English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO
ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO IR 14 STRAIPSNIO 3 DALIES
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Žibartui Jackūnui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajam konsultantui Dariui Karveliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m. rugsėjo
23 d. išnagrinėjo bylą Nr. 36/2000 pagal pareiškėjo - Seimo
narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir ar
šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 71-1706). 2000
m. rugpjūčio 29 d. šis įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas
nauja redakcija (Žin., 2000, Nr. 75-2272; toliau - ir
Įstatymas).
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar
Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir ar Įstatymo 14
straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų
asmenų lygybės įstatymui, teismui, kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams principas.
Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta
viešosios informacijos rengėjo, platintojo, viešosios
informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininko ir žurnalisto
teisė be jokių išlygų išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį,
neatskleisti informacijos šaltinio. Pareiškėjas abejoja, ar
tokią absoliučią teisę įtvirtinanti norma neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes kituose įstatymuose
panašaus turinio teisės yra ribojamos išlygomis, kad duomenys,
informacija ar kitos žinios turi būti atskleistos, jei teismas,
prokuratūra bei kitos valstybės teisėsaugos institucijos to
reikalauja dėl šių institucijų žinioje esančių baudžiamųjų bei
civilinių bylų, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.
Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnyje yra nustatyta
privilegijuota viešosios informacijos rengėjo, platintojo ir
kitų jame nurodytų subjektų padėtis, jiems suteikta daugiau
teisių negu kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
Pareiškėjas pažymi, kad informacijos šaltinio paslapties
principas vertinamas kaip viena pagrindinių spaudos laisvės
garantijų, jis yra įtvirtintas tarptautiniuose teisės aktuose.
Kita vertus, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija (toliau - ir Konvencija) neįpareigoja
nacionaliniuose įstatymuose nustatyti žiniasklaidos
informacijos šaltinio absoliučios paslapties principo.
Pripažįstama, kad viešasis interesas gali reikalauti atskleisti
tokią paslaptį, kai tai yra susiję su sunkaus nusikaltimo
rengimu ar padarymu. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje taip
pat yra įtvirtinti tam tikri teisės skleisti informaciją
apribojimai, kuriuos lemia būtinybė apsaugoti žmogaus sveikatą,
garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę
santvarką. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 294, 295, 296
straipsnių antrosiose dalyse informacijos šaltinio paslaptis
taip pat nėra numatyta kaip atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės už šiuose straipsniuose nurodytus nusikaltimus
pagrindas.
Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Visuomenės informavimo
įstatymo 8 straipsnyje įtvirtinta absoliuti teisė išsaugoti
informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos
šaltinio nesudaro prielaidų piktnaudžiauti šia teise, neskatina
elgtis neatsakingai ir neprofesionaliai, nes įpareigoti
atskleisti paskelbtos informacijos šaltinį negali net teismas.
Pareiškėjas abejoja ir tuo, ar ginčijama Įstatymo 8 straipsnio
nuostata netrukdo įgyvendinti konstitucinių nuostatų dėl
žmogaus orumo įstatyminės apsaugos (Konstitucijos 21
straipsnis) bei žmogaus teisės į privatumą (Konstitucijos 22
straipsnis).
2. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be
jo sutikimo tais atvejais, kai informacijos šaltinio
paskelbimas nedaro asmeniui žalos, taip pat kad informacija
apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų,
politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų
visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų)
privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jei ši
informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus
šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.
Pasak pareiškėjo, Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje
nurodomos labai nekonkrečios priežastys, dėl kurių paskelbiant
informaciją apie asmens privatų gyvenimą gali būti nepaisoma
Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus
gyvenimo neliečiamumo principo; šios priežastys gali būti
įvairiai interpretuojamos. Pareiškėjo nuomone, ginčijamoje
Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka "viešasis
asmuo" nėra aiškiai apibrėžta ir turi "vertinamąjį atspalvį",
nes viešiesiems asmenims yra priskiriami ne tik valstybės
politikai, bet ir kiti visuomeninėje bei politinėje veikloje
dalyvaujantys asmenys. Tad remiantis Įstatymo 14 straipsnio 3
dalyje nustatytais pagrindais visuotinio domėjimosi objektu
gali tapti dažno žmogaus privatus gyvenimas.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas
suinteresuoto asmens atstovo D. Karvelio rašytiniai
paaiškinimai.
1. D. Karvelio nuomone, Įstatymo 8 straipsnis prieštarautų
Konstitucijos 29 straipsniui tik tuo atveju, jeigu tam tikra
grupė asmenų, kuriems teisės norma yra skirta, palyginti su
kitais tos pačios normos adresatais, šiame straipsnyje būtų
vertinama kitaip, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir
tokios apimties skirtumų, kad toks vertinimas būtų objektyviai
pateisinamas. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, viešosios
informacijos rengėjo, platintojo, jų savininko, žurnalisto
veikla skiriasi nuo, pvz., advokato, notaro ar gydytojo
veiklos, jų veiklą reguliuoja skirtingi teisės aktai. Todėl yra
nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta teisė išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį,
neatskleisti informacijos šaltinio, nors kituose įstatymuose
panašaus turinio teisės yra ribojamos išlygomis, neatitinka
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies.
2. D. Karvelio manymu, informacijos laisvės, taigi ir
informacijos šaltinio laisvės principai yra įtvirtinti
Konstitucijos 25 straipsnyje. Suinteresuoto asmens atstovas
teigia, kad teisė ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti
turi būti vertinama kartu su kitomis teisėmis, atsižvelgiant į
tai, kuri tam tikru atveju yra svarbesnė. Pasak suinteresuoto
asmens atstovo, įstatymų leidėjas ne kartą yra įteisinęs
visuomenės poreikio viršenybę paimant nuosavybę iš privataus
asmens. Analogiška yra ir ginčijama Visuomenės informavimo
įstatymo 8 straipsnio nuostata, kuria informacijos šaltinio
paslaptis visuomenės informavimo intereso labui iškeliama
aukščiau nei kiti interesai.
3. Teisė į informacijos laisvę yra įtvirtinta Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10
straipsnyje, analogiškame Konstitucijos 22 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodo Europos Žmogaus Teisių
Teismo 1996 m. bylą Goodwin prieš Jungtinę Karalystę, kurioje
Teismas apgynė žurnalisto teisę į informacijos šaltinio
slaptumą ir konstatavo, kad dėl žurnalistų šaltinių slaptumo
apsaugos demokratinėje visuomenėje ir dėl reikalavimo
atskleisti šį šaltinį potencialiai neigiamo poveikio pastaroji
priemonė yra nesuderinama su Konvencijos 10 straipsniu, nebent
tai pateisinama didesniu visuomenės poreikiu.
Suinteresuoto asmens atstovas atkreipia dėmesį, kad
Europos Parlamento 1994 m. sausio 18 d. rezoliucijoje dėl
žurnalistų šaltinių konfidencialumo ir valstybės tarnautojų
teisės atskleisti informaciją teisės į informacijos šaltinio
paslaptį įgyvendinimas siejamas su Konvencija ir su tokia
nacionaline politika, kuri leistų teismams, aiškinant
Konvencijos 10 straipsnį, apibrėžti informacijos laisvę ir
nustatyti tokias šios laisvės išimtis, kurios reikalingos tam,
kad visuomenės intereso labui būtų apgintos kitos pagrindinės
teisės arba tokios teisės, kaip teisė į privatumą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijama Įstatymo 8
straipsnio nuostata neturėtų būti vertinama vienareikšmiškai, o
turėtų būti interpretuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudenciją.
4. D. Karvelio teigimu, Įstatymas reguliuoja tik tam
tikrus visuomeninius santykius ir neturi aukštesnės nei kiti
įstatymai (pvz., nei BK) galios. Konstitucijos 25 straipsnio 3
dalyje yra įtvirtinta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti
informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei
tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui,
privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat nurodo, kad Lietuvos
Respublikos advokatūros įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinta iš
esmės analogiška nuostata, kaip ir Visuomenės informavimo
įstatymo 8 straipsnyje: advokatas negali būti liudytoju ar
teikti paaiškinimų dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas
savo profesines pareigas. Apie įstatymų normų santykį gali
spręsti tik teismas, konkrečiu atveju aiškinantis ir taikantis
įstatymų normas.
5. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 14
straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
nes joje iš esmės nustatyta tas pats, kas ir Konstitucijos 22
straipsnyje, t. y. tai, kad draudžiamas kišimasis į privatų
gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra susiję su asmens
einamomis pareigomis. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 2.23 straipsnyje šie visuomeniniai santykiai
reguliuojami iš esmės taip pat.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti Europos
teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Žurnalistų ir leidėjų
etikos komisijos pirmininko G. Songailos bei Vilniaus
universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros doc.
dr. E. Šileikio rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens
atstovas D. Karvelis pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio
atitikties Konstitucijos 25 ir 29 straipsniams, konstituciniam
teisinės valstybės principui.
1. Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnyje
nustatyta: "Viešosios informacijos rengėjas, platintojas,
viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas,
žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio
paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio."
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnis
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes, jo
manymu, ginčijamame Įstatymo straipsnyje įtvirtinta viešosios
informacijos rengėjo, platintojo, viešosios informacijos
rengėjo ir (ar) platintojo savininko, žurnalisto teisė
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio reiškia, kad minėtų asmenų padėtis,
palyginti su kitais asmenimis, yra privilegijuota.
2. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų
dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."
3. Pareiškėjo nurodytame Įstatymo 8 straipsnyje
reguliuojami santykiai yra susiję su informacijos ieškojimu,
gavimu bei skleidimu. Asmens laisvė nekliudomai ieškoti, gauti
ir skleisti informaciją įtvirtinta Konstitucijos 25
straipsnyje.
Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis). Asmens konstitucinė laisvė nekliudomai
ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra neatskiriamai
susijusi su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekiu. Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės siekį išreiškia konstitucinis teisinės
valstybės principas - universalus principas, kuriuo grindžiama
visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija.
4. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta:
"Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos
laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją
nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės,
religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei
diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti
valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį."
5. Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir
skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės
valstybės pagrindų. Ši laisvė - svarbi įvairių Konstitucijoje
įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida,
kadangi asmuo gali visavertiškai įgyvendinti daugelį savo
konstitucinių teisių ir laisvių tik turėdamas laisvę
nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją.
Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti
informuotai.
Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos yra neatsiejamos nuo
kitų Konstitucijos nuostatų, kuriose įtvirtintos asmens laisvės
nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantijos:
nuo 44 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad masinės informacijos
cenzūra draudžiama, nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad
valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės
organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali
monopolizuoti masinės informacijos priemonių, nuo 33 straipsnio
2 dalies nuostatų, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti
valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus,
kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt.
6. Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra
absoliuti. Konstitucijoje yra ne tik įtvirtinta žmogaus laisvė
ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, bet ir apibrėžtos šios
laisvės ribos. Antai pagal Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį
laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją
nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar
socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos
kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio straipsnio 3
dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai;
Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas
savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo
laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių
teisių ir laisvių.
Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą,
tarp jų yra pusiausvyra. Pagal Konstituciją negalima nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant
informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos
prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių
vertybių pusiausvyrą. Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 16 d.
nutarime konstatavo, jog Konstitucijos saugomų vertybių
sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė
viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota.
7. Iš Konstitucijos 25 straipsnio bei kitų Konstitucijos
nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę
ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos
laisvė. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą
įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.
8. Pabrėžtina, kad įstatymu įtvirtindamas žurnalisto teisę
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio kaip vieną iš žiniasklaidos laisvės
garantijų, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijoje
įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo,
nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių.
Įstatymais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
kuriuo įtvirtinant žurnalisto teisę išsaugoti informacijos
šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio būtų
sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas
vertybes.
Taigi Įstatymu nustatydamas žurnalisto teisę išsaugoti
informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos
šaltinio, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos neatskleisti
informacijos šaltinio net ir tada, kai demokratinėje valstybėje
informacijos šaltinį atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai
svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat
siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmens konstitucinės
teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, nes
informacijos šaltinio neatskleidimas galėtų sukelti daug
sunkesnes pasekmes negu jo atskleidimas. Taip būtų pažeista
Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis
atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas,
konstitucinis teisinės valstybės principas.
9. Pažymėtina, kad įstatymu įtvirtinus žurnalisto teisę
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio ir kilus klausimui, ar turi būti
atskleista informacijos šaltinio paslaptis, kiekvienu konkrečiu
atveju reikia įvertinti, ar informacijos šaltinio neatskleidimu
nebus pažeistos Konstitucijos saugomos vertybės. Demokratinėje
teisinėje valstybėje tokių klausimų sprendimas yra teismo
kompetencija. Konstitucinis teisminės gynybos principas yra
universalus (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d.
nutarimas).
Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas žurnalisto teisę
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio, turi pareigą įstatymu nustatyti ir tai,
kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti
informacijos šaltinį, gali tik teismas. Nustatydamas tokius
teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas
žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad
būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai
tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač
reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant
užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir
laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai
atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos
saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos
šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas
atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą
neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai
informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į
bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos
informacijos paplitimo į viešumą apribojimo. Taigi nustatydamas
teismo įgaliojimus spręsti, ar turi būti atskleistas
informacijos šaltinis, ar jo galima neatskleisti, įstatymų
leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos kylančios teismo
pareigos sprendžiant informacijos šaltinio atskleidimo klausimą
kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar informacijos šaltinį
reikalaujama atskleisti būtent dėl to, kad būtų užtikrinti
gyvybiškai svarbūs ar kiti ypač reikšmingi visuomenės
interesai, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos
asmens konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas
teisingumas.
Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymu
nustatydamas teismo įgaliojimus spręsti informacijos šaltinio
atskleidimo klausimą, turi pareigą nustatyti tokį teisinį
reguliavimą, pagal kurį teismas spręsti, ar žurnalistas turi
atskleisti informacijos šaltinį, galėtų tik tuo atveju, kai jau
yra išnaudotos visos kitos informacijos šaltinio atskleidimo
priemonės.
10. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos,
kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis,
10 straipsnyje nustatyta:
"1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė
apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti
informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir
nepaisant valstybės sienų. <...>
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję
ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam
tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato
įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl
valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės
apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams
ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat
kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos
informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios
autoritetą ir bešališkumą."
Europos Žmogaus Teisių Teismas, pažymėdamas svarbų spaudos
vaidmenį demokratinėje visuomenėje, taip pat atsižvelgdamas į
demokratinės visuomenės interesą garantuoti ir ginti spaudos
laisvę, yra konstatavęs, kad žurnalistų teisės neatskleisti
informacijos šaltinio apribojimas yra pateisinamas, jeigu yra
laikomasi Konvencijos 10 straipsnyje ir įstatymuose nustatytų
reikalavimų: tokie apribojimai turi būti būtini demokratinės
visuomenės interesams apsaugoti; kliudymas naudotis spaudos
laisve negali būti suderinamas su Konvencijos 10 straipsniu,
jei jis nebus pateisinamas svarbesniu visuomenės interesu
(Cour. eur. D. H., arret Fressoz et Roire c. France du 21
janvier 1999, Recueil des arrets et decisions 1999-I ). Byloje
Goodwin prieš Jungtinę Karalystę (Cour. eur. D. H., arret
Goodwin c. Royaume-Uni du 27 mars 1996, Recueil 1996-II)
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors ir esama
bendrojo intereso, jog žurnalistas informaciją gautų laisvai,
jis, žadėdamas išsaugoti konfidencialumą ir nesiremti
informacijos šaltiniu, negali nesuprasti, kad jo duotas pažadas
privalo nusileisti svarbesniam visuomenės interesui.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir
Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo
2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. kovo 8 d.
rekomendacijoje valstybėms narėms dėl žurnalistų teisės
neatskleisti jų informacijos šaltinio teigiama, kad žurnalistų
informacijos šaltinių gynimas yra pagrindinė žurnalistų darbo
ir laisvės, taip pat žiniasklaidos laisvės sąlyga.
Rekomendacijoje konstatuojama, kad šis gynimas turi ribas, nėra
absoliutus, ir atkreipiamas dėmesys į tai, kad kompetentingos
valdžios institucijos gali įsakyti atskleisti informacijos
šaltinį, jei to reikalauja visuomenės interesas ir jei
aplinkybės yra pakankamai gyvybiškai svarbios ir rimtos.
Šaltinį identifikuojančios informacijos atskleidimas neturėtų
būti laikomas būtinybe, jei nėra įtikinamai nustatyta, kad
teisėtas interesas atskleisti šaltinį aiškiai nusveria
visuomenės interesą neatskleisti šaltinio. Tais atvejais, kai
žurnalistai sutinka patenkinti prašymą ar įvykdyti įsakymą
atskleisti šaltinį identifikuojančią informaciją,
kompetentingos institucijos turėtų apriboti atskleistos
informacijos paplitimą į viešumą.
Europos Parlamento 1994 m. sausio 18 d. rezoliucijoje dėl
žurnalistų šaltinių konfidencialumo ir valstybės tarnautojų
teisės atskleisti informaciją valdžios institucijos raginamos
nustatyti pagarbos žurnalistų profesinei paslapčiai sąlygas,
kartu ir pateisinamas bei visais atvejais ribotas išimtis.
11. Minėta, kad Įstatymo 8 straipsnyje inter alia
nustatyta, jog žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos
šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio.
Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta ir tai, kad teisę
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio turi ir viešosios informacijos rengėjas,
platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo
savininkas. Formuluotė "viešosios informacijos rengėjas,
platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo
savininkas" interpretuotina kaip reiškianti, kad viešosios
informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos
rengėjo ir (ar) platintojo savininkas turi teisę išsaugoti
informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos
šaltinio tik tiek, kiek jie dėl savo profesinių ryšių su
žurnalistu dalyvauja ieškant viešosios informacijos, ją gaunant
ir skleidžiant.
12. Įstatymo 8 straipsnio nuostata reiškia, kad viešosios
informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos
rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio visais atvejais. Vadinasi, net ir tais
atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį
atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač
reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti,
kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad
būtų vykdomas teisingumas, Įstatymo 8 straipsnyje nurodyti
asmenys turi teisę atsisakyti atskleisti informacijos šaltinį.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad,
įstatymu įtvirtindamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos
šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, įstatymų
leidėjas turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo,
konstitucinio teisinės valstybės principo, jis negali nustatyti
tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos
pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.
Minėta, kad laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją
nėra absoliuti, taip pat kad pagal Konstitucijos 25 straipsnio
4 dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją
nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės ar
socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos
kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, o pagal šio straipsnio 3
dalį laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvės ir kitų
konstitucinių vertybių pusiausvyra.
Šiame nutarime jau konstatuota, kad įstatymu įtvirtinus
žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį,
neatskleisti informacijos šaltinio ir kilus klausimui, ar turi
būti atskleista informacijos šaltinio paslaptis, kiekvienu
konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar informacijos šaltinio
neatskleidimu nebus pažeistos Konstitucijos saugomos vertybės.
Įstatymo 8 straipsnyje nustačius, kad viešosios
informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos
rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę
visais atvejais išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį,
neatskleisti informacijos šaltinio, sukuriama tokia teisinė
situacija, kai kilus klausimui, ar informacijos šaltinį
atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač
reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti,
kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad
būtų vykdomas teisingumas, nepaliekama teisinės galimybės
kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinti, ar nėra
pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvės ir
kitų konstitucinių vertybių pusiausvyra. Taigi Įstatymo 8
straipsnio nuostata, kad viešosios informacijos rengėjas,
platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo
savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos
šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, ta
apimtimi, kuria nurodyti subjektai turi teisę informacijos
šaltinio paslaptį išsaugoti, informacijos šaltinio neatskleisti
net ir tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos
šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai
svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat
siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės
teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas,
nesuderinama su Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalimis,
Konstitucijoje įtvirtintu atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės imperatyvu, su konstituciniu teisinės
valstybės principu.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi,
kuria įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas,
platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo
savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos
šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir
tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos
šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai
svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat
siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės
teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas,
prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
14. Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų
asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams principas. Konstitucinio asmenų
lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir
juos taikant, ir vykdant teisingumą (Konstitucinio Teismo 1996
m. sausio 24 d. nutarimas). Šis principas yra žmogaus
prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais
konstitucinė garantija (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27
d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1997 m. lapkričio 13 d.
nutarime konstatavo, kad lygybės įstatymui principas teisėje
reiškia "lygų matą", kai reikia tą pačią normą taikyti
skirtingiems asmenims. Šis principas įpareigoja vienodus faktus
teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat
faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo
1996 m. sausio 24 d. nutarimas).
Konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia
to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis
reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose
padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d.
nutarimas).
Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai
išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų
atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai
(Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
15. Žurnalisto teisė išsaugoti informacijos šaltinio
paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio yra viena iš
žiniasklaidos laisvės sąlygų. Pagal Įstatymo 8 straipsnį
viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios
informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas
turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį,
neatskleisti informacijos šaltinio visais atvejais. Taigi
minėti asmenys turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio
paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais
atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį
teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių
ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant
užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir
laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.
Pagal Konstituciją teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo
tik teismai (109 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje nustatyta,
kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija
(6 straipsnio 2 dalis), kad asmuo, kurio konstitucinės teisės
ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą
(Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Besąlygiškas žurnalisto
teisės visais atvejais išsaugoti informacijos šaltinio
paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio įtvirtinimas
Įstatyme reiškia, kad net tada, kai atskleisti informacijos
šaltinį yra būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio
intereso, teismas neturi galimybės objektyviai ir nešališkai
ištirti visas bylos aplinkybes, taigi negali apginti asmens
konstitucinių teisių ir laisvių, vykdyti teisingumo.
Minėta, kad Konstitucijos 29 straipsnyje inter alia
įtvirtintas visų asmenų lygybės teismui principas. Šiame
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 8
straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad viešosios
informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos
rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę
išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti
informacijos šaltinio net ir tais atvejais, kai demokratinėje
valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra
būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų
visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų
apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų
vykdomas teisingumas, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio
3 ir 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kartu konstatuotina, kad Įstatymo 8 straipsnyje nustačius, jog
viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios
informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas
turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį,
neatskleisti informacijos šaltinio net ir teismui, nors
informacijos šaltinį atskleisti būtina tam, kad būtų vykdomas
teisingumas, yra nepaisoma konstitucinio asmenų lygybės teismui
principo.
16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi,
kuria įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas,
platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo
savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos
šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir
teismui, nors informacijos šaltinį atskleisti būtina tam, kad
būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui.
II
Dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies
atitikties Konstitucijos 22 straipsniui.
1. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje
nustatyta: "Informacija apie privatų gyvenimą gali būti
skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos
paskelbimas nedaro žalos asmeniui arba kai informacija padeda
atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai
informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo
procese. Be to, informacija apie viešojo asmens (valstybės
politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir
visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir
politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali
būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia
visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo
aplinkybes ar asmenines savybes."
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 14 straipsnio 3
dalies nuostata, kad informacija apie privatų gyvenimą gali
būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai
informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, taip pat kad
informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės
tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų
vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje
dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be
jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę
reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar
asmenines savybes, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
2. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
"Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo
pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama
tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį
gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą."
3. Konstitucijos 22 straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus
privataus gyvenimo neliečiamumas. Žmogaus teisė į privatumą
apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos
neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių
faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą
konfidencialią informaciją ir kt.
Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal
Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves,
taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių
sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje
visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves
ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai
svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių
prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio
proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19
d. nutarimas).
Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios
privataus gyvenimo neliečiamumą, yra susijusios su kitomis
Konstitucijos nuostatomis ir aiškintinos atsižvelgiant į jas,
nagrinėjamos bylos kontekste - į Konstitucijos 25 straipsnio
nuostatas, įtvirtinančias teisę į informaciją. Tarp
Konstitucijos 22 ir 25 straipsniuose įtvirtintų vertybių yra
pusiausvyra. Įstatymų leidėjui reguliuojant visuomenės
informavimo santykius kyla pareiga paisyti minėtų konstitucinių
vertybių pusiausvyros.
4. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta,
kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be
žmogaus sutikimo tais atvejais, kai informacijos paskelbimas
nedaro žalos asmeniui.
Šioje Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatoje
atsispindi viena iš žiniasklaidos priedermių ir veiklos
principų - skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Taigi
pagal Įstatymą kiekvienu atveju, kai informacija apie privatų
asmens gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, privalu pasverti
visas aplinkybes, įvertinti, ar informacijos apie asmens
privatų gyvenimą skelbimas be asmens sutikimo nepadarys jam
žalos. Pažymėtina, kad nurodyta Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies
nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens
sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų
gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui,
intymus gyvenimas) apie kurias informacija be asmens sutikimo
apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo
mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą
nusikaltimą.
Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad įgyvendindamas
savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo
laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių
teisių ir laisvių. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį
asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą
nustato įstatymas. Įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu
nustatyti, kad tuo atveju, kai informacija apie žmogaus privatų
gyvenimą paskleidžiama be jo sutikimo ir dėl to šiam žmogui
padaroma žala (išskyrus atvejus, kai tokios informacijos
paskleidimas padeda atskleisti nusikaltimus ar įstatymų
pažeidimus ar kai tai atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias
šio asmens privataus gyvenimo aplinkybes), padaryta žala turi
būti atlyginta. Šis žalos atlyginimas apima ir materialinę, ir
moralinę žalą. Atlyginimas turi būti adekvatus padarytai
materialinei ir (arba) moralinei žalai. Įstatymu nustatyto
žalos atlyginimo teisinio reguliavimo pareiškėjas neginčija.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir tik taip
interpretuojant Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3
dalies nuostatą, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą
gali būti skelbiama be jo sutikimo tais atvejais, kai
informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, darytina
išvada, kad ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22
straipsniui.
6. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta,
kad informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų,
valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių
organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje
veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti
skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia
visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo
aplinkybes ar asmenines savybes.
7. Vertinant, ar nurodyta Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies
nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
imperatyvas, kad Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta,
jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, kad Konstitucijos 33
straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog piliečiams laiduojama teisė
kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų
sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką. Šiame
Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Konstitucija
garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, taip
pat kad iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė.
8. Sprendžiant, ar ginčijama Įstatymo 14 straipsnio 3
dalies nuostata, kad informacija apie viešojo asmens (valstybės
politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir
visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir
politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali
būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia
visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo
aplinkybes ar asmenines savybes, neprieštarauja Konstitucijos
22 straipsniui, pažymėtina, kad visuomeninėje ir politinėje
veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys bei
kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės
viešiesiems reikalams. Visuomenės interesas apie šiuos asmenis
žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas.
Minėtas interesas nebūtų užtikrintas, jeigu kiekvienu konkrečiu
atveju skelbiant visuomeninę reikšmę turinčią informaciją apie
visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančio asmens
privatų gyvenimą būtų reikalingas šio asmens sutikimas.
Vadinasi, žiniasklaida gali be asmens sutikimo informuoti
visuomenę apie tokio asmens privatų gyvenimą tokiu mastu, kokiu
to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo
aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to
skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę. Visuomeninėje
ir politinėje veikloje dalyvaujantis asmuo negali nesitikėti
didesnio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Tokie asmenys
paprastai vadinami viešaisiais asmenimis.
Viešiesiems asmenims pirmiausia priskirtini asmenys, kurie
dėl einamų pareigų ar savo darbo pobūdžio dalyvauja viešajame
gyvenime. Tai - politikai, valstybės ir savivaldybių
pareigūnai, visuomeninių organizacijų vadovai. Viešaisiais
asmenimis gali būti laikomi ir kiti asmenys, jeigu jų veikla
turi reikšmės viešiesiems reikalams.
Konstitucijoje viešojo asmens sąvokos nėra. Įstatymuose
įtvirtindamas viešojo asmens institutą įstatymų leidėjas turi
apibrėžti kriterijus, pagal kuriuos tam tikrus asmenis galima
priskirti viešiesiems asmenims. Pažymėtina, kad asmens pareigos
ar dalyvavimas visuomeninėje veikloje savaime nėra laikytini
būtinais ar pakankamais kriterijais, pagal kuriuos asmuo gali
būti priskiriamas viešiesiems asmenims. Įstatymų leidėjas,
įstatymu nustatydamas kriterijus, pagal kuriuos asmuo gali būti
priskiriamas viešiesiems asmenims, turi paisyti Konstitucijos
22 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir
Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti
informuotam apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką
viešiesiems reikalams, pusiausvyros.
Pažymėtina, kad tam tikri viešųjų asmenų privataus
gyvenimo faktai, jų asmeninės savybės jų viešojoje veikloje
paprastai atsiskleidžia savaime. Konstitucinis Teismas 2000 m.
gegužės 8 d. nutarime yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai
asmuo atlieka viešo pobūdžio veikas ir tą supranta arba turi ir
gali suprasti, nors ir savo namuose ar kitose privačiose
valdose, tokios viešo pobūdžio veikos nebus apsaugos objektas
pagal Konstitucijos 22 straipsnį, ir asmuo negali tikėtis
privatumo.
9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada,
kad Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata, kad informacija
apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų,
politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų
visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų)
privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši
informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus
šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes,
neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
10. Apibendrinant darytina išvada, kad Įstatymo 14
straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos visuomenės
informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi, kuria
įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas,
viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas,
žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio
paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais
atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį
teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių
ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant
užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir
laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalims,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos visuomenės
informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi, kuria
įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas,
viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas,
žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio
paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir teismui,
nors informacijos šaltinį atskleisti būtina tam, kad būtų
vykdomas teisingumas, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos visuomenės
informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas