English
Byla Nr. 15/02
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FARMACINĖS VEIKLOS
ĮSTATYMO 17 STRAIPSNIO (2002 M. BIRŽELIO 4 D.
REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2005 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės,
Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio
Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Seimo nariui Raimondui Šukiui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovei
Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai
Jurgitai Meškienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. rugsėjo
20 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/02 pagal pareiškėjo - Seimo narių
grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos farmacinės
veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių
pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo
8 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
25 ir 46 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4,
5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo
papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo (Žin., 2002, Nr.
58-2348) 8 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 ir 46
straipsniams.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Pakeitus Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnį (2000 m.
liepos 4 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas
draudimas per radiją ir televiziją pateikti informaciją apie
receptinius vaistus bei tokius vaistus reklamuoti. Buvo
uždrausta receptinius vaistus reklamuoti ir elektroninėmis
informacijos priemonėmis.
Pareiškėjas teigia, kad informacija apie vaistus pagal
Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį gali būti ribojama tik
tuomet, kai tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, o
absoliutaus pobūdžio draudimas pateikti informaciją apie
receptinius vaistus prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1
daliai.
Pasak pareiškėjo, reklama gali būti ribojama ne tik
Konstitucijos 25 straipsnyje numatytais atvejais. Jo manymu,
atsižvelgiant į tai, kad reklama siekiama tam tikrų tikslų
ūkinėje veikloje, šiuo atveju būtina remtis ir Konstitucijos 46
straipsnio 4 dalies nuostata "įstatymas <...> saugo sąžiningos
konkurencijos laisvę". Pareiškėjo teigimu, draudimas reklamuoti
receptinius vaistus sudaro sąlygas iškreipti konkurenciją
rinkoje, nes kiti vaistai gali būti reklamos ir kitokios
informacijos objektas. Todėl, pareiškėjo nuomone, minėtos
reklamos uždraudimas prieštarauja Konstitucijai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovės Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyresniosios patarėjos J. Meškienės
rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose teigiama, kad
Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje
suformuluotas draudimas yra taikomas ne bet kokio produkto, o
receptinių vaistų reklamai. Pasak J. Meškienės, vaistas nėra
prekė, kurios įgijimas ar vartojimas turėtų priklausyti tik nuo
įgijėjo (žmogaus) valios. Vaisto parinkimas yra specialistų -
gydytojų, farmacininkų - veikla, kuriai reikalingos specialios
žinios. Informaciją apie vaistą sudaro patys įvairiausi
duomenys (sveikatos sutrikimai, kuriems šalinti vartotinas
vaistas, vaisto dozės, vaisto vartojimo kontraindikacijos,
galimas šalutinis poveikis ir pan.), kurie paprastai yra
išdėstomi vaisto anotacijoje. Atsižvelgiant į radijo ir
televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiką,
kyla pagrįstų abejonių, ar per šias priemones įmanoma pateikti
visus minėtus duomenis. Suinteresuoto asmens atstovės manymu,
draudimas teikti tokio pobūdžio informaciją per radiją ir
televiziją negali būti suprantamas kaip absoliutus, nes ją ir
toliau teiks atitinkamos valstybės institucijos - Vaistų
informacijos centras, Valstybinės vaistų kontrolės tarnyba,
turintys reikiamų profesinių žinių gydytojai ir kiti sveikatos
priežiūros specialistai skelbs specialiuose periodiniuose
leidiniuose ir t. t.
Pasak J. Meškienės, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis,
kurioje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir
skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik
įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir
orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei
santvarkai, iš esmės suponuoja tai, kad informacijos laisvė
nėra absoliuti ir neribota. Informacijos laisvė gali būti
ribojama, bet tik įstatymu ir tik siekiant apsaugoti
Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas konstitucines
vertybes - teisę į sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą,
apginti konstitucinę santvarką.
J. Meškienės manymu, šioje situacijoje informacijos
laisvė, o tiksliau - specifinė jos sritis reklama, yra siejama
su asmens teise į sveikatą. Turint omenyje šių dviejų teisių
santykį, įstatymų leidėjas, remdamasis Konstitucijos 25
straipsnio 3 dalimi, gali riboti informaciją apie receptinius
vaistus. Tokį ribojimą lemia būtinybė bent minimaliai apsaugoti
vartotojus, jų sveikatą, nepilnamečius asmenis.
Suinteresuoto asmens atstovės manymu, receptiniai vaistai
ir vaistai, kurie yra parduodami be recepto, Farmacinės veiklos
įstatymo požiūriu nėra tapačios prekės, todėl skirtingų
reikalavimų taikymas šiuo atveju negali būti laikomas
sąžiningos konkurencijos ribojimu. Toks aiškinimas iškreiptų
Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies, Konkurencijos įstatymo
bei Farmacinės veiklos įstatymo atitinkamų nuostatų turinį ir
prasmę.
J. Meškienės nuomone, Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5,
10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo
papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsnio nuostatos
neprieštarauja Konstitucijai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto
pirmininkės D. Mikutienės, Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministro K. R. Dobrovolskio, Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo,
Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Lietuvos
Respublikos konkurencijos tarybos laikinai einančio pirmininko
pareigas J. Rasimavičiaus, Valstybinės ligonių kasos prie
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
direktoriaus S. J. Janonio, Valstybinės vaistų kontrolės
tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos Vaistų registracijos centro vedėjo A. Mickio,
Nacionalinės vaistų politikos parengimo darbo grupės vadovo R.
Pečiūros, Farmacijos ir farmacijos rinkos instituto prezidento
L. Akramo, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidento E.
Tarasevičiaus, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T.
Birmontienės, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės E.
Žiobienės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. posėdyje
pareiškėjo - Seimo narių grupės atstovas R. Šukys pakartojo
pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus
paaiškinimus dėl pareiškėjo prašymo turinio ir argumentų.
2. Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. posėdyje
suinteresuoto asmens - Seimo atstovė J. Meškienė pakartojo
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar
Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20
straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171
straipsniais įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
25 ir 46 straipsniams.
2. Seimas 2002 m. birželio 4 d. priėmė Farmacinės veiklos
įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo
ir įstatymo papildymo 101, 171 straipsniais įstatymą, kurio 8
straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas
Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnis (2000 m. liepos 4 d.
redakcija). Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15,
17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171
straipsniais įstatymas įsigaliojo 2002 m. birželio 14 d.
Farmacinės veiklos įstatymas vėliau buvo keičiamas ir
papildomas, tačiau jo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d.
redakcija) 4 dalis keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.
3. Farmacinės veiklos įstatymo 1, 4, 5, 10, 11, 15, 17,
19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 101, 171
straipsniais įstatymo 8 straipsnyje "17 straipsnio pakeitimas"
nustatyta:
"Pakeisti 17 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
"Lietuvos Respublikoje gali būti reklamuojami tik į
valstybinį vaistų registrą įrašyti vaistai.
Vaistų reklama turi būti neklaidinanti ir objektyvi,
informacija ir joje vartojami terminai turi atitikti valstybinį
vaistų registravimą vykdančių institucijų patvirtintą vaisto
charakteristikų santrauką, objektyviai apibūdinti vaisto
savybes ir skatinti jo racionalų vartojimą.
Valstybės valdymo ir kontrolės bei savivaldybių
institucijoms draudžiama reklamuoti vaistus.
Draudžiama receptinius vaistus reklamuoti ir pateikti apie
juos informaciją per radiją ir televiziją. Šiuos vaistus taip
pat draudžiama reklamuoti elektroninėmis informacijos
priemonėmis.
Sveikatos priežiūros, farmacijos ir veterinarijos
specialistams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti
receptinius ir nereceptinius vaistus. Receptinius vaistus
leidžiama reklamuoti spaudiniuose, kurie skirti tik
specialistams. Tokių spaudinių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar
jos įgaliota institucija.
Reklamuojant vaistus, neparduodami vaistų pavyzdžiai gali
būti pateikiami tik gydytojams, turintiems teisę išrašyti
vaistus. Ant tokio vaisto pakuotės turi būti užrašas
"Neparduodamas pavyzdys". Tam pačiam gydytojui galima pateikti
tik vieną to paties prekinio pavadinimo, formos ir stiprumo
vaisto mažiausią registruotą pakuotę. Draudžiama platinti
neparduodamus pavyzdžius vaistų, kurie turi medžiagų, įrašytų į
sveikatos apsaugos ministro patvirtintus Narkotinių ir
psichotropinių medžiagų sąrašus. Neparduodamus vaistų
pavyzdžius parduoti draudžiama.
Gyventojams skirtoje reklamoje leidžiama reklamuoti tik
nereceptinius vaistus pateikiant būtinas nuorodas. Tokių
nuorodų turinį nustato Sveikatos apsaugos ministerija.
Gyventojams skirtoje reklamoje draudžiama reklamuoti:
1) receptinius vaistus, išskyrus atvejus, kai vaistų
gamintojai, gavę Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, vykdo
gyventojų skiepijimo programą;
2) vaistus, kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į
sveikatos apsaugos ministro patvirtintą Narkotinių ir
psichotropinių medžiagų sąrašą;
3) vaistus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje),
kurių prekiniai pavadinimai įrašyti į Sveikatos apsaugos
ministerijos patvirtintą Kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų
kainyną.
Reklamuojant vaistus gyventojams, draudžiama:
1) įvardyti šias terapines indikacijas: tuberkuliozę,
lytiškai plintančias, sunkias infekcines, vėžines ir kitas
navikines ligas, lėtinę nemigą, diabetą bei medžiagų apykaitos
ligas;
2) teigti, kad vaistą vartoti pataria mokslininkai,
specialistai ar kiti įžymūs žmonės;
3) pateikti konkrečią ligos istoriją, taip skatinant
gyventojus pačius klaidingai diagnozuoti ligą;
4) klaidinančiu būdu tvirtinti, kad ligonis, vartodamas
vaistą, pasveiks;
5) vartoti klaidinančius terminus bei grafinę medžiagą,
vaizduojančią žmogaus ar gyvūno organizmo pakitimus, kuriuos
sukelia liga, sužalojimas ar reklamuojamas vaistas;
6) pateikti medžiagą, skirtą specialiai vaikams;
7) nurodyti, kad vaistas registruotas Lietuvos
Respublikoje;
8) platinti neparduodamus vaistų pavyzdžius gyventojams;
9) nurodyti, kad nebūtina gydytojo konsultacija, jo
skiriamas gydymas ar operacija, ypač tais atvejais, kai
nurodoma konkreti diagnozė arba siūloma vaistų įsigyti paštu;
10) nurodyti, kad vartojant vaistą užtikrinamas gydomasis
jo poveikis ir nėra pašalinio veikimo;
11) nurodyti, kad reklamuojamas vaistas veikia geriau ar
taip pat kaip kitas vaistas ar gydymo būdas;
12) nurodyti, kad vartojant reklamuojamą vaistą pagerės
sveikata;
13) nurodyti, kad jei reklamuojamas vaistas nebus
vartojamas, tai gali turėti neigiamos įtakos sveikatai; ši
nuostata netaikoma vykdant skiepijimo programas;
14) nurodyti, kad vaistas yra maisto produktas, kosmetikos
ar kita plačiai vartojama priemonė;
15) nurodyti, kad vaistas yra saugus ar efektyvus todėl,
kad natūralus.
Kitus reikalavimus vaistų reklamai, jos teikimui ir
neparduodamų vaistų pavyzdžių platinimui, prekybos vaistiniais
preparatais atstovams, jų kvalifikacijai ir veiklai nustato
sveikatos apsaugos ministras.
Vaistų reklamos priežiūrą ir šiame straipsnyje nustatytų
vaistų reklamos reikalavimų kontrolę vykdo Sveikatos apsaugos
ministerija ar jos įgaliota institucija.""
4. Atsižvelgiant į tai, kad Farmacinės veiklos įstatymo 1,
4, 5, 10, 11, 15, 17, 19, 20 straipsnių pakeitimo ir įstatymo
papildymo 101, 171 straipsniais įstatymo 8 straipsniu buvo
pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnis (2000 m. liepos 4 d. redakcija),
konstatuotina, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai
neprieštarauja Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnis (2002
m. birželio 4 d. redakcija).
5. Nors pareiškėjas prašo ištirti Farmacinės veiklos
įstatymo viso 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija)
atitiktį Konstitucijai, iš prašymo argumentų (inter alia iš
pareiškėjo teiginio, kad pakeitus Farmacinės veiklos įstatymo
17 straipsnį (2000 m. liepos 4 d. redakcija) ir jo 4 dalyje
nustačius draudimą per radiją ir televiziją pateikti
informaciją apie receptinius vaistus ir tokius vaistus
reklamuoti bei uždraudus receptinius vaistus reklamuoti ir
elektroninėmis informacijos priemonėmis) matyti, kad
pareiškėjui kilo abejonių ne dėl Farmacinės veiklos įstatymo
viso 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), bet tik
dėl šio straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai.
6. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalies atitikties Konstitucijos 25 straipsniui. Nepaisant to,
kad nuorodose į Konstitucijos 25 straipsnį pareiškėjas
expressis verbis mini šio straipsnio 1 ir 4 dalis (kurių nė
necituoja), iš prašymo argumentų (inter alia iš pareiškėjo
teiginio, kad informacija apie vaistus gali būti ribojama tik
tada, kai tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai) matyti, kad
pareiškėjui kilo abejonių dėl to, ar Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalis neprieštarauja ne visam Konstitucijos 25 straipsniui, bet
tik šio Konstitucijos straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta,
kad "laisvė <...> gauti ir skleisti informaciją negali būti
ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti
<...> žmogaus sveikatai".
7. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsniui. Iš prašymo
argumentų (inter alia iš nuorodos į Konstitucijos 46 straipsnio
4 dalies nuostatą "įstatymas <...> saugo sąžiningos
konkurencijos laisvę") matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių
dėl to, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja ne visam
Konstitucijos 46 straipsniui, bet tik šio Konstitucijos
straipsnio 4 dalies nuostatai "įstatymas <...> saugo
sąžiningos konkurencijos laisvę".
II
1. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Farmacinės
veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d.
redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3
daliai.
2. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta:
"Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos
laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją
nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės,
religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei
diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti
valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį."
3. Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro
informacijos laisvės konstitucinį pagrindą; konstitucinė
informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės
įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga
(Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų;
Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti
informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m.
sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d.
nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas dideliu
mastu priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių
informaciją ir ja naudotis.
4. Konstitucinė informacijos laisvės samprata yra itin
plati, ji apima laisvę ieškoti, gauti ir skleisti kuo
įvairiausią informaciją. Informacija gali apimti ir tokias
žinias, kurias skleidžiant siekiama padaryti poveikį žmonių
elgesiui, pasirinkimui, inter alia paskatinti juos pasirinkti,
įsigyti ir (arba) naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam
tikromis paslaugomis arba jų nepasirinkti. Tokios informacijos
skleidimą įprasta vadinti reklama.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė
apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes
ir paslaugas.
Kiekviena reklama yra informacija; tai savita informacijos
rūšis. Reklama yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio
Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
Pabrėžtina, kad prekių bei paslaugų reklama - nesvarbu, ar
ši veikla yra atlygintina, ar ne - visuomet yra tiesiogiai arba
netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar
naudotis tam tikromis paslaugomis. Šiame kontekste paminėtina,
kad netiesioginis skatinimas naudoti tam tikras prekes ar
naudotis tam tikromis paslaugomis (kai tai daroma tokiu būdu,
kad reklamos gavėjai nesuprastų, jog jiems skleidžiama būtent
reklaminio pobūdžio informacija) traktuotinas kaip paslėpta
reklama.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam
tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija,
kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti
(pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios,
kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir
t. t.). Tokios informacijos skleidimas tam tikromis
aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat
poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti
reklamai.
Pažymėtina ir tai, kad skleidžiama informacija nebūtinai
yra tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali
apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją,
kurios skleidimas nėra reklama.
5. Informacijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio
Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m.
kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d.
nutarimai).
5.1. Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima
karo propagandos, ji taip pat neapima konstitucines vertybes iš
esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25
straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus - skleisti
tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma
tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta
bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra
dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio
Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač
pažymėtina, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga
įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų
užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui. Konstitucinė
reklamos laisvės samprata neapima dezinformuojančios,
vartotojus tyčia klaidinančios reklamos skleidimo.
5.2. Konstitucija apibrėžia informacijos laisvės
įgyvendinimo ribas.
5.2.1. Antai pagal Konstitucijos 28 straipsnį
įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis -
taigi ir informacijos laisve - žmogus privalo laikytis
Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir
laisvių. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė
gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį.
5.2.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos
kontekste ypač pažymėtina, kad Konstitucija numato galimybę
informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus
sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar
ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos
laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25
straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes. Konstitucinis Teismas
2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pabrėžė, jog Konstitucijos 25
straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių
sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi
kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti
tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3
dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes.
Pabrėžtina, kad informacijos laisvės ribojimai gali būti
nustatomi tik įstatymu. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3
dalį įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos,
kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra
ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros
informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos
informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja
informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi įstatymu
nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų nepaisymą,
įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti
draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus
prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir
(arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus,
taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba)
ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas
informacijos laisvės teisminio gynimo priemones (Konstitucinio
Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos
gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant ir santykius,
susijusius su įstatymų nustatytų draudimų skleisti informaciją
ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra
ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais,
tačiau poįstatyminiais teisės aktais, kuriais reguliuojami
minėti santykiai, negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir
įstatymais arba kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju
(Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Be reikalavimo informacijos laisvės ribojimus nustatyti
tik įstatymu, iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių
privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip savo nutarimuose ne kartą
yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją
įstatymu riboti žmogaus teises ir laisves - taigi ir
informacijos laisvę - galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:
ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje
įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų
esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip 2004 m. gruodžio 13
d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nustatant
teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus
privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo
principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti
būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems
teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir
priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens
teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu
šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės
pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos
padarytam teisės pažeidimui.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas
suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti
aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės
turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos
nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti
nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius
visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio
13 d. nutarimas). Priešingu atveju teisės subjektams būtų
pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė.
Minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų privalu
paisyti ir įstatymais ribojant reklamos laisvę.
6. Minėta, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį
informacijos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai. Taigi minėtu pagrindu gali būti
ribojama ir reklamos laisvė.
6.1. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą
bei paslaugas žmogui susirgus, taip pat kad įstatymas nustato
piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo
įstaigose teikimo tvarką. Aiškindamas šias Konstitucijos
nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir
visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių
(Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas), taip pat
kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus
tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata
traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002
m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
6.2. Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą - konstitucinę
vertybę, gali būti įstatymu tam tikru mastu ribojama ir
informacijos laisvė (kaip minėta, apimanti inter alia reklamos
laisvę). Tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi
būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės
turi būti proporcingos siekiamam tikslui.
Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, reklamos (kartu ir
informacijos) laisvę įstatymu ribodamas tam, kad būtų apsaugota
žmogaus sveikata, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad
būtų išlaikyta protinga pusiausvyra tarp Konstitucijoje
valstybei nustatyto įpareigojimo rūpintis žmonių sveikata ir
žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei
skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali
būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji
žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Pažymėtina
ir tai, kad reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos
skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti
skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada,
kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai
pateisinamas. Ypač pabrėžtina, kad įstatymais nustatyti
reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti
didesni nei būtina inter alia žmogaus sveikatai apsaugoti.
7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina ir tai, kad vaistų reklama (nesvarbu, ar ši veikla
yra atlygintina, ar ne) visuomet yra siekiama tiesiogiai arba
netiesiogiai skatinti vartoti atitinkamus vaistus, o tai gali
sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai - Konstitucijoje
įtvirtintai, jos ginamai ir saugomai vertybei. Tokius
padarinius gali sukelti ir klaidinanti informacija apie vaistus
(ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), kuri tam tikrais
atvejais gali būti iš esmės tolygi dezinformacijai, kurios
skleidimo, kaip minėta, konstitucinė reklamos laisvės samprata
neapima.
Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią
informacijos apie vaistus (ir reklaminio, ir nereklaminio
pobūdžio), galinčios sudaryti prielaidas pakenkti žmonių
sveikatai, skleidimui. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją
taip pat turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris
leistų užkirsti kelią klaidinančios informacijos apie vaistus
(ir reklaminio, ir nereklaminio pobūdžio), taip pat kitos
informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas
pakenkti žmonių sveikatai, skleidimui. Įstatymu nustatydamas
minėtą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą, įstatymų
leidėjas kartu privalo nustatyti ir veiksmingus vaistų
reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus, galinčios
sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, kontrolės būdus.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad užsienio
demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtinti įvairūs
informacijos apie vaistus (inter alia vaistų reklamos), kurios
skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai,
skleidimo veiksmingos kontrolės būdai, kaip antai: informacijos
apie vaistus, skleidžiamos visuomenės informavimo priemonėmis,
išankstinė patikra, tokios informacijos skleidimo ribojimai,
viešosios valdžios institucijų įgaliojimai imtis veiksmų, kad
nedelsiant būtų nutrauktas tokios informacijos (inter alia
klaidinančios reklamos) skleidimas ir kt.
Minėta, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su
informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant
ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų
skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų
laikymosi priežiūra bei kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais
teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir
įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris
konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatyti vaistų reklamos,
taip pat kitos informacijos apie vaistus, kurios skleidimas
gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai, ribojimų
pagrindiniai elementai, kaip antai: kokia informacija apie
vaistus (inter alia vaistų reklama) yra ribojama arba apskritai
draudžiama, minėtos informacijos (reklamos) ribojimo būdai ir
(arba) jos skleidimo sąlygos, ribojimų mastas (apimtys),
kriterijai, pagal kuriuos vaistai yra priskiriami tokiems,
kurių reklama gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių
sveikatai ir dėl to yra ribojama arba apskritai draudžiama,
subjektai, turintys įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi
įstatymų nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti
atitinkamą informaciją, atsakomybė už minėtų įstatymais
nustatytų reikalavimų nepaisymą, subjektai, turintys
įgaliojimus traukti atsakomybėn už atitinkamus teisės
pažeidimus, veiksmingos reklamos laisvės teisminio gynimo
priemonės ir kt.
8. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Farmacinės
veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d.
redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4
dalies nuostatai "įstatymas <...> saugo sąžiningos
konkurencijos laisvę".
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata "įstatymas <...>
saugo sąžiningos konkurencijos laisvę" aiškintina ją siejant
inter alia su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata
"valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai
tautos gerovei".
Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra
konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies
nuostatoje "valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji
tarnautų bendrai tautos gerovei" yra įtvirtinta ne tik
valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti
ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei;
Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti
bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga siekiant
bendros tautos gerovės reguliuoti ūkinę veiklą šalyje.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tautos gerovė
neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme,
taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti
materialinės gerovės žmonių sveikatai kenkiančiu būdu
(Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13
d. nutarimai); sąvokos "bendra tautos gerovė" turinys kiekvienu
konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius,
socialinius bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo
1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26
d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).
10. Minėta, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena
svarbiausių visuomenės vertybių, kad žmonių sveikatos apsauga
yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o
rūpinimasis žmonių sveikata - tai valstybės funkcija. Todėl
toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių
sveikatą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei
užtikrinti ir, jeigu yra paisoma iš Konstitucijos kylančių
reikalavimų, savaime nėra laikytinas pažeidžiančiu
Konstituciją.
11. Valstybė pagal Konstituciją turi ūkinę veiklą
reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas ir valstybės funkcijos
rūpintis žmonių sveikata įgyvendinimas. Todėl valstybė,
įstatymais reguliuodama ūkinę veiklą ir paisydama
Konstitucijos, gali nustatyti specifinius ūkinės veiklos, inter
alia susijusios su žmonių sveikatos apsauga, įskaitant ir
vaistų reklamos, taip pat kitos informacijos apie vaistus,
kurios skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių
sveikatai, ribojimus.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 1997 m. vasario 13
d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, būtent
reklamos ribojimas yra vienas iš būdų mažinti žalingų žmogaus
sveikatai medžiagų neribotą platinimą ir vartojimą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaroma prielaidų
skatinti nekontroliuojamą vaistų vartojimą, kuris gali pakenkti
žmonių sveikatai.
12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją
pasirinkti, kaip, atsižvelgiant į tai, kad tam tikri vaistai
gali pakenkti žmonių sveikatai, o informacijos apie juos
skleidimas gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai,
diferencijuoti vaistų įsigijimo, apyvartos, vartojimo, taip pat
informacijos apie vaistus skleidimo (įskaitant vaistų reklamą)
teisinį reguliavimą. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo
diferencijavimo pagrindų (paplitęs visame pasaulyje) yra vaistų
skirstymas į receptinius ir nereceptinius, kai tam tikri -
receptiniai - vaistai dėl to, kad jų nevaržomas įsigijimas,
apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti prielaidas pakenkti žmonių
sveikatai, gali būti įsigyjami, būti apyvartoje, vartojami tik
pagal gydytojų receptus, tuo tarpu kitų - nereceptinių - vaistų
įsigijimas, apyvarta, vartojimas nėra varžomi. Tam tikrų vaistų
(jų grupių) priskyrimas receptiniams arba nereceptiniams bei
vaistų paskyrimas pacientams yra atitinkamos srities
specialistų profesinės kompetencijos dalykas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad minėtas vaistų skirstymas į receptinius ir
nereceptinius gali būti (iš tikrųjų ir yra) vienas iš pagrindų
įstatymu diferencijuoti santykių, susijusių su informacijos
apie vaistus (inter alia vaistų reklamos) skleidimu, teisinį
reguliavimą.
III
1. Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje yra įtvirtinti du draudimai:
1) reklamuoti receptinius vaistus per radiją ir televiziją,
elektroninėmis informavimo priemonėmis; 2) pateikti informaciją
apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją.
2. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalis, kurioje nustatyta, kad draudžiama receptinius vaistus
reklamuoti ir pateikti apie juos informaciją per radiją ir
televiziją, taip pat kad šiuos vaistus draudžiama reklamuoti
elektroninėmis informacijos priemonėmis, neprieštarauja
Konstitucijai, būtina išsiaiškinti šioje dalyje vartojamos
reklamos sąvokos turinį.
Pažymėtina, kad pačiame Farmacinės veiklos įstatyme
reklamos sąvoka nėra apibrėžta; ji aiškintina pagal tai, kaip
reklama yra apibrėžta kituose įstatymuose.
2.1. Europos Taryba 1989 m. gegužės 5 d. priėmė Europos
konvenciją "Dėl televizijos be sienų" (toliau - ir Konvencija).
Seimas 2000 m. vasario 17 d. priimto Lietuvos Respublikos
įstatymo "Dėl Europos konvencijos "Dėl televizijos be sienų"
bei šios konvencijos pataisų protokolo ratifikavimo" 1
straipsniu Konvenciją ratifikavo; ji Lietuvai įsigaliojo 2001
m. sausio 1 d. Konvencijos pataisų protokolo 4 straipsnyje
reklama apibrėžiama kaip "bet koks viešas pranešimas,
transliuojamas už mokestį ar panašų atlygį arba savireklamos
tikslu, kuriuo siekiama padėti parduoti arba skatinti pirkti ar
nuomoti gaminį arba paslaugą, propaguoti kokį nors dalyką arba
idėją, arba siekti kokio nors kito reklamuotojo arba paties
transliuotojo norimo poveikio".
2.2. Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimto ir 2001 m. sausio
1 d. įsigaliojusio (su numatytomis išimtimis) Lietuvos
Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje reklama
apibrėžiama kaip "bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis
skleidžiama informacija, susijusi su asmens komercine-ūkine,
finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar
naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą,
turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą".
2.3. Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto ir 2000 m.
spalio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos visuomenės
informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos
Respublikos visuomenės informavimo įstatymas buvo išdėstytas
nauja redakcija. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio
24 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) reklama buvo
apibrėžta kaip "už mokestį ar kitą panašų atlygį viešosios
informacijos rengėjų ir (ar) platintojų skleidžiama
informacija, kurią asmuo, susijęs su komercine, ūkine ar
profesine veikla, jiems užsako savireklamos tikslu ar siekdamas
paskatinti pirkti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant
nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir
įsipareigojimų perėmimą".
Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimto ir 2004 m. gegužės 1
d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo
įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49,
51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių
pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56
straipsniu bei priedu įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir
nauja redakcija išdėstytas Visuomenės informavimo įstatymo 2
straipsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija). Visuomenės
informavimo įstatymo 2 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d.
redakcija) 27 dalyje reklama apibrėžta kaip "bet kokia forma ir
bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su
asmens ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla,
skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant
nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir
įsipareigojimų perėmimą".
2.4. Taigi Konvencijoje, Reklamos ir Visuomenės
informavimo įstatymuose pateikiami nevienodi reklamos
apibrėžimai. Tačiau visuose minėtuose teisės aktuose nurodomas
svarbiausias reklamos požymis - reklama yra informacija, kuria
siekiama padėti parduoti arba skatinti įsigyti prekes ar
naudotis paslaugomis.
3. Pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis aiškintina
šio straipsnio 5 ir 8 dalių kontekste.
Pagal Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 8 dalį gyventojams skirtoje reklamoje
draudžiama reklamuoti receptinius vaistus, išskyrus atvejus,
kai vaistų gamintojai, gavę Sveikatos apsaugos ministerijos
leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo programą (1 punktas).
Paminėtina ir tai, kad pagal šią dalį gyventojams skirtoje
reklamoje draudžiama reklamuoti vaistus, kurių sudėtyje yra
medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą
Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą (2 punktas), taip
pat vaistus (nepaisant jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių
prekiniai pavadinimai įrašyti į Sveikatos apsaugos ministerijos
patvirtintą Kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kainyną (3
punktas).
Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 5 dalyje nustatyta: "Sveikatos
priežiūros, farmacijos ir veterinarijos specialistams skirtoje
reklamoje leidžiama reklamuoti receptinius ir nereceptinius
vaistus. Receptinius vaistus leidžiama reklamuoti spaudiniuose,
kurie skirti tik specialistams. Tokių spaudinių sąrašą tvirtina
Vyriausybė ar jos įgaliota institucija."
Sistemiškai aiškinant Farmacinės veiklos įstatyme
nustatytą vaistų reklamos bei informacijos apie vaistus
santykių teisinį reguliavimą konstatuotina, kad pagal šį
įstatymą receptinius vaistus, taip pat vaistus (nesvarbu,
priskirtus receptiniams ar nepriskirtus), kurių sudėtyje yra
medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą
Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, bei vaistus
(nesvarbu, priskirtus receptiniams ar nepriskirtus ir nepaisant
jų stiprumo ar kiekio pakuotėje), kurių prekiniai pavadinimai
įrašyti į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą
Kompensuojamųjų vaistų bazinių kainų kainyną, draudžiama
reklamuoti visais informavimo būdais (inter alia spaudiniuose,
per radiją ir televiziją, elektroninėmis informacijos
priemonėmis), išskyrus šias pačiame Farmacinės veiklos įstatyme
nurodytas išimtis: 1) receptinių vaistų reklama gyventojams yra
leidžiama visose informavimo priemonėse, kai vaistų gamintojai,
gavę Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą, vykdo gyventojų
skiepijimo programą; 2) receptinių vaistų, išskyrus vaistus,
kurių sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos
ministro patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų
sąrašą, reklama yra leidžiama spaudiniuose, kurie skirti tik
specialistams. Be to, draudžiama bet kokia informacija apie
receptinius vaistus per radiją ir televiziją, taigi ir tokia
informacija apie receptinius vaistus, kuri nėra reklama.
Informacija apie nereceptinius vaistus nėra draudžiama, jų
reklama taip pat nėra draudžiama.
Pabrėžtina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio
(2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtinti draudimai
reklamuoti receptinius vaistus per radiją ir televiziją,
elektroninėmis informavimo priemonėmis ir pateikti informaciją
apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją negali būti
aiškinami kaip paneigiantys šiame įstatyme nurodytas išimtis.
4. Pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis aiškintina
ir kituose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo
kontekste.
4.1. Pagal Seimo 1998 m. sausio 8 d. priimto ir 1998 m.
sausio 23 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos narkotinių ir
psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 6 straipsnį
narkotinių ir psichotropinių medžiagų reklama draudžiama, o
informacija apie vaistus, kurie yra narkotinės ir
psichotropinės medžiagos, sveikatos priežiūros, farmacijos,
veterinarijos specialistams bei vartotojams teikiama Sveikatos
apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Šio įstatymo 2
straipsnio 1 dalyje narkotinės ir psichotropinės medžiagos
apibrėžtos kaip "į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus
kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės
medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo
jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį
asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų
žmogaus sveikatai".
Taigi Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės
įstatyme narkotinės ir psichotropinės medžiagos traktuojamos
kaip turinčios kenksmingą poveikį ir sukeliančios neigiamus
padarinius - priklausomybę nuo narkotinių ir psichotropinių
medžiagų ir (arba) pavojų žmogaus sveikatai; šių medžiagų
(nesvarbu, ar jų yra kokių nors vaistų sudėtyje, ar nėra)
reklama yra draudžiama visiems subjektams - ir vartotojams, ir
specialistams, ir asmenims, kurie gamina, tiekia šias medžiagas
ir (arba) vaistus, kurių sudėtyje jų yra, jomis prekiauja ir t.
t. Informacijos apie vaistus, kurie yra narkotinės ir
psichotropinės medžiagos, skleidimas taip pat yra ribojamas -
tokia informacija gali būti teikiama sveikatos priežiūros,
farmacijos, veterinarijos specialistams bei vartotojams
Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Tokia tvarka
ligi šiol nėra nustatyta.
4.2. Sveikatos sistemos įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ribojama arba draudžiama
prekių, gaminių bei paslaugų, galinčių daryti kenksmingą įtaką
sveikatai, reklama ir kad tokių prekių, gaminių ir paslaugų
reklamos ribojimo ar draudimo tvarką nustato įstatymai ir kiti
teisės aktai, o 3 dalyje - kad vaistų reklamos ribojimo
ypatumus nustato Farmacinės veiklos įstatymas.
4.3. Reklamos įstatymo 1 straipsnio (2000 m. liepos 18 d.
redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu kiti Lietuvos
Respublikos įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos
naudojimo reikalavimų arba draudimų, taikomos tų įstatymų
nuostatos, ir kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutartys nustato kitokių reklamos naudojimo reikalavimų,
taikomos tų sutarčių nuostatos. Panašios nuostatos yra
įtvirtintos Reklamos įstatymo 1 straipsnio (2002 m. gruodžio 3
d. redakcija) 3 dalyje: "Jeigu kiti Lietuvos Respublikos
įstatymai nustato papildomų ar kitų reklamos naudojimo
reikalavimų arba nustato kitą reklamos naudojimo kontrolės
tvarką ar reklaminės veiklos subjektų atsakomybę, taikomos tų
įstatymų nuostatos. Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės
sutartys nustato kitokių reklamos naudojimo reikalavimų,
taikomos tų sutarčių nuostatos."
Pagal Reklamos įstatymo 10 straipsnį (2000 m. liepos 18 d.
redakcija) reikalavimus reklamai televizijos programose nustato
šis įstatymas ir Visuomenės informavimo įstatymas.
Taigi sistemiškai aiškinant minėtas Reklamos įstatymo
nuostatas konstatuotina, kad jame yra įtvirtintas būtinumas
laikytis reikalavimų, kuriuos reklamai nustato ne tik Reklamos
ir Visuomenės informavimo įstatymai, bet ir kiti įstatymai,
inter alia Farmacinės veiklos įstatymas.
4.4. Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio (2000
m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 9 dalyje buvo nustatyta, kad
visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus specialius
leidinius ar laidas, neleidžiama reklamuoti gydymo vaistais ar
vaistų, jeigu šie įsigyjami tik su receptu; kitų vaistų ar
gydymo vaistais reklama turi būti lengvai atpažįstama ir turi
perspėti apie galimą žalingą poveikį neteisingai juos
vartojant. Iš esmės tokia pat nuostata (žodį "lengvai" pakeitus
žodžiu "aiškiai" ir žodį "neteisingai" pakeitus žodžiu
"netinkamai") yra įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatymo 39
straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 9 dalyje.
4.5. Pagal Europos konvencijos "Dėl televizijos be sienų"
15 straipsnio 3 dalį vaistų ir gydymo, kurie transliuojančioje
šalyje įsigyjami tik su gydytojo receptu, reklama yra
draudžiama.
Vadinasi, Konvencija draudžia ne tik vaistų, kurie įgyjami
su gydytojo receptu, bet ir gydymo, kuris įsigyjamas tik su
gydytojo receptu, reklamą.
5. Paminėtina, kad pareiškėjo ginčijama Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalis, kurioje nustatyta, kad draudžiama receptinius vaistus
reklamuoti ir pateikti apie juos informaciją per radiją ir
televiziją, taip pat kad šiuos vaistus draudžiama reklamuoti
elektroninėmis informacijos priemonėmis, yra susijusi su 171
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 6 ir 7 dalimis.
Farmacinės veiklos įstatymo 171 straipsnio (2002 m. birželio 4
d. redakcija) 6 dalyje yra nustatyta atsakomybė už inter alia
receptinių vaistų reklamą elektroninėmis informacijos
priemonėmis (receptinių vaistų reklama elektroninėmis perdavimo
priemonėmis reklaminės veiklos subjektams užtraukia baudą nuo
vieno tūkstančio iki dešimties tūkstančių litų), o 7 dalyje -
atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių vaistų reklamą
pažeidžiant Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus
(narkotinių ir psichotropinių vaistų reklama pažeidžiant
minėtus reikalavimus reklaminės veiklos subjektams užtraukia
baudą nuo penkių tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų).
Tačiau pabrėžtina, kad nors už nustatyto receptinių vaistų
reklamos elektroninėmis perdavimo priemonėmis draudimo
nepaisymą, taip pat už narkotinių ir psichotropinių vaistų
reklamą pažeidžiant Farmacinės veiklos įstatymo reikalavimus
šiame įstatyme yra nustatytos baudos reklaminės veiklos
subjektams, nei Farmacinės veiklos įstatymas, nei jokie kiti
įstatymai nenustato subjektų, turinčių įgaliojimus priimti
sprendimus dėl Farmacinės veiklos įstatyme nurodytų baudų
skyrimo; jokie teisės aktai taip pat nenustato minėtų baudų
skyrimo tvarkos. Taigi konstatuotina, kad Farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalyje, taip pat kituose įstatymuose nustatyti inter alia
receptinių bei narkotinių ir psichotropinių vaistų reklamos ir
informacijos apie receptinius bei narkotinius ir
psichotropinius vaistus draudimai yra gana deklaratyvūs.
6. Aptartasis pareiškėjo neginčijamuose Farmacinės veiklos
įstatymo straipsniuose (jų dalyse), kituose įstatymuose
nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje
konstitucinės justicijos byloje.
7. Minėta, kad vaistų skirstymas į receptinius ir
nereceptinius reiškia, kad receptiniai vaistai (dėl to, kad jų
nevaržomas įsigijimas, apyvarta, vartojimas galėtų sudaryti
prielaidas pakenkti žmonių sveikatai) gali būti įsigyjami, būti
apyvartoje, vartojami tik pagal gydytojų receptus, o
nereceptinių vaistų įsigijimas, apyvarta, vartojimas nėra
varžomas, taip pat kad vaistų skirstymas į receptinius ir
nereceptinius yra vienas iš pagrindų diferencijuoti santykių,
susijusių su informacijos apie vaistus (inter alia vaistų
reklamos) skleidimu, teisinį reguliavimą. Taip pat minėta, kad
tam tikrų vaistų (jų grupių) priskyrimas receptiniams arba
nereceptiniams yra atitinkamos srities specialistų profesinės
kompetencijos dalykas. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo
nutarime konstatuota ir tai, kad kriterijai, pagal kuriuos
vaistai yra priskiriami tokiems, kurių reklama gali sudaryti
prielaidas pakenkti žmonių sveikatai ir dėl to yra ribojama
arba apskritai draudžiama, turi būti nustatyti įstatymu;
poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir
įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris
konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.
7.1. Pažymėtina, kad Farmacinės veiklos įstatyme nėra
nustatyta aiškių kriterijų, pagal kuriuos vaistai yra arba nėra
priskiriami receptiniams vaistams; nėra nustatyta ir aiškių
kriterijų, pagal kuriuos vaistai yra priskiriami tokiems, kurių
reklama gali sudaryti prielaidas pakenkti žmonių sveikatai ir
dėl to jų reklama yra ribojama arba apskritai draudžiama.
7.2. Šiuo metu kriterijai, pagal kuriuos vaistai skirstomi
į receptinius ir nereceptinius, yra nustatyti sveikatos
apsaugos ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 669 "Dėl
Bendrųjų vaistinių preparatų registravimo taisyklių
patvirtinimo" patvirtintose Bendrosiose vaistinių preparatų
registravimo taisyklėse (2004 m. gegužės 24 d. redakcija), nors
tokie kriterijai turi būti nustatyti įstatymu.
Minėtų taisyklių 31 punkte (2004 m. gegužės 24 d.
redakcija) nustatyta, kad registravimo metu vaistiniai
preparatai klasifikuojami į receptinius ir jų pogrupius bei
nereceptinius pagal 7 priede patvirtintus Vaistinių preparatų
klasifikavimo kriterijus. Pagal Bendrųjų vaistinių preparatų
registravimo taisyklių 7 priedo 2 punktą receptiniams
vaistiniams preparatams priskiriami tie, kurie atitinka nors
vieną iš šių kriterijų: 1) vartojami be gydytojo priežiūros
(netgi laikantis nurodymų) gali kelti tiesioginį ar
netiesioginį pavojų sveikatai; 2) dažnai ir labai dideliu mastu
vartojami netinkamai ir todėl gali kelti tiesioginį ar
netiesioginį pavojų sveikatai; 3) jų sudėtyje yra medžiagų ar
jų darinių, kurių veikimą ir (arba) nepageidaujamas reakcijas
reikia toliau tirti; 4) vartojami parenteriniu būdu.
IV
1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
paminėtina, kad Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentuose
(1968 m. gegužės 23 d. rezoliucijoje WHA21.41 (Vaistų reklama),
1988 m. gegužės 13 d. rezoliucijoje WHA41.17 (Etikos kriterijai
vaistų reklamai) ir kt.) receptiniai vaistai yra traktuojami
kaip ypatingi produktai, galintys kelti pavojų žmogaus
sveikatai, o tam tikrais atvejais - ir gyvybei.
2. Paminėtina ir tai, kad receptinių vaistų, narkotinių ir
psichotropinių vaistų reklamos ribojimai yra nustatyti ir
Europos Sąjungos teisės aktuose.
Europos Parlamentas ir Taryba 2001 m. lapkričio 6 d.
priėmė Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su
žmonėms skirtais vaistais, kuri reglamentuoja inter alia vaistų
klasifikavimą bei receptinių vaistų reklamą. Minėta Europos
Parlamento ir Tarybos direktyva įsigaliojo 2001 m. gruodžio 18
d.
Europos Parlamentas ir Taryba 2004 m. kovo 31 d. priėmė
Direktyvą 2004/27/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 2001/83/EB
dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus
vaistinius preparatus. Minėta Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva įsigaliojo 2004 m. balandžio 30 d.
Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. lapkričio 6 d.
Direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su
žmonėms skirtais vaistais, iš dalies pakeistos Europos
Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. Direktyva 2004/27/EB,
iš dalies keičiančia Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos
kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistinius
preparatus, VIII dalis yra skirta vaistų reklamos santykių
teisiniam reguliavimui. Draudžiama reklamuoti visuomenei
vaistinius preparatus, kurių galima įsigyti tik su receptu ir
kurie turi medžiagų, tarptautinėje konvencijoje, tokioje kaip
Jungtinių Tautų 1961 ir 1971 m. konvencijos, apibrėžiamų kaip
psichotropinės ar narkotinės medžiagos (88 straipsnis).
Vaistams gauti gydytojo receptas reikalingas, jeigu jie: gali
sukelti pavojų sveikatai tiesiogiai ar netiesiogiai, netgi
tinkamai vartojami, jeigu tai daroma be gydytojo priežiūros,
arba yra dažnai ir labai dideliu mastu vartojami netinkamai ir
dėl to gali kelti tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmonių
sveikatai, arba turi medžiagų ar preparatų, kurių veikimas ir
(ar) žalingas poveikis turi būti toliau tiriamas, arba
paprastai gydytojo yra išrašomi vartoti parenteraliai (71
straipsnio 1 dalis). Valstybės narės, nustatydamos vaistų,
kuriems gauti reikia specialaus gydytojo recepto, pogrupį,
atsižvelgia į šiuos veiksnius: ar tie vaistai turi neleistiną
kiekį medžiagos, kuri, kaip apibrėžta galiojančiose
tarptautinėse konvencijose (Jungtinių Tautų 1961 ir 1971 m.
konvencijos), priskiriama narkotinėms ar psichotropinėms
medžiagoms; ar tie vaistai, netinkamai vartojami, kelia rimtą
pavojų atsirasti piktnaudžiavimui, skatinančiam liguistą
potraukį ar panaudojimą nelegaliems tikslams; ar tie vaistai
turi medžiagos, kuri dėl savo naujumo ar savybių galėtų
priklausyti toms medžiagoms, dėl kurių reikia imtis išankstinių
atsargumo priemonių, nes netinkamai vartojamos jos kelia rimtą
pavojų atsirasti piktnaudžiavimui, skatinančiam liguistą
potraukį, ar naudojimui nelegaliems tikslams (71 straipsnio 2
dalis). Receptinius vaistus kompetentingos institucijos gali
skirstyti į grupes ir pogrupius; tuo atveju jos nurodo tokį
skirstymą: a) vaistiniai preparatai, skiriami pagal receptą,
nurodant vienkartinį ar pratęsiamą išdavimą; b) vaistai,
kuriems gauti reikia specialaus gydytojo recepto; c) vaistiniai
preparatai, gaunami pagal gydytojo receptus, kurių išrašymas
yra ribojamas ir kurie yra skirti vartoti tiktai
specializuotose medicinos srityse (70 straipsnio 2 dalis).
Valstybės narės, nustatydamos vaistų, kuriems gauti reikia
gydytojo specialaus recepto, pakategorę, atsižvelgia į šiuos
veiksnius: ar tie vaistai dėl savo farmacinių ypatybių, naujumo
ar visuomenės sveikatos interesų yra vartojami gydymui tiktai
ligoninėje; ar tie vaistai yra vartojami gydyti ligai, kuri
turi būti diagnozuojama ligoninėje arba įstaigose, turinčiose
atitinkamą diagnostikos įrangą, nors toliau jie gali būti
vartojami ir kitomis sąlygomis; ar tie vaistai yra skirti
ambulatorinio gydymo įstaigų pacientams, bet juos vartojant
gali atsirasti labai rimtas žalingas poveikis, dėl to
reikalingas specialisto receptas ir speciali priežiūra gydymo
metu (71 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, jei kompetentinga
institucija neskirsto vaistų į 70 straipsnio 2 dalyje nurodytus
pogrupius, ji vis tiek atsižvelgia į šio straipsnio 2 ir 3
dalis, nustatydama, ar tokie vaistai yra priskiriami
receptiniams vaistams (71 straipsnio 5 dalis).
Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. lapkričio 6 d.
Direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, susijusio su
žmonėms skirtais vaistais, iš dalies pakeista Europos
Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. Direktyva 2004/27/EB,
iš dalies keičiančia Direktyvą 2001/83/EB dėl Bendrijos
kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistinius
preparatus, taip pat įpareigoja valstybes nares nustatyti
bausmes (angl. penalties) inter alia už draudimo reklamuoti
receptinius vaistus nepaisymą: antai 99 straipsnyje nustatyta,
kad valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, užtikrinančių,
kad būtų taikomos šios VIII dalies nuostatos, ir visų pirma
nustato bausmes, kurios bus skiriamos už šios dalies nuostatų
vykdymo pažeidimą.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
taip pat paminėtina Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencija, kuri (kaip savo nutarimuose yra ne kartą
konstatavęs Konstitucinis Teismas), kaip teisės aiškinimo
šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei
taikymui. Antai byloje Sunday Times prieš Didžiąją Britaniją
(Arr?t Sunday Times c. Royaume-Uni (n? 1) du 26 avril 1979,
série A n? 30), kurioje buvo sprendžiama, ar dėl to, kad
Didžiosios Britanijos teismai farmacijos bendrovės prašymu
uždraudė spausdinti straipsnius apie vaistą, kuris pakenkė jį
vartojusių žmonių sveikatai, nebuvo pažeistas Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, kurio 1
dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti
savo mintis ir įsitikinimus ir kad ši teisė apima laisvę
laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir
idėjas valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės
sienų ir kad šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti
reikalavimą licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas,
o 2 dalyje - kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra
susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas
tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato
įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės
saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos
interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir
nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų
asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią
konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios
autoritetui ir nešališkumui garantuoti. Europos Žmogaus Teisių
Teismas pripažino, kad ginčijamas draudimas nebuvo būtinas
demokratinėje visuomenėje, nes atitinkamas medicininis
preparatas sukėlė neigiamas pasekmes, o visuomenė turėjo teisę
žinoti apie to medicininio preparato poveikį.
V
Dėl Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Konstitucijos 25
straipsnio 3 daliai.
1. Minėta, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio
(2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje yra įtvirtinti du
draudimai: 1) reklamuoti receptinius vaistus per radiją ir
televiziją, elektroninėmis informavimo priemonėmis; 2) pateikti
informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją.
Taip pat minėta, kad šie draudimai negali būti aiškinami kaip
paneigiantys pačiame šiame įstatyme nurodytas išimtis: 1)
receptinių vaistų reklama gyventojams yra leidžiama visose
informavimo priemonėse, kai vaistų gamintojai, gavę Sveikatos
apsaugos ministerijos leidimą, vykdo gyventojų skiepijimo
programą; 2) receptinių vaistų, išskyrus vaistus, kurių
sudėtyje yra medžiagų, įrašytų į sveikatos apsaugos ministro
patvirtintą Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą,
reklama yra leidžiama spaudiniuose, kurie skirti tik
specialistams.
2. Sprendžiant, ar Farmacinės veiklos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje
įtvirtintas draudimas receptinius vaistus reklamuoti per radiją
ir televiziją, elektroninėmis informacijos priemonėmis
neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai,
pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo
nutarime:
- pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį reklamos laisvė
gali būti įstatymu ribojama, jei tai būtina apsaugoti žmogaus
sveikatai;
- vaistų reklama (nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina,
ar ne) visuomet yra siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai
skatinti vartoti atitinkamus vaistus, o tai gali sudaryti
prielaidas pakenkti žmonių sveikatai - Konstitucijoje
įtvirtintai, jos ginamai ir saugomai vertybei;
- įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą
įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų
užkirsti kelią informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti
prielaidas pakenkti žmonių sveikatai (inter alia reklaminio
pobūdžio), skleidimui, taip pat klaidinančios informacijos
(inter alia reklaminio pobūdžio) apie vaistus skleidimui;
- pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų
leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti
yra draudžiama, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros
informacijos neleidžiama skleisti.
3. Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintas draudimas
receptinius vaistus reklamuoti per radiją ir televiziją,
elektroninėmis informacijos priemonėmis vertintinas kaip toks,
kuriuo siekiama apsaugoti žmogaus sveikatą - Konstitucijoje
įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą vertybę, taigi kaip būtinas
demokratinėje visuomenėje. Šis Farmacinės veiklos įstatymu
nustatytas reklamos laisvės ribojimas nėra didesnis nei būtina
žmogaus sveikatai apsaugoti, taigi nėra neproporcingas
siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui.
4. Tad konstatuotina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje
įtvirtintu draudimu receptinius vaistus reklamuoti per radiją
ir televiziją, elektroninėmis informacijos priemonėmis nėra
pažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis.
5. Kitaip vertintina Farmacinės veiklos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje
įtvirtinto draudimo pateikti informaciją apie receptinius
vaistus per radiją ir televiziją atitiktis Konstitucijai.
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią
informacijos apie vaistus, galinčios sudaryti prielaidas
pakenkti žmonių sveikatai (ir reklaminio, ir nereklaminio
pobūdžio; ir klaidinančios, ir neklaidinančios), skleidimui.
Konstatuota ir tai, kad naudoti tam tikras prekes (taigi ir
receptinius vaistus) ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali
paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra
siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai
duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors
garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios
informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios
informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir
reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai.
7. Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintu draudimu pateikti
informaciją apie receptinius vaistus per radiją ir televiziją
siekiama konstituciškai svarbaus tikslo - apsaugoti žmogaus
sveikatą, tačiau ignoruojama tai, kad toli gražu ne visa
informacija apie receptinius vaistus, kuri gali būti
skleidžiama per radiją ir televiziją (inter alia statistiniai
duomenys, techninės ir kitos žinios):
- yra klaidinanti;
- yra reklaminio pobūdžio arba gali būti prilyginta
reklamai;
- yra tokia, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją
gali būti sudaromos prielaidos pakenkti žmonių sveikatai.
Tokios informacijos apie receptinius vaistus, kuri nėra
klaidinanti, nėra reklaminio pobūdžio ir negali būti prilyginta
reklamai, taip pat kurią skleidžiant per radiją ir televiziją
nebūtų sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, skleidimo
per radiją ir televiziją uždraudimas vertintinas kaip
neproporcingas siekiamam konstituciškai svarbiam tikslui -
apsaugoti žmogaus sveikatą.
8. Tad konstatuotina, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalyje
įtvirtintu draudimu pateikti informaciją apie receptinius
vaistus per radiją ir televiziją yra pažeidžiama Konstitucijos
25 straipsnio 3 dalis, konstitucinis proporcingumo principas,
kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo
elementų.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio
4 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžiama pateikti
per radiją ir televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdžio
ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius
vaistus, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų
sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, prieštarauja
Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
VI
Dėl Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
birželio 4 d. redakcija) 4 dalies atitikties Konstitucijos 46
straipsnio 4 daliai.
1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4
d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžiama pateikti
per radiją ir televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdžio
ir reklamai neprilygintiną informaciją apie receptinius
vaistus, kurią skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų
sudaroma prielaidų pakenkti žmonių sveikatai, prieštarauja
Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
2. Vien tai, kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio
(2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4 dalis nurodyta apimtimi
prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra pakankamas
pagrindas pripažinti ją prieštaraujančia ir Konstitucijos 46
straipsnio 4 dalies nuostatai "įstatymas <...> saugo
sąžiningos konkurencijos laisvę", nes, viena vertus,
receptinius vaistus įstatymu yra draudžiama reklamuoti, taigi
dėl jų reklamos (jokiu aspektu) negali būti konkurencijos, kita
vertus, nustatytieji informavimo per radiją ir televiziją apie
receptinius vaistus ribojimai net ta apimtimi, kuria jie
prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui, informacijos
rinkoje nediskriminuoja ir neprivilegijuoja jokių radijo ir
televizijos rinkoje veikiančių ūkio subjektų, taigi šioje
rinkoje neapsunkina konkurencijos ir jos neiškreipia.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Farmacinės veiklos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio
4 d. redakcija) 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio 4 dalies nuostatai "įstatymas <...> saugo
sąžiningos konkurencijos laisvę".
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos
įstatymo 17 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 4
dalis ta apimtimi, kuria draudžiama pateikti per radiją ir
televiziją neklaidinančią nereklaminio pobūdžio ir reklamai
neprilygintiną informaciją apie receptinius vaistus, kurią
skleidžiant per radiją ir televiziją nebūtų sudaroma prielaidų
pakenkti žmonių sveikatai, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis