English
Byla Nr. 40/03
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M.
BALANDŽIO 11 D. DEKRETO NR. 40 "DĖL LIETUVOS
RESPUBLIKOS PILIETYBĖS SUTEIKIMO IŠIMTIES TVARKA"
TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD LIETUVOS
RESPUBLIKOS PILIETYBĖ IŠIMTIES TVARKA SUTEIKIAMA
JURIJ BORISOV, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS
ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 1 DALIAI
2003 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo
atstovams Seimo nariui Raimondui Šukiui, Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui,
suinteresuotam asmeniui - Lietuvos Respublikos Prezidentui
Rolandui Paksui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Prezidento
atstovams advokatams Gediminui Baubliui, Evaldui Rapolui,
Kęstučiui Švirinui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio
4, 10, 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 40/03 pagal pareiškėjo -
Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio
11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria Lietuvos Respublikos
pilietybė suteikiama Jurij Borisov, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio
21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 11 d. išleido
dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" (Žin., 2003, Nr. 36-1562, Nr. 43
(atitaisymas)). Šiuo dekretu Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka buvo suteikta inter alia Jurij Borisov, gim.
1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje.
2. Pareiškėjas - Seimas 2003 m. lapkričio 6 d. nutarimu
"Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui" prašo ištirti, ar
Respublikos Prezidento dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij'ui
Borisov'ui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 21 punktui, 82 straipsnio 1
daliai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 daliai.
3. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 10 d. priėmė
sprendimą "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. lapkričio 6
d. nutarime "Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekreto
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui" išdėstyto prašymo
ištirti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties
tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurijui
Borisovui, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymui", kuriuo priimtas nagrinėti
Seimo 2003 m. lapkričio 6 d. nutarime išdėstytas prašymas.
Remdamasis minėtu Konstitucinio Teismo sprendimu, Konstitucinio
Teismo pirmininkas 2003 m. lapkričio 12 d. "Valstybės žiniose"
(Žin., 2003, Nr. 106-4756, Nr. 107 (atitaisymas)) oficialiai
paskelbė, jog pagal Konstitucijos 106 straipsnį nuo šio
pranešimo oficialaus paskelbimo dienos sustabdomas Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos
pilietybė suteikiama Jurijui Borisovui, gim. 1956 m. gegužės 17
d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, galiojimas.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
pareiškėjo - Seimo atstovo R. Šukio rašytiniai paaiškinimai.
1. R. Šukio nuomone, Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 dalis, kuria Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov
(gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje),
prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs, Konstitucijos 84 straipsnio 21
punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo
nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę,
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos
Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos
Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir
būti visiems lygiai teisingas, ir Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas,
vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali suteikti Lietuvos
Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai
užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės
išimties tvarka netaikant jiems šio įstatymo 12 straipsnyje
numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.
2. Pasak R. Šukio, pilietybė - tai nuolatinis teisinis
ryšys tarp asmens ir valstybės. Šio ryšio pagrindu asmuo įgyja
pilietines ir politines teises bei pareigas ir naudojasi tos
valstybės gynyba. Vienas iš retų pilietybės įgijimo būdų -
pilietybės įgijimas išimties tvarka. Šiuo būdu pilietybė
suteikiama už ypatingus nuopelnus tai valstybei.
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta
nuostata, kad Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo
įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių
piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant
jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo
sąlygų. R. Šukio teigimu, Pilietybės įstatymo 16 straipsnis
traktuotinas atsižvelgiant į visą įstatymą ir jo tikslus.
Išimties tvarkos tikslas - sudaryti galimybę suteikti pilietybę
kitų šalių piliečiams, ypač nusipelniusiems Lietuvos
Respublikai.
Pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad ginčijamu atveju
privalėjo būti teisinis pagrindas suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka - J. Borisov'o nuopelnai Lietuvos
Respublikai. Tačiau nėra aišku, kokie J. Borisov'o nuopelnai
Lietuvai tuo trumpu laikotarpiu, kai jis nebuvo Lietuvos
Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą išimties
tvarka. Tokia informacija Respublikos Prezidento dekrete nebuvo
pateikta, ji nebuvo pateikta visuomenei ir jokiu kitokiu būdu.
Neaišku, ar tokia informacija buvo pateikta ir vertinta
Pilietybės reikalų komisijoje. R. Šukio manymu, teisinio
pagrindo išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę J. Borisov'ui nebuvo.
3. R. Šukio nuomone, ginčijama Respublikos Prezidento
dekreto dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties
tvarka suteikiama J. Borisov'ui, yra teisiškai ydinga ir
prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio
21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 daliai dar ir todėl, kad Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė Respublikos Prezidentui
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę tik nusipelniusiems
Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims
be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems Pilietybės
įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų;
įstatymas Respublikos Prezidentui nenustato teisės išimties
tvarka grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę asmeniui, kuris
yra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės šio įstatymo 18
straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais. Suinteresuoto
asmens atstovo manymu, asmeniui, netekusiam Lietuvos
Respublikos pilietybės šio įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje
numatytais pagrindais, Lietuvos Respublikos pilietybė jo
prašymu gali būti grąžinta tik laikantis Pilietybės įstatymo 20
straipsnyje nustatytos specialios tvarkos. Įstatymo 20
straipsnio 1 dalyje nurodytos papildomos sąlygos tokiam
asmeniui: prašymo pateikimo metu šis asmuo gyvena Lietuvos
Respublikos teritorijoje ir atitinka šio įstatymo 12 straipsnio
1 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nustatytas sąlygas. Pasak R.
Šukio, visos išimtys, galimos taikant pilietybės grąžinimo
procedūrą, yra nustatytos tik Pilietybės įstatymo 20 straipsnio
2 dalyje.
Pareiškėjo atstovo nuomone, J. Borisov'ui turėjo būti
taikoma ne pilietybės suteikimo išimties tvarka, o pilietybės
grąžinimo procedūra - turėjo būti įvykdytos visos Pilietybės
įstatymo 20 straipsnyje nustatytos sąlygos.
4. R. Šukys taip pat pažymėjo, kad J. Borisov Lietuvos
Respublikos pilietybės neteko siekdamas įgyti Rusijos
Federacijos pilietybę. Teisinė situacija, kai asmuo galėtų vėl
įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ir išlaikyti kitos
valstybės pilietybę (būtent tai šiuo atveju atsitiko, nes
nebuvo taikyta pilietybės grąžinimo procedūra), būtų
akivaizdžiai ydinga. R. Šukio manymu, minėti J. Borisov'o
veiksmai rodo jo požiūrį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir
užkertą kelią jam pasinaudoti Pilietybės įstatymo 16
straipsnyje numatyta galimybe.
5. Pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnį Lietuvos
Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie: padarė
tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos
tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje,
tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui,
karo nusikaltimai; dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš
Lietuvos valstybę; iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką
kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį
nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos
Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčinį
nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė. Todėl, R.
Šukio manymu, tikrinant asmens, siekiančio įgyti Lietuvos
Respublikos pilietybę išimties tvarka, kandidatūrą turi būti iš
atitinkamų teisėsaugos institucijų gauta informacija, ar nėra
nė vienos aplinkybės, neleidžiančios šiam asmeniui suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybės.
R. Šukio teigimu, dėl visų kitų asmenų, kuriems
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo
kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą. Dėl J. Borisov'o į
Valstybės saugumo departamentą kreiptasi nebuvo. Pareiškėjo
atstovo nuomone, šitaip buvo pažeistas konstitucinis asmenų
lygybės principas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
pareiškėjo - Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniai
paaiškinimai.
1. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Konstitucija yra
vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl
tiriant, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka Seimo
2003 m. lapkričio 6 d. nutarime "Dėl kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Respublikos Prezidento dekreto "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos
pilietybės įstatymui" nurodytas konstitucines nuostatas,
įvertintina ir tai, ar dekretas atitinka su jomis susijusius
kitus Konstitucijos principus ir normas.
2. M. Girdausko teigimu, Konstitucijos 12 straipsnio 2
dalis nustato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus
atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės pilietis. Konstitucija įtvirtina viengubos pilietybės
principą ir, nors ir neabsoliučiai, draudžia dvigubą pilietybę.
Įstatymų leidėjo diskrecija keisti atvejų, kai Lietuvos
Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės
pilietis, skaičių yra ribota. Kitaip tariant, Konstitucija
įtvirtina dvigubos pilietybės išimtinumo principą. M.
Girdauskas pažymėjo, kad dviguba pilietybė nėra konstitucinė
vertybė, nes Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje ji vertinama
negatyviai. Todėl, pasak M. Girdausko, Lietuvos Respublikos
pilietybė kitos valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik
nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtinto dvigubos pilietybės
išimtinumo principo - tik objektyviai pagrįstais išimtiniais
atvejais. Priešingu atveju būtų pažeistas ir konstitucinis
teisinės valstybės principas.
3. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį
Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems
Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams netaikant
jiems šio įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės sąlygų.
Pasak M. Girdausko, Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas
suteikia Respublikos Prezidentui teisę teikti Lietuvos
Respublikos pilietybę tik nepažeidžiant įstatymo nustatytos
tvarkos. Todėl tiriant, ar Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" atitinka Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, įvertintina ir tai, ar šis
dekretas atitinka su Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi
susijusias kitas šio įstatymo nuostatas, taip pat ir tas,
kurios įtvirtintos Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje.
Pareiškėjo atstovo nuomone, Pilietybės įstatymo 13
straipsnio 2 punktas tuo metu, kai buvo išleistas Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka",
aiškiai draudė (ir šiuo metu draudžia) Lietuvos Respublikos
pilietybę suteikti asmeniui, kuris dalyvavo nusikalstamoje
veikloje prieš Lietuvos valstybę. Pilietybės įstatymo 13
straipsnio 2 punktas kartu su konstituciniu dvigubos pilietybės
išimtinumo principu pagrįstai reikalauja neteikti Lietuvos
Respublikos pilietybės asmeniui, dėl kurio dalyvavimo
nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę vykdomas
baudžiamasis procesas ar atliekamas operatyvinis tyrimas, nes
tokiu tyrimu surinkti duomenys pagal įstatymus gali būti
panaudoti įkaltinant asmenį nusikalstamų veikų padarymu. Jeigu
teismo nuosprendis tokio asmens atžvilgiu įsiteisėtų jam jau
suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę, galėtų paaiškėti, jog
šis asmuo prieš jam suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę
dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę. Dėl
to būtų neįgyvendinti Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 2
punktas ir konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo
principas, reikalaujantys, kad prieš išleidžiant Respublikos
Prezidento dekretą dėl pilietybės suteikimo būtų kreiptasi į
kompetentingas valstybės institucijas ir būtų patikrinta, ar
nėra atliekamas operatyvinis tyrimas ar vykdomas baudžiamasis
procesas dėl kitos valstybės piliečio, siekiančio įgyti
Lietuvos Respublikos pilietybę, dalyvavimo nusikalstamoje
veikloje prieš Lietuvos valstybę. M. Girdausko manymu, viena iš
šių institucijų yra Valstybės saugumo departamentas.
M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, kad prieš
išleidžiant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" nebuvo kreiptasi į Valstybės saugumo
departamentą, kad būtų patikrinta, ar nėra atliekamas
operatyvinis tyrimas arba vykdomas baudžiamasis procesas dėl
galimo J. Borisov'o dalyvavimo nusikalstamoje veikloje prieš
Lietuvos valstybę; tai leidžia abejoti, ar minėtas Respublikos
Prezidento dekretas atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės
išimtinumo principą ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą.
4. Pareiškėjo atstovas nurodė, kad Konstitucijos 29
straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui
ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas
įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir
draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti
skirtingai; visų asmenų lygybės principas apima ir
diskriminacijos bei privilegijų draudimą. Konstitucinis visų
asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam
tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma,
palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip
traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios
apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų
objektyviai pateisintas.
Pareiškėjo atstovo manymu, Konstitucijos 82 straipsnio 1
dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai
būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai,
sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas,
atspindi Respublikos Prezidento pareigą suteikiant pilietybę ar
atsisakant ją suteikti laikytis asmenų lygybės principo,
teisingumo principo (kartu ir teisinės valstybės principo),
nepažeisti kitų Konstitucijos normų ir principų.
M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, kad dėl kitų
asmenų, kuriems Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekretu Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos
Respublikos pilietybė, skirtingai nei dėl J. Borisov'o, buvo
kreiptasi į Valstybės saugumo departamentą; be to, yra pagrindo
manyti, kad tam tikriems asmenims, siekusiems Lietuvos
Respublikos pilietybę įgyti išimties tvarka, pilietybė nebuvo
suteikta remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta
informacija apie galimą šių asmenų dalyvavimą rengiant ar
darant nusikalstamas veikas, atliekamą operatyvinį tyrimą ar
vykdomą baudžiamąjį procesą. Todėl, pasak M. Girdausko, yra
pagrindo abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio
11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" (pareiškėjo nurodyta apimtimi)
atitinka konstitucinį asmenų lygybės principą, konstitucinį
teisinės valstybės principą, Konstitucijos 82 straipsnio 1
dalį.
5. M. Girdausko manymu, svarstytina, ar konstitucinis
dvigubos pilietybės išimtinumo principas nereiškia reikalavimo
neteikti Lietuvos Respublikos pilietybės asmeniui visais
atvejais, kai šis yra padaręs nusikalstamą veiką, už kurią gali
būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Prieš išleidžiant
Respublikos Prezidento dekretą turi būti kreiptasi į
kompetentingas valstybės institucijas ir patikrinta, ar dėl
kitos valstybės piliečio, siekiančio įgyti Lietuvos Respublikos
pilietybę, dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, už kurią
baudžiamasis įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę, nėra
atliekamas operatyvinis tyrimas ar vykdomas baudžiamasis
procesas.
M. Girdausko nuomone, yra pagrindo manyti, jog J.
Borisov'o atžvilgiu toks reikalavimas bent iš dalies nebuvo
įvykdytas.
6. Pareiškėjo atstovo teigimu, Konstitucijos nuostatų,
susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimu,
suteikimu, netekimu, jos laiduojamomis teisėmis, visuma
reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra konstitucinė
vertybė ir sąlygoja pagarbos jai reikalavimą. M. Girdausko
nuomone, jeigu asmuo nesilaiko šio reikalavimo, toks atvejis,
kad ir kokios būtų kitos aplinkybės, nėra tas išimtinis
atvejis, kai asmeniui objektyviai pagrįstai gali būti suteikta
Lietuvos Respublikos pilietybė. Priešingu atveju būtų pažeistas
konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas.
Pasak M. Girdausko, yra pagrindo įtarti, kad J. Borisov
galėjo atlikti veiksmus, kurie gali būti vertinami kaip
manipuliavimas Lietuvos Respublikos pilietybe, pažeidžiantis
pagarbos šiai konstitucinei vertybei reikalavimą. Tai taip pat
sudaro pagrindą abejoti, ar Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" (pareiškėjo nurodyta
apimtimi) atitinka konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo
principą.
7. Pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį
Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali
nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių
piliečiams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties
tvarka. M. Girdausko teigimu, įstatymai nenustato kokių nors
kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, kad asmuo tikrai turi
nuopelnų valstybei: ar asmuo turi nuopelnų, sprendžia
Respublikos Prezidentas. Tačiau svarbu, kad asmuo tikrai būtų
nusipelnęs Lietuvos valstybei. Pareiškėjo atstovo manymu,
konstitucinis dvigubos pilietybės išimtinumo principas apima
reikalavimą pilietybę suteikti tik už ypatingus nuopelnus
Lietuvos valstybei. Todėl Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1
dalis aiškintina kaip numatanti galimybę suteikti pilietybę
išimties tvarka ne už bet kokius nuopelnus, bet tik už
ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei.
M. Girdausko nuomone, yra pagrindo abejoti, ar J. Borisov
atitiko šį reikalavimą - Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimas šiam asmeniui grindžiamas tuo, kad jis suteikė itin
didelės vertės labdarą. Kartu yra pagrindo abejoti, ar
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
(pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitinka konstitucinį dvigubos
pilietybės išimtinumo principą, Konstitucijos 84 straipsnio 21
punktą, Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį.
8. M. Girdauskas atkreipė dėmesį, kad teisės doktrinoje
yra ir tokia nuomonė, kad Respublikos Prezidento dekretai dėl
pilietybės suteikimo už nuopelnus Lietuvos valstybei
Konstituciniam Teismui yra teismingi tik iš dalies, nes jų
konstitucingumą galima tirti tik tuo aspektu, ar išleidžiant
dekretą buvo laikytasi nustatytos procedūros. Tačiau, pasak M.
Girdausko, svarstytina, ar laikantis tokios nuostatos nebūtų
nepagrįstai susiaurintos galimybės užtikrinti konstitucinio
teisinės valstybės principo įgyvendinimą. Pavyzdžiui, laikantis
minėto vertinimo negalima būtų kvestionuoti, ar Konstitucijai
neprieštarauja valstybės vadovo sprendimas, kuriuo,
nepažeidžiant įstatymų nustatytos procedūros, pilietybė būtų
suteikta daugeliui kitos valstybės piliečių, akivaizdžiai
neturinčių nuopelnų Lietuvos valstybei, nors abejotina, ar toks
sprendimas atitiktų konstitucinį dvigubos pilietybės išimtinumo
principą. Tad valstybės vadovo dekretai dėl pilietybės
suteikimo už nuopelnus Lietuvos valstybei turėtų būti
konstituciškai kontroliuojami ir, remiantis tokių teisės aktų
akivaizdaus nepagrįstumo kriterijumi, valstybės vadovo
diskrecija teikti pilietybę už nuopelnus Lietuvos valstybei
galėtų būti laikoma teisiškai nesuvaržyta tik tais atvejais,
kai nėra akivaizdu, jog tokių nuopelnų nėra.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Prezidento R. Pakso
rašytiniai paaiškinimai - atsakymai į Konstitucinio Teismo
klausimus, suformuluotus Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio
26 d. sprendime.
1. Į klausimą, kokia J. Borisov'o veikla, išleidžiant
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka", kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama
Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai
Lietuvos Respublikai, suinteresuotas asmuo - Respublikos
Prezidentas atsakė:
Vykdydamas Konstitucijos nustatytus įgaliojimus pilietybės
klausimais, Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka Respublikos
Prezidentas teikia Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės
klausimams preliminariai nagrinėti Respublikos Prezidentas R.
Paksas sudarė Pilietybės reikalų komisiją, kuri Respublikos
Prezidentui rekomendavo Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti
J. Borisov'ui. Komisijoje buvo pateikti duomenys, kad J.
Borisov buvo nusipelnęs Lietuvos Respublikos sporto plėtojimui,
skyręs ženklias sumas labdarai bei vystęs verslą Lietuvoje. J.
Borisov nuo 1991 m. Lietuvoje užsiima ūkine veikla, kuria darbo
vietas, investuoja į Lietuvos ekonomiką. Kadenciją baigusio
Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus suteiktas apdovanojimas
J. Borisov'ui byloja apie teigiamą J. Borisov'o veiklos
vertinimą ir jo nuopelnus Lietuvos Respublikai. J. Borisov'o
skirta labdara bei kiti pozityvūs veiksmai Lietuvos Respublikos
ekonomikai, įvertinus tuo metu turėtą informaciją, Respublikos
Prezidento nuomone, sudarė pakankamą pagrindą tai laikyti jo
nuopelnais Lietuvos Respublikai.
2. Į Konstitucinio Teismo klausimą, kokia J. Borisov'o
veikla tuo metu, kai jis, kaip teigia pareiškėjo - Seimo
atstovai, nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis išleidžiant
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka", kuriuo J. Borisov'ui išimties tvarka suteikiama
Lietuvos Respublikos pilietybė, buvo įvertinta kaip nuopelnai
Lietuvos Respublikai, suinteresuotas asmuo - Respublikos
Prezidentas atsakė:
Pilietybės įstatymas neatskleidžia vertinamojo kriterijaus
- nuopelnų Lietuvos Respublikai turinio. Atsižvelgdamas į tai
ir į susiklosčiusią Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka praktiką, Respublikos Prezidentas vertino J.
Borisov'o nuopelnus Lietuvos Respublikai, o ne jo, kaip
užsienio valstybės piliečio, statusą. Tuo metu, kai nebuvo
Lietuvos Respublikos pilietis, J. Borisov nenutraukė faktinių
ryšių su Lietuvos Respublika, neišvyko nuolat gyventi į Rusiją,
Lietuvoje tęsė ūkinę veiklą, investavo į Lietuvos ekonomiką.
Pagrindinis veiksnys buvo faktai, kad J. Borisov veikla
nepakito; asmens veiklą motyvavo nuostatos, nepriklausančios
nuo to, kokios valstybės pilietis jis yra.
3. Į klausimą, kaip Respublikos Prezidentas vertina
pareiškėjo - Seimo atstovų teiginius, kad "Jurij Borisov neteko
Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas įgyti Rusijos
Federacijos pilietybę" ir kad "šie veiksmai parodo Jurij
Borisov požiūrį į Lietuvos Respublikos pilietybę ir užkerta
kelią pasinaudoti Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje numatyta
teise", suinteresuotas asmuo - Respublikos Prezidentas atsakė:
Pagal Pilietybės įstatymą Respublikos Prezidentas gauna
asmenų, kurie prašo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka, prašymus ir pagal juos priima sprendimus. Toks
J. Borisov'o prašymas buvo formalus pagrindas pradėti
Pilietybės įstatymo numatytas procedūras. Pagal Pilietybės
įstatymą Respublikos Prezidentas turi nagrinėti ne asmens
požiūrį į pilietybę, o jo prašymą. Susipažinęs su aplinkybėmis,
dėl kurių J. Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės,
Respublikos Prezidentas suvokė, jog J. Borisov Lietuvos
Respublikos pilietybės neteko ne dėl tariamo netinkamo požiūrio
į ją ar kitokio vertinimo, bet todėl, kad įgijo šalies, kurioje
gimė, augo, kurioje gyvena jo artimieji giminaičiai bei su
kuria jį sieja verslo ryšiai, pilietybę. J. Borisov tautybė -
rusas, Rusija - jo gimimo vieta. Todėl J. Borisov'o siekis
įgyti savo tautybės valstybės, o ne kitos valstybės pilietybę
Respublikos Prezidentui nesukėlė įtarimo dėl J. Borisov'o
netinkamo požiūrio į Lietuvos Respublikos pilietybę.
4. Į Konstitucinio Teismo klausimą, ar buvo aiškintasi ir
kaip buvo įsitikinta, kad J. Borisov'o atžvilgiu nėra
Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl
kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama, suinteresuotas
asmuo - Respublikos Prezidentas atsakė:
Pilietybės klausimams preliminariai nagrinėti paprastai
sudaroma Pilietybės reikalų komisija. Šiuo atveju į šią
komisiją Respublikos Prezidentas įtraukė Lietuvos Respublikos
teisingumo viceministrą, Lietuvos Respublikos generalinio
prokuroro pavaduotoją, Migracijos departamento prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūną, Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio
departamento direktorių. Respublikos Prezidento nuomone, toks
komisijos sudarymo principas leidžia jai darbo tvarka
(posėdžiuose) spręsti klausimą, ar turimų duomenų pakanka
sprendimui priimti, ar būtina papildomai kreiptis dėl
atitinkamų papildomų duomenų pateikimo. Labdaros teikimas ir
jos finansinės apimtys, taip pat kadenciją baigusio Respublikos
Prezidento V. Adamkaus J. Borisov'ui suteiktas apdovanojimas
bylojo apie teigiamą J. Borisov'o veiklos vertinimą ir jo
nuopelnus Lietuvos Respublikai. Teisės aktuose nebuvo
reikalavimo teikiant išimties tvarka pilietybę gauti pažymą iš
Valstybės saugumo departamento, o tai, kad komisijoje dalyvavo
teisingumo viceministras, generalinio prokuroro pavaduotojas,
Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, ir tai, kad dekretą
turėjo kontrasignuoti tiesiogiai už informacijos apie
aplinkybes, nurodytas Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje,
surinkimą ir teikimą atsakingos ministerijos (Vidaus reikalų
ministerijos) vadovas, Respublikos Prezidentas manė esant
pakankamomis priemonėmis, leidžiančiomis nustatyti galimas
kliūtis suteikti pilietybę. Šią nuostatą ir konkrečias
parinktas priemones galimoms kliūtims įgyti pilietybę nustatyti
lėmė ir tai, kad J. Borisov nebuvo išvykęs gyventi iš Lietuvos
Respublikos.
5. Į klausimą, ar iki išleidžiant Respublikos Prezidento
2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" kurios nors
Lietuvos valstybės institucijos ar pareigūnai buvo pateikę
Respublikos Prezidentui informacijos, apibūdinančios J.
Borisov'ą, ir koks buvo minėtos informacijos turinys,
suinteresuotas asmuo - Respublikos Prezidentas atsakė:
Einant Respublikos Prezidento pareigas iki 2003 m.
balandžio 11 d. dekreto "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo tvarka" išleidimo valstybės institucijos ar
pareigūnai jam nebuvo pateikusios informacijos, kuri pagal
Pilietybės įstatymo 13 straipsnį galėjo būti kliūtis suteikti
išimties tvarka pilietybę J. Borisov'ui.
V
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Prezidento atstovų
Respublikos Prezidento patarėjų teisės klausimais Pauliaus
Griciūno ir Edvino Mušinskio rašytiniai paaiškinimai.
1. P. Griciūnas ir E. Mušinskis teigė, kad nei
Konstitucija, nei įstatymai nenumato kreipimosi į
kompetentingas institucijas dėl informacijos apie asmenį,
siekiantį įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka,
pateikimo. Todėl Respublikos Prezidento sudarytos Pilietybės
reikalų komisijos formalus kreipimasis į kompetentingas
institucijas, tarp jų ir į Valstybės saugumo departamentą,
negali būti traktuojamas kaip būtina ar privaloma Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo išimties tvarka sąlyga.
Pilietybės įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio Pilietybės
reikalų komisijos veiklą, 2 dalyje nustatyta, kad minėta
komisija turi teisę, tačiau jokiu būdu ne pareigą, pavesti
valstybės institucijoms pareikšti savo nuomonę ir pateikti
reikiamus dokumentus dėl komisijos nagrinėjamo prašymo ar
teikimo.
Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad nei šiuo metu
galiojančio Pilietybės įstatymo, nei ankstesnės redakcijos
Pilietybės įstatymo nuostatos nereglamentuoja jo 13 straipsnyje
nurodytų aplinkybių nustatymo tvarkos suteikiant pilietybę
išimties tvarka. Taigi Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis
į Valstybės saugumo departamentą yra tik viena iš patikrinimo,
ar nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje numatytų aplinkybių,
formų (praktika neformaliai kreiptis į Valstybės saugumo
departamentą susiformavo tik apie 2001 m.). Tačiau toks
Pilietybės reikalų komisijos kreipimasis turėtų būti
traktuojamas ne kaip imperatyvaus įstatyminio įpareigojimo visų
asmenų, siekiančių įgyti pilietybę išimties tvarka, atžvilgiu
vykdymas, o kaip komisijos naudojimasis įstatymo suteikta
teise, siekiant patikrinti ir įsitikinti, ar nėra aplinkybių,
dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama (Pilietybės
įstatymo 13 straipsnis). O atsižvelgiant į tai, kad įgyti
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka siekiantys
asmenys skiriasi savo statusu, suprantama, kad Pilietybės
reikalų komisijos kreipimasis į Valstybės saugumo departamentą
visų asmenų atžvilgiu nėra reikalingas.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas formalus
visų asmenų lygybės principas, įpareigojantis vienodus faktus
teisiškai vertinti vienodai, ir draudžia iš esmės tokius pat
faktus savavališkai vertinti skirtingai. Tačiau konstitucinis
asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai
traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. P.
Griciūnas ir E. Mušinskis pažymėjo, kad ginčijamu Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta 6 asmenims,
kurie skyrėsi savo statusu ir padėtimi. Suinteresuoto asmens
atstovų nuomone, visiškai suprantama, kad, vertinant pilietybės
suteikimo išimties tvarka šiems asmenims klausimą, buvo
atsižvelgiama ne tik į formalų faktą, kad asmuo prašo suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, bet ir į to
asmens praeitį, jo ryšį su Lietuvos Respublika, nuopelnus
Lietuvos Respublikai. Pilietybės reikalų komisijos nuomone, J.
Borisov iš kitų pretendentų aiškiai išsiskyrė savo ryšiais su
Lietuvos Respublika bei nuopelnais Lietuvai. J. Borisov
vienintelis iš pretendentų jau buvo turėjęs Lietuvos
Respublikos pilietybę, nuo vaikystės gyvena Lietuvoje, o nuo
1991 m. užsiėmė verslu. J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos
valstybei patvirtina ir kadenciją baigusio Respublikos
Prezidento V. Adamkaus 2001 m. birželio 14 d. dekretas Nr. 1373
"Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir medaliais
Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos
proga", kuriuo minėtas asmuo buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno
medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos sportui. Šie faktiniai
duomenys, išskyrę J. Borisov'ą iš kitų pretendentų, ir buvo
pagrindas Pilietybės reikalų komisijai formaliai nebesikreipti
į Valstybės saugumo departamentą, o klausimą, ar pakanka turimų
duomenų, darbo tvarka spręsti komisijos posėdyje. Pažymėtina,
kad ir pats Pilietybės reikalų komisijos sudarymo principas,
pagal kurį į komisiją įtraukti Teisingumo ministerijos,
Generalinės prokuratūros, Vidaus reikalų ministerijos ir
Užsienio reikalų ministerijos atstovai, leidžia komisijai
posėdyje spręsti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių asmeniui negali
būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Galiausiai
priemonė patikrinti, ar nėra aplinkybių, dėl kurių pilietybės
suteikimas negalimas, ir patvirtinti šių aplinkybių nebuvimą
yra ir ta, kad pagal Konstituciją (85 straipsnis) Respublikos
Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo privalo kontrasignuoti vidaus reikalų ministras.
P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, Pilietybės reikalų
komisijos formalus nesikreipimas į Valstybės saugumo
departamentą dėl J. Borisov'o negali būti traktuojamas kaip
diskriminacija kitų pretendentų, dėl kurių buvo kreiptasi,
atžvilgiu. Pilietybės reikalų komisijos turimi išsamūs duomenys
apie J. Borisov'ą, patvirtinantys glaudžius ir nenutrūkstamus
jo santykius su Lietuvos Respublika, buvo pakankamas pagrindas
formaliai nebesikreipti į Valstybės saugumo departamentą, o
klausimą dėl aplinkybių, kurioms esant Lietuvos Respublikos
pilietybė neteikiama, spręsti komisijos posėdyje.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria
Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J.
Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies
nuostatai, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
2. Pasak P. Griciūno ir E. Mušinskio, Konstitucijos 82
straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina Respublikos Prezidento
įgaliojimų sąlyga - jo priesaika. Joje įtvirtinta, kad
Respublikos Prezidentas, be ištikimybės Lietuvos Respublikai ir
Konstitucijai, prisiekia sąžiningai eiti savo pareigas ir būti
visiems lygiai teisingas.
Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, jog nėra teisinio
pagrindo teigti, kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio
11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria Lietuvos Respublikos
pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui, pažeidžia
Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės principą. Kadangi
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
(pareiškėjo nurodyta apimtimi) neprieštarauja konstituciniam
asmenų lygybės principui, tai darytina išvada, jog minėtu
dekretu nebuvo pažeista ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad Respublikos Prezidentas prisiekia būti ištikimas
Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo
pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.
3. P. Griciūno ir E. Mušinsko nuomone, nagrinėjant
pareiškėjo - Seimo atstovų teiginį, kad Respublikos Prezidento
2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 dalis, kuria Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui,
prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai,
būtina atskleisti ir įvertinti Konstitucijoje įtvirtintą
valdžių padalijimo principą ir tai, kaip jis sąlygoja
Respublikos Prezidento įgaliojimų turinį.
Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Valstybės
valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir
Vyriausybė, Teismas." Ši norma, kurios turinys detaliau
atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose, ir
įtvirtina valstybės valdžių padalijimo principą. Tai yra
pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir
veiklos principas. Tuo tarpu Konstitucijos 5 straipsnio 2
dalyje yra įtvirtinta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.
Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas
imperatyviai suponuoja tai, kad, Konstitucijoje tiesiogiai
nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos
įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš
kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti;
tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
Todėl vertinant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" (pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktui labai svarbu atskleisti
Respublikos Prezidento teisinį statusą ir jam suteiktų
įgaliojimų turinį.
Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
Respublikos Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei ir daro
visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. P. Griciūno ir
E. Mušinskio teigimu, Respublikos Prezidento statusas Lietuvos
valdžios institucijų sistemoje iš esmės siejamas su konkrečiais
Konstitucijos 84 straipsnyje įtvirtintais Respublikos
Prezidento įgaliojimais. Tačiau Respublikos Prezidento
konstitucinių įgaliojimų turinys nėra vienodas. Vienokius
įgaliojimus Respublikos Prezidentas įgyvendina iš esmės be
išlygų, kitų įgaliojimų įgyvendinimas yra saistomas
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų esminių sąlygų ar kitų
valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, o dar kitus,
griežtai apibrėžtus, įgaliojimus Respublikos Prezidentas turi
įgyvendinti besąlygiškai. Taigi darydamas "visa, kas jam
pavesta Konstitucijos ir įstatymų", įgyvendindamas jam
suteiktus įgaliojimus, Respublikos Prezidentas vienais atvejais
turi visišką diskreciją, kitais atvejais jo įgaliojimai yra
saistomi esminių Konstitucijoje nustatytų sąlygų ir išlygų, dar
kitais atvejais jis apskritai neturi pasirinkimo teisės.
Analizuojant Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka" santykį su Konstitucijos 84 straipsnio 21
punktu būtina įvertinti šiame punkte įtvirtintų Respublikos
Prezidento konstitucinių įgaliojimų spręsti pilietybės
klausimus turinį, o būtent Respublikos Prezidento diskrecijos
priimant sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo ribas.
Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Konstitucijos 84
straipsnio 21 punkto nuostata, kad Respublikos Prezidentas
įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos
pilietybę, nenustato jokių esminių sąlygų, leidžiančių
kvestionuoti Respublikos Prezidento diskreciją priimti
sprendimus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimais
neatsižvelgiant į kitų valdžios institucijų valią ar kitas
konstitucines išlygas. P. Griciūnas ir E. Mušinskis padarė
išvadą, kad, sistemiškai vertinant Konstitucijos 84 straipsnio
21 punkto nuostatą ir kitas Konstitucijos normas, nustatančias
valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, šių įgaliojimų ryšį
ir sąsajas su Respublikos Prezidentu bei Respublikos Prezidento
institucijos vietą valstybės valdžių sistemoje, Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimas priklauso išimtinai
Respublikos Prezidento kompetencijai, kad priimdamas minėtus
sprendimus Respublikos Prezidentas yra nesaistomas kitų
valdžios institucijų įgaliojimų ar kokių nors kitų esminių
išlygų.
P. Griciūnas ir E. Mušinskis pažymėjo, kad Konstitucijos
84 straipsnio 21 punkte įtvirtinta norma formaliai susideda iš
dviejų dalių. Vienoje dalyje nustatyta visiška Respublikos
Prezidento, kaip vienos iš valstybės valdžios institucijų,
konstitucinė kompetencija priimti sprendimus dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo, nesusaistyta kitų valdžios
institucijų įgaliojimų; kita normos dalis nustato, kad šis
Respublikos Prezidento konstitucinis įgaliojimas realizuojamas
įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau, suinteresuoto asmens atstovų
nuomone, ši blanketinė norma jokiu būdu negali būti vertinama
kaip esminė išlyga, varžanti Respublikos Prezidento
konstitucinę kompetenciją suteikti pilietybę; teisiniu požiūriu
Respublikos Prezidento dekretas tiesiog formaliai negali
prieštarauti šiai Konstitucijoje įtvirtintai blanketinei
normai.
P. Griciūno ir E. Mušinskio manymu, Respublikos Prezidento
2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria
Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J.
Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21
punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo
nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę.
4. P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, sprendžiant, ar
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka
suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 daliai, būtina atsižvelgti į Konstitucijos
nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės
institutą. Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta,
kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas nustato, jog Respublikos
Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos
Respublikos pilietybę.
Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad būtent
Pilietybės įstatymas ir atskleidžia Konstitucijos 12 straipsnio
bei 84 straipsnio 21 punkto blanketinių normų turinį bei
detalizuoja konstitucinius Respublikos Prezidento įgaliojimus.
Pilietybės įstatymo 16 straipsnis reglamentuoja Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimą išimties tvarka. Pilietybės
suteikimą išimties tvarka reguliuojančios normos visame
konstituciniame Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
institute nustato dvi išimtis. Pirmoji išimtis kyla iš
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies: tai galimybė
asmeniui, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama
išimties tvarka, turėti ir kitos valstybės pilietybę. Kita
išimtis yra ta, kad suteikiant pilietybę išimties tvarka nėra
taikomos bendros pilietybės suteikimo (natūralizacijos)
sąlygos, nustatytos Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje.
P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, pagal Pilietybės
įstatymo 16 straipsnį vienintelė Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka sąlyga yra užsienio
valstybių piliečių ar asmenų be pilietybės nuopelnai Lietuvos
Respublikai. Nuopelnai Lietuvos Respublikai - tai vienintelis
vertinamasis kriterijus, priklausantis Respublikos Prezidento
diskrecijai; Pilietybės įstatymas nenustato jokių objektyvių ar
subjektyvių prioritetų ar kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų
galima teigti, jog asmuo turi arba neturi tam tikrų nuopelnų
valstybei. Todėl nei įstatymais, nei jokiais kitais teisės
aktais Respublikos Prezidentas formaliai teisiškai nėra
suvaržytas kitaip, kaip tik konstituciniais teisingumo,
teisinės valstybės bei darnios pilietinės visuomenės
principais, o neperžengdamas šių principų ribų Respublikos
Prezidentas turi visišką diskreciją vertinti asmens nuopelnus
Lietuvos Respublikai. Toks teisinis neapibrėžtumas galėtų būti
paaiškinamas tuo, kad įstatymų leidėjui yra objektyviai
neįmanoma nustatyti tokių universalaus pobūdžio kriterijų,
kuriais būtų galima vadovautis visais atvejais.
Pasak suinteresuoto asmens atstovų, negalima teigti, kad
pagrįstas yra argumentas, esą Lietuvos Respublikos pilietybė
gali būti suteikiama tik už ypatingus nuopelnus ir tik ypač
nusipelniusiems asmenims. Pilietybės įstatyme vartojama sąvoka
"nusipelniusiems". Kituose įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos
Respublikos valstybės apdovanojimų įstatyme, Lietuvos
Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, yra vartojamos
sąvokos "ypatingi nuopelnai" ir "ypač nusipelnę". P. Griciūno
ir E. Mušinskio nuomone, sąvokų "ypatingi nuopelnai" ir "ypač
nusipelnę" negalima laikyti savo turiniu tapačiomis ir
lygiavertėmis sąvokai "nusipelniusiems". Be to, sąvoką
"nusipelnę" apibrėžia išimtinai vertinamasis kriterijus.
5. Pasak P. Griciūno ir E. Mušinskio, Respublikos
Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus,
įstatymų nustatyta tvarka sudaro komisijas. Viena iš tokių
komisijų yra Pilietybės reikalų komisija, kuri atlieka
parengiamuosius veiksmus, reikalingus tam, kad Respublikos
Prezidentas įgyvendintų jam Konstitucijos 84 straipsnio 21
punkte nustatytus įgaliojimus teikti Lietuvos Respublikos
pilietybę. Pilietybės reikalų komisija taip pat preliminariai
vertina bei pataria Respublikos Prezidentui. Atsižvelgiant į
tai, kad Pilietybės reikalų komisijoje ex officio dalyvauja
Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Vidaus
reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai,
jos, kaip kolegialios patariamosios institucijos, patarimas
galėtų būti laikomas vienu iš prioritetų ar kriterijų, kuriais
vadovautųsi Respublikos Prezidentas.
P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, nei įstatymas, nei
joks kitas teisės aktas nenustato jokių objektyvių kriterijų,
kas Pilietybės įstatymo požiūriu yra laikytina nuopelnais
Lietuvos Respublikai. Pilietybės reikalų komisija, remdamasi
konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės bei darnios
pilietinės visuomenės principais, taip pat protingumo ir naudos
valstybei kriterijais, kiekvienu atveju individualiai vertina
faktus ir aplinkybes, kurios Pilietybės įstatymo požiūriu gali
būti laikytinos nuopelnais Lietuvos Respublikai. Sąvokos
"nuopelnai", "nusipelnęs" yra išimtinai vertinamasis požymis,
kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju Respublikos Prezidentui
padeda nustatyti Pilietybės reikalų komisija. Kiekvienas
pilietybės suteikimo išimties tvarka aktas yra
individualizuotas ne tik forma, bet ir turiniu, jis kiekvienu
atveju yra skirtingas ir Respublikos Prezidento dekrete
neatskleidžiamas. Pilietybės reikalų komisija vadovaujasi
įstatymais ir kitais teisės aktais, šių teisės aktų kontekste
ji visas aplinkybes privalo vertinti vadovaudamasi teisingumo
ir protingumo kriterijais, kurie įpareigoja vienodus faktus
teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius
faktus savavališkai vertinti skirtingai. Todėl norint atsakyti,
ar asmuo, siekiantis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka, yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai,
Pilietybės reikalų komisija turėtų įvertinti ir kitus,
analogiškus Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka atvejus. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone,
pilietybės suteikimo išimties tvarka praktika taip pat galėtų
būti traktuojama kaip vienas iš pilietybės suteikimo išimties
tvarka kriterijų.
Suinteresuoto asmens atstovų manymu, Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" (pareiškėjo
nurodyta apimtimi) atitiktis Pilietybės įstatymo 16 straipsnio
1 daliai yra vertintina ne tiek teisės normų atitikties
atžvilgiu, kiek objektyvių pilietybės suteikimo faktų ir
aplinkybių atitikties protingumo ir teisingumo kriterijaus
požiūriu. Todėl, P. Griciūno ir E. Mušinskio nuomone, nustatant
konkrečias pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui
aplinkybes, būtina išanalizuoti ir įvertinti ir kitus
Respublikos Prezidento dekretus, kuriais panašiomis
aplinkybėmis buvo išimties tvarka suteikta pilietybė, nes tik
taip būtų galima susidaryti nuomonę apie tapačių ar panašių
aplinkybių vertinimo praktiką; šio pilietybės suteikimo
išimties tvarka akto negalima nagrinėti atskirai nuo kitų
analogiškų aktų, nes reikia atsižvelgti į visą pilietybės
suteikimo išimties tvarka kontekstą ir šioje srityje
susiklosčiusią praktiką.
6. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, siekiant ištirti
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
(pareiškėjo nurodyta apimtimi) atitiktį Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 daliai, reikėtų įvertinti konkrečias faktines
pilietybės suteikimo šiam asmeniui aplinkybes: J. Borisov nuo
1962 m. su nedidelėmis pertraukomis gyvena Lietuvoje; nuo 1991
m. užsiima verslu; Lietuvoje sukūrė daugiau kaip 200 darbo
vietų; apie 6 mln. litų skyrė labdarai; 2001 m. birželio 14 d.
Respublikos Prezidento V. Adamkaus dekretu buvo apdovanotas
Dariaus ir Girėno medaliu už nuopelnus Lietuvos aviacijos
sportui.
Pasak suinteresuoto asmens atstovų, J. Borisov 2002 m.
birželio mėn. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko pagal
Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą (įgijus
kitos valstybės pilietybę). Pilietybės esmę sudaro faktinis ir
nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, neribotas laiko
ir erdvės atžvilgiu. J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos
pilietybės netekus pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1
dalies 2 punktą pasikeitė šio asmens teisinis ryšys su Lietuvos
Respublika, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad, Pilietybės
reikalų komisijos turimais duomenimis, jo faktinis ryšys su
valstybe iš esmės nebuvo nutrūkęs.
Atsakydami į pareiškėjo atstovų teiginį, kad J. Borisov
neturėjo jokių nuopelnų Lietuvos Respublikai tuo laikotarpiu,
kai buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, suinteresuoto
asmens atstovai pažymėjo, jog Pilietybės įstatymo 16 straipsnis
nenustato, kad asmenų, anksčiau buvusių Lietuvos Respublikos
piliečiais ir nusipelniusių valstybei, nuopelnai netekus
pilietybės yra vertinami vadovaujantis tabula rasa principu.
Toks požiūris būtu nelogiškas ir vargu ar atitiktų jau aptartus
teisingumo ir protingumo kriterijus, nes, asmeniui netekus
Lietuvos Respublikos pilietybės, jo ekonominiai, socialiniai,
kultūriniai, politiniai ar bet kokie kiti nuopelnai bei nauda
valstybei neabejotinai išlieka. P. Griciūnas ir E. Mušinskis
taip pat pažymėjo, kad Pilietybės įstatymas nenumato kokio nors
minimalaus buvimo ne Lietuvos Respublikos piliečiu termino kaip
sąlygos, ribojančios Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą
išimties tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad Pilietybės įstatymas nenustato
jokių asmenų, siekiančių išimties tvarka įgyti Lietuvos
Respublikos pilietybę, vertinimo principų ar kriterijų arba
kokio nors buvimo ne Lietuvos Respublikos piliečiu termino,
taip pat į J. Borisov'o nuopelnus Lietuvos Respublikai,
suinteresuoto asmens manymu, Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama J. Borisov'ui, neprieštarauja Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 daliai.
7. P. Griciūno ir E. Mušinskio teigimu, teisinio pagrindo
neturi ir pareiškėjo atstovų teiginys, kad Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria
išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J.
Borisov'ui, yra teisiškai ydinga ir prieštarauja Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Suinteresuoto asmens
atstovų nuomone, šis pareiškėjo atstovų teiginys grindžiamas
argumentais, esą Pilietybės įstatymas nenumato Respublikos
Prezidento teisės išimties tvarka grąžinti Lietuvos Respublikos
pilietybę asmeniui, kuris yra netekęs Lietuvos Respublikos
pilietybės Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalyje
numatytais pagrindais. P. Griciūnas ir E. Mušinskis nurodė, kad
suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui buvo
vadovaujamasi ne Pilietybės įstatymo 20 straipsniu,
reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo
atvejus, o 16 straipsnio 1 dalimi, numatančia Respublikos
Prezidento teisę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio
valstybių piliečiams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka. Be to, Pilietybės įstatymo 20 straipsniu,
reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimą,
vadovautis nebuvo galima ir dėl neįgyvendintų subjektyvių
sąlygų. Suinteresuoto asmens atstovai pažymėjo, kad asmuo,
pageidaujantis, jog jam Pilietybės įstatymo 20 straipsnio
pagrindu būtų grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi
pats pateikti atitinkamą prašymą dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės grąžinimo. Be to, prašymą dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės grąžinimo pateikiantis asmuo kartu išreiškia
sutikimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės. Taigi
Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagrindu reikėtų
laikyti tris pagrindines sąlygas: faktą, kad asmuo,
pageidaujantis susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, jau
anksčiau turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet jos neteko;
suinteresuoto asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės grąžinimo; asmens, pageidaujančio susigrąžinti
Lietuvos Respublikos pilietybę, sutikimą, kad, jam grąžinus
Lietuvos Respublikos pilietybę, jis atsisakys turimos kitos
valstybės pilietybės.
Tuo tarpu J. Borisov pateikė prašymą dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka. Šio prašymo
jokiu būdu negalima vertinti kaip J. Borisov'o siekimo
susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, kartu atsisakant
turimos užsienio valstybės pilietybės. Šis J. Borisov'o
prašymas turėjo būti ir buvo vertinamas ne kaip buvusio
Lietuvos Respublikos piliečio prašymas susigrąžinti turėtą
pilietybę, o kaip nusipelniusio Lietuvos Respublikai užsienio
valstybės piliečio prašymas suteikti jam Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka. Todėl suteikiant J. Borisov'ui
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka buvo vertinamas
ne J. Borisov'o turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktas,
o jo nuopelnai Lietuvos Respublikai. Todėl, suinteresuoto
asmens atstovų nuomone, pareiškėjo atstovų teiginys, jog J.
Borisov'ui turėjo būti taikoma ne pilietybės suteikimo, o
pilietybės grąžinimo procedūra, neturi teisinio pagrindo.
VI
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro V. Bulovo,
Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretoriaus D.
Jurgelevičiaus, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pavaduotojo V. Barkausko, Lietuvos Respublikos Prezidento
kanceliarijos vadovo A. Meškausko, Lietuvos Respublikos
valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus
pavaduotojo, l. e. p. generalinio direktoriaus A. Pociaus,
Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Zuoko, Lietuvos
Respublikos Prezidento patarėjos teisės klausimais - Pilietybės
reikalų komisijos pirmininkės O. Buišienės, Migracijos
departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos direktoriaus A. Gavėno, Vilniaus miesto
savivaldybės Pilietybės reikalų komisijos pirmininko Ž.
Terebeizos, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
1-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio vyresniosios
inspektorės S. Balčiūnienės, Lietuvos teisės universiteto
Teisės fakulteto Tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės
instituto direktoriaus prof. dr. S. Katuokos, Vilniaus
universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės
teisės katedros doc. dr. E. Šileikio rašytiniai paaiškinimai
bei kiti raštai, kuriuose pateikiama su byla susijusi
informacija.
Taip pat buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios
tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam
saugumui pirmininko A. Sakalo raštai su priedais, Lietuvos
policijos generalinio komisaro V. Grigaravičiaus, Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos viršininkės V. Latvienės, Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos
tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro A. Kliunkos raštai.
VII
1. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d.
pareiškėjo - Seimo atstovai R. Šukys ir M. Girdauskas iš esmės
pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
1. 1. R. Šukys taip pat papildomai paaiškino, kad
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nėra reikalavimo,
kad asmuo, kuriam galėtų būti išimties tvarka suteikta
pilietybė, būtų ypač nusipelnęs Lietuvos Respublikai. Tačiau,
jo nuomone, pagal Konstituciją nuopelnų vertinimo diskreciją
riboja vienodas vertinimo kriterijų taikymas. R. Šukio manymu,
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra minimi užsienio
valstybės piliečio arba asmens be pilietybės asmeniniai
nuopelnai Lietuvos Respublikai. Pasak pareiškėjo atstovo,
neaišku, kokie nuopelnai per tą trumpą laiką, kai J. Borisov
nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą
jam išimties tvarka. R. Šukys pabrėžė, kad iš bylos medžiagos
matyti, jog tie nuopelnai yra įmonės (Lietuvos Respublikos
juridinio asmens), o ne J. Borisov'o, turinčio Rusijos
Federacijos pilietybę, nuopelnai. Kartu pareiškėjo atstovas
pažymėjo, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos patvirtintas įmonės suteiktos
paramos, labdaros dydis akivaizdžiai neatitinka sumų, nurodytų
J. Borisov'o prašyme išimties tvarka suteikti jam Lietuvos
pilietybę ir Pilietybės reikalų komisijos dokumentuose. R.
Šukio manymu, abejotina, ar labdaros ir paramos kriterijus, net
jeigu tai būtų daroma iš asmeninių apmokestinamųjų dividendų ar
atlyginimo, gali būti kriterijus vertinant asmens nuopelnus ir
išimties tvarka suteikiant jam pilietybę. R. Šukio įsitikinimu,
nuopelnais Lietuvos valstybei gali būti laikoma tik ta veikla,
kurią užsienio valstybės pilietis atlieka garsindamas valstybės
vardą, savo talentą, kūrybą, laiką, jėgas skirdamas tam tikrai
sričiai, kai jis yra laisvas pasirinkti, daryti tai ar
nedaryti, nesitikėdamas jokio pripažinimo.
R. Šukio įsitikinimu, vertinant Pilietybės įstatymą
sistemiškai, kaip vientisą aktą, ir vertinant Konstituciją kaip
vientisą ir tiesiogiai taikomą aktą, reikėtų įvertinti ir
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies atitiktį
Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai bei 84 straipsnio 21
punktui. Pareiškėjo atstovo nuomone, Konstitucijos 12
straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti dvigubos pilietybės
principo išimtinumą, įstatymų leidėją įpareigoja nustatyti
aiškius pagrindus, kuriems esant asmenys gali turėti dvigubą
pilietybę, o Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas įpareigoja
nustatyti tvarką, pagal kurią pilietybė turėtų būti teikiama
išimties tvarka.
R. Šukys pabrėžė ir tai, kad iš byloje esančios medžiagos
matyti, jog vidaus reikalų ministras Respublikos Prezidento
2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" pasirašė
prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui. Suinteresuoto
asmens atstovas nurodė, kad pagal Konstitucijos 85 straipsnį
Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus
įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento
dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21
punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro
Pirmininko arba atitinkamo ministro. R. Šukio nuomone,
Respublikos Prezidento dekreto kontrasignavimas yra jo galios
patvirtinimas ir kartu atsakomybės prisiėmimas;
kontrasignavimas gali įvykti tik po to, kai aktas-dekretas yra
išleistas. Kontrasignavimas nėra leidimas ar vizavimas.
Priešlaikinis kontrasignavimas apriboja Respublikos Prezidento
teisę leisti dekretus, nes tokiu atveju ministras iš anksto
patvirtina, kad Respublikos Prezidentui leidžiama pasirašyti
tik tokį aktą; jeigu Respublikos Prezidentas norėtų tą aktą
teisėtai papildyti, pataisyti, jis to negalėtų padaryti, nes
turėtų vėl kreiptis į ministrą. Kontrasignuodamas Respublikos
Prezidento dekretą po to, kai jį jau yra pasirašęs Respublikos
Prezidentas, Ministras Pirmininkas ar atitinkamas ministras
turi pareigą patikrinti dekreto teisėtumą, nes jų konstitucinė
funkcija yra teisinės galios suteikimas šiam aktui. Pasak
pareiškėjo atstovo, tai, kad vidaus reikalų ministras
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
pasirašė prieš jį pasirašant Respublikos Prezidentui,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymui, pagal
kurį Respublikos Prezidento dekretą Ministras Pirmininkas arba
ministras pasirašo per 3 dienas po to, kai jį pasirašo
Respublikos Prezidentas. R. Šukys pažymėjo, jog tai, kad vidaus
reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11
d. dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" pasirašė prieš jį pasirašant
Respublikos Prezidentui, yra visiškai savarankiškas pagrindas
ginčyti minėtą Respublikos Prezidento dekretą (to Seimas
priimdamas nutarimą, kuriuo kreiptasi į Konstitucinį Teismą,
nežinojo).
1. 2. M. Girdauskas papildomai paaiškino, kad pagal
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Respublikos Prezidentas
turi teisę teikti pilietybę tik nepažeisdamas įstatymo
nustatytos tvarkos. Pilietybės įstatymo 27 straipsnyje
nustatyta, kad pilietybės klausimams preliminariai svarstyti
Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją,
kuri inter alia nagrinėja ir kitų valstybių piliečių prašymus
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę už nuopelnus Lietuvos
valstybei ir teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus
patenkinti prašymus. Tai reiškia, kad Respublikos Prezidentas
neturi teisės suteikti pilietybę išimties tvarka, jeigu nėra
minėtos komisijos vienokio ar kitokio sprendimo. M. Girdausko
manymu, iš bylos medžiagos galima spręsti, kad J. Borisov'o
atžvilgiu tokio teisėto sprendimo nebuvo; tai leidžia manyti,
kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr.
40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka" neatitinka ir Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto bei
Pilietybės įstatymo 27 straipsnio.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d.
kalbėjęs suinteresuotas asmuo - Respublikos Prezidentas R.
Paksas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytus argumentus.
Kartu suinteresuotas asmuo - Respublikos Prezidentas R.
Paksas pažymėjo, kad jo 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
vidaus reikalų ministro buvo kontrasignuotas prieš jį
pasirašant Respublikos Prezidentui.
3. Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d.
suinteresuoto asmens - Respublikos Prezidento atstovai
advokatai G. Baublys, E. Rapolas ir K. Švirinas pareiškė
sutinką su suinteresuoto asmens - Respublikos Prezidento
atstovų P. Griciūno ir E. Mušinskio rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytais argumentais.
3.1. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas E. Rapolas
taip pat papildomai paaiškino, kad J. Borisov, kaip asmuo,
turėjo nuopelnų Lietuvos Respublikai. E. Rapolo nuomone,
nesvarbu, kada J. Borisov juos įgijo - ar būdamas Lietuvos
Respublikos pilietis, ar ne. J. Borisov'ui netekus Lietuvos
Respublikos pilietybės jo, kaip asmens, nuopelnai liko ir
galėjo būti vertinami sprendžiant Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo jam išimties tvarka klausimą. Kadangi
minėti J. Borisov'o nuopelnai niekur neišnyko, tai neturi būti
akcentuojamas ir laikotarpis nuo 2003 m. kovo 18 d. iki
balandžio 11 d., per kurį J. Borisov neva neįgijo ypatingų
nuopelnų Lietuvos Respublikai. Be to, netekęs Lietuvos
Respublikos pilietybės, J. Borisov išlaikė visus ryšius su
Lietuva: jis liko čia gyventi, čia turi savo darbo vietą, čia
gyvena jo šeima, čia yra įsteigtos jo įmonės.
E. Rapolas taip pat teigė, kad jokiame įstatyme nėra
nurodyta pareiga Respublikos Prezidento dekrete dėl pilietybės
suteikimo išimties tvarka nurodyti asmens nuopelnus ir
argumentus, dėl ko asmeniui suteikiama pilietybė. Nuopelnų
klausimas yra fakto klausimas, ir teisė spręsti šį klausimą
priklauso Respublikos Prezidentui. Kai asmuo turi nuopelnų
Lietuvos Respublikai, teisė spręsti, ar nuopelnai pakankami,
kad būtų galima išimties tvarka suteikti pilietybę, ar ne,
priklauso Respublikos Prezidentui. Kad nuopelnų Lietuvos
Respublikai turi J. Borisov, patvirtina tiek jam suteiktas
valstybės apdovanojimas, tiek J. Borisov'o teikta labdara.
Suinteresuoto asmens atstovas advokatas E. Rapolas
pažymėjo ir tai, kad Respublikos Prezidentui nėra suteikta
teisė atsisakyti nagrinėti prašymą dėl pilietybės suteikimo
išimties tvarka. Respublikos Prezidentas neturi ir teisės
pasirinkti kitą pilietybės suteikimo procedūrą, pavyzdžiui,
pilietybės grąžinimo procedūrą, kai asmuo prašo Lietuvos
Respublikos pilietybę suteikti išimties tvarka. J. Borisov
pateikė prašymą suteikti pilietybę išimties tvarka, todėl
Respublikos Prezidentas buvo saistomas šio prašymo ir jis
turėjo priimti sprendimą būtent dėl jo.
E. Rapolo nuomone, konstitucinio lygybės principo taikymą
saisto objektyvūs vertinimo kriterijai: objektyviais požymiais
besiskiriantys asmenys gali būti vertinami skirtingai. J.
Borisov iš kitų asmenų išsiskyrė objektyviais požymiais: jis
buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimu,
jis Lietuvos Respublikoje buvo išgyvenęs beveik 40 metų. Tai
leido daryti išvadą, kad J. Borisov nebuvo teistas. Be to, visi
duomenys apie asmenų teistumą yra kaupiami Vidaus reikalų
ministerijoje, šios ministerijos atstovas dalyvavo Pilietybės
reikalų komisijos posėdyje, šios ministerijos vadovas
kontrasignavo Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka". Valstybės institucijos, kuri turi visus
duomenis apie Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų teistumą,
atstovai turėjo galimybę prieš Respublikos Prezidentui
pasirašant minėtą dekretą ir pateikti tuos duomenis, ir juos
vertinti. Pilietybės reikalų komisija rekomendavo suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui, Vidaus reikalų
ministras Respublikos Prezidento dekretą kontrasignavo.
E. Rapolas pažymėjo ir tai, kad įstatyme nėra nustatyta
Pilietybės reikalų komisijos pareiga kreiptis į Valstybės
saugumo departamentą. Ar apie vieną ar kitą asmenį būtina gauti
duomenų iš Valstybės saugumo departamento, sprendžia pati
Pilietybės reikalų komisija. E. Rapolo teigimu, J. Borisov'ą
apibūdinantys objektyvūs požymiai (valstybės apdovanojimas,
gyvenimas Lietuvoje) Pilietybės reikalų komisijai leido
nuspręsti, kad netikslinga kreiptis į Valstybės saugumo
departamentą dėl duomenų apie J. Borisov'ą pateikimo. Tuo tarpu
kiti asmenys, dėl kurių tuo metu buvo sprendžiama, ar suteikti
jiems Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka - tai
užsienio valstybėse gyvenantys asmenys. Vidaus reikalų
ministerijos kompetencija pateikti informaciją apie tokių
asmenų teistumą yra ribota - ji gali pateikti duomenis tik apie
Lietuvos Respublikoje gyvenančių asmenų teistumą. E. Rapolo
įsitikinimu, būtent dėl to ir buvo kreiptasi į Valstybės
saugumo departamentą, kad būtų gauta informacija apie kitus
asmenis. J. Borisov išsiskyrė iš šių asmenų, todėl tam, kad
Pilietybės reikalų komisija priimtų sprendimą rekomenduoti
suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, pakako Vidaus
reikalų ministerijos ir Generalinės prokuratūros surinktų
duomenų apie J. Borisov'ą. Kadangi buvo objektyvūs požymiai,
pagal kuriuos visi šie asmenys galėjo būti vertinami
skirtingai, E. Rapolas mano, kad lygybės įstatymui principas
pažeistas nebuvo.
3.2. Suinteresuoto asmens atstovas advokatas G. Baublys
papildomai paaiškino, kad visame pasaulyje (kaip ir Lietuvoje)
įstatymai nustato mokesčių lengvatas juridiniams asmenims,
teikiantiems labdarą ar paramą, todėl labdara ar parama
dažniausiai teikiama per įvairius juridinius asmenis (fondus,
įmones ir kt.). Tik retais atvejais fiziniai asmenys labdarą
teikia patys. G. Baublys pažymėjo, kad juridinis asmuo yra tik
tam tikra veiklos forma: be fizinių asmenų, kurie veikia per tą
juridinį asmenį, juridinis asmuo apskritai neveiktų. G. Baublio
įsitikinimu, garsiems rėmėjams arba pasaulinio masto kultūros
filantropams nebūtų galima priekaištauti, kad jie teikė labdarą
ne asmeniškai, o per savo fondus - atskirus juridinius asmenis.
J. Borisov labdarą, paramą teikė per bendrovę "Avia Baltika",
kurios steigėjas ir administracijos vadovas jis yra. Didžiausia
paramos dalis - du lėktuvai ir vienas oro balionas, taip pat
kai kurių sporto renginių finansavimas. Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
pažymoje neatsispindi tai, kas buvo nupirkta ir padovanota, o
būtent tai yra didžiausia labdaros ir paramos dalis (apie 4
mln. litų).
G. Baublys taip pat pažymėjo, kad tą aplinkybę, jog vidaus
reikalų ministras Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11
d. dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" pasirašė prieš jį pasirašant
Respublikos Prezidentui, nulėmė susiformavusi praktika,
pagrįsta institucijų pagarbos vienos kitai principu. G. Baublio
manymu, ši praktika neeliminuoja vidaus reikalų ministro
pareigos patikrinti atitinkamas aplinkybes ir prisiimti
atsakomybę už Respublikos Prezidento dekretą. Tačiau dėl
institucijų tarpusavio sąveikos ir pagarbos valstybės vadovui
susiformavo tokia praktika, kai vidaus reikalų ministras,
patikrinęs ir įsitikinęs, kad viskas yra atlikta tinkamai,
pirmas pasirašo Respublikos Prezidento dekretą - jį
kontrasignuoja, o valstybės vadovas taip yra galutinai
užtikrinamas, kad viskas yra patikrinta ir teisėta. G. Baublio
nuomone, kontrasignacijos momentas, laiko intervalas,
pasirašymo eiliškumas šiame institute nėra svarbiausi.
Svarbiausia yra valios išraiška - tai, kad ministras išreiškė
valią ir kontrasignavo tokio turinio Respublikos Prezidento
dekretą, taip prisiimdamas atsakomybę už jį.
G. Baublio teigimu, dekreto kontrasignavimas nepanaikina
valstybės vadovo moralinės ir politinės atsakomybės už priimtą
dekretą, tačiau teisinė atsakomybė tenka Respublikos Prezidento
dekretą pasirašiusiam ministrui. Tai yra normali valdžių
sąveika. Suprantama, atsakomybė negali būti absoliuti, nes
vidaus reikalų ministras neturi galimybės patikrinti kiekvieną
Pilietybės reikalų komisijos dokumentą.
4. Konstitucinis Teismas posėdyje 2003 m. gruodžio 4 d.
apklausė į posėdį šauktus liudytojus: Lietuvos policijos
generalinį komisarą V. Grigaravičių, Antrojo operatyvinių
tarnybų departamento prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos
ministerijos direktorių G. Bagdoną, Lietuvos Respublikos krašto
apsaugos ministrą L. Linkevičių, Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamento generalinį direktorių M. Laurinkų,
Pilietybės reikalų komisijos pirmininkę - Lietuvos Respublikos
Prezidento patarėją teisės klausimais O. Buišienę, Migracijos
departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos direktorių A. Gavėną, Migracijos departamento prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus
pavaduotoją J. Vidicką, Lietuvos Respublikos Prezidento
kanceliarijos Pilietybės grupės vyriausiąją specialistę D.
Jankauskienę, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos
vadovą A. Meškauską, Lietuvos Respublikos Seimo narį J.
Bernatonį, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pilietybės reikalų komisijos pirmininką Ž. Terebeizą, Vilniaus
miesto 1-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio vyresniąją
inspektorę S. Balčiūnienę, uždarosios akcinės bendrovės
"Restakas" vadovą A. Drakšą, uždarosios akcinės bendrovės
aviacijos kompanijos "Avia Baltika" prezidentą J. Borisov'ą.
Apklausiant liudytoją J. Borisov'ą vertė vertėjas R. Dalidėnas.
VIII
Konstitucinis Teismas posėdyje 2003 m. gruodžio 10 d.
apklausė į posėdį šauktus liudytojus: Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos narį,
Analizės ir strateginio planavimo skyriaus vyriausiąjį
specialistą E. Šimanauską, Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos Pilietybės reikalų komisijos sekretorę -
Pilietybės poskyrio specialistę D. Gintautienę, Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos
pirmininko pavaduotoją - Pilietybės poskyrio vedėją V. V.
Rinkevičienę, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pavaduotoją V. Barkauską.
IX
1. Pradėjus bylą nagrinėti Konstitucinio Teismo posėdyje,
buvo gauta suinteresuoto asmens - Respublikos Prezidento
atstovų advokatų K. Švirino ir E. Rapolo pateikta papildoma
medžiaga; suinteresuoto asmens - Respublikos Prezidento atstovų
prašymu ji buvo pridėta prie bylos.
2. Pradėjus bylą nagrinėti Konstitucinio Teismo posėdyje
taip pat buvo gauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministro V. Bulovo, Respublikos Prezidento patarėjos teisės
klausimais - Pilietybės reikalų komisijos pirmininkės O.
Buišienės, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos direktoriaus A. Gavėno papildomi
paaiškinimai. Jie prijungti prie bylos.
X
Konstitucinio Teismo posėdyje 2003 m. gruodžio 16 d. vyko
teisminiai ginčai, kuriuose pareiškėjo - Seimo atstovai R.
Šukys bei M. Girdauskas ir suinteresuoto asmens - Respublikos
Prezidento atstovai advokatai G. Baublys, E. Rapolas ir K.
Švirinas pateikė teisinį priešingos šalies atstovų argumentų
vertinimą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Seimas prašo ištirti, ar Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisovui,
neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės
principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio
21 punktui, 82 straipsnio 1 daliai ir Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 daliai.
2. Šioje byloje tyrimas bus atliekamas tik pareiškėjo
nurodyta apimtimi.
II
1. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo
aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba
įstatymams.
Konstitucijos 105 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad
Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar Konstitucijai ir
įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai bei
Vyriausybės aktai.
Konstitucijos 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dėl
Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir
įstatymais į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis ne mažiau
kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis),
Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis)
negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas
Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo
dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos
Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia
aktus-dekretus. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje, 105
straipsnio 2 dalyje, 106 straipsnio 2 dalyje ir 107 straipsnio
1 dalyje vartojama formuluotė "Respublikos Prezidento aktai"
yra platesnė negu Konstitucijos 85 straipsnyje vartojama
formuluotė "aktai-dekretai", todėl Konstitucinis Teismas pagal
Konstituciją turi įgaliojimus tirti visų Respublikos Prezidento
aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, kurie yra leidžiami
Respublikos Prezidentui įgyvendinant jam, kaip valstybės
vadovui, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus,
nepriklausomai nuo to, kaip šie aktai vadinami įstatymuose,
nustatančiuose Respublikos Prezidento įgaliojimus.
3. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją negali būti
tokių Seimo priimtų įstatymų, kurių Konstitucinis Teismas
negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai ir konstituciniams
įstatymams atžvilgiu; pagal Konstituciją negali būti tokių
Seimo priimtų kitų teisės aktų, kurių Konstitucinis Teismas
negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai, konstituciniams
įstatymams ir įstatymams atžvilgiu; pagal Konstituciją negali
būti tokių Respublikos Prezidento aktų, kurių Konstitucinis
Teismas negalėtų tirti jų atitikties Konstitucijai,
konstituciniams įstatymams ir įstatymams atžvilgiu; pagal
Konstituciją negali būti tokių Vyriausybės aktų, kurių
Konstitucinis Teismas negalėtų tirti jų atitikties
Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, įstatymams ir Seimo
nutarimams dėl įstatymų įgyvendinimo atžvilgiu.
Konstitucinis Teismas 2000 m. balandžio 5 d. nutarime yra
konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį
Konstitucinis Teismas, esant Konstitucijos 106 straipsnyje
nurodytų subjektų teisiniais motyvais grindžiamam kreipimuisi,
turi įgaliojimus tirti ir privalo tirti bei priimti sprendimus,
ar Konstitucijai neprieštarauja bet kuris įstatymas ar kitas
Seimo priimtas aktas, taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams
neprieštarauja bet kuris Respublikos Prezidento aktas ar
Vyriausybės aktas, nepriklausomai nuo to, ar teisės aktas yra
(ar būtų) pažymėtas visiško slaptumo, slaptumo, konfidencialumo
ar kokia nors kita žyma.
4. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją turi
įgaliojimus tirti Respublikos Prezidento aktų atitiktį
Konstitucijai ir įstatymams nepriklausomai nuo to, ar šie aktai
yra individualaus, ar norminio pobūdžio, ar jie yra
vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.
Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti
atitinkami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi
būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento
aktą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Respublikos
Prezidento aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams,
turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laikomasi (ar jie
buvo įvykdyti), nes nenustačius šių faktinių aplinkybių būtų
neįmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties
Konstitucijai ir įstatymams.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją negali būti tokių
Respublikos Prezidento aktų, išleistų įgyvendinant jam, kaip
valstybės vadovui, Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus
įgaliojimus, kurių Konstitucinis Teismas negalėtų tirti.
III
1. Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra
valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės
kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir
valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių
ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip
asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys.
Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime
pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens
politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas
abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu
savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.
Pažymėtina, kad pilietybės, kaip asmens ir valstybės
teisinio ryšio, samprata yra įtvirtinta ir 1997 m. Europos
konvencijoje dėl pilietybės (2 straipsnis).
2. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir
valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo
tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka
pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir
kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar
už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, - piliečiui
išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios
pilietis jis yra, nenutrūksta.
Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra
nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą
teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir
joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be
pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš
valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą
valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe,
kurios pilietis jis yra, išlieka.
Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje,
atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę
organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).
3. Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys
yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis.
Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos
nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių
absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai.
Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų
garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai,
kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek
užsienyje.
Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis
realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis
nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo.
Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio
teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu
toks atsisakymas yra niekinis.
4. Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės
nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybės santykiai
visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine
forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės
institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius
veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės
aktai. Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės
aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims - piliečiui ir
valstybei - atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės
institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybės
klausimais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos
(jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimai
ir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti;
jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, visada kiltų tokiomis
aplinkybėmis išleisto teisės akto, kuriuo suteikiama pilietybė,
konstitucingumo klausimas.
5. Pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės
turėjimas - tai prielaida turėti visas teises ir laisves,
įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti
nustatytas pareigas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją kai
kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo
šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus
(33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar
papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio 1
dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 straipsnio 1
dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam
Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis,
78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112
straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33
straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9
straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68
straipsnio 2 dalis). Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai
kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos
Respublikos piliečiai. Pagal Konstituciją kai kurias pareigas
taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti
Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo
(Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis); pareigą atlikti karo ar
alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139
straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina ir tai, kad Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimto
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, jog "Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas
socialines ekonomines, politines ir asmenines teises bei
laisves, kurias skelbia ir garantuoja Lietuvos Respublikos
Konstitucija ir įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys". Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad
"Lietuvos Respublikos pilietis turi laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, vykdyti jų nustatytas
pareigas, saugoti Lietuvos Respublikos interesus, padėti
stiprinti jos galią ir autoritetą, būti jai ištikimas".
6. Asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį
išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo
pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų: pagal Konstitucijos 13
straipsnio 1 dalį "Lietuvos valstybė globoja savo piliečius
užsienyje". Valstybė turi globoti savo piliečius užsienyje
visais atvejais, neatsižvelgdama į tai, ar Lietuvos Respublikos
pilietis pažeidė buvimo valstybės įstatymus, ar jų nepažeidė.
Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas draudimas išduoti
Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei - Lietuvos
Respublikos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei tik tuo
atveju, jeigu tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinė
sutartis (Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalis). Tokia
tarptautinė sutartis turi neprieštarauti Konstitucijai.
Iš Konstitucijos 32 straipsnio 1 dalies, pagal kurią
pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą
šalyje, taip pat iš Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalies,
kurioje nustatyta, jog negalima drausti piliečiui grįžti į
Lietuvą, darytina išvada, kad pagal Konstituciją Lietuvos
Respublikos pilietis negali būti išsiųstas iš Lietuvos.
7. Konstitucijos 2 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos
valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai." Pagal
Konstitucijos 4 straipsnį "aukščiausią suverenią galią Tauta
vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus".
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad "piliečiai
turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek
per demokratiškai išrinktus atstovus"; pagal Konstitucijos 3
straipsnio 2 dalį "Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę
priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės
nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę
santvarką".
Iš šių bei kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia, kad tik
Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė -
pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik
piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos
valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką,
valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir
valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir
pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai
dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą.
8. Minėta, kad pilietybė išreiškia asmens ir valstybės
nuolatinį teisinį ryšį. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma
asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos
valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta
valstybe tam tikru objektyviu ryšiu - tos valstybės piliečiai
buvo jų tėvai (vienas iš tėvų). Pilietybės įgijimas gimstant
(filiacija) yra pagrindinis pilietybės įgijimo būdas; įgyjant
pilietybę gimstant yra užtikrinamas pilietybės tęstinumas,
kartu ir valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos
tęstinumas.
Pilietybę galima įgyti ir natūralizacijos būdu, t. y.
pilietybė suteikiama asmeniui, kuris atitinka įstatymo
nustatytas sąlygas. Tokios sąlygos paprastai yra reikalavimai
nuolat gyventi valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką,
taip pat mokėti valstybinę kalbą. Šie reikalavimai grindžiami
nuostata, kad įgyti pilietybę siekiantį asmenį ir valstybę dar
iki pilietybės suteikimo turi sieti nuolatinis faktinis ryšys,
kad nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme
nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos
prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į
visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės
konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės
istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti
prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį. Būtent dėl
to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės,
norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje -
tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį
nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą.
Taigi pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam
tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia
tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (jus
sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas
asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba tai,
kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis
ryšys su valstybe - jeigu šis užsienietis arba asmuo be
pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra
suteikiama pilietybė (natūralizacija) - tampa nuolatiniu
teisiniu ryšiu su valstybe.
9. Valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi
diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje. Tačiau
tarptautinėje teisėje pabrėžiama ir tai, kad įstatymais ar
sudarytomis tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės
teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į
pilietybę įgyvendinimą, turi atitikti tarptautines konvencijas,
paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažįstamus su
pilietybe susijusius teisės principus.
Antai tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad
kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai,
nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus. 1930 m.
Konvencijos dėl kai kurių klausimų, susijusių su pilietybės
įstatymų kolizija, 1 straipsnyje nustatyta: "Kiekviena valstybė
savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi
pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines
konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus
teisės principus, susijusius su pilietybe." 1997 m. Europos
konvencijos dėl pilietybės 3 straipsnyje nustatyta: "Kiekviena
valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai. Kitos
valstybės šią teisę pripažįsta tiek, kiek ji atitinka čia
taikomas tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę
ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe."
IV
1. Lietuvos Respublikos pilietybės konstituciniai
pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 12 straipsnyje;
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte yra nustatyta, kad
pilietybę teikia Respublikos Prezidentas; pagal Konstitucijos
85 straipsnį Respublikos Prezidentas pilietybės teikimo
klausimus sprendžia išleisdamas dekretus ir, kad Respublikos
Prezidento dekretai dėl pilietybės suteikimo turėtų galią, jie
privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo
ministro.
2. Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta:
"Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais
įstatymo nustatytais pagrindais.
Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas
negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės
pilietis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas."
Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas
pagrindinis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdas:
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant; šiame
straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad įstatymu gali
būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo pagrindai.
Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta
nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti
ir kitos valstybės pilietis. Taigi Konstitucijoje yra
įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau šis draudimas
nėra absoliutus - pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį
atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos
pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis.
3. Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
įstatymu gali būti nustatyti ir kiti pilietybės įgijimo
pagrindai, bei šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad pilietybės
įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad
įstatymų leidėjui tenka pareiga išleisti įstatymą, nustatantį
pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuojantį Lietuvos
Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką.
Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo
pagrindus, pilietybės klausimų sprendimo tvarką nustato, kitus
pilietybės santykius reguliuoja Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d.
priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau - ir
Pilietybės įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.
(Pilietybės įstatymo 34 straipsnio 1 dalis).
4. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo
pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo
tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas
įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto
prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio
reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti
ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais
atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata,
jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos
valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais,
reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik
labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti
ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos
pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs
reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės
įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti
Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis
aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač
retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.
5. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos
Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia
Respublikos Prezidentas. Ši nuostata reiškia, kad Lietuvos
Respublikos pilietybės negali teikti joks kitas subjektas, kad
Respublikos Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų
reikalavimų, kad Respublikos Prezidentui draudžiama suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo nustatytų
reikalavimų ir nustatytos tvarkos.
Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos
Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos
valstybėje ir atspindi jo teisinę priklausomybę valstybinei
bendruomenei - pilietinei Tautai, Respublikos Prezidentas,
spręsdamas, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę, turi vadovautis Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais.
6. Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostata, kad
Lietuvos Respublikos pilietybė yra teikiama įstatymo nustatyta
tvarka, reiškia, kad Respublikos Prezidentas, spręsdamas
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimą, turi
laikytis įstatymo nustatytos tvarkos.
Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai
svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų
komisiją ir tvirtina pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje
komisijoje taisykles. Pagal Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 4
dalį Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui
pasiūlymus patenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės, o atsisakiusi rekomenduoti suteikti pilietybę,
pareiškėjui apie tai praneša raštu, nurodydama atsisakymo
motyvus; 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši komisija
nagrinėja prašymus suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį ir teikia Respublikos
Prezidentui pasiūlymus patenkinti prašymus.
Taigi pagal Pilietybės įstatymo 27 straipsnį Respublikos
Prezidentas gali priimti sprendimus suteikti Lietuvos
Respublikos pilietybę tik tuo atveju, jeigu šis klausimas buvo
preliminariai apsvarstytas Respublikos Prezidento sudarytoje
Pilietybės reikalų komisijoje ir yra šios komisijos pasiūlymas
Respublikos Prezidentui dėl pateikto prašymo.
Pažymėtina, kad Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymas
Respublikos Prezidento nesaisto: pagal Konstituciją tik
Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus spręsti, ar suteikti
asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat ir išimties
tvarka, todėl Respublikos Prezidentas gali nepaisyti Pilietybės
reikalų komisijos pasiūlymo.
Pabrėžtina, kad Pilietybės įstatymo nustatytų reikalavimų
ir šio įstatymo nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos
nesilaikymas suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę yra ne
tik Pilietybės įstatymo pažeidimas, bet ir Konstitucijos 84
straipsnio 21 punkto pažeidimas.
7. Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta: "Respublikos
Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia
aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti
Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų
galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba
atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį
pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui."
8. Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos
84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, yra leidžiami šiais
klausimais:
1) Respublikos Prezidentas Vyriausybės teikimu skiria ir
atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio
valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; teikia
aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus
(Konstitucijos 84 straipsnio 3 punktas);
2) Respublikos Prezidentas suteikia aukščiausius karinius
laipsnius (Konstitucijos 84 straipsnio 15 punktas);
3) Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka ir
atvejais skelbia nepaprastąją padėtį (Konstitucijos 84
straipsnio 17 punktas);
4) Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka
teikia Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucijos 84
straipsnio 21 punktas).
9. Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos "kad Respublikos
Prezidento dekretai turėtų galią" formuluotė "Respublikos
Prezidento dekretai" reiškia, kad Respublikos Prezidento
dekretas, kaip teisės aktas, atsiranda tik tada, kai jis yra
Respublikos Prezidento pasirašytas. Kol Respublikos Prezidentas
nėra to padaręs, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad
Respublikos Prezidentas yra išleidęs dekretą. Kol dokumentas,
turintis Respublikos Prezidento dekreto pavadinimą, nėra
Respublikos Prezidento pasirašytas, šis dokumentas yra tik
Respublikos Prezidento dekreto projektas, bet ne pats dekretas.
Pažymėtina, jog Konstitucijoje nėra numatyta, kad Respublikos
Prezidento dekretų projektus prieš juos pasirašant Respublikos
Prezidentui galėtų ar turėtų pasirašyti Ministras Pirmininkas
ar kuris nors ministras. Jeigu įstatymais ar kitais teisės
aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį
Respublikos Prezidento dekretų projektus prieš juos pasirašant
Respublikos Prezidentui turėtų pasirašyti Ministras Pirmininkas
ar ministras, tokį teisinį reguliavimą nustatantys teisės aktai
prieštarautų Konstitucijai.
Taigi pagal Konstitucijos 85 straipsnį Ministras
Pirmininkas arba atitinkamas ministras pasirašo Respublikos
Prezidento dekretus, t. y. dekreto pavadinimą turintį
Respublikos Prezidento išleistą teisės aktą, kurį Respublikos
Prezidentas jau yra pasirašęs.
10. Konstitucijos 85 straipsnio nuostata "kad Respublikos
Prezidento dekretai <...> turėtų galią, jie privalo būti
pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro"
reiškia, kad tol, kol Respublikos Prezidento dekretas nėra
pasirašytas Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro, toks
dekretas negali įsigalioti, taigi negali sukelti jokių teisinių
padarinių.
Vadinasi, nurodytoje Konstitucijos 85 straipsnio
nuostatoje yra įtvirtinta papildoma sąlyga, kuriai esant
Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84
straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, gali sukelti teisinius
padarinius: tokie dekretai privalo būti pasirašyti Ministro
Pirmininko arba atitinkamo ministro. Teisės teorijoje toks
pasirašymas vadinamas kontrasignavimu.
Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta,
kokios valstybės institucijos vykdo valstybės valdžią, yra
nurodyta ir tai, kad valstybės valdžią vykdo "Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė". Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidentas yra vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio
Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas). Konstitucijos 84
straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose yra
įtvirtinti įvairūs Respublikos Prezidento įgaliojimai, kuriuos
vykdydamas Respublikos Prezidentas leidžia dekretus. Dauguma
Respublikos Prezidento leidžiamų dekretų pagal Konstituciją
nėra pasirašomi Ministro Pirmininko arba ministro - pagal
Konstituciją Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras
pasirašo tik tuos dekretus, kurie nurodyti Konstitucijos 84
straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose. Toks konstitucinis
reguliavimas reiškia, kad Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17
ir 21 punktuose nurodyti Respublikos Prezidento įgaliojimai yra
laikomi ypač svarbia vykdomosios valdžios sritimi ir kad pagal
Konstituciją Respublikos Prezidentas negali vienasmeniškai be
atitinkamo Vyriausybės nario pritarimo vykdyti minėtų
įgaliojimų. Toks konstitucinis reguliavimas atspindi "stabdžių
ir atsvarų" sistemos įtvirtinimą įgyvendinant vykdomąją
valdžią.
11. Atskleidžiant Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos
"kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84
straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose turėtų galią, jie privalo
būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro"
turinį pažymėtina, kad nurodytos nuostatos negalima aiškinti
izoliuotai nuo kitos šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos -
nuo nuostatos "atsakomybė už tokį dekretą tenka jį
pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui".
Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė už Respublikos
Prezidento dekretus, nurodytus Konstitucijos 84 straipsnio 3,
15, 17 ir 21 punktuose, tenka juos pasirašiusiam Ministrui
Pirmininkui ar ministrui, darytina išvada, kad pagal
Konstitucijos 85 straipsnį Ministras Pirmininkas ar ministras
turi teisę ir pareigą spręsti, ar pasirašyti Respublikos
Prezidento dekretą, ar jo nepasirašyti. Ministras Pirmininkas
ar ministras neturi pareigos pasirašyti tokį dekretą, kuris
išleistas nepaisant Konstitucijos ar nesilaikant atitinkamuose
įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų reikalavimų, nes
priešingu atveju Ministrui Pirmininkui arba ministrui tektų
atsakomybė už veiksmus, kuriuos jis privalėtų atlikti
neturėdamas pasirinkimo, t. y. nepriklausomai nuo savo valios.
Demokratinėje teisinėje valstybėje tokio teisinio reguliavimo
negali būti, nes tai nesiderintų su teisinės valstybės ir
teisingumo principais, kuriais yra grindžiama ir pati Lietuvos
Konstitucija, ir visa Lietuvos teisės sistema.
12. Iš Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtintos Ministro
Pirmininko arba atitinkamo ministro teisės ir pareigos spręsti,
ar pasirašyti Respublikos Prezidento dekretus, nurodytus
Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, ar jų
nepasirašyti, Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam ministrui
tenka pareiga prieš pasirašant atitinkamą Respublikos
Prezidento dekretą įsitikinti, ar šis Respublikos Prezidento
dekretas yra išleistas paisant Konstitucijos ir laikantis
atitinkamuose įstatymuose nustatytos tvarkos, kitų nustatytų
reikalavimų. Būtent dėl to, kad Ministras Pirmininkas arba
atitinkamas ministras turi minėtą pareigą, atsakomybė už tokį
Respublikos Prezidento dekretą pagal Konstitucijos 85 straipsnį
tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba atitinkamam
ministrui.
13. Taigi Konstitucijos 85 straipsnyje nustatytas teisinis
reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento dekretai,
nurodyti Konstitucijos 85 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose,
kad įgytų galią, privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko
arba atitinkamo ministro, įtvirtina Ministro Pirmininko arba
atitinkamo ministro teisę ir pareigą dalyvauti įgyvendinant
Respublikos Prezidento įgaliojimus, nurodytus Konstitucijos 84
straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, taip pat Ministro
Pirmininko arba atitinkamo ministro teisę ir pareigą neleisti
įsigalioti tokiam Respublikos Prezidento dekretui, kuris
išleistas nepaisant Konstitucijos ar įstatymų nustatytų
reikalavimų bei nustatytos tvarkos. Tai yra atsvara Respublikos
Prezidento sprendimams, jeigu jais būtų nepaisoma
Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintų reikalavimų, būtų
piktnaudžiaujama Respublikos Prezidento įgaliojimais, jam
nustatytais Konstitucijoje ir įstatymuose. Kita vertus, tai,
kad atsakomybė už Respublikos Prezidento dekretą tenka ne
pačiam Respublikos Prezidentui, o Ministrui Pirmininkui arba
atitinkamam ministrui, yra grindžiama nuostata, kad Respublikos
Prezidentas, kol eina savo pareigas, nėra atsakingas už savo
sprendimus, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje tiesiogiai
numatytus atvejus, t. y. už tuos sprendimus, kuriais
Respublikos Prezidentas šiurkščiai pažeidžia Konstituciją,
sulaužo priesaiką, padaro nusikaltimą. Tokiais atvejais yra
sprendžiamas Respublikos Prezidento konstitucinės atsakomybės
klausimas (Konstitucijos 74 straipsnis).
14. Konstitucijos 85 straipsnio nuostata "kad Respublikos
Prezidento dekretai <...> turėtų galią, jie privalo būti
pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro"
suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatyta, kuriuos
Respublikos Prezidento dekretus pasirašo Ministras Pirmininkas,
o kuriuos - atitinkamas ministras.
Minėta, kad pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą ir
85 straipsnį Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos
pilietybę suteikia išleisdamas dekretą. Lietuvos Respublikos
Prezidento įstatymo 16 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad
Respublikos Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės teikimo taip pat pasirašo vidaus reikalų ministras.
Pagal Vyriausybės įstatymo 19 straipsnį ministras Respublikos
Prezidento dekretus pasirašo ne vėliau kaip per 3 dienas.
Pažymėtina, kad iš Konstitucijos 85 straipsnyje įtvirtinto
teisinio reguliavimo vidaus reikalų ministrui prieš pasirašant
Respublikos Prezidento dekretą dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo, taip pat ir dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka, kyla pareiga įsitikinti,
ar Respublikos Prezidento dekretas yra išleistas paisant
Konstitucijos ir vadovaujantis Pilietybės įstatyme nustatytais
pilietybės įgijimo pagrindais, taip pat laikantis Pilietybės
įstatyme nustatytos pilietybės suteikimo tvarkos. Pagal
Konstitucijos 85 straipsnį atsakomybė už tokį Respublikos
Prezidento dekretą tenka jį pasirašiusiam vidaus reikalų
ministrui.
15. Atskleidžiant Konstitucijos 85 straipsnio nuostatos
"atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui
Pirmininkui arba ministrui" turinį pažymėtina, kad ši nuostata
negali būti aiškinama atsietai nuo Konstitucijos 86 ir 74
straipsnių.
Konstitucijos 86 straipsnyje nustatyta:
"Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo
pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar
administracinėn atsakomybėn.
Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas
iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs
priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.
Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia
Seimas apkaltos proceso tvarka."
Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Respublikos Prezidentas,
šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip
pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, gali būti
pašalintas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 86 ir 74
straipsnius Respublikos Prezidentas už šiurkštų Konstitucijos
pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog
padarytas nusikaltimas, gali būti patrauktas konstitucinėn
atsakomybėn - pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka,
darytina išvada, kad Konstitucijos 85 straipsnio nuostata
"atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui
Pirmininkui arba ministrui" negali būti aiškinama kaip
nustatanti, kad Respublikos Prezidentas visais atvejais nėra
atsakingas už savo išleistus Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15,
17 ir 21 punktuose nurodytus dekretus, kuriuos pasirašė
Ministras Pirmininkas arba ministras.
Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 85, 86 ir 74
straipsnius darytina išvada, kad atsakomybė už tokį
Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose nurodytą
dekretą, kuriuo šiurkščiai pažeidžiama Konstitucija arba
sulaužoma priesaika, arba padaromas nusikaltimas, tenka ne tik
tokį dekretą kontrasignavusiam Ministrui Pirmininkui arba
ministrui, bet ir tokį dekretą išleidusiam Respublikos
Prezidentui.
Kartu pažymėtina, jog vien tai, kad Respublikos Prezidento
dekretas yra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai ar
įstatymui, savaime nereiškia, kad išleidęs dekretą, pripažintą
prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, Respublikos
Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė
priesaiką, arba padarė nusikaltimą. Sprendžiant, ar išleidęs
Konstitucijai ar įstatymui prieštaraujantį dekretą Respublikos
Prezidentas šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė
priesaiką, arba padarė nusikaltimą, būtina įvertinti ne tik
Respublikos Prezidento dekreto turinį, bet ir tai, ar
išleidžiant šį Respublikos Prezidento dekretą buvo įvykdyti
Konstitucijoje ir atitinkamuose įstatymuose nustatyti
reikalavimai, ar buvo laikomasi nustatytos tvarkos, taip pat
būtina įvertinti kitas faktines tokio dekreto išleidimo
aplinkybes.
16. Pažymėtina, kad visi Respublikos Prezidento dekretai,
taip pat ir dėl pilietybės suteikimo, yra poįstatyminiai teisės
aktai. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidento dekretas dėl
pilietybės suteikimo, kaip ir kiekvienas kitas poįstatyminis
teisės aktas, negali prieštarauti Konstitucijai,
konstituciniams įstatymams, įstatymams.
V
1. Asmenys, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra
nurodyti Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje, kuriame nustatyta:
"Lietuvos Respublikos piliečiai yra:
1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos
pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie
asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo);
2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d.
nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje,
taip pat jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu jie
Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo
metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nėra kitos
valstybės piliečiai;
3) lietuvių kilmės asmenys, jeigu jie nėra kitos valstybės
piliečiai. Lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai
ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo
lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu;
4) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos
Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą
Pilietybės įstatymą;
5) kiti asmenys, kurie Lietuvos Respublikos pilietybę
įgijo pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimtą Pilietybės įstatymą."
2. Minėta, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnį Lietuvos
Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo
nustatytais pagrindais.
Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos
Respublikos pilietybė įgyjama: 1) gimus; 2) įgyvendinus teisę į
Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) suteikus Lietuvos
Respublikos pilietybę (natūralizacija); 4) optavimo būdu ar
kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais
pagrindais; 5) kitais šio įstatymo numatytais pagrindais.
3. Vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo
pagrindų yra numatytas Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje:
"1. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu,
gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems
Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims
be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12
straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.
2. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties
tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių pilietybę įgijusio
asmens šeimos nariams."
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos
šios nuostatos: 1) Respublikos Prezidentas turi teisę suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, t. y. netaikant
asmeniui Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatytų bendrų
pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygų; 2) Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta
užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės; 3)
Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti
suteikta tik tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be
pilietybės, kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai; 4)
Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar
asmeniui be pilietybės, ar jos nesuteikti; net jeigu užsienio
valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų
Lietuvos Respublikai, Respublikos Prezidentas neturi pareigos
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės; 5) Respublikos
Prezidentas, teikdamas Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio
valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi
nuopelnų Lietuvos Respublikai, turi vadovautis Pilietybės
įstatymu.
4. Pažymėtina, kad nei Konstitucijoje, nei Pilietybės
įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina nuopelnais Lietuvos
valstybei. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą tai, ar
užsienio valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės yra
nusipelnęs Lietuvos valstybei, sprendžia tik Respublikos
Prezidentas.
5. Pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį Respublikos
Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir
įstatymų. Taigi spręsdamas, ar suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, Respublikos Prezidentas yra
saistomas Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo: Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama tik
tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės,
kuris turi nuopelnų Lietuvos Respublikai (Pilietybės įstatymo
16 straipsnis), ir tik laikantis įstatymo nustatytos pilietybės
suteikimo tvarkos (Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas).
6. Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1
dalies formuluotė "nusipelniusiems Lietuvos Respublikai
užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės"
reiškia, kad užsienio valstybės pilietis ar asmuo be
pilietybės, kuris prašo suteikti jam Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, turi turėti nuopelnų ne bet kokiam
subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei.
Konstitucinėje teisėje visuotinai pripažįstama, kad
valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, kurios
valdžia apima visą valstybės teritoriją ir kuri yra skirta
žmogaus teisėms ir laisvėms užtikrinti, viešajam interesui
garantuoti. Sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar
asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos valstybei,
atsižvelgtina į tai, kad pagal Pilietybės įstatymo 16
straipsnio 1 dalį nuopelnai valstybei yra būtina sąlyga, kad
atsirastų ne bet koks, o ypatingas asmens ir valstybės ryšys,
t. y. nuolatinis asmens ir valstybės teisinis ryšys, asmens
narystė Tautoje ir valstybėje, kuriuos išreiškia pilietybė,
todėl Pilietybės įstatymo prasme asmuo turi būti nusipelnęs ne
bet kuriam subjektui, bet pačiai Lietuvos valstybei; taigi iš
esmės asmuo turi būti nusipelnęs Lietuvos valstybinei
bendruomenei - pilietinei Tautai, kuri pagal Konstituciją turi
suverenias galias ir yra Lietuvos valstybės kūrėja ir kurios
nariu tas užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės
siekia tapti.
7. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad užsienio
valstybės piliečio ar asmens be pilietybės finansinė, materiali
ar kitokia parama, suteikta kuriam nors Lietuvos Respublikos
piliečiui ar jų grupei, valstybės pareigūnui, kuriai nors
įmonei, įstaigai ar organizacijai gali būti laikoma tik to
užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės pagalba tam
Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei, valstybės
pareigūnui, atitinkamai įmonei, įstaigai ar organizacijai, bet
ji nelaikytina nuopelnais Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje
nurodytam subjektui, t. y. ji nelaikytina nuopelnais Lietuvos
Respublikai.
Pažymėtina ir tai, kad Pilietybės įstatymo prasme užsienio
valstybės piliečio ar asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvos
valstybei apskritai negali būti matuojami vien tuo, kokio
dydžio pinigų sumą ar kokio dydžio materialinę bei kitokią
paramą užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės skyrė
kuriam nors Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei,
valstybės pareigūnui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar
organizacijai ar net pačiai Lietuvos valstybei. Nei iš
Konstitucijos, nei iš Pilietybės įstatymo, nei iš kitų įstatymų
neišplaukia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti
įgyjama už kam nors suteiktą finansinę, materialią ar kitokią
paramą, taigi nusiperkama. Pilietybės santykių atsiradimo
kontekste nuopelnai valstybei negali būti matuojami vien kuriam
nors subjektui perduotais (paaukotais) pinigais ar kitokia
parama. Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos
Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač
reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo,
Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje
didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į
Lietuvos visuomenę. Tik tokiais atvejais gali atsirasti
prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis
ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai,
kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas.
8. Konstitucinis Teismas pažymi, kad įstatymais ar kitais
teisės aktais negali būti nustatytas koks nors baigtinis
nuopelnų Lietuvos valstybei, kuriems esant užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka gali būti
suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, sąrašas: kaip minėta,
tai, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi
nuopelnų Lietuvos valstybei, pagal galiojantį teisinį
reguliavimą sprendžia tik Respublikos Prezidentas. Tačiau tai
spręsdamas Respublikos Prezidentas negali nepaisyti Pilietybės
įstatyme nustatyto reikalavimo, jog užsienio valstybės pilietis
ar asmuo be pilietybės turi turėti nuopelnų ne bet kuriam
subjektui, bet būtent pačiai Lietuvos valstybei. Asmens,
prašančio suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties
tvarka, nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip
pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių.
9. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje vartojama
formuluotė "nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio
valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės" reiškia ir tai,
kad nuopelnų Lietuvos valstybei turi turėti ne bet koks asmuo,
o būtent užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės.
Taigi sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be
pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo
pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis
padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be
pilietybės.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti kaip
leidžiančios užsienio valstybės piliečių ar asmenų be
pilietybės nuopelnais Lietuvos Respublikai laikyti tokius
nuopelnus, kuriuos šie asmenys Lietuvos valstybei turėjo būdami
ne užsienio valstybės piliečiais ar asmenimis be pilietybės,
bet anksčiau būdami Lietuvos Respublikos piliečiais. Už
nuopelnus Lietuvos valstybei Lietuvos Respublikos piliečiams
gali būti skiriami Lietuvos valstybės apdovanojimai (ordinai,
medaliai ar kiti pasižymėjimo ženklai), tačiau Lietuvos
Respublikos piliečių ankstesni nuopelnai Lietuvos valstybei,
jiems atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės ar jos kitaip
netekus, negali tapti užsienio valstybės piliečio ar asmens be
pilietybės nuopelnais Lietuvos Respublikai, kuriems esant jiems
išimties tvarka galėtų būti teikiama Lietuvos Respublikos
pilietybė. Kitoks Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies
aiškinimas reikštų, kad ta pati veikla, kuri yra Lietuvos
Respublikos piliečio nuopelnai Lietuvos valstybei ir už kurią
Lietuvos Respublikos piliečiui gali būti skiriami valstybės
apdovanojimai, kartu yra ir užsienio valstybės piliečio ar
asmens be pilietybės nuopelnai Lietuvos valstybei, už kurią -
jeigu Lietuvos Respublikos pilietis netektų Lietuvos
Respublikos pilietybės ir taptų užsienio valstybės piliečiu ar
asmeniu be pilietybės - jam gali būti suteikta Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka. Akivaizdu, kad toks
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies aiškinimas būtų
teisiškai visiškai nepagrįstas vien dėl to, kad Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka užsienio
piliečiui ar asmeniui be pilietybės nėra ir negali būti
valstybės apdovanojimas.
10. Minėta, kad pilietybė yra asmens ir valstybės
nuolatinis teisinis ryšys, kad pilietybė gali būti suteikiama
tiems asmenims, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas.
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo bendros sąlygos
yra nustatytos Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje,
pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta
asmeniui, pateikusiam prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti
Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: 1) išlaikė
valstybinės kalbos egzaminą; 2) nuolat gyvena Lietuvos
Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų; 3) turi
legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
4) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų
egzaminą; 5) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios
valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos
pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė,
ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos
valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos
pilietybė.
11. Viena iš Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
sąlygų yra reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius
dešimt metų. Nors Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka yra netaikomos Pilietybės įstatymo 12
straipsnyje nustatytos sąlygos (viena iš tokių sąlygų, kaip
minėta, yra reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius
dešimt metų), tačiau Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies
negalima aiškinti kaip leidžiančios suteikti Lietuvos
Respublikos pilietybę išimties tvarka tokiam užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi nuopelnų
Lietuvos Respublikai, tačiau nėra susijęs su Lietuvos valstybe
nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į Lietuvos
visuomenę. Kitoks Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies
aiškinimas paneigtų pačią Lietuvos Respublikos pilietybės
prigimtį ir esmę: užsienio valstybės piliečio ar asmens be
pilietybės nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe gali
atsirasti tik iš prieš tai atitinkamą įstatymo nustatytą laiką
buvusio ir tebesitęsiančio užsienio valstybės piliečio ar
asmens be pilietybės nuolatinio faktinio ryšio su Lietuvos
valstybe. Užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be
pilietybės, kurie yra nusipelnę Lietuvos Respublikai, bet nėra
susiję su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais,
nėra integravęsi į Lietuvos visuomenę, gali būti skiriami
Lietuvos valstybės apdovanojimai (ordinai, medaliai, kiti
pasižymėjimo ženklai). Minėta, kad Lietuvos Respublikos
pilietybė nėra ir negali būti valstybės apdovanojimas. Todėl
jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės,
nusipelnęs Lietuvos valstybei, nėra susijęs su Lietuvos
valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, nėra integravęsis į
Lietuvos visuomenę, tarp tokio asmens ir Lietuvos valstybės
negali atsirasti ir ypatingas - nuolatinis teisinis - ryšys,
kurį išreiškia pilietybė.
12. Minėta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
tvarką nustato Pilietybės įstatymas. Šiame įstatyme nustatyta
ir tai, kuriems asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė negali
būti teikiama.
Pagal Pilietybės įstatymo 13 straipsnį Lietuvos
Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie: 1) padarė
tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos
tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje,
tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui,
karo nusikaltimai; 2) dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš
Lietuvos valstybę; 3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos
Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme
už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato
ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti
už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė.
13. Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintas
teisinis reguliavimas reiškia, kad dar iki Respublikos
Prezidentui išleidžiant dekretą dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo visais atvejais, taip pat ir tais, kai
Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama
užsienio valstybės piliečiams ar asmenims be pilietybės,
turintiems nuopelnų Lietuvos Respublikai, turi būti patikrinta
ir įsitikinta, kad nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje
nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė
asmenims neteikiama. Konstatuoti faktą, kad tokių aplinkybių
nėra, - tai iš Pilietybės įstatymo 13 straipsnio kylanti
pareiga, kuri tenka pilietybės suteikimo dokumentus
rengiančioms institucijoms. Tačiau, nors minėta pareiga tenka
pilietybės suteikimo dokumentus rengiančioms institucijoms, tai
nereiškia, kad Respublikos Prezidentas neturi pareigos
pareikalauti iš pilietybės dokumentus rengiančių institucijų
(jų pareigūnų) patvirtinimo, kad nėra tokių aplinkybių, dėl
kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti teikiama, -
tuo Respublikos Prezidentas turi įsitikinti dar prieš
išleisdamas dekretą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo, taip pat ir dėl jos suteikimo užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės, turinčiam nuopelnų
Lietuvos Respublikai.
14. Pažymėtina ir tai, kad teikiant Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka nepakanka įvertinti vien tai, ar
asmuo turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir ar nėra Pilietybės
įstatymo 13 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos
Respublikos pilietybė asmeniui neteikiama. Pilietybės
suteikimas reiškia, jog yra konstatuojama, kad tarp asmens ir
valstybės atsirado nuolatinis teisinis ryšys, kad toks asmuo
tampa valstybinės bendruomenės - pilietinės Tautos nariu.
Valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, negali
nerūpėti, kokie asmenys tampa jos piliečiais. Todėl net ir tais
atvejais, kai užsienio valstybės pilietis arba asmuo be
pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su
Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis
į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti
įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi
būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
15. Atskleidžiant Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1
dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį Lietuvos
Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka,
būtina atsižvelgti ir į kitus Pilietybės įstatymo straipsnius,
inter alia į tuos, kurie reguliuoja Lietuvos Respublikos
pilietybės netekimą ir jos grąžinimą.
16. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindai yra
įtvirtinti Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje, kuriame
nustatyta:
"1. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:
1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės;
2) įgijus kitos valstybės pilietybę;
3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais
pagrindais.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas:
1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems
Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams
(jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai
nerepatrijavo);
2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba
vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo
pripažįsta save lietuviu.
3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos
Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo
tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas
Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo."
17. Vienas iš pagrindų, kada yra netenkama Lietuvos
Respublikos pilietybės, yra kitos valstybės pilietybės įgijimas
(Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietis kitos
valstybės pilietybę paprastai gali įgyti tokiu atveju, kai jis
pats prašo suteikti tos kitos valstybės pilietybę arba pats
atlieka tokius veiksmus, kuriems esant jam yra suteikiama tos
kitos valstybės pilietybė, t. y. kai Lietuvos Respublikos
pilietis pats kokiu nors būdu išreiškia savo valią įgyti kitos
valstybės pilietybę, taigi kartu netekti Lietuvos Respublikos
pilietybės.
Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta:
"Jeigu paaiškėja, jog asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę,
vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija konstatuoja
Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio
Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Toks asmuo laikomas
netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės
pilietybės įgijimo dienos."
18. Pagal Pilietybės įstatymą asmeniui, netekusiam
Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė
gali būti grąžinta.
Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagrindai yra
įtvirtinti Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje, kuriame
nustatyta:
"1. Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės
šio Įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais,
pagal jo prašymą gali būti grąžinta Lietuvos Respublikos
pilietybė, jei prašymo pateikimo metu šis asmuo nuolat gyvena
Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atitinka šio Įstatymo 12
straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nustatytas sąlygas.
2. Asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės
šio Įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje numatytais pagrindais
ir atitinkančiam šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3
punktų sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti
grąžinama pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam šio
Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų."
19. Iš Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinto
teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos Respublikos
pilietybės grąžinimo sąlygos priklauso nuo to, kaip asmuo buvo
įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, kurios vėliau neteko.
Asmenims, nurodytiems Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1
dalies 1, 2 ar 3 punktuose, Lietuvos Respublikos pilietybė gali
būti grąžinama pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam
Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų. Taip
Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta: 1) asmenims,
iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų
vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų
vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo); 2)
asmenims, 1919 m. sausio 9 d.-1940 m. birželio 15 d. nuolat
gyvenusiems dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip
pat jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jeigu jie
Pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo
metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir nėra kitos
valstybės piliečiai; 3) lietuvių kilmės asmenims, jeigu jie
nėra kitos valstybės piliečiai.
Taigi, netaikant Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje
nurodytų natūralizacijos sąlygų, Lietuvos Respublikos pilietybė
gali būti grąžinta jos netekusiems Lietuvos Respublikos
piliečiams, kurie arba buvo Lietuvos Respublikos piliečiai
pagal kilmę, arba dar iki 1940 m. birželio 15 d. buvo
nuolatiniais faktiniais ryšiais susiję su Lietuva (yra tokių
asmenų vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai), arba yra lietuvių
kilmės.
Kitiems asmenims, Lietuvos Respublikos pilietybės
netekusiems Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 ar 3 dalyje
nurodytais pagrindais, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti
grąžinta pagal jo prašymą, jeigu prašymo pateikimo metu šis
asmuo nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir
atitinka šias Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies
sąlygas: 1) nuolat gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje
pastaruosius dešimt metų (12 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2)
turi legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos
teritorijoje (12 straipsnio 1 dalies 3 punktas); 3) yra asmuo
be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios
įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju
prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša apie savo
sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai
jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė (12 straipsnio
1 dalies 5 punktas).
20. Sistemiškai aiškinant Pilietybės įstatymo 18
straipsnio ir 20 straipsnio nuostatas konstatuotina, kad
Pilietybės įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas,
pagal kurį asmenys, Lietuvos Respublikos pilietybės netekę
Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje nustatytais pagrindais, vėl
gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę tik tuo atveju, kai
Lietuvos Respublikos pilietybė jiems yra grąžinama, t. y.
taikant pilietybės grąžinimo institutą.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas ir į
tai, kokiu būdu asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos
pilietybę, kurios vėliau neteko, turi diskreciją nustatyti
nevienodas Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo sąlygas.
Nustatant šias sąlygas būtina paisyti Konstitucijos normų ir
principų, inter alia nepažeisti konstitucinio asmenų lygybės
įstatymui, valstybės institucijoms ar pareigūnams principo,
kuris reiškia ir tai, kad tam tikra grupė asmenų, pasižyminčių
vienodais požymiais, teisės normose gali būti kitaip, palyginti
su kitais tos teisės normos adresatais, traktuojama tik tuo
atveju, jeigu tarp tų grupių yra tokio pobūdžio ir tokios
apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų
objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m.
lapkričio 20 d. nutarimas).
21. Sistemiškai aiškinant Pilietybės įstatymo 20
straipsnio, įtvirtinančio Lietuvos Respublikos pilietybės
grąžinimą, ir 16 straipsnio, įtvirtinančio Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimą išimties tvarka, nuostatas darytina
išvada, kad kiekviename iš šių straipsnių yra įtvirtinti
skirtingi teisiniai institutai, susiję su nevienodomis
teisinėmis situacijomis ir skirtingomis asmenų kategorijomis,
sukeliantys nevienodus teisinius padarinius.
Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje yra įtvirtintas
Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo institutas. Šis
institutas taikomas visiems asmenims, kurie buvo Lietuvos
Respublikos piliečiai ir Lietuvos Respublikos pilietybės neteko
Pilietybės įstatymo 18 straipsnio nustatytais pagrindais ir
kurie siekia vėl įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka institutas yra
susijęs su kitokia teisine situacija ir taikytinas kitiems
asmenims. Šį institutą sudarančios teisės normos nustato
palankesnes sąlygas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę
Lietuvos Respublikai nusipelniusiems užsienio valstybių
piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurie niekada nebuvo
Lietuvos Respublikos piliečiai.
22. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės
grąžinimo institutas ir Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka institutas siejami su skirtingais
teisiniais padariniais. Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimas išimties tvarka savaime nesukelia teisinių pasekmių
pilietybę įgijusio asmens šeimos nariams (Pilietybės įstatymo
16 straipsnio 2 dalis), tuo tarpu Lietuvos Respublikos
pilietybės grąžinimas savaime sukelia teisines pasekmes šių
asmenų vaikams, nesukakusiems 14 metų: jeigu Lietuvos
Respublikos pilietybė grąžinta abiem tėvams, 14 metų nesukakę
vaikai taip pat tampa Lietuvos Respublikos piliečiais
(Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis); jeigu Lietuvos
Respublikos pilietybė grąžinama vienam iš tėvų, tuomet, esant
atitinkamai abiejų tėvų ar vieno iš tėvų prašymui, pasikeičia
ir vaiko pilietybė (Pilietybės įstatymo 23 straipsnis).
Pilietybės įstatymo 16 straipsnis negali būti aiškinamas
taip, kad jame nurodytiems subjektams - užsienio valstybių
piliečiams ar asmenims be pilietybės, kuriems Lietuvos
Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka,
galėtų būti priskiriami ir tie užsienio valstybių piliečiai ar
asmenys be pilietybės, kurie buvo Lietuvos Respublikos
piliečiai ir yra Lietuvos Respublikos pilietybės netekę
Pilietybės įstatymo 18 straipsnio nustatytais pagrindais.
Taigi pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį
Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti išimties tvarka
suteikta tik tiems užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be
pilietybės, kurie niekada nebuvo Lietuvos Respublikos
piliečiai.
23. Pagal Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 1 dalį
Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo klausimus sprendžia
Respublikos Prezidentas. Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje
vartojama formuluotė "Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti
grąžinta" reiškia, kad Respublikos Prezidentas turi teisę
spręsti, ar grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, ar jos
negrąžinti. Sprendžiant, ar asmeniui grąžinti Lietuvos
Respublikos pilietybę, turi būti įvertinama ne tik tai, kokiais
pagrindais asmuo neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, bet ir
visos pilietybę grąžinti prašantį asmenį apibūdinančios
aplinkybės. Sprendžiant, ar asmeniui grąžinti pilietybę, turi
būti vadovaujamasi tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
VI
1. Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos pilietybės
teikimo klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas
(Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas, 85 straipsnis).
2. Konstitucijos 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Aiškindamas
Konstitucijos 77 straipsnį Konstitucinis Teismas 2000 m.
gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad "valstybės vadovo statusą
Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y.
Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos
piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo,
teisinis statusas yra individualus, besiskiriantis nuo visų
kitų piliečių teisinio statuso". Pagal Konstituciją Respublikos
Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi
nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso
(Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).
Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime
konstatuota ir tai, kad Respublikos Prezidento, kaip valstybės
vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia
įvairios Konstitucijos nuostatos, kurios įtvirtina: Respublikos
Prezidento neliečiamybę; negalimumą Respublikos Prezidentui
būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas, gauti kitokį
atlyginimą, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą
atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą; asmens, išrinkto
Respublikos Prezidentu, pareigą sustabdyti savo veiklą
politinėse partijose ir politinėse organizacijose; reikalavimus
kandidatams į Respublikos Prezidentus ir Respublikos Prezidento
rinkimų pagrindus bei tvarką; Respublikos Prezidento priesaiką;
Respublikos Prezidento įgaliojimus, jų pradžią ir pabaigą ir
kt.
3. Pagal Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalį Respublikos
Prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei.
Pažymėtina, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta,
suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 straipsnis).
Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad "aukščiausią
suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai
išrinktus savo atstovus". Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1
dalį Tautos atstovai yra Seimo nariai. Taigi tik Seimas yra
Tautos atstovybė.
Respublikos Prezidentas, kaip minėta, yra valstybės
vadovas ir atstovauja Lietuvos valstybei. Nors atstovavimo
Tautai ir atstovavimo Lietuvos valstybei negalima
priešpriešinti, tačiau atstovavimas Tautai ir atstovavimas
Lietuvos valstybei nėra tapačios teisinės kategorijos,
kiekviena iš jų turi ir tik jai vienai būdingą teisinį turinį.
4. Minėta, kad pareiškėjas - Seimas prašo ištirti, ar
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J.
Borisov'ui, neprieštarauja Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies
nuostatoms. Nors pareiškėjas prašo ištirti ginčijamos dekreto
dalies atitiktį visoms Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies
nuostatoms, tačiau iš pareiškėjo - Seimo atstovų paaiškinimų
matyti, jog prašoma ištirti, ar nurodyto Respublikos Prezidento
dekreto ginčijama dalis neprieštarauja Konstitucijos 82
straipsnio 1 dalies nuostatai "išrinktas Respublikos
Prezidentas <...> prisiekia <...> būti visiems lygiai
teisingas".
5. Konstitucijos 82 straipsnyje nustatyta:
"Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda
eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento
kadencijai, po to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams -
Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos
Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir
būti visiems lygiai teisingas.
Prisiekia ir perrinktas Respublikos Prezidentas.
Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats
ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant - vienas iš
Konstitucinio Teismo teisėjų."
6. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta
nuostata, kad išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas
pradeda eiti tik po to, kai prisiekia Tautai.
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies formuluotė "prisiekia
Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo nariams",
atsižvelgiant į tai, kad Seimo nariai - Tautos atstovai
posėdžiauja Seimo rūmuose, suponuoja tai, kad išrinktas
Respublikos Prezidentas turi prisiekti ne bet kur, o būtent
Seimo rūmuose, kurie pagal Konstituciją gali būti tik Vilniuje
- Lietuvos Respublikos sostinėje.
7. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas
išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos Tautai turinys:
išrinktas Respublikos Prezidentas turi prisiekti būti ištikimas
Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo
pareigas ir būti visiems lygiai teisingas.
Pabrėžtina, kad išrinkto Respublikos Prezidento
priesaikoje atsispindi Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės
vertybės, kurias Tauta sieja su Respublikos Prezidento
pareigybe.
8. Konstitucijoje nustatyta, kad prieš pradėdami eiti savo
pareigas prisiekti turi Seimo nariai (Konstitucijos 59
straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos
Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos 5 straipsnis),
Ministras Pirmininkas ir ministrai (Konstitucijos 93
straipsnis), Konstitucinio Teismo teisėjai (Konstitucijos 104
straipsnio 2 dalis), kitų teismų teisėjai (Konstitucijos 112
straipsnio 6 dalis).
Pažymėtina, kad išrinkto Respublikos Prezidento priesaika
skiriasi nuo Seimo nario, Ministro Pirmininko ir ministrų,
Konstitucinio Teismo teisėjo, kitų teismų teisėjų duodamos
priesaikos. Išrinktas Respublikos Prezidentas yra vienintelis
Konstitucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam
subjektui, kuriam priklauso suverenitetas, - išrinktas
Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai. Išrinkto Respublikos
Prezidento priesaikos skirtybė yra ir ta, kad priesaikoje
Tautai atsispindi pačios svarbiausios, universalios
konstitucinės vertybės, nuo kurių eidamas savo pareigas
Respublikos Prezidentas negali nukrypti; šios konstitucinės
vertybės yra neatsiejamos viena nuo kitos, šių vertybių turinys
yra labai talpus, apimantis daugybę kitų ne mažiau reikšmingų
konstitucinių įpareigojimų.
9. Išrinkto Respublikos Prezidento priesaika nėra vien
formalus ar simbolinis aktas. Atsižvelgiant į tai, kad
Respublikos Prezidento priesaikos institutas ir priesaikos
turinys yra įtvirtinti Konstitucijoje, išrinkto Respublikos
Prezidento priesaika turi konstitucinę reikšmę ir sukelia
konstitucines teisines pasekmes.
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad
išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti
rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po
to, kai prisiekia Tautai, reiškia, kad tol, kol išrinktas
Respublikos Prezidentas nėra prisiekęs Tautai, jis negali
pradėti eiti savo pareigų. Išrinktas Respublikos Prezidentas
savo pareigas pradeda eiti būtent tada, kai prisiekia Tautai.
Išrinkto Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra
teisiškai reikšmingas ir dėl to, kad nuo to momento, kai
prisiekia išrinktas Respublikos Prezidentas, nutrūksta iki tol
buvusio Respublikos Prezidento įgaliojimai.
Pažymėtina, kad išrinkto Respublikos Prezidento
atsisakymas Konstitucijoje nurodytu laiku prisiekti Tautai
Seime, priesaikos davimas su išlyga arba priesaikos teksto
pakeitimas, kaip ir atsisakymas pasirašyti priesaikos tekstą,
pagal Konstituciją reiškia, kad išrinktas Respublikos
Prezidentas negali pradėti eiti savo pareigų ir kad turi būti
skelbiami nauji Respublikos Prezidento rinkimai.
Respublikos Prezidento priesaikos aktas yra teisiškai
reikšmingas ir dėl to, kad nuo priesaikos davimo Respublikos
Prezidentui atsiranda pareiga veikti tik taip, kaip įpareigoja
Tautai duota priesaika. Priesaikos sulaužymas yra vienas iš
pagrindų, kuriam esant Respublikos Prezidentas gali būti
pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka (Konstitucijos 74
straipsnis). Pažymėtina, kad priesaikos sulaužymas kartu yra ir
šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos
pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas.
10. Minėta, kad išrinktas Respublikos Prezidentas pagal
Konstitucijos 82 straipsnį prisiekia būti ištikimas Lietuvos
Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir
būti visiems lygiai teisingas.
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
reikalavimas, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems
lygiai teisingas, yra aiškintinas atsižvelgiant į Konstitucijos
29 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymui, teismui ir
kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys
lygūs.
11. Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų
asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinis Teismas
savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad tai yra
formalios asmenų lygybės principas. Aiškindamas Konstitucijos
29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne
kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir
leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Šis principas įpareigoja
vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš
esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai.
Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad
atitinkamos rūšies santykių subjektams - visiems vienodais
požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti
taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas - tas pats
vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus
matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek
proceso teisės normos.
Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų
pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama
teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais,
būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio
pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas
traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio
Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).
12. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
reikalavimas, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems
lygiai teisingas, atsižvelgiant į Konstitucijos 77 straipsnio 2
dalies nuostatą, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam
pavesta Konstitucijos ir įstatymų, reiškia, kad Respublikos
Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir
įstatymais, negali jų pažeisti, kad Respublikos Prezidentas
turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam
nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir
interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su
viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavimas būti visiems
lygiai teisingam įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti taip,
kad nekiltų konfliktas tarp Respublikos Prezidento, kaip
asmens, privačių interesų ir jo, kaip valstybės vadovo,
konstitucinės pareigos atstovauti Lietuvos valstybei,
vadovautis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.
13. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas,
kartu su Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, reiškia ne tik
tai, kad Respublikos Prezidentas turi pareigą lygiai traktuoti
visus asmenis, kuriems yra skirta teisės norma, bet ir tai, kad
Respublikos Prezidentas turi pareigą visiems asmenims tą teisės
normą taikyti lygiai teisingai. Konstitucijos 29 straipsnio 1
dalies nuostata, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams
visi asmenys lygūs, 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas,
negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, esą pagal šias
nuostatas Respublikos Prezidentas visiems lygiai teisingas būtų
ir tuo atveju, jeigu teisės norma būtų visiems asmenims taikoma
vienodai neteisingai. Toks Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje
ir 82 straipsnio 1 dalyje nurodytų nuostatų aiškinimas
nesiderintų su konstituciniais teisinės valstybės ir teisingumo
principais, kuriais yra grindžiama ir pati Konstitucija, ir
visa Lietuvos teisės sistema.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog vien
tai, kad Respublikos Prezidento dekretas yra pripažįstamas
prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, savaime nereiškia,
kad išleisdamas dekretą, pripažintą prieštaraujančiu
Konstitucijai ar įstatymui, Respublikos Prezidentas šiurkščiai
pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, arba padarė
nusikaltimą, ir kad sprendžiant, ar išleisdamas Konstitucijai
ar įstatymui prieštaraujantį dekretą Respublikos Prezidentas
šiurkščiai pažeidė Konstituciją arba sulaužė priesaiką, arba
padarė nusikaltimą, būtina įvertinti ne tik Respublikos
Prezidento dekreto turinį, bet ir tai, ar išleidžiant šį
Respublikos Prezidento dekretą buvo įvykdyti Konstitucijoje ir
atitinkamuose įstatymuose nustatyti reikalavimai, ar buvo
laikomasi nustatytos tvarkos, taip pat būtina įvertinti kitas
faktines tokio dekreto išleidimo aplinkybes.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies
pažeidimas visais atvejais yra formalios asmenų lygybės
principo pažeidimas. Tuo tarpu Konstitucijos 82 straipsnio 1
dalies nuostatoje, kad Respublikos Prezidentas turi būti
visiems lygiai teisingas, įtvirtinta ne tik Respublikos
Prezidento pareiga nepažeisti formalios asmenų lygybės
principo, bet ir jo pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir
įstatymuose nustatytus įgaliojimus neveikti taip, kad asmenys
(jų grupės), kurių atžvilgiu Respublikos Prezidentas priima
sprendimus, sąmoningai būtų traktuojami ne lygiai teisingai.
Taigi Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas,
būtų pažeista ne visais atvejais, kai yra pažeidžiama
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis (formalios asmenų lygybės
principas), bet tik tada, kai Respublikos Prezidentas,
įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus
įgaliojimus, sąmoningai veikia taip, kad asmenys (jų grupės),
kurių atžvilgiu jis priima sprendimus, būtų traktuojami ne
lygiai teisingai.
Taigi vien tai, kad Respublikos Prezidento dekretas yra
pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, savaime nereiškia, jog išleisdamas tokį dekretą
Respublikos Prezidentas pažeidė Konstitucijos 82 straipsnio 1
dalies nuostatą, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems
lygiai teisingas. Sprendžiant, ar išleisdamas Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai prieštaraujantį dekretą Respublikos
Prezidentas kartu nepažeidė ir Konstitucijos 82 straipsnio 1
dalies nuostatos, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems
lygiai teisingas, būtina įvertinti ne tik Respublikos
Prezidento dekreto turinį, bet ir faktines tokio dekreto
išleidimo aplinkybes.
14. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies formuluotė "visi
asmenys lygūs" reiškia, kad Konstitucijoje įtvirtinto lygybės
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams principo turi būti laikomasi ne tik Lietuvos
Respublikos piliečių, bet ir užsienio valstybių piliečių bei
asmenų be pilietybės atžvilgiu.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos
82 straipsnio 1 dalies nuostata, jog Respublikos Prezidentas
turi būti lygiai teisingas visiems, reiškia, kad Respublikos
Prezidentas turi būti lygiai teisingas ne tik Lietuvos
Respublikos piliečiams, sudarantiems valstybinę bendruomenę -
pilietinę Tautą, bet ir visiems kitiems asmenims, t. y. ir
užsienio valstybių piliečiams, ir asmenims be pilietybės, dėl
kurių Respublikos Prezidentas priima sprendimus.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad jeigu
įstatymu yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės piliečiui
ar asmeniui be pilietybės, turinčiam nuopelnų Lietuvos
Respublikai, tai reiškia, kad šis reikalavimas turi būti
taikomas visiems užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be
pilietybės, prašantiems suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka. Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka
suteikus tokiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be
pilietybės, kuris neturi nuopelnų Lietuvos Respublikai, būtų
nepaisoma Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto
asmenų lygybės principo, apimančio ir asmenų lygybę valstybės
institucijoms ar pareigūnams, taip pat būtų nepaisoma
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog Respublikos
Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas.
Jeigu įstatymu būtų nustatyti pagrindai, kuriems esant
Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti teikiama, visų
asmenų lygybės principas, taip pat konstitucinis imperatyvas,
jog Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas,
reikalautų prieš išleidžiant Respublikos Prezidento dekretą dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (taip pat ir
pilietybės suteikimo išimties tvarka užsienio valstybių
piliečiams ar asmenims be pilietybės, turintiems nuopelnų
Lietuvos Respublikai) visais atvejais įsitikinti, ar nėra
įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių Lietuvos Respublikos
pilietybė neteikiama. Priešingu atveju būtų nepaisoma ir
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės
principo, taip pat ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies
nuostatos, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai
teisingas.
Konstitucijos 29 straipsnyje ir 82 straipsnio 1 dalyje
nustatytų reikalavimų būtų nepaisoma ir tuo atveju, kai
Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir
įstatymuose nustatytus įgaliojimus teikti Lietuvos Respublikos
pilietybę, visiems asmenims (ar atskiroms jų grupėms bei
atskiriems asmenims) vienodai neteisingai taikytų šiems
asmenims adresuotą teisės normą.
16. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos kylanti Respublikos
Prezidento pareiga būti visiems lygiai teisingam įgyvendinant
jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus
spręsti pilietybės klausimus turi tam tikrų ypatumų. Šiuos
ypatumus lemia tai, kad pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį
Respublikos Prezidentas turi teisę, bet ne pareigą teikti
pilietybę išimties tvarka užsienio valstybių piliečiams ar
asmenims be pilietybės, turintiems nuopelnų Lietuvos
Respublikai - net jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo be
pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, jam Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti neteikiama. Tai
sprendžiama Respublikos Prezidento nuožiūra. Tačiau ta
aplinkybė, kad tik Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti,
ar užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, negali
būti aiškinama kaip reiškianti, kad Respublikos Prezidentas,
spręsdamas, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę užsienio
valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris turi
nuopelnų Lietuvos Respublikai, gali nepaisyti Konstitucijos ir
Pilietybės įstatyme nustatytų reikalavimų, gali būti
akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus. Ta aplinkybė, kad
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka
klausimus pagal Pilietybės įstatymą Respublikos Prezidentas
sprendžia savo nuožiūra, negali būti aiškinama ir kaip
reiškianti, kad prieš Respublikos Prezidentui išleidžiant
dekretą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės
gali būti nevienodai taikomos įstatyme nustatytos visiems
asmenims vienodos teisinės procedūros, kad prieš išleisdamas
dekretą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
Respublikos Prezidentas neturi pareigos iš pilietybės
dokumentus rengiančių institucijų (jų pareigūnų) gauti
patvirtinimą, kad yra įvykdyti visi Pilietybės įstatyme
nustatyti reikalavimai (įvykdytos visos Pilietybės įstatyme
nustatytos procedūros) ir kad teisinių kliūčių išleisti
atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą nėra.
Įstatyme nustatytų visiems asmenims vienodų teisinių
procedūrų nevienodas taikymas ne tik pastato Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka siekiančius
užsienio valstybių piliečius ar asmenis be pilietybės į
nevienodą padėtį, bet ir reiškia tai, kad valstybės
institucijoms ar jų pareigūnams, nevienodai taikantiems
įstatyme nustatytas visiems asmenims vienodas teisines
procedūras, visi asmenys nėra lygūs, o jeigu tai daro
Respublikos Prezidentas, jis nukrypsta nuo konstitucinio
reikalavimo būti visiems lygiai teisingam.
VII
1. Pareiškėjas - Seimas prašo ištirti, ar Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" dalis, kuria
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama J. Borisov'ui,
neprieštarauja inter alia konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad
konstitucinis teisinės valstybės principas - tai universalus
principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir
pati Konstitucija. Konstitucija yra vientisas aktas, tad
teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose
Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo
Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės siekio. Konstitucinis teisinės valstybės
principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti
užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio
teisingumo, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios
institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei,
kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi
teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas
suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad
poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams,
konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai
teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad
poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas
nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc)
taikymo, ar nuolatinio galiojimo.
3. Respublikos Prezidento leidžiami teisės aktai yra
poįstatyminiai teisės aktai, todėl jie, kaip ir visi kiti
poįstatyminiai teisės aktai, negali prieštarauti Konstitucijai,
konstituciniams įstatymams ir įstatymams.
VIII
Byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės:
1. Jurij Aleksandrovič Borisov gimė 1956 m. gegužės 17 d.
Rusijoje, Primorės krašte. 1962 m. perkėlus tėvą - Sovietų
Sąjungos kariškį tarnauti į naują tarnybos vietą Sovietų
Sąjungos okupuotos Lietuvos teritorijoje, šeima persikėlė
gyventi į Lietuvą.
1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę J. Borisov
buvo okupacinės Sovietų Sąjungos kariuomenės, neteisėtai
esančios Lietuvos teritorijoje, kadrinis karininkas. 1991 m.
gegužės 27 d. Sovietų Sąjungos gynybos ministro įsakymu Nr.
0886 J. Borisov atleistas iš tikrosios karinės tarnybos į
atsargą (Migracijos departamento prie Vidaus reikalų
ministerijos 2003 m. kovo 28 d. pažyma Nr. (15/2-2)-6K-147). J.
Borisov tarnybą Sovietų Sąjungos kariuomenėje baigė turėdamas
majoro laipsnį.
2. Pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymą
asmenims, kurie gyveno Lietuvoje šio įstatymo įsigaliojimo
dieną, t. y. 1989 m. lapkričio 3 d., bet gimusiems ne Lietuvoje
(išskyrus atvejus, kai bent vienas iš jų tėvų ar seneliai buvo
gimę Lietuvos teritorijoje arba buvo Lietuvos piliečiai),
būtina sąlyga Lietuvos pilietybei įgyti buvo jų nuolatinis
gyvenimas Lietuvos teritorijoje ir nuolatinės darbo vietos arba
nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas Lietuvoje (1
straipsnio 3 punktas). Tik tokiems asmenims pagal Pilietybės
įstatymo 1 straipsnio 3 punktą buvo suteikta teisė per dvejus
metus nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1991 m. lapkričio 4
d., laisvai apsispręsti dėl pilietybės.
Minėta, kad J. Borisov šio įstatymo įsigaliojimo dieną
buvo Lietuvos teritorijoje neteisėtai esančios okupacinės
Sovietų Sąjungos kariuomenės kadrinis karininkas.
3. J. Borisov 1991 m. lapkričio 1 d. pasirašė pasižadėjimą
Lietuvos Respublikai ir jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos
piliečio pažymėjimas (Migracijos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos 2003 m. lapkričio 28 d. raštas
15-1-10K-44356, J. Borisov'o pasižadėjimo Lietuvos Respublikai
kopija). 1992 m. spalio 20 d. J. Borisov'ui buvo išduotas
Lietuvos Respublikos piliečio pasas (Migracijos departamento
prie Vidaus reikalų ministerijos 2003 m. kovo 28 d. pažyma Nr.
(15/2-2)-6K-147).
4. Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime
konstatavo, kad Sovietų Sąjungos kariškiai, tarnavę neteisėtai
Lietuvoje buvusiose okupacinėse Sovietų Sąjungos karinėse
pajėgose, negalėjo būti laikomi nuolat gyvenančiais ar
dirbančiais Lietuvoje.
Tuo metu, kai buvo priimtas 1989 m. lapkričio 3 d.
Pilietybės įstatymas, J. Borisov buvo Sovietų Sąjungos
kariuomenės karininkas, todėl jam negalėjo būti taikomas 1989
m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 punktas,
t. y. J. Borisov negalėjo būti laikomas nuolat gyvenančiu ar
dirbančiu Lietuvoje. Taigi J. Borisov'ui negalėjo būti išduoti
Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas ir Lietuvos
Respublikos piliečio pasas. J. Borisov'ui jie buvo išduoti
neteisėtai.
5. Respublikos Prezidento 1998 m. balandžio 15 d. dekretu
Nr. 41 "Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo
tvarkos" sudaryta Pilietybės reikalų komisija, remdamasi
Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. spalio 19 d. priimto
įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 4 straipsniu, 1999 m. lapkričio 4 d.
svarstė Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ir Lietuvos
Respublikos piliečio paso išdavimo J. Borisov'ui teisėtumo
klausimą. Komisija pripažino, kad Lietuvos Respublikos piliečio
pasas J. Borisov'ui išduotas neteisėtai, tačiau ji priėmė
rekomendacinio pobūdžio išvadą J. Borisov'ą laikyti Lietuvos
Respublikos piliečiu ir palikti jam išduotą Lietuvos
Respublikos piliečio pasą (Pilietybės reikalų komisijos 1999 m.
lapkričio 4 d. posėdžio protokolas Nr. 16; Migracijos
departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus
pavaduotojo 1999 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 113 "Dėl
Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo Jurijui Borisovui
pagrįstumo").
1999 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamentas prie
Vidaus reikalų ministerijos, remdamasis 1995 m. spalio 19 d.
įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo
įgyvendinimo tvarkos" 4 straipsniu ir įvertinęs Pilietybės
reikalų komisijos 1999 m. lapkričio 4 d. rekomendacinio
pobūdžio išvadą, nusprendė, kad Lietuvos Respublikos piliečio
pasas J. Borisov'ui buvo išduotas neteisėtai, tačiau nusprendė
J. Borisov'ą laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti
jam Lietuvos Respublikos piliečio pasą (Pilietybės reikalų
komisijos 1999 m. lapkričio 4 d. posėdžio protokolas Nr. 16,
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 1999
m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 113 "Dėl Lietuvos Respublikos
piliečio paso išdavimo Jurijui Borisovui pagrįstumo",
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2003
m. kovo 28 d. pažyma Nr. (15/2-2)-6K-147).
6. J. Borisov'o teigimu, jis 2000 m. pabaigoje kreipėsi į
Rusijos Federacijos Prezidentą prašydamas suteikti jam Rusijos
Federacijos pilietybę. J. Borisov nurodė, kad jo prašymą
suteikti jam Rusijos Federacijos pilietybę nulėmė tai, kad jis
turi verslą ir Lietuvos Respublikoje, ir Rusijos Federacijoje.
J. Borisov teigė supratęs, kad gavęs Rusijos Federacijos
pilietybę pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neteks Lietuvos
Respublikos pilietybės (liudytojo J. Borisov'o parodymai).
7. Respublikos Prezidento 2001 m. birželio 14 d. dekretu
Nr. 1373 "Dėl apdovanojimo Lietuvos valstybės ordinais ir
medaliais Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo)
dienos proga" J. Borisov už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už
pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje bei padedant jai
integruotis į pasaulio valstybių bendriją apdovanotas Dariaus
ir Girėno medaliu. Apdovanojimui J. Borisov'ą pristatė Kūno
kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės generalinis direktorius Rimas Kurtinaitis (Kūno
kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. birželio 4 d.
raštas Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui).
8. Rusijos Federacijos Prezidento 2002 m. birželio 18 d.
įsaku Nr. 616 "Dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo"
Borisov'ui Jurij'ui Aleksandrovič'iui, gim. 1956 m. Rusijoje,
Primorės krašte, gyvenančiam Lietuvos Respublikoje, buvo
suteikta Rusijos Federacijos pilietybė. Minėtas Rusijos
Federacijos Prezidento 2002 m. birželio 18 d. įsakas Nr. 616
"Dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo" oficialiai
paskelbtas Rusijos Federacijos teisės aktų rinkinyje Sobranije
zakonodatelstva Rossijskoj Federacii, Nr. 25 (2002 m. birželio
24 d.).
Pagal Rusijos Federacijos teisės aktus Rusijos Federacijos
Prezidento įsakai, kuriais asmenims suteikiama Rusijos
Federacijos pilietybė, įsigalioja nuo jų pasirašymo dienos.
Rusijos Federacijos Prezidento 2002 m. birželio 18 d.
įsakas Nr. 616 "Dėl Rusijos Federacijos pilietybės suteikimo",
kuriuo J. Borisov'ui buvo suteikta Rusijos Federacijos
pilietybė, įsigaliojo 2002 m. birželio 18 d. Taigi pagal
Rusijos Federacijos teisės aktus J. Borisov nuo 2002 m.
birželio 18 d. yra Rusijos Federacijos pilietis.
9. J. Borisov nuo 2002 m. birželio mėn., t. y. jau būdamas
Rusijos Federacijos pilietis, dalyvavo Lietuvos Respublikos
Prezidento 2002 m. rinkimų kampanijoje, finansiškai ir kitaip
itin svariai paremdamas kandidatą į Respublikos Prezidentus R.
Paksą (liudytojo J. Borisov'o parodymai). Kandidatas į
Respublikos Prezidentus R. Paksas Vyriausiajai rinkimų
komisijai oficialiai deklaravo, kad uždaroji akcinė bendrovė
aviacijos kompanija "Avia Baltika" (vadovaujama J. Borisov'o)
jo rinkimų kampanijai paaukojo 1 mln. 205 tūkst. litų
(Respublikos Prezidento rinkimai 2002 m. gruodžio 22 d., 2003
m. sausio 5 d. Rezultatai. Kandidatų į Respublikos Prezidentus
biografijos. Rinkimų programos. Finansinės ataskaitos. - V.:
Vyriausioji rinkimų komisija, 2003, p. 514-516).
Kandidatas į Respublikos Prezidentus R. Paksas 2002 m.
vasarą J. Borisov'ui pažadėjo, kad, jeigu bus išrinktas
Respublikos Prezidentu, paskirti jį Respublikos Prezidento
patarėju (liudytojo J. Borisov'o parodymai).
10. Seimas 2002 m. gruodžio 10 d. nutarimu "Dėl Seimo
laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms
ir su tuo susijusiai bendrovės "Avia Baltika" veiklai ištirti
sudarymo" sudarė Seimo laikinąją komisiją kontroliuojamų prekių
eksporto problemoms ir su tuo susijusiai uždarosios akcinės
bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika" veiklai ištirti.
11. 2003 m. sausio 5 d. R. Paksas buvo išrinktas Lietuvos
Respublikos Prezidentu.
12. Iki 2003 m. balandžio 11 d., kai buvo išleistas
Respublikos Prezidento dekretas, kurio nuostata yra ginčijama
šioje byloje, Valstybės saugumo departamento generalinis
direktorius M. Laurinkus Respublikos Prezidentą R. Paksą ne
kartą informavo, kad J. Borisov'o ir jo vadovaujamos uždarosios
akcinės bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika" atžvilgiu
yra atliekamas operatyvinis tyrimas. 2003 m. kovo 17 d.
Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius M.
Laurinkus Respublikos Prezidentą R. Paksą informavo, kad, J.
Borisov'o teigimu, jeigu R. Paksas nevykdys J. Borisov'ui duotų
pažadų, J. Borisov paskleis R. Paksui nepalankią, jį
kompromituojančią informaciją (liudytojo M. Laurinkaus
parodymai).
13. Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje 2003 m. kovo 18
d. J. Borisov'o prašymu išdavė jam Rusijos Federacijos piliečio
pasą (J. Borisov'o Rusijos Federacijos piliečio paso kopija).
14. Seimo laikinoji komisija kontroliuojamų prekių
eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės "Avia
Baltika" veiklai ištirti, ištyrusi uždarosios akcinės bendrovės
aviacijos kompanijos "Avia Baltika" veiklą, nustatė, kad
uždaroji akcinė bendrovė aviacijos kompanija "Avia Baltika"
(vadovaujama J. Borisov'o) 2001 m. išvežė į Sudaną be
licencijos sraigtasparnį "Mi-8T". Komisija konstatavo, kad
"veiksmai, kai 2001 m. į Sudaną buvo išvežtas sraigtasparnis
Mi-8T, nepažeidė tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos
įstatymų, tačiau neatitiko Europos Sąjungos embargo nuostatų ir
JTO taikomų sankcijų" (Seimo laikinosios komisijos
kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai
bendrovės "Avia Baltika" veiklai ištirti apibendrinti tyrimo
duomenys ir išvados).
Seimas 2003 m. kovo 20 d. nutarimu "Dėl Seimo laikinosios
komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo
susijusiai bendrovės "Avia Baltika" veiklai ištirti" pritarė
Seimo laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto
problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės "Avia Baltika"
veiklai ištirti išvadoms ir šios komisijos veiklą nutraukė.
15. J. Borisov 2003 m. kovo 24 d. raštu Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministrui pranešė, kad 2003 m. kovo
18 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir gavo Rusijos
Federacijos piliečio pasą, bei pateikė Rusijos Federacijos
piliečio paso 51 Nr. 1696062 ir Lietuvos Respublikos piliečio
paso LJ 598788 kopijas (J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. raštas
vidaus reikalų ministrui).
16. Tą pačią dieną, t. y. 2003 m. kovo 24 d., J. Borisov
kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu dėl Lietuvos
R?spublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka.
J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašyme dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka nurodyta, kad
jis 2003 m. kovo 18 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir
gavo Rusijos Federacijos piliečio pasą, kad nuo 1991 m. užsiima
verslu, sukūrė daugiau nei 200 darbo vietų, kad dar apie 600
žmonių dirba įmonėse, aptarnaujančiose jo vadovaujamą įmonę ar
kitaip su ja susijusiose, kad nuo 1991 m. jo vadovaujamos
įmonės sumokėjo per 17 mln. litų mokesčių į Lietuvos
Respublikos biudžetą, dar apie 6 mln. litų skyrė labdarai. Prie
šio J. Borisov'o prašymo buvo pridėta tik J. Borisov'o Lietuvos
Respublikos piliečio ir Rusijos Federacijos piliečio pasų
kopijos, J. Borisov'o šeimos narių Lietuvos Respublikos
piliečių pasų kopijos. Dokumentų, patvirtinančių J. Borisov'o
nuopelnus Lietuvos Respublikai, jo valstybinius apdovanojimus,
Lietuvos Respublikos valstybės politikų, žymių Lietuvos
Respublikos piliečių rekomendacijų J. Borisov nepateikė (J.
Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašymas Respublikos Prezidentui
dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka).
17. Respublikos Prezidento kanceliarijoje gavus J.
Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašymą išimties tvarka suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę, Pilietybės grupė, remdamasi
vien paties J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašymu, pradėjo
rengti medžiagą dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka J.
Borisov'ui (liudytojų D. Jankauskienės, A. Meškausko
parodymai).
18. Pagal susiklosčiusią praktiką, rengiant medžiagą dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka,
Respublikos Prezidento kanceliarija kreipdavosi į Valstybės
saugumo departamentą prašydama pateikti informaciją apie
asmenis, siekiančius įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Toks
prašymas paprastai būdavo pateikiamas Valstybės saugumo
departamento pareigūnui, atsakingam už bendradarbiavimą su
Lietuvos Respublikos Prezidentūra pilietybės suteikimo
klausimais, nusiunčiant jam Respublikos Prezidento dekreto dėl
pilietybės suteikimo išimties tvarka atitinkamam asmeniui
(asmenims) projektą. Valstybės saugumo departamento informacija
apie asmenis, siekiančius įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę,
Respublikos Prezidento kanceliarijai, Pilietybės reikalų
komisijai yra rekomendacinio pobūdžio. Kai prieš asmenį, kuris
siekia įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka,
yra atliekamas operatyvinis tyrimas, Valstybės saugumo
departamentas nerekomenduoja suteikti tokiam asmeniui Lietuvos
Respublikos pilietybės. Sprendžiant pilietybės suteikimo
išimties tvarka klausimą į šią rekomendaciją visada būdavo
atsižvelgiama, t. y. jeigu Valstybės saugumo departamentas
nerekomenduodavo asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo tokiam
asmeniui klausimas toliau nebūdavo svarstomas ir jam Lietuvos
Respublikos pilietybė nebūdavo suteikiama (liudytojo M.
Laurinkaus parodymai).
19. Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės grupės
vyr. specialistė D. Jankauskienė 2003 m. kovo 28 d.
elektroniniu paštu Valstybės saugumo departamento pareigūnui,
atsakingam už bendradarbiavimą su Lietuvos Respublikos
Prezidentūra pilietybės suteikimo klausimais, nusiuntė
Respublikos Prezidento dekreto dėl pilietybės suteikimo
išimties tvarka trims asmenims, tarp kurių buvo nurodytas ir J.
Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, projektą. Po
kelių valandų Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos
vadovo A. Meškausko nurodymu D. Jankauskienė paskambino tam
pačiam Valstybės saugumo departamento pareigūnui ir atšaukė
prašymą pateikti Respublikos Prezidento kanceliarijai turimą
informaciją apie J. Borisov'ą. Valstybės saugumo departamento
pareigūnui paprašius pasikeitusią Respublikos Prezidento
kanceliarijos poziciją patvirtinti raštu, tą pačią dieną, t. y.
2003 m. kovo 28 d., Valstybės saugumo departamente buvo gautas
Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovo A. Meškausko raštas
dėl informacijos pateikimo apie asmenis, pretenduojančius įgyti
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, kuriame J.
Borisov'o pavardė nebuvo nurodyta (liudytojų M. Laurinkaus, D.
Jankauskienės, A. Meškausko parodymai).
20. Konstitucinio Teismo posėdyje Respublikos Prezidento
kanceliarijos vadovas A. Meškauskas aiškino, kad prašymą
Valstybės saugumo departamentui pateikti Respublikos Prezidento
kanceliarijai turimą informaciją apie J. Borisov'ą atšaukė
remdamasis kažkurio Respublikos Prezidento patarėjo teigimu,
esą Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka
J. Borisov'ui klausimas nebus svarstomas, todėl jo tikrinti
nereikia.
21. Konstitucinio Teismo posėdyje Valstybės saugumo
departamento generalinis direktorius M. Laurinkus nurodė, kad
pagal susiklosčiusią praktiką minėti prašymai pateikti
informaciją apie asmenis, siekiančius įgyti Lietuvos
Respublikos pilietybę, nebūdavo atšaukiami. Toks atvejis, kai
Respublikos Prezidento kanceliarija kreipiasi į Valstybės
saugumo departamentą prašydama informacijos apie asmenį, kuriam
numatoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties
tvarka, o vėliau tokį prašymą atšaukia, nors pilietybės
suteikimo tokiam asmeniui klausimas svarstomas toliau ir jam
išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, yra
pirmas ir vienintelis.
22. Rengiant medžiagą Pilietybės reikalų komisijos
posėdžiui dėl pilietybės suteikimo išimties tvarka J.
Borisov'ui nebuvo tikrinta ar kitaip aiškintasi, ar J.
Borisov'o atžvilgiu nėra Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje
numatytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė
jam negali būti teikiama.
23. Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 2 d. dekretu
Nr. 36 "Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo
tvarkos" sudarė tokią Pilietybės reikalų komisiją: Respublikos
Prezidento patarėjas teisės klausimais - Teisės departamento
vadovas (komisijos pirmininkas), Respublikos Prezidento
kanceliarijos vadovas, Lietuvos Respublikos teisingumo
viceministras, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pavaduotojas, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos direktorius, Lietuvos Respublikos
užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento
direktorius, Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės
grupės vyr. specialistas (komisijos sekretorius). Minėtu
Respublikos Prezidento dekretu taip pat buvo patvirtintos
Pilietybės klausimų nagrinėjimo Pilietybės reikalų komisijoje
taisyklės.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos" (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 8
straipsnio 1 dalį Respublikos Prezidento dekretai įsigalioja
kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose
dekretuose nenustatyta kita jų įsigaliojimo data. Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 2 d. dekrete Nr. 36 "Dėl
Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo tvarkos"
nėra nurodyta jo įsigaliojimo data. Šis Respublikos Prezidento
dekretas "Valstybės žiniose" buvo paskelbtas 2003 m. balandžio
9 d. Taigi šis Respublikos Prezidento dekretas pagal Lietuvos
Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų
teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" (2002 m. gruodžio
10 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2003 m.
balandžio 10 d. Kartu neteko galios Respublikos Prezidento 1998
m. balandžio 15 d. dekretas Nr. 41 "Dėl Pilietybės reikalų
komisijos sudarymo ir jos darbo tvarkos".
Taigi Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 2 d.
dekretu Nr. 36 "Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir
jos darbo tvarkos" sudaryta Pilietybės reikalų komisija
įgaliojimus veikti įgijo 2003 m. balandžio 10 d.
24. J. Borisov 2003 m. balandžio 3 d. raštu Migracijos
departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos pranešė, kad
2003 m. kovo 18 d. gavo Rusijos Federacijos piliečio pasą ir
grąžino turėtą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (J. Borisov'o
2003 m. balandžio 3 d. raštas Migracijos departamentui prie
Vidaus reikalų ministerijos).
25. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuotas asmuo -
Respublikos Prezidentas paaiškino, kad jis sudarė naują
Pilietybės reikalų komisiją ir kad būtent ši komisija jam
rekomendavo suteikti J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka.
26. Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 2 d. dekretu
Nr. 36 "Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo
tvarkos" sudaryta Pilietybės reikalų komisija Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui
klausimą svarstė 2003 m. balandžio 9 d. posėdžiuose. Tą dieną
įvyko du Pilietybės reikalų komisijos posėdžiai: pirmasis -
apie 13 val., antrasis - apie 15 val.; antrasis iš minėtų
posėdžių vyko pas Respublikos Prezidentą.
2003 m. balandžio 9 d. įvykusiame Pilietybės reikalų
komisijos pirmajame posėdyje dalyvavo ir jam pirmininkavo
Prezidento patarėja teisės klausimais - Teisės departamento
vadovė O. Buišienė (komisijos pirmininkė). Atsižvelgiant į tai,
kad 2003 m. balandžio 9 d. įvykusiame Pilietybės reikalų
komisijos pirmajame posėdyje dalyvavo, jam pirmininkavo ir
posėdžio protokolą kaip šios komisijos pirmininkė pasirašė
Prezidento patarėja teisės klausimais - Teisės departamento
vadovė O. Buišienė, kuri nebuvo ankstesnės, Respublikos
Prezidento 1998 m. balandžio 15 d. dekretu Nr. 41 "Dėl
Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo tvarkos"
sudarytos komisijos narė, taip pat į tai, kad šio Pilietybės
reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d. posėdžio protokolo
numeris yra 1, darytina išvada, kad 2003 m. balandžio 9 d.
posėdžiavo Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 2 d.
dekretu Nr. 36 "Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir
jos darbo tvarkos" sudaryta Pilietybės reikalų komisija, kuri,
kaip minėta, įgaliojimus veikti įgijo 2003 m. balandžio 10 d.,
tad 2003 m. balandžio 9 d. dar neturėjo įgaliojimų veikti.
2003 m. balandžio 9 d. pas Respublikos Prezidentą įvykusio
Pilietybės reikalų komisijos posėdžio protokolo numeris taip
pat yra 1. Taigi 2003 m. balandžio 9 d. ir pas Respublikos
Prezidentą posėdžiavo Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio
2 d. dekretu Nr. 36 "Dėl Pilietybės reikalų komisijos sudarymo
ir jos darbo tvarkos" sudaryta Pilietybės reikalų komisija,
kuri, kaip minėta, tą dieną dar neturėjo įgaliojimų veikti.
27. Iki Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9
d. posėdžių nebuvo įstatymo nustatyta tvarka išleistas
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
įsakymas, kuriuo būtų konstatuota, kad J. Borisov yra netekęs
Lietuvos Respublikos pilietybės.
28. Minėta, kad prie J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d.
prašymo Respublikos Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka nebuvo pridėta dokumentų,
patvirtinančių jo nuopelnus Lietuvos Respublikai.
Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas A. Meškauskas
kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę aviacijos kompaniją "Avia
Baltika" su prašymu pateikti informaciją apie J. Borisov'o
teiktą labdarą.
Prieš pat Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9
d. posėdį (iki jo likus maždaug vienai valandai) Respublikos
Prezidento kanceliarijoje buvo gauta uždarosios akcinės
bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika" pažyma, kurioje
inter alia nurodyta, kad uždaroji akcinė bendrovė aviacijos
kompanija "Avia Baltika", vadovaujama bendrovės prezidento J.
Borisov'o, nuo 1991 m. nuolat skyrė lėšų labdarai ir paramai,
padėjo organizuoti įvairius renginius. Šioje pažymoje taip pat
nurodyti uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos
"Avia Baltika" suteiktos labdaros ir paramos gavėjai per
pastaruosius penkerius metus (uždarosios akcinės bendrovės
aviacijos kompanijos "Avia Baltika" 2003 m. balandžio 9 d.
pažyma Nr. 30/2003).
Minėtoje uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos
"Avia Baltika" pažymoje nėra konkrečiai nurodyta, kada ir kiek
lėšų uždaroji akcinė bendrovė aviacijos kompanija "Avia
Baltika" skyrė pažymoje nurodytiems renginiams, organizacijoms,
įstaigoms.
29. Apie 2003 m. balandžio 9 d. įvyksiantį Pilietybės
reikalų komisijos posėdį šios komisijos nariams buvo pranešta
likus kelioms valandoms iki posėdžio pradžios. Komisijos nariai
iš anksto nebuvo informuoti, kokius klausimus numatoma svartyti
posėdyje, jiems iš anksto nebuvo pateikta medžiaga apie
posėdyje numatomus svarstyti klausimus. Ši medžiaga komisijos
nariams buvo įteikta tik atvykus į posėdį (liudytojų V.
Barkausko, J. Vidicko parodymai).
30. 2003 m. balandžio 9 d. apie 13 val. įvykusio
Pilietybės reikalų komisijos posėdžio protokole Nr. 1 nurodyta,
kad šiame posėdyje buvo svarstyti tokie klausimai: 1) dėl
prašymų, gautų Migracijos departamente (207 prašymai); 2) dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka (8
prašymai); 3) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
(117 prašymų); 4) dėl papildomai pateiktų prašymų suteikti
Lietuvos Respublikos pilietybę (25 prašymai); 5) dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės grąžinimo (21 prašymas); 6) dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės palikimo (21 prašymas). Taigi šiame
posėdyje, trukusiame ne ilgiau kaip dvi valandas, buvo
apsvarstyta ir išspręsta apie 400 klausimų.
31. Minėtame (pirmajame) Pilietybės reikalų komisijos 2003
m. balandžio 9 d. posėdyje inter alia buvo svarstytas ir
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J.
Borisov'ui klausimas.
Svarstant šį klausimą Pilietybės reikalų komisijos nariams
buvo pateikta tik paties J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d.
prašyme Respublikos Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka nurodyta informacija bei šios
informacijos pagrindu Respublikos Prezidento kanceliarijos
Pilietybės grupės parengta pažyma, kurioje nurodyta: "Jurij
BORISOV, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje. Rusijos pilietis.
Rusas. Lietuvoje su nedidelėmis pertraukomis gyvena nuo 1962 m.
Nuo 1999 m. užsiima verslu, sukūrė daugiau nei 200 darbo vietų,
dar apie 600 dirba įmonėse, aptarnaujančiose ar glaudžiai
susijusiose su jo įmone. Jo vadovaujamos įmonės sumokėjo virš
17 mln. litų mokesčių į Lietuvos biudžetą, apie 6 mln. litų
skyrė labdarai. Apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu už
nuopelnus Lietuvos aviacijos sportui (2001-06-14 Respublikos
Prezidento dekretu Nr. 1373)."
Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d.
pirmojo posėdžio medžiagoje taip pat buvo ir prieš pat posėdį
gauta uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos "Avia
Baltika" pažyma apie uždarosios akcinės bendrovės aviacijos
kompanijos "Avia Baltika", vadovaujamos J. Borisov'o, teiktą
labdarą ir paramą.
Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės grupės
parengtoje pažymoje bei uždarosios akcinės bendrovės aviacijos
kompanijos "Avia Baltika" rašte nurodytą informaciją
patvirtinantys dokumentai Pilietybės reikalų komisijos 2003 m.
balandžio 9 d. pirmajame posėdyje komisijos nariams nebuvo
pateikti.
Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d.
pirmajame posėdyje nagrinėjant Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui klausimą nebuvo
svarstyta ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas prie
Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. lapkričio 11 d. nusprendė,
jog Lietuvos Respublikos piliečio pasas J. Borisov'ui buvo
išduotas neteisėtai, tačiau nusprendė J. Borisov'ą laikyti
Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti jam Lietuvos
Respublikos piliečio pasą; nebuvo aiškintasi, kada J. Borisov
įgijo Rusijos Federacijos pilietybę; nebuvo atsižvelgta į tai,
jog dar nėra įstatymo nustatyta tvarka konstatuota, kad J.
Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; nebuvo
aiškintasi, ar J. Borisov'o atžvilgiu nėra Pilietybės įstatymo
13 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos
Respublikos pilietybė negali būti teikiama (liudytojų J.
Vidicko, D. Jankauskienės, A. Meškausko, V. Barkausko
parodymai).
32. Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d.
pirmajame posėdyje bendru komisijos narių sutarimu (nė vienam
komisijos nariui nepareiškus kitokios nuomonės) buvo nutarta
Respublikos Prezidentui rekomenduoti suteikti J. Borisov'ui
Lietuvos Respublikos pilietybę.
33. Minėta, kad tą pačią dieną, t. y. 2003 m. balandžio 9
d., apie 15 val. įvyko dar vienas Respublikos Prezidento 2003
m. balandžio 2 d. dekretu Nr. 36 "Dėl Pilietybės reikalų
komisijos sudarymo ir jos darbo tvarkos" sudarytos Pilietybės
reikalų komisijos posėdis; jis vyko pas Respublikos Prezidentą.
Minėta ir tai, kad 2003 m. balandžio 9 d. ši komisija dar
neturėjo įgaliojimų veikti.
Šiame posėdyje buvo svarstomi tik Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimai.
34. Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d.
posėdyje pas Respublikos Prezidentą inter alia buvo svarstytas
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J.
Borisov'ui klausimas.
Kaip ir Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9
d. pirmajame posėdyje, taip ir tą pačią dieną vykusiame šios
komisijos posėdyje pas Respublikos Prezidentą nagrinėjant
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J.
Borisov'ui klausimą nebuvo svarstyta ta aplinkybė, kad
Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 1999
m. lapkričio 11 d. nusprendė, jog Lietuvos Respublikos piliečio
pasas J. Borisov'ui buvo išduotas neteisėtai, tačiau nusprendė
J. Borisov'ą laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti
jam Lietuvos Respublikos piliečio pasą; nebuvo aiškintasi, kada
J. Borisov įgijo Rusijos Federacijos pilietybę; nebuvo
atsižvelgta į tai, jog dar nėra įstatymo nustatyta tvarka
konstatuota, kad J. Borisov neteko Lietuvos Respublikos
pilietybės; nebuvo aiškintasi, ar J. Borisov'o atžvilgiu nėra
Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl
kurių Lietuvos Respublikos pilietybė negali būti teikiama.
Išskyrus paties J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašyme
Respublikos Prezidentui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka nurodytą informaciją bei šios informacijos
pagrindu Respublikos Prezidento kanceliarijos Pilietybės grupės
parengtą pažymą, taip pat uždarosios akcinės bendrovės
aviacijos kompanijos "Avia Baltika" pažymą apie uždarosios
akcinės bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika",
vadovaujamos J. Borisov'o, teiktą labdarą ir paramą, jokios
kitos medžiagos šiuo svarstomu klausimu nebuvo pateikta
(liudytojų J. Vidicko, D. Jankauskienės, A. Meškausko, V.
Barkausko parodymai).
35. Pilietybės reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d.
posėdyje pas Respublikos Prezidentą be diskusijų (nė vienam
komisijos nariui nepareiškus prieštaravimų ar abejonių) buvo
nutarta "suteikti išimties tvarka Lietuvos Respublikos
pilietybę <...> Jurij BORISOV".
36. Konstitucinio Teismo posėdyje Respublikos Prezidentas
teigė, kad jis J. Borisov'ą pažįsta seniai, "iš savo skraidymo
praktikos". Respublikos Prezidentas tvirtino, kad jo sprendimo
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka J.
Borisov'ui nelėmė tai, kad J. Borisov jam suteikė paramą per
Respublikos Prezidento rinkimų kampaniją. Respublikos
Prezidentas pareiškė, kad "ar būtų suteikta parama, ar nebūtų,
sprendimas būtų buvęs toks pats", o visus klausimus, susijusius
su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimu išimties tvarka J.
Borisov'ui, turėjo išsiaiškinti Pilietybės reikalų komisija.
Konstitucinio Teismo posėdyje Respublikos Prezidentas taip
pat tvirtino, kad iki Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio
11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" pasirašymo nebuvo gavęs jokios
oficialios medžiagos, kuri kliudytų suteikti J. Borisov'ui
Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, o ta medžiaga,
kuri Respublikos Prezidentui buvo pateikta, nebuvo tokia, dėl
kurios galėtų būti priimtas kitoks sprendimas.
37. Respublikos Prezidento kanceliarijos prašymu
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
direktoriaus pavaduotojas, l. e. p. direktorius J. Vidickas
2003 m. balandžio 10 d. išleido įsakymą Nr. MD-3K-32 "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo", kuriuo inter alia
konstatavo, kad J. Borisov neteko Lietuvos Respublikos
pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2
punktą ir 21 straipsnio 3 dalį. Apie šiame Migracijos
departamento prie Vidaus reikalų ministerijos l. e. p.
direktoriaus 2003 m. balandžio 10 d. įsakyme konstatuotą J.
Borisov'o Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą tą
pačią dieną faksu buvo informuotos Respublikos Prezidento
kanceliarija ir Pilietybės reikalų komisija (liudytojo J.
Vidicko parodymai)
38. 2003 m. balandžio 10 d., t. y. tada, kai Respublikos
Prezidentas dar nebuvo išleidęs dekreto, kuriuo Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama J. Borisov'ui,
J. Borisov'o atstovė telefonu tarėsi su Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų komisijos
pavaduotoja, Pilietybės poskyrio vedėja V. V. Rinkevičiene, kad
kitą dieną, t. y. 2003 m. balandžio 11 d., J. Borisov galėtų
prisiekti Lietuvos Respublikai. V. V. Rinkevičienė apie tai
informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pilietybės reikalų komisijos narius ir paprašė jų 2003 m.
balandžio 11 d. iš pat ryto būti savo darbo vietose. Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Pilietybės reikalų
komisijos nariai 2003 m. balandžio 11 d. ryte susirinkę
apsvarstė J. Borisov'o priesaikos klausimą ir laukė jo
atvykstant, kad jis galėtų prisiekti Lietuvos Respublikai
(liudytojų Ž. Terebeizos, E. Šimanausko, D. Gintautienės, V. V.
Rinkevičienės parodymai).
39. J. Borisov per A. Drakšą (jo ir Respublikos Prezidento
R. Pakso bendrą pažįstamą) iki pat 2003 m. balandžio 11 d. ne
kartą bandė paskubinti Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimą jam išimties tvarka - prašė A. Drakšo perduoti
Respublikos Prezidentui R. Paksui prašymą Lietuvos Respublikos
pilietybę suteikti kaip galima greičiau. A. Drakšas perdavė
Respublikos Prezidentui R. Paksui minėtą J. Borisov'o prašymą
Lietuvos Respublikos pilietybę jam suteikti kaip galima
greičiau, idant J. Borisov galėtų su Lietuvos Respublikos
piliečio pasu vykti į užsienį (liudytojų J. Borisov'o ir A.
Drakšo parodymai).
40. Respublikos Prezidentas dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka", kuriuo
išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę suteikė Jurij
Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje,
pasirašė 2003 m. balandžio 11 d., prieš tai šį dekretą
pasirašius vidaus reikalų ministrui (liudytojų J. Bernatonio,
D. Jankauskienės parodymai).
41. Tą pačią dieną, t. y. 2003 m. balandžio 11 d., pirmoje
dienos pusėje Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas A.
Meškauskas pasirašė Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11
d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" išrašą, kuriame nurodyta, kad šiuo
dekretu išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje,
gyv. Lietuvoje, ir šis išrašas per trečiąjį asmenį buvo
perduotas J. Borisov'ui (Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" išrašo kopija; liudytojo
A. Meškausko parodymai).
42. Tą pačią dieną, t. y. 2003 m. balandžio 11 d., pirmoje
dienos pusėje J. Borisov, minėtą Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" išrašą pateikęs jo
laukiantiems Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pilietybės reikalų komisijos nariams, prisiekė Lietuvos
Respublikai (liudytojų J. Borisov'o, Ž. Terebeizos, E.
Šimanausko, D. Gintautienės, V. V. Rinkevičienės parodymai).
43. Tą pačią dieną, t. y. 2003 m. balandžio 11 d., pirmoje
dienos pusėje J. Borisov kreipėsi į Vilniaus miesto vyriausiojo
policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Pasų poskyrį
dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo ir tą pačią
dieną gavo Lietuvos Respublikos piliečio pasą (liudytojų J.
Borisov'o, S. Balčiūnienės parodymai).
44. Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d.
dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka", kuriuo Lietuvos Respublikos pilietybė
išimties tvarka buvo suteikta J. Borisov, gim. 1956 m. gegužės
17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, "Valstybės žiniose" buvo
paskelbtas 2003 m. balandžio 16 d.
IX
Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto
Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim.
1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, atitikties
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
1. Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
"Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems
Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims
be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio įstatymo 12
straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų."
2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Pilietybės įstatyme yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas,
pagal kurį asmenys, Lietuvos Respublikos pilietybės netekę
Pilietybės įstatymo 18 straipsnyje nustatytais pagrindais, vėl
gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę tik tuo atveju, kai
Lietuvos Respublikos pilietybė jiems yra grąžinama, t. y.
taikant pilietybės grąžinimo institutą (Pilietybės įstatymo 20
straipsnis). Taip pat konstatuota, kad pagal Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos pilietybė
gali būti suteikta išimties tvarka tik tiems užsienio valstybių
piliečiams ar asmenims be pilietybės (nusipelniusiems Lietuvos
Respublikai), kurie niekada nebuvo Lietuvos Respublikos
piliečiai.
3. Šioje byloje nustatyta, kad J. Borisov'ui 1991 m.
lapkričio 1 d. buvo neteisėtai išduotas Lietuvos Respublikos
piliečio pažymėjimas, o 1992 m. spalio 20 d. jam buvo
neteisėtai išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Taigi
J. Borisov Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo neteisėtai.
Tačiau 1999 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamentas prie
Vidaus reikalų ministerijos nusprendė J. Borisov'ą laikyti
Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti jam Lietuvos
Respublikos piliečio pasą.
Byloje taip pat nustatyta, kad Rusijos Federacijos
Prezidento 2002 m. birželio 18 d. įsaku J. Borisov'ui buvo
suteikta Rusijos Federacijos pilietybė; kad 2003 m. kovo 18 d.
jam buvo išduotas Rusijos Federacijos piliečio pasas; kad
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos l. e.
p. direktorius 2003 m. balandžio 10 d. išleido įsakymą, kuriuo
inter alia konstatavo, jog J. Borisov neteko Lietuvos
Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio
1 dalies 2 punktą ir 21 straipsnio 3 dalį.
Nustatyta ir tai, kad Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" J. Borisov'ui buvo
išimties tvarka suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė pagal
Pilietybės įstatymo 16 straipsnį.
4. Suteikiant išimties tvarka Lietuvos Respublikos
pilietybę J. Borisov'ui, kuris anksčiau turėjo Lietuvos
Respublikos pilietybę ir jos neteko dėl to, kad įgijo kitos
valstybės pilietybę (Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies
2 punkte nustatytu pagrindu), buvo nepaisoma Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, pagal kurią Lietuvos
Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka tik
tiems užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės
(nusipelniusiems Lietuvos Respublikai), kurie niekada nebuvo
Lietuvos Respublikos piliečiai.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr.
40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim.
1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, prieštarauja
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
X
Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto
Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim.
1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, atitikties
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktui ir konstituciniam
teisinės valstybės principui.
1. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktą Lietuvos
Respublikos pilietybę įstatymo nustatyta tvarka teikia
Respublikos Prezidentas.
2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktas reiškia, jog Respublikos
Prezidentas, spręsdamas Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo klausimą, turi laikytis įstatymo nustatytų
reikalavimų, taip pat jog Respublikos Prezidentui draudžiama
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nesilaikant įstatymo
nustatytų reikalavimų ir nustatytos tvarkos.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos
Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m.
gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, prieštarauja Pilietybės
įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
4. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos
Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m.
gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, prieštarauja
Konstitucijos 84 straipsnio 21 punktui.
5. Minėta, kad konstitucinis teisinės valstybės principas,
be kitų reikalavimų, reiškia ir tai, kad visos valstybės
valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi
teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią
teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti
Konstituciją, kad poįstatyminiai teisės aktai negali
prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir
Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti
priimami remiantis įstatymais.
Respublikos Prezidento dekretai yra poįstatyminiai teisės
aktai.
6. Konstatavus, kad Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje,
gyv. Lietuvoje, prieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 21
punktui ir Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai,
konstatuotina ir tai, kad šis dekretas nurodyta apimtimi
prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
XI
Dėl Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto
Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim.
1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 82 straipsnio 1 dalies
nuostatai "išrinktas Respublikos Prezidentas <...> prisiekia
<...> būti visiems lygiai teisingas".
1. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs."
Minėta, kad Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas
visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams principas, kad šio principo turi
būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
Minėta ir tai, kad visų asmenų lygybės principas reiškia,
jog atitinkamos rūšies santykių subjektams - visiems vienodais
požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti
taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas, kad vienodai
turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės
normos.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota,
jog Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies formuluotė "visi
asmenys lygūs" reiškia, kad Konstitucijoje įtvirtinto lygybės
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams principo turi būti laikomasi ne tik Lietuvos
Respublikos piliečių, bet ir užsienio valstybių piliečių bei
asmenų be pilietybės atžvilgiu.
2. Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
"Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti
rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po
to kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo nariams,
prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir
Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems
lygiai teisingas."
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog
Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas,
kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas,
atsižvelgiant į Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatą,
jog Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta
Konstitucijos ir įstatymų, reiškia, kad Respublikos
Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir
įstatymais, negali jų pažeisti; kad Respublikos Prezidentas
turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės
interesais; kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam
nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir
interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su
viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavimas būti visiems
lygiai teisingam įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti taip,
kad nekiltų konflikto tarp Respublikos Prezidento, kaip asmens,
privačių interesų ir jo, kaip valstybės vadovo, konstitucinės
pareigos atstovauti Lietuvos valstybei, vadovautis tik Tautos
ir Lietuvos valstybės interesais.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai,
kad Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas
reikalavimas, jog Respublikos Prezidentas turi būti visiems
lygiai teisingas, yra aiškintinas atsižvelgiant į Konstitucijos
29 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymui, teismui ir
kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys
lygūs.
Taip pat konstatuota, jog Konstitucijos 82 straipsnio 1
dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems
lygiai teisingas, kartu su Konstitucijos 29 straipsnio
nuostata, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi
asmenys lygūs, reiškia ne tik tai, kad Respublikos Prezidentas
turi pareigą lygiai traktuoti visus asmenis, kuriems yra skirta
teisės norma, bet ir tai, kad Respublikos Prezidentas turi
pareigą visiems asmenims tą teisės normą taikyti lygiai
teisingai; Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 82
straipsnio 1 dalies nuostata, kad Respublikos Prezidentas turi
būti visiems lygiai teisingas, negali būti aiškinamos kaip
reiškiančios, esą pagal šias nuostatas Respublikos Prezidentas
visiems lygiai teisingas būtų ir tuo atveju, jeigu teisės norma
būtų visiems asmenims taikoma vienodai neteisingai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai,
kad jeigu įstatymu yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikos
pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės, turinčiam nuopelnų
Lietuvos Respublikai, tai reiškia, kad šis reikalavimas turi
būti taikomas visiems užsienio valstybių piliečiams ar asmenims
be pilietybės, prašantiems suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, ir kad Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka suteikus tokiam užsienio valstybės
piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris neturi nuopelnų
Lietuvos Respublikai, būtų nepaisoma Konstitucijos 29
straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo,
apimančio ir asmenų lygybę valstybės institucijoms ar
pareigūnams, taip pat 82 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad
Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas.
Minėta, jog ta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka klausimus pagal Pilietybės
įstatymą Respublikos Prezidentas sprendžia savo nuožiūra,
negali būti aiškinama ir kaip reiškianti, kad prieš Respublikos
Prezidentui išleidžiant dekretą dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka užsienio valstybių
piliečiams ar asmenims be pilietybės gali būti nevienodai
taikomos įstatyme nustatytos visiems asmenims vienodos teisinės
procedūros, kad prieš išleisdamas dekretą dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo Respublikos Prezidentas neturi
pareigos iš pilietybės dokumentus rengiančių institucijų (jų
pareigūnų) gauti patvirtinimą, kad yra įvykdyti visi Pilietybės
įstatyme nustatyti reikalavimai (įvykdytos visos Pilietybės
įstatyme nustatytos procedūros) ir kad teisinių kliūčių
išleisti atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą nėra. Tai
reiškia, kad dėl nevienodo įstatyme nustatytų visiems asmenims
vienodų teisinių procedūrų taikymo ne tik įgyti Lietuvos
Respublikos pilietybę išimties tvarka siekiančių užsienio
valstybių piliečių ar asmenų be pilietybės padėtis tampa
nevienoda, bet ir valstybės institucijos ar jų pareigūnai,
nevienodai taikydami įstatyme nustatytas visiems asmenims
vienodas teisines procedūras, nėra visiems lygiai teisingi.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota,
kad Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostata, jog
Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas,
būtų pažeista ne visais atvejais, kai yra pažeidžiama
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis (formalios asmenų lygybės
principas), bet tik tada, kai Respublikos Prezidentas,
įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus
įgaliojimus, sąmoningai veikia taip, kad asmenys (jų grupės),
dėl kurių jis priima sprendimus, būtų traktuojami ne lygiai
teisingai.
3. Sprendžiant, ar Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje,
gyv. Lietuvoje, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai ir 82 straipsnio 1 dalies nuostatai "išrinktas
Respublikos Prezidentas <...> prisiekia <...> būti visiems
lygiai teisingas", būtina nustatyti ne tik faktines aplinkybes,
susijusias su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimu
išimties tvarka J. Borisov'ui, bet ir tai, kaip į šias
aplinkybes atsižvelgė Respublikos Prezidentas, priimdamas
sprendimą suteikti išimties tvarka Lietuvos Respublikos
pilietybę J. Borisov'ui.
4. Šioje byloje nustatyta, kad:
- J. Borisov 1991 m. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo
neteisėtai: 1991 m. lapkričio 1 d. jam neteisėtai buvo išduotas
Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimas, o 1992 m. spalio 20
d. jam neteisėtai buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio
pasas;
- nors Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov įgijo
neteisėtai ir jam neteisėtai buvo išduotas Lietuvos Respublikos
piliečio pasas, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų
ministerijos 1999 m. lapkričio 11 d. nusprendė J. Borisov'ą
laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti jam Lietuvos
Respublikos piliečio pasą;
- priimdamos sprendimą laikyti J. Borisov'ą Lietuvos
Respublikos piliečiu ir palikti jam Lietuvos Respublikos
piliečio pasą, nors J. Borisov 1991 m. Lietuvos Respublikos
pilietybę įgijo neteisėtai ir jam neteisėtai buvo išduotas
Lietuvos Respublikos piliečio pasas, Lietuvos valstybės
institucijos padarė J. Borisov'ui išimtį ir šitaip parodė jam
ypatingą palankumą;
- jau 2000 m. pabaigoje, taigi praėjus vos metams, kai
Lietuvos valstybės institucijos buvo padariusios J. Borisov'ui
minėtą išimtį, J. Borisov kreipėsi į Rusijos Federacijos
Prezidentą, prašydamas suteikti jam Rusijos Federacijos
pilietybę; kreipdamasis į Rusijos Federacijos Prezidentą, kad
šis suteiktų Rusijos Federacijos pilietybę, J. Borisov žinojo,
jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymus jis, jeigu jam bus
suteikta Rusijos Federacijos pilietybė, neteks Lietuvos
Respublikos pilietybės; taigi praėjus vos metams, kai Lietuvos
valstybės institucijos, priimdamos sprendimą laikyti J.
Borisov'ą Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti jam Lietuvos
Respublikos piliečio pasą, padarė J. Borisov'ui išimtį ir
šitaip parodė jam ypatingą palankumą, J. Borisov, nuolat
gyvendamas Lietuvoje, sąmoningai ėmė siekti įgyti kitos
valstybės - Rusijos Federacijos - pilietybę ir sąmoningai
atliko veiksmus, dėl kurių netenkama Lietuvos Respublikos
pilietybės; tokiais veiksmais J. Borisov akivaizdžiai parodė,
kad Lietuvos Respublikos pilietybė jam yra mažesnė vertybė nei
Rusijos Federacijos pilietybė, kad pirmenybę jis teikia būtent
Rusijos Federacijos, o ne Lietuvos Respublikos pilietybei;
- Rusijos Federacijos Prezidento 2002 m. birželio 18 d.
įsaku J. Borisov'ui buvo suteikta Rusijos Federacijos
pilietybė; pagal Rusijos Federacijos teisės aktus J. Borisov
Rusijos Federacijos piliečiu tapo 2002 m. birželio 18 d., t. y.
atitinkamo Rusijos Federacijos Prezidento įsako išleidimo
(pasirašymo) dieną; J. Borisov'o prašymu Rusijos Federacijos
ambasada Lietuvos Respublikoje 2003 m. kovo 18 d. išdavė jam
Rusijos Federacijos piliečio pasą;
- pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą J.
Borisov turėjo netekti Lietuvos Respublikos pilietybės nuo 2002
m. birželio 18 d., t. y. nuo tos dienos, kurią įgijo kitos
valstybės pilietybę;
- J. Borisov nuo 2002 m. birželio mėn., t. y. jau būdamas
Rusijos Federacijos piliečiu, dalyvavo kandidato į Lietuvos
Respublikos Prezidentus R. Pakso rinkimų kampanijoje ir šį
kandidatą itin svariai finansiškai bei kitaip parėmė:
Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, kandidatas į
Respublikos Prezidentus R. Paksas oficialiai deklaravo, kad
uždaroji akcinė bendrovė aviacijos kompanija "Avia Baltika"
(vadovaujama J. Borisov'o) jo rinkimų kampanijai paaukojo 1
mln. 205 tūkst. litų;
- kandidatas į Respublikos Prezidentus R. Paksas 2002 m.
vasarą J. Borisov'ui pažadėjo paskirti jį, jeigu bus išrinktas
Respublikos Prezidentu, Respublikos Prezidento patarėju;
- 2003 m. sausio 5 d. R. Paksas buvo išrinktas Lietuvos
Respublikos Prezidentu;
- J. Borisov 2003 m. kovo 24 d. Respublikos Prezidentui
padavė prašymą suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę
išimties tvarka; J. Borisov 2003 m. kovo 24 d. prašyme suteikti
jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka nurodoma,
kad jis įvairioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms Lietuvoje
yra suteikęs labdaros ir paramos, vertinamos maždaug 6 mln.
litų; prie J. Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašymo dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka nebuvo pridėta
jokių dokumentų, liudijančių apie jo nuopelnus Lietuvos
Respublikai, nei jokių asmenų rekomendacijų išimties tvarka
suteikti J. Borisov'ui Lietuvos Respublikos pilietybę;
- iki 2003 m. balandžio 11 d., kai buvo išleistas
Respublikos Prezidento dekretas, kurio nuostata yra ginčijama
šioje byloje, Valstybės saugumo departamento generalinis
direktorius M. Laurinkus Respublikos Prezidentą R. Paksą ne
kartą informavo, kad J. Borisov ir jo vadovaujamos uždarosios
akcinės bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika" atžvilgiu
yra atliekamas operatyvinis tyrimas; 2003 m. kovo 17 d.
Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius M.
Laurinkus Respublikos Prezidentą R. Paksą informavo, kad, J.
Borisov'o teigimu, jeigu R. Paksas nevykdys J. Borisov'ui duotų
pažadų, tai J. Borisov paskleis R. Paksui nepalankią, jį
kompromituojančią informaciją;
- 2003 m. balandžio 9 d. pas Respublikos Prezidentą R.
Paksą posėdžiavo jo sudaryta Pilietybės reikalų komisija, nors
ši komisija dar neturėjo įgaliojimų veikti, nes Respublikos
Prezidento 2003 m. balandžio 2 d. dekretas Nr. 36 "Dėl
Pilietybės reikalų komisijos sudarymo ir jos darbo tvarkos",
kuriuo ši komisija buvo sudaryta, dar nebuvo įsigaliojęs (šis
Respublikos Prezidento dekretas įsigaliojo 2003 m. balandžio 10
d.); šiame Pilietybės reikalų komisijos posėdyje pas
Respublikos Prezidentą inter alia buvo svarstytas Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui
klausimas;
- Respublikos Prezidento R. Pakso sudarytos Pilietybės
reikalų komisijos 2003 m. balandžio 9 d. posėdyje pas
Respublikos Prezidentą nagrinėjant Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisov'ui klausimą
nebuvo svarstyta ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas
prie Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. lapkričio 11 d.
nusprendė, jog Lietuvos Respublikos piliečio pasas J.
Borisov'ui buvo išduotas neteisėtai, tačiau nusprendė J.
Borisov'ą laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti jam
Lietuvos Respublikos piliečio pasą; nebuvo aiškintasi, kada J.
Borisov įgijo Rusijos Federacijos pilietybę; nebuvo atsižvelgta
į tai, jog dar nėra įstatymo nustatyta tvarka konstatuota, kad
J. Borisov neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; nebuvo
aiškintasi, ar J. Borisov'o atžvilgiu nėra Pilietybės įstatymo
13 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos
Respublikos pilietybė negali būti teikiama; išskyrus paties J.
Borisov'o 2003 m. kovo 24 d. prašyme Respublikos Prezidentui
suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka
nurodytą informaciją bei remiantis šia informacija Respublikos
Prezidento kanceliarijos Pilietybės grupės parengtą pažymą,
taip pat uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos
"Avia Baltika" pažymą apie uždarosios akcinės bendrovės
aviacijos kompanijos "Avia Baltika", vadovaujamos J. Borisov'o,
teiktą labdarą ir paramą, jokios kitos medžiagos šiuo svarstomu
klausimu nebuvo pateikta;
- J. Borisov per A. Drakšą (jo ir Respublikos Prezidento
R. Pakso bendrą pažįstamą) iki pat 2003 m. balandžio 11 d. ne
kartą bandė paskubinti Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimą jam išimties tvarka - prašė A. Drakšo perduoti
Respublikos Prezidentui R. Paksui prašymą Lietuvos Respublikos
pilietybę J. Borisov'ui suteikti kaip galima greičiau; A.
Drakšas perdavė Respublikos Prezidentui R. Paksui minėtą J.
Borisov'o prašymą Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti kaip
galima greičiau, idant J. Borisov galėtų su Lietuvos
Respublikos piliečio pasu vykti į užsienį;
- Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 11 d. išleido
dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo
išimties tvarka", kuriuo išimties tvarka Lietuvos Respublikos
pilietybę suteikė Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d.
Rusijoje, gyv. Lietuvoje.
5. Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto
Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka", kuriuo išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikta J. Borisov'ui, išleidimo faktinių aplinkybių visuma
akivaizdžiai rodo, kad Respublikos Prezidentas R. Paksas,
priimdamas sprendimą suteikti išimties tvarka Lietuvos
Respublikos pilietybę J. Borisov'ui, ignoravo tai, kad:
- Lietuvos valstybės institucijų sprendimais J. Borisov'ui
1999 m. vieną kartą jau buvo padaryta išimtis ir šitaip jam
buvo parodytas ypatingas palankumas - buvo nuspręsta laikyti J.
Borisov'ą Lietuvos Respublikos piliečiu ir palikti jam Lietuvos
Respublikos piliečio pasą, nors J. Borisov 1991 m. Lietuvos
Respublikos pilietybę įgijo neteisėtai;
- praėjus vos metams, kai Lietuvos valstybės institucijos
priėmė sprendimą laikyti J. Borisov'ą Lietuvos Respublikos
piliečiu ir palikti jam Lietuvos Respublikos piliečio pasą,
nors J. Borisov 1991 m. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo
neteisėtai, J. Borisov, nuolat gyvendamas Lietuvoje, sąmoningai
ėmė siekti įgyti kitos valstybės - Rusijos Federacijos -
pilietybę ir sąmoningai atliko veiksmus, dėl kurių netenkama
Lietuvos Respublikos pilietybės;
- tokiais veiksmais J. Borisov akivaizdžiai parodė, kad
Lietuvos Respublikos pilietybė jam yra mažesnė vertybė nei
Rusijos Federacijos pilietybė, kad pirmenybę jis teikia būtent
Rusijos Federacijos, o ne Lietuvos Respublikos pilietybei;
- Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius
M. Laurinkus Respublikos Prezidentą R. Paksą ne kartą
informavo, kad J. Borisov ir jo vadovaujamos uždarosios akcinės
bendrovės aviacijos kompanijos "Avia Baltika" atžvilgiu yra
atliekamas operatyvinis tyrimas; 2003 m. kovo 17 d. Valstybės
saugumo departamento generalinis direktorius M. Laurinkus
Respublikos Prezidentą R. Paksą informavo, kad, J. Borisov'o
teigimu, jeigu R. Paksas nevykdys J. Borisov'ui duotų pažadų,
tai J. Borisov paskleis R. Paksui nepalankią, jį
kompromituojančią informaciją.
Tai, kad Respublikos Prezidentas R. Paksas, išleisdamas
2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 "Dėl Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka", kuriuo
suteikė išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę J.
Borisov'ui, sąmoningai nepaisė nurodytų aplinkybių, turinčių
esminę reikšmę sprendžiant, ar suteikti išimties tvarka
Lietuvos Respublikos pilietybę J. Borisov'ui, ypač
atsižvelgiant į tai, kad J. Borisov finansiškai bei kitaip itin
svariai parėmė R. Paksą jam dalyvaujant 2002 m. Lietuvos
Respublikos Prezidento rinkimuose, liudija, kad Respublikos
Prezidento R. Pakso sprendimą suteikti J. Borisov'ui išimties
tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę lėmė ne kokie nors J.
Borisov'o nuopelnai Lietuvos valstybei, bet būtent itin svari
finansinė ir kitokia parama, jo suteikta R. Paksui 2002 m.
Respublikos Prezidento rinkimuose. Taigi Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimas išimties tvarka J. Borisov'ui buvo ne kas
kita, kaip Respublikos Prezidento R. Pakso atsilyginimas J.
Borisov'ui už minėtą paramą.
Todėl konstatuotina, kad Respublikos Prezidentas R.
Paksas, išleisdamas 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 "Dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka",
kuriuo suteikė išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę
J. Borisov'ui, vadovavosi ne Lietuvos Respublikos Konstitucija,
ne įstatymais, ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet
asmeniniais interesais.
Taigi Respublikos Prezidentas R. Paksas, 2003 m. balandžio
11 d. dekretu Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka" suteikdamas išimties tvarka Lietuvos
Respublikos pilietybę J. Borisov'ui, šį asmenį, kaip asmenį,
siekiantį įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, traktavo
išskirtinai ir sąmoningai nepaisė Konstitucijos 29 straipsnio 1
dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs, taip pat Konstitucijos 82
straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad Respublikos
Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr.
40 "Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties
tvarka" ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka
Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim.
1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, prieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 82 straipsnio 1 dalies
nuostatai "išrinktas Respublikos Prezidentas <...> prisiekia
<...> būti visiems lygiai teisingas".
XII
Konstitucinis Teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos
matyti, jog suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties
tvarka (netaikant bendrų natūralizacijos sąlygų) užsienio
valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės Pilietybės
įstatymo normos, įtvirtinančios Respublikos Prezidento
įgaliojimus teikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties
tvarka, neretai buvo aiškinamos ir taikomos teisiškai ydingai,
neatsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos
Respublikos pilietybės esmę ir prigimtį.
Minėta, kad pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį
(taip pat ir pagal teisinį reguliavimą, buvusį iki įsigaliojant
Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtam Pilietybės įstatymui)
Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali (galėjo)
būti suteikta tik tokiam užsienio valstybės piliečiui ar
asmeniui be pilietybės, kuris yra nusipelnęs ne bet kuriam
subjektui, bet Lietuvos valstybei, t. y. valstybinei
bendruomenei - pilietinei Tautai, kad nuopelnais Lietuvos
Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač
reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo,
Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje
didinimo. Užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės
nuopelnai Lietuvos valstybei negali būti matuojami tuo, kokio
dydžio pinigų sumą ar kokio dydžio materialinę bei kitokią
paramą užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės skyrė
kuriam nors Lietuvos Respublikos piliečiui ar jų grupei,
valstybės pareigūnui, kuriai nors įmonei, įstaigai ar
organizacijai ar net pačiai Lietuvos valstybei. Lietuvos
Respublikos pilietybė negali būti įgyjama už kam nors suteiktą
finansinę, materialią ar kitokią paramą, taigi nusiperkama.
Minėta ir tai, kad jeigu užsienio valstybės pilietis ar asmuo
be pilietybės ir yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, svarstyti
ir spęsti, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos
pilietybę išimties tvarka, galima tik tada, kai toks asmuo jau
yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
Iš prie bylos pridėtų Respublikos Prezidento dekretų,
išleistų 1995-2003 m. (iki Respublikos Prezidento dekreto,
kurio nuostata yra ginčijama šioje byloje, išleidimo), matyti,
kad nusipelniusiais Lietuvos Respublikai kartais buvo laikomi
net nepilnamečiai asmenys, apskritai negalėję turėti nuopelnų
Lietuvos Respublikai, kad nusipelniusiais Lietuvos Respublikai
atskiri asmenys kartais būdavo laikomi tik dėl to, kad
investavo lėšų į Lietuvoje jiems priklausančias įmones arba
teikė finansinę ir kitokią paramą atskiroms organizacijoms ir
pan.
Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad Lietuvos Respublikos
pilietybė išimties tvarka kartais būdavo suteikiama ir tokiems
užsienio valstybių piliečiams, kurie anksčiau turėjo Lietuvos
Respublikos pilietybę ir jos neteko dėl to, kad įgijo kitos
valstybės pilietybę.
Tokia Pilietybės įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo
samprata iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimas išimties tvarka (netaikant bendrų natūralizacijos
sąlygų) neretai būdavo suprantamas ne kaip faktinio nuolatinio
ryšio, jau susiklosčiusio tarp siekiančio įgyti Lietuvos
Respublikos pilietybę asmens ir Lietuvos valstybės,
konstatavimas ir tokio ryšio pavertimas nuolatiniu teisiniu
asmens ir Lietuvos valstybės ryšiu, bet kaip būdas sudaryti
teisinį pagrindą užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be
pilietybės įgyti Lietuvos Respublikos piliečio pasą tam, kad
šiam asmeniui būtų patogiau atvykti į Lietuvą ir būti
Lietuvoje, tvarkyti nuosavybės, verslo bei kitus reikalus
Lietuvoje, taip pat be vizų vykti į daugelį Europos ir kitų
valstybių.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad tokia iki šiol
susiklosčiusi Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje nustatyto
teisinio reguliavimo samprata iškreipia Konstitucijoje
įtvirtintą Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, iš esmės
nuvertina Lietuvos Respublikos pilietybę, paneigia jos prigimtį
ir prasmę.
XIII
1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
"Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo
aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės
aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai
oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad
atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai."
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės
aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai
oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad
atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai,
reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs
sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis)
atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies)
pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.
Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta
bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra
nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.
2. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis), todėl aiškinant Konstitucijos 107
straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas
Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7
straipsnio 1 dalį, į Konstitucijos 110 straipsnį, taip pat į
konstitucinį teisinės valstybės principą.
Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta:
"Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja
Konstitucijai.
Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar
kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje
byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios
bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas
spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka
Konstituciją."
Taigi Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas
draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai,
taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar
teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje,
neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir
kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas
arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokiu
konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas
Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo
dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo
neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų
pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų
pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas,
dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar
atitinkamo teisinio statuso.
Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks
įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris yra
universalus principas ir kuriuo yra grindžiama pati Lietuvos
Respublikos Konstitucija ir visa Lietuvos teisės sistema,
reiškia ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios
institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą
konstatavęs, kad neteisės pagrindu teisė negali atsirasti.
3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos
Respublikos pilietybės suteikimas visais atvejais yra
individualus aktas - įstatymo taikymo aktas. Asmuo, kuriam
Lietuvos Respublikos pilietybė yra suteikiama, gali įgyti
Lietuvos Respublikos pilietybę tik tuo atveju, kai Respublikos
Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo (taigi ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybės
suteikimo išimties tvarka) yra išleistas nepažeidžiant
Konstitucijos ir įstatymų. Jeigu Respublikos Prezidento
dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo yra
išleistas pažeidus Konstituciją ar įstatymus, tokio
Konstitucijai ar įstatymams prieštaraujančio dekreto pagrindu
asmuo negali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Kitoks
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies aiškinimas būtų
nesuderinamas su Konstitucijos viršenybės principu,
konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstitucinio
teisingumo užtikrinimu.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekretas Nr. 40
"Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka"
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos
Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m.
gegužės 17 d. Rusijoje, gyv. Lietuvoje, prieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 82 straipsnio 1 dalies
nuostatai "išrinktas Respublikos Prezidentas <...> prisiekia
<...> būti visiems lygiai teisingas", 84 straipsnio 21 punktui,
konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat
Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
Atsižvelgiant į tai, kad Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje,
gyv. Lietuvoje, yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai
ir Pilietybės įstatymui, tokio Respublikos Prezidento dekreto
pagrindu J. Borisov negali įgyti Lietuvos Respublikos
pilietybės.
Taigi nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo
dienos Jurij Borisov, turintis Rusijos Federacijos pilietybę,
nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nes jam Lietuvos
Respublikos pilietybė išimties tvarka minėtu Respublikos
Prezidento dekretu buvo suteikta pažeidžiant Konstituciją ir
Pilietybės įstatymą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m.
balandžio 11 d. dekretas Nr. 40 "Dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės suteikimo išimties tvarka" ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybė
suteikiama Jurij Borisov, gim. 1956 m. gegužės 17 d. Rusijoje,
gyv. Lietuvoje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
29 straipsnio 1 daliai, 82 straipsnio 1 dalies nuostatai
"išrinktas Respublikos Prezidentas <...> prisiekia <...> būti
visiems lygiai teisingas", 84 straipsnio 21 punktui,
konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas