Byla Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL KAI KURIŲ TEISĖS AKTŲ, KURIAIS REGULIUOJAMI VALSTYBĖS
TARNYBOS
IR SU JA SUSIJĘ SANTYKIAI, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
IR ĮSTATYMAMS
2004 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajai patarėjai Jurgitai Meškienei ir suinteresuoto asmens
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Vidaus reikalų
ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojui
Nerijui Rudaičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešuose Teismo posėdžiuose 2004 m. spalio
6 d. ir 2004 m. lapkričio 11 d. išnagrinėjo bylą Nr. 51/01-26/02-
19/03-22/03-26/03-27/03 pagal šiuos prašymus:
1) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Lietuvos Respublikos vietos
savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams,
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir
48 straipsnio 1 daliai;
2) pareiškėjo - Panevėžio apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m.
gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo
valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintos
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims;
3) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį - priemokas ir
nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48
straipsniams;
4) pareiškėjo - Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis ir
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4
punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams;
5) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m.
sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą
pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių
darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29
ir 52 straipsniams; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos,
leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais,
kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki įstatymo,
reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo, savo
turiniu neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94
straipsnio 7 punktui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis ir Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686
"Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002
metų II pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos,
ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį,
atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų
poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo
užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams,
Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams;
6) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m.
birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" ir Lietuvos
Respublikos Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244
"Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui
atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir
Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės
teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo
patvirtinimo" pakeitimo" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121
straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d.
sprendimu sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 51/01-
26/02-19/03-22/03-26/03-27/03.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2001 m. lapkričio 5 d.
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo (Žin.,
1999, Nr. 66-2130; 1999, Nr. 105; 2002, Nr. 45-1708) 62
straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994,
Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) 29 straipsnio 7 dalis
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams,
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir
48 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjas - Panevėžio apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2002 m. lapkričio 21 d.
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d.
nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" (Žin., 2002, Nr. 51-1954)
patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo
2002 metų II pusmetį taisyklės (toliau - ir Taisyklės)
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės
tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. balandžio 3 d.
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio sudedamąją dalį - priemokas ir
nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams.
4. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo
civilinę bylą. Teismas 2003 m. balandžio 18 d. nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 6
dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas bei
29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23,
29 ir 48 straipsniams.
5. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. gegužės 5 d.
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 8
straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992
"Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
(Žin., 2002, Nr. 66-2707) ir Seimo 2002 m. gruodžio 10 d.
nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" pakeitimo" (Žin.,
2002, Nr. 119-5329) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui,
120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127
straipsniui.
6. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas 2003 m. gegužės 7 d.
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(Žin., 1994, Nr. 99-1958) 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės
1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" (Žin., 1995, Nr. 8-173) patvirtintų Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (toliau - ir
Nuostatai) 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal
pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo
užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr.
83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos,
leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29
straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 3 dalis ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu
Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams
2002 metų II pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos,
ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį,
atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų
poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo
užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48
straipsniams.
II
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2001 m. lapkričio 5 d. prašymą grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjo teigimu, Valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 12 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio
7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostatomis yra
ribojamos savivaldybės administracijos tarnautojų, kuriems
priskiriami ir seniūnai, galimybės būti savivaldybės, kurioje jie
eina pareigas, tarybos nariais. Pareiškėjui kilo abejonių, ar
ribojimu savivaldybės administracijos karjeros valstybės
tarnautojams būti savivaldybės, kurioje jie eina pareigas,
tarybos nariais nėra pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės
ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principai. Pasak
pareiškėjo, pagal ginčijamas įstatymų nuostatas pilietis turi
pasirinkti, ar atsisakyti valstybės tarnyboje einamų pareigų, ar
savivaldybės tarybos nario įgaliojimų (atsistatydinti).
Pareiškėjas mano, kad ginčijamos įstatymų nuostatos riboja asmens
laisvę pasirinkti darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis) ir
pažeidžia valstybės laiduojamas piliečių teises dalyvauti valdant
savo šalį ir lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą
(Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis).
2. Pareiškėjas - Panevėžio apygardos administracinis teismas
2002 m. lapkričio 21 d. prašymą grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 24
straipsnio 1 dalyje numatyta pareiginės algos, taigi ir valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio, priklausomybė tik nuo jo einamų
pareigų kategorijos, t. y. visoje šalyje ir visose valstybės ir
savivaldybių institucijose tarnaujantys asmenys, einantys
vienodas pareigas pagal kategorijas, turi gauti vienodą pareiginę
algą. Kitokių kriterijų, nuo kurių galėtų priklausyti valstybės
tarnautojo pareiginė alga, įstatyme nenumatyta. Pareiškėjui kilo
abejonių, ar Vyriausybė, 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686
"Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002
metų II pusmetį" patvirtindama Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles, turėjo
teisę nustatyti kitokią valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo tvarką, nei numatytoji Valstybės tarnybos įstatymo 24
straipsnyje, ir iš esmės leisti valstybės tarnautojų pareiginę
algą atskirų institucijų tų pačių kategorijų valstybės
tarnautojams padaryti skirtingą, priklausomą nuo institucijoms
skirtų biudžeto asignavimų. Pareiškėjo manymu, toks teisinis
reguliavimas ydingas, jis diskriminuoja vienus valstybės
tarnautojus kitų atžvilgiu, nes eidami vienodas pareigas
valstybės tarnyboje, tik būdami teritorijos ar pavaldumo požiūriu
skirtingose institucijoje, jie gauna nevienodą darbo užmokestį.
Pareiškėjui kilo abejonių, ar Taisyklės neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo
24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. balandžio 3 d. prašymą grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjui kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų
priemokas bei jų rūšis ir nesukonkretinančios jų dydžių,
nepažeidžia konstitucinių atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui
principų, nes sudaro galimybę skirtingų institucijų tų pačių
kategorijų valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių
priemokas, priklausančias nuo tų institucijų vadovų valios ir nuo
toms institucijoms skirtų biudžetinių darbo užmokesčio
asignavimų. Pareiškėjo nuomone, ginčijamos įstatymo nuostatos
pažeidžia valstybės laiduojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti
teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), nes
sudaro galimybę diskriminuoti vienus valstybės tarnautojus kitų
atžvilgiu - skirti ir mokėti skirtingų dydžių priemokas už
analogišką darbą.
4. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m.
balandžio 18 d. prašymą grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata,
kad valstybės tarnautojai, kurie verčiasi medicinos praktika,
privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m. sausio 1 d., Valstybės
tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas, nustatantis tam tikrą
su valstybės tarnyba nesuderinamą veiklą, ir to paties įstatymo
29 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostata, kad tarnybinė nuobauda
- atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už dalyvavimą su
valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje, apriboja asmens teisę
netrukdomai naudotis privačia nuosavybe - licencija, taip pat
teisę laisvai pasirinkti darbą, pažeidžia konstitucinį lygybės
principą. Pareiškėjo manymu, ginčijamos įstatymų nuostatos
prieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
5. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 5 d. prašymą grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjo manymu, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio
1 dalyje nustačius, kad savivaldybių institucijų valstybės
tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą (o tokiame sąraše -
savivaldybės institucijų valstybės tarnautojų pareigybių lygius
ir kategorijas) tvirtina Seimas nutarimu, ir tokiu Seimo nutarimu
patvirtinus savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašą (o tokiame sąraše - savivaldybės
institucijų valstybės tarnautojų pareigybių lygius ir
kategorijas), savivaldybė savo biudžete negali nustatyti
savivaldybės institucijų valstybės tarnautojams didesnio darbo
užmokesčio už tą, kuris apskaičiuojamas pagal Seimo nutarimu
patvirtintą suvienodintų pareigybių sąrašą. Šitaip Seimas įsikiša
ir pažeidžia tik savivaldybei suteiktą konstitucinę teisę
sudaryti ir tvirtinti savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio
1 dalis, 127 straipsnio 1 dalis), taip pat pažeidžia
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, kad savivaldybės pagal
Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai
ir savarankiškai.
Pareiškėjo nuomone, Seimas, 2002 m. birželio 27 d. priėmęs
nutarimą Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui
atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir
Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės
teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo
patvirtinimo", neturėjo teisinio pagrindo 2002 m. gruodžio 10 d.
priimti nutarimo Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo", kuriuo buvo pakeistos savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos - jos buvo
sumažintos. Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244
"Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui
atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir
Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės
teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo
patvirtinimo" pakeitimo" suteikė pagrindą savivaldybių
administracijoms sumažinti pareigybių kategorijas valstybės
tarnautojams, turėjusiems maksimalias pareigybių kategorijas.
Kadangi valstybės tarnautojų darbo užmokestis priklauso nuo
pareigybės kategorijos dydžio (Valstybės tarnybos įstatymo 24
straipsnis), kategorijos sumažinimas automatiškai yra valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio sumažinimas. Pareiškėjas teigia, kad
Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo
nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, nes
nenumato valstybės tarnautojams tokių pačių garantijų darbo
užmokesčio mažinimo atveju, kokias turi darbuotojai (asmenys,
dirbantys pagal darbo sutartis).
Pareiškėjas teigia, kad Seimo 2002 m. gruodžio 10 d.
nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" pakeitimo" pažeidžia
valstybės tarnautojų teisėtus lūkesčius gauti pagal Seimo 2002 m.
birželio 27 d. nutarimą Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" nustatytą darbo
užmokestį, kenkia valstybės tarnybos stabilumui, nes asmuo,
einantis į valstybės tarnybą ar dirbdamas valstybės tarnyboje,
negali būti tikras, kad jam ateityje administraciniais aktais
nebus sumažintas darbo užmokestis. Be to, esant tokiam teisiniam
reguliavimui, valstybės tarnautojas negali prisiimti ilgalaikių
finansinių įsipareigojimų. Tai paneigia ir Konstitucijos
preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės siekį.
6. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 7 d. prašymą dėl Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios
valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į
įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį
atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, atitikties Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams grindžia
šiais argumentais.
Pareiškėjui kilo abejonių, ar mokamo valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio dydžio ribojimas neišmokant asmenims viso
apskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio sumos nepažeidžia
konstitucinių teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principų. Pareiškėjo manymu, ginčijamos Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos pažeidžia
Konstitucijos 23 straipsnį, įtvirtinantį nuosavybės neliečiamumą
ir nuosavybės teisių apsaugą, bei Konstitucijos 48 straipsnį,
įtvirtinantį žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą,
asmenų lygybės įstatymui principą (Konstitucijos 29 straipsnis),
nes sudaro galimybę skirtingų institucijų tų pačių kategorijų
valstybės tarnautojams gauti skirtingų dydžių darbo užmokestį,
priklausantį nuo to, ar toms įstaigoms atitinkamų metų valstybės
biudžete patvirtinti pakankami, ar nepakankami darbo užmokesčio
asignavimai, ir diskriminuoja vienus valstybės tarnautojus kitų
atžvilgiu, nes už analogišką darbą tų pačių kategorijų valstybės
tarnautojams yra mokamas skirtingo dydžio darbo užmokestis.
7. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 7 d. prašymą dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d.
nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų
ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal
pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo
užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančių draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, atitikties Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams ir
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios
pastraipos nuostatų, leidžiančių tik Krašto apsaugos
ministerijai, skiriant pareigūnų ir karių valstybines pensijas,
jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Vyriausybės
nutarimais, kuriuose nustatytas karių darbo užmokestis iki
įstatymo, reglamentuojančio karių darbo užmokestį, įsigaliojimo,
atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams,
Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai
grindžia šiais argumentais.
Pareiškėjui kilo abejonių, ar mokamos pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos dydžio nustatymas pagal pensijos mokėjimo
mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas
pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir
nebuvimas draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį,
kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė
pensija, nepažeidžia konstitucinių teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principų. Pareiškėjo nuomone,
pensijos gavėjas netenka galimybės gauti jam naudingiausiomis
sąlygomis apskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos
bei dalies jam priklausančių pensijų išmokų. Tokiu reguliavimu
pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę ir valstybės laiduojama
piliečio teisė gauti pensiją. Pareiškėjui kilo abejonių, ar
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės
1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą
pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių
darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29
ir 52 straipsniams.
Pareiškėjo manymu, ginčijama Nuostatų 9 punkto penktoji
pastraipa, daranti Krašto apsaugos ministerijai išimtį skiriant
pareigūnų ir karių valstybines pensijas, suteikia privilegiją
šios ministerijos sistemoje tarnavusiems asmenims, palyginti su
kitose institucijose tarnavusiais asmenimis, todėl pažeidžiami
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, asmenų
lygybės įstatymui principai. Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų
leidėjas, pavesdamas Vyriausybei patvirtinti Nuostatus, neperdavė
Vyriausybei pareigos daryti išimtis ir suteikti konkrečiai
institucijai privilegijų.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų Seimo nario P. Papovo, Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Daivos
Petrylaitės, šio departamento vyresniosios patarėjos J.
Meškienės, suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo Vidaus
reikalų ministerijos Teisės departamento direktoriaus D. Žilinsko
rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovė D. Petrylaitė
pateikė paaiškinimus dėl Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2001 m. lapkričio 5 d. prašymo.
1.1. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad iš pareiškėjo
prašymo neaišku, dėl kurios redakcijos Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalies atitikties Konstitucijai
pareiškėjui kilo abejonių. Pasak suinteresuoto asmens atstovės,
pirmojoje Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio redakcijoje
(1999 m. liepos 8 d. redakcija) ginčijamos nuostatos apskritai
nebuvo. Iki 2001 m. lapkričio 5 d., kai pareiškėjas nutarė
kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, 2000 m. rugpjūčio 29
d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnį papildė 12 dalimi, o 2000 m. lapkričio 21
d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
7, 17, 21, 33, 43, 50, 55, 56, 62, 66, 69, 71, 76, 78 straipsnių
ir 1 bei 2 priedėlių pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė minėtą
Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalį. Suinteresuoto
asmens atstovė nurodė, kad tiek pagal 2000 m. rugpjūčio 29 d.,
tiek pagal 2000 m. lapkričio 21 d. Valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 12 dalies redakciją buvo draudžiama savivaldybės
administracijos karjeros valstybės tarnautojams būti
savivaldybės, kurioje jie eina pareigas, tarybos nariais.
1.2. D. Petrylaitės manymu, pareiškėjo prašyme ginčijama
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies nuostata buvo
įtvirtinta, kai Seimas 2001 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos
Respublikos vietos savivaldos įstatymo 11, 15, 17, 21, 27, 28,
29, 30, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą. Pasak
D. Petrylaitės, iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad
pareiškėjui kilo abejonių dėl Vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio 7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostatos,
kad savivaldybės administratorius Valstybės tarnybos įstatymo
nustatyta tvarka skiria ir atleidžia valstybės viešojo
administravimo ir paslaugų tarnautojus ir viešąsias paslaugas
teikiančių įstaigų vadovus, koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą,
atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo jam priskirtas
personalo valdymo funkcijas, atitikties Konstitucijai. D.
Petrylaitės nuomone, savivaldybės administratorius, remdamasis
šia nuostata, turėjo atleisti iš einamų pareigų tuos viešojo
administravimo karjeros valstybės tarnautojus, kurie, būdami
savivaldybės tarybos nariais, prarado valstybės tarnautojo
statusą arba nusprendė atsistatydinti iš valstybės tarnautojo
pareigų.
1.3. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijamomis
Valstybės tarnybos ir Vietos savivaldos įstatymų nuostatomis nėra
nustatyta apribojimų piliečiams kandidatuoti į atitinkamos
bendruomenės atstovaujamąją instituciją (savivaldybės tarybą).
Kartu D. Petrylaitė pabrėžė, kad šiais įstatymais nustatyti tam
tikri apribojimai asmenims, išrinktiems į savivaldybių tarybas,
nes jų nariai turi priiminėti sprendimus griežtai atsiriboję nuo
individualių interesų. D. Petrylaitė nurodė, kad ginčijamomis
įstatymų nuostatomis yra užkertamas kelias susidaryti tokiai
situacijai, kai tas pats asmuo, būdamas savivaldybės
atstovaujamosios institucijos nariu ir kartu eidamas tos
savivaldybės viešojo administravimo valstybės tarnautojo
pareigas, galėtų priimti sprendimus, turinčius įtakos tiek jo
einamoms pareigoms, tiek jį paskyrusiems asmenims, arba nulemti
tokių sprendimų priėmimą. Pasak suinteresuoto asmens atstovės,
teisės aktais galima nustatyti tam tikrus reikalavimus asmeniui,
norinčiam dirbti tam tikrus darbus ar verstis tam tikra profesine
veikla: analogiškai reikėtų vertinti įstatymų nuostatas,
ribojančias asmenų galimybes vienu metu dirbti kelis darbus ar
eiti kelias pareigas, kurios savo turiniu akivaizdžiai suponuoja
galimus interesų konfliktus.
1.4. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Valstybės
tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos
įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
2. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas D. Žilinskas
pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Panevėžio
apygardos administracinio teismo 2002 m. lapkričio 21 d. prašymo
ir pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m.
gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti,
ar Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios
valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į
įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį
atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48
straipsniams.
2.1. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, Valstybės tarnybos
įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pareiginė alga
nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos
pačios kategorijos pareigybėms, nereiškia, kad visi tos pačios
kategorijos valstybės tarnautojai turi gauti vienodą darbo
užmokestį. Tai kyla ir iš Valstybės tarnybos įstatymo 23
straipsnio, nustatančio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
struktūrą. Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta darbo užmokesčio
sistema darbo užmokesčio dydį sieja ne tik su pareigine alga, bet
ir su priedais bei priemokomis, kuriuos gali gauti kiekvienas
valstybės tarnautojas.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį
taisyklėse indeksavimo koeficientas nėra išreikštas skaičiumi,
todėl iš paties teisės normos turinio negalima daryti prielaidos,
kad pritaikius Taisykles valstybės tarnautojų darbo užmokestis
galėjo didėti ar mažėti. Vyriausybė neįtvirtino prievolės mažinti
ar didinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį valstybės ir
savivaldybių institucijose ir įstaigose ir nenustatė jokios
konkrečių valstybės tarnautojų padėties, kuri galėtų būti
traktuojama kaip kitokia, palyginti su kitais valstybės
tarnautojais.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės nustatė
dvi formules: 1) indeksavimo koeficiento apskaičiavimo; 2) darbo
užmokesčio apskaičiavimo. Pirmoji formulė nustatė indeksavimo
koeficiento apskaičiavimą ir nebuvo susijusi nei su pareiginės
algos, nei su darbo užmokesčio apskaičiavimu. Antroji formulė
nustatė valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą ir
konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje
galėjo būti taikoma atsižvelgiant į darbo užmokesčiui skirtas
lėšas. Tačiau ši formulė visiškai neturėjo įtakos pareiginei
algai, kuri buvo nustatoma pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24
straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo priedėlį. Pagal šią
formulę buvo galima tikslinti galutinį darbo užmokestį, kuris,
atsižvelgus į tam tikras aplinkybes, gali skirtis ir tos pačios
pareigybės kategorijos valstybės tarnautojams. Todėl, D. Žilinsko
nuomone, taikant šią formulę nebuvo pažeistas Valstybės tarnybos
įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad visų tos pačios
kategorijos valstybės tarnautojų pareiginė alga yra vienoda.
D. Žilinskas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose esančius asignavimus darbo
užmokesčiui tvirtina Seimas įstatymu. Seimas Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3
dalyje nustatė, kad 2002 metais valstybės tarnautojams darbo
užmokestis mokamas iš 2002 metams nustatytų asignavimų. Tokiu
teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė naujos darbo
užmokesčio skaičiavimo ir mokėjimo valstybės tarnautojams
sistemos įvedimo pereinamąjį laikotarpį, kartu įstatymo normose
nenustatydamas šio pereinamojo laikotarpio įgyvendinimo procedūrų
ir nenumatydamas papildomų lėšų minėtai sistemai įgyvendinti 2002
metais. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 6 punktą įstatymų leidėjas
pavedė Vyriausybei priimti visus teisės aktus, būtinus Valstybės
tarnybos įstatymo įgyvendinimui. Taigi Vyriausybei buvo suteikta
sprendimų, skirtų įstatymo nuostatoms įgyvendinti, diskrecijos
teisė. Vyriausybė vienu metu privalėjo užtikrinti Valstybės
tarnybos įstatymo nuostatų įgyvendinimą ir valstybės biudžeto
vykdymą.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės
nenustatė alternatyvios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo tvarkos, jos buvo skirtos Valstybės tarnybos įstatymo
VI skyriaus ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 6 punkto nuostatoms
įgyvendinti. D. Žilinsko teigimu, Taisyklėse nėra kam nors
numatyta lengvatų ar privilegijų, todėl jos neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Valstybės tarnybos
įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
D. Žilinskas pabrėžė, kad Taisyklėse numatytos formulės
galėjo būti taikomos tiktai esant Taisyklių 1 punkte nurodytai
sąlygai, t. y. jeigu nustatytas 2002 m. II pusmečio lėšų
valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys Lietuvos
Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo
užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Taigi Taisyklių taikymas
buvo susietas su ypatinga situacija valstybėje, kai objektyviai
trūko lėšų. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, nėra aiškaus
teisinio pagrindo besąlygiškai sieti darbo užmokestį su
nuosavybe, juo labiau juos tapatinti. Taisyklės nenustato
konkretaus darbo užmokesčio dydžio konkretiems asmenims. Tuo
tarpu pinigai (grynieji arba elektroniniai), kuriuos asmuo
teisėtai gavo kaip darbo užmokestį, turi nuosavybės požymių. D.
Žilinskas pažymėjo, kad Vyriausybė neįtvirtino prievolės mažinti
ar didinti valstybės tarnautojų darbo užmokestį valstybės ir
savivaldybių institucijose ir įstaigose ir dėl to nesukūrė
prielaidų pažeisti žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už
darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Priešingai,
atsižvelgdama į lėšų trūkumą, Vyriausybė netiesiogiai siekė
apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip kiekvieno žmogaus
galimybė laisvai pasirinkti darbą ir teisė turėti tinkamas,
saugias bei sveikas darbo sąlygas. Suinteresuoto asmens atstovo
nuomone, Taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 48
straipsniams.
2.2. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Taisyklės
buvo taikomos mokant valstybės tarnautojams darbo išmokas (darbo
užmokestį, atostogų, išeitines išmokas ir kt.), mokamas iš darbo
užmokesčio fondo, kai tam būtinų lėšų poreikis viršijo
patvirtintus asignavimus. D. Žilinskas pažymėjo, kad šių
Taisyklių taikymo atvejų sąrašas buvo baigtinis ir negalėjo būti
aiškinamas plačiau, eksplikuojant jį į pareigūnų valstybinių
pensijų santykių teisinį reguliavimą.
D. Žilinskas teigė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5
straipsnį šis įstatymas netaikomas profesinės karo tarnybos
kariams, taip pat prokurorams. Taigi jiems netaikomos ir
Valstybės tarnybos įstatymą įgyvendinančių poįstatyminių teisės
aktų, t. y. ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686
"Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002
metų II pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių, nuostatos.
3. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas P. Papovas pateikė
rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2003 m. balandžio 3 d. prašymo.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad valstybės
tarnautojo pareiginė alga yra nustatoma pagal pareigybės
kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos
pareigybėms. Tuo tarpu priedai ir priemokos gali būti
diferencijuojami atsižvelgiant į darbo sąlygas, darbo apimtį ir
kitus veiksnius. Šis diferencijavimas turi būti motyvuotas, t. y.
jis gali būti nustatytas tik esant nurodytoms ypatingoms darbo
sąlygoms, dirbant papildomą darbą ir panašiai.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Konstitucijos 48
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į teisingą apmokėjimą už
darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą,
bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo
įvertinimą. Tik toks vertinimas gali užtikrinti Konstitucijos 48
straipsnyje numatytą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Šiai
teisei realizuoti Valstybės tarnybos įstatyme numatytas ir
valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas. P. Papovo
nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nuostatos, reglamentuojančios
valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį -
priemokas, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 ir 48
straipsniams.
4. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovė J. Meškienė pateikė
rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Alytaus rajono apylinkės
teismo 2003 m. balandžio 18 d. prašymo.
4.1. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4
straipsnio 6 dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, net
ir laikant ją apribojančia ieškovo civilinėje byloje teisę
netrukdomai naudotis licencija, neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamybės principui, nes
licencija vertintina ne kaip nuosavybės objektas, o tik kaip
priemonė kai kurioms asmens teisėms (taip pat ir nuosavybės
teisei) įgyvendinti.
4.2. J. Meškienė pažymėjo, kad valstybės tarnautojai savo
veikloje privalo vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto.
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkto (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) teisinis reguliavimas, nustatantis tam
tikrą su valstybės tarnyba nesuderinamą veiklą, aiškintinas kaip
vienas iš būdų išvengti visuomenės (viešųjų) ir privačių interesų
konflikto. Toks teisinis reguliavimas, susijęs su valstybės
tarnyba, demokratinėje visuomenėje yra būtinas. Pasak J.
Meškienės, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (2002 m. liepos 4 d.
redakcija) nuostata, kad valstybės tarnautojai, kurie verčiasi
medicinos praktika, privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m.
sausio 1 d., bei Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4
punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintas draudimas
derinti valstybės tarnybą su kitokia darbine (profesine) veikla
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
4.3. Suinteresuoto asmens atstovė nurodė, kad Konstitucijos
48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus laisvė pasirinkti darbą
bei verslą nereiškia, kad valstybės tarnyba negali būti
apibrėžiama tam tikrais reikalavimais, tarnybos funkcijoms
tinkamai vykdyti būtinais apribojimais. J. Meškienės manymu,
ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.
5. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas P. Papovas pateikė
rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2003 m. gegužės 5 d. prašymo.
P. Papovas pažymėjo, kad ginčijamos Valstybės tarnybos
įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija) nuostatos įtvirtina valstybės valdymo ir vietos
savivaldos sąveiką. Valstybės tarnybos įstatymu reglamentuotas
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas užtikrina
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams
principą. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje
numatyta, kad didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių
skaičių savivaldybės institucijose tvirtina savivaldybės taryba.
Savivaldybių teisė savarankiškai nustatyti valstybės tarnautojų
skaičių, jų pareigybes, savivaldybių administracijos struktūrą
užtikrina vietos savivaldos savarankiškumą. Suinteresuoto asmens
atstovo teigimu, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-
992 "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
ir 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo
nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" tik nustatė suvienodintų pareigybių sąrašą ir nustatė
tų pareigybių lygius bei kategorijas, tačiau nenustatė konkretaus
asmens pareigybės ar kategorijos. Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas nustatė, kad konkrečią
pareigybę valstybės tarnautojų pareigybėms priskiria valstybės
tarnautojų vertinimo komisija ir teikia tvirtinti valstybės ar
savivaldybės institucijos arba įstaigos vadovui. Suinteresuoto
asmens atstovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnis,
Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 "Dėl Seimo
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
ir 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo
nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120
straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
6. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas P. Papovas pateikė
rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi,
kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir Vyriausybės 2002 m. gegužės
20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo
valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintų
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą
pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams
valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus,
savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2002 m. balandžio 23
d., oficialiai paskelbtas 2002 m. gegužės 4 d. ir įsigaliojo 2002
m. liepos 1 d. P. Papovo nuomone, ši aplinkybė yra svarbi, nes
apie pakeitimus valstybės tarnyboje buvo paskelbta iš anksto.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Valstybės
tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis 2002
metais mokamas iš 2002 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose
darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. 2002 m. gruodžio 10 d.
priėmus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo
įstatymą (Žin., 2002, Nr.123-5534), nuo 2003 m. sausio 1 d. ši
nuostata buvo pakeista ir nustatyta, kad Valstybės tarnybos
įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš
atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo
užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar
savivaldybės institucijos arba įstaigos apskaičiuotas pagal
patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis
bus skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau
valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo
pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d. Suinteresuoto
asmens atstovo teigimu, šios Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos
nepablogino valstybės tarnautojų teisinės padėties ir nesumažino
faktiškai iki 2002 m. birželio 30 d. jų gautos pareiginės algos.
P. Papovo nuomone, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Vyriausybės 2002
m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio
skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį"
patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo
2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos
apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų
pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems
metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus
asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48
straipsniams.
7. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas P. Papovas pateikė
rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta apimtimi,
kuria pareiškėjas prašo tirti: 1) ar Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu
Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą
pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių
darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams; 2) ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr.
83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos,
leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29
straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai.
7.1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad nuostatos,
reglamentuojančios valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dydį, jo
nustatymo ir mokėjimo tvarką, taip pat priedų bei priemokų
skyrimo ir mokėjimo tvarką, nėra pensijų teisinius santykius
reglamentuojančių įstatymų reguliavimo dalykas, todėl ir
nuostatos, kurios reglamentuotų darbo užmokesčio mažinimo ar
didinimo sąlygas bei tvarką, taip pat nėra Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
ar kitų pensijų teisinius santykius reguliuojančių įstatymų
reguliavimo dalykas. Šie visuomeniniai santykiai yra
reglamentuoti valstybės tarnybos santykius reguliuojančiuose
įstatymuose, todėl, P. Papovo teigimu, įžvelgti darbo užmokesčio
teisinio reguliavimo spragų, juo labiau pensijų santykius
reguliuojančiuose įstatymuose, nėra pagrindo. Suinteresuoto
asmens atstovo nuomone, minėto įstatymo 7 straipsnio 1 dalis ir
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos,
reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį
galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas,
kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir nenumatančios
draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį
apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija,
savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
7.2. P. Papovas pažymėjo, kad ginčijamas Nuostatų 9 punktas
nustatytas siekiant reglamentuoti pareigūnų ir karių darbo
užmokesčio, buvusio iki Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,
Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo įsigaliojimo (iki
1995 m. sausio 1 d.), apskaičiavimą. Nuostatų 9 punkto penktosios
pastraipos taisyklės yra vienkartinio taikymo. Jų nenustačius ir
nuo 1995 m. sausio 1 d. pradėjus naujai skirti pareigūnų ir karių
pensijas būtų neįmanoma paskirti pareigūno ar kario pensijos, nes
nebūtų galima nustatyti vieno iš pensijai apskaičiuoti reikalingo
dydžio - darbo užmokesčio. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė,
kad šiuo metu šios nuostatos de facto nėra taikomos. P. Papovo
teigimu, ginčijamos Nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos
taisyklės nustato darbo užmokesčio nustatymo tvarką už Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo 16 straipsnyje nustatytą tarnybos laiką,
įskaitomą į tarnybos stažą pareigūno ar kario pensijai skirti.
Ginčijama Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa sietina ne su
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 7 ir 12 straipsniais, o su šio
įstatymo 16 straipsnio nuostatomis. Todėl, suinteresuoto asmens
atstovo nuomone, Nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos
nuostatos savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio
7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 12
straipsnio 2 daliai.
8. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas D. Žilinskas
pateikė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo - Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 7 d. prašymo ta
apimtimi, kuria pareiškėjas prašo tirti, ar Vyriausybės 1995 m.
sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą
pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių
darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83
"Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos,
leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29
straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai.
D. Žilinskas pažymėjo, kad Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d.
nutarimas Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio
reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo", patvirtinęs Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatus, buvo priimtas vadovaujantis Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymu. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, darbo
užmokesčio klausimų teisinis reguliavimas nėra šio įstatymo,
kartu ir Nuostatų, dalykas.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nuostatų 9 punkto
antrosios pastraipos nuostatos neapriboja pareigūnų ir karių
teisės gauti pensiją ir nenumato galimybės apriboti jos mokėjimą,
todėl neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. D. Žilinskas
pažymėjo, kad ginčijama Nuostatų 9 punkto antroji pastraipa
nenustato jokiems asmenims privilegijų ar išskirtinės padėties
kitų asmenų atžvilgiu, taip pat nenumato jiems kokių nors
suvaržymų, todėl neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat nurodė, kad Nuostatų 9
punkto antrojoje pastraipoje yra nustatyta pensijos dydžio
apskaičiavimo tvarka. Joje nėra nuostatų, ribojančių piliečių
teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą
nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų
nustatytais atvejais, todėl Nuostatų 9 punkto antrosios
pastraipos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Nuostatų 9
punkto penktojoje pastraipoje nurodoma, kuo gali vadovautis
Krašto apsaugos ministerija, apskaičiuodama pareigūnų ir karių
darbo užmokestį, tačiau nesiekiama šiai asmenų kategorijai
nustatyti jų teisių suvaržymų ar privilegijų. Todėl, D. Žilinsko
nuomone, Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Vyriausybė,
įgyvendindama savo tiesiogiai iš Konstitucijos kylančias galias,
Krašto apsaugos ministerijai galėjo leisti, pareigūnų ir karių
valstybines pensijas skiriant pagal Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalį, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo, lygiai kaip galėjo kadaise tuos
nutarimus priimti. Todėl, D. Žilinsko manymu, Nuostatų 9 punkto
penktoji pastraipa neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 7
punktui.
Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad Nuostatų 9 punkto
penktosios pastraipos nuostatos nekonkuruoja su Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nuostatai detalizuoja šio
įstatymo nuostatas ir nustato jo įgyvendinimo procedūras
atsižvelgiant į tam tikrų kategorijų asmenų, esančių skirtingose
padėtyse, dirbančių skirtingose institucijose, padėtį skiriant ir
mokant jiems pensijas. Todėl, D. Žilinsko nuomone, darytina
išvada, kad Nuostatų 9 punkto penktoji pastraipa neprieštarauja
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 daliai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos finansų ministrės D. Grybauskaitės, Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo, šios ministerijos
sekretorės R. Budbergytės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos
ministerijos valstybės sekretoriaus V. Sarapino, Lietuvos
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės
sekretoriaus R. Kairelio, šios ministerijos sekretoriaus V.
Rupšio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės
sekretoriaus P. Koverovo, Europos teisės departamento prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V.
Vadapalo, Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus
pavaduotojos, l. e. p. direktorės L. Butautienės, Vilniaus
universiteto Teisės fakulteto docento V. A. Vaičaičio ir Lietuvos
teisės universiteto Teisės fakulteto docento S. Šedbaro
rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo 2004 m. spalio 6 d. posėdyje
suinteresuoto asmens - Seimo atstovė J. Meškienė iš esmės
pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo 2004 m. spalio 6 d. posėdyje
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas N. Rudaitis pritarė
Vyriausybės atstovo D. Žilinsko rašytiniuose paaiškinimuose
pateiktiems argumentams.
VI
1. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 11 d. posėdyje
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovas N. Rudaitis pateikė
papildomus paaiškinimus.
2. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 11 d. posėdyje
kalbėjo specialistai - Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Biudžeto departamento Krašto ir visuomenės apsaugos programų
skyriaus vedėja V. Žagūnienė, Valstybės tarnybos departamento
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Organizavimo ir kontrolės skyriaus vedėja R. Aleksienė ir
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Finansų valdybos viršininko pavaduotojas R.
Berčiūnas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
(2001 m. lapkričio 5 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas
2001 m. lapkričio 11 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalis ir Vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33
straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjas - Panevėžio apygardos administracinis teismas
(2002 m. lapkričio 21 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas
2002 m. gruodžio 4 d.) prašo ištirti, ar Vyriausybės 2002 m.
gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo
valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintos
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims.
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
(2003 m. balandžio 3 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas
2003 m. balandžio 4 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos
įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį - priemokas ir
nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams.
4. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas (2003 m.
balandžio 18 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas 2003 m.
balandžio 28 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis ir
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 4
punktas bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja
Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
5. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
(2003 m. gegužės 5 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas
2003 m. gegužės 28 d.) prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos
įstatymo 8 straipsnis, Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr.
IX-992 "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
ir Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo
nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120
straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
6. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
(2003 m. gegužės 7 d. prašymas, Konstituciniame Teisme gautas
2003 m. gegužės 24 d.) prašo ištirti: 1) ar Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu
Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų
patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui
už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto
nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal pensijos mokėjimo mėnesį
galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas,
kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas, ir nenumatančios
draudimo mažinti asmeniui darbo užmokestį už tą mėnesį, kurį
apskaičiuojama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija,
savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams; 2) ar
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio
reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos,
leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29
straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai; 3) ar Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 3 dalis ir Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu
Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams
2002 metų II pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos,
ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį,
atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų
poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo
užmokesčiui patvirtintus asignavimus, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48
straipsniams.
7. Apibendrinant pareiškėjų prašymus konstatuotina, kad
pareiškėjai prašo ištirti (įvairia apimtimi):
- Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio, 26 straipsnio ir
62 straipsnio 12 dalies (jų nuostatų) atitiktį Konstitucijai;
- Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 17
straipsnio 4 punkto bei 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto atitiktį
Konstitucijai;
- Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ir Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6
dalies atitiktį Konstitucijai;
- Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies atitiktį
Konstitucijai;
- Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies atitiktį
Konstitucijai;
- Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. IX-992 "Dėl
Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
atitiktį Konstitucijai;
- Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. IX-1244 "Dėl
Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui
atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir
Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės
teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo
patvirtinimo" pakeitimo" atitiktį Konstitucijai;
- Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko,
kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (jo nuostatų) atitiktį
Konstitucijai ir Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymui;
- Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl
darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių atitiktį Konstitucijai
ir Valstybės tarnybos įstatymui.
8. Per laikotarpį nuo Vilniaus apygardos administracinio
teismo, Panevėžio apygardos administracinio teismo, Alytaus
rajono apylinkės teismo prašymų gavimo Konstituciniame Teisme iki
šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo pareiškėjų -
Vilniaus apygardos administracinio teismo, Panevėžio apygardos
administracinio teismo, Alytaus rajono apylinkės teismo
ginčijamas teisinis reguliavimas buvo keičiamas - kai kurie
pareiškėjų ginčijami teisės aktai ir/arba jų dalys buvo
panaikinti ir/arba pakeisti.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį
ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti
sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinis Teismas savo
nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo
įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė "yra pagrindas <...>
pradėtai teisenai nutraukti" aiškintina kaip nustatanti
Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį
Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106
straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes,
nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, jog kiekvienu
atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta
teisena turi būti nutraukta. Pagal Konstituciją tais atvejais,
kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas,
kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo
atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties
Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą
išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas
įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.
Pabrėžtina, kad pareiškėjams - Vilniaus apygardos
administraciniam teismui, Panevėžio apygardos administraciniam
teismui, Alytaus rajono apylinkės teismui kreipusis su prašymais
ištirti, ar ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir
įstatymams, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šių klausimų iš
esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjantiems bylas Vilniaus apygardos
administraciniam teismui, Panevėžio apygardos administraciniam
teismui ir Alytaus rajono apylinkės teismui kilusios abejonės, ar
ginčijamos nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, tad jeigu šios
nuostatos būtų pritaikytos, galėtų būti pažeistos asmenų
konstitucinės teisės.
II
1. Pareiškėjams kilo abejonių, ar ginčijamos teisės aktų
nuostatos neprieštarauja inter alia Konstitucijoje įtvirtintam
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekiui, konstituciniams teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams.
2. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas
(Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Tai aukščiausios teisinės
galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo
ir legitimumo matas. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d.
nutarime konstatavo: "<...> taip, kaip teisės negalima traktuoti
vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam
tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir
Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien
kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien
kaip eksplicitinių nuostatų visumos. <...> Pati Konstitucijos,
kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis,
konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali
būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės
galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio
nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu.
Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos -
konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose
Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš
jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti
expressis verbis konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose
įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš
konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose
atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio
reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių
valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos vertybių sistemą
įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires
nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir
konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos
konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią
sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią
visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad
Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo,
kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos
prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ar jos ginama
vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik
Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia - tos vertybės ir siekiai,
kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos
nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras
Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai
įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad
priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių
principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos
dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima
aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos
dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį
reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos,
kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto,
paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio
reguliavimo visuma, visos jos nuostatos - ir Konstitucijos tekste
tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos
principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio
teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių
Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės
sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės."
3. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11 d. nutarime
konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai
yra išreiškiami Konstitucijos normose bei principuose.
Pabrėžtina, kad konstituciniai principai išreiškia siekius ir
vertybes, kuriems įtvirtinti, saugoti ir ginti yra skirta Tautos
1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos
Konstitucija. Šiais siekiais ir vertybėmis yra grindžiama
Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje
susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą, kad tarp
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos
Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų
iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos
nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio
teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių
pusiausvyra.
Tad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti
taip, kad būtų paneigtas arba iškreiptas kuris nors konstitucinis
principas, nes taip būtų paneigti arba iškreipti tie siekiai ir/
arba vertybės, kuriuos Tauta įtvirtino savo priimtoje
Konstitucijoje ir kuriuos Tauta - suvereni Lietuvos valstybės
kūrėja (Konstitucijos 2 straipsnis) savo sukurtą valstybę
konstituciškai įpareigojo saugoti ir ginti.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad viso Konstitucijoje nustatyto teisinio
reguliavimo kontekste yra aiškintinas bei nuo Konstitucijoje
įtvirtintų, jos saugomų ir ginamų Tautos siekių ir vertybių,
kuriuos išreiškia įvairūs Konstitucijos principai, neatsiejamas
ir pareiškėjų nurodytuose Konstitucijos 23, 29, 33, 48, 52, 120,
121, 127 straipsniuose nustatytas konstitucinis teisinis
reguliavimas.
4. Konstitucijos preambulėje yra skelbiamas atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekis. Minėtas siekis - tai vienas iš Tautos, 1992 m. spalio 25
d. referendume priėmusios Lietuvos Respublikos Konstituciją,
siekių, kuriems įgyvendinti Konstitucija ir buvo priimta.
Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 11 d. nutarime konstatavo,
kad Konstitucijos preambulėje skelbiamą atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį
įvairiais aspektais įtvirtina įvairios Konstitucijos nuostatos,
kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės siekis
aiškintinas neatsiejamai nuo kitų teisinės valstybės principą
įtvirtinančių Konstitucijos nuostatų, kad teisinės valstybės
siekį išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.
Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs,
kad konstitucinis teisinės valstybės principas - universalus
principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir
pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis
teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo
Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto
konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose
Konstitucijos nuostatose.
5. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės
viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas
reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo
paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė
teisėkūros subjektų. Pabrėžtina, kad visų teisėkūros subjektų
diskreciją riboja aukščiausioji teisė - Konstitucija. Visi teisės
aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų
sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniu
teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant
teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio
6 d. nutarimas). Kiekvieno teisės instituto atitiktis
Konstitucijai turi būti vertinama pagal tai, kaip tas institutas
atitinka konstitucinius teisinės valstybės principus
(Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).
6. Konstitucinis teisinės valstybės principas - itin talpus
konstitucinis principas, apimantis daug įvairių tarpusavyje
susijusių imperatyvų. Tad pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės
valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant į
įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje
įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į
įvairių kitų konstitucinių principų - kaip antai: Konstitucijos
viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, Tautos
suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių
ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisės viešumo,
teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), valdžių
padalijimo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, teismui,
valstybės įstaigoms ir pareigūnams, žmogaus teisių ir laisvių
gerbimo ir apsaugos (apimančio inter alia žmogaus teisių ir
laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimą), asmens ir visuomenės
interesų derinimo, valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio
neutralumo, valstybės socialinės orientacijos, socialinio
solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą) ir
kitų, ne mažiau reikšmingų konstitucinių principų - turinį.
Konstitucinį teisinės valstybės principą įtvirtina ne tik
Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, bet ir
įvairiais aspektais - visos kitos Konstitucijos nuostatos.
Konstitucinis Teismas 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo,
kad konstitucinis teisinės valstybės principas įkūnija ir
Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį. Konstitucinis
teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje
įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas,
kurias išreiškia minėtas siekis.
Taigi konstitucinio teisinės valstybės principo negalima
aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti
tik su joje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Kita vertus, taip, kaip
konstitucinio teisinės valstybės principo turinys aiškintinas
nepaneigiant nė vienos Konstitucijos nuostatos, taip ir nė vienos
Konstitucijos nuostatos - nė vieno konstitucinio principo ar
konstitucinės normos - negalima aiškinti taip, kad būtų nukrypta
nuo iš Konstitucijos išplaukiančių teisinės valstybės
reikalavimų, nes taip būtų iškreiptas arba išvis paneigtas
konstitucinio teisinės valstybės principo turinys, taigi ir
konstitucinė teisinės valstybės samprata. Visos Konstitucijos
nuostatos aiškintinos konstitucinio teisinės valstybės principo,
Konstitucijoje įtvirtintos teisinės valstybės sampratos
kontekste. Atskleisti teisinės valstybės sampratos turinį yra
konstitucinės doktrinos funkcija (Konstitucinio Teismo 1999 m.
gegužės 11 d. nutarimas).
7. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime
konstatavo: "Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas,
dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos - ir konstitucinės
normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir
nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad
konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią
išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš
Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės -
pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio,
visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat
dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti
taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos
negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį
(verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją privalu taikyti
įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės
principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų,
precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip - visapusiškai
- aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti
jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios
akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos
prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime
bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios
priimtą Konstituciją."
Visų Konstitucijos nuostatų aiškinimas konstitucinio
teisinės valstybės principo kontekste - būtina Konstitucijos
išsamaus aiškinimo prielaida.
8. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisės aktų (jų dalių)
atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės
valstybės principui tyrimą. Pažymėtina ir tai, kad teisės akto
(jo dalies) neatitiktis kuriam nors konstitucinio teisinės
valstybės principo - universalaus konstitucinio principo, kuriame
yra integruojamos įvairios Konstitucijoje įtvirtintos, jos
saugomos ir ginamos vertybės, diktuojamam imperatyvui
(konstitucinio teisinės valstybės principo elementui) reiškia,
kad yra pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
9. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės
principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti
užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės
valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių
institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise,
paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi
aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti
Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai
yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis
saugumas. Teisinio saugumo principas - vienas iš esminių
Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų,
reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo
tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų
teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir
teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos,
teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens
pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo
įsipareigojimus asmeniui.
Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. ir 2003 m.
gruodžio 3 d. nutarimuose konstatavo, kad vienas iš teisėtų
lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal
Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir
kitus teisės aktus, apsauga. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją
santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens
lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei
kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie
asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.
Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina
neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo,
Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo
užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų
reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise. Asmens pasitikėjimas
valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip
konstitucinės vertybės, yra neatskiriami nuo teisės aktų
konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos. Teisės aktai (jų
dalys) laikomi atitinkančiais Konstituciją ir teisėtais tol, kol
Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka
nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai
aktai - prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams).
Taigi tol, kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo
įstatymo nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai (poįstatyminiai aktai - prieštaraujančiais
Konstitucijai ir/arba įstatymams) arba kol jie nėra nustatyta
tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis
reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra
privalomas. Asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų
reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija. Šios nuostatos
nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje
įtvirtinto teisingumo principo.
Pabrėžtina, kad gali susidaryti tokios faktinės situacijos,
kai asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal
šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado
lūkesčiai, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu
galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo
tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų
reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus
valstybės ginami ir saugomi. Tokius lūkesčius gali sukelti net ir
tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų
nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai (poįstatyminiai aktai - prieštaraujančiais
Konstitucijai ir/arba įstatymams). Šiame kontekste pažymėtina,
kad gali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra
įgyvendinęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas
prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminis aktas -
prieštaraujančiu Konstitucijai ir/arba įstatymams), kilusias
teises ir pareigas kitų asmenų atžvilgiu ir dėl to šiems kitiems
asmenims pagal teisės aktus taip pat atsirado atitinkami
lūkesčiai, kurių gynybos ir apsaugos iš valstybės jie pagrįstai
galėjo tikėtis. Ypač pabrėžtina, kad kai kada tarp tokių lūkesčių
atsiradimo ir atitinkamų teisės aktų pripažinimo
prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų -
prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams) gali būti
praėjęs ilgas laikas. Konstitucinių vertybių pusiausvyros
imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo
reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei
teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter
alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais
ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas
teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų
prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų -
prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba įstatymams), kurių
neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba
valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti
asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės
būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Sprendžiant,
ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu
Konstitucijai (poįstatyminio akto - prieštaraujančiu
Konstitucijai ir/arba įstatymams), jo galiojimo metu kilusios
asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o
jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina
išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus
pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus
pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų
vertybių pusiausvyra. Po to, kai teisės aktai buvo pripažinti
prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai -
Konstitucijai ir/arba įstatymams) ir dėl to tam tikri teisei iki
tol paklusę, įstatymų reikalavimų laikęsi, valstybe ir jos teise
pasitikėję asmenys gali patirti nepalankius padarinius, įstatymų
leidėjas turi konstitucinę priedermę įvertinti visas su tuo
susijusias aplinkybes ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, kuris minėtais ypatingais atvejais leistų visiškai
arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymų
reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, kilusias iš
teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai
(poįstatyminių aktų - prieštaraujančiais Konstitucijai ir/arba
įstatymams), idant nebūtų nukrypta ir nuo Konstitucijoje
įtvirtinto teisingumo principo.
Kartu pabrėžtina, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių
asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos;
privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami
konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai,
Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi
ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
10. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra
konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei
kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo,
manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi
absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris
išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo
teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo
įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad negali būti dirbtinai
suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą arba
nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas.
11. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja
įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros
subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik
neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti
reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis
(teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems
numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams;
diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik
atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių
subjektų padėties objektyviais skirtumais; kad teisinių santykių
subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos
turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai
skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; įstatymuose ir
kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti
aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės
turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos
nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų,
vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius
santykius; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį
orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi
būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti
neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų
galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų
galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės
aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir
kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex
benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės
aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti;
nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės
pažeidimus, privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat
proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės
turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos
siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp
tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti
asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o
jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už
teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos
padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius
santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų,
apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui,
teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams; leidžiant
teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių
reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats
teisėkūros subjektas; ir kt.
Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų
konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui,
kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios
teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia,
kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos
visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik
aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios
teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės
aktuose. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos
įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima
pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų,
kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista
Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės
aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d.
nutarimas); pažymėtina ir tai, kad poįstatyminiai teisės aktai
negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir
Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes
poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas
nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc)
taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m.
gruodžio 30 d. nutarimas).
Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos
(Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19
d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai), todėl
Seimas - įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms
institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tuos teisinius
santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami
įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų priimti. Tokių
santykių negalima reguliuoti ir Seimo poįstatyminiais aktais.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių
turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu
susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu. Kita
vertus, tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio
tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių
reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir
poįstatyminiais aktais - aktais, reglamentuojančiais žmogaus
teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius,
atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan., tačiau
jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais aktais negalima nustatyti
tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių
teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.
Pabrėžtina ir tai, kad toks teisės akto formos nesilaikymas,
kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų
reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu
aktu (nepriklausomai nuo to, ar šiuos santykius kokiu nors
aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu
teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas
teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai
nereguliuoja), gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį
teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Ar Seimo,
Respublikos Prezidento ir Vyriausybės poįstatyminiai teisės aktai
pagal formą neprieštarauja Konstitucijai, pagal Konstituciją
sprendžia Konstitucinis Teismas. Tai spręsdamas, Konstitucinis
Teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina visas bylos
aplinkybes, inter alia tiriamo teisinio reguliavimo vietą visoje
teisės sistemoje, jo tikslą ir teisėkūros subjekto ketinimus,
atitinkamų santykių teisinio reguliavimo raidą ir kaitą iki
tiriamo teisės akto išleidimo (legislatyvinę istoriją) ir kt.
Taip pat pabrėžtina, kad tais atvejais, kai poįstatyminiai
teisės aktai yra pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai
pagal formą (dėl to, kad jais buvo reguliuojami tokie santykiai,
kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu) ir jau negali būti
taikomi, būtina paisyti iš Konstitucijos kylančio reikalavimo
įvertinti, ar, neapsaugojus ir neapgynus iš tokių poįstatyminių
teisės aktų jų galiojimo metu kilusių asmens įgytų teisių, nebus
pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus
pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų
vertybių pusiausvyra. Minėtais ypatingais atvejais įstatymų
leidėjas turi konstitucinę priedermę, įvertinęs visas aplinkybes
ir nustatęs, kad tai būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą,
kuris leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei
paklususių, įstatymų reikalavimų besilaikiusių, valstybe ir jos
teise pasitikėjusių asmenų įgytas teises, kilusias iš teisės
aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai pagal
formą (dėl to, kad jais buvo reguliuojami tokie santykiai, kurie
gali būti reguliuojami tik įstatymu), ir kuris užtikrintų, kad
nebus nukrypta nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.
12. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti
vadovaujamasi ir taikant teisę. Taikant teisę inter alia būtina
paisyti tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo
kylančių reikalavimų, kaip antai: teisę taikančios institucijos
turi paisyti asmenų lygiateisiškumo reikalavimo; negalima dukart
bausti už tą patį teisės pažeidimą (non bis in idem); atsakomybė
(sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš
anksto (nulllum poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu
tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege), ir kt.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog konstitucinis teisinės
valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės
taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų
nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės
pagrindu (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m.
rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimas).
Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali
taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant
į iš Konstitucijos kylančią teisės aktų hierarchiją, ši
Konstitucijos nuostata reiškia ir tai, kad teisėjas negali
taikyti ir Konstitucijai prieštaraujančio poįstatyminio teisės
akto, jis taip pat negali taikyti tokio poįstatyminio teisės
akto, kuris prieštarauja įstatymui. Kita vertus, minėta
Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, - vieną iš
esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo
elementų, - kad neturi būti taikomas teisės aktas,
prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui.
Pažymėtina, kad įstatymai turi būti vykdomi tol, kol jie
nėra pakeisti ar panaikinti arba nėra Konstitucinio Teismo
įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai (poįstatyminiai aktai - prieštaraujančiais
Konstitucijai ir/arba įstatymams). Nagrinėjamos konstitucinės
justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad tol, kol
įstatymai nėra pakeisti arba nėra Konstitucinio Teismo įstatymo
nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai,
visi teisinių santykių subjektai, taigi ir Vyriausybė, privalo
juos vykdyti ir taikyti pagal savo kompetenciją; neleistina, kad
Vyriausybė, turinti pati taikyti įstatymus ir/arba užtikrinti,
kad įstatymus taikytų kitos valstybės ir savivaldybių
institucijos bei pareigūnai, užuot pati vykdžiusi įstatymų jai
nustatytas pareigas ir/arba užtikrinusi, kad įstatymų nustatytas
pareigas vykdytų kitos valstybės ir savivaldybių institucijos bei
pareigūnai, savo poįstatyminiais teisės aktais nustatytų tokį
teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose
ir kuris ją ir/arba kitus valstybės ir savivaldybių institucijas
bei pareigūnus visiškai arba iš dalies atleistų nuo minėtų
pareigų vykdymo.
13. Minėta, kad atskleisti teisinės valstybės sampratos
turinį - konstitucinės doktrinos funkcija. Pagal Konstituciją
įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik
Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30
d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1
d. nutarimai). Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį
Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose
nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų
sampratą, atskleidžia naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus
Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus
(Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. liepos 1 d.
nutarimai). Oficialioje konstitucinėje doktrinoje inter alia
atskleidžiamos įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos,
jų turinio santykis, konstitucinių vertybių pusiausvyra,
konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vieningos visumos, esmė
(Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).
Taigi aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą
ir atskleisdamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės
sampratos turinį, Konstitucinis Teismas formuoja oficialią
konstitucinę teisinės valstybės doktriną ir drauge šią doktriną
plėtoja, išaiškindamas naujus, konkrečios konstitucinės
justicijos bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto
teisinio reguliavimo aspektus.
Vienas iš daugelio konstitucinio teisinės valstybės principo
aspektų (tiesiogiai susijęs su konstituciniu asmenų
lygiateisiškumo principu) - tai, kad panašios bylos turi būti
sprendžiamos panašiai. Tad jurisdikcinių institucijų diskrecija
sprendžiant ginčus ir taikant teisę yra ribota. Konstitucinis
Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimuose,
2004 m. vasario 13 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijoje
įtvirtintas teisinės valstybės principas inter alia suponuoja
jurisprudencijos tęstinumą.
III
1. Visi teisės aktai (jų dalys), kurių atitiktį
Konstitucijai ir įstatymams ginčija pareiškėjai, reguliuoja
valstybės tarnybos santykius ir/arba santykius, įvairiais
aspektais susijusius su valstybės tarnyba.
2. Valstybė yra visos visuomenės organizacija (Konstitucinio
Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m.
rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimai). Valstybės, kaip visos visuomenės politinės
organizacijos, valdžia apima visą valstybės teritoriją, jos
paskirtis - užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti
viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimas). Konstitucijoje yra įtvirtintas socialinės darnos
imperatyvas (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2003 m.
gruodžio 3 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Valstybė, vykdydama
savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais
(Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Kad būtų
garantuotas visos valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos
viešasis interesas, valstybė turi užtikrinti viešojo
administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą.
Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos valstybė
yra nepriklausoma demokratinė respublika." Lietuvos Respublikos
Konstitucinio įstatymo "Dėl Lietuvos valstybės" - Konstitucijos
sudedamosios dalies 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys
"Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" yra
Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės
principas. Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos
straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės
principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma
valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika;
valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje
turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo
2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25
d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).
Konstitucinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia
būtų organizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis
politinis režimas, yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5
straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja
žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad
valdžios galias riboja Konstitucija. Demokratinių valdžios
institutų prigimtis yra tokia, kad visi asmenys, kurie įgyvendina
politinę žmonių valią, yra įvairiomis formomis kontroliuojami,
kad ši valia nebūtų iškreipta (Konstitucinio Teismo 1996 m.
gegužės 29 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1
d. nutarime ir 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje konstatavo, kad
Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas.
Valdžios atsakomybė visuomenei - teisinės valstybės principas,
kuris įtvirtintas Konstitucijoje nustačius, kad valdžios įstaigos
tarnauja žmonėms, kad piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek
per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį,
kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų
sprendimus, garantavus piliečiams galimybę ginti savo teises
teisme, peticijos teisę, taip pat teisės aktuose reglamentavus
piliečių prašymų ir skundų nagrinėjimo procedūrą ir kt.
(Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas, 2004 m.
lapkričio 5 d. išvada).
3. Valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų
sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; savo
funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per
kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra
pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba
kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais
dalyvauja vykdant valstybės funkcijas. Įstatymu nustatant, kad
tam tikros valstybės funkcijos tam tikra apimtimi gali būti
vykdomos ne per valstybės, bet per kitas institucijas, būtina
paisyti Konstitucijos principų ir normų.
4. Valstybės institucijų sistema apima labai įvairias
valstybės institucijas. Valstybės institucijų įvairovę, jų
teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų
įvairovė, visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo ypatumai,
valstybės organizacinės ir finansinės galimybės, tam tikru
visuomenės gyvenimo ir valstybės raidos laikotarpiu vykdomos
politikos turinys, tikslingumas, valstybės tarptautiniai
įsipareigojimai, kiti veiksniai. Seimas, turintis konstitucinius
įgaliojimus steigti ir panaikinti valstybės institucijas,
nustatyti jų teisinį statusą ir įgaliojimus, yra saistomas
Konstitucijos.
Pažymėtina, kad Konstitucijoje yra vartojama sąvoka
"valstybės (valstybinės) institucijos" (Konstitucijos 8
straipsnis, 29 straipsnio 1 dalis, 61 straipsnio 1 dalis, 67
straipsnio 5 punktas, 104 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje
taip pat yra įvardytos "kontrolės institucijos" (Konstitucijos 73
straipsnio 3 dalis), "speciali įstatymo numatyta teisėjų
institucija", patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų
paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų
(Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis), "valstybinės valdžios ir
valdymo institucijos" (Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis),
"savivaldos institucijos" (Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis).
Konstitucijoje "institucijos" sąvoka turi ir platesnę reikšmę -
ja įvardijamos ir nevalstybinės institucijos, kurioms
Konstitucijoje yra nustatyti tam tikri draudimai, analogiški
tiems, kurie yra expressis verbis nustatyti valstybei ir/arba jos
institucijoms (Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalis, 89 straipsnio
4 dalis).
Sistemiškai aiškinant minėtas Konstitucijos formuluotes
matyti, kad "valstybės (valstybinės) institucijos" sąvoka yra
bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias
valstybė vykdo savo funkcijas. Minėta, kad valstybės institucijos
sudaro sistemą. Ši valstybės institucijų sistema yra įtvirtinta
įvairios teisinės galios teisės aktais. Vienos valstybės
institucijos yra expressis verbis įvardytos Konstitucijoje. Kitos
valstybės institucijos pagal Konstituciją turi būti nustatytos
įstatymu. Dar kitų valstybės institucijų steigimo poreikis kyla
iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto
reikalus, užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą - šių
valstybės funkcijų įgyvendinimui turi būti sudarytos valstybės
institucijos, nors jų sudarymas ir nėra eksplicitiškai numatytas
Konstitucijoje.
Konstitucijoje yra expressis verbis įvardytos įvairios
valstybės institucijos: Seimas; Respublikos Prezidentas;
Vyriausybė; Konstitucinis Teismas; Aukščiausiasis Teismas,
Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai; Seimo
kontrolieriai; Valstybės kontrolė; Lietuvos bankas; Valstybės
gynimo taryba; kariuomenės vadas; Generalinė prokuratūra;
Vyriausioji rinkimų komisija. Kai kurios valstybės institucijos
Konstitucijoje yra įtvirtintos nenurodant jų tikslių pavadinimų:
ministerijos; saugumo tarnyba; speciali įstatymo numatyta teisėjų
institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų
paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų;
teritorinės prokuratūros; Vyriausybės atstovai, prižiūrintys, ar
savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo
Vyriausybės sprendimus. Konstitucijoje yra numatytos ir tokios
valstybės institucijos, kurios gali būti steigiamos Seimo
priimamais įstatymais: kontrolės institucijos; Vyriausybės
įstaigos; specializuoti teismai administracinių, darbo, šeimos ir
kitų kategorijų byloms nagrinėti.
4.1. Vienos valstybės institucijos Konstitucijoje yra
traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Jos
yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje
nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Santykiai tarp
Seimo (vykdančio įstatymų leidžiamąją valdžią), Respublikos
Prezidento ir Vyriausybės (vykdomosios valdžios institucijų),
Teismo (vykdančių teisminę valdžią) yra grindžiami konstituciniu
valdžių padalijimo principu.
4.1.1. Seimas - Tautos atstovybė vykdo įstatymų leidžiamąją
valdžią, tai vienintelė įstatymų leidybos institucija Lietuvoje.
Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyta, kad Seimas turi
įgaliojimus įstatymu steigti tam tikras valstybės institucijas.
Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą Seimas steigia
įstatymo numatytas valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų
vadovus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 67
straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad
šis punktas inter alia reiškia, jog Seimas turi įgaliojimus
įstatyme numatyti valstybės institucijas, kurių vadovus skiria ir
atleidžia pats Seimas, taip pat kad Seimas turi įgaliojimus
skirti ir atleisti tokių institucijų vadovus (Konstitucinio
Teismo 2003 m. sausio 24 d. nutarimas).
4.1.2. Konstitucijoje yra nustatyti vykdomosios valdžios
institucijų sistemos pagrindai, taip pat aukščiausiųjų
vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai. Lietuvos valstybės
konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinės (sudvejintos)
vykdomosios valdžios modelis: vykdomąją valdžią Lietuvoje vykdo
Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas bei Vyriausybė.
Respublikos Prezidentas - vykdomosios valdžios dalis
(Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 1999 m. gruodžio 21
d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Konstitucijos 77
straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės
vadovas (1 dalis); jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro
visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų (2 dalis).
Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus
įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus (Konstitucijos 85
straipsnis). Pabrėžtina, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2
punktą Vyriausybė vykdo inter alia Respublikos Prezidento
dekretus.
Vyriausybė yra kolegiali vykdomosios valdžios institucija
(Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas).
Konstitucijos 91 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos
Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai; pagal
Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį ministras inter alia vadovauja
ministerijai. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 3 punktą
Vyriausybė koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų
veiklą. Konstitucijoje nurodyta tik viena ministro pareigybė -
krašto apsaugos ministras (Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis);
taigi pagal Konstituciją Lietuvoje negali nebūti Krašto apsaugos
ministerijos. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 94
straipsnio 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, 1999 m.
lapkričio 23 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijoje nėra
atskleidžiama, kokios įstaigos yra laikomos "Vyriausybės
įstaigomis", taip pat nėra nurodoma, koks yra minėtų Vyriausybės
įstaigų teisinis statusas. Tai nustatyti paliekama įstatymų
leidėjui, turinčiam šioje srityje diskreciją (ją riboja
Konstitucija). Kita vertus, kai kurios Vyriausybės institucijos
Konstitucijoje yra nurodytos; antai Konstitucijos 123 straipsnio
2 ir 3 dalyse yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo, turinčio
įgaliojimus prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir
įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, institucija. Šiame
kontekste paminėtina ir tai, kad Konstitucijos 123 straipsnio 1
dalyje nustatyta, jog aukštesniuosiuose administraciniuose
vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja
Vyriausybė; taigi įstatymų leidėjas turi pareigą ne tik įsteigti
aukštesniuosius administracinius organus, bet ir numatyti
Vyriausybės institucijas, per kurias Vyriausybė organizuotų
valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose.
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento ir Vyriausybės, kaip
dviejų dualistinės (sudvejintos) vykdomosios valdžios atšakų,
įgaliojimai yra skirtingi, vienas kito atžvilgiu autonomiški,
savarankiški. Kita vertus, Konstitucijoje yra expressis verbis
nurodyti tie Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimai,
kuriuos Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė įgyvendina kartu.
Antai Konstitucijos 85 straipsnyje inter alia nustatyta: "Kad
Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84
straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo
būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro."
Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą Respublikos
Prezidentas inter alia kartu su Vyriausybe vykdo užsienio
politiką. Pažymėtina ir tai, kad, paisant Konstitucijos, įstatymu
gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį
tam tikros valstybės institucijos būtų įsteigtos prie Respublikos
Prezidento - valstybės vadovo.
4.1.3. Teisminę valdžią vykdo teismai. Lietuvos Respublikoje
teisingumo įgyvendinimas yra teisminės valdžios kompetencija.
Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai
neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės aktai - Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis
Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir
vykdo konstitucinį teisingumą.
Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad
Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Šie
teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą.
Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms
nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs
teisminės valdžios nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir
vykdomosios valdžių, teisminės valdžios visavertiškumą. Antai
Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatuota,
kad teisminės valdžios visavertiškumas ir jos nepriklausomumas
suponuoja jos savireguliaciją ir savivaldą, apimančią ir teismų
darbo organizavimą, ir teisėjų profesinio korpuso veiklą;
užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai
atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios; teismų veikla
nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai
nors vykdomosios valdžios institucijai; tik nepriklausoma teismų
institucinė sistema gali laiduoti teismo organizacinį, o kartu ir
teisėjo procesinį savarankiškumą; teismų administravimas turi
būti organizuojamas taip, kad nebūtų pažeidžiamas realus teisėjų
nepriklausomumas. Šie konstituciniai imperatyvai lemia tai, kad
įstatymu gali ir turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas,
pagal kurį tam tikros valstybės institucijos, užtikrinančios
nepriklausomą teismų administravimą, būtų įsteigtos prie
teisminės valdžios.
Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dėl
teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš
pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo
numatyta teisėjų institucija. Aiškindamas šią Konstitucijos 112
straipsnio 5 dalies nuostatą, Konstitucinis Teismas 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarime konstatavo: "Konstitucijos 112 straipsnio
5 dalyje numatyta speciali teisėjų institucija interpretuotina
kaip svarbus Teismo - savarankiškos valstybės valdžios -
savivaldos elementas", ji yra "atsvara Respublikos Prezidentui,
kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą".
4.2. Konstitucijoje yra nurodytos ir kitos valstybės
institucijos, kurios pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį nėra
priskiriamos nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei
teisminei valdžiai.
Antai pagal Konstituciją tokios institucijos ir/arba
pareigūnai yra Seimo kontrolieriai (Konstitucijos 73 straipsnio 1
dalis), Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros
(Konstitucijos 118 straipsnis), Valstybės kontrolė (Konstitucijos
XII skirsnis), Lietuvos bankas (Konstitucijos 125 ir 126
straipsniai), saugumo tarnyba (Konstitucijos 84 straipsnio 14
punktas), kariuomenės vadas (Konstitucijos 84 straipsnio 14
punktas, 140 straipsnio 1 ir 3 dalys), Vyriausioji rinkimų
komisija (Konstitucijos 67 straipsnio 13 punktas).
4.3. Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad
Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei
skiria jų vadovus; 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Vyriausybė tvarko krašto reikalus; 123 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose
įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė.
Taigi Seimas, o pagal įstatymus - ir Vyriausybė turi
įgaliojimus steigti ir tokias Konstitucijoje expressis verbis
nenurodytas valstybės institucijas, kurias steigti poreikis kyla
iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto
reikalus, užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą.
5. Konstitucijoje skiriamos dvi viešosios valdžios sistemos:
valstybės valdymas ir vietos savivalda. Pagal Konstituciją vietos
savivalda - tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos
administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių, arba
vietos bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai
gyventojai (Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai
gyventojai), savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos
ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo 2002 m.
gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijoje vietos savivalda
įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė
viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi
valstybės valdžios institucijoms (Konstitucinio Teismo 1998 m.
vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje
savivaldybėmis (vietos savivaldybėmis) yra vadinamos valstybės
teritorijos administracinių vienetų bendruomenės - teritorinės
bendruomenės, tačiau dėl to, kad savivaldos teisė yra neatsiejama
nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendinama, ir/arba
joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos,
neatsitiktinai Konstitucijoje "savivaldybės" sąvoka yra vartojama
ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet ir
savivaldos institucijų ir/arba joms atskaitingų institucijų
prasme (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Vietos savivalda yra įstatymo numatytų administracinių
vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri formuojama ir
funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais
pagrindais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.
nutarimas). Konstitucijoje savivalda nėra tapatinama su valstybės
valdymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m.
gruodžio 24 d. nutarimai). Vis dėlto tai, kad Konstitucijoje
vietos savivalda nėra tapatinama su valstybės valdymu, nereiškia,
kad tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos nėra sąveikos;
valstybės valdymas ir vietos savivalda, kaip dvi viešosios
valdžios įgyvendinimo sistemos, yra susijusios, tačiau kiekviena
jų įgyvendina joms būdingas funkcijas (Konstitucinio Teismo 2002
m. gruodžio 24 d. nutarimas). Savivaldybių ir valstybės interesai
yra derinami. Savivaldybių ir valstybės interesų derinimo
principas reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir formomis
remiant savivaldybes, valstybei įstatymo apibrėžtomis formomis
prižiūrint savivaldybių veiklą, taip pat koordinuojant bendrus
veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų
(Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2002 m. gruodžio 14
d. nutarimai).
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą
kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybių
savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei
įstatymų apibrėžtą kompetenciją - konstituciniai principai
(Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei
įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai,
vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias
teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28
d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, jog
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės
veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje
pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo
laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei
įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo
2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms
įgyvendinti savo kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą
Konstitucijoje. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros
funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo
šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai
reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti
įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų,
priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi
būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų
sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir
tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra
reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia,
kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai
savarankiškos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.
nutarimas).
Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, Konstitucijoje
įtvirtinti pilietinės visuomenės ir teisingumo siekiai, Lietuvos
valstybės unitarinis pobūdis, kiti konstituciniai imperatyvai
suponuoja tai, kad savivaldybės - teritorinės bendruomenės
viešasis interesas negali būti priešpriešinamas visos valstybinės
bendruomenės - pilietinės Tautos, kurios dalis yra ir atitinkama
teritorinė bendruomenė, viešajam interesui. Ir dėl šios
priežasties, be tų funkcijų, kurios priklauso išimtinai
savivaldybėms, joms gali būti pavesta vykdyti ir tam tikras
valstybės funkcijas; taip yra užtikrinama veiksmingesnė valstybės
valdžios ir piliečių sąveika, valdymo demokratiškumas; pagal
Konstituciją tokios valstybės funkcijos savivaldybėms vykdyti
turi būti perduodamos įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m.
gruodžio 24 d. nutarimas).
Taigi savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal
Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamos
viešąjį administravimą ir/arba teikdamos viešąsias paslaugas,
garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės viešąjį interesą, bet
ir visos valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos viešąjį
interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės
institucijos.
Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą. Ši Konstitucijos
nuostata susijusi su Konstitucijos 127 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro savarankiškas
Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat savarankiški
vietos savivaldybių biudžetai. Taigi pagal Konstituciją Lietuvos
biudžetinė sistema yra vieninga, savivaldybių biudžetai yra jos
sudedamoji dalis, jų savarankiškumas gali būti aiškinamas tik
atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos biudžetinės
sistemos vieningumą.
Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos
savarankiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą
kompetenciją suponuoja tai, kad jeigu įstatymais savivaldybėms
perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais
arba kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti
numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos, taip
pat kad jeigu biudžetiniams metams nepasibaigus savivaldybėms
perduodamos dar ir kitos valstybės funkcijos (nustatomos
pareigos), tam taip pat turi būti skiriamos lėšos. Pagal
Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir
įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms
perduotas valstybės funkcijas. Šios pareigos savivaldybės
negalėtų vykdyti, jeigu jos vykdymas nebūtų užtikrinamas
finansiškai. Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos
savarankiškumas pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą
kompetenciją ir valstybės parama savivaldybėms, savivaldybių ir
valstybės interesų derinimas suponuoja tai, kad valstybės
biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos, kad būtų
užtikrintas visavertis savivaldos funkcionavimas, įgyvendinamos
savivaldybių funkcijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14
d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Savivaldos teisė yra įgyvendinama per savivaldos
institucijas - savivaldybių tarybas (Konstitucijos 119 straipsnio
1 dalis). Pažymėtina, kad jokios kitos savivaldos institucijos,
išskyrus savivaldybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos;
sąvoka "savivaldos institucijos" išreiškia administracinių
vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų institucijų
konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias yra
įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė
(Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal
Konstituciją savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo
teisiniu statusu. Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubo mandato
draudimo principas. Tie patys asmenys negali tuo pat metu vykdyti
funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią ir būti savivaldybių
tarybų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, nariais;
savivaldybių tarybų nariais negali būti Seimo nariai, Respublikos
Prezidentas, Vyriausybės nariai, teisėjai. Savivaldybių tarybų
nariais taip pat negali būti valstybės pareigūnai, kurie pagal
Konstituciją ir įstatymus turi įgaliojimus kontroliuoti ar
prižiūrėti savivaldybių veiklą, t. y. valstybės pareigūnai
(tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie
vadinami įstatymuose), pagal Konstituciją ir įstatymus turintys
įgaliojimus priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso
savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose
apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas. Jeigu
įstatymuose nustatyta, kad savivaldybių įstaigų, įmonių vadovai
ar jų pareigūnai yra atskaitingi savivaldybių taryboms už savo ar
atitinkamų įstaigų, įmonių veiklą, tai jie tuo pat metu negali
būti tų savivaldybių tarybų nariais. Sprendžiant, ar tam tikras
valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės pareigūnų,
turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso sprendimų
pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją
priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to negalinčių tuo pat metu
būti savivaldybės tarybos nariu, kiekvienu konkrečiu atveju turi
būti įvertintas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų
įgaliojimų turinys. Jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kad
kuris nors iš minėtų asmenų (negalinčių tuo pat metu būti ir
savivaldybių tarybų nariais) yra išrenkamas savivaldybės tarybos
nariu, jis iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant
į pirmąjį posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes
pareigas, ar būti savivaldybės tarybos nariu, t. y. iki naujai
išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį asmuo
privalo įstatymų nustatyta tvarka pareikšti apie savo
apsisprendimą toliau eiti ankstesnes pareigas arba būti
savivaldybės tarybos nariu, ir iki naujai išrinktai savivaldybės
tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti išspręstas šio
asmens teisinio statuso klausimas: jeigu asmuo apsisprendė būti
savivaldybės tarybos nariu, tai iki naujai išrinktai savivaldybės
tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti įstatymų nustatyta
tvarka konstatuota, kad jis yra netekęs savo ankstesnių pareigų,
nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, o jeigu
asmuo apsisprendė toliau eiti savo ankstesnes pareigas ir nebūti
savivaldybės tarybos nariu, tai iki naujai išrinktai savivaldybės
tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį turi būti įstatymų nustatyta
tvarka konstatuota, kad jis yra netekęs savivaldybės tarybos
nario mandato. Įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis
reguliavimas, pagal kurį minėtas asmens teisinio statuso
klausimas būtų išspręstas iki naujai išrinktai savivaldybės
tarybai susirenkant į pirmąjį posėdį (Konstitucinio Teismo 2002
m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m.
vasario 11 d., 2004 m. vasario 13 d. sprendimai).
Savivaldos institucijos - savivaldybių tarybos sudaro joms
atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucijos 119 straipsnio 4
dalis). Konstitucijoje yra įtvirtintas savivaldybių tarybų
viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principas.
Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo,
kad savivaldos teisė yra neatsiejama nuo institucijų, per kurias
ši teisė yra įgyvendinama, ir/arba joms atskaitingų institucijų
organizavimo ir veiklos, kad savivaldybių tarybos, kaip
savivaldos institucijos, yra tiesiogiai numatytos Konstitucijoje,
kad kitokios savivaldos institucijos Konstitucijoje nėra
nurodytos, taip pat kad sąvoka "savivaldos institucijos"
išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių
atitinkamų institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra
institucijos, per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių
savivaldos teisė.
Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime taip
pat konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų
priimami sprendimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo;
Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įstatymams,
Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai
įgyvendinti savivaldybių tarybos sudaro joms atskaitingus
vykdomuosius organus, tad sudaryti minėtus vykdomuosius organus -
savivaldybių tarybų konstitucinė pareiga, jie yra neatskiriama
savivaldos mechanizmo dalis. Bet savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos
sudarančių savivaldybių tarybų narių.
Konstitucijoje nėra nustatyta savivaldybių taryboms
atskaitingų vykdomųjų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai
organai), formavimo tvarka, pavadinimai, tarpusavio ryšiai; jų
funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožais.
Savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijas ir
kompetenciją paliekama nustatyti Seimui įstatymu. Įstatymais
reglamentuojant savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų
organų formavimą, funkcijas ir kompetenciją, būtina paisyti
Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų:
atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų organų atskaitingumo
atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų
vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt. Įstatymų leidėjas turi
diskreciją įstatymu nustatyti, kokia tvarka - rinkimų ar kitokia
- yra sudaromi minėti vykdomieji organai, kurie iš jų yra
kolegialūs, o kurie - vienasmeniai, kokie yra jų tarpusavio
ryšiai. Įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu
nustatyti kolegialių vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių
arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti savivaldybių taryboms.
Savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai turi būti
sudaromi savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui. Konstitucijos
119 straipsnio 4 dalyje nurodyti vykdomieji organai yra
institucijos, kurios sudaromos įstatymams, Vyriausybės bei
savivaldybių tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti, jie nėra
savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai),
turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą.
Savivaldybių tarybos turi konstitucinę kompetenciją kontroliuoti
savo sudarytus vykdomuosius organus, todėl minėti vykdomieji
organai negali pakeisti arba pajungti sau savivaldybių tarybų,
diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali dominuoti
savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms
atskaitingi vykdomieji organai būtų prilyginti juos sudariusioms
savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį savivaldybių
tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų
vykdomųjų organų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos
netektų galimybės kontroliuoti savo sudarytus ir joms
atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucinio Teismo 2002 m.
sausio 24 d. nutarimas).
Taigi Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių
institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios
institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios
institucijos). Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais
savivaldybių atstovaujamosioms ir vykdomosioms institucijoms
suteikiami valdingi įgalinimai. Tokios savivaldybių institucijos
- tai savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo
institucijos. Kadangi savivaldybių tarybų priimami sprendimai yra
neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo, tai tiek Konstitucijoje
numatytos savivaldybių atstovaujamosios institucijos, tiek
savivaldybių vykdomosios institucijos pagal savo kompetenciją yra
atsakingos už savivaldos teisės įgyvendinimą, už įstatymų,
Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį
įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 24 d.
nutarimas).
Savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos
laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus
įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas
savivaldybės įstaigas; sąvoka "savivaldybės institucijos"
išreiškia atitinkamų institucijų priklausomybę tam tikrai
savivaldybei. Savivaldybių institucijos yra sudaromos tam, kad
būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami
įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai. Tad
"savivaldybės institucijomis" laikytinos ir savivaldybių tarybos,
ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos,
kurias sudaro savivaldybių tarybos (Konstitucinio Teismo 2002 m.
sausio 24 d. nutarimas).
6. Valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, turinčios
veikti visos visuomenės interesais taip, kad būtų užtikrinta
socialinė darna, funkcijos yra tarp savęs susijusios, jos sudaro
vieną sistemą ir negali būti priešpriešinamos. Todėl negali būti
priešpriešinamos ir valstybės institucijos, per kurias šios
funkcijos yra vykdomos.
Taip pat pažymėtina, kad valstybės institucijos negali būti
priešpriešinamos ir toms kitoms (ne valstybės) institucijoms,
kurioms pagal įstatymus ir paisant Konstitucijos yra pavesta
(patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam
tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja
vykdant valstybės funkcijas - vykdo viešąjį administravimą ir/
arba teikia viešąsias paslaugas. Kaip institucijos, vykdančios
viešąjį administravimą ir/arba teikiančios viešąsias paslaugas ir
šitaip garantuojančios viešąjį interesą, jos sudaro vieną
sistemą. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad šiai sistemai priklauso ir valstybės, ir
savivaldybių institucijos - dvi Konstitucijoje numatytos
viešosios valdžios sistemos, kurių kiekviena, kaip minėta,
įgyvendina joms būdingas funkcijas, tačiau kurios yra viena su
kita susijusios. Pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks
teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintos visų institucijų,
vykdančių viešąjį administravimą ir/arba teikiančių viešąsias
paslaugas ir šitaip garantuojančių viešąjį interesą, sisteminės
sąsajos ir tarpusavio sąveika, apimanti inter alia jų
kompetencijos racionalų santykį, veiksmingumą, profesionalumą,
jose dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą,
taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant
viešąjį interesą tęstinumą.
7. Valstybės institucijų tarpusavio sąsajos, taip pat
valstybės institucijų sąveika su savivaldybių institucijomis
nepaneigia jų ypatumų. Kiekvienos valstybės funkcijos turinys ir
jos vykdymo aplinkybės lemia tai, kad šias funkcijas vykdančios
valstybės institucijos negali nesiskirti savo statusu ir veiklos
pobūdžiu.
Vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar
daugiausia per civilines valstybės (ir savivaldybių)
institucijas, o kitos - per karines ir/arba sukarintas valstybės
institucijas. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d.
nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją karinė, sukarinta bei
saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos.
Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės
institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų
samprata. Tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais
diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių
valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės
institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir
karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų
teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus.
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 140
straipsnį svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir
koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos
Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto
apsaugos ministras ir kariuomenės vadas ir kuriai vadovauja
Respublikos Prezidentas (1 dalis); vyriausiasis valstybės
ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas (2 dalis);
už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms
Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras,
kariuomenės vadas (3 dalis); krašto apsaugos ministru negali būti
neišėjęs į atsargą karys (3 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal
Konstitucijos 141 straipsnį asmenys, atliekantys tikrąją karo
arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto
apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai,
puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų
apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių
tarybų nariais, jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų
civilinėje valstybinėje tarnyboje.
Konstitucinis Teismas 1996 m. gegužės 29 d. sprendime
konstatavo, kad "asmenims, atliekantiems tikrąją karo tarnybą,
krašto apsaugos sistemos, vidaus tarnybos karininkams,
puskarininkiams, saugumo tarnybų ir kitų Konstitucijos 141
straipsnyje minimų pareigūnų veiklai svarbią reikšmę turi griežto
pavaldumo ir kiti statutiniai santykiai", taip pat kad "šių ir
kitų Konstitucijos 141 straipsnyje paminėtų asmenų veikloje gali
atsirasti vidinė kolizija tarp būtinumo įgyvendinti valstybinės
valdžios funkcijas ir vykdyti statutinius reikalavimus" ir kad
"tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios sutrikdomas
demokratinių institutų funkcionavimas", todėl "nėra jokių
prielaidų tvirtinti, kad kariškis, policijos, vidaus tarnybos
karininkas ar kitas Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas
asmuo, neišėjęs į atsargą, gali būti ministru ar užimti kitas
šiame straipsnyje nurodytas pareigas".
Iš konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos valstybės valdžia
būtų organizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis
politinis režimas, konstitucinio atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio atsakingo valdymo
principo, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad karinės ir
sukarintos valstybės institucijos negali turėti prioriteto prieš
civilines, karinių ir sukarintų valstybės institucijų bei jų
pareigūnų sprendimai turi būti grindžiami civilinių valstybės
institucijų sprendimais, karinės valstybės institucijos turi būti
atskaitingos civilinėms valstybės institucijoms ir jų
kontroliuojamos. Demokratinė civilinė karinių ir sukarintų
valstybės institucijų (įskaitant ginkluotąsias pajėgas) kontrolė
- būtina pilietinio demokratinio valdymo, taigi ir teisinės
valstybės, prielaida.
8. Valstybės ir savivaldybių institucijos viešąjį
administravimą vykdo ir/arba viešąsias paslaugas teikia per šiose
institucijose dirbančius žmones, priimančius atitinkamus
sprendimus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas skirtingas asmenų,
dirbančių institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos,
statusas.
8.1. Vieni asmenys - Seimo nariai, Respublikos Prezidentas,
Vyriausybės nariai ir teisėjai - vykdo funkcijas įgyvendinant
valstybės valdžią; šias funkcijas jie vykdo savarankiškai; tuo
tikslu jiems Konstitucijoje ir įstatymuose yra nustatyti
atitinkami įgaliojimai, kuriuos gali įgyvendinti tik šie asmenys,
niekas kitas. Savivaldybių tarybų nariai vykdo funkcijas
įgyvendinant teritorinių bendruomenių savivaldos teisę, pagal
įstatymuose jiems nustatytus įgaliojimus savivaldos funkcijas jie
įgyvendina savarankiškai. Tai, kad minėtiems asmenims padeda,
kitaip talkina ar jų veiklą aptarnauja kiti asmenys, dirbantys
institucijose, per kurias vykdomos valstybės funkcijos,
nereiškia, kad ir šie kiti asmenys vykdo kokias nors funkcijas
įgyvendinant valstybės valdžią.
Minėta, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos yra
nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje - tai Seimas,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucinis
Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad jeigu valstybės
pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija,
teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi
būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą,
sąžiningai eidami savo pareigas jie neturi patirti grėsmės savo
asmeniui, teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2004 m.
gegužės 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Respublikos
Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams bei teisėjams
tam, kad jie galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas
funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra
nustatytas ypatingas teisinis statusas, inter alia apimantis
darbo, atlyginimo bei politinės veiklos apribojimus, ypatingą
pašalinimo iš užimamų pareigų ar mandato panaikinimo tvarką ir/
arba imunitetus: asmens neliečiamybę, ypatingą patraukimo
baudžiamojon ir/arba administracinėn atsakomybėn tvarką
(Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Jokie
kiti asmenys, dirbantys institucijose, per kurias vykdomos
valstybės funkcijos, pagal Konstituciją neturi minėtų imunitetų.
Kita vertus, daugeliui minėtų valstybės pareigūnų Konstitucijoje
yra nustatyta ir ypatinga - konstitucinė - atsakomybė. Valstybės
pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią,
nuo visų kitų institucijose, per kurias vykdomos valstybės
funkcijos, dirbančių asmenų skiriasi ir šiuo atžvilgiu.
8.2. Kiti asmenys, dirbantys institucijose, per kurias
vykdomos valstybės funkcijos, sudaro valstybės tarnautojų
korpusą. Valstybės tarnyba yra šių asmenų profesinė veikla,
susijusi su viešojo intereso garantavimu. Konstitucijoje
vartojama sąvoka "valstybės (valstybinė) tarnyba" savo turiniu
yra tapati sąvokai "viešoji tarnyba". Konstitucijoje yra
įtvirtinta tokia valstybės tarnybos samprata, kuri yra
neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės
organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves,
garantuoti viešąjį interesą. Profesionalūs valstybės tarnautojai
priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant
viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant,
vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.),
tačiau jie nevykdo funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią (kaip
Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai ir
teisėjai) ir pagal Konstituciją negali turėti tokių įgaliojimų.
Taigi Konstitucijoje vartojama "valstybės tarnybos" sąvoka
neapima Seimo nario, Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko
ar ministro, teisėjo pareigų.
Šiame kontekste konstatuotina, kad "valstybės tarnybos"
sąvoka neapima ir savivaldybių tarybų, t. y. vietos valdžios
institucijų, narių.
8.3. Valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti
atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto.
8.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija nesudaro
prielaidų visus asmenis, kurie dirba valstybės ar savivaldybių
institucijose ar kurių veikla yra atlyginama iš valstybės
(savivaldybių) biudžeto, teisės aktuose kaip valstybės
tarnautojus traktuoti vien tuo pagrindu, kad jie dirba minėtose
institucijose arba kad jų veikla yra atlyginama iš valstybės
(savivaldybių) biudžeto. Valstybės tarnautojais laikytini tie
valstybės ar savivaldybių institucijose dirbantys asmenys, kurie
priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant
viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant,
vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės tarnyba
taip pat nelaikytina tokia veikla, kai asmenys, nors ir dalyvauja
vykdant valstybės (ar savivaldybių) funkcijas, tai daro ne
dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose.
Įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks
valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų
konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos - iš valstybės
(savivaldybių) biudžeto atlyginamos - profesinės veiklos priimant
sprendimus viešojo administravimo ir/arba viešųjų paslaugų
teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant,
vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.)
sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos,
kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių,
įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant
valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą.
9. Minėta, kad visi teisės aktai (jų dalys), kurių atitiktį
Konstitucijai ir įstatymams ginčija pareiškėjai, reguliuoja
valstybės tarnybos santykius ir/arba santykius, įvairiais
aspektais susijusius su valstybės tarnyba. Todėl sprendžiant, ar
ginčijami teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai ir
įstatymams, būtina atskleisti konstitucinę valstybės tarnybos
sampratą, taip pat tuos iš Konstitucijos kylančius reikalavimus,
kurių, reguliuodamas valstybės tarnybos ir su ja susijusius
santykius, turi paisyti įstatymų leidėjas.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisės, politikos mokslų ar
viešojo administravimo mokslinėje literatūroje nėra vienos, visų
vienodai pripažintos valstybės tarnybos sampratos. Ši samprata
skiriasi ir įvairiose valstybėse; be to, įvairiais valstybinės-
teisinės raidos laikotarpiais ji buvo nevienoda net toje pačioje
valstybėje. Tai patvirtina ir įvairių šalių jurisprudencija.
Lietuvoje vykdytos valstybės tarnybos ir viešojo administravimo
reformos atspindi valstybės tarnybos sampratos dinamiką.
Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis
įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais,
nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje
(Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d.
nutarimai).
Pažymėtina, kad konstitucinė valstybės tarnybos samprata
gali būti atskleista tik grindžiant ją pačios Konstitucijos
nuostatomis, jų turiniu ir sisteminėmis sąsajomis. Konstitucinė
valstybės tarnybos samprata negali būti aiškinama pagal tai, kaip
valstybės tarnybos santykius reguliuoja įstatymai ir
poįstatyminiai aktai. Atskleisti konstitucinės valstybės tarnybos
sampratos turinį - konstitucinės jurisprudencijos ir joje
formuluojamos oficialiosios konstitucinės doktrinos funkcija.
Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir
įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo
modelį. Tačiau pabrėžtina, kad reguliuodamas valstybės tarnybos
santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės
tarnybos sampratos, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų.
Pagal savo kompetenciją reguliuodami valstybės tarnybos santykius
konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turi paisyti ir kiti
teisėkūros subjektai.
10. Konstitucijoje valstybės (valstybinė) tarnyba expressis
verbis minima tik Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, kurioje
nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį
tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip
pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą, ir Konstitucijos 141 straipsnyje, kuriame
nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba
alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto
apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai,
puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų
apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių
tarybų nariais ir negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų
civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir
politinių organizacijų veikloje.
11. Valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė
veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Tai, kad
valstybės tarnybos paskirtis - garantuoti viešąjį interesą
valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį
administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius
šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės
tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio
statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už
jiems pavestų funkcijų vykdymą.
Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai
santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens
atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vis dėlto valstybės
tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs
darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra
valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar
susiklostančiais valstybinėse institucijose, ar savivaldybių
institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Jų
teisiniai statusai skiriasi.
12. Minėta, kad visos Konstitucijos nuostatos yra
aiškintinos konstitucinio teisinės valstybės principo,
Konstitucijoje įtvirtintos teisinės valstybės sampratos
kontekste, taip pat kad visų Konstitucijos nuostatų aiškinimas
konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste yra būtina
Konstitucijos išsamaus aiškinimo prielaida.
Tad konstitucinė valstybės (valstybinės) tarnybos, minimos
inter alia cituotoje Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje,
samprata taip pat yra atskleistina atsižvelgiant į Konstitucijoje
įtvirtintą teisinės valstybės principą - universalų konstitucinį
principą, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei
pati Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuriame yra
integruojamos įvairios Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos
ir ginamos vertybės.
13. Konstitucinis teisinės valstybės principas,
konstituciniai teisingumo ir socialinės darnos imperatyvas,
pilietinės visuomenės siekis, konstitucinis atsakingo valdymo
principas, taip pat tokie Konstitucijoje įtvirtinti principai,
kaip antai: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika, Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas
priklauso Tautai, valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios
įstaigos tarnauja žmonėms, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio
pobūdžio pripažinimas, kiti konstituciniai imperatyvai suponuoja
įvairius konstitucinius reikalavimus valstybės tarnybai, kaip
sistemai, apimančiai valstybės ir savivaldybių institucijose
dirbančių asmenų profesinę veiklą priimant sprendimus vykdant
viešąjį administravimą ir/arba teikiant viešąsias paslaugas (arba
dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/
arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) ir šitaip garantuojant
viešąjį interesą visoje valstybėje.
Kadangi konstitucinė valstybės tarnybos, kaip sistemos,
apimančios valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančių
asmenų profesinę veiklą priimant sprendimus vykdant viešąjį
administravimą ir/arba teikiant viešąsias paslaugas (arba
dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/
arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) ir šitaip garantuojant
viešąjį interesą visoje valstybėje, samprata suponuoja būtinumą
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų visų minėtų
institucijų sistemines sąsajas ir tarpusavio sąveiką, apimančią
inter alia jose dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties
perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir
garantuojant viešąjį interesą tęstinumą, tai įstatymuose ir
kituose teisės aktuose įtvirtinta valstybės tarnybos sistema
pagal Konstituciją negali būti nevieninga. Taigi vienas iš
valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir
reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės
tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra
valstybės tarnybos sistemos vieningumas. Atsižvelgiant į
valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas,
įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vieningumas nepaneigia
galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti
diferencijuotai.
Pasirinktas valstybės tarnybos sistemos modelis,
organizavimo ir funkcionavimo pagrindai turi būti nustatyti
įstatymu.
Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra atskirai minima
"savivaldybės (ar savivaldybių) tarnyba". Konstitucinė valstybės
tarnybos samprata apima tarnybos santykius ne tik valstybės
institucijose, bet ir savivaldybių institucijose; šiame
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucijoje
vartojama sąvoka "valstybės (valstybinė) tarnyba" yra tapati
sąvokai "viešoji tarnyba". Vieninga valstybės tarnybos sistema
yra būtina valstybės valdymo ir vietos savivaldos, kaip dviejų
viešosios valdžios sistemų, veiksmingos tarpusavio sąveikos,
visos valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos viešojo
intereso ir teritorinių bendruomenių - savivaldybių viešojo
intereso nesupriešinimo, jų suderinimo prielaida.
Pažymėtina ir tai, kad tik vieninga valstybės tarnybos
sistema užtikrina jos vidinį mobilumą, galimybę esant reikalui
operatyviai sutelkti žmogiškuosius ir kitus išteklius,
reikalingus tam tikroms valstybės funkcijoms vykdyti, kitiems
valstybėje iškylantiems uždaviniams spręsti.
Valstybės tarnybos sistemos, apimančios tarnybą ir
valstybės, ir savivaldybių institucijose, vieningumas - svarbi
valstybės tarnybos sistemos funkcionavimo nepertraukiamumo,
tęstinumo sąlyga. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad
pagal Konstituciją negali būti tokių teisinių situacijų, kai kuri
nors valstybės valdžią įgyvendinanti institucija nefunkcionuoja
(Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Tai
pasakytina ir apie kitas valstybės ir savivaldybių institucijas,
per kurias vykdomos valstybės funkcijos. Taigi visos valstybės ir
savivaldybių institucijos savo veiklą turi vykdyti
nepertraukiamai. Vadinasi, nepertraukiamas turi būti ir valstybės
tarnybos, kaip sistemos, funkcionavimas, kad visoje valstybėje
būtų galima nuolat ir veiksmingai vykdyti viešąjį administravimą
ir teikti viešąsias paslaugas garantuojant viešąjį interesą.
Minėta, kad valstybės tarnybos sistemos vieningumas
nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius
reguliuoti diferencijuotai. Toks diferencijavimas galimas
atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją būtina užtikrinti
veiksmingą valstybės funkcijų vykdymą, garantuoti viešąjį
interesą. Valstybės tarnybos santykių diferencijuotas teisinis
reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų bei
jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų
institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje,
joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės
tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais
veiksniais.
Antai minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta
diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei
sukarintų valstybės institucijų samprata ir kad tai sudaro
teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti
santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir
karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat
nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės
institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris pasižymėtų
tam tikrais ypatumais.
Valstybės tarnybos santykiai gali būti diferencijuotai
reguliuojami atsižvelgiant ir į tai, ar ši tarnyba yra tarnyba
valstybės, ar savivaldybių institucijose, taip pat į tai, ar
atitinkamos valstybės institucijos pagal Konstituciją yra
priskirtos įstatymų leidžiamajai, ar vykdomajai, ar teisminei
valdžiai, ar nė vienai iš jų. Diferencijuoto valstybės tarnybos
santykių reguliavimo pagrindu gali būti įvairūs kriterijai:
valstybės funkcijos, vykdomos per atitinkamą valstybės
(savivaldybių) instituciją, institucijos kompetencija, veiklos
mastas, dydis, veiklos teritorija ir t. t.
Valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo
diferencijavimo pagrindu gali būti ir tai, kad valstybės tarnyba,
kaip sistema, yra organizuojama remiantis inter alia hierarchijos
ir pavaldumo principais. Valstybės tarnautojų pareigybių
hierarchijos nustatymas ar kitoks klasifikavimas, suskirstymas į
kategorijas ar pan. privalo būti vieningas, grindžiamas tais
pačiais kriterijais; neleistina, kad atskiros valstybės
institucijos ar atskiros valstybės valdžios šakos kiekviena pati
sau nusistatytų atskirą valstybės tarnautojų pareigybių
kategorijų sistemą (klasifikaciją), kuri nebūtų grindžiama visai
valstybės tarnybai bendrais įstatymu nustatytais kriterijais.
Nustatant minėtą vieningą sistemą būtina paisyti valdžių
padalijimo principo, suponuojančio inter alia tai, kad visos
valstybės valdžios - įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė
- yra lygios savo valstybiniu statusu. Konkrečios valstybės
tarnautojų pareigybės gali būti priskirtos tam tikrai kategorijai
(rūšiai) tik pagal šią vieningą sistemą, tačiau tai darant
privalu paisyti kiekvienos institucijos ir kiekvienos pareigybės
ypatumų, atitinkamų valstybės tarnautojų vykdomų funkcijų ir
atsakomybės, kitų veiksnių.
Tačiau pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnyba tam
tikrose valstybės (savivaldybių) institucijose (kuri nors
valstybės tarnybos sistemos grandis) būtų eliminuota iš bendros
valstybės tarnybos sistemos arba kuris įtvirtintų privilegijuotą
tam tikrų institucijų valstybės tarnautojų padėtį kitų analogiškų
institucijų valstybės tarnautojų atžvilgiu arba, priešingai, jų
diskriminavimą. Antai Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 2 d.
nutarime konstatavo, kad "krašto apsaugos sistemos organizavimo
ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų", kad "atsižvelgiant
į šiuos ypatumus įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl
teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė
tokių ginčų sprendimo tvarka", tačiau "krašto apsaugos sistemos
organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti
asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo
teisių ar laisvių gynimo".
14. Pagal Konstituciją valstybės tarnyba - tai tarnyba
Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba
turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei
santvarkai. Ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir
savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį
administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba
dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/
arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos
valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės. Konstitucija
netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos
sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija
arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai Lietuvos
valstybės interesams ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę
tvarką.
Pažymėtina ir tai, kad valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos
valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia
ypatingus reikalavimus. Valstybės tarnautojai ne tik privalo
patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą
imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugant Lietuvos
Respublikos konstitucinę santvarką. Šiame kontekste paminėtina,
kad Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Tauta ir
kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta
kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos
vientisumą, konstitucinę santvarką; Konstitucijos 8 straipsnyje -
kad valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu
laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir
negalioja; Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje - kad Lietuvos
valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno
Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Konstitucinis
Teismas 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo: "Lietuvos
Respublikos konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio
teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės, prioritetu, taip
pat principais, įtvirtinančiais Tautos suverenitetą, valstybės
nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, demokratiją, valstybės
valdymo formą - respubliką, valstybės valdžių atskyrimą, jų
savarankiškumą ir pusiausvyrą, vietos savivaldą ir pan. Saugoti
konstitucinę santvarką - tai reiškia neleisti, kad būtų
kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius,
politinius santykius, sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės
gyvenimo pagrindus." Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip
pat konstatuota: "Konstitucija nepriskiria konstitucinės
santvarkos saugojimo funkcijos tik kuriai nors vienai valstybės
valdžios institucijai. Tai yra visų valstybės valdžios
institucijų (Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo),
taip pat kitų valdžios įstaigų ir organizacijų konstitucinė
priedermė, kylanti ne tik iš konkrečių įstatymų, bet pirmiausia
iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir
reikalavimo laikytis Konstitucijos, ją vykdyti, jos nepažeisti ir
ją ginti. Be abejo, kiekviena valdžios institucija konstitucinę
santvarką saugo tik jai būdingomis veiklos formomis ir
naudodamasi tik Konstitucijos ir kitų įstatymų jai priskirtais
įgaliojimais."
15. Valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik
Konstitucijai ir teisei. Kiekviena valstybės ar savivaldybės
institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas
valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų.
Valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis
galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų. Konstitucinis
Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime konstatavo, kad valstybės
institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir
laisves; ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas,
jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių. Pagal
Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos
santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti
taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje
padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus
valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn.
Konstitucija kiekvienam piliečiui garantuoja teisę apskųsti
valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus (Konstitucijos 33
straipsnio 2 dalis). Piliečių skundus dėl valstybės ir
savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti
teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų
(Konstitucijos 73 straipsnio 1 dalis). Ar savivaldybės laikosi
Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus,
prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai (Konstitucijos 123
straipsnio 2 dalis). Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas
ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės
biudžetas.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio
2 dalyje nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės ir
moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Konstitucinis
Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje
nustatytą teisinį reguliavimą, yra konstatavęs, kad šioje dalyje
yra "įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar
įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą
materialinę ir moralinę žalą", kad "įstatymuose turi būti
užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas",
kuris "turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų
vertybių apsauga", taip pat kad "Konstitucijoje garantuojama
asmens teisė į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir
moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį žalos išieškojimą"
(Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarime konstatuota,
kad "būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir
moralinę žalą yra konstitucinis principas", į kurį "būtina
atsižvelgti teisės kūrimo veikloje", ir kad Konstitucijos 30
straipsnio 2 dalyje "aiškiai nurodoma, kokia teisės akto forma
turi būti reguliuojamas materialinės ir moralinės žalos
atlyginimas" - tai turi būti padaryta įstatymu.
Kita vertus, valstybės tarnautojai neturi patirti nepagrįsto
kišimosi į jų veiklą, turi būti apsaugoti nuo bet kokio neteisėto
spaudimo ar neteisėtų reikalavimų (įskaitant valstybės ar
savivaldybių politikų vykdomą neteisėtą spaudimą ar reiškiamus
neteisėtus reikalavimus). Valstybės tarnautojams negali būti
duodami neteisėti pavedimai ar nurodymai, valstybės tarnautojai
negali tokių pavedimų ar nurodymų vykdyti ar būti kitaip verčiami
jiems paklusti.
16. Valstybės tarnybos sistema turi būti organizuota ir
veikti griežtai paisydama konstitucinių valdžių padalijimo ir
valdžios galių ribojimo principų.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, jog valdžių padalijimas reiškia, kad įstatymų
leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos,
pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti
pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta
jos paskirtį atitinkanti kompetencija; kad institucijos
kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos
bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis,
nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos
įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad,
Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios
institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija
negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar
atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar
apriboti įstatymu.
Paisant konstitucinio valdžių padalijimo principo,
kiekvienai valstybės valdžios (įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios, teisminės) institucijai, kaip valstybės tarnybos
sistemos grandžiai, turi būti nustatyti atitinkami įgaliojimai.
Įstatymuose turi būti įtvirtintas toks valstybės tarnybos
organizavimo modelis, kad kiekviena institucija turėtų aiškiai
apibrėžtą kompetenciją, o jų (ar valstybės tarnautojų) ginčai dėl
kompetencijos, jeigu jie kyla, būtų sprendžiami teisės pagrindu,
teisine tvarka.
Konstitucinis valdžių padalijimo principas neatsiejamas ir
nuo Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios
galias riboja Konstitucija, saistančios ne tik Konstitucijos 5
straipsnio 1 dalyje nurodytas valstybės valdžios institucijas,
bet ir kitas valdingus įgaliojimus turinčias institucijas,
nepriskiriamas nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei
teisminei valdžiai, taip pat visus šiose institucijose dirbančius
valstybės tarnautojus. Šiame kontekste pažymėtina, jog, kaip yra
konstatavęs Konstitucinis Teismas, jeigu nustatomas toks teisinis
reguliavimas, kad yra konstituciškai nepagrįstai išplečiamos ne
tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės
valdžios institucijos, bet ir kurios nors kitos valdžios
institucijos galios, konstatuotina ir tai, kad yra pažeidžiama
Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias
riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.,
2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).
17. Minėta, kad valstybės tarnybos paskirtis - garantuoti
viešąjį interesą. Tad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi
dominuoti privačių interesų atžvilgiu. Valstybės tarnyboje turi
būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti
sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės
tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam
pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti
nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau
spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant
viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba
dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant
ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Konstitucinis Teismas
2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo: "Kad piliečiai -
valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės
pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės
institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija,
teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys
asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių -
valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša
demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė
visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų
pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją,
teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės
interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią."
Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota:
"Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai,
vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys,
priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų
tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir
privačių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudarytos teisinės
prielaidos valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas
įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems
visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos
ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais
interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba
kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai
kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas
įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys
visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių
reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti
asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami
atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus."
Apsaugant valstybės tarnybą nuo nepagrįsto neteisėto
interesų grupių (taigi ir politinių jėgų) poveikio kai kurios
valstybės tarnybos sistemos grandys pagal Konstituciją privalo
būti depolitizuotos. Pagal Konstitucijos 141 straipsnį asmenys,
atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat
neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus
tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų
ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali dalyvauti politinių
partijų ir politinių organizacijų veikloje.
Iš Konstitucijos išplaukia, kad valstybės tarnyba, kaip
profesinės veiklos sistema, turi būti nešališka, neutrali
politinio proceso dalyvių atžvilgiu, valstybės tarnybos sistema
turi būti organizuota ir veikti taip, kad būtų užtikrinamas
viešojo intereso garantavimo tęstinumas pasikeitus politinei
valdžiai. Pagal Konstituciją valstybės tarnybos teikiamos
galimybės negali būti naudojamos politinei veiklai; įstatymų
leidėjas turi pareigą tai užtikrinti įstatymu. Valstybės
tarnautojai neturi teikti kokių nors pirmenybių kuriems nors
asmenims dėl jų politinių, moralinių, religinių ar kitokių
pažiūrų, įsitikinimų ar veiklos arba kitokio jų statuso.
Priešingu atveju būtų nukrypstama ir nuo konstitucinio visų
asmenų lygiateisiškumo principo, draudžiančio asmenų
diskriminaciją ar privilegijų jiems teikimą.
18. Konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja
žmonėms, konstitucinis atviros visuomenės imperatyvas,
konstitucinė valstybės tarnybos samprata suponuoja tai, kad
valstybės tarnyba turi būti atvira, prieinama žmonėms, kurių
reikalus ji tvarko. Minėta, kad valstybės, kaip visos visuomenės
organizacijos, paskirtis, taigi ir valstybės tarnybos paskirtis,
- užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį
interesą.
Valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbas turi
būti organizuotas taip, kad į valdžios įstaigas, valstybės
tarnautojus kreipęsi žmonės nepatirtų savivalės, piktnaudžiavimo,
biurokratizmo, kad jų reikalai būtų nagrinėjami ir sprendžiami
nevilkinant. Valstybės tarnybos prieinamumo žmonėms reikalavimas
sietinas ir su valstybės tarnybos, kaip sistemos, darna (taigi ir
su būtinumu užtikrinti valstybės tarnybos sistemos vieningumą).
Neleistina, kad valstybės ir savivaldybių įstaigų darbas būtų
organizuotas taip, kad į valstybės ar savivaldybės instituciją,
valstybės tarnautoją tam tikru reikalu kreipęsis asmuo būtų
priverstas dar kartą kreiptis tuo pačiu reikalu dėl to, kad po
pirmojo kreipimosi, nors šis ir buvo pagrįstas ir atitiko visus
teisės aktuose nustatytus reikalavimus (įskaitant procedūrinius),
šio reikalo nagrinėjimas nebuvo inicijuotas.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 73 straipsnio
1 dalyje nustatyta, jog piliečių skundus dėl valstybės ir
savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar
biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti
teismui kaltus pareigūnus atleisti iš pareigų. Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės
teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Valstybės tarnybos atvirumo, prieinamumo žmonėms
konstitucinis imperatyvas sietinas ir su Konstitucijos 14
straipsnio nuostata, kurioje įtvirtintas lietuvių kalbos
valstybinis statusas. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d.
nutarime konstatavo, kad valstybinė kalba inter alia integruoja
pilietinę Tautą, užtikrina normalų valstybės ir savivaldybių
įstaigų funkcionavimą, yra svarbi piliečių lygiateisiškumo
garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis
bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti
savo teises ir teisėtus interesus. Minėtame Konstitucinio Teismo
nutarime taip pat konstatuota, kad konstitucinis valstybinės
kalbos statuso įtvirtinimas reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas
privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas
užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti
valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba pagal
Konstituciją privalo būti vartojama visose valstybės ir
savivaldybių institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose,
įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi
būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos,
atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi
lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos,
įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine
kalba. Asmens tautybė (taip pat ir santykiuose su valstybės ar
savivaldybių institucijos, valstybės tarnautojais) negali būti
pagrindu asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės,
kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso; kitaip būtų
pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui,
valstybės institucijoms ir pareigūnams principas. Valstybinis
lietuvių kalbos statusas suponuoja būtinumą valstybės tarnybos
sistemą organizuoti ir jai funkcionuoti taip, kad į valstybės
tarnybą (atitinkamas pareigas) būtų priimami tik tokie asmenys,
kurie valstybinę kalbą moka gerai; geras valstybinės kalbos
mokėjimas - būtina prielaida tam, kad šie asmenys, būdami
valstybės tarnautojais, galės tinkamai vykdyti savo pareigas, kad
į juos, kaip į valstybės tarnautojus, žodžiu ar raštu
besikreipiantiems asmenims nekils sunkumų su jais bendraujant,
taip pat kad bus užtikrintas normalus įvairių valstybės ir
savivaldybių institucijų bendravimas, kad jiems nekils kitų
sunkumų vykdant tarnybines pareigas ar su valstybės tarnyba
susijusias užduotis.
19. Konstitucinė nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja
žmonėms, konstitucinis atviros visuomenės imperatyvas,
konstitucinė valstybės tarnybos samprata, valstybės tarnybos
atvirumas suponuoja ir valstybės tarnybos, kaip sistemos, viešumo
reikalavimą. Valstybės tarnyba - tai tarnyba Lietuvos valstybei
ir Lietuvos Tautai, todėl visuomenė turi būti informuojama apie
valdžios įstaigų darbą. Valstybės ir savivaldybių institucijų,
valstybės tarnautojų sprendimų motyvai turi būti aiškūs,
skaidrūs, informacija apie šių sprendimų motyvus turi būti
prieinama.
Valstybės tarnybos viešumo reikalavimas susijęs ir su
Konstitucijoje įtvirtinta piliečių teise kritikuoti valstybės
įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, su draudimu
persekioti už kritiką (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), taip
pat su masinės informacijos cenzūros uždraudimu (Konstitucijos 44
straipsnio 1 dalis) ir nustatytu (inter alia valstybei) draudimu
monopolizuoti masinės informacijos priemones (Konstitucijos 44
straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad
demokratinėje teisinėje valstybėje jos pareigūnų ir tarnautojų
viešas pareigų atlikimas yra vienas esminių principų, saugančių
nuo jų savivalės ar piktnaudžiavimo (Konstitucinio Teismo 2000 m.
gegužės 8 d. nutarimas).
Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 25
straipsnio 2 dalį žmogui neturi būti kliudoma inter alia ieškoti
ir gauti informaciją, o pagal šio straipsnio 3 dalį laisvė gauti
informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei
tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui,
privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pilietis turi
teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės turimą
informaciją apie jį.
Kita vertus, pažymėtina, kad valstybės tarnybos viešumo
reikalavimo negalima interpretuoti kaip esą reiškiančio, kad
įvairių asmenų reikalavimu informacija privalomai būtų teikiama
net ir tais atvejais, kai būtent dėl tokio šios informacijos
atskleidimo būtų pažeistos asmens teisės, kitos konstitucinės
vertybės. Valstybės tarnybos viešumo reikalavimas sietinas ir su
valstybės tarnautojams keliamais lojalumo Lietuvos valstybei ar
valstybės tarnybos veiklos teisėtumo reikalavimais: tam tikros
informacijos, sudarančios Konstitucijos ir įstatymų saugomą
paslaptį, neteisėtas paviešinimas ar kitoks atskleidimas turi
užtraukti įstatymų nustatytą atsakomybę.
20. Būtinumas nuolat veiksmingai vykdyti viešąjį
administravimą ir teikti viešąsias paslaugas garantuojant viešąjį
interesą, valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, samprata,
valstybės tarnybos veiksmingumo reikalavimas valstybės tarnybai
kelia ir kvalifikuotumo reikalavimą. Valstybės tarnyba turi būti
kvalifikuota, ji turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius.
Tai suponuoja gana aukštus (didesnius, palyginti su reikalavimais
kitiems darbuotojams) kvalifikacinius ir profesinius reikalavimus
valstybės tarnautojams, ypač pareigūnams (pirmiausia tiems, kurie
sprendimus priima vienasmeniškai), taip pat būtinumą užtikrinti
galimybę šiems asmenims būnant valstybės tarnyboje nuolat kelti
savo profesinę kompetenciją.
21. Valstybės tarnybos sistemos funkcionavimo veiksmingumas
priklauso ir nuo materialinio bei finansinio užtikrinimo.
Valstybės tarnyba yra išlaikoma iš valstybės (savivaldybių)
biudžeto. Minėta, kad iš valstybės (savivaldybių) biudžeto turi
būti atlyginama ir valstybės tarnautojų profesinė veikla. Todėl
visoms valstybės užduotims turi būti numatomas biudžeto
finansavimas, antraip valstybės tarnyba taptų neveiksminga, o tai
mažintų visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos
sistema, menkintų ar net suvis pakirstų jos autoritetą, taigi
galiausiai mažintų žmonių pasitikėjimą pačia valstybe ir jos
teise.
Lėšų skyrimas valstybės tarnybai, jos materialinis
aprūpinimas ir paskirtų lėšų naudojimas sietinas su valstybės
tarnybai keliamais teisėtumo, viešumo reikalavimais, su būtinumu
užtikrinti viešojo intereso dominavimą prieš privačius interesus,
išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Lėšos, kiti
ištekliai turi būti naudojami skaidriai. Tam būtina efektyvi ir
nepriklausoma kontrolės sistema, ji turi būti inter alia
nepriklausoma nuo institucijų ar jų pareigūnų, kurių veikla ir
sprendimai kontroliuojami. Minėta, kad pagal Konstitucijos 134
straipsnio 1 dalį tai, ar teisėtai valdomas ir naudojamas
valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, prižiūri
Valstybės kontrolė.
22. Šie, taip pat kiti konstituciniai reikalavimai valstybės
tarnybai, kaip sistemai, savo ruožtu suponuoja ir tam tikrus
konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia
įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į
Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą arba jau yra įgyvendinę
šią savo konstitucinę teisę, t. y. jau yra tapę valstybės
tarnautojais.
Minėta piliečio teisė yra įtvirtinta Konstitucijos 33
straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta: "Pilietis turi teisę
dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per
demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis
sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą."
Konstituciniai reikalavimai asmenims, kurie siekia
įgyvendinti arba jau yra įgyvendinę savo teisę lygiomis sąlygomis
stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, - tai, pirma,
reikalavimai asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir,
antra, reikalavimai valstybės tarnautojams. Su minėtomis dviem
reikalavimų grupėmis atitinkamai yra susijusios konstituciškai
pagrįstos ir būtinos garantijos asmenims, stojantiems į valstybės
tarnybą, ir garantijos valstybės tarnautojams.
23. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis
reguliavimas ir konstitucinė valstybės tarnybos samprata
atskleistini ir įvertinus jų sąsajas ne tik su konstituciniu
teisinės valstybės principu, bet ir su kitomis Konstitucijos
nuostatomis, kurios savo ruožtu taip pat aiškintinos
atsižvelgiant į konstitucinį teisinės valstybės principą.
24. Minėta, kad teisėkūros subjektai privalo paisyti iš
Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, kad
poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti
naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo
normomis, taip pat kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir
laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų
įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik
įstatymu, tačiau tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja tam
tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius
reguliuoti įstatymu, šie santykiai gali būti reguliuojami ir
poįstatyminiais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas
jokiomis aplinkybėmis negali konkuruoti su nustatytuoju įstatyme.
Lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę
tarnybą - konstitucinė piliečio teisė. Valstybės tarnybos
santykiai apima santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis
sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą,
įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui
įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės
tarnyboje; su valstybės tarnybos santykiais yra glaudžiai susiję
ir kai kurie santykiai, susiklostantys asmeniui baigus eiti
pareigas valstybės tarnyboje (pavyzdžiui, santykiai, susiję su
tam tikrais darbinės veiklos apribojimais buvusiems valstybės
tarnautojams, su pensijomis, skiriamomis ir mokamomis buvusiems
valstybės tarnautojams, ir kt.). Taigi piliečio teisės lygiomis
sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą
įgyvendinimas yra susijęs su kitų žmogaus teisių, inter alia
teisių, įtvirtintų pareiškėjų nurodytuose Konstitucijos
straipsniuose, įgyvendinimu. Tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos
santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi
būti reguliuojami įstatymais. Šiame kontekste paminėtina, kad
"materialinės teisės normos turi pirmumą procesinių teisės normų
atžvilgiu", nes "pastarosios paprastai yra tarnybinio pobūdžio,
t. y. jos yra skirtos materialinės teisės normoms įgyvendinti"
(Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimas).
Valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai)
santykiai gali būti reguliuojami poįstatyminiais aktais, tačiau
taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu
reguliavimu.
25. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant
viešąjį administravimą ir/arba teikiant viešąsias paslaugas (arba
dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/
arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.), tačiau jie nevykdo
funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią (kaip Seimo nariai,
Respublikos Prezidentas, Vyriausybės nariai ir teisėjai), taip
pat kad Konstitucijoje vartojama "valstybės tarnybos" sąvoka
neapima Seimo nario, Respublikos Prezidento, Ministro Pirmininko
ar ministro, teisėjo pareigų, taip pat savivaldybės tarybos nario
pareigų.
Pažymėtina ir tai, kad tapimas Seimo nariu, Respublikos
Prezidentu, Ministru Pirmininku ar ministru yra politinio proceso
- atitinkamai Seimo rinkimų, Respublikos Prezidento rinkimų,
Vyriausybės formavimo - padarinys. Konstitucinio Teismo teisėjų
skyrimo pagrindai ir tvarka yra nustatyti Konstitucijos 103
straipsnyje, kitų teismų teisėjų - Konstitucijos 112 straipsnyje;
šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo ir kitų
teismų teisėjų skyrimas taip pat priklauso nuo atitinkamų
valstybės valdžios pareigūnų (Respublikos Prezidento arba
Respublikos Prezidento ir Seimo narių) politinės valios. Todėl
nors teisėjo darbas, kaip ir valstybės tarnyba, yra profesinė
veikla, nėra pagrindo teigti, kad tapimui Seimo nariu,
Respublikos Prezidentu, Ministru Pirmininku ar ministru, teisėju
taikytinas tas pats "lygių sąlygų" reikalavimas (įtvirtintas
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje), kaip ir stojimui į
valstybės tarnybą.
Politinio proceso padarinys pagal Konstituciją yra ir
tapimas savivaldybės tarybos nariu. Konstitucijos 119 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariais Lietuvos
Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio
vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka
Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai
administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia
ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
Tad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio
teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę
tarnybą neapima jo konstitucinės teisės siekti būti išrinktam
(jeigu atitinka Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas sąlygas)
Seimo nariu, Respublikos Prezidentu, būti skiriamam Ministru
Pirmininku ar ministru, savivaldybės tarybos nariu, taip pat
teisės (jeigu atitinka Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas
sąlygas) tapti Konstitucinio Teismo ar kito teismo teisėju,
kurias suponuoja kitos Konstitucijos nuostatos. Minėtos teisės ir
piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą - tai skirtingos subjektinės teisės.
26. Valstybės tarnyba - tai profesinė veikla, kurią atlieka
valstybės ar savivaldybės institucijos darbuotojas, t. y. darbinė
veikla. Taigi teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos
Respublikos valstybinę tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33
straipsnio 1 dalyje, yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti
darbą. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies
nuostata "Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į
Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą" yra susijusi su
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata "Kiekvienas žmogus
gali laisvai pasirinkti darbą" kaip lex specialis su lex
generalis.
Pažymėtina, kad kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti
darbą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje formuluojama plačiau -
kaip kiekvieno žmogaus teisė "laisvai pasirinkti darbą bei
verslą". Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos
48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą - tai bendro pobūdžio norma,
kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija
(Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas) ir reiškia
galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti
užsiėmimo rūšį (Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d.
nutarimas), kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų
žmogaus, asmenybės gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties
visuomenėje užsitikrinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1999 m.
kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).
Taigi pagal Konstituciją asmuo, siekiantis įgyvendinti savo
konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar
rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti
būti priimtam į valstybės tarnybą. Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalies nuostata "Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą
bei verslą" suponuoja valstybės, įstatymų leidėjo pareigą
sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią teisę (Konstitucinio
Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).
27. Piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į
Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens
konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač
atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą
"lygiomis sąlygomis", yra sietina su konstituciniu asmenų
lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms
valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu.
Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų
dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."
Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas,
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis
visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir
leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą,
įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir
draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti
skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas
reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su
kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad
asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti
teikiama privilegijų. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra
pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas
nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas
(diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų
kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio
gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.
Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios
galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą
ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d.
nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui
principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems
yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos
adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra
tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas
traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo
1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai).
Šiame kontekste pabrėžtina, kad piliečiai, siekiantys būti
priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba
jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29
straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais
konstituciškai nepateisinamais pagrindais.
Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis lygių sąlygų stojant į
valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją,
taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą
vertinimą ir atranką. Įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją
nustatyti priėmimo į valstybės tarnybą ypatumus tų asmenų
atžvilgiu, kurių darbo valstybės tarnyboje trukmė yra susijusi su
Respublikos Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės narių,
savivaldybių tarybų narių įgaliojimų trukme. Asmuo, kuris mano,
kad jam stojant į valstybės tarnybą buvo pažeistas
lygiateisiškumo principas, taigi ir jo konstitucinė teisė
lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybą, pagal Konstituciją turi teisę siekti apginti savo
pažeistą teisę teisme.
28. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, sudarydamas
teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą
bei verslą, įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į
darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą
įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti
Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.
nutarimas). Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime
konstatuota: "Valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti
nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą,
patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t.,
turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus
stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse."
Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarime konstatuota,
kad "dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija,
profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai
asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą,
laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami" ir
kad "profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus
teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą".
Konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi
uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui,
stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam
tikri bendrieji reikalavimai - stojimo į valstybės tarnybą
bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti
valstybės tarnautoju. Pabrėžtina, kad minėti reikalavimai turi
būti aiškūs ir bendri visiems siekiantiems atitinkamų pareigų
valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi
būti žinomi iš anksto. Jie turi būti nustatyti įstatymu.
Iš tokių bendrųjų reikalavimų - stojimo į valstybės tarnybą
bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos
konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos
pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą)
išmanymas, valstybinės kalbos geras mokėjimas, konflikto tarp
siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio
konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių
jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendri
reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis,
reputacija, išsilavinimu ir kt. Gali būti nustatytos ir
konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui
neleidžiama stoti į valstybės tarnybą.
29. Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami
profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir
atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės
tarnybą. Minėta ir tai, kad valstybės tarnybos santykiai gali ir
turi būti reguliuojami diferencijuotai, atsižvelgiant į valstybės
(savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumus, šių
institucijų vietą visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės
funkcijos, sistemoje, jų kompetenciją, atitinkamiems valstybės
tarnautojams būtinas profesines savybes, kitus svarbius
veiksnius. Todėl teisės aktais gali būti nustatyti specialūs
reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės
tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje -
specialiosios sąlygos siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės
tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos
gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės
tarnyboje turinį. Nustatant šias sąlygas privalu paisyti
Konstitucijos. Jos taip pat turi būti aiškios ir bendros visiems,
siekiantiems atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje,
stojantiesiems į valstybės tarnybą jos turi būti žinomos iš
anksto.
Iš tokių reikalavimų - stojimo į valstybės tarnybą
specialiųjų sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos,
patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan.
reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo
reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras
pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios
sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis
galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Pabrėžtina, kad
visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą
reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami. Priešingu
atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis
sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir
žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą.
30. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka
"pilietis" reiškia, kad teisė stoti į valstybės tarnybą yra
siejama su asmens ir Lietuvos valstybės santykiu, t. y.
pilietybe. Kartu atsižvelgtina ir į tai, kad užsieniečiai ir
asmenys be pilietybės, kurie Lietuvos Respublikoje yra teisėtai,
turi tokias pat teises ir laisves kaip ir Lietuvos Respublikos
piliečiai, jeigu ko kita nenumato Konstitucija, įstatymai bei
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (Konstitucinio Teismo
1995 m. sausio 24 d. išvada). Kai kurios Konstitucijos nuostatos,
įtvirtinančios Lietuvos Respublikos piliečių teises, taip pat ir
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata "Piliečiai turi
teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą", gali būti aiškinamos plečiamai, t. y. taip,
kad sąvoka "pilietis" apimtų ne tik Lietuvos Respublikos
piliečius, bet ir užsienio valstybių piliečius bei asmenis be
pilietybės. Tačiau tai nereiškia, kad užsienio valstybių
piliečiai ir asmenys be pilietybės gali šias teises, taip pat ir
teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės
tarnybą, visais atvejais įgyvendinti savaime, remdamiesi vien
Konstitucija, nes įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, vykdydamas
Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, remdamasis
atitinkamomis tarptautinėmis sutartimis, nustatyti tokių teisių
įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Šiame kontekste pažymėtina, kad
pagal Konstitucijos 48 straipsnio 2 dalį užsieniečių darbą
Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas. Kadangi piliečio
konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos
Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės
teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, tai įstatymu gali būti
nustatytos ir užsienio valstybių piliečių bei asmenų be
pilietybės stojimo į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą
sąlygos ir tvarka, kylančios iš Lietuvos Respublikos tarptautinių
įsipareigojimų, tarptautinių sutarčių, kurios savo ruožtu turi
neprieštarauti Konstitucijai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad atitinkami Lietuvos
Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai kyla iš šalies narystės
Europos Sąjungoje, kuri konstituciškai yra patvirtinta
Konstitucijos sudedamąja dalimi - Lietuvos Respublikos
konstituciniu aktu "Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos
Sąjungoje".
31. Konstitucinė piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į
Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą suponuoja ir į valstybės
tarnybą priimtų asmenų teisę būti valstybės tarnautojais tol, kol
valstybės tarnybos santykiai nebus nutraukti įstatyme nustatytais
pagrindais, taip pat teisę į karjerą valstybės tarnyboje, paisant
įstatyme nustatytų sąlygų, paties valstybės tarnautojo pastangų
daryti karjerą, taip pat objektyvių galimybių. Valstybės
tarnautojui neturi būti dirbtinai, nepagrįstai kliudoma daryti
karjerą valstybės tarnyboje.
Įstojęs į valstybės tarnybą ir pradėjęs eiti atitinkamas
pareigas valstybės tarnyboje (valstybės ar savivaldybės
institucijoje), pilietis įgyja valstybės tarnautojo statusą. Nuo
šiol jis toje valstybės ar savivaldybės institucijoje priima
sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias
paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant,
koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) ir šitaip
garantuojant viešąjį interesą.
32. Valstybės tarnautojai - ypatinga socialinė grupė, kurios
specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis
reikšmingumas. Todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas,
teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir
įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų.
Kaip konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai, kaip
sistemai, suponuoja tam tikrus konstituciškai pagrįstus
reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę
teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę
tarnybą, taip ir minėti reikalavimai valstybės tarnybai, kaip
sistemai, suponuoja reikalavimus valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnautojas pagal Konstituciją turi tinkamai
atlikti savo pareigas vadovaudamasis Konstitucija ir teise. Jis
turi būti lojalus Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei
santvarkai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų, gerbti, saugoti
ir ginti žmogaus teises ir laisves, būti nešališkas, neutralus
politinio proceso dalyvių atžvilgiu, teisingas, vengti viešųjų ir
privačių interesų konflikto, nepasiduoti neteisėtam spaudimui ar
neteisėtiems reikalavimams, nesavavaliauti ir nepiktnaudžiauti
tarnyba, kelti savo profesinę kompetenciją, laikytis profesinės
etikos reikalavimų, saugoti savo, kaip valstybės tarnautojo,
reputaciją ir institucijos, kurioje jis dirba, autoritetą ir kt.
Jo priimami sprendimai turi būti skaidrūs, jų motyvai aiškūs.
Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos
asmeniniam pasipelnymui ar politinei veiklai; valstybės
tarnautojas negali naudotis savo statusu savo ar sau artimų
asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti. Valstybės
tarnybos santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų
įmanoma kontroliuoti, ar minėti reikalavimai nėra pažeidžiami.
Vieša demokratinė valstybės tarnautojų veiklos ir jų priimamų
sprendimų kontrolė - svarbi visuomenės pasitikėjimo valstybe ir
jos teise sąlyga.
Įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė
už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus.
33. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti tam tikrus
reikalavimus, kuriais būtų ribojama tokia valstybės tarnautojų su
valstybės tarnyba nesusijusi veikla - kitas darbas (verslas),
taip pat politinė, visuomeninė veikla, kuri galėtų sukelti
viešųjų ir valstybės tarnautojų privačių interesų konfliktą,
sudarytų prielaidas valstybės tarnybos teikiamas galimybes
panaudoti ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniais
interesais, trukdytų valstybės tarnautojams atlikti tarnybos
pareigas arba kenktų valstybės tarnybos arba atitinkamos
valstybės ar savivaldybės institucijos autoritetui, jas
diskredituotų.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą
konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir
laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma
įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje
įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų
esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime, pažymėjęs,
kad "viešasis interesas valstybės valdymo tarnybos santykiuose
yra dominuojantis", konstatavo, jog "reikia atsižvelgti į tai,
kad socialiniu požiūriu tiek viešasis interesas, tiek asmens
teisės <...> yra konstitucinės vertybės".
Įstatymu nustatant valstybės tarnautojų kito darbo ribojimus
būtina vadovautis tuo, kad pagal Konstituciją tie ribojimai turi
būti tokie, kad padėtų valstybės tarnyboje išvengti viešųjų ir
privačių interesų konflikto, kad valstybės tarnyba, jos teikiamos
galimybės nebūtų panaudojama ne viešajam interesui garantuoti,
bet asmeniniais interesais, kad nebūtų trukdoma valstybės
tarnautojui atlikti tarnybos pareigas, kad nebūtų kenkiama
valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės
institucijos autoritetui, kad jos nebūtų diskredituojamos.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, jog konstitucinė valstybės tarnybos samprata,
valstybės tarnybos konstitucinė paskirtis, jos, kaip profesinės
veiklos, pobūdis suponuoja tai, kad, paisant inter alia
konstitucinio proporcingumo principo, įstatymu turi būti
nustatyti tokie valstybės tarnautojų kito darbo ribojimai, kurie
užkirstų kelią valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse,
įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus
įgaliojimus ar kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima
kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone, įstaiga ar
organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant,
koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).
34. Iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės laisvai pasirinkti darbą
kyla ir piliečių konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į
Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą sąsaja su kitomis
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisėmis,
glaudžiai susijusiomis su kiekvieno žmogaus konstitucine teise į
darbą: teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas,
teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą
nedarbo atveju. Šios teisės valstybės tarnautojui turi būti
garantuojamos ne mažesniu mastu, negu kitiems darbuotojams,
tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos,
pobūdžio jų įgyvendinimas gali turėti tam tikrų ypatumų. Tas pats
pasakytina apie kitas Konstitucijoje įtvirtintas socialines ir
ekonomines teises: Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintą kiekvieno dirbančio žmogaus teisę turėti poilsį ir
laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas, Konstitucijos
50 straipsnyje įtvirtintą teisę kurti profesines sąjungas,
Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą teisę gauti senatvės ir
invalidumo pensiją, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės,
maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais ir kt.
Kita vertus, kai kurios tam tikrų tarnybų valstybės tarnautojų
socialinės ir ekonominės teisės gali būti įstatymu apribotos dėl
tų tarnybų arba dėl atitinkamų valstybės tarnautojų pareigų
specifikos; pavyzdžiui, Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta darbuotojų teisė streikuoti ginant savo ekonominius ir
socialinius interesus gali būti įstatymu apribota remiantis šio
straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad šios teisės
apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.
Suprantama, valstybės tarnautojams, kaip ir kitiems
asmenims, Konstitucija garantuoja teisę savo pažeistas teises
ginti teisme.
35. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
atskirai paminėtina Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už
darbą. Ši konstitucinė teisė - daugelio kitų konstitucinių teisių
įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje
įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo
prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal
Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas
visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis
(atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku.
Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra
garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė.
Minėta, kad tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai
yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti
reguliuojami įstatymais, o valstybės tarnybos (ir su ja susiję)
procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami ir
poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su
įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu.
Aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams
nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra
esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už
darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu. Kadangi
valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš
valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos
lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui.
Konstitucinis Teismas, 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime
aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą
"kiekvienas žmogus turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už
darbą" valstybės tarnybos konstitucinės sampratos kontekste,
konstatavo: "Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...> apskritai reiškia,
kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena
pagrindinių prielaidų realizuoti kitus teisėtus jų interesus,
turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu
laiku." Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat
konstatavo, kad "Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą
apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų
lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms
principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės,
tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją
ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų
savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo
apimčiai ir pan."
Konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra
susijusi ir su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad "jei asmeniui pagal teisės
aktus yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, tai jis ir
turi būti mokamas nustatytą laiką", taip pat kad "teisėtų
lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų
pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų" ir kad "asmenys turi
teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus
įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti
realiai įgyvendinamos" (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18
d. nutarimas). Teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš
anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų
bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non
agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens
teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001
m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. liepos 4 d.
nutarimai).
Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos,
kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį
darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama
mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus
kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės
gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise
konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos
teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę
nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalį, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį.
Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės
tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės
biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti
mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais
ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje
įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais
apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant
Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės
interesų. Pažymėtina ir tai, kad apmokėjimas už darbą negali būti
mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš
valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms.
Apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį
proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18
d. nutarimas).
36. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: "Valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo
ir kitais įstatymų numatytais atvejais."
Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos
nuostatą, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje
nustatyti pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai.
Pagal šį Konstitucijos straipsnį įstatymų leidėjas privalo
įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo
atvejais. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad
pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne
tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios, pensijos ar
socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d.,
2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. sausio 30
d. nutarimai). Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai,
asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo
ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik
įstatymu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).
Valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus
asmeniui. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja
teisę į įstatymu nustatytą pensiją ir gali pagrįstai tikėtis, kad
ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama; kai Konstitucijai
neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir
mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir
su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo
2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo
nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad, neužtikrinus asmens
teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo,
nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostata "valstybė laiduoja" inter
alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą
valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais
pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys,
atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti,
kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Minėta
Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo
pareigą, įstatymu nustatant tam tikrą pensiją, įtvirtinti tokį
teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą
asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas
(Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4
d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime
konstatuota, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos,
laiduojančios piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja
valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio
gynimo priemones, tad privalo būti ne tik įstatymu nustatytos
šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės
paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti
pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas;
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų leidėjo
pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų
lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai, sukaupimą ir šių
pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą.
Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš
tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam
tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima
įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmuo,
atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti,
kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų
nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4
d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d.
nutarime konstatavo, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo
nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija
yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę
išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir
ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Valstybės tarnybos konstitucinio instituto ypatumai lemia
inter alia tai, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinius
įgaliojimus įstatymu nustatyti tik valstybės tarnybai (ar
atskiroms valstybės tarnautojų grupėms, kurių išskyrimas yra
objektyviai pateisinamas) skiriamas pensijas ir/arba socialinės
paramos rūšis. Įstatymu gali būti nustatytos ir pensijos už
tarnybą Lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas, nustatydamas
pensijas už tarnybą Lietuvos valstybei, yra saistomas
Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m.
liepos 4 d. nutarimas), inter alia konstitucinio socialinės
darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo
principų.
Aiškindamas minėtą Konstitucijos nuostatą valstybės
tarnautojų pensinio reguliavimo kontekste - tirdamas, ar
Konstitucijai neprieštarauja teisinis reguliavimas, susijęs su
pareigūnų ir karių, t. y. tam tikros valstybės tarnautojų grupės,
valstybinėmis pensijomis, Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4
d. nutarime konstatavo, kad įstatymu gali būti nustatytos ir
pensijos už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei, taigi ir
valstybinės pensijos pareigūnams bei kariams. Tokios pensijos
savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio
draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos) - jos skiriamos
asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei ir yra mokamos iš
valstybės biudžeto. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją
už tarnybą, yra saistomas inter alia konstitucinio atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekio.
Jeigu, paisant Konstitucijos, įstatymu yra nustatyta
kitokia, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta
pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems
asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti
įstatyme (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas).
Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją
už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal
kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai
pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar
darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų
atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar
kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo bei proporcingumo
principai. Jeigu įstatymų leidėjas, reguliuodamas pareigūnų ir
karių pensinį aprūpinimą, nepaisytų inter alia Konstitucijoje
įtvirtintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės imperatyvų, ypač jeigu jis neatsižvelgtų į
pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį
bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir
mokėjimas taptų privilegija, taigi toks pensinis aprūpinimas
pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio
Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo nutarimuose taip pat konstatuota, kad
valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė
krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų,
būtinų pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų
santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat
ir mažinant paskirtas bei mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu
būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus,
apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos pensijos gali
būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra
susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m.
balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d.
nutarimai). Tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos
negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą
asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas
turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio
Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).
Paisyti Konstitucijos privalu ir pertvarkant įstatymu
nustatytą pensinio aprūpinimo sistemą; ji gali būti pertvarkoma
tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir
invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų
Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti
atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo
nustatytus reikalavimus; jeigu pertvarkant pensijų sistemą
neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje
tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis
reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų
asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama,
nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo
mechanizmą. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą
taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys,
kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo
sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą
pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą
darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į
atitinkamą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti
tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 4 d.
nutarimas).
37. Kadangi, kaip minėta, su valstybės tarnybos santykiais
yra glaudžiai susiję ir kai kurie santykiai, susiklostantys
asmeniui baigus eiti pareigas valstybės tarnyboje, tai
konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai, kaip sistemai,
gali lemti tai, kad (pavyzdžiui, siekiant išvengti viešųjų ir
privačių interesų konfliktų, užtikrinti pasitikėjimą valstybės
tarnyba, apsaugoti kitas konstitucines vertybes) bus nustatomi
tam tikri reikalavimai ir buvusiems valstybės tarnautojams.
Pavyzdžiui, jiems gali būti nustatomi tam tikri darbinės veiklos
apribojimai ir pan. Nustatant tokius apribojimus, visais atvejais
būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, apribojimai turi
būti proporcingi siekiamam teisėtam ir demokratinėje visuomenėje
būtinam, visuomeniškai reikšmingam tikslui.
IV
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies
(2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. lapkričio 21 d. redakcijos) ir
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2001 m.
rugsėjo 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2001 m. lapkričio 5 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės
tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1
daliai.
2. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymą. Minėtas įstatymas įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d.
3. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šio įstatymo 43
straipsnio 4 dalimi Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnis
(1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo papildytas ir nauja 12
dalimi, kurioje buvo nustatyta:
"Pasikeitus valstybės tarnautojo pareigybės statusui
(pareigybę perkėlus iš 1 priedėlio į 2 priedėlį arba
atvirkščiai), einančio šias pareigas asmens tarnybos santykiai
tęsiasi - jis tampa atitinkamai karjeros valstybės tarnautoju,
įstaigos vadovu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautoju. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojas, išrinktas savivaldybės tarybos nariu ir pagal šią
dalį tapęs tos pačios savivaldybės administracijos karjeros
valstybės tarnautoju ar viešojo administravimo įstaigos vadovu,
ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos
turi pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl
atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos narių. Asmuo, per šį
terminą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio
nustatyta tvarka nepateikęs pareiškimo, praranda valstybės
tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 4 punktą."
4. Seimas 2000 m. lapkričio 21 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo 7, 17, 21, 33, 43, 50, 55, 56, 62, 66, 69, 71, 76, 78
straipsnių ir 1 bei 2 priedėlių pakeitimo įstatymą, kurio 9
straipsnio 2 dalimi buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 12 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) ir joje
buvo nustatyta:
"Pasikeitus valstybės tarnautojo pareigybės statusui (kai
valstybės tarnautojo, pagal šio įstatymo 15 straipsnį ar pagal 62
straipsnio 4 dalį tapusio politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautoju, pareigybė buvo įrašyta į šio įstatymo 2
priedėlį arba kai pareigybė perkeliama iš 1 priedėlio į 2
priedėlį arba iš 2 priedėlio į 1 priedėlį), einančio šias
pareigas asmens tarnybos santykiai tęsiasi - jis tampa
atitinkamai karjeros valstybės tarnautoju, įstaigos vadovu ar
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoju. Jo
tarnybos santykiai įteisinami asmenų, nurodytų šio įstatymo 14
straipsnio 7 dalyje (karjeros valstybės tarnautojams), 15
straipsnio 2 dalyje (politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojams) ar 62 straipsnio 5 dalyje (įstaigų vadovams),
įsakymu (potvarkiu). Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojai, šioje dalyje nurodytu būdu tapę savivaldybės
administracijos karjeros valstybės tarnautojais ar viešojo
administravimo įstaigos vadovais ir išrinkti tos pačios
savivaldybės tarybos nariais, turi apsispręsti dėl tolesnės
tarnybos. Apsisprendę tęsti valstybės tarnybą asmenys turi
pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl
atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos narių. Asmenys,
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio 1 dalies
nustatyta tvarka nepateikę pareiškimo, praranda valstybės
tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 4 punktą."
5. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Valstybės
tarnybos įstatymą išdėstė nauja redakcija. Seimas 2002 m.
balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuris
įsigaliojo 2002 m. gegužės 4 d. Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad "Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas
įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 d., išskyrus tuos Valstybės
tarnybos įstatymo straipsnius, kuriems šis Įstatymas nustato
kitus įsigaliojimo terminus", o 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad "Valstybės tarnybos įstatymo 2, 21 ir 22 straipsniai
įsigalioja nuo 2002 m. gegužės 1 d." Valstybės tarnybos įstatyme
(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 62 straipsnio nebeliko.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2
punktą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) savivaldybės
administracijos valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų,
kai pradeda eiti tos pačios savivaldybės tarybos nario pareigas.
6. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2001 m. lapkričio 5 d. nutartyje nenurodo, kokios redakcijos
Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies atitiktį
Konstitucijai jis prašo ištirti.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m.
lapkričio 21 d. redakcijos).
7. Pareiškėjas prašo ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio visos 12 dalies atitiktį Konstitucijai.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d.
redakcija) nuostata "Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojas, išrinktas savivaldybės tarybos nariu ir pagal šią
dalį tapęs tos pačios savivaldybės administracijos karjeros
valstybės tarnautoju ar viešojo administravimo įstaigos vadovu
<...> turi pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl
atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos narių. Asmuo, per šį
terminą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio
nustatyta tvarka nepateikęs pareiškimo, praranda valstybės
tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 4 punktą", taip pat Valstybės tarnybos
įstatymo 62 straipsnio 12 dalies (2000 m. lapkričio 21 d.
redakcija) nuostata "Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojai, šioje dalyje nurodytu būdu tapę savivaldybės
administracijos karjeros valstybės tarnautojais ar viešojo
administravimo įstaigos vadovais ir išrinkti tos pačios
savivaldybės tarybos nariais, turi apsispręsti dėl tolesnės
tarnybos. Apsisprendę tęsti valstybės tarnybą asmenys turi
pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl
atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos narių. Asmenys,
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio 1 dalies
nustatyta tvarka nepateikę pareiškimo, praranda valstybės
tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 4 punktą".
8. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Valstybės
tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis (2000 m. rugpjūčio 29
d., 2000 m. lapkričio 21 d. redakcijos) nurodyta apimtimi
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisės
aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams
tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės
principui tyrimą.
9. Šiame nutarime taip pat minėta, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalis
nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1
daliai.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių dėl ginčijamų nuostatų atitikties ne visai Konstitucijos
48 straipsnio 1 daliai, o tik šio straipsnio 1 dalies nuostatai,
kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą.
10. Minėta, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės
principo aspektų - tai, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos
panašiai. Tad jurisdikcinių institucijų diskrecija sprendžiant
ginčus ir taikant teisę yra ribota. Konstitucinis Teismas 2001 m.
liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimuose, 2004 m. vasario
13 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijoje įtvirtintas
teisinės valstybės principas inter alia suponuoja
jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucinis Teismas, spręsdamas
analogiškus konstitucinius ginčus, vadovaujasi ankstesnėse bylose
suformuota doktrina, atskleidžiančia Konstitucijos turinį.
11. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. ir 2003 m.
gegužės 30 d. nutarimuose konstatavo, kad Konstitucijoje yra
įtvirtintas savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų
vykdomųjų organų atžvilgiu principas. Šis principas inter alia
reiškia, kad savivaldybių tarybos turi įgaliojimus kontroliuoti
savo sudaromus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus. Taigi
pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji
organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių
tarybų narių.
Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 30 d. nutarime
konstatavo:
"Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdomoji savivaldybės
institucija yra savivaldybės administracijos direktorius. Pagal
šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalį savivaldybės administracijos
direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas - įstaigos
vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui.
Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią
sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai -
seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys
viešojo administravimo bei kiti valstybės tarnautojai (29
straipsnio 1 dalis). Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta,
kad dėl savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo
pareigybės steigimo ar administracijos direktoriaus pavadavimo
sprendžia savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos
tarnautojai atskaitingi savivaldybės administracijos direktoriui
(29 straipsnio 8 dalis).
Kadangi pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančios
savivaldybės tarybos narių, savivaldybės administracijos
direktorius, jo pavaduotojas, savivaldybės administracijos
valstybės tarnautojas negali tuo pat metu būti ir savivaldybės
tarybos nariais."
Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendime
išaiškinta, jog nuostata "savivaldybės tarybai atskaitingų
institucijų pareigūnai <...> negali tuo pat metu būti
savivaldybių tarybų nariais" reiškia, kad jeigu įstatymuose
nustatyta, jog savivaldybių įstaigų, įmonių vadovai ar jų
pareigūnai yra atskaitingi savivaldybių taryboms už savo ar
atitinkamų įstaigų, įmonių veiklą, tai jie tuo pat metu negali
būti tų savivaldybių tarybų nariais.
12. Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies
(2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nuostatoje "Politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, išrinktas
savivaldybės tarybos nariu ir pagal šią dalį tapęs tos pačios
savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautoju ar
viešojo administravimo įstaigos vadovu <...> turi pareiškimu
kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl atsistatydinimo iš
savivaldybės tarybos narių. Asmuo, per šį terminą Savivaldybių
tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio nustatyta tvarka nepateikęs
pareiškimo, praranda valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės
tarnybos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą", taip pat
Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies (2000 m.
lapkričio 21 d. redakcija) nuostatoje "Politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojai, šioje dalyje nurodytu būdu
tapę savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojais
ar viešojo administravimo įstaigos vadovais ir išrinkti tos
pačios savivaldybės tarybos nariais, turi apsispręsti dėl
tolesnės tarnybos. Apsisprendę tęsti valstybės tarnybą asmenys
turi pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl
atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos narių. Asmenys,
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio 1 dalies
nustatyta tvarka nepateikę pareiškimo, praranda valstybės
tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 4 punktą" kaip tik ir buvo įtvirtintas toks
teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybės administracijos
valstybės tarnautojo pareigos yra nesuderinamos su tos pačios
savivaldybės tarybos nario pareigomis ir savivaldybės
administracijos valstybės tarnautojas privalo pasirinkti, ar jam
toliau eiti pareigas valstybės tarnyboje ir atsisakyti
savivaldybės tarybos nario mandato, ar eiti savivaldybės tarybos
nario pareigas ir netekti pareigų savivaldybės administracijos
valstybės tarnyboje.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies (2000 m.
rugpjūčio 29 d. redakcija) nuostata "Politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojas, išrinktas savivaldybės
tarybos nariu ir pagal šią dalį tapęs tos pačios savivaldybės
administracijos karjeros valstybės tarnautoju ar viešojo
administravimo įstaigos vadovu <...> turi pareiškimu kreiptis į
Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl atsistatydinimo iš savivaldybės
tarybos narių. Asmuo, per šį terminą Savivaldybių tarybų rinkimų
įstatymo 86 straipsnio nustatyta tvarka nepateikęs pareiškimo,
praranda valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos
įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą", taip pat Valstybės
tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalies (2000 m. lapkričio 21
d. redakcija) nuostata "Politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojai, šioje dalyje nurodytu būdu tapę
savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautojais ar
viešojo administravimo įstaigos vadovais ir išrinkti tos pačios
savivaldybės tarybos nariais, turi apsispręsti dėl tolesnės
tarnybos. Apsisprendę tęsti valstybės tarnybą asmenys turi
pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl
atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos narių. Asmenys,
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio 1 dalies
nustatyta tvarka nepateikę pareiškimo, praranda valstybės
tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56
straipsnio 1 dalies 4 punktą" neprieštaravo Konstitucijai, taigi
ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai,
48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
14. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2001 m. lapkričio 5 d. nutartimi prašo ištirti, ar Vietos
savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, 29 straipsnio 1
daliai, 33 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
15. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Vietos savivaldos
įstatymą. Pagal šio įstatymo 31 straipsnį šis įstatymas
įsigaliojo pirmą dieną po įvykusių rinkimų į Lietuvos Respublikos
savivaldybių tarybas, t. y. 1995 m. kovo 26 d.
16. Seimas 2000 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos
vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu
Vietos savivaldos įstatymą (1994 m. liepos 7 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija.
Šis įstatymas įsigaliojo 2000 m. spalio 27 d.
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje (2000 m.
spalio 12 d. redakcija) buvo nustatyta: "Savivaldybės
administracijos tarnautojai negali būti savivaldybės, kurioje jie
dirba, tarybos nariais."
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 7 punkte
(2000 m. spalio 12 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savivaldybės
administratorius Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka
skiria ir atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų
tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus,
koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą, atlieka kitas Valstybės
tarnybos įstatymo jam priskirtas personalo valdymo funkcijas.
17. Seimas 2001 m. rugsėjo 25 d. priėmė Vietos savivaldos
įstatymo 11, 15, 17, 21, 27, 28, 29, 30, 36, 37 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 7 straipsniu pakeitė ir
papildė Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnį (2000 m. spalio
12 d. redakcija). Pagal šį įstatymą Vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio 7 dalis (2000 m. spalio 12 d. redakcija) tapo Vietos
savivaldos įstatymo 10 dalimi, o Vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio 4 dalies 7 punktas (2000 m. spalio 12 d. redakcija) -
29 straipsnio 7 dalies 7 punktu.
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje (2001 m.
rugsėjo 25 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Savivaldybės administratorius: <...>
7) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir
atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų
tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus,
koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą, atlieka kitas Valstybės
tarnybos įstatymo jam priskirtas personalo valdymo funkcijas
<...>".
18. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Vietos savivaldos
įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30,
31, 33, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo
netekusiu galios įstatymą, kurio 15 straipsniu pakeitė Vietos
savivaldos įstatymo 29 straipsnį (2001 m. rugsėjo 25 d.
redakcija): Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 7
punkte (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nustatytas teisinis
reguliavimas, jį pakeitus, buvo perkeltas į šio įstatymo 29
straipsnio 7 dalies 5 punktą (2003 m. sausio 28 d. redakcija).
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 5 punkte
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savivaldybės
administracijos direktorius įstatymų nustatyta tvarka skiria į
pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos
valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos
darbuotojus, koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas
teikiančių įstaigų darbą, atlieka kitas Valstybės tarnybos
įstatymo bei savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo
valdymo funkcijas.
2003 m. sausio 28 d. priimtu Vietos savivaldos įstatymo 3,
5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49,
50 straipsnių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu
galios įstatymu Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 10 dalis
(2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nebuvo pakeista.
19. Seimas 2003 m. liepos 4 d. priėmė Vietos savivaldos
įstatymo 3, 4, 14, 15, 16, 17, 20, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 36,
38, 41 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 29-1 straipsniu
įstatymą, kurio 12 straipsniu pakeitė Vietos savivaldos įstatymo
29 straipsnį (2003 m. sausio 28 d. redakcija): Vietos savivaldos
įstatymo 29 straipsnio 7 dalies 5 punkte (2003 m. sausio 28 d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, jį pakeitus, buvo
perkeltas į Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 6
punktą (2003 m. liepos 4 d. redakcija).
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies 6 punkte
(2003 m. liepos 4 d. redakcija) nustatyta, kad savivaldybės
administracijos direktorius įstatymų nustatyta tvarka skiria į
pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos
valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos
darbuotojus, koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas
teikiančių įstaigų darbą, atlieka kitas Valstybės tarnybos
įstatymo bei savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo
valdymo funkcijas (išskyrus įstaigų vadovų priėmimą į pareigas ir
atleidimą iš jų bei nuobaudų jiems skyrimą).
20. Pareiškėjas prašyme nenurodo, kokios redakcijos Vietos
savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis, jo manymu,
prieštarauja Konstitucijai.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Vietos savivaldos
įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija).
21. Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio 7 dalį (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) savivaldybės
administratorius Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka
skiria ir atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų
tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus,
koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą, atlieka kitas Valstybės
tarnybos įstatymo jam priskirtas personalo valdymo funkcijas (7
punktas).
Pareiškėjas prašo ištirti Vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio visos 7 dalies atitiktį Konstitucijai.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių ne dėl Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio visos 7
dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija), o tik dėl to, ar
Konstitucijai neprieštarauja šios dalies nuostata "Savivaldybės
administratorius <...> 7) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta
tvarka <...> atleidžia valstybės viešojo administravimo ir
paslaugų tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų
vadovus <...>".
22. Taip pat minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar
Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugsėjo
25 d. redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisės
aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams
tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės
principui tyrimą.
23. Minėta, kad pareiškėjui kilo abejonių, ar Vietos
savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2001 m. rugsėjo 25 d.
redakcija) nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 48
straipsnio 1 daliai.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių dėl ginčijamos nuostatos atitikties ne visai
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o tik šio straipsnio 1
dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
darbą.
24. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji
organai negali būti sudaromi iš juos sudarančios savivaldybės
tarybos narių, savivaldybės administracijos direktorius, jo
pavaduotojas, savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas
negali tuo pat metu būti ir tos savivaldybės tarybos nariais.
Tam, kad būtų įgyvendintas iš Konstitucijos kylantis
reikalavimas savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų
nesudaryti iš juos sudarančios savivaldybės tarybos narių, pagal
Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti, kas ir
kaip įgyvendina šį konstitucinį reikalavimą.
25. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies
7 punktą (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) savivaldybės
administratorius Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka
atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų
tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus.
Taigi šioje įstatymo nuostatoje nurodytas subjektas, turintis
įgaliojimus inter alia atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų
Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad atsižvelgiant
ir į Valstybės tarnybos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą
(1999 m. liepos 8 d., 2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. lapkričio
21 d. redakcijos) bei 62 straipsnio 12 dalį (2000 m. rugpjūčio 29
d., 2000 m. lapkričio 21 d. redakcijos) savivaldybės
administratorius turi pareigą atleisti valstybės tarnautoją iš
pareigų, kai jis pradeda eiti tos pačios savivaldybės tarybos
nario pareigas.
26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2001 m.
rugsėjo 25 d. redakcija) nuostata "Savivaldybės administratorius
<...> 7) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka <...>
atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų
tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus
<...>" neprieštaravo Konstitucijai, taigi ir Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
V
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkto (2002
m. balandžio 23 d. redakcija), 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto
(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6
dalies (2002 m. liepos 4 d. redakcija) atitikties Konstitucijos
23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m.
balandžio 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 4 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
2. Minėta, kad Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu Valstybės tarnybos įstatymas buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo
įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką nustato Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas.
3. Minėta, kad pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės
teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo 17 straipsnio 4 punktas.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatyme (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) yra tik du straipsniai; šiame įstatyme
nėra 17 straipsnio. 17 straipsnis, dėl kurio 4 punkto atitikties
Konstitucijai pareiškėjui kilo abejonių, buvo išdėstytas
Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams
neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4
punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
4. Pareiškėjui - Alytaus rajono apylinkės teismui kilo
abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktas
(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja visam
Konstitucijos 23 ir visam Konstitucijos 48 straipsniams.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punkto
(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) atitikties ne visam
Konstitucijos 23 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 2 dalims,
ir ne visam Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1
dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
darbą bei verslą.
5. Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Valstybės tarnautojui neleidžiama: <...>
4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar
konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar
savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą
negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą
už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą
pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už
mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės
tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį
suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši
funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme),
kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo
Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės
nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti
teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už
kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai
<...>".
6. Vertinant Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) minėtoje nuostatoje įtvirtintą
teisinį reguliavimą matyti, kad pagal jį valstybės tarnautojui
buvo leidžiama dirbti visų lygių rinkimų, referendumo komisijose,
taip pat dirbti pagal sutartis su rinkimų arba referendumo
komisijomis, dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose
mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo
įstaigose, dirbti darbą, susijusį su neformaliu suaugusiųjų
švietimu, rengti teisės aktų projektus (jei ši funkcija
nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis
Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko
potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu
ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų
projektus, ir už tai gauti atlyginimą, taip pat gauti autorinį
atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių
objektai.
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. balandžio
23 d. redakcija) nuostata "valstybės tarnautojui neleidžiama:
<...> 4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar
konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar
savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą
negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį <...>", atsižvelgiant
į šio įstatymo 17 straipsnio 4 punkte (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija) nustatytas išimtis, reiškia, kad valstybės tarnautojui
draudžiama dirbti kitą darbą, išskyrus tą, kuris leidžiamas pagal
šį Valstybės tarnybos įstatymo punktą, bei gauti kitą atlyginimą,
išskyrus tą, kurį jis gali gauti pagal šį Valstybės tarnybos
įstatymo punktą.
7. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, ar
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. balandžio 23
d. redakcija) ginčijamoje nuostatoje nustatyti ribojimai
valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą,
taip pat leidimas dirbti tam tikrą darbą ir gauti už jį
atlyginimą yra konstituciškai pagrįsti.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
valstybės tarnautojai - ypatinga socialinė grupė, kurios
specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis
reikšmingumas, kad konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai
suponuoja tam tikrus reikalavimus valstybės tarnautojams, kad
valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias
jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali
neturėti reikšmingų ypatumų.
Taip pat konstatuota, kad įstatymų leidėjas pagal
Konstituciją turi teisę nustatyti tam tikrus reikalavimus,
kuriais būtų ribojama tokia valstybės tarnautojų su valstybės
tarnyba nesusijusi veikla. Minėta, kad pagal Konstituciją riboti
žmogaus teises ir laisves galima, jeigu: tai daroma įstatymu;
ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti
kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas
vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais
nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra
laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Įstatymu nustatant valstybės tarnautojų kito darbo ribojimus
būtina vadovautis tuo, kad pagal Konstituciją tie ribojimai turi
būti tokie, kad padėtų valstybės tarnyboje išvengti viešųjų ir
privačių interesų konflikto, kad valstybės tarnyba, jos teikiamos
galimybės nebūtų panaudojamos ne viešajam interesui garantuoti,
bet asmeniniais interesais, kad nebūtų trukdoma valstybės
tarnautojui atlikti tarnybos pareigas, kad nebūtų pakenkiama
valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės
institucijos autoritetui, kad jos nebūtų diskredituojamos, kad
būtų užkirstas kelias valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse,
įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus
įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima
kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone, įstaiga ar
organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant,
koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.).
9. Minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ginčijamą nuostatą
valstybės tarnautojui buvo leidžiama dirbti visų lygių rinkimų,
referendumo komisijose, taip pat dirbti pagal sutartis su rinkimų
arba referendumo komisijomis, dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą
aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos
tobulinimo įstaigose, dirbti darbą, susijusį su neformaliu
suaugusiųjų švietimu, rengti teisės aktų projektus (jei ši
funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme),
kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo
Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės
nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti
teisės aktų projektus, ir už tai gauti atlyginimą, taip pat gauti
autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės
nuosavybės teisių objektai.
Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) ginčijamoje nuostatoje buvo
įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai valstybės tarnautojui
leidžiama dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą
nepriklausomai nuo jokių aplinkybių. Vadinasi, pagal minėtą
teisinį reguliavimą valstybės tarnautojui leidžiama dirbti ir
tokį darbą bei gauti kitą atlyginimą net ir tais atvejais, kai
tai gali būti nesuderinama su viešojo intereso valstybės
tarnyboje užtikrinimu, su draudimu valstybės tarnybą panaudoti
asmeniniais interesais, su draudimu užsiimti veikla,
diskredituojančia valstybės tarnybos autoritetą, su reikalavimu
užtikrinti tinkamą asmeniui, einančiam pareigas valstybės
tarnyboje, patikėtų pareigų atlikimą, su draudimu valstybės
tarnautojui dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių
atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja,
prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl
tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat kai yra kitų
aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito
darbo ir gauti kito atlyginimo.
Tokiu Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo
nepaisoma konstitucinės valstybės tarnybos sampratos,
pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
10. Minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ginčijamą nuostatą
valstybės tarnautojui buvo draudžiama dirbti samdomu darbuotoju,
patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose juridiniuose
asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose
ir gauti kitą negu šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį,
išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 4 punkte nustatytas išimtis.
Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) ginčijamoje nuostatoje buvo
įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai valstybės tarnautojui
draudžiama dirbti kitą darbą, išskyrus minėto straipsnio 4 punkte
nustatytas išimtis, ir gauti kitą atlyginimą, išskyrus minėto
straipsnio 4 punkte nustatytas išimtis, nepriklausomai nuo jokių
aplinkybių. Vadinasi, pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybės
tarnautojui draudžiama dirbti ir tokį kitą darbą bei gauti kitą
atlyginimą net ir tais atvejais, kai tai nesukelia viešųjų ir
privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro
prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais,
nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui,
einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jam
patikėtas pareigas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse,
įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas
turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą,
arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos
ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių
valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti
atlyginimo.
Toks Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) ginčijamoje nuostatoje numatytas
draudimas buvo neproporcingas siekiamam tikslui, jis valstybės
tarnautojų teisę dirbti kitą darbą ir gauti kitą atlyginimą
ribojo daugiau, nei reikia siekiant apsaugoti konstituciškai
svarbius tikslus.
Tokiu Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo
nepaisoma konstitucinės valstybės tarnybos sampratos,
pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas,
pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
11. Kartu pažymėtina, kad Konstituciją atitiktų toks
valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą ir gauti kitą
atlyginimą reguliavimas, pagal kurį kiekvienu individualiu atveju
galėtų būti sprendžiama, ar leisti valstybės tarnautojui tuo pat
metu dirbti ir kitą darbą, privalomai įvertinus, ar tokiu leidimu
nebus sudaryta prielaidų kilti viešųjų ir privačių interesų
konfliktui valstybės tarnyboje, valstybės tarnybos panaudojimui
asmeniniais interesais, užsiėmimui veikla, diskredituojančia
valstybės tarnybos autoritetą, trukdymui asmeniui, einančiam
pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti patikėtas
pareigas, ar valstybės tarnautojas nedirbs tose įmonėse,
įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus
įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima
kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar
organizacijos, ar nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės
tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo.
Įstatymų leidėjas turėtų numatyti ir subjektus, kurie spręstų,
leisti ar neleisti valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą ir
gauti kitą atlyginimą, bei šių subjektų atsakomybę už priimtus
neteisėtus sprendimus.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. balandžio
23 d. redakcija) nuostata "Valstybės tarnautojui neleidžiama:
<...> 4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar
konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar
savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą
negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą
už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą
pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už
mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės
tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį
suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši
funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme),
kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo
Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės
nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti
teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už
kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai
<...>" prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Tai konstatavęs Konstitucinis Teismas netirs, ar
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. balandžio 23
d. redakcija) ginčijama nuostata neprieštaravo Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui.
14. Seimas 2002 m. lapkričio 12 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo 17 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 1 straipsniu
papildė Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnį 5 punktu.
Seimas 2003 m. spalio 7 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo 2, 7, 16, 17, 19, 39, 41, 42, 43, 44, 46 straipsnių
pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 5-1 straipsniu
įstatymą, kurio 5 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo
17 straipsnio 3 punktą.
Šiais įstatymais Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4
punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis
reguliavimas nebuvo pakeistas.
15. Seimas 2004 m. liepos 13 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo 4, 8, 15, 16, 17, 22, 25, 30, 43 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymą, kurio 5 straipsniu inter alia pakeitė
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 4 punktą (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) ir jį išdėstė taip:
"<...> dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar
konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar
savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą
negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą
už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą
pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už
mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės
tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį
suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši
funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme),
kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo
Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės
nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti
teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už
kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai, ir
atlyginimą už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas
ne tarnybos (darbo) metu, arba tarnybos (darbo) laiku, jeigu už
tą darbo laiką neturi būti mokamas valstybės tarnautojo darbo
užmokestis".
Šiuo teisiniu reguliavimu, palyginti su teisiniu
reguliavimu, nustatytu Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio
4 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), buvo papildomai
numatyta, kad valstybės tarnautojas gali gauti atlyginimą už
darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas ne tarnybos
(darbo) metu, arba tarnybos (darbo) laiku, jeigu už tą darbo
laiką neturi būti mokamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis.
16. Palyginus Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio
(2004 m. liepos 13 d. redakcija) nuostatą "Valstybės tarnautojui
neleidžiama: <...> 4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju,
ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse,
valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat
gauti kitą negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus
atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose
bei už darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo
komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose
mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo
įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų
projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo
pareigybės aprašyme), kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos
sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento
dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu
paskiriamas rengti teisės aktų projektus, taip pat išskyrus
autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės
nuosavybės teisių objektai <...>" su Valstybės tarnybos įstatymo
17 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata
"Valstybės tarnautojui neleidžiama: <...> 4) dirbti samdomu
darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose
juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse,
viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio Įstatymo
nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų
lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą pagal sutartis
su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir
pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų
kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų
švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija
nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis
Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko
potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu
ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų
projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius,
kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai <...>", kuri,
kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštaravo
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui, matyti, kad šios nuostatos yra identiškos.
17. Remiantis tais pačiais argumentais darytina išvada, kad
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2004 m. liepos 13 d.
redakcija) nuostata "Valstybės tarnautojui neleidžiama: <...> 4)
dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu
privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės
įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio
Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą
visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą pagal
sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir
pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų
kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų
švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija
nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis
Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko
potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu
ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų
projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius,
kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai <...>"
prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
18. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m.
balandžio 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6
dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
19. Minėta, kad Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu Valstybės tarnybos įstatymas buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija, o šio įstatymo 2 straipsnyje buvo
nustatyta, kad šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką
nustato Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymas.
20. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą. Šis įstatymas
įsigaliojo 2002 m. gegužės 4 d.
21. 2002 m. liepos 4 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą. Šis
įstatymas įsigaliojo 2002 m. liepos 19 d.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1
straipsnyje nustatyta:
"4 straipsnio 6 dalies pirmajame sakinyje išbraukti žodžius
"verčiasi medicinos praktika", dalį papildyti nauju antruoju
sakiniu ir visą dalį išdėstyti taip:
"6. Per vieną mėnesį nuo Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įsigaliojimo valstybės tarnautojai, kurie
dirba kultūros darbuotojo ar bendrojo lavinimo švietimo įstaigos
pedagogo darbą ir gauna už tai atlyginimą, privalo šią veiklą
nutraukti. Valstybės tarnautojai, kurie verčiasi medicinos
praktika, privalo šią veiklą nutraukti iki 2003 m. sausio 1 d.
Valstybės tarnautojai, per šioje dalyje nustatytą terminą
nenutraukę valstybės tarnautojams draudžiamos veiklos,
atleidžiami iš valstybės tarnybos.""
22. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas prašyme
nenurodo, kurios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, jo manymu,
prieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas yra nustatytas
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2002 m. liepos 4 d. redakcija).
23. Pareiškėjui - Alytaus rajono apylinkės teismui kilo
abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2002 m. liepos 4 d.
redakcija) neprieštarauja visam Konstitucijos 48 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui -
Alytaus rajono apylinkės teismui kilo abejonių dėl Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4
straipsnio 6 dalies atitikties ne visam Konstitucijos 48
straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies nuostatai, kad
kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
24. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2002 m. liepos 4 d.
redakcija) yra nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo 17
straipsnio 4 punkto (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)
įgyvendinimo tvarka.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m. balandžio 23
d. redakcija) nuostata "Valstybės tarnautojui neleidžiama: <...>
4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu
privačiuosiuose juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės
įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio
Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą
visų lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą pagal
sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir
pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų
kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų
švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija
nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis
Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko
potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu
ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų
projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius,
kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai; <...>"
prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Taigi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje (2002 m. liepos 4 d.
redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu yra įgyvendinama
Konstitucijai prieštaraujanti Valstybės tarnybos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata.
25. Atsižvelgiant į tai, kad šiame Konstitucinio Teismo
nutarime Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nuostata "Valstybės tarnautojui
neleidžiama: <...> 4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju,
ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose juridiniuose asmenyse,
valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, taip pat
gauti kitą negu šio Įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus
atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose
bei už darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo
komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose
mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo
įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų
projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo
pareigybės aprašyme), kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos
sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento
dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu
paskiriamas rengti teisės aktų projektus, taip pat išskyrus
autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės
nuosavybės teisių objektai; <...>" pripažinta prieštaraujančia
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4
straipsnio 6 dalyje (2002 m. liepos 4 d. redakcija) yra
reguliuojamas minėtos Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos
įgyvendinimas, konstatuotina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja
ir Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 4 straipsnio 6 dalis (2002 m. liepos 4 d. redakcija).
26. Pareiškėjas - Alytaus rajono apylinkės teismas 2003 m.
balandžio 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
27. Minėta, kad Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1
straipsniu Valstybės tarnybos įstatymas buvo pakeistas ir
išdėstytas nauja redakcija. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad naujos redakcijos
Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarką
nustato Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymas.
Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatyme nebuvo 29
straipsnio. 29 straipsnis, dėl kurio 4 dalies 1 punkto atitikties
Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams pareiškėjui kilo
abejonių, buvo išdėstytas Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija). Atsižvelgiant į tai konstatuotina,
jog pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucijos 23, 29 ir 48
straipsniams neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 29
straipsnio 4 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija).
28. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
"Tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti
skiriama už:
1) dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje
<...>".
29. Seimas 2003 m. liepos 4 d. priėmė Valstybės tarnybos
įstatymo 2, 4, 9, 14, 15, 16, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymą, kurio 7 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos
įstatymo 29 straipsnį.
Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (2003 m.
liepos 4 d. redakcija) nustatyta:
"Tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti
skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą
tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors
kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda
- griežtas papeikimas."
Pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29
straipsnio 6 dalies 5 punktą (2003 m. liepos 4 d. redakcija)
šiurkščiu pažeidimu laikomas dalyvavimas su valstybės tarnyba
nesuderinamoje veikloje. Taigi teisinis reguliavimas, kad
tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už
dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje,
Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (2003 m.
liepos 4 d. redakcija) išliko.
30. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui
kilo abejonių dėl ginčijamų nuostatų atitikties ne visam
Konstitucijos 23 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 2 dalims,
taip pat ne visam Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio
straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai
pasirinkti darbą bei verslą.
31. Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
"Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai."
32. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) yra nustatyta tarnybinė nuobauda -
atleidimas iš pareigų esant šios dalies 1 punkte nurodytam
pagrindui - už dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje
veikloje, t. y. ginčijama nuostata yra reguliuojami ne nuosavybės
santykiai, o kitokie - atleidimo iš valstybės tarnybos santykiai.
Todėl pareiškėjo ginčijama nuostata savaime negali prieštarauti
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
33. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama Valstybės tarnybos
įstatymo 29 straipsnio 4 dalies (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui,
pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4
dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) yra nustatyta
tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų esant šios dalies 1
punkte nurodytam pagrindui - už dalyvavimą su valstybės tarnyba
nesuderinamoje veikloje. Ši nuobauda yra nustatyta visiems
valstybės tarnautojams ir jų nediskriminuoja nei Konstitucijos 29
straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais
konstituciškai nepateisinamais pagrindais.
Todėl darytina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29
straipsnio 4 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata
"Tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti skiriama
už: 1) dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje
<...>" neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
34. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia
nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą
bei verslą.
35. Minėta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4
dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad
tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti skiriama
esant šios dalies 1 punkte nurodytam pagrindui - už dalyvavimą su
valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės
tarnautojams draudimus dalyvauti su valstybės tarnyba
nesuderinamoje veikloje, turi teisę įstatymu nustatyti ir
priemones, kad šių draudimų būtų laikomasi, inter alia teisinę
atsakomybę už dalyvavimą nesuderinamoje su valstybės tarnyba
veikloje. Viena iš įstatymu nustatytų sankcijų už dalyvavimą
nesuderinamoje su valstybės tarnyba veikloje gali būti atleidimas
iš pareigų.
Taip pat pabrėžtina, kad valstybės tarnautojas turi teisę
laisvai pasirinkti, ar dirbti valstybės tarnyboje ir laikytis
nustatytų kito darbo ar kitos veiklos ribojimų, ar atsisakyti to
kito darbo ar veiklos. Jeigu jis pats neapsisprendžia ir tęsia
nesuderinamą su valstybės tarnyba veiklą, jis pagal Valstybės
tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija) 1 punktą turi būti atleistas iš valstybės tarnybos.
Todėl darytina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29
straipsnio 4 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata
"Tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti skiriama
už: 1) dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje
<...>" nepažeidė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nuostata "Tarnybinė nuobauda -
atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už: 1) dalyvavimą su
valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje <...>" neprieštaravo
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui ir 48
straipsnio 1 daliai.
VI
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29
straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. balandžio 3 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės
tarnybos įstatymo 26 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios
valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamąją dalį - priemokas
ir nesukonkretinančios tų priemokų dydžių, savo turiniu
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams.
2. Pareiškėjas nenurodo, kokios redakcijos Valstybės
tarnybos įstatymo 26 straipsnio ginčijamų nuostatų atitiktį
Konstitucijai jis prašo ištirti.
Iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonių,
ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
3. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nustatyta:
"1. Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:
1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu;
2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis darbo sąlygomis;
3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų
užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos
raštu.
2. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta priemoka negali
būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo,
išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius
metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis
sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju
sprendžiama dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo
papildymo.
3. Šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytos
priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos."
4. Pareiškėjui kilo abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo
26 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ginčijamų
nuostatų atitikties visam Konstitucijos 48 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio ginčijamos
nuostatos (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja ne
visam Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies
nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą
apmokėjimą už darbą.
5. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo
26 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ginčijamos
nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams.
Šiame nutarime konstatuota, kad teisės aktų (jų dalių)
atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems teisingos
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas
suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės
principui tyrimą.
6. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui
kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio
ginčijamos nuostatos (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad šiame straipsnyje
nėra sukonkretinti priemokų dydžiai.
7. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra
susijęs su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nustatyta:
"1. Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:
1) pareiginė alga;
2) priedai;
3) priemokos.
2. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų
pareiginės algos."
8. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) yra apibrėžtos valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal šį straipsnį priemokos
yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų
dalių.
Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) yra nustatyti pagrindai, kuriems esant
valstybės tarnautojams mokamos priemokos: jos mokamos už darbą
poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo
sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų
užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
9. Minėta, kad pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį
valstybės tarnautojai turi teisę turėti tinkamas, saugias ir
sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir
socialinę apsaugą nedarbo atveju. Šiame Konstitucinio Teismo
nutarime konstatuota, kad valstybės tarnautojų teisė gauti
teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės
tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių
prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti
nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymų nustatytu laiku, kad
valstybės ir savivaldybių biudžetuose turi būti numatomos
valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui reikalingos lėšos.
10. Pažymėtina, jog valstybės tarnybos įvairovė suponuoja
tai, kad valstybės tarnautojai gali dirbti įvairius darbus,
atlikti įvairias užduotis. Valstybės tarnautojai gali eiti
pareigas poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, dirbti
kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis
darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo.
11. Minėta, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra
įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Teisingo
apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės
nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą
formas, nustatyti įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis.
Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją negali būti tokios
situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio,
švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai
kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą
darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas
viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas
būtų neapmokamas teisingai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad aiškūs
kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas
apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), turi būti nustatomi
įstatymu, taip pat kad valstybės tarnautojų profesinė veikla turi
būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, kad
biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo
užmokesčiui.
12. Sprendžiant, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) pareiškėjo
nurodytu aspektu, t. y. dėl to, kad šiame straipsnyje nėra
sukonkretinami jame nurodytų priemokų dydžiai, neprieštarauja
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas
žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtina
atsižvelgti į tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5
straipsnį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) valstybės
tarnautojams taikomi ir darbo santykius ir socialines garantijas
reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai; jų nuostatos
valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso ir
socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos
įstatymas.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) galiojimo metu galiojo Lietuvos
Respublikos darbo apmokėjimo įstatymas, kurio 6 straipsnyje buvo
nustatyta, kad "jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už
darbą apmokama: kenksmingomis sąlygomis - ne mažiau kaip pusantro
darbuotojui nustatyto valandinio (dieninio) tarifinio atlygio
(mėnesinės algos); labai kenksmingomis darbo sąlygomis - ne
mažiau kaip dvigubu darbuotojui nustatytu valandiniu (dieniniu)
tarifiniu atlygiu (mėnesine alga)". Darbo apmokėjimo įstatymo 7
straipsnyje buvo nustatyta, kad "už viršvalandinį darbą ir darbą
naktį (nuo 10 val. vakaro iki 6 val. ryto) mokama ne mažiau kaip
pusantro darbuotojui nustatyto valandinio tarifinio atlygio
(mėnesinės algos)", o 8 straipsnyje - kad "darbas poilsio arba
švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką,
kompensuojamas suteikiant per mėnesį kitą poilsio dieną arba,
darbuotojui pageidaujant, apmokant ne mažiau kaip dvigubu
darbuotojui nustatytu valandiniu ar dieniniu atlygiu,
nesuteikiant papildomos poilsio dienos. Darbas švenčių dieną
pagal grafiką apmokamas ne mažiau kaip dvigubu valandiniu arba
dieniniu atlygiu". Darbo apmokėjimo įstatymas neteko galios 2003
m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo
kodeksas.
Darbo kodekso 193 straipsnyje nustatyta, kad už
viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro
darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos). Darbo
kodekso 194 straipsnyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba
švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne
mažiau kaip dvigubai arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama
suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą
dieną pridedant prie kasmetinių atostogų, kad už darbą švenčių
dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas valandinis
arba dieninis atlygis. Šio kodekso 197 straipsnyje nustatyta, kad
inter alia, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su
nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau.
13. Tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje
(2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nėra sukonkretinti, kaip
teigia pareiškėjas, priemokų už valstybės tarnautojų darbą
poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo
sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų
užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą,
dydžiai, savaime nereiškia, kad jie nėra nustatyti kituose
įstatymuose. Nėra jokių prielaidų teigti, kad minėti priemokų
dydžiai turėtų būti sukonkretinti būtent Valstybės tarnybos
įstatymo 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ar
apskritai šiame įstatyme.
Minėta, kad atitinkamas teisinis reguliavimas buvo ir yra
nustatytas darbo įstatymuose: iki 2003 m. sausio 1 d. jis buvo
nustatytas Darbo apmokėjimo įstatyme, o nuo 2003 m. sausio 1 d.
yra nustatytas Darbo kodekse.
Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu nėra
pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnis (2002 m. balandžio
23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1
daliai.
15. Sprendžiant, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) pareiškėjo
nurodytu aspektu, t. y. dėl to, kad šiame straipsnyje nėra
sukonkretinti jame nurodytų priemokų dydžiai, neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, pažymėtina, kad šiame įstatymo
straipsnyje nėra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tam
tikra valstybės tarnautojų grupė būtų traktuojama nevienodai su
kitomis tarnautojų grupėmis. Toks teisinis reguliavimas
nepažeidžia konstitucinio visų asmenų lygiateisiškumo principo.
16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnis (2002 m. balandžio
23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
17. Sprendžiant, ar Valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) pareiškėjo
nurodytu aspektu, t. y. dėl to, kad šiame straipsnyje nėra
sukonkretinti jame nurodytų priemokų dydžiai, neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad,
kaip minėta, nėra jokių prielaidų teigti, kad priemokų už
valstybės tarnautojų darbą poilsio bei švenčių dienomis ir
nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią
veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo
trukmę, atlikimą dydžiai turėtų būti sukonkretinti būtent
Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23
d. redakcija) ar apskritai šiame įstatyme.
Minėta ir tai, kad priemokų už valstybės tarnautojų darbą
poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo
sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų
užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą
dydžiai yra numatyti kituose įstatymuose.
18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnis (2002 m. balandžio
23 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės
principui.
VII
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10
d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui, taip pat dėl Vyriausybės 2002 m.
gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo
valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintų
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklių ir Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu
Nr. 53 "Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo
taisyklių" patvirtintų Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo taisyklių atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir
2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui ir Valstybės tarnybos įstatymo 24
straipsnio 1 ir 2 dalims (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
1. Pareiškėjas - Panevėžio apygardos administracinis teismas
2002 m. lapkričio 21 d. nutartimi prašo ištirti, ar Vyriausybės
2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio
skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį"
patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo
2002 metų II pusmetį taisyklės neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1
ir 2 dalims (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 7 d. nutartimi prašo ištirti, ar Vyriausybės 2002
m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio
skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį"
patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo
2002 metų II pusmetį taisyklių nuostatos, ribojančios valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos
apskaičiuotą pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų
pareigybių kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems
metams valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus
asignavimus, savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės
valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
2. Vyriausybė 2002 m. gegužės 20 d. priėmė nutarimą Nr. 686
"Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002
metų II pusmetį".
Šiame Vyriausybės nutarime buvo nustatyta:
"Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002,
Nr. 45-1709) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos
Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles (pridedama)."
3. Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu patvirtintos
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklės buvo išdėstytos taip:
"VALSTYBĖS TARNAUTOJO DARBO UŽMOKESČIO SKAIČIAVIMO
2002 METŲ II PUSMETĮ TAISYKLĖS
1. Pagal šias taisykles valstybės tarnautojo darbo
užmokestis skaičiuojamas, jeigu nustatytas 2002 metų II pusmečio
lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys
Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių
biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus.
2. Šį valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą
atlieka valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos pagal
indeksavimo koeficientą.
3. Indeksavimo koeficientas skaičiuojamas pagal formulę:
K = A : L, kur:
K - indeksavimo koeficientas;
A - valstybės ir savivaldybių institucijos ar įstaigos lėšos
valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio
draudimo įmokoms;
L - lėšos, kurių reikia valstybės ir savivaldybių
institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui,
apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo VI skyrių ir lėšos, kurių reikia valstybinio socialinio
draudimo įmokoms.
4. Taikant šių taisyklių 3 punkte nustatytą indeksavimo
koeficientą, valstybės tarnautojo darbo užmokestis skaičiuojamas
pagal formulę:
B = K x D, kur:
D - valstybės tarnautojo darbo užmokestis pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrių;
K - indeksavimo koeficientas;
B - apskaičiuotas darbo užmokestis."
4. Minėta, kad pareiškėjams - Panevėžio apygardos
administraciniam teismui ir Vilniaus apygardos administraciniam
teismui kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu patvirtintos Valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį
taisyklės.
Pažymėtina, kad Taisyklės yra Vyriausybės 2002 m. gegužės 20
d. nutarimo Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" sudedamoji dalis.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos norminio
teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą,
tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę
galią, kad priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes,
keičiant juose nustatytą teisinį reguliavimą, keičiasi ir visas
teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo turinys (Konstitucinio
Teismo 1999 m. liepos 9 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).
5. Kadangi pareiškėjų ginčijamos Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės buvo
patvirtintos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686
"Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002
metų II pusmetį", Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs ne tik
nurodytų Vyriausybės nutarimu patvirtintų ir pareiškėjų ginčijamų
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklių atitiktį Konstitucijai, bet ir paties
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį", kuriuo buvo patvirtintos minėtos taisyklės ir kuriame
nėra jokio kito teisinio reguliavimo, atitiktį Konstitucijai.
6. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašo ištirti, ar Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės neprieštarauja
Konstitucijos visam 23 straipsniui ir visam 48 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių dėl minėtų taisyklių atitikties ne visam Konstitucijos
23 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 2 dalims, ir ne visam
Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies
nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą
apmokėjimą už darbą.
7. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašo ištirti, ar Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisės
aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiams
tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės
principui tyrimą.
8. Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002
metų II pusmetį taisyklės Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d.
nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" buvo patvirtintos vykstant
valstybės tarnybos reformai. Vienas iš šios reformos etapų
sietinas su Seimo 2002 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo iki tol galiojęs
Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo
išdėstytas nauja redakcija.
Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojų
pareigybės yra trijų lygių, kad valstybės tarnautojų pareigybės
skirstomos į 20 kategorijų, tuo tarpu ankstesnės redakcijos
Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo
įtvirtintos kitokios nuostatos: valstybės tarnautojai buvo
skirstomi į dvi grupes, valstybės tarnautojų pareigybės buvo
skirstomos į keturis lygius ir į 30 kategorijų. Iš Valstybės
tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) įtvirtinto
teisinio reguliavimo matyti, kad, reformuojant valstybės tarnybą,
be kitų tikslų, kartu buvo siekiama padidinti valstybės
tarnautojų darbo užmokestį.
9. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas,
išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti
reikalingos lėšos, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės
akto įgyvendinimui būtinas lėšas. Pagal Konstituciją įstatymų
leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai
išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam
įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų
skiriama nepakankamai.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
pabrėžtina, kad 2002 m. balandžio 23 d. priimdamas Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo
papildomų lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo padaryti atitinkamus
valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo
reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas.
10. Minėta, kad pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį
valstybės tarnautojai turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už
darbą. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti
atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, šiuose
biudžetuose turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo
užmokesčiui.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal
Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad
valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą
nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau
negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus
kitus teisės aktus.
11. Minėta, kad pagal Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisykles valstybės tarnautojo
darbo užmokestis skaičiuojamas, jeigu nustatytas 2002 metų II
pusmečio lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių
biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus; šį
valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimą atlieka
valstybės ir savivaldybės institucijos arba įstaigos pagal
indeksavimo koeficientą.
Taigi Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002
metų II pusmetį taisyklėse yra nustatytas toks teisinis
reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai valstybės ar
savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės
tarnautojų darbo užmokesčiui mokėti, valstybės tarnautojams yra
apskaičiuojamas - taikant indeksavimo koeficientą - mažesnis
darbo užmokestis negu priklauso pagal įstatymus arba jais
remiantis išleistus kitus teisės aktus ir jiems už jų atliktą
darbą gali būti išmokėta tik dalis pagal įstatymus arba jais
remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausančio darbo
užmokesčio.
Tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos pažeisti
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas
žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Minėta, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal
Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas
visas pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės
aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad
jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama
kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis).
13. Minėta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse yra nustatytas toks
teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai valstybės ar
savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės
tarnautojų darbo užmokesčiui mokėti, valstybės tarnautojams yra
apskaičiuojamas - taikant indeksavimo koeficientą - mažesnis
darbo užmokestis negu priklauso pagal įstatymus arba jais
remiantis išleistus kitus teisės aktus ir jiems už jų atliktą
darbą gali būti išmokėta tik dalis pagal įstatymus arba jais
remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausančio darbo
užmokesčio.
Tokiu Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002
metų II pusmetį taisyklėse nustatytu teisiniu reguliavimu
sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalis.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
15. Minėta, kad Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėse yra nustatytas toks
teisinis reguliavimas, pagal kurį tais atvejais, kai valstybės ar
savivaldybės institucijai nepakanka paskirtų lėšų valstybės
tarnautojų darbo užmokesčiui mokėti, valstybės tarnautojams yra
apskaičiuojamas - taikant indeksavimo koeficientą - mažesnis
darbo užmokestis negu priklauso pagal įstatymus arba jais
remiantis išleistus kitus teisės aktus ir jiems už jų atliktą
darbą gali būti išmokėta tik dalis pagal įstatymus arba jais
remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausančio darbo
užmokesčio.
Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos
valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje
priklausomai nuo to, ar atitinkamai valstybės ar savivaldybės
institucijai buvo skirta pakankamai lėšų valstybės tarnautojų
darbo užmokesčiui, ar tokių lėšų joms trūksta.
Toks Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002
metų II pusmetį taisyklėse nustatytas teisinis reguliavimas, kai
valstybės tarnautojai atsiduria nevienodoje teisinėje padėtyje
dėl to, kad jiems už atliktą darbą apmokama priklausomai nuo to,
kiek lėšų darbo užmokesčiui skirta atitinkamai valstybės ar
savivaldybės institucijai, negali būti pripažįstamas
konstituciškai pagrįstu.
Tokiu teisiniu reguliavimu yra sudaromos prielaidos pažeisti
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų
lygiateisiškumo principą.
16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo
Konstitucijos 29 straipsniui.
17. Konstatavus, kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d.
nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintos Valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį
taisyklės prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims,
29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai, konstatuotina, kad
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
18. Minėta, kad visos norminio teisės akto dalys (taip pat
priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai
susijusios ir turi vienodą teisinę galią, kad priedėlių atskirti
nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose nustatytą teisinį
reguliavimą, keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio
reguliavimo turinys.
Konstatavus, kad Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu
Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams
2002 metų II pusmetį" patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės
principui, konstatuotina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1
daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir visas
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį", kuriuo buvo patvirtintos minėtos taisyklės ir kuriame
nėra jokio kito teisinio reguliavimo.
19. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netirs, ar
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio
skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo Valstybės
tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalims (2002 m. balandžio
23 d. redakcija).
20. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 7 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės
tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 3 dalies nuostatos, ribojančios valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio dydį, atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą
pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų poreikį, viršijantį atitinkamiems metams
valstybės biudžete darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus,
savo turiniu neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 23, 29 ir 48 straipsniams.
21. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nenurodo, kokios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies ginčijamos
nuostatos, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3
dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ginčijamos nuostatos.
22. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2002 m. gruodžio 10
d. redakcija) nustatyta:
"Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo
užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių
biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu
valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas
pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis
skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės
tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę
algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d."
23. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai
neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatos,
ribojančios valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dydį,
atsižvelgiant į įstaigos apskaičiuotą pagal patvirtintas
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų
poreikį, viršijantį atitinkamiems metams valstybės biudžete darbo
užmokesčiui patvirtintus asignavimus.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3
dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "Jeigu
valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas
pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis
skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės
tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę
algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d."
24. Pareiškėjui - Vilniaus apygardos administraciniam
teismui kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos
visam 23 straipsniui ir visam 48 straipsniui.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10
d. redakcija) nuostatų atitikties ne visam Konstitucijos 23
straipsniui, o tik šio straipsnio 1 ir 2 dalims, ir ne visam
Konstitucijos 48 straipsniui, o tik šio straipsnio 1 dalies
nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą
apmokėjimą už darbą.
25. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10
d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės
principams.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisės
aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamiems
teisingos visuomenės ir teisinės valstybės siekiams tyrimas
suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės
principui tyrimą.
26. Palyginus pareiškėjo ginčijamą Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3
dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatą su Vyriausybės
2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio
skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį"
patvirtintomis Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo
2002 metų II pusmetį taisyklėmis matyti, kad Valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3
dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nustatytas iš esmės
toks pats valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo
principas, koks nustatytas Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d.
nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintose Valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį
taisyklėse.
Be to, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje (2002 m. gruodžio 10
d. redakcija) yra įtvirtinta dar ir nuostata, kad "valstybės
tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę
algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d."
27. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "valstybės tarnautojo
pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą
iki 2002 m. birželio 30 d." nepašalina galimybės tais atvejais,
kai valstybės ar savivaldybės institucijai yra paskiriama
nepakankamai lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui,
valstybės tarnautojams apskaičiuoti mažesnį darbo užmokestį negu
priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus
teisės aktus ir už jų atliktą darbą išmokėti tik dalį pagal
įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus
priklausančio darbo užmokesčio - jiems gali būti išmokėti ne visi
pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus
už atliktą darbą priklausantys priedai, priemokos, bet tik jų
dalis, taip pat ne visa pagal įstatymus arba jais remiantis
išleistus kitus teisės aktus priklausanti pareiginė alga, jeigu
ji po 2002 m. birželio 30 d. padidėjo, bet tik jos dalis arba
jiems gali būti visai nemokami priedai ir priemokos.
28. Šiame nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 2002 m.
gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo
valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintos
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklės prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Tai konstatavus, remiantis tokiais pačiais argumentais
konstatuotina ir tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo
įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m.
gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "Jeigu valstybės ar
savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal
patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis
skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės
tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę
algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d." prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
29. Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53
"Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių
".
Nutarime nustatyta:
"Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2002,
Nr. 45-1709; Nr. 123-5534) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Patvirtinti Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo taisykles (pridedama).
2. Nustatyti, kad valstybės ir savivaldybių institucijų ar
įstaigų, kuriose valstybės tarnautojams darbo užmokestis
skaičiuojamas pagal šiuo nutarimu patvirtintas Valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, visiems
valstybės tarnautojams taikomas vienodas indeksavimo
koeficientas.
3. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 686 "Dėl darbo
užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II
pusmetį" (Žin., 2002, Nr. 51-1954)."
30. Nutarimo 1 punktu patvirtintos Valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės išdėstytos taip:
"VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ DARBO UŽMOKESČIO SKAIČIAVIMO TAISYKLĖS
1. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo
taisyklės (toliau vadinama - Taisyklės) reglamentuoja valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą taikant indeksavimo
koeficientą, jeigu valstybės arba savivaldybės institucijos ar
įstaigos (toliau vadinama - įstaiga) apskaičiuotas pagal
patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus.
2. Indeksavimo koeficientas apskaičiuojamas pagal formulę:
K = (A - C - S) : L, kur
K - indeksavimo koeficientas;
A - įstaigai patvirtintos lėšos darbo užmokesčiui;
C - įstaigos lėšos pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų
darbo užmokesčiui;
S - įstaigos papildomos lėšos skirtumui tarp pareiginės
algos, gautos iki 2002 m. birželio 30 d., ir pareiginės algos,
nustatytos pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
(Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) 24 straipsnį,
kompensuoti valstybės tarnautojams, kurių pareiginė alga
pritaikius indeksavimo koeficientą tapo mažesnė už pareiginę
algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 dienos. Biudžetiniais metais
dydis S, skaičiuojant pirmą kartą, prilyginamas nuliui, o
perskaičiuojant indeksavimo koeficientą dydis S nustatomas
atsižvelgiant į faktiškai išmokėtas lėšas;
L - pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
VI skyrių apskaičiuotos lėšos, kurių reikia įstaigos valstybės
tarnautojų darbo užmokesčiui.
3. Valstybės tarnautojo darbo užmokestis skaičiuojamas pagal
formulę:
U = P x K + (Pr1 + Pr2) x K, kur
U - valstybės tarnautojo darbo užmokestis pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrių, pritaikius
indeksavimo koeficientą;
P - valstybės tarnautojo pareiginė alga, nustatyta pagal
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnį;
Pr1 - valstybės tarnautojui pagal Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį nustatytų priedų suma;
Pr2 - valstybės tarnautojui pagal Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnį nustatytų priemokų suma;
K - indeksavimo koeficientas, apskaičiuotas pagal šių
Taisyklių 2 punktą.
4. Jeigu pritaikius indeksavimo koeficientą valstybės
tarnautojo pareiginė alga, nustatyta pagal Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnį, yra mažesnė už
pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d., jo darbo
užmokestis skaičiuojamas pagal formulę:
U = P1 (Pr1 Pr2) x K, kur
U - valstybės tarnautojo darbo užmokestis pagal Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrių, pritaikius
indeksavimo koeficientą;
P1 - valstybės tarnautojo 2001 m. rugsėjo mėnesio pareiginė
alga (tarnybinis atlyginimas), nustatyta (-as) pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimą Nr. 499
"Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos
organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo
apmokėjimo tvarkos" (Žin., 1992, Nr. 3-62), arba jeigu valstybės
tarnautojas priimtas į pareigas nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002
m. birželio 30 d., pareiginė alga (tarnybinis atlyginimas),
nustatyta (-as) pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.
lapkričio 29 d. nutarimą Nr. 499 priimant valstybės tarnautoją į
pareigas;
Pr1 - valstybės tarnautojui pagal Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį nustatytų priedų suma;
Pr2 - valstybės tarnautojui pagal Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnį nustatytų priemokų suma;
K - indeksavimo koeficientas, apskaičiuotas pagal šių
Taisyklių 2 punktą.
5. Jeigu valstybės tarnautojui pagal Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2000, Nr.
75-2270, Nr. 102-3213, Nr. 111-3586; 2001, Nr. 37-1231, Nr. 63-
2278, Nr. 85-2972, Nr. 92-3210; 2002, Nr. 33-1249) 69 straipsnį,
galiojusį iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) įsigaliojimo, buvo
nustatytas darbo užmokesčio mažėjimas, šių Taisyklių 4 punkte
nurodytas dydis P1 dauginamas iš pataisos indekso M, kuris
apskaičiuojamas pagal formulę:
M U1 : U2, kur
M - pataisos indeksas;
U1 - valstybės tarnautojo darbo užmokestis (pareiginė alga
(tarnybinis atlyginimas) kartu su priedais ir priemokomis) 2002
metų birželio mėnesį;
U2 - valstybės tarnautojo darbo užmokestis (pareiginė alga
(tarnybinis atlyginimas) kartu su priedais ir priemokomis) 2001
metų rugsėjo mėnesį, arba jeigu valstybės tarnautojas priimtas į
pareigas nuo 2001 m. spalio 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d.,
valstybės tarnautojo darbo užmokestis, nustatytas priimant jį į
pareigas.
6. Atsižvelgiant į lėšų darbo užmokesčiui poreikio
pasikeitimą, įstaigoje indeksavimo koeficientas gali būti
tikslinamas, bet ne dažniau kaip kartą per ketvirtį."
31. Palyginus Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.
53 "Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo
taisyklių" patvirtintose Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą su teisiniu
reguliavimu, kuris buvo nustatytas Vyriausybės 2002 m. gegužės 20
d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintose Valstybės
tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį
taisyklėse, matyti, kad jose yra nustatytas iš esmės toks pats
valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo principas,
kuris taikomas, jeigu nustatytas valstybės tarnautojų darbo
užmokesčiui lėšų poreikis viršys Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus.
32. Šiame nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 2002 m.
gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo
valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintos
Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II
pusmetį taisyklės prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Tai konstatavus, remiantis tokiais pačiais argumentais
konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui prieštarauja ir Vyriausybės 2003 m.
sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 "Dėl Valstybės tarnautojų darbo
užmokesčio skaičiavimo taisyklių" patvirtintos Valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės.
33. Konstatavus, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d.
nutarimu Nr. 53 "Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo taisyklių" patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo
užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijos 23
straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui,
konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai prieštarauja ir
Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 "Dėl Valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" 1 ir 2
punktai.
VIII
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2002
m. balandžio 23 d. redakcija), Seimo 2002 m. birželio 27 d.
nutarimo Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui
atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir
Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės
teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo
patvirtinimo" (2002 m. birželio 27 d. redakcija) ir Seimo 2002 m.
gruodžio 10 d. nutarimo Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl
Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 120
straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsnio 1
daliai.
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 5 d. nutartimi prašo ištirti, ar Valstybės
tarnybos įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir
127 straipsniui.
2. Pareiškėjas prašyme nenurodo, kokios redakcijos Valstybės
tarnybos įstatymo 8 straipsnio atitiktis Konstitucijai jam kelia
abejonių.
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui kilo
abejonių, ar Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos
įstatymo 8 straipsnis, kuriame nustatyta:
"Seimas nutarimu tvirtina Vyriausybės teikiamą Seimo
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą. Jame turi
būti nurodyti valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir
kategorijos."
Šitaip yra išdėstyta Valstybės tarnybos įstatymo 8
straipsnio 1 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
3. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) yra įtvirtintos šios nuostatos:
- turi būti patvirtintas Seimo politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos
ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento
institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų,
Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų
pareigybių sąrašas, kuriame turi būti nurodyti valstybės
tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos;
- Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą tvirtina Seimas;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir Seimo kanceliarijos valstybės tarnautojų pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir Seimui atskaitingų institucijų valstybės tarnautojų
pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir Respublikos Prezidento institucijos valstybės tarnautojų
pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų
valstybės tarnautojų pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir teismų valstybės tarnautojų pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir prokuratūros valstybės tarnautojų pareigybes;
- Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas
apima ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
pareigybes;
- valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas, apimantis Seimo
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybes, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintas pareigybes, tvirtinamas
poįstatyminiu aktu - Seimo nutarimu;
- valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas, apimantis Seimo
politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybes, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintas pareigybes, tvirtinamas
Vyriausybės teikimu.
Atsižvelgiant inter alia į Valstybės tarnybos įstatymo 8
straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kurioje
nustatyta, kad Vyriausybė tvirtina Ministro Pirmininko politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių,
Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, vyriausybės įstaigų ir
įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų
pareigybių sąrašą ir kad jame turi būti nurodyti valstybės
tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos, konstatuotina, kad
Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nurodytas valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašas neapima vykdomosios valdžios
valstybės tarnautojų, išskyrus Respublikos Prezidento
institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų
valstybės tarnautojus, pareigybių.
4. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui
kilo abejonių tik dėl to, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 120
straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui
neprieštarauja ne visa Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1
dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), o tik ta joje
įtvirtinta nuostata, kad Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų
pareigybių sąrašas apima ir savivaldybių institucijų valstybės
tarnautojų pareigybes, nes, pareiškėjo nuomone, bet kurio
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo
patvirtinimas yra pačių savivaldybių tarybų kompetencija, kylanti
iš Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad
savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą
kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, Konstitucijos 121
straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad savivaldybės sudaro
ir tvirtina savo biudžetą, ir Konstitucijos 127 straipsnio 1
dalies, kurioje nustatyta, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro
savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat
savarankiški vietos savivaldos biudžetai.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs tik šios
Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) nuostatos atitiktį Konstitucijos 29
straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir
127 straipsniui.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją vietos savivalda - tai įstatymo numatytų
valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių
savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų
apibrėžtą kompetenciją; kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies
nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai,
negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos,
kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi
Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos; kad
valstybės tarnyba, kaip sistema, apima valstybės ir savivaldybių
institucijose dirbančių asmenų profesinę veiklą priimant
sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir/arba teikiant
viešąsias paslaugas (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant,
vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.)
ir šitaip garantuojant viešąjį interesą visoje valstybėje; kad
valstybės tarnybos konstitucinė samprata suponuoja būtinumą
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų visų
savivaldos institucijų sistemines sąsajas ir tarpusavio sąveiką;
kad valstybės tarnybos konstitucinė samprata apima tarnybos
santykius ne tik valstybės institucijose, bet ir savivaldybių
institucijose; kad vieninga valstybės tarnybos sistema yra būtina
valstybės valdymo ir vietos savivaldos, kaip dviejų viešosios
valdžios sistemų, efektyvios tarpusavio sąveikos, visos
valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos viešojo intereso ir
teritorinių bendruomenių - savivaldybių viešojo intereso
nesupriešinimo, jų suderinimo prielaida; kad valstybės tarnybos
sistemos, apimančios tarnybą ir valstybės, ir savivaldybių
institucijose, vieningumas - svarbi valstybės tarnybos sistemos
funkcionavimo nepertraukiamumo, tęstinumo sąlyga; kad pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal
kurį valstybės tarnyba tam tikrose valstybės (savivaldybių)
institucijose (kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis)
būtų eliminuota iš bendros valstybės tarnybos sistemos; kad
savivaldybių biudžetų savarankiškumas gali būti aiškinamas tik
atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos biudžetinės
sistemos vieningumą.
6. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) įtvirtinta nuostata, kad Seimo
patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas apima ir
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybes,
atitinka konstitucinę valstybės tarnybos sampratą ir savivaldybių
savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos bei
įstatymų apibrėžtą kompetenciją konstitucinį principą, taigi ir
Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad
savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą
kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, Konstitucijos 121
straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad savivaldybės sudaro ir
tvirtina savo biudžetą, Konstitucijos 127 straipsnio 1 dalį,
kurioje nustatyta, kad Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro
savarankiškas Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, taip pat
savarankiški vietos savivaldybių biudžetai.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog
Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) įtvirtinta nuostata, kad Seimo
patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas apima ir
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybes,
neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, 121
straipsnio 1 daliai, 127 straipsnio 1 daliai.
8. Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2002
m. balandžio 23 d. redakcija) tiriamoje nuostatoje nėra teisinio
reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojai būtų
diskriminuojami arba jiems būtų teikiamos privilegijos, nei
Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais,
nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog
Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m.
balandžio 23 d. redakcija) įtvirtinta nuostata, kad Seimo
patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių sąrašas apima ir
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybes,
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
10. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 5 d. nutartimi prašo ištirti, ar Seimo 2002 m.
birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121
straipsnio 1 daliai ir 127 straipsnio 1 daliai.
11. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui
kilo abejonių tik dėl to, ar Seimo 2002 m. birželio 27 d.
nutarimas Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio (asmeninio)
pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos
ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento
institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų,
Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų
pareigybių sąrašo patvirtinimo" Konstitucijos 29 straipsniui, 120
straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui
neprieštarauja tik tuo aspektu, kad Seimo patvirtintas valstybės
tarnautojų pareigybių sąrašas apima ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų pareigybes, nes, pareiškėjo nuomone, bet
kurio savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybių
sąrašo tvirtinimas yra pačių savivaldybių tarybų kompetencija.
12. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
nuostata, jog Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų pareigybių
sąrašas apima ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
pareigybes, yra įtvirtinta ir Valstybės tarnybos įstatymo 8
straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).
Konstatuota ir tai, kad minėta nuostata atitinka konstitucinę
valstybės tarnybos sampratą ir savivaldybių savarankiškumo ir
veiklos laisvės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą
kompetenciją konstitucinius principus, kad šioje nuostatoje nėra
teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojai būtų
diskriminuojami arba jiems būtų teikiamos privilegijos, nei
Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais,
nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais, ir kad ji
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2
daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas netirs, ar Seimo 2002
m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121
straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui.
13. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 5 d. nutartimi prašo ištirti, ar Seimo 2002 m.
gruodžio 10 d. nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl
Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 120
straipsnio 2 daliai, 121 straipsnio 1 daliai ir 127 straipsnio 1
daliai.
14. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjui
kilo abejonių tik dėl to, ar Seimo 2002 m. gruodžio 10 d.
nutarimas Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio
(asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo
kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos
Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų
institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų,
prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų
suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo" pakeitimo"
Konstitucijos 29 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, 121
straipsnio 1 daliai ir 127 straipsniui neprieštarauja tik tuo
aspektu, kad juo Seimas pakeitė tam tikras savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų pareigybių (pavyzdžiui,
savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo) ir
maksimalias kategorijas - jos buvo sumažintos.
15. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių
argumentų, kodėl, jo manymu, Seimas negalėjo pakeisti atitinkamų
savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų pareigybių
kategorijų ir jas sumažinti.
16. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2
dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria teismas kreipiasi į
Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės aktas
neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės
dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai
teisiniai argumentai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas
pareiškėjui grąžintinas, jeigu prašymas arba jo priedai
neatitinka inter alia šio įstatymo 67 straipsnyje nustatytų
reikalavimų. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į
Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę
trūkumai.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad
bylos dalis dėl Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. IX-1244
"Dėl Seimo nutarimo "Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui
atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir
Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės
teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių
institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo
patvirtinimo" pakeitimo" atitikties Konstitucijai nutrauktina ir
prašymas šia apimtimi grąžintinas pareiškėjui.
IX
Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7
straipsnio 1 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui ir 52
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 7 d. nutartimi prašo ištirti, ar Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą pagal
pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo
užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams.
2. Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymą.
Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
"Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą
apskaičiuojama ir mokama pagal pensijos mokėjimo mėnesį
galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas,
kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas ar karys. Į šį
užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas, taip pat priedai už
laipsnį, stažą ir kategoriją, kai šie priedai mokami įstatymų
nustatyta tvarka."
3. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme
nustatytas teisinis reguliavimas ne kartą buvo keičiamas; ne
kartą buvo keičiamas ir minėto įstatymo pavadinimas.
Antai Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
pavadinimas buvo pakeistas Seimui 2000 m. gegužės 2 d. priėmus
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir
pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu minėtas pavadinimas buvo
papildytas ir išdėstytas taip: "Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymas".
Šio įstatymo pavadinimas dar kartą buvo pakeistas Seimui
2000 m. liepos 13 d. priėmus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo
įstatymą, kurio 1 straipsniu šio įstatymo pavadinimas buvo
papildytas ir išdėstytas taip: "Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymas".
Kartu pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, nustatytas
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7
straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija), iki
pareiškėjui kreipiantis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti
šios dalies atitiktį Konstitucijai nebuvo keičiamas.
4. Konstitucinis Teismas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė
nutarimą "Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16
straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija)
31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai", kuriuo
inter alia pripažino, kad Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės
2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja
Konstitucijai.
5. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2002 m.
balandžio 23 d. nutarimu Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės
2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalys buvo pripažintos
neprieštaraujančiomis Konstitucijai, į tai, kad Seimo 2000 m.
liepos 13 d. priimto Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16
straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsniu
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(2000 m. gegužės 2 d. redakcija) pavadinimas buvo pakeistas - jis
buvo pavadintas Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, taip pat į tai,
kad šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 13 d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iki pareiškėjui
kreipiantis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šios dalies
atitiktį Konstitucijai nebuvo keičiamas, konstatuotina, kad
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7
straipsnio 1 ir 2 dalių (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio
Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu.
6. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3
punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu
atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą
Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitikimas
Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir
tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti bylą prašymo pagrindai
buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo
posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
7. Konstitucinis Teismas bylos dalį dėl Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalies atitikties
Konstitucijai nutraukia.
X
Dėl Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto atitikties Konstitucijos 23 straipsnio
1 ir 2 dalims, 29 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui, taip pat dėl šių nuostatų 9 punkto
penktosios pastraipos atitikties ir Konstitucijos 94 straipsnio 7
punktui bei Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. liepos
13 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai (1994 m. gruodžio 13 d.
redakcija) ir 12 straipsnio 2 daliai (2000 m. liepos 13 d.
redakcija).
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2003 m. gegužės 7 d. nutartimi prašo ištirti, ar Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 9 punkto nuostatos, reglamentuojančios
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą
pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių
darbo užmokestį už tas pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš
tarnybos, ir nenumatančios draudimo mažinti asmeniui darbo
užmokestį už tą mėnesį, kurį apskaičiuojama ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir
teisinės valstybės principams, Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams ir ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr.
83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos nuostatos,
leidžiančios tik Krašto apsaugos ministerijai, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas, jų darbo užmokestį apskaičiuoti
vadovaujantis Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo, savo turiniu neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29
straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
7 straipsnio 1 daliai ir 12 straipsnio 2 daliai.
2. Pareiškėjo prašymo pateikimo Konstituciniam Teismui metu
jo nurodytos Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. liepos
13 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalis ir 12 straipsnio 2 dalis
buvo išdėstytos 1994 m. gruodžio 13 d. redakcija.
3. Vyriausybė 2004 m. lapkričio 22 d. priėmė nutarimą Nr.
1465 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d.
nutarimo Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
pakeitimo", kuriuo Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu
Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" (2000
m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto antrąją, trečiąją,
ketvirtąją ir penktąją pastraipas pripažino netekusiomis galios.
4. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkte (1995 m. sausio 20 d. redakcija) buvo
nustatyta:
"Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžiai ir šių
pensijų apskaičiavimo tvarka nurodyti įstatymo 7, 9, 10 ir 16
straipsniuose.
Pensijų dydžiai yra apskaičiuojami pagal pensijos mokėjimo
mėnesį galiojantį pareigūnų ir karių darbo užmokestį už tas
pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos.
Į šį užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas (pagrindinė
mėnesinė alga), taip pat priedas už laipsnį, stažą ir kategoriją,
kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka.
Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką
pensijai skirti, mokama po 1 procentą darbo užmokesčio.
Krašto apsaugos ministerijai leidžiama, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas pagal įstatymo 7 straipsnio pirmąją
dalį, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo."
5. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20 d. redakcija)
pirmojoje pastraipoje nurodytas įstatymas - tai Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymas.
Minėtoje pastraipoje yra nustatyta, kokiuose Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
straipsniuose yra nurodyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
dydžiai ir šių pensijų apskaičiavimo tvarka.
Pažymėtina, jog vien tai, kad minėtų nuostatų 9 punkto
pirmojoje pastraipoje (1995 m. sausio 20 d. redakcija) daroma
nuoroda į Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo straipsnius, neduoda pagrindo
teigti, kad ši pastraipa prieštarauja pareiškėjo nurodytiems
Konstitucijos straipsniams.
6. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20 d. redakcija)
antrojoje ir trečiojoje pastraipose buvo nustatyta:
"Pensijų dydžiai yra apskaičiuojami pagal pensijos mokėjimo
mėnesį galiojantį pareigūnų ir karių darbo užmokestį už tas
pareigas, kurias jie turėjo išeidami iš tarnybos.
Į šį užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas (pagrindinė
mėnesinė alga), taip pat priedas už laipsnį, stažą ir kategoriją,
kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka."
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7
straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
"Pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą
apskaičiuojama ir mokama pagal pensijos mokėjimo mėnesį
galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas,
kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas ar karys. Į šį
užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas, taip pat priedai už
laipsnį, stažą ir kategoriją, kai šie priedai mokami įstatymų
nustatyta tvarka".
Palyginus Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83
"Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" (2000
m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20
d. redakcija) antrojoje ir trečiojoje pastraipose nustatytą
teisinį reguliavimą su teisiniu reguliavimu, nustatytu Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 1
dalyje, matyti, kad jie buvo iš esmės tapatūs.
7. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20 d. redakcija)
ketvirtojoje pastraipoje (1995 m. sausio 20 d. redakcija) buvo
nustatyta:
"Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką
pensijai skirti, mokama po 1 procentą darbo užmokesčio."
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7
straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:
"Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką
pensijai skirti, mokama po 1% šio straipsnio pirmojoje dalyje
nurodyto darbo užmokesčio."
Palyginus Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83
"Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" (2000
m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20
d. redakcija) ketvirtojoje pastraipoje nustatytą teisinį
reguliavimą su teisiniu reguliavimu, nustatytu Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 2 dalyje, matyti,
kad jie buvo iš esmės tapatūs.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7
straipsnio 1 ir 2 dalių (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio
Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu - šios dalys
neprieštarauja Konstitucijai.
9. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės
1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995
m. sausio 20 d. redakcija) antroji, trečioji ir ketvirtoji
pastraipos neprieštaravo Konstitucijai, taigi ir Konstitucijos
23, 29 ir 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
10. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20 d. redakcija)
penktojoje pastraipoje (1995 m. sausio 20 d. redakcija) buvo
nustatyta:
"Krašto apsaugos ministerijai leidžiama, skiriant pareigūnų
ir karių valstybines pensijas pagal įstatymo 7 straipsnio pirmąją
dalį, jų darbo užmokestį apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimais, kuriuose nustatytas karių
darbo užmokestis iki įstatymo, reglamentuojančio karių darbo
užmokestį, įsigaliojimo."
11. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Vyriausybės 1995 m. sausio
20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio
reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995
m. sausio 20 d. redakcija) penktoji pastraipa - sudedamoji šio
punkto dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2
dalims, 29, 52 straipsniams, 94 straipsnio 7 punktui,
konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 1
daliai (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) ir 12 straipsnio 2
daliai (2000 m. liepos 13 d. redakcija).
12. Iš ginčijamos penktosios pastraipos turinio matyti, kad
joje nurodoma, kokiais teisės aktais Krašto apsaugos ministerijai
leidžiama vadovautis apskaičiuojant pareigūnų ir karių darbo
užmokestį jiems skiriant valstybines pensijas.
Vadinasi, pareiškėjo ginčijamoje penktojoje pastraipoje
(1995 m. sausio 20 d. redakcija) reguliuojami ne darbo užmokesčio
santykiai, o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
santykiai ir yra daroma nuoroda į atitinkamus teisės aktus.
Be to, pažymėtina, kad nėra jokių prielaidų teigti, jog
minimas draudimas mažinti pareigūnų ir karių darbo užmokestį
turėjo būti nustatytas būtent pareiškėjo ginčijamoje Vyriausybės
1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto
penktojoje pastraipoje.
13. Jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas tam tikras
teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi konstitucinius
įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai
tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis reguliavimas nėra
nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų dalyse), gali būti
pažeidžiami Konstitucijos principai ir/arba normos. Tais
atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad pareiškėjo nurodytame
įstatyme ar kitame ginčijamame teisės akte (jo dalyje) nėra
nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, bet tas teisinis
reguliavimas pagal Konstituciją (o jeigu yra ginčijamas Seimo,
Vyriausybės, Respublikos Prezidento poįstatyminis teisės aktas
(jo dalis) - ir pagal įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent
tame ginčijamame teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas
konstatuoja, kad byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko
(Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas, 2003 m.
gegužės 6 d., 2003 m. gegužės 13 d., 2004 m. balandžio 16 d.
sprendimai).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad
byloje dėl šio prašymo nėra tyrimo dalyko. Toks prašymas yra
nežinybingas Konstituciniam Teismui.
14. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1
dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako
nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai,
jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam
Teismui.
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo
nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje,
priimamas sprendimas nutraukti bylą.
15. Konstitucinis Teismas bylos dalį dėl Vyriausybės 1995 m.
sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos
laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus
gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento
ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto
penktosios pastraipos atitikties Konstitucijai ir Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
(2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai (1994 m.
gruodžio 13 d. redakcija) ir 12 straipsnio 2 daliai (2000 m.
liepos 13 d. redakcija) nutraukia.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
1, 53, 54, 55, 56, 67, 69, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 8
straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)
įtvirtinta nuostata, kad Seimo patvirtintas valstybės tarnautojų
pareigybių sąrašas apima ir savivaldybių institucijų valstybės
tarnautojų pareigybes, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17
straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata
"Valstybės tarnautojui neleidžiama: <...> 4) dirbti samdomu
darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose
juridiniuose asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse,
viešosiose įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio Įstatymo
nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų
lygių rinkimų, referendumo komisijose bei už darbą pagal sutartis
su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir
pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų
kvalifikacijos tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų
švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija
nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis
Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko
potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu
ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų
projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius,
kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai <...>"
prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1
daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17
straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) nuostata "Valstybės
tarnautojui neleidžiama: <...> 4) dirbti samdomu darbuotoju,
patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuosiuose juridiniuose
asmenyse, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose
įstaigose, taip pat gauti kitą negu šio Įstatymo nustatytą darbo
užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų,
referendumo komisijose bei už darbą pagal sutartis su rinkimų
arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą
aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos
tobulinimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už
teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta
valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis Seimo nutarimu
ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu,
Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro
Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų projektus,
taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra
intelektinės nuosavybės teisių objektai <...>" prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26
straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
5. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29
straipsnio 4 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostata
"Tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų gali būti skiriama
už: 1) dalyvavimą su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje
<...>" neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
6. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 12 dalies (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nuostata
"Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas,
išrinktas savivaldybės tarybos nariu ir pagal šią dalį tapęs tos
pačios savivaldybės administracijos karjeros valstybės tarnautoju
ar viešojo administravimo įstaigos vadovu <...> turi pareiškimu
kreiptis į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl atsistatydinimo iš
savivaldybės tarybos narių. Asmuo, per šį terminą Savivaldybių
tarybų rinkimų įstatymo 86 straipsnio nustatyta tvarka nepateikęs
pareiškimo, praranda valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės
tarnybos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą" neprieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
7. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 62
straipsnio 12 dalies (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) nuostata
"Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, šioje
dalyje nurodytu būdu tapę savivaldybės administracijos karjeros
valstybės tarnautojais ar viešojo administravimo įstaigos
vadovais ir išrinkti tos pačios savivaldybės tarybos nariais,
turi apsispręsti dėl tolesnės tarnybos. Apsisprendę tęsti
valstybės tarnybą asmenys turi pareiškimu kreiptis į Vyriausiąją
rinkimų komisiją dėl atsistatydinimo iš savivaldybės tarybos
narių. Asmenys, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86
straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka nepateikę pareiškimo,
praranda valstybės tarnautojo statusą pagal Valstybės tarnybos
įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktą" neprieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
8. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies
(2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata "Jeigu valstybės ar
savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal
patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių
kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis
viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui
patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis
skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų
darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės
tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę
algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d." prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29
straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
9. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalis
(2002 m. liepos 4 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
10. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29
straipsnio 7 dalies (2001 m. rugsėjo 25 d. redakcija) nuostata
"Savivaldybės administratorius <...> 7) Valstybės tarnybos
įstatymo nustatyta tvarka <...> atleidžia valstybės viešojo
administravimo ir paslaugų tarnautojus ir viešąsias paslaugas
teikiančių įstaigų vadovus <...>" neprieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d.
nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" (2000
m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20
d. redakcija) pirmoji pastraipa neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d.
nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" (2000
m. liepos 18 d. redakcija) patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 9 punkto (1995 m. sausio 20
d. redakcija) antroji, trečioji ir ketvirtoji pastraipos
neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d.
nutarimas Nr. 686 "Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės
tarnautojams 2002 metų II pusmetį" ir šiuo Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo
užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės prieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims,
29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d.
nutarimo Nr. 53 "Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio
skaičiavimo taisyklių" 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės
tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims,
29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
15. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 1
dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
16. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002
m. gruodžio 10 d. nutarimo Nr. IX-1244 "Dėl Seimo nutarimo "Dėl
Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų
institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos
Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų
administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų
valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo"
pakeitimo" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir
prašymą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui - Vilniaus apygardos
administraciniam teismui.
17. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir
tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus
metus gauti, nustatymo" (2000 m. liepos 18 d. redakcija)
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 9 punkto penktosios pastraipos atitikties
Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo (2000 m. liepos 13 d. redakcija) 7 straipsnio 1
daliai (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) ir 12 straipsnio 2
daliai (2000 m. liepos 13 d. redakcija).
Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra
galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas