English
Byla Nr. 19/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. KOVO 5 D.
NUTARIMU NR. 290 "DĖL VIEŠO NAUDOJIMO KOMPIUTERIŲ TINKLUOSE
NESKELBTINOS INFORMACIJOS KONTROLĖS IR RIBOJAMOS VIEŠOSIOS
INFORMACIJOS PLATINIMO TVARKOS PATVIRTINIMO" PATVIRTINTOS VIEŠO
NAUDOJIMO KOMPIUTERIŲ TINKLUOSE NESKELBTINOS INFORMACIJOS
KONTROLĖS IR RIBOJAMOS VIEŠOSIOS INFORMACIJOS PLATINIMO TVARKOS
12, 14 IR 16 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO
ĮSTATYMO 53 STRAIPSNIO 1 DALIAI (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D.
REDAKCIJA)
2005 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Teisės departamento Teisinės ekspertizės skyriaus
vedėjui Sigitui Mitalauskui ir Informacinės visuomenės plėtros
komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Elektroninių
paslaugų ir komunikacijų skyriaus vedėjui Algimantui
Stanislovaičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m.
rugpjūčio 24 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/04 pagal pareiškėjo -
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 "Dėl
Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos
patvirtinimo" patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos VI, VII ir VIII
skyriai ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama
viešosios informacijos platintojų veikla, neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 53
straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr.
290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos patvirtinimo" (Žin., 2003, Nr. 24-1002)
patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos (toliau - ir Tvarka) VI, VII ir VIII skyriai
ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, ribojama viešosios
informacijos platintojų veikla, neprieštarauja Konstitucijos 25
straipsnio 3 daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53
straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
nustačius Tvarkos pažeidimą ir apie tai pranešus informacijos
prieglobos paslaugų teikėjui ir (arba) tinklo paslaugų teikėjui
(16.3 punktas), šie, jeigu techniškai yra įmanoma nutraukti
prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios neskelbtinos
informacijos, privalo tą prieigą nutraukti (12, 14.2 punktai);
tariama, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir
(arba) tinklo paslaugų teikėjas apie tarnybinėje stotyje
esančią neskelbtiną informaciją sužino tada, kai jam apie tai
praneša Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos (16 punktas). Taigi, pareiškėjo manymu, tai, ar
viešosios informacijos rengėjas arba platintojas privalo
sustabdyti arba nutraukti veiklą, pagal Tvarkos 14.2 punktą
šiuo atveju sprendžia ne teismas. Tuo tarpu pagal Visuomenės
informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalį viešosios
informacijos rengėjo ir (ar) platintojo veiklą gali laikinai
sustabdyti arba nutraukti viešosios informacijos rengėjo ir
(ar) platintojo savininkas savo iniciatyva arba teismas, jeigu
viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas pažeidžia
šio įstatymo nuostatas. Todėl, pareiškėjo nuomone, Tvarkos VI,
VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria, pasak jo, ribojama
viešosios informacijos platintojų veikla, prieštarauja
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai, taip
pat Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, pagal kurią laisvė
reikšti savo įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali
būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisinės
ekspertizės skyriaus vedėjo S. Mitalausko rašytiniai
paaiškinimai. Juose teigiama, kad ginčijamos Tvarkos nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai.
1.1. S. Mitalauskas pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta
saviraiškos laisvė yra viena pagrindinių prigimtinių žmogaus
laisvių. Naujos informacinės technologijos, tokios kaip
internetas ir skaitmeninės technologijos, sukuria praktiškai
neribotas galimybes įgyvendinti šią laisvę, nes sudaro sąlygas
nepalyginti didesniam negu iki šiol informacijos srautui
pasiekti vartotoją. Kita vertus, internetu gali būti perduodama
ir tokia informacija, kuri yra kenksminga jos vartotojui. Todėl
vartotojus, ypač nepilnamečius, būtina apsaugoti nuo internetu
platinamos žmogaus fizinei, psichinei ir dvasinei būklei
žalingo turinio informacijos. Vienas iš tokios apsaugos būdų
yra tam tikro turinio informacijos platinimo ribojimas.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Konstitucijos 25
straipsnio 3 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus,
gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip
tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai,
garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti
konstitucinei santvarkai, suponuoja tai, kad laisvė ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti; ji gali būti
apribota, tačiau tai gali būti daroma tik įstatymu. Be to, ši
laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės,
rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei
diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija
(Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, S.
Mitalausko manymu, Konstitucija neapibrėžia, kaip, kokiais
būdais ir kiek galima riboti informacijos skleidimą.
1.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, žmogaus
konstitucinės teisės į informaciją įgyvendinimo garantijos bei
apribojimai yra detalizuoti kituose teisės aktuose.
Internete skelbiama informacija yra skirta viešai platinti
neribotam asmenų ratui, todėl ji iš esmės atitinka viešosios
informacijos sąvoką, apibrėžtą Visuomenės informavimo įstatymo
2 straipsnio 36 dalyje. Tad interneto tinklalapių įkūrėjai ir
valdytojai yra viešosios informacijos rengėjai ir platintojai,
jiems taikytinos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos,
įtvirtinančios draudimus platinti neskelbtiną informaciją,
inter alia šio įstatymo 20 straipsnis, kuriame nustatyta, kokią
informaciją visuomenės informavimo priemonėse draudžiama
skelbti. Kita vertus, nors internete skelbiama informacija iš
esmės atitinka viešosios informacijos sąvoką, įstatymai,
reguliuojantys su teisės gauti ir skleisti informaciją
įgyvendinimu susijusius santykius, nedetalizuoja internete
skelbiamos informacijos kontrolės užtikrinimo tvarkos.
1.3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, informacijos
platinimo viešo naudojimo kompiuterių tinkluose kontrolės ribas
Tvarka apibrėžia ta apimtimi, kuria informacijos paviešinimą ir
(arba) platinimą draudžia arba riboti reikalauja įstatymai, ji
nenustato iš esmės naujų informacijos platinimo ribojimo
pagrindų. Tvarkos VI skyriaus nuostatos dėl interneto
tinklalapio įkūrėjo (valdytojo) ir (arba) informacijos
prieglobos paslaugų teikėjo atsakomybės kyla iš įstatymų
nustatyto draudimo skleisti tam tikrą informaciją.
1.4. Suinteresuoto asmens atstovo aiškinimu, Tvarkos 14.2
punkte yra nustatyta informacijos prieglobos paslaugų teikėjų
ir tinklo paslaugų teikėjų pareiga nutraukti prieigą prie
tarnybinėje stotyje esančios informacijos tuo atveju, jeigu
informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų
teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti yra techniškai įmanoma; taigi
Tvarka informacijos prieglobos paslaugų ir tinklo paslaugų
teikėjams nenustato nei bendros prievolės stebėti informaciją,
kurią jie perduoda arba saugo teikdami paslaugas, nei bendros
prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis,
rodančiomis nelegalią veiklą. Pranešimą apie nustatytą įstatymų
pažeidimą pateikia Tvarkos 16.3 punkte nurodyta institucija. S.
Mitalausko nuomone, Tvarkos 14.2 punkte yra nustatytas vienas
iš atvejų, kai įstatymų laikymąsi siekiama užtikrinti ne teismo
keliu. Kadangi pareigą nutraukti prieigą prie tarnybinėje
stotyje esančios informacijos suponuoja įstatymų nustatytas
draudimas platinti įstatymuose nustatytą neskelbtiną
informaciją, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Tvarkos VII
skyriaus nuostatose nėra nustatyti kokie nors iš esmės nauji
laisvės reikšti savo įsitikinimus, gauti ar skleisti
informaciją ribojimo pagrindai, kurie nėra nustatyti įstatyme.
1.5. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Tvarkos VIII
skyriuje yra nurodytos valstybės institucijų pareigos
užtikrinant viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolę ir viešosios informacijos platinimo
šiuose tinkluose nuostatų laikymąsi. Pagal Tvarkos 16.3 punktą
Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra
įpareigotas pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui
arba tinklo paslaugų teikėjui apie nustatytus draudimo viešai
skelbti tam tikrą informaciją ar ją viešai platinti pažeidimus.
Taip atkreipiamas jų dėmesys į minėtus pažeidimus ir sudaromos
galimybės imtis Tvarkos 14 punkte numatytų priemonių. Pranešimo
apie nustatytus pažeidimus teikimas traktuotinas kaip teisės
pažeidimų, susijusių su neteisėtos informacijos platinimu
internetu, prevencijos priemonė, jis nėra viešosios
informacijos platintojų veiklą ribojanti priemonė.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo Informacinės
visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės Elektroninių paslaugų ir komunikacijų skyriaus
vedėjo A. Stanislovaičio rašytiniai paaiškinimai. A.
Stanislovaitis pritarė suinteresuoto asmens - Vyriausybės
atstovo S. Mitalausko pateiktiems rašytiniams paaiškinimams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos Seimo Informacinės visuomenės plėtros
komiteto pirmininko A. Kunčino, Lietuvos Respublikos Seimo
kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio,
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus
V. Abraičio, Europos teisės departamento prie Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D.
Kriaučiūno, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės
ir Europos Sąjungos teisės katedros vedėjo doc. Z. Petrausko,
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir
komunikacijos katedros lektorės dr. M. Stonkienės ir Lietuvos
teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Žinių
visuomenės valdymo instituto direktoriaus dr. A. Augustinaičio
rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Vyriausybės atstovai S. Mitalauskas ir A. Stanislovaitis
pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. kovo
5 d. nutarimu Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo"
patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, ribojama viešosios informacijos platintojų
veikla, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai.
2. Vyriausybė 2003 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą Nr. 290
"Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos patvirtinimo", kurio 1 punktu patvirtino
Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarką.
Minėtas Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. kovo 8 d.
3. Tvarkos VI, VII ir VIII skyriuose nustatyta:
"VI. ATSAKOMYBĖ UŽ INTERNETO TINKLALAPIO TURINĮ
11. Už interneto tinklalapio turinį atsako to interneto
tinklalapio įkūrėjas (valdytojas). Kai interneto tinklalapio
įkūrėjas ir valdytojas nėra tas pats asmuo, už interneto
tinklalapio turinį atsako valdytojas.
12. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako už
informaciją, kurią saugo interneto tinklalapio įkūrėjo
(valdytojo) ir (arba) paslaugų gavėjo prašymu, tik šiais
atvejais:
12.1. jeigu jis teikia paslaugas turėdamas faktinių žinių
apie šios Tvarkos pažeidimus, vykdomus naudojantis jo
teikiamomis paslaugomis arba naudojant jo tarnybinę stotį;
12.2. jeigu jis, sužinojęs apie tarnybinėje stotyje
laikomą neskelbtiną informaciją, nedelsdamas jos nepanaikina
arba nenutraukia prieigos prie jos, atsižvelgdamas į šios
Tvarkos 14 punkto nuostatas.
VII. INFORMACIJOS PRIEGLOBOS PASLAUGŲ TEIKĖJŲ IR
TINKLO PASLAUGŲ TEIKĖJŲ PAREIGOS
13. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai teisės aktų
nustatyta tvarka neatlygintinai teikia operatyvinės veiklos
subjektams šią informaciją, fiksuojamą savo ūkinei veiklai
užtikrinti:
13.1. paslaugų, susijusių su informacijos priegloba
tarnybinėje stotyje, sisteminių įrašų bylas;
13.2. asmenų, kuriems informacijos prieglobos paslaugų
teikėjas teikia nuolatines paslaugas, duomenis.
14. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba)
tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie
tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais:
14.1. jeigu to reikalauja teismas;
14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba
tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje
saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai
yra įmanoma.
15. Sudarydami su viešo naudojimo kompiuterių tinklais
susijusių paslaugų teikimo sutartis, informacijos prieglobos
paslaugų teikėjai privalo informuoti paslaugų gavėjus apie šios
Tvarkos reikalavimus.
VIII. VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ PAREIGOS
16. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos turi:
16.1. užtikrinti tinkamą skirtų specialaus telefono
numerio ir elektroninio pašto dėžutės veikimą, kad
suinteresuoti asmenys galėtų pranešti apie šios Tvarkos
pažeidimus;
16.2. nustatęs šios Tvarkos pažeidimą, informuoti
Informacinės visuomenės plėtros komitetą prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, kitas suinteresuotas institucijas, o
jeigu pažeidimą padarė elektroninė visuomenės informavimo
priemonė - pranešti dar ir Žurnalistų ir leidėjų etikos
komisijai, žurnalistų etikos inspektoriui;
16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos
prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui.
17. Nustačius šios Tvarkos pažeidimą, Lietuvos
kriminalinės policijos biuras pagal savo kompetenciją įstatymų
nustatyta tvarka atlieka tyrimą.
18. Kiti operatyvinės veiklos subjektai, gavę pranešimą
apie galimą šios Tvarkos pažeidimą, informuoja Policijos
departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos ir pagal savo
kompetenciją atlieka tyrimą įstatymų nustatyta tvarka.
19. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės:
19.1. kaupia, tvarko ir analizuoja informaciją apie šios
Tvarkos pažeidimus;
19.2. organizuoja tinklo paslaugų teikėjų ir viešo
naudojimo kompiuterių tinklų vartotojų susitikimus, kad būtų
steigiamos jų asociacijos ir rengiamas tinklo paslaugų teikėjų
etikos kodeksas;
19.3. organizuoja filtravimo priemonių testavimo darbus,
skelbia rekomendacijas dėl jų tinkamumo naudoti;
19.4. kartu su Vidaus reikalų ministerija plėtoja
tarptautinį bendradarbiavimą, kad užkirstų kelią neskelbtinos
ir ribojamos informacijos platinimui viešo naudojimo
kompiuterių tinkluose, dalyvauja atitinkamose tarptautinėse
programose ir projektuose;
19.5. prireikus teikia ataskaitą Lietuvos Respublikos
Vyriausybei apie tai, kaip laikomasi šios Tvarkos, taip pat
pasiūlymus dėl teisės aktų, susijusių su informacijos platinimu
viešo naudojimo kompiuterių tinkluose, pakeitimo ir papildymo."
4. Vyriausybė 2004 m. birželio 15 d. priėmė nutarimą Nr.
750 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d.
nutarimo Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose
neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios
informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo" pakeitimo", kurio
2 punktu pakeitė Tvarkos 6 punktą ir pripažino netekusiu galios
Tvarkos 7 punktą; šiuo Vyriausybės nutarimu ginčijami Tvarkos
VI, VII ir VIII skyriai pakeisti ir (arba) papildyti nebuvo.
5. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2003 m.
kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo" 1 punktu
patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos VI, VII ir VIII skyriai ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, ribojama viešosios informacijos platintojų
veikla, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai, iš
pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, kad jam abejonių
kilo dėl to, ar Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai ir
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai
neprieštarauja ne visi Tvarkos VI skyriaus punktai, visi VII
skyriaus punktai ir visi VIII skyriaus punktai, bet tik
Tvarkos:
- 12 punktas (išdėstytas VI skyriuje);
- 14 punkto nuostata "Informacijos prieglobos paslaugų
teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti
prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais
atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų
teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo
tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą
nutraukti techniškai yra įmanoma" (išdėstyta VII skyriuje);
- 16 punkto nuostata "Policijos departamentas prie Vidaus
reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą
pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo
paslaugų teikėjui" (išdėstyta VIII skyriuje).
6. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamos
Tvarkos nuostatos neprieštarauja inter alia Visuomenės
informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai. Vyriausybės 2003
m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo" priėmimo
ir įsigaliojimo metu Visuomenės informavimo įstatymo 53
straipsnio 1 dalis buvo išdėstyta 2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija.
7. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą šioje
konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Vyriausybės 2003 m.
kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo" 1 punktu
patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata "Informacijos
prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai
privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma" ir 16
punkto nuostata "Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą
pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo
paslaugų teikėjui" neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3
daliai ir Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1
daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
II
1. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta:
"Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos
laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją
nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės,
religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei
diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti
valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį."
2. Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro
informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra
tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Konstitucinė
informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės
įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga.
Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos
laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis
Teismas yra konstatavęs, jog ši laisvė yra vienas iš atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės
valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų
asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo
visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir
laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir
skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo
visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002
m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d.
nutarimai).
3. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės
įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti
kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Laisvė ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti (Konstitucinio
Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m.
spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
3.1. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad
laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją
nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės ar
socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos
kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas
skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi
konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima
konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės
atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus
nusikalstamus veiksmus - skleisti tokias mintis, pažiūras ir t.
t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar
socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra
šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri
jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d.
nutarimas). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima
ir karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135
straipsnio 2 dalis.
Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė
reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su
nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės ar socialinės
neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu
bei dezinformacija, reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas
privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad
tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei
diskriminacijos kurstymas, šmeižtas bei dezinformacija, jeigu
jais kėsinamasi iš esmės paneigti atitinkamas konstitucines
vertybes, būtų persekiojami kaip nusikalstami veiksmai ir už
juos būtų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus
veiksmus.
Kartu pažymėtina, kad minėtos Konstitucijos 25 straipsnio
4 dalies nuostatos, inter alia formuluotės "nusikalstami
veiksmai", negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip
reiškiančios, esą konstitucinė laisvė reikšti įsitikinimus ir
skleisti informaciją yra nesuderinama tik su tokiais veiksmais,
už kuriuos įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė.
Minėta konstitucinė laisvė yra nesuderinama ir su tokiu minčių,
pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė,
religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija,
asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė
ar atskiri jos nariai, skleidimu, už kurį įstatymais yra
nustatyta ne tik baudžiamoji, o ir kitokia teisinė atsakomybė.
Taigi pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus ir
skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei
priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė, rasinė,
religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija,
asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė
ar atskiri jos nariai. Kitaip (t. y. siauriau) aiškinant minėtą
Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatą, inter alia
formuluotę "nusikalstami veiksmai", būtų nepaisoma
konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų
Konstitucijos nuostatų.
3.2. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį laisvę gauti
ir skleisti informaciją galima riboti tik įstatymu, tada, kai
yra būtina apsaugoti šioje dalyje nurodytas konstitucines
vertybes - žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą,
dorovę, konstitucinę santvarką. Pabrėžtina, kad Konstitucijos
25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių
sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi
kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti
tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3
dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 25 straipsnyje
įtvirtinta informacijos laisvė gali būti laikinai apribota
įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 145
straipsnis).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir
laisves, taigi ir teisę reikšti savo įsitikinimus, ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, galima, jeigu yra
laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini
demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises
bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat
konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama
teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi
konstitucinio proporcingumo principo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi
pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų,
kad viešoji valdžia (jos institucijos, pareigūnai) galės
nedelsiant imtis veiksmų, kuriais būtų užkirstas kelias tokioms
veikoms, kuriomis, dangstantis informacijos laisve, yra
kėsinamasi į Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir
ginamas vertybes.
4. Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos
aiškintinos ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatos,
kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos,
turi teisę kreiptis į teismą, kontekste. Asmens konstitucinė
teisė kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo
informacijos laisvė, reiškia, jog asmuo turi teisę teisme
ginčyti bet kurį viešosios valdžios (jos institucijos,
pareigūno) sprendimą, jo manymu, varžantį jo teisę ieškoti,
gauti arba skleisti informaciją. Įstatymų leidėjas pagal
Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą šios teisės teisminį
gynimą.
Pažymėtina ir tai, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis
į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo informacijos
laisvė, suponuoja ir jo teisę teisme kelti atitinkamoje byloje
taikomuose teisės aktuose įtvirtintų informacijos laisvės
ribojimų ir (arba) draudimų konstitucingumo klausimą.
5. Minėta, kad konstitucinė informacijos laisvė yra
žmogaus prigimtinė laisvė. Konstitucinis Teismas savo
nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visa, kas yra susiję
su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama
įstatymais; tie įstatymai turi atitikti Konstituciją. Todėl ir
teisinis reguliavimas, apibrėžiantis informacijos laisvės
įgyvendinimo ribas, turi būti nustatytas įstatymu.
Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas
turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra
draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip
pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama
skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas,
jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Įstatymų
leidėjas taip pat turi įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų
draudimų ir ribojimų nepaisymą, įskaitant atsakomybę už
informacijos, kurią skleisti draudžiama, skleidimą; subjektus,
turinčius įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų
nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą
informaciją; subjektus, taikančius atsakomybę už įstatymų
nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą
informaciją nepaisymą; veiksmingas informacijos laisvės
teisminio gynimo priemones.
Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su
informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių, įskaitant
ir santykius, susijusius su įstatymų nustatytų draudimų
skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų
laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais
teisės aktais, inter alia Vyriausybės nutarimais. Nagrinėjamos
konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad
Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas
Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio
reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju.
III
1. Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 "Dėl
Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos
patvirtinimo" 1 punktu patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos tikslas - nustatyti
viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo šiuose
tinkluose nuostatas, jų įgyvendinimą ir laikymosi kontrolę
(Tvarkos 2 punktas).
Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad šis teisės aktas taikomas
Lietuvos Respublikos teisės subjektams, taip pat užsienio
valstybių teisės subjektams, kurie, nors ir negyvena (nėra
įsteigti) Lietuvos Respublikoje, visą savo veiklą, susijusią su
viešosios informacijos platinimu viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose, arba šios veiklos dalį sutelkia Lietuvos Respublikos
teritorijoje ir (ar) viešajai informacijai platinti naudojasi
Lietuvos Respublikoje įregistruotų tinklo paslaugų teikėjų ir
(ar) Lietuvos Respublikoje veikiančių informacijos prieglobos
paslaugų teikėjų paslaugomis.
2. Tvarkos 1 punkte nurodyta, kad ji parengta
vadovaujantis 1999 m. sausio 25 d. Europos Parlamento ir
Tarybos sprendimo 1999/276/EB, patvirtinančio ilgalaikį
Bendrijos veiksmų planą, kaip skatinti saugiau naudotis
internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu tarptautinių tinklų
turiniu, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo,
Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo
viešosios informacijos poveikio įstatymo, Lietuvos Respublikos
valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo ir kitų teisės aktų
nuostatomis.
3. Tvarkos 1 punkte nurodytu Europos Parlamento ir Tarybos
1999 m. sausio 25 d. sprendimu 1999/276/EB buvo patvirtintas
ilgalaikis Bendrijos veiksmų planas, kaip skatinti saugiau
naudotis internetu kovojant su neteisėtu ir žalingu
tarptautinių tinklų turiniu. Sprendime inter alia pabrėžta, kad
turėtų būti sukurta saugesnė interneto erdvė ir ribojamas
neteisėtos informacijos skleidimas internete.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Parlamentas ir
Taryba 2000 m. birželio 8 d. priėmė Direktyvą 2000/31/EB dėl
kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės
komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės
komercijos direktyva), kuri įsigaliojo 2000 m. liepos 14 d.
Šioje direktyvoje rekomenduojama valstybėms priimti tokius
teisės aktus, kurie skatintų informacinės visuomenės paslaugų,
ypač elektroninės komercijos, teikimo plėtrą, nustatytų
reikalavimus, kurie inter alia užkirstų kelią kenksmingos
visuomenei (nepilnamečiams) informacijos skleidimui.
Pagal minėtą Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą
informacinės visuomenės paslaugoms priskiriamos inter alia
paslaugos, kurias sudaro informacijos perdavimas ryšių
tinklais, prieigos prie ryšių tinklo suteikimas arba paslaugos
gavėjo pateiktos informacijos pateikimas internete.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/31/EB
nustatyta, kad paslaugų teikėjas - tai bet kuris fizinis ar
juridinis asmuo, teikiantis informacinės visuomenės paslaugą (2
straipsnio b punktas); kad informacinės visuomenės paslaugų
teikėjas už informaciją neatsako tik tada, kai jo veikla
apsiriboja eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie
ryšių tinklo, kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma
trečiųjų šalių suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad
perdavimas būtų efektyvesnis, - ši veikla yra techninio,
automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad
informacinės visuomenės paslaugų teikėjas neturi žinių apie
perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti
(preambulės 42 punktas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos
2000/31/EB 14 straipsnis ("Informacijos pateikimas internete")
įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad paslaugų teikėjas
nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo
prašymu, tik tada, jei: 1) teikėjas neturi faktinių žinių apie
neteisėtą veiklą arba informaciją ir reikalavimų atlyginti žalą
atžvilgiu nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad
verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta
informacija; arba 2) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai
sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima
galimybę ją pasiekti. Valstybės narės nenustato teikėjams nei
bendros prievolės teikiant inter alia Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvos 2000/31/EB 14 straipsnyje reglamentuojamas
paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo,
nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba
aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą (15 straipsnio 1
dalis). Valstybės narės gali nustatyti prievoles informacinės
visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti
kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią
veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai,
arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų
prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugos
gavėjų, su kuriais jie yra sudarę informacijos saugojimo
sutartis, tapatybę (15 straipsnio 2 dalis). Valstybės narės
užtikrina, kad pagal nacionalinius įstatymus galimos teisminės
priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų
greitai priimti priemones, įskaitant laikinąsias, skirtas
nutraukti bet kokį įtariamą pažeidimą ir užkirsti kelią su ja
susijusiems interesams (18 straipsnio 1 dalis). Teismai arba
administracinės institucijos gali priimti sprendimus, kuriais
reikalaujama nutraukti bet kokius pažeidimus arba užkirsti
jiems kelią, įskaitant neteisėtos informacijos panaikinimą arba
galimybės ja pasiekti atėmimą (preambulės 45 punktas).
4. Visuomenės informavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta, kad visuomenės
informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje
raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę
santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos
suverenumą, jos teritorijos vientisumą, kurstomas karas, taip
pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta,
platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat
propaguojamos ir (arba) reklamuojamos seksualinės paslaugos,
seksualiniai iškrypimai, propaguojamos ir (arba) reklamuojamos
narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Minėto įstatymo 20
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti
dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų,
žeminančią jo garbę ir orumą, 3 dalyje - kad neleidžiama
skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei
kliudančios teisminės valdžios nešališkumui.
5. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (1999 m.
lapkričio 25 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje buvo
nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja valstybės ar
tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimą,
saugojimą, naudojimą, išslaptinimą, apsaugos koordinavimą bei
kontrolę. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta,
kad įslaptinta informacija - tai paslapčių subjekto pripažinta
valstybės ar tarnybos paslaptimi informacija apie dokumentų,
darbų, gaminių ar kitų objektų buvimą, esmę ar turinį, taip pat
tokia paslaptimi pripažinti patys dokumentai, darbai, gaminiai
ar kiti objektai, jei šiuos objektus ar informaciją reikia
apsaugoti nuo praradimo ar neteisėto atskleidimo.
6. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios
informacijos poveikio įstatymo (2002 m. rugsėjo 10 d.
redakcija) 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato
viešosios informacijos, kuri daro neigiamą poveikį nepilnamečių
fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, kriterijus, jos
skelbimo ir platinimo tvarką, taip pat šios informacijos
rengėjų, platintojų ir jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą
reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę.
Tai, kokia viešoji informacija daro neigiamą poveikį
nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi,
nustatyta Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios
informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5
straipsnyje. Tokios informacijos viešas skleidimas minėtu
įstatymu yra draudžiamas arba ribojamas.
7. Draudimus skelbti tam tikro turinio informaciją, taip
pat tam tikros informacijos viešo skelbimo ribojimus nustato ir
kiti įstatymai - Lietuvos Respublikos administracinių teisės
pažeidimų kodeksas, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas,
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos
įstatymas, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas ir
kt.
Įstatymuose įtvirtinta ir atsakomybė už įstatymuose
nustatytų draudimų skelbti tam tikro turinio informaciją ar tam
tikros informacijos viešo skelbimo ribojimų nepaisymą. Antai
pagal Baudžiamąjį kodeksą draudžiama platinti žinias, kuriomis
raginama smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą -
pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią,
kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos
vientisumą (122 straipsnis), neteisėtai disponuoti informacija,
kuri yra valstybės paslaptis (124 straipsnis), atskleisti
valstybės paslaptį (125 straipsnis), kurstyti prieš bet kokios
tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią grupę (170
straipsnis), skleisti žinias, skatinančias ar kurstančias
terorizmą (2501 straipsnis), disponuoti (pagaminti, įsigyti,
laikyti, demonstruoti ir pan.) pornografinio turinio dalykais
(309 straipsnis), skleisti apie žmogų tikrovės neatitinkančią
informaciją (154 straipsnis), skleisti įstatymų saugomą
kompiuterinę informaciją apie juridinį ar fizinį asmenį (198
straipsnis) ir kt.; Administracinių teisės pažeidimų kodekse
yra įtvirtinti draudimai laikyti, platinti arba viešai
demonstruoti informavimo produkciją, propaguojančią
nacionalinę, rasinę arba religinę nesantaiką (21412
straipsnis), pažeisti erotinio bei smurtinio pobūdžio spaudinių
platinimo tvarką (214 straipsnis), skleisti neigiamą poveikį
nepilnamečių vystymuisi darančią viešąją informaciją, kurios
skelbimas ir platinimas ribojamas (21419 straipsnis), ir kt.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina ir tai, kad įstatymai, inter alia Lietuvos
Respublikos policijos veiklos įstatymas, Lietuvos Respublikos
operatyvinės veiklos įstatymas, įtvirtina tam tikrų viešosios
valdžios institucijų (pareigūnų) įgaliojimus imtis veiksmų,
kuriais būtų užkirstas kelias tokioms veikoms, kuriomis yra
nepaisoma įstatymų nustatytų reikalavimų, taigi ir įstatymų
nustatytų draudimų skleisti tam tikrą informaciją ir (arba) tam
tikros informacijos skleidimo ribojimų. Viena iš tokių
viešosios valdžios institucijų yra Policijos veiklos įstatyme
nurodytas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos.
8. Aptartasis įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas
nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
9. Apibendrinant konstatuotina, kad įstatymuose yra
apibrėžtas informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba
kurios skleidimas yra ribojamas, turinys ir būdai, kuriais tam
tikros informacijos neleidžiama skleisti. Įstatymuose taip pat
yra nustatyta atsakomybė už minėtų draudimų ir ribojimų
nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti
draudžiama, skleidimą. Įstatymuose yra nustatyti ir subjektai,
kurie turi įgaliojimus prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų
nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą
informaciją, bei subjektai, kurie taiko atsakomybę už įstatymų
nustatytų draudimų ir (arba) ribojimų skleisti tam tikrą
informaciją nepaisymą.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje ypač
pabrėžtina tai, kad visi asmenys pagal Konstituciją turi
pareigą neskleisti tokios informacijos, kurią skleisti draudžia
įstatymai, taip pat pareigą nepažeisti ribojamos informacijos
platinimo tvarkos. Asmenys, sužinoję, kad jie kokiu nors būdu
dalyvauja skleidžiant informaciją, kurią skleisti draudžia
įstatymai, arba kitaip prisideda prie tokios informacijos
skleidimo, arba kokiu nors būdu pažeidžia informacijos, kurios
skleidimas yra ribojamas įstatymu, skleidimo tvarką, privalo
tokią savo veiklą nedelsiant nutraukti.
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame
Konstitucinio Teismo nutarime, asmuo turi konstitucinę teisę
kreiptis į teismą dėl to, kad, jo manymu, yra ribojama jo
informacijos laisvė, ir tai suponuoja jo teisę kelti teisme
atitinkamoje byloje taikomuose teisės aktuose įtvirtintų
informacijos laisvės ribojimų ir (arba) draudimų
konstitucingumo klausimą.
IV
1. Tvarkos 16 punkto nuostatą "Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie
nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų
teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui" aiškinant viso Tvarkoje
nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad ji
reiškia, jog Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos, nustatęs Tvarkos pažeidimą, daromą naudojantis
informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (arba) tinklo
paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis arba naudojant jų
tarnybinę stotį, privalo apie tai pranešti informacijos
prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui.
2. Tvarkos 14 punkto nuostatą "Informacijos prieglobos
paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo
nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma"
aiškinant viso Tvarkoje nustatyto teisinio reguliavimo
kontekste, inter alia ją siejant su Tvarkos 16 punkto nuostata
"Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi:
<...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos
prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui",
konstatuotina, kad minėta Tvarkos 14 punkto nuostata reiškia,
jog informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo
paslaugų teikėjas privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje
stotyje saugomos neskelbtinos informacijos, jeigu jis apie jo
tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną informaciją sužinojo iš
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar iš
kitų šaltinių ir jeigu šią prieigą nutraukti techniškai yra
įmanoma.
3. Tvarkos 12 punkte nustatyta:
"Informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako už
informaciją, kurią saugo interneto tinklalapio įkūrėjo
(valdytojo) ir (arba) paslaugų gavėjo prašymu, tik šiais
atvejais:
12.1. jeigu jis teikia paslaugas turėdamas faktinių žinių
apie šios Tvarkos pažeidimus, vykdomus naudojantis jo
teikiamomis paslaugomis arba naudojant jo tarnybinę stotį;
12.2. jeigu jis, sužinojęs apie tarnybinėje stotyje
laikomą neskelbtiną informaciją, nedelsdamas jos nepanaikina
arba nenutraukia prieigos prie jos, atsižvelgdamas į šios
Tvarkos 14 punkto nuostatas."
Tvarkos 12 punktą aiškinant viso Tvarkos teisinio
reguliavimo kontekste, inter alia jį siejant su Tvarkos 16
punkto nuostata "Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą
pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo
paslaugų teikėjui" ir 14 punkto nuostata "Informacijos
prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai
privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma",
konstatuotina, kad Tvarkos 12 punkto nuostatos reiškia, jog
informacijos prieglobos paslaugų teikėjas už informaciją, kurią
saugo interneto tinklalapio įkūrėjo (valdytojo) ir (arba)
paslaugų gavėjo prašymu, atsako tik šiais atvejais: 1) kai jis,
iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar
iš kitų šaltinių sužinojęs apie Tvarkos pažeidimą, daromą
naudojantis informacijos prieglobos paslaugų teikėjo ir (arba)
tinklo paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis arba naudojant
jų tarnybinę stotį, toliau teikia šias paslaugas; 2) kai jis,
iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ar
iš kitų šaltinių sužinojęs apie jo tarnybinėje stotyje laikomą
neskelbtiną informaciją, nedelsdamas jos nepanaikina arba
nenutraukia prieigos prie jos, jeigu tai techniškai yra
įmanoma.
Pažymėtina, kad Tvarkos 12 punkte nustatytas teisinis
reguliavimas nereiškia, kad informacijos prieglobos paslaugų
teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas gali būti
traukiamas teisinėn atsakomybėn remiantis vien Tvarkos 12
punktu - už šiame punkte nurodytą informacijos saugojimą
informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako tik pagal
įstatymus, nustatančius teisinę atsakomybę už pagal įstatymus
neskelbtinos informacijos laikymą, platinimą ir t. t.
V
Dėl Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 "Dėl
Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos
patvirtinimo" patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punkto, 14 punkto
nuostatos "Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba)
tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie
tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...>
14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba
tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje
saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai
yra įmanoma" ir 16 punkto nuostatos "Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie
nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų
teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui" atitikties Visuomenės
informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio
29 d. redakcija).
1. Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta: "Viešosios
informacijos rengėjo ir (ar) platintojo veiklą gali laikinai
sustabdyti, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodyta atvejį,
arba nutraukti viešosios informacijos rengėjo ir (ar)
platintojo savininkas savo iniciatyva arba teismas, jeigu
viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas pažeidžia
šio įstatymo nuostatas."
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), į kurią daroma nuoroda šio
įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje, inter alia nustatyta, kad už
Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimus licenciją
turinčių transliuotojų veiklą šio įstatymo 31 straipsnio 13
dalyje nurodytais atvejais taip pat gali laikinai sustabdyti
Lietuvos radijo ir televizijos komisija.
2. Sprendžiant, ar ginčijamos Tvarkos nuostatos
neprieštaravo Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1
daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), būtina
išsiaiškinti, kokiems subjektams taikytinos Visuomenės
informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugpjūčio
29 d. redakcija) nuostatos ir kokiems subjektams - ginčijamos
Tvarkos nuostatos.
3. Minėta, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 53
straipsnio 1 dalį (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) gali būti
laikinai sustabdyta arba nutraukta viešosios informacijos
rengėjo ir (arba) platintojo veikla.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalį
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) viešosios informacijos
rengėjas yra leidykla, transliuotojas, kino, garso ar vaizdo
studija, informacijos agentūra, redakcija ar kitas asmuo,
rengiantis viešąją informaciją.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) viešosios informacijos
platintojas yra asmuo, parduodantis, siunčiantis ar kitais
būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei.
4. Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo nustatyta, kad
viešosios informacijos rengėjais ir (ar) platintojais gali būti
Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai asmenys bei
visų rūšių įmonės ir organizacijos, įstatymų nustatyta tvarka
įsteigusios įmonę ar savo įmonės padalinį Lietuvos
Respublikoje, išskyrus šio straipsnio 4, 5, 6 dalyse ir kitų
įstatymų nurodytus asmenis. Pagal šio įstatymo 25 straipsnį
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) viešosios informacijos
rengėjai ir platintojai turėjo būti registruojami įstatymų
nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos įmonių rejestre.
5. Konstatuotina, kad Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d.
nutarimo Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose
neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios
informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo", kuriuo buvo
patvirtinta Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarka, priėmimo ir įsigaliojimo metu Visuomenės
informavimo įstatyme vartojamos sąvokos "viešosios informacijos
rengėjas", "viešosios informacijos platintojas" neapėmė visų
asmenų, kokiu nors būdu dalyvaujančių skleidžiant informaciją
ar kaip nors kitaip prisidedančių prie jos skleidimo.
6. Ginčijamose Tvarkos nuostatose vartojamos sąvokos
"informacijos prieglobos paslaugų teikėjas", "tinklo paslaugų
teikėjas", kurios nevartojamos Visuomenės informavimo įstatymo
53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
Pagal Tvarkos 4 punktą "informacijos prieglobos pasaugų
teikėjas" - tai asmuo, faktiškai teikiantis interneto
tinklalapių prieglobos (angl. hosting) viešo naudojimo
kompiuterių tinkluose paslaugas. Pagal šį punktą "tinklo
paslaugų teikėjas" - tai Lietuvos Respublikoje įregistruotas
juridinis asmuo, teikiantis informacijos perdavimo viešo
naudojimo kompiuterių tinklais arba prieigos prie šių tinklų
paslaugas.
Tvarkoje taip pat nustatyta, kad informacijos platinimas
viešo naudojimo kompiuterių tinkluose - tai informacijos
pateikimas elektroninėse visuomenės informavimo priemonėse arba
kituose interneto tinklalapiuose, siuntimas elektroniniu paštu
neapibrėžtam gavėjų skaičiui arba pagal iš anksto sudarytus
sąrašus, skleidimas elektroninėse konferencijose arba
pateikimas visuomenei kitokiu viešai prieinamu būdu viešo
naudojimo kompiuterių tinkluose, nesvarbu, ar paslauga mokama
(4 punktas).
Pažymėtina, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjo
ir (arba) tinklo paslaugų teikėjo veikla apsiriboja
eksploatavimo techniniu procesu ir prieigos prie ryšių tinklo,
kuriuo perduodama arba kuriame laikinai saugoma trečiųjų šalių
suteikta informacija, suteikimu tik tam, kad perdavimas būtų
efektyvesnis.
7. Konstatuotina, kad ginčijamose Tvarkos nuostatose
nurodyti subjektai - informacijos prieglobos paslaugų teikėjas
ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas - negali būti tapatinami su
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija) nurodytais subjektais - viešosios
informacijos rengėju ir (arba) platintoju.
Ginčijamos Tvarkos nuostatos reguliuoja kitokio pobūdžio
santykius, negu Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1
dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija).
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 "Dėl Viešo
naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos
patvirtinimo" 1 punktu patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto
nuostata "Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba)
tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie
tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...>
14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba
tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje
saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai
yra įmanoma" ir 16 punkto nuostata "Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie
nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų
teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui" neprieštaravo
Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija).
VI
Dėl Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 "Dėl
Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos
kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos
patvirtinimo" patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos 12 punkto, 14 punkto
nuostatos "Informacijos prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba)
tinklo paslaugų teikėjai privalo nutraukti prieigą prie
tarnybinėje stotyje esančios informacijos šiais atvejais: <...>
14.2. jeigu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas arba
tinklo paslaugų teikėjas sužino apie jo tarnybinėje stotyje
saugomą neskelbtiną informaciją, o prieigą nutraukti techniškai
yra įmanoma" ir 16 punkto nuostatos "Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie
nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų
teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui" atitikties
Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
1. Minėta, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį
laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
galima riboti tik įstatymu ir tik tada, kai yra būtina
apsaugoti šioje dalyje nurodytas konstitucines vertybes -
žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę,
konstitucinę santvarką. Taip pat minėta, kad konstitucinė
informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš
esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25
straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus - skleisti
tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriais yra kurstoma tautinė,
rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei
diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra
dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai; konstitucinė
informacijos laisvės samprata neapima ir karo propagandos,
kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal
Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas turi
įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama
arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus,
kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas
atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip
riboja informacijos laisvę. Įstatymų leidėjas taip pat turi
įstatymu nustatyti: atsakomybę už minėtų draudimų ir ribojimų
nepaisymą, įskaitant atsakomybę už informacijos, kurią skleisti
draudžiama, skleidimą; subjektus, turinčius įgaliojimus
prižiūrėti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų draudimų ir
(arba) ribojimų skleisti tam tikrą informaciją; subjektus,
taikančius atsakomybę už įstatymų nustatytų draudimų ir (arba)
ribojimų skleisti tam tikrą informaciją nepaisymą; veiksmingas
informacijos laisvės teisminio gynimo priemones.
Konstatuota ir tai, kad Konstitucija neužkerta kelio kai
kuriuos su informacijos gavimu ir skleidimu susijusius
santykius, įskaitant ir santykius, susijusius su įstatymų
nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos
skleidimo ribojimų laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti
ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia Vyriausybės
nutarimais; kad Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus
santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris
nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio
teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju
įstatymais.
2. Sprendžiant, ar ginčijamos Tvarkos nuostatos
neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ar jose
įtvirtintas teisinis reguliavimas grindžiamas įstatymais, ar
jis nekonkuruoja su įstatymais nustatytu teisiniu reguliavimu.
3. Ginčijama Tvarkos 16 straipsnio nuostata "Policijos
departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...>
16.3. apie nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos
paslaugų teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui" aiškintina
Policijos veiklos įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo
kontekste.
Pagal Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnį vieni iš
pagrindinių policijos uždavinių yra žmogaus teisių ir laisvių
apsauga, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų
prevencija, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų
atskleidimas ir tyrimas. Minėto įstatymo 16 straipsnyje inter
alia nustatyta, kad policijos pareigūnai, įgyvendindami
policijos uždavinius, turi teisę reikalauti, kad tiesiogiai
jiems nepavaldūs asmenys vykdytų jų teisėtus nurodymus; kad
įstatymais pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai yra
privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims; kad už šių
reikalavimų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Policijos veiklos įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad
policijos pareigūnas, vykdydamas nusikalstamų veikų ir kitų
teisės pažeidimų prevenciją, turi teisę inter alia oficialiai
įspėti kitus asmenis dėl neleistino priešingo visuomenės
interesams elgesio.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad policijos pareigūnas, vykdydamas jam Policijos
veiklos įstatymo nustatytas teises ir pareigas, taip pat
nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, kartu
turi prižiūrėti, kad nebūtų daromi jokie teisės pažeidimai,
taigi ir nebūtų skleidžiama informacija, kurią skleisti
draudžia įstatymai, taip pat kad nebūtų pažeidžiama ribojamos
informacijos skleidimo tvarka.
Taigi Tvarkos 16 punkto nuostata "Policijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie
nustatytą pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų
teikėjui arba tinklo paslaugų teikėjui" yra grindžiama
Policijos veiklos įstatymu.
Pažymėtina ir tai, kad ginčijama Tvarkos 16 punkto
nuostata nėra įtvirtinti kokie nors ribojimai skleisti
informaciją.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Tvarkos 16 punkto nuostata "Policijos departamentas prie
Vidaus reikalų ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą
pažeidimą pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui
arba tinklo paslaugų teikėjui" neprieštarauja Konstitucijos 25
straipsnio 3 daliai.
6. Tvarkos 14 punkto nuostata "Informacijos prieglobos
paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo
nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma"
aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip konstatuota šiame
nutarime, visi asmenys pagal Konstituciją turi pareigą
neskleisti tokios informacijos, kurią skleisti draudžia
įstatymai, taip pat pareigą nepažeisti ribojamos informacijos
skleidimo tvarkos; kad asmenys, sužinoję, jog jie kokiu nors
būdu dalyvauja skleidžiant informaciją, kurią skleisti draudžia
įstatymai, arba kitaip prisideda prie tokios informacijos
skleidimo, arba kokiu nors būdu pažeidžia informacijos, kurios
skleidimas yra ribojamas, skleidimo tvarką, privalo tokią savo
veiklą nedelsiant nutraukti.
Taigi neskelbtinos informacijos skleidimas ir ribojamos
informacijos skleidimo tvarkos pažeidimas yra teisės
pažeidimai, kurių Konstitucija netoleruoja.
Prieigos prie tarnybinėje stotyje esančios informacijos
nutraukimas yra vienas iš būdų neleisti viešinti neskelbtinos
informacijos.
Vadinasi, ginčijamoje Tvarkos 14 punkto nuostatoje yra
įtvirtinta tokia informacijos prieglobos paslaugų teikėjų ir
(arba) tinklo paslaugų teikėjų pareiga, kuri kyla tiesiogiai iš
Konstitucijos, inter alia iš jos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Tvarkos 14 punkto nuostata "Informacijos prieglobos
paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai privalo
nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma"
neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai.
8. Minėta, kad Tvarkos 12 punkte nustatytas teisinis
reguliavimas nereiškia, kad informacijos prieglobos paslaugų
teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas gali būti
traukiamas teisinėn atsakomybėn remiantis vien Tvarkos 12
punktu - už šiame punkte nurodytą informacijos saugojimą
informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo
paslaugų teikėjas atsako tik pagal įstatymus, nustatančius
teisinę atsakomybę už pagal įstatymus neskelbtinos informacijos
laikymą, platinimą ir t. t.
Minėta ir tai, kad prieigos prie tarnybinėje stotyje
esančios informacijos nutraukimas yra vienas iš būdų neleisti
viešinti neskelbtinos informacijos, taip pat kad ši pareiga
informacijos prieglobos paslaugų teikėjui kyla tiesiogiai iš
Konstitucijos, inter alia iš jos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių.
Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Tvarkos 12
punkte nustatytu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė
skleisti informaciją nėra ribojama.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Tvarkos 12 punktas neprieštarauja Konstitucijos 25
straipsnio 3 daliai.
VII
1. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą
santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir
skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų
užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių - informacijos
laisvė (suponuojanti inter alia elektroninės žiniasklaidos
laisvę) ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę
nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų
apsaugotos ir apgintos.
2. Elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin
sparčiai. Nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją
gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines
technologijas, inter alia internetą. Pažymėtina, kad kartu
sudėtingėja ir visuomeniniai santykiai, susiję su informacijos
skleidimu internete. Todėl būtina, kad įstatymų leidyba
neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos
nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos, inter alia
atspindėtų minėtų santykių subjektų ypatumus, objektyviai
lemiančius būtinybę diferencijuoti jų teisinį statusą.
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad šiuo metu įstatymuose įtvirtintas teisinis
reguliavimas yra pernelyg bendro pobūdžio, jame nepakankamai
atsižvelgiama į interneto, kaip informacijos sklaidos erdvės,
specifiką.
Tai gali sudaryti prielaidas ateityje atsirasti ir tokioms
teisinėms situacijoms, kai dėl nepakankamo įstatyminio teisinio
reguliavimo, viena vertus, nebus užtikrinta informacijos
laisvė, kita vertus, visuomenė ir (arba) jos atskiri nariai
nebus apsaugoti nuo tokios informacijos, kurią skleisti
draudžia arba kurios skleidimo ribojimus numato Konstitucija,
poveikio ir dėl nekontroliuojamo (nedelsiant nestabdomo) tokios
informacijos skleidimo bus neapsaugotos ir neapgintos įvairios
Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, inter alia žmogaus teisės
ir laisvės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003
m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo"
patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata "Informacijos
prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai
privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma" ir 16
punkto nuostata "Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą
pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo
paslaugų teikėjui" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003
m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 290 "Dėl Viešo naudojimo kompiuterių
tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos
viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo"
patvirtintos Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos
informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos
platinimo tvarkos 12 punktas, 14 punkto nuostata "Informacijos
prieglobos paslaugų teikėjai ir (arba) tinklo paslaugų teikėjai
privalo nutraukti prieigą prie tarnybinėje stotyje esančios
informacijos šiais atvejais: <...> 14.2. jeigu informacijos
prieglobos paslaugų teikėjas arba tinklo paslaugų teikėjas
sužino apie jo tarnybinėje stotyje saugomą neskelbtiną
informaciją, o prieigą nutraukti techniškai yra įmanoma" ir 16
punkto nuostata "Policijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos turi: <...> 16.3. apie nustatytą pažeidimą
pranešti informacijos prieglobos paslaugų teikėjui arba tinklo
paslaugų teikėjui" neprieštaravo Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija).
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis