English
Byla Nr. 17/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 230
STRAIPSNIO 1 DALIES IR LIETUVOS RESPUBLIKOS
PREZIDENTO 2004 M. KOVO 12 D. DEKRETO NR. 397 "DĖL
SIŪLYMO PRADĖTI APKALTOS PROCESĄ LIETUVOS
RESPUBLIKOS SEIMO NARIUI ARTŪRUI PAULAUSKUI"
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2004 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo
atstovams Lietuvos Respublikos Seimo nariui Vyteniui Povilui
Andriukaičiui ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyriausiajam specialistui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m.
balandžio 13 d. išnagrinėjo bylą Nr. 17/04 pagal Lietuvos
Respublikos Seimo 2004 m. kovo 16 d. nutarime "Dėl kreipimosi į
Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Respublikos Prezidento dekretas "Dėl siūlymo pradėti apkaltos
procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui"
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai" išdėstytą
prašymą ištirti, ar šis dekretas neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, taip pat ar šio Respublikos Prezidento dekreto 4
straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Respublikos Prezidentas 2004 m. kovo 12 d. išleido
dekretą Nr. 397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos
Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui" (Žin., 2004, Nr.
40-1303.), kuriuo pasiūlė pradėti apkaltos procesą Lietuvos
Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui.
2. Seimas 2004 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą Nr. IX-2062
"Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas "Dėl
siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo
nariui Artūrui Paulauskui" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai" (Žin., 2004, Nr. 41-1325), kuriame prašoma
Konstitucinį Teismą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2004 m.
kovo 12 d. dekretas Nr. 397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos
procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui"
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam
teisinės valstybės principui ir ar šio dekreto 4 straipsnis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam
teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 7 straipsnio 2
daliai.
II
Seimas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Seimas 2004 m. vasario 19 d. priėmė nutarimą Nr.
IX-2038 "Dėl apkaltos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui
proceso Seime pradžios", kuriuo pradėtas apkaltos procesas
Seime pačiam Respublikos Prezidentui.
Pareiškėjas abejoja, ar Respublikos Prezidentas, savo
dekretu teikdamas siūlymą pradėti apkaltos procesą Seimo nariui
Artūrui Paulauskui, Seimo Pirmininkui, siekia tų tikslų,
kuriems skirtas apkaltos procesas - panaikinti Seimo nario
mandatą Seimo nariui, šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją bei
sulaužiusiam duotą Seimo nario priesaiką, ir kurie nurodyti
Respublikos Prezidento dekreto tekste. Pareiškėjo manymu,
Respublikos Prezidentas, išleisdamas ginčijamą dekretą, siekė
destabilizuoti padėtį valstybėje bei parlamente, manipuliavo
Konstitucijos ir įstatymų jam suteiktais įgaliojimais.
2. Ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnyje
yra nurodyta, kad "šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo
dienos".
Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir
įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam,
kad įstatymai įsigaliotų, bet ir tam, kad teisinių santykių
subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys,
ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti
nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje
vartojama sąvoka "paskelbti" reiškia ir tai, kad įstatymai turi
būti paskelbti viešai. Konstitucinis reikalavimas, kad gali
galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, yra svarbi
teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra
neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis
principas, kad teisė negali būti nevieša. Atitinkančiais
Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir
galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai,
kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės
aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų. Pareiškėjas
teigia, kad Respublikos Prezidento dekreto "Dėl siūlymo pradėti
apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui
Paulauskui" 4 straipsnis prieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 7
straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad "galioja tik
paskelbti įstatymai".
III
Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 22 d. sprendime "Dėl
pareiškėjo prašymo priėmimo" konstatavo, kad Seimo 2004 m. kovo
16 d. nutarime "Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos
Prezidento dekretas "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą
Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui"
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai" išdėstytas
prašymas grindžiamas teisiniais motyvais. Šiame sprendime
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad prašyme yra
pateikti ir neteisiniai motyvai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
pareiškėjo - Seimo atstovų Seimo nario V. P. Andriukaičio ir
Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiojo specialisto
G. Ivoškos rašytiniai paaiškinimai.
1. Paaiškinimuose teigiama, kad įgyvendinant atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekį turi būti užtikrinama interesų pusiausvyra, išvengiama
atsitiktinumų ir savivalės. Teisinės valstybės ir teisingumo
negalima siekti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens
interesus. Konstitucinių vertybių sandūroje būtina rasti
sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių
nebus paneigta, kitaip būtų pažeista konstitucinių vertybių
pusiausvyra. Pareiškėjo atstovai pabrėžė, kad Respublikos
Prezidentas yra subjektas, kuris vienu metu gali būti ir
siūlymo pradėti apkaltos procesą iniciatorius, ir asmuo, kuriam
taikoma apkalta. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas.
Jis negali priimti sprendimų, kuriais būtų tenkinami vieno
asmens interesai juos supriešinant su asmenų grupės interesais
ir pan. Ginčijamu dekretu pirmenybė teikiama ne valstybės ir
tautos interesams, o privatiems interesams, nes, Seimo nutarimu
pradėjus apkaltos procesą pačiam Respublikos Prezidentui R.
Paksui kaip diskreditavusiam Lietuvos Respublikos Prezidento
institucijos autoritetą, Respublikos Prezidentas R. Paksas
pasiūlė pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Paulauskui,
kaip diskreditavusiam Respublikos Prezidento institucijos
autoritetą.
2. Pareiškėjo atstovai taip pat nurodė, kad teisė negali
būti nevieša. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik
tie įstatymai, kurie yra paskelbti, yra svarbi teisinio tikrumo
prielaida, jis neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės
valstybės principo. Atitinkančiais Konstituciją, taigi ir
galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai,
kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės
aktų paskelbimo viešumo reikalavimų. Todėl, pareiškėjo atstovų
manymu, jokio Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimas
negali būti apibrėžiamas tokia kalendorine data ar įvykiu,
kuris laiko atžvilgiu įvyktų iki Respublikos Prezidento dekreto
paskelbimo "Valstybės žiniose" dienos.
V
Respublikos Prezidentas R. Paksas 2004 m. kovo 31 d.
potvarkiu Nr. 128 "Dėl įgaliojimo atstovauti Respublikos
Prezidentui Konstituciniame Teisme" įgaliojo Konstituciniame
Teisme Respublikos Prezidentui atstovauti Respublikos
Prezidento patarėją Liutaurą Ulevičių ir Respublikos Prezidento
konsultantą Jurių Petreikį.
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Respublikos Prezidento atstovų
Respublikos Prezidento patarėjo L. Ulevičiaus ir Respublikos
Prezidento konsultanto J. Petreikio rašytiniai paaiškinimai.
1. Paaiškinimuose teigiama, kad Seimo statute yra
nustatyti apkaltos proceso pagrindai, asmenys, kurie turi
iniciatyvos teisę pradėti apkaltos procesą. Suinteresuoto
asmens atstovų nuomone, apkaltos procesas Seimo statute
nurodytų subjektų atžvilgiu pirmiausia yra konstitucinės
atsakomybės realizavimo forma. Respublikos Prezidento veikla
grindžiama viešosios teisės, kurioje vyrauja imperatyvusis
metodas, normomis. Apkaltos procesą reglamentuojančiose teisės
normose nėra numatyti jokie Respublikos Prezidento teisės
siūlyti pradėti apkaltos procesą ribojimo pagrindai ir atvejai.
Suinteresuoto asmens atstovai paaiškinimuose nurodo, jog
teiginys, kad inicijuodamas apkaltos procesą Seimo nariui A.
Paulauskui Respublikos Prezidentas siekia destabilizuoti padėtį
valstybėje, paneigia pačią Respublikos Prezidento teisę siūlyti
pradėti apkaltos procesą - vieną iš teisinės valstybės principo
elementų. L. Ulevičius ir J. Petreikis teigia, kad ši teisė
negali būti vertinama kaip siekis išbalansuoti interesų
pusiausvyrą, kadangi tokia viešosios teisės garantuota teisė
suteikia galimybę užkirsti kelią galimiems Konstitucijos ir
įstatymų, suponuojančių tokią pusiausvyrą, pažeidimams.
Respublikos Prezidentas neturėjo nei tikslo, nei teorinės
galimybės "destabilizuoti padėtį valstybėje bei parlamente",
kadangi pačią apkaltą gali įgyvendinti tik Seimas.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamas dekretas
neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui.
2. Suinteresuoto asmens atstovai paaiškinimuose taip pat
teigia, kad konstitucinėje jurisprudencijoje Konstitucijos 7
straipsnio sąvoka "paskelbti" interpretuojama kaip reiškianti,
kad įstatymai turi būti paskelbti viešai, kad teisė negali būti
nevieša. Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos" 3 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos
Prezidento dekretai turi būti skelbiami "Valstybėse žiniose", o
pagal minėto įstatymo 8 straipsnį jie įsigalioja kitą dieną po
jų paskelbimo "Valstybėse žiniose", jeigu pačiuose dekretuose
nenustatyta kita jų įsigaliojimo data. Suinteresuoto asmens
atstovų nuomone, ši įstatymo nuostata leidžia dekretų
įsigaliojimo momentą nustatyti įvertinus konkretaus dekreto
pobūdį. Tais atvejais, kai teisinių santykių pradžios pagrindas
yra tam tikri juridiniai faktai, tikslinga ir racionalu teisės
akto įsigaliojimo momentą sieti su jo pasirašymo momentu.
Ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas yra ne norminis
teisės aktas, o teisės taikymo aktas, kurio galiojimo pradžia
laikomas jo įsigaliojimas nuo šio teisės akto pasirašymo
momento. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Respublikos
Prezidento dekretų įsigaliojimo galimybė negali būti siejama
tik su jų paskelbimo data ar nustatymu, kad jų įsigaliojimas
nukeliamas vėlesniam laikui. Todėl suinteresuoto asmens
atstovai mano, kad ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto 4
straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
3. Laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas A.
Paulauskas 2004 m. balandžio 8 d. išleido potvarkį Nr. 3 "Dėl
Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 31 d. potvarkio Nr. 128",
kuriuo pripažino netekusiu galios Respublikos Prezidento 2004
m. kovo 31 d. potvarkį Nr. 128, kuriuo Respublikos Prezidentui
atstovauti Konstituciniame Teisme buvo įgalioti Respublikos
Prezidento patarėjas L. Ulevičius ir Respublikos Prezidento
konsultantas J. Petreikis.
VI
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo atstovai
Seimo narys V. P. Andriukaitis ir Seimo kanceliarijos Teisės
departamento vyriausiasis specialistas G. Ivoška iš esmės
pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus
argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Respublikos Prezidentas 2004 m. kovo 12 d. išleido
dekretą Nr. 397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos
Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui", kuriuo kreipėsi į
Seimą ir pasiūlė pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui
Paulauskui dėl šių kaltinimų:
"1) sąmoningai atskleidus informaciją, sudarančią
valstybės paslaptį, asmenims, neturėjusiems leidimo dirbti ar
susipažinti su įslaptinta informacija ir tokiu būdu pažeidus
Lietuvos Respublikos įstatymus bei viršijus įstatymų suteiktus
įgaliojimus, todėl šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos
Konstituciją bei sulaužius duotą Lietuvos Respublikos Seimo
nario priesaiką;
2) diskreditavus Lietuvos Respublikos Prezidento, kaip
vieno iš valstybės valdžios institucijų, autoritetą ir tuo
šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Konstituciją bei
sulaužius duotą Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaiką."
2. Pareiškėjas - Seimas 2004 m. kovo 16 d. nutarimu Nr.
IX-2062 "Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas
"Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos
Seimo nariui Artūrui Paulauskui" neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai" prašo ištirti:
1) ar Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas
Nr. 397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos
Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui" neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;
2) ar Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekreto
Nr. 397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos
Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui" 4 straipsnis
neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
3. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos
Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus,
Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo
pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius
Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus,
jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma
gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario
mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato
Seimo statutas.
Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo statutas turi
įstatymo galią.
4. Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje (Žin.,1999, Nr.
47-1470) nustatyta: "Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą
konkrečiam asmeniui dėl šio statuto 228 straipsnyje nurodytų
pagrindų turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė,
Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei
Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų - taip pat ir teisėjų
garbės teismas."
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į šio statuto 228 straipsnį,
tačiau Seimo statuto 228 straipsnyje yra nustatyti ne pagrindai
pradėti apkaltos procesą, o valstybės pareigūnai, kuriems
taikomas apkaltos procesas. Tokie pagrindai nustatyti Seimo
statuto 229 straipsnyje. Įstatymų leidėjas turi ištaisyti šią
Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies klaidą.
5. Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekreto Nr.
397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos
Seimo nariui Artūrui Paulauskui" 1 straipsnyje nurodoma, kad
jis išleistas vadovaujantis Konstitucijos 74, 77 bei 85
straipsniais ir Seimo statuto 227, 228, 229, 230 ir 233
straipsniais.
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento teisė siūlyti
pradėti apkaltos procesą Seimo nariui yra įtvirtinta Seimo
statuto 230 straipsnio 1 dalyje. Respublikos Prezidento
dekretas yra poįstatyminis teisės aktas. Jis išleistas
remiantis inter alia Seimo statuto, turinčio įstatymo galią,
230 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje Respublikos
Prezidentui nustatyta teisė siūlyti Seimui pradėti apkaltos
procesą konkrečiam asmeniui. Taigi tiriant ginčijamo
Respublikos Prezidento dekreto - poįstatyminio teisės akto
atitiktį Konstitucijai, būtina įvertinti įstatymo galią
turinčio akto - Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies, kuria
remiantis buvo išleistas ginčijamas Respublikos Prezidento
dekretas, santykį su Konstitucija.
6. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso
tvarką nustato Seimo statutas. Ši Konstitucijos nuostata
suponuoja Seimo diskreciją Seimo statute nustatyti tai, kas
inicijuoja apkaltą, kaip tai daroma, kokia tvarka vykdoma
apkalta, kokia tvarka priimamas sprendimas dėl asmens
pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo ir t.
t.
Kartu pažymėtina, kad Seimas, reglamentuodamas apkaltos
procesą, privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų,
nepažeisti apkaltos konstitucinės sampratos, asmens, kuriam
taikoma apkalta, teisių. Todėl vertinant Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina
ištirti, ar Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu
teisiniu reguliavimu yra paisoma Konstitucijoje įtvirtintos
apkaltos sampratos.
7. Apkaltos esminiai elementai įtvirtinti Konstitucijos 74
straipsnyje. Apkalta yra ypatinga parlamentinė procedūra.
Apkaltos proceso tvarka yra sprendžiamas Respublikos
Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų,
Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų, Apeliacinio teismo
pirmininko ir teisėjų, Seimo narių konstitucinės atsakomybės
klausimas. Šie asmenys apkaltos proceso tvarka gali būti
pašalinti iš pareigų (panaikintas Seimo nario mandatas) už
veiksmus, nustatytus Konstitucijoje: šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą.
Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime
konstatavo, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta
taikoma tik Konstitucijoje nurodytiems asmenims; kad apkaltos
procesą galima pradėti tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą,
už priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas
nusikaltimas; kad apkaltos proceso tikslas - išspręsti nurodytų
asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; kad apkaltą vykdo
Seimas ir, kad asmuo būtų pašalintas iš pareigų ar būtų
panaikintas jo Seimo nario mandatas, už tai turi balsuoti ne
mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
Su apkaltos institutu yra susiję ir kiti Konstitucijos
straipsniai: 63 straipsnio 5 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 88
straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 3
dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis
(Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas ir 2004
m. kovo 31 d. išvada).
8. Apkaltos konstitucinės sampratos įvairūs aspektai yra
atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje -
Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. kovo 30 d.
nutarimuose ir 2004 m. kovo 31 d. išvadoje. Pažymėtina, kad
Seimo statuto nuostatos, jog siūlyti Seimui pradėti apkaltos
procesą konkrečiam asmeniui Seimo statute nurodytais pagrindais
turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos
Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio
teismo pirmininko ir teisėjų - ir teisėjų garbės teismas, iki
šiol Konstituciniame Teisme nebuvo ginčijamos. Nė vienoje
byloje Konstitucinis Teismas nėra tyręs šių nuostatų atitikties
Konstitucijai.
9. Konstitucija - vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis), jos normos ir principai sudaro darnią
sistemą, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti
taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos
konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso
konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje
įtvirtintų vertybių pusiausvyra.
Apkaltos institutas Lietuvos konstitucinėje sistemoje
sietinas ir su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos
principais. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra
universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės
sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šis
principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos
valstybės valdžios institucijos, pareigūnai veiktų tik
Konstitucijos ir teisės pagrindu, paklusdami Konstitucijai ir
teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad
įstatymai ir kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
10. Minėta, kad apkalta - tai Konstitucijoje numatyta
ypatinga parlamentinė procedūra, kai sprendžiamas Respublikos
Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų,
Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų, Apeliacinio teismo
pirmininko ir teisėjų, Seimo narių konstitucinės atsakomybės
klausimas. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, kad minėtus
asmenis pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario
mandatą gali tik Seimas.
Pažymėtina, jog pagal Konstituciją tam, kad konstitucinė
atsakomybė būtų taikoma pagrįstai, jeigu apkaltos procesas
Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir
teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams,
Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams
pradedamas dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ar priesaikos
sulaužymo, Seimas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą,
prašydamas pateikti išvadą, ar valstybės pareigūno, taip pat
Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai
prieštarauja Konstitucijai. Šio asmens pašalinimo iš pareigų ar
Seimo nario mandato panaikinimo klausimą Seimas gali spręsti
tik gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad valstybės pareigūno
ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs
veiksmai prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 105
straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Taigi pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi
tik dvi valstybės valdžios institucijos: Seimas ir
Konstitucinis Teismas. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas
sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės pareigūno ar Seimo
nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai
prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucija
pažeista šiurkščiai, o Seimas apkaltos proceso tvarka
sprendžia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo
nario mandatą).
Minėta, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį vienas iš
apkaltos pagrindų yra "paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas".
Pažymėtina, kad Seimo statute, paisant Konstitucijoje
įtvirtintos apkaltos sampratos, galima nustatyti, kad tuo
atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus, jo
buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas be
teisinių institucijų tyrimo. Konstitucinis Teismas 1999 m.
gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad "asmens pašalinimo iš
pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso
tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo."
Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo
faktas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali
vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėra
priimtas ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis.
Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia apkaltos
samprata, kai apkaltą vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas
teikia išvadą, ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam
pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja
Konstitucijai. Jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms
Konstitucijoje nėra numatyti įgaliojimai dalyvauti vykdant
apkaltą.
Jeigu Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, būtų
nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį kokia nors
kita valstybės valdžios institucija turėtų įgaliojimus
dalyvauti vykdant apkaltą, jeigu tai nėra numatyta
Konstitucijoje, tai būtų įsiterpta į Seimo konstitucinius
įgaliojimus vykdyti apkaltą. Pažymėtina, kad jei Konstitucijoje
yra įtvirtinti kokios nors valstybės valdžios institucijos
įgaliojimai, jokia kita institucija negali į juos įsiterpti.
Taigi Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, negali būti
įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį subjektai,
nenumatyti Konstitucijoje, turėtų tokius įgaliojimus, kuriuos
įgyvendindami sukeltų Seimui pareigą pradėti apkaltos procesą.
11. Minėta, kad pagal Konstituciją apkaltą vykdo Seimas, o
Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar valstybės pareigūno ar
Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai
prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje jokioms kitoms
valstybės valdžios institucijoms nėra numatyti įgaliojimai
apkaltos procese.
Pirmoji apkaltos proceso stadija yra apkaltos
inicijavimas. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, jog
apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas. Pagal
Konstitucijos 76 straipsnį Seimo statutas nustato Seimo
struktūrą ir darbo tvarką. Minėta, kad pagal Konstituciją
apkaltos procedūra vyksta Seime, kad jokios valstybės valdžios
institucijos negali įsiterpti į Seimo konstitucinius
įgaliojimus vykdyti apkaltą, jeigu tai nėra numatyta
Konstitucijoje. Tai suponuoja, kad apkalta gali būti
inicijuojama tik Seime, kad, pabrėžtina, apkaltos iniciatyva
gali kilti tik iš Seimo narių. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į
konstitucinio apkaltos instituto, kaip pilietinės Tautos
savisaugos priemonės, kurią taiko Seimas, svarbą, taip pat į
tai, kad apkalta gali būti taikoma aukščiausiesiems valstybės
pareigūnams, teisę inicijuoti apkaltos procesą Seime gali
turėti tik pakankamai didelė Seimo narių grupė. Kita vertus,
nustačius pernelyg didelį tokią grupę sudarančių Seimo narių
skaičių, būtų paneigta demokratinė apkaltos instituto
prigimtis.
Pažymėtina, kad jeigu Seimo statute nustatant apkaltos
inicijavimą būtų numatyta, kad apkalta gali būti inicijuojama
ne Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti ne iš Seimo narių,
kad pradėti apkaltą gali siūlyti kitos valstybės valdžios
institucijos, tai būtų nepaisoma konstitucinės apkaltos
sampratos ir būtų įsiterpta į Seimo konstitucinę prerogatyvą
vykdyti apkaltą.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apkaltos
inicijavimo teisinis reguliavimas Seimo statute pagal
Konstituciją gali turėti ypatumų tuo atveju, kai asmens
atžvilgiu yra priimtas ir yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo
nuosprendis. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d.
nutarime konstatavo, kad toks apkaltos procedūros
reglamentavimas, kai tai daro patys Seimo nariai, nėra
vienintelė įmanoma apkaltos proceso pradėjimo forma. Duodamas
sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, Seimas
kartu apsisprendžia, kad bylos faktines aplinkybes tirs ne
Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija, bet teisinės
institucijos - tardymas ir teismas. Tai reiškia, kad jeigu
teismas pripažins asmenį kaltu padarius nusikaltimą, vėliau
nereikės pateikti atskiro siūlymo pradėti apkaltą dėl
nusikaltimo padarymo. Formalus kaltinimo pareiškimas, kai tai
atlieka patys Seimo nariai, kaip savarankiškas veiksmas šiuo
atveju nėra būtinas apkaltos proceso elementas.
Pabrėžtina, kad Seime gavus įsiteisėjusį apkaltinamąjį
teismo nuosprendį, jame vykdomos apkaltos proceso metu teismo
nuosprendis bei kiti teismų nagrinėjant baudžiamąją bylą
priimti sprendimai nesvarstomi ir dėl jų teisėtumo bei
pagrįstumo nediskutuojama. Tokiu atveju Seime yra sprendžiamas
tik valstybės pareigūno pašalinimo iš pareigų (Seimo nario
mandato panaikinimo) klausimas.
12. Konstitucijoje expressis verbis nėra įvardytos
valstybės valdžios institucijos, turinčios teisę siūlyti
pradėti apkaltos procesą Respublikos Prezidentui, Konstitucinio
Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo
pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir
teisėjams, Seimo nariams. Minėta, kad pagal Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalį teisė siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą
Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam valstybės pareigūnui ar
Seimo nariui priklauso trims subjektams: ne mažesnei kaip 1/4
Seimo narių grupei, Respublikos Prezidentui, taip pat teisėjų
garbės teismui dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio
teismo pirmininko ir teisėjų.
Vertinant Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatą,
kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui
turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, atsižvelgtina
į tai, kad pagal Konstituciją apkalta gali būti inicijuojama
tik Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo
narių. Pažymėtina, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje
nurodyta ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė yra pakankamo
dydžio ir nėra pernelyg didelė. Taigi nėra pagrindo teigti, jog
nuostata, kad ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė turi teisę
siūlyti pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje
nurodytiems asmenims, neatitinka apkaltos konstitucinės
sampratos.
Kitaip vertintina Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą
konkrečiam asmeniui Seimo statute nurodytais pagrindais turi
teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo
teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų - ir
teisėjų garbės teismas.
Seimo statute nustačius, kad siūlyti Seimui pradėti
apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos
Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio
teismo pirmininko ir teisėjų - ir teisėjų garbės teismas, šioms
institucijoms yra nustatyti tokie įgaliojimai, kuriuos
įgyvendinant Seimui kyla pareiga pradėti apkaltos procesą.
Minėtomis Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatomis
įsiterpiama į Seimo konstitucinę prerogatyvą vykdyti apkaltą ir
nukrypstama nuo konstitucinės apkaltos sampratos. Šios Seimo
statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja
Konstitucijos 74 straipsniui.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą
konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl
Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko
ir teisėjų - ir teisėjų garbės teismas, prieštarauja
Konstitucijos 74 straipsniui.
14. Konstatavus, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti
apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos
Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio
teismo pirmininko ir teisėjų - ir teisėjų garbės teismas,
prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, konstatuotina ir
tai, kad ši Seimo statuto 230 straipsnio dalis nurodyta
apimtimi prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
15. Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr.
397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos
Seimo nariui Artūrui Paulauskui" buvo išleistas įgyvendinant
Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje numatytą Respublikos
Prezidento teisę siūlyti Seimui pradėti apkaltą Seimo nariui.
Konstatavus, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos
procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas,
o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo
pirmininko ir teisėjų - ir teisėjų garbės teismas, prieštarauja
Konstitucijos 74 straipsniui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad Respublikos
Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 "Dėl siūlymo
pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui
Artūrui Paulauskui" prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui
ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad Respublikos
Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 "Dėl siūlymo
pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui
Artūrui Paulauskui" prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui
ir konstituciniam teisinės valstybės principui, šioje byloje
netirs, ar Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai neprieštarauja
ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti
Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę
Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei
Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų - taip pat ir teisėjų
garbės teismas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
74 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m.
kovo 12 d. dekretas Nr. 397 "Dėl siūlymo pradėti apkaltos
procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui"
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas