English
Byla Nr. 19/02
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMPENSACIJŲ UŽ VALSTYBĖS
IŠPERKAMĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ DYDŽIO, ŠALTINIŲ, MOKĖJIMO
TERMINŲ BEI TVARKOS, TAIP PAT GARANTIJŲ IR LENGVATŲ, NUMATYTŲ
PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ
ATKŪRIMO ĮSTATYME, ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 1 DALIES (1999 M.
GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA) BEI 2 DALIES (1999 M. GRUODŽIO 23 D.
REDAKCIJA) IR DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KOMPENSACIJŲ UŽ
VALSTYBĖS IŠPERKAMĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ DYDŽIO, ŠALTINIŲ,
MOKĖJIMO TERMINŲ BEI TVARKOS, TAIP PAT VALSTYBĖS GARANTIJŲ IR
LENGVATŲ, NUMATYTŲ PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ
NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYME, ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 1
DALIES (2003 M. SPALIO 14 D. REDAKCIJA) BEI 2 DALIES (2003 M.
SPALIO 14 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
2005 m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajam patarėjui Sauliui Švedui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m.
rugpjūčio 10 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/02 pagal pareiškėjo -
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys (1999 m. gruodžio
23 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3 dalims ir 29 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatyme, įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 ir 2
dalys (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 1999, Nr.
113-3292) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3
dalims ir 29 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
nuosavybės neliečiamumo principas reiškia ir tai, kad
nuosavybės teisės subjektas turi teisę laisvai valdyti turimą
turtą, juo naudotis bei disponuoti, taip pat turi teisę
reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių. Šioje
Konstitucijos nuostatoje taip pat yra įtvirtinta valstybės
pareiga užtikrinti palankiausią režimą įgyvendinti nuosavybės
teisę. Seimo 1999 m. gruodžio 23 d. priimtu įstatymu pakeitus
Įstatymo 7 straipsnio 1 bei 2 dalis ir jose įtvirtinus
nuostatas, pagal kurias Vyriausybė gali savarankiškai nustatyti
piniginių kompensacijų mokėjimo terminus ir tvarką, taip pat
nukėlus piniginių kompensacijų sumokėjimo terminus, buvo
pablogintos Įstatymo 7 straipsnyje (1999 m. lapkričio 4 d.
redakcija) nustatytos garantijos savininkams atgauti turtą
palankiausiais terminais bei tvarka.
2. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali
būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės
poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisingas atlyginimas apima
ne tik lygiavertį atlyginimą už tokį turtą, bet ir laikotarpį,
per kurį už jį atlyginama. Termino, nustatančio kompensacijos
sumokėjimo laiką, pakeitimas jį pailginant, taip pat teisės
gauti kompensaciją dalimis per metus kas ketvirtį lygiomis
dalimis apribojimas, nustatant neapibrėžtą kompensacijų
mokėjimo tvarką, suvaržo savininko teisę valdyti šią nuosavybę,
ja naudotis ir disponuoti, negarantuoja teisingo atlyginimo,
pažeidžia nuosavybės teisės subjektų lygiateisiškumo ir teisėtų
lūkesčių apsaugos principus.
3. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą (grąžinant jį natūra, kompensuojant),
nuosavybės teisės turėtojams turi būti garantuojama vienoda
teisė šią nuosavybę valdyti, ja naudotis ir disponuoti.
Pakeitus Įstatymo 7 straipsnio 1 bei 2 dalis ir pailginus
kompensacijų sumokėjimo terminus, kompensacijos savininkas
atsiduria nelygioje, jį diskriminuojančioje padėtyje kito
savininko - asmens, kuriam nekilnojamasis turtas yra grąžintas
natūra, atžvilgiu. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 7
straipsnio 1 ir 2 dalys (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija)
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų
lygiateisiškumo principui.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo
gautas suinteresuoto asmens - Seimo atstovo Seimo nario A.
Butkevičiaus rašytinis paaiškinimas.
Paaiškinime teigiama, kad Seimas, pakeitęs Įstatymo
nuostatas ir pailginęs piniginių kompensacijų už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą galutinio sumokėjimo terminus,
piliečių teisių į piniginę kompensaciją neatėmė ir
kompensacijos nesumažino. Įstatyme nustatyta, jog piliečiams
nesumokėtos piniginių kompensacijų sumos indeksuojamos
atsižvelgiant į metų infliaciją. Valstybės finansiniai
ištekliai yra riboti. Valstybė turi vykdyti prisiimtus
įsipareigojimus (atkurti nuosavybės teises į okupacinės
valdžios nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą, atkurti
gyventojų valstybiniuose bankuose sukauptus indėlius), tačiau
ji turi vykdyti ir Konstitucijoje įtvirtintas prievoles:
garantuoti piliečiams teisę į mokslą, sveikatos apsaugą, remti
šeimą, kultūrą ir kt. Lietuva turi išlaikyti stabilią
makroekonominę situaciją, laikytis įvairiose tarptautinėse
sutartyse nustatytų fiskalinių rodiklių, vykdyti finansinius
įsipareigojimus. Besąlygiškai vykdant įsipareigojimus vienai
asmenų grupei, gali nukentėti visos valstybės, kartu ir visų
valstybės piliečių interesai. Todėl Seimas, įvertindamas
valstybės finansines išgales, priėmė Įstatymo pataisas -
pailgino galutinius kompensacijų sumokėjimo terminus ir pakeitė
kompensacijų mokėjimo tvarką, tačiau neatsisakė nuostatos, kad
asmenims, turintiems teisę gauti kompensacijas už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą, turi būti teisingai atlyginama
už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybę.
2. Seimo Pirmininko 2005 m. birželio 23 d. potvarkiu Nr.
45 suinteresuoto asmens - Seimo atstovas buvo pakeistas.
Vietoje Seimo nario A. Butkevičiaus atstovauti Seimui buvo
įgaliotas Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis
patarėjas S. Švedas. Konstituciniam Teismui pateiktame
rašytiniame paaiškinime S. Švedas informavo palaikąs Seimo
nario A. Butkevičiaus rašytiniame pareiškime pateiktus
argumentus.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauta
tuometinio Lietuvos Respublikos finansų ministro A.
Butkevičiaus informacija, kiek lėšų iš visų finansavimo
šaltinių (taip pat ir iš valstybės biudžeto) reikia piniginėms
kompensacijoms, kad iki Įstatyme nustatyto galutinio termino
būtų visiškai atsiskaityta su asmenimis, kuriems atkuriamos
nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens - Seimo
atstovas S. Švedas iš esmės pakartojo suinteresuoto asmens -
Seimo ankstesnio atstovo Seimo nario A. Butkevičiaus
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat
pateikė papildomus paaiškinimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Kompensacijų už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo
terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3
dalims ir 29 straipsniui.
2. Seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą. Šis Įstatymas įsigaliojo
1998 m. liepos 8 d.
Įstatymo 7 straipsnyje (1998 m. birželio 16 d. redakcija)
buvo nustatyta:
"1. Atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus
(žemę, mišką, vandens telkinius, ūkinės-komercinės paskirties
pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis,
butus) terminus nustato Vyriausybė.
2. Kompensacijos pinigais išmokamos kasmet lygiomis
dalimis nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo
dienos. Vyriausybei suteikiama teisė kiekvienais metais
išleisti Vyriausybės vertybinių popierių už tokią sumą, kuri
reikalinga kompensacijoms išmokėti. Piniginės kompensacijos
išmokamos:
1) už išperkamus žemę, mišką, vandens telkinius - iki 2006
m. rugpjūčio 1 d.;
2) už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus - iki 2010 m.
sausio 1 d.;
3) 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams,
pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams
kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems
asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams
(įvaikiams) kompensacijos už išperkamą žemę, mišką, vandens
telkinius išmokamos iki 2002 m. rugpjūčio 1 d., o už
gyvenamuosius namus, jų dalis, butus - iki 2006 m. sausio 1 d.
3. Piliečiams neišmokėtos piniginių kompensacijų sumos
indeksuojamos atsižvelgiant į metų infliaciją.
4. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę
leisti vertybinius popierius arba imti paskolas kompensacijoms
už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti. Kompensacijoms skirtas
lėšas paskirsto Vyriausybė ar jos įgaliota institucija."
3. Seimas 1999 m. lapkričio 4 d. priėmė Lietuvos
Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo
papildyta Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1998 m. birželio 16 d.
redakcija).
Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. lapkričio 4 d.)
buvo išdėstyta taip:
"Kompensacijos pinigais išmokamos kasmet lygiomis dalimis
nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos. Per
metus kompensacijos išmokamos kas ketvirtį lygiomis dalimis.
Vyriausybei suteikiama teisė kiekvienais metais išleisti
Vyriausybės vertybinių popierių už tokią sumą, kuri reikalinga
kompensacijoms išmokėti. Piniginės kompensacijos išmokamos:
1) už išperkamus žemę, mišką, vandens telkinius - iki 2006
m. rugpjūčio 1 d.;
2) už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus - iki 2010 m.
sausio 1 d.;
3) 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams,
pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams
kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems
asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams
(įvaikiams) kompensacijos už išperkamą žemę, mišką, vandens
telkinius išmokamos iki 2002 m. rugpjūčio 1 d., o už
gyvenamuosius namus, jų dalis, butus - iki 2006 m. sausio 1 d."
4. Palyginus Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį (1999 m.
lapkričio 4 d. redakcija) su ankstesne (1998 m. birželio 16 d.)
šios dalies redakcija matyti, kad Įstatymo 7 straipsnio 2
dalyje (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija) buvo įtvirtinta tokia
nauja nuostata: "per metus kompensacijos išmokamos kas ketvirtį
lygiomis dalimis". Taigi šia Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies
(1999 m. lapkričio 4 d. redakcija) nauja nuostata piniginių
kompensacijų skyrimo ir mokėjimo santykių teisinis reguliavimas
buvo sukonkretintas tuo atžvilgiu, kad buvo nustatyta, kokiu
periodiškumu turi būti mokama ta piniginės kompensacijos dalis,
kuri asmeniui turi būti išmokama kasmet: metinė kompensacijos
dalis turėjo būti išmokama kas ketvirtį lygiomis dalimis.
5. Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos
Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu buvo
pakeistos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1998 m. birželio 16 d.
redakcija) ir 2 dalis (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija).
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) buvo išdėstyta taip:
"Atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus
(žemę, mišką, vandens telkinius, ūkinės-komercinės paskirties
pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis,
butus) dydžius, jo mokėjimo terminus ir tvarką kasmet,
patvirtinus valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinius rodiklius, nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į
valstybės finansines išgales, įskaitant naujus valstybės
turtinius įsipareigojimus ir valstybės pajamų šaltinius."
Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) buvo išdėstyta taip:
"Piniginės kompensacijos mokamos nuo sprendimo atkurti
nuosavybės teises priėmimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka
ir sąlygomis:
1) už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius - iki 2009
m. sausio 1 d.;
2) už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus - iki 2011 m.
sausio 1 d.;
3) I grupės invalidams, 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų
kariams savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams,
politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu iki
1940 m. birželio 15 d. apdovanotiems asmenims, jų
sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams)
kompensacijos už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius
išmokamos iki 2003 m. rugpjūčio 1 d., o už gyvenamuosius namus,
jų dalis, butus - iki 2007 m. sausio 1 d."
6. Palyginus Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) su Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi
(1998 m. birželio 16 d. redakcija) matyti, kad Įstatymo 7
straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo
įtvirtintos šios naujos nuostatos: atlyginimo už atskirus
nekilnojamojo turto objektus dydžius bei tvarką nustato
Vyriausybė; atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus
dydžius, jo mokėjimo terminus ir tvarką Vyriausybė nustato
kasmet; tai Vyriausybė nustato patvirtinus valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius; nustatydama
atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto objektus dydžius, jo
mokėjimo terminus ir tvarką, Vyriausybė atsižvelgia į valstybės
finansines išgales, įskaitant naujus valstybės turtinius
įsipareigojimus ir valstybės pajamų šaltinius.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) vietoje anksčiau buvusios nuostatos
"kompensacijos pinigais išmokamos kasmet lygiomis dalimis nuo
sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo dienos" (1998 m.
birželio 16 d. redakcija) bei nuostatos "per metus
kompensacijos išmokamos kas ketvirtį lygiomis dalimis" (1999 m.
lapkričio 4 d. redakcija) buvo įtvirtinta nuostata "piniginės
kompensacijos mokamos nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises
priėmimo dienos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis".
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyti kitokie piniginių
kompensacijų sumokėjimo terminai, nei tie, kurie buvo
įtvirtinti Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (1999 m. lapkričio 4
d. redakcija) - jie buvo pailginti:
1) vietoje anksčiau nustatyto termino "iki 2006 m.
rugpjūčio 1 d.", iki kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas už išperkamus žemę, mišką, vandens telkinius,
buvo nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d." (1 punktas);
taigi terminas, iki kurio turėjo būti baigta mokėti minėtas
pinigines kompensacijas, buvo pailgintas beveik 2,5 metų;
2) vietoje anksčiau nustatyto termino "iki 2010 m. sausio
1 d.", iki kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, buvo
nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d." (2 punktas);
taigi terminas, iki kurio turėjo būti baigta mokėti minėtas
pinigines kompensacijas, buvo pailgintas 1 metais;
3) vietoje anksčiau nustatyto termino "iki 2002 m.
rugpjūčio 1 d.", iki kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams
savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams,
politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu
apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams),
vaikams (įvaikiams) už išperkamą žemę, mišką, vandens
telkinius, buvo nustatytas terminas "iki 2003 m. rugpjūčio 1
d." (3 punktas); taigi terminas, iki kurio turėjo būti baigta
mokėti minėtas pinigines kompensacijas, buvo pailgintas 1
metais;
4) vietoje anksčiau nustatyto termino "iki 2006 m. sausio
1 d.", iki kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams
savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams,
politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu
apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams),
vaikams (įvaikiams) už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus,
buvo nustatytas terminas "iki 2007 m. sausio 1 d." (3 punktas);
taigi terminas, iki kurio turėjo būti baigta mokėti minėtas
pinigines kompensacijas, buvo pailgintas 1 metais.
Paminėtina ir tai, kad 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo įtvirtinta kitokia
nuostata dėl piniginių kompensacijų mokėjimo Vyčio Kryžiaus
ordinu apdovanotiems asmenims: vietoje 7 straipsnio 2 dalies 3
punkte (1998 m. birželio 16 d. redakcija) buvusios nuostatos
"Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotiems asmenims" buvo įtvirtinta
nuostata "Vyčio Kryžiaus ordinu iki 1940 m. birželio 15 d.
apdovanotiems asmenims". Į Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3
punktą (1998 m. birželio 16 d. redakcija) taip pat buvo įrašyta
dar viena asmenų kategorija - I grupės invalidai.
7. Nors pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 7 straipsnio
visos 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) atitiktį
Konstitucijai, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ne
tuo, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 7 straipsnio visa
2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija), bet tuo, ar
Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
sąlygomis <...>", taip pat tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 2
dalimi (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo pailginti
terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas: Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio
23 d. redakcija) 1 punkte vietoje anksčiau nustatyto termino
"iki 2006 m. rugpjūčio 1 d.", iki kurio turėjo būti baigta
mokėti pinigines kompensacijas už išperkamus žemę, mišką,
vandens telkinius, buvo nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio
1 d.", 2 punkte vietoje anksčiau nustatyto termino "iki 2010 m.
sausio 1 d.", iki kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, buvo
nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte vietoje
anksčiau nustatyto termino "iki 2002 m. rugpjūčio 1 d.", iki
kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas
1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams savanoriams,
pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams, politiniams
kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu iki 1940 m.
birželio 15 d. apdovanotiems asmenims, jų sutuoktiniams, tėvams
(įtėviams), vaikams (įvaikiams) už išperkamą žemę, mišką,
vandens telkinius, buvo nustatytas terminas "iki 2003 m.
rugpjūčio 1 d." ir vietoje anksčiau nustatyto termino "iki 2006
m. sausio 1 d.", iki kurio turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams
savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams,
politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu iki
1940 m. birželio 15 d. apdovanotiems asmenims, jų
sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) už
gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, buvo nustatytas terminas
"iki 2007 m. sausio 1 d."
8. Pagal pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas šioje
konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Konstitucijai
neprieštaravo:
- Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija);
- Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>";
- Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai,
iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte
nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2 punkte
nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d."
II
1. Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus
bei kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų
dalis, butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią
nuosavybę, buvo paneigta prigimtinė žmogaus teisė turėti
privačią nuosavybę.
Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo
atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė, visuomeninė
nuosavybė, nes teisė negali atsirasti neteisės pagrindu.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas
tik faktiškai valstybės valdomu turtu.
2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m.
lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą, jog būtina atkurti
nuosavybės teises, ir konstatavo, kad yra neginčytinai
pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas ir
kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo
apibrėžtose ribose bei tvarka jiems priklausiusį turtą natūra,
o nesant galimybės susigrąžinti turto natūra - gauti
kompensaciją.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
pažymėjęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto
natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja
nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams,
nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių
atkūrimą.
3. Paneigtas nuosavybės teises atkurti remiantis
įstatymais, galiojusiais tuo metu, kai buvo priimtas minėtas
principinis sprendimas, buvo neįmanoma. Tam reikėjo įstatymu
nustatyti specialų teisinį reguliavimą. Įstatymais reguliuojant
paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą reikėjo atsižvelgti į tai,
kad okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai,
socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos
objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės
teisių (grįžti į pirminę padėtį), grąžinti viso išlikusio
nekilnojamojo turto natūra buvo neįmanoma. Todėl įstatymų
leidėjas pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą
restituciją. Tokį įstatymų leidėjo pasirinkimą, be minėtų
veiksnių, lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos
materialinės bei finansinės valstybės galimybės.
4. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės
teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas
restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas
įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė
prisiėmė įsipareigojimą įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis
ir tvarka, taip pat įstatyme nustatytais terminais atkurti
nuosavybės teises. Kartu valstybei (jos institucijoms) atsirado
pareiga skirti nuosavybės teisių atkūrimui (inter alia
piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą mokėti) būtinas lėšas, kitus finansinius ir materialinius
išteklius. Pažymėtina, kad įstatymu nustatydamas nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas
ir tvarką, taip pat įtvirtindamas tokį nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą kaip piniginių
kompensacijų mokėjimas, įstatymų leidėjas yra saistomas
Konstitucijos normų ir principų: inter alia Konstitucijos 128
straipsnio 2 dalies, pagal kurią valstybinio turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas,
Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių
apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų
lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo,
apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą,
teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų
leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei
principų. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi
atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos
principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į
išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas
Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros,
darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad
atkuriant vienų asmenų - savininkų nuosavybės teises nebūtų
pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos
visuomenės interesai. Nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama
pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės,
ir visos visuomenės interesų.
5. Įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
būdus, sąlygas ir tvarką. Valstybės prisiimtiems
įsipareigojimams įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir
tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą
vykdyti, inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti, yra naudojamos valstybės
biudžeto lėšos, kiti valstybės ištekliai. Valstybės prisiimtų
įsipareigojimų našta tenka visai visuomenei, kurios nariai yra
ir tie asmenys, kuriems yra atkuriamos nuosavybės teisės.
Vadinasi, nustatydama nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką valstybė
negali prisiimti tokio dydžio finansinių bei kitų
įsipareigojimų, kurie visuomenei ir valstybei būtų nepakeliami,
uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę bei kitokią
naštą, galėtų sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą, kurie
neleistų ar trukdytų valstybei užtikrinti kitas konstitucines
vertybes, neleistų ar trukdytų valstybei vykdyti jai pagal
Konstituciją tenkančias funkcijas. Valstybės prisiimti
įsipareigojimai atkurti nuosavybės teises į išlikusį
nekilnojamąjį turtą turi būti susieti su valstybės finansinėmis
bei materialinėmis galimybėmis; nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai turi būti realūs - jie
turi būti tokie, kad valstybė galėtų iki nustatyto laiko
tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
6. Pagal Konstituciją valstybė turi laikytis prisiimtų
įsipareigojimų, tinkamai ir laiku juos vykdyti. Įstatymai dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo turi
būti paremti valstybės finansiniais, materialiniais ir kitais
ištekliais. Priešingu atveju įstatymais, numatančiais
nuosavybės teisių atkūrimą, nebūtų įmanoma pasinaudoti, jie
taptų neveiksmingi, būtų pakertamas asmens pasitikėjimas
valstybe ir teise.
Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo
ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą
užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti
asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos
principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti
jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti
asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, jog tai, kad valstybė nutarė, kad paneigtos
nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo
priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir
pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims,
turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą
lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis,
tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Minėtą teisėtą
lūkestį saugo ir gina Konstitucija. Kartu valstybei atsirado
pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas
lūkestis būtų realiai įgyvendintas.
7. Minėta, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp
asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos
visuomenės interesų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos
bylos kontekste konstatuotina, kad Konstitucija apskritai
neužkerta kelio įstatymų leidėjui prireikus pailginti terminus,
iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir
keisti anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo
periodiškumą, inter alia nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuris būtų mažiau palankus asmenims, turintiems teisę gauti
pinigines kompensacijas. Bet nustatyti tokį - asmenims,
turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas, mažiau palankų
- teisinį reguliavimą galima tik išimtiniais atvejais, kai tai
yra konstituciškai pateisinama. Nagrinėjamos konstitucinės
justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstituciškai
pateisinamas yra inter alia toks atvejis, kai dėl ypatingų
aplinkybių valstybėje susidaro ypač sunki ekonominė-finansinė
padėtis ir, nepailginus anksčiau įstatymais nustatytų terminų,
iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir
(arba) anksčiau nustatyto piniginių kompensacijų mokėjimo
periodiškumo nepakeitus į mažiau palankų asmenims, turintiems
teisę gauti šias kompensacijas, Konstitucijos saugomoms
vertybėms būtų padaryta didesnė žala, negu ta, kuri galėtų
atsirasti dėl to, kad terminai, iki kurių turi būti baigta
mokėti pinigines kompensacijas, nebūtų pailginti ir (arba)
anksčiau nustatytas piniginių kompensacijų mokėjimo
periodiškumas nebūtų pakeistas į mažiau palankų asmenims,
turintiems teisę gauti šias kompensacijas.
Ypač pabrėžtina, kad dėl objektyvių priežasčių
pailgindamas anksčiau nustatytus terminus, iki kurių turi būti
baigta mokėti pinigines kompensacijas, keisdamas anksčiau
nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą įstatymų
leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinio aiškumo, teisinio
tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos
reikalavimų, kurie suponuoja įstatymų leidėjo pareigą ir
tokiais atvejais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kad būtų aišku, iki kada bus baigta mokėti pinigines
kompensacijas, taip pat kokia piniginių kompensacijų dalis ir
kada bus mokama asmenims, turintiems teisę gauti šias
kompensacijas.
8. Konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo,
teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja ir tai, kad
terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas, negali būti nepagrįstai ilgi, jie negali būti ir
pailginami nepagrįstai ilgam laikui, nes nepagrįstai ilgi
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia
nevienkartinis pratęsinėjimas), gali iškreipti patį nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą,
pažeisti asmens konstitucines nuosavybės teises, taip pat kitas
teises, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.
III
Dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2
dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatos "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
sąlygomis <...>" atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3
dalims.
1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos
mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>"
neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims.
2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
"Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
3. Nuosavybės teisė - žmogaus prigimtinė teisė. Nuosavybė
yra daugelio kitų asmens teisių įgyvendinimo sąlyga.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą
konstatavęs, jog Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas
nuosavybės neliečiamumas reiškia, kad savininkas turi teisę
valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti,
taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo
teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo
neteisėto kėsinimosi į ją. Iš Konstitucijos 23 straipsnio
įstatymų leidėjui kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti
taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų
užtikrintas nuosavybės neliečiamumas.
4. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad
nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog valstybė turi
priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius
įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę. Visi kiti teisės
aktai nuosavybės teisių reguliavimo srityje turi atitikti
įstatymus, jiems neprieštarauti.
5. Konstitucinis Teismas nutarimuose, priimtuose
konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo nagrinėjama
teisės aktų (jų dalių), reguliuojančių piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atitiktis
Konstitucijai, ne kartą yra konstatavęs, kad iki turto
grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos sumokėjimo tais
atvejais, kai turtas natūra nėra grąžinamas, buvusio savininko
subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos.
Valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą
natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad
tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į
tokį turtą. Kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės
teisės, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23
straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus
sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja
nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23
straipsnis.
6. Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra susijusios su
įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis. Nagrinėjamos
bylos kontekste pažymėtina Konstitucijos 23 straipsnio sąsaja
su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad
valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas, su konstituciniais valdžių padalijimo ir
teisinės valstybės principais.
7. Aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį,
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad "santykiai,
atsirandantys valdant valstybinį turtą, juo naudojantis ir
disponuojant, reguliuotini tik įstatymu" (Konstitucinio Teismo
1996 m. sausio 24 d. nutarimas), kad "tik įstatymų leidėjas
gali nustatyti valstybės lėšų panaudojimo formą" (Konstitucinio
Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas), kad "tik įstatymų
leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybiniu turtu <...>
būdus ir sąlygas" (Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d.
nutarimas).
Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime
pažymėjo: "Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad
valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise
priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi
būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia
nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti
sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto
perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų
įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo
sąlygos ir tvarka."
Iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos
"valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas" įstatymų leidėjui kyla pareiga visus
svarbiausius valstybinio turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo santykių elementus nustatyti įstatymu.
8. Už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą
piniginės kompensacijos mokamos naudojant valstybės biudžeto
lėšas, kitą valstybės turtą.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį
įstatymų leidėjas turi pats įstatymu nustatyti, kiek valstybės
lėšų per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama
piniginėms kompensacijoms už visus įstatyme nurodytus
nekilnojamojo turto objektus.
9. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, šio straipsnio 2 dalyje -
kad valdžios galias riboja Konstitucija.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje, taip pat kituose
Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią
vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, įtvirtintas
valdžių padalijimo principas reiškia ir tai, kad jeigu
Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios
institucijos įgaliojimai, ši valstybės institucija negali šių
įgaliojimų atsisakyti, negali jų perduoti kuriai nors kitai
institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
Šiame kontekste paminėtina, jog konstatavus, kad
įstatymais yra apriboti konkrečiai valstybės valdžios
institucijai Konstitucijoje priskirti įgaliojimai, kartu
konstatuotina, kad yra pažeidžiamas Konstitucijos 5 straipsnis,
taip pat konstitucinis valdžių padalijimo principas
(Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas); jeigu
nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai
nepagrįstai išplečiamos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje
nurodytos valstybės valdžios institucijos arba kurios nors
kitos valdžios institucijos galios, tai konstatuotina, jog yra
pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata,
kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
10. Iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies ir 23
straipsnio 1 bei 2 dalių, jas aiškinant kartu su konstituciniu
valdžių padalijimo principu (įtvirtintu inter alia
Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse), išplaukia, kad
įstatymų leidėjas neturi teisės atsisakyti jam pagal
Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį priklausančių įgaliojimų
pačiam įstatymu nustatyti, kiek valstybės lėšų per atitinkamą
įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms
kompensacijoms už visus įstatyme nurodytus nekilnojamojo turto
objektus; įstatymų leidėjas neturi ir teisės perduoti šių
įgaliojimų kuriai nors kitai valstybės institucijai, jų
pakeisti ar apriboti įstatymu.
Kartu pažymėtina, kad nors įstatymų leidėjas, kaip minėta,
neturi teisės jam pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį
priklausančių minėtų įgaliojimų pačiam įstatymu nustatyti, kiek
valstybės lėšų per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra
skiriama piniginėms kompensacijoms už visus įstatyme nurodytus
nekilnojamojo turto objektus mokėti, perduoti kuriai nors kitai
valstybės institucijai, jų pakeisti ar apriboti įstatymu, jis
turi tam tikrą diskreciją įstatymu nustatyti, kiek lėšų per
atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama
piniginėms kompensacijoms už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis). Antai įstatymų
leidėjas gali pats įstatymu nustatyti, kokia jo numatytų lėšų,
skirtų piniginėms kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto
objektus, dalis yra skiriama piniginėms kompensacijoms už
atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis); tačiau
įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir kitą būdą - įstatyme
įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos tai, kokia
įstatymų leidėjo numatytų lėšų, skirtų piniginėms
kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto objektus, dalis per
atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama
piniginėms kompensacijoms už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), galėtų nustatyti
Vyriausybė.
11. Iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies ir 23
straipsnio 1 bei 2 dalių, jas aiškinant kartu su konstituciniu
valdžių padalijimo principu bei konstituciniu teisinės
valstybės principu, apimančiu inter alia teisinio tikrumo,
teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus,
išplaukia ir tai, kad piniginių kompensacijų skyrimo ir
mokėjimo santykių svarbiausi elementai turi būti nustatomi
įstatymu.
11.1. Pabrėžtina, kad terminai, iki kurių turi būti baigta
mokėti pinigines kompensacijas už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), gali būti nustatomi
tik įstatymu. Iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo turi
būti aišku, kokie yra galutiniai piniginių kompensacijų
sumokėjimo terminai.
11.2. Kartu pažymėtina, kad, įstatymu nustatydamas
piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), dydžius bei paskirtų
piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės
kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir
mokėjimo terminus (periodiškumą), įstatymų leidėjas turi tam
tikrą diskreciją: jis gali pats įstatymu nustatyti piniginių
kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto
objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų
už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų
rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos
dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus
(periodiškumą); tačiau įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir
kitą būdą - įstatyme įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal
kuriuos piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius ir (arba)
paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės
kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir
mokėjimo terminus (periodiškumą) galėtų nustatyti Vyriausybė.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad teisinis reguliavimas nustatant paskirtų
piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti
mokamos periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus
(periodiškumą) - nesvarbu, ar tai nustatyta įstatymu, ar pagal
įstatyme įtvirtintus kriterijus Vyriausybės nutarimu - turi
būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis
ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti sumokėta asmenims,
turintiems teisę gauti šias kompensacijas.
Pažymėtina, kad būtinumas aiškiai nustatyti, kokia
paskirtos piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu
periodiškumu) turi būti sumokėta asmenims, turintiems teisę
gauti piniginę kompensaciją, yra teisinė garantija, kad
valstybė savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdys įstatyme
nustatytais terminais, kad nebus pažeistos asmens konstitucinės
nuosavybės teisės.
12. Minėta, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, jog atlyginimo už
atskirus nekilnojamojo turto objektus (žemę, mišką, vandens
telkinius, ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų
priklausinius, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus) dydžius,
jo mokėjimo terminus ir tvarką kasmet, patvirtinus valstybės
biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius,
nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės finansines
išgales, įskaitant naujus valstybės turtinius įsipareigojimus
ir valstybės pajamų šaltinius.
Konstatuotina, kad šioje Įstatymo 7 straipsnio dalyje buvo
įtvirtintos tokios atlyginimo už atskirus nekilnojamojo turto
objektus dydžio, terminų ir tvarkos nustatymo taisyklės: Seimas
privalo kasmet valstybės biudžete numatyti lėšas, skirtas
atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kuris yra valstybės
išperkamas; Seimui patvirtinus valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius, Vyriausybė turi
įgaliojimus nustatyti, kiek lėšų tais metais bus skirta
atlyginti už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis);
Vyriausybė, nustatydama, kiek lėšų tais metais bus skirta
atlyginti už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis),
turi atsižvelgti į valstybės finansines išgales, įskaitant
naujus valstybės turtinius įsipareigojimus ir valstybės pajamų
šaltinius.
Taigi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (1999 m. gruodžio 23
d. redakcija) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris
reiškia ir tai, kad įgaliojimus spręsti, kokią lėšų dalį (iš
visos piniginėms kompensacijoms tais metais Seimo numatytos
lėšų sumos) skirti mokėti tais metais piniginėms kompensacijoms
už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), turi
Vyriausybė; Vyriausybė turi įgaliojimus spręsti ir tai, kada ir
kokia tvarka jos numatytos lėšos bus mokamos už atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis).
13. Konstatuotina, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nebuvo įtvirtinta kriterijų,
pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti, kokia įstatymų
leidėjo numatytų lėšų dalis per atitinkamą įstatyme nustatytą
laikotarpį yra skiriama už įstatyme numatytus atskirus
nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) atlyginti mokant
pinigines kompensacijas.
Vadinasi, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi (1999 m. gruodžio
23 d. redakcija) įstatymų leidėjas Vyriausybei perdavė savo
konstitucinius įgaliojimus, t. y. vien jam pagal Konstitucijos
128 straipsnio 2 dalį priklausančius įgaliojimus įstatymu
nustatyti, kokia jo numatytų lėšų, skirtų piniginėms
kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto objektus (jų
rūšis), dalis per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra
skiriama piniginėms kompensacijoms už įstatyme numatytus
atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), arba
įtvirtinti įstatyme aiškius kriterijus, pagal kuriuos
Vyriausybė galėtų nustatyti, kokia įstatymų leidėjo numatytų
lėšų, skirtų piniginėms kompensacijoms už visus nekilnojamojo
turto objektus, dalis per atitinkamą įstatyme nustatytą
laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už įstatyme
nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis)
mokėti. Toks teisinis reguliavimas nesuderinamas su
Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalimi.
Pažymėtina, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) įstatymų leidėjas save konstituciškai
nepagrįstai suvaržė ir konstituciškai nepagrįstai išplėtė
Vyriausybės įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas
nesuderinamas su konstituciniu valdžių padalijimo principu,
Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis.
14. Iš Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies (1999 m. gruodžio 23
d. redakcija), pagal kurią Vyriausybė turėjo įgaliojimus kasmet
spręsti, kokią įstatymų leidėjo numatytų lėšų, skirtų
piniginėms kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto objektus
mokėti, dalį skirti piniginėms kompensacijoms už įstatyme
numatytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis),
neaišku, koks yra piniginių kompensacijų dalies, mokamos
asmenims atitinkamais metais, dydis ir kada ši piniginių
kompensacijų dalis turėjo būti mokama asmenims, turintiems
teisę gauti šias kompensacijas: pagal Įstatymo 7 straipsnio 1
dalį (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) paskirtos piniginės
kompensacijos dalies, kuri turėjo būti mokama tais metais,
dydis ir jos mokėjimo terminas priklausė nuo to, kiek lėšų
šiems tikslams bus skirta Vyriausybės nutarimu. Toks teisinis
reguliavimas neatitiko iš Konstitucijos kylančių teisinio
aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių
apsaugos reikalavimų ir dėl to prieštaravo konstituciniam
teisinės valstybės principui.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2
dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių
padalijimo ir teisinės valstybės principams.
16. Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" reiškia ir
tai, kad Vyriausybė, turėdama įgaliojimus nustatyti piniginių
kompensacijų mokėjimo tvarką ir sąlygas, turi įgaliojimus
nustatyti ir paskirtų piniginių kompensacijų, kurios turi būti
mokamos dalimis periodiškai, dalių mokėjimo terminus
(periodiškumą), nors nėra įstatymų leidėjo nustatytų kriterijų.
Vadinasi, pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) nuostatą "piniginės kompensacijos
mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>"
Vyriausybė turėjo ir įstatymu nustatytus įgaliojimus savo
nuožiūra keisti šiuos terminus, atsižvelgdama į tai, kiek lėšų
yra skirta piniginėms kompensacijoms mokėti atitinkamais
metais, įvairias kitas aplinkybes. Iš tokio teisinio
reguliavimo neaišku, kokia paskirtų piniginių kompensacijų
dalis ir kada turėjo būti sumokėta asmenims, turintiems teisę
gauti šias kompensacijas.
Toks teisinis reguliavimas nesuderinamas su Konstitucijos
5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 128 straipsnio 2 dalimi,
konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės
principais.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" ta apimtimi,
kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų
nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo
terminus (periodiškumą), prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio
1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių
padalijimo ir teisinės valstybės principams.
18. Sprendžiant, ar Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" neprieštaravo
Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip
minėta, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla
pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės
teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas
nuosavybės neliečiamumas.
Minėta ir tai, kad valstybės įgaliotai institucijai
priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises į
nekilnojamąjį turtą, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias
saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis.
19. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ir 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ginčijama nuostata buvo reguliuojami nuosavybės
santykiai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija)
nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" ta apimtimi, kuria
nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų
nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo
terminus (periodiškumą), prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio
1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių
padalijimo ir teisinės valstybės principams.
Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Įstatymo 7
straipsnio 1 dalimi (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2
dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
sąlygomis <...>" (nurodyta apimtimi) nuosavybės teisės nėra
pakankamai saugomos ir ginamos - nebuvo paisoma Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalių, pagal kurias įstatymai turi saugoti
ir ginti nuosavybės teises, reikalavimų.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija)
nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" ta apimtimi, kuria
nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų
nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo
terminus (periodiškumą), prieštaravo Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims.
21. Sprendžiant, ar Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" neprieštaravo
Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad
nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, pažymėtina, kad
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas,
taip pat ir tokiu būdu, kai yra mokama piniginė kompensacija už
turtą, kuris yra valstybės išperkamas, negali būti tapatinamas
su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu nuosavybės
paėmimu visuomenės poreikiams teisingai atlyginant - šių
teisinių institutų prigimtis ir paskirtis yra skirtinga.
Taigi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi (1999 m. gruodžio 23
d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija)
nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" buvo reguliuojami kitokio
pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi.
22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija)
nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" neprieštaravo
Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
23. Konstatavęs, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999
m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23
d. redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" ta apimtimi,
kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų
nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo
terminus (periodiškumą), prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio
1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2
daliai, konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės
valstybės principams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės
justicijos byloje netirs, ar Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos
mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>"
neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
IV
Dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai, iki kurių turėjo
būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte nustatytas
terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2 punkte nustatytas
terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte nustatyti terminai
"iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m. sausio 1 d.",
atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims.
1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo
nustatyti nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti
pinigines kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą, t. y. 1 punkte nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1
d.", 2 punkte nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3
punkte nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki
2007 m. sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio
1 ir 3 dalims.
2. Iš bylos medžiagos, inter alia iš suinteresuoto asmens
- Seimo atstovo paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje, taip
pat iš Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomi ir priimami
Įstatymo 7 straipsnio (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija)
pakeitimai, stenogramų matyti, kad Įstatymo 7 straipsnio 2
dalies nuostatos "kompensacijos pinigais išmokamos kasmet
lygiomis dalimis" (1998 m. birželio 16 d. redakcija) ir "per
metus kompensacijos išmokamos kas ketvirtį lygiomis dalimis"
(1999 m. lapkričio 4 d. redakcija) Seimo 1999 m. gruodžio 23 d.
priimtu Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio pakeitimo įstatymu buvo pakeistos dėl to, kad 1999
m. pabaigoje Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki
ekonominė-finansinė padėtis, kurią dideliu mastu nulėmė
Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės
veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat
ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į
1999 m. valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų
suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam
aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms
finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti; valstybės
biudžete nebuvo sukaupta tiek lėšų, kad būtų galima pinigines
kompensacijas mokėti taip, kaip turėjo būti daroma pagal
Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį (1999 m. lapkričio 4 d.
redakcija), t. y. kad paskirtos piniginės kompensacijos būtų
mokamos kasmet lygiomis dalimis, o kompensacijų metinė dalis
būtų mokama kas ketvirtį lygiomis dalimis. Minėtos 1999 m.
pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės
padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir
vykdymui atsiliepė dar kurį laiką.
Iš bylos medžiagos, inter alia iš suinteresuoto asmens -
Seimo atstovo paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje, taip
pat iš Seimo posėdžių, kuriuose buvo svarstomi ir priimami
Įstatymo 7 straipsnio (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija)
pakeitimai, stenogramų matyti, jog būtent dėl to, kad 1999 m.
pabaigoje Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki
ekonominė-finansinė padėtis, Seimas 1999 m. gruodžio 23 d.
priimtu įstatymu taip pat pailgino Įstatymo 7 straipsnio 2
dalyje (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytus terminus,
iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas
asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.
3. Tai, kad dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje
susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties
valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų
reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį
turtą mokėti, ir tai, kad 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios
itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis
dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir
vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios
įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Esant minėtai faktinei
situacijai Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus,
iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus
įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį
nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina ir tai, kad Seimo 1999 m.
gruodžio 23 d. priimtu Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatyme, įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymu anksčiau
nustatyti terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti
pinigines kompensacijas, buvo pailginti palyginti neilgam
laikui - nuo vienerių iki beveik dvejų su puse metų.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai,
iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte
nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2 punkte
nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1
daliai.
5. Sprendžiant, ar Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti
nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y.
1 punkte nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2
punkte nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 3
daliai, pažymėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi
yra reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu ginčijama
Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata. Terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti
pinigines kompensacijas, pailginimas negali būti prilyginamas
nuosavybės paėmimui visuomenės poreikiams teisingai atlyginant,
kurį reguliuoja Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai,
iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte
nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2 punkte
nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 3
daliai.
V
Dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai, iki kurių turėjo
būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte nustatytas
terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2 punkte nustatytas
terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte nustatyti terminai
"iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m. sausio 1 d.",
atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo
nustatyti nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti
pinigines kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą, t. y. 1 punkte nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1
d.", 2 punkte nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3
punkte nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki
2007 m. sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 29
straipsniui tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, pailginus
terminus, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas, asmuo, kuriam nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos mokant piniginę kompensaciją,
atsidūrė nelygioje, jį diskriminuojančioje padėtyje kitų asmenų
- asmenų, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą buvo atkurtos grąžinant turtą natūra, atžvilgiu.
2. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų
dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje
Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės
padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų,
kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį
nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje
susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties
neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar
kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti
terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus
įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį
nekilnojamąjį turtą.
Konstatuota ir tai, kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo
nustatyti nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti
pinigines kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą, t. y. 1 punkte nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1
d.", 2 punkte nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3
punkte nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki
2007 m. sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio
1 daliai.
4. Sprendžiant, ar Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti
nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y.
1 punkte nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2
punkte nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d.", Konstitucijos 29 straipsniui neprieštaravo
pareiškėjo nurodytu aspektu, t. y. kad, pasak pareiškėjo,
pailginus terminus, iki kurių turėjo būti baigta mokėti
pinigines kompensacijas, asmuo, kuriam nuosavybės teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos mokant piniginę
kompensaciją, atsidūrė nelygioje, jį diskriminuojančioje
padėtyje kitų asmenų - asmenų, kuriems nuosavybės teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos grąžinant turtą
natūra, atžvilgiu, pažymėtina, kad, kaip ne kartą savo
nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo
principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti
nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų,
esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.
Pabrėžtina, kad dar pačioje restitucijos proceso
pradžioje, t. y. 1990 m. lapkričio 15 d., kai buvo priimtas
principinis sprendimas, jog būtina atkurti nuosavybės teises,
ir vėliau, kai buvo išleistas pirmasis įstatymas, taip pat kiti
įstatymai, reguliuojantys nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykius, įstatymų leidėjas
išskyrė asmenis, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant turtą natūra, ir
asmenis, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkuriamos mokant piniginę kompensaciją. Minėtų asmenų
grupių išskyrimą lėmė ir tebelemia objektyvios aplinkybės -
negalimumas išlikusio nekilnojamojo turto visais atvejais
grąžinti natūra. Būtent dėl to, kad nėra galimybės viso
išlikusio nekilnojamojo turto grąžinti natūra, valstybė
prisiėmė įsipareigojimą nuosavybės teises į turtą, kurio
negalima grąžinti natūra, atkurti per tam tikrą laiką sumokant
piniginę kompensaciją.
Pažymėtina, kad terminų, iki kurių turėjo būti baigta
mokėti pinigines kompensacijas, pailginimas negali būti
vertinamas kaip asmenų, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkuriamos mokant piniginę kompensaciją,
diskriminavimas kitų asmenų, t. y. asmenų, kuriems nuosavybės
teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant jį
natūra, atžvilgiu, nes šios asmenų kategorijos objektyviai yra
skirtingose padėtyse būtent dėl to, kad vienos kategorijos
asmenims turtas yra grąžinamas natūra, o kitos kategorijos
asmenims turtas natūra nėra grąžinamas - už jį per tam tikrą
laiką yra kompensuojama pinigais.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai,
iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte
nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2 punkte
nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d.", neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
VI
1. Pareiškėjo ginčijamos Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies
(1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostatos vėliau priimtais
įstatymais buvo keičiamos ir papildomos.
2. Seimas 2003 m. sausio 21 d. priimto Lietuvos
Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeitė Įstatymo 7
straipsnio 2 dalies 3 punktą (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija). Minėtu pakeitimu Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3
punktas (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo papildytas ir
išskaidytas į du punktus - 3 ir 4.
Papildžius Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą (1999
m. gruodžio 23 d. redakcija), į jį buvo įrašyta dar viena
asmenų, kuriems piniginės kompensacijos turi būti išmokėtos per
šiame punkte nustatytą terminą, kategorija - asmenys, kuriems
reikalingos endoprotezavimo operacijos.
Išskaidžius Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punktą (1999
m. gruodžio 23 d. redakcija), jame išvardytos asmenų
kategorijos buvo padalytos į dvi grupes ir terminai, iki kurių
turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, buvo
pailginti:
- Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2003 m. sausio
21 d. redakcija) nurodytiems asmenims, t. y. I grupės
invalidams, asmenims, kuriems reikalingos endoprotezavimo
operacijos, 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų kariams
savanoriams, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams,
politiniams kaliniams, tremtiniams ir Vyčio Kryžiaus ordinu iki
1940 m. birželio 15 d. apdovanotiems asmenims, piniginės
kompensacijos už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius
išmokėjimo terminas buvo pailgintas nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d.
iki 2007 m. sausio 1 d. Piniginės kompensacijos už
gyvenamuosius namus, jų dalis, butus išmokėjimo terminas šiems
asmenims išliko tas pats, t. y. iki 2007 m. sausio 1 d.;
- Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 4 punkte (2003 m. sausio
21 d. redakcija) nurodytiems asmenims piniginės kompensacijos
už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius išmokėjimo terminas
buvo pailgintas nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. sausio 1
d., o už gyvenamuosius namus, jų dalis, butus - nuo 2007 m.
sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.
3. Minėta, kad 1999 m. valstybėje buvo susidariusi itin
sunki ekonominė-finansinė padėtis. Ši padėtis labai neigiamai
atsiliepė įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų,
neišskiriant nė įsipareigojimų mokėti pinigines kompensacijas
už išlikusį nekilnojamąjį turtą, vykdymui; ji sukėlė ne
vienkartinius, bet ilgalaikius neigiamus padarinius, kurie
šalyje buvo jaučiami dar kurį laiką. Artėjant piniginių
kompensacijų mokėjimo terminų pabaigai tapo aišku, kad Įstatyme
nustatytu laiku valstybė to padaryti neįstengs. Valstybei laiku
nevykdant minėtų prisiimtų įsipareigojimų, Seimas 2003 m.
sausio 21 d. priimtu įstatymu dar kartą pailgino terminus, iki
kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už
išlikusį nekilnojamąjį turtą.
4. Konstitucinis Teismas, šioje konstitucinės justicijos
byloje nevertindamas, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 7
straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija) nuostatos,
nustatančios dar vėlesnius, negu buvo nustatyti Įstatymo 7
straipsnio 2 dalyje (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija),
terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas, pabrėžia, kad valstybė, prisiėmusi
įsipareigojimą baigti mokėti pinigines kompensacijas per
įstatyme nustatytus terminus, turi pareigą šį įsipareigojimą
tinkamai įvykdyti nustatytu laiku; šiam įsipareigojimui
įvykdyti turi būti skirti pakankami finansiniai, materialiniai,
kiti valstybės ištekliai.
Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas, taip pat ir nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas mokant
pinigines kompensacijas, labai užsitęsė. Terminų, iki kurių
turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, pailginimas,
ypač nevienkartinis jų pratęsinėjimas, piniginių kompensacijų
mokėjimo tvarkos neapibrėžtumas, kai neaišku, kokia piniginės
kompensacijos dalis, už kokį turtą ir kada bus sumokėta, mažina
teisinio reguliavimo tikrumą, teisinį saugumą, duoda pagrindą
abejoti, ar valstybė laiku įvykdys prisiimtus įsipareigojimus,
ar ateityje vėl nepailgins jų vykdymo terminų. Minėtas terminų
pratęsinėjimas mažina žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad Įstatymo 7 straipsnio 2
dalyje (2003 m. sausio 21 d. redakcija) nustatyti terminai, iki
kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, neturėtų
būti vėl pailginami. Priešingu atveju vien dėl to galėtų būti
pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, kitos
konstitucinės teisės, galėtų kilti rimtų abejonių, ar toks
minėtų terminų pailginimas neprieštarauja Konstitucijai.
5. Seimas 2003 m. spalio 14 d. priimtu Lietuvos
Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo
pakeitimo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 102-4582) 1 straipsniu
pakeitė Įstatymą, kurio nuostatas ginčija pareiškėjas, ir jį
išdėstė nauja redakcija, inter alia pakeitė to įstatymo
pavadinimą - jis buvo pavadintas Kompensacijų už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo
terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu.
Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme,
įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija)
yra nustatyta:
"Atlyginimo už išperkamus atskirus nekilnojamojo turto
objektus (žemę, mišką, vandens telkinius, ūkinės komercinės
paskirties pastatus ir jų priklausinius, gyvenamuosius namus,
jų dalis, butus) dydžius, jo mokėjimo terminus ir tvarką
kasmet, patvirtinus valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinius rodiklius, nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į
valstybės finansines išgales, įskaitant naujus valstybės
turtinius įsipareigojimus ir valstybės pajamų šaltinius."
6. Sugretinus Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio
14 d. redakcija) su Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi (1999 m. gruodžio 23
d. redakcija), matyti, kad jose nustatytas iš esmės toks pat
teisinis reguliavimas.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio,
šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir
lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1
dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) prieštaravo
Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių
padalijimo ir teisinės valstybės principams.
Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad ir Kompensacijų
už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1
dalis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) prieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių
padalijimo ir teisinės valstybės principams.
7. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme,
įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija)
yra įtvirtinta nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais <...>".
Sugretinus šią nuostatą su Kompensacijų už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo
terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos
mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>"
matyti, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme,
įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija)
nuostatoje neliko anksčiau buvusio žodžio "sąlygomis", vietoje
jo yra įrašytas žodis "terminais".
Pažymėtina, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2003 m.
spalio 14 d. redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos
mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais <...>"
reiškia ir tai, kad Vyriausybė turi inter alia įgaliojimus
nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų, kurios turi būti
mokamos dalimis periodiškai, dalių mokėjimo terminus
(periodiškumą), nors nėra įstatymų leidėjo nustatytų kriterijų.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>" ta apimtimi,
kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų
nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo
terminus (periodiškumą), prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio
1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2
daliai, konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės
valstybės principams.
Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad ir Kompensacijų
už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2
dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) nuostata "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
terminais <...>" ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai,
pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti paskirtų piniginių
kompensacijų dalių mokėjimo terminus (periodiškumą),
prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23
straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai,
konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės
principams.
VII
1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį įstatymo (jo
dalies) negalima taikyti nuo tos dienos, kai oficialiai
paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad šis įstatymas
(jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tad įsigaliojus
Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo įstatymas (jo dalis)
pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisės sistemoje
gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis - teisinio
reguliavimo spragų, net vakuumas. Siekiant to išvengti,
įstatyminį reguliavimą būtina laiku pakoreguoti taip, kad būtų
pašalintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys,
kad teisinis reguliavimas taptų aiškus, darnus.
Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime yra
konstatavęs, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas,
įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali
susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali
nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti
oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo
nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų
leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios
atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas
būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo
Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas
iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas
vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia
nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas
prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo
atidėjimas - iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam
tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms
nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas
Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj
pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą
jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų.
Jeigu šis Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai
paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo
posėdyje, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį
turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2
dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
sąlygomis <...>", taip pat Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei
tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2003 m.
spalio 14 d. redakcija) ir 2 dalies (2003 m. spalio 14 d.
redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais <...>", kurios šiuo
Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintos
prieštaraujančiomis Konstitucijai, nuo šio Konstitucinio Teismo
nutarimo oficialaus paskelbimo dienos negalėtų būti taikomos.
Tokiu atveju nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
įstatyminiame reguliavime atsirastų tokių neapibrėžčių ir
teisinio reguliavimo spragų, dėl kurių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas būtų iš esmės
sutrikdytas, gal net laikinai nutrūktų.
2. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalį (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d.
redakcija) nuostatą "piniginės kompensacijos mokamos <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>", taip pat
Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio,
šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7
straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 14 d. redakcija) ir 2 dalies
(2003 m. spalio 14 d. redakcija) nuostatą "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
terminais <...>" pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai,
įstatymų leidėjui kyla pareiga Kompensacijų už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo
terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą atitinkamai pakeisti ir
(arba) papildyti taip, kad jo nuostatos atitiktų Konstituciją.
Pažymėtina, kad minėto įstatymo pakeitimai ir (arba) papildymai
turi būti daromi taip, kad nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimas nebūtų sutrikdytas ar
sustabdytas, kad jis nenutrūktų - kad valstybė galėtų tinkamai,
laiku įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus, šis procesas
turi vykti nuosekliai ir nepertraukiamai.
3. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymų pakeitimams ir (arba)
papildymams padaryti reikia tam tikro laiko, kad valstybės
finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems nuosavybės teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkuriamos mokant pinigines
kompensacijas, vykdymas yra susijęs su valstybės biudžeto
sudarymu, valstybės finansinių išteklių atitinkamu
perskirstymu, šis Konstitucinio Teismo nutarimas "Valstybės
žiniose" oficialiai skelbtinas 2005 m. gruodžio 30 d.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 84 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) prieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių
padalijimo ir teisinės valstybės principams.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1
dalis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23
straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai,
konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės
principams.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (1999
m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata "piniginės kompensacijos
mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>"
ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos
Vyriausybė galėtų nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų
dalių mokėjimo terminus (periodiškumą), prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23
straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai,
konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės
principams.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2
dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) nuostata "piniginės
kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir
terminais <...>" ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai,
pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti paskirtų piniginių
kompensacijų dalių mokėjimo terminus (periodiškumą),
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1
ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2
daliai, konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės
valstybės principams.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos kompensacijų už
valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių,
mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų,
numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m.
gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti
nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines
kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y.
1 punkte nustatytas terminas "iki 2009 m. sausio 1 d.", 2
punkte nustatytas terminas "iki 2011 m. sausio 1 d.", 3 punkte
nustatyti terminai "iki 2003 m. rugpjūčio 1 d." ir "iki 2007 m.
sausio 1 d.", neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
6. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas
"Valstybės žiniose" turi būti oficialiai paskelbtas 2005 m.
gruodžio 30 d.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis