English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI,
AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ
ĮSTATYMO 24 STRAIPSNIO PAKEITIMO, 23 IR 32 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO
NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMAS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
2003 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šio straipsnio 2
dalimi, 28 straipsniu, Konstitucinio Teismo tvarkomajame
posėdyje apsvarstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
prašymą ištirti, ar 2003 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos
valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio
pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios
įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5
straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2
daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar 2003 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos
valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio
pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios
įstatymas (Žin., 2003, Nr. 12-437; toliau - ir Įstatymas)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio
1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir
Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės
principui.
II
Prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. 2003 m. sausio 16 d. Seimas priėmė Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo,
23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą.
Šis įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į Konstitucinio
Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimą, kuriame Konstitucinis
Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis (1994 m.
gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d.
redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį
senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą
turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio
draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų,
didesnių nei nustatyta įstatyme, mokama ne visa paskirta ir iki
tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija,
prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1
dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
2. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį niekas negali
paimti nuosavybės savavališkai - nuosavybė gali būti paimama
tik remiantis įstatymu ir tik visuomenės poreikiams bei
teisingai už ją atlyginant. Teisė gauti pensiją yra nuosavybės
teisė; teisės gauti atitinkamą piniginę išmoką pensijos forma
atžvilgiu turi būti taikomos Konstitucijos 23 straipsnyje
numatytos garantijos; privačios nuosavybės gynimas yra
konstitucinis principas; pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo
neteisėto kėsinimosi turi valstybė, tai ji turi daryti
įstatymu; garantuojant privačios nuosavybės gynimo principą
svarbi apsauginė funkcija tenka tokiai subjektinei savininko
teisei kaip teisė išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto
valdymo.
Pareiškėjo nuomone, įgijęs teisę gauti pensiją, asmuo turi
teisėtą lūkestį gauti visą jam priklausančią pensiją. Nemokėti
pensijų dalies buvo nuspręsta įstatymu, kuris vėliau buvo
pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai; įstatymu valstybė
neteisėtai pasikėsino į nuosavybę. Dėl to valstybei tenka
pareiga imtis priemonių, kad pažeistos nuosavybės teisės būtų
atkurtos.
Pasak pareiškėjo, pažeistų nuosavybės teisių atkūrimo
klausimas turėjo būti sprendžiamas priimant ginčijamą įstatymą.
Pareiškėjas mano, kad Įstatymas ta apimtimi, kuria
įstatyme nenumatoma, kaip atstatoma nuosavybės teisė, pažeista
nemokant visos priklausančios pensijos", prieštarauja
Konstitucijai.
3. Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojama asmens,
manančio, kad jo teisės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą.
Pareiškėjas teigia, kad teisingumo vykdymas tampa problemiškas,
jei teisingumui vykdyti nėra tinkamo įstatymo. Nustatyti
priemones, sudarančias galimybę ginti asmenų teises, yra Seimo
pareiga.
Ginčijamame įstatyme nenustačius, kad ta senatvės pensijos
dalis, kuri buvo nesumokėta remiantis Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo nuostatomis, kurios buvo pripažintos
prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjo nuomone, yra
susidaręs teisinio reguliavimo vakuumas, kuriam esant teismai
yra priversti spręsti Seimo kompetencijai priklausantį
klausimą, o tai gali būti vertinama kaip Konstitucijos 5
straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo pažeidimas.
Todėl Seimas privalo nustatyti, kaip turi būti likviduojamos
neigiamos pasekmės, atsiradusios taikant Konstitucijai
prieštaraujantį įstatymą.
Pareiškėjas mano, kad Įstatymas ta apimtimi, kuria šiame
įstatyme nenustatyta neišmokėtų pensijų atgavimo tvarka",
prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 2003 m. sausio 16 d. priėmė Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo,
23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą,
kuriame nustatyta:
1 straipsnis. 23 straipsnio pripažinimas netekusiu galios
23 straipsnį pripažinti netekusiu galios.
2 straipsnis. 24 straipsnio 3 dalies pakeitimas
Iš 24 straipsnio 3 dalies išbraukti antrą sakinį ir šią
dalį išdėstyti taip:
Atidėjus pensijos mokėjimą ne visiems metams, už
paskutinių ne visų atidėjimo metų mėnesius pensija išmokama,
bet nedidinama."
3 straipsnis. 32 straipsnio pripažinimas netekusiu galios
32 straipsnį pripažinti netekusiu galios.
4 straipsnis. Šio Įstatymo 3 straipsnio taikymas
Šio Įstatymo 3 straipsnio nuostatos taikomos nuo 2003 m.
sausio 1 d."
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32
straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23
straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės
valstybės principui. Iš prašymo motyvų matyti, jog pareiškėjui
kilo abejonė, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių
pripažinimo netekusiais galios įstatymas ta apimtimi, kuria
šiame įstatyme nėra nustatyta, kad yra išmokama ir kaip
išmokama ta paskirtos ir mokėtos senatvės pensijos dalis,
kurios mokėjimas buvo nutrauktas remiantis Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymu, neprieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30
straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
3. Kol įsigaliojo pareiškėjo ginčijamas įstatymas,
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m.
gegužės 8 d. redakcija) 23 straipsnyje inter alia buvo
nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pensininkams,
atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį, buvo mokama ne visa
paskirta senatvės pensija: 1) jeigu draudžiamosios pajamos
viršijo 1 minimalią mėnesinę algą, bet neviršijo 1,5 minimalios
mėnesinės algos, prie pagrindinės pensijos dalies buvo mokama
papildomos pensijos dalies įstatyme nustatyto dydžio dalis; 2)
jeigu draudžiamosios pajamos viršijo 1,5 minimalios mėnesinės
algos, buvo mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m.
gegužės 8 d. redakcija) 24 straipsnio 3 dalyje inter alia buvo
daroma nuoroda į 23 straipsnį, pagal kurį, kaip minėta,
atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį, pensininkams buvo
mokama ne visa paskirta senatvės pensija.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2001 m.
gegužės 8 d. redakcija) 32 straipsnyje inter alia buvo
įtvirtintos nuostatos, pagal kurias invalidams, atsižvelgiant į
jų gaunamų draudžiamųjų pajamų dydį, buvo mokama ne visa
paskirta valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensija.
4. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime
inter alia pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo 23 straipsnis (2001 m. gegužės 8 d. redakcija)
ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės
pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą
turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio
draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų,
didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta
ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės
pensija, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48
straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Pareiškėjo ginčijamo įstatymo 1 straipsniu yra
pripažintas netekusiu galios Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) 23
straipsnis; Įstatymo 2 straipsniu yra pakeista Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis,
išbraukiant iš jos nuostatą išmokant pensiją, atsižvelgiama į
pensininko draudžiamąsias pajamas ir amžių (23 straipsnis) per
laikotarpį, už kurį išmokama pensija"; Įstatymo 3 straipsniu
yra pripažintas netekusiu galios Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnis; Įstatymo 4 straipsnyje
nustatyta, nuo kada taikomos šio įstatymo 3 straipsnio
nuostatos - jos taikomos nuo 2003 m. sausio 1 d.
Taigi pareiškėjo ginčijamu įstatymu Seimas pripažino
netekusiais galios tuos Konstitucijai prieštaraujančius
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsnius
(jų nuostatas), kuriais buvo ribojama pensininkų, turinčių
atitinkamo dydžio draudžiamųjų pajamų, teisė gauti visą
paskirtą ir mokėtą senatvės pensiją. Pareiškėjo ginčijamu
įstatymu Konstitucijai prieštaraujančios Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo nuostatos buvo pašalintos iš teisės
sistemos.
6. Savo abejones dėl Įstatymo atitikties Konstitucijos 5
straipsnio 1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2
daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui
pareiškėjas grindžia tuo, kad šiame įstatyme nėra nustatyta,
kaip atkuriama nuosavybės teisė, pažeista nemokėjus visos
pensijos. Pareiškėjo nuomone, tai turėjo būti numatyta
ginčijamame įstatyme; kadangi tai nėra numatyta, ginčijamas
įstatymas, pareiškėjo manymu, prieštarauja Konstitucijai ta
apimtimi, kuria Įstatyme nėra nustatyta, kad yra išmokama ir
kaip išmokama ta paskirtos ir mokėtos senatvės pensijos dalis,
kurios mokėjimas buvo nutrauktas remiantis Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymu.
Vadinasi, pareiškėjas prašo ištirti ne tai, kas
ginčijamame įstatyme yra nustatyta, o tai, kas jame nėra, bet,
pareiškėjo manymu, turėtų būti nustatyta.
7. Konstitucinis Teismas 2003 m. gegužės 6 d. sprendime
konstatavo, kad jeigu įstatymuose (jų dalyse) nėra nustatytas
tam tikras teisinis reguliavimas, Konstitucinis Teismas turi
konstitucinius įgaliojimus tirti tų įstatymų (jų dalių)
atitiktį Konstitucijai tais atvejais, kai tuo, kad tas teisinis
reguliavimas nėra nustatytas būtent tuose įstatymuose (jų
dalyse), gali būti pažeidžiami Konstitucijos principai ir
(arba) normos. Tais atvejais, kai pareiškėjas ginčija tai, kad
pareiškėjo nurodytame įstatyme ar kitame ginčijamame teisės
akte (jo dalyje) nėra nustatytas tam tikras teisinis
reguliavimas, bet tas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją
(o jeigu yra ginčijamas Seimo, Vyriausybės, Respublikos
Prezidento poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) - ir pagal
įstatymus) neprivalo būti nustatytas būtent tame ginčijamame
teisės akte (jo dalyje), Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad
byloje dėl pareiškėjo prašymo nėra tyrimo dalyko.
8. Minėta, kad pareiškėjo ginčijamu įstatymu buvo
pripažinti netekusiais galios tie Konstitucijai
prieštaraujantys Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo straipsniai (jų nuostatos), kuriais buvo ribojama
pensininkų, turinčių atitinkamo dydžio draudžiamųjų pajamų,
teisė gauti visą paskirtą ir mokėtą senatvės pensiją.
Pažymėtina, kad ginčijamas įstatymas yra priimtas
atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d.
nutarimą. Šiuo įstatymu tos Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo
nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai,
yra pašalintos iš teisės sistemos.
Ginčijamas įstatymas nėra skirtas reguliuoti santykiams,
susijusiems su nesumokėtos pensijos dalies mokėjimu. Įstatymų
leidėjui iš Konstitucijos nekyla pareiga būtent tuose
įstatymuose (jų dalyse), kuriais pripažįstami netekusiais
galios Konstitucijai prieštaraujantys teisės aktai (jų dalys),
nustatyti dar kokį nors kitą teisinį reguliavimą. Argumentas,
jog būtent ginčijamame įstatyme turėjo būti nustatyta tai, kad
yra išmokama ir kaip išmokama ta paskirtos ir mokėtos senatvės
pensijos dalis, kurios mokėjimas buvo nutrauktas remiantis
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, yra
nepagrįstas.
Pagal Konstituciją pareiškėjo ginčijamame įstatyme
neprivalo (priešingai nei mano pareiškėjas) būti reguliuojami
santykiai, susiję su nesumokėtos pensijos dalies sumokėjimu.
Kita vertus, tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai
negali įstatymu reguliuoti pensijų santykių ir pareiškėjo
nurodytu aspektu.
9. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti ne tai, kas yra
nustatyta ginčijamame įstatyme, o tai, kas įstatyme nėra, bet,
pareiškėjo manymu, turi būti nustatyta. Taigi pareiškėjo
prašyme nėra tyrimo dalyko.
Tai, kad pareiškėjo prašyme nėra tyrimo dalyko, reiškia,
kad prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2
punkte yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu
atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį
Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas
Konstituciniam Teismui.
10. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo sprendimai
klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai,
yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2
dalis). Konstitucijoje nustatyta, kad įstatymas (ar jo dalis)
arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento
aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo
tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo
sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai (107 straipsnio 1 dalis).
Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo
sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra
nukreipiama į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi
sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti
prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie
sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo
nutarimo įsigaliojimo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 28 straipsniu ir 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo,
23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio
1 ir 3 dalims, 23 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas