English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 573
STRAIPSNIO (1994 M. GEGUŽĖS 17 D. REDAKCIJA)
ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. kovo 4 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajam konsultantui Dariui Karveliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
2002 m. vasario 21 d. išnagrinėjo bylą Nr. 17/2000 pagal
Panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 573 straipsnis (1994 m. gegužės
17 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo
civilinę bylą. Teismas 2000 m. kovo 28 d. nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
(toliau - ir CK) 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d.
redakcija. - Žin., 1994, Nr. 44-805) 1 dalies 1 ir 2 punktai
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė
gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo
netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šia
konstitucine nuostata valstybė yra įpareigota nebloginti
socialiai neapsaugotų asmenų, taip pat ir nedarbingų
išlaikytinių, turtinės padėties, o 1994 m. gegužės 17 d.
pakeitus CK 573 straipsnį ši padėtis buvo pabloginta.
CK 573 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija)
nedarbingiems išlaikytiniams, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne
mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties, numatytos nelygios
galimybės paveldėti turtą. Palikėjui nepareiškus valios, šiems
asmenims atimta galimybė paveldėti kartu su pirmosios eilės
įpėdiniais, o kai paveldima pagal testamentą, jie turi teisę į
privalomąją palikimo dalį. Vadinasi, galimybės paveldėti
priklauso ne nuo asmens statuso, bet nuo kitų aplinkybių.
Pareiškėjo nuomone, testamento buvimas negali turėti įtakos
nedarbingų įpėdinių ir išlaikytinių galimybei paveldėti turtą.
CK 573 straipsnyje (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nustatytos
nelygios asmenų galimybės paveldėti, nes nedarbingų
išlaikytinių teisė paveldėti priklauso nuo paveldėjimo būdo.
Dėl to pareiškėjui kyla abejonės, ar CK 573 straipsnio
(1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai
neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės
departamento vyresniojo konsultanto V. Stankevičiaus rašytiniai
paaiškinimai.
1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad
Konstitucijoje paveldėjimo santykiai nereguliuojami. Jie
reguliuojami įstatymais. Įstatymų leidėjo apsisprendimas keisti
CK 573 straipsnio nuostatas sietinas su Konstitucijos priėmimu.
Jo nuomone, priėmus Konstituciją iš esmės pasikeitė nuosavybės
ir šeimos santykių teisinis reguliavimas.
2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas
privačios nuosavybės prioritetas, o jos 23 straipsnio 1 dalyje
garantuotas nuosavybės neliečiamumas. Pagal Konstitucijos 38
straipsnio 1 dalį šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Šeima ir nuosavybė Konstitucijoje įteisintos kaip svarbiausios
visuomenės vertybės. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, todėl
suinteresuoto asmens atstovas mano, jog paveldėjimą
reguliuojančios teisės normos turėtų tarnauti privačios
nuosavybės apsaugai, skatinti jos gausinimą, užtikrinti jos
tęstinumą. Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise
(Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), todėl privačios
nuosavybės išsaugojimas ir puoselėjimas turi ypatingą reikšmę
visuomenėje. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, paveldint
pagal įstatymą įpėdinių eilę lemia ne turto palikėjo, o
įstatymų leidėjo valia. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į
minėtas Konstitucijos nuostatas, tinkamiausiais įpėdiniais,
galinčiais tęsti palikėjo turtinius teisinius santykius,
išsaugoti bei gausinti jo sukurtą turtą, laikė vaikus
(įvaikius), sutuoktinį, tėvus (įtėvius), kurie pagal CK 573
straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 punktą
paveldėjo pirmąja eile.
3. Įstatymų leidėjas, CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės
17 d. redakcija) 1 dalies 1 punkte nustatęs, kad pirmosios
eilės įpėdiniai yra sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai
(įtėviai), siekė stiprinti šeimos santykius. Konstitucinės
nuostatos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas,
įgyvendinimas turėtų būti susijęs ne tik su šeimos, bet ir su
paveldėjimo bei kitų santykių teisiniu reglamentavimu. CK 573
straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto
nuostatos suteikia sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) ir tėvams
(įtėviams) vienodas galimybes paveldėti pagal įstatymą. Toks
minėtų šeimos narių paveldėjimo santykių reglamentavimas
stiprina jų tarpusavio ryšius.
4. Suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Konstitucijos
52 straipsnyje numatytų valstybės socialinių garantijų negalima
sieti su paveldėjimo teisiniais santykiais. Jo manymu, CK 573
straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2
punktai neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Lietuvos teisės universiteto Civilinės ir komercinės teisės
katedros doc. dr. P. Miškinio paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens
atstovas D. Karvelis iš esmės pakartojo suinteresuoto asmens
atstovo V. Stankevičiaus rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus
argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 1994 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos
įstatymu Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo
ir papildymo" pakeitė šio kodekso 573 straipsnį ir jį išdėstė
taip:
Įstatyminiai įpėdiniai
Paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra:
1) pirmosios eilės - mirusiojo vaikai (tarp jų ir
įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai). Prie pirmosios eilės
įpėdinių priskiriamas taip pat ir mirusiojo vaikas, gimęs po jo
mirties;
2) antrosios eilės - mirusiojo senoliai iš tėvo ir iš
motinos pusės, mirusiojo vaikaičiai, taip pat nedarbingi
asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip
vienerius metus iki jo mirties. Išlaikytiniai nenušalina nuo
paveldėjimo trečiosios, ketvirtosios ir penktosios eilės
įpėdinių. Jeigu antrosios eilės įpėdiniai yra vien tik
išlaikytiniai, jie paveldi kartu bei lygiomis dalimis su
šaukiamosios paveldėti trečiosios, ketvirtosios ar penktosios
eilės įpėdiniais;
3) trečiosios eilės - mirusiojo broliai ir seserys,
provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės iš tėvo ir iš motinos
pusės;
4) ketvirtosios eilės - mirusiojo brolio ar sesers vaikai
(sūnėnai ar dukterėčios), taip pat mirusiojo tėvo motinos
broliai ir seserys (dėdės ir tetos) iš tėvo ir iš motinos
pusės;
5) penktosios eilės - mirusiojo tėvo ar motinos brolių ir
seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės) iš tėvo ir iš motinos
pusės.
Antrosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal
įstatymus tik, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie
nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš
visų pirmosios eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (572 ir
575 straipsniai).
Trečiosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal
įstatymus tik, jei nėra antrosios eilės įpėdinių, ketvirtosios
eilės - jei nėra trečiosios eilės įpėdinių, penktosios eilės -
jei nėra ketvirtosios eilės įpėdinių.
Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir
prosenelės, sūnėnai ir dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės
paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos
eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. Įvaikiai ir jų
palikuonys, paveldint po įtėvio (įmotės) ar jų giminaičių
mirties, prilyginami įtėvių vaikams ir jų palikuonims. Jie
nepaveldi pagal įstatymus po savo tėvų ir kitų aukštutinės
linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo seserų pagal
kilmę mirties.
Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldint po įvaikio ar jo
palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams
pagal kilmę. Įvaikio tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos
giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymus po įvaikio ar
jo palikuonių mirties."
2. Pareiškėjas abejoja, ar CK 573 straipsnio (1994 m.
gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja
Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams, nes nedarbingi
asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip
vienerius metus iki jo mirties, neteko pagal CK 573 straipsnio
(1964 m. liepos 7 d. redakcija) 3 dalį turėtos teisės paveldėti
pagal įstatymą lygiomis dalimis kartu su pirmosios eilės
įpėdiniais.
3. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymą. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Civiliniam
kodeksui, anksčiau galiojęs Civilinis kodeksas, taigi ir jo 573
straipsnis, neteko galios. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi
Panevėžio miesto apylinkės teismas, kuris CK 573 straipsnio
(1994 m. gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies 1 ir 2 punktų
konstitucingumu suabejojo nagrinėdamas civilinę bylą. Teismas
sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas
išspręs, ar CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. redakcija)
1 dalies 1 ir 2 punktai neprieštarauja Konstitucijai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį
ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti
sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė yra
pagrindas pradėtai teisenai nutraukti" aiškintina kaip
nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į
nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet
ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės
aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta
(Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutarimas).
Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismui
kreipusis su prašymu ištirti, ar ginčijama nuostata (nors ji
yra panaikinta) neprieštarauja Konstitucijai, o Konstituciniam
Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos
teismui kilusios abejonės dėl teisės akto konstitucingumo.
Nepašalinus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto
konstitucingumo ir pritaikius tokį aktą, sprendžiant bylą
galėtų būti pažeistos asmens teisės.
4. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar
CK 573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie
buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo
mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės
įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29 ir 52
straipsniams.
5. Tiriant CK 573 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d.
redakcija) atitiktį Konstitucijai, būtina išsiaiškinti
paveldėjimo instituto konstitucinę prasmę.
Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės
neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga. Šios Konstitucijos
nuostatos reiškia ir tai, kad savininkas turi teisę pareikšti
savo valią, kam nuosavybė atiteks po jo mirties, o tais
atvejais, kai tokia valia nėra pareikšta, teisę į tai, kad po
jo mirties nuosavybę paveldės įstatymu nustatyti įpėdiniai.
Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas aiškinant
sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo ir ypač
konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių, jog šeima yra visuomenės
ir valstybės pagrindas, nustatančių valstybės pareigą saugoti
ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, tėvų teisę ir
pareigą iki pilnametystės savo vaikus išlaikyti, vaikų pareigą
globoti tėvus senatvėje ir tausoti jų palikimą (Konstitucijos
38 straipsnio 1, 2, 6 ir 7 dalys), valstybės pareigą įstatymu
ginti nepilnamečius vaikus (Konstitucijos 39 straipsnio 3
dalis), įtvirtinančių konstitucines žmogaus teises bei jų
prigimtinį pobūdį (Konstitucijos 18 straipsnis) ir kt.,
kontekste konstatuotina, kad paveldėjimo teisės institutas kyla
iš Konstitucijos. Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę.
Pagal Konstituciją paveldėjimo santykiai turi būti
reguliuojami tik įstatymais. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas
šiuos santykius, privalo paisyti Konstitucijos principų ir
normų. Tai inter alia reiškia, kad negali būti nustatytas toks
teisinis reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, būtų paneigta
palikėjo valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems
asmenims, kita vertus, nesant pareikštos palikėjo valios,
prioritetas būtų teikiamas ne asmenims, susijusiems su palikėju
Konstitucijoje įtvirtintais šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, bet
kitiems. Pažymėtina, kad reguliuodamas paveldėjimo santykius
įstatymų leidėjas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp asmens
teisės palikti nuosavybę kitiems asmenims ir kitų Konstitucijos
ginamų vertybių.
6. Pagal CK 573 straipsnio (1964 m. liepos 7 d. redakcija)
3 dalį įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą, buvo
ir nedarbingi asmenys, kurie mirusiojo buvo išlaikomi ne mažiau
kaip vienerius metus iki jo mirties. Jie turėjo teisę paveldėti
su šaukiamos paveldėti eilės (taigi ir pirmosios eilės)
įpėdiniais. Vadinasi, išlaikymas lėmė tai, kad minėti
nedarbingi išlaikytiniai turėjo teisę į asmens, kurio buvo
išlaikomi, palikimo dalį. Šią teisę tokie nedarbingi
išlaikytiniai turėjo net ir tada, kai testamentu jiems nebūdavo
paliekama jokio turto: pagal CK 576 straipsnio 1 dalį (joje
nustatytas teisinis reguliavimas liko toks pat ir 1994 m.
gegužės 17 d. pakeitus CK 573 straipsnį) nepriklausomai nuo
testamento turinio jie turėjo teisę paveldėti privalomąją
palikimo dalį. Minėti nedarbingi palikėjo išlaikytiniai turėjo
teisę paveldėti kartu su pirmosios ar kitos šaukiamos paveldėti
eilės įpėdiniais nepriklausomai nuo to, ar jie buvo palikėjo
vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), ar jie nebuvo
susiję su palikėju šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais. Tokie asmenys
turėjo teisę paveldėti nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu
būdavo grindžiami išlaikymo santykiai. Taigi nedarbingų
išlaikytinių, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip
vienerius metus iki jo mirties, bet nebuvo palikėjo vaikai
(įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), teisė paveldėti kartu
su pirmosios ar kitos šaukiamos paveldėti eilės įpėdiniais
ribojo palikėjo vaikų (įvaikių), sutuoktinio, tėvų (įtėvių)
teisę paveldėti palikėjo nuosavybę.
Pagal CK 573 straipsnį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija)
nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau
kaip vienerius metus iki jo mirties, buvo priskirti prie
antrosios eilės įpėdinių. Nedarbingi išlaikytiniai turėjo teisę
paveldėti pagal įstatymą tik nesant pirmosios eilės įpėdinių
arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo
atveju, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių buvo atimta
paveldėjimo teisė (572 ir 575 straipsniai). Taigi pagal CK 573
straipsnį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) nedarbingi
išlaikytiniai jau neturėjo teisės paveldėti su pirmosios eilės
įpėdiniais.
7. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta:
Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę. Konstitucijos 23
straipsnyje yra įtvirtinta savininko teisė palikti nuosavybę
kaip palikimą. Pareiškėjo nurodytos CK 573 straipsnio (1994 m.
gegužės 17 d. redakcija) 1 dalies nuostatos iš esmės reiškia,
kad, nesant pareikštos palikėjo valios, nedarbingiems
išlaikytiniams, kurie su palikėju nebuvo susiję šeimos, tėvų ir
vaikų ryšiais, nėra teikiamas prioritetas tokiais ryšiais su
palikėju susijusių asmenų - jo vaikų (įvaikių), sutuoktinio,
tėvų (įtėvių) atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad palikėjas išlaikė
nedarbingą asmenį, savaime nesuponuoja tokio asmens teisės į
palikimą.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad CK
573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo
mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo
mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės
įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.
8. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų
dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."
Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų
lygybės principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant
įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis
principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti
vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai
vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d.
nutarimas). Tai - formalios teisinės lygybės principas.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra
konstatavęs, jog šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad
įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas
tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse,
atžvilgiu. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas paveldėjimo
santykius, gali šį reguliavimą diferencijuoti pagal tai,
kokiais šeimos ar giminystės ryšiais tam tikri asmenys buvo
susiję su palikėju.
Minėta, kad negali būti nustatytas toks teisinis
reguliavimas, pagal kurį, viena vertus, būtų paneigta palikėjo
valia palikti nuosavybę kaip palikimą kitiems asmenims, kita
vertus, nesant pareikštos palikėjo valios, prioritetas būtų
teikiamas ne asmenims, susijusiems su palikėju Konstitucijoje
įtvirtintais šeimos, tėvų ir vaikų ryšiais, bet kitiems. Vien
ta aplinkybė, kad palikėjas išlaikė nedarbingą asmenį, savaime
nėra pagrindas įstatymu nustatyti, kad nedarbingas išlaikytinis
turi teisę paveldėti pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės
įpėdiniais.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad CK
573 straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi,
kuria nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo
mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo
mirties, paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės
įpėdiniais, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.
9. Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: Valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo
ir kitais įstatymų numatytais atvejais."
Pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyta
valstybės pareiga laiduoti teisę į socialinę paramą jos
reikalingiems asmenims, tuo tarpu CK 573 straipsnyje (1994 m.
gegužės 17 d. redakcija) buvo reguliuojami ne valstybės
laiduojamos teisės į socialinę paramą, bet paveldėjimo
santykiai.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 52 straipsnyje
reguliuojami kitokie santykiai, negu CK 573 straipsnio 1 dalyje
(1994 m. gegužės 17 d. redakcija), darytina išvada, kad CK 573
straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo
išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties,
paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais,
neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 573
straipsnis (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria
nebuvo numatyta, kad nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo
išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties,
paveldi pagal įstatymą kartu su pirmosios eilės įpėdiniais,
neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.