English
Byla Nr. 46/2001-48/2001-50/2001-2/2002-6/2002-18/2002
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ
TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS,
PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI
VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ
ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 2 DALIES (2000 M. GRUODŽIO 21 D.
REDAKCIJA) IR 13 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYRIAUSYBĖS 1995 M. SAUSIO 20 D. NUTARIMU NR. 83 PATVIRTINTŲ
VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO,
KRAŠTO APSAUGOS, PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM
PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ
VALSTYBINIŲ PENSIJŲ SKYRIMO BEI MOKĖJIMO NUOSTATŲ 25 PUNKTO 2
PASTRAIPOS (2001 M. GEGUŽĖS 25 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ŠIŲ NUOSTATŲ 5 PUNKTO
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ, SPECIALIŲJŲ
TYRIMŲ TARNYBOS, VALSTYBĖS SAUGUMO, KRAŠTO APSAUGOS,
PROKURATŪROS, KALĖJIMŲ DEPARTAMENTO, JAM PAVALDŽIŲ ĮSTAIGŲ BEI
VALSTYBĖS ĮMONIŲ PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINIŲ PENSIJŲ
ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO 4 DALIAI
2003 m. liepos 4 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajai patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vedėjai Irinai
Kudrevičiūtei, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento
Pensijų skyriaus vedėjai Svetlanai Černuševič ir Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento
Teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotojui Arūnui Sodoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. birželio
12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 46/2001-48/2001-50/2001-2/2002-6/2002-
18/2002 pagal:
1) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2001 m. rugsėjo 18 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui, ar
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu
Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų 25 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės principams, 48 straipsnio 1
daliai ir 52 straipsniui;
2) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2001 m. spalio 9 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pirmasis
sakinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams, 23 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui;
3) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2001 m. spalio 31 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ta apimtimi,
kuria nustatyta, kad šiose institucijose nebetarnaujančiam
asmeniui, nuteistam už tyčinį nusikaltimą, nutraukiamas
pensijos mokėjimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui;
4) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2001 m. lapkričio 13 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3
dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų
padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė
pensija nebemokama, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;
5) pareiškėjo - Vilniaus apygardos administracinio teismo
2001 m. gruodžio 4 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata
"išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna
valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio
mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar
bedarbio pašalpas (toliau šiame straipsnyje - draudžiamosios
pajamos), mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario
valstybinės pensijos dalis" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai;
6) pareiškėjo - Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2002 m. liepos 26 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83
"Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktui.
Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimu šie
Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo prašymai sujungti į vieną
bylą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi sustabdė administracinę
bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo (toliau - ir Įstatymas; Žin.,
1994, Nr. 99-1958) 11 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52
straipsniui, ar Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr.
83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų (toliau - ir Nuostatų; Žin., 1995, Nr. 8-173) 25
punktas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.
2. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. spalio 9 d. nutartimi sustabdė administracinę
bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pirmasis sakinys neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams, 23 straipsnio 1 daliai ir 52
straipsniui.
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. spalio 31 d. nutartimi sustabdė administracinę
bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad asmeniui, nuteistam už tyčinį nusikaltimą, nutraukiamas
paskirtosios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas,
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
4. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. lapkričio 13 d. nutartimi sustabdė
administracinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata,
kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims
paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama,
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
5. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. gruodžio 4 d. nutartimi sustabdė administracinę
bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata "išėjusiems iš
tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių
valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių
valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio
draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis),
motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas (toliau
šiame straipsnyje - draudžiamosios pajamos), mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai ir 48
straipsnio 1 daliai.
6. Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2002 m. liepos 26 d. nutartimi sustabdė administracinę
bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
"Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo
ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už
ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas
neprieštarauja Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m.
gruodžio 13 d. Nr. I-693) 16 straipsnio 4 dalies 1 punktui".
II
Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais.
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m.
rugsėjo 18 d. nutartyje teigiama, kad Įstatyme nustatytas
teisinis reguliavimas, pagal kurį pareigūnas, išėjęs į pensiją
iki Įstatymo įsigaliojimo, turi pasirinkti, ar atsisakyti
pensijos, ar darbo, riboja asmens laisvę pasirinkti darbą ar
verslą ir pažeidžia valstybės laiduojamą piliečių teisę gauti
pensiją, prieštarauja teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams.
2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m.
spalio 9 d. nutartyje teigiama, kad Įstatyme nustatytu teisiniu
reguliavimu, pagal kurį pareigūnams, išėjusiems į pensiją iki
Įstatymo įsigaliojimo, mokėta pensija sumažinta iki 30
procentų, yra pažeidžiami teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principai, teisė į nuosavybę bei valstybės
pareiga užtikrinti palankiausią nuosavybės teisės įgyvendinimo
režimą ir ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi
į ją, valstybės laiduojama piliečių teisė gauti pensiją.
3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m.
spalio 31 d. nutartyje teigiama, kad pareigūno pensija skiriama
esant tam tikrai faktų sutapčiai: 1) specifinė tarnyba,
susijusi su nenormuota darbo diena, padidinta sužalojimo ar
žūties dėl tarnybos rizika ir pan.; 2) nustatytos trukmės darbo
stažas. Pareiškėjo nuomone, pareigūno pensijos neskyrimas, kai
tyčinį nusikaltimą padaro dirbantis pareigūnas, yra
pateisinamas (diskredituojamas pareigūno vardas). Tačiau
paskirtos pareigūno pensijos mokėjimo nutraukimas jam jau
nebedirbant (nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams)
pareiškėjui kelia abejonių, nes juridinių faktų sutaptis, dėl
kurių buvo paskirta pareigūno pensija, išlieka. Pareiškėjas
pažymi, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį pareigūno
pensija paprastai yra skiriama iki gyvos galvos, todėl teisė į
nuolatines pajamas iš šios pensijos laikytina nuosavybe.
Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina nuosavybės neliečiamumo
ir jos teisinės apsaugos principus, todėl teismui kilo
abejonių, ar Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą
asmeniui nutraukiamas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės
pensijos mokėjimas, neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui.
4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m.
lapkričio 13 d. nutartyje teigiama, jog Įstatymo 13 straipsnio
3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų
padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė
pensija nebemokama, sukuria teisines pasekmes (pensijos
mokėjimo nutraukimą) asmenims, kuriems pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos buvo paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo
1995 m. sausio 1 d. ir kurie tyčinius nusikaltimus padarė iki
šios datos, t. y. asmenims, kurie apie nurodytąją Įstatymo
nuostatą iki pensijos paskyrimo ir tyčinio nusikaltimo padarymo
nežinojo. Pareiškėjui kelia abejonių minėtos Įstatymo 13
straipsnio 3 dalies nuostatos atitiktis nuostatai, kad
įstatymas neturi grįžtamosios galios. Pareiškėjo prašyme taip
pat pažymima, jog ginčijama Įstatymo nuostata, kad nuteistiems
už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų
ir karių valstybinė pensija nebemokama, nesiejama su teistumo
išnykimu. Todėl pagal nuteisimo už tyčinius nusikaltimus požymį
ši Įstatymo nuostata už tyčinius nusikaltimus nuteistiems
asmenims sukuria nelygią padėtį, palyginti su kitais asmenimis,
kurie pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus teistumui
išnykus ar jį panaikinus laikytini neteistais.
5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m.
gruodžio 4 d. nutartyje teigiama, kad ginčijamoje Įstatymo
nuostatoje įstatymų leidėjas mokamos valstybinės pareigūno
pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu. Teismui
kyla abejonių, ar dėl socialinės padėties nėra diskriminuojamas
dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Didelis
pensijos dydžio sumažinimas gali nulemti priverstinį pensininko
apsisprendimą atsisakyti darbo. Pagal Konstitucijos 48
straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
darbą bei verslą. Pareiškėjui kyla abejonių, ar ginčijama
Įstatymo nuostata nevaržo dirbančio pensininko, gaunančio
valstybinę pareigūno pensiją, teisės laisvai pasirinkti darbą
bei verslą, dėl jo socialinės padėties. Pareiškėjas abejoja ir
tuo, ar pensijos dalies praradimas vien dėl to, kad pasikeitė
pensininko socialinė padėtis, neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 2 daliai.
6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m.
liepos 26 d. nutartyje pažymima, kad pagal Įstatymo 16
straipsnio 4 dalį asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemos,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais,
tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šios dalies 1-6
punktuose nurodyti laikotarpiai, buvę iki Įstatymo įsigaliojimo
dienos (1995 m. sausio 1 d.). Taigi pagal Įstatymą asmenims,
priimtiems tarnauti pareigūnais ir kariais, į jų tarnybos stažo
laiką nurodyti laikotarpiai įskaitomi nepriklausomai nuo to, ar
jie priimti tarnauti iki Įstatymo įsigaliojimo, ar Įstatymui
jau įsigaliojus. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr.
83 patvirtintų Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad Įstatymo 16
straipsnyje nurodytas tarnybos laikas įskaitomas pareigūnams ir
kariams, priimtiems tarnauti į vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemas iki Įstatymo
įsigaliojimo dienos. Pareiškėjo nuomone, taip yra susiaurinamas
ratas tų asmenų, kuriems į tarnybos stažo laiką galėtų būti
įskaitomas Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytas
laikas, todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar Nuostatų 5 punktas
neprieštarauja Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovės Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyriausiosios konsultantės J.
Andriuškevičiūtės ir suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovų
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo
ir pensijų departamento Pensijų skyriaus viršininkės S.
Černuševič, Vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento
Teisės taikymo skyriaus vedėjos I. Kudrevičiūtės ir Vidaus
reikalų ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo
skyriaus vedėjo pavaduotojo A. Sodonio rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens - Seimo atstovės J.
Andriuškevičiūtės 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14
d., 2002 m. gegužės 28 d. ir 2003 m. birželio 4 d.
paaiškinimuose teigiama, kad savininko teisių turinį sudaro
teisė turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Pareigūnų ar
karių valstybinė pensija gali būti laikoma nuosavybe tik ją
įstatymų nustatyta tvarka paskyrus ir išmokėjus. Iki tol
pensijos gavėjas negali būti laikomas pensijos savininku.
Pripažinti asmens nuosavybe galima tik tą išmokos (pensijos,
pašalpos) sumą, kuri nustatyta pagal įstatymą. Įstatymų
nuostatos, reglamentuojančios pensijos dydį, negali būti
laikomos pažeidžiančiomis nuosavybės teisę. Pripažinus asmens
nuosavybe lėšas, kurių išmokėjimo įstatymai nenumato, būtų iš
esmės paneigta nuosavybės teisės samprata. Teisė į pareigūnų ir
karių valstybinę pensiją atsiranda įstatymo pagrindu, todėl
savo esme ji skiriasi nuo sutartiniais pagrindais išmokamos
pensijos ar kitos draudiminės išmokos. Įstatyme numatytos tam
tikros sąlygos, kurias įvykdę asmenys įgyja teisę į pareigūnų
ir karių valstybinę pensiją, t. y. valstybė nemoka draudimo
įmokų į draudimo bendrovės, tam skirtų fondų ar konkretaus
asmens sąskaitas. Nuosavybės teisę į pareigūnų ar karių
valstybinę pensiją asmuo įgyja tik ją išmokėjus. Ji nėra
turtinė teisė civilinės teisės požiūriu. J. Andriuškevičiūtės
nuomone ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia daryti
išvadą, kad pensija įstatymų nustatyta tvarka gali būti
mažinama. Pripažinus, kad pensija, nors ir yra nuosavybė, gali
būti mažinama, būtina laikytis konstitucinio reikalavimo, kad
"nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama", todėl darytina
išvada, kad pensija yra asmens nuosavybė nuo to momento, kai ji
yra išmokėta tokio dydžio, kokį numato įstatymas. Kai kurios
išmokos skiriamos papildomai prie visiems gyventojams vienodų
socialinio draudimo garantijų, jos mokamos iš valstybės
biudžeto lėšų. Tokių išmokų grupei priskirtinos pareigūnų ir
karių valstybinės pensijos. Pareigūnų ir karių pensijos
paskirtis yra kompensuoti dėl tarnybos santykių nutraukimo
prarastas pajamas. Tačiau jei pareigūnas ar karys tęsia tarnybą
ar dirba, jis turi pajamų, todėl valstybei tokiu atveju
neturėtų būti nustatyta pareiga teikti jam socialinę paramą.
Pareiškėjas akcentavo tik su atlyginimu už darbą susijusį
pensijos dydžio ribojimą. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje taip
pat numatyti pensijos dydžio ribojimai išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo gauna valstybinio socialinio
draudimo ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio
pašalpas. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį tarnaujantiems
pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos. Ši
nuostata iš esmės nesiskiria nuo 11 straipsnio 2 dalyje
nustatytų taisyklių, nes netiesiogiai sietina su pajamomis.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis yra suprantama kaip asmens
teisė pačiam nuspręsti, dirbti ar ne, užsiimti verslu ar ne.
Teisės aktai nustato tam tikrus reikalavimus asmeniui,
norinčiam dirbti, ir jie negali būti vertinami kaip ribojantys
asmens teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Analogiškai
reikėtų vertinti Įstatymo nuostatas, ribojančias pensijos dydį
pagal gaunamas draudžiamąsias pajamas. Vertinant įstatymo ir
poįstatyminio teisės akto ginčijamas nuostatas atkreiptinas
dėmesys į tai, kad pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo
taisyklės leidžia asmeniui pasirinkti, ar likti tarnyboje, ar
gauti pensiją, tačiau neleidžia dirbti ir gauti pensiją.
Konstitucinės nuostatos leidžia teigti, kad žmogaus laisvo
pasirinkimo galimybė nėra neribota. Konstitucijos nuostatų
analizė suteikia pagrindą teigti, kad Konstitucijos
nuostatomis, įtvirtinančiomis žmogaus teises į darbą, pensiją
ir socialinę paramą, nesiekiama garantuoti asmeniui absoliučių
teisių, tačiau jose yra įtvirtinta garantija, kad valstybė šių
teisių nepaneigs. Seimo atstovės teigimu, Įstatymo 11
straipsnio ir Nuostatų 25 punkto nuostatomis užtikrinamas
"visuomenės interesas". Valstybė turi teisę nustatyti
papildomas, specialias šios teisės įgyvendinimo sąlygas, tačiau
tokių apribojimų mastas neturi paneigti apribojamų teisių
apskritai.
Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad įstatymų leidėjas
turi teisę nustatyti, kokiems asmenims pensijos neskiriamos, o
šių teisių įgyvendinimui valstybė yra įstatymais nustačiusi
garantijas. Seimo atstovės nuomone, Įstatymo 11 straipsnyje ir
Nuostatų 25 punkte nustatytas pensijų dydžio ribojimas ar šių
pensijų nemokėjimas šiame straipsnyje nustatytais atvejais
neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijama Įstatymo
13 straipsnio 3 dalies nuostata nepažeidžia Konstitucijos 23
straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės apsaugos, kadangi
pareigūnų ar karių valstybinė pensija gali būti laikoma
nuosavybe tik ją įstatymų nustatyta tvarka paskyrus ir
išmokėjus. Suinteresuoto asmens atstovės manymu, ginčijama
Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja ir
Konstitucijos 29 straipsniui, nes pareigūnų ar karių teisinis
statusas tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu yra ypatingas,
atsakomybė yra taikoma tiek už pareigūno ar kario vardą
žeminantį elgesį tarnybos metu, tiek už elgesį ne tarnybos
metu. Suinteresuoto asmens atstovės J. Andriuškevičiūtės
teigimu, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų
pažeistos, jeigu pareigūnų ar karių pensijos skyrimas ir
mokėjimas priklausytų nuo tyčinės baudžiamosios veikos padarymo
laiko, t. y. nuo to, ar nusikaltimas padarytas tarnaujant, ar
jau nustojus tarnauti.
2. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovės S.
Černuševič paaiškinimuose teigiama, kad klausimai, susiję su
žmogaus teise laisvai rinktis darbą, yra darbo teisės, o ne
pensijų įstatymų reguliavimo objektas. Suinteresuoto asmens
atstovės nuomone, Įstatymo 11 straipsnio ir Nuostatų 25 punkto
ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio
1 daliai. Visos valstybinės pensijos, tarp jų pareigūnų ir
karių, yra kitokio pobūdžio negu socialinio draudimo pensijų,
kurios paremtos socialinio draudimo principais, šios rūšies
pensijų skyrimą ir mokėjimą nustato atskiri įstatymai.
Valstybinių pensijų mokėjimas iš valstybės biudžeto lėšų
priklauso nuo valstybės išgalių teikti valstybės paramą dar
nesukakusiems senatvės pensijos amžiaus ar nepripažintiems
invalidais asmenims, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į
realias finansines galimybes, turi teisę nustatyti, kaip
pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi būti mokamos
dirbantiems šių pensijų gavėjams. Nuostatų ginčijamos 25 punkto
nuostatos tik patikslina Įstatymo normos įgyvendinimą, todėl
jos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Suinteresuoto
asmens atstovės nuomone, turtu laikytina tik gauta pensija,
todėl ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės principams.
3. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovės I.
Kudrevičiūtės paaiškinimuose teigiama, kad teisių į darbą,
pensijas ir socialinę paramą ribojimas įstatymo nustatytais
atvejais negali būti laikomas esminiu šių teisių neigimu, nes
šios teisės nėra absoliučios teisinės kategorijos. Teisės į
darbą, pensijas ir socialinę paramą nėra absoliučiai
nepriklausomos nuo valstybės ir, atsižvelgiant į valstybės
ekonominį, socialinį lygį, jos gali būti valstybės ribojamos ar
neteikiamos. Įstatymo 11 straipsnio ir Nuostatų 25 punkto
ginčijamos nuostatos užtikrina visuomenės interesus. Valstybei
nustatoma pareiga išlaikyti tik tam tikros kategorijos, o ne
visus visuomenės narius, ir šio intereso užtikrinimas yra
realiai pagrįstas bei teisėtas. Suinteresuoto asmens atstovės
nuomone, ginčijamos, Įstatymo 11 straipsnio ir Nuostatų 25
punkto nuostatos nepažeidžia Konstitucijos.
4. Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovo A. Sodonio
paaiškinimuose teigiama, jog įstatymų leidėjas nustatė bendrą
taisyklę, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei
pensijai skirti įskaitoma tik tarnyba Lietuvos valstybei.
Vyriausybės atstovas pažymi, kad iki Įstatymo įsigaliojimo
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų santykiai buvo
reglamentuojami Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr.
281 "Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros, vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Aukščiausiosios
Tarybos Apsaugos skyriaus darbuotojų, pareigūnų ir karių
pensinio aprūpinimo tvarkos". Taikant šį nutarimą į ištarnautą
laiką buvo įskaitomas ir tarnybos TSRS bei jos respublikų
atitinkamose tarnybose laikas. Siekdamas apsaugoti pareigūnų ir
karių, tęsusių ar pradėjusių tarnybą nuo Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo iki 1995 m. sausio 1 d., teisėtus
lūkesčius, įstatymų leidėjas Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1
punkte nustatė minėtos bendros taisyklės išimtį, t. y. kad šių
pareigūnų ir karių tarnybos kitų valstybių atitinkamose
tarnybose laikas prilyginamas tarnybos laikui pareigūnų ir
karių valstybinei pensijai skirti. Todėl, suinteresuoto asmens
atstovo nuomone, Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktas
taikytinas tik pareigūnams ir kariams, pradėjusiems tarnybą iki
Įstatymo įsigaliojimo. Taigi Nuostatų 5 punktas neprieštarauja
Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies 1 punktui.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro L. Linkevičiaus,
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės V.
Blinkevičiūtės, tuometinio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministro J. Bernatonio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministro V. Bulovo, Lietuvos Respublikos teisingumo
viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro A. Klimavičiaus, Valstybės
saugumo departamento generalinio direktoriaus M. Laurinkaus,
šio departamento generalinio direktoriaus pavaduotojo A.
Pociaus, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus V. Junoko,
tuometinio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
direktoriaus D. Prevelio, laikinai einančios Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus pareigas Č.
Zabulėnienės, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro
patarėjo D. Žalimo rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuotų asmenų - Seimo
ir Vyriausybės atstovai iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 1994 m. gruodžio 13 d. priėmė Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymą. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d.
Įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.
2000 m. gegužės 2 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1,
3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1
straipsniu Įstatymo pavadinimas buvo papildytas žodžiais
"Specialiųjų tyrimų tarnybos". 2000 m. liepos 13 d. priimto
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1,
3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1
straipsniu Įstatymo pavadinimas buvo dar kartą papildytas ir
išdėstytas taip: "Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymas".
2. Įstatymas, kurio nuostatos yra ginčijamos, reguliuoja
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo santykius.
Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Lietuvos
Respublikos valstybinių pensijų įstatymą yra viena iš
valstybinių pensijų rūšių. Be šios valstybinės pensijos,
Valstybinių pensijų įstatyme dar yra nustatytos Respublikos
Prezidento, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių,
nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, teisėjų valstybinės
pensijos. Pagal Valstybinių pensijų įstatymą vienos jame
nustatytos pensijos yra skiriamos ir mokamos už ypatingus
nuopelnus Lietuvai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pirmojo ir
antrojo laipsnių valstybinės pensijos), kitų valstybinių
pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejamas su atitinkama
tarnyba (pavyzdžiui, tarnyba vidaus reikalų, prokuratūros
sistemose ir kt.) arba darbu (pavyzdžiui, moksliniu darbu), dar
kitos valstybinės pensijos yra kompensacinio pobūdžio ir
mokamos asmenims, kurie yra pripažįstami nukentėjusiaisiais
asmenimis (pavyzdžiui, asmenims, tapusiems invalidais dėl 1991
m. sausio 11-13 dienomis vykdytos agresijos ir po to buvusių
įvykių, pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms (rezistencijos)
dalyviams ir t. t.).
Atskirų valstybinių pensijų rūšių skyrimo ir mokėjimo
santykius taip pat reguliuoja Lietuvos Respublikos Prezidento
įstatymas, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų
įstatymas, Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų
laikinasis įstatymas.
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatyme yra nustatyti asmenys, turintys
teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, šios
pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai.
Pagal Įstatymą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi
teisę gauti: Vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės
sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų
pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės
tarnybos puskarininkiai ir kareiviai, Specialiųjų tyrimų
tarnybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos kariai, Valstybės
saugumo departamento sistemos pareigūnai, prokuratūros
pareigūnai, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei
valstybės įmonių pareigūnai. Šiems asmenims žuvus tarnybos ar
mokymų metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba ar mokymais,
teisę gauti pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių
pensijas turi jų sutuoktiniai ir vaikai.
Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama
minėtiems pareigūnams ir kariams, išėjusiems iš tarnybos, jeigu
jie atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas. Šios sąlygos yra
įvairios: asmuo yra arba ištarnavęs tam tikrą metų skaičių,
arba yra ištarnavęs tam tikrą metų skaičių ir sukakęs senatvės
pensijos amžių, arba asmuo yra pripažintas invalidu dėl
priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra atleistas iš
tarnybos dėl sveikatos ir kt.
Pagal Įstatymą nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą
asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o
paskirtoji nebemokama.
Įstatyme nustatyta, kad pareigūnai ir kariai, kurie įgyja
teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nepraranda
teisės į kitas valstybines pensijas, jei įstatymai nenumato
kitko. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus minėti pareigūnai
ir kariai gauna ir valstybinę socialinio draudimo pensiją, kai
atitinka sąlygas šiai pensijai gauti.
Pažymėtina, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos
yra mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
Pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams pensijas skiria ir
moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba,
Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija,
Generalinė prokuratūra ar Kalėjimų departamentas pagal tai,
kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo
paskiausiai. Pagal galiojančius įstatymus pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas nėra grindžiamas nei
socialinio draudimo, nei jokiomis kitomis specialiomis
įmokomis. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija apskaičiuojama
ir mokama atsižvelgiant į pareigūno ar kario darbo užmokesčio
dydį. Tuo tarpu valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
ir valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija,
nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatyme, yra mokamos iš Lietuvos Respublikos
valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas,
skirtingai nuo valstybinių pensijų (tarp jų ir pareigūnų ir
karių valstybinės pensijos), yra grindžiamas socialinio
draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai.
Taigi šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja
sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas.
Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti
valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų dydžius.
Socialinio draudimo invalidumo pensijų dydžiai nėra visada
tiesiogiai susiję su socialinio draudimo įmokų mokėjimu.
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas:
a) 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 52
straipsniui;
b) 2001 m. spalio 9 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) sakinys "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, 23 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui,
įtvirtinančiam valstybės laiduojamą piliečių teisę gauti
senatvės ir invalidumo pensijas;
c) 2001 m. gruodžio 4 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai ir 48
straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas:
a) 2001 m. spalio 31 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui
nutraukiamas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos
mokėjimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui;
b) 2001 m. lapkričio 13 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už
tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir
karių valstybinė pensija nebemokama, neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
4. Vyriausybė 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83
patvirtino Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatus. Šie nuostatai vėliau ne kartą
buvo keičiami ir (arba) papildomi.
Vyriausybės 2000 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 861 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo
Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko,
kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" dalinio pakeitimo" 1.4.1 punktu buvo pakeistas šių
Nuostatų pavadinimas - jie buvo pavadinti Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais.
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar Nuostatų 25
punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas 2002 m. liepos 26 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Nuostatų 5 punktas neprieštarauja Įstatymo 16 straipsnio 4
dalies 1 punktui.
5. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjų -
Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo prašymuose nurodytą tyrimo
dalyką bei išdėstytus argumentus, šioje byloje netirs viso
valstybinių pensijų sistemos teisinio reguliavimo ar jo atskirų
elementų atitikties Konstitucijai, išskyrus tuos aspektus,
kuriuos savo prašymuose yra nurodę pareiškėjai.
II
1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: "Valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo
ir kitais įstatymų numatytais atvejais."
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyti pensinio aprūpinimo
ir socialinės paramos pagrindai. Pagal šį Konstitucijos
straipsnį įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti senatvės
ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo,
ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais.
Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir
kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytosios
pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m.
balandžio 23 d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Įstatymu
taip pat gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą
Lietuvos valstybei. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią
pensiją už tarnybą, yra saistomas Konstitucijos normų ir
principų, taip pat jos preambulėje įtvirtinto atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekio.
Pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys,
kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir
mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik
įstatymu. Įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kuriame
nustatyta, kokiems asmenims yra skiriamos ir mokamos pensijos
už tarnybą, šių pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai ir
sąlygos, taip pat šios pensijos dydžiai, kiekvienu atveju turi
paisyti Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje
įtvirtintų atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės imperatyvų. Pažymėtina, kad jeigu įstatymų
leidėjas, reguliuodamas pareigūnų ir karių pensinį aprūpinimą,
nepaisytų Konstitucijos, toks pensinis aprūpinimas pagal
Konstituciją negalėtų būti laiduojamas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų
leidėjas, nustatydamas, kokiems asmenims skiriama ir mokama
pareigūnų ir karių valstybinė pensija, pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas,
taip pat šios pensijos dydžius, yra saistomas konstitucinio
socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei
proporcingumo principų. Jeigu įstatymų leidėjas, nustatydamas
pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, neatsižvelgtų į
pareigūnų ir karių tarnybos specifiką, konkrečių pareigų pobūdį
bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir
mokėjimas taptų privilegija.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų
ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai
anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai
trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos
pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo
užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo,
protingumo bei proporcingumo principai.
Pažymėtina ir tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė
pensija savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių
socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo senatvės pensijos).
Minėta, kad ši pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą
Lietuvos valstybei ir yra mokama iš valstybės biudžeto.
Nurodyti ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas turi
įgaliojimus nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad
asmenims, neišėjusiems iš tarnybos, tokia pensija nėra skiriama
arba tokia pensija nėra mokama asmenims, kurie išėjo iš
tarnybos ir kuriems buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių
valstybinė pensija, kai jie grįžta į tarnybą, už kurią skiriama
ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostata "valstybė laiduoja"
inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį
aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems
asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti
įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas,
turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir
ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata
suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam
tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris
užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems
įstatyme nustatytas sąlygas.
Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį
asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš
tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam
tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima
įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui,
atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė
reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą
įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas.
Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime
konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52
straipsnyje tiesiogiai neįvardyta pensija, pagal Konstituciją
ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais
bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Tačiau pabrėžtina ir
tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią pensiją, yra
saistomas Konstitucijos.
Kartu pažymėtina, kad valstybėje gali susidaryti tokia
ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.),
kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiais
išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas
gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas bei
mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti
gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas
konstitucines vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos
tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi
ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23
d. ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Pažymėtina, kad net
ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos
pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens
ir visuomenės interesų; toks pensijų mažinimas turi atitikti
konstitucinį proporcingumo principą.
2. Konstitucija - vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis). Konstitucijos principai ir normos sudaro
darnią sistemą. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima
aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors
kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta
viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje
įtvirtinta vertybių pusiausvyra.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos aiškintinos
atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, o nagrinėjamos
bylos kontekste - į konstitucinį teisinės valstybės principą,
Konstitucijos 23, 29 straipsnių, 48 straipsnio 1 dalies
nuostatas.
3. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra
universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės
sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija; teisinės
valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose
Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo
Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas,
be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti
užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės
valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi
veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija
turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės
nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra
teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis
saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė
privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.
Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo
ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas
valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d.,
2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio
24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Vienas esminių
konstitucinio teisinės valstybės principo elementų - teisinio
saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą
užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti
teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises,
gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos
12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m.
kovo 17 d. nutarimai).
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją santykiuose su
valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie
kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės
aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens
lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.
Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių,
įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius
įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Nagrinėjamos bylos
kontekste pažymėtina, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo
tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios
teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Pagal
šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš
anksto nustatytos tvarkos. Pažymėtina, kad keičiant teisinį
reguliavimą būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų,
inter alia - principo lex retro non agit, kad teisinio
reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir
teisėtų interesų.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad
įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į
pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas,
pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo
santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio
tikrumo konstitucinių principų. Todėl nustatyto teisinio
reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis
aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga
situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių
apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant
Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d.
nutarimas).
Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, įgyja
teisę į įstatymu nustatytą pensiją. Toks asmuo gali pagrįstai
tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai
Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra
paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis
yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.
Kartu pažymėtina, kad konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų
lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio
aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią
sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Pensijų
sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant
Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip
pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai
neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines
išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytus
reikalavimus. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų
įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai
nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų
iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti
teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą
asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, pertvarkydamas
pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo
pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija,
pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo
dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per
kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys
atitinkamą tarnybą, suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją
pagal ankstesnį reguliavimą, galėtų pasirengti tokiems
pakeitimams.
4. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
"Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23
straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės
neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga inter alia reiškia,
jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas,
turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių,
taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių
gynimą ir apsaugą.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymu
nustačius, jog tam tikri asmenys dėl jų darbo ar tarnybos turi
teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nors ši pensija
mokama iš valstybės biudžeto, valstybei kyla pareiga
užtikrinti, kad įstatymo reikalavimus atitinkantys asmenys
jiems paskyrus tokią pensiją gautų nustatyto dydžio pinigines
išmokas. Minėta, jog tai, kad įstatymu yra nustatyta pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, reiškia, kad valstybė įsipareigoja
mokėti nustatyto dydžio pinigines išmokas asmenims dėl jų
tarnybos Lietuvos valstybei, jeigu šie asmenys atitinka
įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos
stažas, amžius ir kt.). Taigi asmeniui, atitinkančiam šias
sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų šį
turtinio pobūdžio įsipareigojimą.
Minėta, kad Konstitucija - vientisas aktas, kad jos
nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą.
Atskleidžiant konstitucinio nuosavybės teisių apsaugos
instituto turinį būtina atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 23
straipsnį, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas,
atskleidžiančias įvairius šios teisės konstitucinės sampratos
aspektus: į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad
Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens
ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, į Konstitucijos 47
straipsnį, kuriame inter alia nustatyta, kad Lietuvos
Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės,
valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai,
istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, taip pat kad
žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos
Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį
įstatymą ir kad žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų
nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio
valstybei - jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti,
į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas
žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir
socialinę apsaugą nedarbo atveju, į Konstitucijos 49 straipsnio
1 dalies nuostatą, kad kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę į
kasmetines mokamas atostogas, į Konstitucijos 52 straipsnio
nuostatą, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės
ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,
našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais
atvejais, taip pat į Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalies
nuostatą, kad materialinius autoriaus interesus, susijusius su
mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina
įstatymas, ir kt. Nuosavybės teisių apsaugos konstitucinė
samprata neatsiejama ir nuo Konstitucijos 18 straipsnio
nuostatos, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, nuo
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams principo, nuo Konstitucijos 30 straipsnyje
įtvirtintos asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės
pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą bei nuostatos, kad
asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą
nustato įstatymas, ir kt.
Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas siejant su nurodytų
Konstitucijos straipsnių nuostatomis konstatuotina, kad
nuosavybės teisių konstitucinė apsauga reiškia ir iš
Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų
kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio
pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsaugą. Antai asmens
reikalavimai išmokėti teisingą atlyginimą už darbą yra ginami
ne tik pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal
Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad nuosavybės
teises saugo įstatymai, o asmens reikalavimai mokėti įstatymu
nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas yra ginami ne tik pagal
Konstitucijos 52 straipsnį, bet ir pagal Konstitucijos 23
straipsnį. Pažymėtina, kad pastaruoju atveju teisė reikalauti
mokėti pagal Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus
nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52
straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios
teisės turtiniai aspektai. Nurodyta aplinkybė kaip tik ir lemia
šios įgytos teisės gynybos remiantis Konstitucijos 23
straipsniu specifiką. Ši specifika inter alia reiškia, kad
iškilus klausimui dėl įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos
23 straipsnį, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas
mokėti pensiją yra grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir
(ar) kitomis Konstitucijos nuostatomis.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybei
tenka pareiga vykdyti tuos turtinio pobūdžio įsipareigojimus,
kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavimą,
pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas,
įgyja teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal
Įstatymą teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi
tik Įstatyme nurodyti asmenys. Ši pensija išėjusiems iš
tarnybos asmenims skiriama ir mokama, jeigu jie yra ištarnavę
tam tikrą metų skaičių arba yra ištarnavę tam tikrą metų
skaičių ir sukakę senatvės pensijos amžių, arba yra pripažinti
invalidais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, arba yra
atleisti iš tarnybos dėl sveikatos ir kt. Valstybės pareiga
mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą kyla iš
Įstatyme įtvirtinto valstybės įsipareigojimo asmeniui,
atitinkančiam Įstatymo nustatytas sąlygas, mokėti paskirto
dydžio valstybinę pensiją.
Taigi pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems
valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama,
turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios
buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina,
kad pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti
mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai
objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju
paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu,
kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės
interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat
pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik
laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų
gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų
leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo
pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo
mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį
yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų
ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip
pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje
įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.
Pažymėtina, kad nuosavybės teisę gina ir tarptautinės
teisės aktai. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir
laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo
(toliau - ir Pirmojo protokolo) 1 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę
disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo
nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis
įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais. Šio
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos jokiu
būdu neturi riboti valstybės teisės leisti ir tokius įstatymus,
kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė
naudojama visuomenės interesais, arba kad garantuotų mokesčių,
kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo
protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar
juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba
taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose expressis
verbis nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir
ekonominiams interesams (byla Tre Traktörer Aktiebolag prieš
Švediją (Cour eur. D. H., arret Tre Traktörer Aktiebolag c.
Su?de, du 7 juillet 1989, série A no 159)), ekonominėms
teisėms, atspindinčioms firmos santykius su klientais bei
veiklos ryšius (byla Van Marle ir kiti prieš Nyderlandus (Cour
eur. D. H., arret Van Marle et autres c. Pays-Bas, du 26 juin
1986, série A no 101)), turtinio pobūdžio reikalavimo teisėms
(byla Pressos Compania Naviera SA ir kiti prieš Belgiją (Cour
eur. D. H., arret Pressos Compania Naviera SA et autres c.
Belgique, du 20 novembre 1995, série A no 332)), reikalavimams
išmokėti išlaidas, susidariusias vykdant įsipareigojimus pagal
sutartį (byla Raffineries Grecques Stran ir Stratis Andreadis
prieš Graikiją (Cour eur. D. H., arret Raffineries Grecques
Stran et Stratis Andreadis c. Gr?ce, du 9 décembre 1994, série
A no 301-B)), teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla
Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur. D. H., arret Gaygusuz c.
Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-IV)), teisei į
senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus
(Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4
juin 2002)) ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra
pažymėjęs, kad pagal Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvenciją yra ginama asmens turima nuosavybė
ar turtas, taip pat ir teisiniai reikalavimai (pretenzijos),
kuriais remdamasis pareiškėjas gali įrodinėti, jog turi bent
"teisėtą lūkestį" disponuoti nuosavybe (sprendimas dėl
priimtinumo Malhous prieš Čekijos Respubliką (Cour eur. D. H.,
décision sur la recevabilité, Malhous c. la Republique Tcheque,
du 13 décembre 2000, Recueil des arrets et décisions 2001-X)).
Pirmojo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintos kiekvieno fizinio
ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe garantijos
įvertinus visas bylos aplinkybes taip pat buvo taikomos ginant
ekonominius interesus, kylančius iš socialinių pašalpų
mokėjimo, akcijų, nekilnojamojo turto, žemės valdymo ir t. t.
Kartu pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudenciją (sprendimas dėl priimtinumo Schwengel prieš
Vokietiją (Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité,
Schwengel c. l'Allemagne, le 2 mars 2000), sprendimas dėl
priimtinumo Jankovic prieš Kroatiją (Cour eur. D. H., décision
sur la recevabilité Jankovic c. la Croatie, le 12 octobre 2000,
Recueil des arrets et décisions 2001-X), sprendimas dėl
priimtinumo Skórkiewicz prieš Lenkiją (European Court of H.R.,
Decision as to the admissibility, Skórkiewicz v. Poland, 1 June
1999)), Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniu negalima remtis,
jeigu yra sumažinta ar panaikinta speciali turtinio pobūdžio
privilegija, paskirta politiniais motyvais.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija taikant
Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį nepaneigia pensinio
aprūpinimo ar socialinės apsaugos pertvarkymo galimybės.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias
aplinkybes (sprendimas dėl priimtinumo Jankovic prieš Kroatiją
(Cour eur. D. H., décision sur la recevabilité Jankovic c. la
Croatie, le 12 octobre 2000, Recueil des arrets et décisions
2001-X)), yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama socialinę
politiką, turi pakankamai plačias galimybes keisti pensijų
dydžius. Tačiau iš Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijos matyti, kad keičiant šios srities teisinį
reguliavimą būtina paisyti tam tikrų reikalavimų. Antai Europos
Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vartojamos priemonės
turi atitikti siekiamą tikslą, kad, atsižvelgiant į Pirmojo
protokolo 1 straipsnio 2 dalį, valstybės įsikišimas turi
užtikrinti pusiausvyrą tarp bendro visuomenės intereso ir
reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises (byla Sporrong
ir Lönnroth prieš Švediją (Cour eur. D. H., arret Sporrong et
Lönnroth c. Su?de, du 23 septembre 1982, série A no 52), byla
Spadea ir Scalabrino prieš Italiją (Cour eur. D. H., arret
Spadea et Scalabrino c. Italie, du 28 septembre 1995, série A
315-B) ir kitos bylos).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės
aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui
bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2001
m. gegužės 10 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d.
ir 2003 m. kovo 24 d. nutarimai).
5. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
"Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir
turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas,
gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo
atveju."
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra
įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą
bei verslą. Ši laisvė yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių
poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo
sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą
bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines
prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Sudarydamas jas, įstatymų
leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo
pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą
įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti
Konstitucijos.
Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d., 2002 m.
lapkričio 25 d. nutarimuose konstatavo, kad pagal Konstituciją
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį
asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų
galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad
asmenims, kuriems valstybė laiduoja teisę gauti pagal Įstatymą
paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, dėl gaunamos
pensijos būtų suvaržytos galimybės laisvai pasirinkti kitą
darbą bei verslą, nors tokie asmenys ir atitiktų norintiesiems
dirbti darbą ar verstis verslu nustatytas sąlygas.
6. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų
dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta
formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas
asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas.
Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia
žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant
įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja
vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius
pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Pažymėtina ir tai,
kad, kita vertus, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui
principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas
nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų,
esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Socialinio gyvenimo
įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį.
Vertinant tai, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas
reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines
aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų,
kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės
padėties skirtumai, taip pat reikia atsižvelgti į teisės aktų
suderinamumą pagal hierarchiją ir kt. (Konstitucinio Teismo
1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Konkrečios teisės normos
atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui galima įvertinti tik
atsižvelgus į visas turinčias reikšmės aplinkybes.
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų
lygybės principas apima ir diskriminacijos, ir privilegijų
draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus
teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės,
kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar
pažiūrų ar kitus požymius. Tačiau diskriminacija ar
privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis
reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais
pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių,
visuomeniškai reikšmingų tikslų. Konstitucinio Teismo 1995 m.
sausio 24 d. išvadoje pažymėta, kad vadinamoji "pozityvi
diskriminacija" negali būti traktuojama kaip privilegijų
teikimas. Diskriminaciniams ribojimams nepriskiriami ir
specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų
nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.
III
Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52
straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Įstatymo 11 straipsnyje (1994 m. gruodžio 13 d.
redakcija) buvo nustatyta: "Tarnaujantiems pareigūnams ir
kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių
pensijas. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išėjusiems iš
tarnybos pareigūnams ir kariams mokamos šio įstatymo nustatytų
dydžių, neatsižvelgiant į jų gaunamas pajamas. Pensininkams,
gaunantiems visišką valstybės išlaikymą, pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos nemokamos."
2. Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio
pakeitimo įstatymu pakeitė Įstatymo 11 straipsnį ir jį išdėstė
taip:
"11 straipsnis. Pensijos mokėjimas tarnaujantiems ir
dirbantiems pensininkams
Tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos
nemokamos, išskyrus našlių pensijas.
Išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna
valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio
mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar
bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūnų ar
karių valstybinės pensijos dalis. Mokėtini 30 procentų
skaičiuojami nuo apskaičiuotos pareigūnų ar karių valstybinės
pensijos (šio įstatymo 7 ir 9 straipsniai). Tais atvejais, kai
apskaičiuotos pareigūnų ar karių valstybinės pensijos dydis
(šio įstatymo 7, 9 straipsniai ir 16 straipsnio 7 dalis) turi
būti apribojamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3
dalies nustatyta tvarka, mokėtini 30 procentų skaičiuojami nuo
pareigūnų ar karių valstybinės pensijos apriboto dydžio.
Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka mokamos
pensijos ir už ištarnautus metus bei invalidumo pensijos,
paskirtos atitinkamiems pareigūnams ir kariams galiojusia iki
1995 m. sausio 1 d. tvarka, neatsižvelgiant į tai, ar buvo jos
perskaičiuotos pagal šį įstatymą (16 straipsnio dešimtoji
dalis), ar nebuvo perskaičiuotos (16 straipsnio antroji dalis),
jeigu šių pensijų gavėjai po pensijų paskyrimo turi
draudžiamųjų pajamų.
Pareigūnų ar karių valstybinės pensijos gavėjas privalo
pranešti jam pensiją mokančiai institucijai apie turimas
draudžiamąsias pajamas per 10 dienų nuo šių pajamų atsiradimo
dienos. Jeigu apie šias pajamas laiku nepranešama ir dėl to
permokama pensija, permokėtos pensijos suma išieškoma iš
pensijos gavėjo Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pensininkams, gaunantiems visišką valstybės išlaikymą,
pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokamos."
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymas
įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1 d.
2.1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas:
a) 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir 52
straipsniui;
b) 2001 m. spalio 9 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) sakinys "Išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, 23 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui,
įtvirtinančiam valstybės laiduojamą piliečių teisę gauti
senatvės ir invalidumo pensijas;
c) 2001 m. gruodžio 4 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai ir 48
straipsnio 1 daliai.
2.2. Nors pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Konstitucijai neprieštarauja visas Įstatymo 11 straipsnis (2000
m. gruodžio 21 d. redakcija), tačiau iš nutarties motyvų
matyti, jog pareiškėjas abejoja ne Įstatymo viso 11 straipsnio,
o tik 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija)
nuostatos "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie
po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna
valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio
mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar
bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar
kario valstybinės pensijos dalis" atitiktimi Konstitucijos 52
straipsniui, 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 29
straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2.3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. ir 2001 m. gruodžio 4 d.
nutartimis prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies
(2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata "išėjusiems iš
tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių
valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių
valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio
draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis),
motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>,
mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" neprieštarauja Konstitucijos preambulėje
įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams.
Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis.
Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai yra išreiškiami
jos normose bei principuose. Atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis aiškintinas
neatsiejamai nuo Konstitucijos normų ir principų, tarp jų ir
konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris įkūnija
Konstitucijos preambulėje įtvirtintus siekius (Konstitucinio
Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m.
liepos 12 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo ginčijama
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata neprieštarauja konstituciniam teisinės
valstybės principui.
2.4. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo - Vilniaus
apygardos administracinio teismo prašymus tirs, ar Įstatymo 11
straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata
"išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna
valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio
mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar
bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar
kario valstybinės pensijos dalis" neprieštarauja Konstitucijai.
3. Minėta, jog Įstatymo 11 straipsnyje (1994 m. gruodžio
13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams mokamos Įstatymo nustatytų dydžių, neatsižvelgiant į jų
gaunamas pajamas.
Taip pat minėta, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000
m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtinta, kad
išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna
valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio
mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar
bedarbio pašalpas, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario
valstybinės pensijos dalis.
Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (2000
m. gruodžio 21 d. redakcija) tarnaujantiems pareigūnams ir
kariams pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra mokama,
išskyrus našlių pensiją. Tai inter alia, reiškia kad pagal
įstatymą išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kuriems
buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija,
vėl grįžus į tarnybą tokia pensija nėra mokama.
Pareiškėjo nuomone, ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2
dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu
reguliavimu minėtiems išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams buvo apribotas mokamos valstybinės pensijos, paskirtos
pagal anksčiau galiojusį teisinį reguliavimą, dydis. Todėl
Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonė dėl
ginčijamos nuostatos konstitucingumo.
4. Sprendžiant, ar ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2
dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata
neprieštarauja Konstitucijos 52, 23 straipsniams, 48 straipsnio
1 daliai, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui, pažymėtina, kad joje įtvirtinta taisyklė,
jog pareigūnams ir kariams, išėjusiems iš tarnybos ir po
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turintiems atitinkamų pajamų ar gaunantiems atitinkamas
pašalpas, yra mokama ne visa nustatyto dydžio pareigūnų ir
karių pensija, o tik 30 procentų dydžio jos dalis.
Palyginus šį teisinį reguliavimą su Įstatymo 11
straipsnyje (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) įtvirtintu
teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad šiems pareigūnams ir
kariams, išėjusiems iš tarnybos, buvo sumažintas paskirtos, o
tais atvejais, kai pensija paskirta ir mokama, taip pat ir
mokėtos pensijos dydis.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Konstitucijos 52 straipsnio nuostata "valstybė laiduoja" inter
alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį
aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems
asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie yra nustatyti
įstatymo, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas,
turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir
ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata
suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, įstatymu nustatant tam
tikrą pensiją, įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris
užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems
įstatymo nustatytas sąlygas.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal
Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos
tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai
trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju paskirtos
ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu
būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus,
apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Pažymėtina, kad
sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai. Be to,
vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų gali nelikti,
kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų leidėjas
privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo pasikeitimo
susidariusių praradimų teisingo kompensavimo mechanizmą.
Kitais atvejais nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį
yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų
ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, būtų pažeista
Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė laiduoja
pensijas įstatymo nustatytais atvejais.
Minėta, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas
sąlygas pareigūnų ar karių valstybinei pensijai gauti, turi
teisę į šią pensiją. Jeigu asmeniui pareigūnų ar karių
valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi būti
mokama ir toliau. Ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje
(2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nustačius, kad atitinkamiems
asmenims mokama ne visa paskirta pensija, o tik 30 procentų
dydžio jos dalis, yra sumažintas paskirtos ir iki tol mokėtos
pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis. Tokiu teisiniu
reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 52 straipsnio
nuostata, kad valstybė laiduoja teisę gauti pensijas ir
socialinę paramą įstatymo numatytais atvejais.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21
d. redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
6. Minėta, kad iki ginčijamos Įstatymo 11 straipsnio 2
dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatos
įsigaliojimo pagal Įstatymo 11 straipsnį (1994 m gruodžio 13 d.
redakcija) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos išėjusiems
iš tarnybos pareigūnams ir kariams buvo mokamos įstatymo
nustatyto dydžio, neatsižvelgiant į gaunamas pajamas. Ginčijama
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata buvo apribota šių
asmenų teisė gauti visą paskirto dydžio pareigūnų ar karių
valstybinę pensiją.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal
Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė
pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę
reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo
paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pažymėtina, kad
pagal Konstituciją paskirtos ir mokamos pensijos gali būti
mažinamos tik valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai
objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Tokiu atveju
paskirtos ir mokamos pensijos gali būti mažinamos tokiu mastu,
kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės
interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taip pat
pažymėtina, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik
laikinai. Be to, vykdant pensijų sistemos reformą vienų pensijų
gali nelikti, kitų dydžiai gali sumažėti. Tokiu atveju įstatymų
leidėjas privalo nustatyti asmenims dėl tokio reguliavimo
pasikeitimo susidariusių praradimų teisingo kompensavimo
mechanizmą. Priešingu atveju teisinis reguliavimas, pagal kurį
yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų
ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintinas kaip
pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje
įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas.
Ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu
reguliavimu ne tik pažeidžiama asmens įgyta turtinė teisė į
valstybės laiduojamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, bet
ir neapsaugoma jo teisė reikalauti, kad jam būtų toliau mokama
įstatymo nustatyto dydžio pensija, kuri yra grindžiama asmens
tarnyba Lietuvos valstybei, kai asmuo įvykdė visas įstatymo
nustatytas sąlygas ir kai tokia pensija yra paskirta ir mokama.
Todėl konstatavus, kad ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2
dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata pažeidžia
Konstitucijos 52 straipsnį, kartu konstatuotina, kad ši
nuostata taip pat nesiderina su Konstitucijos 23 straipsnyje
įtvirtinta nuosavybės teisės gynyba bei apsauga.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio
draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis),
motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>,
mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną
konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą
konstitucinę teisę. Teisinis reguliavimas, kai paskyrus ir
mokant asmenims pagal įstatymą valstybės laiduotą pensiją būtų
suvaržyta asmens teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą,
nors jie ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų
tam tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu, prieštarauja
Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Ginčijamos Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostatos dalyje, pagal kurią
išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
gauna valstybinio socialinio pensijų draudimo ligos (įskaitant
ir darbdavio mokamas ligos dienomis, motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama 30 procentų dydžio
pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis, reguliuojami
santykiai nėra susiję su asmens konstitucinės laisvės
pasirinkti darbą ar verslą įgyvendinimu. Todėl tokiu teisiniu
reguliavimu negali būti suvaržyta Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta asmens laisvė pasirinkti darbą ar verslą.
Ginčijamojoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) inter alia įtvirtinta, kad išėjusiems
iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių
valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių
valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario
valstybinės pensijos dalis. Tokiu teisiniu reguliavimu
sukuriama situacija, kai asmeniui, kuriam yra paskirta ir
mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, reikia rinktis:
ar gauti visą paskirtą pareigūnų arba karių valstybinę pensiją,
ar turėti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos
valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, ir gauti tik 30
procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalį.
Taigi ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu
reguliavimu, kai asmeniui, kuriam paskirta ir mokama pareigūnų
ir karių valstybinė pensija, reikia rinktis, ar gauti visą
paskirtą pareigūnų ar karių valstybinę pensiją, arba turėti
pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, ir gauti tik 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalį, yra
suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
laisvė pasirinkti darbą bei verslą, nors tas asmuo ir atitinka
įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba
verstųsi tam tikru verslu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar
kario valstybinės pensijos dalis" prieštarauja Konstitucijos 48
straipsnio 1 daliai.
8. Minėta, kad neatsiejami teisinės valstybės principo
elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir
teisinis saugumas. Šie principai siejasi ir su valstybės
pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Pagal ginčijamoje Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintą teisinį
reguliavimą pareigūnams ar kariams, išėjusiems iš tarnybos,
kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba
po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio
socialinio pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna
valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio
mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar
bedarbio pašalpas, mokama ne visa paskirta pareigūnų ar karių
valstybinė pensija, o tik 30 procentų dydžio jos dalis.
Ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostata įtvirtina tokį teisinį
reguliavimą, kuriuo yra sumažinamas paskirtos ir mokamos
pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis. Minėta, kad
įstatymu nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į
pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius,
sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose
laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo
konstitucinių principų.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota,
kad minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 52
ir 23 straipsniams. Tai konstatavus, kartu konstatuotina, kad
tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Konstitucijos ir
įstatymo kylantys teisėti lūkesčiai.
Minėta, kad teisėtų lūkesčių apsauga yra teisinės
valstybės principo elementas. Taigi ginčijama Įstatymo 11
straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata
prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio
draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis),
motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>,
mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės
principui.
9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata, kad išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas, mokama 30 procentų dydžio
pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis, prieštarauja
Konstitucijos 23 bei 52 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui, o Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) nuostata, kad išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario
valstybinės pensijos dalis, prieštarauja Konstitucijos 48
straipsnio 1 daliai. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas
šioje byloje netirs, ar ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 2
dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
IV
Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos,
kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims
paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama,
atitikties Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.
1. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. spalio 31 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui
nutraukiamas paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos
mokėjimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
2001 m. lapkričio 13 d. nutartimi prašo ištirti, ar Įstatymo 13
straipsnio 3 dalies nuostata, kad nuteistiems už tyčinių
nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių
valstybinė pensija nebemokama, neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai.
2. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
"Nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų
ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji pensija
nebemokama."
3. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad
nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji
pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, reiškia, kad
nutraukiamas asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir
karių valstybinės pensijos mokėjimas.
Taigi pagal ginčijamą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies
nuostatą pagrindas nutraukti paskirtos ir iki tol mokėtos
pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą yra nuteisimas
už tyčinio nusikaltimo padarymą.
4. Nusikaltimai - tai teisės pažeidimai, kuriais
šiurkščiausiai pažeidžiamos konstitucinės žmonių teisės ir
laisvės, kitos konstitucinės vertybės. Baudžiamoji atsakomybė
už nusikalstamas veikas yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių,
kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių
(Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas).
Teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu
pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė
žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama
grėsmė, kad tokia žala atsiras, ir įstatymu nustatyti sankcijas
už tokių veikų padarymą.
5. Pažymėtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies
nuostata, pagal kurią asmeniui, nuteistam už tyčinio
nusikaltimo padarymą, nutraukiamas paskirtos pensijos
mokėjimas, - tai turtinio pobūdžio sankcija, kuri savo
griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei.
6. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta: "Niekas
negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą."
Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi
teisės principas non bis in idem: asmuo negali būti baudžiamas
antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (Konstitucinio Teismo
2001 m. gegužės 7 d. nutarimas).
7. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas toks
teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, kuriam paskirta ir
mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šios pensijos
mokėjimas yra nutraukiamas po to, kai jis nuteisiamas už
tyčinio nusikaltimo padarymą, t. y. po to, kai toks asmuo jau
yra teismo nubaustas už tyčinio nusikaltimo padarymą.
Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis
reguliavimas reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama
pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra
nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už
tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio
pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos
pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą),
kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu
teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31
straipsnio 5 dalis.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės
pensijos dydžio mažinimas prieštarauja Konstitucijos 23 ir 52
straipsniams. Tuo tarpu pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies
ginčijamoje nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą asmeniui
paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės
pensijos mokėjimas yra apskritai nutraukiamas.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata,
kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims
paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama,
prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 5
daliai, 52 straipsniui.
10. Konstatavęs, jog Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies
nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą
asmenims paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija
nebemokama, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 31
straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui, Konstitucinis Teismas
šioje byloje netirs, ar ginčijama Įstatymo 13 straipsnio 3
dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai.
V
Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto
(2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 48
straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
1. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkte (1995 m. sausio 20 d.
redakcija) buvo nustatyta: "Tarnaujantiems pareigūnams ir
kariams pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nemokamos,
išskyrus našlių ir našlaičių pensijas. Pakartotinai išėjusiems
iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kuriems iki 1994 m.
gruodžio 31 d. jau buvo paskirta pensija, pareigūnų ar karių
valstybinės pensijos dydis apskaičiuojamas pagal naujus
atleidimo duomenis. Jeigu šiems asmenims pakartotinai
apskaičiuota pensija yra mažesnė už pensiją, paskirtą iki 1995
m. sausio 1 d., mokama anksčiau paskirta įstatymo 16 straipsnio
nustatyta tvarka perskaičiuota pensija."
2. Vyriausybė 2001 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 612 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo
Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų,
Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
dalinio pakeitimo" iš dalies pakeitė Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatus ir jų 25 punktą išdėstė
taip:
"Tarnaujantiems pareigūnams ir kariams pareigūnų ir karių
valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių ir našlaičių
pensijas.
Išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi draudžiamųjų pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms
pajamoms, išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama
tą mėnesį 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis. Kai asmuo turėjo draudžiamųjų pajamų ne visą
mėnesį, o tik jo dalį, mokėtini 30 procentų skaičiuojami tik už
tą mėnesio laikotarpį, per kurį pensijos gavėjas turėjo
draudžiamųjų pajamų. Už likusį mėnesio laikotarpį, per kurį
pensijos gavėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų, mokama
atitinkama to mėnesio paskirtos pensijos dalis. Visa paskirta
pensija mokama ir už tuos laikotarpius, kai dirbantis pagal
darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu asmuo laikinai
neturėjo draudžiamųjų pajamų dėl to, kad šios pajamos jam tuo
laikotarpiu nepriklausė (neapmokamų atostogų metu, ligos, kai
jam nemokama ligos pašalpa, metu ir panašiai). Tais atvejais,
kai apskaičiuotos pareigūno ar kario valstybinės pensijos dydis
turi būti apribojamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio
3 dalies nustatyta tvarka, mokėtini 30 procentų skaičiuojami
nuo pareigūno ar kario priklausančios mokėti riboto dydžio
pensijos. Jeigu pareigūnas ar karys kartu su valstybine pensija
gauna ir valstybinę socialinio draudimo pensiją, mokėtini 30
procentų skaičiuojami nuo apriboto dydžio valstybinės pensijos,
kurios dydis nustatomas iš užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį,
už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento
prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio
vidutinio mėnesio darbo užmokesčio 1,5 dydžio sumos atėmus
pareigūnui ar kariui paskirtą ir indeksuotą Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka to
mėnesio valstybinę socialinio draudimo pensiją. Tokia pat
tvarka ir sąlygomis mokamos pensijos už tarnybą bei invalidumo
pensijos, paskirtos iki 1995 m. sausio 1 d. (neatsižvelgiant į
tai, buvo ar nebuvo jos perskaičiuotos pagal įstatymo 16
straipsnį), jeigu šių pensijų gavėjai po pensijų paskyrimo
turėjo draudžiamųjų pajamų, gautų tą mėnesį, atsižvelgiant į
laikotarpio, per kurį jie turėjo draudžiamųjų pajamų,
kalendorinių dienų skaičių. Pareigūno ar kario valstybinės
pensijos gavėjas privalo pranešti jam pensiją mokančiai
institucijai apie turimas draudžiamąsias pajamas ar kitas
aplinkybes (teistumas, valstybinio socialinio draudimo pensijos
dydis, jo pasikeitimai ir kita), turinčias įtakos pensijos
dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių pajamų ar kitų
aplinkybių atsiradimo dienos. Draudžiamųjų pajamų turėjimo
faktą valstybinės pensijos gavėjas patvirtina pateikdamas
valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, jo neturintis asmuo
- darbo knygelę. Ligos, motinystės, motinystės (tėvystės),
bedarbio pašalpų gavimo faktas įrodomas atitinkamais darbdavio,
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių
skyrių ar darbo biržos išduotais pažymėjimais apie nurodytųjų
pašalpų mokėjimo trukmę. Jeigu apie šias pajamas ar kitas
aplinkybes laiku nepranešama ir dėl to permokama pensija,
permokėtos pensijos suma išieškoma iš pensijos gavėjo įstatymo
11 straipsnio 4 dalyje, Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 1999, Nr. 66-2115) 42
straipsnio 2 dalyje ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų
skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 "Dėl
Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo
nuostatų patvirtinimo" (Žin., 1994, Nr. 91-1781) 75 punkte
nustatyta tvarka.
Pakartotinai išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kuriems iki 1994 m. gruodžio 31 d. jau buvo paskirta
pensija, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis
apskaičiuojamas pagal naujus atleidimo duomenis. Jeigu šiems
asmenims pakartotinai apskaičiuota pensija yra mažesnė už
pensiją, paskirtą iki 1995 m. sausio 1 d., mokama anksčiau
paskirta įstatymo 16 straipsnio nustatyta tvarka perskaičiuota
pensija."
3. Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2001 m. rugsėjo 18 d. nutartimi prašo ištirti, ar
Nuostatų 25 punktas (2001 m. gegužės 25 d. redakcija)
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui.
Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Nuostatų visas 25
punktas neprieštarauja Konstitucijai, tačiau iš nutartyje
išdėstytų motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne Nuostatų
viso 25 punkto, bet tik šio punkto 2 pastraipos nuostatos
"išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi draudžiamųjų pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms
pajamoms, išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama
tą mėnesį 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" atitiktimi Konstitucijai. Konstitucinis Teismas
tirs tik šios nuostatos atitiktį Konstitucijai.
4. Sprendžiant, ar ginčijama Nuostatų 25 punkto 2
pastraipos nuostata neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina,
kad joje yra įtvirtinta taisyklė, jog išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų (pajamos,
prilyginamos draudžiamosioms pajamoms, išvardytos įstatymo 11
straipsnio 2 dalyje), mokama tą mėnesį 30 procentų dydžio
pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis. Įstatymo 11
straipsnio 2 dalies nuostatoje "išėjusiems iš tarnybos
pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių
pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių
invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų
draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio socialinio
draudimo ligos (įskaitant ir darbdavio mokamas ligos dienomis),
motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>,
mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" yra nustatytas iš esmės tapatus teisinis
reguliavimas.
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
1) Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam
teisinės valstybės principui;
2) Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>,
mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1
daliai.
Tai konstatavus konstatuotina, kad Nuostatų 25 punkto 2
pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) nuostata
"išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po
pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po
pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo
turi draudžiamųjų pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms
pajamoms, išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama
tą mėnesį 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, 48
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
VI
Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punkto
atitikties Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4
dalies 1 punktui.
1. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos
valstybę buvo reformuojama vidaus reikalų sistema. Vykdant
reformą buvo siekiama ir toliau užtikrinti viešąją tvarką ir
visuomenės saugumą. 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus
reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo kiekvienas Lietuvos
Respublikos pilietis nepriklausomai nuo tautybės ir
pasaulėžiūros, turintis darbo patyrimą vidaus reikalų
įstaigose, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai
tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo
darbą. Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi nurodoma, kad "bus
išsaugotos socialinės vidaus reikalų darbuotojų garantijos:
pensijos, mokamos nežiūrint į tai, kurioje valstybėje tarnauta,
išliks užsitarnautas laipsnis, vidutinis pareigūno atlyginimas
viršys uždarbio vidurkį Respublikoje".
Pareigūnų ir karių tarnybos laikas, reikalingas pareigūnų
ir karių valstybinei pensijai gauti, iki Įstatymo priėmimo buvo
nustatytas Vyriausybės 1992 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 490
"Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir karių pensinio
aprūpinimo" ir Vyriausybės 1992 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr.
865 "Dėl krašto apsaugos sistemos pareigūnų ir karių pensinio
aprūpinimo". Pagal šių nutarimų 1.1.3 punktus į tarnybos stažą,
reikalingą pensijai už ištarnautus metus skirti, įskaitomas
tarnybos laikas TSRS ir kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose,
TSRS pasienio tarnyboje ir vidaus reikalų sistemoje.
2. 1994 m. gruodžio 13 d. buvo priimtas Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymas, kuris įsigaliojo 1995 m.
sausio 1 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyta, kokiems asmenims
skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šių
pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, šių pensijų
dydžiai. Šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje buvo inter alia
nustatyta:
"Asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti
prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo
įsigaliojimo:
1) faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose
pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose
tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir
batalionuose) laikas - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nustatyta tvarka".
Formuluotė "Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta
tvarka" inter alia reiškia, kad minėtu įstatymu Vyriausybei
buvo pavesta nustatyti tvarką, kuria iki Įstatymo įsigaliojimo
buvę laikotarpiai, kuriais nurodyti asmenys faktiškai tarnavo
kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje,
vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų
būriuose ir batalionuose), yra prilyginami tarnybos laikui
pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti šiems asmenims.
3. Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko,
kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" buvo patvirtinti Vidaus reikalų, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai. Šių
nuostatų 5 punkte nustatyta: "Įstatymo 16 straipsnyje nurodytas
tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti
yra įskaitomas pareigūnams ir kariams, priimtiems tarnauti į
vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemas iki įstatymo įsigaliojimo dienos."
Šie nuostatai ne kartą buvo keičiami ir (arba) papildomi,
tačiau jų 5 punktas liko nepakeistas.
4. Pareiškėjas - Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas prašo ištirti, ar "Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d.
nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio
reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo
bei mokėjimo nuostatų 5 punktas neprieštarauja Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. Nr. I-693) 16
straipsnio 4 dalies 1 punktui".
Pareiškėjo nuomone, 1995 m. sausio 20 d. Vyriausybės
nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punkte
nustačius, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d.
redakcija) 1 punkte nurodytas tarnybos laikas įskaitomas
pareigūnams ir kariams, priimtiems tarnauti į Įstatyme
nurodytas struktūras iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t.
y. 1995 m. sausio 1 d., yra susiaurinamas asmenų, kuriems į
tarnybos stažo laiką galėtų būti įskaitomas Įstatymo 16
straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) 1 punkte
nurodytas laikas, ratas, palyginti su nustatytuoju Įstatyme.
5. Sprendžiant, ar Nuostatų 5 punktas neprieštarauja
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16
straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) 1
punktui, būtina išsiaiškinti, kokiems asmenims laikotarpiai,
buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo, pagal šio įstatymo 16
straipsnio 4 dalies 1 punktą yra prilyginami tarnybos laikui
pensijai skirti.
6. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16
straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija)
formuluotė "asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros pareigūnais ir kariais" apima visus joje nurodytus
pareigūnus ir karius, priimtus tarnauti Įstatymo nurodytose
Lietuvos Respublikos institucijose po Lietuvos valstybės
nepriklausomybės atkūrimo nepriklausomai nuo to, ar jie priimti
į tarnybą iki Įstatymo įsigaliojimo 1995 m. sausio 1 d., ar
šiam Įstatymui jau įsigaliojus.
7. Palyginus 1995 m. sausio 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr.
83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punkte
nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje (1994
m. gruodžio 13 d. redakcija) matyti, jog nurodytų nuostatų 5
punkte asmenims, kuriems įskaitomas Įstatymo 16 straipsnio 4
dalyje nurodytas tarnybos laikas, yra nustatyta papildoma,
Įstatyme nenumatyta sąlyga - jie turėjo būti priimti tarnauti
iki minėto įstatymo įsigaliojimo dienos. Nustačius tokią
sąlygą, Nuostatuose yra susiaurinamas asmenų, kuriems įskaitomi
minėto įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d.
redakcija) 1 punkte nustatyti laikotarpiai, ratas.
Taigi Vyriausybė Nuostatų 5 punkte nustatė teisinį
reguliavimą, konkuruojantį su Įstatymo 16 straipsnio 4 dalies
(1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata, kad asmenims,
priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais
ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti Vyriausybės
nustatyta tvarka prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių
ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir
kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir
batalionuose) laikas, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo.
8. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybės nutarimas yra
poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui,
keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės
normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybė gali
nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kuris neprieštarauja
įstatymams. Vyriausybės nustatomoje tvarkoje negali būti teisės
normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą, negu nustatyta
įstatyme, ir konkuruojančių su įstatymų normomis.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko,
kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas
prieštarauja Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija)
nuostatai, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui
pensijai skirti Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas
faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose,
pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose
(išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas,
buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo.
10. 1994 m. gruodžio 13 d. priimto Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies
nuostata "asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai
skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo
įsigaliojimo" buvo ne kartą keičiama ir (arba) papildoma.
2000 m. balandžio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi minėta Vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (1994 m.
gruodžio 13 d. redakcija) nuostata buvo papildyta žodžiais
"Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės
įmonių". Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir
prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymo 1 straipsniu Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo pavadinimas buvo pakeistas - jis buvo pavadintas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymu.
2000 m. gegužės 2 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1,
3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 6
straipsnio 2 dalimi Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių
įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (2000 m. balandžio 18
d. redakcija) nuostatoje "asmenims, priimtiems tarnauti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnais ir kariais,
tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai,
buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo" buvo įrašyti žodžiai
"Specialiųjų tyrimų tarnybos", iš šios nuostatos buvo išbraukti
žodžiai "Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių" ir ši nuostata buvo išdėstyta taip:
"asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos
laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki
šio įstatymo įsigaliojimo". Vidaus reikalų, valstybės saugumo,
krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių
papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų
departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimas
buvo pakeistas - jis buvo pavadintas Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymu.
2000 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16 straipsnių papildymo ir
pakeitimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
16 straipsnio 4 dalies (2000 m. gegužės 2 d. redakcija)
nuostata "asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos bei prokuratūros pareigūnais ir kariais,
tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai,
buvę iki šio įstatymo įsigaliojimo" buvo papildyta žodžiais
"Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės
įmonių" ir išdėstyta taip: "asmenims, priimtiems tarnauti
vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti
prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo
įsigaliojimo". Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymo pavadinimo, 1, 3, 6, 12, 16
straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Vidaus
reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo pavadinimas buvo pakeistas - jis buvo pavadintas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,
Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu.
Nurodytais 1994 m. gruodžio 13 d. priimto Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies
nuostatos "asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai
skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki šio įstatymo
įsigaliojimo" ir jos vėlesnių redakcijų pakeitimais bei
papildymais šioje nuostatoje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią
Vyriausybės nustatyta tvarka asmenims, priimtiems tarnauti
pareigūnais ir kariais šioje nuostatoje nurodytose
institucijose (sistemose), faktinis tarnybos kitų valstybių
ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir
kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir
batalionuose) laikas tarnybos laikui pensijai skirti yra
prilyginamas nepriklausomai nuo to, ar šie asmenys priimti į
tarnybą iki minėto įstatymo įsigaliojimo 1995 m. sausio 1 d.,
ar jam jau įsigaliojus, liko nepakitusi.
11. Vyriausybės 2000 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 861 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimo
Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko,
kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti,
nustatymo" dalinio pakeitimo" 1.4.1 punktu buvo pakeistas
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų
nuostatų pavadinimas - jie buvo pavadinti Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais.
12. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tais
atvejais, kai Vyriausybės nutarimas, kuriame yra įstatymui
prieštaraujančių teisės normų, priimtas anksčiau negu
įstatymas, toks Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su
vėliau priimto įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2000 m.
balandžio 5 d., 2002 m. vasario 19 d. nutarimai).
13. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas prieštarauja Vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4
dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostatai, kad
asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti
Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas faktinis tarnybos
kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje,
vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų
būriuose ir batalionuose) laikas, buvęs iki šio įstatymo
įsigaliojimo.
Taip pat konstatuota, kad nors minėti nuostatai ne kartą
buvo keičiami ir (arba) papildomi, jų 5 punktas liko
nepakeistas.
Tai konstatavus konstatuotina, kad Vyriausybės 1995 m.
sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų
patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam
priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas prieštarauja:
1) Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (2000 m. balandžio 18 d.
redakcija) nuostatai, kad asmenims, priimtiems tarnauti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnais ir kariais,
tarnybos laikui pensijai skirti Vyriausybės nustatyta tvarka
prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose
pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose
tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir
batalionuose) laikas, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo;
2) Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (2000 m.
gegužės 2 d. redakcija) nuostatai, kad asmenims, priimtiems
tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai
skirti Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas faktinis
tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio
tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą
naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas, buvęs iki šio
įstatymo įsigaliojimo.
Remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad
Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus
reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros
sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei
mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų, kurie Vyriausybės 2000 m. liepos
18 d. nutarimo Nr. 861 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
dalinio pakeitimo" 1.4.1 punktu buvo pavadinti Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais, 5 punktas prieštarauja
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo,
krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam
pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių
valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (2000 m.
liepos 13 d. redakcija) nuostatai, kad asmenims, priimtiems
tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų
departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių
pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai skirti
Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas faktinis tarnybos
kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje,
vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų
būriuose ir batalionuose) laikas, buvęs iki šio įstatymo
įsigaliojimo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba
kurie gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant ir
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas <...>, mokama 30 procentų
dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis"
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,
52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d.
redakcija) nuostata "išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir
kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už
tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo
pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir
mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>,
mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės
pensijos dalis" prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
48 straipsnio 1 daliai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad
nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims paskirtoji
pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebemokama, prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31
straipsnio 5 daliai, 52 straipsniui.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos
(2001 m. gegužės 25 d. redakcija) nuostata "išėjusiems iš
tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių
valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių
valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi draudžiamųjų
pajamų (pajamos, prilyginamos draudžiamosioms pajamoms,
išvardytos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje), mokama tą mėnesį
30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos
dalis" prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48
straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų
patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam
priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas prieštarauja Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo
16 straipsnio 4 dalies (1994 m. gruodžio 13 d. redakcija)
nuostatai, kad asmenims, priimtiems tarnauti Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos
bei prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui
pensijai skirti Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas
faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose,
pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose
(išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas,
buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų
patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam
priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas prieštarauja Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos,
prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir
valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (2000 m. balandžio 18 d.
redakcija) nuostatai, kad asmenims, priimtiems tarnauti
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto
apsaugos bei prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jam
pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnais ir kariais,
tarnybos laikui pensijai skirti Vyriausybės nustatyta tvarka
prilyginamas faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose
pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose
tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir
batalionuose) laikas, buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo.
7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų
patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam
priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų 5 punktas prieštarauja Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos,
valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 dalies (2000
m. gegužės 2 d. redakcija) nuostatai, kad asmenims, priimtiems
tarnauti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui pensijai
skirti Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas faktinis
tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio
tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą
naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas, buvęs iki šio
įstatymo įsigaliojimo.
8. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995
m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir
karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų
patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam
priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei
prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų
skyrimo bei mokėjimo nuostatų, kurie Vyriausybės 2000 m. liepos
18 d. nutarimu Nr. 861 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1995 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 83 "Dėl Vidaus reikalų,
valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų
pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo
nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia
procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo"
dalinio pakeitimo" 1.4.1 punktu buvo pavadinti Vidaus reikalų,
Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto
apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių
įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių
pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais, 5 punktas prieštarauja
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,
Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės
įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16
straipsnio 4 dalies (2000 m. liepos 13 d. redakcija) nuostatai,
kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemos, Specialiųjų
tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų
bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, tarnybos laikui
pensijai skirti Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginamas
faktinis tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose,
pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose
(išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laikas,
buvęs iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas