English
Byla Nr. 24/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO RINKIMŲ ĮSTATYMO
11 STRAIPSNIO (2004 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJA) IR 2 STRAIPSNIO
2 DALIES (2004 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2004 m. gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo nariams Vytautui Zabielai ir Henrikui
Žukauskui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo
atstovams Seimo nariui Juliui Sabatauskui, Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui
ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam
specialistui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. gegužės
18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 24/04 pagal pareiškėjo - Lietuvos
Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu
ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam
teisinės valstybės principui ir ar šio įstatymo 2 straipsnis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje
įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4
straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai,
29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2
daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui,
109 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2
straipsnio papildymo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 75-2568). Šio
įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo 2 straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija)
buvo papildytas nauja 2 dalimi ir buvo nustatyta, kad
Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas
apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar
panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš
užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo
mažiau kaip 5 metai. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo
įstatymo 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymas buvo papildytas 11 straipsniu, kuris išdėstytas taip:
"11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės
valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais,
priima šį įstatymą."
2. Pareiškėjas - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu
ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam
teisinės valstybės principui ir ar šio įstatymo 2 straipsnis
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės
valstybės principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3
straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims,
6 straipsnio 1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1
daliai, 34 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1
daliai, 79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas
(Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis); įvairiuose Konstitucijos
straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs suderintos ir
sudaro vientisą visumą.
Pareiškėjo teigimu, iš Konstitucijos 1, 2, 3, 4
straipsnių, 33 straipsnio 1 dalies ir kitų Konstitucijos
nuostatų išplaukia, kad tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t.
y. valstybinė bendruomenė - pilietinė Tauta, turi teisę kurti
Lietuvos valstybę, tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi
būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės
konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių
institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių
pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami savo
teises ir laisves, įskaitant rinkimų teisę, piliečiai dalyvauja
vykdant Tautos suverenitetą. Demokratinių valstybės institutų
sudarymas ir funkcionavimas yra galimas tik užtikrinus piliečių
rinkimų teisę.
Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies
normos "teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos
Konstitucija ir rinkimų įstatymai" paskirtis - nustatyti
Lietuvos Respublikos piliečio ir Lietuvos valstybės teisinių
santykių pagrindus, teisinio reguliavimo ribas, kurių būtina
paisyti reglamentuojant piliečių pasyviąją rinkimų teisę.
Pasak pareiškėjo, Konstitucijos 56 straipsnyje, 78
straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas
baigtinis reikalavimų asmeniui, pretenduojančiam tapti
Respublikos Prezidentu, sąrašas; "susiaurinti" šį sąrašą
įstatymu, "ignoruojant" Konstituciją, neleidžiama.
Pareiškėjas teigia, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra
įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 7 straipsnyje -
pamatinis konstitucinis principas "negalioja joks įstatymas ar
kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai", nusakantis
Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Konstitucija
taip pat įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas
ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą. Įstatymai negali
prieštarauti Konstitucijai; įstatymų leidėjas, įgyvendindamas
savo įgaliojimus leisti įstatymus, turi paisyti konstitucinio
imperatyvo "valdžios galias riboja Konstitucija" (Konstitucijos
5 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymų leidėjas - Seimas,
atstovaudamas Tautai (Konstitucijos 55 straipsnis), yra
savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija. Pasak
pareiškėjo, Seimo prerogatyva priimti, pakeisti ar pripažinti
netekusiu galios įstatymą yra neginčytina, tačiau tai darydamas
Seimas privalo laikytis Konstitucijos. Įstatymų leidėjas turi
diskreciją sukonkretinti ir detalizuoti Konstitucijos
nuostatas, taip pat teisiškai reguliuoti santykius, kurie
Konstitucijoje expressis verbis nėra reguliuojami, bet tai
darydamas jis turi neperžengti Konstitucijos principų ir normų.
Konstitucijos II skirsnyje, taip pat jos preambulėje, III, IV
ir XIII skirsniuose yra apibrėžtos teisės ir laisvės, kurios
turi būti garantuojamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir
kitiems asmenims, esantiems Lietuvos Respublikos
jurisdikcijoje. Šios teisės yra konstitucinės vertybės, jos
negali būti paneigiamos arba pažeidžiamos iškeliant virš jų ar
joms priešpriešinant kitas konstitucines vertybes; tarp šių
vertybių turi būti pusiausvyra. Visų šių vertybių pagrindas yra
Konstitucija, kuri, pati būdama vertybė, yra valstybėje
priimamų įstatymų ir kitų teisės aktų "etalonas". Tai išplaukia
iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, nuo
kurio yra neatsiejamas konstitucinis teisinės valstybės
principas - universalus principas, kuriuo grindžiama visa
Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos
Konstitucija ir kurio turinys atsiskleidžia įvairiose
Konstitucijos nuostatose. Minėtas konstitucinis principas, be
kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos
žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią
įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti
remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi
aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės
aktai turi atitikti Konstituciją.
2. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio
papildymo įstatyme nustačius, kad Respublikos Prezidentu negali
būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario
mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo
nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai, kai tokio
apribojimo nėra Konstitucijoje, ir šį apribojimą pateisinus
Konstitucijos preambulėje įtvirtintu atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu,
buvo įtvirtinti piliečių pasyviosios rinkimų teisės apribojimai
ir šitaip buvo pažeisti minėti Konstitucijoje įtvirtinti
principai ir normos, buvo paneigta Konstitucija kaip vertybė.
3. Pareiškėjo teigimu, pagal konstitucinę apkaltos
doktriną asmeniui yra taikoma tik pašalinimo iš užimamų pareigų
sankcija. Už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio
priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi
atitikti siekiamus visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens
varžyti labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tarp
siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės
pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti
teisinga pusiausvyra (proporcija). Nustatant atsakomybę, taip
pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra
tarp asmens ir visuomenės interesų, kad būtų išvengta
nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Asmens teisės gali būti
apribotos tik tiek, kiek būtina viešiesiems interesams ginti.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nustatydamas papildomą
sankciją už apkaltą Seimas prisiėmė teisingumo vykdymo
funkciją, o teisingumą Lietuvos Respublikoje gali vykdyti tik
teismas.
Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo
įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta papildoma sankcija
asmeniui, kuriam buvo taikyta apkalta, nes šiame straipsnyje
nustatytu teisiniu reguliavimu apribota tokio asmens pasyvioji
rinkimų teisė. Todėl, pareiškėjo nuomone, šie apribojimai
prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir
proporcingumo principams.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens atstovų J. Sabatausko, M. Girdausko ir G.
Ivoškos rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, pareiškėjas
nepateikė motyvų dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo
įstatymo 1 straipsnio prieštaravimo Konstitucijai; pagal
Konstitucijos 106 straipsnio 6 dalį ir Konstitucinio Teismo
įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 3 dalį tai yra
pagrindas atsisakyti nagrinėti prašymą, o vėlesnėje proceso
stadijoje - nutraukti bylą ta apimtimi, kuria prašoma ištirti
minėto įstatymo 1 straipsnio atitiktį Konstitucijai. Kita
vertus, minėto įstatymo 1 straipsnyje tik įtvirtintas šio
įstatymo 2 straipsnio priėmimo tikslas, todėl, J. Sabatausko,
M. Girdausko ir G. Ivoškos nuomone, 1 straipsnis savaime
neprieštarauja Konstitucijai.
2. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 78
straipsnyje išvardytų apribojimų asmeniui, kuris gali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, sąrašas nėra baigtinis.
Konstitucijos 34 straipsnyje nustatyta, kad teisę būti
išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų
įstatymai; pagal Konstitucijos 78 straipsnį Respublikos
Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne
mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu
jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt
metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu; tas pats
asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip
du kartus iš eilės; pagal Konstitucijos 56 straipsnį Seimo
nariu, taigi ir Respublikos Prezidentu, gali būti renkamas
Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar
pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne
jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje; Respublikos
Prezidentu negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti bausmės
pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmuo, teismo
pripažintas neveiksniu. Be to, suinteresuoto asmens atstovai
pažymėjo, jog Konstitucijos 141 straipsnyje nustatyta, kad
"asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą,
taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos
ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai,
kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali
būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais" ir kad "jie
negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje
valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir
politinių organizacijų veikloje", o Konstitucijos 113
straipsnyje - kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar
skiriamų pareigų, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių
organizacijų veikloje. J. Sabatausko, M. Girdausko ir G.
Ivoškos nuomone, draudimas dalyvauti politinių partijų ir
politinių organizacijų veikloje yra konstitucinio teisinės
valstybės principo, pagal kurį valstybės pareigūnai privalo
vadovautis viešaisiais, bet ne privačiais interesais, vengti
viešųjų ir privačių interesų konflikto, sudedamoji dalis ir
atspindi Konstitucijoje įtvirtintą draudimą dalyvauti
Respublikos Prezidento ar Seimo rinkimų kampanijoje -
politinėje veikloje (pagal Konstitucijos 83 straipsnio 2 dalį
asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo
veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki
naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios).
Teisėjui ar Konstitucijos 141 straipsnyje numatytam valstybės
pareigūnui dalyvaujant Respublikos Prezidento rinkimų
kampanijoje galėtų kilti konfliktas tarp asmens pareigos
naudoti savo įgaliojimus nešališkai ir jo privataus intereso
būti išrinktam, todėl, remiantis konstituciniu teisinės
valstybės principu, ir šie asmenys negali dalyvauti Respublikos
Prezidento rinkimų kampanijoje, taigi negali būti renkami
Respublikos Prezidentu. J. Sabatausko, M. Girdausko ir G.
Ivoškos teigimu, galutinį apribojimų asmeniui, kuris gali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, sąrašą lemia teisinės
valstybės principo turinys.
3. Demokratinių valstybių konstitucijose apkalta
traktuojama kaip ypatingas procesas, kai yra sprendžiamas
pareigūno konstitucinės atsakomybės klausimas. Konstitucijoje
įtvirtinta galimybė apkaltos proceso tvarka pašalinti
Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų yra Respublikos
Prezidento veiklos viešos demokratinės kontrolės forma, jo
konstitucinės atsakomybės Tautai būdas, viena iš demokratinės
pilietinės visuomenės savisaugos nuo Respublikos Prezidento
piktnaudžiavimo jam nustatytais įgaliojimais priemonių. Pasak
J. Sabatausko, M. Girdausko ir G. Ivoškos, asmuo, šiurkščiai
pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ar padaręs
nusikaltimą, pagal Konstitucijos 74 straipsnį iš užimamų
pareigų pašalinamas ne paprasta posėdyje dalyvaujančių, bet
kvalifikuota - 3/5 visų Seimo narių - Tautos atstovų balsų
dauguma. Atsižvelgdami į tai, kad Konstitucijos preambulėje yra
įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
ir teisinės valstybės siekis, suinteresuoto asmens atstovai
mano, kad asmens, pašalinto iš užimamų pareigų apkaltos proceso
tvarka, dalyvavimas rinkimuose ir tapimas Respublikos
Prezidentu nepraėjus protingam laikui paneigtų Konstitucijos
nuostatų dėl konstitucinės atsakomybės taikymo apkaltos proceso
tvarka prasmę.
4. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog
konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų
reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią
įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir
paklusdamos teisei; teisinė valstybė - tai valstybė, grindžiama
pagarba teisei. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas
(Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalis). Todėl, J. Sabatausko, M.
Girdausko ir G. Ivoškos nuomone, Respublikos Prezidentu gali
būti tik toks asmuo, kuris apskritai gali būti teisinės
valstybės vadovu; asmuo, prisiekęs laikytis Konstitucijos,
teisės, tačiau šią priesaiką sulaužęs, šiurkščiai pažeidęs
Konstituciją ir dėl to 3/5 visų Seimo narių - Tautos atstovų
balsų dauguma pašalintas iš užimamų pareigų, negali būti
teisinės valstybės vadovu, bent jau nepraėjus protingam laikui.
Priešingu atveju būtų toleruojama didelė nepagarba teisei ir
šitaip būtų paneigta pati teisinės valstybės esmė: teisinėje
valstybėje neįmanoma tokia situacija, kai asmuo, oficialiai
prisiekęs būti ištikimas Lietuvos Respublikai (Konstitucijos
59, 74, 82, 112, 104 straipsniai), gerbti Lietuvos Respublikos
Konstituciją, teisę, jos nepažeisti, šiurkščiai pažeidžia teisę
(šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, sulaužo priesaiką, padaro
nusikaltimą) ir dėl to yra pašalinamas iš užimamų pareigų, turi
teisę iškart, nepraėjus protingam laikui, vėl prisiekti
laikytis teisės ir užimti valstybės vadovo pareigas. Pasak
suinteresuoto asmens atstovų, Respublikos Prezidento
išskirtinis teisinis statusas suponuoja ir išskirtinius,
ypatingus reikalavimus kandidatams į Respublikos Prezidentus.
5. Konstitucijos 86 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta,
kad Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo
pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar
administracinėn atsakomybėn. Pasak J. Sabatausko, M. Girdausko
ir G. Ivoškos, toks asmuo administracinėn ar baudžiamojon
atsakomybėn gali būti patrauktas tik tuo atveju, jeigu jis yra
pašalintas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka. Asmens
pašalinimo iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka paskirtis
- ir sudaryti galimybę, kad asmuo, ėjęs Respublikos Prezidento
pareigas ir padaręs nusikaltimą ar administracinį teisės
pažeidimą, įstatymų nustatyta tvarka būtų patrauktas kiton
teisinėn atsakomybėn, o tam būtinas protingas laikas.
Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 89
straipsnyje ir kituose Konstitucijos straipsniuose numatyto
laiko (nuo asmens pašalinimo iš Respublikos Prezidento pareigų
iki išrinkto naujo Respublikos Prezidento priesaikos davimo)
nepakanka minėtam asmeniui patraukti baudžiamojon ar
administracinėn atsakomybėn. Todėl Konstitucijos nuostatų
negalima aiškinti taip, esą jos suteikia teisę asmeniui,
pašalintam iš Respublikos Prezidento pareigų apkaltos proceso
tvarka, dalyvauti Konstitucijos 89 straipsnyje numatytuose
rinkimuose, nes taip būtų paneigtas konstitucinis asmenų
lygybės principas, būtų sudarytos prielaidos asmeniui bet
kokiomis priemonėmis siekti būti išrinktam Respublikos
Prezidentu ir taip įgyti Respublikos Prezidento asmens
imunitetą.
6. J. Sabatauskas, M. Girdauskas ir G. Ivoška pažymėjo,
kad pagal Konstitucijos 89 straipsnį asmens, ėjusio Respublikos
Prezidento pareigas, negalėjimas toliau eiti Respublikos
Prezidento pareigų dėl to, kad jis buvo pašalintas iš šių
pareigų apkaltos proceso tvarka, yra vienas privalomų
Respublikos Prezidento rinkimų paskyrimo pagrindų. Rinkimų
paskyrimo minėtu pagrindu paskirtis - ne reviduoti Seimo
sprendimą, o išrinkti Respublikos Prezidentu tokį asmenį, kuris
nėra sulaužęs Respublikos Prezidento priesaikos ir šiurkščiai
pažeidęs Konstitucijos. Seimo sprendimas pašalinti asmenį iš
užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka yra konstitucinės
atsakomybės taikymo forma, o konstitucinės atsakomybės turinį
sudaro asmens, pašalinto iš užimamų pareigų apkaltos proceso
tvarka, teisės tam tikrą laiką eiti pareigas apribojimas;
konstitucinės atsakomybės taikymo tikslas yra ne paties Seimo
sprendimo pašalinti asmenį iš užimamų pareigų apkaltos tvarka
priėmimas, o minėtų apribojimų taikymas tam tikrą laiką. Todėl
Konstitucijos 89 straipsnyje numatytų rinkimų negalima laikyti
procedūra, kai gali būti sprendžiamas asmens, ėjusio
Respublikos Prezidento pareigas ir pašalinto iš užimamų pareigų
apkaltos proceso tvarka, atleidimo nuo konstitucinės
atsakomybės klausimas, nes šitaip būtų paneigiamas
konstitucinės atsakomybės turinio prioritetas konstitucinės
atsakomybės taikymo formos atžvilgiu.
7. Apibrėžiant atsakomybę už teisės pažeidimus turi būti
laikomasi proporcingumo principo. J. Sabatausko, M. Girdausko
ir G. Ivoškos manymu, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo
įstatymo 2 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas
proporcingumo principą atitinka, nes jame numatytas draudimas
asmeniui, pašalintam iš Respublikos Prezidento pareigų apkaltos
proceso tvarka, būti renkamam Respublikos Prezidentu galioja ne
neribotą laiką, bet penkerius metus. Jeigu asmuo, pašalintas iš
užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka, Respublikos Prezidentu
būtų renkamas nepraėjus protingam laikui, būtų paneigtas
Konstitucijos nuostatų dėl konstitucinės atsakomybės taikymo
turinys ir pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių
pusiausvyra.
8. Pareiškėjo argumentą, kad Seimas, priimdamas
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu
ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnį, prisiėmė
teisingumo vykdymo funkciją ir pritaikė asmeniui papildomą
sankciją, J. Sabatauskas, M. Girdauskas ir G. Ivoška įvertino
kaip nepagrįstą, nes, pasak jų, Seimas ne vykdė teisingumą, bet
įgyvendino įstatymų leidybos funkciją - sukonkretino
Konstitucijos nuostatas.
9. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu
ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijai.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V.
Zabiela ir H. Žukauskas iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme
išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens
atstovai J. Sabatauskas, M. Girdauskas ir G. Ivoška iš esmės
pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus
argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 2004 m. gegužės 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2
straipsnio papildymo įstatymą. Jame nustatyta:
"1 straipsnis. Įstatymo papildymas 11 straipsniu
Papildyti Įstatymą 11 straipsniu:
"11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės
valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais,
priima šį įstatymą."
2 straipsnis. 2 straipsnio papildymas 2 dalimi
1. Papildyti 2 straipsnį nauja 2 dalimi:
"Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį
Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar
panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš
užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo
mažiau kaip 5 metai."
2. Buvusią 2 straipsnio 2 dalį laikyti 3 dalimi."
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2
straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, taip pat ar šio įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1
daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio
1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34
straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79
straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.
3. Nors pareiškėjo prašymas yra pavadintas "Dėl Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu
ir 2 straipsnio papildymo įstatymo atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6,
7, 29, 33, 34, 56, 67, 78, 79 ir 109 straipsniams", prašymo
rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad, kaip minėta, Konstitucinio
Teismo prašoma ištirti, ar minėto įstatymo 1 straipsnis
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės
valstybės principui, o šio įstatymo 2 straipsnis -
Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1
daliai, 4 straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio
1 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34
straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79
straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.
Taigi pareiškėjas neginčija Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2
straipsnio papildymo įstatymo (jo atskirų straipsnių)
atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 3
daliai, 6 straipsnio 2 daliai, 7 straipsniui, 29 straipsnio 2
daliai, 33 straipsnio 2 ir 3 dalims, 34 straipsnio 1 ir 3
dalims, 56 straipsniui, 78 straipsnio 2 ir 3 dalims, 109
straipsnio 2, 3 ir 4 dalims - šie Konstitucijos straipsniai (jų
dalys) nėra nurodyti pareiškėjo prašymo rezoliucinėje dalyje.
4. Pareiškėjas prašo ištirti Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2
straipsnio papildymo įstatymo viso 2 straipsnio atitiktį
Konstitucijai, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam
nekyla abejonių dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja šio
straipsnio 2 dalies nuostata "buvusią 2 straipsnio 2 dalį
laikyti 3 dalimi".
5. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2
straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos Respublikos
Prezidento rinkimų įstatymas buvo papildytas 11 straipsniu, į
tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo
papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2
straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo 2 straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo
papildytas nauja 2 dalimi, taip pat į tai, kad pareiškėjui
nekyla abejonių dėl to, ar Konstitucijai neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo papildymo 11
straipsniu ir 2 straipsnio papildymo įstatymo 2 straipsnio 2
dalis, kuria buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo 2 straipsnio dalių eiliškumas, konstatuotina,
jog pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnis
(2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalis (2004
m. gegužės 4 d. redakcija).
II
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m.
spalio 25 d. referendumu - visos Tautos balsavimu.
Referendumas, kuriame buvo priimta Konstitucija, buvo
organizuotas laikantis Lietuvos valstybės demokratinės teisinės
tradicijos (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d.
nutarimas). Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė
bendruomenė - pilietinė Tauta.
Konstitucija - tai aukščiausios teisinės galios aktas.
Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis - visų Lietuvos
Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas
jų dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal
Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms
paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos
sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir laisvės, idant
visuomenėje būtų santarvė. Konstitucija, kaip aukščiausios
teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama
universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis - suvereniteto
priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių
pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės
viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų
priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei,
pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.
Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių,
viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio,
vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės
gyvenimo santykių pagrindai. Priėmusi Konstituciją pilietinė
Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės, bendro
gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą
visos visuomenės gėrį. Tauta Konstituciją keičia tiesiogiai
arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal
pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles. Konstitucija yra
aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai -
visa teisės sistema kuriama Konstitucijos pagrindu.
2. Teisingumas, atvira, darni pilietinė visuomenė, teisinė
valstybė būtų neįmanomi, jeigu visa valstybės valdžia būtų
sutelkta kurioje nors vienoje valstybės valdžios institucijoje.
Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės valdžią
įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo tvarka, kad
tarp valstybės valdžios institucijų būtų pusiausvyra, kad vienų
valstybės valdžios institucijų galios būtų atsvara kitų
valstybės valdžios institucijų galioms, kad visos valstybės
valdžią įgyvendinančios institucijos veiktų darniai, vykdytų
savo konstitucinę priedermę tarnauti žmonėms, kad ginčus dėl
valstybės valdžios institucijoms pagal Konstituciją
priklausančių galių spręstų Konstitucinis Teismas, kad visos
valstybės valdžią vykdančios institucijos - Seimas, Respublikos
Prezidentas, Vyriausybė, Teismas, taip pat kitos valstybės
institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be
išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami
savo pareigas besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise,
Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
3. Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo
vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos
valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir
nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo
pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir
laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių -
valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai -
valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės
pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės
institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi
Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei
nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas
piliečių - valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra
reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos
kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę
pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie
pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius
interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais
diskredituoja valstybės valdžią. Viena iš šios viešos
demokratinės kontrolės formų yra konstitucinis apkaltos
institutas: už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos
sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, tam
tikri aukščiausi valstybės valdžios pareigūnai - Respublikos
Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai,
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio
teismo pirmininkas ir teisėjai - apkaltos proceso tvarka gali
būti pašalinti iš užimamų pareigų, apkaltos proceso tvarka taip
pat gali būti panaikintas Seimo nario mandatas. Konstitucijoje
įtvirtintas apkaltos - ypatingos parlamentinės procedūros
institutas, konstitucinės sankcijos - pašalinimo iš užimamų
pareigų - taikymas Respublikos Prezidentui, Seimo nariams,
Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo
Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui
ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės - pilietinės
Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų
aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių
Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti
tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo
besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos
valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės
valdžią.
4. Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam
tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau
taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame
expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos,
elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės
realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos,
negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų
visumos. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis). Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios
teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja
suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų,
vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės
aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima
vertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją,
kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos - konstitucinės
normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose
Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra
iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti
expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti,
nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi
ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose
normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio
teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip
svarbiausių valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos
vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės
sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių
principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra
priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai
principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai
principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos
nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių
prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar
paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri
nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per
konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos
raidė, bet ir jos dvasia - tos vertybės ir siekiai, kuriuos
Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos
nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam
tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai
įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą. Tad
priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių
principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos
dvasios ir Konstitucijos raidės: Konstitucijos raidės negalima
aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos
dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį
reguliavimą matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos,
kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto,
paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio
reguliavimo visuma, visos jos nuostatos - ir Konstitucijos
tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir
Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš
konstitucinio teisinio reguliavimo visumos ir Konstitucijos,
kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir
ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto,
prasmės.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos
Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro
vieningą, darnią sistemą, kad tarp Konstitucijoje įtvirtintų
vertybių yra pusiausvyra, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos
negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas
kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip
būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė,
pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio
Teismo 1998 m. rugsėjo 24 d., 2002 m. spalio 23 d., 2002 m.
lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003
m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. balandžio 15
d. nutarimai).
5. Būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas,
dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos - ir konstitucinės
normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir
nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad
konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos
dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo
visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės
bendruomenės - pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio
ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto,
prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima
aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos
dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien
taikant lingvistinį (verbalinį) metodą. Aiškinant Konstituciją
privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį,
bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo
ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip -
visapusiškai - aiškinant Konstituciją galima sudaryti
prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir
aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad
nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta
Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos
vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą
Konstituciją.
III
1. Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Pagal Konstitucijos 77 straipsnį Respublikos Prezidentas
yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei ir
daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.
Aiškindamas Konstitucijos 77 straipsnį, Konstitucinis
Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo: "Valstybės
vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik
vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka
Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip
valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus,
besiskiriantis nuo visų kitų piliečių teisinio statuso."
Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento, kaip valstybės
vadovo, teisinis statusas yra išskirtinis, jis skiriasi ir nuo
visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso. Respublikos
Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį
konstitucinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos
nuostatos, įtvirtinančios: Respublikos Prezidento asmens
neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui būti Seimo
nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus
Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už
kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto Respublikos Prezidentu,
pareigą sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir
politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento
rinkimų kampanijos pradžios; reikalavimus kandidatams į
Respublikos Prezidentus bei Respublikos Prezidento rinkimų
pagrindus ir tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką;
Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir
kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).
Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui,
Konstitucijoje yra nustatyti reikšmingi įgaliojimai. Dalis
Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinių
įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės
valdžią įgyvendinančias institucijas ir/arba daryti poveikį jų
veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui.
Antai Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę Seime (Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalis).
Jis pasirašo ir oficialiai paskelbia priimtus įstatymus dėl
Konstitucijos keitimo (Konstitucijos 149 straipsnio 1 dalis),
Seimo priimtus įstatymus (Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalis),
taip pat referendumu priimtus įstatymus (Konstitucijos 71
straipsnio 3 dalis). Respublikos Prezidentas turi teisę
motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti Seimo priimtą
įstatymą (Konstitucijos 71 straipsnio 1 dalis) ir teikti jam
pataisas ir papildymus (Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalis).
Pagal Konstitucijos 84 straipsnį Respublikos Prezidentas
sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką (1 punktas); pasirašo
Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui
ratifikuoti (2 punktas); Seimo pritarimu skiria Ministrą
Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos
sudėtį (4 punktas); Seimo pritarimu atleidžia Ministrą
Pirmininką (5 punktas); Ministro Pirmininko teikimu skiria ir
atleidžia ministrus (9 punktas); teikia Seimui Aukščiausiojo
Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo
Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo
Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų
- Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms
pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus
ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais
atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu
skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą
(11 punktas); teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų
kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus,
iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko
kandidatūrą (12 punktas); teikia Seimui valstybės
kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą;
gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais (13 punktas);
Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo
tarnybos vadovą (14 punktas); suteikia aukščiausius karinius
laipsnius (15 punktas); ginkluoto užpuolimo, gresiančio
valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima
sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties
įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos
sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui (16 punktas);
įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją
padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo
posėdžiui (17 punktas). Konstitucijos 112 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad Respublikos Prezidentas skiria apylinkių,
apygardų ir specializuotų teismų teisėjus, keičia jų darbo
vietas. Pagal Konstitucijos 140 straipsnio 2 dalį Respublikos
Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Respublikos Prezidentas vadovauja Valstybės gynimo tarybai
(Konstitucijos 140 straipsnio 1 dalis).
Konstitucijoje Respublikos Prezidentui - valstybės vadovui
yra nustatyti ir kiti reikšmingi įgaliojimai: esant
Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms
Respublikos Prezidentas gali skelbti pirmalaikius Seimo
rinkimus (Konstitucijos 58 straipsnio 2 dalis), Respublikos
Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę
(Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas), skiria valstybinius
apdovanojimus (Konstitucijos 84 straipsnio 22 punktas), teikia
malonę nuteistiesiems (Konstitucijos 84 straipsnio 23 punktas)
ir kt.
Minėta, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas
daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Įvairūs
Respublikos Prezidento įgaliojimai yra nustatyti ne tik
Konstitucijoje, bet ir Seimo išleistuose įstatymuose.
Iš nurodytų Konstitucijos nuostatų matyti, kad Respublikos
Prezidentas - valstybės vadovas turi ir tokius konstitucinius
įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę
įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms -
Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat
Vyriausybei - vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos
Prezidentas - valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus
konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. Nuo to,
kaip Respublikos Prezidentas - valstybės vadovas įgyvendina jam
Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų
valstybės valdžios institucijų funkcionavimas.
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentui, kaip valstybės
vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti
taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią
vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai -
valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento
- valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybė būtų
tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su
tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų
deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų
užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio
valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai
atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Deramas šios
Respublikos Prezidento - valstybės vadovo konstitucinės
pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia
Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos
institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių
subjektų pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga.
Taigi vertinant Respublikos Prezidento - valstybės vadovo
konstitucinį teisinį statusą pabrėžtina, kad šis statusas - tai
ne vien Respublikos Prezidentui Konstitucijoje expressis verbis
nustatytų įgaliojimų suma. Respublikos Prezidentas, kaip Tautos
tiesiogiai renkamas valstybės vadovas, simbolizuoja Lietuvos
valstybę, jos visuomenės vertybes ir personifikuoja Lietuvos
Respubliką tarptautiniuose santykiuose.
Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai ir
Konstitucijoje jam nustatytos garantijos, Respublikos
Prezidento, kaip valstybės vadovo, konstitucinis teisinis
statusas suponuoja ir jo ypatingą atsakomybę valstybinei
bendruomenei - pilietinei Tautai.
2. Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis
pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs
Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau
kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo
nariu. Pagal Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu
gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris
nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir
rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena
Lietuvoje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Seimo nariais
negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal
teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti
neveiksniais. Pagal Konstitucijos 79 straipsnio 1 dalį
kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos
Respublikos pilietis, atitinkantis 78 straipsnio 1 dalies
sąlygas ir surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų
parašų.
3. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Respublikos Prezidentas, pradėdamas eiti savo pareigas,
prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir
Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems
lygiai teisingas. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikoje
atsispindi pačios svarbiausios, universalios konstitucinės
vertybės, kurias Tauta sieja su Respublikos Prezidento -
valstybės vadovo pareigybe; šios konstitucinės vertybės yra
neatsiejamos viena nuo kitos, šių vertybių turinys yra labai
talpus, apimantis daug kitų, ne mažiau reikšmingų,
konstitucinių įpareigojimų. Konstitucijos 77 straipsnio 2
dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam
pavesta Konstitucijos ir įstatymų, atsižvelgiant į
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos Respublikos
Prezidento priesaikos turinį, reiškia, kad Respublikos
Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir
įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas
turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais, kad Respublikos Prezidentas negali veikti turėdamas
tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir
įstatymais, su Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, su
viešaisiais interesais, kad Respublikos Prezidentas negali
asmeninių ar grupinių interesų iškelti aukščiau visuomenės ir
valstybės interesų, negali veikti taip, kad būtų diskredituota
valstybės valdžia.
Pažymėtina, kad išrinktas Respublikos Prezidentas - Tautos
tiesiogiai renkamas valstybės vadovas yra vienintelis
Konstitucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam
subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, - išrinktas
Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai.
Pabrėžtina, kad Respublikos Prezidento priesaika nėra vien
formalus ar simbolinis aktas, ji nėra vien iškilmingas
priesaikos žodžių ištarimas ir priesaikos akto pasirašymas.
Kadangi Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir
priesaikos turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, Respublikos
Prezidento duota priesaika turi konstitucinę teisinę reikšmę ir
sukelia konstitucinius teisinius padarinius: tol, kol
Respublikos Prezidentas neprisiekė, jis negali pradėti eiti
savo pareigų; atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su
išlyga arba priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas
pasirašyti Respublikos Prezidento priesaikos tekstą pagal
Konstituciją reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali
pradėti eiti savo pareigų; jeigu asmuo, išrinktas Respublikos
Prezidentu, neprisiekė, turi būti skelbiami nauji Respublikos
Prezidento rinkimai.
Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra konstituciškai
teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad Respublikos Prezidentas -
valstybės vadovas, duodamas priesaiką Tautai, viešai ir
iškilmingai įsipareigoja veikti tik taip, kaip jį įpareigoja ši
priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos
nesulaužyti; Respublikos Prezidentui davus priesaiką, jam
atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja Tautai duota
priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis šios priesaikos
nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos
sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriems esant Respublikos
Prezidentas apkaltos proceso tvarka gali būti pašalintas iš
užimamų pareigų.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Respublikos
Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra ir šiurkštus
Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas
kartu yra ir priesaikos sulaužymas (Konstitucinio Teismo 2003
m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).
4. Minėta, kad apkalta - ypatinga parlamentinė procedūra,
kai iš užimamų pareigų yra pašalinami Konstitucijos 74
straipsnyje nurodyti aukščiausi valstybės pareigūnai: pagal
Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarka iš užimamų
pareigų gali būti pašalintas Respublikos Prezidentas,
Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo
Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas
ir teisėjai, taip pat apkaltos proceso tvarka gali būti
panaikintas Seimo nario mandatas. Pabrėžtina, kad apkalta
galima tik esant Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems
pagrindams: šiurkščiam Konstitucijos pažeidimui, priesaikos
sulaužymui arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.
Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 15 d. nutarime
konstatavo, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese
turi dvi valstybės valdžios institucijos - Seimas ir
Konstitucinis Teismas. Kiekvienai iš šių valstybės valdžios
institucijų Konstitucijoje yra nustatyti jos funkcijas apkaltos
procese atitinkantys įgaliojimai: apkaltos byla gali būti
pradėta tik Seimo narių siūlymu (iniciatyva); išvadą, ar
asmens, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai
prieštarauja Konstitucijai, teikia Konstitucinis Teismas; jeigu
Konstitucinis Teismas padaro išvadą, kad asmuo, kuriam pradėta
apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Seimas ne
mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali tokį
asmenį pašalinti iš užimamų pareigų, gali panaikinti jo Seimo
nario mandatą.
Įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje
nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai
pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus
Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, -
spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal
Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio
Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi
ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės
institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas
tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti
negali. Pagal Konstituciją tokia išvada negali būti pakeista ar
panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu
būdu.
Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta, kad suverenitetas
priklauso Tautai. Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad
aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo
demokratiškai išrinktus atstovus. Pagal Konstitucijos 55
straipsnio 1 dalį Seimo nariai yra Tautos atstovai. Taigi pagal
Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta
vykdo aukščiausią suverenią galią. Pabrėžtina, kad pagal
Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios
suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir
aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo
demokratiškai išrinktus atstovus - Seimo narius. Taigi pagal
Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir
jos atstovybės - Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus,
kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje.
Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti, ar
apkaltos proceso tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, ar
panaikinti jo Seimo nario mandatą esant Konstitucijos 74
straipsnyje numatytiems pagrindams, - tokie klausimai negali
būti sprendžiami referendumu ar rinkimais, jų negali spręsti
kuri nors kita valstybės institucija, kuris nors valstybės
pareigūnas ar kitas subjektas.
Seimas, kaip Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo
aukščiausią suverenią galią, veikia pagal Konstitucijoje jam
Tautos nustatytus įgaliojimus. Vadinasi, Seimo, kaip Tautos
atstovybės, sprendimas apkaltos proceso tvarka pašalinti tam
tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą valstybės pareigūną
iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo nario mandatą kartu yra
Tautos suverenių galių vykdymas per jos demokratiškai išrinktus
atstovus. Kadangi pagal Konstituciją tik Seimas gali spręsti,
ar pašalinti tam tikrą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą
valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, ar panaikinti jo Seimo
nario mandatą, toks Seimo sprendimas negali būti pakeistas ar
panaikintas referendumu, rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu.
Vadinasi, jeigu Seimas, laikydamasis Konstitucijos, apkaltos
proceso tvarka pašalino Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytą
valstybės pareigūną iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo
nario mandatą, toks Seimo sprendimas yra galutinis.
5. Respublikos Prezidentas - vienas iš Konstitucijos 74
straipsnyje nurodytų valstybės pareigūnų, kuriuos Seimas
apkaltos proceso tvarka gali pašalinti iš užimamų pareigų.
Respublikos Prezidento apkalta Seime nėra Respublikos
Prezidento - vienos iš valstybės valdžią vykdančių institucijų
teisinis ginčas su Seimu - kita valstybės valdžią vykdančia
institucija. Respublikos Prezidento apkalta - tai asmens,
užimančio Respublikos Prezidento pareigas, konstitucinės
atsakomybės Tautai būdas: Tauta per savo atstovybę - Seimą
sprendžia, ar asmenį, užimantį Respublikos Prezidento pareigas,
kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką,
padarė nusikaltimą, pašalinti iš užimamų pareigų.
Šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu
yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento
institucija, kartu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės
valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta, kai asmuo, šiurkščiai
pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš
Respublikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje
numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio,
apsaugos būdų.
Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją asmuo, kuriam Seimas,
remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kad Respublikos
Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką,
pritaikė konstitucinę sankciją - pašalino jį iš užimamų
pareigų, konstitucinės atsakomybės negali išvengti nei naujais
Respublikos Prezidento rinkimais, nei referendumu, nei kuriuo
nors kitu būdu. Pabrėžtina ir tai, kad nei referendumas, nei
nauji Respublikos Prezidento rinkimai negali būti ir pagal
Konstituciją nėra piliečių pasitikėjimo ar nepasitikėjimo
Seimu, apkaltos proceso tvarka pašalinusiu Respublikos
Prezidentą iš užimamų pareigų, pareiškimo būdas.
6. Pagal Konstituciją tik Seimas turi įgaliojimus spręsti,
ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą,
nusikaltimo padarymą apkaltos proceso tvarka pašalinti
Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Vertinant
Konstitucinio Teismo ir Seimo konstitucinių įgaliojimų santykį
apkaltos procese pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo išvada,
kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba
neprieštarauja) Konstitucijai, susaisto Seimą tuo atžvilgiu,
kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar
Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta, - teisinį
faktą, kad Respublikos Prezidento veiksmai prieštarauja (arba
neprieštarauja) Konstitucijai, nustato tik Konstitucinis
Teismas (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada). Nors
Seimo nariai, spręsdami, ar Respublikos Prezidentą pašalinti iš
užimamų pareigų už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos
sulaužymą, balsuoja laisvai, tai nereiškia, kad Seimo nariai,
spręsdami, ar už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos
sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalinti Respublikos
Prezidentą iš užimamų pareigų, nėra saistomi savo duotos Seimo
nario priesaikos, kuri įpareigoja Seimo narį savo veikloje
vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine ir
nebūti varžomam jokių mandatų. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo
nario laisvas mandatas negali būti suprantamas tik kaip
leidimas veikti vien savo nuožiūra, veikti vadovaujantis vien
savo sąžine ir ignoruoti Konstituciją. Konstitucija suponuoja
tokią Seimo nario nuožiūros ir tokią Seimo nario sąžinės
sampratą, kurioje tarp Seimo nario nuožiūros bei Seimo nario
sąžinės ir Konstitucijos reikalavimų, Konstitucijos saugomų ir
ginamų vertybių neturi būti atotrūkio: pagal Konstituciją Seimo
nario nuožiūra ir jo sąžinė turi būti orientuotos į
Konstituciją, į Tautos ir Lietuvos valstybės interesus. Todėl
Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso tvarka pašalinti
Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų už šiurkštų
Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, tenka ypač
didelė atsakomybė: demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo,
šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų
išvengti konstitucinės atsakomybės - pašalinimo iš užimamų
pareigų.
Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors
laikui Respublikos Prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio
Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o
jis pats - sulaužęs priesaiką, ir kuris už priesaikos
sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą Seimo buvo
pašalintas iš užimamų pareigų, galėtų būti laikomas
nesulaužiusiu priesaikos, nepažeidusiu šiurkščiai
Konstitucijos. Respublikos Prezidentas, kurio veiksmus
Konstitucinis Teismas pripažino šiurkščiai pažeidžiančiais
Konstituciją ir kurį Seimas - Tautos atstovybė apkaltos proceso
tvarka pašalino iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją visada
išlieka sulaužiusiu Tautai duotą priesaiką, šiurkščiai
pažeidusiu Konstituciją ir už tai pašalintu iš Respublikos
Prezidento pareigų.
Minėta, kad Konstitucijoje įtvirtinta tokia valstybės
valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir jų formavimo
tvarka, kai visos valstybės valdžią įgyvendinančios
institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos, turi būti
sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta
Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas
besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir
Lietuvos valstybės interesais. Minėta ir tai, kad išrinktas
Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją gali pradėti eiti
savo pareigas tik po to, kai prisiekia Tautai būti ištikimas
Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo
pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.
Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė
Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir
šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos
proceso tvarka Seimo - Tautos atstovybės buvo pašalintas iš
užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti
Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė
dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir
dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento
pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja
priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos
priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika
Tautai nebus fiktyvi.
7. Minėta, kad apkalta yra viena iš valstybės pareigūnų
viešos demokratinės kontrolės formų, valstybinės bendruomenės -
pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo
minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių
Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti
tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo
besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos
valstybės interesais. Minėta ir tai, kad Respublikos
Prezidentas, kurio veiksmus Konstitucinis Teismas pripažino
šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją ir kuris apkaltos proceso
tvarka Seimo - Tautos atstovybės buvo pašalintas iš Respublikos
Prezidento pareigų, visada išlieka sulaužiusiu Tautai duotą
priesaiką, šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir už tai
pašalintu iš Respublikos Prezidento pareigų.
Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito
Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio
priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš
užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis.
Apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik
vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet
daug platesnė - užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai
pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti
tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia
yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.
Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos
(konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai
pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš
užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam
asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas
pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda
Konstitucijoje numatytą priesaiką. Nurodytas draudimas užimti
tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali
pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą
priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją,
sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra
"bausmė", skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą,
bet konstitucinės sankcijos - pašalinimo iš užimamų pareigų
sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės -
pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės
atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas -
užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją,
sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų
pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra
susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.
Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas,
kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš
Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą,
šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas
Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų
aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį
konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą,
priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su
konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų
Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje
numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir
paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo
kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią
įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės
institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be
išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami
savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise,
Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos
nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu
teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.
8. Vienas iš Konstitucijos 74 straipsnyje nustatytų
pagrindų, kuriems esant tam tikras Konstitucijos 74 straipsnyje
nurodytas valstybės pareigūnas gali būti pašalintas iš užimamų
pareigų, gali būti panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra
"paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas". Atskleidžiant tai,
kokie konstituciniai teisiniai padariniai asmeniui kyla dėl to,
kad jis apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų
pareigų, buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas už
nusikaltimo padarymą, būtina atsižvelgti ir į Konstitucijos 56
straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad Seimo nariu negali
būti renkamas asmuo, kuris nebaigė atlikti teismo nuosprendžiu
paskirtos bausmės. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad
jeigu asmuo buvo teismo nuteistas už nusikaltimo padarymą ir
atliko jam teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, jis gali būti
renkamas Seimo nariu.
Šiame kontekste paminėtina, kad baudžiamajame įstatyme
numatyti nusikaltimai gali būti ne tik sunkūs, bet ir nesunkūs,
jie gali būti padaryti ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo,
jie gali būti labiau arba mažiau pavojingi, jie gali sukelti
labai sunkius padarinius ir tokius padarinius, kurie nėra
sunkūs, jie gali būti savanaudiški arba nesavanaudiški, susiję
su einamomis pareigomis (tarnyba) arba su jomis nesusiję ir t.
t. Nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu
pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką, kad asmuo savo
veikloje nesivadovavo Konstitucija, Tautos ir Lietuvos
valstybės interesais ir pan. Kai kurie nusikaltimai gali būti
ir tokio pobūdžio, kad jie tiesiogiai nėra susiję su
Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, su šiurkščiu
Konstitucijos pažeidimu. Todėl pačioje Konstitucijoje (56
straipsnio 2 dalis) yra expressis verbis nustatyta išimtis
padarinių, kurie atsiranda dėl to, kad asmuo apkaltos proceso
tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo
Seimo nario mandatas už nusikaltimo padarymą, atžvilgiu. Iš
Konstitucijos 74 straipsnio ir 56 straipsnio 2 dalies nuostatų
kyla tai, kad nusikaltimas, kuriuo kartu nėra šiurkščiai
pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nesukelia tokių
pačių konstitucinių teisinių padarinių, kaip nusikaltimas,
kuriuo kartu yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta
priesaika. Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią
asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti
renkamas Seimo nariu, numatydama išimtį padarinių, kylančių
pritaikius Konstitucijos 74 straipsnyje numatytą sankciją už
šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą,
atžvilgiu, reiškia, kad Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta,
kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos
proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento
pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista
Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, - Konstitucija,
darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį
rinkti Seimo nariu.
Minėta, kad demokratinėje teisinėje valstybėje asmuo,
šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, neturėtų
išvengti konstitucinės atsakomybės - pašalinimo iš užimamų
pareigų. Todėl Seimui, sprendžiančiam, ar apkaltos proceso
tvarka pašalinti asmenį iš užimamų pareigų, panaikinti jo Seimo
nario mandatą už nusikaltimo padarymą, pagal Konstituciją tenka
atsakomybė išsiaiškinti, ar nusikaltimo padarymu kartu nebuvo
šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Atsižvelgiant į tai, kad viena iš Konstitucijos 78
straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kai asmuo gali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, yra "jeigu jis gali būti
renkamas Seimo nariu", konstatuotina, kad Konstitucijoje nėra
nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas (yra
nustatytas leidimas būti renkamam) asmuo, kurį Seimas apkaltos
proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, buvo panaikintas jo
Seimo nario mandatas už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo
šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika,
padarymą.
9. Pagal Konstitucijos 141 straipsnį Seimo nariais ir
savivaldybių tarybų nariais negali būti asmenys, atliekantys
tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į
atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos
karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir
saugumo tarnybų apmokami pareigūnai; jie negali užimti renkamų
ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje,
dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje.
Seimo nariu negali būti Respublikos Prezidentas (Konstitucijos
83 straipsnio 1 dalis). Pagal Konstitucijos 113 straipsnio 1
dalį teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų
pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose
įstaigose ar įmonėse; jis taip pat negali gauti jokio kito
atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už
pedagoginę ar kūrybinę veiklą; pagal šio straipsnio 2 dalį
teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių
organizacijų veikloje; taigi pagal Konstituciją teisėjas negali
būti Seimo nariu.
Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime
konstatavo, kad šie Konstitucijos reikalavimai reiškia ne tai,
kad nurodyti asmenys neturi teisės siekti būti išrinktais
savivaldybių tarybų nariais (t. y. kad jie neturi pasyviosios
rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius), bet tai,
kad jeigu susidaro tokia teisinė situacija, kai kuris nors iš
minėtų asmenų yra išrenkamas savivaldybės tarybos nariu, jis
iki naujai išrinktai savivaldybės tarybai susirenkant į pirmąjį
posėdį privalo apsispręsti, ar eiti savo ankstesnes pareigas,
ar būti savivaldybės tarybos nariu.
Pagal Konstituciją valstybės valdymas ir vietos savivalda
yra dvi skirtingos viešosios valdžios sistemos (Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Savivaldybės nevykdo
valstybės valdymo; valstybės valdymas vykdomas per valstybės
valdžios institucijas, kitas Konstitucijoje ir įstatymuose
nurodytas valstybės institucijas, tuo tarpu per savivaldybių
tarybas yra įgyvendinama savivaldos teisė.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
Konstitucijoje įtvirtintas darnios, teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstitucinis laisvų
ir demokratinių rinkimų principas suponuoja tai, kad neturi
būti sudaroma jokių prielaidų teisėjams arba asmenims,
atliekantiems tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip
pat neišėjusiems į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos
ir vidaus tarnybos karininkams, puskarininkiams ir liktiniams,
kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokamiems pareigūnams savo
įgaliojimais pasinaudoti siekiant tapti Seimo nariu, taigi
kilti konfliktui tarp tokio asmens tarnybinių pareigų ir jo
privataus intereso būti išrinktam Seimo nariu. Atsižvelgiant į
tai teisėjų ir Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytų asmenų
galimybė siekti būti išrinktiems Seimo nariais vertintina
kitaip, negu jų galimybė būti išrinktiems savivaldybių tarybų
nariais, - pagal Konstituciją tol, kol eina atitinkamas
pareigas, šie asmenys neturi teisės būti renkami Seimo nariais.
Minėta, kad pagal Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalį
Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos
pilietis, kuris inter alia gali būti renkamas Seimo nariu.
Kadangi pagal Konstituciją teisėjai ir Konstitucijos 141
straipsnyje nurodyti asmenys tol, kol eina atitinkamas
pareigas, neturi teisės būti renkami Seimo nariais, jie negali
būti renkami ir Respublikos Prezidentu.
Pagal Konstitucijos 104 straipsnio 3 dalį Konstitucinio
Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos
apribojimai, nustatyti teisėjams. Taigi konstitucinis
apribojimas būti renkamiems Seimo nariu ir Respublikos
Prezidentu taikomas ir Konstitucinio Teismo teisėjams.
10. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Teisę
būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir
rinkimų įstatymai."
Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatą aiškinant
vien pažodžiui, taikant vien lingvistinį teisės aiškinimo
metodą, būtų galima teigti, esą rinkimų įstatymais, taigi ir
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymu, asmeniui,
kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, galima
nustatyti ir tokius reikalavimus (sąlygas), kurių nenumato pati
Konstitucija.
Minėta, kad Konstitucija yra vientisas aktas, kad visos
jos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro darnią
sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima
aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos
negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios
nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų
iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimai
asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra
nustatyti Konstitucijoje. Vadinasi, Konstitucijos 34 straipsnio
2 dalies nuostata "teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų
įstatymai" reiškia tai, kad įstatymų leidėjas pagal
Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti
tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai
pagrįsti. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme
negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais
būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti
reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas
Respublikos Prezidentu. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies
nuostata "teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai"
reiškia ir tai, kad rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti
reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka,
reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos
Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan. Kitoks Konstitucijos
34 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai
beprasmį patį konstitucinį teisinį reguliavimą, kuriuo
nustatyti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, nes, jeigu įstatymais būtų
nustatytas kitoks, su konstituciniu konkuruojantis, teisinis
reguliavimas, konstitucinės normos ir principai, nustatantys
minėtus reikalavimus (sąlygas) ir turintys aukščiausią teisinę
galią, būtų paneigti. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos
viršenybės principu, su Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, su
Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią negalioja joks
įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
11. Pagal Konstituciją prisiekti turi ne tik Respublikos
Prezidentas - valstybės vadovas, bet ir Seimo nariai,
Vyriausybės nariai, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų
teisėjai, valstybės kontrolierius.
Konstitucijos 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po
to, kai jis Seime prisiekia būti ištikimas Lietuvos
Respublikai; Seimo nario priesaikos tekstas yra nustatytas
Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" (kuris yra Konstitucijos
sudedamoji dalis) 5 straipsnyje. Konstitucijos 59 straipsnio 3
dalyje įtvirtinta, kad Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka
neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario
mandato ir kad dėl to Seimas priima nutarimą. Konstitucijos 93
straipsnyje nustatyta, kad, pradėdami eiti savo pareigas,
Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti
ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir
įstatymų ir kad priesaikos tekstą nustato Vyriausybės
įstatymas. Konstitucijos 104 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta,
kad Konstitucinio Teismo teisėjai prieš pradėdami eiti savo
pareigas prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir
Konstitucijai. Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalyje nustatyta,
kad asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka
prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti
teisingumą tik pagal įstatymą. Konstitucijos 133 straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad valstybės kontrolierius, pradėdamas eiti
pareigas, prisiekia ir kad priesaiką nustato įstatymas.
Taigi pagal Konstituciją Seimo nariai, Vyriausybės nariai,
Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, valstybės
kontrolierius prieš pradėdami eiti savo pareigas turi
prisiekti. Kol nurodyti asmenys neprisiekia, jie negali pradėti
eiti savo pareigų.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją nurodytų
valstybės pareigūnų teisinis statusas yra skirtingas,
Konstitucijoje nustatytų šių asmenų priesaikų tekstai taip pat
yra nevienodi, tačiau visų nurodytų valstybės pareigūnų
priesaikų tekstuose įvairiais aspektais atsispindi tos pačios
konstitucinės vertybės; kita vertus, priesaikų tekstuose yra
pabrėžiamos būtent tos vertybės, kurias Tauta sieja su
atitinkamomis pareigomis, su asmenų, užimančių šias pareigas,
veikla.
Pažymėtina, kad ir Seimo nariai, ir Vyriausybės nariai, ir
teisėjai - visi jie pagal Konstituciją turi prisiekti būti
ištikimi Lietuvos Respublikai (nors, kaip minėta, dėl skirtingo
Konstitucijoje nurodytų valstybės pareigūnų teisinio statuso jų
priesaikų tekstai yra nevienodi). Taip pat pažymėtina, kad nors
valstybės kontrolieriaus priesaikos tekstas Konstitucijoje nėra
nustatytas (pagal Konstitucijos 133 straipsnio 3 dalį valstybės
kontrolieriaus priesaiką nustato įstatymas), valstybės
kontrolieriaus konstitucinis statusas suponuoja reikalavimą
valstybės kontrolieriui prisiekti būti ištikimam Lietuvos
Respublikai; reikalavimas prisiekti būti ištikimam Lietuvos
Respublikai yra įtvirtintas valstybės kontrolieriaus
priesaikoje, kurios tekstas nustatytas Lietuvos Respublikos
valstybės kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje.
Ištikimybė Lietuvos valstybei yra neatsiejama nuo
ištikimybės ir Konstitucijai; sulaužius priesaiką būti
ištikimam Lietuvos Respublikai, kartu yra šiurkščiai
pažeidžiama ir Konstitucija.
Pažymėtina, kad Seimo narių, Vyriausybės narių,
Konstitucinio Teismo teisėjų, kitų teismų teisėjų, valstybės
kontrolieriaus priesaika, kaip ir Respublikos Prezidento
priesaika, nėra vien formalus ar simbolinis aktas.
Atsižvelgiant į tai, kad nurodytų valstybės pareigūnų
priesaikos institutas, priesaikos turinys yra įtvirtinti
Konstitucijoje, šių asmenų duota priesaika turi konstitucinę
teisinę reikšmę ir sukelia konstitucinius teisinius padarinius:
kol asmuo nėra prisiekęs, jis negali pradėti eiti savo pareigų;
atsisakymas prisiekti, priesaikos davimas su išlyga arba
priesaikos teksto pakeitimas, atsisakymas pasirašyti priesaikos
tekstą pagal Konstituciją reiškia, kad asmuo negali pradėti
eiti savo pareigų: jeigu neprisiekia asmuo, išrinktas Seimo
nariu, Seimas turi priimti nutarimą dėl Seimo nario mandato
netekimo (Konstitucijos 59 straipsnio 3 dalis); jeigu
neprisiekia asmuo, paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju,
Aukščiausiojo Teismo teisėju, Apeliacinio teismo teisėju, kito
teismo teisėju, į šias pareigas turi būti skiriamas kitas
asmuo; jeigu neprisiekia asmuo, paskirtas Vyriausybės nariu, į
šias pareigas turi būti skiriamas kitas asmuo; jeigu
neprisiekia asmuo, paskirtas valstybės kontrolieriumi,
valstybės kontrolieriumi turi būti skiriamas kitas asmuo.
Nurodytų valstybės pareigūnų priesaikos aktas yra
konstituciškai teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad duodami
priesaiką nurodyti asmenys viešai ir iškilmingai įsipareigoja
veikti taip, kaip įpareigoja duota priesaika; nuo priesaikos
davimo jiems atsiranda konstitucinė pareiga veikti tik taip,
kaip įpareigoja duota priesaika, ir jokiomis aplinkybėmis jos
nesulaužyti. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį priesaikos
sulaužymas yra vienas iš pagrindų, kuriam esant apkaltos
proceso tvarka ne tik Respublikos Prezidentas, bet ir
Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjas, Aukščiausiojo
Teismo pirmininkas ir teisėjas, Apeliacinio teismo pirmininkas
ir teisėjas gali būti pašalinti iš užimamų pareigų, gali būti
panaikintas Seimo nario mandatas.
Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia valstybės
valdžią įgyvendinančių institucijų sąranga ir tokia jų
formavimo tvarka, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios
institucijos - Seimas, Vyriausybė, Respublikos Prezidentas,
Teismas, kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš
tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai
Konstitucijai ir kurie eidami savo pareigas besąlygiškai
vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir
tai, kad apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės
sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens,
šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką,
pašalinimas iš užimamų pareigų ir iš to išplaukiantis draudimas
tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas
pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda
Konstitucijoje numatytą priesaiką. Konstitucijoje yra
įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai asmuo, kurio Seimo
nario mandatas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos
sulaužymą buvo panaikintas apkaltos proceso tvarka, taip pat
asmuo, kuris už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos
sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento,
Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo
Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir
teisėjo pareigų, pagal Konstituciją niekada negali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, negali užimti
Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo,
Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriausybės
nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti
tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia
pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos
priesaikos davimu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas
padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį
apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos
sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės
atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos
priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su
iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu
reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios
institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų
sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta
Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas,
besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir
Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų
aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės
valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.
12. Taigi pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu gali
būti renkamas asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis
pagal kilmę; ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvena
Lietuvoje; iki rinkimų dienos yra sukakęs 40 metų; nesusijęs
priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Pagal
Konstituciją Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo,
kuris du kartus iš eilės (dvi kadencijas iš eilės) buvo
Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentu negali būti renkamas ir asmuo, nebaigęs atlikti
bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmuo, teismo
pripažintas neveiksniu. Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentu niekada negali būti renkamas ir toks asmuo, kuris už
priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ar
nusikaltimą, kuriuo kartu buvo šiurkščiai pažeista
Konstitucija, sulaužyta priesaika, apkaltos proceso tvarka buvo
pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo
nario mandatas. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentu
negali būti renkamas bet kurio teismo teisėjas, taip pat asmuo,
einantis Konstitucijos 141 straipsnyje nurodytas pareigas.
Pagal Konstituciją asmuo, atitinkantis nurodytus
konstitucinius reikalavimus (nesant Konstitucijoje nustatytų
kliūčių), kad galėtų būti įregistruotas kandidatu į Respublikos
Prezidentus, dar turi surinkti ne mažiau kaip 20 tūkstančių
rinkėjų parašų.
Pabrėžtina, jog Konstitucija nenumato kokių nors kitų
reikalavimų (sąlygų), kuriuos turi atitikti asmuo, kad galėtų
būti renkamas Respublikos Prezidentu. Pagal Konstituciją
įstatymais ir kitais teisės aktais negalima nustatyti tokių
kitų reikalavimų (sąlygų), kuriais būtų iškreipti ar paneigti
Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos), kuriuos turi
atitikti asmuo, kad galėtų būti renkamas Respublikos
Prezidentu.
IV
Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4
straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai,
29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 2
daliai, 67 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai, 79 straipsniui,
109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
1. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nustatyta:
"Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas
apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar
panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš
užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo
mažiau kaip 5 metai".
2. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) yra
įtvirtintos šios nuostatos:
1) nustatytas draudimas asmeniui būti renkamam Respublikos
Prezidentu, jeigu tokį asmenį Seimas apkaltos proceso tvarka
yra pašalinęs iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jo Seimo nario
mandatą;
2) nustatytas minėto draudimo laikas: asmuo, kurį Seimas
apkaltos proceso tvarka yra pašalinęs iš užimamų pareigų, yra
panaikinęs jo Seimo nario mandatą, Respublikos Prezidentu
negali būti renkamas, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų
pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso
tvarka praėjo mažiau kaip 5 metai; kitaip tariant, yra
nustatytas leidimas tokį asmenį rinkti Respublikos Prezidentu,
jeigu praėjo 5 metai nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo
Seimo nario mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka;
3) nustatyta, kad minėtas draudimas visiems Konstitucijos
74 straipsnyje nurodytiems asmenims, kuriuos Seimas yra
pašalinęs iš užimamų pareigų, yra panaikinęs jų Seimo nario
mandatą, yra taikomas esant bet kuriam Konstitucijos 74
straipsnyje nustatytam pagrindui: už šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą, priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas
nusikaltimas.
3. Abejonę dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo
manymu, reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas
Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijos 56
straipsnyje, 78 straipsnio 1 dalyje ir 79 straipsnio 1 dalyje,
kad, pasak jo, jokie kiti apribojimai įgyvendinti pasyviąją
rinkimų teisę Konstitucijoje nėra numatyti, kad Konstitucijoje,
pareiškėjo nuomone, yra įtvirtintas baigtinis reikalavimų,
kuriuos turi atitikti asmuo, kuris gali būti renkamas
Respublikos Prezidentu, sąrašas ir kad kokie nors kitokie
reikalavimai įstatymais negali būti nustatomi.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė
Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą,
kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką
ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš
Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir
teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo,
Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo
panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada
negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu,
niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo,
Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų
teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus
pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje
nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su
Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
5. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nuostata,
kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš
užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali būti
renkamas Respublikos Prezidentu, jeigu nuo jo pašalinimo iš
užimamų pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo 5
metai, nesiderina su Konstitucijos reikalavimu, kad toks asmuo
niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies
(2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nuostata, pagal kurią asmuo,
kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, praėjus 5 metams vėl
gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra pažeidžiama:
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta
Respublikos Prezidento priesaikos esmė ir jos paskirtis;
Konstitucijos 59 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose įtvirtinta
Seimo nario priesaikos esmė ir jos paskirtis; įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 5
straipsnis, kuriame nustatyta Seimo nario priesaika;
Konstitucijos 104 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti
Konstitucinio Teismo teisėjo priesaiką; Konstitucijos 112
straipsnio 6 dalis, įtvirtinanti asmens, paskirto teisėju,
priesaiką; Konstitucijos 74 straipsnis, kuriame nustatyta Seimo
teisė apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalinti iš užimamų pareigų
Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir
teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus,
Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, panaikinti Seimo
nario mandatą; Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, kurioje
nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos
Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Nurodyta
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2
dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nuostata taip pat yra
pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.
6. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) yra
įtvirtinta nuostata, pagal kurią asmuo negali būti renkamas
Respublikos Prezidentu, jeigu nepraėjo 5 metai nuo jo
pašalinimo iš Respublikos Prezidento pareigų ar jo Seimo nario
mandato panaikinimo apkaltos proceso tvarka. Formuluotė
"apkaltos proceso tvarka" apima ir visus Konstitucijos 74
straipsnyje nustatytus pagrindus, kuriems esant asmuo gali būti
pašalintas iš užimamų pareigų, gali būti panaikintas jo Seimo
nario mandatas. Minėta, kad Konstitucijos 74 straipsnyje yra
nustatyti tokie pagrindai pašalinti asmenį iš užimamų pareigų,
panaikinti jo Seimo nario mandatą apkaltos proceso tvarka:
šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, priesaikos sulaužymas arba
paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas. Vadinasi, pagal
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2
dalį (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) Respublikos Prezidentu
nepraėjus 5 metams negali būti renkamas ir toks asmuo, kuris
apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų, jo
Seimo nario mandatas buvo panaikintas ne tik už šiurkštų
Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, bet ir už bet
kokio nusikaltimo padarymą, taip pat tokio, kuriuo kartu nėra
šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Konstitucijoje nėra nustatyta, kad Respublikos Prezidentu
negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo
pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo
nario mandatas už tokio nusikaltimo padarymą, kuriuo kartu nėra
šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika.
Taigi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija), pagal
kurią Respublikos Prezidentu negali būti renkamas ir toks
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo,
kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta
priesaika, padarymą, yra nustatytas kitoks reikalavimas
(sąlyga) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos
Prezidentu, negu tas, kuris yra įtvirtintas Konstitucijoje.
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali
būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą
ir už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista
Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, nesiderina: su
Konstitucijos 74 straipsniu, kuriame nustatyta Seimo teisė
apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą,
priesaikos sulaužymą pašalinti iš užimamų pareigų Respublikos
Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus,
Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo
pirmininką ir teisėjus, panaikinti Seimo nario mandatą; su
Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Seimo nariu
negali būti renkamas asmuo, nebaigęs atlikti bausmės pagal
teismo paskirtą nuosprendį; su Konstitucijos 78 straipsnio 1
dalimi, pagal kurią Respublikos Prezidentu gali būti renkamas
Lietuvos Respublikos pilietis, kuris inter alia gali būti
renkamas Seimo nariu; su Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalimi,
kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato
Konstitucija ir rinkimų įstatymai.
7. Vertinant Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
atitiktį Konstitucijai pažymėtina, kad ši dalis, kurioje
nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, - išskyrus šios
dalies nuostatą "jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar
jo Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai",
taip pat šioje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad Respublikos
Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos
proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo
Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra
šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika,
padarymą, - atitinka Konstitucijoje įtvirtintą apribojimą, kad
Respublikos Prezidentu niekada negali būti renkamas asmuo,
kuris už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą
ar nusikaltimą, kuriuo kartu buvo šiurkščiai pažeista
Konstitucija, sulaužyta priesaika, apkaltos proceso tvarka buvo
pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo
pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir
teisėjo, Apeliacinio Teismo pirmininko ir teisėjo pareigų, buvo
panaikintas jo Seimo nario mandatas.
8. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada,
kad:
1) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija), kurioje
nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, - išskyrus nuostatą
"jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario
mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" ir nuostatą,
kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį
Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar
panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo
nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika,
padarymą, - neprieštarauja Konstitucijai;
2) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nuostata
"jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario
mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" prieštarauja
Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2 ir 3
dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio
2 daliai, 112 straipsnio 6 daliai, įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 5 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali
būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą
už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista
Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja
Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai,
74 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai.
9. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje byloje
netirs, ar Lietuos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
neprieštarauja pareiškėjo prašymo rezoliucinėje dalyje
nurodytiems kitiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), t.
y. Konstitucijos 1 ir 2 straipsniams, 3 straipsnio 1 daliai, 4
straipsniui, 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai,
29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 67 straipsniui,
79 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.
V
Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11
straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties
konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11
straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) išdėstytas taip:
"11 straipsnis. Įstatymo 2 straipsnio papildymo tikslai
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiais ir teisinės
valstybės principu ir Konstitucijos 6, 34 ir 74 straipsniais,
priima šį įstatymą."
2. Pareiškėjas abejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo 11 straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Minėta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo papildymo 11 straipsniu ir 2 straipsnio papildymo
įstatymu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnis (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija) buvo papildytas
nauja 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog Respublikos Prezidentu
negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario
mandatą, jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo
nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai.
4. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11
straipsnyje (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) yra nurodyti
tikslai, taip pat nurodyti Konstitucijos straipsniai, kuriais
vadovaudamasis Seimas papildė Lietuvos Respublikos Prezidento
rinkimų įstatymo 2 straipsnį (1996 m. rugsėjo 19 d. redakcija)
minėta nauja 2 dalimi.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
1) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija), kurioje
nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, - išskyrus nuostatą
"jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario
mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" ir nuostatą,
kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį
Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar
panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo
nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika,
padarymą, - neprieštarauja Konstitucijai;
2) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) nuostata
"jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo Seimo nario
mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" prieštarauja
Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 59 straipsnio 2 ir 3
dalims, 74 straipsniui, 82 straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio
2 daliai, 112 straipsnio 6 daliai, įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 5 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2
straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali
būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą
už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista
Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja
Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai,
74 straipsniui, 78 straipsnio 1 daliai.
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11
straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) yra neatsiejamas
nuo šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d.
redakcija): minėto įstatymo 11 straipsnyje (2004 m. gegužės 4
d. redakcija) nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris
savaime sukeltų teisinių santykių subjektams, nurodytiems šio
įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2004 m. gegužės 4 d.
redakcija), kokias nors teises ar pareigas, sukeltų jiems
kokius nors teisinius padarinius.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje byloje
netirs, ar Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11
straipsnis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) neprieštarauja
pareiškėjo nurodytam konstituciniam teisinės valstybės
principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija),
kurioje nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali būti
renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš
užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, - išskyrus
nuostatą "jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo
Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai" ir
nuostatą, kad Respublikos Prezidentu negali būti renkamas
asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų
pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio
nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos
Respublikos Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, -
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
nuostata "jeigu nuo jo pašalinimo iš užimamų pareigų ar jo
Seimo nario mandato panaikinimo praėjo mažiau kaip 5 metai"
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2
daliai, 59 straipsnio 2 ir 3 dalims, 74 straipsniui, 82
straipsnio 1 daliai, 104 straipsnio 2 daliai, 112 straipsnio 6
daliai, įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos
įsigaliojimo tvarkos" 5 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų
įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2004 m. gegužės 4 d. redakcija)
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Respublikos Prezidentu negali
būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka
pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą
už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Lietuvos
Respublikos Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2
daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui, 78 straipsnio 1
daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas