LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
S P R E N D I M A S
DĖL VILNIAUS MIESTO 2 APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO
IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998
M. KOVO 6 D. NUTARIMO NR. 271 "DĖL
TELEKOMUNIKACIJŲ PASLAUGŲ KAINŲ" 2 PUNKTAS
NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,
1995 M. LAPKRIČIO 30 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS RYŠIŲ
ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO 1 DALIAI IR 1992 M. RUGSĖJO
15 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO
3 STRAIPSNIO 2 DALIES 3 PUNKTO NUOSTATOMS
Vilnius, 1999 m. lapkričio 9 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė
pareiškėjo - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d.
nutarimo Nr. 271 "Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų" 2
punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46
straipsnio 4 ir 5 dalims, 1995 m. lapkričio 30 d. Lietuvos
Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 daliai ir 1992 m.
rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3
straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1998 m.
kovo 27 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškininį pareiškimą
dėl Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerijos
1998 m. sausio 29 d. priimto įsakymo Nr. 2-t "Dėl
telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo" panaikinimo.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nutartimi bylos nagrinėjimą
sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti,
ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo
Nr. 271 "Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų" (Žin., 1998, Nr.
24-617) 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4
ir 5 dalims, 1995 m. lapkričio 30 d. Ryšių įstatymo (Žin.,
1995, Nr. 102-2280) 7 straipsnio 1 daliai ir 1992 m. rugsėjo 15
d. Konkurencijos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 29-841) 3 straipsnio
2 dalies 3 punkto nuostatoms.
II
Rengiant bylą buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Ryšių
departamento direktoriaus J. Ūso paaiškinimas, kuriame
išdėstyta nuomonė, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2 punktas
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalims, taip
pat 1995 m. lapkričio 30 d. Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1
daliai ir 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo 3
straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 1995 m. lapkričio 30 d. priėmė Lietuvos
Respublikos ryšių įstatymą, kurio 7 straipsnio 1 dalyje
nustatyta: "Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldžių įmonių
teikiamų privalomųjų pašto ir telekomunikacijų paslaugų bei
pašto ir telekomunikacijų paslaugų, kurių rinkoje įmonė
dominuoja, kainas ir tarifus, taip pat kitų įmonių teikiamų
pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų aukščiausią ribą
nustato Vyriausybė". Taigi Vyriausybė šio straipsnio
nuostatomis buvo įpareigota vykdyti valstybinį telekomunikacijų
paslaugų, t. y. informacijos perdavimo telekomunikacijų
techninėmis priemonėmis - telefono, telegrafo, faksimilinio
ryšio, duomenų perdavimo įrenginiais ir linijomis, radijo
ryšio, radijo ir televizijos transliavimo bei priėmimo, taip
pat kitokiais telekomunikacijai naudojamais įrenginiais, kainų
reguliavimą šiomis priemonėmis:
1) nustatant Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldžių
įmonių teikiamų privalomųjų telekomunikacijų paslaugų bei
telekomunikacijų paslaugų, kurių rinkoje įmonė dominuoja,
kainas ir tarifus;
2) nustatant kitų įmonių teikiamų pagrindinių
telekomunikacijų paslaugų kainų aukščiausiąją ribą.
2. Vyriausybė 1998 m. kovo 6 d. priėmė nutarimą Nr. 271
"Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų", kurio 2 punkte
nustatyta: "Pagal Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7
straipsnio nuostatas laikyti Ryšių ir informatikos ministerijos
1998 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 2-t "Dėl telekomunikacijų
paslaugų tarifų pakeitimo" (Žin., 1998, Nr. 12-287)
patvirtintas vidaus telekomunikacijų paslaugų kainas
aukščiausiąja pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų riba,
iki Lietuvos Respublikos Seime bus apsvarstytas ir įsigalios
Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktas Lietuvos Respublikos
ryšių įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas,
numatantis, kad konkrečias pašto ir telekomunikacijų paslaugų
kainas ir tarifus nustato įmonės, teikiančios šias paslaugas, o
juos tvirtina Energetikos, ryšių ir transporto kainų priežiūros
komisija".
Vyriausybė, priėmusi tokį nutarimą ir nustačiusi tik
vidaus pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų
aukščiausiąją ribą, ne visai, o kartu ir ydingai realizavo
Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes:
1) nenustatė tarptautinių pagrindinių telekomunikacijų
paslaugų kainų aukščiausiosios ribos;
2) neatsižvelgė į tai, kad telekomunikacijų rinkoje
veikusi akcinė bendrovė "Lietuvos telekomas" nors ir nebuvo
Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldi įmonė, pagal
galiojančius teisės norminius aktus, reguliuojančius teisinius
konkurencijos santykius, turėjo dominuojančios telefono ryšio
paslaugų rinkoje įmonės statusą, ir kartu su aukščiausiąja
pagrindinių telekomunikacijų paslaugų kainų riba nenustatė
dominuojančioms įmonėms konkrečių telekomunikacijų paslaugų
kainų bei tarifų. Pabrėžtina, kad Vyriausybė, ginčijamo
nutarimo preambulėje įtvirtinusi nuostatą, jog ji turi teisę
nustatyti tik Ryšių ir informatikos ministerijai pavaldžių
dominuojančių įmonių telekomunikacijų paslaugų kainas ir
tarifus, neteisingai realizavo Ryšių įstatymo 7 straipsnio 1
dalies nuostatas, įtvirtinančias, jog Vyriausybė turi pareigą
nustatyti konkrečias telekomunikacijų paslaugų, kurias teikia
visos dominuojančios įmonės, kainas ir tarifus.
Vyriausybės nutarimo priėmimo metu fiksuoto telefono ryšio
paslaugas teikė tik monopolininkas akcinė bendrovė "Lietuvos
telekomas", tačiau ir kitos įmonės turėjo teisę pradėti teikti
analogiškas paslaugas. Todėl turėjo būti nustatyta ne tik
kainos bei tarifai, kurie Vyriausybės nutarime išvis nebuvo
nustatyti dominuojančių įmonių paslaugoms, bet ir aukščiausioji
kainų riba bendrai visoms pagrindinėms telekomunikacijų
paslaugoms, kurias teikia nedominuojančios įmonės. Taigi
Vyriausybė tik iš dalies realizavo Ryšių įstatymo jai pavestas
vykdyti kainų reguliavimo funkcijas.
3. Pabrėžtina, kad Ryšių ir informatikos ministerija,
priimdama 1998 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 2-t "Dėl
telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo", viršijo savo
kompetenciją, nes pagal Ryšių įstatymo 7 straipsnio nuostatas
tik Vyriausybei buvo įtvirtinta teisė, o kartu ir pareiga
vykdyti valstybinį telekomunikacijų paslaugų kainų reguliavimą.
Toks teisinis reguliavimas yra ydingas. Kita vertus,
ministerijų įsakymų atitikimo Konstitucijai bei įstatymams
klausimai nėra žinybingi Konstituciniam Teismui.
4. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo 2 punkte buvo nustatyta,
kad "pagal Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio
nuostatas laikyti Ryšių ir informatikos ministerijos 1998 m.
sausio 29 d. įsakymu Nr. 2-t "Dėl telekomunikacijų paslaugų
tarifų pakeitimo" (Žin., 1998, Nr. 12-287) patvirtintas vidaus
telekomunikacijų paslaugų kainas aukščiausiąja pagrindinių
telekomunikacijų paslaugų kainų riba, iki Lietuvos Respublikos
Seime bus apsvarstytas ir įsigalios Lietuvos Respublikos
Vyriausybės pateiktas Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 7
straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, numatantis, kad
konkrečias pašto ir telekomunikacijų paslaugų kainas ir tarifus
nustato įmonės, teikiančios šias paslaugas <....>". Taigi šis
punktas galiojo laikinai, t. y. tol, kol įsigaliojo Lietuvos
Respublikos Seimo priimtas 1998 m. birželio 2 d. Lietuvos
Respublikos ryšių įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymas,
būtent iki 1998 m. birželio 19 d. Vyriausybė 1998 m. birželio
23 d. priėmė nutarimą Nr. 759 "Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 271 "Dėl
telekomunikacijų paslaugų kainų" dalinio pakeitimo", kuriuo
patvirtino telekomunikacijų privalomųjų paslaugų tarifų
aukščiausiąją ribą. Be to, Lietuvos Respublikos susisiekimo
ministerija 1998 m. birželio 29 d. priėmė įsakymą Nr. 265 "Dėl
vidaus ir tarptautinių telekomunikacijų tarifų", kuriuo
panaikino Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos
ministerijos 1998 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. 2-t "Dėl
telekomunikacijų paslaugų tarifų pakeitimo".
Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybės 1998 m. kovo 6 d.
nutarimo Nr. 271 "Dėl telekomunikacijų paslaugų kainų" 2 punkto
galiojimas yra pasibaigęs, taip pat vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4
dalimi ir 28 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nusprendžia:
Pradėtą teiseną šioje byloje nutraukti.