English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS SISTEMOS
ĮSTATYMO 39 STRAIPSNIO, LIETUVOS RESPUBLIKOS
MOKSLO IR ŠVIETIMO ILGALAIKIO FINANSAVIMO ĮSTATYMO
1, 2 IR 3 STRAIPSNIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS
BIUDŽETO SANDAROS ĮSTATYMO 18 STRAIPSNIO 2 DALIES
IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 172
STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. liepos 11 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus
Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus ir Stasio
Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovams teisingumo viceministrui Gintarui Švedui ir Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos Fiskalinės politikos
departamento direktoriui Rimantui Vaicenavičiui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajam konsultantui Pauliui Griciūnui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2002 m. liepos 3
d. išnagrinėjo bylą Nr. 49/01 pagal Lietuvos Respublikos
Vyriausybės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16
straipsnis, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39
straipsnis, Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymas, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros
įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės
valstybės siekiui, Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio
14 punktui, 94 straipsnio 4 punktui, 130 straipsniui ir 131
straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
1. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos
Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio
reguliavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 1-5).
Seimas 1994 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos
sveikatos sistemos įstatymą (Žin., 1994, Nr. 63-1231). Seimas
1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos
sistemos įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 1998, Nr.
112-3099), kuriuo Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos
įstatymą išdėstė nauja redakcija.
Seimas 2000 m. gruodžio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos
mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą (Žin., 2000,
Nr. 110-3516).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos
30 d. priėmė Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymą
(Žin., 1990, Nr. 24-596). Seimas 2000 m. liepos 11 d. priėmė
Biudžetinės sandaros įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2000,
Nr. 61-1826), kuriuo įstatymo pavadinimą "Lietuvos Respublikos
biudžetinės sandaros įstatymas" pakeitė pavadinimu "Lietuvos
Respublikos biudžeto sandaros įstatymas" ir išdėstė šį įstatymą
nauja redakcija. Seimas 2001 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos
Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 8, 17, 18, 20, 31
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 2001, Nr.
55-1939), kuriuo inter alia Biudžeto sandaros įstatymo 18
straipsnį papildė nauja 2 dalimi.
Seimas 1994 m. vasario 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Seimo statutą (Žin., 1994, Nr. 15-249). Seimas 1998 m. gruodžio
22 d. priėmė Seimo statutą "Dėl Statuto pakeitimo" (Žin., 1999,
Nr. 5-97), kuriuo Seimo statutą išdėstė nauja redakcija. Seimas
2001 m. birželio 7 d. priėmė Seimo statutą "Dėl Seimo statuto
31, 32, 36, 172, 177, 178 straipsnių pakeitimo ir papildymo"
(Žin., 2001, Nr. 50-1748), kuriuo inter alia Seimo statuto 172
straipsnį papildė nauja 1 dalimi.
2. Pareiškėjas - Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo
ištirti, ar Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio
reguliavimo įstatymo 16 straipsnis, Sveikatos sistemos įstatymo
39 straipsnis, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis,
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės
siekiui, Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 14 punktui,
94 straipsnio 4 punktui, 130 straipsniui ir 131 straipsnio 1
daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymo 16 straipsnis, Sveikatos sistemos įstatymo 39
straipsnis ir Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymas įpareigoja Vyriausybę į valstybės biudžeto projektą
įtraukti nustatyto dydžio asignavimus (išreikštus santykinėmis
dalimis) atitinkamai žemės ūkio reguliavimui, sveikatos
sistemos veiklos finansavimui, mokslo ir studijų bei švietimo
finansavimui. Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis
ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis įpareigoja Vyriausybę į
valstybės biudžeto projektą įtraukti tokius asignavimų Seimo
kanceliarijai dydžius, kokius nustatė Seimo valdyba.
Pareiškėjas teigia, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojami
Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai savarankiškai rengti
valstybės biudžeto projektą, pažeidžiamas konstitucinis valdžių
padalijimo principas, Konstitucijos preambulėje įtvirtintas
teisinės valstybės siekis.
2. Pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją Seimo ir
Vyriausybės įgaliojimai valstybės biudžeto projekto sudarymo,
tvirtinimo ir jo vykdymo procese yra atskirti. Vyriausybės
kompetencijai yra priskirta rengti valstybės biudžeto projektą
ir teikti jį Seimui, vykdyti valstybės biudžetą, teikti Seimui
biudžeto įvykdymo apyskaitą. Seimas svarsto valstybės biudžeto
projektą, jį tvirtina ir prižiūri, kaip jis vykdomas.
Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė rengia
valstybės biudžeto projektą. Ši nuostata reiškia, jog
įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą Konstitucijoje
yra tiesiogiai suteikti Vyriausybei. Šie įgaliojimai negali
būti pakeisti ar apriboti įstatymais. Pareiškėjo nuomone,
Seimas neturėtų iš anksto nustatytais konkrečiais rodikliais
riboti Vyriausybės įgaliojimų jos pačios nuožiūra rengti
valstybės biudžeto projektą.
3. Pareiškėjas teigia, kad finansavimo rodiklių, išreikštų
santykinėmis bendrojo vidaus produkto ar nacionalinio biudžeto
dalimis, nustatymas prieštarauja efektyviam viešųjų pajamų
paskirstymo ir naudojimo principui. Iš anksto nustačius
konkrečius atskirų valstybės funkcijų finansavimo rodiklius,
atitinkama valstybės biudžeto asignavimų dalis bus paskirta
konkrečioms sritims (mokslui ir studijoms, sveikatos sistemai,
žemės ūkiui) neatsižvelgiant į poreikį planuoti ir kitų
valstybės funkcijų bei programų finansavimą. Taip netenkama
galimybės numatyti pakankamą finansavimą iš valstybės biudžeto
kitoms sritims.
4. Pareiškėjo nuomone, kasmetinis biudžeto tvirtinimas
turėtų reikšti įstatymų leidėjo pareigą atsižvelgti į realią
šalies ūkio būklę. Jeigu įstatymų, nustatančių atskirų ūkio
šakų ar programų finansavimą, daugėtų, kasmetinis biudžeto
tvirtinimas netektų prasmės. Pareiškėjas teigia, jog
Konstitucijoje yra numatytas kasmetinis valstybės biudžeto
tvirtinimas, todėl biudžetas turi būti kasmet rengiamas
atsižvelgiant į realią ūkio būklę, konkrečius ekonominius
rodiklius, valstybės prioritetus. Pareiškėjo manymu, iš anksto
nustatyti atskirų programų ir valstybės funkcijų finansavimo
rodikliai neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto kasmetinio
biudžeto rengimo ir tvirtinimo principo.
5. Pareiškėjas teigia, kad Žemės ūkio ekonominių santykių
valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnio, Sveikatos
sistemos įstatymo 39 straipsnio, Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio
2 dalies ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies nuostatos
prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės
valstybės siekiui, Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio
14 punktui, 94 straipsnio 4 punktui, 130 straipsniui ir 131
straipsnio 1 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės
departamento vyresniosios konsultantės S. Kaplerienės ir Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto P.
Griciūno rašytiniai paaiškinimai.
1. Paaiškinimuose teigiama, kad Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymu siekiama pertvarkyti
žemės ūkį, padidinti jo konkurencingumą, spręsti žemės ūkio
sektoriaus socialines ir ekonomines problemas; Sveikatos
sistemos įstatymu siekiama užtikrinti visuomenės sveikatos
apsaugą, laiduoti asmens teisę į nemokamą sveikatos priežiūrą;
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymu,
atsižvelgiant į mokslo svarbą, siekiama žmonių gerovės ir
valstybės stabilumo. Konstitucijoje įtvirtinti valstybės
socialiniai tikslai kinta. Šiems tikslams įgyvendinti reikia
lėšų. Tačiau ne visi valstybės socialiniai tikslai yra
lygiaverčiai. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Seimas turi
konstitucinę teisę spręsti, kurios valstybės socialinės
funkcijos yra svarbiausios. Žemės ūkio ekonominių santykių
valstybinio reguliavimo priemonėms, sveikatos sistemai, mokslui
ir švietimui finansuoti per vienerius biudžetinius metus nėra
galimybės skirti pakankamai lėšų. Seimas priėmė Žemės ūkio
ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą, Sveikatos
sistemos įstatymą, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymą, kurie įgalina užtikrinti valstybės biudžeto santykių
įvairiais biudžetiniais metais perimamumą, finansavimo
tęstinumą. Priimdamas minėtus įstatymus, Seimas įgyvendino savo
finansinę kompetenciją ir deklaravo valstybės prioritetus.
2. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Žemės ūkio
ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatyme, Sveikatos
sistemos įstatyme, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatyme asignavimų dydis nėra išreikštas konkrečia suma. Jis
išreikštas santykine bendrojo vidaus produkto dalimi, todėl
minėtuose įstatymuose savaime atsižvelgta į esamą valstybės
socialinę ir ekonominę padėtį, į valstybės ir visuomenės
poreikius bei galimybes, į turimus arba galimus gauti
finansinius išteklius, valstybės įsipareigojimus ir kitus
svarbius veiksnius. Įstatymuose išlaidos yra numatytos
konkrečiai apibrėžtiems, visuotinai svarbiems tikslams, kuriems
pasiekti lėšų reikia daugiau nei jų galima skirti per vienerius
biudžetinius metus.
3. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Konstitucijoje
Seimui nėra nustatyta apribojimų keisti biudžetą ar biudžeto
išlaidų prioritetus, todėl, priimdamas Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymą, Sveikatos sistemos
įstatymą, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymą,
Seimas įgyvendino savo konstitucinę kompetenciją ir neapribojo
bei nepaneigė Vyriausybės įgaliojimų rengti ir teikti Seimui
valstybės biudžeto projektą.
4. Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad viena iš
svarbiausių parlamento savarankiškumo sąlygų yra parlamento
finansinė nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios. Seimui
Konstitucijoje numatytai kompetencijai įgyvendinti turi būti
sudarytas materialinis pagrindas. Seimo kanceliarija savo darbu
padeda Seimo nariams tinkamai įgyvendinti jų konstitucines
funkcijas. Jeigu nebūtų garantuota, jog Seimo kanceliarijos
funkcijoms vykdyti bus skiriama pakankamai lėšų, tai reikštų,
kad Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia, yra priklausomas
nuo vykdomosios valdžios. Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalimi
yra garantuota Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios,
nepriklausomybė nuo vykdomosios valdžios, taip pat yra
užtikrintas konstitucinis valdžių padalijimo principas.
5. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Žemės ūkio
ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16
straipsnis, Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis, Mokslo
ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymas, Biudžeto sandaros
įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio
1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
IV
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai -
teisingumo viceministras G. Švedas ir Finansų ministerijos
Fiskalinės politikos departamento direktorius R. Vaicenavičius
iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens
atstovas Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresnysis
konsultantas P. Griciūnas iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnis,
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis, Mokslo ir švietimo
ilgalaikio finansavimo įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo 18
straipsnio 2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis
neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės
valstybės siekiui, Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio
14 punktui, 94 straipsnio 4 punktui, 130 straipsniui ir 131
straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16 straipsnis
neprieštarauja Konstitucijai, Konstituciniame Teisme buvo
gautas 2001 m. lapkričio 9 d.
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Konstituciniame Teisme
anksčiau gautą kito pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą
ištirti Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo
įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų
dydį ir išlyginimą lemiančių rodiklių tvirtinimo 2001, 2002 ir
2003 metams įstatymo atitiktį Konstitucijai, 2002 m. sausio 14
d. nutarimu Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio
reguliavimo įstatymo 16 straipsnį pripažino prieštaraujančiu
Konstitucijos 129 straipsniui ir 131 straipsnio 2 dalies
nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol
tie įstatymai nepakeisti.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies
3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako
nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai,
jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau
buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu
priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai
buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo
posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio
1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, byla dalyje dėl Žemės ūkio
ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16
straipsnio atitikties Konstitucijai nutrauktina.
3. Pareiškėjas prašo ištirti Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymo atitiktį Konstitucijai, tačiau iš prašymo
motyvų matyti, kad pareiškėjui kyla abejonių ne dėl viso
įstatymo atitikties Konstitucijai, o tik dėl šio įstatymo 1 bei
2 straipsnių ir dėl 3 straipsnio nuostatos "pasiūlyti
Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" atitikties Konstitucijai.
4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai
neprieštarauja Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis. Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalyje nustatyta: "Valstybės biudžeto
projektas rengiamas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros
įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybė, rengdama ir teikdama
Seimui atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo
projektą, Seimo kanceliarijai numatomų asignavimų dydžius,
kurie yra nustatyti Seimo valdybos patvirtintoms Seimo
kanceliarijos programoms pagal išlaidų sąmatas, įtraukia į šį
projektą Seimo valdybos teikimu."
Nors pareiškėjas prašo ištirti Seimo statuto 172
straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai, tačiau iš prašymo
motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja ne Seimo statuto 172
straipsnio visos 1 dalies atitiktimi Konstitucijai, bet tuo, ar
Konstitucijai neprieštarauja Seimo statuto 172 straipsnio 1
dalies nuostata, kad Vyriausybė, rengdama ir teikdama Seimui
atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą,
Seimo kanceliarijai numatomų asignavimų dydžius, kurie yra
nustatyti Seimo valdybos patvirtintoms Seimo kanceliarijos
programoms pagal išlaidų sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo
valdybos teikimu.
5. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnis, Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio
2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 67 straipsnio 14 punktui.
Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 14 punktą Seimas
tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas.
Nors pareiškėjas prašo ištirti Sveikatos sistemos įstatymo
39 straipsnio, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 67
straipsnio 14 punktui, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad
pareiškėjui kyla abejonių dėl minėtų įstatymų ir Seimo statuto
ginčijamų nuostatų atitikties ne Konstitucijos 67 straipsnio
visam 14 punktui, bet tik šio punkto nuostatai, kad Seimas
tvirtina valstybės biudžetą.
6. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnis, Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio
2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktui.
Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktą Vyriausybė
rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo
valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą.
Nors pareiškėjas prašo ištirti Sveikatos sistemos įstatymo
39 straipsnio, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 94
straipsnio visam 4 punktui, tačiau iš prašymo motyvų matyti,
kad pareiškėjas abejoja, ar minėtų įstatymų ir Seimo statuto
ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio
4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto
projektą.
7. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnis, Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio
2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 130 straipsniui.
Konstitucijos 130 straipsnyje nustatyta: "Valstybės
biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui ne
vėliau, kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų
pabaigos."
Nors pareiškėjas prašo ištirti Sveikatos sistemos įstatymo
39 straipsnio, Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitiktį visam
Konstitucijos 130 straipsniui, tačiau iš prašymo motyvų matyti,
kad pareiškėjas abejoja, ar minėtų įstatymų ir Seimo statuto
ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 130
straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro
Vyriausybė.
8. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnis, Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymas, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio
2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės
siekiui.
Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6
straipsnio 1 dalis). Konstitucijos preambulėje yra skelbiamas
atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekis.
Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai išreiškiami
Konstitucijos normose bei principuose. Konstitucijoje
įtvirtintas teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai
nuo kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių teisinės
valstybės principą. Teisinės valstybės siekį išreiškia
konstitucinis teisinės valstybės principas, todėl pagal
pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar pareiškėjo
nurodytų įstatymų ir Seimo statuto ginčijamos nuostatos
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Pagal pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis, Mokslo ir švietimo
ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai, taip pat 3
straipsnio nuostata "pasiūlyti Vyriausybei rengiant 2001-2004
metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymų projektus atsižvelgti į šio įstatymo
nuostatas", Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė,
rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų biudžetinių metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijai numatomų
asignavimų dydžius, kurie yra nustatyti Seimo valdybos
patvirtintoms Seimo kanceliarijos programoms pagal išlaidų
sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo valdybos teikimu,
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, Konstitucijos 67
straipsnio 14 punkto nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės
biudžetą, 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė
rengia valstybės biudžeto projektą, 130 straipsnio nuostatai,
kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
Pareiškėjo prašyme nurodytų įstatymų ir Seimo statuto
ginčijamos nuostatos šioje byloje bus tiriamos pareiškėjo
nurodytu aspektu: ar ginčijamomis nuostatomis nėra ribojami
konstituciniai Vyriausybės įgaliojimai rengti valstybės
biudžeto projektą.
II
1. Pareiškėjas savo abejones dėl Sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnio, Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymo, Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio
2 dalies ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties
Konstitucijai grindžia tuo, kad, jo manymu, minėtų įstatymų ir
Seimo statuto ginčijamomis nuostatomis yra ribojami Vyriausybės
konstituciniai įgaliojimai savarankiškai rengti valstybės
biudžeto projektą.
2. Sprendžiant, ar pareiškėjo nurodytų įstatymų ir Seimo
statuto ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai,
pirmiausia būtina išsiaiškinti, kokie įgaliojimai rengiant
valstybės biudžeto projektą Konstitucijoje yra nustatyti
Vyriausybei.
2.1. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktą valstybės
biudžeto projektą rengia Vyriausybė. Konstitucijos 130
straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė sudaro valstybės biudžeto
projektą ir pateikia jį Seimui.
Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad
biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti biudžetą ir kad
biudžetas keičiamas ta pačia tvarka, pagal kurią sudaromas,
priimamas ir patvirtinamas. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir
tai, kad konstituciniai įgaliojimai sudaryti valstybės biudžeto
pakeitimo projektą yra nustatyti Vyriausybei.
Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra teisės normų,
nustatančių, jog valstybės biudžeto projektą gali rengti ir
teikti Seimui svarstyti bei tvirtinti ne Vyriausybė, o kuri
nors kita valstybės institucija arba kuris nors kitas
subjektas.
Taigi Konstitucijoje įgaliojimai rengti valstybės biudžeto
projektą yra nustatyti tik Vyriausybei.
2.2. Konstitucijos nuostata, kad įgaliojimus rengti
valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė, reiškia, jog
Vyriausybė - ir tik ji - turi įgaliojimus valstybės biudžeto
projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų
būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta,
ir kt. Valstybės biudžeto projekte numatydama valstybės
išlaidas, Vyriausybė yra saistoma atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio valdžių
padalijimo principo, kitų Konstitucijos normų ir principų.
Pažymėtina, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti
konstitucines asmens teises ir laisves bei apsaugoti kitas
Konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja Vyriausybės
pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą atsižvelgti į
Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą
ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės
poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti
finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus
svarbius veiksnius.
Iš Konstitucijos 5 straipsnio ir kitų Konstitucijos
straipsnių, nustatančių valstybės valdžią vykdančių valstybės
institucijų įgaliojimus ir įtvirtinančių valdžių padalijimo
principą, Vyriausybei kyla pareiga rengiant valstybės biudžeto
projektą jame numatyti tiek lėšų valstybės valdžią vykdančioms
valstybės institucijoms - Seimui, Respublikos Prezidentui,
Vyriausybei, Teismams, kad būtų garantuotas Konstitucijoje
įtvirtintas šių valstybės valdžią vykdančių institucijų
savarankiškumas, valdžių pusiausvyra ir kad jos galėtų vykdyti
Konstitucijoje bei įstatymuose joms nustatytas funkcijas.
Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, turi
atsižvelgti į kitų Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų
valstybės valdžią vykdančių institucijų - Seimo, Respublikos
Prezidento, Teismų pateiktus asignavimų iš valstybės biudžeto,
reikalingų šių institucijų Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytų funkcijų vykdymui, dydžius. Jeigu Vyriausybės
parengtame valstybės biudžeto projekte Seimui, Respublikos
Prezidentui, Teismams būtų numatyta asignavimų akivaizdžiai
mažiau, negu jų reikia, kad valstybės valdžią vykdančios
institucijos galėtų atlikti joms Konstitucijoje ir įstatymuose
nustatytas funkcijas, kad būtų garantuotas Konstitucijoje
įtvirtintas šių valstybės valdžią vykdančių institucijų
savarankiškumas, valdžių pusiausvyra, taip pat jų
nepriklausomybė nuo Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios
institucijos, būtų sudarytos prielaidos pažeisti konstitucinį
valdžių padalijimo principą ir Konstitucijos 5 straipsnį.
Vyriausybė vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2
punktas). Iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatos,
kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie
įstatymai nepakeisti, Vyriausybei kyla pareiga rengiant
valstybės biudžeto projektą jame numatyti tokias išlaidas,
kokias numato šie įstatymai (Konstitucinio Teismo 2002 m.
sausio 14 d. nutarimas).
2.3. Konstitucinis Teismas, 2002 m. sausio 14 d. nutarime
aiškindamas Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad
negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai
nepakeisti, konstatavo, kad Konstitucijos 131 straipsnio 2
dalyje nurodyti įstatymai, numatantys tam tikras išlaidas, nėra
įstatymai, atstojantys ar pakeičiantys valstybės biudžeto
įstatymą. Tokiais įstatymais išlaidas galima numatyti tik
konkrečiai apibrėžtam, visuotinai svarbiam tikslui pasiekti per
įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima
patenkinti per vienerius biudžetinius metus. Šiais įstatymais
negali būti numatomos išlaidos valstybės nuolatinėms funkcijoms
vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms finansuoti, jais negali
būti reguliuojami santykiai, kuriuos pagal Konstituciją galima
reguliuoti tik valstybės biudžeto įstatymu. Minėtame nutarime
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymais, numatančiais tam
tikras išlaidas, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
kuriuo būtų paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir
pareiga sudaryti valstybės biudžeto projektą biudžetiniams
metams bei Seimo konstitucinė teisė ir pareiga tvirtinti
valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams. Priešingu
atveju būtų iškreipiama konstitucinė valstybės biudžeto
samprata, konstitucinis biudžetinių metų institutas netektų
prasmės, būtų paneigiami Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai
rengti valstybės biudžeto projektą ir Seimo konstituciniai
įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą biudžetiniams metams
atsižvelgiant į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į
visuomenės bei valstybės poreikius ir galimybes, į turimus ir
numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės
įsipareigojimus, į kitus svarbius veiksnius.
3. Pareiškėjas abejoja, ar įstatymų ir Seimo statuto
ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5
straipsniui.
Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta:
"Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms."
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad šiame Konstitucijos straipsnyje, taip pat
kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės
valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, yra
įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Pagal Konstituciją
įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti
atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi
būti pusiausvyra. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama
jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys
priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir
jos santykio su kitomis valdžiomis. Konstitucijoje tiesiogiai
nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos
įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš
kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti;
tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime
konstatavo, jog konstitucinė valstybės biudžeto samprata
suponuoja tai, kad valstybės biudžeto projekto rengimas
(sudarymas), biudžeto svarstymas Seime ir jo patvirtinimas
įstatymu, biudžeto vykdymas yra atskiros biudžeto proceso
stadijos. Minėtame nutarime taip pat konstatuota, kad rengiant
valstybės biudžeto projektą ir svarstant bei tvirtinant
valstybės biudžetą Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios
institucijos, ir Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios
institucijos, įgaliojimai yra atriboti ir kad šioje srityje
taip pat turi būti užtikrintas konstitucinis valdžių padalijimo
principas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal
Konstituciją Seimas negali nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kuriuo būtų apriboti ar paneigti Vyriausybei
Konstitucijoje nustatyti įgaliojimai rengti valstybės biudžeto
projektą. Įstatymu paneigus ar apribojus Vyriausybei
Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus rengti valstybės biudžeto
projektą, būtų pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo
principas, taigi ir Konstitucijos 5 straipsnis.
4. Pareiškėjo manymu, įstatymų ir Seimo statuto ginčijamos
nuostatos neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų
reikalavimų, suponuoja ir tai, kad Konstitucija turi
aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės
nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją, kad
valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos
turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei.
Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas valdžių
padalijimo principas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina,
jog teisinės valstybės principas suponuoja ir tai, kad
valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti
Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų, kad viena valstybės
valdžios institucija negali įsiterpti į kitai valstybės
valdžios institucijai Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus.
Taigi įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą
Konstitucijoje nustačius tik Vyriausybei, jokia kita valstybės
institucija, joks kitas subjektas negali į šiuos įgaliojimus
įsiterpti.
5. Pareiškėjo manymu, nurodytų įstatymų ir Seimo statuto
ginčijamos nuostatos prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio
14 punktui ir 131 straipsnio 1 daliai.
Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad
Seimas tvirtina valstybės biudžeto projektą. Pagal
Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalį valstybės biudžeto projektą
svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių
metų pradžios.
Taigi Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte ir 131
straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, koks subjektas turi
įgaliojimus tvirtinti valstybės biudžeto projektą: pagal
Konstituciją šiuos įgaliojimus turi tik Seimas.
Pagal Konstituciją valstybės biudžeto projekto
patvirtinimas (valstybės biudžeto įstatymo priėmimas) - tai
galutinis biudžeto suformavimas. Seimo konstituciniai
įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžeto projektą apima ir
Seimo įgaliojimus nustatyti valstybės biudžeto pajamų
šaltinius, planuojamas valstybės biudžeto pajamas bei jų
dydžius, taip pat valstybės biudžeto išlaidas, subjektus,
kuriems skiriamos valstybės biudžeto lėšos, asignavimų dydžius,
ir kt.
Seimas jam Konstitucijoje nustatytų įgaliojimų tvirtinti
valstybės biudžeto projektą negali atsisakyti arba perduoti
kitoms valstybės institucijoms, o šios negali iš Seimo perimti
tų įgaliojimų. Priešingu atveju būtų paneigti Seimo
konstituciniai įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžeto
projektą: taip būtų paneigtas konstitucinis valdžių padalijimo
principas, pažeistas Konstitucijos 5 straipsnis.
Svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžetą Seimas
taip pat yra saistomas konstitucinio atviros, teisingos,
darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, valdžių padalijimo
principo, kitų Konstitucijos normų ir principų. Pažymėtina, kad
konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės
imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises
ir laisves bei apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas
vertybes suponuoja Seimo pareigą svarstant ir tvirtinant
valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas
valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į
visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir
numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės
įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius.
Iš Konstitucijos 5 straipsnio ir kitų Konstitucijos
straipsnių, nustatančių valstybės valdžią vykdančių valstybės
institucijų įgaliojimus ir įtvirtinančių konstitucinį valdžių
padalijimo principą, Seimui kyla pareiga svarstant ir
tvirtinant valstybės biudžeto projektą numatyti jame tiek lėšų
valstybės valdžią vykdančioms institucijoms - Seimui,
Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, Teismams, kad būtų
garantuotas Konstitucijoje įtvirtintas šių valstybės valdžią
vykdančių institucijų savarankiškumas, valdžių pusiausvyra ir
kad jos galėtų vykdyti Konstitucijoje ir įstatymuose joms
nustatytas funkcijas.
Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo
paties priimtų įstatymų. Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje
yra nustatyta, kad negalima mažinti įstatymų nustatytų išlaidų
tol, kol tie įstatymai nepakeisti. Jeigu kurie nors įstatymai
numato tam tikras išlaidas, Seimas, svarstydamas ir
tvirtindamas valstybės biudžeto projektą, privalo jame
nustatyti tokias išlaidas, kokias numato minėti įstatymai.
Pagal Konstitucijos 129 straipsnį biudžetiniai metai
prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną. Iš šios
konstitucinės nuostatos išplaukia Seimo konstitucinė teisė ir
pareiga patvirtinti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams
metams.
III
Dėl Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnio atitikties
Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 14 punktui, 94
straipsnio 4 punktui, 130 straipsniui, 131 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnyje nustatyta:
"Bazinis Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos veiklos
finansavimo dydis, įskaitant valstybės biudžeto, savivaldybių
biudžetų lėšas bei privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto lėšas, kiekvienais metais turi sudaryti ne mažiau kaip
5 procentus bendrojo vidinio produkto vertės."
2. Žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių
visuomenės vertybių. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja
medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Pagal
Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį nemokamos medicinos pagalbos
valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką nustato įstatymas.
3. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnį bazinis
sveikatos sistemos veiklos finansavimo dydis, kuris kiekvienais
metais turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendrojo vidaus
produkto vertės, susideda iš lėšų, kurios šiems tikslams
numatomos valstybės biudžete, savivaldybių biudžetuose, taip
pat privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete. Taigi šiame
straipsnyje yra įtvirtinta taisyklė, kad sveikatos sistemos
veiklai finansuoti valstybės biudžete ir savivaldybių
biudžetuose kasmet turi būti numatoma tam tikra išlaidų dalis,
ne mažesnė už iš anksto fiksuotąją (išreikšta santykine
bendrojo vidaus produkto dalimi); jos dydis priklauso nuo to,
kokios vertės tais metais bus bendrasis vidaus produktas, taip
pat nuo to, kokio dydžio tais metais bus privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžetas.
4. Sprendžiant, ar Sveikatos sistemos įstatymo 39
straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, visų pirma būtina
išsiaiškinti, ar šiame straipsnyje įtvirtintas teisinis
reguliavimas, pagal kurį sveikatos sistemos finansavimui kasmet
turi būti skiriama tam tikra išlaidų dalis, ne mažesnė už iš
anksto fiksuotąją, atitinka Konstitucijos 131 straipsnio 2
dalyje nurodytų įstatymų, kuriais gali būti numatytos išlaidos,
kurių negalima mažinti, kol tie įstatymai nepakeisti,
konstitucinę sampratą.
5. Minėta, kad Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje
nurodytais įstatymais, numatančiais tam tikras išlaidas,
negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
paneigiama Vyriausybės konstitucinė teisė ir pareiga sudaryti
valstybės biudžetą biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinė
teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą biudžetiniams
metams atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę padėtį, į
visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir
numatomus gauti finansinius išteklius, valstybės
įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius. Konstitucijos 131
straipsnio 2 dalyje nurodytais įstatymais išlaidas galima
numatyti tik konkrečiai apibrėžtam, visuotinai svarbiam tikslui
pasiekti per įstatymo nustatytą laiką ir tik tada, kai šių
reikmių negalima patenkinti per vienerius biudžetinius metus,
tačiau jais negali būti numatomos išlaidos valstybės
nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms
finansuoti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d.
nutarimas).
6. Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnyje nustatyta,
kiek lėšų santykine bendrojo vidaus produkto vertės dalimi turi
būti skiriama nacionalinės sveikatos sistemos veiklai
finansuoti. Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnyje
vartojama formuluotė "nacionalinės sveikatos sistemos veiklos
finansavimo dydis" rodo, kad šiame straipsnyje yra nustatyta,
kiek lėšų turi būti skiriama vienai iš valstybės finansuojamų
sričių, t. y. nacionalinės sveikatos sistemos veiklai. Šiame
straipsnyje nėra apibrėžti konkretūs tikslai, kurie per
įstatyme nustatytą laiką turėtų būti pasiekti skiriant įstatyme
nurodytas lėšas. Formuluotė "nacionalinės sveikatos sistemos
veiklos finansavimas" vertintina kaip nustatanti išlaidas
visuomenės kasdienėms reikmėms - sveikatos apsaugai finansuoti.
Nacionalinės sveikatos sistemos veiklos finansavimas - tai
nuolatinė valstybės funkcija, nuolatinė jos priedermė.
Taigi Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnyje
nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 131
straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų, numatančių tam tikras
išlaidas, kurių negalima mažinti, kol tie įstatymai nepakeisti,
konstitucinės sampratos.
Pažymėtina, kad Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsniu
yra reguliuojami tie santykiai, kuriuos pagal konstitucinę
valstybės biudžeto sampratą galima reguliuoti tik valstybės
biudžeto įstatyme. Sveikatos sistemos įstatyme nustačius, kad
kiekvienais metais nacionalinės sveikatos sistemos veiklai
finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip tam tikra dalis
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų, yra sudaromos
prielaidos paneigti konstitucinę biudžetinių metų sampratą,
Konstitucijos 129 straipsnyje įtvirtintą biudžetinių metų
trukmę.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima
mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai
nepakeisti, ir Konstitucijos 129 straipsniui.
7. Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnyje nustačius,
kad sveikatos sistemos veiklai finansuoti valstybės biudžete ir
savivaldybių biudžetuose kasmet turi būti skiriama tam tikra
išlaidų dalis, ne mažesnė už iš anksto fiksuotąją (išreikšta
santykine bendrojo vidaus produkto vertės dalimi), Vyriausybė,
rengdama metinį valstybės biudžeto projektą, privalo jame
numatyti tokį išlaidų sveikatos sistemos veiklai finansuoti
dydį, koks yra nustatytas Sveikatos sistemos įstatymo 39
straipsnyje. Tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojami
Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai rengti valstybės
biudžeto projektą biudžetiniams metams atsižvelgiant į esamą
socialinę ir ekonominę situaciją, į visuomenės ir valstybės
poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti
finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus
svarbius veiksnius.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė
rengia valstybės biudžeto projektą, Konstitucijos 130
straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro
Vyriausybė.
8. Konstitucijos 5 straipsnyje yra nustatyta, kad valdžios
galias riboja Konstitucija. Minėta, kad šiame straipsnyje, taip
pat kituose straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią
vykdančių institucijų įgaliojimus, yra įtvirtintas valdžių
padalijimo principas, kuris reiškia ir tai, kad, Konstitucijoje
tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos
įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš
kitos perimti tokių įgaliojimų, kad tokie įgaliojimai negali
būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Konstatavus, kad įstatymais
yra apriboti konkrečiai valstybės valdžios institucijai
Konstitucijoje priskirti įgaliojimai, kartu konstatuotina, kad
yra pažeidžiamas Konstitucijos 5 straipsnis, taip pat
konstitucinis valdžių padalijimo principas.
Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią. Įstatymai,
Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai turi atitikti
Konstituciją. Valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės
institucijos turi veikti remdamosi Konstitucija ir jai
paklusdamos. Konstatavus, kad įstatymuose, Vyriausybės
nutarimuose ar kituose teisės aktuose nepaisoma minėtų
reikalavimų, kartu konstatuotina, kad yra pažeidžiamas
konstitucinis teisinės valstybės principas.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima
mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai
nepakeisti, 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė
rengia valstybės biudžeto projektą, 130 straipsnio nuostatai,
kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 129
straipsniui. Kartu konstatuotina, kad Sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 5
straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Konstitucijos 67 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad
Seimas tvirtina valstybės biudžetą. Konstitucijos 131
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą
svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių
metų pradžios.
Minėta, kad pagal Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalį
negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai
nepakeisti, todėl, jeigu kurie nors įstatymai numato tam tikras
išlaidas, Seimas, svarstydamas ir tvirtindamas valstybės
biudžeto projektą, privalo jame nustatyti tokias išlaidas,
kokias numato minėti įstatymai.
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnyje nustatyta, kad
nacionalinės sveikatos sistemos veiklos finansavimo dydis,
įskaitant valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų lėšas ir
privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, kiekvienais metais
turi sudaryti ne mažiau kaip 5 procentus bendrojo vidaus
produkto vertės. Taigi pagal Sveikatos sistemos įstatymo 39
straipsnį sveikatos sistemos veiklai finansuoti valstybės
biudžete ir savivaldybių biudžetuose kasmet turi būti numatoma
tam tikra išlaidų dalis, ne mažesnė už iš anksto fiksuotąją
(išreikšta santykine bendrojo vidaus produkto vertės dalimi),
kurios dydis priklauso nuo to, kokios vertės tais metais bus
bendrasis vidaus produktas, taip pat nuo to, kokio dydžio tais
metais bus privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas.
10. Minėta, kad Seimą saisto ne tik Konstitucija, bet ir
jo paties priimti įstatymai. Pagal Konstituciją įstatymais gali
būti nustatytas teisinis reguliavimas, apibrėžiantis Seimo
įgaliojimų vykdymą ir taip apribojantis Seimą, tačiau Seimas
nėra visiškai laisvas įstatymais nustatyti sau bet kokius
apribojimus: įstatymais suvaržydamas save Seimas negali
pažeisti Konstitucijos. Nagrinėjamos bylos kontekste
pažymėtina, kad Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostata,
kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie
įstatymai nepakeisti, reiškia, kad Seimas gali priimti
įstatymus, numatančius tam tikras išlaidas, ir, kol tie
įstatymai nepakeisti, suvaržyti save šiais įstatymais, kai
svarsto ir tvirtina valstybės biudžeto projektą. Tačiau
svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą Seimas
gali suvaržyti save ne bet kokiais įstatymais, numatančiais
išlaidas, bet tik tokiais, kurie atitinka minėtų įstatymų
konstitucinę sampratą.
11. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota,
kad Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis neatitinka
Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų,
numatančių tam tikras išlaidas, kurių negalima mažinti, kol tie
įstatymai nepakeisti, konstitucinės sampratos.
Taigi Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsniu yra
apriboti Seimui Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte ir 131
straipsnio 1 dalyje nustatyti įgaliojimai tvirtinti valstybės
biudžetą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatai, kad Seimas
tvirtina valstybės biudžetą, taip pat Konstitucijos 131
straipsnio 1 daliai.
12. Konstitucinis Teismas pažymi, jog išvada, kad
Sveikatos sistemos įstatymo 39 straipsnis prieštarauja
Konstitucijai, negali būti aiškinama kaip draudžianti
Vyriausybei, kai ji rengia valstybės biudžeto projektą, ir kaip
draudžianti Seimui, kai jis svarsto ir tvirtina valstybės
biudžetą, numatyti jame tiek lėšų nacionalinės sveikatos
sistemos veiklai finansuoti, kad tai sudarytų 5 procentus
bendrojo vidaus produkto vertės. Prireikus nacionalinės
sveikatos sistemos veiklos finansavimui gali būti skiriama tiek
lėšų, kad tai sudarytų net ir daugiau kaip 5 procentus bendrojo
vidaus produkto vertės. Tačiau tai, kiek lėšų kiekvienais
biudžetiniais metais turi būti skiriama nacionalinės sveikatos
sistemos veiklos finansavimui, turi būti nustatoma ne iš anksto
apibrėžiant fiksuotą lėšų dalį, bet rengiant ir tvirtinant
atitinkamų metų valstybės biudžetą.
IV
Dėl Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo
atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 14
punktui, 94 straipsnio 4 punktui, 130 straipsniui, 131
straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
1. Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatyme
nustatyta:
"Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į mokslo ir
švietimo svarbą Lietuvos ūkiui, žmonių gerovei ir valstybės
stabilumui, konstatuodamas, kad mokslui ir švietimui iki šiol
valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų buvo skiriama
nepakankamai, suprasdamas efektyvesnės mokslo, studijų ir
švietimo sistemos svarbą, priima šį įstatymą.
1 straipsnis. Valstybės biudžeto asignavimai
mokslui ir studijoms
Nustatyti šiuos mokslo ir studijų finansavimo santykinius
rodiklius:
1) 2001 metais skirti ne mažiau kaip 1,35 procento
bendrojo vidaus produkto;
2) 2002 metais skirti ne mažiau kaip 1,5 procento bendrojo
vidaus produkto;
3) 2003 metais skirti ne mažiau kaip 1,75 procento
bendrojo vidaus produkto;
4) 2004 metais skirti ne mažiau kaip 2 procentus bendrojo
vidaus produkto.
2 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių
biudžetų asignavimai švietimui
Nustatyti šiuos švietimo finansavimo santykinius
rodiklius: 2001, 2002, 2003 ir 2004 metais švietimui finansuoti
skirti ne mažiau kaip 6,5 procento bendrojo vidaus produkto.
3 straipsnis. Pasiūlymai Vyriausybei
Pasiūlyti Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų
projektus atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas ir užtikrinti,
kad, laipsniškai didinant mokslo, studijų ir švietimo
finansavimą, 2001 metais būtų reformuota visa mokslo, studijų
ir švietimo įstaigų sistema."
2. Švietimas ir mokslas yra konstitucinės vertybės. Pagal
Konstituciją valstybė turi pareigą skirti lėšų švietimui ir
mokslui finansuoti.
3. Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1
straipsnyje yra nustatyti valstybės biudžeto asignavimų mokslui
ir studijoms rodikliai; šie rodikliai išreikšti santykinėmis
bendrojo vidaus produkto dalimis. Įstatymo 2 straipsnyje yra
nustatyti valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų
švietimui rodikliai; šie rodikliai išreikšti santykinėmis
bendrojo vidaus produkto dalimis. Įstatymo 3 straipsnyje yra
įtvirtinta nuostata "pasiūlyti Vyriausybei rengiant 2001-2004
metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymų projektus atsižvelgti į šio įstatymo
nuostatas".
4. Sprendžiant, ar Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, visų pirma
būtina išsiaiškinti, ar šiame įstatyme įtvirtintas teisinis
reguliavimas, pagal kurį mokslui ir studijoms bei švietimui
finansuoti kasmet turi būti skiriama tam tikra išlaidų dalis,
ne mažesnė už iš anksto fiksuotąją (išreikšta santykinėmis
bendrojo vidaus produkto dalimis), atitinka Konstitucijos 131
straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų, kuriais gali būti
numatytos išlaidos, kurių negalima mažinti, kol tie įstatymai
nepakeisti, konstitucinę sampratą.
5. Minėta, kad Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje
nurodyti įstatymai, kuriais numatomos išlaidos, negali pakeisti
valstybės biudžeto įstatymo, kad tokias išlaidas galima
numatyti tik konkrečiai apibrėžtam tikslui pasiekti per
įstatyme nustatytą laiką ir tik tada, kai šių reikmių negalima
patenkinti per vienerius biudžetinius metus. Tokiais įstatymais
negali būti numatomos išlaidos valstybės nuolatinėms funkcijoms
vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms finansuoti.
6. Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1
straipsnio pavadinimas "Valstybės biudžeto asignavimai mokslui
ir studijoms" ir šiame straipsnyje vartojama formuluotė
"nustatyti šiuos mokslo ir studijų finansavimo santykinius
rodiklius" rodo, kad jame yra nustatyta, kiek valstybės
biudžeto lėšų (išreikštų santykinėmis bendrojo vidaus produkto
dalimis) turi būti skiriama vienai iš valstybės finansuojamų
sričių, t. y. mokslui ir studijoms. Šio įstatymo 2 straipsnio
pavadinimas "Valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimai
švietimui" ir šiame straipsnyje vartojama formuluotė "nustatyti
šiuos švietimo finansavimo santykinius rodiklius" rodo, kad
jame yra nustatyta, kiek valstybės ir savivaldybių biudžeto
lėšų (išreikštų santykinėmis bendrojo vidaus produkto dalimis)
turi būti skiriama vienai iš valstybės ir savivaldybių
finansuojamų sričių, t. y. švietimui.
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatyme nėra
apibrėžti konkretūs tikslai, kurie per įstatyme nustatytą laiką
turėtų būti pasiekti skiriant įstatyme numatytas lėšas.
Minėtame įstatyme nustatytos išlaidos visuomenės kasdienėms
reikmėms - mokslui ir studijoms, taip pat švietimui finansuoti.
Mokslo ir studijų, švietimo finansavimas yra valstybės
nuolatinė funkcija, nuolatinė jos priedermė.
Taigi Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1
ir 2 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka
Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų,
numatančių tam tikras išlaidas, kurių negalima mažinti, kol tie
įstatymai nepakeisti, konstitucinės sampratos.
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniuose nustatytos išlaidos yra išlaidos valstybės
nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms
finansuoti. Nurodytais straipsniais reguliuojami tie santykiai,
kurie pagal konstitucinę valstybės biudžeto sampratą gali būti
reguliuojami tik valstybės biudžeto įstatymu. Mokslo ir
švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 straipsnyje
nustačius, kad 2001, 2002, 2003 ir 2004 metais mokslui ir
studijoms finansuoti turi būti skiriama tam tikra, ne mažesnė
už iš anksto fiksuotąją, valstybės biudžeto išlaidų dalis
(išreikšta santykinėmis bendrojo vidaus produkto dalimis), šio
įstatymo 2 straipsnyje nustačius, kad 2001, 2002, 2003 ir 2004
metais švietimui finansuoti turi būti skiriama tam tikra, ne
mažesnė už iš anksto fiksuotąją, valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų išlaidų dalis (išreikšta santykinėmis
bendrojo vidaus produkto dalimis), yra sudaromos prielaidos
paneigti konstitucinę biudžetinių metų sampratą, Konstitucijos
129 straipsnyje įtvirtintą biudžetinių metų trukmę.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniai prieštarauja Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies
nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol
tie įstatymai nepakeisti, Konstitucijos 129 straipsniui.
7. Iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad
negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai
nepakeisti, Vyriausybei kyla pareiga rengiant valstybės
biudžeto projektą numatyti jame tiek išlaidų atitinkami sričiai
finansuoti, kiek nustatyta tokias išlaidas numatančiuose
įstatymuose. Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo
1, 2 straipsniai ir 3 straipsnio nuostata "pasiūlyti
Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" sukelia Vyriausybei
pareigą rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
juose numatyti tiek lėšų mokslui ir studijoms bei švietimui
finansuoti, kiek yra numatyta pagal Mokslo ir švietimo
ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniuose nustatytus
santykinius rodiklius. Tokiu teisiniu reguliavimu yra ribojami
Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai rengti valstybės
biudžeto projektą biudžetiniams metams atsižvelgiant į esamą
socialinę ir ekonominę situaciją, į visuomenės ir valstybės
poreikius ir galimybes, į turimus ir galimus gauti finansinius
išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius
veiksnius.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniai, taip pat 3 straipsnio nuostata "pasiūlyti
Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" prieštarauja
Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė
rengia valstybės biudžeto projektą, ir Konstitucijos 130
straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro
Vyriausybė.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota,
kad Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniai, taip pat 3 straipsnio nuostata "pasiūlyti
Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" riboja Vyriausybės
konstitucinius įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą
ir dėl to prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkto
nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą,
ir Konstitucijos 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės
biudžeto projektą sudaro Vyriausybė. Kartu konstatuotina, kad
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniai, taip pat 3 straipsnio nuostata "pasiūlyti
Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" prieštarauja
Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo
principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
9. Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad
Seimas tvirtina valstybės biudžetą. Konstitucijos 131
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą
svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių
metų pradžios.
Minėta, kad įstatymais suvaržydamas save Seimas negali
pažeisti Konstitucijos.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniai neatitinka Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje
nurodytų įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, kurių
negalima mažinti tol, kol tie įstatymai nepakeisti,
konstitucinės sampratos.
Taigi Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1
ir 2 straipsniais yra apriboti Seimui Konstitucijos 67
straipsnio 14 punkte ir 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti
įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2
straipsniai prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto
nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, taip pat
Konstitucijos 131 straipsnio 1 daliai.
10. Kitaip vertintina Mokslo ir švietimo ilgalaikio
finansavimo įstatymo 3 straipsnio nuostatos "pasiūlyti
Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus
atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" atitiktis Konstitucijos
67 straipsnio 14 punktui ir 131 straipsnio 1 daliai.
Ginčijama Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo
įstatymo nuostata yra adresuota Vyriausybei. Šia nuostata nėra
ribojami ar paneigiami Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte ir
131 straipsnio 1 dalyje Seimui nustatyti įgaliojimai tvirtinti
valstybės biudžetą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Mokslo ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 3 straipsnio
nuostata "pasiūlyti Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų
valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymų projektus atsižvelgti į šio įstatymo
nuostatas" neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto
nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą,
Konstitucijos 131 straipsnio 1 daliai.
11. Konstitucinis Teismas pažymi, jog išvada, kad Mokslo
ir švietimo ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai,
šio įstatymo 3 straipsnio ginčijama nuostata prieštarauja
Konstitucijai, negali būti aiškinama kaip draudžianti
Vyriausybei, kai ji rengia valstybės biudžeto projektą, ir kaip
draudžianti Seimui, kai jis svarsto ir tvirtina valstybės
biudžetą, numatyti jame tiek lėšų mokslui ir studijoms bei
švietimui finansuoti, kad tai sudarytų ne mažesnę dalį bendrojo
vidaus produkto, negu ta, kuri nustatyta Mokslo ir švietimo
ilgalaikio finansavimo įstatyme. Prireikus mokslui ir studijoms
bei švietimui finansuoti gali būti skiriama tiek lėšų, kad tai
sudarytų net ir didesnę bendrojo vidaus produkto dalį, negu
nustatyta minėtame įstatyme. Tačiau tai, kiek lėšų kiekvienais
biudžetiniais metais turi būti skiriama mokslui ir studijoms
bei švietimui finansuoti, turi būti nustatoma ne iš anksto
apibrėžiant fiksuotą lėšų dalį, bet rengiant ir tvirtinant
atitinkamų metų valstybės biudžetą.
V
Dėl Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos
5 straipsniui, 67 straipsnio 14 punktui, 94 straipsnio 4
punktui, 130 straipsniui, 131 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje
nustatyta: "Vyriausybė, rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų
biudžetinių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, Seimo
kanceliarijai numatomų asignavimų dydžius, kurie yra nustatyti
Seimo valdybos patvirtintoms Seimo kanceliarijos programoms
pagal išlaidų sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo valdybos
teikimu."
Pagal Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalį Vyriausybė,
rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų biudžetinių metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijai numatomų
asignavimų dydžius, kurie yra nustatyti Seimo valdybos
patvirtintoms Seimo kanceliarijos programoms pagal išlaidų
sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo valdybos teikimu.
2. Sprendžiant, ar Biudžeto sandaros įstatymo 18
straipsnio 2 dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalis
neprieštarauja Konstitucijai, esminę reikšmę turi tai, kad
pagal Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalį ir Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalį Vyriausybė, rengdama ir teikdama
Seimui atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių
biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą,
privalo į šį projektą įtraukti tokius asignavimų Seimo
kanceliarijai dydžius, kokius pateikia Seimo valdyba.
3. Minėta, kad pagal Konstituciją įgaliojimai rengti
valstybės biudžeto projektą yra nustatyti Vyriausybei, kad
įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą reiškia, jog tik
Vyriausybė turi įgaliojimus valstybės biudžeto projekte
numatyti, kiek lėšų ir iš kokių šaltinių turėtų būti gauta,
kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt.
Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje ir Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad Vyriausybė,
rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų metų valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo
įstatymo projektą, Seimo valdybos teikimu privalo įtraukti į šį
projektą Seimo kanceliarijai numatomų asignavimų dydžius, yra
ribojami Vyriausybės konstituciniai įgaliojimai rengti
valstybės biudžeto projektą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė,
rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų biudžetinių metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijai numatomų
asignavimų dydžius, kurie yra nustatyti Seimo valdybos
patvirtintoms Seimo kanceliarijos programoms pagal išlaidų
sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo valdybos teikimu,
prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkto nuostatai,
kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą ir
Konstitucijos 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto
projektą sudaro Vyriausybė.
4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir ginčijama
Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies nuostata riboja
Vyriausybės konstitucinius įgaliojimus rengti valstybės
biudžeto projektą ir dėl to prieštarauja Konstitucijos 94
straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės
biudžeto projektą, Konstitucijos 130 straipsnio nuostatai, kad
valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė. Kartu
konstatuotina, kad Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2
dalis ir Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies nuostata, kad
Vyriausybė, rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų biudžetinių
metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių
rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijai
numatomų asignavimų dydžius, kurie yra nustatyti Seimo valdybos
patvirtintoms Seimo kanceliarijos programoms pagal išlaidų
sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo valdybos teikimu,
prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, konstituciniam
valdžių padalijimo principui ir konstituciniam teisinės
valstybės principui.
5. Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad
Seimas tvirtina valstybės biudžetą. Konstitucijos 131
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto projektą
svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių
metų pradžios.
Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje ir Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalies ginčijamoje nuostatoje yra
nustatyta, jog Vyriausybė privalo į rengiamą valstybės biudžeto
ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo
įstatymo projektą įtraukti tokius Seimo kanceliarijai numatomų
asignavimų dydžius, kokius pateikia Seimo valdyba.
Ginčijamomis nuostatomis nėra ribojami ar paneigiami
Seimui Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte ir 131 straipsnio
1 dalyje nustatyti įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą.
Pažymėtina, kad Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2
dalies ir ginčijamos Seimo statuto 172 straipsnio 1 dalies
nuostatos pripažinti prieštaraujančiomis Konstitucijos 67
straipsnio 14 punktui ir Konstitucijos 131 straipsnio 1 daliai
nėra pagrindo ir dėl to, kad Seimas, turėdamas konstitucinius
įgaliojimus svarstyti bei tvirtinti valstybės biudžetą, nėra
suvaržytas Vyriausybės parengtame ir Seimui pateiktame
valstybės biudžeto projekte numatytų asignavimų Seimo
kanceliarijai dydžių: šiuos valstybės biudžeto projekte
numatytus asignavimų dydžius Seimas gali keisti.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalis ir Seimo
statuto 172 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė,
rengdama ir teikdama Seimui atitinkamų biudžetinių metų
valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijai numatomų
asignavimų dydžius, kurie yra nustatyti Seimo valdybos
patvirtintoms Seimo kanceliarijos programoms pagal išlaidų
sąmatas, įtraukia į šį projektą Seimo valdybos teikimu,
neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatai,
kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, ir Konstitucijos 131
straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir
105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies
3 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos
įstatymo 39 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 14 punkto nuostatai,
kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 94 straipsnio 4 punkto
nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą,
129 straipsniui, 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės
biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131 straipsnio 1 daliai ir
2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų
išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, konstituciniam valdžių
padalijimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo
ilgalaikio finansavimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio
14 punkto nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 94
straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės
biudžeto projektą, 129 straipsniui, 130 straipsnio nuostatai,
kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131
straipsnio 1 daliai ir 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti
įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti,
konstituciniam valdžių padalijimo principui ir konstituciniam
teisinės valstybės principui.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo
ilgalaikio finansavimo įstatymo 3 straipsnio nuostata
"pasiūlyti Vyriausybei rengiant 2001-2004 metų valstybės ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų
projektus atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas" prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio
4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto
projektą, Konstitucijos 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės
biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, konstituciniam valdžių
padalijimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės
principui.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros
įstatymo 18 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punkto
nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą,
Konstitucijos 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto
projektą sudaro Vyriausybė, konstituciniam valdžių padalijimo
principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 172
straipsnio 1 dalies nuostata "Vyriausybė, rengdama ir teikdama
Seimui atitinkamų biudžetinių metų valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo
projektą, Seimo kanceliarijai numatomų asignavimų dydžius,
kurie yra nustatyti Seimo valdybos patvirtintoms Seimo
kanceliarijos programoms pagal išlaidų sąmatas, įtraukia į šį
projektą Seimo valdybos teikimu" prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 94 straipsnio 4 punkto
nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą,
Konstitucijos 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto
projektą sudaro Vyriausybė, konstituciniam valdžių padalijimo
principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
6. Nutraukti bylą dalyje dėl Lietuvos Respublikos žemės
ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 16
straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas