English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO (2000
M. LIEPOS 11 D. REDAKCIJA) 27 STRAIPSNIO 2 DALIES, LIETUVOS
RESPUBLIKOS TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO 27 STRAIPSNIO PAKEITIMO
ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 1 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS
TELEKOMUNIKACIJŲ ĮSTATYMO (2002 M. LIEPOS 5 D. REDAKCIJA) 57
STRAIPSNIO 4 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS OPERATYVINĖS VEIKLOS
ĮSTATYMO (1997 M. GEGUŽĖS 22 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO 3
DALIES 4 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS OPERATYVINĖS VEIKLOS
ĮSTATYMO (2002 M. BIRŽELIO 20 D. REDAKCIJA) 7 STRAIPSNIO 3
DALIES 6 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO
KODEKSO 48 STRAIPSNIO 1 DALIES (1961 M. BIRŽELIO 26 D.
REDAKCIJA) IR 75 STRAIPSNIO 1 DALIES (1975 M. SAUSIO 29 D.
REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto
Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Seimo nariui Vasilijui Popovui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamento valdybos viršininkui Algirdui Blozneliui, Lietuvos
Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam
konsultantui Mindaugui Girdauskui, Lietuvos Respublikos Seimo
Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto patarėjui Vaidotui
Bacevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m.
rugpjūčio 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 34/2000-28/01 pagal šiuos
prašymus:
1) pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės
2000 m. spalio 3 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio antroji pastraipa atitinka Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 22 straipsnį, taip pat ar šio įstatymo 1
straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis atitinka
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį;
2) pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės
2001 m. gegužės 8 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio nuostata telekomunikacijų operatoriai privalo <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės
veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų
užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės
nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos
objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas", Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 48 straipsnio nuostata darydamas parengtinį tardymą,
tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo
veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus,
kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro
sankcija", Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 75
straipsnio nuostata kvotėjas, tardytojas, prokuroras <...>
turi teisę savo žinioje turimose bylose <...> reikalauti iš
įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir
dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti
revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai,
įmonės, įstaigos ir organizacijos", Lietuvos Respublikos
operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto" nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka
turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams,
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 27 d. sprendimu
prašymus sujungė į vieną bylą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 11 d. priėmė
Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio
pakeitimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 61-1830).
2. Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. gegužės 22 d.
priėmė Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą
(Žin., 1997, Nr.50-1190).
3. 1961 m. birželio 26 d. buvo priimtas Baudžiamojo
proceso kodeksas (Žin., 1961, Nr. 18-148). 1975 m. sausio 29 d.
ginčijama Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies
nuostata (Žin., 1975, Nr. 3-22) buvo pakeista.
4. Pareiškėjai - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės
prašo ištirti, ar:
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo
1 straipsnio antroji pastraipa atitinka Konstitucijos 22
straipsnį, šio įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa ir 2
straipsnio 1 dalis - Konstitucijos 23 straipsnį,
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo
1 straipsnio nuostata, kad telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas",
Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata, kad,
darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl
tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima
savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog
turi būti gaunama prokuroro sankcija",
Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata, kad
kvotėjas, tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo žinioje
turimose bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų,
organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus,
galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas.
Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės,
įstaigos ir organizacijos",
Operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto nuostata,
kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta
tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų
turima informacija",
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
II
Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais.
1. Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymu buvo pakeista Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio
2 dalis ir ji išdėstyta taip: Telekomunikacijų operatoriai
privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius,
savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę
galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta
tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka
neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos
ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui
reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie
operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus
abonentus bei jų telekomunikacijas. Kai operatyvinės veiklos
subjektams reikia papildomos, palyginti su Vyriausybės
nustatyta apimtimi, informacijos, jie telekomunikacijų
operatoriams kompensuoja būtinas tokios informacijos pateikimo
sąnaudas." Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma: Telekomunikacijų
operatoriams, kurie gavo licencijas iki šio įstatymo
įsigaliojimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turiniui kontroliuoti skirtos įrangos įsigijimą
finansuoja Vyriausybė. Telekomunikacijų operatoriai šią įrangą
atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis."
Pareiškėjo (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nuomone, pagal
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtintą nuostatą
telekomunikacijų operatoriai yra įpareigojami sekti visus savo
abonentus. Iki ginčijamo įstatymo priėmimo telekomunikacijų
operatoriai galėjo kaupti, naudoti ir saugoti duomenis apie
tinklo abonentus tik tiek, kiek tai yra būtina abonentų
aptarnavimui arba ryšio tinklo reikmėms. Pareiškėjo teigimu,
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas
įpareigoja telekomunikacijų operatorius fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius, o atsižvelgiant į tai, kad pagal
esamas GSM 900 ir GSM (arba kitaip DCS) 1800 technologijas
operatorių stotys ir abonentų mobiliųjų telefonų aparatai
nuolat ir reguliariai siunčia vieni kitiems informaciją apie
savo statusą, operatoriai, fiksuodami visus telekomunikacijų
įvykius, surinktų duomenis apie abonento gyvenimą, t. y.
informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
2. Pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nurodo, kad
pagal Konstitucijos 22 straipsnį žmogaus privatus gyvenimas
neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu,
telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami;
informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik
motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir
teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto
kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo
garbę ar orumą.
Pareiškėjas teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa
įpareigoja telekomunikacijų operatorius be teismo sprendimo
rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
3. Pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) nuomone,
Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis
suponuoja ir kiekvieno žmogaus, ir visos visuomenės saugumą nuo
nusikalstamų kėsinimųsi. Juos užkardant ir persekiojant
valstybės teisėsaugos institucijoms įstatymais yra suteikiamos
teisės taikyti įvairias specifines priemones. Tačiau su
nusikalstamumu turi būti kovojama teisinėmis priemonėmis, jos
negali pažeisti konstitucinių asmens teisių ir laisvių.
Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 22 straipsnyje yra
nustatytas principinis reikalavimas, jog informacija apie
privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo
sprendimu. Kadangi Konstitucija yra vientisas aktas, ši
konstitucinė žmogaus teisė, pareiškėjo manymu, turi būti
traktuojama kaip atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės bei demokratinės valstybės
siekių ir principų pasekmė.
Pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) teigia, kad
duomenys apie telekomunikacijas, įskaitant asmens telefono
numerį ar telefono numerio priklausomybę, abonentų, kurie
skambino ir kuriems skambinta, numerius, siųstus ir gautus
pranešimus arba kitokią informaciją apie suteiktas paslaugas,
jų laiką, vietą ir trukmę, bet jais neapsiribojant, yra
informacija apie privatų asmens gyvenimą, todėl
telekomunikacijų operatoriai neturi teisės be teismo sankcijos
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ar tardymo
organams šių duomenų apie tyrimui reikalingus abonentus ir jų
telekomunikacijas; pareiškėjo nuomone, operatyvinės veiklos
subjektai tik gavę teismo sankciją turi teisę naudotis įmonių,
įstaigų ir organizacijų turima informacija apie privatų asmens
gyvenimą; kvotėjas, tardytojas, prokuroras tik gavę teismo
sankciją turi teisę savo žinioje turimose bylose reikalauti iš
įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti dokumentus
apie privatų asmens gyvenimą.
Pasak pareiškėjo, Baudžiamojo proceso kodekso 48
straipsnio nuostata, kad, darydamas parengtinį tardymą,
tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo
veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus,
kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro
sankcija", Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio nuostata,
kad kvotėjas, tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo
žinioje turimose bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų,
organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus,
galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas.
Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės,
įstaigos ir organizacijos", Operatyvinės veiklos įstatymo 7
straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos
subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis
įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija", ir
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio nuostata, kad telekomunikacijų operatoriai privalo
<...> Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai teikti
operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams
nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas", neatitinka Konstitucijos reikalavimo, kad
informacija apie privatų asmens gyvenimą būtų renkama tik
teismo sprendimu.
Pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) nuomone, minėtų
įstatymų ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, taip
pat Konstitucijos 1 ir 22 straipsniams, nes informacija apie
abonentus bei jų telekomunikacijas yra neliečiama, kaip
informacija apie privatų asmens gyvenimą.
4. Pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nurodo, kad
pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama;
nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama
tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir
teisingai atlyginama.
Pareiškėjas (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) teigia, kad
ginčijamais įstatymais taip pat yra nustatoma pareiga įmonėms,
įstaigoms, organizacijoms ir piliečiams be teismo sprendimo
rinkti, saugoti bei teikti atitinkamoms teisėsaugos
institucijoms jų turimą informaciją, daiktus ir dokumentus,
tačiau nėra nustatyta jokio atlyginimo už tokius nuosavybės
teisės suvaržymus. Todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijami
įstatymai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį, taip pat
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės bei teisinės
valstybės principus ir Konstitucijos 1 straipsnį.
5. Pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas) teigia, jog
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtinus nuostatą, kad
telekomunikacijų operatoriai privalo Vyriausybės nustatyta
tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas, taip pat
įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus nuostatą, pagal kurią
perduodamos informacijos turiniui kontroliuoti skirtą įrangą
telekomunikacijų operatoriai atnaujina ir palaiko jos technines
galimybes savo lėšomis, yra nustatytas operatorių lėšų paėmimas
visuomenės poreikiams.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų Valstybės saugumo
departamento valdybos viršininko A. Bloznelio, Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto M.
Girdausko ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto
patarėjo V. Bacevičiaus rašytiniai paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens atstovas A. Bloznelis teigia, kad
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas
naujai reglamentavo informacijos, perduodamos telekomunikacijų
tinklais, turinio kontrolės santykius. A. Bloznelio nuomone,
anksčiau galiojusio įstatymo nuostata dėl informacijos iš
telekomunikacijų operatorių atlygintino gavimo turėjo būti
pakeista, nes tai prieštaravo kertiniam teisėtvarkos principui
dėl asmenų prievolės visą įstatymų numatytą informaciją apie
padarytą ar ruošiamą padaryti teisės pažeidimą suteikti
nemokamai.
A. Bloznelis pažymi, kad galiojantis Telekomunikacijų
įstatymo 27 straipsnis yra kompromisinis trijų tendencijų
sprendimas: 1) valstybės galimybių užtikrinti pakankamą
teisėsaugos institucijų veiklos finansavimą; 2) rinkoje esančių
telekomunikacijų operatorių parengimo ir palaikymo atliekant
prievoles visuomenei, susijusias su visuomenės saugumo
užtikrinimu; 3) nediskriminacinių sąlygų naujiems operatoriams
sudarymo.
2. Suinteresuoto asmens atstovas M. Girdauskas paaiškino,
kad Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata
darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl
tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima
savarankiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato, jog turi
būti gaunama prokuroro sankcija" yra bendrojo pobūdžio norma,
reglamentuojanti tardytojo įgaliojimus. Ši nuostata pati
savaime nesuteikia teisės tardytojui rinkti informaciją apie
privatų asmens gyvenimą, taip pat be teismo (teisėjo)
sankcijos. Informacijos rinkimo teisėtumo sąlygas nustato
kitos, specialiosios Baudžiamojo proceso kodekso normos,
atskirai reglamentuojančios tyrimo veiksmų atlikimą,
pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso 188, 196, 1982
straipsniai tardytojo atliekamos kratos, pašto-telegrafo
korespondencijos arešto ir poėmio, telefoninių pokalbių
klausymo teisėtumą sieja su atitinkamos teisėjo sankcijos
buvimu. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, minėta
Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio nuostata negali būti
vertinama kaip neatitinkanti Konstitucijos 22 straipsnio
nuostatos, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali
būti renkama tik teismo sprendimu.
M. Girdauskas teigia, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3
dalis reikalauja teismo sprendimo tik renkant informaciją apie
privatų asmens gyvenimą. Todėl ginčijamos Baudžiamojo proceso
kodekso 75 straipsnio nuostatos jai neprieštarauja ta apimtimi,
kuria suteikia teisę kvotėjui, tardytojui ir prokurorui
reikalauti daiktų ir dokumentų, neatspindinčių privataus asmens
gyvenimo.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad teisė į
privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti. Pavyzdžiui,
asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei
veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus
gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais
nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus
interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir
valstybei. Galimybė apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo
neliečiamumą renkant informaciją apie jį numatyta ir
Konstitucijos 22 straipsnyje. M. Girdauskas pažymi, kad
valdžios įstaigos gali ir turi teisę rinkti informaciją apie
asmenis, kurie rengiasi daryti ar yra padarę nusikalstamas
veikas. Todėl ginčijamos Baudžiamojo proceso kodekso 75
straipsnio nuostatos, numatančios informacijos, turinčios
reikšmės bylai, t. y. bylų dėl nusikaltimų tyrimui ir
nagrinėjimui, rinkimo būdus, negali būti vertinamos kaip
prieštaraujančios Konstitucijos 22 straipsniui visa apimtimi,
kuria numato teisę reikalauti daiktų ir dokumentų, atspindinčių
privatų asmens gyvenimą.
M. Girdauskas teigia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas
teisėsaugos įstaigoms įgaliojimus rinkti informaciją, taip pat
ir apie privatų asmenų gyvenimą, negali peržengti
Konstitucijoje nustatytų ribų. Todėl, suinteresuoto asmens
atstovo nuomone, nagrinėtina, ar Baudžiamojo proceso kodekso 75
straipsnio nuostata, kad kvotėjas, tardytojas, prokuroras
<...> turi teisę savo žinioje turimose bylose <...> reikalauti
iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus
ir dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės", atitinka
Konstitucijos 22 straipsnį ta apimtimi, kuria nereikalauja, kad
dokumentai ir daiktai, kurių turinį sudaro informacija apie
privatų asmens gyvenimą, būtų renkami tik esant motyvuotam
teismo sprendimui.
M. Girdauskas pažymi, kad svarstytina, ar ginčijama
Operatyvinės veiklos įstatymo nuostata neprieštarauja
Konstitucijos 22 straipsniui ne visa, bet ta apimtimi, kuria
nenustato, kad operatyvinės veiklos subjektai tik esant teismo
sprendimui turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų
turima informacija apie privatų asmens gyvenimą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, informacija apie
operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus
abonentus bei jų telekomunikacijas gali apimti informaciją apie
privatų asmenų gyvenimą, todėl nagrinėtina, ar ginčijama
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui
ne visa, bet ta apimtimi, kuria nenustato, kad telekomunikacijų
operatoriai tik esant motyvuotam teismo sprendimui privalo
pateikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
įstaigoms visą informaciją apie privatų asmenų gyvenimą.
M. Girdauskas teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos riboja
telekomunikacijų operatorių teisę į nuosavybę, tačiau ši teisė
nėra absoliuti. Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekis bei Konstitucijos 28 straipsnyje išreikštas bendrasis
interesas reikalauja, kad nusikaltimams būtų užkirstas kelias,
padaryti nusikaltimai būtų išaiškinti, o kaltininkai patraukti
atsakomybėn. Telekomunikacijų operatoriai teikia kitiems
asmenims telekomunikacijų paslaugas, kurios sudaro galimybes
susižinoti ir rengiantis daryti nusikaltimus, ir juos darant
bei slepiant. Nesant sąlygų perimti telekomunikacijas,
atskirais atvejais įgyvendinti minėtą bendrąjį interesą taptų
itin sudėtinga ar netgi neįmanoma. Todėl telekomunikacijų
operatoriams įstatymu gali būti numatyta pareiga prisidėti prie
kelio galimiems neigiamiems jų veiklos padariniams užkirtimo.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nustatant tokios
pareigos apimtį reikėtų atsižvelgti į tai, kad telekomunikacijų
operatoriai siekia gauti pajamas iš savo veiklos, kitaip
tariant, turtinių teisių. Tačiau pagal teisių ir pareigų
vienovės principą teisių įgijimas neatsiejamas nuo pareigų
įgijimo. Kitaip tariant, asmenims, norintiems užsiimti tam
tikru verslu, valstybė gali nustatyti tam tikras sąlygas.
Telekomunikacijų operatorių veikla gali sudaryti sąlygas
pažeisti minėtą bendrąjį interesą, todėl operatoriams gali būti
nustatyta pareiga taip pat imtis priemonių, kad bendrasis
interesas nebūtų pažeistas. Ši pareiga gali apimti pareigą
įdiegti ir išlaikyti įrengimus, skirtus įtvirtinti informacijai
apie abonentus ir jų telekomunikacijas, kuri reikalinga
ginčijamoje Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnio nuostatoje numatytai pareigai teikti
teisėsaugos institucijoms informaciją įgyvendinti. Tačiau, M.
Girdausko nuomone, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintų
teisinės valstybės ir teisingumo principų sąlygotą
proporcingumo principą, nagrinėtina, ar ginčijama įstatymo
nuostata neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui tuo, kad
numato telekomunikacijų operatorių pareigą padengti visas
išlaidas, reikalingas jai įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu
svarstytina, ar išlaikyta protinga atitiktis tarp tokios
telekomunikacijų operatorių nuosavybės teisės apribojimo
apimties ir tuo siekiamų bendrojo intereso tikslų.
Suinteresuoto asmens atstovas M. Girdauskas teigia, kad
Baudžiamojo proceso kodekso 48 ir 75 straipsnių, Operatyvinės
veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto,
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams ir Konstitucijos 1 straipsniui klausimas
gali būti nagrinėjamas nustačius bent vieną iš ginčijamų
įstatymų nuostatų neatitiktį Konstitucijos 22 ir 23
straipsniams.
3. Suinteresuoto asmens atstovas V. Bacevičius,
vertindamas Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymo ginčijamų nuostatų atitiktį Konstitucijos 22
straipsniui, pažymi, kad telekomunikacijų paslaugas teikiantys
operatoriai ir iki ginčijamo įstatymo įsigaliojimo fiksuodavo
visus telekomunikacijų seansus ir jų dalyvius, telekomunikacijų
seansų laiką ir trukmę, kitus parametrus (duomenis), tačiau
taip rinkti duomenis apie telekomunikacijos seansų dalyvius yra
būtina telekomunikacijos paslaugas teikiantiems operatoriams,
todėl tai negali būti traktuojama kaip žmogaus privataus
gyvenimo neliečiamumo pažeidimas. V. Bacevičiaus nuomone,
priimtas įstatymas neįpareigoja telekomunikacijų operatorių
sekti savo abonentų (telekomunikacijų įvykių subjektų), o be
teismo sankcijos reikalaujama pateikti informacija (asmens
pavardė, abonento numeris ir pan.) nepažeidžia asmens
privatumo, nes nėra susijusi su telekomunikacijų turinio
kontrole. Be to, pabrėžia V. Bacevičius, informacija, susijusi
su daromu ar padarytu teisės pažeidimu (nusikaltimu), yra
teikiama atsižvelgiant į viešąjį interesą, t. y. siekiant
užkirsti jam kelią ar jį išaiškinti, ir atitinka Baudžiamojo
proceso kodekso 48 bei 75 straipsnių nuostatas. Valstybės
saugumo užtikrinimo interesai (viešasis interesas) reikalauja,
kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima apriboti atskirų
asmenų teises ir laisves, garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti
nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Konstitucijoje
įtvirtinti principai, kad asmens laisvės ir teisės gali būti
ribojamos tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus
sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar
ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konstitucijos 28
straipsnį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo
laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų,
t. y. negali daryti nusikalstamų veiksmų. Taigi asmuo, padaręs
nusikalstamą veiką, neturi privataus gyvenimo visiško
neliečiamumo, ir įstatymų nustatyta tvarka tiriant nusikalstamą
veiką jo teisės ir laisvės gali būti ribojamos.
V. Bacevičius teigia, kad Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos nenumato operatorių
lėšomis įrengtų tokių techninių priemonių nusavinimo, todėl
nėra pagrindo tvirtinti, jog yra pažeidžiami Konstitucijos 23
straipsnio reikalavimai. Šios telekomunikacijų operatorių
prievolės sietinos su licencijuojamos veiklos specifika ir
valstybės teisėmis nustatyti licencijuojamos komercinės-ūkinės
veiklos vykdymo taisykles. Suinteresuoto asmens atstovo
nuomone, telekomunikacijų operatoriai neatlieka
telekomunikacijų turinio kontrolės - jie tik sudaro galimybes
tai atlikti Vyriausybės įgaliotai institucijai, todėl
netikslinga kelti apmokėjimo telekomunikacijų operatoriams už
suteiktas paslaugas klausimą.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Telekomunikacijų
įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatyme atsižvelgta į
Konstitucijos nuostatas, garantuojančias asmens privataus
gyvenimo neliečiamumą ir nuosavybės apsaugą, Lietuvos
Respublikos ratifikuotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvenciją bei visuomenės interesus siekiant apsaugoti
bendrąjį interesą, valstybės saugumą, užtikrinti visuomenės
apsaugą ir užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams bei
nusikaltimams, taip pat atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti
žmonių sveikatą ir gyvybę, asmenų teises ir laisves. Todėl, V.
Bacevičiaus nuomone, ginčijamos įstatymo nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio
direktoriaus M. Laurinkaus, Lietuvos Respublikos susisiekimo
ministerijos Ryšių departamento direktoriaus J. Ūso,
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktorės O.
Jakštaitės, l. e. Teisės instituto direktoriaus pareigas V.
Valeckaitės, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T.
Birmontienės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo narių
grupės atstovas V. Popovas iš esmės pakartojo prašyme
išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens -
Seimo atstovai V. Bacevičius, A. Bloznelis ir M. Girdauskas iš
esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam
Teismui išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pirmasis pareiškėjas - Seimo narių grupė 2000 m. spalio
3 d. prašymu prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa
atitinka Konstitucijos 22 straipsnį, taip pat ar šio įstatymo 1
straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis atitinka
Konstitucijos 23 straipsnį.
Antrasis pareiškėjas - Seimo narių grupė 2001 m. gegužės 8
d. prašymu prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas", Baudžiamojo
proceso kodekso 48 straipsnio nuostata darydamas parengtinį
tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir
dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus
tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama
prokuroro sankcija", Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio
nuostata kvotėjas, tardytojas, prokuroras <...> turi teisę
savo žinioje turimose bylose <...> reikalauti iš įmonių,
įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir
dokumentus, galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti
revizijas. Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai,
įmonės, įstaigos ir organizacijos", Operatyvinės veiklos
įstatymo 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos
subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis
įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija,
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
2. Seimas 2000 m. liepos 11 d. priėmė Telekomunikacijų
įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio 2 ir 3 dalys buvo
pakeistos ir išdėstytos taip:
2. Telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei
įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas. Kai operatyvinės veiklos subjektams reikia
papildomos, palyginti su Vyriausybės nustatyta apimtimi,
informacijos, jie telekomunikacijų operatoriams kompensuoja
būtinas tokios informacijos pateikimo sąnaudas.
3. Vyriausybės įgaliota institucija - operatyvinės veiklos
subjektas - organizuoja ir Vyriausybės nustatyta tvarka sudaro
technines galimybes kiekvienam operatyvinės veiklos subjektui
savarankiškai vykdyti telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turinio kontrolę."
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo
2 straipsnyje Įstatymo įgyvendinimas" nustatyta:
1. Telekomunikacijų operatoriams, kurie gavo licencijas
iki šio įstatymo įsigaliojimo, telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turiniui kontroliuoti skirtos įrangos
įsigijimą finansuoja Vyriausybė. Telekomunikacijų operatoriai
šią įrangą atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo
lėšomis.
2. Visa telekomunikacijų įranga, pradedama eksploatuoti
įsigaliojus šiam įstatymui, privalo atitikti šio įstatymo 1
straipsnio reikalavimus."
2.1. Pirmasis pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas)
prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio
pakeitimo įstatymo 1 straipsnio antroji pastraipa atitinka
Konstitucijos 22 straipsnį, taip pat ar šio įstatymo 1
straipsnio antroji pastraipa ir 2 straipsnio 1 dalis atitinka
Konstitucijos 23 straipsnį. Antrasis pareiškėjas (2001 m.
gegužės 8 d. prašymas) prašo ištirti, ar Telekomunikacijų
įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, darnios,
teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
Nors pirmasis pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d. prašymas)
prašo ištirti, ar Konstitucijos 22 ir 23 straipsnius atitinka
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1
straipsnio antroji pastraipa, tačiau iš prašymo motyvų matyti,
kad jam kyla abejonių, ar Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams
neprieštarauja nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius, savo lėšomis bei
įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas".
Minėta, kad pirmasis pareiškėjas (2000 m. spalio 3 d.
prašymas) abejoja jo nurodytos Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos atitiktimi
Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, antrasis pareiškėjas (2001
m. gegužės 8 d. prašymas) - jo nurodytos Telekomunikacijų
įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio
nuostatos atitiktimi Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės principams, Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams.
Taigi pirmojo pareiškėjo - Seimo narių grupės 2000 m.
spalio 3 d. prašymas ištirti ginčijamos Telekomunikacijų
įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio
antrosios pastraipos atitiktį Konstitucijai apima ir antrojo
pareiškėjo - Seimo narių grupės 2001 m. gegužės 8 d. prašymą
ištirti Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymo 1 straipsnio ginčijamos nuostatos atitiktį
Konstitucijai.
2.2. Seimas 2002 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos
Respublikos telekomunikacijų įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin.,
2002, Nr. 75-3215), kuriuo pakeitė Telekomunikacijų įstatymą ir
jį išdėstė nauja redakcija. Telekomunikacijų įstatymo pakeitimo
įstatymas Valstybės žiniose" paskelbtas 2002 m. liepos 26 d.
Jo 2 straipsnyje nustatyta, kad šis Telekomunikacijų įstatymas
įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d. Taigi Telekomunikacijų
įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu nustatyta
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija)
taikymo pradžios data yra 2003 m. sausio 1 d.
2.3. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis
Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai
neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.
Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad galioja tik
paskelbti įstatymai.
Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė
įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai" reiškia, kad
Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir
oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų aktų (jų dalių) atitiktį
Konstitucijai nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta šių
įstatymų ar kitų aktų (jų dalių) taikymo pradžios data.
2.4. Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta: Telekomunikacijų
operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo
teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius
ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal
teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta
tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie
operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus
abonentus bei jų telekomunikacijas. Kai operatyvinės veiklos
subjektams reikia papildomos, palyginti su Vyriausybės
nustatyta, informacijos, jie telekomunikacijų operatoriams ir
telekomunikacijų paslaugų teikėjams kompensuoja būtinas tokios
informacijos pateikimo sąnaudas."
2.5. Sugretinus Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos
5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalį su Telekomunikacijų
įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2
dalimi konstatuotina, jog jų formuluotės skiriasi tuo, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57
straipsnio 4 dalyje vietoje žodžių nustatytos apimties"
įrašytas žodis nustatytą", nėra žodžio visus", yra žodžiai
ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai", teisės aktų nustatyta
tvarka", kvotos ir tardymo organams", pagal teismo išduotą
sankciją". Nurodyti skirtumai pareiškėjų ginčijamų nuostatų
turinio iš esmės nekeičia. Vadinasi, Telekomunikacijų įstatymo
(2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies
ginčijama nuostata iš esmės yra pakartota Telekomunikacijų
įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4
dalyje.
2.6. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 105
straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą,
ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti
aktai, nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta jų taikymo
pradžios data, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija),
kurio taikymo pradžios data yra 2003 m. sausio 1 d., nuostatų
atitiktį Konstitucijai, nepaisant to, kad šios bylos
nagrinėjimo metu minėtas įstatymas dar nėra taikomas.
3. Seimas 1997 m. gegužės 22 d. priėmė Operatyvinės
veiklos įstatymą (Žin., 1997, Nr. 50-1190), kurio 7 straipsnio
3 dalies 4 punkte nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai
Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių,
įstaigų ir organizacijų turima informacija.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo
ištirti, ar Operatyvinės veiklos įstatymo 3 dalies 4 punkto"
nuostata, jog operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės
nustatyta tvarka turi teisę <...> naudotis įmonių, įstaigų ir
organizacijų turima informacija", neprieštarauja Konstitucijos
preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams,
Konstitucijos 1, 22 ir 23 straipsniams. Pareiškėjas nenurodo,
kokiame Operatyvinės veiklos įstatymo straipsnyje yra jo
ginčijama nuostata. Pareiškėjo ginčijama nuostata yra
Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte.
3.1. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė naują
Operatyvinės veiklos įstatymą (Žin., 2002, Nr. 65-2633), kuris
įsigaliojo 2002 m. birželio 28 d. Šiam įstatymui įsigaliojus
neteko galios 1997 m. gegužės 22 d. Operatyvinės veiklos
įstatymas. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20
d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų
institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių,
įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą
informaciją.
3.2. Sugretinus Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punktą su
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija)
7 straipsnio 3 dalies 4 punktu konstatuotina, jog jų
formuluotės skiriasi tuo, kad Operatyvinės veiklos įstatymo
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6
punkte vietoje žodžio naudotis" įrašytas žodis gauti", nėra
žodžio turima", yra žodžiai ar jos įgaliotų institucijų",
operatyvinei veiklai reikalingą". Nurodyti skirtumai
pareiškėjo ginčijamos nuostatos turinio iš esmės nekeičia.
Vadinasi, Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijama nuostata iš
esmės yra pakartota Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m.
birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte.
4. Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalyje
(1961 m. birželio 26 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad,
darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl
tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų priima savarankiškai,
išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti
gaunama prokuroro sankcija; šio kodekso 75 straipsnio 1 dalyje
(1975 m. sausio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta, kad
kvotėjas, tardytojas, prokuroras turi teisę savo žinioje
turimose bylose reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų,
pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius
turėti byloje reikšmės, ir kad šį reikalavimą privalo vykdyti
visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir organizacijos.
4.1. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Baudžiamojo proceso
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą
(Žin., 2002, Nr. 37-1341, atitaisymus žr. Žin., 2002, Nr. 46,
p. 127). Minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad naujojo
Baudžiamojo proceso kodekso įsigaliojimo data bus nustatyta
atskiru įstatymu.
4.2. Baudžiamojo proceso kodekse (2002 m. kovo 14 d.
redakcija) nustatytos iš esmės naujos nusikaltimų tyrimo
taisyklės. Antai įvestas ikiteisminio tyrimo teisėjo
institutas, šiam teisėjui suteikti įgaliojimai skirti ir
sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą, atlikti
tam tikrus procesinius veiksmus, tvirtinti kai kuriuos
prokuroro nutarimus ir kt. Iš Baudžiamojo proceso kodekse (2002
m. kovo 14 d. redakcija) nustatyto visuminio teisinio
reguliavimo matyti, kad pareiškėjo - Seimo narių grupės (2001
m. gegužės 8 d. prašymas) ginčijamos Baudžiamojo proceso
kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d.
redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d.
redakcija) nuostatos jame nėra pakartotos - jos yra kokybiškai
pakitusios.
5. Minėta, kad vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d.
prašymas) prašo ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, Baudžiamojo proceso
kodekso 48 ir 75 straipsnių, Operatyvinės veiklos įstatymo 7
straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijamos nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams, Konstitucijos 1 straipsniui.
5.1. Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekis. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir
siekiai išreiškiami jos normose bei principuose (Konstitucinio
Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimas). Tad atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis
aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos normų ir principų,
tarp jų - ir teisinės valstybės principo.
Konstitucinis teisinės valstybės principas - tai
universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės
sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija
(Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas). Šis
konstitucinis principas įkūnija ir Konstitucijos preambulėje
įtvirtintus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
ir teisinės valstybės siekius.
Todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo (2001 m.
gegužės 8 d. prašymas) nurodytų įstatymų ginčijamos nuostatos
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
5.2. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: Lietuvos
valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika."
Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai
Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra
savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės
valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti
organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis
politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d.
nutarimas).
Iš pareiškėjo prašymo motyvų (2001 m. gegužės 8 d.
prašymas) matyti, jog jam kyla abejonių, ar minėtų įstatymų
ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio
nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
Todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo nurodytų
įstatymų ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1
straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
6. Pagal pareiškėjų - Seimo narių grupių prašymus
Konstitucinis Teismas tirs, ar:
1) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir
jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams
įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės
nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" neprieštarauja
Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra
demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymo 2 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui;
3) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo
teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius
ir jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal
teismo išduotą sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės nustatyta
tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie
operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus
abonentus bei jų telekomunikacijas" neprieštarauja
Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra
demokratinė, Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
4) Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka
turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija, neprieštaravo Konstitucijos 1 straipsnio
nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos
22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui;
5) Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų
institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių,
įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą
informaciją, neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio
nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos
22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui;
6) Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies
(1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata darydamas
parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo
krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai,
išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti
gaunama prokuroro sankcija" neprieštarauja Konstitucijos 1
straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė,
Konstitucijos 22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės
valstybės principui;
7) Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies
(1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata kvotėjas,
tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo žinioje turimose
bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų,
pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius
turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos
reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos
ir organizacijos" neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio
nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, Konstitucijos
22 ir 23 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
II
Dėl Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Telekomunikacijų įstatymo
(2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies,
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija)
7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Operatyvinės veiklos įstatymo
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6
punkto, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies
(1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir Baudžiamojo proceso
kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 22 straipsniui.
1. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta:
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo
pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama
tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį
gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą."
2. Privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis
gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji
aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros,
įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata,
garbė, orumas ir kt.
Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo
neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą.
Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo,
kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų
gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir
reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar
surinktą konfidencialią informaciją ir kt.
Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata informacija
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu
teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą", taip pat 4 dalies
nuostata įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį
gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą" yra vienos
svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų.
Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų
institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.
3. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad,
įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis,
žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir
įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių".
Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir
laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma
įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje
siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir
Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai
svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių
prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio
proporcingumo principo.
4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 8 straipsnyje nustatyta, kad valstybės
institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis
teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai
būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės
apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant
užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams,
taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų
teisėms ir laisvėms apsaugoti".
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos
Žmogaus Teisių Teismas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę
(Cour eur. D. H., arret Malone c. Royaume-Uni du 2 aout 1984,
série A no 82) konstatavo, kad kišimasis į privatų asmens
gyvenimą turi būti pagrįstas nacionalinės teisės nuostatomis,
tačiau nacionalinė teisė turi atitikti teisės viršenybės
demokratinėje valstybėje principą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis,
yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui
(Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
5. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta: Telekomunikacijų
operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir
jų dalyvius, savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams
įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos turinį, taip pat Vyriausybės
nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas."
5.1. Pareiškėjo (2000 m. spalio 3 d. prašymas) nuomone,
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią
telekomunikacijų operatoriai įpareigojami sekti visus savo
abonentus. Iki šio įstatymo priėmimo telekomunikacijų
operatoriai galėjo kaupti, naudoti ir saugoti duomenis apie
tinklo abonentus tik tiek, kiek tai yra būtina abonentų
aptarnavimui arba ryšio tinklo reikmėms. Pareiškėjo nuomone,
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymas
įpareigoja telekomunikacijų operatorius fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius, o atsižvelgiant į tai, kad pagal
esamas GSM 900 ir GSM (arba kitaip DCS) 1800 technologijas
operatorių stotys ir abonentų mobiliųjų telefonų aparatai
nuolat ir reguliariai siunčia vieni kitiems informaciją apie
savo statusą, operatoriai, fiksuodami visus telekomunikacijų
įvykius, surinktų duomenis apie abonento gyvenimą, t. y.
informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
5.2. Tiriant, ar Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos
11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pažymėtina, kad
šiame straipsnyje įtvirtintos šios telekomunikacijų operatorių
pareigos: 1) fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų
dalyvius; 2) užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį; 3) Vyriausybės nustatyta tvarka teikti operatyvinės
veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų
užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės
nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės veiklos
objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas.
5.2.1. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta
telekomunikacijų operatorių pareiga fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius".
Pagal Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 2 straipsnį telekomunikacija - tai ženklų, signalų,
rašytinių tekstų, vaizdų bei garsų arba kitokio pobūdžio
informacijos perdavimas, siuntimas, priėmimas laidinėmis,
radijo, optinėmis bei kitokiomis elektromagnetinėmis
sistemomis. Minėta informacija cirkuliuoja tarp asmenų, kurie
naudojasi telekomunikacijų paslaugomis. Įstatyme tokie asmenys
vadinami abonentais, vartotojais, telekomunikacijų paslaugų
gavėjais arba naudotojais. Taigi remiantis Telekomunikacijų
įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) visuminiu reguliavimu
telekomunikacijų įvykis apibūdintinas kaip informacijos
perdavimo, siuntimo, priėmimo telekomunikacijų tinklais faktas,
o telekomunikacijų dalyvis - kaip asmuo, kuris naudojasi
telekomunikacijų paslaugomis.
Pažymėtina, kad fiksuoti tam tikrus telekomunikacijų
įvykius yra būtina siekiant užtikrinti telekomunikacijų
paslaugų apskaitos tvarkymą, užmokesčio už suteiktas paslaugas
apskaičiavimą, ginčų dėl atsiskaitymų sprendimą, mokesčių į
valstybės biudžetą mokėjimą ir kt. Taigi tam tikri duomenys
apie telekomunikacijų dalyvius yra renkami todėl, kad tai
būtina telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti,
taip pat telekomunikacijų paslaugų vartotojų teisėms
užtikrinti.
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija)
27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata yra straipsnyje
Ypatingos aplinkybės". Tai reiškia, kad šis straipsnis yra
skirtas ne telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai
reguliuoti, o reguliuoti santykiams, atsirandantiems tam
tikromis ypatingomis aplinkybėmis.
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija)
27 straipsnio 2 dalies formuluotė privalo fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius" reiškia, kad
telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga fiksuoti ne tik
tai, kas reikalinga jų ūkinei veiklai užtikrinti, bet apskritai
visus telekomunikacijų įvykius bei jų dalyvius, t. y. daugiau
negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai
užtikrinti. Nustačius pareigą fiksuoti daugiau informacijos
negu reikia ūkinei veiklai užtikrinti, sudaromos prielaidos be
motyvuoto teismo sprendimo rinkti informaciją ir apie privatų
asmens gyvenimą.
Kaip minėta, pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacija
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu
teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius"
ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta
pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti
daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai
užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
5.2.2. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga
telekomunikacijų operatoriams užtikrinti ir nuolat palaikyti
techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų
nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinį. Tai reiškia, jog
telekomunikacijų operatoriai privalo nuolat rūpintis turimos
įrangos technine būkle, kad prireikus ir įstatymų nustatyta
tvarka operatyvinės veiklos subjektai galėtų kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį.
Ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta telekomunikacijų operatorių
pareiga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį nereiškia, kad telekomunikacijų operatoriai turi teisę
ar pareigą rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą.
Formuluotė įstatymų nustatyta tvarka" suponuoja tai, kad
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinys gali
būti kontroliuojamas tik pagal įstatymą ir tik esant motyvuotam
teismo sprendimui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį" neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
5.2.3. Minėta, kad pagal Telekomunikacijų įstatymo (2000
m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalį
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka <...> teikti operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas".
Konstitucijos 22 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti
renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį
gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ar orumą."
Šios konstitucinės nuostatos inter alia reiškia, kad
įstatymų leidėjas turi pareigą informacijos apie privatų asmens
gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu ir kad įstatyme turi
būti įtvirtinta, jog informacija apie privatų asmens gyvenimą
gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu.
Pagal ginčijamą įstatymo nuostatą operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams teiktinos informacijos
apimtį bei jos teikimo tvarką nustato Vyriausybė. Formuluotė
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka <...> teikti operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" reiškia, kad
įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų
asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė.
Tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiami Konstitucijos 22
straipsnio reikalavimai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> Vyriausybės nustatyta tvarka <...> teikti
operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams
nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas" ta apimtimi, kuria nustatyta, jog
įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų
asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
6. Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad
telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų
teikėjai privalo: 1) teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius; 2) užtikrinti ir
nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta
tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį; 3)
Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų
užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės
nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir
kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas.
6.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
1) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir
jų dalyvius" ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams
nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius
fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei
veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų
gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
2) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai privalo <...> užtikrinti ir nuolat palaikyti
techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų
nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinį" neprieštarauja Konstitucijos
22 straipsniui;
3) Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai privalo <...> Vyriausybės nustatyta tvarka <...>
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas" ta apimtimi, kuria nustatyta, jog
įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų
asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
6.2. Minėta, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos
11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata iš
esmės yra pakartota Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5
d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje.
6.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad:
1) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo
teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius
ir jų dalyvius" ta apimtimi, kuria telekomunikacijų
operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams nustatyta
pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti
daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai
užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
2) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai <...> privalo
užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės
veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų
nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį"
neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui;
3) Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų
operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <...>
Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų
užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės
nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir
kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas"
ta apimtimi, kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti
teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį
bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja
Konstitucijos 22 straipsniui.
7. Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka
turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo
ištirti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22
straipsniui.
Pažymėtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m.
gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkte minima
įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija gali apimti
ir informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Ginčijama
nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės
nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir
organizacijų turima informacija, reiškia, jog operatyvinės
veiklos subjektai turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka
naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija ir
apie privatų asmens gyvenimą. Ginčijamoje nuostatoje pavartota
formuluotė naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija" apima ir tokios informacijos rinkimą.
Minėta, kad pagal Konstituciją informacija apie privatų
asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo
sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija)
7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės
veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę
naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų
asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės nustatyta tvarka,
prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui.
8. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, jog
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų
institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių,
įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą
informaciją.
Minėta, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės
22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijama
nuostata iš esmės yra pakartota Operatyvinės veiklos įstatymo
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6
punkte.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija)
7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad operatyvinės
veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę
naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir apie privatų
asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės nustatyta tvarka,
prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog
Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų
institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių,
įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą
informaciją, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės ar
jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, prieštarauja
Konstitucijos 22 straipsniui.
9. Šioje byloje Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m.
gegužės 22 d. redakcija) nuostatą, kad operatyvinės veiklos
subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę naudotis
įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, taip pat
Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) nuostatą, kad operatyvinės veiklos subjektai
Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi
teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei
veiklai reikalingą informaciją, Konstitucinis Teismas nagrinėjo
tik pareiškėjo nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu privataus
gyvenimo neliečiamumo ir apsaugos aspektu. Šioje byloje
Konstitucinis Teismas netyrė, ar pagal Konstituciją Vyriausybei
apskritai gali būti suteikti įgaliojimai nustatyti tvarką,
pagal kurią operatyvinės veiklos subjektai gali gauti arba
naudotis bet kokia įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija (ne tik apie privatų asmens gyvenimą).
10. Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalyje
(1961 m. birželio 26 d. redakcija) nustatyta, kad, darydamas
parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo
krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai,
išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti
gaunama prokuroro sankcija.
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo
ištirti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22
straipsniui.
Sprendžiant, ar Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio
1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ginčijama nuostata
neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pažymėtina, kad
šioje nuostatoje motyvuotas teismo sprendimas nėra numatytas.
Nors kai kuriuose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose
(pavyzdžiui, 188, 196, 1982 straipsniuose), kuriuose
reglamentuojami atskiri tardytojo procesiniai veiksmai, yra
numatyta teismo sankcija, tačiau Baudžiamojo proceso kodekso 48
straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija)
formuluotė, kad, darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus
sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo
priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas
numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija, reiškia ir
tai, kad tam tikrus tardymo veiksmus, kuriais įsiterpiama ir į
privatų asmens gyvenimą, tardytojas priima savarankiškai arba
su prokuroro sankcija, bet be motyvuoto teismo sprendimo.
Minėta, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacija
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu
teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m.
birželio 26 d. redakcija) nuostata darydamas parengtinį
tardymą tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl
tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos
atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro
sankcija" ta apimtimi, kuria nustatyti tardytojo įgaliojimai
sprendimus dėl tardymo veiksmų, kuriais įsiterpiama į privatų
asmens gyvenimą, priimti be motyvuoto teismo sprendimo,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
11. Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalyje
(1975 m. sausio 29 d. redakcija) nustatyta, kad kvotėjas,
tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo žinioje turimose
bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir
piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti
byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos
reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos
ir organizacijos".
Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas) prašo
ištirti, ar ši nuostata neprieštarauja Konstitucijos 22
straipsniui.
Sprendžiant, ar Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio
1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) ginčijama nuostata
neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pažymėtina, kad
šis Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis išdėstytas skyriuje
Bendrieji nuostatai" ir kad šiame straipsnyje bendriausia
prasme yra nustatyti įrodymų, reikalingų nusikaltimų tyrimui ir
baudžiamosios bylos nagrinėjimui, rinkimo būdai. Atskiri
įrodymų rinkimo būdai ir jų rinkimo tvarka yra sukonkretinti
kituose Baudžiamojo proceso kodekso straipsniuose.
Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi
pareigą įstatymu nustatyti tokius įrodymų rinkimo būdus ir jų
rinkimo tvarką, kad daiktų ir dokumentų, turinčių informacijos
apie privatų asmens gyvenimą, būtų reikalaujama tik esant
motyvuotam teismo sprendimui.
Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975
m. sausio 29 d. redakcija) ginčijama nuostata nereiškia, kad
kvotėjas, tardytojas, prokuroras turi įgaliojimus reikalauti iš
įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir
dokumentus, turinčius informacijos apie privatų asmens
gyvenimą, be motyvuoto teismo sprendimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m.
sausio 29 d. redakcija) nuostata kvotėjas, tardytojas,
prokuroras <...> turi teisę savo žinioje turimose bylose <...>
reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir piliečių
pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius turėti byloje
reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos reikalavimus
privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos ir
organizacijos" neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
III
Dėl Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Telekomunikacijų įstatymo
(2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies,
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2
straipsnio 1 dalies, Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m.
gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto,
Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Baudžiamojo proceso
kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d.
redakcija) ir Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1
dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties
Konstitucijos 23 straipsniui.
1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
2. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės
neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę
valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti,
taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo
teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo
neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų
nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės
funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis,
vykdyti.
Nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m.
gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai) - šia nuostata
išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Savininkas,
turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti,
negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių.
Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne
valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga
savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo
prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių
užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš
Konstitucijos.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė
nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu
ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei
priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai
pagrįsto poreikio.
Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra
negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių
sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu;
ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant
apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje
įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus;
yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose
numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus
ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet
kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės
teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d.
nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją
įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant
protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis
gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės
esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės
paėmimas tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir
teisingai atlyginant inter alia reiškia, kad nuosavybės iš
savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas
įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime
konstatavo, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti
visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir
teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, - tai visos
visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama
savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir
tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti
siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos
narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama
nuosavybė, - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti
visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti
nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės
poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu
nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo,
kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę
reikalauti, kad nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis
paimamai nuosavybei.
3. Pareiškėjų manymu, Konstitucijos 23 straipsniui
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata prieštarauja dėl to,
kad: 1) užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį telekomunikacijų operatoriai privalo savo lėšomis bei
įranga; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka teikti operatyvinės
veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų
užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės
nustatytos apimties informaciją telekomunikacijų operatoriai
privalo neatlygintinai.
3.1. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje telekomunikacijų operatoriams
nustatyta pareiga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę
galimybę operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta
tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turinį ir tai daryti savo lėšomis bei įranga.
Telekomunikacijų veikla yra ūkinė veikla, telekomunikacijų
operatoriai - ūkinės veiklos subjektai.
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija)
27 straipsnio 2 dalyje nurodytai įrangai, reikalingai, kad būtų
užtikrinta ir nuolat palaikoma techninė galimybė kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį,
priskiriama ir tokia įranga, kuri naudojama telekomunikacijų
operatorių ūkinėje veikloje ir turi būti palaikoma
telekomunikacijų operatorių lėšomis, ir įranga, kuri nėra
reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje ir,
jeigu telekomunikacijų operatoriams nebūtų nustatyta pareiga
savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę
galimybę operatyvinės veiklos subjektams kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį,
nebūtų palaikoma telekomunikacijų operatorių lėšomis.
Vadinasi, Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje telekomunikacijų operatoriams
- ūkinės veiklos subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis
užtikrinti ir nuolat palaikyti ir tokios telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos
įrangos, kuri reikalinga ne telekomunikacijų operatorių ūkinėje
veikloje, o tam, kad būtų užtikrinta ir nuolat palaikoma
galimybė operatyvinės veiklos subjektams kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį,
technines galimybes.
Iš Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio
reguliavimo matyti, kad telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turinys įstatymų nustatyta tvarka kontroliuojamas
siekiant užkardyti, tirti, nustatyti nusikaltimus. Nusikaltimų
užkardymas, tyrimas, nustatymas yra valstybės nuolatinė
funkcija, kuri turi būti finansuojama valstybės lėšomis.
Minėta, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas
nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali
būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės
nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo
nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti
finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti; ne valstybės
nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo
nuosavybe prie visuomenės ypatingų reikmių užtikrinimo
prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių
užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš
Konstitucijos.
Taigi pagal Konstituciją telekomunikacijų operatoriams -
ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga
užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės
veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį,
tačiau negali būti nustatyta pareiga tokios įrangos, kuri nėra
reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje,
technines galimybes palaikyti savo lėšomis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams
įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos turinį" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
3.2. Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalyje telekomunikacijų operatoriams
nustatyta pareiga Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas.
Pažymėtina, kad telekomunikacijų tinklais perduodama
informacija nėra telekomunikacijų operatorių nuosavybė.
Pagal Konstituciją valstybė turi užtikrinti visuomenės
saugumą ir viešąją tvarką. Minėta, kad nusikaltimų užkardymas,
tyrimas, nustatymas yra viešasis interesas, todėl teisėsaugos
institucijų, vykdančių minėtą funkciją, normaliai veiklai
užtikrinti reikalinga informacija turi būti teikiama
neatlygintinai. Tą suponuoja ir konstitucinis atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekis.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> Vyriausybės nustatyta tvarka neatlygintinai
teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
4. Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad
telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų
teikėjai: 1) privalo savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir
nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta
tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį; 2)
privalo Vyriausybės nustatyta tvarka operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams neatlygintinai teikti
nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytą informaciją apie operatyvinės veiklos
objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas.
4.1. Minėta, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos
11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata iš
esmės yra pakartota Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5
d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalyje.
4.2. Konstatavus, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m.
liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> savo lėšomis bei
įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį" ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams - ne
valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis
užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos,
kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje
veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, konstatuotina ir tai, kad Telekomunikacijų
įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies
nuostata telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų
paslaugų teikėjai privalo <...> savo lėšomis bei įranga
užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės
veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų
nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį" ta
apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir
telekomunikacijų paslaugų teikėjams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
4.3. Konstatavus, kad Telekomunikacijų įstatymo (2000 m.
liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka neatlygintinai teikti operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57
straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai ir
telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir
tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" neprieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui.
5. Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo
įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta: Telekomunikacijų
operatoriams, kurie gavo licencijas iki šio įstatymo
įsigaliojimo, telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turiniui kontroliuoti skirtos įrangos įsigijimą
finansuoja Vyriausybė. Telekomunikacijų operatoriai šią įrangą
atnaujina ir palaiko jos technines galimybes savo lėšomis."
Pažymėtina, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio
pakeitimo įstatymo 2 straipsnis, kurio 1 dalį ginčija vienas iš
pareiškėjų, pavadintas Įstatymo įgyvendinimas" ir jo nuostatos
yra neatskiriamai susijusios su Telekomunikacijų įstatymo (2000
m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo
2 straipsnio 1 dalyje telekomunikacijų operatoriams - ne
valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis
atnaujinti ir palaikyti ir tokios telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos,
kuri reikalinga ne telekomunikacijų operatorių ūkinėje
veikloje, o tam, kad būtų užtikrinta galimybė operatyvinės
veiklos subjektams kontroliuoti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinį, technines galimybes.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27
straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams
įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos turinį" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Kartu
konstatuotina, kad Telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio
pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko
jos technines galimybes savo lėšomis" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis atnaujinti ir
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
6. Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas)
abejoja, ar Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22
d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka
turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Minėto įstatymo ginčijamomis nuostatomis buvo reguliuojami
kitokie santykiai, negu Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl
darytina išvada, jog Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m.
gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto
nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės
nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir
organizacijų turima informacija, neprieštaravo Konstitucijos 23
straipsniui.
7. Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų
institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių,
įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą
informaciją.
Minėta, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės
22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto ginčijama
nuostata iš esmės yra pakartota Operatyvinės veiklos įstatymo
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6
punkte.
Konstatavus, kad Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m.
gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto
nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės
nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir
organizacijų turima informacija, neprieštaravo Konstitucijos 23
straipsniui, konstatuotina ir tai, kad Operatyvinės veiklos
įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3
dalies 6 punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai
Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi
teisę gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei
veiklai reikalingą informaciją, neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui.
8. Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas)
abejoja, ar Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies
(1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata darydamas
parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo
krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai,
išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti
gaunama prokuroro sankcija" neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui.
Minėto įstatymo ginčijamomis nuostatomis reguliuojami
kitokie santykiai, negu Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl
darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio
1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) nuostata darydamas
parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo
krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai,
išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti
gaunama prokuroro sankcija" neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui.
9. Vienas iš pareiškėjų (2001 m. gegužės 8 d. prašymas)
abejoja, ar Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio 1 dalies
(1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata kvotėjas,
tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo žinioje turimose
bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų,
pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius
turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos
reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos
ir organizacijos" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Minėto įstatymo ginčijamomis nuostatomis reguliuojami
kitokie santykiai, negu Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl
darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso kodekso 75 straipsnio
1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata kvotėjas,
tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo žinioje turimose
bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų,
pareigūnų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus, galinčius
turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas. Šiuos
reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės, įstaigos
ir organizacijos" neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
IV
Dėl Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d.
redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Telekomunikacijų įstatymo
(2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies,
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija)
7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Operatyvinės veiklos įstatymo
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6
punkto, Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies
(1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir Baudžiamojo proceso
kodekso 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija)
atitikties Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos
valstybė yra demokratinė, ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos
valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Nuostata,
kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, reiškia, kad valstybėje
turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, žmogaus teisių
ir laisvių apsauga, visų asmenų lygybė įstatymui ir teismui,
teisė į teisminę gynybą, laisvi ir periodiški rinkimai, valdžių
padalijimas ir pusiausvyra, valdžios atsakomybė piliečiams,
demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis
pliuralizmas, galimybės plėtotis pilietinei visuomenei ir kt.
Pažymėtina, jog nuostata, kad Lietuvos valstybė yra
demokratinė, yra konstitucinis įpareigojimas nenukrypti nuo
demokratijos reikalavimų, taikytinas visoms valstybės
institucijoms, neišskiriant ir įstatymų leidėjo.
Konstitucijai prieštaraujančiais įstatymais ar kitais
teisės aktais pažeidžiamas Konstitucijos viršenybės principas,
kitos konstitucinės vertybės, jais gali būti kėsinamasi ir į
Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos elementus. Tačiau
konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja
Konstitucijai, savaime nereiškia, jog yra pažeista
Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra
demokratinė. Kiekvienu atveju Konstitucinis Teismas turi
įvertinti, ar teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaraujančiu
Konstitucijai, nėra paneigiama Konstitucijos 1 straipsnio
nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.
Pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti jos apsaugos
teisiniai mechanizmai, kurie skirti pačiai Konstitucijai, taip
pat ir jos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra
demokratinė, ginti. Konstitucijoje įtvirtintas konstitucinės
kontrolės institutas, įgalinantis Konstitucijai
prieštaraujančius įstatymus bei kitus aktus pašalinti iš teisės
sistemos. Esminę reikšmę turi ir tai, kad Konstitucijoje yra
įtvirtintas teisminis teisių ir laisvių gynimas. Konstitucijos
30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės
ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
2. Sprendžiant, ar pareiškėjo (2001 m. gegužės 8 d.
prašymas) ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1
straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė,
pažymėtina, kad šiomis nuostatomis nėra paneigiama Lietuvos
valstybės demokratinė esmė, asmens teisė kreiptis į teismą dėl
pažeistų teisių gynimo, todėl darytina išvada, jog jos
neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad
Lietuvos valstybė yra demokratinė.
3. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės
principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti
užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės
valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi
veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija
turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės
nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
3.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija)
27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius"
ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams nustatyta
pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti
daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai
užtikrinti, taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija)
27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> Vyriausybės nustatyta tvarka <...> teikti
operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams
nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą
Vyriausybės nustatytos apimties informaciją apie operatyvinės
veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus abonentus bei jų
telekomunikacijas" ta apimtimi, kuria nustatyta, jog
įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų
asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė,
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija)
57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo teisės aktų
nustatyta tvarka fiksuoti telekomunikacijų įvykius ir jų
dalyvius" ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir
telekomunikacijų paslaugų teikėjams nustatyta pareiga
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu
reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti,
taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja
Konstitucijos 22 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija)
57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir
tardymo organams neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui,
tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" ta apimtimi,
kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos
informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos
teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Konstitucijos 22
straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija)
27 straipsnio 2 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
privalo <...> savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat
palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams
įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų
tinklais perduodamos informacijos turinį" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
Telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija)
57 straipsnio 4 dalies nuostata telekomunikacijų operatoriai
ir telekomunikacijų paslaugų teikėjai privalo <...> savo
lėšomis bei įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę
galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo
organams įstatymų nustatyta tvarka ir pagal teismo išduotą
sankciją kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos
informacijos turinį" ta apimtimi, kuria telekomunikacijų
operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų teikėjams - ne
valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis
užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos,
kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje
veikloje, technines galimybes, prieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui,
Operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės nustatyta tvarka
turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima
informacija, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės
nustatyta tvarka, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui,
Operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d.
redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata, kad
operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų
institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti iš įmonių,
įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai reikalingą
informaciją, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija ir
apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama Vyriausybės ar
jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka, prieštarauja
Konstitucijos 22 straipsniui,
Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961
m. birželio 26 d. redakcija) nuostata darydamas parengtinį
tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir
dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus
tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama
prokuroro sankcija" ta apimtimi, kuria nustatyti tardytojo
įgaliojimai sprendimus dėl tardymo veiksmų, kuriais įsiterpiama
į privatų asmens gyvenimą, priimti be motyvuoto teismo
sprendimo, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
3.2. Konstatavus, kad minėtomis nuostatomis (nurodyta
apimtimi) yra pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti asmens
privataus gyvenimo neliečiamumas bei apsauga ir nuosavybės
neliečiamumas bei apsauga, konstatuotina ir tai, kad šios
nuostatos (minėta apimtimi) prieštarauja konstituciniam
teisinės valstybės principui.
3.3. Kitos įstatymų nuostatos, kurių atitiktį
konstituciniam teisinės valstybės principui ginčija pareiškėjas
(2001 m. gegužės 8 d. prašymas) ir kurios šiame Konstitucinio
Teismo nutarime nėra pripažintos prieštaraujančiomis
Konstitucijos 22 ir/arba 23 straipsniui, neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad:
1. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m.
liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo fiksuoti visus
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius fiksuoti daugiau negu
reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti,
taip įsiterpiant į žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir
konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m.
liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> Vyriausybės
nustatyta tvarka <...> teikti operatyvinės veiklos subjektams,
kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties
informaciją apie operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui
reikalingus abonentus bei jų telekomunikacijas" ta apimtimi,
kuria nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos
informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos
teikimo tvarką turi Vyriausybė, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam
teisinės valstybės principui.
3. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m.
liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai privalo <...> savo lėšomis bei
įranga užtikrinti ir nuolat palaikyti techninę galimybę
operatyvinės veiklos subjektams įstatymų nustatyta tvarka
kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinį" ta apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams - ne
valstybės nuosavybės subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis
užtikrinti ir nuolat palaikyti telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos turinio kontrolei reikalingos įrangos,
kuri nėra reikalinga telekomunikacijų operatorių ūkinėje
veikloje, technines galimybes, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir konstituciniam
teisinės valstybės principui.
4. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27
straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai šią įrangą atnaujina ir palaiko
jos technines galimybes savo lėšomis" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis atnaujinti ir
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsniui.
5. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m.
liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų
teikėjai privalo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuoti
telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius" ta apimtimi, kuria
telekomunikacijų operatoriams ir telekomunikacijų paslaugų
teikėjams nustatyta pareiga telekomunikacijų įvykius ir jų
dalyvius fiksuoti daugiau negu reikia telekomunikacijų
operatorių ūkinei veiklai užtikrinti, taip įsiterpiant į
žmogaus privatų gyvenimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
6. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m.
liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų
teikėjai privalo <...> Vyriausybės nustatyta tvarka
operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams
neatlygintinai teikti nusikaltimų užkardymui, tyrimui,
nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytą informaciją apie
operatyvinės veiklos objektus ir kitus tyrimui reikalingus
abonentus bei jų telekomunikacijas" ta apimtimi, kuria
nustatyta, jog įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir
apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi
Vyriausybė, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22
straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m.
liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies nuostata
telekomunikacijų operatoriai ir telekomunikacijų paslaugų
teikėjai privalo <...> savo lėšomis bei įranga užtikrinti ir
nuolat palaikyti techninę galimybę operatyvinės veiklos
subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta
tvarka ir pagal teismo išduotą sankciją kontroliuoti
telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį" ta
apimtimi, kuria telekomunikacijų operatoriams ir
telekomunikacijų paslaugų teikėjams - ne valstybės nuosavybės
subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti ir nuolat
palaikyti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos
turinio kontrolei reikalingos įrangos, kuri nėra reikalinga
telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, technines
galimybes, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo
(1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4
punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės
nustatyta tvarka turi teisę naudotis įmonių, įstaigų ir
organizacijų turima informacija, ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti
renkama Vyriausybės nustatyta tvarka, prieštaravo Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam
teisinės valstybės principui.
9. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6
punkto nuostata, kad operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės
ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę gauti
iš įmonių, įstaigų ir organizacijų operatyvinei veiklai
reikalingą informaciją, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad
informacija ir apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama
Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui
ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48
straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d.) nuostata
darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl
tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima
savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog
turi būti gaunama prokuroro sankcija" ta apimtimi, kuria
nustatyti tardytojo įgaliojimai sprendimus dėl tardymo veiksmų,
kuriais įsiterpiama į privatų asmens gyvenimą, priimti be
motyvuoto teismo sprendimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 75
straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) nuostata
kvotėjas, tardytojas, prokuroras <...> turi teisę savo žinioje
turimose bylose <...> reikalauti iš įmonių, įstaigų,
organizacijų ir piliečių pateikti daiktus ir dokumentus,
galinčius turėti byloje reikšmės, reikalauti daryti revizijas.
Šiuos reikalavimus privalo vykdyti visi piliečiai, įmonės,
įstaigos ir organizacijos" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas