LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų
įstatymo 13 straipsnio
1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai
Vilnius, 1999 m. lapkričio 9 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovui Seimo nariui Rimantui Smetonai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
1999 m. spalio 27 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/98 pagal
pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 ir 60
straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1998 m. kovo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos
Seimo narių darbo sąlygų įstatymą (Žin., 1996, Nr. 71-1710;
1998, Nr. 34-900; toliau nutarime - Įstatymas ), kurio 13
straipsnio 1 dalyje numatyta: Seimo nariui kas mėnesį mokamas
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
skelbiamo praėjusio mėnesio Lietuvos ūkio vidutinio darbo
užmokesčio (VDU) trijų dydžių pagrindinis atlyginimas, o Seimo
nariui, kuris paskirtas Ministru Pirmininku ar ministru, -
vieno VDU dydžio atlyginimas."
Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar Įstatymo 13 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos 59 ir 60 straipsniams.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Seimo nariui,
paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, kas mėnesį mokamas
vieno vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio, o kitiems Seimo
nariams - trijų VDU dydžio atlyginimas. Pagal Vyriausybės
įstatymo 13 straipsnį Ministro Pirmininko ir ministrų
atlyginimas nustatytas nepriklausomai nuo to, ar kuris nors iš
jų yra dar ir Seimo narys. Taigi Seimo narys, paskirtas
Ministru Pirmininku ar ministru, gauna du atlyginimus:
Vyriausybės nario ir sumažintą Seimo nario.
Pareiškėjas nurodo, jog pagal Konstitucijos 60 straipsnį
Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar
ministru. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad Seimo
narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą
už kūrybinę veiklą". Seimo nario atlyginimas už Ministro
Pirmininko ar ministro darbą nelaikomas atlyginimu už kūrybinę
veiklą. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 13 straipsnio nuostata dėl
Seimo narių, kurie yra Vyriausybės nariai, dviejų atlyginimų
prieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 13 straipsnis
prieštarauja ir Seimo narių lygybės principui, įtvirtintam
Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nustatyta: Pareigas
eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti
varžomi jokių mandatų." Taigi visi Seimo nariai už savo darbą
turėtų gauti vienodą atlyginimą, o remiantis Įstatymo 13
straipsnio ginčijama nuostata kai kurių Seimo narių atlyginimas
yra sumažintas net tris kartus.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens
atstovas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto
vyresnysis patarėjas R. Kalkys Konstitucinio Teismo posėdžiui
raštu pateikė tokius paaiškinimus.
Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja
Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai, draudžiančiai Seimo
nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę
veiklą. Pareiškėjo teiginys, kad paskirtas Ministru Pirmininku
ar ministru Seimo narys gauna du atlyginimus, gali būti
grindžiamas ne Įstatymo 13 straipsniu, o Vyriausybės įstatymo
13 straipsniu, kuriame nustatomas Vyriausybės narių atlyginimas
nepriklausomai nuo to, ar jie yra Seimo nariai, ar ne.
Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Įstatymo 13
straipsnio nuostata, pagal kurią Seimo nariui, paskirtam
Ministru Pirmininku ar ministru, mokamas vieno VDU dydžio
atlyginimas, neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsniui. Šio
straipsnio nuostata, kad pareigas eidami Seimo nariai
vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės
interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų",
nesusijusi su Įstatymo 13 straipsniu.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti valdymo
reformų ir savivaldybių reikalų ministro S. Kakčio, Vyriausybės
kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos skyriaus vedėjos R.
Ruškytės, Teisingumo ministerijos Teisės departamento
direktorės J. Aleksaitės, Lietuvos žmogaus teisių centro
direktorės doc. dr. T. Birmontienės, taip pat specialistų -
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros
vedėjo prof. dr. I. Nekrošiaus, to paties fakulteto Valstybinės
teisės katedros vyresniojo asistento dr. E. Šileikio
paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Įstatymo 13 straipsnio 1
dalis neprieštarauja Konstitucijai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas R.
Smetona iš esmės patvirtino prašyme išdėstytus argumentus ir
juos sukonkretino. Specialistai prof. dr. I. Nekrošius ir dr.
E. Šileikis iš esmės pakartojo raštu pateiktus paaiškinimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 13 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 59 ir 60 straipsniams.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme
išdėstytus motyvus, nagrinės Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies
atitikimą Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai ir 60 straipsnio
3 daliai.
2. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis,
pagal kurią Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar
ministru, kartu su Seimo nario vieno VDU dydžio atlyginimu
mokamas ir Vyriausybės nario atlyginimas, prieštarauja
Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad
Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo
parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto ir kad
Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus
atlyginimą už kūrybinę veiklą.
3. Seimo nariai yra Tautos atstovai, per kuriuos Tauta
vykdo aukščiausią suverenią galią (Konstitucijos 55 straipsnio
1 dalis, 4 straipsnis). Tinkamai vykdyti Tautos atstovų
funkcijas Seimo nariai gali tik turėdami Konstitucijoje
tiesiogiai įtvirtintas ir garantuotas savo teises bei pareigas,
būdami nepriklausomi ir savarankiški. Viena iš svarbiausių
Seimo nario nepriklausomos, savarankiškos veiklos garantijų yra
tai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario
darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine
veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Tame pačiame
straipsnyje taip pat nustatyta, kad Seimo narys negali gauti
jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.
Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Seimo nario
atlyginimas turi būti pakankamo dydžio, mokamas reguliariai,
taip pat kad Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti
nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos
pradžioje. Toks konstitucinis Seimo nario atlyginimo už darbą
reguliavimas nustatytas tam, kad Seimo narys galėtų tinkamai
atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę.
4. Kaip minėta, pareiškėjas savo abejones, ar Įstatymo 13
straipsnio 1 dalis atitinka Konstituciją, grindžia
Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Seimo narys
negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už
kūrybinę veiklą.
Pažymėtina, kad Seimo narių atlyginimo nustatymo pagrindai
išdėstyti ne tik Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje, bet ir
kitose šio straipsnio dalyse. Nagrinėjamoje byloje taip pat
svarbu nustatyti Konstitucijos 60 ir 99 straipsnių normų
santykį.
Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai:
lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad atskleidžiant
teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien
lingvistinį aiškinimo metodą. Konstitucija yra vientisas aktas
(Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), skirtinguose
Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs
suderintos ir sudaro vientisą visumą. Todėl Konstitucinis
Teismas, spręsdamas, ar Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies
ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijai, taikys ir
sisteminį aiškinimo metodą.
5. Konstitucijos 60 straipsnyje nustatyta:
Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime,
nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse
įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo,
komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo
įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti
krašto apsaugos tarnybą.
Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar
ministru.
Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo
parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Seimo
narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą
už kūrybinę veiklą.
Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato
įstatymas."
Taigi Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
Seimo nariams draudžiama eiti kokias nors kitas pareigas
valstybinėse įstaigose ar organizacijose, taip pat dirbti
verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse.
Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis jo 1 dalyje
nustatytiems apribojimams: Seimo narys gali būti skiriamas tik
Ministru Pirmininku ar ministru. Konstitucijos 60 straipsnio 2
dalyje išdėstyta norma yra specialioji šio straipsnio 1 dalyje
suformuluotos bendrosios normos atžvilgiu.
Konstitucinė Seimo nario teisė eiti Ministro Pirmininko ar
ministro pareigas suponuoja teisę gauti atlyginimą už tokių
pareigų atlikimą. Tai patvirtina ir Konstitucijos 99
straipsnis, kuriame nustatyta, kad Ministrui Pirmininkui ir
ministrui už darbą Vyriausybėje yra mokamas atlyginimas.
Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Seimo nario
veiklos garantijas, taigi ir atlyginimą, nustato įstatymas.
Sistemiškai vertinant Konstitucijos 60 straipsnio 1 ir 2
bei kitų dalių santykį, taip pat šio straipsnio santykį su 99
straipsniu, darytina išvada, kad Seimo nariui, paskirtam
Ministru Pirmininku ar ministru, gali būti nustatytas kitoks
atlyginimas už Seimo nario darbą.
Seimas, pagal Konstituciją turėdamas diskreciją įstatymu
nustatyti Ministru Pirmininku ar ministru paskirtam Seimo
nariui kitokį atlyginimą už Seimo nario darbą negu tą, kuris
mokamas kitiems Seimo nariams, yra suvaržytas konstitucinių
teisinės valstybės principų. Vadinasi, ir šiuo atveju Seimo
nario atlyginimas turi būti pakankamo dydžio, kad Seimo narys
galėtų tinkamai atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę.
Taigi Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Seimo
nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, atlyginimas
už Seimo nario veiklą nustatytas kitoks negu tas, kuris mokamas
kitiems Seimo nariams, neprieštarauja Konstitucijos 60
straipsniui.
6. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 59 straipsnio 4
dalyje įtvirtintas visų Seimo narių lygybės principas, todėl
visi Seimo nariai už savo darbą turėtų gauti vienodą
atlyginimą. Remdamasis šia konstitucine nuostata pareiškėjas
teigia, jog Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Seimo
nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, už Seimo
nario darbą mokamas tris kartus mažesnis atlyginimas negu
kitiems Seimo nariams, prieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio
4 daliai.
Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta: Pareigas
eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos
Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti
varžomi jokių mandatų." Šioje konstitucinėje nuostatoje yra
įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas. Laisvo mandato esmė -
Tautos atstovo laisvė įgyvendinti pagal Konstituciją ir
įstatymus jam suteiktas teises bei pareigas nevaržant šios
laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar
organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės
atšaukti Seimo narį. Tai reiškia, kad negalimas imperatyvus
mandatas (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d.
nutarimas). Taigi Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalies
paskirtis - įtvirtinti laisvą Seimo nario mandatą kaip vieną iš
Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo
garantijų.
Seimo narių lygiateisiškumas kyla iš Konstitucijos
straipsnių visumos: 55 straipsnyje įtvirtinta, kad Seimo nariai
yra Tautos atstovai; 62 straipsnyje nustatytas vienodas Seimo
narių imunitetas; 63 straipsnyje nustatyti tokie patys Seimo
narių įgaliojimų nutraukimo pagrindai; 69 straipsnyje
įtvirtinta, kad Seimo nariai priimant įstatymus yra lygūs.
Seimo narių lygiateisiškumas įtvirtintas ir kituose
Konstitucijos straipsniuose.
Šiame nutarime jau buvo pažymėta, jog viena iš svarbiausių
Seimo nario veiklos garantijų yra tai, kad pagal Konstitucijos
60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas, taip pat išlaidos,
susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės
biudžeto. Tai yra ir viena iš Seimo narių savarankiškumo bei
lygiateisiškumo garantijų. Konstitucijoje nėra teisės normų,
pagal kurias visiems Seimo nariams neatsižvelgiant į tai, kad
Seimo narys gali eiti tam tikras pareigas Seime ar
Vyriausybėje, turi būti nustatomas vienodo dydžio atlyginimas.
Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis Seimas turi
diskreciją įstatymu nustatyti Seimo nariams, paskirtiems
Ministru Pirmininku ar ministru, kitokį atlyginimą už Seimo
nario darbą negu kitiems Seimo nariams. Kitokio dydžio
atlyginimas gali būti nustatomas ir tiems Seimo nariams, kurie
eina Seimo statute nurodytas pareigas Seime.
Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad Seimo
nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, kas mėnesį
mokamas vieno vidutinio darbo užmokesčio atlyginimas, Seimo
nario laisvo mandato principas, įtvirtintas Konstitucijos 59
straipsnio 4 dalyje, taip pat Seimo narių lygiateisiškumas nėra
pažeidžiami.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad
Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 59
straipsnio 4 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo
sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.