English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS DIPLOMATINĖS TARNYBOS ĮSTATYMO 69
STRAIPSNIO 2 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO
SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO (2000 M. KOVO 16 D.
REDAKCIJA) 1 DALIES 9 PUNKTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS
VALSTYBINIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO PENSIJŲ ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO
(1999 M. GRUODŽIO 16 D. REDAKCIJA) 1 DALIES 5 PUNKTO BEI 23
STRAIPSNIO (1994 M. GRUODŽIO 21 D., 2000 M. GRUODŽIO 21 D.,
2001 M. GEGUŽĖS 8 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyriausiajai konsultantei Jadvygai Andriuškevičiūtei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m. spalio
29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 41/2000 pagal pareiškėjo -
Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 69
straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio
draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1
dalies 9 punktas ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 1 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria nustato
diplomatų sutuoktinių - senatvės pensininkų privalomą
valstybinį socialinį pensijų draudimą tuo laikotarpiu, kurį jie
praleido užsienyje dėl to, kad ten gyveno kartu su diplomatu,
dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar
konsulinėje įstaigoje, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 52 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Aukštesnysis administracinis teismas
nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos
įstatymo (Žin., 1999, Nr. 7-140) 69 straipsnio 2 dalis,
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4
straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija; Žin., 2000, Nr.
28-763) 1 dalies 9 punktas ir Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m.
gruodžio 16 d. redakcija; Žin., 1999, 113-3283) 1 dalies 5
punktas ta apimtimi, kuria nustato diplomatų sutuoktinių -
senatvės pensininkų privalomą valstybinį socialinį pensijų
draudimą tuo laikotarpiu, kurį jie praleido užsienyje dėl to,
kad ten gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje,
neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalyje
nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, kurie
turi būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir
kurių draudžiamosios pajamos neviršija 1,5 minimalios mėnesinės
algos, mokama visa valstybinė socialinio draudimo senatvės
pensija. Jeigu jų draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5
minimalios mėnesinės algos, mokama pagrindinė senatvės pensijos
dalis. Minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
jei asmuo, kuriam paskirta valstybinė socialinio draudimo
senatvės pensija, įgyja papildomą, ne mažesnį kaip 3 metų
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą dirbdamas pagal
darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, pensija jo
prašymu gali būti paskirta iš naujo pagal naujus duomenis.
Pareiškėjas pažymi, jog tai reiškia, kad įstatyme nurodyti
pensininkai turi galimybę pasirinkti, ar: 1) atsisakyti
draudžiamųjų pajamų ir gauti visą senatvės pensiją (pagrindinę
ir papildomą dalį); 2) dirbti ir už darbą arba kitais būdais
gauti draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1,5 minimalios
mėnesinės algos, atsisakant papildomos senatvės pensijos
dalies; 3) dirbti ir gauti draudžiamąsias pajamas,
neviršijančias 1,5 minimalios mėnesinės algos, bei visą
senatvės pensiją. Pastaraisiais dviem atvejais įgyjama teisė į
senatvės pensijos perskaičiavimą ateityje.
Pareiškėjo nuomone, senatvės pensiją gaunantis diplomato
sutuoktinis, gyvenantis užsienyje kartu su diplomatu, dirbančiu
Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje
įstaigoje, tokios galimybės rinktis neturi. Diplomatinės
tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis nustato, kad diplomato
sutuoktinis tuo laikotarpiu, kurį jis praleido užsienyje dėl
to, kad ten gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje,
yra privalomai draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų
draudimu. Įmokos už tokius asmenis mokamos iš Lietuvos
Respublikos valstybės biudžeto, jų dydį skaičiuojant nuo 0,5
diplomato pareiginės algos. Įstatymas numato tik vieną išimtį -
minėtas reikalavimas netaikomas diplomato sutuoktiniui
įsidarbinus. Pensininkams ar atskiroms jų kategorijoms jokios
išimtys nenumatytos.
Pareiškėjas pažymi, kad analogiškos nuostatos, numatančios
privalomą diplomato sutuoktinio valstybinį socialinį pensijų
draudimą, yra įtvirtintos ir Valstybinio socialinio draudimo
įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9
punkte bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2
straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5
punkte. Privalomai apdraudus diplomato sutuoktinį, jei pajamos,
nuo kurių skaičiuojamos įmokos, viršija 1,5 minimalios
mėnesinės algos, jam nemokama papildoma senatvės pensijos
dalis. Į paties diplomato sutuoktinio apsisprendimą
neatsižvelgiama. Pareiškėjo teigimu, visą senatvės pensiją
diplomato sutuoktinis galėtų gauti tik tuo atveju, jei
negyventų kartu su diplomatu (privalomas draudimas numatytas
tik kartu su diplomatu gyvenantiems sutuoktiniams). Tokiu būdu
visos ar dalies pensijos gavimas tampa priklausomas ir nuo
pensininko gyvenamosios vietos, nors pensijas reglamentuojantys
įstatymai tiesiogiai to nenumato.
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją, todėl
pareiškėjui kyla abejonių, ar Diplomatinės tarnybos įstatymo 69
straipsnio 2 dalis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4
straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio
(1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas,
numatantys privalomą diplomato sutuoktinio valstybinį socialinį
pensijų draudimą tuo laikotarpiu, kurį jis praleido užsienyje
dėl to, kad ten gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje,
ta apimtimi, kuria šis draudimas taikomas diplomatų
sutuoktiniams, gaunantiems senatvės pensijas, neprieštarauja
Konstitucijos 52 straipsniui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovės Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyriausiosios konsultantės J.
Andriuškevičiūtės rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovės paaiškinimuose pažymima, kad
valstybė, laiduodama konstitucines piliečių teises ir
įgyvendindama savo pareigą rūpintis šalies piliečiais bei
gyventojais, nustatė tokią solidarumo principu paremtą sistemą,
kai darbingi asmenys privalo mokėti įmokas, o dėl objektyvių
priežasčių savimi pasirūpinti negalintys asmenys turi teisę į
paramą. Istoriškai susiklostė taip, kad draudimo principu
paremta socialinės paramos sistema vadinama privalomuoju
(kitose šalyse - įstatyminiu, valstybiniu) socialiniu draudimu.
Greta privalomojo socialinio draudimo gali funkcionuoti pensijų
fondai bei privatus (savanoriškasis) draudimas, taigi sąvoka
privalomasis draudimas" rodo šio draudimo pobūdį, jo skirtumą
nuo privataus ar pensijų fondų draudimo.
J. Andriuškevičiūtė teigia, kad valstybinio socialinio
draudimo paskirtis - teikti asmenims gyvenimui reikalingas
lėšas ir paslaugas, jei jie dėl įstatyme numatytų priežasčių
negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatyme
numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų.
J. Andriuškevičiūtės vertinimu, pareiškėjo prašyme
nepagrįstai teigiama, kad diplomato sutuoktinis, privalomai
draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, netenka
kitų pensininkų turimos galimybės rinktis: atsisakyti
draudžiamųjų pajamų ar sulygti darbo sutartimi tam tikro dydžio
atlyginimą ir dėl to gauti vienokio ar kitokio dydžio
draudžiamąsias pajamas. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi,
kad valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys
įstatymai niekaip neišskiria pensininkų - diplomatų
sutuoktinių. J.Andriuškevičiūtės manymu, diplomato sutuoktinis
turi galimybę pasirinkti, kuriuo iš valstybės įteisintų paramos
būdų jam pasinaudoti: gauti jo gyvenimui užsienyje numatytą 0,5
diplomato pareiginės algos dydžio išmoką ar jos atsisakyti (t.
y. turėti draudžiamųjų pajamų ar jų neturėti), gauti nustatytą
pensiją ar jos negauti.
J. Andriuškevičiūtė taip pat pažymi, kad pagal Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnį pensijos (jos
dalies) mokėjimas ar nemokėjimas siejamas su asmens
draudžiamosiomis pajamomis, o ne su asmens gyvenamąja vieta,
todėl pareiškėjo argumentas, kad visos ar dalies pensijos
gavimas tampa priklausomas ir nuo pensininko gyvenamosios
vietos", suinteresuoto asmens atstovės nuomone, yra
nepagrįstas.
J. Andriuškevičiūtės manymu, Diplomatinės tarnybos
įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1
dalies 9 punkto ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1
dalies 5 punkto nuostatos, numatančios privalomą diplomatų
sutuoktinių - senatvės pensininkų valstybinį socialinį pensijų
draudimą tuo laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su
diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje
atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, neprieštarauja
Konstitucijos 52 straipsniui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės V.
Blinkevičiūtės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
valstybės sekretoriaus P. Koverovo ir Lietuvos teisės
universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės ir socialinės saugos
katedros vedėjos prof. G. Dambrauskienės rašytiniai
paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens - Seimo
atstovė J. Andriuškevičiūtė iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Diplomatinės tarnybos
įstatymo 69 straipsnio 2 dalis, Valstybinio socialinio draudimo
įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9
punktas ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2
straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5
punktas ta apimtimi, kuria nustato diplomatų sutuoktinių -
senatvės pensininkų privalomą valstybinį socialinį pensijų
draudimą tuo laikotarpiu, kurį jie praleido užsienyje dėl to,
kad ten gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje,
neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
2. Seimas 1998 m. gruodžio 29 d. priėmė Lietuvos
Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymą, kurio 69 straipsnio
2 dalyje nustatyta: Privalomos valstybinio socialinio draudimo
pensijų įmokos už diplomatų sutuoktinius tuo laikotarpiu, kurį
diplomato sutuoktinis praleido užsienyje dėl to, kad jis ten
gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos
diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, mokamos iš
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Įmokų dydis
skaičiuojamas nuo 0,5 diplomato pareiginės algos. Šis
reikalavimas netaikomas diplomato sutuoktiniui įsidarbinus."
Seimas 2000 m. kovo 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos
diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio pakeitimo
įstatymą, kuriuo pakeitė 69 straipsnio pavadinimą ir 1 dalį.
Pareiškėjo ginčijama Diplomatinės tarnybos įstatymo 69
straipsnio 2 dalis nebuvo pakeista.
3. Seimas 1999 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos
Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 4,
7, 26, 28, 30, 31, 32, 34, 35, 36, 38, 39, 40, 41, 42
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitė ir papildė
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį,
inter alia šios dalies 1 punkte nustatydamas, kad šio įstatymo
nustatyta tvarka privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal
diplomato tarnybos ar terminuotas diplomato tarnybos sutartis,
bei diplomatų sutuoktiniai.
Seimas 2000 m. kovo 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos
valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4, 7, 17, 26, 34, 35,
44 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnis buvo
išdėstytas nauja redakcija ir šio straipsnio 1 dalis inter alia
buvo papildyta 9 punktu, nustatančiu, kad valstybiniu
socialiniu draudimu privalomai draudžiami nedirbantys
diplomatų sutuoktiniai - tuo laikotarpiu, kai jie gyvena
užsienyje kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos
diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje".
4. Seimas 1999 m. gruodžio 16 d. priimtu Lietuvos
Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2,
5, 6, 8, 10, 13, 14, 45, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo
bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 7, 12,
14, 17, 24, 26, 27, 28, 39, 40, 42, 43, 45, 49, 51 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 ir 4 straipsnių pripažinimo
netekusiais galios įstatymu Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo 2 straipsnį išdėstė nauja redakcija ir, be
kitų pakeitimų bei papildymų, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte
nustatė, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai
draudžiami nedirbantys diplomatų sutuoktiniai tuo laikotarpiu,
kai jie gyvena užsienyje kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje
įstaigoje".
Seimas 2001 m. lapkričio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos
valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 6, 8, 9,
13, 14, 15, 21, 54 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą,
kuriuo pakeitus 2 straipsnio 1 dalį pasikeitė šios dalies
punktų numeravimas, ir pareiškėjo ginčijamas 5 punktas tapo 6.
5. Pareiškėjas, prašydamas ištirti, ar Konstitucijai
neprieštarauja Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2
dalis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio
(2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio
(1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas, nurodo,
jog ginčijamas teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad
nedirbantį diplomato sutuoktinį privalomai apdraudus
valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, jei pajamos, nuo kurių
skaičiuojamos draudimo įmokos, viršija 1,5 minimalios mėnesinės
algos, diplomato sutuoktiniui - senatvės pensininkui
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
pagrindu nemokama papildoma senatvės pensijos dalis. Pareiškėjo
nuomone, pagal tokį teisinį reguliavimą diplomato sutuoktinis -
senatvės pensininkas neturi galimybės atsisakyti draudžiamųjų
pajamų ir gauti visą senatvės pensiją, nes jis yra privalomai
draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, įmokų dydį
skaičiuojant nuo 0,5 diplomato pareiginės algos.
Pažymėtina, kad pareiškėjui - Aukštesniajam
administraciniam teismui abejonės dėl jo nurodytų įstatymų
straipsnių (jų dalių) atitikties Konstitucijai kilo nagrinėjant
administracinę bylą, kurioje buvo sprendžiama, ar pagrįstai
nutrauktas senatvės pensijos dalies mokėjimas asmeniui, kuriam
buvo paskirta senatvės pensija ir buvo mokamos tiek pagrindinė,
tiek papildoma senatvės pensijos dalys.
6. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad
Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies,
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m.
kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto, Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 1 dalies 5 punkto ginčijamos nuostatos ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
nuostatos dėl pensijos mokėjimo pensininkams, turintiems
draudžiamųjų pajamų (taip pat ir nedirbantiems diplomatų
sutuoktiniams - senatvės pensininkams), yra neatsiejamos:
nedirbantiems diplomatų sutuoktiniams - senatvės pensininkams
taikomos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio nuostatos, pagal kurias jiems mokama ne visa
paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, nes
jie pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalį,
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m.
kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punktą, Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 1 dalies 5 punktą yra privalomai draudžiami
valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Taip pat pažymėtina,
kad Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio (2000 m. kovo
16 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, jog diplomato socialinį ir
sveikatos draudimą bei diplomato sutuoktinio valstybinį
socialinį pensijų draudimą nustato šis įstatymas, taip pat
Valstybinio socialinio draudimo, Sveikatos draudimo,
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymai ir kiti
teisės aktai. Todėl negalima pareiškėjo nurodytų Diplomatinės
tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d.
redakcija) 1 dalies 9 punkto, Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatų nagrinėti ir jų
atitikties Konstitucijai tirti neišsiaiškinus Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnyje nustatyto
teisinio reguliavimo ir neištyrus šio straipsnio atitinkamų
nuostatų atitikties Konstitucijai.
7. Pažymėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo 23 straipsnis, reglamentuojantis senatvės pensijos
mokėjimą pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų, ne kartą
buvo keičiamas.
7.1. 1994 m. liepos 18 d. priėmus Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymą, šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje
buvo nustatyta: Pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų
ir jaunesniems kaip 65 metų, mokama tik pagrindinė valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, nustatyta šio
įstatymo, jeigu jie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą. Jei pensija padidinta dėl atidėto
kreipimosi (24 straipsnis), tai mokama tik atitinkamai
padidinta pagrindinė pensijos dalis."
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal
tuometinį teisinį reguliavimą jaunesniems kaip 65 metų
pensininkams, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų pajamų,
nepriklausomai nuo šių pajamų dydžio buvo mokama ne visa
valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, o tik
pagrindinė senatvės pensijos dalis.
7.2. Seimo 1994 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos
Respublikos įstatymu Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo"
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
2 dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip: Jaunesniems kaip 65
metų pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos
neviršija 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama visa
valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Jeigu jų
draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės
algos, mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis."
Taigi pagal šiuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo pakeitimu nustatytą teisinį reguliavimą jaunesniems
kaip 65 metų pensininkams, turintiems būtinąjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų
pajamų, mokamos senatvės pensijos dydis tapo priklausomas nuo
jų draudžiamųjų pajamų dydžio: jeigu draudžiamosios pajamos
neviršijo 1,5 minimalios mėnesinės algos, šiems pensininkams
buvo mokama visa valstybinė socialinio draudimo senatvės
pensija; jeigu draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5
minimalios mėnesinės algos, mokama tik pagrindinė senatvės
pensijos dalis.
Pažymėtina, kad Diplomatinės tarnybos įstatymo priėmimo
metu galiojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas,
kurio 23 straipsnis buvo išdėstytas 1994 m. gruodžio 21 d.
redakcija.
7.3. Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos
Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis buvo
išdėstytas tokia redakcija:
Pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo
senatvės pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio
pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio
socialinio draudimo ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos
dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio
pašalpas (toliau šiame straipsnyje - draudžiamosios pajamos),
jeigu jie turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą (19, 22 straipsniai ir 46
straipsnio pirmoji dalis), mokama pagrindinė valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos dalis (20 straipsnio
pirmoji dalis). Be to, jiems, jeigu jų draudžiamosios pajamos
mažesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama paskirtos
senatvės pensijos papildomos dalies (toliau šiame straipsnyje -
papildoma dalis) dalis, kurią sudaro šių dydžių suma:
1) 50 procentų papildomos dalies, neviršijančios 100 litų;
2) 20 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki
200 litų;
3) 10 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 200,01 iki
300 litų.
Senatvės pensijos papildomos dalies, kuri viršija 300
litų, dalis nemokama.
Turintiems draudžiamųjų pajamų pensininkams, kurie neturi
būtinojo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažo, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
nemokama.
Ištarnauto laiko pensijos, paskirtos iki šio įstatymo
įsigaliojimo galiojusia tvarka (45 straipsnio ketvirtoji
dalis), šių pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų,
mokamos šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nustatyta
tvarka."
Taigi šiomis įstatymo pataisomis buvo nustatytas toks
teisinis reguliavimas, pagal kurį pensininkams, jau
neatsižvelgiant į jų amžių, turintiems būtinąjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų
pajamų, mokamos pensijos dydis priklauso nuo jų draudžiamųjų
pajamų dydžio, tačiau visa paskirta valstybinė socialinio
draudimo senatvės pensija draudžiamųjų pajamų turintiems
pensininkams nemokama: jeigu draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama tik pagrindinė
senatvės pensijos dalis, o jeigu draudžiamosios pajamos
mažesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, prie pagrindinės
pensijos dalies mokama papildomos pensijos dalies įstatyme
nustatyto dydžio dalis.
7.4. Seimas 2001 m. gegužės 8 d. priėmė Lietuvos
Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis išdėstytas
taip:
Pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo
senatvės pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio
pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio
socialinio draudimo ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos
dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio
pašalpas (toliau šiame straipsnyje - draudžiamosios pajamos),
jeigu jie turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą (19, 22 straipsniai ir 46
straipsnio pirmoji dalis), mokama visa paskirta valstybinė
socialinio draudimo senatvės pensija, kai jų draudžiamosios
pajamos neviršija 1 minimalios mėnesinės algos. Jeigu nurodytų
asmenų draudžiamosios pajamos viršija 1 minimalią mėnesinę
algą, bet neviršija 1,5 minimalios mėnesinės algos, jiems
mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės
pensijos dalis (20 straipsnio pirmoji dalis) ir paskirtos
senatvės pensijos papildomos dalies (toliau šiame straipsnyje -
papildoma dalis) dalis, kurią sudaro šių dydžių suma:
1) 50 procentų papildomos dalies, neviršijančios 100 litų;
2) 20 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki
200 litų;
3) 10 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 200,01 iki
300 litų.
Senatvės pensijos papildomos dalies, kuri viršija 300
litų, dalis nemokama.
Jeigu šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų asmenų
draudžiamosios pajamos viršija 1,5 minimalios mėnesinės algos,
jiems mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo
senatvės pensijos dalis.
Turintiems draudžiamųjų pajamų pensininkams, kurie neturi
būtinojo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažo, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
nemokama.
Ištarnauto laiko pensijos, paskirtos iki šio įstatymo
įsigaliojimo galiojusia tvarka (45 straipsnio ketvirtoji
dalis), šių pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų,
mokamos šio straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje
dalyse nustatyta tvarka."
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šiomis
įstatymo pataisomis buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas,
pagal kurį pensininkams, neatsižvelgiant į jų amžių, turintiems
būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir
turintiems draudžiamųjų pajamų, mokamos pensijos dydis
priklauso nuo jų draudžiamųjų pajamų dydžio: 1) jeigu
draudžiamosios pajamos neviršija 1 minimalios mėnesinės algos,
mokama visa paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės
pensija; 2) jeigu draudžiamosios pajamos viršija 1 minimalią
mėnesinę algą, bet neviršija 1,5 minimalios mėnesinės algos,
prie pagrindinės pensijos dalies mokama papildomos pensijos
dalies įstatyme nustatyto dydžio dalis; 3) jeigu draudžiamosios
pajamos viršija 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama tik
pagrindinė senatvės pensijos dalis.
7.5. Nagrinėjamos bylos kontekste apibendrinant
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
(1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m.
gegužės 8 d. redakcijos) nuostatas pažymėtina, kad jose yra
nustatyti ribojimai, neleidžiantys visos paskirtos valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos gauti pensininkams,
turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažą ir turintiems draudžiamųjų pajamų, taigi ir tiems
pensininkams, kuriems senatvės pensija buvo paskirta ir buvo
mokamos tiek pagrindinė, tiek papildoma senatvės pensijos
dalys.
8. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
draudžiamųjų pajamų sąvoka yra apibrėžta Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 13 straipsnyje. Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 13 straipsnyje (1999 m.
gruodžio 16 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad
nedirbančių diplomatų sutuoktinių - tuo laikotarpiu, kai jie
gyvena užsienyje kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje,
- draudžiamosiomis pajamomis laikomos visos jų pajamos, nuo
kurių buvo įmokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo
įmokos.
Seimas 2001 m. lapkričio 20 d. priėmė Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 6, 8, 9, 13, 14, 15,
21, 54 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo 13
straipsnis inter alia buvo papildytas nuostata, kad nedirbančių
diplomatų sutuoktinių - tuo laikotarpiu, kai jie gyvena
užsienyje kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos
diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, -
draudžiamosiomis pajamomis jų draudimo valstybiniu socialiniu
pensijų draudimu laikotarpiu laikomos sumos, nuo kurių už šiuos
asmenis buvo įmokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos
valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos į Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžetą.
9. Šioje byloje Konstitucinis Teismas tirs Diplomatinės
tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d.
redakcija) 1 dalies 9 punkto, Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 1 dalies 5 punkto ir 23 straipsnio (1994 m. gruodžio
21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos)
nuostatų dėl ribojimų, neleidžiančių visos paskirtos
valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gauti
pensininkams, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų pajamų,
kuriems senatvės pensija buvo paskirta ir buvo mokamos tiek
pagrindinė, tiek papildoma senatvės pensijos dalys, atitiktį
Konstitucijai.
II
1. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: Valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo
ir kitais įstatymų numatytais atvejais."
1.1. Pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į
socialinę apsaugą. Konstitucijoje socialinė apsauga įtvirtinta
įvairiais aspektais. Jos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir
socialinė parama - tai vienos iš socialinės apsaugos formų.
1.2. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė valstybė
laiduoja" reiškia, kad įstatymu turi būti nustatytos šiame
straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidumo) ir
socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir
maitintojo netekimo atvejais), taip pat kad įstatymu gali būti
nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos)
pensijos bei socialinės paramos rūšys.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios
piliečiams teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę
nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo
priemones. Taigi privalo būti ne tik įstatymu nustatytos šiame
Konstitucijos straipsnyje nurodytos pensijų ir socialinės
paramos rūšys, bet ir užtikrintas tinkamas žmogaus teisės gauti
pensiją ar socialinę paramą įgyvendinimas bei teisinis gynimas.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos suponuoja įstatymų
leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris
užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms bei socialinei paramai,
sukaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos
teikimą.
1.3. Senatvės pensija - tai viena iš Konstitucijos 52
straipsnyje expressis verbis nurodytų pensijų rūšių.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal
Konstitucijos 52 straipsnį įstatymu turi būti nustatytas
amžius, kurį sukakęs asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją,
šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai.
Tai nustatydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos
normų ir principų.
1.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad lėšų, reikalingų
senatvės pensijai mokėti, surinkimas ir šių pensijų skyrimas
paprastai yra grindžiamas socialiniu draudimu. Socialinio
draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti
atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali
nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų.
Pažymėtina, kad Tarptautinio ekonominių, socialinių ir
kultūrinių teisių pakto 9 straipsnyje nustatyta: Valstybės,
šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į socialinę
apsaugą, įskaitant socialinį draudimą."
1.5. Pagal Konstituciją valstybė, kaip visos visuomenės
organizacija, turi priedermę rūpintis savo nariais senatvės,
invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir
kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais.
Konstitucinis Teismas 1997 m. kovo 12 d. nutarime
konstatavo, kad socialinio aprūpinimo priemonės išreiškia
visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo
galimų socialinių rizikų.
Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia
asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos
teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos
prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam
pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės
laiduojama socialine apsauga.
1.6. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
solidarumo principo negalima aiškinti kaip įtvirtinančio
įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą
ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės
pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų
arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo
mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas.
Socialinio draudimo įmokų dydžiai yra pagrindas diferencijuoti
senatvės pensijų dydžius.
2. Konstitucija - vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis), Konstitucijos principai ir normos sudaro
darnią sistemą. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima
aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors
kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta
ir viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių
vertybių pusiausvyra.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad valstybė
laiduoja teisę gauti senatvės pensiją, aiškintina atsižvelgiant
į kitas Konstitucijos nuostatas, o nagrinėjamos bylos kontekste
- į konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos 48
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti
darbą bei verslą, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas dėl
nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos.
2.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas - tai
universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės
sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo
turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra
aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje
skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
siekio. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės
principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti
užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės
valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi
veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija
turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi
atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo
elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir
teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos,
teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens
pasitikėjimas valstybe ir teise.
Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime
konstatavo, kad teisinio saugumo principas - tai vienas iš
esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo
elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio
reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių
subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus
interesus ir teisėtus lūkesčius.
Konstitucinis Teismas 2002 m. balandžio 23 d. nutarime
konstatavo, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis,
turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo
pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio
aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir
teisinio tikrumo konstitucinių principų.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad,
vadovaujantis konstituciniu teisinės valstybės principu, jeigu
asmeniui senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, tai ji turi
būti mokama ir toliau, t. y. negalima nutraukti jos mokėjimo
arba mažinti mokamos pensijos dydžio.
Minėta, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė
valstybė laiduoja" suponuoja įstatymų leidėjo pareigą
nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų,
būtinų pensijoms mokėti, sukaupimą ir pensijų mokėjimą. Tačiau
valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė
krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek
lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais
atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti
koreguojamas, taip pat ir mažinant senatvės pensijas tokiu
mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės
interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos
senatvės pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik
tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija.
Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais senatvės
pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje
įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų;
senatvės pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį
proporcingumo principą.
2.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra
įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą
bei verslą. Ši laisvė - tai viena iš būtinų žmogaus gyvybinių
poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo
sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą
bei verslą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines
prielaidas šiai laisvei įgyvendinti. Sudarydamas jas įstatymų
leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo
pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą
įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti
Konstitucijos.
Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime
konstatavo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio
teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną
konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą
konstitucinę teisę.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal
Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama senatvės
pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai
pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo
nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi
tam tikru verslu. Galimybės laisvai pasirinkti darbą bei verslą
suvaržymu laikytinas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį
asmuo negali darbo bei verslo laisvai pasirinkti dėl to, kad
įgyvendinus šią teisę jam būtų nemokama paskirta ir iki tol
mokėta senatvės pensija ar jos dalis.
2.3. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
Nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga
inter alia reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į
nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys
nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą
užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju,
kai lėšų, reikalingų senatvės pensijoms mokėti, surinkimas ir
pačių pensijų mokėjimas yra grindžiamas socialiniu draudimu
(socialinio draudimo įmokomis), žmogus pats tam tikru mastu
dalyvauja sudarant materialines šių pensijų mokėjimo
prielaidas. Įstatymu nustatant senatvės pensijų dydžius
atsižvelgtina į tai, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant
materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas.
Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės
pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama,
turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į
nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti
saugoma ir ginama.
Pažymėtina, kad teisė į senatvės pensiją su teise į
nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje (Cour eur. D. H., arr?t Wessels-Bergervoet c.
Pays-Bas du 4 juin 2002).
III
Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d.,
2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23,
48, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
1. Minėta, kad Diplomatinės tarnybos įstatymo 69
straipsnio 2 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4
straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto,
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio
(1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatos
yra neatsiejamos nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo 23 straipsnyje (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m.
gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) nustatyto
teisinio reguliavimo.
2. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnyje (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d.,
2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) nustatytas valstybinių
socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas pensininkams,
turintiems draudžiamųjų pajamų.
3. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalyje buvo
nustatyta: Jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, kurie turi
būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir kurių
draudžiamosios pajamos neviršija 1,5 minimalios mėnesinės
algos, mokama visa valstybinė socialinio draudimo senatvės
pensija. Jeigu jų draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5
minimalios mėnesinės algos, mokama pagrindinė senatvės pensijos
dalis."
Taigi šiuo teisiniu reguliavimu buvo nustatyti valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo ir mokėjimo
ribojimai jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, turintiems
būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir
turintiems draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1,5 minimalios
mėnesinės algos. Pagal šį teisinį reguliavimą tokiems
pensininkams mokama ne visa jiems paskirta senatvės pensija, o
tik pagrindinė senatvės pensijos dalis.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios piliečiams
teisę į socialinę apsaugą, įpareigoja valstybę nustatyti
pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo
priemones. Įstatymu turi būti nustatytas amžius, kurį sukakęs
asmuo turi teisę gauti senatvės pensiją, šios pensijos skyrimo
ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai. Tai nustatydamas
įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota,
kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės
pensijai gauti ir kuriam ši pensija paskirta ir mokama, turi
teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į
nuosavybę. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį ši teisė turi būti
saugoma ir ginama.
Minėta, kad jeigu asmeniui senatvės pensija buvo paskirta
ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau, t. y. negalima
nutraukti jos mokėjimo arba mažinti mokamos pensijos dydžio.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalyje inter
alia buvo nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų pensininkams,
turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo
stažą ir turintiems draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1,5
minimalios mėnesinės algos, mokama tik pagrindinė senatvės
pensijos dalis.
Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalyje
nustatytu teisiniu reguliavimu ribojama jaunesnių kaip 65 metų
pensininkų, turinčių būtinąjį valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą ir turinčių draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip
1,5 minimalios mėnesinės algos, kuriems senatvės pensija buvo
paskirta ir mokama (tiek pagrindinė, tiek papildoma dalys),
teisė gauti visą paskirtą ir iki tol mokėtą senatvės pensiją.
Minėta įstatymo nuostata pažeidžia tokių asmenų teisę į
atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis ta
apimtimi, kuria joje nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų
pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir
iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija,
prieštaravo Konstitucijos 23 ir 52 straipsniams.
6. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį asmeniui, kuriam yra paskirta ir mokama
senatvės pensija, būtent dėl to būtų suvaržyta galimybė laisvai
pasirinkti darbą bei verslą, nors jis ir atitinka įstatymo
nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam tikrą darbą arba verstųsi
tam tikru verslu.
Minėta, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2
dalį jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, turintiems būtinąjį
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir turintiems
draudžiamųjų pajamų, mokama ne visa senatvės pensija, o tik
pagrindinė senatvės pensijos dalis, jeigu jų draudžiamosios
pajamos didesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 13 straipsnį (1999 m.
gruodžio 16 d. redakcija) asmenų draudžiamosiomis pajamomis
inter alia yra laikomos visos jų pajamos, nuo kurių buvo
įmokėtos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.
Draudžiamosios pajamos apima ir pajamas, kurias asmenys
gauna kaip atlyginimą už darbą, taip pat verslo pajamas.
Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalyje
nustatytu teisiniu reguliavimu sukuriama tokia teisinė
situacija, kai asmeniui tenka rinktis: ar turėti didesnių kaip
1,5 minimalios mėnesinės algos draudžiamųjų pajamų ir gauti tik
pagrindinę senatvės pensijos dalį, ar gauti visą paskirtą
senatvės pensiją turint ne didesnių kaip 1,5 minimalios
mėnesinės algos draudžiamųjų pajamų. Šiuo atveju asmeniui,
kuriam yra paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to
suvaržoma galimybė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nors
jis ir atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, kad dirbtų tam
tikrą darbą arba verstųsi tam tikru verslu.
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis ta
apimtimi, kuria joje nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų
pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir
iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija,
prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad
kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
8. Minėta, kad, vadovaujantis konstituciniu teisinės
valstybės principu, jeigu asmeniui senatvės pensija buvo
paskirta ir mokama, tai ji turi būti mokama ir toliau, t. y.
negalima nutraukti jos mokėjimo arba mažinti mokamos pensijos
dydžio.
Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalį
jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, turintiems būtinąjį
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, mokama ne visa
senatvės pensija, o tik pagrindinė senatvės pensijos dalis,
jeigu jie turi didesnių kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos
draudžiamųjų pajamų.
Tokiomis įstatymo nuostatomis reguliuojant senatvės
pensijų santykius nepaisoma teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio
tikrumo ir teisinio saugumo principų. Taip yra pažeidžiamas
konstitucinis teisinės valstybės principas.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis ta
apimtimi, kuria joje nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų
pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir
iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija,
prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyta:
Pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo
senatvės pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio
pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio
socialinio draudimo ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos
dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio
pašalpas (toliau šiame straipsnyje - draudžiamosios pajamos),
jeigu jie turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą (19, 22 straipsniai ir 46
straipsnio pirmoji dalis), mokama pagrindinė valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos dalis (20 straipsnio
pirmoji dalis). Be to, jiems, jeigu jų draudžiamosios pajamos
mažesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama paskirtos
senatvės pensijos papildomos dalies (toliau šiame straipsnyje -
papildoma dalis) dalis, kurią sudaro šių dydžių suma:
1) 50 procentų papildomos dalies, neviršijančios 100 litų;
2) 20 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki
200 litų;
3) 10 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 200,01 iki
300 litų.
Senatvės pensijos papildomos dalies, kuri viršija 300
litų, dalis nemokama.
Turintiems draudžiamųjų pajamų pensininkams, kurie neturi
būtinojo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažo, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
nemokama.
Ištarnauto laiko pensijos, paskirtos iki šio įstatymo
įsigaliojimo galiojusia tvarka (45 straipsnio ketvirtoji
dalis), šių pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų,
mokamos šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nustatyta
tvarka."
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) inter alia buvo
nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pensininkams,
jau neatsižvelgiant į jų amžių, turintiems būtinąjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų
pajamų, mokamos pensijos dydis priklauso nuo jų draudžiamųjų
pajamų dydžio, tačiau visa paskirta valstybinė socialinio
draudimo senatvės pensija draudžiamųjų pajamų turintiems
pensininkams nemokama: jeigu draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama tik pagrindinė
senatvės pensijos dalis, o jeigu draudžiamosios pajamos
mažesnės kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, prie pagrindinės
pensijos dalies mokama papildomos pensijos dalies įstatyme
nustatyto dydžio dalis.
11. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
(2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatas palyginus su
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
(1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalies nuostatomis matyti,
jog ribojimai, neleidžiantys visos paskirtos senatvės pensijos
gauti asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų pajamų, yra
nustatyti ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo
23 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija).
Be to, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) dar labiau
išplečiamas pensininkų, turinčių būtinąjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą ir turinčių draudžiamųjų
pajamų, kuriems mokama ne visa paskirta senatvės pensija,
ratas: visos paskirtos senatvės pensijos mokėjimas ribojamas
visiems pensininkams, turintiems būtinąjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų
pajamų, neatsižvelgiant į jų amžių. Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21
d. redakcija) taip pat plačiau traktuojama draudžiamųjų pajamų
sąvoka. Ji apima pajamas, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos
privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos,
taip pat valstybinio socialinio draudimo ligos (įskaitant
darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, motinystės
(tėvystės) ar bedarbio pašalpas.
12. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis ta
apimtimi, kuria joje nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų
pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir
iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija,
prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1
dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Atsižvelgiant į tuos pačius argumentus darytina išvada,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnis (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems
pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės
pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, mokama ne visa
paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo
senatvės pensija, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48
straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Pažymėtina, kad Valstybinių socialinio draudimo
pensijų įstatymo 23 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymas,
kuriuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnis išdėstytas nauja redakcija, buvo priimtas 2000 m.
gruodžio 21 d., Valstybės žiniose" paskelbtas 2000 m. gruodžio
29 d., o įsigaliojo nuo 2001 m. sausio 1 d. Taigi buvo sukurta
tokia teisinė situacija, kai buvo nustatytas nepagrįstai
trumpas laikas senatvės pensininkams apsispręsti, kurią iš
įstatyme nustatytų galimybių pasirinkti: ar turėti draudžiamųjų
pajamų ir gauti ne visą paskirtą senatvės pensiją, ar gauti
visą paskirtą senatvės pensiją neturint draudžiamųjų pajamų.
Tokia įstatymų leidybos praktika demokratinėje teisinėje
valstybėje nepriimtina.
14. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnyje (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) nustatyta:
Pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo
senatvės pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių
skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio
pensijų draudimo įmokos, arba kurie gauna valstybinio
socialinio draudimo ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos
dienomis), motinystės, motinystės (tėvystės) ar bedarbio
pašalpas (toliau šiame straipsnyje - draudžiamosios pajamos),
jeigu jie turi būtinąjį senatvės pensijai valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą (19, 22 straipsniai ir 46
straipsnio pirmoji dalis), mokama visa paskirta valstybinė
socialinio draudimo senatvės pensija, kai jų draudžiamosios
pajamos neviršija 1 minimalios mėnesinės algos. Jeigu nurodytų
asmenų draudžiamosios pajamos viršija 1 minimalią mėnesinę
algą, bet neviršija 1,5 minimalios mėnesinės algos, jiems
mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės
pensijos dalis (20 straipsnio pirmoji dalis) ir paskirtos
senatvės pensijos papildomos dalies (toliau šiame straipsnyje -
papildoma dalis) dalis, kurią sudaro šių dydžių suma:
1) 50 procentų papildomos dalies, neviršijančios 100 litų;
2) 20 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 100,01 iki
200 litų;
3) 10 procentų papildomos dalies, kuri yra nuo 200,01 iki
300 litų.
Senatvės pensijos papildomos dalies, kuri viršija 300
litų, dalis nemokama.
Jeigu šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų asmenų
draudžiamosios pajamos viršija 1,5 minimalios mėnesinės algos,
jiems mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo
senatvės pensijos dalis.
Turintiems draudžiamųjų pajamų pensininkams, kurie neturi
būtinojo senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažo, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija
nemokama.
Ištarnauto laiko pensijos, paskirtos iki šio įstatymo
įsigaliojimo galiojusia tvarka (45 straipsnio ketvirtoji
dalis), šių pensijų gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų,
mokamos šio straipsnio pirmojoje, antrojoje ir trečiojoje
dalyse nustatyta tvarka."
Taigi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnyje (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) inter alia buvo
nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį pensininkams,
neatsižvelgiant į jų amžių, turintiems būtinąjį valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų
pajamų, mokamos pensijos dydis priklauso nuo jų draudžiamųjų
pajamų dydžio: 1) jeigu draudžiamosios pajamos neviršija 1
minimalios mėnesinės algos, mokama visa paskirta valstybinė
socialinio draudimo senatvės pensija; 2) jeigu draudžiamosios
pajamos viršija 1 minimalią mėnesinę algą, bet neviršija 1,5
minimalios mėnesinės algos, prie pagrindinės pensijos dalies
mokama papildomos pensijos dalies įstatyme nustatyto dydžio
dalis; 3) jeigu draudžiamosios pajamos viršija 1,5 minimalios
mėnesinės algos, mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
(2001 m. gegužės 8 d. redakcija) nuostatas palyginus su
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio
(1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalies nuostatomis matyti,
jog ribojimai, neleidžiantys visos paskirtos senatvės pensijos
gauti asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir turintiems draudžiamųjų pajamų, yra
nustatyti ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo
23 straipsnyje (2001 m. gegužės 8 d. redakcija). Pagal
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnį
(2001 m. gegužės 8 d. redakcija) visos paskirtos senatvės
pensijos mokėjimas ribojamas visiems pensininkams, turintiems
būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir
turintiems draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali
mėnesinė alga, neatsižvelgiant į jų amžių.
16. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis ta
apimtimi, kuria joje nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų
pensininkams, kurie turi būtinąjį valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą ir kurių draudžiamosios pajamos didesnės
kaip 1,5 minimalios mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir
iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija,
prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1
dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti
darbą bei verslą, 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Atsižvelgiant į tuos pačius argumentus darytina išvada,
kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23
straipsnis (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
jame nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams,
kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos
paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali
mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta
valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai,
kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą,
52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
IV
Dėl Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies,
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m.
kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto, Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d.
redakcija) 1 dalies 5 punkto atitikties Konstitucijos 52
straipsniui.
1. Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalyje
nustatyta: Privalomos valstybinio socialinio draudimo pensijų
įmokos už diplomatų sutuoktinius tuo laikotarpiu, kurį
diplomato sutuoktinis praleido užsienyje dėl to, kad jis ten
gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos Respublikos
diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje, mokamos iš
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Įmokų dydis
skaičiuojamas nuo 0,5 diplomato pareiginės algos. Šis
reikalavimas netaikomas diplomato sutuoktiniui įsidarbinus."
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio
(2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad
valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami
nedirbantys diplomatų sutuoktiniai - tuo laikotarpiu, kai jie
gyvena užsienyje kartu su diplomatu, dirbančiu Lietuvos
Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje
įstaigoje".
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2
straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte
buvo nustatyta, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu
privalomai draudžiami nedirbantys diplomatų sutuoktiniai tuo
laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su diplomatu,
dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar
konsulinėje įstaigoje".
Taigi Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2
dalyje, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio
(2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte, Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m.
gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte inter alia
nustatytas diplomatų nedirbančių sutuoktinių privalomas
draudimas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu tuo
laikotarpiu, kai jie gyvena užsienyje kartu su diplomatu,
dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar
konsulinėje įstaigoje.
2. Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 28 straipsnio 2
dalį laikotarpis, kurį diplomato sutuoktinis praleido užsienyje
dėl to, kad jis ten gyveno kartu su diplomatu, dirbančiu
Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje
įstaigoje, įskaitomas į diplomato sutuoktinio valstybinio
socialinio draudimo stažą, jeigu už šį laikotarpį buvo mokėtos
nustatytos Lietuvos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Taigi ginčijamomis įstatymų nuostatomis yra užtikrintas
diplomatų nedirbančių sutuoktinių valstybinis socialinis
draudimas valstybės lėšomis tuo laikotarpiu, kai jie gyvena
užsienyje kartu su Lietuvos Respublikos diplomatinėje
atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje dirbančiu diplomatu, kad
užsienyje praleistas laikotarpis būtų įskaitomas į diplomato
sutuoktinio valstybinio socialinio draudimo stažą. Būtent nuo
šio stažo senatvėje priklauso diplomatų sutuoktinių teisė į
valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.
Taigi Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2
dalyje, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio
(2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkte, Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m.
gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte nustatytu teisiniu
reguliavimu nėra savaime pažeidžiama ar ribojama Konstitucijos
52 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į senatvės pensiją.
3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos
išvados, kad:
1) Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui;
2) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio
(2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui;
3) Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2
straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5
punktas neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos diplomatinės
tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d.
redakcija) 1 dalies 9 punktas neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m.
gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas neprieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio (1994 m.
gruodžio 21 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria joje
nustatyta, kad jaunesniems kaip 65 metų pensininkams, kurie
turi būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir
kurių draudžiamosios pajamos didesnės kaip 1,5 minimalios
mėnesinės algos, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta
valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48
straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis (2000 m.
gruodžio 21 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta,
kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi
draudžiamųjų pajamų, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta
valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48
straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis (2001 m.
gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, kad
būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės
socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi
draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga,
mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio
draudimo senatvės pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai,
kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą,
52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas