English
Byla Nr. 14/02
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO
2 DALIES, 8 STRAIPSNIO 1, 9, 10 DALIŲ, 13 STRAIPSNIO 2 DALIES,
18 STRAIPSNIO 7 DALIES IR 22 STRAIPSNIO 3, 6, 7 DALIŲ
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2005 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos
Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo nariams Gintarui Steponavičiui ir
Raimondui Šukiui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo
atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjai
Neringai Azguridienei ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto
vyresniajam patarėjui Dariui Karveliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu bei 54 straipsnio 3 dalimi, viešame
Teismo posėdyje 2005 m. balandžio 5-6 d. ir 2005 m. gegužės 10
d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/02 pagal pareiškėjo - Seimo narių
grupės prašymą ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama <...> žemės
sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai
uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka", 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios
žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta
medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" ir 18 straipsnio 7
dalies nuostata "Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala
neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų
savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka
uždraudė medžioti" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims;
2) ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8
straipsnio 1 dalies nuostata "Medžioklės plotų vienetas turi
apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų,
išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai
sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo
tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio
ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose"
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio
1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti:
1) ar Medžioklės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 65-2634) 7
straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama <...> žemės
sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai
uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka", 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios
žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta
medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" ir 18 straipsnio 7
dalies nuostata "Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala
neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų
savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka
uždraudė medžioti" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims;
2) ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata
"Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha
vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni
medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos
siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai
sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės
tvenkinių teritorijose" neprieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Ginčijamos Medžioklės įstatymo 7, 13 ir 18 straipsnių
nuostatos įtvirtina medžioklės privačiuose žemės sklypuose
leidžiamumo prezumpciją, kuri gali nepagrįstai apriboti
savininkų teises laisvai naudotis savo privačiu turtu. Laukinių
gyvūnų šaudymas ir gaudymas yra objektyviai pavojingi veiksmai
ne tik sklypo, kuriame vyksta medžioklė, pasėliams ir miškui,
bet ir miške esantiems asmenims. Pagal Medžioklės įstatymą šie
pavojingi veiksmai privačiame sklype gali būti atliekami
savininkui nežinant apie konkrečius medžiojimo atvejus. Todėl,
pareiškėjo manymu, prezumpcija, kad medžioti privačiuose
sklypuose leidžiama iki uždraudimo, pažeidžia Konstitucijoje
įtvirtintas savininkų teises. Pareiškėjas pažymi, kad pagal
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį žemės savininkas gali
uždrausti medžioti privačiame sklype tik dėl galimos žalos
miškui ar pasėliams, tačiau savininkas neturi galimybės
medžioti uždrausti kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl asmenų
saugumo ar asmeninių gyvūnų globos įsitikinimų. Pareiškėjo
nuomone, tokiu būdu nepagrįstai yra apribojama konstitucinė
nuosavybės teisė. Dėl to pareiškėjas abejoja, ar Medžioklės
įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 13 straipsnio 2 dalyje
ir 18 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nuostatos neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog Medžioklės įstatymo 8
straipsnio 1 dalies nuostata, kad medžioklės plotų vienetas
turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų,
nepagrįstai apriboja privačių savininkų teises naudoti
medžioklei mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus ir varžo
privačią medžioklės verslo iniciatyvą. Todėl pareiškėjas
abejoja, ar ši Medžioklės įstatymo nuostata neprieštarauja
Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų Seimo nario A. Macaičio,
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto vyresniojo patarėjo D.
Karvelio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyriausiosios specialistės N. Azguridienės rašytiniai
paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad
sprendžiant ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų
konstitucingumo klausimą būtina remtis Konstitucijos 53 ir 54
straipsnių nuostatomis. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalis
įtvirtina valstybės ir asmenų pareigą saugoti aplinką nuo
kenksmingų poveikių. Šios pareigos įgyvendinimo kryptis nustato
Konstitucijos 54 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, jog
valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir
augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių
apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat
atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Pasak suinteresuoto
asmens atstovų, aplinkos apsauga yra viešasis interesas, todėl
nuosavybės teisių įgyvendinimas neturi prieštarauti valstybės
politikos nuostatoms aplinkos apsaugos srityje.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, analizuojant
ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijos
23 straipsniui būtina atsižvelgti į jų sąveiką su kitomis šio
įstatymo normomis, taip pat į atitinkamų visuomeninių santykių
teisinio reguliavimo specifiką. Pagal Medžioklės įstatymo 1
straipsnį šio įstatymo paskirtis yra nustatyti visuomeninius
santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje
esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu
naudojimu. Medžiojamoji gyvūnija, kaip laukinės gyvūnijos
dalis, yra vienas iš įstatymais saugomų gamtos turtų, nes ji
yra vieningos ekologinės sistemos dalis. Laukinei gyvūnijai,
kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji
aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yra valstybės bei
kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji ir privatūs
interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo
poveikio aplinkai mažinimas; gamtos išteklių racionalus ir
kompleksiškas naudojimas.
Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad
laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise
priklauso valstybei. Kartu pažymėta, kad laukinė gyvūnija, kaip
nacionalinis turtas, priklauso visiems šalies gyventojams, t.
y. visuomenei, ir valstybė gamtos išteklius valdo, naudoja ir
jais disponuoja atsižvelgdama į visuomenės interesus ir jos
pavedimu.
Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžė, kad privačios žemės
savininkas pagal Medžioklės įstatymą yra ne tik informuojamas
apie medžioklės plotų vieneto sudarymą, bet ir turi galimybę
uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės
metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala. Seimo
atstovų nuomone, sąvokos "žala miškui" turinys gali būti
suprantamas gana plačiai, ir miško (žemės sklypo) savininkas
turi teisę uždrausti medžioti saugodamas savo nuosavybę ne tik
nuo galimo neigiamo materialaus poveikio, bet ir nuo bet kokio
neigiamo poveikio miškui (pavyzdžiui, jei būtų naikinama
biologinė įvairovė). Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tai
patvirtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies taikymo
praktika, parodžiusi, kad formuojant medžioklės plotų vienetus
buvo patenkinti visi savininkų reikalavimai uždrausti medžioti
jų žemėje, kad ir kokie būtų tų reikalavimų motyvai.
Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamomis
Medžioklės įstatymo normomis nustatytus nuosavybės teisės
apribojimus lemia valstybės aplinkos apsaugos politika ir
tikslai. Įstatymų leidėjas tam tikrus žemės sklypų savininkų
teisių apribojimus Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2
punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtino atsižvelgdamas į
visos visuomenės interesą (laukinės gyvūnijos racionalų
naudojimą). Todėl, suinteresuoto asmens atstovų manymu, šios
įstatymo nuostatos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims
neprieštarauja.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims neprieštarauja ir Medžioklės įstatymo
18 straipsnio 7 dalis, nes joje įtvirtintas atleidimo nuo
civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų
principas.
Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose taip pat
pažymėta, kad medžioklės plotų vieneto sudarymo tikslas -
užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą,
tinkamą šių gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą.
Medžiojamųjų gyvūnų populiacijų teritorinis valdymas ir
tausojantis naudojimas įmanomas tik tokiu atveju, kai
medžioklės plotų vienetai sutampa su šių gyvūnų natūralios
migracijos teritorija. Taigi kuo didesnę teritoriją apima
medžioklės ploto vienetas, tuo medžiojamųjų gyvūnų populiacijų
valdymas yra racionalesnis.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Medžioklės įstatymo
8 straipsnio 1 dalyje nustatytas minimalus medžioklės plotų
vieneto dydis jokiu būdu nevaržo privačios verslo iniciatyvos.
Kartu Seimo atstovai atkreipė dėmesį, kad asmens ūkinės veiklos
laisvė nėra absoliuti ir kad valstybė ūkinę veiklą reguliuoja
derindama asmens ir visuomenės interesus. Seimo atstovų
nuomone, ginčijama Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies
nuostata Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos
Respublikos aplinkos ministro A. Kundroto ir viceministro A.
Vasiliausko, Europos teisės departamento prie Lietuvos
Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus
pavaduotojo I. Jarukaičio, Mykolo Romerio universiteto Teisės
fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo doc.
V. Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A.
Taminsko rašytiniai paaiškinimai, taip pat Lietuvos medžiotojų
ir žvejų draugijos tarybos raštas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų
draugijos Pasvalio skyriaus valdybos pirmininko J. Juozapaičio,
Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko S.
Mizaro, Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos
pirmininko R. A. Valiulio, Lietuvos miško savininkų asociacijos
valdybos pirmininko A. Gaižučio raštai ir bendras Lietuvos
miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko S. Mizaro,
Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkės A. Venskūnienės
bei Privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos pirmininko
R. A. Valiulio raštas.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo narių
grupės atstovai G. Steponavičius ir R. Šukys pakartojo
pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus
paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Seimo atstovai N. Azguridienė ir D. Karvelis pakartojo
rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti
liudytojai: A. A. Brukas, E. Dainauskas, A. Mickūnas, K.
Šiaulys, R. A. Valiulis, J. Vyšniauskas.
4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai:
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius
L. Budrys, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento
Saugomų teritorijų strategijos skyriaus vedėjas A. Klimavičius,
Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktorius V.
Vaičiūnas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės
įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. (Medžioklės
įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), išskyrus 8 straipsnio 1, 2 bei
6 dalis ir 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įsigaliojusius 2003
m. balandžio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 3 dalis),
ir 15 straipsnio 3 dalį bei 14 straipsnio 8 dalį,
įsigaliojusias 2004 m. balandžio 1 d. (Medžioklės įstatymo 21
straipsnio 4 dalis). Medžioklės įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje
buvo nustatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnis įsigalioja
priėmus Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo
pakeitimo įstatymą. Seimas 2002 m. rugsėjo 19 d. priėmė
Lietuvos Respublikos mokesčių už valstybinius gamtos išteklius
įstatymo 3, 4, 6, 7, 11 straipsnių papildymo ir pakeitimo
įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Taigi Medžioklės
įstatymo 6 straipsnio taikymo pradžios data - 2003 m. sausio 1
d.
Seimas 2003 m. birželio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos
medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymą,
kuriuo pakeitė ir naujai išdėstė Medžioklės įstatymo (2002 m.
birželio 20 d. redakcija) 6 straipsnio 3 dalį, 12 straipsnio 1
dalies 4 punktą ir 18 straipsnio 4 dalį.
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Medžioklės įstatymo:
- 7 straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama
<...> žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų
savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2
dalies nustatyta tvarka" neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims;
- 8 straipsnio 1 dalies nuostata "Medžioklės plotų
vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės
plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai
sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo
tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio
ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose"
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai;
- 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios žemės sklypo
savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta
tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės
plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims;
- 18 straipsnio 7 dalies nuostata "Medžiojamųjų gyvūnų
padaryta žala neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose,
kuriuose jų savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje
nustatyta tvarka uždraudė medžioti" neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Ginčijamose Medžioklės įstatymo nuostatose yra įtvirtinti
tam tikri draudimai medžioti (7 straipsnio 2 dalis, 13
straipsnio 2 dalis), reglamentuojami medžioklės plotų vienetų
dydžiai (8 straipsnio 1 dalis), taip pat yra nustatyta, kada
neatlyginama medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala (18 straipsnio 7
dalis).
3. Pagal pareiškėjo prašymą sprendžiant, ar ginčijamos
Medžioklės įstatymo (jo straipsnių, jų dalių) nuostatos
neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip nurodyta
Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, šio įstatymo paskirtis yra
"nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos
Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos
apsauga ir jos racionaliu naudojimu". Medžioklės įstatyme yra
reglamentuojama nuosavybės teisė į medžiojamuosius gyvūnus,
medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė, medžioklės plotų
vienetų sudarymas ir teisės naudoti juose medžiojamų gyvūnų
išteklius suteikimo tvarka, teisės medžioti suteikimas,
atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus, medžiojamųjų gyvūnų
padarytos žalos atlyginimas ir kt. Konstatuotina, kad
Medžioklės įstatymu siekiama sistemingai reguliuoti medžioklės
bei su ja susijusius santykius ir sudaryti įstatyminį pagrindą
poįstatyminiuose teisės aktuose šių santykių teisinį
reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti.
Tad ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl draudimų
medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir medžiojamųjų
gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo negali būti sistemiškai
nesusijusios su kitomis šio įstatymo nuostatomis, įvairiais
aspektais reguliuojančiomis nurodytus visuomeninius santykius,
t. y. medžioklės ir su ja susijusius santykius. Todėl būtina
išsiaiškinti, koks yra ginčijamų Medžioklės įstatymo nuostatų
santykis su kitomis šio įstatymo bei kitų įstatymų nuostatomis,
reguliuojančiomis visuomeninius santykius, tiesiogiai ar
netiesiogiai susijusius inter alia su draudimais medžioti,
medžioklės plotų vienetų dydžiais ir medžiojamųjų gyvūnų
padarytos žalos atlyginimu ar neatlyginimu. Be to, reikia
išsiaiškinti ir atitikties Konstitucijai požiūriu įvertinti
Medžioklės įstatymo nuostatų, skirtų užtikrinti perėjimą nuo
ankstesniu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja
susijusių santykių prie Medžioklės įstatymu nustatytu teisiniu
reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių,
turinį.
4. Ginčijamų nuostatų turinys aiškintinas ir kituose
įstatymuose nustatyto medžioklės ir su ja susijusių santykių
teisinio reguliavimo kontekste. Pažymėtina, kad kai kurie
medžioklės ir su ja susiję santykiai gali būti tam tikru mastu
reguliuojami ir poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau tai
anaiptol nereiškia, kad Medžioklės įstatymo nuostatas galima
aiškinti pagal tai, kaip tam tikros jame vartojamos sąvokos yra
apibrėžiamos poįstatyminiuose teisės aktuose (inter alia
Vyriausybės nutarimuose), arba pagal tai, kaip poįstatyminiuose
teisės aktuose (inter alia Vyriausybės nutarimuose) yra
detalizuotas ar sukonkretintas tam tikras Medžioklės įstatyme
nustatytas medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis
reguliavimas. Priešingai, pagal Konstituciją visuose
poįstatyminiuose teisės aktuose (taigi ir Vyriausybės
nutarimuose), reguliuojančiuose medžioklės ir su ja susijusius
santykius, nustatytas teisinis reguliavimas turi būti
grindžiamas nustatytuoju įstatymuose.
5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad Medžioklės įstatyme medžioklė apibrėžiama kaip
"medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas
vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę
reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į
ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies
medžioklės kultūros tradicijas" (2 straipsnio 8 dalis).
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
svarbu išsiaiškinti ir tai, kokia yra autentiška Lietuvoje
susiklosčiusi medžioklės tradicija, kaip ši tradicija
atsispindėjo teisės aktuose, kokia buvo medžioklės santykių
teisinio reguliavimo raida iki Medžioklės įstatymo, kurio
nuostatų atitiktis Konstitucijai yra ginčijama, priėmimo, taip
pat išsiaiškinti, ar Medžioklės įstatyme nustatytas teisinis
reguliavimas Lietuvoje susiklosčiusią medžioklės tradiciją
tęsia, ar yra nuo jos nutolęs.
II
1. Medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio
reguliavimo ištakos Lietuvoje siekia dar Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės laikus. Medžioklei, jos organizavimui, inter
alia medžioklės plotų formavimui bei tvarkymui, skirtų nuostatų
buvo Kazimiero teisyne (1468 m.), Pirmajame (1529 m.),
Antrajame (1566 m.), Trečiajame (1588 m.) Lietuvos statutuose,
Valakų įstatyme (1557 m.), Karališkųjų girių ordinacijoje (1639
m.).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės aktuose
medžioklė buvo traktuojama kaip feodalų išimtinė teisė,
neatsiejama nuo jų nuosavybės teisės į žemę: feodalai šia teise
jiems priklausančioje žemėje galėjo naudotis nekliudomi.
2. Po 1795 m. įvykusio Lietuvos ir Lenkijos valstybės
trečiojo padalijimo didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje
medžioklės ir su ja susijusius santykius kurį laiką (iki 1840
m.) reglamentavo Trečiasis Lietuvos Statutas, o vėliau -
Rusijos imperijos įstatymai. Pagal Lietuvoje veikusius Rusijos
imperijos įstatymus medžioklė buvo skirstoma į didžiąją
(stambių žvėrių medžiojimas didelėse giriose ir valstybiniuose
miškuose) ir mažąją (smulkių žvėrių ir paukščių medžiojimas
laukuose, krūmuose ir mažuose miškeliuose). Medžioklės teisė
privačiuose žemės plotuose buvo siejama su žemės nuosavybės
teise. Kita vertus, minėtuose įstatymuose buvo įtvirtinta
galimybė medžioklės plotų naudojimo teisę perleisti kitiems
asmenims, taigi ši teisė jau buvo traktuojama ir kaip atskiras
sandorių dalykas. Paminėtina ir tai, kad buvo nustatytas
minimalus medžioklės ploto vieneto dydis - medžioti buvo leista
ne mažesniame kaip 150 margų (apie 90 ha) plote.
3. 1918 m. vasario 16 d. atkūrus nepriklausomą valstybę,
Lietuvoje kurį laiką dar galiojo Rusijos imperijos teisės
aktai, tarp jų ir reguliavusieji medžioklės santykius.
Pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės teisės aktas, skirtas
medžioklės ir su ja susijusiems santykiams reguliuoti, buvo
poįstatyminis teisės aktas - Žemės ūkio ir valstybinių turtų
ministerijos valdininkam aplinkraštis "Medžioklės laikinosios
taisyklės", žemės ūkio ir valstybinių turtų viceministerio
paskelbtas 1920 m. birželio 15 d.
Seimas 1925 m. balandžio 3 d. priėmė Medžioklės įstatymą.
Respublikos Prezidentas šį įstatymą paskelbė 1925 m. gegužės 9
d. Medžioklės įstatyme buvo nustatyti pagrindiniai medžioklės
santykių reguliavimo principai. Pagal šį įstatymą teisė
medžioti kuriame nors žemės plote priklausė to ploto valdytojui
(1 § 1 posmas), o svetimame žemės plote medžioti buvo galima
tik gavus to ploto valdytojo leidimą raštu (2 § 1 posmas). Taip
pat buvo nustatyta, kad pašautas gyvis, perėjęs į kitą
medžioklės plotą, yra to ploto valdytojo nuosavybė (3 §).
Sąvoka "valdytojas" apėmė ir savininkus, ir kitus teisėtus
valdytojus. Kita vertus, medžioklė buvo ribojama: įstatymas
draudė medžioti briedžius, elnius, stirnas pateles (ožkas),
bebrus, stumbrus bei šių gyvūnų vaikus (t. y. jauniklius) ir
tam tikrus paukščius (11 §).
4. Respublikos Prezidentas 1935 m. spalio 24 d. paskelbė
naują Medžioklės įstatymą (kai kurios jo nuostatos buvo
pakeistos ir papildytos 1936 m. Medžioklės įstatymo pakeitimu).
Ir pagal šį įstatymą laukinių gyvių priežiūra bei jų medžiojimo
teisė kurioje nors žemėje priklausė tos žemės valdytojui (1
straipsnis); pašautas arba kitaip sužeistas bemedžiojant gyvis
(išskyrus kai kurias atskirai nurodytas išimtis), perėjęs iš
medžiojamojo ploto į svetimą žemę, tapdavo tos žemės valdytojo
nuosavybe (5 straipsnis). Minėtame įstatyme buvo nustatytas ir
medžioklės plotų dydis: kiekvienas ne mažesnis kaip 100 ha prie
daikto žemės plotas sudarė atskirą medžioklės ūkį, o jo
savininkas arba teisėtas valdytojas galėjo tame ūkyje pats
medžioti arba perleisti tą teisę kitam asmeniui (7 straipsnio 1
posmas); susidėjus dviem ar daugiau gretimiems žemės
savininkams, jeigu taip susidarė bendro ir nepertraukto ploto
ne mažiau kaip 100 ha, šis bendras plotas galėjo būti
užregistruotas pas atitinkamą apskrities viršininką kaip
atskiras medžioklės ūkio vienetas (7 straipsnio 2 posmas).
Medžioklės ūkio vienetai galėjo būti sudaromi ir iš valstybinių
žemių, miškų ir vandenų (8 straipsnis). Teisės medžioti
suteikimas šiame įstatyme buvo reglamentuojamas taip: tas, kas
norėjo medžioti, privalėjo turėti vietos apskrities viršininko
išduotą medžioklės liudijimą, suteikiantį teisę laikyti
medžioklinį šautuvą (9 straipsnis); medžioklės liudijimą turėjo
teisę gauti asmuo, turintis nuosavo, medžiojimui išsinuomoto
arba kitu kuriuo būdu teisę medžioti įgyto teritorijos ploto ne
mažiau kaip 100 ha, taip pat bendro valdymo savininkai,
medžioklės draugijų, ratelių arba kitų medžiotojų kolektyvų
nariai, jeigu tokių plotų savininkai, draugijos, rateliai,
kolektyvai turėjo arba buvo įsigiję medžioti teisę į
teritorijos plotą, ne mažesnį kaip po 100 ha kiekvienam jų
nariui (10 straipsnis). Ištisus metus buvo draudžiama medžioti
bebrus, briedžius, elnius, danielius, lūšis, stirnas (pateles
ir jauniklius) ir tam tikrus paukščius (47 straipsnis). Buvo
draudžiama medžioti "draustinėse" (t. y. rezervatuose) (57
straipsnis).
1935 m. spalio 24 d. Medžioklės įstatymo (su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) nuostatos buvo detalizuotos ir
sukonkretintos Medžioklės įstatymui vykdyti taisyklėmis, žemės
ūkio ministerio paskelbtomis 1937 m. liepos 14 d.
5. Apibendrinant konstatuotina, kad iki 1940 m. Lietuvos
medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo
tradicijai buvo būdinga tai, kad medžioklė buvo traktuojama
kaip viena iš priemonių laukinių gyvūnų apsaugai bei
racionaliam naudojimui užtikrinti ir kartu - kaip laisvalaikio
veikla. Medžioklė buvo teisės aktais reguliuojama ir valstybės
(jos institucijų) kontroliuojama veikla. Medžioklės veikla buvo
ribojama. Tokie ribojimai apėmė inter alia draudimus tam tikrus
gyvūnus medžioti ištisus metus arba tam tikru laiku (nuo tam
tikros atitinkamame įstatyme nurodytos datos iki kitos tame
įstatyme nurodytos datos), taip pat "draustinėse"
(rezervatuose), minimalaus medžioklės ploto (100 ha) nustatymą.
Galimybę laisvai užsiimti medžioklės veikla Lietuvos įstatymai
ribojo ir tuo aspektu, kad medžiojimo teisė tam tikrame žemės
plote (sklype) priklausė šio žemės ploto (sklypo) savininkui ar
teisėtam valdytojui - be žemės savininko ar žemės teisėto
valdytojo sutikimo nebuvo galima medžioti jiems priklausančioje
žemėje. Taigi medžiojimo teisė tam tikrame žemės plote (sklype)
buvo siejama su atitinkamų žemės, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teise. Šią teisę savininkas (valdytojas)
galėjo perleisti kitiems asmenims. Medžioklės plotus galėjo
sudaryti patys savininkai iš savo žemių, o valstybės
institucijos juos galėjo sudaryti tik iš valstybinių žemių,
miškų ir vandenų.
6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 1918 m. atkūrus
nepriklausomą Lietuvos valstybę medžioklės ir su ja susijusių
santykių teisinio reguliavimo pagrindai buvo nustatomi įstatymo
galią turinčiuose teisės aktuose, išskyrus trumpą 1918-1925 m.
laikotarpį, kai tokie minėtus santykius reguliavę įstatymo
galią turėję teisės aktai dar nebuvo išleisti.
III
1. 1940 m. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir
inkorporuota į kitą valstybę - Sovietų Sąjungą. Okupacinė
valdžia nacionalizavo ir kitais neteisėtais būdais nusavino
žemę, miškus ir parkus, vandens telkinius, daugelį kitų
privačios nuosavybės objektų, taip paneigdama pačią žmogaus
prigimtinę teisę turėti privačią nuosavybę. Sovietiniuose
teisės aktuose žemė, miškai ir parkai, vandens telkiniai (ir
tie, kurie anksčiau nuosavybės teise priklausė Lietuvos
valstybei, ir tie, kurie iki tol priklausė privatiems asmenims)
buvo traktuojami kaip valstybės išimtinė nuosavybė (ne kaip
Lietuvos, bet kaip Sovietų Sąjungos - vadinamoji
"bendraliaudinė" - nuosavybė). Kitiems subjektams -
valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, įstaigoms
ir organizacijoms - minėti objektai galėjo būti suteikiami tik
naudotis. Sovietų Sąjungos teisės aktais buvo suvalstybinti
visi natūralios gamtinės aplinkos objektai, neišskiriant nė
laukinės gyvūnijos. Sovietų valdymo metais visos žemės, visų
miškų ir parkų, visų vandens telkinių, visų kitų natūralios
gamtinės aplinkos objektų suvalstybinimu buvo grindžiamas
žemėtvarkos, žemėnaudos, miškotvarkos, medžioklėtvarkos,
gamtosaugos ir aplinkosaugos apskritai, visų kitų visuomeninių
santykių, susijusių su gamtinės aplinkos apsauga ir naudojimu,
teisinis reguliavimas.
2. Sovietų valdomoje Lietuvoje 1959 m. balandžio 22 d.
buvo priimtas Gamtos apsaugos įstatymas, 1981 m. birželio 19 d.
- Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymas. Šie įstatymai su
medžiokle susijusius santykius reguliavo tik kai kuriais
aspektais. Medžioklės organizavimo, medžioklės ūkio tvarkymo
santykiai daugiausia buvo reguliuojami įvairiais
poįstatyminiais teisės aktais. Paskutinis šiuos santykius
reguliavęs sovietų valdomos Lietuvos Ministrų Tarybos teisės
aktas buvo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. lapkričio 30
d. nutarimu Nr. 276 "Dėl Medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos TSR
teritorijoje nuostatų" patvirtinti Medžioklės ūkio tvarkymo
Lietuvos TSR teritorijoje nuostatai, galioję iki nepriklausomos
Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. ir dar kurį laiką po to.
3. Medžioklės santykius reguliavusiuose sovietų valdomos
Lietuvos įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose buvo
įtvirtinta, kad gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai)
yra "valstybinė nuosavybė - bendras visos tarybinės liaudies
turtas". Laisvėje esantys gyvūnai sudarė valstybinį medžioklės
fondą. Medžioklės plotais buvo pripažįstami visi žemės, miškų
ir vandens plotai, kuriuose gali gyventi žvėrys ir paukščiai ir
kurie gali būti panaudoti medžioklės ūkiui. Visi medžioklės
plotai buvo atitinkamų valstybės institucijų žinioje, kurios
priimdavo sprendimus dėl medžioklės plotų priskyrimo ar
išnuomojimo valstybės įstaigoms arba įmonėms (pavyzdžiui,
mokslo ir mokymo įstaigoms, miškų ūkio įmonėms) ar
visuomeninėms - paprastai medžiotojų ir žvejų - organizacijoms
(draugijoms), kurios joms priskirtus medžioklės plotus savo
ruožtu priskirdavo arba išnuomodavo medžiotojų būreliams.
Pabrėžtina, kad pagal to meto teisės aktus medžioklės plotų
naudotojais galėjo būti tik valstybės įstaigos arba įmonės ar
medžiotojų būreliai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad
sovietų valdymo metais teisės aktuose buvo įtvirtinta žemės
naudotojų pareiga nuomoti medžioklės plotus priskirtiems
medžiotojų būreliams ir kitiems naudotojams. Kita vertus, be
minėtų vadinamųjų priskirtinių medžioklės plotų, medžioklės
plotai buvo išskiriami ir draustiniuose (tam tikru laikotarpiu
- ir rezervatuose), taip pat valstybiniuose medžioklės ūkiuose;
šie medžioklės plotai buvo tvarkomi pagal atitinkamų valstybės
įstaigų patvirtintus nuostatus. Minimalūs medžioklės plotų
dydžiai nebuvo nustatyti.
Sovietų valdymo metais kurį laiką teisės aktuose buvo
numatyti ir vadinamieji bendro naudojimo medžioklės plotai,
kuriuose teisę medžioti turėjo visi medžiotojų draugijoms
priklausę medžiotojai. Tačiau XX a. šeštojo dešimtmečio
viduryje nuo bendro naudojimo medžioklės plotų pamažu buvo
pereita prie vadinamųjų priskirtinių medžioklės ūkių, kurie,
kaip minėta, buvo priskiriami ar nuomojami atitinkamoms
valstybės įstaigoms ar visuomeninėms - paprastai medžiotojų ir
žvejų - organizacijoms.
4. Apibendrinant konstatuotina, kad autentiška Lietuvoje
susiklosčiusi medžioklės tradicija sovietų valdymo metais
teisės aktais buvo paneigta tuo aspektu, kad medžioklės
santykių teisinis reguliavimas buvo imtas grįsti visos žemės,
visų miškų ir parkų, visų vandens telkinių, visų kitų
natūralios gamtinės aplinkos objektų, įskaitant laisvėje
gyvenančius laukinius gyvūnus, priklausymu tik valstybei.
Lietuvoje susiklosčiusi medžioklės tradicija sovietų
valdymo metais teisės aktais buvo paneigta ir tuo aspektu, kad
medžioklės plotus buvo imta skirstyti centralizuotai: viešosios
valdžios institucijos nuspręsdavo, jog tam tikros teritorijos
naudotinos kaip medžioklės plotai, ir priskirdavo jas valstybės
įstaigoms arba įmonėms (pavyzdžiui, mokslo ir mokymo įstaigoms,
miškų ūkio įmonėms) arba visuomeninėms organizacijoms, kad jos
šiuos medžioklės plotus priskirtų ar išnuomotų medžiotojų
būreliams, o žemės naudotojai privalėjo nuomoti jiems
priskirtus plotus priskirtiems medžiotojų būreliams ir kitiems
naudotojams.
Fiziniai asmenys, taip pat dauguma juridinių asmenų
negalėjo savarankiškai naudoti medžioklės plotų, nes medžioklės
plotų naudotojais galėjo būti tik valstybės įstaigos, įmonės
arba medžiotojų būreliai.
Kita vertus, sovietų valdymo metais teisės aktuose,
reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, kaip
ir iki tol veikusiuose Lietuvos valstybės teisės aktuose,
medžioklė buvo traktuojama kaip viena iš priemonių laukinių
gyvūnų apsaugai ir racionaliam naudojimui užtikrinti ir kartu -
kaip laisvalaikio veikla.
IV
1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo
11 d. priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą
"Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo". Šiame Akte
inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos
valstybės konstitucija. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba
priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo", kurio 2 straipsniu patvirtino
Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą - atkurtos
nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu buvo pradėta kurti
nacionalinė teisės sistema. Vienas iš naujai kuriamos
autentiškos Lietuvos nacionalinės teisės sistemos ypatumų ir
svarbi jos tolesnės raidos prielaida buvo tai, kad į šalies
teisės sistemą buvo grąžintas privačios nuosavybės teisės
institutas.
Šiame kontekste paminėtina, kad Laikinojo Pagrindinio
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog "Lietuvos
ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos
nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių,
susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė
nuosavybė".
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo
nustatyta, kad "žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai
vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos
ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos
Respublikos nuosavybė", kad "žemės gelmės nuosavybės teise gali
priklausyti tik Lietuvos Valstybei", taip pat kad "kiti
Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės
teise gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms
(kolektyvams)".
Konstatuotina, kad Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 45
straipsnio 1 dalies formuluotė "išimtinė Lietuvos Respublikos
nuosavybė" aiškintina atsižvelgiant į ką tik atkurtai Lietuvos
valstybei tuo metu iškilusius uždavinius. Minėtomis Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo
siekiama įtvirtinti pirmiausia tai, kad tam tikri objektai,
kaip Lietuvos nacionalinis turtas, nuosavybės teise gali
priklausyti tik vienintelei valstybei - Lietuvos Respublikai ir
negali priklausyti jokioms kitoms valstybėms; ši tekstinė forma
buvo pasirinkta siekiant pabrėžti, kad minėti objektai negali
būti traktuojami kaip priklausantys Sovietų Sąjungai. Tad -
ypač turint galvoje tai, kad pagal Laikinojo Pagrindinio
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį "kiti Lietuvos Respublikos
išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės teise gali priklausyti
ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams)", - Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatoje "žemė,
jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita
augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos
nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė"
vartojamai formuluotei "išimtinė Lietuvos Respublikos
nuosavybė" negali būti suteikiama tokia pat prasmė, kokią turi
vien tekstinės formos atžvilgiu iš esmės analogiškos
formuluotės, vartojamos vėliau (po atkurtos Lietuvos valstybės
nepriklausomybės realaus įtvirtinimo ir tarptautinio
pripažinimo) priimtos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies
(1992 m. spalio 25 d. redakcija) nuostatoje "Lietuvos
Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės,
taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai,
keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai",
Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalies (1996 m. birželio 20 d.
redakcija) nuostatoje "Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės
teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės
vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos,
archeologijos ir kultūros objektai" ir šiuo metu galiojančios
Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d.
redakcija) nuostatoje "Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės
teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės
vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos,
archeologijos ir kultūros objektai".
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi žemė, vidaus ir
teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei
kiti gamtos ištekliai (kitaip nei žemės gelmės) nebuvo
suvalstybinti - ja buvo tik patvirtintas minėtų objektų
susigrąžinimas iš svetimos valstybės - Sovietų Sąjungos
jurisdikcijos, grindžiamas Akto "Dėl Lietuvos Nepriklausomos
Valstybės atstatymo" nuostata, kad Lietuvoje neveikia jokios
kitos valstybės konstitucija.
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
paminėtina ir tai, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo
nustatyti ir natūralios gamtinės aplinkos objektų, įskaitant
gyvūniją, naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo
pagrindai: Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 42 straipsnyje buvo
įtvirtinta Lietuvos piliečių pareiga saugoti gamtą, tausoti jos
turtus, kurti sveiką gamtinę aplinką.
3. Pagal įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo
Pagrindinio Įstatymo" 3 straipsnį Lietuvos Respublikoje ir
toliau galiojo tie iki tol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti
teisės aktai, kurie neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam
Įstatymui. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę susidarė
tokia teisinė situacija, kad joje galiojo ir teisės aktai,
išleisti iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
Šiame kontekste paminėtina, kad liko galioti ir teisės
aktai, reguliavę medžioklės santykius, įskaitant Gyvūnijos
apsaugos ir naudojimo įstatymą (priimtą dar 1981 m. birželio 19
d.), kuriame gyvūnija (taigi ir laisvėje esantys gyvūnai) buvo
traktuojama kaip valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1 dalis).
Kartu buvo leidžiami poįstatyminiai teisės aktai, skirti
medžioklės ir su ja susijusiems santykiams reguliuoti.
4. Vyriausybė 1991 m. balandžio 30 d. priėmė nutarimą Nr.
166 "Dėl medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje",
kuriuo inter alia buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės ūkio
tvarkymo Lietuvos Respublikoje nuostatai. Minėtuose nuostatuose
buvo įtvirtinta, kad medžiojamieji ir kiti laukiniai žvėrys bei
paukščiai yra valstybės nuosavybė (5 punktas), kad žemės
valdytojai ir savininkai nuomoja medžioklės plotus medžiotojų
organizacijoms ir kitiems naudotojams (6 punktas), taip pat kad
medžioti savininkui priklausančiose žemėse be jo sutikimo
draudžiama (6 punktas). Pagal minėtų nuostatų 8 punktą
medžioklės ūkio organizavimo vienetas valstybiniuose miškuose
buvo girininkijos teritorija, o agrolandšafte - laukų, miškelių
bei krūmų, kurių bendras plotas sudarė ne mažiau kaip 200 ha,
visuma; dėl mažesnių plotų nuomos sprendė žemės valdytojai ir
savininkai kartu su miškų urėdijomis. Žvėrių padarytą žalą
nustatyta tvarka turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai,
disponuojantys gautomis už medžioklės produkciją pajamomis (13
punktas).
5. Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos ir
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. sausio 22
d. įsakymu Nr. 6/35 "Dėl medžioklės plotų nuomos sutarčių" buvo
patvirtinta medžioklės plotų nuomos sutarties forma (pagal
pridėtą pavyzdį).
Pažymėtina, kad minėtame įsakyme (ir juo patvirtintoje
medžioklės plotų nuomos sutarties formoje) nebuvo nuostatų,
kurios neleistų savininkui atitinkamų žemės sklypų (medžioklės
plotų) naudoti ir kitiems, ne medžioklės, tikslams, inter alia
tų sklypų (medžioklės plotų) išnuomoti kitiems asmenims, kad
šie tuos sklypus (medžioklės plotus) naudotų ne medžioklei, bet
kitiems tikslams. Todėl nors minėtos vadinamosios medžioklės
plotų nuomos sutartys, pagal kurias savininkas (valdytojas)
leidžia tam tikruose jam nuosavybės teise priklausančiuose (jo
valdomuose) žemės sklypuose (medžioklės plotuose) medžioti
kitam asmeniui, ir vadinamos "nuomos sutartimis", savo teisiniu
turiniu jos nebuvo ir nėra tapačios civiliniuose įstatymuose
numatytoms žemės ar kito turto nuomos sutartims. Minėtos
"medžioklės plotų nuomos sutartys" savo teisiniu turiniu - tai
sutartys dėl teisės medžioti tam tikruose medžioklės plotuose
suteikimo tam tikram asmeniui; jose teisė medžioti traktuojama
kaip atskiras sandorio dalykas.
6. Tuo metu, kai kuriant Lietuvos nacionalinę teisės
sistemą buvo imtasi pertvarkyti ir medžioklės santykių teisinį
reguliavimą, vyko ir restitucijos procesas, kai ankstesniems
savininkams buvo grąžinamas okupacinės valdžios nacionalizuotas
ir kitais neteisėtais būdais nusavintas išlikęs nekilnojamasis
turtas. Pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų
atkūrimą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė
principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas:
pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas;
Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose
ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant
galimybės susigrąžinti - gauti kompensaciją. Aukščiausioji
Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos
įstatymą "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", kuriame buvo
nustatyta, kuriems asmenims, į kokį turtą, kuriomis sąlygomis
ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pagal šį
įstatymą (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo
vykdoma ribota restitucija - ankstesniems savininkams buvo
atkuriamos nuosavybės teisės ir į žemę, miškus, vandens
telkinius. Restitucijos procesas tebevyksta; jį reglamentuoja
Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais),
pakeitęs minėtą Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d.
priimtą įstatymą "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais).
Buvo pradėta bei lygiagrečiai vykdoma ir žemės reforma.
Aukščiausioji Taryba 1991 m. liepos 25 d. priėmė Lietuvos
Respublikos žemės reformos įstatymą, kuris (su vėlesniais
pakeitimais ir papildymais) reglamentavo žemės nuosavybės
santykius ir žemės reformos tvarką. Pradėta žemės reforma
siekta įgyvendinti piliečių teisę į žemės nuosavybę, įstatymų
nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir
perkant ją, taip pat sudaryti teisines, organizacines ir
ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybą laisvai
pasirenkant ūkininkavimo formas (Žemės reformos įstatymo 2
straipsnis). Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo
inter alia nustatyta, kad žemės reformos metu suformuojamos
privatinės ir valstybinės nuosavybės žemėnaudos. Žemės
įsigijimo nuosavybėn būdai buvo nuosavybės teisės atstatymas
(grąžinimas) ir pirkimas (Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio
2 dalis). Žemės reforma buvo susijusi su valstybės bei
savivaldybių turto, neišskiriant nė žemės, miškų ir vandens
telkinių, privatizavimo procesu. Buvo leidžiami įstatymai, taip
pat poįstatyminiai teisės aktai, numatantys galimybę piliečiams
privatizuoti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pat turtą,
anksčiau valdytą sovietinių žemės ūkio įmonių (kolūkių ir
tarybinių ūkių).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad nei žemės reforma, nei restitucijos procesas
savaime nepakeitė medžioklės ir su ja susijusių santykių,
tačiau, sudarius galimybes savininkams atkurti nuosavybės
teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę, miškus,
vandens telkinius), taip pat galimybes piliečiams pirkti žemę,
miškus ir vandens telkinius, atitinkamai turėjo būti keičiamas
ir medžioklės bei su ja susijusių santykių teisinis
reguliavimas. Šiuo atžvilgiu žemės reforma ir su ja susijęs
privatizavimo procesas, taip pat restitucijos procesas negalėjo
nedaryti įtakos medžioklės ir su ja susijusių santykių
pertvarkymui, taigi ir šių santykių teisiniam reguliavimui.
V
1. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo
priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992
m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos", kurį
Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos
Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji
dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė
teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik
Konstitucijos pagrindu.
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
paminėtina, kad Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinti
nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvai. Privati
nuosavybė, kaip vienas iš Tautos ūkio pagrindų, yra įtvirtinta
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 47
straipsnyje inter alia nustatyta, kokie objektai išimtine
nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai: pagal šio
straipsnio 3 dalį (1992 m. spalio 25 d. redakcija) šie objektai
- tai žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus
vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir
kultūros objektai; tie patys objektai buvo nurodyti
Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje (1996 m. birželio 20 d.
redakcija); jie yra nurodyti ir šiuo metu galiojančioje
Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d.
redakcija). Konstatuotina, kad laukinė gyvūnija nebuvo ir nėra
Konstitucijoje minima tarp objektų, išimtine nuosavybės teise
priklausančių Lietuvos Respublikai.
Konstitucijoje nustatyti ir natūralios gamtinės aplinkos,
jos atskirų objektų naudojimo ir apsaugos santykių teisinio
reguliavimo pagrindai. Pagal Konstitucijos 54 straipsnį
valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir
augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių
apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat
atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis); įstatymu
draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis
ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti
augaliją ir gyvūniją (2 dalis).
3. Vyriausybė 1993 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr.
397 "Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje", kurio 6 punktu
pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1991 m. balandžio 30 d.
nutarimą Nr. 166 "Dėl medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos
Respublikoje" (juo buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės ūkio
tvarkymo Lietuvos Respublikoje nuostatai). Vyriausybės 1993 m.
birželio 7 d. nutarimo Nr. 397 "Dėl medžioklės Lietuvos
Respublikoje" 1.1 punktu buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės
Lietuvos Respublikoje nuostatai. Laikinųjų medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų 1 punkte buvo įtvirtinta, kad medžioklės
plotuose esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai
(medžiojamoji fauna) yra valstybės turtas, o specialiai
įrengtuose aptvaruose laikoma medžiojamoji fauna yra žemės
valdytojo nuosavybė. Pagal Laikinųjų medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų 6 punktą valstybinės žemės valdytojai
turėjo išnuomoti medžioklės plotus ne mažiau kaip 10 metų pagal
tipinę sutartį (parengtą Miškų ūkio ministerijos, Žemės ūkio
ministerijos bei Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos,
suderinus su Aplinkos apsaugos departamentu), o žemės
savininkai galėjo išnuomoti medžioklės plotus arba suteikti
teisę jais naudotis ir mažiau negu 10 metų. Šiame punkte taip
pat buvo nustatyta, kad medžioklės plotai nuomojami tik
juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams arba
klubams ir kad pirmenybė nuomoti medžioklės plotus suteikiama
medžiotojų kolektyvams, kurie tuose plotuose medžiojo ilgą
laiką (nebuvo aiškiai nurodyta, koks laikas laikytinas ilgu).
Pagal šį punktą medžioklės plotų nuomos sutartis galėjo būti
nutraukiama, kai pasibaigia jos galiojimo laikas, panaikinama
medžiotojų organizacija, neatlyginama žvėrių daroma žala arba
nevykdomos svarbios sutarties sąlygos. Be to, šiame punkte buvo
nustatyta, kad žemės savininkams priklausančiuose
neišnuomotuose medžioklės plotuose medžioti be savininkų
sutikimo draudžiama. Žemės savininkams priklausančiuose
neišnuomotuose medžioklės plotuose medžioklę nustatytąja tvarka
organizavo žemės savininkai (9 punktas). Minėtų nuostatų 8
punkte buvo nustatyta, kad seniai susiformavusios medžioklės
ūkio vienetų ribos paprastai nekeičiamos (nebuvo aiškiai
nurodyta, kokios medžioklės ūkio vienetų ribos laikytinos
seniai susiformavusiomis); laisvuose medžioklės plotuose
medžioklės ūkio vienetai turėjo būti formuojami taip, kad
sudarytų vientisus, ne mažesnius kaip 500 ha miško, laukų,
miškelių, krūmų ir vandens telkinių plotus, atsižvelgiant į
medžiojamosios faunos elementarių populiacijų užimamas
teritorijas; smulkiajai medžiojamajai faunai (kiškiams,
kurapkoms, antims ir kt.) medžioti galėjo būti sudaromi ir
mažesni medžioklės ūkio vienetai. Laukinių kanopinių žvėrių
padarytą žalą žemės ir miškų ūkiui atlyginti turėjo medžioklės
plotų naudotojai, disponuojantys medžioklės produkcija (14
punktas).
Vyriausybės 1993 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 397 "Dėl
medžioklės Lietuvos Respublikoje" 1.3 punktu buvo patvirtinta
Laukinių kanopinių žvėrių padarytos žalos žemės ūkio pasėliams
atlyginimo tvarka. Pagal šios tvarkos 1 punktą žalą, padarytą
laukinių kanopinių žvėrių žemės ūkio pasėliams, pagal Miškų
ūkio ministerijos bei Žemės ūkio ministerijos patvirtintą
metodiką įvertindavo ir apskaičiuodavo rajono valdybos
sprendimu sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija, į kurią buvo
įtraukiamas rajono valdybos atstovas (komisijos pirmininkas),
žemės ūkio ir miškų ūkio bei medžioklės plotų naudotojų
atstovai ir pareiškėjas.
Pagal Laikinųjų medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
6 punktą, žemės savininkams atsisakius medžioklės plotus
nuomoti medžioklei, jiems medžiojamųjų žvėrių padaryta žala
neturėjo būti atlyginama, o pagal 7 punktą žemės savininkai,
neišnuomoję savo valdų medžioklei, turėjo atsakyti už jose
esančios faunos (taip pat ir medžiojamosios) globą bei apsaugą.
4. Žemės ūkio ministerija, Miškų ūkio ministerija ir
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinė taryba 1993
m. rugpjūčio 26 d. išleido įsakymą Nr. 669/109/5 "Dėl
medžioklės plotų nuomos sutarties tipinės formos", kuriuo
patvirtino suderintą su Aplinkos apsaugos departamentu tipinę
medžioklės plotų nuomos sutarties formą.
Pažymėtina, kad minėtame įsakyme (ir juo patvirtintoje
medžioklės plotų nuomos sutarties tipinėje formoje), kaip ir
Miškų ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1992 m.
sausio 22 d. įsakyme Nr. 6/35 "Dėl medžioklės plotų nuomos
sutarčių" ir juo patvirtintoje medžioklės plotų nuomos
sutarties formoje, nebuvo nuostatų, kurios neleistų savininkui
atitinkamų žemės sklypų (medžioklės plotų) naudoti ir kitiems,
ne medžioklės, tikslams, inter alia tų sklypų (medžioklės
plotų) išnuomoti kitiems asmenims, kad šie tuos sklypus
(medžioklės plotus) naudotų ne medžioklei, bet kitiems
tikslams. Šios "medžioklės plotų nuomos sutartys" savo teisiniu
turiniu buvo ne žemės sklypų (medžioklės plotų) nuomos
sutartys, bet sutartys dėl teisės medžioti tam tikruose
medžioklės plotuose suteikimo tam tikram asmeniui.
5. Vyriausybė 1993 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą Nr.
674 "Dėl miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei tarifų",
kurio 1 punktu patvirtino miškų, laukų ir vandenų nuomos
medžioklei tarifus, o 2 punktu nustatė, kad miškų, laukų ir
vandenų nuomos medžioklei mokestis pradedamas mokėti nuo 1994
m. sausio 1 d.
6. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. priėmė nutarimą Nr.
1276 "Dėl medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje", kurio 3.1
punktu inter alia pripažino netekusiais galios Vyriausybės 1993
m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 397 "Dėl medžioklės Lietuvos
Respublikoje" patvirtintus Laikinuosius medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatus, o 1.1 punktu patvirtino Medžioklės
Lietuvos Respublikoje nuostatus.
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkte buvo
įtvirtinta, kad medžioklės plotuose esantys medžiojamieji
žvėrys ir paukščiai yra valstybės nuosavybė. Nuostatų 22 punkte
buvo nustatyta, kad valstybinės žemės valdytojai turi išnuomoti
medžioklės plotus ir kad tokie plotai išnuomojami ne mažiau
kaip 10 metų laikotarpiui pagal tipinę sutartį (parengtą
Aplinkos apsaugos ministerijos ir suderintą su Miškų ūkio
ministerija ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija). Nuostatų
23 punkte buvo nustatyta, kad žemės savininkai gali išnuomoti
medžioklės plotus arba suteikti teisę jais naudotis; pagal šį
punktą žemės savininkui priklausančiuose neišnuomotuose
medžioklės plotuose smulkiąją medžiojamąją fauną nustatytąja
tvarka galėjo medžioti žemės savininkas. Kaip ir iki tol
galiojusiuose Laikinuosiuose medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatuose, taip ir Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatuose buvo nustatyta, kad medžioklės plotai nuomojami tik
juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų būreliams bei
klubams (24 punktas), taip pat kad pirmenybė išsinuomoti
medžioklės plotus suteikiama medžiotojų organizacijoms, kurios
tuose plotuose medžiojo ilgą laiką (ne mažiau kaip 5 metus), ir
kad susiformavusių organizacijų medžioklės plotų ribos
paprastai nekeičiamos be nuomininko sutikimo (25 punktas).
Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 26 punktą nauji
medžiotojų būrelių bei klubų medžioklės plotai turėjo būti
formuojami taip, kad sudarytų vientisus, ne mažesnius kaip 1000
hektarų miško, laukų, miškelių, krūmų ir vandens telkinių
plotus, atsižvelgiant į medžiojamosios faunos populiacijų
užimamas teritorijas. Pagal minėtų nuostatų 35 punktą laukinių
kanopinių žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui
turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai, disponuojantys
medžioklės produkcija. Žemės savininkams raštiškai atsisakius
medžioklės plotus nuomoti medžioklei arba leisti medžioti
juose, laukinių kanopinių žvėrių padaryta žala jiems neturėjo
būti atlyginama (32 punktas).
7. Vyriausybė 1995 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą Nr. 371
"Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų dalinio
pakeitimo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje
taisyklių patvirtinimo", kurio 2 punktu patvirtino Medžioklės
Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Šiose taisyklėse
buvo sukonkretinta, kokios gyvūnų rūšys priskiriamos
stambiesiems žvėrims ir paukščiams, o kokios - smulkiajai
medžiojamajai faunai, jos reglamentavo teisės medžioti
suteikimą, medžioklės įrankių, medžioklinių šunų ir
medžioklinių paukščių naudojimą, medžioklės būdus ir tvarką,
medžioklės produkcijos naudojimą ir veterinarinius reikalavimus
medžioklės produkcijai, medžioklės dokumentus, kolektyvinės
medžioklės, individualios medžioklės ir medžioklės su
medžiokliniais paukščiais ypatumus, medžioklės laiką, su
medžiokle susijusią draudžiamą veiklą, saugų elgesį medžioklėje
ir kt. Buvo nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerija turi
teisę keisti inter alia medžiojamosios faunos sąrašą ir
medžioklės laiką (5 punktas).
8. Seimas 1997 m. lapkričio 6 d. priėmė Lietuvos
Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą, kuris įsigaliojo 1997
m. lapkričio 28 d. Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios dar
1981 m. birželio 19 d. priimtas Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo
įstatymas (Laukinės gyvūnijos įstatymo 31 straipsnis).
Laukinės gyvūnijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje laukinė
gyvūnija buvo apibrėžta kaip "nuolat laisvėje gyvenantys
bestuburiai ir stuburiniai gyvūnai bei jų populiacijos". Šio
įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad laisvėje
gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise
priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims. Minėta Laukinės
gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata skiriasi nuo
iki tol galiojusio Gyvūnijos apsaugos ir naudojimo įstatymo 3
straipsnio 1 dalies nuostatos, kad gyvūnija (taigi ir laisvėje
esantys gyvūnai) yra valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1
dalis). Pabrėžtina, kad minėta Laukinės gyvūnijos įstatymo 4
straipsnio 2 dalies nuostata aiškintina atsižvelgiant į tai,
kokia juridinio asmens samprata buvo įtvirtinta tuo metu
galiojusiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse: pagal
tuo metu galiojusį Civilinį kodeksą valstybė nebuvo juridinis
asmuo. Taigi Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies
formuluotė "juridiniai asmenys" neapėmė valstybės. Kita vertus,
Laukinės gyvūnijos įstatyme nebuvo ir expressis verbis
įtvirtinta, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai
nuosavybės teise priklauso valstybei. Tačiau nėra jokių
prielaidų teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas, jog
laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise
priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims, būtų siekęs
apskritai neleisti valstybei būti laisvėje gyvenančių laukinių
gyvūnų savininku. Toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip
neapibrėžtas, expressis verbis nenustatantis, ar laukiniai
gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso
nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam.
Laukinės gyvūnijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1
punkte kaip viena iš gyvūnijos naudojimo rūšių buvo nurodyta
medžioklė. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje medžioklė
buvo apibrėžta kaip "laukinių gyvūnų, priskirtų medžioklės
objektui, tykojimas, sekimas, persekiojimas turint tikslą
sugauti arba nušauti, taip pat laukinių gyvūnų gaudymas ir
šaudymas". Pagal šio straipsnio 2 dalį medžioklės rūšis, jų
organizavimo tvarką, medžioklės būdus, įrankius, terminus,
saugaus elgesio, veterinarinės priežiūros reikalavimus
medžioklėje bei kitas medžioklių organizavimo sąlygas turėjo
nustatyti įstatymai, Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai
ir Medžioklės taisyklės, kurias turėjo tvirtinti Vyriausybė
arba jos įgaliotos institucijos; pagal minėto straipsnio 3 dalį
medžioti buvo galima tik medžioklės plotuose, išskyrus įstatymų
nustatytas išimtis, o medžioklės plotų nuomos ir naudojimo
medžioklei tvarką turėjo nustatyti Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatai.
9. Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį
laukinių gyvūnų naudojimo terminus, būdus, įrankius ir limitus
turėjo nustatyti Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklės bei
normos. Aplinkos ministro 1998 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 200
"Dėl Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo
įgyvendinimo" buvo patvirtintas inter alia Lietuvos
Respublikoje leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų rūšių sąrašas.
Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti laukinių gyvūnų
rūšių sąrašo 1 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje
inter alia medžioklė yra leidžiama įstatymų bei kitų teisės
aktų nustatyta tvarka pagal šį sąrašą. Minėtame sąraše buvo
išvardytos leidžiamų medžioti ar kitais tame sąraše apibrėžtais
būdais naudoti gyvūnų (žinduolių, paukščių, žuvų, moliuskų,
vėžiagyvių, vabzdžių, dirvožemio bestuburių) rūšys.
10. Vyriausybė 1999 m. vasario 25 d. priėmė nutarimą Nr.
210 "Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių
miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų
fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo", kurio 3 punktu
pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 31 d.
nutarimą Nr. 674 "Dėl miškų, laukų ir vandenų nuomos medžioklei
tarifų" (kuriuo buvo patvirtinti miškų, laukų ir vandenų nuomos
medžioklei tarifai), o 1 punktu patvirtino užmokesčio už
medžioklės plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos
valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje,
nuomą dydžius. Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d. nutarimo Nr.
210 "Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių valstybinių
miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio vidaus vandenų
fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo" 2.1 punkte buvo
nustatyta, kad Aplinkos ministerija indeksuoja šiuo nutarimu
patvirtintus dydžius, ir buvo apibrėžta indeksavimo tvarka.
11. Vyriausybė 2000 m. balandžio 14 d. priėmė nutarimą Nr.
425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo", kurio 3 punktu pripažino netekusiais galios
Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1276 "Dėl
medžioklės tvarkymo Lietuvos Respublikoje" patvirtintus
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus, o 1 punktu
patvirtino naujus Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus.
Naujieji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai įsigaliojo
2000 m. balandžio 20 d., išskyrus 19 punktą, turėjusį
įsigalioti 2001 m. balandžio 1 d.; Vyriausybės 2001 m. kovo 30
d. nutarimu Nr. 354 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000
m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų patvirtinimo" dalinio pakeitimo" naujųjų
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 19 punkto
įsigaliojimo data buvo nukelta į 2003 m. balandžio 1 d.
Pagal Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425
"Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo"
2.2 punktą nuo 2000 m. liepos 1 d. neteko galios Vyriausybės
1995 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 371 "Dėl Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų dalinio pakeitimo ir Medžioklės Lietuvos
Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo" 2 punktas,
kuriuo buvo patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos
teritorijoje taisyklės.
Naujuosiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose,
kitaip nei iki tol galiojusiuose, nebuvo nuostatų, expressis
verbis įtvirtinančių, kad laukiniai gyvūnai (taip pat ir
medžiojamoji fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise.
Minėta, kad Laukinės gyvūnijos įstatyme (galiojusiame tuo metu)
taip pat nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai
gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso
nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam.
Kartu pažymėtina, jog naujųjų Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų 6 punkte buvo nustatyta, kad medžiojamųjų
gyvūnų naudojimo konkrečiame žemės plote teisė priklauso šios
žemės savininkui. Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų 7 ir 23 punktus žemės savininkas
medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise galėjo naudotis pats,
perleisti ją kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal
medžioklės plotų nuomos sutartį arba ja nesinaudoti. Medžioti
kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose neturint
medžioklės plotų nuomos sutartimi perleistos teisės naudotis
medžioklės plotais buvo draudžiama (23 punktas).
Naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 1 punkto
trečiojoje pastraipoje medžioklės plotai buvo apibrėžti kaip
"žemės, miško, vandens telkinių plotai, kuriuose gyvena ar gali
gyventi ir veistis medžiojamieji gyvūnai ir kuriuose juos
galima medžioti, išskyrus tuos plotus, kuriuose medžioti
draudžiama, jeigu įstatymai nenumato kitaip".
Minėtų nuostatų 24 punkte buvo nustatyta, kad medžioklės
plotus nuomoja žemės savininkai ar valdytojai, taip pat kad
žemės nuoma kitoms reikmėms nesuteikia teisės naudoti jos
medžioklei, neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi
perleistos teisės naudotis medžioklės plotais. Valstybinės
žemės valdytojai (išskyrus tam tikras išimtis) buvo įpareigoti
valstybinėje žemėje esančius medžioklės plotus išnuomoti; šios
nuomos sutartys turėjo būti sudaromos ne trumpesniam kaip 10
metų terminui (25 punktas). Pasibaigus valstybinės žemės nuomos
medžioklei sutarties galiojimo laikui, su nuomininku, kuris
vykdė visas sutarties sąlygas, ji turėjo būti atnaujinama (29
punktas).
Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 25
punktą privati žemė medžioklei turėjo būti nuomojama šalių
tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę medžioklės plotų
nuomos sutartį. Taip pat buvo nustatyta, kad pasikeitus žemės
ploto savininkui medžioklės plotų nuomos sutartis galioja
naujajam savininkui (24 punktas).
Medžioklės plotų nuomos sutartys turėjo būti pateikiamos
registruoti regiono aplinkos apsaugos departamento rajono
agentūrai per 20 dienų nuo jų sudarymo, o sprendimas dėl šių
sutarčių registravimo turėjo būti priimtas per 10 darbo dienų
(33, 34, 36 punktai).
Naujieji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai
reglamentavo ir medžioklės plotų vienetų dydžius. Formuojamą
kolektyvinį medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne
mažesnis nei 1000 hektarų vientisas žemės plotas; tačiau šis
reikalavimas galėjo būti netaikomas mažesniems nei 1000 hektarų
valstybinėje žemėje esantiems medžioklės plotams, jeigu jie
buvo išnuomoti iki šių nuostatų įsigaliojimo, bet ne ilgesniam
laikui negu numatyta sudarytoje medžioklės plotų nuomos
sutartyje (20 punktas).
Pagal naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 21
punktą nuosavybės teise vienam ar keliems privatiems asmenims
priklausantys vientisi žemės plotai galėjo sudaryti individualų
medžioklės plotų vienetą, ne mažesnį nei 100 hektarų, bet
individualus medžioklės plotų vienetas negalėjo būti didesnis
nei 500 hektarų, išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų
naudotojas buvo šios žemės savininkas.
Medžioklės plotų vienetai turėjo būti įregistruojami
regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūroje (37,
38, 39 punktai).
Naujuosiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose
taip pat buvo nustatyta, kad medžioklės plotų savininkai,
valdantys plotus, mažesnius už minimalų individualaus
medžioklės plotų vieneto plotą, ir neišnuomoję šių plotų
medžioklei kitiems asmenims, turi teisę savo žemėje Medžioklės
Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka
medžioti smulkiąją fauną (22 punktas).
Minėta, kad naujųjų Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatų 19 punktas įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d. Pagal šį
punktą medžioti buvo leidžiama tik įregistruotuose medžioklės
plotų vienetuose, kurie formuojami pagal žemėtvarkos ir
miškotvarkos projektus, nuosavybės teisę patvirtinančius
dokumentus ir medžioklės plotų nuomos sutartis (dokumentus,
pagal kuriuos sudaromos medžioklės plotų vienetų schemos ir
ribų aprašai), išskyrus tą atvejį, kai medžioklės plotų
savininkai, valdantys plotus, mažesnius už minimalų
individualaus medžioklės plotų vieneto plotą, ir neišnuomoję
šių plotų medžioklei kitiems asmenims, turi teisę savo žemėje
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių
nustatyta tvarka medžioti smulkiąją fauną.
Pagal naujuosius Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatus medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėlių,
miško ir hidrotechnikos įrenginių savininkams visoje medžioklės
plotų vieneto teritorijoje nustatytąja tvarka turėjo atlyginti
medžioklės plotų naudotojai, jeigu žalą darančius gyvūnus
medžioti nebuvo uždrausta; jeigu žalą darančius medžiojamuosius
gyvūnus medžioti buvo uždrausta, ši žala turėjo būti atlyginama
Vyriausybės nustatyta tvarka (41 punktas).
12. Aplinkos ministras 2000 m. birželio 27 d. išleido
įsakymą Nr. 258 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos
teritorijoje taisyklių patvirtinimo", kurio 1 punktu patvirtino
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles. Minėtos
taisyklės buvo ne kartą keičiamos.
13. Aplinkos ministras 2000 m. rugsėjo 1 d. išleido
įsakymą Nr. 358 "Dėl Medžioklės plotų, esančių valstybinėje
žemėje, nuomos sutarties tipinės formos patvirtinimo", kurio
2.2 punktu pripažino netekusiu galios Miškų ūkio ministerijos
ir Žemės ūkio ministerijos 1992 m. sausio 22 d. įsakymą Nr.
6/35 "Dėl medžioklės plotų nuomos sutarčių" (kuriuo buvo
patvirtinta medžioklės plotų nuomos sutarties forma), o 2.1
punktu - Miškų ūkio ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos,
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos
1993 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 669/109/5 "Dėl medžioklės
plotų nuomos sutarties tipinės formos" (kuriuo buvo patvirtinta
suderinta su Aplinkos apsaugos departamentu tipinė medžioklės
plotų nuomos sutarties forma). Aplinkos ministro 2000 m.
rugsėjo 1 d. įsakymo Nr. 358 "Dėl Medžioklės plotų, esančių
valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinės formos
patvirtinimo" 1 punktu buvo patvirtinta Medžioklės plotų,
esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties tipinė forma.
14. Vyriausybė 2001 m. spalio 1 d. priėmė nutarimą Nr.
1178 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14
d. nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatų patvirtinimo" dalinio pakeitimo", kuris įsigaliojo
2001 m. spalio 4 d.
Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1178 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d.
nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1.4 punktu netekusiu galios
buvo pripažintas Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 21
punktas (2000 m. balandžio 14 d. redakcija), kuriame buvo
įtvirtinta privačių asmenų teisė formuoti ir įregistruoti
individualius ne mažesnius nei 100 hektarų, bet ne didesnius
nei 500 hektarų medžioklės plotų vienetus (išskyrus anksčiau
nustatytą išimtį, kai medžioklės plotų naudotojas buvo šios
žemės savininkas); kita vertus, nors minėtas 21 punktas (2000
m. balandžio 14 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu
galios, buvo paliktas galioti Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatų 37 punktas, pagal kurį inter alia medžioklės plotų
vienetas laikomas suformuotu ir nustatytosios formos prašymas
jį įregistruoti gali būti pateiktas regiono aplinkos apsaugos
departamento rajono agentūrai, jeigu bendras medžioklės plotų
dydis jame atitinka 21 punkte (dabar jau pripažintame netekusiu
galios) nurodytus minimalaus jų dydžio reikalavimus.
Vyriausybės 2001 m. spalio 1 d. nutarimo Nr. 1178 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d.
nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1.3 punktu buvo pakeistas
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 20 punktas (2000 m.
balandžio 14 d. redakcija), pagal kurį formuojamą kolektyvinį
medžioklės plotų vienetą turėjo sudaryti ne mažesnis kaip 1000
hektarų vientisas žemės plotas; buvo nustatyta, kad medžioklės
plotų naudotojai, Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
nustatyta tvarka iki šio nutarimo įsigaliojimo suformavę
medžioklės plotų vienetus, mažesnius už nurodytuosius šio
nutarimo 1.3 punkte (t. y. mažesnius nei 1000 hektarų), gali
tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1
d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip (2 punktas). Šiame
kontekste paminėtina, kad formuluotė "gali tęsti medžiojimo
veiklą šiuose plotuose iki 2003 m. balandžio 1 d., jeigu
įstatymų nenumatyta kitaip" reiškia tai, kad medžiojimo veikla
atitinkamuose medžioklės plotuose iki nurodyto termino galėjo
būti tęsiama tik jeigu įstatymu nebus nustatytas kitoks
(ankstesnis arba vėlesnis nei 2003 m. balandžio 1 d.) terminas.
15. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo įstatymą, kurio 51 straipsnio 1 punktu netekusiu
galios buvo pripažintas iki tol galiojęs Civilinis kodeksas (su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais), o 1 straipsniu buvo
patvirtintas naujas Civilinis kodeksas. Šio įstatymo 2
straipsnyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas įsigalioja nuo
2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas kodekso normas, kurioms šis
įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus.
Pagal naujojo Civilinio kodekso 2.35 straipsnio 1 dalį
valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys.
Naujajame Civiliniame kodekse įtvirtinta kitokia,
palyginti su iki tol galiojusiuose įstatymuose nustatytu
teisiniu reguliavimu, juridinio asmens samprata, kai juridiniu
asmeniu pripažįstama ir valstybė, nepakeitė Laukinės gyvūnijos
įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, pagal kurią laisvėje gyvenantys
laukiniai gyvūnai negali nuosavybės teise priklausyti fiziniams
ar juridiniams asmenims, turinio. Įsigaliojus naujajam
Civiliniam kodeksui, Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2
dalyje nustatytas teisinis reguliavimas ir toliau turėjo būti
aiškinamas (taikant inter alia teleologinį ir įstatymų leidėjo
ketinimų teisės aiškinimo metodus, t. y. atsižvelgiant į
Laukinės gyvūnijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą
teisinio reguliavimo tikslą ir į tai, kad įstatymų leidėjas,
nustatydamas, jog laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai negali
nuosavybės teise priklausyti fiziniams ar juridiniams asmenims,
nesiekė apskritai neleisti valstybei būti laisvėje gyvenančių
laukinių gyvūnų savininku) kaip nereiškiantis, kad laukiniai
gyvūnai apskritai negali nuosavybės teise priklausyti
valstybei. Kita vertus, kaip minėta, Vyriausybės 1994 m.
gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1276 "Dėl medžioklės tvarkymo
Lietuvos Respublikoje" patvirtinti Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatai, pagal kuriuos medžioklės plotuose
esantys medžiojamieji žvėrys ir paukščiai yra valstybės
nuosavybė, Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425
"Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo"
buvo pripažinti netekusiais galios, o šiuo Vyriausybės nutarimu
patvirtintuose naujuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatuose jau nebuvo nuostatų, expressis verbis
įtvirtinančių, ar laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji
fauna) kam nors priklauso nuosavybės teise. Taigi nei
įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose,
reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius santykius, kurį
laiką nebuvo expressis verbis nustatyta, ar laukiniai gyvūnai
(taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors priklauso arba gali
priklausyti nuosavybės teise, o jeigu priklauso, tai kam.
16. Seimas 2001 m. gruodžio 11 d. priėmė Lietuvos
Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymą,
kurio 1 straipsniu pakeitė Laukinės gyvūnijos įstatymą (1997 m.
lapkričio 6 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija.
Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymas, taigi ir
naujos (2001 m. gruodžio 11 d.) redakcijos Laukinės gyvūnijos
įstatymas, įsigaliojo 2001 m. gruodžio 29 d., išskyrus 13
straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. balandžio 1 d.
(Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis).
Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje laukinė gyvūnija apibrėžiama
kaip "laisvėje arba nelaisvėje gyvenančių laukinių bestuburių
ir stuburinių gyvūnų visuma"; šio straipsnio 4 dalyje laisvėje
gyvenanti laukinė gyvūnija apibrėžiama kaip "laukiniai gyvūnai,
kurių laisvės žmogus nėra apribojęs". Pagal Laukinės gyvūnijos
įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalį
laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise
priklauso valstybei, o 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
"nelaisvėje laikyti laukiniai gyvūnai, kurie ištrūksta į laisvę
ir kurių savininkas per vieną mėnesį nuo ištrūkimo į laisvę
dienos šių gyvūnų nesugauna, laikomi laisvėje gyvenančiais
valstybei nuosavybės teise priklausančiais laukiniais gyvūnais,
išskyrus atvejus, kai į laisvę ištrūkusius laukinius gyvūnus
sugauti privaloma pagal šio Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir
16 straipsnio 3 dalies reikalavimus".
Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip viena iš
laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšių buvo nurodytas
medžiojimas (vienas iš laukinių gyvūnų paėmimo iš jų buveinių
būdų). Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje medžiojimas
apibrėžiamas kaip "veikla, kurios tikslas - paimti laisvėje
gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus, juos sekant, tykojant,
persekiojant, šaudant arba gaudant". Pagal šio įstatymo 2
straipsnio 9 dalį medžiojamieji gyvūnai - tai "laukiniai
gyvūnai, kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje
taisyklėse yra priskirti medžiojamiesiems dėl savo vertės ir
atsižvelgiant į šalies medžioklės tradicijas". Medžioti
leidžiama tik asmenims, turintiems medžiotojo bilietą ar
analogišką užsienio valstybėse išduotą dokumentą bei kitus
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių
nustatytus dokumentus (Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m.
gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 1 dalis). Medžiojimą
turėjo reglamentuoti Vyriausybės tvirtinami Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatai, Aplinkos ministerijos tvirtinamos
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės bei kiti
teisės aktai (Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11
d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis). Laukinės gyvūnijos
įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 12 straipsnyje
numatyta galimybė nustatyti laukinės gyvūnijos išteklių
naudojimo saugomose teritorijose apribojimus ir draudimus.
Laukinės gyvūnijos įstatymas (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija) buvo keičiamas Seimo 2002 m. rugsėjo 19 d. priimtu
Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4, 10 ir 13
straipsnių pakeitimo įstatymu, Seimo 2003 m. birželio 10 d.
priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 4, 8,
10 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymu ir Seimo 2005 m.
balandžio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos
įstatymo 2, 9, 10, 11, 14 ir 20 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymu. Pirmuoju iš šių įstatymų, įsigaliojusiu
2002 m. spalio 4 d., buvo pakeista Laukinės gyvūnijos įstatymo
(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalis;
Laukinės gyvūnijos įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija)
13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad medžiojimą
reglamentuoja Medžioklės įstatymas, Aplinkos ministerijos
tvirtinamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje
taisyklės bei kiti teisės aktai; taigi šitaip pakeistoje
Laukinės gyvūnijos įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. redakcija)
13 straipsnio 3 dalyje jau nėra numatyta, kad Vyriausybė turėtų
patvirtinti Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatus.
17. Vyriausybė 2002 m. liepos 15 d. priėmė nutarimą Nr.
1132 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14
d. nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatų patvirtinimo" pakeitimo", kuriuo pakeitė kai kuriuos
Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425 "Dėl
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo"
patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų punktus
(su vėlesniais pakeitimais) ir nustatė laikiną - iki 2002 m.
spalio 1 d. - atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (1, 3
punktai), o 5 punktu pripažino nuo 2002 m. spalio 1 d.
netekusiu galios Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimą
Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" (su vėlesniais pakeitimais). Vyriausybės 2002 m.
liepos 15 d. nutarimas Nr. 1132 "Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 "Dėl
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo"
pakeitimo" įsigaliojo 2002 m. liepos 20 d.
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų 23 punkte (2002
m. liepos 15 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad
Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai
teisę medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose suteikia
Aplinkos ministerijos patvirtintų Medžioklės Lietuvos
Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka išduodami
leidimus naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius
medžioklei, kad šie leidimai išduodami medžioklės plotų
nuomininkams, miškų urėdijoms (komercinės medžioklės plotuose)
arba medžioklės plotų savininkams, taip pat kad leidimas
naudoti laisvėje gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei
konkrečiuose medžioklės plotuose gali būti išduodamas tik
vienam medžioklės plotų naudotojui. Vyriausybės 2002 m. liepos
15 d. nutarimo Nr. 1132 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės
Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo" pakeitimo" 2
punkte buvo nustatyta, kad "leidimai naudoti laisvėje
gyvenančios gyvūnijos išteklius medžioklei medžioklės plotų
nuomininkams turi būti išduodami atsižvelgiant į jų
išsinuomotus medžioklės plotus, kurių nuomos sutartys
įregistruotos Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos
departamentų rajonų agentūrose iki šio nutarimo įsigaliojimo";
buvo nustatyta, kad šis punktas galioja iki 2002 m. spalio 1 d.
(3 punktas).
18. Minėtas Laukinės gyvūnijos įstatymo 13 straipsnio 3
dalies pakeitimas (Seimo 2002 m. rugsėjo 19 d. priimtu Laukinės
gyvūnijos įstatymo 4, 10 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymu,
įsigaliojusiu 2002 m. spalio 4 d.), taip pat minėtas medžioklės
ir su ja susijusių santykių laikino teisinio reguliavimo
nustatymas bei Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr.
425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" (su vėlesniais pakeitimais) pripažinimas
netekusiu galios nuo 2002 m. spalio 1 d. (Vyriausybės 2002 m.
liepos 15 d. nutarimu Nr. 1132 "Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 425 "Dėl
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo"
pakeitimo") sietini su Seimo 2002 m. birželio 20 d. priimto
Medžioklės įstatymo įsigaliojimu 2002 m. spalio 1 d. (išskyrus
nurodytas išimtis).
19. Apibendrinant medžioklės ir su ja susijusių santykių
teisinį reguliavimą, įtvirtintą 1992-2002 m. galiojusiuose
įstatymuose ir Vyriausybės teisės aktuose (nuo Konstitucijos
įsigaliojimo iki Medžioklės įstatymo (daugumos jo nuostatų)
įsigaliojimo), konstatuotina:
19.1. Šiuose teisės aktuose laukinė gyvūnija buvo
traktuojama kaip vertybė, kurią būtina saugoti ir kurios
išteklius būtina naudoti racionaliai. Medžioklė buvo
traktuojama kaip viena iš priemonių užtikrinti laukinių gyvūnų
apsaugą ir racionalų naudojimą ir kartu kaip laisvalaikio
veikla. Medžioklės veikla buvo ribojama; valstybė (jos
institucijos), taip pat savivaldybių institucijos turėjo
įgaliojimus šią veiklą kontroliuoti. Už neteisėtą medžiojimą,
kitus įstatymuose nurodytus medžioklės tvarkos pažeidimus
įstatymuose buvo nustatyta atsakomybė.
19.2. Aptariamuoju laikotarpiu medžioklės ir su ja
susijusius santykius iš esmės reguliavo poįstatyminiai teisės
aktai, inter alia Vyriausybės nutarimai. Įstatymai šiuos
santykius reguliavo tik kai kuriais aspektais.
19.3. Pažymėtina, kad nors kai kuriuose tuo laikotarpiu
(ar tam tikrose jo atkarpose) galiojusiuose įstatymuose ir
Vyriausybės teisės aktuose, reguliavusiuose santykius,
susijusius su laukinės gyvūnijos (taip pat ir medžiojamosios
faunos) naudojimu, nebuvo expressis verbis nustatyta, ar
laukiniai gyvūnai (taip pat ir medžiojamoji fauna) kam nors
priklauso arba gali priklausyti nuosavybės teise, o jeigu
priklauso, tai kam, visas aptariamojo laikotarpio teisės
aktuose, reguliavusiuose medžioklės ir su ja susijusius
santykius, nustatytas teisinis reguliavimas buvo grindžiamas
principine nuostata, kad laukinė gyvūnija (įskaitant
medžiojamąją fauną) yra valstybės nuosavybė. Šiame kontekste
paminėtina, kad ir aptariamojo laikotarpio pradžioje (1992 m.
lapkritis), ir jo pabaigoje (2002 m. rugsėjis) galiojusiuose
įstatymuose expressis verbis buvo įtvirtinta valstybinė
laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų (įskaitant medžiojamąją
fauną) nuosavybė. Be to, pagal to laikotarpio teisės aktus
laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai (įskaitant medžiojamąją
fauną) negalėjo nuosavybės teise priklausyti jokiam kitam
juridiniam ar fiziniam asmeniui, tik valstybei.
19.4. Aptariamuoju laikotarpiu galiojusiuose teisės
aktuose medžiojimo teisė buvo siejama su žemės, miškų, vandens
telkinių (kuriuose buvo formuojami medžioklės plotai)
nuosavybės teise; savininkui priklausančioje žemėje medžioti
buvo galima tik savininkui sutinkant; nesant tokio sutikimo
(neturint vadinamąja medžioklės plotų nuomos sutartimi
perleistos teisės naudotis medžioklės plotais), medžioti
kitiems asmenims priklausančiuose medžioklės plotuose buvo
uždrausta. Kartu konstatuotina, kad tam tikrais atžvilgiais
medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas
kurį laiką dar buvo nutolęs nuo autentiškos Lietuvoje
susiklosčiusios ir jos teisės aktuose įtvirtintos (tačiau
sovietų valdžios paneigtos) medžioklės tradicijos, pagal kurią
medžioklės plotus galėjo sudaryti patys savininkai iš savo
žemių, o valstybės institucijos juos galėjo sudaryti tik iš
valstybinių žemių, miškų ir vandenų, bet prie šios tradicijos
buvo pamažu grįžtama. Antai aptariamojo laikotarpio pradžioje
privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai
turėjo teisę nuomoti medžioklės plotus medžiotojų
organizacijoms (juridinio asmens statusą turintiems medžiotojų
būreliams arba klubams) ir kitiems naudotojams, paprastai
nekeičiant "seniai susiformavusių" medžioklės ūkio vienetų ribų
ir pirmenybę teikiant medžiotojų kolektyvams, tuose plotuose
medžiojusiems "ilgą laiką"; tačiau patys žemės sklypų, miškų,
vandens telkinių savininkai jiems priklausančiuose
neišnuomotuose medžioklės plotuose galėjo medžioti tik
smulkiąją fauną. Situacija pasikeitė įsigaliojus Vyriausybės
2000 m. balandžio 14 d. nutarimui Nr. 425 "Dėl Medžioklės
Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo", kuriuo buvo
patvirtinti nauji Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatai
(galioję (su vėlesniais pakeitimais) iki 2002 m. spalio 1 d.):
teisinis reguliavimas imtas grįsti nuostatomis, kad
medžiojamųjų gyvūnų naudojimo tam tikrame žemės plote teisė
priklauso šios žemės savininkui ir kad žemės savininkas gali
medžiojamųjų gyvūnų naudojimo teise naudotis pats, perleisti ją
kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal medžioklės
plotų nuomos sutartį arba ja nesinaudoti. Taigi buvo atsisakyta
principo, kad teisę nuomoti (iš savininko) medžioklės plotus
turėjo tik medžiotojų būreliai arba klubai, t. y. medžiotojų
organizacijos.
Taigi aptariamojo laikotarpio pabaigoje medžioklės plotai
pagal nuomos sutartis buvo nuomojami iš žemės savininkų ar
valstybės arba savininkas galėjo juos sudaryti nuosavoje
žemėje. Savininkai jiems nuosavybės teise priklausančioje
žemėje, jeigu jos neišnuomojo medžioklei kitiems asmenims,
turėjo teisę medžioti smulkiąją fauną. Valstybinės žemės
valdytojai buvo įpareigoti išnuomoti valstybinėje žemėje
esančius medžioklės plotus ne trumpesniam kaip 10 metų
laikotarpiui, o privati žemė medžioklei galėjo būti nuomojama
šalių tarpusavio susitarimu, sudarant rašytinę medžioklės plotų
nuomos sutartį (taip pat ir trumpesniam negu 10 metų terminui).
Tad medžioklės plotų vienetai turėjo būti formuojami medžioklės
plotų nuomos sutarčių, tam tikram laikui sudarytų tarp
nuomotojo (žemės savininko ar valstybinės žemės valdytojo) ir
nuomininko, naudojančio žemę medžioklei (fizinio ar juridinio
asmens), pagrindu.
19.5. Aptariamuoju laikotarpiu teisės aktuose buvo
įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad medžioti buvo
leidžiama tik tam tikruose suformuotuose medžioklės plotų
vienetuose. Vyriausybė savo aktais nustatydavo medžioklės plotų
vienetų dydžius, kurie kito - jie buvo didinami (tačiau buvo
nustatomos ir bendros taisyklės išimtys, kai minimalaus
medžioklės ploto vieneto dydžio reikalavimas buvo netaikomas).
2000-2001 m. teisės aktuose buvo įtvirtinta galimybė formuoti
kolektyvinius medžioklės plotų vienetus, apimančius ne mažiau
kaip 1000 hektarų vientisų žemės plotų, ir individualius
medžioklės plotų vienetus, apimančius vientisus žemės plotų
vienetus nuo 100 iki 500 ha (išskyrus tą atvejį, kai medžioklės
plotų naudotojas yra šios žemės savininkas); teisę formuoti ir
registruoti individualius medžioklės plotų vienetus turėjo
vienas ar keli privatūs asmenys.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal tokį teisinį
reguliavimą tam tikri individualūs medžioklės plotų vienetai
buvo suformuoti, įregistruoti ir naudojami medžioklei.
Tačiau teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo suformuoti
ir įregistruoti (ir buvo pradėti naudoti medžioklei) minėti
individualūs medžioklės plotai, buvo pakeistas. Vienu
Vyriausybės nutarimu (priimtu 2000 m. balandžio 14 d.)
įtvirtinus privačių asmenų teisę formuoti kolektyvinius ir
individualius medžioklės plotų vienetus (jeigu medžioklės plotų
vienetai atitinka nustatytus ploto reikalavimus), netrukus kitu
Vyriausybės nutarimu (priimtu 2001 m. spalio 1 d.) buvo
paliktas tik vienas iš anksčiau nustatytų - 1000 hektarų -
medžioklės ploto vieneto minimalių dydžių ir buvo nustatyta,
kad medžioklės plotų naudotojai, nustatytąja tvarka suformavę
medžioklės plotų vienetus, mažesnius už šį minimalų dydį (1000
hektarų), gali tęsti medžiojimo veiklą šiuose plotuose iki 2003
m. balandžio 1 d., jeigu įstatymų nenumatyta kitaip. Minėta,
kad tai reiškė, jog medžiojimo veikla atitinkamuose medžioklės
plotuose iki nurodyto termino galėjo būti tęsiama tik jeigu
įstatymu nebus nustatytas kitoks (taip pat ir ankstesnis nei
2003 m. balandžio 1 d.) terminas.
19.6. Aptariamojo laikotarpio teisės aktuose buvo
įtvirtintas ir principas, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą
žemės savininkams turėjo atlyginti medžioklės plotų naudotojai,
jeigu savininkai neuždraudė medžioti jiems priklausančiuose
žemės sklypuose. Žemės savininkams atsisakius leisti medžioti
jiems priklausančiuose sklypuose, medžiojamųjų gyvūnų jiems
padaryta žala neturėjo būti atlyginama. Kita vertus, jeigu žalą
darančius medžiojamuosius gyvūnus medžioti buvo uždrausta
teisės aktais, šią žalą nustatytąja tvarka turėjo atlyginti
valstybė.
20. Apibendrinant medžioklės ir su ja susijusių santykių
teisinį reguliavimą, įtvirtintą aptariamuoju 1992-2002 m.
laikotarpiu, nagrinėjamos konstitucinės justicijos byloje
konstatuotina ir tai, kad to meto teisės aktai tam tikriems jų
reguliuojamų medžioklės santykių subjektams, pasinaudojusiems
šiuose teisės aktuose nustatytomis teisėmis - žemės, miškų,
vandens telkinių savininkams, galiojusių teisės aktų pagrindu
suformavusiems individualius medžioklės plotų vienetus arba
sudariusiems medžioklės plotų nuomos sutartis, kuriomis kitiems
asmenims (naudotojams) buvo medžioklei išnuomoti žemės sklypai,
miškai, vandens telkiniai, taip pat asmenims, pagal tokias
sutartis įgijusiems teisę naudoti medžioklės plotus, sukūrė tam
tikrus lūkesčius.
20.1. Privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkai,
pagal galiojusius teisės aktus sudarę medžioklės plotų nuomos
sutartis su kitais asmenimis (šių plotų naudotojais), galėjo
pagrįstai tikėtis, kad šios sutartys bus vykdomos visą jose
numatytą laiką ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių
priemonių, užkertančių kelią nuomininkams vykdyti savo pareigas
pagal šias sutartis.
20.2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pagal galiojusius
teisės aktus išsinuomoję medžiojimui skirtus žemę, miškus,
vandens telkinius (medžioklės plotų naudotojai), galėjo
pagrįstai tikėtis, kad visą šiose sutartyse nustatytą laiką
jose nustatytomis sąlygomis jie galės naudoti medžiojimui
išsinuomotą žemę, miškus, vandens telkinius ir kad valstybė
(jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią
jiems naudotis savo teisėmis, numatytomis minėtose sutartyse.
20.3. Asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę
individualius medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai
tikėtis galėsią šiuos medžioklės plotų vienetus naudoti
medžioklei tol, kol atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių,
dėl kurių tolesnis šių medžioklės plotų vienetų naudojimas
medžioklei pagrįstai taptų negalimas. Šis lūkestis kilo iš
Vyriausybės teisės akto - Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d.
nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" (kuriuo buvo patvirtinti nauji Medžioklės
Lietuvos Respublikoje nuostatai) - ir iš tos aplinkybės, kad
minėti asmenys pasinaudojo pagal šį teisės aktą įgyta teise
suformuoti ir įregistruoti individualius medžioklės plotų
vienetus.
VI
1. Minėta, kad Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė
Medžioklės įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis)
įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. Kai kurie Medžioklės įstatymo
straipsniai (jų dalys, punktai) buvo pakeisti Seimo 2003 m.
birželio 10 d. priimtu Medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18
straipsnių pakeitimo įstatymu.
Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo
7 straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama <...> žemės
sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai
uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka", 8 straipsnio 1 dalies nuostata "Medžioklės
plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų
medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės
plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir
mokymo tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio
ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose", 13
straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios žemės sklypo
savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta
tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės
plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" ir 18 straipsnio 7
dalies nuostata "Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala
neatlyginama, jeigu ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų
savininkas šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka
uždraudė medžioti" nebuvo pakeistos.
2. Minėta, kad 1992-2002 m. (nuo Konstitucijos
įsigaliojimo iki Medžioklės įstatymo (daugumos jo nuostatų)
įsigaliojimo) medžioklės santykius iš esmės reguliavo
poįstatyminiai teisės aktai, inter alia Vyriausybės nutarimai,
ir kad įstatymai šiuos santykius reguliavo tik kai kuriais
aspektais.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Medžioklės įstatymu buvo siekiama sistemingai reguliuoti
medžioklės bei su ja susijusius santykius ir sudaryti
įstatyminį pagrindą poįstatyminiuose teisės aktuose šių
santykių teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos
94 straipsnio 2 ir 7 punktai, kuriuose nustatyta, jog
Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat vykdo kitas pareigas,
kurias jai paveda Konstitucija ir kiti įstatymai,
interpretuotini ir kaip nustatantys Vyriausybės pareigą
pakeisti bei papildyti savo anksčiau priimtus aktus, kad jie
atitiktų vėliau priimtą įstatymą, arba panaikinti savo anksčiau
priimtus aktus, jeigu juose nustatytos teisės normos
prieštarauja įstatymo normoms (Konstitucinio Teismo 2000 m.
balandžio 5 d., 2001 m. gegužės 15 d. nutarimai).
Tad konstatuotina, kad įsigaliojus Medžioklės įstatymui
visi poįstatyminiai aktai (neišskiriant Vyriausybės nutarimų)
turėjo būti su juo suderinti, jam neprieštarauti.
3. Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio
2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, 18
straipsnio 7 dalies nuostatos yra sistemiškai susijusios su
kitomis Medžioklės įstatymo 7, 8, 13 ir 18 straipsnių
nuostatomis.
3.1. Medžioklės įstatymo 7 straipsnyje "Medžioklės plotai
ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama" nustatyta:
"1. Medžioklės plotais laikomos ir medžioti leidžiama
visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas šio
straipsnio 2 dalyje.
2. Medžioti draudžiama:
1) kapinėse, urbanizuotose teritorijose, valstybiniuose
rezervatuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ir biosferos
rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse ir kitose teritorijose,
kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai;
2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu
jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13
straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka;
3) kitose teritorijose, kuriose atsižvelgiant į vietos
sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos,
sudarančios medžioklės plotų vienetus šio Įstatymo 8
straipsnyje nustatyta tvarka.
3. Medžiojamųjų gyvūnų gausa šio straipsnio 2 dalyje
išvardytose teritorijose reguliuojama Aplinkos ministerijos
nustatyta tvarka. Jeigu iškyla medžiojamųjų gyvūnų platinamų
užkrečiamųjų ligų pavojus ir privalomi nurodymai dėl šių gyvūnų
gausos reguliavimo yra vykdytini žemės sklype, kuriame jo
savininkas uždraudė medžioti, šių nurodymų įgyvendinimą
organizuoja žemės sklypo savininkas."
3.2. Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje "Medžioklės plotų
vienetų sudarymas ir jų ribų keitimas" nustatyta:
"1. Medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos
keičiamos vadovaujantis medžioklėtvarkos principais,
užtikrinant racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą,
tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų
medžiojimą, taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų
gyvūnų daromos žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams.
Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha
vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni
medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos
siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai
sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės
tvenkinių teritorijose. Medžioklės plotų vieneto vientisumo
kriterijus ir reikalavimus medžioklės plotų vienetų riboms
nustatyti tvirtina Aplinkos ministerija, vadovaudamasi šiais
principais:
1) medžioklės plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis
gamtinėmis arba dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje,
tačiau negali būti nustatomos pamiške;
2) keliai, geležinkelių ruožai, elektros perdavimo
linijos, natūralūs bei dirbtiniai vandens srautai ir kiti
panašūs objektai, jeigu jų forma, dydis bei statiniai ar
įrenginiai juose netrukdo organizuoti medžioklės, nesuardo
medžioklės plotų vienetų vientisumo, tačiau negali būti laikomi
išilgine jungtimi tarp atskirų nutolusių medžioklės plotų
vieneto dalių.
2. Medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos
keičiamos šiais atvejais:
1) kai jie sudaromi medžioklės plotuose, kuriuose pagal
šio Įstatymo reikalavimus nėra sudarytų medžioklės plotų
vienetų arba kuriuos egzistuojančių medžioklės plotų naudotojai
atsisakė naudoti;
2) egzistuojančius medžioklės plotų vienetus padalijant
arba juos sujungiant, kai toks sudarymas atliekamas medžioklės
plotų naudotojų susitarimu, šio straipsnio 1 dalyje nustatytais
tikslais;
3) kai medžioklės plotų vieneto ribas arba teritorijas,
kuriose leidžiama medžioti, būtina patikslinti, įsteigus pagal
Saugomų teritorijų įstatymą naujas saugomas teritorijas arba
pakeitus esamų saugomų teritorijų, kuriose medžioti draudžiama,
ribas;
4) kai gaunamas atitinkamas medžioklėtvarkos projekto
rengėjų siūlymas.
3. Medžioklės plotų vienetų sudarymo ir jų ribų pakeitimo
projektus kiekvienoje savivaldybėje rengia šios savivaldybės
mero sudaryta komisija, susidedanti iš savivaldybės
administracijos, aplinkos apsaugos, žemėtvarkos, valstybinių
miškus prižiūrinčių institucijų, medžiotojų visuomeninių
organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius, žemės
ir miško savininkų savivaldos organizacijų atstovų. Komisijos
medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti
nuostatus tvirtina Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos.
4. Medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo
etapai:
1) pasiūlymo medžioklės plotų vienetui sudaryti ar jo
riboms pakeisti pateikimas;
2) teisinės informacijos surinkimas ir grafinių bei
ekologinių duomenų apie siūlomą sudaryti arba pakeisti
medžioklės plotų vienetą parengimas;
3) informacijos apie parengtą preliminarų medžioklės plotų
vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo projektą paskelbimas
šalies bei vietinėje spaudoje;
4) medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo
projekto tvirtinimas.
5. Pasiūlymus medžioklės plotų vienetams sudaryti ar jų
riboms pakeisti šio straipsnio 3 dalyje nurodytai komisijai
teikia:
1) Aplinkos ministerija arba jos įgaliotos institucijos -
dėl mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetų ir profesionalios
medžioklės plotų vienetų bei dėl bendrojo naudojimo medžioklės
plotų vienetų, jeigu yra gautas atitinkamas medžioklėtvarkos
projekto rengėjų siūlymas;
2) Žemės ūkio ministerija arba jos įgaliotos institucijos
- dėl medžioklės plotų vienetų žuvininkystės tvenkinių
teritorijoje;
3) fiziniai ir juridiniai asmenys - dėl bendrojo naudojimo
medžioklės plotų vienetų.
6. Medžioklės plotų vienetai gali būti sudaromi ir jų
ribos keičiamos šio straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos
iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti šio
straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.
7. Profesionalios medžioklės plotų vienetai bei mokslo ir
mokymo medžioklės plotų vienetai sudaromi teritorijose, kuriose
valstybinė žemė sudaro daugiau kaip 50 procentų, ir kitose
teritorijose, būtinose keliamiems tikslams įgyvendinti
medžioklėtvarkos požiūriu.
8. Žuvininkystės tvenkiniams, kuriuose medžioklė plėtojama
ribotai, priskiriami pramoniniai žuvininkystės tvenkiniai,
kurių teritorijų sąrašą bei plotus tvirtina Lietuvos
Respublikos Vyriausybė, taip pat kiti žuvininkystės tvenkiniai,
kurių vientisas plotas ne mažesnis kaip 150 ha. Šiose
teritorijose Žemės ūkio ministerijos siūlymu gali būti sudaromi
specialūs medžioklės plotų vienetai, kuriuose žuvininkystės
tvenkinių naudotojai Medžioklės Lietuvos Respublikos
teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka reguliuoja žuvilesių
paukščių gausą ir medžioja smulkiuosius medžiojamuosius
gyvūnus.
9. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija, parengusi
preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų
pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei vietinėje
spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio Įstatymo 13
straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos savivaldybės
komisijai raštu gali pateikti reikalavimus, o kiti
suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys - siūlymus dėl
medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo
projekto. Tokie rašytiniai siūlymai ir reikalavimai pateikiami
šio straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai tiesiogiai arba per
seniūnijas, kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems
asmenims priklausantys žemės sklypai. Pasikeitus žemės sklypo
savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per
seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po
nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
Teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio Įstatymo 13
straipsnio 2 dalį iki šiuos reikalavimus nustatančių asmenų
nurodyto termino, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija
pažymi medžioklės plotų vieneto plane. Mokesčiai už
medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą medžioklės plotų vienete
mažinami proporcingai tokių teritorijų dydžiui, tačiau šių
apribojimų nustatymas nesuardo medžioklės plotų vienetų
vientisumo.
10. Pasibaigus šio straipsnio 9 dalyje nustatytam
terminui, komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų
riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus
ir įvertinusi, kad jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje
numatytus reikalavimus, priima sprendimą, ar tikslinga
atsižvelgti į gautus siūlymus, prireikus koreguoja medžioklės
plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projektą, ir per 1
mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities
viršininkui. Neatsiejamos tvirtinamo medžioklės plotų vieneto
sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto dalys yra medžioklės
plotų vieneto planas su pažymėtomis teritorijomis, kuriose
leidžiama medžioti ir kuriose medžioklė yra uždrausta, bei
priedas apie medžioklės plotų dydį bei pasiskirstymą pagal
tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi ir veistis.
11. Medžioklės plotų vienetų, siūlomų sudaryti daugiau
kaip vienos savivaldybės teritorijoje, sudarymo projektai
rengiami kartu su kitų savivaldybių atitinkamomis komisijomis.
Jeigu medžioklės plotų vieneto ribos peržengia vienos
apskrities ribas, tokio medžioklės plotų vieneto sudarymo
projektas turi būti patvirtintas ir tose apskrityse, į kurių
teritoriją jis įsiterpia."
3.3. Medžioklės įstatymo 13 straipsnyje "Žemės sklypų
savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų
sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose"
nustatyta:
"1. Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo
bilietą, turi teisę, susitaręs su medžioklės plotų naudotojais,
šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje
taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės plotų
naudotojais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į
kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės
sklypas.
2. Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio
Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti
arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę
uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės
metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala.
Medžioklės plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projekto
rengimo atveju apie tai jis privalo raštu pranešti šio Įstatymo
8 straipsnio nustatyta tvarka veikiančiai komisijai per šio
Įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą.
3. Žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose
medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis
kaip 1000 ha, savininkas gali pateikti šio Įstatymo 8
straipsnyje numatytai komisijai prašymą, kad šie sklypai būtų
pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu šio Įstatymo
8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Jeigu žemės
sklypai pripažįstami medžioklės plotų vienetu ir tokio
medžioklės plotų vieneto sudarymas nesuardo gretimų medžioklės
plotų vienetų, ir jų savininkui pagal 10 straipsnio 1 dalies
reikalavimus gali būti išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų
gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, medžioklės plotų
vieneto sudarymo projektas sudaromas ir patvirtinamas
vadovaujantis šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka, o
leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų
vienete išduodamas be 10 straipsnio 2 dalyje numatyto
konkurso."
3.4. Medžioklės įstatymo 18 straipsnyje "Medžiojamųjų
gyvūnų padarytos žalos atlyginimas" buvo nustatyta:
"1. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą
žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams,
valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse
nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba
valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos,
jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos,
nukentėjusio asmens tyčios ir kitų Civilinio kodekso 6.253
straipsnyje nurodytų veiksmų.
2. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą
pagal Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą
Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir
miškui apskaičiavimo metodiką apskaičiuoja atitinkamos
savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.
3. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą
žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra
uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl
žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo
atlygina medžioklės plotų naudotojas šiais atvejais, kai:
1) žalos žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos
įrenginiams padaro kanopiniai žvėrys ar bebrai, jeigu juos
medžioti nėra uždrausta ištisus metus;
2) kanopiniai žvėrys ar bebrai padaro žalos miškui, jeigu
juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus ir jeigu pagal
Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų patvirtintą Medžiojamųjų
gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui
apskaičiavimo metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei
žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršija 20
procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų
perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų
ir jeigu neįvykdomi žvėrių, kurių sumedžiojimas yra
limituojamas, sumedžiojimo limitai.
4. Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir
Savivaldybės gamtos apsaugos fondo nuostatų nustatyta tvarka
valstybės vardu šiuose teisės aktuose nurodytos institucijos
atlygina laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą
žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra
uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams,
kai pakenkdami žemės ūkio pasėliams, miškui ir hidrotechnikos
įrenginiams ją padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti
yra uždrausta ištisus metus.
5. Žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra
uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie
laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą
nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau
kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami
rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo. Seniūnijos
seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią
dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas
organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos
pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7
dienoms.
6. Lėšos už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų
padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos
dydžio apskaičiavimo dienos. Šalis, nesutinkanti su
apskaičiuotu žalos dydžiu, turi teisę Administracinių bylų
teisenos įstatymo nustatyta tvarka nuostolių skaičiavimo
komisijos sprendimą apskųsti teismui.
7. Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu
ji padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio
Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė
medžioti.
8. Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala žemės sklypų
savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių žemės ūkio
pasėliams buvo padaryta žalos, atlyginama, jeigu žemės ūkio
pasėlių savininkas augina pasėlius pagal agrotechninius
reikalavimus ir vykdo pasėlių apsaugojimo nuo medžiojamųjų
gyvūnų daromos žalos priemones, patvirtintas Medžiojamųjų
gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui
apskaičiavimo metodikoje."
Seimo 2003 m. birželio 10 d. priimto ir 2004 m. sausio 1
d. įsigaliojusio Medžioklės įstatymo 6, 12 ir 18 straipsnių
pakeitimo įstatymo 3 straipsniu pakeitus Medžioklės įstatymo 18
straipsnio 4 dalį (2002 m. birželio 20 d. redakcija), ši dalis
buvo išdėstyta taip:
"Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir
Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos
įstatymo nustatyta tvarka valstybės vardu šiuose teisės aktuose
nurodytos institucijos atlygina laisvėje gyvenančių
medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens
telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams,
valdytojams ir naudotojams, kai pakenkdami žemės ūkio
pasėliams, miškui ir hidrotechnikos įrenginiams ją padarė
medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti yra uždrausta ištisus
metus."
4. Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl
draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir
medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo yra susijusios
ir su kituose Medžioklės įstatymo straipsniuose išdėstytomis
nuostatomis, įvairiais aspektais reglamentuojančiomis
medžioklės ir su ja susijusius santykius, konkrečiai su
nuostatomis, įtvirtinančiomis medžiojamųjų gyvūnų sampratą ir
nustatančiomis jų teisinį statusą (inter alia jų santykį su
nuosavybės institutu), medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo
teisę, įtvirtinančiomis medžioklės plotų vienetų sampratą,
nustatančiomis medžioklės plotų naudotojų teises ir pareigas,
taip pat žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose, savininkų
teises ir kt.
4.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė
apibrėžiama kaip "medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus
naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę
reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į
ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies
medžioklės kultūros tradicijas"; šio straipsnio 9 dalyje
medžiojimas apibrėžiamas kaip "laukinės gyvūnijos išteklių
naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių
medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant,
persekiojant, šaudant arba gaudant"; šio straipsnio 7 dalyje
medžiojamieji gyvūnai apibrėžiami kaip "laukiniai gyvūnai,
kurie Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse
yra priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir
asmeniniais tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į
šalies medžioklės kultūros tradicijas".
Medžioklės įstatymo 3 straipsnyje inter alia nustatyta,
kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise
priklauso valstybei (1 dalis), kad laisvėje esantys
medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis šio įstatymo ir kitų
teisės aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar
nušovusio medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, išskyrus
medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso
medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui (2 dalis), taip pat
kad nelaisvėje laikomi medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise
priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui (3
dalis).
Kita vertus, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį
medžiojamieji gyvūnai yra ribotos civilinės apyvartos objektai.
4.2. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 7
dalį medžiojamieji gyvūnai yra laukiniai gyvūnai, kurie "yra
priskirti medžiojamiesiems dėl visuomeniniais ir asmeniniais
tikslais grindžiamos vertės ir atsižvelgiant į šalies
medžioklės kultūros tradicijas", o pagal Laukinės gyvūnijos
įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 1
dalies 1 punktą medžiojimas yra viena iš laukinės gyvūnijos
išteklių naudojimo rūšių. Medžioklės įstatyme įtvirtinta
medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė apima inter alia
teisę medžioti (arba medžiojimo teisę), įtvirtintą ir iki
Medžioklės įstatymo įsigaliojimo galiojusiuose teisės aktuose.
Pagal Medžioklės įstatymą teisę naudoti laisvėje esančių
medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos
regionų aplinkos apsaugos departamentai išduodami leidimą
naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete
(4 straipsnio 1 dalis). Sodybose ir negyvenamuose pastatuose
bei jų priklausiniuose šių objektų savininkai, valdytojai ir
naudotojai turi teisę, nepaisydami Medžioklės Lietuvos
Respublikos teritorijoje taisyklėse nustatytų medžioklės
terminų, naudodami šiose taisyklėse numatytas leistinas gaudymo
priemones gaudyti bei pasiimti tų rūšių plėšriuosius
medžiojamuosius žvėris ir varninius paukščius, kuriems minėtose
taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas; ši
veikla nelaikoma medžiojimu, ir ją vykdantis asmuo neprivalo
būti medžiotojas (4 straipsnio 3 dalis).
Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame
medžioklės plotų vienete Lietuvos ir užsienio fiziniams ir
juridiniams asmenims, atitinkantiems Medžioklės įstatyme
nustatytus reikalavimus, išduoda Aplinkos ministerijos regionų
aplinkos apsaugos departamentai, Aplinkos ministerijos
nustatyta tvarka organizuodami leidimo naudoti medžiojamųjų
gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimo konkursą
(išskyrus nurodytus atvejus) (10 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų
vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne
trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui (10 straipsnio 3 dalis).
Pasibaigus leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius
medžioklės plotų vienete laikotarpiui, kuriam jis buvo
išduotas, jeigu šio leidimo gavėjas tinkamai vykdė visas jame
nustatytas sąlygas ir pasibaigus šio leidimo galiojimui per 2
mėnesius pateikė prašymą pratęsti jo galiojimo laiką, šis
leidimas pratęsiamas (10 straipsnio 5 dalis). Medžioklės
įstatymo 11 straipsnyje yra numatyti leidimo naudoti
medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete
galiojimo pasibaigimo pagrindai (1 dalis), taip pat leidimo
naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete
panaikinimo pagrindai (2 dalis).
5. Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo nuostatos dėl
draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir
medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo yra susijusios
ir su Medžioklės įstatymo nuostatomis, skirtomis užtikrinti
perėjimą nuo ankstesniu teisiniu reguliavimu grindžiamų
medžioklės ir su ja susijusių santykių prie Medžioklės įstatymu
nustatytu teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja
susijusių santykių. Šios nuostatos išdėstytos Medžioklės
įstatymo 22 ir 23 straipsniuose.
5.1. Medžioklės įstatymo 22 straipsnyje "Šio Įstatymo 8 ir
10 straipsnių įgyvendinimas" nustatyta:
"1. Šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija
medžioklės plotų vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti
nurodytu būdu kiekvienoje savivaldybėje turi būti sudaryta ne
vėliau kaip per 2 mėnesius nuo Šio Įstatymo įsigaliojimo.
2. Medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus
iki šio Įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos nepažeisdami
teisės aktų reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikia
prašymus šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodytai
komisijai, ir jų naudojami medžioklės plotai pripažįstami
medžioklės plotų vienetais bei leidimai naudoti juose
medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami laikantis medžioklės
plotų naudojimo tęstinumo, vadovaujantis šiame straipsnyje
nustatyta tvarka.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų
naudotojai kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti:
1) Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta
tvarka įregistruotas medžioklės plotų nuomos sutartis,
sudarytas su žemės sklypų savininkais ir valdytojais iki
Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo
(2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų
schemomis;
2) medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, skyrimą
patvirtinančius dokumentus (tik profesionalios medžioklės plotų
ir mokslo ir mokymo medžioklės plotų atveju);
3) rašytinius medžioklės plotų ribų suderinimo su visais
gretimų medžioklės plotų naudotojais protokolus, jeigu jie buvo
surašyti, pagal kuriuos patvirtinamos faktiškos medžioklės
plotų vienetų ribos, arba remdamiesi šiais protokolais
besiribojančių medžioklės plotų naudotojai koreguoja medžioklės
plotų ribas siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje
nustatytų tikslų;
4) kitus dokumentus, patvirtinančius teisėtą medžioklės
plotų naudojimą.
4. Šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija,
priimdama sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų
įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nėra pateiktų šio
straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų arba jie yra ne
visi, atsižvelgia į šio straipsnio 3 dalies 3 punkte
nurodytuose dokumentuose pateiktus siūlymus arba nustato
medžioklės plotų vieneto ribas, atsižvelgdama į šio Įstatymo 8
straipsnio 1dalyje nustatytus tikslus.
5. Medžioklės plotų, naudotų iki šio Įstatymo įsigaliojimo
pagal šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus ir
atitinkančių šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus
reikalavimus, ribos yra nekeistinos, išskyrus atvejus, kai
besiribojančių medžioklės plotų vienetų naudotojai rašytiniu
medžioklės plotų ribų suderinimo protokolu prašo nustatyti
kitokias ribas, siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje
nustatytų tikslų.
6. Medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su
gretimų medžioklės plotų naudotojais gali susitarti dėl
medžioklės plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų
sujungimo, įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte
numatytu dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą šio Įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų
pripažinimo medžioklės plotų vienetu. Nesusitarus dėl
medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki
2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų
vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija.
7. Iki tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti
medžioklės plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą,
privaloma laikytis šio Įstatymo 8 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse
nustatytų sąlygų.
8. Medžioklės plotuose, dėl kurių įtraukimo į medžioklės
plotų vienetus nepateikiami šio straipsnio 2 dalyje nurodyti
prašymai iki 2003 m. balandžio 1 d., medžioklės plotų vienetai
sudaromi arba šie plotai prie kitų sudarytų medžioklės plotų
vienetų prijungiami šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta
tvarka.
9. Medžioklės plotų naudotojams, kurių medžioklės plotai
šiame straipsnyje nustatyta tvarka buvo pripažinti medžioklės
plotų vienetais, leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius
šiuose vienetuose išduodami be šio Įstatymo 10 straipsnio 2
dalyje numatyto konkurso."
5.2. Medžioklės įstatymo 23 straipsnyje "Pasiūlymai
Lietuvos Respublikos Vyriausybei" nustatyta: "Lietuvos
Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į šio Įstatymo ir kai
kurių jo straipsnių įsigaliojimo terminus, parengia ir
patvirtina šiam Įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės
aktus."
6. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamos Medžioklės
įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina
išsiaiškinti, koks medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi
ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelis yra
įtvirtintas Medžioklės įstatyme.
7. Minėta, kad Medžioklės įstatyme medžioklė traktuojama
kaip "medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas
vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę
reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į
ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies
medžioklės kultūros tradicijas" (2 straipsnio 8 dalis). Be
"medžioklės" sąvokos, Medžioklės įstatyme yra vartojama ir
"medžiojimo" sąvoka: medžiojimas apibrėžiamas kaip "laukinės
gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti
laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus
sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant" (2
straipsnio 9 dalis).
Taigi pagal Medžioklės įstatymą medžiojimas yra vienas iš
medžioklės instituto elementų; Medžioklės įstatyme vartojama
"medžioklės" sąvoka apima ir šiame įstatyme vartojamą
"medžiojimo" sąvoką.
8. Pagal Medžioklės įstatymą medžioklė yra planuojama ir
organizuojama medžioklės plotų vienetuose. Medžioklės įstatyme
medžioklės plotų vienetas apibrėžiamas kaip "vientisa
medžioklės plotų teritorija, kuri sudaryta vadovaujantis
medžioklėtvarkos principais šio Įstatymo nustatyta tvarka ir
kurioje planuojamas ir organizuojamas medžiojamųjų gyvūnų
išteklių naudojimas" (2 straipsnio 14 dalis). Taigi į
medžioklės plotų vienetus gali būti įtraukiamos tik tos
teritorijos, kurios pagal Medžioklės įstatymą yra medžioklės
plotai. Medžioklės įstatyme medžioklės plotai (iš kurių
sudaromi medžioklės plotų vienetai) apibrėžiami kaip "žemės,
miškų ir vandens telkinių plotai, kuriuose Įstatymo nustatyta
tvarka gali būti medžiojama" (2 straipsnio 11 dalis).
8.1. Medžioklės įstatymo 7 straipsnio "Medžioklės plotai
ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama" 1 dalyje
nustatyta, kad "medžioklės plotais laikomos ir medžioti
leidžiama visose teritorijose, išskyrus teritorijas, nurodytas
šio straipsnio 2 dalyje", kurioje yra nurodytos teritorijos,
kuriose medžioti draudžiama. Tad medžioklės plotai yra
apibūdinti ne pozityviai, bet negatyviai: "medžioklės ploto"
sąvoka apima bet kurią šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje
nenurodytą teritoriją (žemės, miškų ar vandens telkinių plotą),
kurioje nėra draudžiama medžioti. Medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad medžioti draudžiama: 1)
kapinėse, urbanizuotose teritorijose, valstybiniuose
rezervatuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ir biosferos
rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse ir kitose teritorijose,
kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai; 2)
žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų
savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13
straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka; 3) kitose teritorijose,
kuriose atsižvelgiant į vietos sąlygas negali būti medžiojama
ir kurias nustato institucijos, sudarančios medžioklės plotų
vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka.
Konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2
dalies 1 punkte nurodytos teritorijos (kapinės, urbanizuotos
teritorijos, valstybiniai rezervatai, esantys valstybiniuose
parkuose ir biosferos rezervatuose, rezervatinės apyrubės ir
kitos teritorijos, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir
kiti teisės aktai), taip pat šios dalies 3 punkte nurodytos
teritorijos (kitos teritorijos, kuriose atsižvelgiant į vietos
sąlygas negali būti medžiojama ir kurias nustato institucijos,
sudarančios medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8
straipsnyje nustatyta tvarka) nelaikytinos medžioklės plotais.
Kitaip vertintini Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2
dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, kurių savininkai
uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2
dalies nustatyta tvarka.
Medžioklės įstatymo 7 straipsnio pavadinimą "Medžioklės
plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra draudžiama"
aiškinant vien pažodžiui (taikant vien lingvistinį, verbalinį
teisės aiškinimo metodą) būtų galima teigti, esą šiame įstatyme
visos teritorijos į medžioklės plotus ir teritorijas, kuriose
medžioklė yra draudžiama, yra diferencijuojamos taip:
medžioklės plotai - tai visos teritorijos (žemės, miškų ir
vandens telkinių plotai), kuriose nėra draudžiama medžioti (t.
y. visos teritorijos, kurios nėra nurodytos Medžioklės įstatymo
7 straipsnio 2 dalyje), tuo tarpu teritorijos, kuriose yra
draudžiama medžioti (t. y. visos Medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalyje nurodytos teritorijos), nėra medžioklės
plotai. Taip būtų galima teigti ir vien pažodžiui aiškinant
Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą "medžioklės
plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose,
išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje".
Šitaip aiškinant Medžioklės įstatyme nustatytą teisinį
reguliavimą šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte
nurodyti žemės sklypai, kurių savininkai uždraudė medžioti
juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta
tvarka, neturėtų būti laikomi medžioklės plotais.
Kita vertus, minėtu būdu (vien pažodžiui, lingvistiškai)
aiškinant Medžioklės įstatymo 7 straipsnio pavadinimą
"Medžioklės plotai ir teritorijos, kuriose medžioklė yra
draudžiama" ir šio straipsnio 1 dalies nuostatą "medžioklės
plotais laikomos ir medžioti leidžiama visose teritorijose,
išskyrus teritorijas, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje" būtų
neatsižvelgiama į Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies
nuostatą "medžioti draudžiama: <...> 2) žemės sklypuose,
esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė
medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka". Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies
formuluotė "žemės sklypai, esantys medžioklės plotuose"
suponuoja tai, kad medžioklės plotais laikytini ir šios dalies
2 punkte nurodyti medžioklės plotuose esantys žemės sklypai,
kurių savininkai uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13
straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka. Šiame kontekste
paminėtina, kad privačios žemės sklypo savininkas pagal
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalį turi teisę uždrausti
medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu
žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala (apie tai per
nustatytą terminą raštu pranešęs atitinkamai komisijai).
Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti
žemės sklypai - tai tokie žemės sklypai, kuriuose Medžioklės
įstatymo nustatyta tvarka galėtų būti medžiojama, tačiau jų
savininkai, pasinaudoję Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2
dalyje nustatyta teise, uždraudė juose medžioti. Taigi
Medžioklės įstatyme numatytas privačios žemės sklypo savininko
uždraudimas medžioti jam priklausančiame žemės sklype
nereiškia, kad tas žemės sklypas jau nelaikytinas medžioklės
plotu - jame, jeigu savininkas nedraustų, Medžioklės įstatymo
nustatyta tvarka būtų galima medžioti. Šiuo atžvilgiu minėti
Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti
žemės sklypai atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje
pateiktą medžioklės plotų sąvokos apibrėžimą.
Konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2
dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, esantys medžioklės
plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka,
savo teisiniu režimu iš esmės skiriasi nuo šios dalies 1 punkte
nurodytų teritorijų (kapinių, urbanizuotų teritorijų,
valstybinių rezervatų, esančių valstybiniuose parkuose ir
biosferos rezervatuose, rezervatinių apyrubių ir kitų
teritorijų, kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti
teisės aktai) ir šios dalies 3 punkte nurodytų teritorijų (kitų
teritorijų, kuriose, atsižvelgiant į vietos sąlygas, negali
būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios
medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka).
Toks Medžioklės įstatymo 7 straipsnyje nustatytas teisinis
reguliavimas, kai viena Medžioklės įstatymo norma bandoma
aprėpti iš esmės skirtingas teisines kategorijas ir reguliuoti
iš esmės skirtingus santykius, yra prieštaringas ir
dviprasmiškas; jis yra taisytinas iš esmės.
8.2. Pabrėžtina, kad norint atskleisti Medžioklės įstatyme
įtvirtintą medžioklės plotų ir medžioklės plotų vienetų
sampratą, inter alia išaiškinti šio įstatymo 7 straipsnyje
nustatytą teisinį reguliavimą, nepakanka taikyti vien
lingvistinį, verbalinį teisės aiškinimo metodą, bet reikia
taikyti ir kitus teisės aiškinimo metodus, įskaitant
teleologinį ir sisteminį.
8.3. Teleologiškai aiškinant Medžioklės įstatyme (inter
alia 7 straipsnyje) įtvirtintą medžioklės plotų ir medžioklės
plotų vienetų sampratą turi būti atsižvelgiama į šiame įstatyme
nustatyto teisinio reguliavimo tikslus ir šio įstatymo
paskirtį, kuri, kaip minėta, pačiame šiame įstatyme yra
apibrėžiama taip: "<...> nustatyti visuomeninius santykius,
susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios
medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu"
(1 straipsnis).
Medžioklės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo
tikslus, šio įstatymo paskirtį įvairiais aspektais atskleidžia
įvairios jo nuostatos, inter alia reglamentuojančios medžioklės
plotų vienetų sudarymą ir medžioklėtvarkos projektų rengimą,
kaip antai: medžioklė - tai medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir
racionalus naudojimas inter alia atsižvelgiant į ekologines
medžioklės plotų sąlygas (2 straipsnio 8 dalis); medžioklės
plotų vienetų sudarymas - tai "teritorijos, kurioje fizinis ar
juridinis asmuo turėdamas leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų
išteklius medžioklės plotų vienete gali planuoti ir organizuoti
medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą bei medžiojamųjų gyvūnų
apsaugą, ploto ir ribų nustatymas" (2 straipsnio 15 dalis);
"medžioklės plotų vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos
vadovaujantis medžioklėtvarkos principais, užtikrinant
racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą
medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą,
taip pat kad būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos
žalos žmogaus ūkinės veiklos objektams" (8 straipsnio 1 dalis);
medžioklės plotų vieneto vientisumo kriterijus ir reikalavimus
medžioklės plotų vienetų riboms nustatyti tvirtina Aplinkos
ministerija, vadovaudamasi šiais principais: 1) medžioklės
plotų vienetų ribos turi eiti aiškiomis gamtinėmis arba
dirbtinėmis ribomis, gerai matomomis vietovėje, tačiau negali
būti nustatomos pamiške; 2) keliai, geležinkelių ruožai,
elektros perdavimo linijos, natūralūs bei dirbtiniai vandens
srautai ir kiti panašūs objektai, jeigu jų forma, dydis bei
statiniai ar įrenginiai juose netrukdo organizuoti medžioklės,
nesuardo medžioklės plotų vienetų vientisumo, tačiau negali
būti laikomi išilgine jungtimi tarp atskirų nutolusių
medžioklės plotų vieneto dalių (8 straipsnio 1 dalis); "visiems
šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka sudarytiems
medžioklės plotų vienetams ne rečiau kaip kas 10 metų turi būti
parengiami medžioklėtvarkos projektai, kuriuose, atlikus
medžioklės plotų bioekologinių sąlygų bei jų pokyčių tyrimą,
nustatoma: 1) pagrindinės medžiojamųjų gyvūnų išteklių
naudojimo sąlygos (didžiausias ir mažiausias leistinas
medžiojamųjų gyvūnų gausumas, privalomos įgyvendinti
biotechninės priemonės bei kitos sąlygos, būtinos išlaikyti
gyvybingas medžiojamųjų gyvūnų populiacijas bei išvengti
didelės šių gyvūnų daromos žalos žemės, miškų ir žuvininkystės
ūkiams, kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams); 2) siūlymai
pakeisti medžioklės plotų vienetų ribas, jeigu tai yra būtina
siekiant užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių
naudojimą bei atsižvelgiant į įvykusius teritorijos naudojimo
pokyčius" (9 straipsnio 1 dalis); ir kt.
Iš šių Medžioklės įstatymo nuostatų matyti, kad medžioklės
plotais ir medžioklės plotų vienetais, kaip Medžioklės įstatyme
įtvirtinto medžioklės planavimo ir organizavimo modelio
elementais, siekiama sudaryti prielaidas racionaliai valdyti
medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, užtikrinti jų gyvybingumą ir
apsaugą, racionaliai naudoti medžiojamuosius gyvūnus.
Taigi konstatuotina, kad šiuo - medžiojamųjų gyvūnų
populiacijų racionalaus valdymo ir medžiojamųjų gyvūnų
racionalaus naudojimo - atžvilgiu tai, kad tam tikra teritorija
(žemės sklypų, miškų, vandens telkinių plotas) pagal Medžioklės
įstatymą yra laikoma medžioklės plotu, reiškia, jog minėtu
įstatymu šiai teritorijai yra nustatytas tam tikras teisinis
režimas: šios teritorijos pagal Medžioklės įstatymą apskritai
gali būti naudojamos medžiojimui. Tačiau medžioti leidžiama ne
visose teritorijose, kurios traktuojamos kaip medžioklės
plotai; kad medžioklės plotai būtų iš tikrųjų naudojami
medžiojimui, būtina, kad jie būtų Medžioklės įstatymo nustatyta
tvarka įtraukti į tam tikrą medžioklės plotų vienetą. Į
medžioklės plotų vienetus neįtrauktuose medžioklės plotuose
medžioklė negali būti planuojama ir organizuojama.
Konstatuotina ir tai, kad medžiojamųjų gyvūnų populiacijų
racionalaus valdymo ir medžiojamųjų gyvūnų racionalaus
naudojimo atžvilgiu medžioklės plotų priskyrimas tam tikriems
medžioklės plotų vienetams reiškia, kad teritorijos, kurios
pagal Medžioklės įstatymą yra medžioklės plotai, yra
suskirstytos į tam tikrus teritorinius darinius - medžioklės
plotų vienetus, kuriuose medžioklė gali būti planuojama ir
organizuojama taip, kad būtų valdomos medžiojamųjų gyvūnų
populiacijos, užtikrintas jų gyvybingumas ir apsauga,
medžiojamųjų gyvūnų racionalus naudojimas. Pagal Medžioklės
įstatymą į medžioklės plotų vienetus negali būti įtraukiamos
tokios teritorijos, kuriose, nors jos ir atitinka medžioklės
ploto požymius, planuojant ir organizuojant medžioklę nebūtų
pasiekti Medžioklės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo
tikslai - nebūtų valdomos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos,
nebūtų užtikrinamas jų gyvybingumas ir apsauga, medžiojamieji
gyvūnai nebūtų naudojami racionaliai.
8.4. Šiame kontekste dar kartą paminėtina, kad medžioklės
plotų vieneto vientisumo kriterijus ir reikalavimus medžioklės
plotų vienetų riboms nustatyti tvirtina Aplinkos ministerija (8
straipsnio 1 dalis). Paminėtina ir tai, kad medžioklės plotų
vienetų sudarymo (ir jų ribų pakeitimo) projektus kiekvienoje
savivaldybėje rengia šios savivaldybės mero sudaryta komisija,
susidedanti iš savivaldybės administracijos, aplinkos apsaugos,
žemėtvarkos, valstybinių miškus prižiūrinčių institucijų,
medžiotojų visuomeninių organizacijų, vienijančių medžiotojų
klubus ir būrelius, žemės ir miško savininkų savivaldos
organizacijų atstovų (8 straipsnio 3 dalis); medžioklės plotų
vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projektai pateikiami
tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui (8 straipsnio 10
dalis); medžioklės plotų vienetų, siūlomų sudaryti daugiau kaip
vienos savivaldybės teritorijoje, sudarymo projektai rengiami
kartu su kitų savivaldybių atitinkamomis komisijomis, o jeigu
medžioklės plotų vieneto ribos peržengia vienos apskrities
ribas, tokio medžioklės plotų vieneto sudarymo projektas turi
būti patvirtintas ir tose apskrityse, į kurių teritoriją jis
įsiterpia (8 straipsnio 11 dalis).
Tad konstatuotina, kad įstatymų leidėjas pasirinko ir
Medžioklės įstatyme įtvirtino tokį medžioklės planavimo ir
organizavimo, medžioklės bei su ja susijusių santykių modelį,
kai tai, ar tam tikros teritorijos, kurios pagal Medžioklės
įstatymą laikytinos medžioklės plotais, įtrauktinos į
atitinkamus medžioklės plotų vienetus, sprendžia Medžioklės
įstatyme numatytos valstybės ir savivaldybių institucijos. Kad
tam tikri medžioklės plotai būtų įtraukti į medžioklės plotų
vienetus, jie privalo būti vientisi ir sudaryti vadovaujantis
medžioklėtvarkos principais. Tokiu teisiniu reguliavimu
siekiama užtikrinti, kad medžiojama būtų tik tuose medžioklės
plotuose, kuriuose planuojant ir organizuojant medžioklę būtų
valdomos medžiojamųjų gyvūnų populiacijos, būtų užtikrinamas jų
gyvybingumas ir apsauga, medžiojamieji gyvūnai būtų naudojami
racionaliai, t. y. būtų įmanoma pasiekti Medžioklės įstatyme
nustatyto teisinio reguliavimo tikslus.
8.5. Aiškinant Medžioklės įstatyme (inter alia 7
straipsnyje) įtvirtintą medžioklės plotų ir medžioklės plotų
vienetų sampratą turi būti atsižvelgiama į šio įstatymo 8
straipsnio nuostatas.
Pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį
"teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio įstatymo
13 straipsnio 2 dalį <...> komisija pažymi medžioklės plotų
vieneto plane", o pagal šio straipsnio 10 dalį "neatsiejamos
tvirtinamo medžioklės plotų vienetų sudarymo arba jo ribų
pakeitimo projekto dalys yra medžioklės plotų vieneto planas su
pažymėtomis teritorijomis, kuriose leidžiama medžioti ir
kuriose medžioklė yra uždrausta".
Minėta, kad į medžioklės plotų vienetus gali būti
įtraukiamos tik tos teritorijos, kurios pagal Medžioklės
įstatymą yra medžioklės plotai. Minėta ir tai, kad Medžioklės
įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos teritorijos
(kapinės, urbanizuotos teritorijos, valstybiniai rezervatai,
rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos
rezervatuose, rezervatinės apyrubės ir kitos teritorijos,
kuriose šią veiklą draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai),
taip pat šios dalies 3 punkte nurodytos teritorijos (kitos
teritorijos, kuriose, atsižvelgiant į vietos sąlygas, negali
būti medžiojama ir kurias nustato institucijos, sudarančios
medžioklės plotų vienetus Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka) nėra medžioklės plotai. Jos, nors ir
pažymimos atitinkamo medžioklės plotų vieneto plane, nėra ir
negali būti medžioklės plotų vieneto dalis.
Kitaip vertintini Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2
dalies 2 punkte nurodyti žemės sklypai, kurių savininkai
uždraudė medžioti juose Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2
dalies nustatyta tvarka. Minėta, kad šie žemės sklypai atitinka
šio įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje pateiktą medžioklės plotų
sąvokos apibrėžimą. Tai tokie žemės sklypai, kuriuose
Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka galėtų būti medžiojama,
tačiau jų savininkai, pasinaudoję Medžioklės įstatymo 13
straipsnio 2 dalyje nustatyta teise, uždraudė juose medžioti,
ir šiuose žemės sklypuose, jeigu savininkai nedraustų,
Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka būtų galima medžioti. Jie
gali būti įtraukiami į atitinkamus medžioklės plotų vienetus ir
sudaro medžioklės plotų vieneto dalį.
Medžioklės įstatymo 7 straipsnį aiškinant šio įstatymo 8
straipsnio 9 ir 10 dalių kontekste konstatuotina, kad į
medžioklės plotų vienetus gali būti įtraukiami ir tie
medžioklės plotai, kuriuose medžioti neuždrausta, ir tie pagal
šį įstatymą medžioklės plotais laikytini žemės sklypai
(nurodyti šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkte),
kuriuose jų savininkai Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2
dalies nustatyta tvarka uždraudė medžioti. Ar tam tikri
medžioklės plotai gali būti įtraukti į medžioklės plotų
vienetus, o jeigu gali, tai į kuriuos, sprendžia Medžioklės
įstatyme numatytos valstybės ir savivaldybių institucijos.
8.6. Taigi iš visuminio Medžioklės įstatyme įtvirtinto
teisinio reguliavimo darytina išvada, kad jame visos
teritorijos (žemės, miškų, vandens telkinių plotai) galimybės
jose medžioti atžvilgiu yra suskirstytos į: 1) teritorijas,
kuriose pagal šį įstatymą draudžiama medžioti ir kurios
nelaikomos medžioklės plotais; 2) teritorijas, kurios pagal šį
įstatymą yra medžioklės plotai. Šie plotai savo ruožtu apima:
1) medžioklės plotus, kuriuose neuždrausta medžioti; 2) žemės
sklypus, esančius medžioklės plotuose, kurių savininkai
uždraudė juose medžioti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2
dalies nustatyta tvarka.
9. Medžioklės įstatyme yra įtvirtinti vientisumo ir
minimalaus dydžio reikalavimai formuojamiems medžioklės plotų
vienetams: medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip
1000 ha vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai
mažesni medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos
ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie
vienetai sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės
tvenkinių teritorijose (8 straipsnio 1 dalis). Išimtį sudaro
žuvininkystės tvenkiniai, kurių vientisas plotas gali būti ne
mažesnis kaip 150 ha (8 straipsnio 8 dalis).
Konstatuotina, jog Medžioklės įstatyme yra nustatytas toks
teisinis reguliavimas, kad jeigu atitinkamas iš medžioklės
plotų formuojamas teritorinis darinys atitiks tik vieną kurį
nors iš šių reikalavimų (vientisumo arba minimalaus dydžio),
toks medžioklės plotų vienetas negalės būti sudarytas ir
patvirtintas.
10. Medžioklės įstatyme yra nustatyta medžioklės plotų
vienetų sudarymo ir jų ribų keitimo tvarka. Medžioklės plotų
vienetai sudaromi ir jų ribos keičiamos šiais atvejais: 1) kai
jie sudaromi medžioklės plotuose, kuriuose pagal šio įstatymo
reikalavimus nėra sudarytų medžioklės plotų vienetų arba
kuriuos egzistuojančių medžioklės plotų naudotojai atsisakė
naudoti; 2) egzistuojančius medžioklės plotų vienetus
padalijant arba juos sujungiant, kai toks sudarymas atliekamas
medžioklės plotų naudotojų susitarimu, šio straipsnio 1 dalyje
nustatytais tikslais (t. y. kai siekiama užtikrinti racionalų
medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų
gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad
būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos
žmogaus ūkinės veiklos objektams); 3) kai medžioklės plotų
vieneto ribas arba teritorijas, kuriose leidžiama medžioti,
būtina patikslinti, įsteigus pagal Saugomų teritorijų įstatymą
naujas saugomas teritorijas arba pakeitus esamų saugomų
teritorijų, kuriose medžioti draudžiama, ribas; 4) kai gaunamas
atitinkamas medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymas (8
straipsnio 2 dalis). Minėta, kad medžioklės plotų vienetų
sudarymo ir jų ribų pakeitimo projektus kiekvienoje
savivaldybėje rengia šios savivaldybės mero sudaryta komisija,
susidedanti iš savivaldybės administracijos, aplinkos apsaugos,
žemėtvarkos, valstybinių miškus prižiūrinčių institucijų,
medžiotojų visuomeninių organizacijų, vienijančių medžiotojų
klubus ir būrelius, žemės ir miško savininkų savivaldos
organizacijų atstovų. Komisijos medžioklės plotų vienetams
sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatus tvirtina Aplinkos ir
Žemės ūkio ministerijos (8 straipsnio 3 dalis). Pasiūlymus
sudaryti medžioklės plotų vienetus ar pakeisti jų ribas minėtai
komisijai teikia: 1) Aplinkos ministerija arba jos įgaliotos
institucijos - dėl mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienetų ir
profesionalios medžioklės plotų vienetų bei dėl bendrojo
naudojimo medžioklės plotų vienetų, jeigu yra gautas
atitinkamas medžioklėtvarkos projekto rengėjų siūlymas; 2)
Žemės ūkio ministerija arba jos įgaliotos institucijos - dėl
medžioklės plotų vienetų žuvininkystės tvenkinių teritorijoje;
3) fiziniai ir juridiniai asmenys - dėl bendrojo naudojimo
medžioklės plotų vienetų (8 straipsnio 5 dalis). Medžioklės
plotų vienetai gali būti sudaromi ir jų ribos keičiamos ir
minėtos komisijos iniciatyva, kai tai yra būtina siekiant
užtikrinti 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (8
straipsnio 6 dalis), t. y. kai siekiama užtikrinti racionalų
medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų
gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad
būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos
žmogaus ūkinės veiklos objektams. Komisija, parengusi
preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų
pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei vietinėje
spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio įstatymo 13
straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (t. y. privačios žemės
sklypo savininkai, kurių žemė yra numatoma priskirti arba yra
priskirta medžioklės plotų vienetui) komisijai raštu gali
pateikti reikalavimus, o kiti suinteresuoti fiziniai ar
juridiniai asmenys - siūlymus dėl medžioklės plotų vieneto
sudarymo ar jo ribų pakeitimo projekto; šie reikalavimai bei
siūlymai komisijai pateikiami tiesiogiai arba per seniūnijas,
kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems asmenims
priklausantys žemės sklypai, o pasikeitus žemės sklypo
savininkui - tik per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas,
per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo
turto registre (8 straipsnio 9 dalis). Pasibaigus nurodytam
terminui komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų
riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus
ir įvertinusi, kad jie atitinka 8 straipsnio 1 dalyje numatytus
reikalavimus (t. y. kai siekiama užtikrinti racionalų
medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą, tinkamą medžiojamųjų
gyvūnų apsaugą ir tvarkingą bei saugų medžiojimą, taip pat kad
būtų išvengta didesnės medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos
žmogaus ūkinės veiklos objektams), priima sprendimą, ar
tikslinga atsižvelgti į gautus siūlymus, prireikus koreguoja
medžioklės plotų vieneto sudarymo ar ribų pakeitimo projektą ir
per 1 mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos
apskrities viršininkui. Minėta, kad neatsiejamos tvirtinamo
medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo
projekto dalys yra medžioklės plotų vieneto planas su
pažymėtomis teritorijomis, kuriose leidžiama medžioti ir
kuriose medžioklė yra uždrausta, bei priedas apie medžioklės
plotų dydį bei pasiskirstymą pagal tinkamumą medžiojamiesiems
gyvūnams gyventi ir veistis (8 straipsnio 10 dalis). Taip pat
minėta, kad medžioklės plotų vienetų, siūlomų sudaryti daugiau
kaip vienos savivaldybės teritorijoje, sudarymo projektai
rengiami kartu su kitų savivaldybių atitinkamomis komisijomis;
jeigu medžioklės plotų vieneto ribos peržengia vienos
apskrities ribas, tokio medžioklės plotų vieneto sudarymo
projektas turi būti patvirtintas ir tose apskrityse, į kurių
teritoriją jis įsiterpia (8 straipsnio 11 dalis).
11. Pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalį žemės
sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra
uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1000 ha,
savininkas gali pateikti šio įstatymo 8 straipsnyje numatytai
komisijai prašymą šiuos sklypus pripažinti medžioklės plotų
vienetu, atitinkančiu šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje
nustatytus reikalavimus; jeigu žemės sklypai pripažįstami
medžioklės plotų vienetu ir tokio medžioklės plotų vieneto
sudarymas nesuardo gretimų medžioklės plotų vienetų, o jų
savininkui pagal 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus gali būti
išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius
medžioklės plotų vienete, medžioklės plotų vieneto sudarymo
projektas sudaromas ir patvirtinamas vadovaujantis šio įstatymo
8 straipsnyje nustatyta tvarka ir leidimas naudoti medžiojamųjų
gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas be 10
straipsnio 2 dalyje numatyto konkurso.
Pabrėžtina, kad Medžioklės įstatymas neužkerta kelio jo 13
straipsnio 3 dalyje nurodytos komisijos sprendimą ginčyti
teisme.
12. Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas
nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
aiškintinas ir žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose,
savininkų teisių ir teisėtų interesų apsaugos aspektu.
12.1. Medžioklės įstatyme yra nustatyta, kokiais
pagrindais ir kokia tvarka medžioklės plotuose esančio žemės
sklypo savininkas gali uždrausti medžioti jam priklausančiame
žemės sklype. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalį "medžioti draudžiama: <...> 2) žemės
sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai
uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka". Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad "privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė
šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma
priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi
teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu
medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma
žala". Nurodytos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir
13 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neatsiejamos ir nuo šio
įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių. Antai Medžioklės įstatymo
8 straipsnio 9 dalyje nustatyta: "Šio straipsnio 3 dalyje
nurodyta komisija, parengusi preliminarų medžioklės plotų
vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą, paskelbia
apie tai šalies bei vietinėje spaudoje ir nurodo 1 mėnesio
terminą, per kurį šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti
asmenys atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali pateikti
reikalavimus, o kiti suinteresuoti fiziniai ar juridiniai
asmenys - siūlymus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo
ribų pakeitimo projekto. Tokie rašytiniai siūlymai ir
reikalavimai pateikiami šio straipsnio 3 dalyje numatytai
komisijai tiesiogiai arba per seniūnijas, kuriose yra siūlymus
ir reikalavimus pateikiantiems asmenims priklausantys žemės
sklypai. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas
gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės
sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre. Teritorijas, kuriose medžioklė
draudžiama pagal šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį iki šiuos
reikalavimus nustatančių asmenų nurodyto termino, šio
straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija pažymi medžioklės plotų
vieneto plane. Mokesčiai už medžiojamųjų gyvūnų išteklių
naudojimą medžioklės plotų vienete mažinami proporcingai tokių
teritorijų dydžiui, tačiau šių apribojimų nustatymas nesuardo
medžioklės plotų vienetų vientisumo." Medžioklės įstatymo 8
straipsnio 10 dalyje inter alia nustatyta: "Pasibaigus šio
straipsnio 9 dalyje nustatytam terminui, komisija medžioklės
plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti, išnagrinėjusi
gautus reikalavimus ar siūlymus ir įvertinusi, kad jie atitinka
šio straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, priima
sprendimą, ar tikslinga atsižvelgti į gautus siūlymus,
prireikus koreguoja medžioklės plotų vienetų sudarymo ar ribų
pakeitimo projektą, ir per 1 mėnesį šį projektą pateikia
tvirtinti atitinkamos apskrities viršininkui."
Taigi Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis
reguliavimas, pagal kurį privačios žemės sklypo savininkas turi
teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, bet tai
jis gali padaryti tik tokiais pagrindais ir tik tokia tvarka,
kurie yra nustatyti Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje,
8 straipsnio 9 ir 10 dalyse, 13 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad šiuo atžvilgiu įžvelgtinas skirtumas tarp
dviejų teisinių situacijų: 1) savininkas turi teisę uždrausti
medžioti jam priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės
plotuose, kai atitinkamas medžioklės plotų vienetas dar tik
formuojamas; 2) asmuo, iš kito savininko įsigijęs nuosavybėn
žemės sklypą, jau įtrauktą į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą
medžioklės plotų vienetą, gali uždrausti jame medžioti.
12.1.1. Apibūdinant pirmąją teisinę situaciją - kai
savininkas turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame
žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose, atitinkamą
medžioklės plotų vienetą dar tik formuojant, - pabrėžtina, kad
savininkas šią savo teisę gali įgyvendinti tik Medžioklės
įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais ir tik
laikydamasis įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatytos
tvarkos. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytas
vienintelis pagrindas, kuriam esant ši teisė gali būti
įgyvendinta - jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba
miškui bus daroma žala. Be to, pagal Medžioklės įstatymo 8
straipsnio 10 dalį sprendimą, ar atsižvelgti į žemės sklypo
savininko reikalavimus ir formuojant atitinkamą medžioklės
plotų vienetą uždrausti medžioti šiam savininkui
priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose,
priima Medžioklės įstatyme numatyta komisija. Taigi Medžioklės
įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad ir
tais atvejais, kai žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose,
savininkas nesutinka, kad jo žemės sklype būtų medžiojama, ir
šį savo nesutikimą grindžia žalos žemės ūkio pasėliams arba
miškui grėsme, komisija gali nepaisyti savininko reikalavimų ir
be jo sutikimo nuspręsti, kad tame žemės sklype bus medžiojama.
Taip sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms
situacijoms, kai prieš privačios žemės, miško, vandens telkinio
savininko valią tam tikra komisija nusprendžia, kad jam
nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške, vandens
telkinyje bus medžiojama.
Apibūdinant pirmąją teisinę situaciją - kai savininkas
turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype,
esančiame medžioklės plotuose, atitinkamą medžioklės plotų
vienetą dar tik formuojant, - pažymėtina ir tai, kad Medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta tvarka, kurios
laikantis savininkas yra informuojamas, kad jam priklausantį
žemės sklypą yra numatoma priskirti medžioklės plotų vienetui,
ir nustatomas laikas, per kurį savininkas Medžioklės įstatyme
numatytai komisijai gali pateikti reikalavimus, susijusius su
jam priklausančio žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose,
naudojimu medžiojimui, įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti
tame žemės sklype: apie tai, kad yra parengtas preliminarus
medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo
projektas, paskelbiama šalies bei vietinėje spaudoje; per 1
mėnesį privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemę įstatymo
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti medžioklės plotų
vienetui, atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali
pateikti reikalavimus dėl minėto projekto. Nustačius minėtą
savininko informavimo būdą ir minėtą 1 mėnesio terminą, yra
sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms
situacijoms, kai žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose,
savininkas nė nežino apie formuojamą medžioklės plotų vienetą,
vadinasi, ir negali pasinaudoti jam pagal Medžioklės įstatymą
priklausančia teise pateikti Medžioklės įstatyme numatytai
komisijai reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės
sklypo, esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui,
įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype.
12.1.2. Apibūdinant antrąją teisinę situaciją - kai asmuo,
iš kito savininko įsigijęs nuosavybėn žemės sklypą, jau
įtrauktą į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų
vienetą, gali uždrausti jame medžioti, - pažymėtina, kad, kaip
minėta, pagal Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį,
"pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti
pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1
mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto
registre". Aiškinant Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalį
kartu su 7 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi ir 8
straipsnio 10 dalimi konstatuotina, kad, pasikeitus žemės
sklypo, jau įtraukto į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą
medžioklės plotų vienetą, savininkui, šis pagal Medžioklės
įstatymą turi teisę uždrausti medžioti tame žemės sklype tik
įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, tik per tam
tikrą terminą (per 1 mėnesį nuo nuosavybės teisės įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre), be to, sprendimą, ar patenkinti
naujojo savininko reikalavimą uždrausti medžioti jam
priklausančiame žemės sklype, ar ne, priima ne pats savininkas,
o Medžioklės įstatyme numatyta komisija.
Pažymėtina, kad nei iš minėtų Medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalies 2 punkte, 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse, 13
straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, nei iš kitų šio
įstatymo nuostatų nekyla žemės sklypo, esančio medžioklės
plotuose, savininko teisė po to, kai atitinkamas medžioklės
plotų vienetas yra sudarytas, uždrausti medžioti jam
priklausančiame ir į tą medžioklės plotų vienetą jau įtrauktame
žemės sklype (išskyrus atvejus, kai pasikeičia žemės sklypo
savininkas).
12.2. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad "privačios žemės sklypo savininkas, turintis
medžiotojo bilietą, turi teisę, susitaręs su medžioklės plotų
naudotojais, šio Įstatymo ir Medžioklės Lietuvos Respublikos
teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka kartu su medžioklės
plotų naudotojais medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose,
į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės
sklypas".
12.3. Pagal Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį
medžioklės plotų naudotojai, norintys savininkui
priklausančiame žemės sklype, kuris yra medžioklės plotų
vienete, taikyti biotechnines priemones, statyti bei
eksploatuoti stacionarius medžioklės įrenginius, turi gauti šio
žemės sklypo savininko sutikimą.
13. Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas principas, kad
laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės,
miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta
medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams Medžioklės
įstatymo nustatyta tvarka atlygina medžioklės plotų naudotojai
(18 straipsnio 3 dalis). Žemės savininkams uždraudus medžioti
jiems priklausančiuose sklypuose, medžiojamųjų gyvūnų jiems
padaryta žala neatlyginama (18 straipsnio 7 dalis). Jeigu žalą
žemės, miško, vandens telkinių, kuriuose nėra uždrausta
medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams padaro
medžiojamieji gyvūnai, kuriuos medžioti yra uždrausta ištisus
metus, tokią žalą Medžioklės įstatymo numatytais atvejais ir
tvarka atlygina valstybė (18 straipsnio 4 dalis).
14. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo
nuostatos dėl draudimų medžioti, medžioklės plotų vienetų
dydžių ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo yra
susijusios ir su Medžioklės įstatymo 22 ir 23 straipsnių
nuostatomis, skirtomis užtikrinti perėjimą nuo ankstesniu
teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių
santykių prie Medžioklės įstatymu nustatytu teisiniu
reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių.
14.1. Pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnį: šio įstatymo
8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija medžioklės plotų
vienetams sudaryti ir jų riboms pakeisti nurodytu būdu
kiekvienoje savivaldybėje turėjo būti sudaryta ne vėliau kaip
per 2 mėnesius nuo Medžioklės įstatymo įsigaliojimo (1 dalis);
medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio
įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos nepažeisdami teisės aktų
reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pateikti
prašymus minėtai komisijai, ir jų naudojami medžioklės plotai
turėjo būti pripažįstami medžioklės plotų vienetais bei
leidimai naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius turėjo
būti išduoti laikantis medžioklės plotų naudojimo tęstinumo,
vadovaujantis šiame straipsnyje nustatyta tvarka (2 dalis);
kartu su atitinkamu prašymu turėjo būti pateikiama: 1)
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka
įregistruotos medžioklės plotų nuomos sutartys, sudarytos su
žemės sklypų savininkais ir valdytojais iki Laukinės gyvūnijos
įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29
d.), su išsinuomotų medžioklės plotų schemomis; 2) medžioklės
plotų, esančių valstybinėje žemėje, skyrimą patvirtinantys
dokumentai (tik profesionalios medžioklės plotų ir mokslo ir
mokymo medžioklės plotų atveju); 3) rašytiniai medžioklės plotų
ribų suderinimo su visais gretimų medžioklės plotų naudotojais
protokolai, jeigu jie buvo surašyti, pagal kuriuos
patvirtinamos faktiškos medžioklės plotų vienetų ribos, arba
remdamiesi šiais protokolais besiribojančių medžioklės plotų
naudotojai koregavo medžioklės plotų ribas siekdami šio
įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų; 4) kiti
dokumentai, patvirtinantys teisėtą medžioklės plotų naudojimą
(3 dalis); Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta
komisija, priimdama sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą
siūlomų įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nebuvo
pateikta nurodytų dokumentų arba jie buvo ne visi, turėjo
atsižvelgti į šio straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytuose
dokumentuose pateiktus siūlymus arba nustatyti medžioklės plotų
vieneto ribas, atsižvelgdama į šio įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje nustatytus tikslus (4 dalis); medžioklės plotų, naudotų
iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo pagal šio straipsnio 3
dalyje nurodytus dokumentus ir atitinkančių šio įstatymo 8
straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ribos buvo
nekeistinos, išskyrus atvejus, kai besiribojančių medžioklės
plotų vienetų naudotojai rašytiniu medžioklės plotų ribų
suderinimo protokolu prašė nustatyti kitokias ribas, siekdami
šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų (5 dalis);
medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su gretimų
medžioklės plotų naudotojais galėjo susitarti dėl medžioklės
plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo,
įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu
dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą Medžioklės įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų
pripažinimo medžioklės plotų vienetu, o iki 2003 m. balandžio 1
d. nesusitarus dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki
nurodyto dydžio, galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų
vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į šio įstatymo 8
straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus turėjo priimti nurodyta
komisija (6 dalis); tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti
medžioklės plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą, buvo
privaloma laikytis Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9, 10 ir 11
dalyse nustatytų sąlygų (7 dalis); medžioklės plotuose, dėl
kurių įtraukimo į medžioklės plotų vienetus šio straipsnio 2
dalyje nurodyti prašymai iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo
pateikiami, medžioklės plotų vienetai turėjo būti sudaromi arba
šie plotai prie kitų sudarytų medžioklės plotų vienetų turėjo
būti prijungiami Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nustatyta
tvarka (8 punktas); medžioklės plotų naudotojams, kurių
medžioklės plotai šiame straipsnyje nustatyta tvarka buvo
pripažinti medžioklės plotų vienetais, leidimai naudoti
medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuose vienetuose turėjo būti
išduodami be šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyto
konkurso (9 dalis).
Pagal Medžioklės įstatymo 23 straipsnį Vyriausybė,
atsižvelgdama į šio įstatymo ir kai kurių jo straipsnių
įsigaliojimo terminus, turėjo parengti ir patvirtinti šiam
įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus.
14.2. Konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio
2 dalyje yra įtvirtinti bendrieji principai, kuriais remiantis
medžioklės plotai, medžioklės plotų naudotojų naudoti iki šio
įstatymo įsigaliojimo, galėjo būti pripažinti medžioklės plotų
vienetais, o jų naudotojams išduoti leidimai šiuose medžioklės
plotų vienetuose naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius turėjo
būti išduoti ir po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo.
14.3. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodytas
medžioklės plotų naudojimo tęstinumas, viena vertus, reiškia,
kad medžioklės plotų naudotojai, iki Medžioklės įstatymo
įsigaliojimo naudoję konkrečius medžioklės plotus, tuos
medžioklės plotus (Medžioklės įstatyme jau vadinamus medžioklės
plotų vienetais) turi teisę naudoti ir po Medžioklės įstatymo
įsigaliojimo. Kita vertus, pagal šią dalį iki Medžioklės
įstatymo įsigaliojimo naudoti medžioklės plotai pripažįstami
medžioklės plotų vienetais, o leidimai šiuose medžioklės plotų
vienetuose naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami 22
straipsnyje nustatyta tvarka.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Medžioklės įstatymo
22 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje nurodyti
medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės plotus iki šio
įstatymo įsigaliojimo ir norintys juos naudoti po Medžioklės
įstatymo įsigaliojimo, kartu su atitinkamu prašymu turi
pateikti inter alia Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės plotų nuomos
sutartis, su žemės sklypų savininkais ir valdytojais sudarytas
iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo
(2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų
schemomis. Taigi pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3
dalis medžioklės plotų naudotojų iki Medžioklės įstatymo
įsigaliojimo naudoti medžioklės plotai pripažįstami medžioklės
plotų vienetais ir po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo,
išskyrus tuos medžioklės plotus (jų dalis), kurie buvo
išnuomoti pagal medžioklės plotų nuomos sutartis, su žemės
sklypų savininkais ir valdytojais sudarytas 2001 m. gruodžio 29
d. ir vėliau. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. gruodžio
29 d. data buvo pasirinkta dėl to, kad tą dieną įsigaliojo
Laukinės gyvūnijos įstatymas (2001 m. gruodžio 11 d.
redakcija), kurio 3 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog
laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise
priklauso valstybei. Dėl tokio Medžioklės įstatymo 22
straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo medžioklės
plotų naudotojai, sudarę medžioklės plotų nuomos sutartis 2001
m. gruodžio 29 d. ir vėliau, atsidūrė nevienodoje padėtyje,
palyginti su kitais medžioklės plotų naudotojais, kurie
medžioklės plotų nuomos sutartis sudarė iki 2001 m. gruodžio 29
d.
14.4. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje inter
alia nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės
plotų naudotojai kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti, be
kitų dokumentų, "rašytinius medžioklės plotų ribų suderinimo su
visais gretimų medžioklės plotų naudotojais protokolus, jeigu
jie buvo surašyti, pagal kuriuos patvirtinamos faktiškos
medžioklės plotų vienetų ribos, arba remdamiesi šiais
protokolais besiribojančių medžioklės plotų naudotojai
koreguoja medžioklės plotų ribas siekdami šio Įstatymo 8
straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų" (3 punktas). Toks
teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad medžioklės plotų, į
kuriuos įeina privati žemė, miškai, vandens telkiniai, ribos
gali būti koreguojamos ir be šios žemės, miškų, vandens
telkinių savininkų sutikimo.
14.5. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostata
"šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija,
priimdama sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų
įtraukti teritorijų, dėl kurių naudojimo nėra pateiktų šio
straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų arba jie yra ne
visi, atsižvelgia į šio straipsnio 3 dalies 3 punkte
nurodytuose dokumentuose pateiktus siūlymus arba nustato
medžioklės plotų vieneto ribas, atsižvelgdama į šio Įstatymo 8
straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus" reiškia, kad priimant
sprendimą dėl į medžioklės plotų vienetą siūlomų įtraukti
teritorijų, dėl kurių naudojimo nėra pateikta šio straipsnio 3
dalies 1 punkte nurodytų dokumentų arba jie pateikti ne visi,
nėra reikalaujama privačios žemės, miškų, vandens telkinių,
kuriuos siūloma įtraukti į tą medžioklės plotų vienetą,
savininko sutikimo.
14.6. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 5 dalies nuostata
"medžioklės plotų, naudotų iki šio Įstatymo įsigaliojimo pagal
šio straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus ir atitinkančių
šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ribos
yra nekeistinos, išskyrus atvejus, kai besiribojančių
medžioklės plotų vienetų naudotojai rašytiniu medžioklės plotų
ribų suderinimo protokolu prašo nustatyti kitokias ribas,
siekdami šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų"
reiškia, kad medžioklės plotų, naudotų iki Medžioklės įstatymo
įsigaliojimo, ribos gali būti keičiamos ir be privačios žemės,
miškų, vandens telkinių, kurie įeina į atitinkamus medžioklės
plotus, savininkų sutikimo.
14.7. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatos
"Medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su gretimų
medžioklės plotų naudotojais gali susitarti dėl medžioklės
plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo,
įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytu
dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą šio Įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų
pripažinimo medžioklės plotų vienetu" ir "Nesusitarus dėl
medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki
2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų
vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija" reiškia,
kad galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vienetų ribų
nustatymo tais atvejais, kai mažesnių kaip 1000 ha medžioklės
plotų naudotojai su gretimų medžioklės plotų naudotojais iki
2003 m. balandžio 1 d. nesusitaria dėl medžioklės plotų vieneto
padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo, priima
atitinkamos savivaldybės komisija. Šitaip sudarytos prielaidos
atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmenys, sudarę
ir įregistravę mažesnius nei 1000 ha medžioklės plotus, po 2003
m. balandžio 1 d. negali jų naudoti medžiojimui.
15. Apibendrinant konstatuotina, jog Medžioklės įstatyme
nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad medžioklės ir su ja
susijusių santykių modelis yra grindžiamas šiais - nagrinėjamai
konstitucinės justicijos bylai turinčiais reikšmės -
principais: 1) laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų
valstybinės nuosavybės principu, pagal kurį laisvėje gyvenantys
medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei; 2)
teisės medžioti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus
traktavimo kaip įgytosios teisės principu, pagal kurį teisė
medžioti laisvėje gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus kyla iš
šio įstatymo bei kitų teisės aktų ir asmenims Medžioklės
įstatymo nustatyta tvarka bei pagrindais yra suteikiama
valstybės (jos įgaliotų institucijų); 3) teisės medžioti tam
tikruose žemės sklypuose, miškuose, vandens telkiniuose ir šių
žemės sklypų, miškų, vandens telkinių nuosavybės teisės
santykinio atskyrimo principu, pagal kurį teisė laisvėje
gyvenančius medžiojamuosius gyvūnus medžioti tam tikruose žemės
sklypuose, miškuose, vandens telkiniuose yra pagal Medžioklės
įstatymą ir kitus teisės aktus įgyta savarankiška teisė, kuri
su nuosavybės teise į tuos žemės sklypus, miškus, vandens
telkinius yra susieta tik tam tikrais šiame įstatyme numatytais
atvejais ir tik tam tikru mastu; 4) medžioklės planavimo ir
organizavimo medžioklės plotų vienetuose principu, pagal kurį
medžioklė (ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas
apskritai) yra planuojama ir organizuojama vientisuose
medžioklės plotuose, priskirtuose tam tikriems medžioklės plotų
vienetams; 5) medžioklės plotų naudojimo tęstinumo principu,
pagal kurį įstatymo reikalavimus atitinkantys medžioklės
plotai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų tam tikrų
naudotojų naudoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, yra
pripažįstami medžioklės plotų vienetais, o minėtiems
ankstesniems atitinkamų medžioklės plotų naudotojams Medžioklės
įstatymo nustatyta tvarka yra išduodami leidimai ir toliau
medžioti (naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius) šiuose
medžioklės plotų vienetuose; 6) riboto žalos atlyginimo
principu, pagal kurį medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės
sklypų, miškų, vandens telkinių savininkams, kuriems tie žemės
sklypai, miškai, vandens telkiniai priklauso nuosavybės teise,
atlyginimas yra susietas su tuo, ar savininkas uždraudė
medžioti atitinkamuose žemės sklypuose, miškuose, vandens
telkiniuose, ar ne.
16. Palyginus Medžioklės įstatyme nustatytą medžioklės ir
su ja susijusių santykių teisinį reguliavimą su šių santykių
teisiniu reguliavimu, įtvirtintu iki 1940 m. Lietuvoje
galiojusiuose teisės aktuose, taip pat 1991-2002 m.
galiojusiuose teisės aktuose, konstatuotina, kad santykiai,
susiję su medžioklės organizavimu, medžioklės plotų (jų
vienetų) sudarymu bei žemės, miškų, vandens telkinių savininkų,
kurių žemės, miškai, vandens telkiniai yra priskirti medžioklės
plotams, teisėmis, Medžioklės įstatyme yra reguliuojami kitaip.
Pirma, Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas kitoks
medžioklės plotų vienetų sudarymo principas: medžioklės plotų
vienetai sudaromi ne medžioklės plotų nuomos sutarties
pagrindu, bet medžioklės plotų vienetų projektus kiekvienoje
savivaldybėje parengus tam tikrai tos savivaldybės komisijai ir
juos patvirtinus atitinkamos apskrities viršininkui.
Antra, Medžioklės įstatymas leidžia medžioti ir privatiems
savininkams priklausančiuose žemės sklypuose, esančiuose
medžioklės plotuose, nebent savininkai būtų tai uždraudę
Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Taigi
konstatuotina, kad iki Medžioklės įstatymo įsigaliojimo
galiojusiuose Lietuvos teisės aktuose buvęs įtvirtintas
specialaus leidimo principas, reiškęs, kad be žemės savininko
sutikimo negalima medžioti jam priklausančioje žemėje, buvo
pakeistas bendro leidimo principu, reiškiančiu, kad medžioti
savininko žemėje galima, jeigu savininkas to neuždraudė
Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka.
Trečia, Medžioklės įstatyme atsisakyta anksčiau
galiojusiuose Lietuvos teisės aktuose buvusių nuostatų, pagal
kurias žemės savininkai jiems priklausančiose ir neišnuomotose
žemėse galėjo medžioti smulkiąją fauną.
Šiais atžvilgiais Medžioklės įstatyme įtvirtintas
medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas
nutolo nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir
ankstesniuose teisės aktuose įtvirtintos medžioklės tradicijos.
17. Priėmus Medžioklės įstatymą su juo buvo derinami
poįstatyminiai teisės aktai, inter alia:
17.1. Aplinkos ministras 2002 m. kovo 20 d. išleido
įsakymą Nr. 124 "Dėl medžioklės trofėjų apžiūros ir medžioklės
trofėjų ekspertų tarybos", kurio 3.2 punktu pripažino netekusiu
galios aplinkos ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymą Nr. 358
"Dėl Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos
sutarties tipinės formos patvirtinimo" (kuriuo buvo patvirtinta
Medžioklės plotų, esančių valstybinėje žemėje, nuomos sutarties
tipinė forma).
17.2. Aplinkos ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. išleido
įsakymą Nr. 493 "Dėl aplinkos ministro 2002 m. birželio 4 d.
įsakymo Nr. 298 "Dėl leidimų zoologijos sodams įkurti išdavimo
ir zoologijos sodų tvarkymo ir kontrolės tvarkos patvirtinimo"
pakeitimo ir dėl aplinkos ministro 1998 m. spalio 19 d. įsakymo
Nr. 200 "Dėl Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo
įgyvendinimo", aplinkos ministro 1999 m. spalio 15 d. įsakymo
Nr. 331 "Dėl nelaisvėje laikomiems laukiniams gyvūnams skirtų
patalpų minimalių normų patvirtinimo" pripažinimo netekusiais
galios", kurio 2.1 punktu pripažino netekusiu galios aplinkos
ministro 1998 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 200 "Dėl Lietuvos
Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo įgyvendinimo" (kuriuo
buvo patvirtintas Lietuvos Respublikoje leidžiamų naudoti
laukinių gyvūnų rūšių sąrašas).
17.3. Aplinkos ministras 2002 m. rugsėjo 30 d. išleido
įsakymą Nr. 511 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos
teritorijoje taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2000 m.
birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 "Dėl Medžioklės Lietuvos
Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo", naujos
redakcijos", kurio 1 punktu pakeitė Medžioklės Lietuvos
Respublikos teritorijoje taisykles, patvirtintas aplinkos
ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 "Dėl Medžioklės
Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo" 1
punktu, ir išdėstė jas nauja redakcija. Aplinkos ministro 2002
m. rugsėjo 30 d. įsakymas įsigaliojo 2002 m. spalio 10 d.
17.4. Vyriausybė 2003 m. sausio 13 d. priėmė nutarimą Nr.
10 "Dėl Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą
skaičiavimo metodikos ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų
išteklių naudojimą tarifų patvirtinimo, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 "Dėl
valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir
mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo" pakeitimo ir 1999
m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 210 "Dėl užmokesčio už medžioklės
plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei
valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių
patvirtinimo" pripažinimo netekusiu galios", kurio 4 punktu
pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1999 m. vasario 25 d.
nutarimą Nr. 210 "Dėl užmokesčio už medžioklės plotų, esančių
valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio
vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių patvirtinimo" (kuriuo
buvo patvirtinti užmokesčio už medžioklės plotų, esančių
valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei valstybinio
vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžiai), o 1.1 ir 1.2
punktais patvirtino atitinkamai Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų
išteklių naudojimą skaičiavimo metodiką ir mokesčio už
medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą tarifus. Vyriausybės
2003 m. sausio 13 d. nutarimo 2 punkte nustatyta, kad Aplinkos
ministerija indeksuoja šiuo nutarimu patvirtintus tarifus, ir
apibrėžta indeksavimo tvarka. Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d.
nutarimu patvirtintos metodikos nuostatos buvo keičiamos
Vyriausybės 2003 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 903 "Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 13 d. nutarimo Nr. 10
"Dėl Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą
skaičiavimo metodikos ir mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų
išteklių naudojimą tarifų patvirtinimo, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 "Dėl
valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir
mokėjimo ir grąžinimo tvarkos patvirtinimo" pakeitimo ir 1999
m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 210 "Dėl užmokesčio už medžioklės
plotų, esančių valstybinių miškų, laisvos valstybinės žemės bei
valstybinio vidaus vandenų fondų žemėje, nuomą dydžių
patvirtinimo" pripažinimo netekusiu galios" pakeitimo".
18. Konstitucinis Teismas šioje byloje Medžioklės įstatyme
nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai pagal
pareiškėjo prašymą tirs tik pareiškėjo prašyme nurodytais
aspektais, t. y. bus tiriama, ar Konstitucijai neprieštarauja
pareiškėjo ginčijamos nuostatos dėl tam tikrų draudimų
medžioti, medžioklės plotų vienetų dydžių ir medžiojamųjų
gyvūnų padarytos žalos neatlyginimo, taip pat ar Konstitucijai
neprieštarauja kitos, pareiškėjo nenurodytos Medžioklės
įstatymo nuostatos, kuriomis tiesiogiai įsiterpiama į
pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą. Konstitucinis Teismas
šioje byloje netirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Medžioklės
įstatymo nuostatos, kurios, nors ir yra kokiu nors būdu
susijusios su pareiškėjo ginčijamomis nuostatomis, tiesiogiai
neįsiterpia į pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą.
VII
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamos Medžioklės
įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims ir 46 straipsnio 1 daliai.
2. Minėta, kad Medžioklės įstatyme reglamentuojama inter
alia medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo teisė, medžioklės
plotų vienetų sudarymas ir teisės naudoti juose medžiojamų
gyvūnų išteklius suteikimo tvarka, teisės medžioti suteikimas
ir kt. Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios
gyvūnijos ištekliai - vienas iš natūralios gamtinės aplinkos
objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti
bei gausinti reikalauja Konstitucija.
Natūralios gamtinės aplinkos, jos atskirų objektų
naudojimo ir apsaugos santykių teisinio reguliavimo
konstituciniai pagrindai yra nustatyti Konstitucijos 54
straipsnyje.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad Konstitucija - vientisas aktas, kad
Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad
jokios Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien
pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti
taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos
konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso
konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių
vertybių pusiausvyra.
Tad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46
straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas
Konstitucijos nuostatas, nagrinėjamos konstitucinės justicijos
bylos kontekste - į Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas.
3. Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:
"Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos
ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių
apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat
atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.
Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis,
teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei
skurdinti augaliją ir gyvūniją."
4. Natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją,
atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves
Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias
nacionalines vertybes. Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti
natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų
gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos
išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai
viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė
priedermė. Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime
konstatavo, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir
teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš
svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.
5. Iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė
nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų
apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad
būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų
atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir
deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema,
valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos
apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus,
užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų
gausinimą.
Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems
Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie
privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala
žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai.
Įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą
natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti
teisinę atsakomybę už tokius veiksmus. Minėti draudimai bei
teisinė atsakomybė už šių draudimų nepaisymą turi būti
nustatyti tik įstatymu, o šių draudimų įgyvendinimo tvarka gali
būti reglamentuojama ir poįstatyminiuose teisės aktuose.
Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad
būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos
objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas,
atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės
aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri
teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti
arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.
6. Valstybė, saugodama natūralią gamtinę aplinką ir jos
atskirus objektus, siekdama užtikrinti gamtos išteklių
racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, turi garantuoti ir
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyrą.
Valstybė, reguliuodama su natūralios gamtinės aplinkos ir
jos objektų apsauga, gamtos išteklių naudojimu, atkūrimu ir
gausinimu susijusius santykius, taip pat ir ribodama atskirų
gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimą ar
įpareigodama tam tikrus teisinių santykių subjektus atitinkamai
veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra saistoma
konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje
įtvirtintų teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų,
inter alia kai tokiais ribojimais ar įpareigojimais yra
įsiterpiama į asmens konstitucinių teisių ir laisvių
įgyvendinimą.
7. Kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės
Konstitucijos 54 straipsnyje yra įvardyti įvairūs natūralios
gamtinės aplinkos objektai: gyvūnija, augalija, žemė, jos
gelmės, vandenys, oras, ypač vertingos vietovės.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad iš Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies
nuostatos "valstybė rūpinasi <...> gyvūnijos <...> apsauga,
prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir
gausinami gamtos ištekliai", taip pat iš 54 straipsnio 2 dalies
nuostatos "įstatymu draudžiama <...> skurdinti <...> gyvūniją"
darytina išvada, kad vienas iš gamtos išteklių, kuris pagal
Konstituciją turi būti saugomas ir kurio racionalus naudojimas,
atkūrimas bei gausinimas turi būti užtikrinamas, yra gyvūnija
(jos ištekliai), įskaitant ir laukinę gyvūniją.
8. Laukinė gyvūnija yra natūralios gamtinės aplinkos
dalis, turinti didelę reikšmę normaliam įvairių ekologinių
sistemų funkcionavimui ir išlikimui. Laukinė gyvūnija yra
savita visuomenės, visos žmonijos gamtinio paveldo estetinė,
mokslinė, kultūrinė, rekreacinė, ekonominė vertybė. Dar ir dėl
to laukinė gyvūnija yra ne tik nacionalinė vertybė - ji turi ir
visuotinę, transnacionalinę reikšmę. Neabejotinai yra būtina ją
išsaugoti ir perduoti būsimosioms kartoms.
Laukinė gyvūnija - itin plati, apibendrinanti sąvoka,
apimanti visas nedomestifikuotų gyvūnų rūšis. Laukinės
gyvūnijos, kaip Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės,
savitumas yra dar ir tas, kad ji yra labai dinamiška, laisvėje
esantys laukiniai gyvūnai keičia savo buvimo vietą, dėl to
laukinės gyvūnijos, kaip visumos, valdymas ir disponavimas ja
(kaip daiktu) yra neįmanomas.
Tačiau iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla
priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių)
populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir
kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos,
kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga
ir racionalus naudojimas. Jeigu laukinių gyvūnų (jų rūšių)
populiacijos būtų nevaldomos (t. y. nereguliuojamos ir
nekontroliuojamos) arba valdomos netinkamai, galėtų būti
pakenkta kitiems gamtinės aplinkos objektams, taip pat ir tam
tikroms pačių laukinių gyvūnų rūšims, įvairioms ekologinėms
sistemoms. Neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių)
populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų
sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje
įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei,
sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir
interesams.
Šiame kontekste konstatuotina, jog valstybė (jos teisę
kuriančios institucijos) pagal Konstitucijos 54 straipsnį gali,
o tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes,
net privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas (jų dydį, paplitimą,
migraciją ir t. t.) būtų galima valdyti (t. y. reguliuoti ir
kontroliuoti) tinkamai, veiksmingai, taip, kad būtų užtikrinta
laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas,
atkūrimas ir gausinimas, kad neatsirastų prielaidų skurdinti
gyvūnijos - visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės.
Valstybė, teisės aktais reguliuodama su gyvūnų (jų rūšių)
populiacijų valdymu (t. y. reguliavimu ir kontroliavimu)
susijusius santykius, privalo pati paisyti humaniško elgesio su
gyvūnais reikalavimų ir netoleruoti kitų asmenų žiauraus,
nehumaniško elgesio su gyvūnais.
9. Valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius
laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir
priemones. Kita vertus, paisydama Konstitucijoje įtvirtintų
socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei
proporcingumo principų, kitų Konstitucijos nuostatų, valstybė
(jos institucijos) negali pasirinkti tokių laukinių gyvūnų (jų
rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo)
būdų ir priemonių, kurie nepagrįstai suvaržytų ar apskritai
paneigtų asmenų ar socialinių grupių teises ar teisėtus
interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius.
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių)
populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų
yra medžioklė - senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis
ir socialinis institutas. Kartu pažymėtina, kad medžioklė yra
taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų
valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau
svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas. Medžioklė
negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o
tarp medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių asmenų
teisių ir teisėtų interesų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų
interesų turi būti rasta protinga ir teisinga pusiausvyra.
11. Medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis
institutas yra įvairialypis reiškinys, apimantis: 1) laukinių
gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir
kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti
trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję.
Pirma, kaip minėta, medžioklė yra vienas iš laukinių
gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir
kontroliavimo) būdų, taigi ir viena iš laukinių gyvūnų apsaugos
ir racionalaus naudojimo priemonių. Medžioklės specifiką,
palyginti su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų
valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, lemia
inter alia tai, kad įgyvendinti šitokią gyvūnų (jų rūšių)
populiacijų kontrolę tradiciškai yra patikima privatiems
asmenims - medžiotojams, kurie paprastai (bet nebūtinai) būna
susibūrę į atitinkamus susivienijimus (medžiotojų būrelius,
draugijas ar kitas organizacijas). Tačiau medžioklė gali būti
planuojama ir organizuojama ir ne per privačius asmenis -
medžiotojus arba ne tik per juos. Kad ir kokiais
organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja
susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali
nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.
Antra, medžiotojams (privatiems asmenims) medžioklė
paprastai yra laisvalaikio veikla. Medžioklė kaip laisvalaikio
veikla yra susijusi su specialios įgytosios teisės
įgyvendinimu: šia veikla gali užsiimti tik tie asmenys, kurie
atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję
teisę medžioti. Pabrėžtina, kad teisė medžioti nėra
konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir
turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši
teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.
Trečia, medžioklė - tai ūkinės veiklos rūšis arba
sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis. Šiuo aspektu
pažymėtina, kad, viena vertus, galima ir profesionali medžioklė
- asmens pajamų gavimo šaltinis; kita vertus, asmens ūkinė
veikla gali apimti ir medžioklės planavimą bei organizavimą.
12. Minėta, kad teisė medžioti - tai įgytoji teisė.
Konstitucijoje medžioklės sąvoka nėra vartojama. Medžioklės ir
su ja susiję santykiai yra reguliuojami įstatymais ir
poįstatyminiais aktais.
Pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi
ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį
įtvirtindama teisės aktuose valstybė turi plačią diskreciją.
Įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai
pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų
sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas
sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar
draudžiama medžioti, ir kt. Reguliuodama šiuos santykius
valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų
medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą,
atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos
reguliavimo poreikį. Tai darydami teisėkūros subjektai yra
saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo,
Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo
principų, kitų Konstitucijos normų bei principų.
Pažymėtina, kad valdant (t. y. reguliuojant ir
kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas
medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo
(t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais. Tad medžioklė
negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o
medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės
narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami
kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė
reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti
teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų,
užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens
teisių ribojimo.
13. Laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės
aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų
gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai,
vandens telkiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose
gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių
santykių dalykas. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos
kontekste pažymėtina, kad žemės sklypai, miškai, vandens
telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką,
nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter
alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės
teise.
Be to, kaip minėta, laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų
valdymas (t. y. reguliavimas ir kontroliavimas), kurio vienas
iš būdų yra medžioklė, gali būti susijęs ir su ūkine veikla;
medžioklė gali būti ūkinės veiklos rūšis arba sudedamoji
platesnės ūkinės veiklos dalis.
Taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja
susijusius santykius turi būti paisoma inter alia pareiškėjo
nurodytų Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl
nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos bei 46 straipsnio 1 dalies
nuostatų dėl tautos ūkio pagrindą sudarančių vertybių -
privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir
iniciatyvos.
14. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
"Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
15. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis
Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame
straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga
inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam
priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę
reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o
valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto
kėsinimosi į ją.
Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad
nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra
garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga.
Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų
saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti
jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau
savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti
kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m.
kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2
dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų
savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos
visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio
Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).
Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija - tai
status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas
nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d.,
1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai,
jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo
atžvilgiu, kad ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės
objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba)
dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.
Nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais
atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali
būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti
būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų
teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir
(arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi
proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos
priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir
konstituciškai pagrįstus tikslus. Pabrėžtina, kad pagal
Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima
paneigti nuosavybės teisės esmės; jeigu nuosavybės teisė
apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu
ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba
neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti,
jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios
teisės neigimui.
17. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas,
konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai,
kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje
įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės
teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas
savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam
interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems
interesams. Nuosavybė atlieka ir socialinę funkciją.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio
nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia
nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14
d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai).
18. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad vieni iš nuosavybės (taip pat ir privačios)
objektų yra žemė, miškai, vandens telkiniai. Jų tinkamas,
racionalus naudojimas ir apsauga - Konstitucijos ginamas
viešasis interesas.
Ypač pabrėžtina tai, kad žemė, miškai, vandens telkiniai
nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes žemės,
miškų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra
žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei
visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir
visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas.
Nuosavybė įpareigoja. Šis konstitucinis imperatyvas, susietas
su minėta itin svarbia žemės, miškų, vandens telkinių, kaip
natūralios gamtinės aplinkos objektų, funkcija ir jų, kaip
ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdžiu, reiškia, kad
pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis
reguliavimas, kuris įtvirtintų ir savininkų priedermę prisidėti
prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo intereso - natūralios
gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos
objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos bei gamtos išteklių
racionalaus naudojimo, atkūrimo ir gausinimo - užtikrinimo
tokiu būdu, kad jiems nuosavybės teise priklausantys žemė,
miškai, vandens telkiniai būtų naudojami tik tinkamai,
racionaliai, kad nebūtų daroma žala jiems kaip žmogaus ir
visuomenės egzistavimo terpei, vienai iš būtinų žmogaus ir
visuomenės išlikimo ir raidos sąlygų. Tai inter alia suponuoja,
kad įstatymais gali būti nustatyti specifiniai reikalavimai,
apibrėžiantys žemės sklypų, miškų, vandens telkinių valdymą,
naudojimą ir disponavimą šiais objektais bei atitinkami
apribojimai ir sąlygos šių objektų savininkams. Šiame kontekste
paminėtina, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d.
nutarime konstatavo, jog specifinė žemės paskirtis ir padėtis,
palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, lemia ir
specialų teisinį žemės santykių reguliavimą; Konstitucinio
Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose
konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė
vertybė, turinti socialinę funkciją - tarnauti tautos gerovei;
Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarime
konstatuota, jog ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė
miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško
savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir
suvaržymus.
Kita vertus, minėtais apribojimais, suvaržymais, kitais
reikalavimais negalima paneigti nuosavybės teisės esmės.
19. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina ir tai, jog, kaip konstatuota šiame Konstitucinio
Teismo nutarime, laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios
gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių
gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai,
miškai, vandens telkiniai, taip pat ir tie, kurie privačios
nuosavybės teise priklauso ir juridiniams ar fiziniams
asmenims.
Taigi galimos tokios teisinės situacijos, kai valstybė,
siekdama užtikrinti viešąjį interesą - laukinės gyvūnijos (jos
išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir
gausinimą, gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikra apimtimi yra
įsiterpiama į privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teises, tačiau nepaneigiama šių savininkų
privačios nuosavybės teisės esmė.
20. Konstitucijos 23 straipsnį aiškinant Konstitucijos 54
straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos
išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste
būtina pabrėžti, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio
Teismo nutarime, valstybė turi konstitucinę priedermę rūpintis
laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip
visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir
racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį inter alia
laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y.
reguliavimą ir kontroliavimą). Taigi saugant ir ginant asmens
nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas, kad
laukinės gyvūnijos ištekliai būtų naudojami, atkuriami ir
gausinami racionaliai ir kad laukinė gyvūnija būtų saugoma. Šių
dviejų konstitucinių vertybių - asmens nuosavybės teisių ir
viešojo intereso, kad laukinės gyvūnijos ištekliai būtų
naudojami, atkuriami ir gausinami racionaliai ir kad laukinė
gyvūnija būtų saugoma, - sandūroje būtina rasti sprendimus,
kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą - tai, kad
nė viena iš šių vertybių nebus paneigta. Šis reikalavimas
taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus
visuomeninius santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam
reguliavimui.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų
(jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir
kontroliavimą) privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek
būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y.
tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės
gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas,
atkūrimas ir gausinimas. Jeigu siekiant minėto visuomeniškai
reikšmingo tikslo yra neišvengiamai būtina kokiu nors mastu
apriboti privačios nuosavybės teises (nepaneigiant šių teisių
esmės), tarp minėto tikslo ir pasirinktų ribojimo priemonių
turi būti protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios
ribojimo priemonės, kurios savininkų nuosavybės teises ribotų
ne daugiau negu yra būtina.
21. Iš Konstitucijos kylančią nuostatą, kad nuosavybė
įpareigoja, aiškinant ją susiejus su Konstitucijos 54
straipsniu, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos
kontekste pažymėtina, kad privačių žemės sklypų, miškų, vandens
telkinių savininkas, turėdamas teisę valdyti, naudoti nuosavybę
ir ja disponuoti, negali pažeisti Konstitucijos 54 straipsnyje
įtvirtintų gyvūnijos apsaugos ir racionalaus naudojimo,
atkūrimo ir gausinimo imperatyvų.
Valstybė, įgyvendindama konstitucinę priedermę rūpintis
laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip
visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir
racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, gali nustatyti
atitinkamą žemės sklypų, miškų, vandens telkinių naudojimo
tvarką, kurios privalės laikytis visi asmenys, neišskiriant nė
privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų.
Tačiau minėta tvarka neturi kitų asmenų, taip pat ir žemės
sklypų, miškų, vandens telkinių privačių savininkų, teisių ir
teisėtų interesų riboti daugiau negu yra būtina siekiant minėto
visuomeniškai reikšmingo tikslo.
22. Minėta, kad medžioklė - tai ūkinės veiklos rūšis arba
sudedamoji platesnės ūkinės veiklos dalis.
Konstituciniai ūkinės veiklos pagrindai yra įtvirtinti
Konstitucijos 46 straipsnyje, kuriame nustatyta:
"Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise,
asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir
iniciatyvą.
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų
bendrai tautos gerovei.
Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo
sąžiningos konkurencijos laisvę.
Valstybė gina vartotojo interesus."
23. Pareiškėjas Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies
atitiktį Konstitucijos 46 straipsniui ginčija tik tuo aspektu,
kad, jo manymu, šios dalies nuostata "Medžioklės plotų vienetas
turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų,
išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai
sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo
tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio
ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose"
prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
24. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata
"Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens
ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva" apibrėžia tautos ūkio
pagrindą, kuris yra šios vertybės: privačios nuosavybės teisė,
asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva (Konstitucinio Teismo
2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Šios trys vertybės - privačios
nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė, iniciatyva -
yra tarpusavyje susijusios; asmens ūkinės veiklos laisvės ir
iniciatyvos negalima atsieti nuo privačios nuosavybės teisės.
Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d., 2002 m. kovo 14
d. nutarimuose konstatavo, kad ūkinės veiklos laisvė ir
iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir
prigimtine teise turėti nuosavybę. Konstitucinis Teismas 2002
m. kovo 14 d. nutarime konstatavo ir tai, kad asmens
konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės
įgyvendinimo sąlyga ir kad ribojant asmens teisę į nuosavybę
yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Konstitucinis
Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, kad
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje pamatinis vaidmuo
skiriamas būtent privačiai nuosavybei - vienai iš pagrindinių
vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva -
tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui
savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.
Konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas
įgyvendinti įvairius asmens siekius (Konstitucinio Teismo 1999
m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d.
nutarimai).
Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos
susietos ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis. Konstitucinis
Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės
veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati: ji suponuoja
inter alia asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą
(užsiėmimą), sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos
laisvę ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė yra neatsiejama ir
nuo reikalavimo paisyti ūkio subjektų lygiateisiškumo. Asmens
ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja ir galimybes
nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos
pobūdį, netrukdyti, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti
naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra
neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine
veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be
dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš
jos pasitraukti.
Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos
laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam
tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo
1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14
d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Tačiau nustatomais
apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos
laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas,
sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją valstybė
negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio
Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).
25. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai
sudaro vieną visumą - šalies ūkio konstitucinį pagrindą
(Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. gruodžio 6
d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio visų dalių
nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo
(Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18
d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai), kad jose įtvirtinti
principai yra tarpusavyje suderinti, tarp jų yra pusiausvyra,
kiekvienas iš šių konstitucinių principų turi būti aiškinamas
nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo
1999 m. spalio 6 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).
Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos
kontekste paminėtinos ir kai kurios Konstitucijos 46 straipsnio
1 dalies nuostatos sąsajos su šio straipsnio 2 bei 3 dalių
nuostatomis.
26. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje, kaip ir kitose
šio straipsnio dalyse, yra įtvirtinta valstybės priedermė remti
privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines
pastangas ir iniciatyvą, kartu ir viena iš pagrindinių šalies
ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio
27 d. nutarimas).
Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs, kad šios dalies nuostata "valstybė remia
visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą" reiškia,
kad Konstitucija įtvirtina galimybę valdžios institucijoms
vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad
tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti tam tikras ūkinės
veiklos sritis ar tam tikras ūkines pastangas, taip pat kad
toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas
valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai
tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d.
nutarimas). Minėta Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies
nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam
diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui, kurio
pagrindinis kriterijus - bendra tautos gerovė.
Ši nuostata suponuoja ir valstybės institucijų, pareigūnų,
taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais
savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis
asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti
joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra
žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir
nėra akivaizdus. Bet kokius valstybės institucijų, pareigūnų,
taip pat savivaldybių institucijų, pareigūnų sprendimus ar
veiksmus, kuriais neleidžiama reikštis, plėtotis asmenų
iniciatyvai, užkertamas kelias tam tikroms ūkinėms pastangoms,
turi nulemti atitinkamos iniciatyvos ar ūkinių pastangų
žalingumas visuomenei; priešingu atveju būtų nukrypta nuo
Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
27. Su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata
"Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens
ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva" tiesiogiai yra susijusi ir
šio straipsnio 3 dalies nuostata "valstybė reguliuoja ūkinę
veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei".
Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą
teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad
įgyvendinant asmens ūkinės veiklos laisvę (kuri, kaip minėta,
nėra absoliuti) įvairiais atžvilgiais yra paliečiami visuomenės
interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą;
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad nuostatoje "valstybė reguliuoja ūkinę veiklą
taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei" yra įtvirtintas
konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos
reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas.
Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį
reguliavimą (inter alia siedamas jį su teisiniu reguliavimu,
įtvirtintu šio straipsnio 1 dalyje), yra konstatavęs, kad
valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir
visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus
asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus
(Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9
d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su
ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų
reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam
tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais. Konstitucinis
Teismas 1994 m. kovo 31 d. nutarime konstatavo, kad kai asmuo
dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs
įstatymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės
apribojimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne
kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises
ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu
yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra
būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų
teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip
pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama
teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi
konstitucinio proporcingumo principo.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies
formuluotė "valstybė reguliuoja ūkinę veiklą" reiškia ne
valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą
ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį
reguliavimą, t. y. ūkinės veiklos ribojimų (draudimų), sąlygų
nustatymą, procedūrų reglamentavimą teisės aktuose, taip pat
tokią ūkinės veiklos kontrolę, kuri yra grindžiama teisės
aktuose nustatytais ūkinės veiklos ribojimais (draudimais),
sąlygomis, procedūromis. Šiame kontekste paminėtina, kad
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnyje
įtvirtintą teisinį reguliavimą, 1999 m. spalio 6 d. nutarime
konstatavo: "Teisinis reguliavimas - tai tam tikros socialinės
tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavimo ypatumai
priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos.
Viena iš šių santykių sričių - ūkinė veikla. Konstitucinis
asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja
tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo
metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai
yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų. Asmens ūkinės
veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti
vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas
Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti
draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui,
nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Dėl ūkinės veiklos
įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje
srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y.
draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant
teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami
Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai."
Tame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad
"asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine
veikla. Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės
draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos,
vartotojų interesų ir kt.) apsaugai".
Pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3
dalies nuostatoje "valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad
ji tarnautų bendrai tautos gerovei" yra įtvirtinta ne tik
valstybės teisė, bet ir jos priedermė teisės aktais reguliuoti
ūkinę veiklą, kad ši tarnautų bendrai tautos gerovei. Taigi
Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės priedermė siekti
bendros tautos gerovės, taip pat valstybės pareiga siekiant
bendros tautos gerovės reguliuoti ūkinę veiklą šalyje. Nei
įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžia, turinčios
atitinkamus įgaliojimus ūkinės veiklos reguliavimo srityje,
negali nuo šios konstitucinės priedermės nusišalinti.
Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis
dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per
teisę siekti tautos gerovės. Konstitucinis Teismas savo
nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3
dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą
sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais
reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio
gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m.
vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d.
nutarimai).
Pabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje yra
aiškiai nurodyta ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis:
ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad bendra tautos gerovė
- tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti
remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo
argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d.
nutarimas). Tautos gerovę paprastai atspindi materialinių
gėrybių vartojimas; tačiau sąvokos "bendra tautos gerovė"
nederėtų aiškinti atsižvelgiant tik į individo materialinių
poreikių tenkinimą, nes apie bendrą tautos gerovę galima
spręsti pagal įvairius kriterijus ir iš įvairių apraiškų -
tautos socialinės raidos, žmogaus saviraiškos galimybių ir kt.;
sąvokos "bendra tautos gerovė" turinys kiekvienu konkrečiu
atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius
bei kitus svarbius veiksnius (Konstitucinio Teismo 1999 m.
spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2004 m. sausio 26 d.
nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad tautos
gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine)
prasme, taip pat tai, kad kažin ar būtų teisinga ir dora siekti
materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių sveikatai
(Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
Kartu pabrėžtina, jog Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies
sąvoka "bendra tautos gerovė" suponuoja tai, kad ūkinės veiklos
reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės,
o būtent bendros tautos gerovės. Kita vertus, Konstitucijos 46
straipsnio 3 dalyje nurodyta "bendra tautos gerovė" neturi būti
priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio
veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių
tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų
teisėms ir teisėtiems interesams. Atsižvelgiant į
Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų
derinimo principą, taip pat į tai, kad asmens ūkinės veiklos
laisvė ir iniciatyva Konstitucijoje yra siejama su privačios
nuosavybės teise, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu
ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar
pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio
subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei
tai būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms
vertybėms apsaugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei
negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam
tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl
to, kad įstatymų leidėjo požiūriu ji esą nėra naudinga
visuomenei, nors ir nėra jai žalinga. Konstitucijos 46
straipsnio 3 dalyje nurodyta ūkinės veiklos teisinio
reguliavimo kryptis aiškintina kaip konstitucinis įpareigojimas
įstatymų leidėjui, kitoms teisėkūros institucijoms ūkinės
veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę
tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto
interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei. Konstitucinis
Teismas yra konstatavęs, kad reguliuodama ūkinę veiklą valstybė
negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio
subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo
sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai
reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d.
nutarimas). Paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas
konstatavo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d.
nutarimuose, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks
teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei
įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos.
28. Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies
ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis
vertybėmis, Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos turi būti
aiškinamos jas siejant ir su kitomis Konstitucijos nuostatomis.
28.1. Antai Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad
visos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia yra skirtos
privačiai nuosavybei šalies ūkyje įtvirtinti bei stiprinti
(Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas). Jeigu
teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas,
kuriuo yra paneigiama nuosavybės teisė, tai būtų ir iš esmės
apribota Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta asmens ūkinės
veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė,
pažeistos kitos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos
(Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).
28.2. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę
veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų
lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų
lygiateisiškumo principu. Priešingu atveju ūkinės veiklos
teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai
tautos gerovei. Kita vertus, Konstitucinis Teismas savo
nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis
asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygybės principas savaime
nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą,
diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (šiuo
atveju ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms,
atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų)
yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą
reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas
teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais
požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama
pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų
ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų
visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas
diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d.
nutarimas). Atskirų ūkio subjektų išskyrimą, jų teisinės
padėties diferencijuotą nustatymą reikia sieti su valstybės
keliamais tikslais ūkio srityje, siekiu atitinkamai sutvarkyti
šalies ūkį, tad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į
reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali
diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam
tikras jos sąlygas (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d.
nutarimas).
28.3. Minėta, kad dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo
ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas
negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų
santykis gali kisti. Šiame kontekste pažymėtina, kad ūkinės
veiklos santykių teisinis reguliavimas gali būti keičiamas ir
siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Keisdama ūkinės veiklos
santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės
veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti
nutraukta. Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar
nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti
Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių
apsaugos principo.
Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad
teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip
pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės
institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų
įsipareigojimų, kad šis principas taip pat reiškia įgytų teisių
apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų
pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus,
neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos
nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendinamos, kad
pagal teisėtų lūkesčių principą teisinį reguliavimą galima
keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir
nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio
reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų
interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m.
gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d.
nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime
konstatavo, kad gali susidaryti tokios faktinės situacijos, kai
asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal
šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam
atsirado lūkesčių, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo
metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo
tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų
reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir
bus valstybės ginami ir saugomi. Tokius lūkesčius gali sukelti
net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir
įstatymų nustatytais pagrindais bei tvarka pripažinti
prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai -
prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius
įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra
ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos
teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios
ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai
nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos
ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra
keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias
aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti
(kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus,
kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.
29. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti
tautos ūkio pagrindai aiškintini ir atsižvelgiant į 54
straipsnio nuostatas. Valstybė turi ūkinę veiklą reguliuoti
taip, kad nepaneigiant tautos ūkio pagrindų - privačios
nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos
- būtų užtikrintas ir Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas
viešasis interesas - natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir
augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių
apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir
gausinimo užtikrinimas, kurį garantuoti yra valstybės
konstitucinė priedermė. Siekdama užtikrinti šį viešąjį
interesą, inter alia siekdama užtikrinti laukinių gyvūnų (jų
išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir
gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti
specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės
priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su
atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ar draudimus.
Tačiau minėti ribojimai ar draudimai turi būti nustatomi
įstatymu. Taip pat pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai,
kaip ir minėtos specifinės ūkinės veiklos sąlygos, procedūros,
kontrolės priemonės, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje
siekiant visuomeniškai reikšmingo tikslo, jais neturi būti
paneigiama asmens teisių ir laisvių prigimtis bei esmė, turi
būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad minėti ribojimai, draudimai, specifinės ūkinės
veiklos sąlygos, procedūros, kontrolės priemonės neturi
paneigti privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir
iniciatyvos.
VIII
Dėl Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatos
"Medžioti draudžiama <...> 2) žemės sklypuose, esančiuose
medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti
juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka" ir
13 straipsnio 2 dalies nuostatos "Privačios žemės sklypo
savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta
tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės
plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" atitikties Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama <...> žemės
sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai
uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nustatyta tvarka" ir 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios
žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta
medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2
dalies nuostatos formuluotė "žemės sklypuose, esančiuose
medžioklės plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti
juose šio Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka" yra
išdėstyta šios dalies 2 punkte.
2. Minėta, kad ginčijamos Medžioklės įstatymo 7 straipsnio
2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos yra neatsiejamos
nuo šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių.
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje inter alia
nustatyta: "Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija,
parengusi preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo
ribų pakeitimo projektą, paskelbia apie tai šalies bei
vietinėje spaudoje ir nurodo 1 mėnesio terminą, per kurį šio
Įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos
savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus, o kiti
suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys - siūlymus dėl
medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo
projekto. Tokie rašytiniai siūlymai ir reikalavimai pateikiamu
šio straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai tiesiogiai arba per
seniūnijas, kuriose yra siūlymus ir reikalavimus pateikiantiems
asmenims priklausantys žemės sklypai. Pasikeitus žemės sklypo
savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per
seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po
nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
Teritorijas, kuriose medžioklė draudžiama pagal šio Įstatymo 13
straipsnio 2 dalį iki šiuos reikalavimus nustatančių asmenų
nurodyto termino, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta komisija
pažymi medžioklės plotų vieneto plane."
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje inter alia
nustatyta: "Pasibaigus šio straipsnio 9 dalyje nustatytam
terminui, komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų
riboms pakeisti, išnagrinėjusi gautus reikalavimus ar siūlymus
ir juos įvertinusi, kad jie atitinka šio straipsnio 1 dalyje
numatytus reikalavimus, priima sprendimą, ar tikslinga
atsižvelgti į gautus siūlymus, o prireikus koreguoja medžioklės
plotų vienetų sudarymo ar ribų pakeitimo projektą ir per vieną
mėnesį šį projektą pateikia tvirtinti atitinkamos apskrities
viršininkui."
Atsižvelgiant į ginčijamų Medžioklės įstatymo 7 straipsnio
2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies sistemines sąsajas su
nurodytomis šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių
nuostatomis, sprendžiant, ar Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims neprieštarauja ginčijamos Medžioklės įstatymo 7
straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 2 dalies nuostatos, kartu
turi būti įvertinta, ar Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims neprieštarauja ir nurodytos šio įstatymo 8 straipsnio 9
ir 10 dalių nuostatos.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pareiškėjo
ginčijamas Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 13
straipsnio 2 dalies nuostatas sistemiškai aiškinant su
nurodytomis šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatomis
konstatuota, kad Medžioklės įstatyme yra įtvirtintas toks
teisinis reguliavimas, kad privačios žemės sklypo savininkas
turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, bet
tai jis gali padaryti tik tokiais pagrindais ir tik tokia
tvarka, kurie nustatyti Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2
dalyje, 8 straipsnio 9 ir 10 dalyse, 13 straipsnio 2 dalyje.
4. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas
medžioklės ir su ja susijusius santykius, negali nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kad privačios žemės sklypuose,
esančiuose medžioklės plotuose, būtų leidžiama medžioti be šių
žemės sklypų savininkų sutikimo. Šiuo atžvilgiu savininkas
negali būti varžomas kokiais nors teisės aktuose nustatomais
pagrindais, kurių nesant būtų galima nepaisyti jo valios, kad
jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje, miške, vandens
telkinyje nebūtų medžiojama. Jeigu asmeniui privačia nuosavybės
teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui,
šio sklypo savininkui apie tai turi būti pranešta tinkamu būdu
- tiesiogiai, ir turi būti nustatytas protingas, taigi
pakankamas, terminas, per kurį savininkas turėtų realią
galimybę laisvai išreikšti valią dėl to, ar tame sklype gali,
ar negali būti medžiojama, taip pat kokiomis sąlygomis jis
sutinka, kad tame sklype būtų medžiojama.
Šiame kontekste pažymėtina, kad savininko nuosavybės
teisių savaime nepažeistų toks teisinis reguliavimas, pagal
kurį tai, kad privačios žemės sklypo, esančio medžioklės
plotuose, savininkas, kurio žemę ketinama naudoti medžiojimui
ir kuris buvo tinkamai apie tai informuotas, per protingą
terminą nepareiškė savo valios dėl to, ar tame sklype gali, ar
negali būti medžiojama, yra laikoma jo sutikimu, kad tame
sklype būtų medžiojama. Taip pat pažymėtina, kad įstatymu
galima nustatyti įvairias privačios žemės sklypo, esančio
medžioklės plotuose, savininko sutikimo, kad tame sklype būtų
medžiojama, pareiškimo formas ir tvarką, inter alia tai, kad
gali būti sudaromos sutartys dėl teisės medžioti savininko
žemės sklype suteikimo.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
savininkas savo teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame
žemės sklype, esančiame medžioklės plotuose, kai atitinkamas
medžioklės plotų vienetas dar tik formuojamas, gali įgyvendinti
tik Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytais
pagrindais ir tik laikydamasis šio įstatymo 8 straipsnio 9 ir
10 dalyse nustatytos tvarkos. Be to, konstatuota, kad
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytas
vienintelis pagrindas, kuriam esant savininkas gali įgyvendinti
šią savo teisę - jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams
arba miškui bus daroma žala. Konstatuota ir tai, kad pagal
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalį sprendimą, ar
atsižvelgti į žemės sklypo savininko reikalavimus ir formuojant
atitinkamą medžioklės plotų vienetą uždrausti medžioti šiam
savininkui priklausančiame žemės sklype, esančiame medžioklės
plotuose, priima Medžioklės įstatyme numatyta komisija, taigi
ir tais atvejais, kai žemės sklypo, esančio medžioklės
plotuose, savininkas nesutinka, kad jo žemės sklype būtų
medžiojama, šį savo nesutikimą grindžia žalos žemės ūkio
pasėliams arba miškui grėsme, komisija gali nepaisyti savininko
reikalavimų ir be jo sutikimo nuspręsti, kad tame žemės sklype
bus medžiojama. Taip pat konstatuota, kad šitaip sudaromos
prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai
prieš privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią
tam tikra komisija už jį nusprendžia, kad jam nuosavybės teise
priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje bus
medžiojama.
Tokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į privačios
žemės, miškų, vandens telkinių savininko teisę spręsti, ar jam
privačios nuosavybės teise priklausanti žemė, miškai, vandens
telkiniai gali būti naudojami medžiojimui, taigi yra
nepagrįstai suvaržomos privačios žemės, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teisės.
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai,
kad Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka,
kurios laikantis savininkas yra informuojamas, kad jam
priklausantį žemės sklypą yra numatoma priskirti medžioklės
plotų vienetui, ir yra nustatomas laikas (1 mėnuo), per kurį
savininkas Medžioklės įstatyme numatytai komisijai gali
pateikti reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės
sklypo, esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui,
įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype,
sudaro prielaidas atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms,
kai žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose, savininkas nė
nežino apie formuojamą medžioklės plotų vienetą, vadinasi, ir
negali pasinaudoti jam pagal Medžioklės įstatymą priklausančia
teise pateikti Medžioklės įstatyme numatytai komisijai
reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo,
esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui, įskaitant
reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype.
Taigi Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytas
toks savininko informavimo apie tai, kad jam priklausantį žemės
sklypą yra numatoma priskirti medžioklės plotų vienetui, būdas
ir toks terminas, per kurį savininkas Medžioklės įstatyme
numatytai komisijai gali pateikti reikalavimus, susijusius su
jam priklausančio žemės sklypo, esančio medžioklės plotuose,
naudojimu medžiojimui, įskaitant reikalavimą uždrausti medžioti
tame žemės sklype, kad savininkas gali atsidurti tokioje
situacijoje, kai jam pagal Medžioklės įstatymą priklausanti
teisė pateikti Medžioklės įstatyme numatytai komisijai
reikalavimus, susijusius su jam priklausančio žemės sklypo,
esančio medžioklės plotuose, naudojimu medžiojimui, įskaitant
reikalavimą uždrausti medžioti tame žemės sklype, negali būti
įgyvendinta. Tokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į
privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininko teisę
spręsti, ar jam privačios nuosavybės teise priklausanti žemė,
miškai, vandens telkiniai gali būti naudojami medžiojimui,
taigi yra nepagrįstai suvaržomos privačios žemės, miškų,
vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės.
7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
asmuo, iš kito savininko įsigijęs nuosavybėn žemės sklypą, jau
įtrauktą į tam tikrą sudarytą ir patvirtintą medžioklės plotų
vienetą, pagal Medžioklės įstatymą turi teisę uždrausti tame
sklype medžioti, bet ją gali įgyvendinti tik šio įstatymo 13
straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, tik per tam tikrą
terminą (per 1 mėnesį nuo nuosavybės teisės įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre), be to, sprendimą, ar patenkinti
naujojo savininko reikalavimą uždrausti medžioti jam
priklausančiame žemės sklype, ar ne, priima ne pats savininkas,
o Medžioklės įstatyme numatyta komisija.
Tokiu teisiniu reguliavimu yra įsiterpiama į minėto asmens
teisę spręsti, ar jam privačios nuosavybės teise priklausanti
žemė, miškai, vandens telkiniai gali būti naudojami
medžiojimui. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu yra nepagrįstai
suvaržomos privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkų
nuosavybės teisės.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Medžioklės įstatymą žemės sklypo, esančio medžioklės
plotuose, savininkas neturi teisės po to, kai atitinkamas
medžioklės plotų vienetas yra sudarytas, uždrausti medžioti jam
priklausančiame ir į tą medžioklės plotų vienetą jau įtrauktame
žemės sklype. Medžioklės įstatyme nustatyta, kad tokią teisę
turi tik minėtas naujasis savininkas.
Šiuo atžvilgiu privačios žemės, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teisės taip pat yra nepagrįstai
suvaržomos.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos
išvados, kad
- Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata
"Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8
straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra
priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti
medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu
žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala" ta apimtimi,
kuria nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė
nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik
jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus
daroma žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims;
- Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalis ta apimtimi,
kuria nustatyta, jog privačios žemės sklypo savininkas apie
tai, kad jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą
ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o
tik atitinkamos savivaldybės komisijai apie parengtą
preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų
pakeitimo projektą paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje, ir
ta apimtimi, kuria nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį šio
įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos
savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl
medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo
projekto, taip pat Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalies
nuostata "Pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas
gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės
sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre" prieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims;
- Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalis ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad komisija medžioklės plotų vienetams
sudaryti bei jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti į
privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad
jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške,
vandens telkinyje nebūtų medžiojama, prieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
10. Konstatavus, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas
negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad privačios
žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, būtų leidžiama
medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo ir kad šiuo
atžvilgiu savininkas negali būti varžomas kokiais nors teisės
aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų galima
nepaisyti jo valios, kad jam nuosavybės teise priklausančioje
žemėje, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama, tačiau
įstatymu galima nustatyti įvairias privačios žemės sklypo,
esančio medžioklės plotuose, savininko sutikimo, kad tame
sklype būtų medžiojama, pareiškimo formas ir tvarką, taip pat
konstatavus, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies
nuostata "Privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio
Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti
arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, turi teisę
uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės
metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma žala" ta
apimtimi, kuria nenumatyta privačios žemės sklypo savininko
teisė nevaržomai uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje
ne tik jeigu medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui
bus daroma žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstatuotina, kad
Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti
draudžiama <...> 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės
plotuose, jeigu jų savininkai uždraudė medžioti juose šio
Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka" savaime
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
IX
Dėl Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos
"Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha
vientisų medžioklės plotų, išskyrus atvejus, kai mažesni
medžioklės plotų vienetai sudaromi Aplinkos ministerijos
siūlymu mokslo ir mokymo tikslams arba kai tokie vienetai
sudaromi Žemės ūkio ministerijos siūlymu žuvininkystės
tvenkinių teritorijose" atitikties Konstitucijos 46 straipsnio
1 daliai.
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Medžioklės įstatymo 8
straipsnio 1 dalies nuostata "Medžioklės plotų vienetas turi
apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų,
išskyrus atvejus, kai mažesni medžioklės plotų vienetai
sudaromi Aplinkos ministerijos siūlymu mokslo ir mokymo
tikslams arba kai tokie vienetai sudaromi Žemės ūkio
ministerijos siūlymu žuvininkystės tvenkinių teritorijose"
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
2. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kilo abejonių, ar
Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja ne visa
minėta Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, o
tik nuostatos dalis "Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne
mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų".
3. Minėta, kad medžioklė - tai ūkinės veiklos rūšis arba
sudedamoji asmens platesnės ūkinės veiklos dalis. Siekdama
užtikrinti viešąjį interesą - laukinių gyvūnų (jų išteklių)
apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą,
valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali
įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter
alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant
inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį bei jų
gausos reguliavimo poreikį. Tai darant turi būti laikomasi
konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos
privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų
nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.
4. Pažymėtina ir tai, kad, kaip konstatuota šiame
Konstitucinio Teismo nutarime, pagal Konstituciją įstatymų
leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad
privačios žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, būtų
leidžiama medžioti be šių žemės sklypų savininkų sutikimo ir
kad šiuo atžvilgiu savininkas negali būti varžomas kokiais nors
teisės aktuose nustatomais pagrindais, kurių nesant būtų galima
nepaisyti jo valios, kad jam nuosavybės teise priklausančioje
žemėje, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama, tačiau
įstatymu galima nustatyti įvairias privačios žemės sklypo,
esančio medžioklės plotuose, savininko sutikimo, kad tame
sklype būtų medžiojama, pareiškimo formas ir tvarką. Šiame
Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios
žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta
medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" ta apimtimi, kuria
nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai
uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu
medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma
žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
5. Sprendžiant, ar Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1
dalies nuostata "Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne
mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų" Konstitucijos 46
straipsnio 1 daliai neprieštarauja tuo aspektu, kad joje yra
nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto dydis,
konstatuotina, kad minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio,
kaip vienos iš priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti
racionalų medžiojamųjų gyvūnų populiacijų valdymą (t. y.
reguliavimą ir kontroliavimą), nustatymas įstatymu savaime
nepažeidžia privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių
savininkų nuosavybės teisių, jų ūkinės veiklos laisvės ir
iniciatyvos, kurias gina inter alia pareiškėjo nurodyta
Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis.
6. Sprendžiant, ar tai, kad Medžioklės įstatymo 8
straipsnyje 1 dalies nuostata "Medžioklės plotų vienetas turi
apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų"
Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja tuo
aspektu, kad joje nustatytas minimalus medžioklės ploto vieneto
dydis yra būtent 1000 ha, konstatuotina, kad nėra pakankamai
teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog jis neatitinka
medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydžio bei jų gausos
reguliavimo poreikio ir dėl to turėtų būti kitoks.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata
"Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha
vientisų medžioklės plotų" neprieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio 1 daliai.
X
Dėl Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Medžioklės įstatymo 18
straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims.
2. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nustatyta:
"Medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala neatlyginama, jeigu ji
padaryta žemės sklypuose, kuriuose jų savininkas šio Įstatymo
13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka uždraudė medžioti."
3. Sprendžiant, ar Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7
dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims,
pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo
nutarime, valstybė turi konstitucinę priedermę užtikrinti
laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamą valdymą (t. y.
reguliavimą ir kontroliavimą) ir kad medžioklė yra vienas iš
laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y.
reguliavimo ir kontroliavimo) būdų, taip pat kad, neužtikrinus
tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y.
reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos
pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomos ir
ginamoms vertybėms, taigi ir asmens teisėms ir interesams.
Konstitucijoje yra įtvirtintas imperatyvas, kad nuosavybė
įpareigoja. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota,
kad pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis
reguliavimas, kuris įtvirtintų pačių savininkų priedermę
veiksmingai prisidėti prie Konstitucijoje įtvirtinto viešojo
intereso - natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir
augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių
apsaugos bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo, atkūrimo ir
gausinimo, inter alia prie laukinių gyvūnų (jų rūšių)
populiacijų tinkamo valdymo užtikrinimo.
Jeigu privačios žemės, miško, vandens telkinio savininkas
uždraudžia medžioti jam priklausančioje žemėje, gyvūnų (jų
rūšių) populiacijų valdymas (t. y. reguliavimas ir
kontroliavimas) atitinkamoje teritorijoje pasunkėja ir tuo
aspektu, kad gali būti pakenkta ir paties savininko teisėms bei
interesams, įskaitant tai, kad tokiems savininkams
medžiojamieji gyvūnai gali padaryti tam tikrą žalą. Savininkas,
uždraudęs jam priklausančioje žemėje medžioti medžiojamuosius
gyvūnus, prisiima atitinkamą riziką; nėra pagrindo reikalauti,
kad jam šią žalą atlygintų kas nors kitas.
4. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kilo abejonių, ar
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims Medžioklės įstatymo
18 straipsnio 7 dalis neprieštarauja ir dėl to, kad joje daroma
nuoroda į šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalį.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios
žemės sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta
medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" ta apimtimi, kuria
nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai
uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu
medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma
žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
Tačiau tai, kad Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje
daroma nuoroda į šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, kuri
nurodyta apimtimi prieštarauja Konstitucijai, savaime nėra
pagrindas pripažinti, kad Konstitucijai (inter alia jos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims) prieštarauja ir Medžioklės įstatymo
18 straipsnio 7 dalis.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 7 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
XI
Dėl Medžioklės įstatymo 22 straipsnio kai kurių nuostatų
atitikties Konstitucijai.
1. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamos Medžioklės įstatymo
nuostatos dėl inter alia draudimų medžioti ir medžioklės plotų
vienetų dydžių yra susijusios ir su Medžioklės įstatymo
nuostatomis, skirtomis užtikrinti perėjimą nuo ankstesniu
teisiniu reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių
santykių prie Medžioklės įstatymu nustatytu teisiniu
reguliavimu grindžiamų medžioklės ir su ja susijusių santykių.
Šios nuostatos inter alia išdėstytos Medžioklės įstatymo 22
straipsnyje.
2. Medžioklės įstatymo 22 straipsnyje inter alia
nustatyta:
"<...> 2. Medžioklės plotų naudotojai, naudoję medžioklės
plotus iki šio Įstatymo įsigaliojimo ir naudoję juos
nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, iki 2003 m. balandžio 1
d. pateikia prašymus šio Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje
nurodytai komisijai, ir jų naudojami medžioklės plotai
pripažįstami medžioklės plotų vienetais bei leidimai naudoti
juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius išduodami laikantis
medžioklės plotų naudojimo tęstinumo, vadovaujantis šiame
straipsnyje nustatyta tvarka.
3. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų
naudotojai kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti:
1) Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta
tvarka įregistruotas medžioklės plotų nuomos sutartis,
sudarytas su žemės sklypų savininkais ir valdytojais iki
Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo
(2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų
schemomis; <...>
6. Medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai su
gretimų medžioklės plotų naudotojais gali susitarti dėl
medžioklės plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų
sujungimo, įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte
numatytu dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą šio Įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų
pripažinimo medžioklės plotų vienetu. Nesusitarus dėl
medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki
2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų
vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija.
7. Iki tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti
medžioklės plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą,
privaloma laikytis šio Įstatymo 8 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse
nustatytų sąlygų. <...>"
3. Nurodytos Medžioklės įstatymo 22 straipsnio nuostatos
yra susijusios inter alia su Medžioklės įstatymo 8 straipsnio
įgyvendinimu.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
- Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata
"Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha
vientisų medžioklės plotų" neprieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio 1 daliai;
- Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalis ta apimtimi,
kuria nustatyta, jog privačios žemės sklypo savininkas apie
tai, kad jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą
ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o
tik atitinkamos savivaldybės komisijai apie parengtą
preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų
pakeitimo projektą paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje, ir
ta apimtimi, kuria nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį šio
įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos
savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl
medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo
projekto, taip pat Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalies
nuostata "Pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas
gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės
sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre" prieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims;
- Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalis ta apimtimi,
kuria nustatyta, jog komisija medžioklės plotų vienetams
sudaryti bei jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti į
privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad
jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške,
vandens telkinyje nebūtų medžiojama, prieštarauja Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
4. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 2
ir 3 dalis medžioklės plotų naudotojų iki Medžioklės įstatymo
įsigaliojimo naudoti medžioklės plotai pripažįstami medžioklės
plotų vienetais ir po Medžioklės įstatymo įsigaliojimo,
išskyrus tuos medžioklės plotus (jų dalis), kurie buvo
išnuomoti pagal medžioklės plotų nuomos sutartis, su žemės
sklypų savininkais ir valdytojais sudarytas 2001 m. gruodžio 29
d. ir vėliau.
5. Pagal Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr.
425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" patvirtintus Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatus medžiojamųjų gyvūnų naudojimo konkrečiame žemės plote
teisė priklausė šios žemės savininkui; savininkas galėjo šia
teise naudotis pats, perleisti ją kitiems fiziniams ar
juridiniams asmenims pagal medžioklės plotų nuomos sutartį arba
ja nesinaudoti; medžioti kitiems asmenims priklausančiuose
medžioklės plotuose neturint medžioklės plotų nuomos sutartimi
perleistos teisės naudotis medžioklės plotais buvo draudžiama.
Vyriausybės 2002 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 1132 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d.
nutarimo Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" pakeitimo", įsigaliojusiu 2002 m. liepos 20 d.,
pakeitus Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 425
"Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų patvirtinimo"
patvirtintuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose (su
vėlesniais pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą, šiuose
nuostatuose neliko nuostatos, kad žemės savininkas medžiojamųjų
gyvūnų naudojimo konkrečiame žemės plote teisę gali perleisti
kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims pagal medžioklės
plotų nuomos sutartį.
Taigi pagal Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu
Nr. 425 "Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų
patvirtinimo" patvirtintus Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatus (su vėlesniais pakeitimais) medžioklės plotų nuomos
sutartis buvo galima sudaryti iki 2002 m. liepos 20 d., t. y.
jas buvo galima sudaryti ne tik iki 2001 m. gruodžio 29 d., bet
ir 2001 m. gruodžio 29 d. bei dar tam tikrą laiką po to.
Pažymėtina, kad Medžioklės įstatyme nėra numatyta, kaip
valstybė kompensuoja praradimus, kuriuos dėl šiuo atžvilgiu
pasikeitusio teisinio reguliavimo gali patirti žemės savininkai
ar asmenys, sudarę su jais minėtas sutartis.
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
privačios žemės, miškų, vandens telkinių savininkai, pagal
galiojusius teisės aktus sudarę medžioklės plotų nuomos
sutartis su kitais asmenimis (šių plotų naudotojais), galėjo
pagrįstai tikėtis, kad šios sutartys bus vykdomos visą jose
numatytą laiką, kad valstybė (jos institucijos) nesiims jokių
priemonių, užkertančių kelią nuomininkams vykdyti savo pareigas
pagal šias sutartis, ir kad fiziniai ir juridiniai asmenys,
pagal galiojusius teisės aktus išsinuomoję medžiojimui skirtus
žemę, miškus, vandens telkinius (medžioklės plotų naudotojai),
galėjo pagrįstai tikėtis, jog visą šiose sutartyse nustatytą
laiką jose nustatytomis sąlygomis jie galės naudoti medžiojimui
išsinuomotą žemę, miškus, vandens telkinius ir kad valstybė
(jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią
jiems naudotis minėtose sutartyse numatytomis savo teisėmis.
Minėti lūkesčiai atsirado ir asmenims, kurie tuo metu
galiojusiuose Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatuose
numatytas medžioklės plotų nuomos sutartis sudarė nuo 2001 m.
gruodžio 29 d. iki 2002 m. liepos 20 d.
7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
valstybė, keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą,
gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti
tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla
turi būti nutraukta, tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar
nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti inter
alia Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos
principo, suponuojančio ir įgytų teisių apsaugą. Konstatuota ir
tai, kad jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar
kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla
ir šią teisę įgyvendino, keičiant tokios ūkinės veiklos teisinį
reguliavimą taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos
sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama,
atsižvelgiant į tai, dėl ko minėtos ūkinės veiklos teisinis
reguliavimas yra keičiamas ir kokiu mastu jis yra keičiamas,
taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes,
valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio
subjektams ir kitiems asmenims praradimus, jų patirtus dėl
minėto teisinio reguliavimo pakeitimo.
8. Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytu
teisiniu reguliavimu buvo paneigti privačios žemės, miškų,
vandens telkinių savininkų, nuo 2001 m. gruodžio 29 d. iki 2002
m. liepos 20 d. pagal galiojusius teisės aktus sudariusių
medžioklės plotų nuomos sutartis su kitais asmenimis (šių plotų
naudotojais), lūkesčiai, kad šios sutartys bus vykdomos visą
jose numatytą laiką ir kad valstybė (jos institucijos) nesiims
jokių priemonių, užkertančių kelią nuomininkams vykdyti savo
pareigas pagal šias sutartis, ir fizinių bei juridinių asmenų,
nuo 2001 m. gruodžio 29 d. iki 2002 m. liepos 20 d. pagal
galiojusius teisės aktus išsinuomojusių medžiojimui skirtus
žemę, miškus, vandens telkinius (medžioklės plotų naudotojai),
lūkesčiai, kad visą šiose sutartyse nustatytą laiką jose
nustatytomis sąlygomis jie galės naudoti medžiojimui
išsinuomotą žemę, miškus, vandens telkinius ir kad valstybė
(jos institucijos) nesiims jokių priemonių, užkertančių kelią
jiems naudotis minėtose sutartyse numatytomis savo teisėmis.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos "Šio
straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai kartu
su atitinkamu prašymu turi pateikti: 1) Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės
plotų nuomos sutartis, sudarytas su žemės sklypų savininkais ir
valdytojais iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo
įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų
medžioklės plotų schemomis <...>" dalis "iki Laukinės gyvūnijos
įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29
d.)" prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui.
10. Minėta, kad Medžioklės įstatyme nėra numatyta, kaip
valstybė kompensuoja praradimus, kuriuos žemės savininkai gali
patirti dėl to, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje
nustatytu teisiniu reguliavimu buvo paneigti minėti privačios
žemės, miškų, vandens telkinių savininkų, nuo 2001 m. gruodžio
29 d. iki 2002 m. liepos 20 d. pagal galiojusius teisės aktus
sudariusių medžioklės plotų nuomos sutartis su kitais asmenimis
(šių plotų naudotojais), ir fizinių bei juridinių asmenų, nuo
2001 m. gruodžio 29 d. iki 2002 m. liepos 20 d. pagal
galiojusius teisės aktus išsinuomojusių medžiojimui skirtus
žemę, miškus, vandens telkinius (medžioklės plotų naudotojai),
lūkesčiai.
Šitaip yra sudarytos prielaidos pažeisti ir minėtų asmenų
privačios nuosavybės teises, kurias gina Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalys.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos "Šio
straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai kartu
su atitinkamu prašymu turi pateikti: 1) Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės
plotų nuomos sutartis, sudarytas su žemės sklypų savininkais ir
valdytojais iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo
įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų
medžioklės plotų schemomis <...>" dalis "iki Laukinės gyvūnijos
įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29
d.)" prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
12. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
dėl Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyto
teisinio reguliavimo medžioklės plotų naudotojai, sudarę
medžioklės plotų nuomos sutartis 2001 m. gruodžio 29 d. ir
vėliau, atsidūrė nevienodoje padėtyje, palyginti su kitais
medžioklės plotų naudotojais, kurie medžioklės plotų nuomos
sutartis sudarė iki 2001 m. gruodžio 29 d.
13. Konstatavus, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3
dalies nuostatos "Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės
plotų naudotojai kartu su atitinkamu prašymu turi pateikti: 1)
Medžioklės Lietuvos Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka
įregistruotas medžioklės plotų nuomos sutartis, sudarytas su
žemės sklypų savininkais ir valdytojais iki Laukinės gyvūnijos
įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29
d.), su išsinuomotų medžioklės plotų schemomis <...>" dalis
"iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo
įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.)" prieštarauja
konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos principui ir kad dėl
Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio
reguliavimo medžioklės plotų naudotojai, sudarę medžioklės
plotų nuomos sutartis 2001 m. gruodžio 29 d. ir vėliau,
atsidūrė nevienodoje padėtyje, palyginti su kitais medžioklės
plotų naudotojais, kurie medžioklės plotų nuomos sutartis
sudarė iki 2001 m. gruodžio 29 d., konstatuotina ir tai, kad
šių asmenų atžvilgiu buvo pažeistas Konstitucijos 29
straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygiateisiškumo principas.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos "Šio
straipsnio 2 dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai kartu
su atitinkamu prašymu turi pateikti: 1) Medžioklės Lietuvos
Respublikoje nuostatų nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės
plotų nuomos sutartis, sudarytas su žemės sklypų savininkais ir
valdytojais iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo
įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų
medžioklės plotų schemomis <...>" dalis "iki Laukinės gyvūnijos
įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29
d.)" prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
15. Minėta, kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalies
nuostatos "Medžioklės plotų, mažesnių kaip 1000 ha, naudotojai
su gretimų medžioklės plotų naudotojais gali susitarti dėl
medžioklės plotų padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų
sujungimo, įtvirtindami tai šio straipsnio 3 dalies 3 punkte
numatytu dokumentu ir pateikdami bendrą prašymą šio Įstatymo 8
straipsnio 3 dalyje numatytai komisijai dėl medžioklės plotų
pripažinimo medžioklės plotų vienetu" ir "Nesusitarus dėl
medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki
2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų
vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija" reiškia,
kad galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų vienetų ribų
nustatymo tais atvejais, kai mažesnių kaip 1000 ha medžioklės
plotų naudotojai su gretimų medžioklės plotų naudotojais iki
2003 m. balandžio 1 d. nesusitaria dėl medžioklės plotų vieneto
padidinimo iki 1000 ha arba šių plotų sujungimo, priima
atitinkamos savivaldybės komisija ir kad šitaip yra sudarytos
prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai
asmenys, sudarę ir įregistravę mažesnius nei 1000 ha medžioklės
plotus, po 2003 m. balandžio 1 d. negali jų naudoti
medžiojimui.
Pažymėtina, kad Medžioklės įstatyme nėra nustatyta, kaip
valstybė kompensuoja praradimus, kuriuos minėti asmenys gali
patirti dėl šiuo atžvilgiu pasikeitusio teisinio reguliavimo.
16. Pagal teisės aktus, galiojusius iki Medžioklės
įstatymo (daugumos jo nuostatų) įsigaliojimo, galėjo būti
suformuoti ir mažesni nei 1000 ha medžioklės plotai. Minėta,
kad, remiantis tokiu teisiniu reguliavimu, tam tikri
individualūs medžioklės plotų vienetai buvo suformuoti,
įregistruoti ir naudojami medžiojimui.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
asmenys, pagal galiojusius teisės aktus suformavę individualius
medžioklės plotų vienetus, galėjo pagrįstai tikėtis galėsią
šiuos medžioklės plotų vienetus naudoti medžiojimui tol, kol
atsiras įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis šių
medžioklės plotų vienetų naudojimas medžiojimui pagristai taptų
negalimas.
Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytu
teisiniu reguliavimu buvo paneigti asmenų, pagal galiojusius
teisės aktus suformavusių individualius medžioklės plotų
vienetus, lūkesčiai, kad jie galės šiuos medžioklės plotų
vienetus naudoti medžiojimui tol, kol atsiras įstatymuose
numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis šių medžioklės plotų
vienetų naudojimas medžiojimui pagrįstai taptų negalimas.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostata
"Nesusitarus dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki
nurodyto dydžio iki 2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą
dėl medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus priima
nurodyta komisija" prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių
apsaugos principui.
18. Minėta, kad Medžioklės įstatyme nėra nustatyta, kaip
valstybė kompensuoja praradimus, kuriuos asmenys, pagal
galiojusius teisės aktus sudarę ir įregistravę mažesnius nei
1000 ha medžioklės plotus, bet po 2003 m. balandžio 1 d.
negalintys jų naudoti medžiojimui, gali patirti dėl to, kad
Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu
reguliavimu buvo paneigti jų lūkesčiai, kad jie galės šiuos
medžioklės plotų vienetus naudoti medžiojimui tol, kol atsiras
įstatymuose numatytų aplinkybių, dėl kurių tolesnis šių
medžioklės plotų vienetų naudojimas medžiojimui pagristai taptų
negalimas.
Šitaip sudarytos prielaidos pažeisti ir minėtų asmenų
privačios nuosavybės teises, kurias gina Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalys.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostata
"Nesusitarus dėl medžioklės plotų vieneto padidinimo iki
nurodyto dydžio iki 2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą
dėl medžioklės plotų vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus priima
nurodyta komisija" prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims.
20. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 7
dalį iki tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės
plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma
laikytis šio įstatymo 8 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatytų
sąlygų.
21. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalis ta apimtimi, kuria
nustatyta, jog privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad
jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti
medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o tik atitinkamos
savivaldybės komisijai apie parengtą preliminarų medžioklės
plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą
paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje, ir ta apimtimi, kuria
nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį šio įstatymo 13
straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos savivaldybės
komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų
vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projekto, taip pat
Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalies nuostata "Pasikeitus
žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas
per seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po
nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre"
prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Taip
pat konstatuota, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims
prieštarauja Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 10 dalis ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad komisija medžioklės plotų
vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti gali ir neatsižvelgti
į privačios žemės, miško, vandens telkinio savininko valią, kad
jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, miške,
vandens telkinyje nebūtų medžiojama.
22. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims prieštarauja ir
Medžioklės įstatymo 22 straipsnio 7 dalis:
- ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad iki tol, kol
medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės plotų vienetais
pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma laikytis Medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 9 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta,
jog privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam
nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti
medžiojimui, informuojamas ne tiesiogiai, o tik atitinkamos
savivaldybės komisijai apie parengtą preliminarų medžioklės
plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą
paskelbus šalies bei vietinėje spaudoje;
- ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad iki tol, kol
medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės plotų vienetais
pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma laikytis Medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 9 dalies ta apimtimi, kuria nustatytas 1
mėnesio terminas, per kurį šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje
nurodyti asmenys atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali
pateikti reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo
arba jo ribų pakeitimo projekto;
- ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad iki tol, kol
medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės plotų vienetais
pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma laikytis Medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 9 dalies nuostatos "Pasikeitus žemės
sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per
seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po
nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre";
- ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad iki tol, kol
medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės plotų vienetais
pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma laikytis Medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 10 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms
pakeisti gali ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško,
vandens telkinio savininko valią, kad jam nuosavybės teise
priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų
medžiojama.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostata "Medžioti draudžiama
<...> 2) žemės sklypuose, esančiuose medžioklės plotuose, jeigu
jų savininkai uždraudė medžioti juose šio Įstatymo 13
straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka" neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata "Medžioklės plotų
vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės
plotų" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 9 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog
privačios žemės sklypo savininkas apie tai, kad jam nuosavybės
teise priklausantį žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui,
informuojamas ne tiesiogiai, o tik atitinkamos savivaldybės
komisijai apie parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto
sudarymo arba jo ribų pakeitimo projektą paskelbus šalies bei
vietinėje spaudoje, ir ta apimtimi, kuria nustatytas 1 mėnesio
terminas, per kurį šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti
asmenys atitinkamos savivaldybės komisijai raštu gali pateikti
reikalavimus dėl medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų
pakeitimo projekto, taip pat Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 9 dalies nuostata "Pasikeitus žemės
sklypo savininkui, toks pareiškimas gali būti pateikiamas per
seniūniją, kurioje yra šis žemės sklypas, per 1 mėnesį po
nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre"
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 8 straipsnio 10 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta,
jog komisija medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms
pakeisti gali ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško,
vandens telkinio savininko valią, kad jam nuosavybės teise
priklausančiame žemės sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų
medžiojama, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostata "Privačios žemės
sklypo savininkas, kurio žemė šio Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta
medžioklės plotų vienetui, turi teisę uždrausti medžioti jam
priklausančioje žemėje, jeigu medžioklės metu žemės ūkio
pasėliams arba miškui bus daroma žala" ta apimtimi, kuria
nenumatyta privačios žemės sklypo savininko teisė nevaržomai
uždrausti medžioti jam priklausančioje žemėje ne tik jeigu
medžioklės metu žemės ūkio pasėliams arba miškui bus daroma
žala, bet ir visais kitais atvejais, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 18 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos "Šio straipsnio 2
dalyje nurodyti medžioklės plotų naudotojai kartu su atitinkamu
prašymu turi pateikti: 1) Medžioklės Lietuvos Respublikoje
nuostatų nustatyta tvarka įregistruotas medžioklės plotų nuomos
sutartis, sudarytas su žemės sklypų savininkais ir valdytojais
iki Laukinės gyvūnijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo
(2001 m. gruodžio 29 d.), su išsinuomotų medžioklės plotų
schemomis <...>" dalis "iki Laukinės gyvūnijos įstatymo
pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2001 m. gruodžio 29 d.)"
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims, 29 straipsniui, konstituciniam teisėtų lūkesčių
apsaugos principui.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostata, "Nesusitarus dėl
medžioklės plotų vieneto padidinimo iki nurodyto dydžio iki
2003 m. balandžio 1 d., galutinį sprendimą dėl medžioklės plotų
vienetų ribų nustatymo atsižvelgdama į Įstatymo 8 straipsnio 1
dalyje nustatytus tikslus priima nurodyta komisija"
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos
principui.
9. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės
įstatymo 22 straipsnio 7 dalis ta apimtimi, kuria įtvirtinta,
kad iki tol, kol medžioklės plotai bus pripažinti medžioklės
plotų vienetais pagal jų naudojimo tęstinumą, privaloma
laikytis: 1) Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalies ta
apimtimi, kuria nustatyta, jog privačios žemės sklypo
savininkas apie tai, kad jam nuosavybės teise priklausantį
žemės sklypą ketinama naudoti medžiojimui, informuojamas ne
tiesiogiai, o tik atitinkamos savivaldybės komisijai apie
parengtą preliminarų medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo
ribų pakeitimo projektą paskelbus šalies bei vietinėje
spaudoje; 2) Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalies ta
apimtimi, kuria nustatytas 1 mėnesio terminas, per kurį šio
įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys atitinkamos
savivaldybės komisijai raštu gali pateikti reikalavimus dėl
medžioklės plotų vieneto sudarymo arba jo ribų pakeitimo
projekto; 3) Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 9 dalies
nuostatos "Pasikeitus žemės sklypo savininkui, toks pareiškimas
gali būti pateikiamas per seniūniją, kurioje yra šis žemės
sklypas, per 1 mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre"; 4) Medžioklės įstatymo 8
straipsnio 10 dalies ta apimtimi, kuria nustatyta, kad komisija
medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti gali
ir neatsižvelgti į privačios žemės, miško, vandens telkinio
savininko valią, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės
sklype, miške, vandens telkinyje nebūtų medžiojama,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1
ir 2 dalims.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis