English
Byla Nr. 49/2000
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
2002 M. GRUODŽIO 24 D. NUTARIMO IŠAIŠKINIMO
2004 m. vasario 11 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino
Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio
Stačioko,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui byloje Nr. 49/2000 Seimo nariui Petrui Papovui
ir suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovei
byloje Nr. 49/2000 Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajai patarėjai Onai Buišienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. vasario
3 d. išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Petro Papovo
prašymą išaiškinti šias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio
24 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos
įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12
d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000
m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9,
12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija),
šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo
25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12
d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo
taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos
konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą
įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai"
nuostatas:
1) "Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų
įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per
kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. <...> Pagal
Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti
valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus
turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių
veiklą" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1
punktas);
2) "Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal
Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai
ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar
įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms,
tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria
šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis
savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai,
kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų
kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių
nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų,
sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos,
kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos
įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad
savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai
savarankiškos" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus
17.2 punktas);
3) "Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai
pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie
nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4
punktas);
4) "Priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1
dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119
straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122
straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais - savivaldybių
tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių
tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus
Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje,
47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio
1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais"
(Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punktas);
5) "<...> įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui.
Tačiau <...> Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų
atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms
atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai,
kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų
sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Pagal
Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra
įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių
taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių
kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti
atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams" (Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punktas);
6) "Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra
neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje
numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek
savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją
yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų,
Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį
įgyvendinimą" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5
punktas);
7) "Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos
laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus
įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas
savivaldybės įstaigas" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 21.6 punktas).
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. byloje Nr.
49/2000 priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos vietos
savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m. spalio 12
d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų (2000
m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5, 7, 9,
12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d. redakcija),
šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001 m. rugsėjo
25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m. spalio 12
d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo
taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos
konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą
įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" (Žin.,
2003, Nr. 19-828; toliau - ir Nutarimas).
2. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. byloje Nr.
21/2003 priėmė nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių
tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei
pakeitimo ir įstatymo papildymo 881 straipsniu įstatymo 4
straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m.
balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 "Dėl Vilniaus apskrities
viršininko atleidimo" atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos" 9 straipsnio 1 daliai" (Žin. 2003, Nr.
53-2361).
3. Lietuvos Respublikos Seimo narys P. Papovas, buvęs
pareiškėjo - Seimo narių grupės atstovu byloje Nr. 49/2000 ir
suinteresuoto asmens - Seimo atstovu byloje Nr. 21/2003, 2004
m. sausio 6 d. prašymu prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti kai
kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. ir 2003 m.
gegužės 30 d. nutarimų nuostatas.
4. Konstitucinis Teismas 2004 m. sausio 26 d. sprendimu
nusprendė Seimo nario P. Papovo 2004 m. sausio 6 d. prašymą
išskirti į du savarankiškus prašymus: prašymą išaiškinti kai
kurias Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
nuostatas ir prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo
2003 m. gegužės 30 d. nutarimo nuostatas.
5. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti šias
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo nuostatas:
1) "Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti funkcijų
įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių tarybų, per
kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais. <...> Pagal
Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat negali būti
valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus
turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių
veiklą" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1
punktas);
2) "Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal
Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai
ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar
įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms,
tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria
šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis
savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai,
kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų
kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių
nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų,
sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos,
kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos
įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad
savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai
savarankiškos" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus
17.2 punktas);
3) "Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai
pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie
nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4
punktas);
4) "Priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1
dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119
straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122
straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais - savivaldybių
tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių
tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus
Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje,
47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio
1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais"
(Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punktas);
5) "<...> įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui.
Tačiau <...> Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų
atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms
atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai,
kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų
sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Pagal
Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra
įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių
taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių
kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti
atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams" (Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punktas);
6) "Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra
neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje
numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek
savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją
yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų,
Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį
įgyvendinimą" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5
punktas);
7) "Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos
laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus
įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas
savivaldybės įstaigas" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 21.6 punktas).
II
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo narių
grupės atstovas byloje Nr. 49/2000 P. Papovas iš esmės
pakartojo savo prašyme išaiškinti kai kurias Nutarimo nuostatas
išdėstytus argumentus. Kartu P. Papovas pareiškė, kad, jo
manymu, baigtinio pareigų, kurias einantys asmenys negali būti
savivaldybių tarybų nariais, sąrašo sudaryti neįmanoma, tačiau
paprašė Konstitucinį Teismą tiksliau suformuluoti, pagal kokius
kriterijus nustatoma, kad asmenys, einantys tam tikras
pareigas, tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų nariais.
2. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens - Seimo atstovė
byloje Nr. 49/2000 O. Buišienė pažymėjo, kad neįmanoma sudaryti
Seimo nario P. Papovo prašomų išvardyti pareigų, kurias
einantys asmenys tuo pat metu negali būti savivaldybių tarybų
nariais, baigtinio sąrašo, tačiau būtų galima tiksliau
apibūdinti įgaliojimus, kuriuos turintys pareigūnai tuo pat
metu negali būti savivaldybių tarybų nariais.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas. Jo
nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamosios
(konstatuojamosios) dalies argumentais. Todėl aiškindamas savo
nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo
nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio.
Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas
sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo
(Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimas).
2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3
dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą,
nekeisdamas jo turinio.
II
1. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti
funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių
tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais.
<...> Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais taip pat
negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir
įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti
savivaldybių veiklą" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 20.4.1 punktas).
1.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, kokie
valstybės pareigūnai pagal Nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 20.4.1 punkto teiginį "savivaldybių tarybų nariais
<...> negali būti valstybės pareigūnai, kurie <...> turi
įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių veiklą"
priskirtini prie pareigūnų, turinčių įgaliojimus kontroliuoti
ar prižiūrėti savivaldybių veiklą ir dėl to negalinčių būti
savivaldybių tarybų nariais.
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytą Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 20.4.1 punkto teiginį.
1.2. Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją
valstybės valdymas ir vietos savivalda - tai dvi viešosios
valdžios sistemos, kad pagal Konstituciją vietos savivalda -
tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių
vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba vietos,
bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai
(Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai
gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal
Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.
Pagal Konstituciją savivaldos teisė įstatymo numatytuose
valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose
įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Konstitucijos 119
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams
tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai
atskaitingus vykdomuosius organus. Konstitucinio Teismo 2002 m.
gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos
mechanizmo dalis, taip pat kad tiek Konstitucijoje numatytos
savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių
vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos
už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės sprendimų tiesioginį
įgyvendinimą.
Savivalda suponuoja tam tikrą veiklos laisvę ir
savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios
institucijų. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo
principas reiškiasi inter alia tuo, kad valstybė įstatymo
apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą
(Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime
konstatuota, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos
turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų
sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų,
įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės
institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).
Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime
konstatavo, kad formuluotė "valstybės pareigūnai, kurie pagal
Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar
prižiūrėti savivaldybių veiklą" aiškintina kaip apimanti ir
tuos valstybės pareigūnus, nuo kurių sprendimų priklauso
savivaldybių tarybų kompetencijos, numatytos Konstitucijoje ir
įstatymuose, įgyvendinimas.
1.3. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad
savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą
kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia, kad
įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į
Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių
kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų
vykdomųjų organų kompetenciją. Apibrėždamas savivaldybių tarybų
ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų
leidėjas gali nustatyti ir šios kompetencijos realizavimo
tvarką, savivaldybių veiklos priežiūrą ir kontrolę, pareigūnus,
turinčius įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių
tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų veiklą.
Formuluotė "įgaliojimai kontroliuoti ar prižiūrėti
savivaldybių veiklą" reiškia, kad atitinkami valstybės
pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to,
kaip jie vadinami įstatymuose; toliau - valstybės pareigūnai)
turi teisę priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso
savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir
įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas.
Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių
tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu. Šis
konstitucinis reikalavimas būtų pažeidžiamas, jeigu
savivaldybės tarybos nariu būtų asmuo, kuris pagal Konstituciją
ir įstatymus turėtų įgaliojimus priimti tokius sprendimus,
kurie lemtų savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje
ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimą ir įgyvendinimą.
Būtent dėl to valstybės pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ar
įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti
savivaldybių veiklą, negali tuo pat metu būti savivaldybių
tarybų nariais.
Pabrėžtina, kad valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus
vykdyti tik organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių
taryboms atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar
įmonių kontrolę arba priežiūrą (pavyzdžiui, aplinkosaugos,
sanitarijos ir higienos, švietimo, darbų saugos, pramonės ir
prekybos, statybų, mokesčių administravimo, raštvedybos ir
daugelyje kitų sričių), negali būti priskiriami prie valstybės
pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių
priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir
įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas.
Tokie valstybės pareigūnai gali eiti savo pareigas ir tuo pat
metu būti savivaldybių tarybų nariais. Sprendžiant, ar tam
tikras valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės
pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių
priklauso sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose
apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to
negalinčių tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu,
kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintas jam
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų turinys.
1.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina,
kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punkto teiginys
"savivaldybių tarybų nariais <...> negali būti valstybės
pareigūnai, kurie <...> turi įgaliojimus kontroliuoti ar
prižiūrėti savivaldybių veiklą" inter alia reiškia, kad
valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys
nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose), pagal
Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus priimti tokius
sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų
pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją
priėmimas ir įgyvendinimas, tuo pat metu negali būti
savivaldybių tarybų nariais; šis teiginys nereiškia, kad
valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik
organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių
kontrolę ar priežiūrą, negali tuo pat metu būti savivaldybių
tarybų nariais.
2. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal
Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai
ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar
įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms,
tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria
šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis
savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai,
kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų
kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių
nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų,
sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos,
kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos
įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad
savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai
savarankiškos" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus
17.2 punktas).
2.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto
nuostatos teiginiai "<...> tos funkcijos, kurios priklauso
išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė
viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje
srityje yra absoliučiai savarankiškos" reiškia, kad funkcijų,
kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, įgyvendinimą
reglamentuojančiais įstatymais gali būti nustatoma Vyriausybės
ar ministerijų ir kitų institucijų teisė nustatyti
savivaldybėms tam tikrus reikalavimus ir normas.
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytus Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 17.2 punkto teiginius.
2.2. Minėta, jog tai, kad savivaldybės pagal Konstitucijos
bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir
savarankiškai, reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir
pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą
išimtinę savivaldybių kompetenciją, nustatyti savivaldybių
tarybų kompetenciją.
Taip pat minėta, kad tam tikra dalis savivaldybių
kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad
savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų
kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių
nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų,
sutikimų ir pan.).
Per kompetenciją atsiskleidžia savivaldybės funkcijų
turinys, todėl pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali
būti nustatomos tik įstatymu. Tai negali būti daroma
poįstatyminiu teisės aktu.
2.3. Kartu pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 119
straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės
nutarimams, savivaldybių tarybų sprendimams tiesiogiai
įgyvendinti savivaldybės tarybos sudaro joms atskaitingus
vykdomuosius organus. Taigi pagal Konstituciją visos
savivaldybių institucijos savo veikloje turi vadovautis inter
alia Vyriausybės nutarimais.
2.4. Pagal Konstituciją Vyriausybė tvarko krašto reikalus,
saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja
valstybės saugumą ir viešąją tvarką, vykdo įstatymus ir Seimo
nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos
Prezidento dekretus, vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei
paveda Konstitucija ir įstatymai (Konstitucijos 94 straipsnio
1, 2 ir 7 punktai). Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį
Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose
visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.
Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai
(Konstitucijos 91 straipsnis). Pagal Konstitucijos 98
straipsnio 1 dalį ministras vadovauja ministerijai, sprendžia
ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat
vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Konstitucijos 96
straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad ministrai
vadovauja jiems pavestoms valdymo sritims ir yra tiesiogiai
pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Konstitucijos 95 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras
Pirmininkas ir tos srities ministras.
Vykdydama savo funkcijas, Vyriausybė pagal Konstitucijoje
ir įstatymuose nustatytą kompetenciją turi teisę leisti
nutarimus, privalomus visiems teisinių santykių subjektams,
vadinasi, ir savivaldybių institucijoms. Taigi Vyriausybė pagal
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytą kompetenciją gali savo
nutarimais nustatyti ir tvarką (procedūras), kurios laikantis
turi būti įgyvendinami įstatymų reikalavimai, vadinasi, ir
įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos,
reikalavimai.
Jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius,
susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais
nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo
tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, tai Vyriausybė
privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis
reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms.
Jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius,
susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais
nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo
tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybės įgaliota
institucija (pavyzdžiui, ministerija), tai Vyriausybė turi
pareigą nutarimu nustatyti, kuri valstybės institucija turi tai
padaryti, o ši institucija (jos vadovas) privalo išleisti
atitinkamą teisės aktą; toks Vyriausybės įgaliotos institucijos
(jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir
savivaldybių institucijoms. Jeigu įstatymuose nustatyta, kad
tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų -
taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos,
reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja
ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos
vadovas), tai ši ministerija (ministras) ar kita valstybės
institucija (jos vadovas) privalo išleisti atitinkamą teisės
aktą; toks ministerijos (ministro) ar kitos valstybės
institucijos (jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra
privalomas ir savivaldybių institucijoms. Tačiau šie
Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės
institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali
pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio
reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su
nustatytuoju įstatymuose.
Pažymėtina, kad nei įstatymais, nei Vyriausybės,
ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų
vadovų) poįstatyminiais teisės aktais negalima paneigti
konstitucinės nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos
ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir
savarankiškai. Taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 122
straipsnį savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi
teisę kreiptis į teismą.
2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina,
kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto teiginiai "<...>
tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra
reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų
nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra
absoliučiai savarankiškos" inter alia reiškia, kad įstatymų,
kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų
įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai tai numatyta įstatymuose,
gali būti nustatoma ir Vyriausybės, ministerijų (ministrų) ar
kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiais teisės
aktais.
3. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai
pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie
nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4
punktas).
3.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį
"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...>
neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...>
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" šiais aspektais: kokio pobūdžio sprendimų
priėmimas priskirtinas savivaldybių tarybų kompetencijai, o
kokio - savivaldybių vykdomųjų institucijų kompetencijai; ar
savivaldybių tarybų išimtinei kompetencijai priklauso visų
sprendimų, susijusių su savivaldybių įstaigų, įmonių steigimu,
jų vadovų skyrimu, šių įstaigų, įmonių priežiūra ir kt.,
priėmimas; ar funkcijų, kurios priklauso išimtinai
savivaldybėms, įgyvendinimą reglamentuojančiais įstatymais gali
būti nustatoma savivaldybių tarybų teisė dalį įgaliojimų,
susijusių su šių funkcijų įgyvendinimu, perduoti kitoms
savivaldybių institucijoms?
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytą Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 21.4 punkto teiginį.
3.2. Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos ir
kompetencija gali būti nustatomos tik įstatymu.
Pažymėtina, kad tam tikra savivaldybių tarybų kompetencija
yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje.
Sprendimus šiais klausimais gali priimti tik savivaldybių
tarybos. Tai yra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė
kompetencija, nes: 1) įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad
sprendimus šiais klausimais priima ne savivaldybių tarybos, o
joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių
institucijos; 2) pačios savivaldybių tarybos taip pat negali
nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems
organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės
priimti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms
būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus perduoti
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
arba kitoms savivaldybių institucijoms.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime
konstatuota, kad įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui
įstatymu. Taigi tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų
kompetencija nėra expressis verbis nustatyta pačioje
Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė
kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi
įgaliojimus nustatyti, kurių sprendimų priėmimas yra
priskiriamas savivaldybių tarybų kompetencijai, o kurių -
savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų ar kitų
savivaldybių institucijų kompetencijai. Tais atvejais, kai
įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus priima
savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams,
nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti
tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją
gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali
teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams; tačiau tokiais atvejais
turi būti tenkinamos šios sąlygos: 1) savivaldybių tarybų
įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme; 2) minėtų
įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios
pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas
įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais
sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji
organai.
3.3. Aiškinant Seimo nario P. Papovo nurodytos Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį
"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...>
neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...>
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" pabrėžtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir šiame Konstitucinio
Teismo sprendime, pagal Konstituciją savivaldos teisė įstatymo
numatytuose valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose
įgyvendinama per savivaldybių tarybas. Todėl aiškinant Seimo
nario P. Papovo nurodytą teiginį turi būti atsižvelgiama ir į
kitus šio punkto teiginius, pagrindžiančius P. Papovo nurodytą
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto
nuostatą "Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai
pagal Konstituciją neturi teisės priimti sprendimų, kurie
nebūtų grindžiami įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams", konkrečiai į tai, kad "savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per
kuriuos teritorinės bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę,
t. y. kaip savivaldos institucijų, nes pagal Konstitucijos 119
straipsnio 1 dalį savivaldos teisė įgyvendinama per
savivaldybių tarybas"; kad "<...> savivaldybių tarybos turi
konstitucinę kompetenciją kontroliuoti šiuos vykdomuosius
organus. Todėl minėti vykdomieji organai negali pakeisti arba
pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų
organų įgaliojimai negali dominuoti savivaldybių tarybų
įgaliojimų atžvilgiu"; kad "negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms
savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį
savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms
atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai arba pagal kurį
savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo
sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus"; kad "visi
nurodytų vykdomųjų organų sprendimai turi būti grindžiami
įstatymais, Vyriausybės ir/arba atitinkamų savivaldybių tarybų
sprendimais".
Taigi įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, pagal
kurį savivaldybių tarybos tam tikrais atvejais teisę priimti
tam tikrus sprendimus gali perduoti savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams, pagal Konstituciją
negali būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos sukurti tokią
teisinę situaciją, kai savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai pakeistų arba pajungtų sau savivaldybių
tarybas ar būtų joms prilyginti, primestų savivaldybių taryboms
savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių
tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus
varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų
įgaliojimai, taip pat kai savivaldybių tarybos netektų
galimybės kontroliuoti šiuos vykdomuosius organus. Tokiu
teisiniu reguliavimu būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas
ir Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime
konstatuotas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų
vykdomųjų organų atžvilgiu principas, iškreipta konstitucinė
vietos savivaldos samprata ir teritorinių bendruomenių
savivaldos teisės, kurią jos įgyvendina per savivaldybių
tarybas, esmė.
3.4. Nutarime nėra expressis verbis nuostatų dėl
savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo, šių
įstaigų, įmonių priežiūros.
Kartu pažymėtina, kad Seimo nario P. Papovo nurodyto
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto
teiginio "Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai
<...> neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami
<...> savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių
sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių
tarybų sprendimams" formuluotė "savivaldybių tarybų sprendimai"
apima ir sprendimus, susijusius su savivaldybių įstaigų, įmonių
steigimu, jų vadovų skyrimu, šių įstaigų, įmonių priežiūra.
Įstatymu nustatydamas, kas (savivaldybių tarybos ar joms
atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus
dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo,
šių įstaigų, įmonių priežiūros, įstatymų leidėjas yra saistomas
minėtų konstitucinių reikalavimų: sprendimus savivaldybių
tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskiriamais
klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos; įstatymų
leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos
sprendimus savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei
kompetencijai nepriskirtais klausimais priimti turi
kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos - savivaldybių
taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių
institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų teisę priimti
sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems
vykdomiesiems organams, tai turi būti tiesiogiai nurodyta
įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių
institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai.
Savivaldybių įstaigų, įmonių steigimas neatsiejamas nuo
savivaldybių konstitucinės kompetencijos sudaryti ir tvirtinti
savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis). Šiame
kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio
24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkte
nurodyta, jog priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121
straipsnio 1 dalyje nurodytais savivaldos klausimais yra
savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija ir kad
pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę
kompetenciją priimti sprendimus inter alia Konstitucijos 121
straipsnio 1 dalyje nurodytais klausimais. Taigi įstatymų
leidėjas, įstatymu nustatęs, jog savivaldybės gali steigti savo
įstaigas, įmones, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
pagal kurį sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių steigimo priimtų
ne savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji
organai. Priešingu atveju būtų pažeista Konstitucijos 121
straipsnio 1 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų išimtinė
konstitucinė kompetencija sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą.
Kitaip vertintina tai, kokios yra įstatymų leidėjo
diskrecijos ribos įstatymu nustatant, kas (savivaldybių tarybos
ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti
sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimo, šių
įstaigų, įmonių priežiūros. Šiose srityse įstatymų leidėjas
turi diskreciją nustatyti, kad šiuos sprendimus priima
savivaldybių tarybos, kad juos priima savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai arba kad šiuos sprendimus priima
savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius
sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems
vykdomiesiems organams; šiuo atveju savivaldybių tarybų
įgaliojimai minėtas teises perduoti savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti tiesiogiai
nurodyti įstatyme.
Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustačius savivaldybių
tarybų įgaliojimus priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų,
įmonių priežiūros perdavimo savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams, negali būti paneigta
savivaldybių tarybų teisė ir pačioms prižiūrėti šias įstaigas,
įmones.
3.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina,
kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys
"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...>
neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...>
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" inter alia reiškia, kad: sprendimus savivaldybių
tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais
klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms
atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių
institucijos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi
įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų
išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais
priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kurių -
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos
savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų
teisę priimti sprendimus perduoti savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams - apie tai turi būti
tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima
perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai.
4. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "Priimti sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1
dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 119
straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122
straipsnyje nurodytais savivaldos klausimais - savivaldybių
tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija. Pagal Konstituciją
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių
tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti sprendimus
Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje,
47 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio
1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nurodytais klausimais"
(Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punktas).
4.1. Seimo nario P. Papovo nurodytoje Nutarimo nuostatoje
yra minima Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis. Pažymėtina, kad
Nutarimas buvo priimtas 2002 m. gruodžio 24 d., o "Valstybės
žiniose" buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2003 m. vasario 25 d.
Nutarimo priėmimo metu Konstitucijos 47 straipsnio 2
dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip
pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio
subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal
Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės
integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn
ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų
tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti
bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką,
sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas."
Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu pakeitė Konstitucijos 47 straipsnį (1996 m. birželio
20 d. redakcija). Šis įstatymas įsigaliojo 2003 m. vasario 24
d. Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d.
redakcija) nebeliko teisinio reguliavimo, nustatyto
Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d.
redakcija).
4.2. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginį "Pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams įsiterpti į savivaldybių
tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją" šiais aspektais:
kokio pobūdžio sprendimus priimti turi kompetenciją
savivaldybių tarybos, o kokio - savivaldybių vykdomosios
institucijos; ar savivaldybių tarybos turi išimtinę
kompetenciją priimti visus sprendimus, susijusius su
savivaldybių įstaigų, įmonių steigimu, jų vadovų skyrimu,
priežiūra ir kt.; ar funkcijų, priklausančių išimtinai
savivaldybėms, įgyvendinimą reglamentuojančiais įstatymais gali
būti nustatoma savivaldybių tarybų teisė dalį įgaliojimų,
susijusių su šių funkcijų įgyvendinimu, perduoti kitoms
savivaldybių institucijoms?
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytą Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 21.4.1 punkto teiginį.
4.3. Seimo nario P. Papovo prašomas išaiškinti
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto teiginys
"Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę
kompetenciją" yra neatskiriamai susijęs su kitu jo prašomu
išaiškinti teiginiu - su Nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 21.4 punkto teiginiu "Savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai <...> neturi teisės priimti
sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...> savivaldybių tarybų
sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia
prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams": jeigu savivaldybių
taryboms atskaitingi vykdomieji organai priimtų sprendimus,
kurie nebūtų grindžiami savivaldybių tarybų sprendimais, taip
pat sprendimus, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių
tarybų sprendimams, tai reikštų, kad savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai įsiterptų į savivaldybių tarybų
kompetenciją (išimtinę konstitucinę kompetenciją ir/arba
įstatymu nustatytą kompetenciją).
4.4. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime aiškinant
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginį
"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...>
neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...>
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją
savivaldybių funkcijos ir kompetencija gali būti nustatomos tik
įstatymu; kad tam tikra savivaldybių tarybų kompetencija yra
expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (išimtinė
konstitucinė kompetencija) - sprendimus šiais klausimais gali
priimti tik savivaldybių tarybos; kad įstatymu nustatytas
teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybių tarybos teisę
priimti tam tikrus sprendimus tam tikrais atvejais gali
perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems
organams, pagal Konstituciją negali būti toks, kad būtų
sudarytos prielaidos sukurti tokią teisinę situaciją, kai
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai pakeistų
arba pajungtų sau savivaldybių tarybas ar būtų joms prilyginti,
primestų savivaldybių taryboms savo valią, vykdomųjų organų
įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu
ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms
atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai, taip pat kai
savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti šiuos
vykdomuosius organus - tokiu teisiniu reguliavimu būtų
pažeistas konstitucinis savivaldybių tarybų viršenybės joms
atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas, iškreipta
konstitucinė vietos savivaldos samprata ir teritorinių
bendruomenių savivaldos teisės, kurią jos įgyvendina per
savivaldybių tarybas, esmė.
4.5. Minėta, kad Nutarime nėra expressis verbis nuostatų
dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo,
šių įstaigų, įmonių priežiūros.
Taip pat minėta, kad savivaldybių įstaigų, įmonių
steigimas neatsiejamas nuo savivaldybių konstitucinės
kompetencijos sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą
(Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis) ir kad priimti
sprendimus inter alia Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje
nurodytais savivaldos klausimais (savivaldybių biudžeto
sudarymas ir tvirtinimas) yra savivaldybių tarybų išimtinė
konstitucinė kompetencija, todėl įstatymų leidėjas, įstatymu
nustatęs, jog savivaldybės gali steigti savo įstaigas, įmones,
negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį
sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių steigimo priimtų ne
savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji organai,
nes priešingu atveju būtų pažeista Konstitucijos 121 straipsnio
1 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė
kompetencija sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą. Minėta ir
tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kas
(savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai)
turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių
vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros.
Todėl konstatuotina, kad Seimo nario P. Papovo nurodyto
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto
nuostatos teiginio "Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę
kompetenciją" formuluotė "savivaldybių tarybų išimtinė
konstitucinė kompetencija" apima ir savivaldybių tarybų
kompetenciją priimti sprendimus, susijusius su savivaldybių
įstaigų, įmonių steigimu. Ši formuluotė neapima savivaldybių
tarybų kompetencijos priimti sprendimus, susijusius su
savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimu, šių įstaigų,
įmonių priežiūra.
Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad
įstatymu nustatydamas, kas (savivaldybių tarybos ar joms
atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus
dėl savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo, jų vadovų skyrimo,
šių įstaigų, įmonių priežiūros, įstatymų leidėjas turi
vadovautis šiame Konstitucinio Teismo sprendime jau minėtais
konstituciniais reikalavimais: sprendimus savivaldybių tarybų
išimtinei konstitucinei kompetencijai priskiriamais klausimais
gali priimti tik savivaldybių tarybos; įstatymų leidėjas pagal
Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus
savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai
nepriskirtais klausimais priimti turi kompetenciją savivaldybių
tarybos, o kuriuos - savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos; kad
savivaldybių tarybos teisę priimti sprendimus galėtų perduoti
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams,
tai turi būti tiesiogiai nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų
negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal
įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji
organai. Konstatuota ir tai, kad, įstatymu nustačius
savivaldybių tarybų įgaliojimus teisę priimti sprendimus dėl
savivaldybių įstaigų, įmonių priežiūros perduoti savivaldybių
taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negali būti
paneigta savivaldybių tarybų teisė pačioms prižiūrėti šias
įstaigas, įmones.
4.6. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2002 m.
gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus
21.4.1 punkto teiginys "Pagal Konstituciją negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės
prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems
organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę
kompetenciją" yra neatskiriamai susijęs su Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginiu
"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...>
neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...>
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams", taip pat į argumentus, kuriais remiantis šiame
Konstitucinio Teismo sprendime aiškinamas minėtas Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys,
konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.
nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto
teiginys "Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę
kompetenciją" reiškia, kad sprendimus savivaldybių tarybų
išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais
gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi
vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos.
5. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "<...> įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui.
Tačiau <...> Konstitucijoje įtvirtinti vykdomųjų organų
atskaitingumo atstovybei ir savivaldybių tarybų viršenybės joms
atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principai suponuoja tai,
kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti jų
sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Pagal
Konstituciją teritorinių bendruomenių savivaldos teisė yra
įgyvendinama per savivaldybių tarybas, tad visi savivaldybių
taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių
kompetencijai priskirtais klausimais yra subordinuoti
atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams" (Nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punktas).
5.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto
teiginiai "įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų
vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. <...> visi
savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai
savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra
subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams"
reiškia tai, kad savivaldybių tarybos gali perduoti
savivaldybių vykdomosioms institucijoms teisę steigti kitas
įstaigas, skirti šių įstaigų vadovus, vykdyti jų veiklos
priežiūrą ir kt., ar savivaldybių vykdomosios institucijos
(administracijų direktoriai) savo įgaliojimus, dalį jų gali
perduoti pavaduotojams, kitiems administracijų darbuotojams.
Konstitucinis Teismas aiškins tik nurodytus Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies
II skyriaus 21.4.2 punkto teiginius.
5.2. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4
dalį Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės nutarimams,
savivaldybių tarybų sprendimams tiesiogiai įgyvendinti
savivaldybės tarybos sudaro joms atskaitingus vykdomuosius
organus.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 120 straipsnio
2 dalį savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą
kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, o pagal
Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį savivaldos institucijų
organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime
konstatuota, kad Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių
institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios
institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai
(vykdomosios institucijos) ir kad Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytais atvejais savivaldybių atstovaujamosioms bei
vykdomosioms institucijoms yra suteikiami valdingi įgalinimai.
Nutarime konstatuota ir tai, kad savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai yra neatskiriama savivaldos
mechanizmo dalis, taip pat kad tiek Konstitucijoje numatytos
savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek savivaldybių
vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra atsakingos
už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės sprendimų tiesioginį
įgyvendinimą.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir
šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad įstatymu
nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų
kompetenciją paliekama Seimui įstatymu. Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota ir tai, kad
Konstitucijoje nėra nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų
vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai),
formavimo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; jų funkcijos
ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais; kad
įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų
vykdomųjų organų formavimą, funkcijas ir kompetenciją būtina
paisyti Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų:
atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo
atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų
vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt.; kad įstatymų leidėjas turi
diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka - rinkimų ar
kitokia - yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų
yra kolegialūs, o kurie - vienasmeniai, kokie jų tarpusavio
ryšiai; kad įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu
nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių
skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių
taryboms.
Šiame Konstitucinio Teismo sprendime taip pat konstatuota,
kad tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija
nėra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra
savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė kompetencija),
įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus
nustatyti, kuriuos sprendimus priimti turi kompetenciją
savivaldybių tarybos, o kuriuos - savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių
institucijos; kad tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta,
kad tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos,
savivaldybių tarybos negali teisės priimti tokius sprendimus
perduoti nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems
organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms; kad įstatymų
leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį
teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima
savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius
sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems
vykdomiesiems organams, tačiau tokiais atvejais savivaldybių
tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme, taip pat minėtų
įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios
pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai; kad dar kitais atvejais įstatymų leidėjas
įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokius sprendimus priima
savivaldybių tarybos, o kokius - savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai.
Pabrėžtina, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas
savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų
kompetenciją, privalo paisyti konstitucinių imperatyvų, kad
savivaldybių taryboms atskaitingus vykdomuosius organus sudaro
pačios savivaldybių tarybos ir kad savivaldybių tarybos joms
atskaitingus vykdomuosius organus sudaro pagal įstatymą.
Minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms
savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių
tarybų įgaliojimų atžvilgiu arba kad savivaldybių tarybų
įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų
organų įgaliojimai. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali
pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų, kad negalima
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių
taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos
sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal kurį savivaldybių
tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms
atskaitingus vykdomuosius organus.
Vadinasi, savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi
vykdomieji organai pagal Konstituciją patys neturi teisės jiems
nustatytų įgaliojimų perduoti kitiems subjektams, kurie nėra
savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji
organai, nes tai reikštų, kad šiuos įgaliojimus perimtų ne
savivaldybių tarybų, bet pačių vykdomųjų organų sudaryti kiti
subjektai (organai, institucijos, padaliniai, pareigūnai),
neatitinkantys konstitucinės savivaldybių tarybų sudarytų ir
joms atskaitingų vykdomųjų organų sampratos. Šitaip būtų
sudarytos prielaidos pažeisti ir konstitucinį vykdomųjų organų
atskaitingumo atstovybei principą.
Tai nereiškia, kad įstatymu negali būti tiesiogiai
nustatyti vykdomųjų organų atskirų pareigūnų įgaliojimai arba
kad įstatymu negali būti nustatyta, jog tam tikrus vykdomųjų
organų atskirų pareigūnų įgaliojimus pagal įstatymą nustato
pačios savivaldybių tarybos. Taip pat pagal Konstituciją nėra
neleidžiama įstatymu nustatyti tokios savivaldybių tarybų
sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų sistemos, kurioje
būtų įmanoma vieniems savivaldybių tarybų sudarytiems ir joms
atskaitingiems vykdomiesiems organams savo įgaliojimus pagal
įstatymą perduoti kitiems savivaldybių tarybų sudarytiems ir
joms atskaitingiems vykdomiesiems organams. Tačiau pabrėžtina,
kad visais šiais atvejais negali būti paneigta savivaldybių
tarybų teisė kontroliuoti visus savo sudarytus ir joms
atskaitingus vykdomuosius organus ir vykdomųjų organų
atskaitomybė atstovybei už jų ir jų pareigūnų sprendimus.
5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina,
kad Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto teiginiai
"<...> įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų
vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. <...> visi
savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai
savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra
subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams" inter
alia reiškia, kad: įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijoje
įtvirtintų vietos savivaldos principų, turi diskreciją įstatymu
nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų
tarpusavio ryšius, funkcijas, įgaliojimus; įstatymų leidėjas,
paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos
principų, turi diskreciją įstatymu nustatyti savivaldybių
taryboms atskaitingų vykdomųjų organų struktūrą ir jų narių
skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių
taryboms; kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms
savo valią, vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių
tarybų įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus
varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų
įgaliojimai; kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji
organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų;
kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų
prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal
kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo
sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus; kad
savivaldybių tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji
organai pagal Konstituciją patys neturi teisės jiems nustatytų
įgaliojimų perduoti kitiems subjektams, kurie nėra savivaldybių
tarybų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai.
6. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra
neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje
numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek
savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją
yra atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų,
Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį
įgyvendinimą" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5
punktas).
6.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar minėta
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punkto
nuostata reiškia, kad savivaldybių tarybos gali savivaldybių
vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas
įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų
vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių
vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo
įgaliojimus, jų dalį gali perduoti pavaduotojams, kitiems
administracijų darbuotojams.
6.2. Tai, ar savivaldybių tarybos gali savivaldybių
vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas
įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų
vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių
vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo
įgaliojimus, jų dalį gali perduoti pavaduotojams, kitiems
administracijų darbuotojams, jau yra aptarta aiškinant kitas
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus nuostatas. Seimo narys P. Papovas neprašo nurodytos
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.5 punkto nuostatos
išaiškinti kitais aspektais.
Todėl Konstitucinis Teismas neaiškins Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 21.5 punkto nuostatos "Kadangi savivaldybių tarybų
priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo,
tai tiek Konstitucijoje numatytos savivaldybių atstovaujamosios
institucijos, tiek savivaldybių vykdomosios institucijos pagal
savo kompetenciją yra atsakingos už savivaldos teisės
įgyvendinimą, už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos
sprendimų tiesioginį įgyvendinimą".
7. Seimo narys P. Papovas prašo išaiškinti Nutarimo
nuostatą "Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos
laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus
įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas
savivaldybės įstaigas" (Nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 21.6 punktas).
7.1. Iš prašymo matyti, kad prašoma išaiškinti, ar minėta
Nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punkto
nuostata reiškia, kad savivaldybių tarybos gali savivaldybių
vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas
įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų
vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių
vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo
įgaliojimus, jų dalį gali perleisti pavaduotojams, kitiems
administracijų darbuotojams.
7.2. Tai, ar savivaldybių tarybos gali savivaldybių
vykdomosioms institucijoms perduoti teisę steigti kitas
įstaigas (t. y. savivaldybių įstaigas), skirti šių įstaigų
vadovus, vykdyti jų veiklos priežiūrą ir kt., ar savivaldybių
vykdomosios institucijos (administracijų direktoriai) savo
įgaliojimus, jų dalį gali perduoti pavaduotojams, kitiems
administracijų darbuotojams, jau yra aptarta aiškinant kitas
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus nuostatas. Seimo narys P. Papovas neprašo nurodytos
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo
motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.6 punkto nuostatos
išaiškinti kitais aspektais.
Todėl Konstitucinis Teismas neaiškins Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II
skyriaus 21.6 punkto nuostatos "Savivaldybių tarybos,
įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali
sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės
institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas".
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 61 straipsniu, Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2000 m.
spalio 12 d. redakcija), 3 straipsnio 4 dalies (2000 m. spalio
12 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2000 m.
spalio 12 d. redakcija), 18 straipsnio 1 dalies (2000 m. spalio
12 d. redakcija), 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 8, 15 punktų
(2000 m. spalio 12 d. redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 1, 5,
7, 9, 12, 15, 16, 17, 18 punktų (2000 m. spalio 12 d.
redakcija), šios dalies 6 punkto (2000 m. spalio 12 d. ir 2001
m. rugsėjo 25 d. redakcijos) ir šios dalies 14 punkto (2000 m.
spalio 12 d. ir 2001 m. lapkričio 8 d. redakcijos), taip pat
dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo
įstatymo taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo
taikymo tvarkos konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių
įstatymų sąrašą įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai":
1) motyvuojamosios dalies II skyriaus 20.4.1 punkto
teiginys "savivaldybių tarybų nariais <...> negali būti
valstybės pareigūnai, kurie <...> turi įgaliojimus kontroliuoti
ar prižiūrėti savivaldybių veiklą" inter alia reiškia, kad
valstybės pareigūnai (tarnautojai ar kiti asmenys
nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose), pagal
Konstituciją ir įstatymus turintys įgaliojimus priimti tokius
sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų
pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją
priėmimas ir įgyvendinimas, tuo pat metu negali būti
savivaldybių tarybų nariais; šis teiginys nereiškia, kad
valstybės pareigūnai, turintys įgaliojimus vykdyti tik
organizacinę, techninę ar pan. savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų, savivaldybių įstaigų ar įmonių
kontrolę ar priežiūrą, negali tuo pat metu būti savivaldybių
tarybų nariais;
2) motyvuojamosios dalies II skyriaus 17.2 punkto
teiginiai "<...> tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai
savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių
funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra
absoliučiai savarankiškos" inter alia reiškia, kad pagal
Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatomos tik
įstatymu, tačiau įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių
funkcijos, reikalavimų įgyvendinimo tvarka (procedūros), kai
tai numatyta įstatymuose, gali būti nustatoma ir Vyriausybės,
ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų
vadovų) poįstatyminiais teisės aktais;
3) motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4 punkto teiginys
"Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai <...>
neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami <...>
savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų,
kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų
sprendimams" inter alia reiškia, kad: sprendimus savivaldybių
tarybų išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais
klausimais gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms
atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių
institucijos; įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi
įgaliojimus nustatyti, kuriuos sprendimus savivaldybių tarybų
išimtinei konstitucinei kompetencijai nepriskirtais klausimais
priimti turi kompetenciją savivaldybių tarybos, o kuriuos -
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos
savivaldybių institucijos; kad savivaldybių tarybos galėtų
teisę priimti sprendimus perduoti savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams, tai turi būti tiesiogiai
nurodyta įstatyme; minėtų įgaliojimų negalima perduoti
savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai;
4) motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.1 punkto
teiginys "Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę
kompetenciją" reiškia, kad sprendimus savivaldybių tarybų
išimtinei konstitucinei kompetencijai priskirtais klausimais
gali priimti tik savivaldybių tarybos, o ne joms atskaitingi
vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos;
5) motyvuojamosios dalies II skyriaus 21.4.2 punkto
teiginiai "įstatymu nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų
vykdomųjų organų kompetenciją paliekama Seimui. <...> visi
savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų sprendimai
savivaldybių kompetencijai priskirtais klausimais yra
subordinuoti atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimams" inter
alia reiškia, kad: įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijoje
įtvirtintų vietos savivaldos principų, turi diskreciją įstatymu
nustatyti savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų
tarpusavio ryšius, funkcijas, įgaliojimus; įstatymų leidėjas,
paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos
principų, turi diskreciją įstatymu nustatyti savivaldybių
taryboms atskaitingų vykdomųjų organų struktūrą ir jų narių
skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių
taryboms; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai primestų savivaldybių taryboms savo valią,
vykdomųjų organų įgaliojimai dominuotų savivaldybių tarybų
įgaliojimų atžvilgiu ar savivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų
jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų įgaliojimai;
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali
pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų; negalima
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių
taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos
sudariusioms savivaldybių taryboms arba pagal kurį savivaldybių
tarybos netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms
atskaitingus vykdomuosius organus; savivaldybių tarybų sudaryti
ir joms atskaitingi vykdomieji organai pagal Konstituciją patys
neturi teisės jiems nustatytų įgaliojimų perduoti kitiems
subjektams, kurie nėra savivaldybių tarybų sudaryti ir joms
atskaitingi vykdomieji organai.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas