English
Byla Nr. 3/01
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PATAISOS DARBŲ KODEKSO 41 STRAIPSNIO
2 DALIES (1997 M. LIEPOS 2 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2003 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajam patarėjui Mindaugui Girdauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. kovo 18
d. išnagrinėjo bylą Nr. 3/01 pagal pareiškėjo - Vilniaus
apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos pataisos darbų kodekso 41 straipsnio 2 dalis (1997
m. liepos 2 d. redakcija), numatanti, kad nuteistųjų
korespondencija turi būti cenzūruojama, tačiau nereikalaujanti
patvirtinti cenzūravimo tvarkos, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso
(toliau - ir PDK) 41 straipsnio 2 dalis (1997 m. liepos 2 d.
redakcija) (Žin., 1997, Nr. 67-1663), numatanti, kad nuteistųjų
korespondencija turi būti cenzūruojama, tačiau nereikalaujanti
patvirtinti cenzūravimo tvarkos, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens
susirašinėjimas ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu
teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Konstitucijos 22
straipsnis).
Žmogaus privatus gyvenimas, pareiškėjo nuomone, - tai
kiekvieno individo teisė gyventi taip, kaip jam norisi, būti
apsaugotam nuo savavališko kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, šio
gyvenimo kėlimo viešumon.
Pareiškėjas teigia, kad įstatymai nustato galimybę
apriboti kai kurių asmenų teisę į privataus gyvenimo
neliečiamumą. Tai gali būti daroma pagal PDK 41 straipsnio 2
dalį (1997 m. liepos 2 d. redakcija). Tačiau pareiškėjas
abejoja, ar PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d.
redakcija) nuostata, kad "nuteistųjų korespondencija turi būti
cenzūruojama", nesant įstatymais ir poįstatyminiais aktais
nustatytos tvarkos, nepažeidžia nuteistųjų teisės į privataus
gyvenimo neliečiamumą.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės
departamento vyresniųjų konsultantų M. Girdausko ir P. Griciūno
rašytiniai paaiškinimai.
Paaiškinimuose teigiama, kad susirašinėjimą galima
apibrėžti kaip informacijos pasikeitimą raštu tarp asmenų arba
tarp asmenų ir organizacijų. Susirašinėjimo slaptumas pagal
Konstituciją yra nesuderinamas su kontrole ir cenzūra. Tačiau
ši norma nėra absoliuti. Įstatymo numatytais atvejais asmenų,
kuriems yra taikomas specialusis režimas, susirašinėjimo
kontrolė galima. Tai įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau - ir
Konvencija), Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.
M. Girdausko ir P. Griciūno nuomone, ginčijama PDK 41
straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata
turi būti aiškinama neatsiejamai nuo kitų PDK nuostatų. PDK yra
nurodyti asmenys, kuriems taikomi susirašinėjimo apribojimai,
privataus gyvenimo neliečiamumo apribojimo būdas, šiuos
apribojimus taikantys subjektai, laikas, per kurį gali būti
taikomi susirašinėjimo apribojimai (PDK 49 straipsnio 3 dalis),
šių apribojimų taikymo išimtis (PDK 50 straipsnio 2 dalis).
Tai, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, leidžia manyti, kad
taikant ginčijamą PDK 41 straipsnio nuostatą asmens teisė į
privataus gyvenimo neliečiamumą yra ribojama įstatymo nustatyta
tvarka. Tai atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalių
reikalavimus, taikytinus ribojant aptariamą asmenų konstitucinę
teisę į privatumą.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
tuometinio Seimo kontrolieriaus K. Milkeraičio, teisingumo
viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorės J.
Dubinienės, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos tuometinio l. e. p. direktoriaus S.
Agurkio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Generalinio inspektoriaus skyriaus vedėjo J. Jasaičio, Lietuvos
teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinės
teisės ir veiklos katedros vedėjo doc. J. Dermonto, Lietuvos
žmogaus teisių asociacijos pirmininkės M. N. Bikauskienės
paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens
atstovas M. Girdauskas iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pataisos darbų kodekso 41 straipsnio 2 dalyje (1997 m.
liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta: "Nuteistiesiems daroma
krata. Nuteistųjų asmens kratą daro tos pačios lyties asmenys
kaip ir kratomieji. Nuteistųjų korespondencija turi būti
cenzūruojama, o siuntiniai, perdavimai ir banderolės su spauda
- tikrinami."
Iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas - Vilniaus
apygardos administracinis teismas abejoja, ar PDK 41 straipsnio
2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata "nuteistųjų
korespondencija turi būti cenzūruojama" neprieštarauja
Konstitucijos 22 straipsniui.
2. Seimas 2001 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos
pataisos darbų kodekso 27, 29, 33, 41, 43, 451, 49, 52, 72,
721, 73, 77, 80, 81, 82, 831 straipsnių pakeitimo ir papildymo,
471, 581, 79 straipsnių pripažinimo netekusiais galios
įstatymą, kurio 4 straipsniu PDK 41 straipsnio 2 dalis (1997 m.
liepos 2 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta taip:
"Nuteistiesiems daroma krata. Nuteistųjų asmens kratą daro tos
pačios lyties asmenys kaip ir kratomieji. Nuteistųjų
korespondencija, išskyrus šio kodekso 50 straipsnio antrojoje
ir trečiojoje dalyse numatytus atvejus, gali būti cenzūruojama
tik prokuroro ar įstaigos direktoriaus nutarimu, teismo
(teisėjo) nutartimi. Siuntiniai, perdavimai ir banderolės su
spauda turi būti tikrinami."
Taigi šiuo įstatymu pareiškėjo - Vilniaus apygardos
administracinio teismo ginčijama PDK 41 straipsnio 2 dalies
(1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata "nuteistųjų
korespondencija turi būti cenzūruojama" buvo pakeista ir
išdėstyta taip: "Nuteistųjų korespondencija, išskyrus šio
kodekso 50 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse numatytus
atvejus, gali būti cenzūruojama tik prokuroro ar įstaigos
direktoriaus nutarimu, teismo (teisėjo) nutartimi" (PDK 41
straipsnio 2 dalis (2001 m. liepos 5 d. redakcija)).
3. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog
teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja
Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais
atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas
teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja
Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir
kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis
įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal
Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai
ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos
Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai
arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis).
Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais,
kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas,
kuriam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo
atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties
Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą
išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas
įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne (Konstitucinio
Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
Konstituciniam Teismui neišsprendus Vilniaus apygardos
administracinio teismo prašymo iš esmės, nebūtų pašalintos
nagrinėjančiam bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui
kilusios abejonės, ar ginčijama PDK 41 straipsnio 2 dalies
(1997 m. liepos 2 d. redakcija) nuostata neprieštaravo
Konstitucijai. Nepašalinus šių abejonių ir pritaikius ginčijamą
PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija)
nuostatą galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės.
4. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
"Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo
pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama
tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį
gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą."
4.1. Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas - tai
individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė
padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis,
individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei
psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22
straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo
neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė
į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir
reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę
neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą
ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio
Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m.
rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
4.2. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal
Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves,
tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių
sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje
visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves
ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai
svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių
prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio
proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19
d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
4.3. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens
teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro
nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai
pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems
asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir
gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų
reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali
būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus
daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Pažymėtina, kad
nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad
jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir
asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų.
4.4. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad
Konstitucijos 22 straipsnis aiškintinas atsižvelgiant į
Konstitucijos 20, 31, 109 straipsnius.
Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
žmogaus laisvė neliečiama. Pagal šio straipsnio 2 dalį niekam
neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir
pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Asmeniui, padariusiam nusikaltimą, gali būti skiriama
laisvės atėmimo bausmė. Ji turi būti nurodyta įstatyme. Pagal
Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalį bausmė gali būti skiriama ar
taikoma tik remiantis įstatymu. Teisingumą Lietuvos
Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1
dalis). Bausmė gali būti skiriama tik teismo nuosprendžiu.
Taigi pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą,
laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir
tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo
teisės ir laisvės, tarp jų ir susirašinėjimo neliečiamumas.
4.5. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nuo visuomenės
izoliuojami laisvės atėmimo vietose, kuriose jų elgesys
kontroliuojamas, nuteistiesiems gali būti daroma krata, jų
korespondencija gali būti cenzūruojama ir t. t. Nuteistajam
taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės
turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės.
Taigi laisvės atėmimo vietose galima ir nuteistųjų
korespondencijos cenzūra, nes ji yra vienas iš būdų
kontroliuoti nuteistųjų elgesį. Pagal Konstituciją nuteistųjų
korespondencijos cenzūros, kaip vieno iš laisvės atėmimo
bausmės turinio elementų, pagrindai ir tvarka turi būti
nustatyti įstatymu.
Pagal Konstituciją asmuo pripažįstamas kaltu padarius
nusikaltimą ir nuteisiamas tik įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu. Šis teismo sprendimas bausmes vykdančias ir
bausmės vykdymo teisėtumą prižiūrinčias institucijas įgalina
nuteistajam taikyti su jam paskirtos bausmės rūšimi susijusius
teisių ir laisvių apribojimus, įskaitant ir laisvės atėmimo
bausme nuteisto asmens korespondencijos cenzūravimą esant
įstatyme nustatytiems pagrindams ir laikantis įstatymo
nustatytos tvarkos.
4.6. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą,
kuriuo yra apribojamos asmenų, nuteistų laisvės atėmimu,
žmogaus teisės ir laisvės, taip pat ir jų teisė į
susirašinėjimo neliečiamumą, yra saistomas Konstitucijos. Pagal
Konstituciją nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą
galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio
apribojimo pagrindai, tvarka. Apribojimas turi būti toks, kad
tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai
svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti
gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos
ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau negu yra būtina
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2
d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų
interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali
paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai, kad
nustatyti ir taikomi apribojimai neturi pažeisti atitinkamos
žmogaus teisės esmės (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9
d. nutarimas).
5. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra
įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose.
5.1. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje
skelbiama: "Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo
asmeninį ir šeiminį gyvenimą, jo buto neliečiamybę,
susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio
kišimosi arba tokių pasikėsinimų."
5.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta:
"1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo
privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir
susirašinėjimo slaptumas.
2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti
naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus
atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės
saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės
interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos
pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai
ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti."
6. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylas ir
aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, yra suformulavęs tokias
esmines nuostatas dėl susirašinėjimo slaptumo apribojimo.
Laisvės atėmimo bausmė būtinai yra susijusi su
Konvencijoje numatytų teisių ir laisvių suvaržymu (Cour Eur. D.
H., arret De Wilde, Ooms et Versyp c. Belgique du 18 juin 1971,
série A no 12).
Valdžios pareigūnų kišimosi į susirašinėjimo slaptumą
pagrindai privalo būti įtvirtinti įstatymuose; šie įstatymai
turi būti prieinami. Susirašinėjimo slaptumas gali būti
apribotas, kai tai demokratinėje visuomenėje yra būtina
siekiant teisėto tikslo (pavyzdžiui: "tvarkos palaikymo",
"baudžiamųjų nusižengimų prevencijos", "moralės apsaugos",
"kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos"). Kišimąsi į
susirašinėjimo slaptumą turi nulemti "socialiniai imperatyvai",
jis turi būti "proporcingas siekiamam tikslui", negalima
"neproporcingai apriboti susirašinėjimo laisvės" (Cour Eur. D.
H., arret Silver et autres c. Royaume-Uni du 25 mars 1983,
série A no 61; Cour Eur. D. H., arret Valašinas c. Lituanie du
24 juillet 2001; Cour Eur. D. H., arret Puzinas c. Lituanie du
14 mars 2002).
Įstatymuose turi būti nustatyta kalinių korespondencijos
cenzūravimo trukmė ir priežastys, dėl kurių priimamas
sprendimas ją cenzūruoti, pakankamai aiškiai nurodyti valstybės
institucijų, cenzūruojančių tokią korespondenciją, veiksmų
ribos ir/arba jų vykdymo būdai (Cour Eur. D. H., arret Messina
c. Italie du 28 septembre 2000, Recueil des arrets et décisions
2000-X). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Niedbala prieš
Lenkiją pažymėjo, kad įstatymai negali nustatyti privalomos
(būtinos) visos nuteistųjų korespondencijos cenzūros.
Įstatymuose turi būti nurodyti nuteistųjų korespondencijos
cenzūros būdai ir laikas, per kurį korespondencija turi būti
patikrinta (Cour Eur. D. H., arret Niedbala c. Pologne du 4
juillet 2000).
Taigi pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį nuteistųjų
susirašinėjimo slaptumo apribojimai turi būti nustatyti
įstatymu, demokratinėje visuomenėje jie turi būti būtini
siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, viešuosius
interesus, apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir
paneigti apribojamos teisės esmės. Galimas tik toks šios teisės
apribojimas, koks yra būtinas siekiant Konvencijos 8 straipsnio
2 dalies nuostatose numatytų tikslų.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis,
yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. gegužės 10
d. nutarimai).
7. Minėta, kad PDK 41 straipsnio 2 dalyje (1997 m. liepos
2 d. redakcija) buvo įtvirtinta nuostata "nuteistųjų
korespondencija turi būti cenzūruojama". Pažymėtina, kad PDK 50
straipsnio 2 dalyje (1971 m. liepos 15 d. redakcija) buvo
nustatyta, kad prokurorui adresuoti pasiūlymai, pareiškimai ir
skundai necenzūruojami ir išsiunčiami per vieną parą nuo jų
gavimo momento. Pagal PDK 50 straipsnio 2 dalį (1999 m.
birželio 3 d. redakcija) prokurorui, valstybės institucijoms ir
Europos Žmogaus Teisių Teismui adresuoti pasiūlymai,
pareiškimai ir skundai necenzūruojami ir išsiunčiami per vieną
parą nuo jų gavimo momento. Nuteistųjų korespondencijos
cenzūravimo pagrindai įstatyme nebuvo nustatyti.
Taigi pagal PDK 41 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 2 d.
redakcija) privalėjo būti cenzūruojama visa asmenų, atliekančių
laisvės atėmimo bausmę, korespondencija, išskyrus PDK 50
straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis, nepriklausomai nuo to,
ar demokratinėje visuomenėje toks nuteistųjų susirašinėjimo
neliečiamumo apribojimas buvo būtinas, ir nevertinant, kokio
tikslo tuo buvo siekiama ir ar toks apribojimas proporcingas
siekiamam tikslui.
Taigi PDK 41 straipsnio 2 dalyje (1997 m. liepos 2 d.
redakcija) nustatytas nuteistųjų korespondencijos cenzūravimo
teisinis reguliavimas sudarė prielaidas pažeisti asmens
konstitucinę teisę į susirašinėjimo neliečiamumą.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad PDK 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija)
nuostata "nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama" ta
apimtimi, kuria buvo nustatytas privalomas laisvės atėmimo
bausmę atliekančių asmenų korespondencijos cenzūravimas
įstatyme neįtvirtinus tokio cenzūravimo pagrindų, prieštaravo
Konstitucijos 22 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pataisos darbų
kodekso 41 straipsnio 2 dalies (1997 m. liepos 2 d. redakcija)
nuostata "nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama" ta
apimtimi, kuria buvo nustatytas privalomas nuteistųjų laisvės
atėmimu asmenų korespondencijos cenzūravimas įstatyme
neįtvirtinus tokio cenzūravimo pagrindų, prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius