LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999
m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo
Vilnius, 2000 m. sausio 12 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Seimo nariui Česlovui Juršėnui ir suinteresuoto
asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo
kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui
Jurgiui Orlauskui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 61 straipsniu, Teismo posėdyje 2000 m. sausio 10 d.
išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro prašymus išaiškinti
kai kurias Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo
nuostatas.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. priėmė
nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 14, 25(1),
26, 30, 33, 34, 36, 40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73
straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai"
(toliau - Nutarimas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas V. Greičius ir
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras G. Balčiūnas,
vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1
dalimi, prašo išaiškinti kai kurias Nutarimo nuostatas.
II
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas 2000 m. sausio 5
d. prašyme prašo išaiškinti:
1. Ar Nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 10
punkto ir nutariamosios dalies 6 punkto, kuriais pripažinta,
kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau - Įstatymas)
58 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatytas teisingumo
ministro teikimas skirti į Teisėjų garbės teismą, prieštarauja
Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, teiginiai reiškia, kad
dabartinis Teisėjų garbės teismas, suformuotas iki aptariamo
Konstitucinio Teismo nutarimo, visa sudėtimi gali tęsti savo
funkcijas?
2. Ar Nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 11
punkto ir nutariamosios dalies 7 punkto, kuriais pripažinta,
kad Įstatymo 59 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo
pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems
teisėjams drausmės bylą gali iškelti teisingumo ministras
Teismų departamento direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva,
taip pat kad teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, teisingumo
ministro teikimu gali būti nušalintas nuo teisėjo pareigų, iki
paaiškės bylos baigtis, prieštarauja Konstitucijos 109
straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai, nuostatos
taikytinos ir toms drausmės byloms, kurias teisingumo ministras
iškėlė iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir
kuriose sprendimai dar nėra priimti?
3. Ar Nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12
punkto, kuriame teigiama, kad valstybės biudžete turėtų būti
nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui,
konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12 punkto ir nutariamosios
dalies 8 punkto, kur pripažįstama, jog Įstatymo 69 straipsnio 2
dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisingumo ministro
kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei
Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą prieštarauja
Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, nuostatos dėl teismų
materialinio techninio aprūpinimo reiškia, kad kiekvienam
teismui, išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, skirtos lėšos
yra akumuliuojamos Teisingumo ministerijoje, o po to
perskirstomos kiekvienam teismui pagal valstybės biudžete jam
nustatytus asignavimus, ar kiekvienam teismui atskira eilute
biudžete numatytos lėšos yra skiriamos jam tiesiogiai, t. y. ne
per Teisingumo ministeriją?
4. Ar Nutarimo nutariamosios dalies 5 punkto, kuriuo
pripažinta, jog Įstatymo 51 straipsnio 3 dalis ta apimtimi,
kuria numatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio
teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, jeigu jis
sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki vienerių metų gali
būti deleguojamas į Teisingumo ministerijos ar Teismų
departamento struktūras ir kad delegavimo laikotarpiu
sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai, prieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai,109 straipsnio 2 daliai ir
113 straipsnio 1 daliai, išvada taikytina ir tiems asmenims,
kurie buvo deleguoti iki aptariamo Konstitucinio Teismo
nutarimo priėmimo? Ar nurodyta Konstitucinio Teismo išvada
nutraukia delegavimą, ar galimas delegavimo kadencijos,
prasidėjusios iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo
priėmimo, pabaigimas ir ar tai negalėtų būti vertinama kaip
teisėjo priesaikos sulaužymas?
5. Ar Nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7
punkto 6 dalies teiginio (cituojamas Konstitucinio Teismo 1995
m. gruodžio 6 d. nutarimas), kuriame nurodoma, kad bet kokie
mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines
garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami
kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą",
konstatavimas reiškia, kad visai negalimi, kaip
prieštaraujantys Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui,
mėginimai mažinti atlyginimus ar kitas socialines garantijas,
t. y. nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ir kokia forma
tai ketinama daryti? Ar teiginys bet kokie mėginimai mažinti
<...> traktuojami kaip kėsinimasis" reiškia imperatyvų draudimą
mažinti ir ar šis draudimas apima bet kokiais motyvais
grindžiamus ir bet kokios teisinės prigimties norminiais aktais
numatomus teisėjų atlyginimų ir kitų socialinių garantijų
ribojimus? Jeigu taip, tai kokias teisines pasekmes sukeltų
Vyriausybės ar Seimo priimti norminiai aktai, kurie
prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamosios
dalies teiginiams ir kuriais pažeidžiamas teisėjo ir teismų
nepriklausomumas, pvz., sumažinami teisėjų atlyginimai ir pan.?
6. Ar Nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7
punkto 5 dalies teiginyje teisėjo atlyginimas negali būti
sumažintas teisėjo darbo teisme metu" sąvoka teisėjo
atlyginimas" reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors
sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės
nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose
aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna ryšium su teisėjo
pareigų ėjimu, t. y. ar teisėjo atlyginimas" apima ir tam
tikrais kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą
pareiginę algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą? Ar
tokia nuostata reiškia, kad negali būti mažinamos teisėjų jau
turimos socialinės garantijos, taip pat atlyginimas,
nepriklausomai nuo to, kokios valdžios - įstatymų leidžiamosios
ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos, taip pat
atlyginimai, yra nustatyti?
III
Teisingumo ministras savo 2000 m. gruodžio 6 d. prašyme
prašo išaiškinti, ar teisingumo ministras pareigą organizuoti
apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo materialinį
techninį aprūpinimą, siekiant užtikrinti tolygų visos teismų
sistemos vystymąsi, galėtų realizuoti per Lietuvos Respublikos
biudžeto įstatymu patvirtintą atskiros teismų materialinio
techninio aprūpinimo programos finansavimą, būdamas finansinių
asignavimų šiai programai įgyvendinti valdytoju. Pagal šią
programą lėšos būtų skiriamos teismų pastatų statybai ir jiems
įsigyti, taip pat būtų numatomos lėšos nepaprastosioms
išlaidoms teismų kompiuterinei sistemai kurti, organizacinei
technikai pirkti ir kt.
Teisingumo ministras taip pat prašo išaiškinti, ar
teisingumo ministras, siekiant parengti valstybės biudžeto
projektą, galėtų pareikalauti iš teismų pirmininkų duomenų,
būtinų valstybės biudžeto projektui rengti ir susijusių su
teismų finansavimu.
IV
Teismo posėdyje dalyvavusių byloje asmenų - Seimo narių
grupės atstovas Č. Juršėnas ir Seimo atstovas J. Orlauskas
pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir
teisingumo ministro prašymai yra svarbūs, nes Nutarimo
išaiškinimas padės užtikrinti efektyvų teismų sistemos
funkcionavimą, teisėjo bei teismų nepriklausomumą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos
Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar
jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar
jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai
paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas
aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje Teisės akto
pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės" nustatyta,
jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas
Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas,
Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos
dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo
nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės
atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad
Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis)
prieštarauja įstatymams. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai
turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios
institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei
organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės
institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus
poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu
nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai,
pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais
Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo
įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo
įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės
aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta
pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucinio Teismo
nutarimas sudaro vieną visumą. Jo nutariamoji dalis yra
grindžiama konstatuojamosios dalies argumentais. Todėl
aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas
tiek nutarimo nutariamosios, tiek konstatuojamosios dalies
turinio. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas
sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.
2.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, ar Nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 10
punkto ir nutariamosios dalies 6 punkto, kuriais pripažinta,
kad Įstatymo 58 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatytas
teisingumo ministro teikimas skirti į Teisėjų garbės teismą,
prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, teiginiai
reiškia, kad dabartinis Teisėjų garbės teismas, suformuotas iki
aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo, visa sudėtimi gali
tęsti savo funkcijas.
2.2. Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijai
prieštaraujančios įstatymo normos negalima taikyti po
Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašyme nurodoma, kad Teisėjų
garbės teismas, kurį sudaro ir teisėjai, paskirti teisingumo
ministro teikimu, buvo suformuotas iki Konstitucinio Teismo
nutarimo oficialaus paskelbimo.
Visi Teisėjų garbės teismo teisėjai buvo paskirti
laikantis tuo metu galiojusio Įstatymo. Teisingumo ministras,
padarydamas teikimą dėl teisėjų paskyrimo į Teisėjų garbės
teismą, įgyvendino jam Įstatyme numatytus įgaliojimus.
Teisingumo ministro teikimas konkretų asmenį paskirti į Teisėjų
garbės teismą yra teisės normos taikymo aktas.
Pritaikius Įstatymo 58 straipsnio 2 dalies normą atsirado
ir tęsiasi nauji teisiniai santykiai, susiję su Teisėjų garbės
teismo teisėjų funkcijų vykdymu. Todėl oficialiai paskelbus
Konstitucinio Teismo nutarimą Teisėjų garbės teismo teisėjų,
paskirtų teisingumo ministro teikimu, įgaliojimai savaime
nenutrūksta.
3.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, ar Nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 11
punkto ir nutariamosios dalies 7 punkto, kuriais pripažinta,
kad Įstatymo 59 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo
pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems
teisėjams drausmės bylą gali iškelti teisingumo ministras
Teismų departamento direktoriaus teikimu ar savo iniciatyva,
taip pat kad teisėjas, kuriam iškelta drausmės byla, teisingumo
ministro teikimu gali būti nušalintas nuo teisėjo pareigų, iki
paaiškės bylos baigtis, prieštarauja Konstitucijos 109
straipsnio 2 daliai ir 112 straipsnio 5 daliai, nuostatos
taikytinos ir toms drausmės byloms, kurias teisingumo ministras
iškėlė iki aptariamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir
kuriose sprendimai dar nėra priimti.
3.2. Pagal Įstatymą iki Konstitucinio Teismo nutarimo
oficialaus paskelbimo teisingumo ministras turėjo teisę iškelti
drausmės bylą apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo
pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių pirmininkams ir kitiems
teisėjams. Pripažinus, kad nurodytos Įstatymo normos
prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir 112
straipsnio 5 daliai, teisingumo ministras jau negali
įgyvendinti Įstatymo 59 straipsnio 4 dalyje nustatytų
įgaliojimų. Drausmės bylos iškėlimas yra teisės normos taikymo
aktas. Teisingumo ministras teisėjams drausmės bylas iškėlė
pagal tuo metu galiojusį Įstatymą. Pritaikius nurodytą teisės
normą atsirado kiti teisiniai santykiai, t. y. santykiai,
susiję su bylos nagrinėjimu ir sprendimo priėmimu. Todėl
Nutarimo oficialus paskelbimas savaime nesudaro pagrindo
nutraukti teisėjams jau iškeltas drausmės bylas tik dėl to, kad
jas iškėlė teisingumo ministras.
4.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, ar Nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12
punkto, kuriame teigiama, kad valstybės biudžete turėtų būti
nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, dėl
konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12 punkto ir nutariamosios
dalies 8 punkto, kur pripažįstama, kad Įstatymo 69 straipsnio 2
dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisingumo ministro
kompetencija organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei
Apeliacinio teismo finansinį aprūpinimą prieštarauja
Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, nuostatos dėl teismų
materialinio techninio aprūpinimo reiškia, kad kiekvienam
teismui, išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, skirtos lėšos
yra akumuliuojamos Teisingumo ministerijoje, o po to
perskirstomos kiekvienam teismui pagal valstybės biudžete jam
nustatytus asignavimus, ar kiekvienam teismui atskira eilute
biudžete numatytos lėšos yra skiriamos jam tiesiogiai, t. y. ne
per Teisingumo ministeriją.
Teisingumo ministras prašo išaiškinti, ar teisingumo
ministras pareigą organizuoti apylinkių, apygardų teismų bei
Apeliacinio teismo materialinį techninį aprūpinimą, siekiant
užtikrinti tolygų visos teismų sistemos vystymąsi, galėtų
realizuoti per Lietuvos Respublikos biudžeto įstatymu
patvirtintą atskiros teismų materialinio techninio aprūpinimo
programos finansavimą, būdamas finansinių asignavimų šiai
programai įgyvendinti valdytoju. Pagal šią programą lėšos būtų
skiriamos teismų pastatų statybai ir jiems įsigyti, taip pat
būtų numatomos lėšos nepaprastosioms išlaidoms teismų
kompiuterinei sistemai kurti, organizacinei technikai pirkti ir
kt. Teisingumo ministras taip pat prašo išaiškinti, ar
teisingumo ministras, siekiant parengti valstybės biudžeto
projektą, galėtų pareikalauti iš teismų pirmininkų duomenų,
būtinų valstybės biudžeto projektui rengti ir susijusių su
teismų finansavimu.
4.2. Konstitucinis Teismas Nutarime konstatavo, kad
teismų nepriklausomumo principas apima ir teismų finansavimo
nepriklausomumą nuo vykdomosios valdžios. Šį principą galima
užtikrinti įstatymų normose įtvirtinus nuostatą, jog valstybės
biudžete būtų nustatoma ir tai, kiek lėšų skiriama kiekvienam
teismui, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti
teisingumą".
Nurodytos Nutarimo nuostatos reiškia, kad valstybės
biudžete turi būti nustatomi asignavimai kiekvienam konkrečiam
teismui. Šios lėšos kiekvienam konkrečiam teismui turi būti
skiriamos tiesiogiai, o ne per Teisingumo ministeriją. Nutarimo
nuostata, jog valstybės biudžete turi būti nustatoma, kiek lėšų
turi būti skiriama kiekvienam teismui, reiškia ir tai, kad
teisingumo ministras (ministerija) nėra teismams skirtų
asignavimų valdytojas, todėl jis negali nustatyti, kaip turėtų
būti naudojamos teismams skirtos valstybės biudžeto lėšos.
4.3. Nutarimo nuostata, kad valstybės biudžete turi būti
nustatoma, kiek lėšų turi būti skiriama kiekvienam teismui,
nereiškia, jog valstybės biudžete negali būti atskirai
nustatoma, kiek lėšų skiriama konkrečioms visos teismų sistemos
aprūpinimo programoms įgyvendinti.
Valstybės biudžete visos teismų sistemos aprūpinimo
programai numatytų asignavimų valdytojai gali būti subjektai,
kurie bus nurodyti įstatyme, taip pat ir teisingumo ministras,
tačiau šie subjektai negali tvarkyti kiekvienam teismui
valstybės biudžete atskirai numatytų lėšų.
Nutarime konstatuota, kad teismų finansinio aprūpinimo
organizavimo srityje teisingumo ministro kompetencijai gali
būti priskirti įgaliojimai rengiant valstybės biudžeto
projektą, taip pat svarstant jį Seime. Ši Nutarimo nuostata
suponuoja tai, jog teisingumo ministras, siekdamas, kad
valstybės biudžeto projekte būtų numatyta pakankamai lėšų
tinkamai teismų veiklai užtikrinti, turi teisę gauti iš teismų
pirmininkų duomenis apie teismų poreikius.
Teisėjų garbės teismo finansavimo klausimo Konstitucinis
Teismas Nutarime nenagrinėjo, todėl šiame sprendime jo
neaiškins. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad visais
atvejais įstatymų pagrindu įsteigta ir veikianti savarankiška
teisėjų institucija turi būti finansuojama iš valstybės
biudžeto.
5.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, ar Nutarimo nutariamosios dalies 5 punkto, kuriuo
pripažinta, kad Įstatymo 51 straipsnio 3 dalis ta apimtimi,
kuria numatyta, kad apylinkės, apygardos teismų, Apeliacinio
teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, jeigu jis
sutinka, Respublikos Prezidento dekretu iki vienerių metų gali
būti deleguojamas į Teisingumo ministerijos ar Teismų
departamento struktūras ir kad delegavimo laikotarpiu
sustabdomi deleguojamo teisėjo įgaliojimai, prieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai,109 straipsnio 2 daliai ir
113 straipsnio 1 daliai, išvada taikytina ir tiems asmenims,
kurie buvo deleguoti iki aptariamo Konstitucinio Teismo
nutarimo priėmimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas taip pat
klausia, ar nurodyta Konstitucinio Teismo išvada nutraukia
delegavimą, ar delegavimo kadencija, prasidėjusi iki aptariamo
Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, baigiasi ir ar tai
negalėtų būti vertinama kaip teisėjo priesaikos sulaužymas.
5.2. Šiame sprendime jau buvo minėta, jog pagal
Konstitucijos 107 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72
straipsnį įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos
dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo
sprendimas, kad šis įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja
Konstitucijai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašyme nurodyti
teisėjai į vykdomosios valdžios institucijas buvo deleguoti
pagal tuo metu galiojusias Įstatymo normas iki Konstitucinio
Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo. Šio Įstatymo 51
straipsnio 3 dalis, kuri Nutarimu buvo pripažinta
prieštaraujančia Konstitucijai, po Konstitucinio Teismo
nutarimo oficialaus paskelbimo nebegali būti taikoma. Taigi
teisėjai į Teisingumo ministerijos ar Teismų departamento
struktūras buvo deleguoti laikantis tuo metu galiojusių
Įstatymo normų. Remiantis Įstatymu teisėjai į vykdomosios
valdžios institucijas buvo deleguoti iki vienerių metų. Asmens
delegavimas dirbti Teisingumo ministerijos ar Teismų
departamento struktūrose yra teisės normos taikymo aktas.
Tačiau šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko
nurodytu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad po to, kai
Konstitucinio Teismo nutarimu Įstatymo straipsnio dalis,
numatanti teisėjo delegavimą į vykdomosios valdžios
institucijas, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai,
tolesnis deleguoto teisėjo darbas Teisingumo ministerijoje ar
Teismų departamente prie Teisingumo ministerijos neatitinka
Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijoje
numatyto teisėjo statuso.
6.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, ar Nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7
punkto 6 dalies teiginys bet kokie mėginimai mažinti teisėjo
atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų
finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į
teisėjų ir teismų nepriklausomumą" reiškia, kad visai negalimi,
kaip prieštaraujantys Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui,
mėginimai mažinti atlyginimus ar kitas socialines garantijas
nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais ir kokia forma tai
ketinama daryti.
Taip pat prašoma išaiškinti, ar teiginys bet kokie
mėginimai mažinti <...> traktuojami kaip kėsinimasis" reiškia
imperatyvų draudimą mažinti ir ar šis draudimas apima bet
kokiais motyvais grindžiamus ir bet kokios teisinės prigimties
norminiais aktais numatomus teisėjų atlyginimų bei kitų
socialinių garantijų ribojimus. Jeigu taip, tai kokias teisines
pasekmes sukeltų Vyriausybės ar Seimo priimti norminiai aktai,
kurie prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimo
konstatuojamosios dalies teiginiams ir kuriais pažeidžiamas
teisėjo bei teismų nepriklausomumas, pvz., sumažinami teisėjų
atlyginimai ir pan.
6.2. Konstitucinis Teismas, Nutarime interpretuodamas
konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą,
konstatavo, kad teisėjo atlyginimo bei kitų socialinių
garantijų apsauga yra viena šio principo užtikrinimo garantijų.
Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėjas
ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Nutarime
konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą
ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo
ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų
nepriklausomumą.
Nurodyta Nutarimo nuostata reiškia, kad siekiant
užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą nuo įstatymų
leidžiamosios ir vykdomosios valdžių draudžiami bet kokie
mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines
garantijas teisėjo darbo teisme metu. Tai imperatyvas, kurį
pažeidus sudaromos prielaidos padaryti teisminę valdžią
priklausomą nuo politinės konjunktūros. Šios nuostatos
imperatyvumas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto
teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, iš Konstitucijos
113 straipsnio 1 dalyje įsakmiai įtvirtinto draudimo teisėjams
per visą savo profesinės karjeros laikotarpį gauti kitą
atlyginimą (išskyrus atlyginimą už kūrybinę ar pedagoginę
veiklą), iš Nutarime konstatuoto profesinio, o ne politinio
teisminės valdžios pobūdžio.
Nutarime konstatuota, kad teisėjo ir teismų
nepriklausomumo principas įtvirtintas demokratinių valstybių
konstitucijose, tarptautiniuose aktuose. Konstitucijos apsauga
taip pat apima teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo
socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsaugą. Tai
patvirtina demokratinių valstybių konstitucinė jurisprudencija.
Antai Kanados Aukščiausiasis Teismas 1997 m. rugsėjo 18 d.
nutarimu pripažino teismų nepriklausomumo principui
prieštaraujančiomis ir dėl to antikonstitucinėmis teisėjų
atlyginimo ribojimo priemones, kurios buvo taikomos siekiant
išvengti biudžeto deficito; Čekijos Konstitucinis Teismas 1999
m. rugsėjo 15 d. nutarimu pripažino antikonstitucinėmis
įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo panaikinti kai kurie
teisėjų atlyginimo priedai.
6.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, kokias teisines pasekmes sukeltų Vyriausybės ar
Seimo priimti norminiai aktai, kurie prieštarauja Konstitucinio
Teismo nutarimo konstatuojamosios dalies teiginiams ir kuriais
pažeidžiamas teisėjo ir teismų nepriklausomumas.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad pagal Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai
ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos
Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai
ir įstatymams. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas
Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas nesprendžia, kokias teisines
pasekmes galėtų sukelti dar nepriimti ar Konstitucinio Teismo
dar nenagrinėti teisės aktai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį
Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir
yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms
įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir
piliečiams. Tai reiškia, kad visi teisės subjektai, taip pat
įstatymų leidėjas, yra saistomi Konstitucinio Teismo anksčiau
priimtų nutarimų, todėl jokiu teisės aktu negali būti
pažeidžiamas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip
pat šio principo garantijos.
7.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas prašo
išaiškinti, ar Nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7
punkto 5 dalies teiginyje teisėjo atlyginimas negali būti
sumažintas teisėjo darbo teisme metu" sąvoka teisėjo
atlyginimas" reiškia tik pareiginę algą (tik kurią nors
sudedamąją darbo užmokesčio dalį), ar tai yra visos valstybės
nustatytos išmokos (nepriklausomai nuo to, kaip jos norminiuose
aktuose įvardijamos), kurias asmuo gauna eidamas teisėjo
pareigas, t. y. ar teisėjo atlyginimas" apima ir tam tikrais
kriterijais (stabilia norma ir koeficientu) apibrėžtą pareiginę
algą, ir jos padidinimą, ir priedus už stažą. Jis taip pat
prašo išaiškinti, ar tokia nuostata reiškia, kad negali būti
mažinamos teisėjų jau turimos socialinės garantijos, taip pat
atlyginimas, nepriklausomai nuo to, kokios valdžios - įstatymų
leidžiamosios ar vykdomosios aktais tos socialinės garantijos,
taip pat atlyginimai, yra nustatyti.
7.2. Nutarime vartojama sąvoka teisėjo atlyginimas" apima
visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto.
Konstitucinis Teismas Nutarime yra konstatavęs, kad
teisėjo socialinės garantijos negali būti mažinamos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 61 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nusprendžia:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 10
punkto ir nutariamosios dalies 6 punkto, kuriais pripažinta,
kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 58 straipsnio 2 dalis
ta apimtimi, kuria numatytas teisingumo ministro teikimas
skirti į Teisėjų garbės teismą, prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, nuostatos
reiškia, kad teisingumo ministro teikimu paskirtų Teisėjų
garbės teismo teisėjų įgaliojimai po Konstitucinio Teismo 1999
m. gruodžio 21 d. nutarimo oficialaus paskelbimo savaime
nenutrūksta.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 11
punkto ir nutariamosios dalies 7 punkto, kuriais pripažinta,
kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 59 straipsnio 4 dalis
ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apylinkių, apygardų teismų,
Apeliacinio teismo pirmininkams, jų pavaduotojams, skyrių
pirmininkams ir kitiems teisėjams drausmės bylą gali iškelti
teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu
ar savo iniciatyva, taip pat kad teisėjas, kuriam iškelta
drausmės byla, teisingumo ministro teikimu gali būti nušalintas
nuo teisėjo pareigų, iki paaiškės bylos baigtis, prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir
112 straipsnio 5 daliai, nuostatos reiškia, kad Konstitucinio
Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo oficialus paskelbimas
nesuteikia pagrindo nutraukti teisėjams jau iškeltas drausmės
bylas tik dėl to, kad jas iškėlė teisingumo ministras.
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12
punkto, kuriame teigiama, kad valstybės biudžete turėtų būti
nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui,
konstatuojamosios dalies IV skyriaus 12 punkto ir nutariamosios
dalies 8 punkto, kur pripažįstama, jog Lietuvos Respublikos
teismų įstatymo 69 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad teisingumo ministro kompetencija organizuoti
apylinkių, apygardų teismų bei Apeliacinio teismo finansinį
aprūpinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109
straipsnio 2 daliai, nuostatos reiškia, kad valstybės biudžete
kiekvienam konkrečiam teismui nustatyti asignavimai turi būti
skiriami tiesiogiai, o ne per Teisingumo ministeriją, ir kad
teisingumo ministras negali valdyti šių lėšų, tačiau jis, jeigu
tai bus nustatyta įstatyme, gali būti valstybės biudžete
numatytų visos teismų sistemos aprūpinimo programų asignavimų
valdytoju; ši nuostata taip pat reiškia, kad rengiant valstybės
biudžeto projektą teisingumo ministras turi teisę gauti iš
teismų pirmininkų duomenis apie teismų poreikius.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo nutariamosios dalies 5 punktas, kuriuo
pripažinta, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 51
straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad apylinkės,
apygardos teismų, Apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo teisėjas, jeigu jis sutinka, Respublikos Prezidento
dekretu iki vienerių metų gali būti deleguojamas į Teisingumo
ministerijos ar Teismų departamento struktūras ir kad
delegavimo laikotarpiu sustabdomi deleguojamo teisėjo
įgaliojimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5
straipsnio 1 daliai,109 straipsnio 2 daliai ir 113 straipsnio 1
daliai, reiškia, kad kai Konstitucinio Teismo nutarimu Teismų
įstatymo straipsnio dalis, numatanti teisėjo delegavimą į
vykdomosios valdžios institucijas, buvo pripažinta
prieštaraujančia Konstitucijai, tolesnis deleguoto teisėjo
darbas Teisingumo ministerijoje ar Teismų departamente prie
Teisingumo ministerijos neatitinka Konstitucijos 113 straipsnio
1 dalies ir Konstitucijoje numatyto teisėjo statuso.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7
punkto 6 dalies teiginys bet kokie mėginimai mažinti teisėjo
atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų
finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į
teisėjų ir teismų nepriklausomumą" reiškia, kad teisėjo darbo
teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas
socialines garantijas.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m.
gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamosios dalies I skyriaus 7
punkto 5 dalies teiginyje teisėjo atlyginimas negali būti
sumažintas teisėjo darbo teisme metu" sąvoka teisėjo
atlyginimas" apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės
biudžeto.