Byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO,
LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO, LIETUVOS
RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖS 1995 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMU NR. 1608
"DĖL STATYBŲ PRIVAČIOJE ŽEMĖJE REGLAMENTO PATVIRTINIMO"
PATVIRTINTO STATYBŲ PRIVAČIOJE ŽEMĖJE REGLAMENTO
NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ĮSTATYMO,
LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO NUOSTATŲ
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 47
STRAIPSNIO ANTROJOJE DALYJE NUMATYTO ŽEMĖS SKLYPŲ
ĮSIGIJIMO NUOSAVYBĖN SUBJEKTŲ, TVARKOS, SĄLYGŲ IR
APRIBOJIMŲ KONSTITUCINIO ĮSTATYMO (1996 M. BIRŽELIO 20
D. REDAKCIJA) NUOSTATOMS, TAIP PAT DĖL LIETUVOS
RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1995 M. GRUODŽIO 22 D. NUTARIMU
NR. 1608 "DĖL STATYBŲ PRIVAČIOJE ŽEMĖJE REGLAMENTO
PATVIRTINIMO" PATVIRTINTO STATYBŲ PRIVAČIOJE ŽEMĖJE
REGLAMENTO 2 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
MIŠKŲ ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO
NUOSTATOMS
2006 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams Seimo nariui Antanui Bosui, Seimo Audito komiteto
sekretoriato vyresniajam patarėjui Pauliui Griciūnui ir Seimo
kanceliarijos Teisės departamento patarėjai Neringai
Azguridienei,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir
personalo departamento direktoriui Robertui Klovui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu bei 54 straipsnio 3 dalimi, viešame Teismo
posėdyje 2006 m. sausio 26 d. ir 2006 m. vasario 28 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 pagal:
pareiškėjo - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų
įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija),
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1
dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos
žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11
d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui ir ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo
5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija), Lietuvos
Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto
žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir
apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui;
pareiškėjo - Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti,
ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio
2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
8 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m.
gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje žemėje
reglamento patvirtinimo" patvirtinto Statybų privačioje žemėje
reglamento 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai;
pareiškėjo - Molėtų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti,
ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio
9 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, ar Lietuvos Respublikos
žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis, 18 straipsnio 11 dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai;
pareiškėjo - Švenčionių rajono apylinkės teismo prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 8 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija),
13 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas (2001 m. gruodžio 4
d. redakcija) ir 6 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje
žemėje reglamento patvirtinimo" patvirtinto Statybų privačioje
žemėje reglamento 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinio Teismo 2005 m. kovo 24 d. sprendimu minėti
prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 17/02-
24/02-06/03-22/04.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis
(1995 m. liepos 4 d. redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 31
straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės
reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje
dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų,
tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija; toliau - ir Konstitucinis įstatymas
(1996 m. birželio 20 d. redakcija)) 7 straipsnio 1 dalies 2
punktui ir ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis
(1995 m. liepos 4 d. redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 31
straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
2. Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas nagrinėjo
civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Saugomų
teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13
straipsnio 2 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, ar Miškų įstatymo 8
straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
29 straipsnio 1 daliai ir ar Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d.
nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento"
patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau - ir
Reglamentas) 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
3. Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas nagrinėjo
civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Saugomų
teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, ar Žemės
įstatymo 18 straipsnio 10 dalis, 18 straipsnio 11 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1
daliai ir ar Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėjas - Švenčionių rajono apylinkės teismas
nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą
sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija), 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4
punktas (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 6 dalis (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai ir ar Reglamento 2 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1
daliai.
II
1. Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas prašymą grindžia tuo, kad, pareiškėjo manymu, pagal
Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalį ir Konstitucinį įstatymą (1996
m. birželio 20 d. redakcija) atitinkami juridiniai asmenys turi
teisę įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus,
reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir
įrenginiams statyti bei eksploatuoti; Konstituciniame įstatyme
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) nustatyta, kokių kategorijų
žemės minėti subjektai negali įsigyti: draudžiama įsigyti inter
alia valstybinių parkų apsaugos zonose, valstybinių rezervatų
apsaugos zonose, draustinių apsaugos zonose, biosferos
monitoringo teritorijų apsaugos zonose esančią žemę, viešosios
paskirties rekreacijos teritorijų žemę; tačiau ginčijamomis
Saugomų teritorijų įstatymo ir Žemės reformos įstatymo
nuostatomis asmenų nuosavybės teisė ribojama labiau negu
Konstituciniu įstatymu (1996 m. birželio 20 d. redakcija), nes
pagal tuos įstatymus asmenys negali įsigyti dar ir kitų
kategorijų žemės.
2. Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas prašymą
(prašymas Nr. 29/02) grindžia tuo, kad Miškų įstatymo nuostata,
kuria Vyriausybei ar jos įgaliotai Aplinkos ministerijai
nustatyta teisė reglamentuoti miško išteklių naudojimą saugomose
teritorijose, reiškia, jog nuosavybės teisė gali būti ribojama
poįstatyminiu teisės aktu. Be to, pareiškėjo - Molėtų rajono
apylinkės teismo manymu, ginčijamose Saugomų teritorijų įstatymo,
Miškų įstatymo, Reglamento nuostatose įtvirtinti ribojimai
taikomi tik tada, kai privačios žemės sklypas yra valstybiniuose
draustiniuose, valstybiniuose parkuose, tad tokių žemės sklypų
savininkai traktuojami skirtingai nei žemės savininkai, turintys
žemės sklypus ne valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose
parkuose.
3. Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas prašymą
(prašymas Nr. 1/03) grindžia tuo, kad ginčijamose Saugomų
teritorijų įstatymo, Miškų įstatymo, Žemės įstatymo nuostatose
įtvirtinti draudimai dalyti žemės sklypus taikomi tada, kai
privačios žemės sklypas yra valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose. Šitaip, pareiškėjo nuomone, atitinkami
žemės savininkai yra traktuojami skirtingai nei žemės savininkai,
turintys žemės sklypus ne valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose. Be to, pareiškėjo manymu, nustatytais
draudimais dalyti žemės sklypą yra ribojama kreditoriaus teisė
išieškoti iš skolininko skolą, nes išieškojimo negalima nukreipti
į bendrąja daline nuosavybe jam priklausančią žemės sklypo dalį.
4. Pareiškėjas - Švenčionių rajono apylinkės teismas prašymą
grindžia tuo, kad, jo manymu, dėl ginčijamose Saugomų teritorijų
įstatymo nuostatose įtvirtintų draudimų, ribojimų statyti
statinius gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose, paviršinio vandens telkinių apsaugos
zonose bei sodybose, esančiose už pakrantės apsaugos juostos
ribų, ir, pareiškėjo teigimu, dėl Reglamento 2 punkte įtvirtinto
apribojimo statyti tam tikrus pastatus miškų ūkio paskirties
žemėje nuosavybės teisės yra ribojamos labiau negu leidžia
Konstitucija, įvairūs savininkai yra pastatomi į nevienodą
teisinę padėtį, palyginti su kitais savininkais.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų Seimo nario A. Boso, P.
Griciūno, N. Azguridienės, taip pat suinteresuoto asmens -
Vyriausybės atstovo R. Klovo rašytiniai paaiškinimai. Juose
teigiama, kad ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys)
neprieštarauja Konstitucijai, nes nuosavybės teisė nėra
absoliuti, ji gali būti ribojama inter alia saugant mišką, kitus
gamtos objektus, kraštovaizdį nuo žalingo išorinio ūkinės
veiklos, taip pat kitos veiklos poveikio, o ginčijamu teisiniu
reguliavimu nustatyti ribojimai, draudimai nėra neproporcingi
šiam konstituciškai pagrįstam tikslui - viešajam interesui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos
Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko A. Boso,
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro A. Kundroto, Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro V. Markevičiaus, Lietuvos
Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos
Respublikos žemės ūkio viceministro J. Kondroto, Valstybinės
saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos
ministerijos direktorės R. Baškytės, Europos teisės departamento
prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio
direktoriaus D. Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos Seimo
kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir
teisėtvarkos departamento direktorės V. Baliūnienės, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Aplinkos skyriaus vedėjos
I. Pilypienės, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos
viršininko A. Daubaro, Vilniaus apskrities viršininko G. Gibo,
Utenos apskrities viršininko R. Sargūno, Vilniaus regiono
aplinkos apsaugos departamento direktoriaus R. Masilevičiaus,
Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus R.
Vyganto, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir
administracinės teisės katedros vedėjo prof. dr. A. Marcijono,
šios katedros docento dr. B. Sudavičiaus, Mykolo Romerio
universiteto Valstybinio valdymo fakulteto dekano prof. habil.
dr. V. Pauliko, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos V.
Valeckaitės, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos
pirmininko A. Gaižučio, Privačių miškų savininkų asociacijos
direktoriaus G. Kadžiulio rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Seimo atstovai Seimo narys A. Bosas, P. Griciūnas, N.
Azguridienė, taip pat suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas
R. Klovas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai:
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Saugomų
teritorijų skyriaus vedėjas A. Klimavičius, Aplinkos ministerijos
Miškų departamento direktorius V. Vaičiūnas, Valstybinės saugomų
teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė R.
Baškytė, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Teisės skyriaus vedėja D. Remeikytė.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas prašo ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 5
straipsnio 1 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija), šio įstatymo
31 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės
reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalis (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir ar Saugomų
teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d.
redakcija), šio įstatymo 31 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
Iš pareiškėjo - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
prašymo argumentų, kitos šios konstitucinės justicijos bylos
medžiagos matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių:
- ar Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių parkų
rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė" neprieštaravo
Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7
straipsnio 1 dalies 2 punktui;
- ar Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų <...> žemė
yra išimtinė valstybės nuosavybė" neprieštaravo Konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui;
- ar Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m.
gruodžio 11 d. redakcija) nuostata "Valstybinių parkų ir
valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali
būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų
bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę
žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės
plotai" neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20
d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
2. Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas (prašymas
Nr. 29/02) prašo ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 8 punktas, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas,
Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis ir Reglamento 2 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1
daliai.
Iš pareiškėjo - Molėtų rajono apylinkės teismo prašymo
(prašymas Nr. 29/02) argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių:
- ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Gamtiniuose ir
kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su
draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus
pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių
statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus
ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose draudžiama:
<...> 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir
kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių
šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>" neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
- ar Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio
10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų lankymą
ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja
inter alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės
ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
- ar Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia
miškų ūkio veiklai" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1,
2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
3. Pareiškėjas - Molėtų rajono apylinkės teismas (prašymas
Nr. 1/03) prašo ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 31
straipsnio 9 dalis, Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis, 18
straipsnio 11 dalis ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1
daliai.
Iš pareiškėjo - Molėtų rajono apylinkės teismo prašymo
(prašymas Nr. 1/03) argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), Žemės įstatymo 18 straipsnio
10 dalis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija), 11 dalis (2001 m.
rugpjūčio 3 d. redakcija) ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis
(2001 m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
4. Pareiškėjas - Švenčionių rajono apylinkės teismas prašo
ištirti, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8
punktas, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 20 straipsnio 3 dalies
4 punktas ir 6 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1
daliai ir ar Reglamento 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai.
Iš pareiškėjo - Švenčionių rajono apylinkės teismo prašymo
argumentų matyti, kad jam kilo abejonių:
- ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Gamtiniuose ir
kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su
draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus
pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių
statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus
ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose draudžiama:
<...> 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir
kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių
šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20 straipsnio
3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Paviršinio
vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti
esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar
kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose", 6 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai;
- ar Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia
miškų ūkio veiklai" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1,
2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
II
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijami,
inter alia atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29
straipsnio 1 daliai atžvilgiu, teisės aktai (jų dalys),
reglamentuojantys santykius, susijusius su žemės, miškų, vandens
telkinių, taip pat ir esančių saugomose teritorijose, nuosavybe
ir teisiniu režimu.
2 . Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija,
kaip aukščiausioji teisė, turi būti stabilus aktas (Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucijos stabilumas
yra tokia jos savybė, kuri kartu su kitomis (inter alia ir
pirmiausia su Konstitucijos ypatinga, aukščiausia teisine galia)
konstitucinį teisinį reguliavimą skiria nuo žemesnės galios
teisės aktais nustatyto (ordinarinio) teisinio reguliavimo. Kita
vertus, Konstitucijos stabilumas nepaneigia galimybės daryti jos
pataisas, kai tai yra objektyviai būtina. Paminėtina, kad
Konstitucijoje yra nustatyta sunkesnė, sudėtingesnė, palyginti su
konstituciniais ir paprastaisiais įstatymais, Konstitucijos
pataisų darymo tvarka.
3. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas
suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001
liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13
d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tai pasakytina
ir apie Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje
formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, aiškinami
Konstitucijos principai bei normos, atskleidžiamos įvairių
konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis,
konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio
reguliavimo, kaip vienos visumos, esmė. Tirdamas teisės aktų
atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, Konstitucinis Teismas
plėtoja savo ankstesniuose aktuose pateiktą Konstitucijos
nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamos konstitucinės
justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto
teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2003 m.
gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarimai).
4. Konstitucinės jurisprudencijos tęstinumas nereiškia, kad
konstitucinė doktrina negali būti koreguojama, jos nuostatos
reinterpretuojamos.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje pažymėtina, kad
reinterpretuoti oficialias konstitucines doktrinines nuostatas
(koreguoti oficialią konstitucinę doktriną) yra (arba gali būti)
būtina inter alia tais atvejais, kai yra padaromos atitinkamų
Konstitucijos straipsnių (jų dalių) pataisos. Įsigaliojus
Konstitucijos pataisai, kuria yra pakeičiama (arba panaikinama)
kuri nors iš tų Konstitucijos nuostatų, kurių pagrindu (t. y.
kurias aiškinant) buvo suformuluota ankstesnė oficiali
konstitucinė doktrina (atitinkamu konstitucinio teisinio
reguliavimo klausimu), Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją
turi išimtinius įgaliojimus konstatuoti, ar aiškinant
Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu) ankstesnių
Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota
oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima remtis (ir
kokiu mastu) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m.
sausio 16 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs,
kad Konstitucijos, kuri yra vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis), nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir
sudaro darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų
vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos
negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios
nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų
iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra. Atsižvelgiant į
tai konstatuotina, kad reinterpretuoti oficialius konstitucinius
doktrininius teiginius (koreguoti oficialią konstitucinę
doktriną) gali būti būtina ir tada, kai yra padaroma tokia
Konstitucijos pataisa (pakeičiama arba panaikinama tam tikra
Konstitucijos nuostata, arba Konstitucijoje įtvirtinama nauja
nuostata), kuria yra iš esmės pakoreguojamas visuminio
konstitucinio teisinio reguliavimo turinys, nors būtent ta
Konstitucijos nuostata, kurios pagrindu (t. y. kurią aiškinant)
tam tikru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu buvo
suformuluota ankstesnė oficiali konstitucinė doktrina, formaliai
ir nėra pakeičiama. Tokiais atvejais išimtinius įgaliojimus
konstatuoti, ar aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir
kokiu mastu) ankstesne oficialia konstitucine doktrina (ir kaip
visuma, ir atskirai kiekvienu konstitucinio teisinio reguliavimo
klausimu), ar ja jau negalima remtis (ir kokiu mastu), taip pat
turi tik Konstitucinis Teismas.
5. Pažymėtina, kad teisės aktai, kuriuose nustatytas
teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra
ginčijamas atitikties Konstitucijai atžvilgiu, buvo išleisti tuo
metu, kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m.
birželio 20 d. redakcija. Kai kurie iš šių aktų (jų dalių)
tebegaliojo ir šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo
metu, t. y. tuo metu, kai pakeistas Konstitucijos 47 straipsnis
buvo išdėstytas 2003 m. sausio 23 d. redakcija.
6. Tad šiame Konstitucinio Teismo nutarime oficialios
konstitucinės doktrinos nuostatos yra formuluojamos taip, kaip
jos turėjo būti formuluojamos tuo metu, kai Konstitucijos 47
straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, t.
y. iki šio Konstitucijos straipsnio pakeitimo ir išdėstymo 2003
m. sausio 23 d. redakcija; šių oficialios konstitucinės doktrinos
nuostatų turinį bei sistemines sąsajas su kitomis nuostatomis
lemia Konstitucijos 47 straipsnio (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) turinys.
Kita vertus, konstitucinės jurisprudencijos bei joje
formuluojamos konstitucinės doktrinos tęstinumas ir Konstitucinio
Teismo išimtiniai konstituciniai įgaliojimai konstatuoti, ar
aiškinant Konstituciją dar galima remtis (ir kokiu mastu)
ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo
suformuluota oficialia konstitucine doktrina, ar ja jau negalima
remtis (ir kokiu mastu), suponuoja tai, kad kiekvienąkart, kai
dėl tam tikrų Konstitucijos pataisų reikia reinterpretuoti kurias
nors oficialias konstitucines doktrinines nuostatas (koreguoti
oficialią konstitucinę doktriną), Konstitucinis Teismas tai
eksplicitiškai nurodo ir deramai (aiškiai ir racionaliai)
argumentuoja atitinkamame Konstitucinio Teismo akte.
Taigi ta aplinkybė, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime
oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos yra formuluojamos
taip, kaip jos turėjo būti formuluojamos tuo metu, kai
Konstitucijos 47 straipsnis buvo išdėstytas 1996 m. birželio 20
d. redakcija, savaime nereiškia, kad oficialiai konstitucinei
doktrinai atitinkamu konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu
nėra būdingas tęstinumas; priešingai, jeigu apie tų nuostatų
koregavimą (reinterpretavimą) nėra eksplicitiškai nurodyta šiame
Konstitucinio Teismo nutarime, konstatuotina, kad tos doktrininės
nuostatos išlieka - jomis privalu remtis ir Konstitucijos 47
straipsnį išdėsčius 2003 m. sausio 23 d. redakcija.
7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje teisės
aktai (jų dalys) ginčijami inter alia atitikties Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 29 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nuosavybė
neliečiama, 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės
teises saugo įstatymai, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, aiškintinos
kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), inter alia 46
straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 47 straipsnyje (ir tokiame, koks buvo
išdėstytas 1996 m. birželio 20 d. redakcija, ir tokiame, koks yra
išdėstytas 2003 m. sausio 23 d. redakcija), 53 straipsnio 3
dalyje, 54 straipsnyje, 128 straipsnio 2 dalyje nustatyto
konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste, taip pat
atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus principus, inter alia
į konstitucinį teisinės valstybės principą.
8. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą
konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir
2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga.
Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu
turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu,
naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo
nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi
nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir
saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų.
Įstatymai turi saugoti visų savininkų, taigi ir valstybės (kaip
visos visuomenės organizacijos) bei savivaldybių, nuosavybės
teises.
9. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji
gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl
padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino
ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises
visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti
ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini
demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises
bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei
būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma
proporcingumo principo.
10. Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją, ji įpareigoja
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d.,
2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. gegužės 13
d. nutarimai).
Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai
teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos
Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje
įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės
teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas
savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui,
kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra
ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų,
vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus
egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga,
tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė
aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat
ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios
nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus
naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas,
kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė
(Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta, kad valstybė
rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos,
atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga,
prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir
gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama
niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą,
daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir
gyvūniją ( 2 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos
53 straipsnio 3 dalį valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti
aplinką nuo kenksmingų poveikių.
12. Iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė
įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškinant
kartu su Konstitucijos 54 straipsniu konstatuotina, kad visi
žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai,
naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės
aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką,
nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai.
Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad
būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir
augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių
apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei
gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos
išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai
būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų
veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
13. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai
tautos gerovei. Šio konstitucinio imperatyvo privalu paisyti ir
teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės,
miškų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose
vietovėse, nuosavybe, naudojimu, kita veikla šiose vietovėse.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2005 m. gegužės 13 d.
nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, siekdama
užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos,
atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų
naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę
veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas,
procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės
veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu,
ribojimus ir draudimus; valstybė, reguliuodama su natūralios
gamtinės aplinkos ir jos objektų apsauga, gamtos išteklių
naudojimu, atkūrimu ir gausinimu susijusius santykius, taip pat
ir ribodama atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių)
naudojimą ar įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus
atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra
saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo,
Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo bei
proporcingumo principų, inter alia tokiais atvejais, kai šiais
ribojimais ar įpareigojimais yra įsiterpiama į asmens
konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą.
14. Teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su
žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač
vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, būtina atsižvelgti
į tai, kad minėti objektai yra labai įvairūs. Tai suponuoja
minėtų santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurio
pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio
1 dalyje (1992 m. spalio 25 d., 1996 m. birželio 20 d.
redakcijos) buvo expressis verbis nurodyti žemė, vidaus vandenys,
miškai, parkai. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje (1992 m.
spalio 25 d. redakcija), 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d.
redakcija), 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) expressis
verbis nurodyti inter alia žemės gelmės, valstybinės reikšmės
vidaus vandenys, miškai, parkai. Konstitucijos 54 straipsnyje
expressis verbis nurodytos ir ypač vertingos vietovės.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo expressis verbis nurodyti
ne žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Nors Konstitucijos 47
straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatos, kurioje
būtų eksplicitiškai minima ne žemės ūkio paskirties žemė (ar
kokios nors kitos paskirties žemė), nebeliko, Konstitucija
nedraudžia žemės, kitų gamtinės aplinkos objektų skirstyti pagal
įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį. Tai
turi būti daroma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų
savybes, kitus gamtinės aplinkos veiksnius.
Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su
žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač
vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas
gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti
tam tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų
teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos
veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai,
draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.
15. Pagal Konstituciją žemė, miškai, parkai, vandens
telkiniai, taip pat ir esantys ypač vertingose vietovėse, gali
nuosavybės teise priklausyti įvairiems subjektams - valstybei,
savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams asmenims.
16. Pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį (1996 m.
birželio 20 d. redakcija), Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį
(2003 m. sausio 23 d. redakcija) inter alia valstybinės reikšmės
vidaus vandenys, miškai, parkai priklauso Lietuvos Respublikai
išimtine nuosavybės teise.
Ši konstitucinė nuostata reiškia, kad nurodyti objektai
nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš
pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos
institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais
remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų
subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija
tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Kita vertus, tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės
objektai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės
teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad
atitinkami objektai, priklausę nuosavybės teise tam tikriems
asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę,
būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn. Šiame kontekste
paminėtina, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį
nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
17. Pabrėžtina, kad ne kiekvienas objektas (inter alia
gamtos objektas), kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, yra
traktuotinas kaip turintis valstybinę reikšmę. Taip pat
pažymėtina, kad vidaus vandenimis, miškais, parkais, turinčiais
valstybinę reikšmę, taigi ir priklausančiais valstybei išimtine
nuosavybės teise, galima pripažinti ne bet kokius vidaus
vandenis, miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra
tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks
primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę
kiltų grėsmė jų išsaugojimui.
Atsižvelgiant į valstybinės reikšmės vidaus vandenų, miškų,
parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti
ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis
šiais objektais ir juos išsaugoti.
Žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių
ypač vertingose vietovėse, pripažinimas turinčiais valstybinę
reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių objektų priežiūra,
apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant
į minėtų objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę
juos išsaugoti ateities kartoms, tokiems objektams, palyginti su
kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus,
ypatingas teisinis režimas.
Pažymėtina, kad valstybė pagal Konstituciją turi pareigą
rūpintis ir tais valstybinės reikšmės gamtos objektais, kurie
nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims,
užtikrinti jų apsaugą. Ši valstybės pareiga negali būti
interpretuojama kaip atleidžianti atitinkamų gamtos objektų
savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų gamtos
objektų išsaugojimo, laikytis šiems gamtos objektams nustatyto
teisinio režimo.
18. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka
"ypač vertingos vietovės". Tokiose vietovėse gamtos ir kiti
objektai gali nuosavybės teise priklausyti labai įvairiems
subjektams: valstybei, savivaldybėms, juridiniams ir fiziniams
asmenims. Kai kurie iš šių objektų, o ypatingais atvejais - visi
tam tikroje vietovėje esantys objektai, gali turėti valstybinę
reikšmę.
19. Ypač vertingos vietovės gali būti labai įvairios. Tai
gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų
apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus,
draudimus. Tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter
alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet
kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas
kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir
pan.
Pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, kuriais
siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį
interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir
savivaldybėms, kaip atitinkamų objektų, esančių ypač vertingose
vietovėse, savininkams, bet ir kitiems tokių objektų savininkams
bei naudotojams - fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi gali
būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra
apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės
sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių, savininkų nuosavybės
teises.
Ypač pabrėžtina, kad visi minėti ribojimai, draudimai turi
būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų
teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.
20. Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis
natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač
vertingų vietovių apsauga, aiškinama Konstitucijos nuostatų,
įtvirtinančių nuosavybės teisių apsaugą, visuomenės ir asmens
interesų derinimą, teisėtumą ir teisingumą, kontekste, įpareigoja
įstatymų leidėją numatyti teisinę atsakomybę už nustatytų
ribojimų, draudimų nepaisymą, natūralios gamtinės aplinkos,
atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio režimo
pažeidimus.
Pabrėžtina ir tai, kad teisinėje valstybėje negali būti
nepaisoma bendrojo teisės principo, kad niekas negali turėti
naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo. Tad Konstitucija
netoleruoja tokios situacijos, kai teisės pažeidėjui, inter alia
tokiam, kuriam pritaikyta sankcija (jis buvo nubaustas) už
nustatytų ribojimų, draudimų nepaisymą, natūralios gamtinės
aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių teisinio
režimo pažeidimus, teisės aktais nėra nustatyta pareiga atkurti
tai, kas buvo sunaikinta, suniokota, nuskurdinta, nualinta,
užteršta ar kitaip pažeista. Tokių teisės pažeidimų padariniai
jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti
(legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar
pareigūnų sprendimais.
21. Iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad
valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas, Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės
principo, konstitucinio principo, kad nuosavybė įpareigoja,
Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės
teises saugo įstatymai, kitų Konstitucijos nuostatų kyla
reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti. Valstybės
turtas turi būti tvarkomas racionaliai.
Minėtus konstitucinius imperatyvus susiejus su Konstitucijos
54 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis natūralios
gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių
apsauga konstatuotina, kad jei gamtos objektai, esantys ypač
vertingose vietovėse, nuosavybės teise priklauso valstybei, -
nesvarbu, ar jie pripažinti valstybinės reikšmės objektais, ar
ne, - jie gali būti perleisti kitų asmenų nuosavybėn tik tuo
atveju (ir tik taip), kai tai yra konstituciškai pagrįsta.
Paminėtina, kad tokio konstitucinio pagrindimo stokotų inter alia
toks teisinis reguliavimas, kai valstybei nuosavybės teise
priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys žemė, miškai,
parkai, vandens telkiniai gali būti perduoti kuriems nors
subjektams nuosavybėn neatlygintinai arba už nepagrįstai mažą
kainą, taip pat toks teisinis reguliavimas, kai valstybei
nuosavybės teise priklausantys ypač vertingose vietovėse esantys
žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai gali būti perleisti kitų
asmenų nuosavybėn atkuriant jiems nuosavybės teises ekvivalentine
natūra, t. y. asmeniui, neturėjusiam nuosavybės teisės į ypač
vertingose vietovėse esantį objektą, - žemę, mišką, parką,
vandens telkinį, perduodant nuosavybėn natūra būtent šį objektą.
22. Iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad
nuosavybės teises saugo įstatymai, 128 straipsnio 2 dalies
nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo tvarką nustato įstatymas, 54 straipsnio nuostatos,
kad valstybė privalo rūpintis natūralios gamtinės aplinkos,
atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga, iš kitų
Konstitucijos nuostatų darytina išvada, kad atitinkamos apsaugos
priemonės, įskaitant visus nuosavybės teisės bei ūkinės veiklos
laisvės ribojimus, draudimus, turi būti nustatytos įstatymu.
23. Teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su
žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač
vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina paisyti
Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio
teisinės valstybės principo. Minėtas konstitucinis principas
suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia
poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi
būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės
aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su
nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais. Minėtas
konstitucinis principas taip pat įpareigoja paisyti teisėtų
lūkesčių, užtikrinti jų apsaugą, nepažeisti proporcingumo,
protingumo, teisingumo reikalavimų. Konstitucinis teisinės
valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter
alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo
principo.
24. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai tam tikros
vietovės įstatymo nustatyta tvarka yra pripažįstamos ypač
vertingomis ir (arba) jose esantys atskiri gamtos objektai
pripažįstami saugotinais, valstybei gali atsirasti pareiga
atlyginti savininkams praradimus, kuriuos jie patiria dėl
pasikeitusio atitinkamų vietovių ir (arba) gamtos objektų
teisinio režimo.
III
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje įstatymai (jų
dalys) yra ginčijami inter alia dėl atitikties Konstitucijos 47
straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstituciniam
įstatymui (1996 m. birželio 20 d. redakcija).
2. Pagal Konstituciją konstituciniai yra: 1) konstituciniai
įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2)
konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą
ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
Tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti
tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo konstitucinę
pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti paisant
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės
visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti
paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos
reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.
nutarimas).
Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje
lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti
keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama, kad
konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai
įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas
didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių
santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d.,
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
3. Seimo 1996 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio papildymo įstatymu Konstitucijos 47
straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad
savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems
ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie
nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos
pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus,
gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties
žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems
pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti; tokio sklypo
įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus turėjo
nustatyti konstitucinis įstatymas. Minėta Konstitucijos pataisa
įsigaliojo 1996 m. liepos 21 d.
Taigi pagal tuometinį konstitucinį reguliavimą Seimas turėjo
pareigą išleisti konstitucinį įstatymą, reglamentuojantį
Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) nurodytus santykius.
4. Įgyvendindamas Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies
nuostatas, Seimas 1996 m. birželio 20 d. priėmė Konstitucijos 47
straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinį
įstatymą.
5. Pagal Konstitucinį įstatymą (1996 m. birželio 20 d.
redakcija), aiškinamą tuometinio konstitucinio reguliavimo
kontekste, ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus galėjo įsigyti
nuosavybėn:
- nacionaliniai subjektai (savivaldybės, kiti juridiniai
asmenys - įmonės, piliečių visuomeninės organizacijos ir kiti
piliečių susivienijimai, šių organizacijų ir susivienijimų
įsteigti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, užsiimantys
realia socialinės paramos ar globos veikla);
- užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos
europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, t. y.
užsienio subjektai, kurie pagal kilmės požymius yra iš valstybių,
priklausančių Europos Sąjungai, arba valstybių Europos sutarties
dalyvių, įsteigusių asociaciją su Europos bendrijomis ir joms
priklausančiomis šalimis narėmis, arba valstybių, kurios šio
įstatymo priėmimo momentu yra Ekonominio bendradarbiavimo ir
plėtros organizacijos (OECD) arba Šiaurės Atlanto sutarties
organizacijos narės (užsienio kilmės įmonių ar užsienio valstybių
piliečių įsteigtos ar įgytos bei juridinio asmens teisėmis
įregistruotos įmonės Lietuvoje, turinčios čia savo buveinę,
centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios čia
vykdo ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės
priklauso užsienio valstybių kilmės įmonėms ar užsienio
piliečiams; užsienio kilmės įmonės, kurios ūkinei veiklai
Lietuvoje yra įsteigusios neturinčius juridinio asmens teisių
savo filialus ar padalinius), išskyrus užsienio valstybių
piliečius.
Užsienio valstybių piliečiai ne žemės ūkio paskirties žemės
sklypus galėjo įsigyti nuosavybėn ne vėliau kaip pasibaigus
Europos sutarties, steigiančios Europos bendrijų bei jų šalių
narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją, numatytam pereinamajam
laikotarpiui.
6. Pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnį minėti subjektai negalėjo įsigyti
nuosavybėn: išimtinės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai
priklausančių objektų žemės (1 dalies 1 punktas); valstybinių
parkų, valstybinių rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo
teritorijų apsaugos zonų žemės (1 dalies 2 punktas); žemės ūkio
paskirties žemės (1 dalies 3 punktas); miškų ūkio paskirties
žemės, išskyrus ūkinei veiklai skirtų pastatų ir įrenginių
eksploatacijai reikalingus sklypus, numatytus patvirtintuose
planavimo dokumentuose (1 dalies 4 punktas); rekreacinių ir
apsauginių miškų, upių, kitų, didesnių kaip 1 ha, vandens
telkinių ir jų pakrančių apsaugos juostų žemės (1 dalies 5
punktas); kurortų, viešosios paskirties rekreacijos ir poilsio
teritorijų, paskirų bendro viešojo naudojimo poilsio objektų
žemės (1 dalies 6 punktas); valstybės saugomų gamtinio karkaso,
gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų bei jų
apsaugos teritorijų žemės (1 dalies 7 punktas); teritorijų, pagal
planavimo dokumentus rezervuotų bendrojo naudojimo keliams ir
inžinerinėms komunikacijoms, miestų ar kitų vietovių bendrojo
naudojimo infrastruktūros objektams ir kitiems bendriems
visuomenės poreikiams, žemės (1 dalies 8 punktas); bendrojo
naudojimo kelių, geležinkelių, aerouostų, jūros ar upių uostų,
magistralinių vamzdynų ir kitų bendrojo naudojimo inžinerinių
komunikacijų bei jų eksploatacijai reikalingos žemės (1 dalies 9
punktas); įstatymų nustatyta tvarka laisvosios ekonominės zonos
teritorijai skirtos žemės (1 dalies 10 punktas); saugomų
teritorijų, kuriose aptikta naudingųjų iškasenų ir kitų gamtos
turtų, žemės, išskyrus žemės sklypus, kurie pagal planavimo
dokumentus tiesiogiai skirti šių išteklių gavybai ar
eksploatavimui reikalingų pastatų ir įrenginių statybai (1 dalies
11 punktas); Kuršių nerijos žemės, Baltijos jūros ir Kuršių marių
pakrantės 15 km pločio ruožo žemės, išskyrus nekurortinius
miestus (1 dalies 12 punktas) (išskyrus atitinkamų teritorijų
savivaldybes, norinčias įsigyti žemės sklypą, reikalingą įstatymo
nustatytoms jų funkcijoms vykdyti skirtų pastatų ir įrenginių
eksploatacijai ar tokių pastatų ir įrenginių statybai (7
straipsnio 2 dalis)); pasienio ruožams priskirtos žemės (1 dalies
13 punktas); teritorijų, skirtų ar rezervuotų krašto apsaugos
reikmėms, taip pat teritorijų, kuriose žemės įsigijimas įstatymų
ar Vyriausybės nutarimų apribotas saugumo motyvais (1 dalies 14
punktas).
7. Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) turėjo įsigalioti kitą dieną po Europos sutarties,
steigiančios Europos bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos
Respublikos asociaciją, įsigaliojimo (Konstitucinio įstatymo
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 18 straipsnis). Minėta
sutartis įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d. Taigi Konstitucinis
įstatymas (1996 m. birželio 20 d. redakcija) įsigaliojo 1998 m.
vasario 2 d.
8. Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad "Nuo tos dienos, kurią
Lietuvos Respublika taps pilnateise Europos Sąjungos nare, iki šį
konstitucinį įstatymą pakeičiančio įstatymo priėmimo galios tik
tos šio įstatymo nuostatos, kurios neprieštaraus Lietuvos
narystės Europos Sąjungoje sutarčiai".
Taigi Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) buvo sumanytas kaip laikinas konstitucinis įstatymas:
buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos
nare galios ne visi Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20
d. redakcija) straipsniai (jų dalys), bet tik tie, kurie
neprieštaraus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje sutarčiai; taip
pat buvo numatyta, kad bus priimtas ir šį konstitucinį įstatymą
pakeis kitas konstitucinis įstatymas (Konstituciniame įstatyme
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) vadinamas "šį konstitucinį
įstatymą pakeičiančiu įstatymu"); šis kitas konstitucinis
įstatymas galėjo būti priimtas ir iki Lietuvos Respublikai
tampant Europos Sąjungos nare, ir (kaip buvo numatyta pačiame
Konstituciniame įstatyme (1996 m. birželio 20 d. redakcija)) po
to, kai Lietuvos Respublika jau bus tapusi Europos Sąjungos nare.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996
m. birželio 20 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies formuluotė
"iki šį konstitucinį įstatymą pakeičiančio įstatymo priėmimo" yra
nekorektiška, nes: 1) priimto įstatymo ar konstitucinio įstatymo
taikymas negali būti siejamas vien su to įstatymo ar
konstitucinio įstatymo priėmimu - įstatymas ar konstitucinis
įstatymas gali būti taikomas ne anksčiau kaip nuo jo įsigaliojimo
dienos; 2) konstitucinis įstatymas negali būti pakeičiamas
paprastuoju įstatymu - pagal Konstituciją jis gali būti
pakeičiamas tik konstituciniu įstatymu.
9. Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija)
18 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta Lietuvos narystės Europos
Sąjungoje sutartis, t. y. Lietuvos Respublikos tarptautinė
sutartis.
9.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 138
straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo
Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos
dalis.
Pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos
Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi
visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir
normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę,
piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda
prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.
Paminėtina ir tai, kad Lietuvos valstybės ištikimybė
visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams buvo
deklaruota dar 1990 m. kovo 11 d. priimtame Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos akte "Dėl Lietuvos Nepriklausomos
Valstybės atstatymo". Vadinasi, sava valia prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems
tarptautinės teisės principams (taip pat ir pacta sunt servanda
principui) yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė
tradicija ir konstitucinis principas.
9.2. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs,
kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią
(Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada, 1995 m. spalio
17 d. nutarimas, 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d.
sprendimai).
Ši doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip
reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo
tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose
įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu
nustatytasis tarptautinėmis sutartimis. Priešingai,
Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad Lietuvos Respublika
laikosi sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbia
visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus, suponuoja
tai, kad tais atvejais, kai nacionaliniuose teisės aktuose (inter
alia įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose) nustatomas toks
teisinis reguliavimas, kuris konkuruoja su nustatytuoju
tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.
9.3. Seimas 2003 m. rugsėjo 16 d. ratifikavo Belgijos
Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės
Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės,
Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos,
Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės,
Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos
Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos
ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių)
ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos,
Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos
Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos
Respublikos, Slovakijos Respublikos sutartį dėl Čekijos
Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos
Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos
Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir
Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Pagal minėtą
sutartį Lietuvos Respublika 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos
Sąjungos valstybe nare.
Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Konstitucijos papildymo Konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos
Respublikos narystės Europos Sąjungoje" ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 150 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1
straipsniu Konstituciją papildė Lietuvos Respublikos
konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje" - Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150
straipsnis). Minėtas Konstitucinis aktas įsigaliojo 2004 m.
rugpjūčio 14 d. Juo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos
Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004
m. gruodžio 13 d. nutarimas).
9.4. Pagal Konstitucinio akto "Dėl Lietuvos Respublikos
narystės Europos Sąjungoje" 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos
yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis;
jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga,
Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės
normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos
Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Taigi Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad
tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį
reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje
sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir -
Europos Sąjungos teisės atžvilgiu - yra expressis verbis
nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos
teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos
teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama
Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju
Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų
teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.
10. Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu buvo pakeistas Konstitucijos 47 straipsnis (1996 m.
birželio 20 d. redakcija).
Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d.
redakcija) nustatyta:
"Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso:
žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys,
miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros
objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę
virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną
Baltijos jūroje.
Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos
Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir
sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms
ir konsulinėms įstaigoms įkurti."
Ši Konstitucijos pataisa įsigaliojo 2003 m. vasario 24 d.
Taigi pagal Konstituciją Seimui kilo pareiga išleisti
konstitucinį įstatymą, reglamentuojantį Konstitucijos 47
straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nurodytus
santykius.
11. Seimas 2003 m. kovo 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės
sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir
apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Buvo
pakeistas ir šio konstitucinio įstatymo pavadinimas - jis buvo
pavadintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3
dalies įgyvendinimo konstituciniu įstatymu (toliau - ir
Konstitucinis įstatymas (2003 m. kovo 20 d. redakcija)).
12. Taigi Konstitucinis įstatymas (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) buvo pakeistas Seimo teisės aktu, kuris buvo
pavadintas ne "konstituciniu įstatymu", o "įstatymu".
Minėta, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai gali
būti keičiami tik konstituciniais įstatymais, jie negali būti
keičiami paprastaisiais įstatymais.
Kartu pažymėtina, kad įstatymų leidėjo ketinimai, užfiksuoti
travaux préparatoires, taip pat šio Konstitucinio įstatymo
pakeitimo procedūra, užfiksuota inter alia Seimo posėdžių
stenogramose, patvirtina, jog minėtas Seimo teisės aktas jį
rengiant, svarstant ir priimant visų buvo traktuojamas kaip
turintis pakeisti Konstitucinį įstatymą (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) ir kaip toks, kuris turi būti priimtas laikantis
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos, taigi
kaip konstitucinis įstatymas. Už šį įstatymą balsavo 90 Seimo
narių, taigi daugiau negu 3/5 visų Seimo narių (kaip reikalaujama
Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje).
13. Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto
žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir
apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymas (išskyrus
jame numatytas išimtis) įsigaliojo 2003 m. balandžio 9 d.
14. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 47 straipsnis
buvo pakeistas taip, kad jo (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 3
dalyje dideliu mastu yra reguliuojami kiti santykiai negu buvo
reguliuojami šio straipsnio (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 2
dalyje, į tai, kad 2003 m. balandžio 9 d. įsigaliojo
Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės
sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir
apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymas, taip pat į
tai, kad pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 18 straipsnio 2 dalį minėtas įstatymas turėjo galioti
tol, kol bus priimtas "šį konstitucinį įstatymą pakeičiantis
įstatymas", konstatuotina, kad Konstitucijos 47 straipsnio
antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn
subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 2003 m. balandžio 9 d. neteko
galios.
15. Palyginus 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstitucinį
įstatymą su 1996 m. birželio 20 d. redakcijos Konstituciniu
įstatymu matyti, kad jie buvo priimti skirtingais konstituciniais
pagrindais ir dideliu mastu reguliuoja kitus santykius, o tiek,
kiek 2003 m. kovo 20 d. redakcijos Konstituciniu įstatymu yra
reguliuojami tie patys santykiai, kaip ir 1996 m. birželio 20 d.
redakcijos Konstituciniu įstatymu, jie dideliu mastu yra
reguliuojami kitaip.
Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje nebus
nagrinėjamas Konstituciniame įstatyme (2003 m. kovo 20 d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, taip pat nebus
tiriama, ar šioje byloje ginčijami teisės aktai (jų dalys)
neprieštarauja Konstituciniam įstatymui (2003 m. kovo 20 d.
redakcija).
16. Tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nebus
nagrinėjamas Konstituciniame įstatyme (2003 m. kovo 20 d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ir nebus tiriama, ar
šioje byloje ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja
Konstituciniam įstatymui (2003 m. kovo 20 d. redakcija),
nereiškia, jog įstatymų leidėjas neturi pareigos ištaisyti
aptarto teisinio nekorektiškumo - patikslinti Konstitucijos 47
straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio
įstatymo pakeitimo įstatymo pavadinimo, t. y. jame nurodyti, kad
šis teisės aktas yra konstitucinis įstatymas. Tai turi būti
daroma laikantis Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos
tvarkos.
IV
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostatos "Rezervatų, valstybinių parkų
rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė", 31 straipsnio 1
dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos "Rezervatų
<...> žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė" atitikties
Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės
sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir
apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
1. Seimas 1993 m. lapkričio 9 d. priėmė Saugomų teritorijų
įstatymą (Žin., 1993, Nr. 63-1188), kurio 5 straipsnio 1 dalyje
buvo nustatyta: "Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų, Kuršių
nerijos nacionalinio parko žemė yra valstybės nuosavybė. Kitose
saugomose teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir
privati."
Saugomų teritorijų įstatymas (išskyrus įstatyme numatytą
išimtį) įsigaliojo 1993 m. lapkričio 24 d.
2. Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d.
redakcija) buvo keičiamas ir papildomas Seimo 1995 m. liepos 4 d.
priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu "Dėl Lietuvos Respublikos
saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo ir papildymo" (Žin., 1995,
Nr. 60-1502), kurio 2 straipsniu buvo papildytas Saugomų
teritorijų įstatymo (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija) 5
straipsnis, tačiau ginčijama šio straipsnio 1 dalies nuostata
nebuvo pakeista.
Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) taip pat buvo
keičiamas ir papildomas Seimo 2000 m. birželio 27 d. priimtu
Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 4 straipsnio
pakeitimo ir 14 straipsnio papildymo įstatymu, tačiau ginčijama
Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos
4 d. redakcija) nuostata nebuvo pakeista.
3. Seimo 2001 m. gruodžio 4 d. priimto Lietuvos Respublikos
saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2001, Nr.
108-3902) 1 straipsniu Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m.
lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos
redakcijos Saugomų teritorijų įstatymas įsigaliojo 2001 m.
gruodžio 28 d.
Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Rezervatų ir Kuršių
nerijos nacionalinio parko žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė.
Kitose saugomose teritorijose žemės nuosavybė yra valstybinė ir
(ar) privati."
4. Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nustato saugomų teritorijų steigimo
tikslus, apibrėžia saugomų teritorijų sistemą, įtvirtina saugomų
teritorijų kategorijas ir tipus, nustato specialius visos saugomų
teritorijų sistemos bei atskirų jos sudedamųjų dalių apsaugos ir
naudojimo režimus, saugomų teritorijų steigimo, apskaitos,
apsaugos ir tvarkymo tvarką, saugomų teritorijų žemės savininkų,
naudotojų bei valdytojų teises ir pareigas, atsakomybę už šio
įstatymo pažeidimus ir kt.
5. Saugomų teritorijų įstatyme (1993 m. lapkričio 9 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo
įtvirtinta tokia saugomų teritorijų sistema: išsaugančios
(konservacinės) teritorijos (kurioms priskiriami rezervatai,
draustiniai bei saugomi kraštovaizdžio objektai); apsaugančios
(prezervacinės) teritorijos (kurioms priskiriamos apsaugos
zonos); gamtos išteklius atkuriančios (rekuperacinės) teritorijos
(kurioms priskiriami saugomi gamtos išteklių sklypai);
kompleksinės paskirties (integracinės) saugomos teritorijos,
kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir
ūkinės zonos (kurioms priskiriami valstybiniai parkai
(nacionaliniai ir regioniniai) bei biosferos monitoringo
teritorijos (kurioms priskiriami biosferos rezervatai ir
biosferos poligonai)). Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) yra įtvirtinta iš esmės tokia pat
saugomų teritorijų sistema, tačiau patikslinti kai kurių jos
sudedamųjų dalių pavadinimai: vietoje Saugomų teritorijų įstatyme
(1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) minėtų išsaugančių (konservacinių) teritorijų
nurodytos konservacinės apsaugos prioriteto teritorijos, vietoje
apsaugančių (prezervacinių) teritorijų - ekologinės apsaugos
prioriteto teritorijos, vietoje gamtos išteklius atkuriančių
(rekuperacinių) teritorijų - atkuriamosios apsaugos prioriteto
teritorijos, vietoje kompleksinės paskirties (integracinių)
saugomų teritorijų - kompleksinės saugomos teritorijos (vienas iš
kompleksinių saugomų teritorijų tipų - biosferos monitoringo
teritorijos Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) buvo pavadintas biosferos stebėsenos (monitoringo)
teritorijomis).
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
reikšmės turi tai, koks yra Saugomų teritorijų įstatyme
įtvirtintas rezervatų, draustinių, valstybinių parkų, biosferos
monitoringo teritorijų ir apsaugos zonų teisinis režimas.
6.1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993 m. lapkričio 9
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) rezervatų
paskirtis - išsaugoti tipiškus arba unikalius kraštovaizdžio
kompleksus bei juose esantį biotos genofondą, organizuoti
pastovius mokslinius tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos ar
kultūros vertybes. Rezervatų žemė yra valstybės nuosavybė.
Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
įtvirtinta, kad rezervatai yra steigiami ypač vertingoms
teritorijoms išsaugoti bei tirti, rezervatų žemė yra išimtinė
valstybės nuosavybė. Rezervatuose yra leidžiama tik Saugomų
teritorijų įstatyme expressis verbis nurodyta veikla; kita veikla
yra draudžiama.
6.2. Draustinių paskirtis - išsaugoti gamtos ir kultūros
paveldo kompleksus ar atskirus jų elementus, augalijos ir
gyvūnijos rūšis, užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio įvairovę bei
ekologinę pusiausvyrą, būti mokslo tyrimų objektais, būti
pažintinės rekreacijos objektais (Saugomų teritorijų įstatymas
(1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais)). Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) nustatyta, kad draustiniai yra steigiami vertingoms
gamtos ir (ar) kultūros vietovėms išsaugoti. Draustinių
teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir privati,
tačiau valstybinių draustinių žemė yra neparduodama, be to,
valstybiniuose draustiniuose nuosavybės teise turimo sklypo
neleidžiama dalimis parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti
(išskyrus įstatyme numatytą išimtį). Draustinių teritorijose yra
draudžiama arba ribojama komercinė-ūkinė, statybinė, rekreacinė,
kita veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams bei
objektams.
6.3. Valstybinių parkų (nacionalinių ir regioninių)
paskirtis - išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus
kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti gamtos
ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius,
kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslo tyrimus
gamtos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse, propaguoti
ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną, sudaryti sąlygas
rekreacijai, pirmiausia turizmui, skatinti ekologiškai patikimą
ūkinę veiklą (Saugomų teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais)). Saugomų
teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta,
kad valstybiniai parkai yra įsteigti ypač vertingose
teritorijose. Valstybinių parkų teritorijose žemės nuosavybė gali
būti valstybinė ir privati (išskyrus valstybiniuose parkuose
esančius rezervatus, kurių žemė yra valstybės nuosavybė), tačiau
valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų žemė yra
neprivatizuojama (išskyrus įstatyme numatytas išimtis), be to,
valstybiniuose parkuose nuosavybės teise turimo sklypo
neleidžiama dalimis parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti,
išskyrus įstatyme numatytą atvejį. Valstybiniuose parkuose ūkinė
veikla ribojama atsižvelgiant į konkrečios valstybinio parko
zonos teisinį režimą.
6.4. Biosferos monitoringo teritorijų paskirtis - sukurti
reprezentatyvią kompleksinio ekologinio monitoringo sistemą,
stebėti, kontroliuoti, prognozuoti gamtinių sistemų pokyčius,
vykdyti biosferos naudojimo eksperimentus bei tyrimus, plėtoti
ekologinį švietimą bei propagandą, garantuoti gamtinių kompleksų
apsaugą. Biosferos monitoringo teritorijose žemės nuosavybė gali
būti valstybinė ir privati (išskyrus biosferos monitoringo
teritorijose esančius rezervatus, kurių žemė yra valstybės
nuosavybė). Biosferos monitoringo teritorijose ūkinė veikla
ribojama atsižvelgiant į konkrečios biosferos monitoringo
teritorijos zonos teisinį režimą (Saugomų teritorijų įstatymas
(1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais; 2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)).
6.5. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993 m. lapkričio 9
d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) apsaugos
zonų paskirtis buvo izoliuoti saugomus objektus ir teritorijas
nuo neigiamo žmogaus veiklos poveikio, išsaugoti tradicinius
vietovės ypatumus, vizualinę saugomų objektų ir kompleksų
aplinką, sumažinti neigiamą ūkinių objektų ir kompleksų poveikį
žmogui ir gamtai bei garantuoti normalų šių objektų
funkcionavimą, užtikrinti bendrąjį ekologinį kraštovaizdžio
stabilumą. Saugomų teritorijų įstatyme (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) šios zonos vadinamos ekologinės apsaugos zonomis -
teritorijomis, kuriose nustatomi veiklos apribojimai norint
apsaugoti gretimas teritorijas ar objektus, taip pat aplinką nuo
galimo neigiamo veiklos poveikio. Šių teritorijų žemės nuosavybė
gali būti valstybinė ir privati. Apsaugos zonose ūkinė veikla
taip pat ribojama.
7. Minėta, kad pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą šiame
konstituciniame įstatyme nurodyti nacionaliniai bei užsienio
subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų,
valstybinių rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo
teritorijų apsaugos zonų žemės.
8. Pažymėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto
draudimo įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų, valstybinių
rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo teritorijų apsaugos
zonų žemės, kaip ir kitų šiame konstituciniame įstatyme nustatytų
draudimų, negalima aiškinti taip, esą įstatymais negalima
nustatyti draudimų įsigyti privačion nuosavybėn kitokios saugomų
teritorijų žemės.
9. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių parkų
rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė" (aiškinama inter
alia šios dalies kitos nuostatos, t. y. nuostatos "Kitose
saugomose teritorijose žemės nuosavybė gali būti valstybinė ir
privati" kontekste) reiškia, kad ši žemė negali būti perleista
kitų subjektų nuosavybėn. Minėtu draudimu buvo siekiama
užtikrinti rezervatų, valstybinių parkų rezervatų, kaip ypač
vertingų vietovių, apsaugą ir išliekamumą.
Taigi Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies
(1995 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių
parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė" buvo
konstituciškai pagrįsta.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m.
liepos 4 d. redakcija) nuostata "Rezervatų, valstybinių parkų
rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė" neprieštaravo
Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7
straipsnio 1 dalies 2 punktui.
11. Konstatavus, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5
straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata
"Rezervatų, valstybinių parkų rezervatų <...> žemė yra valstybės
nuosavybė" neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui, remiantis
analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui neprieštaravo ir Saugomų teritorijų įstatymo 31
straipsnio 1 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata
"Rezervatų <...> žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė".
V
Dėl Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m.
gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos "Valstybinių parkų ir
valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali
būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų
bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę
žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės
plotai" atitikties Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje
numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos,
sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20
d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
1. Seimas 1991 m. liepos 25 d. priėmė Žemės reformos
įstatymą, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 31 d.
Žemės reformos įstatymas (1991 m. liepos 25 d. redakcija)
buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
Seimo 1997 m. liepos 2 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės
reformos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės reformos
įstatymas (1991 m. liepos 25 d. redakcija) buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Žemės reformos
įstatymas įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d.
Žemės reformos įstatymas (1997 m. liepos 2 d. redakcija)
buvo ne kartą keičiamas ir papildomas.
Seimo 2001 m. gruodžio 11 d. priimto Lietuvos Respublikos
žemės reformos įstatymo 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo (Žin., 2001, Nr. 108-3905) 1 straipsniu Žemės reformos
įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais
ir papildymais) 8 straipsnis buvo papildytas tokia 6 dalimi:
"Valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose
privačion nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų,
asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai bei tarp
privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami
naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai. Šie žemės plotai gali
būti parduodami gretimų žemės sklypų savininkams, nesilaikant
šiame straipsnyje nustatytos eilės."
Žemės reformos įstatymo 8, 10 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymas įsigaliojo 2001 m. gruodžio 28 d.
Vėliau Žemės reformos įstatymas (1997 m. liepos 2 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo ne kartą
keičiamas ir papildomas, tačiau ginčijama šio įstatymo 8
straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata
nebuvo pakeista.
2. Minėta, kad pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą šiame
konstituciniame įstatyme nurodyti nacionaliniai bei užsienio
subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn valstybinių parkų,
valstybinių rezervatų, draustinių, biosferos monitoringo
teritorijų apsaugos zonų žemės.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7
straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto draudimo įsigyti
nuosavybėn valstybinių parkų, valstybinių rezervatų, draustinių,
biosferos monitoringo teritorijų apsaugos zonų žemės, kaip ir
kitų šiame konstituciniame įstatyme nustatytų draudimų, negalima
aiškinti taip, esą įstatymais negalima nustatyti draudimų įsigyti
privačion nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
3. Ginčijama Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies
(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata reiškia, kad šioje
dalyje nurodyta žemė negali būti perleista kitų subjektų
privačion nuosavybėn, išskyrus nurodytas išimtis.
Minėtu draudimu buvo siekiama užtikrinti valstybinių parkų
ir valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, apsaugą
ir išliekamumą.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pagal
Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį turintis įgaliojimus
nustatyti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo
tvarką, taip pat turėjo įgaliojimus nustatyti ir tai, kad
valstybinių parkų ir valstybinių draustinių teritorijose
privačion nuosavybėn gali būti parduodami tik namų valdų,
asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemės sklypai bei tarp
privačios žemės sklypų įsiterpę žemės ūkio veiklai tinkami
naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės plotai.
Taigi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m.
gruodžio 11 d. redakcija) nuostata "Valstybinių parkų ir
valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali
būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų
bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę
žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės
plotai" yra konstituciškai pagrįsta.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m.
gruodžio 11 d. redakcija) nuostata "Valstybinių parkų ir
valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali
būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų
bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę
žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės
plotai" neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20
d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
VI
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (1995
m. liepos 4 d. redakcija), 31 straipsnio 7 dalies (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 47 straipsnio
antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn
subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo
(1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6
punktui.
1. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje (1995
m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta: "Valstybinių
draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų
žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai, krūmynai,
vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė) neprivatizuojamos,
išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės sklypus, asmeninio ūkio
žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų sklypus ar iki 5 ha ploto
miško, krūmynų, vandenų sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio
naudmenas ir esančius tarp privačios žemės plotų."
Ginčijama nuostata nebuvo pakeista tol, kol Seimas 2001 m.
gruodžio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų
įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Saugomų
teritorijų įstatymas (1993 m. lapkričio 9 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija.
2. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7 dalyje (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta: "Valstybinių draustinių,
valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo)
teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė,
miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama
žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir
sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus,
įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios
žemės valdų."
3. Minėta, kad pagal Konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktą šiame
konstituciniame įstatyme nurodyti nacionaliniai bei užsienio
subjektai negalėjo įsigyti nuosavybėn kurortų, viešosios
paskirties rekreacijos ir poilsio teritorijų, paskirų bendro
viešojo naudojimo poilsio objektų žemės.
4. Pažymėtina, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio
20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto
draudimo įsigyti nuosavybėn kurortų, viešosios paskirties
rekreacijos ir poilsio teritorijų, paskirų bendro viešojo
naudojimo poilsio objektų žemės, kaip ir kitų šiame
konstituciniame įstatyme nustatytų draudimų, negalima aiškinti
taip, esą įstatymais negalima nustatyti draudimų įsigyti
privačion nuosavybėn kitokios saugomų teritorijų žemės.
5. Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies (1995
m. liepos 4 d. redakcija) nuostata reiškia, kad šioje dalyje
nurodyta žemė negali būti perleista kitų subjektų privačion
nuosavybėn, išskyrus nurodytas išimtis.
Minėtu draudimu buvo siekiama užtikrinti valstybinių
draustinių, valstybinių parkų draustinių ir rekreacinių zonų,
kaip ypač vertingų vietovių, apsaugą ir išliekamumą.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pagal
Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį turėdamas įgaliojimus
nustatyti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo
tvarką, taip pat turėjo įgaliojimus nustatyti tai, kad
valstybinių draustinių, valstybinių parkų draustinių ir
rekreacinių zonų žemė, taip pat ne žemės ūkio naudmenos (miškai,
krūmynai, vandenys, pelkės, smėlynai, nenaudojama žemė)
neprivatizuojamos, išskyrus grąžinamą žemę, namų valdų žemės
sklypus, asmeninio ūkio žemę ir sodininkų bendrijų narių sodų
sklypus ar iki 5 ha ploto miško, krūmynų, vandenų sklypus,
įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios
žemės plotų.
Taigi Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje
(1995 m. liepos 4 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas
buvo konstituciškai pagrįstas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m.
liepos 4 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucinio įstatymo (1996
m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
7. Konstatavus, kad Saugomų teritorijų įstatymo 5 straipsnio
4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija) neprieštaravo
Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7
straipsnio 1 dalies 6 punktui, remiantis analogiškais argumentais
konstatuotina ir tai, kad Konstitucinio įstatymo (1996 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui
neprieštaravo ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 7
dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija).
VII
Dėl Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalies (2001 m.
rugpjūčio 3 d. redakcija), Saugomų teritorijų įstatymo 31
straipsnio 9 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29 straipsnio 1
daliai.
1. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Žemės įstatymą
(Žin., 1994, Nr. 34-620), kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 1 d.
Žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d. redakcija), inter
alia ir jo 18 straipsnis, buvo ne kartą keičiamas ir (arba)
papildomas. Seimo 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto Lietuvos
Respublikos žemės įstatymo 18 straipsnio papildymo įstatymo
(Žin., 2001, Nr. 71-2519) 1 straipsniu Žemės įstatymo 18
straipsnis (2000 m. gegužės 4 d. redakcija) buvo papildytas tokia
11 dalimi: "Valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose
nuosavybės teise turimo sklypo neleidžiama dalyti, dalimis
parduoti, išnuomoti, įkeisti, dovanoti, išskyrus atvejus, kai
keičiamos savininkų gretimų valdų ribos."
Žemės įstatymo 18 straipsnio papildymo įstatymas įsigaliojo
2001 m. rugpjūčio 17 d.
2. Seimo 2004 m. sausio 27 d. priimto Lietuvos Respublikos
žemės įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės įstatymas
(1994 m. balandžio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos
redakcijos Žemės įstatymas įsigaliojo 2004 m. vasario 21 d. Jame
Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija) nuostatos neliko.
3. Ginčijamoje Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001
m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo įtvirtintas draudimas dalyti
asmenims privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus,
esančius valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose.
Pažymėtina, jog tai, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11
dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo išvardyti kai
kurie sandoriai, kurių neleidžiama sudaryti, nereiškia, kad buvo
leidžiama sudaryti kokius nors kitus sandorius dėl asmenims
privačios nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių
valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, kurie būtų
susiję su tų sklypų dalijimu.
Kartu pažymėtina, kad ginčijamoje Žemės įstatymo 18
straipsnio dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo
nustatyta ir joje įtvirtinto absoliutaus draudimo išimtis: buvo
leidžiama sudaryti sandorius dėl asmenims privačios nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo, esančio valstybiniuose
draustiniuose, valstybiniuose parkuose, dalies, taip pat
savininkui buvo leidžiama jam priklausantį sklypą dalyti, jeigu
buvo keičiamos savininkų gretimų valdų ribos.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų
garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų
ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus
naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti
ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų objektų, esančių ypač
vertingose vietovėse, savininkams būtų nustatyti ir tokie
ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama
ir į privačių žemės sklypų savininkų nuosavybės teises. Tokie
ribojimai, draudimai turi būti proporcingi siekiamam
konstituciškai pagrįstam tikslui.
5. Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m. rugpjūčio
3 d. redakcija) nustatytu draudimu buvo siekiama užtikrinti, kad
valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose neatsirastų
labai daug smulkių žemės sklypų, priklausančių skirtingiems
savininkams, nes tai, ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais
būtinus nustatyti servitutus ir kt., galėtų sudaryti prielaidas
pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus atitinkamose vietovėse
esančius objektus, skurdinti, alinti ar kitaip pažeisti natūralią
gamtinę aplinką.
6. Sprendžiant, ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalis
(2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai,
pažymėtina ir tai, kad joje nustatytu teisiniu reguliavimu jokie
asmenys nebuvo traktuojami kitaip negu kiti. Šioje dalyje
įtvirtintas draudimas buvo taikomas visiems asmenims, esantiems
vienodoje teisinėje padėtyje - jiems visiems privačios nuosavybės
teise priklausė žemės sklypai, esantys valstybiniuose
draustiniuose, valstybiniuose parkuose, t. y. teritorijose, kurių
teisinis režimas iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų teisinio
režimo.
7. Pažymėtina ir tai, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11
dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nebuvo nuostatų, kurios
uždraustų atitinkamų žemės sklypų savininkams sudaryti sandorius
dėl viso jiems privačios nuosavybės teise priklausančio žemės
sklypo, esančio valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose
parkuose.
8. Tad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų
teigti, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalyje (2001 m.
rugpjūčio 3 d. redakcija) nustatytas draudimas buvo
konstituciškai nepagrįstas.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
10. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta: "Valstybiniuose
draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis,
parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant,
išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos."
11. Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš
esmės yra tapatus nustatytajam Žemės įstatymo 18 straipsnio 11
dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija).
12. Konstatavus, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11 dalis
(2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, remiantis
analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai
neprieštarauja ir Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9
dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija).
13. Kartu pažymėtina, kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 11
dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir Saugomų teritorijų
įstatymo 31 straipsnio 9 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
įtvirtinus absoliutų draudimą dalyti asmenims privačios
nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius
valstybiniuose draustiniuose, valstybiniuose parkuose, ir
sudaryti atitinkamus sandorius (išskyrus nustatytą išimtį), buvo
neatsižvelgta į tai, kad valstybiniai draustiniai ir valstybiniai
parkai, taip pat sklypai, esantys valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose, yra nevienodo dydžio, žemė ir kiti
gamtos objektai, esantys valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose, gali turėti skirtingą vertę, jiems
atitinkamai gali būti nustatyti skirtingi teisiniai režimai.
Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos susidaryti
ir tokioms situacijoms, kai asmenims privačios nuosavybės teise
priklausančių žemės sklypų, esančių valstybiniuose draustiniuose,
valstybiniuose parkuose, negalima padalyti, nors jie yra labai
dideli, draudimai dalyti žemės sklypus gali būti neproporcingi.
Toks teisinis reguliavimas nėra nepriekaištingas, jis yra
koreguotinas.
VIII
Dėl Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalies (1994 m.
balandžio 26 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio
1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalyje (1994 m. balandžio
26 d. redakcija) buvo nustatyta: "Privačios žemės sklypas gali
būti skaidomas į du ar daugiau sklypų, numatytų naudoti
gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei statybai, tik
jeigu ši statyba nustatyta teritorinio planavimo dokumentuose ir
išlaikomas nustatytas sklypo dydis bei užstatymo tankumas ir
pobūdis."
2. Seimo 2004 m. sausio 27 d. priimto Žemės įstatymo
pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Žemės įstatymas (1994 m.
balandžio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Jame
Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalies (1994 m. balandžio 26 d.
redakcija) nuostatos nebeliko.
3. Pagal Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalį (1994 m.
balandžio 26 d. redakcija) nustatytos sąlygos, kada leidžiama
privačios žemės sklypą skaidyti į du ar daugiau tokių sklypų,
kurie yra numatyti naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-
komercinei statybai: 1) ši statyba turi būti nustatyta
teritorinio planavimo dokumentuose; 2) turi būti išlaikomas
nustatytas sklypo dydis; 3) turi būti išlaikomas užstatymo
tankumas ir pobūdis.
Vadinasi, jeigu buvo nesilaikoma nors vienos iš minėtų
sąlygų, privačios žemės sklypo skaidyti į du ar daugiau sklypų,
numatomų naudoti gyvenamajai, visuomeninei ir ūkinei-komercinei
statybai, nebuvo leidžiama.
Pažymėtina, kad įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos,
skirtos teritorijų planavimo dokumentams, sklypų dydžiams bei
užstatymo juose tankumui ir pobūdžiui nustatyti, šioje
konstitucinės justicijos byloje nėra nagrinėjimo dalykas.
4. Sprendžiant, ar Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis
(1994 m. balandžio 26 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina,
kad nei Konstitucijos 23 straipsnyje, nei jos 29 straipsnyje, nei
kur nors kitur Konstitucijoje nėra nuostatų, kurios leistų
teigti, kad žemė galėtų būti naudojama gyvenamajai, visuomeninei
ir ūkinei-komercinei statybai be jokių techninių, statinių
saugumo ir racionalaus jų išdėstymo reikalavimų, neplanuojant
teritorijų urbanizavimo.
Tokiu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai suvaržomos
atitinkamų žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės, nėra
pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.
Todėl nėra jokių teisinių argumentų teigti, kad Žemės įstatymo 18
straipsnio 10 dalies (1994 m. balandžio 26 d. redakcija)
nuostata, reikalaujanti, kad žemės sklypai nebūtų skaidomi nesant
teritorijų planavimo dokumentų, neišlaikant nustatyto sklypo
dydžio, užstatymo tankumo ir pobūdžio, prieštaravo Konstitucijos
23, 29 ar kuriems nors kitiems jos straipsniams bei principams.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Žemės įstatymo 18 straipsnio 10 dalis (1994 m. balandžio 26
d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
IX
Dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalies (2001 m. balandžio
10 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė Miškų įstatymą
(Žin., 1994, Nr. 96-1872), kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.
Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) buvo ne
kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
Seimo 2001 m. balandžio 10 d. priimto Lietuvos Respublikos
miškų įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 35-1161) 1
straipsniu Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Miškų įstatymas
įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.
2. Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio
10 d. redakcija) nustatyta: "Privačių miškų valdos neskaidomos į
dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų."
3. Minėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės
objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu
gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas.
Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime yra
konstatavęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško
reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam
tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tokie apribojimai, suvaržymai
turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
4. Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio
10 d. redakcija) nustatytu draudimu skaidyti privačių miškų
valdas į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų,
siekiama užtikrinti, kad miškuose neatsirastų labai daug mažų
miško sklypų, priklausančių skirtingiems savininkams, nes taip,
ypač atsižvelgiant į tokiais atvejais būtinus nustatyti
servitutus, į miškų tvarkymo bei miškų ūkio veiklos organizavimo
techninius reikalavimus (inter alia su miško valdų atribojimu
vienos nuo kitos) ir kt., galėtų būti sudarytos prielaidos
pakeisti natūralų kraštovaizdį, atskirus miške esančius objektus,
skurdinti, alinti mišką, natūralią gamtinę aplinką.
5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti miškų
apsaugą, nesumažinti jų vertės, gali nustatyti minimalius miškų
valdų plotus.
6. Konstatuotina, jog nėra pakankamai teisinių argumentų,
kurie leistų teigti, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje
(2001 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytas miško valdos
plotas yra nepagrįstas ir kad turėtų būti nustatytas kitoks jo
dydis.
7. Sprendžiant, ar Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2001
m. balandžio 10 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai,
pažymėtina ir tai, kad pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą
jokie asmenys nėra traktuojami kitaip negu kiti. Šioje dalyje
įtvirtintas draudimas taikomas visiems asmenims, esantiems
vienodoje teisinėje padėtyje, - jiems visiems privačios
nuosavybės teise priklauso miško sklypai, kurių teisinis režimas
iš esmės skiriasi nuo kitų teritorijų teisinio režimo.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2
dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
X
Dėl Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies (2001 m. balandžio
10 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų lankymą
ir miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja
inter alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės
ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, atitikties Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio
10 d. redakcija) nustatyta: "Miškų lankymą ir miško išteklių
naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų
įstatymas ir saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės
ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos."
2. Pagal Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2001 m.
balandžio 10 d. redakcija) Seimas turi pareigą Saugomų teritorijų
įstatymu reglamentuoti miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą
saugomose teritorijose. Tai nereiškia, kad visi santykiai, susiję
su miškų lankymu ir miško išteklių naudojimu saugomose
teritorijose, turi būti reglamentuojami tik Saugomų teritorijų
įstatymu. Tokius santykius galima reglamentuoti inter alia
poįstatyminiais aktais, atitinkamų valstybės institucijų
(pareigūnų) išleidžiamais pagal jų kompetenciją.
3. Pagal Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2001 m.
balandžio 10 d. redakcija) saugomų teritorijų nuostatus, kuriuose
reglamentuojamas miškų lankymas ir miško išteklių naudojimas,
gali tvirtinti Vyriausybė ar jos įgaliota Aplinkos ministerija.
Atsižvelgiant į Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį, pagal
kurią ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos
kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas
įstatymų numatytas funkcijas, konstatuotina, kad Miškų įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) minimus
saugomų teritorijų nuostatus Vyriausybės įgaliojimu tvirtina
aplinkos ministras.
4. Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies (2001 m. balandžio
10 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad miškų lankymą ir miško
išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja inter
alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar jos
įgaliotos Aplinkos ministerijos, negalima aiškinti kaip
suteikiančios Vyriausybei ar jos įgaliotai Aplinkos ministerijai
teisę saugomų teritorijų nuostatais nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme ar nebūtų
grindžiamas įstatymu.
Pabrėžtina, kad Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2001
m. balandžio 10 d. redakcija) nėra nuostatų, kurios kaip nors
ribotų, varžytų kieno nors nuosavybės teises, kuriuos nors
asmenis traktuotų kaip nelygiateisius.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Miškų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad miškų lankymą ir
miško išteklių naudojimą saugomose teritorijose reglamentuoja
inter alia saugomų teritorijų nuostatai, tvirtinami Vyriausybės
ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos, neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
XI
Dėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos "Gamtiniuose ir
kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su
draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus
pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių
statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus
ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) nuostatos "Valstybiniuose parkuose draudžiama:
<...> 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir
kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių
šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20 straipsnio
3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos "Paviršinio
vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti
esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar
kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose" ir 6 dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23
straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8
punktą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) gamtiniuose ir
kompleksiniuose draustiniuose draudžiama "statyti su draustinio
steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar
kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat
vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir
bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų
tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip
pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės
briaunos".
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5
punktą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) valstybiniuose parkuose
draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems
kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams
ištekliams. Valstybiniuose parkuose draudžiama "statyti naujus
gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti
jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių,
taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei
apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio
estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę,
kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas".
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4
punktą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) paviršinio vandens
telkinių apsaugos zonose draudžiama "keisti esamą užstatymo
liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir
buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų
liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose
planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus,
numatytus teritorijų planavimo dokumentuose".
Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta: "Esamose sodybose už
pakrantės apsaugos juostos ribų, teritorijų planavimo
dokumentuose numatytose vietose, gali būti statoma tik po vieną
ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su
priklausiniais ir ne aukštesnę kaip 4 metrų (aukštis
skaičiuojamas nuo užstatomo sodybos ploto žemės paviršiaus
vidurkio) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. Kitų statinių
dydžiai nustatomi apsaugos reglamentuose."
2. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001
m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Gamtiniuose ir
kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su
draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus
pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių
statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus
ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose draudžiama:
<...> 5) statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir
kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis
didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių
šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius,
mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20 straipsnio
3 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Paviršinio
vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti
esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar
kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose" ir 6 dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos keičiamos ar
papildomos nebuvo.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota: ypač
vertingų vietovių įvairovė gali lemti jų teisinio režimo
ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose
vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus; tokie ribojimai,
draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms
tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios
gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse
esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama
užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą - viešąjį interesą,
gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei
naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai,
kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir
privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų,
nuosavybės teises. Konstatuota ir tai, kad visi minėti ribojimai,
draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų,
kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems
tikslams pasiekti.
4. Konstatuotina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija),
13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija), 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio 4
d. redakcija) ir 6 dalyje nustatytais ribojimais, draudimais
siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys
kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose
vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir
eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti gamtinę
aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių
statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui,
sveikatai ir pan.
5. Minėta, kad valstybė, turėdama konstitucinę priedermę
veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos,
atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos
išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali
įstatymais nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad atitinkamų
objektų, esančių ypač vertingose vietovėse, savininkams būtų
nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra
apimtimi yra įsiterpiama ir į privačių žemės sklypų savininkų
nuosavybės teises. Minėta ir tai, kad tokie ribojimai, draudimai
turi būti proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
6. Konstatuotina, kad nėra pakankamai teisinių argumentų,
kurie leistų teigti, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio
2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija), 13
straipsnio 2 dalies 5 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija),
20 straipsnio 3 dalies 4 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija)
ir 6 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatyti
ribojimai, draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai
pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos
labiau negu leidžia Konstitucija.
7. Pažymėtina ir tai, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 8 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija),
13 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) ir 6 dalyje (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija) nėra nuostatų, kurios kuriuos nors asmenis
traktuotų kaip nelygiateisius.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Gamtiniuose ir kompleksiniuose
draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su draustinio steigimo
tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir
buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų
liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose
planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas,
nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir
bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų
tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip
pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės
briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d.
redakcija) nuostata "Valstybiniuose parkuose draudžiama: <...> 5)
statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus
pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis
kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų
viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius
kraštovaizdžio estetinę vertę, <...>", 20 straipsnio 3 dalies
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata "Paviršinio vandens
telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti esamą
užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose
ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar)
sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose
planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus,
numatytus teritorijų planavimo dokumentuose" ir 6 dalies (2001 m.
gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
XII
Dėl Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608
"Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo"
patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto
nuostatos "Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama
<...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai" atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai.
1. Vyriausybė 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl
Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" (Žin., 1995,
Nr. 106-2379) patvirtino Statybų privačioje žemėje reglamentą.
Jis įsigaliojo 1995 m. gruodžio 30 d.
2. Reglamento 2 punkte nustatyta: "Miškų ūkio paskirties
žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius
planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio
veiklai."
3. Minėta, kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės
objektai, kad miškams, palyginti su kitais objektais, įstatymu
gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas, kad
ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai
lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir
suvaržymus, kad tokie apribojimai, suvaržymai turi būti
proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui.
4. Sprendžiant dėl Reglamento 2 punkto nuostatos "Miškų ūkio
paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" atitikties Konstitucijai
būtina ištirti, koks yra Reglamento 2 punkte nustatyto teisinio
reguliavimo santykis su teisiniu reguliavimu, nustatytu statybą
miško ūkio paskirties žemėje reguliuojančiuose įstatymuose.
5. Statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius
reguliuoja inter alia Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas.
Pažymėtina, jog nagrinėjamu aspektu neturi įtakos tai, kad
įstatymuose apibrėžtos sąvokos "miško žemė" ir "miškų ūkio
paskirties žemė" nevisiškai sutampa - jų skirtumai nėra esminiai.
6. Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (1994 m.
lapkričio 22 d. redakcija) miško žemei buvo priskiriami inter
alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrengimų
užimti plotai.
Miškų įstatymas, inter alia jo 3 straipsnis (1994 m.
lapkričio 22 d. redakcija), buvo ne kartą keičiamas ir (arba)
papildomas, tačiau minėta nuostata nebuvo pakeista nei iki Seimui
2001 m. balandžio 10 d. priimant Lietuvos Respublikos miškų
įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Miškų įstatymas
buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, nei Miškų įstatymą
išdėsčius nauja redakcija, tačiau Miškų įstatyme (2001 m.
balandžio 10 d. redakcija) tokia nuostata yra įtvirtinta 2
straipsnio 3 dalyje (žodį "įrengimus" pakeitus žodžiu
"įrenginius").
Vėliau Miškų įstatymas (2001 m. balandžio 10 d. redakcija),
inter alia jo 2 straipsnis, buvo ne kartą keičiamas ir (arba)
papildomas, tačiau nuostata, kad miško žemei priskiriami inter
alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių
užimti plotai, nebuvo pakeista.
Pažymėtina, kad Miškų įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų,
kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti
ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
Reglamento 2 punkto nuostatą "Miškų ūkio paskirties žemėje
pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų
ūkio veiklai" palyginus su Miškų įstatymo 3 straipsnio (1994 m.
lapkričio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) 1 dalimi, 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalimi
matyti, kad pagal Miškų įstatymą miško žemėje buvo galima statyti
medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus
(įrenginius), o pagal Reglamentą miškų ūkio paskirties žemėje
buvo galima statyti pastatus, reikalingus miškų ūkio veiklai.
Akivaizdu, kad Reglamento 2 punkto sąvoka "pastatai" yra platesnė
už Miškų įstatymo sąvoką "medienos sandėliai bei kiti su mišku
susiję įrengimai (įrenginiai)". Taigi pagal Reglamento 2 punktą
miško ūkio paskirties žemėje galima statyti ir tokius pastatus,
kurių negalima statyti pagal Miškų įstatymą.
Konstatuotina, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio
paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" konkuruoja su teisiniu
reguliavimu, nustatytu Miškų įstatymo 3 straipsnio (1994 m.
lapkričio 22 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) 1 dalyje ir 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 dalyje.
7. Pagal Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą
(1994 m. balandžio 26 d. redakcija) miškų ūkio paskirties žemę
sudarė inter alia žemė, kurią užima medienos sandėliai ir kiti
miškų ūkio poreikiams naudojami pastatai bei įrenginiai.
Žemės įstatymas, inter alia jo 40 straipsnis (1994 m.
balandžio 26 d. redakcija), buvo ne kartą keičiamas ir (arba)
papildomas, tačiau minėta nuostata nebuvo pakeista tol, kol
Seimas 2004 m. sausio 27 d. priėmė Žemės įstatymo pakeitimo
įstatymą, kurio 1 straipsniu Žemės įstatymas buvo išdėstytas
nauja redakcija. Naujos redakcijos Žemės įstatymas įsigaliojo
2004 m. vasario 21 d.
Pagal Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2004
m. sausio 27 d. redakcija) miškų ūkio paskirties žemei
priskiriami inter alia medienos sandėlių bei kitų su mišku
susijusių įrenginių užimti plotai.
Žemės įstatymas (2004 m. sausio 27 d. redakcija) buvo ne
kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau minėta nuostata
nebuvo pakeista.
Pažymėtina, kad Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų,
kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti
ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės.
Reglamento 2 punkto nuostatą "Miškų ūkio paskirties žemėje
pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų
ūkio veiklai" palyginus su Žemės įstatymo 40 straipsnio (1994 m.
balandžio 26 d. redakcija) 1 dalies 3 punktu ir 26 straipsnio 1
dalies 3 punktu (2004 m. sausio 27 d. redakcija) matyti, kad:
- pagal Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties žemėje
nebuvo galima statyti ir tokių pastatų, kurių nebuvo galima
statyti pagal Žemės įstatymą (1994 m. balandžio 26 d. redakcija
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais);
- pagal Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties žemėje
galima statyti ir tokius pastatus, kurių negalima statyti pagal
Žemės įstatymą (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) - jo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą
(2004 m. sausio 27 d. redakcija), nes Reglamento 2 punkto sąvoka
"pastatai" yra platesnė už Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies
3 punkto (2004 m. sausio 27 d. redakcija) sąvoką "medienos
sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrenginių užimti plotai".
Konstatuotina, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio
paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" konkuruoja su teisiniu
reguliavimu, nustatytu Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies
(2004 m. sausio 27 d. redakcija) 3 punkte.
8. Konstatuotina, kad nėra pakankamai teisinių argumentų,
kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų įstatyme ir Žemės
įstatyme nustatyti ribojimai, - ypač atsižvelgiant į miškų, kaip
ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą
ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, - draudimai
yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad
savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia
Konstitucija.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų ūkio paskirties žemėje
pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų
ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje
leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku
susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų
įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo
(2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.
10. Minėta, kad teisės aktais reguliuojant santykius,
susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir
esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe, naudojimu, būtina
paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio
teisinės valstybės principo, kad konstitucinis teisinės valstybės
principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia
poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi
būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės
aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su
nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad
Konstitucijos 94 straipsnio 2 ir 7 punktai, kuriuose nustatyta,
jog Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat vykdo kitas pareigas,
kurias jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, aiškintini ir
kaip nustatantys Vyriausybės pareigą pakeisti bei papildyti savo
anksčiau priimtus aktus, kad jie atitiktų vėliau priimtą
įstatymą, arba panaikinti savo anksčiau priimtus aktus, jeigu
juose nustatytos teisės normos prieštarauja įstatymo normoms
(Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 15 d., 2005 m. gegužės 13
d. nutarimai).
11. Konstatavus, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio
paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei
kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus,
prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir
Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui,
konstatuotina ir tai, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" nurodyta apimtimi prieštarauja
ir Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
12. Konstatavęs, kad Reglamento 2 punkto nuostata "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio
paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei
kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus,
prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams,
Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje
toliau netirs, ar ginčijama Reglamento 2 punkto nuostata
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29
straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija;
Žin., 2001, Nr. 108-3902) nuostata "Gamtiniuose ir
kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> 8) statyti su
draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus
pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių
statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos
vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą),
taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar
projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus
ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15
laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės
bei apatinės briaunos", 13 straipsnio 2 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) nuostata
"Valstybiniuose parkuose draudžiama: <...> 5) statyti naujus
gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti
jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių,
taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei
apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio
estetinę vertę, <...>", 20 straipsnio 3 dalies (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) nuostata "Paviršinio
vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama: <...> 4) keisti
esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius
esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir
(ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar
kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus
atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose", 6 dalis
(2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902), 31
straipsnio 9 dalis (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001,
Nr. 108-3902) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4
straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin.,
2001, Nr. 35-1161), 8 straipsnio 3 dalis (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija; Žin., 2001, Nr. 35-1161) ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad miškų lankymą ir miško išteklių naudojimą saugomose
teritorijose reglamentuoja inter alia saugomų teritorijų
nuostatai, tvirtinami Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos
ministerijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 18
straipsnio 10 dalis (1994 m. balandžio 26 d. redakcija; Žin.,
1994, Nr. 34-620), 11 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija;
Žin., 2001, Nr. 71-2519) neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų
įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (1995 m. liepos 4 d. redakcija;
Žin., 1995, Nr. 60-1502) nuostata "Rezervatų, valstybinių parkų
rezervatų <...> žemė yra valstybės nuosavybė", 31 straipsnio 1
dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-
3902) nuostata "Rezervatų <...> žemė yra išimtinė valstybės
nuosavybė" neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47
straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų
įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (1995 m. liepos 4 d. redakcija;
Žin., 1995, Nr. 60-1502), 31 straipsnio 7 dalis (2001 m. gruodžio
4 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 108-3902) neprieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto
žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir
apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos
įstatymo 8 straipsnio 6 dalies (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija;
Žin., 2001, Nr. 108-3905) nuostata "Valstybinių parkų ir
valstybinių draustinių teritorijose privačion nuosavybėn gali
būti parduodami tik namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų
bendrijų žemės sklypai bei tarp privačios žemės sklypų įsiterpę
žemės ūkio veiklai tinkami naudoti ne didesni kaip 5 ha žemės
plotai" neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47
straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo
nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio
įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies
2 punktui.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m.
gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 "Dėl Statybų privačioje žemėje
reglamento patvirtinimo" (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto
Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata "Miškų
ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių
pastatų reikia miškų ūkio veiklai" ta apimtimi, kuria miškų ūkio
paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei
kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2,
7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos
Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai,
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio
1 dalies 3 punktui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis