English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠTOJO MOKSLO ĮSTATYMO
8 STRAIPSNIO 5 DALIES, 9 STRAIPSNIO 3 DALIES, 22
STRAIPSNIO 3 DALIES, 5 DALIES 10, 11 IR 12 PUNKTŲ,
24 STRAIPSNIO 1 DALIES 1, 2 IR 5 PUNKTŲ, 2 IR 7
DALIŲ, 42 STRAIPSNIO 4 DALIES, 60 STRAIPSNIO, 61
STRAIPSNIO 1 DALIES, 62 STRAIPSNIO 1 DALIES IR 65
STRAIPSNIO 1 IR 2 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Zigmo
Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio,
Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko ir Teodoros
Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo nariams Aloyzui Sakalui ir Stanislovui
Buškevičiui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto
vyresniajam patarėjui Alfonsui Ramonui ir Seimo kanceliarijos
Teisės departamento konsultantei Audronei Ožiūnienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
2002 m. sausio 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 18/2000 pagal
pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 8
straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys, 22
straipsnio 3 dalies antras sakinys, 5 dalies 10, 11 ir 12
punktai, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 2 ir 7
dalys, 42 straipsnio 4 dalies antras sakinys neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsniui, ar minėto
įstatymo 22 straipsnio 3 dalies antras sakinys, 60 straipsnio 2
dalis, 61 straipsnio 1 dalis, 62 straipsnio 1 dalis ir 65
straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsniui, taip pat ar minėto įstatymo 60
straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41
straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. kovo 21 d. priėmė
Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą (Žin., 2000, Nr.
27-715; toliau - ir Įstatymas), kuris vėliau buvo keičiamas ir
papildomas.
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar kai
kurios Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29, 40
ir 41 straipsniams.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1,
2 ir 5 punktuose įtvirtintos valstybinio universiteto tarybos
ir valstybinės kolegijos tarybos funkcijos susiaurina
aukštosios mokyklos savivaldos teises mokslinės ir pedagoginės
veiklos srityse, taip pat susiaurina autonomijos garantijas,
nustatytas Konstitucijos 40 straipsnyje bei anksčiau
išleistuose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos mokslo ir
studijų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 7-191) 16 straipsnio 1 ir 2
dalyse). Dėl to pareiškėjas abejoja Įstatymo 22 straipsnio 5
dalies 10, 11, 12 punktų ir 24 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5
punktų bei 7 dalies atitiktimi Konstitucijos 40 straipsniui.
2. Pareiškėjas mano, kad Konstitucijos 40 straipsnyje
įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija pedagoginėje ar
mokslinėje veikloje turi būti vienodo lygio visoms aukštosioms
mokykloms nepriklausomai nuo jų tipo (universitetai ar
kolegijos), steigėjų (valstybinės ar nevalstybinės) ir pan.
Tačiau, pareiškėjo nuomone, lyginant Įstatymo 9 straipsnio 2 ir
3 dalyse nustatytas aukštųjų mokyklų teises matyti, jog
Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad universitetai, be
Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir
Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, reiškia, jog
universitetų autonomijos lygis yra aukštesnis negu kitų
aukštųjų mokyklų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad
nevalstybinių aukštųjų mokyklų autonomija Įstatymu beveik
neribojama, nes pagal Įstatymą nevalstybinių aukštųjų mokyklų
(ir universitetų, ir kolegijų) valdymo tvarka nustatoma jos
statute, o Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad
nevalstybinės aukštosios mokyklos statutas priimamas jos
steigėjo nustatyta tvarka. Pareiškėjas abejoja dėl Įstatymo 8
straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio, 24
straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio 4 dalies antro sakinio
atitikties Konstitucijos 40 straipsniui.
3. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies
antru sakiniu, kuriame įtvirtinta, kad senato pirmininkas
negali būti kartu ir rektoriumi, yra ribojama tik valstybinio
universiteto autonomija. Pareiškėjo požiūriu, kyla abejonių dėl
Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies antro sakinio atitikties
Konstitucijos 29 ir 40 straipsniams.
4. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 60 straipsnio 2 dalies
ir 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra nevienodai vertinami
studentai, studijuojantys valstybinėje aukštojoje mokykloje.
Vieni studentai privalo sudaryti trišales sutartis (Įstatymo 60
straipsnio 2 dalis), o kiti - dvišales (Įstatymo 61 straipsnio
1 dalis). Abiejų paminėtų sutarčių turinys gali skirtis, nes
pirmųjų turinį nustato Vyriausybė, o antrųjų tik tipinę formą
tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija (toliau - ir
Ministerija). Todėl, pareiškėjo nuomone, valstybinėse
aukštosiose mokyklose besimokantys studentai nėra lygūs
įstatymui, dėl to kyla abejonių dėl Įstatymo 60 straipsnio 2
dalies ir 61 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29
straipsniui.
5. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 65 straipsnio 1 ir 2
dalys paskolos grąžinimo tvarką nustato tik daliai studentų
(valstybės finansuojamiems studentams, kurie per nustatytą
studijų laikotarpį neįvykdė semestro studijų programos
reikalavimų), tačiau studentams, studijuojantiems savo lėšomis,
ta tvarka gali būti visai kita ir ją leidžiama nustatyti
Vyriausybei. Pareiškėjo nuomone, valstybinėse aukštosiose
mokyklose besimokantys studentai nėra lygūs įstatymui, todėl
kyla abejonių dėl Įstatymo 65 straipsnio 1 ir 2 dalių
atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.
6. Pareiškėjo manymu, priėmimas į valstybinę aukštąją
mokyklą, kurį pagal Įstatymo 47 straipsnio 3 dalį ir 61
straipsnio 1 dalį nulemia stojančiojo brandos egzaminų
rezultatai, dar nereiškia, kad aukštasis mokslas yra visiems
prieinamas pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, kaip nustatyta
Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjo manymu,
aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus jau patekus į
aukštąją mokyklą nemažai lemia materialinės studento gyvenimo
ir studijų sąlygos, kurias savo ruožtu nulemia studijų kainos
padengimo šaltinis: studentams, kuriems studijų kainą sumoka
visi valstybės mokesčių mokėtojai, aukštasis mokslas yra
prieinamas daug lengviau negu tiems, kurie patys turi sumokėti
studijų kainą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nors Įstatymo 60
straipsnio 4 dalyje numatoma galimybė konkurso būdu skirti
studijuojantiesiems savo lėšomis valstybės paskolą studijoms
apmokėti, tačiau, skirtingai nuo studijuojančiųjų valstybės
finansuojamose vietose, šią paskolą studijuojantieji savo
lėšomis privalo grąžinti nepriklausomai nuo to, ar jie
valstybinėje aukštojoje mokykloje mokosi gerai, ar blogai
(Įstatymo 60 straipsnio 3 ir 4 dalys). Vadinasi, šiuo atveju
studijuojantieji valstybės finansuojamose vietose turi
pranašumą: jei jie mokosi gerai, paskolos grąžinti nereikia
(Įstatymo 60 straipsnio 3 dalis), o jeigu gerai mokosi
studijuojantieji savo lėšomis, tai dėl valstybės paskolos
gavimo jie privalo konkuruoti tik tarpusavyje (Įstatymo 60
straipsnio 4 dalis) ir net laimėję konkursą nėra atleidžiami
nuo paskolos grąžinimo.
Nemokamą mokslą valstybinėje aukštojoje mokykloje gerai
besimokantiems piliečiams Įstatymo nuostatos užtikrina tik
tiems piliečiams, kurių sugebėjimai buvo geresni vidurinėje
mokykloje, ir netaiko tiems piliečiams, kurių sugebėjimai ten
buvo prastesni. Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata
taikoma visiems piliečiams, gerai besimokantiems valstybinėse
aukštosiose mokyklose, todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 60
straipsnio atitiktis Konstitucijos 41 straipsniui kelia
abejonių.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovo Seimo Švietimo, mokslo ir
kultūros komiteto vyresniojo patarėjo A. Ramono rašytiniai
paaiškinimai.
1.1. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Įstatymo 24
straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose valstybinio universiteto
tarybai nustatytos funkcijos sudaro prielaidas pareikšti
valstybės ir visuomenės nuomonę sprendžiant universiteto
plėtros strategiją bei universiteto įnašą į valstybės
ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą (Įstatymo 24
straipsnio 1 dalies 6 punktas). Suinteresuoto asmens atstovas
pabrėžė, jog Įstatyme nenurodyta, kad senatas privalo
atsižvelgti į tarybos išvadas ar siūlymus minėtais klausimais.
Tai nenurodyta ir Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12
punktuose - juose tiesiog įtvirtinta nuostata, kad senatas
turėtų sulaukti universiteto tarybos išvadų prieš svarstydamas
klausimus ar tvirtindamas nutarimus, kurie yra svarbūs ne tik
universitetui, bet ir visuomenei, valstybei.
A. Ramonas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 24 straipsnio 1
dalies 5 punktą taryba svarsto ir parengia išvadas dėl metinių
rektoriaus ataskaitų, metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų
įvykdymo ataskaitų, o pagal to paties straipsnio 7 dalies
nuostatas, jei senatas nepritaria tarybos išvadoms ir siūlymams
dėl metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų,
taryba juos svarsto pakartotinai ir, jei tą patį sprendimą
priima dar kartą, jis tampa senatui privalomas. Taip
įtvirtinamas aukštosios mokyklos atskaitomybės valstybei ir
visuomenei už panaudotas lėšas principas. Tačiau tarybai nėra
suteikta tiek galių, kad ji kaip nors ribotų universiteto
mokslinę ir pedagoginę laisvę. Taryba svarsto, vertina, teikia
siūlymus, išvadas (į kurias nebūtina senatui atsižvelgti), ir
kraštutiniu atveju gali siūlyti Ministerijai inicijuoti
aukštosios mokyklos ūkinės ir finansinės veiklos auditą
(Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
A. Ramono manymu, nėra pagrindo teigti, jog kyla abejonių
dėl Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11, 12 punktų ir 24
straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 punktų bei 7 dalies atitikties
Konstitucijos 40 straipsniui.
1.2. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad pareiškėjo
pateiktas pavyzdys, jog universitetų autonomijos lygis yra
aukštesnis negu kitų universitetines studijų programas
teikiančių aukštųjų mokyklų (pvz., akademijų), kurioms pagal
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį dar nėra pripažintas universiteto
statusas, yra netikslus. Iš tiesų yra priešingai: aukštosios
mokyklos yra tik dviejų tipų - universitetai ir kolegijos
(Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), o kolegijos negali vadintis
universitetais ir akademijomis (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis);
vadinasi, negali būti akademijos, kuri neturėtų universiteto
statuso.
Pasak A. Ramono, Įstatyme nustatyti valstybinės kolegijos
akademinės tarybos ir universiteto senato skirtumai, tačiau jie
yra reikalingi dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) kolegijose
nėra (ir artimiausiu laiku nebus) pakankamai mokslininkų,
galinčių savarankiškai tvirtinti studijų programas, pasirinkti
studijų ar mokslinės veiklos kryptis, teikti valstybės
pripažįstamus kvalifikacinius laipsnius; 2) kolegijose aktualu
palikti didesnę dalį valstybiniam reguliavimui, o ne
savivaldai, kad būtų galima sparčiau reaguoti į besikeičiančius
specialistų (konkrečiai veiklos sričiai) poreikius.
A. Ramonas pažymėjo, kad niekas kitas, išskyrus steigėją,
negali nustatyti privačios institucijos valdymo tvarkos. Todėl
Įstatyme nevalstybinių aukštųjų mokyklų steigimas ir veikla
reglamentuojami tik tais aspektais, kad Vyriausybė išduoda
licenciją (Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis) ir yra vertinama
studijų kokybė minėtose aukštosiose mokyklose (16 straipsnio 2
ir 3 dalys). Be to, nevalstybinių aukštųjų mokyklų statutuose
turi būti nurodyti (tokie pat, kaip valstybinių aukštųjų
mokyklų statutuose) jų veiklą reglamentuojantys punktai
(Įstatymo 8 straipsnis). Skirtumas tik tas, kad nevalstybinių
aukštųjų mokyklų statutai priimami ne valstybės, o steigėjo
nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis).
A. Ramono manymu, neturėtų kilti abejonių dėl Įstatymo 8
straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio, 24
straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio 4 dalies antro sakinio
atitikties Konstitucijos 40 straipsniui.
1.3. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, pareiškėjo
prašymo motyvas, jog Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies antras
sakinys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui dėl to, kad
senato pirmininkui draudžiama kartu būti ir universiteto
rektoriumi, nėra pagrįstas, nes nesvarbu, ar asmuo eina tik
senato pirmininko pareigas, ar tik universiteto rektoriaus
pareigas, ar kartu senato pirmininko ir universiteto rektoriaus
pareigas, - bet kuriuo atveju tas asmuo yra vienodai lygus
įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams.
1.4. A. Ramonas paaiškino, kad studentams, kuriems studijų
kainą sumoka visi valstybės mokesčių mokėtojai, aukštasis
mokslas yra prieinamas daug lengviau negu tiems, kurie patys
turi sumokėti studijų kainą. Aukštojo mokslo prieinamumą pagal
sugebėjimus jau patekus į aukštąją mokyklą labiausiai lemia
materialinės studento gyvenimo ir studijų sąlygos, kurios savo
ruožtu priklauso nuo studijų kainos padengimo šaltinio.
Įstatymo 60 straipsnis ne tik kelia abejonių atitikties
Konstitucijai atžvilgiu, bet ir didina socialinę nelygybę.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad pareiškėjo prašyme
teisingai pabrėžiama, jog nors Įstatymo 60 straipsnio 4 dalyje
numatoma galimybė konkurso būdu skirti studijuojantiesiems savo
lėšomis valstybės paskolą studijoms apmokėti, tačiau,
skirtingai nuo studijuojančiųjų valstybės finansuojamose
vietose, šią paskolą studijuojantieji savo lėšomis privalo
grąžinti, nors jie valstybinėje aukštojoje mokykloje mokėsi
gerai. A. Ramonas mano, jog pareiškėjo prašyme suformuluota
išvada, kad Įstatymo 60 straipsnio 3 dalis siaurina
Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo sritį,
yra teisinga.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
suinteresuoto asmens - Seimo atstovės Seimo kanceliarijos
Teisės departamento konsultantės A. Ožiūnienės rašytiniai
paaiškinimai.
2.1. A. Ožiūnienė nurodė, kad aukštųjų mokyklų autonomija
yra santykinė. Jų autonomija derintina su atsakomybe ir
atskaitomybe valstybei ir visuomenei siekiant išvengti aukštųjų
mokyklų saviizoliacijos. Būtent tuo tikslu Įstatyme numatytas
universitetų ir kolegijų tarybų sudarymas. Suinteresuoto asmens
atstovė atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje
nurodyta, kad minėtos tarybos yra valstybinių aukštųjų mokyklų
visuomeninės priežiūros ir globos institucijos. Tarybos rengia
išvadas, teikia pasiūlymus dėl aukštųjų mokyklų savivaldos ir
valdymo institucijų veiklos, vertina, kaip aukštoji mokykla
vykdo savo uždavinius, naudoja turtą ir valstybės jai skirtas
bei kitas gautas lėšas ir pan. Jos padeda aukštosioms mokykloms
palaikyti ryšius su visuomene ir kartu reaguoti į jos
poreikius.
A. Ožiūnienė teigia, kad senatui ar akademinei tarybai,
sprendžiantiems akademinius klausimus, taryba įtakos realiai
gali turėti tik tiek, kiek nebūtų pažeidžiamas akademinės
laisvės principas.
A. Ožiūnienė padarė išvadą, kad Įstatymo 22 straipsnio 5
dalies 10, 11 ir 12 punktų ir 24 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5
punktų bei 7 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 40
straipsniui.
2.2. Suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, kad
Konstitucijos 40 straipsnio nuostata, jog aukštosioms mokykloms
suteikiama autonomija, neįpareigoja įstatymų leidėjo taikyti
vienodą autonomijos mastą visoms aukštosioms mokykloms.
A. Ožiūnienės nuomone, Įstatymo 6 ir 7 straipsniuose
pateiktose universiteto ir kolegijos sąvokose atskleisti
esminiai šių aukštųjų mokyklų skirtumai nurodant studijų
pobūdį, šių aukštųjų mokyklų tikslus, specialistų parengimo
lygį ir kt. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į ypatingą
universitetų statusą, papildomai suteikė universitetams teisę
pasirinkti studijų, mokslinių tyrimų, profesionaliosios meninės
veiklos formas bei kryptis ir patiems tvirtinti studijų
krypties reglamentą atitinkančias studijų programas (Įstatymo 9
straipsnio 3 dalis), universitetų senatams tvirtinti studijų
programas (kolegijų studijų programas tvirtina Ministerija
kolegijų akademinės tarybos teikimu) (Įstatymo 42 straipsnio 4
dalis).
Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad aukštųjų
mokyklų statuto priėmimo tvarka nėra susijusi su aukštųjų
mokyklų autonomijos realizavimu. Nustatyti nevalstybinių
aukštųjų mokyklų statuto priėmimo, keitimo ar papildymo tvarką
yra jų steigėjų prerogatyva.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus A. Ožiūnienė teigia,
kad Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 24
straipsnio 2 dalis ir 42 straipsnio 4 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 40 straipsniui.
2.3. Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžė, kad
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi
asmenys lygūs, iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą.
Diskriminacija nelaikomas įstatymu įtvirtintas diferencijuotas
teisinis reguliavimas, taikomas tam tikrų asmenų, esančių
skirtingose padėtyse, atžvilgiu. A. Ožiūnienės manymu,
draudimas universiteto senato pirmininkui būti kartu ir
universiteto rektoriumi nelaikytinas diskriminuojančiu asmenį
ir kartu prieštaraujančiu konstituciniam asmenų lygybės
principui.
2.4. Įstatymo 60 straipsnio 2 dalies nuostata, kad į
valstybės finansuojamą vietą priimtas studentas su aukštąja
mokykla ir Lietuvos valstybiniu mokslo ir studijų fondu sudaro
trišalę sutartį, bei Įstatymo 61 straipsnio 1 dalis, kur
numatyta, kad su studentais, nepatekusiais atrankos konkurso
būdu į valstybės finansuojamas vietas ir sutikusiais mokėti už
studijas, sudaromos sutartys, kurių sudarymo tvarką ir tipinę
formą tvirtina Ministerija ir kurios įregistruojamos Lietuvos
valstybiniame mokslo ir studijų fonde, nėra diskriminuojančios
ir prieštaraujančios visų asmenų lygybės principui. A.
Ožiūnienės nuomone, šių Įstatymo nuostatų traktuoti kaip
privilegijų teikimą vieniems studentams kitų atžvilgiu nėra
jokio pagrindo: ginčijamos Įstatymo nuostatos nesusijusios su
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatytu principu ir jam
neprieštarauja.
Suinteresuoto asmens atstovė analogišką išvadą daro ir dėl
Įstatymo 65 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai.
2.5. A. Ožiūnienė pabrėžė, kad realizuojant Konstitucijos
41 straipsnio 3 dalies nuostatą Įstatymo 47 straipsnyje
nustatyta, jog į aukštąją mokyklą priimami asmenys, turintys ne
žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą. Asmenys į valstybės
finansuojamas vietas priimami konkurso būdu, kurio pagrindą
sudaro ne daugiau kaip 4 mokomųjų dalykų brandos egzaminų
rezultatai. Specialiems gebėjimams nustatyti aukštoji mokykla
gali organizuoti ne daugiau kaip du egzaminus ar testus. Taigi
teisė įgyti aukštąjį išsilavinimą siejama su asmens
sugebėjimais ir žiniomis. Kartu Įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje
kaip viena pagrindinių aukštosios mokyklos funkcijų nurodyta
pareiga sudaryti vienodas galimybes visiems Lietuvos
nuolatiniams gyventojams pagal jų sugebėjimus ir žinias įgyti
aukštąjį išsilavinimą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad
Įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė
stojantiesiems pateikti prašymą stoti į kelias aukštąsias
mokyklas ir taip padidinamos asmens galimybės įgyti aukštąjį
išsilavinimą. Kita vertus, valstybinės aukštosios mokyklos
pagal tipines sutartis gali priimti nuosekliosioms studijoms
Ministerijos ir aukštosios mokyklos sutartyje numatytą skaičių
studentų, kurie, nepatekę atrankos konkurso būdu į valstybės
finansuojamas vietas, sutinka mokėti už studijas. Tačiau ši
galimybė nepažeidžia pretenduojančiųjų įstoti į valstybės
finansuojamas vietas teisių - asmenys į valstybinę aukštąją
mokyklą priimami pagal savo sugebėjimus konkuruodami į
valstybės finansuojamas vietas.
Įstatymo 60 straipsnyje numatyta, kad studentams,
priimtiems į valstybės finansuojamas vietas, studijų
laikotarpiui suteikiama studijų kainą atitinkanti nominali
valstybės paskola. Į valstybės finansuojamą vietą priimtas
studentas sudaro su aukštąja mokykla tipinės formos sutartį,
kuria nustatomos valstybės paskolos suteikimo ir grąžinimo
sąlygos. Įstatyme yra numatyta galimybė studijuojantiems savo
lėšomis studentams patekti į valstybės finansuojamas vietas:
jei studentas be svarbių priežasčių du semestrus iš eilės per
nustatytą studijų laikotarpį neįvykdė semestro studijų
programos reikalavimų, aukštoji mokykla jį išbraukia iš
valstybės finansuojamose vietose studijuojančių studentų
sąrašų. Aukštojoje mokykloje atsiradus valstybės finansuojamai
laisvai vietai pagal tam tikrą studijų programą, asmenys,
studijuojantieji pagal ją savo lėšomis, turi teisę konkurso
būdu patekti į valstybės finansuojamą vietą.
A. Ožiūnienė pažymėjo, kad sąvokos gerai besimokantys
piliečiai" turinys Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje
neatskleistas. Konstitucinė norma tik pabrėžia, kad pilietis
privalo mokytis gerai. Įstatymų leidėjas įstatymuose taip pat
nėra detalizavęs, kas yra gerai besimokantis pilietis, todėl
atsiranda prielaidos šią sąvoką nevienodai interpretuoti bei
taikyti.
Suinteresuoto asmens atstovė daro išvadą, kad nėra
pagrindo teigti, jog Įstatymo 60 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti
Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Lietuvos
Respublikos švietimo ir mokslo ministro A. Monkevičiaus,
teisingumo viceministro P. Koverovo ir Lietuvos Respublikos
valstybės kontrolieriaus J. Liaučiaus rašytiniai paaiškinimai,
taip pat rašytinė Lietuvos universitetų rektorių konferencijos
Teisės klausimų komiteto nuomonė.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo - Seimo narių
grupės atstovai A. Sakalas ir S. Buškevičius iš esmės pakartojo
prašyme išdėstytus argumentus.
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens - Seimo
atstovai A. Ramonas ir A. Ožiūnienė iš esmės pakartojo
Konstituciniam Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytus argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar
Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies nuostata,
kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų
teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas
teises, 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir
senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 5 dalies 10, 11
ir 12 punktai, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 2 ir 7
dalys, 42 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kolegijos studijų
programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos
teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsniui, ar
Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir
senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 60 straipsnio 2
dalis, 61 straipsnio 1 dalis, 62 straipsnio 1 dalis ir 65
straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsniui, taip pat ar Įstatymo 60 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos 41 straipsniui.
Iš pareiškėjo pateiktų argumentų matyti, jog Seimo narių
grupė abejoja dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties
atitinkamai ne visos apimties Konstitucijos 29, 40 ir 41
straipsniams, o tik Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40
straipsnio 3 daliai ir 41 straipsnio 3 daliai.
2. Seimas 2001 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos
aukštojo mokslo įstatymo 5, 9, 11, 15, 34, 40, 51, 54, 56, 59,
67 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2001, Nr.
16-496) pakeitė Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktą.
Pareiškėjo ginčijama Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata,
kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų
teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas
teises, nebuvo pakeista.
3. Seimas 2001 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos
Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio, II skirsnio
pavadinimo, 14, 15, 17, 27, 28, 29, 37, 39, 41, 47, 48, 54, 56,
57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 66, 67 straipsnių pakeitimo bei
papildymo ir 18, 64, 65, 68 straipsnių pripažinimo netekusiais
galios įstatymą (Žin., 2002, Nr. 3-75), kuriuo pakeitė
ginčijamus Įstatymo 60, 61 ir 62 straipsnius, o Įstatymo 65
straipsnį panaikino. Pakeitus Įstatymą, pareiškėjo ginčijamų
Įstatymo nuostatų neliko, todėl, vadovaujantis Konstitucinio
Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, byla dėl pareiškėjo
prašymo ištirti, ar Įstatymo 60 straipsnio 2 dalis, 61
straipsnio 1 dalis, 62 straipsnio 1 dalis ir 65 straipsnio 1 ir
2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
taip pat ar Įstatymo 60 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
41 straipsnio 3 daliai, nutrauktina.
4. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis
Teismas pagal pareiškėjo prašymą šioje byloje tirs, ar Įstatymo
8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad
universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų
teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas
teises, 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir
senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 5 dalies 10, 11
ir 12 punktai, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 2 ir 7
dalys, 42 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kolegijos studijų
programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos
teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,
taip pat ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad
rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo,
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
II
1. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta:
Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija."
Atskleidžiant aukštosios mokyklos autonomijos, įtvirtintos
Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje, turinį pažymėtina, kad
tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip
teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar
statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su
kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų
programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo
susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu
įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto,
skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo
tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija,
t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros
veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės"
(Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas).
2. Aukštojo mokslo sistema laiduoja mokslo ir kultūros,
socialinę ir ekonominę plėtrą. Aukštojo mokslo paskirtis -
kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes,
ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra
suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos
ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų
dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. Savo
ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į besikeičiančius
visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės
interesais. Vadinasi, aukštosios mokyklos autonomijos principas
turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei
principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų
mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų
mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu.
Universitetų Didžiojoje Chartijoje (Magna Charta Universitatum,
1988 m. rugsėjo 18 d.) yra nustatyta, kad šiandieniniame
pasaulyje universitetų paskirtis teikti žinias jaunajai kartai
reiškia, jog jie turi tarnauti kartu ir visai visuomenei".
Pažymėtina, kad valstybės teisė reguliuoti išorinius
aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei
tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir
pedagoginės veiklos laisvei" (1994 m. birželio 27 d.
Konstitucinio Teismo nutarimas).
3. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Aukštojo mokslo
tikslų įvairovė lemia tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų
mokyklų. Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarime
pažymėjo, kad universitetai skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų
pagal studijų pobūdį, aukštųjų mokyklų tikslus, specialistų
parengimo lygį ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad gali būti
įvairių tipų aukštųjų mokyklų, įstatymais skirtingų tipų
aukštosioms mokykloms (priklausomai nuo to, ar tai
universitetai, ar kolegijos, ar steigėjai yra valstybė, ar kiti
subjektai, bei kitų sąlygų) gali būti nustatomos skirtingos
autonomijos ribos; įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami
aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos santykiai.
Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti
aiškinama kaip draudžianti įstatymais nustatyti nevienodas
skirtingų aukštųjų mokyklų tipų autonomijos ribas. Skirtingų
tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų
mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų
valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų
funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime
nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.
III
Dėl Įstatymo 8 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 3 dalies
nuostatos, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje
išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje
nustatytas teises, 22 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad
rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 5
dalies 10, 11 ir 12 punktų, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5
punktų, 2 ir 7 dalių bei 42 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad
kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos
akademinės tarybos teikimu, atitikties Konstitucijos 40
straipsnio 3 daliai.
1. Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta:
Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutas priimamas jos
steigėjo nustatyta tvarka, o keičiamas - statute nustatyta
tvarka. Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutą registruoja
Ministerija."
Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 sakinyje nurodyta:
Universitetai, be šio straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių,
taip pat turi teisę:".
Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 sakinyje nustatyta:
Rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo."
Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktuose
nustatyta:
Senatas vykdo šias pagrindines funkcijas: <...>
10) svarsto universiteto plėtros perspektyvinio plano
projektą ir, gavęs universiteto tarybos išvadą, jį tvirtina bei
teikia Ministerijai kartu su universiteto tarybos išvada;
11) svarsto sutarties su Ministerija projektą ir, gavęs
universiteto tarybos išvadą, teikia jį Ministerijai kartu su
universiteto tarybos išvada;
12) svarsto metines rektoriaus ataskaitas, metines pajamų
ir išlaidų sąmatas bei jų įvykdymo ataskaitas ir, gavęs
universiteto tarybos išvadą, jas tvirtina."
Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktuose, 2 ir
7 dalyse nustatyta:
1. Valstybinio universiteto taryba, valstybinės kolegijos
taryba (toliau - taryba):
1) rengia išvadas dėl aukštosios mokyklos plėtros
perspektyvinio plano bei aukštosios mokyklos sutarties su
Ministerija projektų;
2) teikia siūlymus dėl studijų, mokslinių tyrimų ir jų
plėtros programų, taip pat dėl struktūros pakeitimų, reikalingų
toms programoms įgyvendinti;<...>
5) svarsto ir parengia išvadas dėl metinių rektoriaus
(kolegijos direktoriaus) ataskaitų, metinių pajamų ir išlaidų
sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų.
2. Kolegijos taryba renka kolegijos direktorių. <...>
7. Jeigu senatas (akademinė taryba) nepritaria tarybos
išvadoms ir siūlymams dėl metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei
jų įvykdymo ataskaitų, taryba juos svarsto pakartotinai ir, jei
tą patį sprendimą priima dar kartą, šis sprendimas tampa
Senatui (akademinei tarybai) privalomas."
Įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 2 sakinyje įtvirtinta:
Kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos
akademinės tarybos teikimu."
2. Pareiškėjas mano, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3
dalyje įtvirtintoji aukštųjų mokyklų autonomija pedagoginėje ar
mokslinėje veikloje turi būti vienodo lygio visoms aukštosioms
mokykloms nepriklausomai nuo jų tipo (universitetai ar
kolegijos), steigėjų (valstybinės ar nevalstybinės) ir pan.
Pareiškėjas abejoja Įstatymo 8 straipsnio 5 dalies,
kurioje nustatyta nevalstybinės aukštosios mokyklos statuto
priėmimo, keitimo ir registravimo tvarka, 9 straipsnio 3 dalies
nuostatos, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje
išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje
nustatytas teises, 24 straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio 4
dalies nuostatos, kad kolegijos studijų programas tvirtina
Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu, atitiktimi
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11
ir 12 punktuose įtvirtintos universiteto senato funkcijos, taip
pat Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktuose
įtvirtintos valstybinio universiteto tarybos ir valstybinės
kolegijos tarybos funkcijos susiaurina aukštosios mokyklos
savivaldos teises mokslinės ir pedagoginės veiklos srityse,
taip pat susiaurina autonomijos garantijas, nustatytas
Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas abejoja
Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktų ir 24
straipsnio 1 dalies 1, 2 bei 5 punktų ir 7 dalies atitiktimi
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies
nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas
pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai.
3. Minėta, kad universitetai nuo kitų tipų aukštųjų
mokyklų skiriasi pagal studijų pobūdį, aukštųjų mokyklų
tikslus, specialistų parengimo lygį ir kt. Atsižvelgiant į
ypatingą universitetų vaidmenį vykstant visuomenės raidai, jų
reikšmę visuomeniniam gyvenimui, Įstatyme, be tų teisių, kurias
turi visų tipų aukštosios mokyklos, universitetams nustatytos
ir kitos teisės: teisė pasirinkti studijų, mokslinių tyrimų,
profesionaliosios meninės veiklos formas ir kryptis, tvirtinti
studijų krypties reglamentą atitinkančias studijų programas,
teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius bei pedagoginius
vardus (Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Valstybinio
universiteto senatas, skirtingai nei valstybinių kolegijų
akademinė taryba, turi teisę rinkti rektorių (Įstatymo 22
straipsnio 5 dalies 3 punktas), tvirtinti studijų programas
(Įstatymo 42 straipsnio 4 dalis).
Pagal Konstituciją gali būti steigiamos ir nevalstybinės
aukštosios mokyklos (Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalis).
Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nevalstybinės
aukštosios mokyklos statutas priimamas jos steigėjo nustatyta
tvarka, o keičiamas - statute nustatyta tvarka. Nevalstybinės
aukštosios mokyklos statutą registruoja Ministerija".
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad
skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų
aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų,
jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų
funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime
nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies nuostata,
kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų
teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas
teises, 24 straipsnio 2 dalis ir 42 straipsnio 4 dalies
nuostata, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija
kolegijos akademinės tarybos teikimu, neprieštarauja
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
4. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
valstybinių universitetų visuomeninės priežiūros ir globos
institucija yra universiteto taryba, valstybinės kolegijos -
kolegijos taryba. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 ir 5 dalis
taryba sudaroma 4 metų kadencijai iš ne mažiau kaip 9 ir ne
daugiau kaip 21 nario. Taryba formuojama iš trijų dalių: vieną
trečdalį tarybos narių statuto nustatyta tvarka skiria senatas
(akademinė taryba), kitą trečdalį tarybos narių (ne aukštosios
mokyklos darbuotojų), atstovaujančių mokslo, kultūros, meno,
ūkio sritims, vietos savivaldos ar valstybės valdymo
institucijoms, skiria švietimo ir mokslo ministras, likęs
trečdalis tarybos narių skiriamas bendru rektoriaus (kolegijos
direktoriaus) ir ministro sutarimu. Tarp aukštosios mokyklos
senato (akademinės tarybos) skirtų narių turi būti rektorius
(kolegijos direktorius) ir ne mažiau kaip vienas studentų
atstovas, išrinktas studentų atstovybės, o jeigu jos nėra -
visuotinio studentų susirinkimo (konferencijos). Ministras
įsakymu skelbia tarybos sudėtį ir, atsižvelgdamas į rektoriaus
(kolegijos direktoriaus) siūlymą, skiria jos pirmininką.
Tarybos pirmininku negali būti toje aukštojoje mokykloje
dirbantis asmuo. Tarybos nariais negali būti Seimo ir
Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo
valstybės tarnautojai.
Valstybinių aukštųjų mokyklų tarybų narius skiria švietimo
ir mokslo ministras bei valstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos
institucijos (senatas (akademinė taryba) ir rektorius
(kolegijos direktorius)). Vadinasi, vykdomosios valdžios
institucijos (švietimo ir mokslo ministro) ir valstybinių
aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų teisės sudarant tarybas
yra vienodos. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį švietimo ir
mokslo ministras negali neskelbti įstatymo nustatyta tvarka
sudarytų tarybų sudėties. Valstybinių aukštųjų mokyklų tarybos
yra visuomeninės priežiūros ir globos institucijos.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad
konstitucinis aukštųjų mokyklų autonomijos principas turi būti
derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu.
Tuo tikslu taryba vertina, kaip valstybinė aukštoji mokykla
vykdo savo uždavinius, naudoja turtą ir valstybės jai skirtas
bei kitas gautas lėšas, kaip atlieka kitas Įstatymo nustatytas
funkcijas. Tarybos padeda aukštosioms mokykloms palaikyti
ryšius su visuomene, reaguoti į visuomenės poreikius.
Pažymėtina, kad dauguma taryboms nustatytų įgaliojimų
juridine prasme yra rekomenduojamojo pobūdžio, išskyrus atvejį,
kai taryba pakartotinai apsvarsčiusi priima tokias pačias
išvadas ir siūlymus dėl metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų
įvykdymo ataskaitų (Įstatymo 24 straipsnio 7 dalis).
Pagal Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10 ir 11 punktus
valstybinio universiteto plėtros perspektyvinį plano projektą
tvirtina, sutarties su Ministerija projektą Ministerijai teikia
universiteto senatas. Įstatymo nuostatos, jog universiteto
senatas universiteto plėtros perspektyvinį plano projektą
tvirtina tik po to, kai gauna universiteto tarybos išvadą, kad
sutarties su Ministerija projektą Ministerijai teikia tik po
to, kai gauna tarybos išvadą, yra vertintinos kaip nustatančios
tam tikrus procedūrinius reikalavimus, kuriuos būtina atlikti
prieš senatui priimant sprendimus. Sprendžiant, ar Įstatyme
nustatytais reikalavimais nepažeidžiamas aukštųjų mokyklų
autonomijos principas, esminę reikšmę turi tai, kad tarybos
išvados nesaisto senato priimant sprendimus minėtais
klausimais. Tarybos priimami sprendimai teikti siūlymus dėl
studijų, mokslinių tyrimų ir jos plėtros programų, taip pat dėl
struktūros pakeitimų, reikalingų toms programoms įgyvendinti
(Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra
rekomenduojamojo pobūdžio.
Įstatymo VIII skirsnyje yra numatomas valstybės biudžeto
lėšų skyrimas valstybinėms aukštosioms mokykloms. Valstybinėms
aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti yra skiriamos
valstybės lėšos, numatytos valstybės biudžete.
Aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto,
privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą panaudojimą, o
įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų
panaudojimo kontrolės būdus ir priemones.
Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas
valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tačiau
tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti ir
kitokių priežiūros formų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktai ir 24
straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 punktai bei 7 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
5. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies
nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas
pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3
daliai.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad
priklausomai nuo aukštosios mokyklos tipo ir kitų aplinkybių
įstatymais gali būti nustatyta skirtinga aukštųjų mokyklų
savivaldos institucijų sudarymo tvarka. Kitaip tariant,
Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti
aiškinama kaip neleidžianti įstatymais nustatyti skirtingas
aukštųjų mokyklų autonomijos ribas, taip pat skirtingai
reguliuoti valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų
savivaldos institucijų veiklą ir jų sudarymo santykius. Tai,
kad Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jog tas
pats asmuo negali būti rektoriumi ir senato pirmininku,
nepaneigia Konstitucijoje įtvirtinto aukštųjų mokyklų
autonomijos principo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, jog rektoriumi ir
senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.
IV
Dėl Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad
rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo,
atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies
nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas
pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs."
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, jog
pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad
aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, nedraudžiama
įstatymais nustatyti skirtingas aukštųjų mokyklų autonomijos
ribas, taip pat skirtingai reguliuoti valstybinių ir
nevalstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų veiklą ir
šių institucijų sudarymo santykius. Įstatymo 22 straipsnio 3
dalies ginčijama nuostata visų valstybinių universitetų
savivaldos santykiai reguliuojami vienodai, joje taip pat nėra
nuostatų, kuriomis būtų pažeidžiamas asmenų lygybės įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams
principas.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad
Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, jog rektoriumi ir
senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55, 56 straipsniais ir 69 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 22
straipsnio 3 dalis, 5 dalies 10, 11 ir 12 punktai, 24
straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 2 ir 7 dalys, 42
straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Nutraukti pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos
aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio
1 dalies, 62 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio 1 bei 2 dalių
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo
įstatymo 60 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.