English
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23
straipsnio, 38 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio
5 dalies, 152 straipsnio 5 dalies, 155 straipsnio
4 dalies, 156 straipsnio 5 dalies, 180 straipsnio,
208 straipsnio 4 bei 11 dalių ir 231 straipsnio 3
dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai
Vilnius, 2001 m. sausio 25 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Seimo nariui Juozui Bernatoniui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovei Seimo Teisės departamento vyriausiajai
konsultantei Onai Buišienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
2001 m. sausio 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 3/99 pagal pareiškėjo
- Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23, 38, 41,152, 155, 156,
180, 208, 231 ir 259 straipsnių nuostatos neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 8, 59, 61, 62, 63, 67,
68, 74,130 ir 132 straipsnių nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. gruodžio 22 d.
priėmė Seimo statutą Dėl Statuto pakeitimo" (Žin., 1999, Nr.
5-97).
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą
ištirti, ar Seimo statuto 23, 38, 41, 152, 155, 156, 180, 208,
231 ir 259 straipsnių nuostatos neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 1, 8, 59, 61, 62, 63, 67, 68, 74,130
ir 132 straipsnių nuostatoms.
2. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad,
išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario
padaryto nusikaltimo, Seimas priima vieną iš dviejų sprendimų:
sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn arba pradėti apkaltos proceso
parengiamuosius veiksmus. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu
suvaržomos Seimo narių konstitucinė teisė bei pareiga
vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine,
apribota Seimo laisvo sprendimo teisė, nes nebegalima nepriimti
nė vieno iš minėtų dviejų sprendimų ir nebegalima priimti
abiejų šių sprendimų tuo pačiu atveju. Pareiškėjas taip pat
teigia, kad Seimo statuto 23 straipsnis dėl to, kad jame
nenustatyta, jog, gavus Seimo sutikimą Seimo narį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn, jis negali būti suimtas Seimo
rūmuose, prieštarauja Konstitucijos 8 ir 62 straipsniams.
Seimo statuto 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai (iki tol
buvo numatyta, kad frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 3
Seimo nariai). Pareiškėjo nuomone, Seimo narių, galinčių
sudaryti frakcijas, skaičiaus didinimas apriboja galimybes
Seimo nariui realizuoti laisvo mandato teisę, apibrėžtą
Konstitucijos 59 straipsnyje. Kaip rodo Seimų darbo praktika,
mažų frakcijų buvimas ne varžė Seimo veiklos efektyvumą, o tik
sudarė sąlygas Seimo nariams geriau realizuoti savo
konstitucines priedermes.
Seimo statuto 41 straipsnyje nustatyti papildomi
reikalavimai opozicijos lyderiui. Anksčiau galiojusiame Seimo
statute buvo numatyta, kad opozicinės koalicijos lyderiu gali
būti išrinktas vienos iš opozicinę koaliciją sudarančių
frakcijų seniūnas. Pareiškėjo nuomone, naujos redakcijos
Statuto 41 straipsnio 5 dalyje yra iškelta papildoma sąlyga,
jog opozicinė frakcija ar jų koalicija privalo turėti daugiau
kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, kad jos
vadovas būtų vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Taip yra
panaikinta opozicijos teisė išsirinkti savo lyderį. Tokie Seimo
statuto pakeitimai prieštarauja tradicinėse demokratijose
nusistovėjusiam opozicijos savaiminio formavimosi,
įsitvirtinimo principui, taip pat Konstitucijos 1 ir 59
straipsnių nuostatoms.
Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad
projekto svarstymo Seimo posėdyje metu Seimo narių pataisos ir
papildymai posėdžio pirmininko nėra teikiami svarstyti ir
balsuoti, jeigu posėdžio metu juos paremia mažiau kaip 10 Seimo
narių. Pareiškėjo nuomone, tokia norma riboja Seimo nario
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įtvirtintą Konstitucijos
68 straipsnyje, ir prieštarauja Seimo nario laisvo mandato
principui (Konstitucijos 59 straipsnis). Šią Seimo nario teisę
taip pat riboja naujos redakcijos Seimo statuto 155 straipsnio
4 dalies ir 156 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias
įstatymo projekto priėmimo metu teikiamos balsuoti tik tos
Seimo nario pataisos, kurias paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo
narių. Pagal ginčijamas nuostatas privilegijuotą padėtį įgyja
Seimo nariai, priklausantys Seimo daugumai, kadangi jų yra
dukart daugiau negu 1/5 Seimo narių. Tuo tarpu mažųjų (taip pat
ir opozicijos) frakcijų narių siūlymai faktiškai negali būti
realizuojami. Taip pažeidžiamas Seimo narių lygybės principas.
Seimo statuto 180 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
komitetai, frakcijos ar paskiri Seimo nariai gali pasiūlyti
įstatymo projektą dėl kai kurių biudžeto išlaidų pakeitimo.
Tačiau Konstitucijos 132 straipsnis nustato, kad biudžetas
keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią sudaromas,
priimamas ir patvirtinamas, o 130 straipsnyje nustatyta, kad
valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia
Seimui. Pareiškėjo nuomone, iniciatyvos teisės keisti valstybės
biudžetą suteikimas Seimo komitetams, frakcijoms bei Seimo
nariams neatitinka Konstitucijos 130 ir 132 straipsnių
nuostatų.
Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Seimo
posėdžio pirmininkas gali nutraukti bet kokį Seimo nario
klausimą Vyriausybės nariui, jeigu, jo manymu, tas klausimas
panašus į Seimo nario pareiškimą ar nuomonės išsakymą. Taip pat
šio straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad posėdžio pirmininko
sprendimai Vyriausybės valandos metu yra neginčijami.
Pareiškėjo nuomone, tai sudaro sąlygas posėdžio pirmininkui
riboti Seimo narių teises ir prieštarauja Konstitucijos 59, 61
ir 67 straipsnių nuostatoms.
Seimo statuto 231 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad,
išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario
padaryto nusikaltimo, Seimas priima vieną iš dviejų sprendimų:
sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti
baudžiamojon atsakomybėn arba pradėti apkaltos proceso
parengiamuosius veiksmus. Apkaltos proceso parengiamieji
veiksmai ir apkaltos proceso procedūra Seime negali būti
pradėta, kol nebus išspręstas baudžiamosios atsakomybės
klausimas. Pareiškėjo nuomone, tokia norma prieštarauja
Konstitucijos 62 ir 74 straipsnių nuostatoms.
Seimo statuto 259 straipsnyje nustatyta, kad, gavus teismo
įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio nuorašą, Seimas priima
nutarimą dėl asmens pašalinimo iš Seimo nario pareigų ar Seimo
nario mandato panaikinimo. Konstitucijos 74 straipsnyje
nustatyta, kad Seimo nario mandatas panaikinamas apkaltos
proceso tvarka. Konstitucijos 63 straipsnyje pateiktas išsamus
sąrašas aplinkybių, dėl kurių nutrūksta Seimo nario
įgaliojimai, tačiau nenustatyta, kad jo įgaliojimai nutrūksta
įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje.
Seimo statute taip pat yra nustatyta, kad paskelbus apkaltos
proceso pradžią šio proceso posėdžių metu Seimas tampa apkaltos
institucija, kurios posėdžiuose dalyvauja asmuo, kuriam taikoma
apkalta. Tuo tarpu Seimo statuto 259 straipsnyje numatyta
priimti nutarimą dėl Seimo nario mandato panaikinimo paprastame
Seimo posėdyje, nedalyvaujant Seimo nariui, kurio mandatas
naikinamas. Tokį nutarimą pasirašo Seimo Pirmininkas, o
apkaltos procedūroje - apkaltos posėdžio pirmininkas
(Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar kitas šio teismo teisėjas,
Konstitucinio Teismo pirmininkas ar kitas šio teismo teisėjas).
Todėl, pareiškėjo nuomone, Seimo statuto 259 straipsnis
neatitinka Konstitucijos 74 straipsnio nuostatų ir Seimo
statuto VIII dalies Apkaltos procesas" bendrųjų normų,
reglamentuojančių apkaltos procedūrą.
II
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautas
Lietuvos teisės akademijos Valstybinio valdymo fakulteto
Konstitucinės teisės katedros vedėjos dr. doc. T. Birmontienės
paaiškinimas.
Jame teigiama, kad Seimo statuto 23 ir 231 straipsnių
nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 62 ir 74 straipsniams,
kadangi čia sprendžiamas ne Seimo nario mandato atėmimo, o tik
apkaltos proceso parengiamųjų veiksmų klausimas. Konkretaus
frakcijos dydžio nustatymas priklauso Seimo kompetencijai ir
neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsniui, kadangi asmeniui
nėra sudaroma kliūčių keisti frakciją ar kokiu kitu būdu
reikšti savo įsitikinimus. T. Birmontienė pažymėjo, kad
opozicijos lyderio teisinės padėties nustatymas yra Seimo
diskrecijos teisė, kurios vienoks ar kitoks reglamentavimas
savaime nepaneigia demokratijos principo, todėl Seimo statuto
41 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 1 ir 59
straipsniams. Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalies, 155
straipsnio 4 dalies ir 156 straipsnio 5 dalies normos
neprieštarauja Konstitucijos 68 ir 59 straipsniams, kadangi jos
reglamentuoja konkrečias įstatymų leidybos procedūras.
Paaiškinime taip pat teigiama, kad pareiškėjo ginčijamos
Seimo statuto 208 straipsnio nuostatos prieštarauja
Konstitucijai, nes pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas Seimo
nario teises.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautas
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto vyresniojo asistento dr.
E. Šileikio paaiškinimas. Jame teigiama, kad Seimo
savarankiškumą riboja Konstitucijoje nustatyta Seimo
kompetencija bei pareiga laikytis Konstitucijos ir galiojančių
įstatymų.
E. Šileikis pažymėjo, kad Konstitucija tiesiogiai
nereglamentuoja Seimo narių frakcijų sudarymo tvarkos, todėl
Seimas, nustatydamas savo darbo tvarką, gali įtvirtinti
minimalų frakcijos narių skaičių.
Paaiškinime pažymėta, kad Konstitucija tiesiogiai
neįtvirtina Seimo opozicijos, t. y. nepateikia parlamento
opozicijos kaip konstitucinio lygmens struktūros ir instituto.
Paaiškinime taip pat nurodyta, kad Seimo statuto 23 straipsnio,
38 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio, 152 straipsnio 2 dalies,
155 straipsnio 4 dalies, 156 straipsnio 5 dalies, 180
straipsnio 4 dalies, 208 straipsnio 4 dalies, 231 straipsnio 3
dalies ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
III
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas J.
Bernatonis patvirtino prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė
papildomus motyvus, kuriais grindžiamas ginčijamų Seimo statuto
normų prieštaravimas Konstitucijai.
Pareiškėjo atstovo manymu, Seimo statuto 23 ir 231
straipsnių normos akivaizdžiai riboja Seimo laisvo sprendimo
teisę, nes Seimas gali priimti tik vieną iš dviejų galimų
sprendimų, bet negali nepriimti nė vieno iš jų. Pareiškėjo
atstovas teigia, kad kitos ginčijamos Seimo statuto normos yra
susijusios su Seimo narių anksčiau galiojusių teisių ribojimu.
Tautos atstovų teisių suvaržymas ir Seimo pirmininko galių
išplėtimas Seimo procedūrose prieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjo atstovo nuomone, Seimo statuto 38 straipsnio
nuostata, kad frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo
nariai, riboja Seimo narių teises. Seimo statuto 41 straipsnio
norma dėl opozicijos lyderio yra akivaizdžiai pažeistos Seimo
statute nustatytos frakcijų teisės. Seimo statuto 152, 155 ir
156 straipsnių normos suvaržė iki tol galiojusią Seimo narių
teisę teikti siūlymus, pataisas projekto svarstymo ir priėmimo
metu. J. Bernatonis pažymėjo, kad ginčijamomis Seimo statuto
208 straipsnio normomis posėdžio pirmininkui suteikiamos
ypatingos galios, kurios prieštarauja Konstitucijos normoms,
Konstitucijos dvasiai ir demokratijos esmei.
2. Suinteresuoto asmens atstovė O. Buišienė Konstitucinio
Teismo posėdyje paaiškino, kad Seimo statuto 23 straipsnis
reglamentuoja Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo
procedūros, o ne Seimo nario mandato panaikinimo klausimus.
Mandatas panaikinamas apkaltos procedūra. Konstitucija
nereglamentuoja sprendimų dėl galimų apkaltos proceso
parengiamųjų veiksmų, o asmens suėmimo tvarką nustato
Baudžiamojo proceso kodeksas. Todėl norma dėl Seimo nario
suėmimo Seimo rūmuose neprieštarauja Konstitucijai.
O. Buišienės teigimu, Seimo statuto 26 ir 38 straipsnių
normos nustato frakcijų sudarymo tvarką Seime. Seimo nariai į
frakcijas jungiasi laisva valia, o Seimo statutas
nediferencijuoja Seimo narių frakcijų teisių, nustatydamas
minimalų jos narių skaičių.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Konstitucijos
normos neapibrėžia Seimo opozicijos lyderio statuso ir šiam
pareigūnui netaikoma Seimo vadovų rinkimo tvarka.
O. Buišienė teigia, kad Konstitucijos 68 straipsnyje
įtvirtintai Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvai
realizuoti yra būtina įstatymų leidybos stadija. Įstatymo
projekto svarstymo ir priėmimo Seimo posėdyje stadijoje šie
Seimo nariai savo pataisas gali teikti Seimo statuto 152
straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 4 dalyje ir 156 straipsnio
5 dalyje nustatyta tvarka. Tai, kad Seimo nariai teikia
pataisas, yra ne įstatymų leidybos iniciatyvos išreiškimas, o
tik įstatymo projekto tobulinimo klausimas.
Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, Seimo statuto 208
straipsnis nustato vienos iš Seimo funkcijų - Vyriausybės
veiklos parlamentinės kontrolės vykdymo formą, kuri
įgyvendinama Seimo posėdyje Vyriausybės valandos metu Seimo
nariams žodžiu pateikiant klausimus Vyriausybės nariams. Tai
nėra Vyriausybės narių veiklos vertinimas. Todėl, siekdamas
užtikrinti tinkamą Seimo darbą, posėdžio pirmininkas gali
nutraukti klausimą, panašų į pareiškimą ar nuomonės išsakymą.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Seimo statuto 208
straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. Seimo statutu Dėl
Statuto pakeitimo" Seimo statutą išdėstė nauja redakcija.
Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone, Seimu statuto kai
kurių straipsnių atskiros nuostatos riboja Konstitucijoje
įtvirtintas Seimo narių teises ir todėl prieštarauja
Konstitucijai. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Seimo statuto 23,
38, 41,152, 155, 156, 180, 208, 231 ir 259 straipsnių
ginčijamos normos neprieštarauja Konstitucijai.
2. Konstitucinis Teismas 1999 m. balandžio 13 d. sprendimu
pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą ištirti Seimo statuto
259 straipsnio atitiktį Konstitucijai ir Seimo 1999 m. kovo 16
d. prašymą ištirti Seimo statuto 259 straipsnio atitiktį
Konstitucijai sujungė į vieną bylą, ją išnagrinėjo ir 1999 m.
gegužės 11 d. priėmė nutarimą, kuriame pripažino, kad Seimo
statuto 259 straipsnis ta apimtimi, kuria yra ribojama nuteisto
asmens teisė dalyvauti apkaltos procese kaip subjektui, kurio
atžvilgiu vykdoma apkalta, ir jo teisė į gynybą, prieštarauja
Konstitucijos 74 straipsniui. Konstitucinis Teismas šioje
byloje netirs, ar Seimo statuto 259 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijai.
3. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar 1998
m. gruodžio 22 d. priimto Seimo statuto 180 straipsnio 4 dalis,
kurioje nustatyta, kad komitetai, frakcijos ir paskiri Seimo
nariai, laikydamiesi Seimo statuto dvidešimt septintojo
skirsnio 174 straipsnyje numatytų sąlygų, gali pasiūlyti
įstatymo projektą dėl kai kurių biudžeto išlaidų pakeitimo,
neprieštarauja Konstitucijos 130 ir 132 straipsnių nuostatoms,
kuriose numatyta, kad valstybės biudžeto projektą sudaro
Vyriausybė ir pateikia Seimui, o biudžetas keičiamas ta pačia
tvarka, pagal kurią jis sudaromas, priimamas ir patvirtinamas.
Seimas 2000 m. spalio 10 d. Seimo statutu Dėl Seimo
statuto 24, 25, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 44, 48, 54, 55, 77,
79, 81, 83, 88, 89, 90, 93, 115, 119, 121, 126, 127, 130, 136,
138, 139, 155, 172, 180, 187, 188, 206, 209, 214, 219, 225
straipsnių pakeitimo ir šeštojo bei trisdešimtojo skirsnių
pavadinimų pakeitimo" pakeitė ir papildė Seimo statuto 180
straipsnį ir jį išdėstė taip:
1. Biudžetiniais metais Seimas gali pakeisti valstybės
biudžetą. Jis keičiamas pagal tą pačią tvarką, pagal kurią
sudaromas, priimamas ir tvirtinamas. Keičiant valstybės
biudžetą gali būti nesilaikoma terminų, nustatytų šio skirsnio
172 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 173 straipsnio 1 dalyje, 176
straipsnio 1 dalyje, 177 straipsnio 1 ir 5 dalyse bei 179
straipsnio 1 dalyje.
2. Kai valstybės biudžeto pakeitimo projektas nagrinėjamas
Seimo komitetuose ir frakcijose, Seimo eiliniai plenariniai
posėdžiai gali būti rengiami.
3. Prireikus Seimas gali patvirtinti papildomą biudžetą.
4. Jei prireikia lėšų, kurių negalima skirti iš
Vyriausybės rezervo fondo, Vyriausybė pateikia Seimui įstatymo
dėl Valstybės biudžeto įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.
Jame nurodoma trūkstamų lėšų paskirtis ir kiekis bei jų
finansavimo šaltinis.
5. Valstybės biudžeto pakeitimo įstatymas priimamas
posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, jeigu jam
neprieštarauja Vyriausybė.
6. Priešingu atveju įstatymui priimti reikia daugiau kaip
pusės visų Seimo narių balsų."
Taigi pareiškėjo ginčijama Seimo statuto 180 straipsnio
norma, kurioje buvo nustatyta, kad komitetai, frakcijos ir
paskiri Seimo nariai, laikydamiesi Seimo statuto dvidešimt
septintojo skirsnio 174 straipsnyje numatytų sąlygų, gali
pasiūlyti įstatymo projektą dėl kai kurių biudžeto išlaidų
pakeitimo, neteko galios. Tokio pat turinio normos dabartinėje
Seimo statuto redakcijoje nėra. Pagal Konstitucinio Teismo
įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną
nutraukti.
4. Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Seimo
statuto 23 straipsnis dėl to, kad jame nenustatyta, jog, gavus
Seimo sutikimą Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn,
jis negali būti suimtas Seimo rūmuose, neprieštarauja
Konstitucijos 8 ir 62 straipsniams. Pareiškėjo prašyme
nurodyta, kad Seimo statuto 23 straipsnyje neliko anksčiau
galiojusios Seimo statuto redakcijos 24 straipsnio,
reguliavusio tuos pačius santykius, normos, jog, gavus Seimo
sutikimą patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, jis
negali būti suimtas Seimo rūmuose.
Kaip matyti iš prašymo turinio, pareiškėjas kelia klausimą
dėl Seimo statuto 23 straipsnio atitikties Konstitucijai
motyvuodamas tuo, kad jame nėra įtvirtintos anksčiau
galiojusios Seimo statuto redakcijos 24 straipsnio 4 dalies
normos, draudžiančios, gavus Seimo sutikimą patraukti Seimo
narį baudžiamojon atsakomybėn, Seimo narį suimti Seimo rūmuose.
Taigi pareiškėjas ginčija tai, kad Seimo statuto 23
straipsnyje nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas.
Todėl konstatuotina, kad byloje dėl šio prašymo nėra tyrimo
dalyko.
Pagal Konstitucijos 102 straipsnį ir Konstitucinio Teismo
įstatymo 63 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas nagrinėja
bylas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties
Konstitucijai, dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų
atitikties Konstitucijai ir įstatymams.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir vadovaujantis
Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu
ir 3 dalimi byla šioje dalyje nutrauktina.
5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1
dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį
Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija ir tos
pozicijos juridinis pagrindimas.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme
išdėstytus argumentus, tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja:
1) Seimo statuto 38 straipsnio 2 dalies nuostata frakciją
gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai";
2) Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalis;
3) Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalis, 155 straipsnio 4
dalies nuostata priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos,
papildymai bei išbraukimai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio
pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių"
ir 156 straipsnio 5 dalis;
4) Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalis ir 11 dalies
nuostata posėdžio pirmininko sprendimai Vyriausybės valandos
metu yra neginčijami";
5) Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalis ir 231 straipsnio 3
dalies nuostata, kad, išklausęs generalinio prokuroro pranešimą
dėl Seimo nario padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar
duoti sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn Seimo statuto nustatyta tvarka, ar pradėti apkaltos
proceso parengiamuosius veiksmus, jeigu yra Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų siūlymas.
II
Pareiškėjas - Seimo narių grupė Seimo statuto 23, 38, 41,
152, 155, 156, 208, 231 straipsnių atitinkamų nuostatų atitiktį
Konstitucijai ginčija motyvuodamas Seimo narių teisių,
įtvirtintų Konstitucijoje, suvaržymu.
Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad Seimo
struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Šia
Konstitucijos nuostata Seimui, įstatymų leidybos institucijai,
yra suteikta teisė pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo
tvarką teisės aktu, turinčiu įstatymo galią. Taigi
Konstitucijoje yra įtvirtinta Seimo diskrecija šioje srityje.
Kartu pažymėtina, kad Seimas, nustatydamas savo struktūrą ir
darbo tvarką, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų,
taip pat Konstitucijoje nustatyto Seimo nario statuso.
III
Dėl Seimo statuto 38 straipsnio 2 dalies nuostatos
frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai"
atitikties Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai.
1. Seimo statuto 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
Frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai.
Kiekvienas Seimo narys gali būti tik vienos frakcijos narys."
Pareiškėjo nuomone, Seimo statuto 38 straipsnio 2 dalies
nuostata, kad frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo
nariai, apriboja Seimo nario galimybes realizuoti Konstitucijos
59 straipsnyje įtvirtintą Seimo nario laisvo mandato teisę.
Pareiškėjas pažymi, jog anksčiau galiojusioje Seimo
statuto redakcijoje buvo numatyta, kad frakciją gali sudaryti
ne mažiau kaip 3 Seimo nariai. Padidinus Seimo narių, galinčių
sudaryti frakciją, skaičių, pareiškėjo nuomone, yra ribojamos
Seimo narių galimybės realizuoti laisvą mandatą.
2. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad
pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti
varžomi jokių mandatų.
Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 26 d. nutarime
interpretuodamas Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalį konstatavo,
kad Konstitucijoje yra įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas
ir nepripažintas imperatyvus mandatas. Laisvo mandato esmė -
Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir
pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį
iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais,
nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Pagal Konstituciją
kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai. Visi Seimo
nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti
Seimo darbe. Priešingu atveju Seimo narys negalėtų Seime
atstovauti Tautai, reikšti jos interesų. Seimo narių laisvo
mandato ir narių lygybės principų turi būti laikomasi ir
kuriant Seimo vidinę struktūrą. Konstitucijoje įtvirtintas
Seimo nario laisvas mandatas - viena iš Seimo narių veiklos
savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų.
3. Pagal Seimo statutą Seimo nariai jungiasi į frakcijas
laisva valia, nevaržomi jokių mandatų. Seimo statuto 38
straipsnio 2 dalyje nustatytas minimalus Seimo narių, galinčių
sudaryti frakciją, skaičius (ne mažiau kaip 7 Seimo nariai),
taip pat įtvirtintas principas, kad kiekvienas Seimo narys gali
būti tik vienos frakcijos atstovas.
Kaip minėta, pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo
struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, kuris turi
įstatymo galią. Kadangi frakcijos yra Seimo struktūriniai
dariniai, jų formavimo tvarką, frakcijų teises ir pareigas
nustato Seimas savo statute. Nustatydamas frakcijų formavimo
tvarką, teises ir pareigas Seimas negali pažeisti Konstitucijos
principų ir normų, taip pat ir Konstitucijoje įtvirtinto Seimo
nario laisvo mandato.
4. Pagal Konstituciją Seimo narys eidamas savo pareigas
vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir
negali būti varžomas jokių mandatų (Konstitucijos 59 straipsnio
4 dalis). Seimo nariams formuoti ir reikšti savo, kaip Tautos
atstovų, valią padeda ir Seimo frakcijos - politinio pobūdžio
Seimo struktūriniai dariniai. Frakcijų formavimo teisinis
reguliavimas yra Seimo diskrecija, kiek jos neriboja
Konstitucija.
Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarime
konstatuota, kad parlamentui nustatant frakcijų formavimo
tvarką turėtų būti atsižvelgiama į bendrą parlamento narių
skaičių, reglamente (statute) įtvirtintą frakcijų teisių ir
pareigų pobūdį, į būtinybę garantuoti visiems vienodas
galimybes reikšti pažiūras ir politinius tikslus, į mažumos
gynimo principą, parlamentinės opozicijos apsaugos minimalius
reikalavimus. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat
pažymėjo, kad į politinių grupių narių skaičių būtina
atsižvelgti ir tais atvejais, kai formuojama parlamento
vadovybė, sudaromi komitetai ir skiriami jų vadovai, skirstomos
lėšos, įgyvendinamos kitos parlamento funkcijos. Tačiau taikant
šiuos kriterijus negalima pažeisti parlamento nario laisvo
mandato principo. Taigi nustatant Seimo narių, galinčių
sudaryti frakciją, skaičių ar kitas sąlygas, reikalingas
frakcijoms steigtis ir veikti, svarbu, kad toks teisinis
reguliavimas nepažeistų minėtų reikalavimų.
5. Sprendžiant, ar ginčijama Seimo statuto 38 straipsnio 2
dalies nuostata frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo
nariai" neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai,
pažymėtina, kad Seimo narių, galinčių sudaryti frakciją,
minimalaus skaičiaus nustatymas savaime nekliudo Seimo nariui
eiti savo pareigas vadovaujantis Konstitucija, valstybės
interesais, savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų.
Ginčijama nuostata neįtvirtinami kokie nors ribojimai, dėl
kurių Seimo narys, vienas ar su kitais Seimo nariais, negalėtų
įgyvendinti Konstitucijoje nustatytų teisių ir pareigų.
Nustatant ar keičiant jau nustatytą minimalų frakciją
galinčių sudaryti Seimo narių skaičių neturi būti akivaizdžių
disproporcijų tarp minimalaus skaičiaus ir bendro Seimo narių
skaičiaus. Lyginant ginčijamoje normoje nustatytą minimalų
frakcijos narių skaičių su bendru Seimo narių skaičiumi (pagal
Konstitucijos 55 straipsnį Seimą sudaro Tautos atstovai - 141
Seimo narys) nėra pagrindo tvirtinti, kad tokia disproporcija
būtų įtvirtinta ginčijamu teisiniu reguliavimu. Taigi nustatytu
teisiniu reguliavimu nėra pažeista Seimo narių teisė jungtis į
frakcijas, taip pat jiems nekliudoma eiti savo pareigas
vadovaujantis Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine
ir nebūti varžomiems jokių mandatų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Seimo statuto 38 straipsnio 2 dalies nuostata frakciją gali
sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai" neprieštarauja
Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai.
IV
Dėl Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalies atitikties
Konstitucijos 1 straipsniui ir 59 straipsnio 4 daliai.
1. Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta: Jeigu
opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip 1/2
Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos
seniūnas arba koalicijos vadovas yra vadinamas Seimo opozicijos
lyderiu. Opozicijos lyderis naudojasi šiame statute numatytomis
papildomomis opozicijos lyderio teisėmis."
2. Pareiškėjas abejoja, ar Seimo statuto 41 straipsnio 5
dalies nuostata jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija
turi daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių,
tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas yra vadinamas
Seimo opozicijos lyderiu" atitinka Konstitucijos 1 straipsnį ir
59 straipsnio 4 dalį. Jis nurodo, jog anksčiau galiojusioje
Seimo statuto redakcijoje buvo numatyta, kad opozicinės
koalicijos lyderiu gali būti išrinktas vienos iš opozicinę
koaliciją sudarančių frakcijų seniūnas. Ginčijamoje Seimo
statuto 41 straipsnio 5 dalyje numatyta papildoma sąlyga -
opozicinė frakcija arba jų koalicija privalo turėti daugiau
kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, kad jos
vadovas būtų vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Taip pat yra
panaikinta ir opozicijos teisė išsirinkti savo lyderį.
Pareiškėjo manymu, tokie Seimo statuto pakeitimai prieštarauja
ir savaiminio opozicijos formavimosi principui, būdingam
demokratinėms šalims.
3. Parlamentinės opozicijos pripažinimas - būtinas
pliuralistinės demokratijos elementas. Seimo statute turi būti
nustatytos opozicijos veiklos garantijos.
Sprendžiant, ar ginčijama Seimo statuto 41 straipsnio 5
dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4
daliai, reikia išsiaiškinti, kokia yra Seimo statute įtvirtinta
opozicijos lyderio teisinė padėtis. Pagal Seimo statuto 41
straipsnio 5 dalį opozicijos lyderiu vadinamas didžiausio
opozicijos junginio (opozicinės frakcijos ar jų koalicijos),
kurį sudaro daugiau nei 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo
narių, vadovas. Opozicijos lyderis, kaip minėta, naudojasi
Seimo statute nustatytomis opozicijos lyderio teisėmis.
Seimo statute numatyta, kad Seimo opozicijos lyderis yra
Seimo valdybos narys (Seimo statuto 27 straipsnio 2 dalis),
gali be eilės vieną kartą kalbėti diskusijoje (Seimo statuto
108 straipsnio 4 dalis), svarstant Vyriausybės programą Seimo
posėdyje pirmiausia išklausomas Seimo opozicijos lyderio
pranešimas (Seimo statuto 196 straipsnio 2 dalis), po
Vyriausybės metinės ataskaitos pateikimo rengiamoje specialioje
Seimo diskusijoje pirmieji kalba Seimo opozicijos lyderis ir
opozicinių frakcijų atstovai (Seimo statuto 207 straipsnio 3
dalis), Vyriausybės nariams atsakinėjant į klausimus Seimo
posėdyje iš pradžių 2 klausimus gali užduoti Seimo opozicijos
lyderis (Seimo statuto 208 straipsnio 5 dalis). Valstybės
institucijų vadovams atsakant į Seimo narių klausimus Seimo
posėdyje pirmieji užduoti klausimus teisę turi Seimo opozicijos
lyderis ir opozicinių frakcijų seniūnai (Seimo statuto 209
straipsnio 6 dalis). Opozicijos lyderiui už atliekamą darbą
mokamas papildomas atlyginimas, kurio dydį nustato įstatymas
(Seimo statuto 15 straipsnio 3 dalis).
Kartu pažymėtina, kad Seimo opozicijos lyderis, kaip Seimo
valdybos narys, negali būti Seimo komiteto pirmininku ar
pavaduotoju (Seimo statuto 46 straipsnio 5 dalis), nuolat
veikiančios komisijos ar komisijos, kurios įgaliojimų laikas
ilgesnis kaip metai, pirmininku ar jo pavaduotoju (Seimo
statuto 74 straipsnio 1 dalis), jis negali būti skiriamas į
balsų skaičiavimo grupę (Seimo statuto 119 straipsnio 5 dalis)
ir kt.
4. Atsižvelgiant į Seimo statute įtvirtintą Seimo
opozicijos lyderio teisinę padėtį galima teigti, kad šis
teisinis institutas Seimo statute yra siejamas su atstovavimu
didesnei kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių narių grupei.
Pagal Seimo statutą Seimo opozicijos lyderiu vadinamas
opozicinės frakcijos seniūnas ar opozicinių frakcijų koalicijos
vadovas, jeigu opozicinė frakcija ar koalicija turi daugiau
kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių narių. Pažymėtina, kad
opozicinė frakcija arba jų koalicija, turinti daugiau kaip 1/2
Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, pati laisvai išrenka
frakcijos seniūną ar frakcijų koalicijos vadovą, kuris pagal
Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalį yra vadinamas Seimo
opozicijos lyderiu. Tokia pripažinimo opozicijos lyderiu tvarka
neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam Seimo nario laisvo
mandato principui, nekliudo Seimo nariams eiti savo pareigų
vadovaujantis Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine
ir būti nevaržomiems jokio mandato.
Seimo statute nėra įtvirtinta kokių nors Seimo opozicijos
lyderio teisių, kurios jam suteiktų teisę veikti kaip visų
Seimo opozicinių frakcijų ar visos Seimo mažumos vadovui, t.y.
veikti jo neįgaliojusių Seimo narių vardu. Tai, kad jis gali
naudotis minėtomis Seimo statute nustatytomis teisėmis,
nereiškia, jog kitos opozicinės frakcijos, jų koalicijos bei
Seimo nariai praranda teisę naudotis Seimo statute numatytomis
teisėmis.
Atsižvelgiant į Seimo opozicijos lyderio teisinio
instituto turinį negalima teigti, kad Seimo statuto 41
straipsnio 5 dalies ginčijamomis normomis įtvirtintas teisinis
reguliavimas užkerta kelią Seimo nariams eiti savo pareigas
vadovaujantis Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine
ir nevaržomiems jokių mandatų. Todėl Seimo statuto 41
straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4
daliai.
5. Konstitucinis Teismas pažymi, kad Seimo statuto 41
straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka Seimo opozicijos lyderis"
nesiderina su Seimo statute įtvirtintu Seimo opozicijos lyderio
teisiniu statusu. Pagal Seimo statutą Seimo opozicijos lyderiu
vadinamas opozicinės frakcijos seniūnas ar opozicinių frakcijų
koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai
priklausančių Seimo narių, vadovas; jis turi papildomas Seimo
statute numatytas teises. Šis teisinis institutas pagal Seimo
statute įtvirtintą pripažinimo Seimo opozicijos lyderiu tvarką
ir teisinę padėtį neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pats šio
instituto pavadinimas Seimo opozicijos lyderis" yra
dviprasmiškas, nes vien lingvistiškai aiškinant šią sąvoką
galima daryti prielaidą, kad Seimo opozicijos lyderis
atstovauja visoms Seimo opozicinėms frakcijoms ar visai Seimo
mažumai. Pagal Seimo statute įtvirtintą Seimo opozicijos
lyderio teisinę padėtį jis yra tik Seimo opozicinės frakcijos
ar jų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai
priklausančių narių, taigi tik vienos iš opozicinių frakcijų ar
jų koalicijų, vadovas ir atstovas. Jam nustatytos teisės
neriboja kitų Seimo narių teisių, nekliudo jiems įgyvendinti
Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą Seimo nario
laisvą mandatą, o kitoms Seimo frakcijoms nepaneigia galimybės
būti opozicinėmis frakcijomis.
Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 10 d. nutarime
pažymėjo, kad teisinis reguliavimas visais atvejais turi būti
aiškus, jis negali kelti dviprasmybių, todėl sąvokos teisės
aktuose turi būti vartojamos tiksliai, pagal jų tikrąją prasmę.
Seimo statuto reguliuojamų santykių kontekste sąvoka Seimo
opozicijos lyderis" yra netiksli. Tačiau nurodytas sąvokos
Seimo opozicijos lyderis" ydingumas nėra pakankamas pagrindas
Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį
reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad teisinio aiškumo,
teisinio tikrumo reikalavimai suponuoja Seimo pareigą Seimo
statuto 41 straipsnio 5 dalyje bei kituose Seimo statuto
straipsniuose vartojamą sąvoką Seimo opozicijos lyderis"
patikslinti, kad ji atitiktų tikrąją teisinę padėtį.
6. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: Lietuvos
valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika."
Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d., 2000 m.
spalio 18 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad šiame Konstitucijos
straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės
principai: Lietuva yra savarankiška valstybė; Lietuvos
valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi
būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis
politinis režimas. Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip
ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas,
lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir
veiklos principus.
Kaip minėta, Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalyje
nustatytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijoje
įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui.
Analizuojant, ar Seimo statute įtvirtintas Seimo
opozicijos lyderio institutas nepažeidžia Konstitucijos 1
straipsnyje įtvirtintų demokratinių Lietuvos valstybės valdžios
organizacijos ir veiklos principų, pažymėtina, kad šiuo
institutu opozicinei frakcijai ar koalicijai, turinčiai daugiau
kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių narių, yra nustatomos
papildomos galimybės dalyvauti Seimo veikloje. Toks teisinis
reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio
nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė
respublika.
Atsižvelgiant į išdėstytas argumentus darytina išvada, kad
Seimo statuto 41 straipsnio 5 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 1 straipsniui.
V
Dėl Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalies, 155 straipsnio
4 dalies nuostatos priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos,
papildymai bei išbraukimai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio
pirmininkui paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių"
ir 156 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijos 59
straipsnio 4 daliai ir 68 straipsnio 1 daliai.
1. Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalyje nustatyta: Seimo
narių pataisos ir papildymai, pateikti šio straipsnio 1 dalyje
nustatyta tvarka, posėdžio pirmininko nėra teikiami svarstyti
ir balsuoti, jeigu posėdžio metu posėdžio pirmininkui šiuos
paskelbus, juos paremia mažiau kaip 10 Seimo narių."
Seimo statuto 155 straipsnio 4 dalyje nustatyta: Priėmimo
metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei išbraukimai,
kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus, paremia
ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Visas siūlomas pataisas,
papildymus bei išbraukimus dėl įstatymo projekto įstatymo
leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys turi įteikti
Posėdžių sekretoriatui ne vėliau kaip prieš 24 valandas iki
posėdžio darbotvarkėje numatyto pradėti įstatymo priėmimo
procedūrą laiko."
Seimo statuto 156 straipsnio 5 dalyje nustatyta: Naujos
pataisos, papildymai bei išbraukimai, pateikti 155 straipsnio 4
dalyje nustatyta tvarka, posėdžio pirmininko nėra teikiami
balsuoti, jeigu posėdžio pirmininkui juos paskelbus, juos
paremia mažiau kaip 1/5 Seimo narių."
2. Pareiškėjo nuomone, Seimo statuto 152 straipsnio 5
dalis, nustatanti, kad projekto svarstymo Seimo posėdyje metu
Seimo narių pataisos ir papildymai posėdžio pirmininko nėra
teikiami svarstyti ir balsuoti, jeigu posėdžio metu juos
paremia mažiau kaip 10 Seimo narių, riboja Seimo narių įstatymų
leidybos iniciatyvos teisę, įtvirtintą Konstitucijos 68
straipsnyje, ir prieštarauja Seimo nario laisvo mandato
principui (Konstitucijos 59 straipsnis).
Pareiškėjas teigia, kad dar labiau šią teisę riboja Seimo
statuto 155 straipsnio 4 dalies ir 156 straipsnio 5 dalies
nuostatos, pagal kurias įstatymo projekto priėmimo metu
teikiamos balsuoti tik tos Seimo nario pataisos, kurias paremia
ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių. Pagal ginčijamas nuostatas
Seimo narių, priklausančių Seimo daugumai, padėtis tampa
privilegijuota, tuo tarpu mažųjų (taip pat ir opozicijos)
frakcijų narių siūlymai faktiškai negali būti realizuojami.
Taip pažeidžiamas Seimo narių lygybės principas.
3. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad
pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti
varžomi jokių mandatų. Šiame Konstitucijos straipsnyje, kaip
minėta, įtvirtintas Seimo nario laisvo mandato principas.
Konstitucijos 68 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams,
Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę taip pat turi Lietuvos Respublikos piliečiai.
Penkiasdešimt tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali
teikti Seimui įstatymo projektą, ir Seimas privalo jį
svarstyti.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas -
pirmoji įstatymų leidybos proceso stadija. Kaip minėta,
Konstitucijos 68 straipsnyje nustatyti subjektai, kuriems
priklauso įstatymų leidybos iniciatyvos teisė: Seimo nariai,
Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, penkiasdešimt tūkstančių
rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.
Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime
konstatavo, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir
paskirtis - inicijuoti įstatymų leidybos procesą. Ši teisė
praktiškai realizuojama pateikiant parlamentui konkretų
įstatymo projektą. Kai Konstitucijoje nurodytas subjektas
pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai -
Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti.
4. Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalies norma, kad Seimo
narių pataisos ir papildymai, pateikti nustatyta tvarka,
posėdžio pirmininko nėra teikiami svarstyti ir balsuoti, jeigu,
posėdžio metu posėdžio pirmininkui šiuos paskelbus, juos
paremia mažiau kaip 10 Seimo narių, yra reguliuojami įstatymo
projekto svarstymo Seimo posėdyje santykiai. Pareiškėjo
teigimu, tokių reikalavimų nustatymas prieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintai Seimo nario įstatymų leidybos
iniciatyvos teisei ir Seimo nario laisvo mandato principui.
Sprendžiant, ar Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai
Seimo nario įstatymų leidybos iniciatyvos teisei, atsižvelgtina
į tai, kad ginčijama norma reguliuojami įstatymo projekto
svarstymo santykiai, t. y. santykiai, atsiradę realizavus
įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Konstitucinis Teismas,
1993 m. lapkričio 8 d. nutarime analizuodamas įstatymo projekto
svarstymo stadijos ypatumus, pažymėjo: Šioje stadijoje
parlamentarų dėl projekto pateiktos pastabos, pasiūlymai,
pataisos ir papildymai yra svarbūs jo svarstymo stadijos
elementai, tačiau jie negali būti traktuojami kaip įstatymų
leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo realizuota. Pasiūlymai,
pataisos bei papildymai praktiškai teikiami iki pat įstatymo
priėmimo. Jų teikimo ir svarstymo tvarką reguliuoja įstatymų
projektų svarstymo reglamentinės normos. Būdinga tai, kad ši
tvarka iš esmės skiriasi nuo įstatymų leidybos iniciatyvos
teisės realizavimo. Įstatymų leidybos iniciatyva nuo pataisų ir
papildymų teikimo svarstomam projektui taip pat skiriasi savo
paskirtimi, pagaliau tai yra skirtingos įstatymų leidybos
proceso stadijų dalys."
Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalimi nėra reguliuojami
įstatymų leidybos iniciatyvos įgyvendinimo santykiai, todėl
nėra teisinių prielaidų teigti, kad ji pažeidžia Konstitucijos
68 straipsnyje įtvirtintą Seimo nario įstatymų leidybos
iniciatyvos teisę.
Pagal Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalį tolesnis Seimo
narių pateiktų pataisų ir papildymų likimas įstatymo projekto
svarstymo stadijoje siejamas su tam tikro skaičiaus Seimo narių
palaikymu. Sprendžiant, ar šiuo teisiniu reguliavimu nėra
pažeidžiamas Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas
Seimo nario laisvo mandato principas, pažymėtina, kad ginčijama
norma nėra paneigiama Seimo nario teisė dalyvauti svarstant
įstatymo projektą ir siūlyti įstatymo pataisas ar papildymus.
Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalies ginčijamose nuostatose,
reguliuojant Seimo darbo tvarkos santykius, nustatyti
reikalavimai, kuriems esant yra svarstomos įstatymo projekto
pataisos ir papildymai. Tokie reikalavimai nevaržo Seimo narių
laisvo apsisprendimo teisės, nekliudo Seimo nariui, einančiam
savo pareigas, vadovautis Konstitucija, valstybės interesais,
savo sąžine ir nebūti varžomam jokių mandatų. Todėl Seimo
statuto 152 straipsnio 5 dalies nuostatų, pagal kurias pataisų
ir papildymų tolesnis svarstymas ir balsavimas siejamas su ne
mažesne kaip 10 Seimo narių parama, negalima vertinti kaip
prieštaraujančių Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato principui.
5. Seimo statuto 155 straipsnio 4 dalies nuostata
priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei
išbraukimai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui
paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių" ir 156
straipsnio 5 dalimi reguliuojami įstatymų projektų priėmimo
Seimo posėdyje santykiai.
Atsižvelgiant į argumentus, išdėstytus vertinant, ar Seimo
statuto 152 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 68
straipsnio 1 daliai ir 59 straipsnio 4 daliai, negalima Seimo
statuto 155 straipsnio 4 dalies ginčijamos nuostatos ir 156
straipsnio 5 dalies vertinti kaip įtvirtinančių teisinį
reguliavimą, kuris prieštarauja Konstitucijos 68 straipsnio 1
dalyje įtvirtintai Seimo nario įstatymų leidybos iniciatyvos
teisei bei Konstitucijos 59 straipsnyje įtvirtintam Seimo nario
laisvo mandato principui.
6. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad
Seimo statuto 152 straipsnio 5 dalis, 155 straipsnio 4 dalies
nuostata priėmimo metu svarstomos tik tos pataisos, papildymai
bei išbraukimai, kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui
paskelbus, paremia ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių" ir 156
straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4
daliai ir 68 straipsnio 1 daliai.
VI
Dėl Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalies ir 11 dalies
nuostatos posėdžio pirmininko sprendimai Vyriausybės valandos
metu yra neginčijami" atitikties Konstitucijos 59 straipsnio 4
daliai, 61 straipsnio 1 daliai ir 67 straipsnio 9 punktui.
1. Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
Posėdžio pirmininkas gali nutraukti bet kokį klausimą, kuris,
jo manymu, yra panašus į Seimo nario pareiškimą ar nuomonės
išsakymą."
Seimo statuto 208 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta:
Posėdžio pirmininko sprendimai Vyriausybės valandos metu yra
neginčijami, tačiau Seimo narys, kurio nepatenkina ministro
atsakymas arba kurio klausimas posėdžio pirmininko buvo
pripažintas neaktualiu arba neturinčiu visuomeninės svarbos,
pasibaigus Vyriausybės valandai, gali pareikšti, kad savo
klausimą jis pateikia kaip rašytinį klausimą."
2. Pareiškėjo nuomone, Seimo statuto 208 straipsnio 4
dalyje numatyta Seimo posėdžio pirmininko galimybė nutraukti
bet kokį Seimo nario klausimą Vyriausybės nariui, jeigu, jo
manymu, tas klausimas panašus į Seimo nario pareiškimą ar
nuomonės išsakymą, ją susiejus su to paties straipsnio 11
dalies nuostata, kad posėdžio pirmininko sprendimai Vyriausybės
valandos metu yra neginčijami, riboja Seimo narių teises ir
prieštarauja Konstitucijos 59, 61 ir 67 straipsnių nuostatoms.
Atsižvelgdamas į prašyme išdėstytus argumentus Konstitucinis
Teismas tirs, ar ginčijamos Seimo statuto nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai, 61
straipsnio 1 daliai bei 67 straipsnio 9 punktui.
3. Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas
Seimo nario laisvo mandato principas, užtikrinantis Tautos
atstovo laisvę nevaržomai įgyvendinti Konstitucijos ir įstatymų
jam suteiktas teises bei pareigas.
Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimo
narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui,
ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba
išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu
Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.
Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalis yra susijusi su
Konstitucijos 67 straipsniu, kuriame įtvirtinta Seimo
kompetencija. Konstitucijos 67 straipsnio 9 punkte nustatyta,
kad Seimas prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti
nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru.
4. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimas savo struktūrą
ir darbo tvarką nustato Seimo statute. Taigi Seimas turi
įgaliojimus Seimo statute nustatyti Vyriausybės narių atsakymų
į klausimus Seimo posėdyje tvarką bei Seimo posėdžio pirmininko
teises Vyriausybės valandos metu. Tačiau įgyvendindamas šiuos
įgaliojimus Seimas negali Seimo statute įtvirtinti tokios
Vyriausybės narių atsakymų į klausimus Seimo posėdyje tvarkos
ir tokių posėdžio pirmininko teisių, kurios pažeistų
Konstitucijos principus ir normas, taip pat Konstitucijoje
įtvirtintą Seimo nario laisvo mandato principą.
5. Seimo statuto 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Seimo sesijos metu, kiekvieno ketvirtadienio Seimo vakarinio
plenarinio posėdžio pradžioje Vyriausybės valandos metu
Vyriausybės nariai 60 minučių atsakinėja į Seimo narių žodžiu
užduodamas klausimus. Seimo posėdžiui, kuriame Vyriausybės
nariai atsakinėja į Seimo narių klausimus, pirmininkauja Seimo
posėdžio pirmininkas - Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.
Pagal Seimo statuto 100 straipsnį Seimo posėdžio pirmininkas
skelbia posėdžio pradžią ir pabaigą, rūpinasi Seimo posėdžio
darbo tvarka, suteikia Seimo nariams žodį, vadovauja
svarstymams, stebi kalbų trukmę, formuoja klausimus balsuoti ir
kt.
6. Pagal Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalį posėdžio
pirmininkas Vyriausybės valandos metu gali nutraukti bet kokį
klausimą, kuris, jo manymu, yra panašus į Seimo nario
pareiškimą ar nuomonės išsakymą. Seimo statuto 208 straipsnio
11 dalyje nustatyta, kad posėdžio pirmininko sprendimai
Vyriausybės valandos metu yra neginčijami.
Tiriant šių Seimo statuto normų atitiktį Konstitucijos 59
straipsnio 4 dalyje įtvirtintam Seimo nario laisvo mandato
principui pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 66 straipsnio 1
dalį Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo
pavaduotojas. Seimo posėdžio pirmininko pareiga - vadovauti
Seimo posėdžiams, užtikrinti, kad būtų laikomasi Statute
nustatytos Seimo darbo tvarkos. Jis negali, pasinaudodamas
Seimo posėdžio pirmininko teisėmis, daryti įtakos Seimo nariams
dėl priimamų sprendimų ar varžyti Seimo nario teisių,
kontroliuoti jų pasisakymų turinio. Kitaip būtų paneigta Seimo,
kaip atstovaujamosios institucijos, esmė bei Konstitucijoje
įtvirtintas Seimo nario laisvo mandato principas, užtikrinantis
Seimo narių lygybę bei jų galimybę laisvai reikšti savo valią.
Pagal Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalį Seimo posėdžio
pirmininkas gali nutraukti bet kokį klausimą, kuris, jo manymu,
yra panašus į Seimo nario pareiškimą ar nuomonės išsakymą.
Seimo statuto 208 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad jo
sprendimas neginčijamas. Analizuojant ginčijamas Seimo statuto
normas pirmiausia pažymėtina, kad toks teisinis reguliavimas
reiškia, jog Seimo posėdžio pirmininkui yra suteikta teisė
vertinti Seimo nario klausimo turinį. Antra, Seimo statute
nustatytas kriterijus, leidžiantis riboti Seimo nario teisę
paklausti Vyriausybės narį, yra subjektyvus - tai Seimo
posėdžio pirmininko manymas, kad klausimas yra panašus į Seimo
nario pareiškimą ar į nuomonės išsakymą. Trečia, pagal
ginčijamą teisinį reguliavimą toks Seimo posėdžio pirmininko
sprendimas nutraukti Seimo nario klausimą yra neginčijamas.
Seimo posėdžio pirmininko teisė nutraukti Seimo nario
klausimą, jei tas klausimas, Seimo posėdžio pirmininko manymu,
yra panašus į pareiškimą ar nuomonės išsakymą, sudaro
prielaidas varžyti Seimo nario teisių įgyvendinimą. Dėl tokio
Seimo posėdžio pirmininko sprendimo neginčijamumo Seimo nario
teisės įgyvendinimas priklauso vien nuo Seimo posėdžio
pirmininko požiūrio. Tokiu reguliavimu ne tik gali būti
varžomas Seimo nario laisvo mandato principo įgyvendinimas, bet
ir paneigiama Seimo narių, kaip Tautos atstovų, lygybė.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Seimo statuto 208 straipsnio 4 dalis ir 208 straipsnio 11
dalies nuostata posėdžio pirmininko sprendimai Vyriausybės
valandos metu yra neginčijami" prieštarauja Konstitucijos 59
straipsnio 4 daliai.
7. Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtina
Seimo nario paklausimo teisė. Ministras Pirmininkas, ministras,
kitų valstybės institucijų, kurias sudaro ar išrenka Seimas,
vadovai privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo
nustatyta tvarka.
Seimo nario paklausimas, kaip konstitucinis institutas,
suponuoja tai, kad Seimo statute turi būti įtvirtinta
atitinkamų pareigūnų pareiga atsakyti Seimo nariui, kad
atsakyta turi būti Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.
Paklausimų pateikimas ir nagrinėjimo tvarka reguliuojami Seimo
statuto trisdešimt ketvirtajame skirsnyje. Jame nustatyta, kad
su paklausimu Seimo narys ar jų grupė raštu kreipiasi į
Vyriausybės narį ar kitą valstybės institucijos vadovą, kurį
skiria Seimas ar kurio paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas,
išskyrus teismus, reikalaudami pateikti informaciją apie jo
veiklą bei priimtus sprendimus. Pagal Seimo statutą paklausimu
laikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupė
kreipėsi į valstybės institucijas, tačiau, jų nuomone, jis
nebuvo tinkamai išnagrinėtas arba buvo išspręstas neigiamai.
Seimo statute reguliuojamas paklausimo pateikimas, atsakymai į
paklausimą bei paklausimo nagrinėjimas Seimo posėdyje.
Seimo statuto 208 straipsnyje nustatyta Vyriausybės narių
atsakymų į klausimus Vyriausybės valandos metu tvarka.
Ginčijamos Seimo statuto normos tiesiogiai nereguliuoja Seimo
nario paklausimo teisės įgyvendinimo santykių. Kadangi
ginčijamos Seimo statuto normos reguliuoja skirtingus santykius
nei Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalis, tai Seimo statuto 208
straipsnio 4 dalis ir 11 dalies nuostata posėdžio pirmininko
sprendimai Vyriausybės valandos metu yra neginčijami"
neprieštarauja Konstitucijos 61 straipsnio 1 daliai. Skirtingas
Konstitucijos ir Seimo statuto reguliuojamų santykių pobūdis
taip pat leidžia teigti, kad Seimo statuto 208 straipsnio 4
dalis ir 11 dalies nuostata posėdžio pirmininko sprendimai
Vyriausybės valandos metu yra neginčijami" neprieštarauja ir
Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktui.
VII
Dėl Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalies ir 231 straipsnio
3 dalies atitikties Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalims,
74 straipsniui ir 59 straipsnio 4 daliai.
1.Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
Išklausius generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo
nario padaryto nusikaltimo, Seimo posėdyje daroma ne trumpesnė
negu vienos valandos, bet ne ilgesnė negu dviejų valandų
pertrauka. Po pertraukos Seimas priima vieną iš dviejų
sprendimų:
1) sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį
patraukti baudžiamojon atsakomybėn;
2) pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus -
toks sprendimas svarstomas ir priimamas tik tuo atveju, jeigu
yra šio statuto 230 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų
siūlymas."
Seimo statuto 231 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
Išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl kitų asmenų
padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą
konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (šio statuto
nustatyta tvarka), ar pradėti apkaltos proceso parengiamuosius
veiksmus (jeigu yra šio statuto 230 straipsnio pirmojoje dalyje
nurodytų subjektų siūlymas). Jeigu Seimas nusprendžia duoti
sutikimą patraukti minėtus asmenis baudžiamojon atsakomybėn,
apkaltos proceso parengiamieji veiksmai ir apkaltos proceso
procedūra Seime dėl to paties kaltinimo negali būti pradėti
tol, kol nebus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas,
t. y. priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis arba
įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis, arba baudžiamoji
byla nutraukta."
2. Pareiškėjo nuomone, Seimo statuto 23 straipsnio 1
dalies nuostata, kad Seimas, išklausęs generalinio prokuroro
pranešimą dėl Seimo nario padaryto nusikaltimo, priima vieną iš
dviejų sprendimų - sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo
narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba pradėti apkaltos
proceso parengiamuosius veiksmus, apriboja Seimo laisvo
sprendimo teisę, prieštarauja Konstitucijos 62 ir 74 straipsnių
nuostatoms ir suvaržo Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintą Seimo narių konstitucinę teisę bei pareigą
vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog Seimo statuto 231
straipsnio 3 dalies nuostata, kad, išklausęs generalinio
prokuroro pranešimą dėl Seimo nario padaryto nusikaltimo,
Seimas priima vieną iš dviejų minėtų sprendimų, prieštarauja
Konstitucijos 62 ir 74 straipsnių nuostatoms.
3. Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta,
kad Seimo nario asmuo neliečiamas, kad Seimo narys be Seimo
sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn,
suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Šiomis nuostatomis yra įtvirtintos Seimo nario asmens
neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos jo,
kaip Tautos atstovo, pareigoms tinkamai atlikti. Seimo nario
teisė į laisvę ir asmens neliečiamybė jo kadencijos laikotarpiu
gali būti ribojama tik Seimo sutikimu.
Pagal Konstitucijos 74 straipsnį Seimo nariams, šiurkščiai
pažeidusiems Konstituciją arba sulaužiusiems priesaiką, taip
pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, 3/5 visų Seimo
narių balsų dauguma panaikinamas Seimo nario mandatas. Tai
atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo
statutas.
Seimo nario apkalta Lietuvos teisės sistemoje yra
konstitucinis institutas. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės
11 d. nutarime inter alia konstatavo, kad Konstitucijos 74
straipsnyje yra įtvirtinti šie apkaltos elementai: 1) apkalta,
kaip parlamentinė procedūra, taikoma tik Seimo nariams ir
kitiems Konstitucijoje išvardytiems pareigūnams; 2) apkaltos
procesą galima pradėti tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą,
už priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas
nusikaltimas; 3) apkaltos proceso tikslas - išspręsti nurodytų
asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; 4) apkaltą vykdo
Seimas; 5) kad būtų panaikintas Seimo nario mandatas, už tai
turi balsuoti ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Pagal
Konstitucijos 74 straipsnį nustatyti apkaltos proceso tvarką
yra Seimo kompetencija - šis privalo ją apibrėžti Seimo
statute. Nustatydamas apkaltos proceso tvarką Seimas negali
pažeisti Konstitucijos principų ir normų.
4. Tiriant, ar Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalis ir 231
straipsnio 3 dalies ginčijama nuostata neprieštarauja
Konstitucijos 74 straipsniui, pažymėtina, kad pagal
Konstitucijos 74 straipsnį vienas iš apkaltos pagrindų yra
toks: paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas". Konstitucijos
74 straipsnio formuluotė paaiškėjus, jog padarytas
nusikaltimas" preziumuoja tai, kad yra nustatytas ne tik
nusikaltimo faktas, bet ir pareigūnas, padaręs nusikaltimą.
Seimo statuto 229 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnas, kuriam
taikytina apkalta, gali būti traukiamas konstitucinėn
atsakomybėn apkaltos tvarka, jei jis yra įtariamas padaręs
nusikaltimą". Pagal Seimo statuto 231 straipsnio 1 dalį
generalinis prokuroras, nustatęs, kad asmuo yra įtariamas
padaręs nusikaltimą, privalo apie tai nedelsdamas pranešti
Seimui ir pateikti atitinkamą medžiagą. Seimo statuto 231
straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, išklausęs generalinio
prokuroro pranešimą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo,
Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą <...> konkretų asmenį
patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar pradėti apkaltos proceso
parengiamuosius veiksmus <...>. Jeigu Seimas nusprendžia duoti
sutikimą patraukti minėtus asmenis baudžiamojon atsakomybėn,
apkaltos proceso parengiamieji veiksmai ir apkaltos proceso
procedūra Seime dėl to paties kaltinimo negali būti pradėti
tol, kol nebus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas."
Taigi darytina išvada, kad Seimo statute nustatytoje apkaltos
už nusikaltimo padarymą tvarkoje yra įtvirtinta nuostata, jog
nusikaltimo padarymas ir asmens kaltumas gali būti nustatomi
dvejopai: 1) pačiame Seime vykdant visą apkaltos procedūrą,
kuri, jei Seimas patvirtina specialiosios tyrimo komisijos
išvadą, baigiama balsavimu dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar
mandato panaikinimo; 2) patikint faktines aplinkybes nustatyti
tardymui ir teismui, tačiau paliekant Seimui galimybę spręsti
asmens pašalinimo iš pareigų ar jo Seimo nario mandato
panaikinimo klausimą.
Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime
konstatavo, kad formalus kaltinimo pareiškimas, kai tai daro
patys Seimo nariai, nėra vienintelė įmanoma apkaltos proceso
pradėjimo forma. Duodamas sutikimą patraukti asmenį
baudžiamojon atsakomybėn, Seimas kartu apsisprendžia, kad bylos
aplinkybes tirs ne Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija,
bet teisinės institucijos - tardymas ir teismas. Tai reiškia,
kad jeigu teismas pripažins asmenį kaltu padarius nusikaltimą,
vėliau nereikės pateikti atskiro siūlymo pradėti apkaltą dėl
nusikaltimo padarymo. Toks apkaltos reguliavimas neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintiems apkaltos pagrindams.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus galima teigti, kad Seimo
statuto 23 straipsnio 1 dalimi ir 231 straipsnio 3 dalies
ginčijama nuostata Seimas įgyvendino savo diskreciją nustatyti
diferencijuotą apkaltos procesą. Toks reguliavimas
neprieštarauja Konstitucijos 76 straipsnyje nustatytiems
apkaltos proceso reikalavimams.
5. Kaip buvo minėta, tiek sprendimą sudaryti tyrimo
komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon
atsakomybėn, tiek sprendimą pradėti apkaltos proceso
parengiamuosius veiksmus priima Seimas, t. y. Seimo nariai
balsuodami. Todėl negalima teigti, jog tokiu reguliavimu yra
pažeidžiama Konstitucijos 62 straipsnio nuostata, kad Seimo
narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon
atsakomybėn, suimamas arba negali būti kitaip suvaržoma jo
laisvė. Ginčijamomis Seimo statuto nuostatomis nėra pažeidžiami
ir Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti Seimo nario
konstitucinio statuso pagrindai. Pagal ginčijamas Seimo statuto
nuostatas sprendimas priimamas Seimo narių balsavimu, t. y.
kiekvienas Seimo narys, vadovaudamasis Konstitucija, valstybės
interesais ir savo sąžine, nevaržomas jokių mandatų, gali
nuspręsti, kaip jis balsuos.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad
Seimo statuto 23 straipsnio 1 dalis ir 231 straipsnio 3 dalies
nuostata, kad, išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl
Seimo nario padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar duoti
sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn
Seimo statuto nustatyta tvarka, ar pradėti apkaltos proceso
parengiamuosius veiksmus, jeigu yra Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų siūlymas, neprieštarauja
Konstitucijos 62 straipsnio 1 ir 2 dalims, 74 straipsniui ir 59
straipsnio 4 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55, 56 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3
ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 38
straipsnio 2 dalies nuostata frakciją gali sudaryti ne mažiau
kaip 7 Seimo nariai", 41 straipsnio 5 dalis, 152 straipsnio 5
dalis, 155 straipsnio 4 dalies nuostata priėmimo metu
svarstomos tik tos pataisos, papildymai bei išbraukimai,
kuriuos, posėdžio metu posėdžio pirmininkui paskelbus, paremia
ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių", 156 straipsnio 5 dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 23
straipsnio 1 dalis ir 231 straipsnio 3 dalies nuostata, kad,
išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario
padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar duoti sutikimą
konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn Seimo
statuto nustatyta tvarka, ar pradėti apkaltos proceso
parengiamuosius veiksmus, jeigu yra Seimo statuto 230
straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų siūlymas, neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 208
straipsnio 4 dalis ir 208 straipsnio 11 dalies nuostata
posėdžio pirmininko sprendimai Vyriausybės valandos metu yra
neginčijami" prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59
straipsnio 4 daliai.
4. Teiseną dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Seimo statuto 180 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 130 ir 132 straipsniams, nutraukti.
5. Bylą dėl prašymo ištirti, ar tai, kad Lietuvos
Respublikos Seimo statuto 23 straipsnyje nėra įtvirtinta, jog,
gavus Seimo sutikimą patraukti Seimo narį baudžiamojon
atsakomybėn, jis negali būti suimtas Seimo rūmuose,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 8 ir 62
straipsniams, nutraukti.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.