   ministerijos
kompetencijai  priklausančius  klausimus, taip pat  vykdo   kitas
įstatymų numatytas funkcijas, konstatuotina, kad Miškų įstatymo 8
straipsnio  3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija)  minimus
saugomų  teritorijų  nuostatus Vyriausybės  įgaliojimu   tvirtina
aplinkos ministras.
     4.  Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies (2001 m.  balandžio
10  d. redakcija), kurioje nustatyta, kad miškų lankymą ir  miško
išteklių  naudojimą  saugomose teritorijose reglamentuoja   inter
alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar  jos
įgaliotos   Aplinkos   ministerijos,  negalima  aiškinti     kaip
suteikiančios Vyriausybei ar jos įgaliotai Aplinkos  ministerijai
teisę  saugomų  teritorijų  nuostatais  nustatyti  tokį   teisinį
reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme ar  nebūtų
grindžiamas įstatymu.
     Pabrėžtina,  kad Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje  (2001
m.  balandžio  10 d. redakcija) nėra nuostatų, kurios kaip   nors
ribotų,  varžytų  kieno  nors nuosavybės  teises,  kuriuos   nors
asmenis traktuotų kaip nelygiateisius.
     5.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10  d.
redakcija)  ta  apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų lankymą   ir
miško  išteklių  naudojimą saugomose teritorijose   reglamentuoja
inter  alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami  Vyriausybės
ar   jos   įgaliotos  Aplinkos   ministerijos,     neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.

                                XI
     Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies  (2001
m.   gruodžio   4  d.  redakcija)  nuostatos  "Gamtiniuose     ir
kompleksiniuose  draustiniuose  draudžiama: <...> 8) statyti   su
draustinio  steigimo  tikslais nesusijusius statinius,   išskyrus
pastatus  esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę   buvusių
statinių  ir  (ar) sodų liekanų arba kai sodybos  yra   pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip  pat  vietas,  nustatytas draustinių tvarkymo  planuose   ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti  pastatus
ar  didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip  15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m.  gruodžio
4  d. redakcija) nuostatos "Valstybiniuose parkuose   draudžiama:
<...>  5)  statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio   ir
kitus  pastatus  ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių   nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo  šių
šlaitų  viršutinės  bei  apatinės briaunos,  statyti   statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20  straipsnio
3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos  "Paviršinio
vandens  telkinių  apsaugos zonose draudžiama: <...>  4)   keisti
esamą  užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant   statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar)  sodų  liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos  vietovės   ar
kituose  planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),   išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose" ir 6 dalies
(2001  m.  gruodžio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos   23
straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8
punktą  (2001  m.  gruodžio  4  d.  redakcija)  gamtiniuose    ir
kompleksiniuose  draustiniuose draudžiama "statyti su  draustinio
steigimo  tikslais  nesusijusius  statinius,  išskyrus   pastatus
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar)  sodų  liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos  vietovės   ar
kituose  planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip   pat
vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir
bendrojo  planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti  jų
tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių,  taip
pat  arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei  apatinės
briaunos".
     Pagal  Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies  5
punktą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) valstybiniuose  parkuose
draudžiama  arba  ribojama veikla, galinti  pakenkti   saugomiems
kompleksams  ir  objektams (vertybėms), taip  pat   rekreaciniams
ištekliams.  Valstybiniuose parkuose draudžiama "statyti   naujus
gyvenamuosius  namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar  didinti
jų  tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15   laipsnių,
taip  pat  arčiau  kaip 50 metrų nuo šių šlaitų  viršutinės   bei
apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius  kraštovaizdžio
estetinę  vertę,  ir sodinti želdinius,  užstojančius   istorinę,
kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas". 
     Pagal  Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies  4
punktą  (2001  m.  gruodžio 4 d. redakcija)  paviršinio   vandens
telkinių  apsaugos  zonose  draudžiama "keisti  esamą   užstatymo
liniją,  rekonstruojant  ar  perstatant  statinius  esamose    ir
buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar)  sodų
liekanų  arba  kai  sodybos yra pažymėtos  vietovės  ar   kituose
planuose,  taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus  atvejus,
numatytus teritorijų planavimo dokumentuose".
     Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (2001  m.
gruodžio  4  d.  redakcija)  nustatyta:  "Esamose  sodybose    už
pakrantės   apsaugos   juostos   ribų,   teritorijų     planavimo
dokumentuose  numatytose vietose, gali būti statoma tik po  vieną
ne  didesnio  kaip  25  kvadratinių  metrų  bendrojo  ploto    su
priklausiniais   ir   ne  aukštesnę  kaip  4   metrų     (aukštis
skaičiuojamas  nuo  užstatomo  sodybos  ploto  žemės   paviršiaus
vidurkio)  asmeninio  naudojimo  pirtį be rūsio.  Kitų   statinių
dydžiai nustatomi apsaugos reglamentuose."
     2.  Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies  (2001
m.   gruodžio   4  d.  redakcija)  nuostata   "Gamtiniuose     ir
kompleksiniuose  draustiniuose  draudžiama: <...> 8) statyti   su
draustinio  steigimo  tikslais nesusijusius statinius,   išskyrus
pastatus  esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę   buvusių
statinių  ir  (ar) sodų liekanų arba kai sodybos  yra   pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip  pat  vietas,  nustatytas draustinių tvarkymo  planuose   ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti  pastatus
ar  didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip  15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m.  gruodžio
4  d.  redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose   draudžiama:
<...>  5)  statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio   ir
kitus  pastatus  ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių   nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo  šių
šlaitų  viršutinės  bei  apatinės briaunos,  statyti   statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20  straipsnio
3  dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata  "Paviršinio
vandens  telkinių  apsaugos zonose draudžiama: <...>  4)   keisti
esamą  užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant   statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar)  sodų  liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos  vietovės   ar
kituose  planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),   išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose" ir 6 dalies
(2001  m.  gruodžio  4  d.  redakcija)  nuostatos  keičiamos   ar
papildomos nebuvo.
     3.  Šiame  Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota:   ypač
vertingų  vietovių  įvairovė  gali  lemti  jų  teisinio    režimo
ypatumus,  jose  esančių  objektų apsaugos būdus,  veiklos   tose
vietovėse   sąlygas,  ribojimus,  draudimus;  tokie    ribojimai,
draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai,  statyboms
tose  vietovėse,  taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl   kurios
gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse
esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais  siekiama
užtikrinti  ypač  vertingų vietovių apsaugą - viešąjį   interesą,
gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei
naudotojams;  gali būti nustatyti ir tokie ribojimai,  draudimai,
kuriais  tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat   ir
privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių  savininkų,
nuosavybės teises. Konstatuota ir tai, kad visi minėti ribojimai,
draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų,
kitų  asmenų  teisių  labiau negu  būtina  visuotinai   svarbiems
tikslams pasiekti.
     4.   Konstatuotina,  kad  Saugomų  teritorijų  įstatymo    9
straipsnio  2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d.  redakcija),
13  straipsnio  2  dalies  5  punkte  (2001  m.  gruodžio  4   d.
redakcija),  20 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio  4
d.  redakcija)  ir 6 dalyje nustatytais  ribojimais,   draudimais
siekiama  užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai,  pakeičiantys
kraštovaizdžio  estetinę vertę, mažinantys atskirų   atitinkamose
vietovėse  esančių  objektų vertę, statiniai, kurių  statyba   ir
eksploatavimas  galėtų  sudaryti  prielaidas  užteršti    gamtinę
aplinką  ar  kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai,   kurių
statyba  ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių   saugumui,
sveikatai ir pan.
     5.  Minėta,  kad valstybė, turėdama konstitucinę   priedermę
veikti  taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės   aplinkos,
atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga,  gamtos
išteklių  racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas,   gali
įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad  atitinkamų
objektų,  esančių  ypač vertingose vietovėse,  savininkams   būtų
nustatyti  ir  tokie  ribojimai, draudimai,  kuriais  tam   tikra
apimtimi  yra  įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų   savininkų
nuosavybės teises. Minėta ir tai, kad tokie ribojimai,  draudimai
turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
     6.  Konstatuotina, kad nėra pakankamai teisinių   argumentų,
kurie leistų teigti, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio
2  dalies  8  punkte  (2001  m. gruodžio  4  d.  redakcija),   13
straipsnio  2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d.  redakcija),
20 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
ir  6  dalyje  (2001  m.  gruodžio  4  d.  redakcija)   nustatyti
ribojimai,  draudimai yra neproporcingi siekiamam  konstituciškai
pagrįstam  tikslui,  kad  savininkų nuosavybės  teisės   varžomos
labiau negu leidžia Konstitucija.
     7.  Pažymėtina  ir tai, kad Saugomų teritorijų  įstatymo   9
straipsnio  2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d.  redakcija),
13 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 20 straipsnio 3 dalies 4  punkte
(2001  m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 6 dalyje (2001 m.  gruodžio
4  d.  redakcija)  nėra nuostatų, kurios  kuriuos  nors   asmenis
traktuotų kaip nelygiateisius.
     8.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad  Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001   m.
gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Gamtiniuose ir kompleksiniuose
draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su draustinio steigimo
tikslais  nesusijusius  statinius, išskyrus pastatus esamose   ir
buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar)  sodų
liekanų  arba  kai  sodybos yra pažymėtos  vietovės  ar   kituose
planuose,  taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat   vietas,
nustatytas  draustinių  tvarkymo  planuose  ar  projektuose    ir
bendrojo  planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti  jų
tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių,  taip
pat  arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei  apatinės
briaunos",  13  straipsnio  2  dalies (2001  m.  gruodžio  4   d.
redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose draudžiama: <...> 5)
statyti  naujus  gyvenamuosius  namus, ūkininko  ūkio  ir   kitus
pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis  didesnis
kaip  15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių   šlaitų
viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius,  mažinančius
kraštovaizdžio  estetinę  vertę, <...>", 20 straipsnio 3   dalies
(2001  m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Paviršinio   vandens
telkinių  apsaugos  zonose  draudžiama: <...>  4)  keisti   esamą
užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius  esamose
ir  buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir   (ar)
sodų  liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar  kituose
planuose,  taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus  atvejus,
numatytus teritorijų planavimo dokumentuose" ir 6 dalies (2001 m.
gruodžio  4 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja  Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.

                               XII
     Dėl  Vyriausybės  1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.   1608
"Dėl   Statybų   privačioje  žemėje  reglamento     patvirtinimo"
patvirtinto  Statybų  privačioje  žemėje  reglamento  2    punkto
nuostatos "Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama
<...>,  kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai"   atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
     1. Vyriausybė 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608  "Dėl
Statybų  privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" (Žin.,  1995,
Nr.  106-2379) patvirtino Statybų privačioje žemėje   reglamentą.
Jis įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d.
     2.  Reglamento  2 punkte nustatyta: "Miškų ūkio   paskirties
žemėje  pastatų  statyba leidžiama pagal parengtus   detaliuosius
planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio
veiklai."
     3.  Minėta,  kad  miškai  yra  ypatingi  nuosavybės   teisės
objektai,  kad miškams, palyginti su kitais objektais,   įstatymu
gali  būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas,  kad
ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai
lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir
suvaržymus,   kad  tokie  apribojimai,  suvaržymai  turi     būti
proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
     4. Sprendžiant dėl Reglamento 2 punkto nuostatos "Miškų ūkio
paskirties  žemėje  pastatų statyba leidžiama <...>,  kai   tokių
pastatų  reikia  miškų  ūkio veiklai"  atitikties   Konstitucijai
būtina  ištirti, koks yra Reglamento 2 punkte nustatyto  teisinio
reguliavimo  santykis su teisiniu reguliavimu, nustatytu  statybą
miško ūkio paskirties žemėje reguliuojančiuose įstatymuose.
     5.   Statybos  miško  ūkio  paskirties  žemėje     santykius
reguliuoja inter alia Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas.
     Pažymėtina,  jog nagrinėjamu aspektu neturi įtakos tai,  kad
įstatymuose  apibrėžtos  sąvokos  "miško žemė"  ir  "miškų   ūkio
paskirties žemė" nevisiškai sutampa - jų skirtumai nėra esminiai.
     6.  Pagal  Miškų  įstatymo  3 straipsnio 1  dalį  (1994   m.
lapkričio  22  d. redakcija) miško žemei buvo priskiriami   inter
alia  medienos  sandėliai bei kiti su mišku  susijusių   įrengimų
užimti plotai.
     Miškų  įstatymas,  inter  alia  jo 3  straipsnis  (1994   m.
lapkričio  22  d. redakcija), buvo ne kartą keičiamas ir   (arba)
papildomas, tačiau minėta nuostata nebuvo pakeista nei iki Seimui
2001  m.  balandžio  10 d. priimant Lietuvos  Respublikos   miškų
įstatymo  pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Miškų  įstatymas
buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, nei Miškų  įstatymą
išdėsčius  nauja  redakcija,  tačiau  Miškų  įstatyme  (2001   m.
balandžio  10  d.  redakcija) tokia nuostata  yra  įtvirtinta   2
straipsnio   3   dalyje  (žodį  "įrengimus"   pakeitus     žodžiu
"įrenginius").
     Vėliau Miškų įstatymas (2001 m. balandžio 10 d.  redakcija),
inter  alia  jo 2 straipsnis, buvo ne kartą keičiamas ir   (arba)
papildomas,  tačiau nuostata, kad miško žemei priskiriami   inter
alia  medienos  sandėliai bei kiti su mišku susijusių   įrenginių
užimti plotai, nebuvo pakeista.
     Pažymėtina, kad Miškų įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų,
kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti
ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
     Reglamento  2 punkto nuostatą "Miškų ūkio paskirties  žemėje
pastatų  statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia  miškų
ūkio  veiklai" palyginus su Miškų įstatymo 3 straipsnio (1994  m.
lapkričio   22  d.  redakcija  su  vėlesniais  pakeitimais     ir
papildymais)  1  dalimi, 2 straipsnio (2001 m. balandžio  10   d.
redakcija  su  vėlesniais pakeitimais ir papildymais)  3   dalimi
matyti, kad pagal Miškų įstatymą miško žemėje buvo galima statyti
medienos  sandėlius  bei  kitus su  mišku  susijusius   įrengimus
(įrenginius),  o  pagal Reglamentą miškų ūkio paskirties   žemėje
buvo  galima  statyti pastatus, reikalingus miškų ūkio   veiklai.
Akivaizdu, kad Reglamento 2 punkto sąvoka "pastatai" yra platesnė
už  Miškų įstatymo sąvoką "medienos sandėliai bei kiti su   mišku
susiję  įrengimai (įrenginiai)". Taigi pagal Reglamento 2  punktą
miško  ūkio paskirties žemėje galima statyti ir tokius  pastatus,
kurių negalima statyti pagal Miškų įstatymą.
     Konstatuotina, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų  ūkio
paskirties  žemėje  pastatų statyba leidžiama <...>,  kai   tokių
pastatų  reikia  miškų  ūkio  veiklai"  konkuruoja  su   teisiniu
reguliavimu,  nustatytu  Miškų  įstatymo 3 straipsnio  (1994   m.
lapkričio   22  d.  redakcija  su  vėlesniais  pakeitimais     ir
papildymais)  1 dalyje ir 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10   d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalyje.
     7.  Pagal  Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies  3   punktą
(1994  m. balandžio 26 d. redakcija) miškų ūkio paskirties   žemę
sudarė  inter alia žemė, kurią užima medienos sandėliai ir   kiti
miškų ūkio poreikiams naudojami pastatai bei įrenginiai.
     Žemės  įstatymas,  inter  alia jo 40  straipsnis  (1994   m.
balandžio  26  d. redakcija), buvo ne kartą keičiamas ir   (arba)
papildomas,  tačiau  minėta  nuostata nebuvo pakeista  tol,   kol
Seimas  2004  m.  sausio 27 d. priėmė Žemės  įstatymo   pakeitimo
įstatymą,  kurio  1 straipsniu Žemės įstatymas  buvo   išdėstytas
nauja  redakcija.  Naujos redakcijos Žemės įstatymas   įsigaliojo
2004 m. vasario 21 d.
     Pagal  Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą  (2004
m.   sausio  27  d.  redakcija)  miškų  ūkio  paskirties    žemei
priskiriami  inter  alia  medienos sandėlių bei  kitų  su   mišku
susijusių įrenginių užimti plotai.
     Žemės  įstatymas  (2004 m. sausio 27 d. redakcija) buvo   ne
kartą  keičiamas  ir (arba) papildomas, tačiau  minėta   nuostata
nebuvo pakeista. 
     Pažymėtina, kad Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų,
kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti
ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
     Reglamento  2 punkto nuostatą "Miškų ūkio paskirties  žemėje
pastatų  statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia  miškų
ūkio veiklai" palyginus su Žemės įstatymo 40 straipsnio (1994  m.
balandžio  26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktu ir 26 straipsnio  1
dalies 3 punktu (2004 m. sausio 27 d. redakcija) matyti, kad:
     -  pagal  Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties   žemėje
nebuvo  galima  statyti  ir tokių pastatų, kurių  nebuvo   galima
statyti  pagal Žemės įstatymą (1994 m. balandžio 26 d.  redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais);
     -  pagal  Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties   žemėje
galima  statyti ir tokius pastatus, kurių negalima statyti  pagal
Žemės  įstatymą  (2004 m. sausio 27 d. redakcija  su   vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) - jo 26 straipsnio 1 dalies 3  punktą
(2004 m. sausio 27 d. redakcija), nes Reglamento 2 punkto  sąvoka
"pastatai" yra platesnė už Žemės įstatymo 26 straipsnio 1  dalies
3  punkto  (2004  m. sausio 27 d.  redakcija)  sąvoką   "medienos
sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių užimti plotai".
     Konstatuotina, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų  ūkio
paskirties  žemėje  pastatų statyba leidžiama <...>,  kai   tokių
pastatų  reikia  miškų  ūkio  veiklai"  konkuruoja  su   teisiniu
reguliavimu,  nustatytu  Žemės įstatymo 26 straipsnio  1   dalies
(2004 m. sausio 27 d. redakcija) 3 punkte.
     8.  Konstatuotina, kad nėra pakankamai teisinių   argumentų,
kurie  leistų  teigti,  jog aptartieji Miškų įstatyme  ir   Žemės
įstatyme nustatyti ribojimai, - ypač atsižvelgiant į miškų,  kaip
ypatingų   nuosavybės  teisės  objektų,  pobūdį,  jų     ypatingą
ekologinę,  socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, -  draudimai
yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad
savininkų   nuosavybės  teisės  varžomos  labiau  negu    leidžia
Konstitucija.
     9.  Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina   išvada,
kad  Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties   žemėje
pastatų  statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia  miškų
ūkio  veiklai"  ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties   žemėje
leidžiama  statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su   mišku
susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja  Miškų
įstatymo  2  straipsnio  (2001 m. balandžio 10 d.  redakcija   su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo
(2004  m.  sausio 27 d. redakcija su vėlesniais  pakeitimais   ir
papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
     10.  Minėta,  kad  teisės  aktais  reguliuojant   santykius,
susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat  ir
esančių  ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu,  būtina
paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio
teisinės valstybės principo, kad konstitucinis teisinės valstybės
principas  suponuoja  visų teisės aktų hierarchiją ir   neleidžia
poįstatyminiais  teisės  aktais reguliuoti santykių, kurie   turi
būti  reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais  teisės
aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų  su
nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais.
     Konstitucinis   Teismas   yra  konstatavęs  ir  tai,     kad
Konstitucijos  94 straipsnio 2 ir 7 punktai, kuriuose  nustatyta,
jog  Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat vykdo kitas   pareigas,
kurias  jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, aiškintini  ir
kaip nustatantys Vyriausybės pareigą pakeisti bei papildyti  savo
anksčiau  priimtus  aktus,  kad  jie  atitiktų  vėliau    priimtą
įstatymą,  arba  panaikinti savo anksčiau priimtus aktus,   jeigu
juose  nustatytos  teisės normos prieštarauja  įstatymo   normoms
(Konstitucinio  Teismo 2001 m. gegužės 15 d., 2005 m. gegužės  13
d. nutarimai).
     11.  Konstatavus,  kad Reglamento 2 punkto nuostata   "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų  ūkio
paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei
kitus  su  mišku susijusius įrenginius, bet ir  kitus   pastatus,
prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija  su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai  ir
Žemės  įstatymo  (2004 m. sausio 27 d. redakcija  su   vėlesniais
pakeitimais  ir  papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3   punktui,
konstatuotina  ir  tai, kad Reglamento 2 punkto nuostata   "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" nurodyta apimtimi prieštarauja
ir  Konstitucijos  94 straipsnio 2, 7  punktams,   konstituciniam
teisinės valstybės principui.
     12.  Konstatavęs,  kad Reglamento 2 punkto nuostata   "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų  ūkio
paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei
kitus  su  mišku susijusius įrenginius, bet ir  kitus   pastatus,
prieštarauja   Konstitucijos  94  straipsnio  2,  7     punktams,
Konstitucinis  Teismas  šioje  konstitucinės  justicijos   byloje
toliau  netirs,  ar  ginčijama  Reglamento  2  punkto    nuostata
neprieštarauja  Konstitucijos  23  straipsnio 1,  2  dalims,   29
straipsnio 1 daliai.
     Vadovaudamasis  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102,  105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo  įstatymo
1,   53,  54,  55  ir  56  straipsniais,  Lietuvos    Respublikos
Konstitucinis Teismas
                            nutaria:
     1.  Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų  teritorijų
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d.  redakcija;
Žin.,   2001,   Nr.   108-3902)   nuostata   "Gamtiniuose      ir
kompleksiniuose  draustiniuose  draudžiama: <...> 8) statyti   su
draustinio  steigimo  tikslais nesusijusius statinius,   išskyrus
pastatus  esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę   buvusių
statinių  ir  (ar) sodų liekanų arba kai sodybos  yra   pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip  pat  vietas,  nustatytas draustinių tvarkymo  planuose   ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti  pastatus
ar  didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip  15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m.  gruodžio
4   d.   redakcija;   Žin.,  2001,   Nr.   108-3902)     nuostata
"Valstybiniuose  parkuose  draudžiama: <...> 5)  statyti   naujus
gyvenamuosius  namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar  didinti
jų  tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15   laipsnių,
taip  pat  arčiau  kaip 50 metrų nuo šių šlaitų  viršutinės   bei
apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius  kraštovaizdžio
estetinę vertę, <...>", 20 straipsnio 3 dalies (2001 m.  gruodžio
4  d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) nuostata   "Paviršinio
vandens  telkinių  apsaugos zonose draudžiama: <...>  4)   keisti
esamą  užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant   statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar)  sodų  liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos  vietovės   ar
kituose  planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),   išskyrus
atvejus,  numatytus teritorijų planavimo dokumentuose", 6   dalis
(2001  m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902),  31
straipsnio 9 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin.,  2001,
Nr. 108-3902) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
     2.  Pripažinti,  kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo   4
straipsnio  3  dalis (2001 m. balandžio 10 d.  redakcija;   Žin.,
2001, Nr. 35-1161), 8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad   miškų  lankymą  ir  miško  išteklių  naudojimą    saugomose
teritorijose   reglamentuoja  inter  alia  saugomų     teritorijų
nuostatai,  tvirtinami  Vyriausybės  ar jos  įgaliotos   Aplinkos
ministerijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 
     3.  Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo   18
straipsnio  10  dalis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija;   Žin.,
1994,  Nr. 34-620), 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d.   redakcija;
Žin.,  2001,  Nr.  71-2519) neprieštaravo  Lietuvos   Respublikos
Konstitucijai.
     4.  Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų  teritorijų
įstatymo  5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d.   redakcija;
Žin.,  1995, Nr. 60-1502) nuostata "Rezervatų, valstybinių  parkų
rezervatų  <...> žemė yra valstybės nuosavybė", 31 straipsnio   1
dalies  (2001  m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001,  Nr.  108-
3902)  nuostata  "Rezervatų  <...> žemė yra  išimtinė   valstybės
nuosavybė"  neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos   47
straipsnio  antrojoje  dalyje  numatyto žemės  sklypų   įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų  konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui.
     5.  Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų  teritorijų
įstatymo  5  straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d.   redakcija;
Žin., 1995, Nr. 60-1502), 31 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) neprieštaravo  Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto
žemės  sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų   ir
apribojimų  konstitucinio  įstatymo  (1996  m.  birželio  20   d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
     6.  Pripažinti,  kad  Lietuvos Respublikos  žemės   reformos
įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija;
Žin.,  2001,  Nr.  108-3905)  nuostata  "Valstybinių  parkų    ir
valstybinių  draustinių  teritorijose privačion nuosavybėn   gali
būti  parduodami  tik  namų valdų, asmeninio ūkio  ir   sodininkų
bendrijų  žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų  įsiterpę
žemės  ūkio  veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha   žemės
plotai"  neprieštaravo  Lietuvos  Respublikos  Konstitucijos   47
straipsnio  antrojoje  dalyje  numatyto žemės  sklypų   įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų  konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui.
     7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995  m.
gruodžio  22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje  žemėje
reglamento  patvirtinimo" (Žin., 1995, Nr. 106-2379)  patvirtinto
Statybų  privačioje  žemėje reglamento 2 punkto nuostata   "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų  ūkio
paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei
kitus  su  mišku susijusius įrenginius, bet ir  kitus   pastatus,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio  2,
7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos
Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10  d.
redakcija  su  vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3   daliai,
Lietuvos  Respublikos  žemės  įstatymo  (2004 m.  sausio  27   d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio
1 dalies 3 punktui.
     Šis   Konstitucinio  Teismo  nutarimas  yra  galutinis    ir
neskundžiamas.
     Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
     
     Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
                                    Toma Birmontienė
                                    Egidijus Kūris
                                    Kęstutis Lapinskas
                                    Zenonas Namavičius
                                    Ramutė Ruškytė 
                                    Vytautas Sinkevičius
                                    Stasys Stačiokas
                                    Romualdas Kęstutis Urbaitis