LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1991 m. sausio 31 d. nutarimo Dėl vardų ir
pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio
pase" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai
Vilnius, 1999 m. spalio 21 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus
Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento
vyresniajai konsultantei Onutei Buišienei ir Valstybinės
lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo
pirmininkei Danguolei Mikulėnienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
1999 m. spalio 12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/98 pagal
pareiškėjo - Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31
d. nutarimas Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos
Respublikos piliečio pase" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Vilniaus apygardos teismas kasacine tvarka
nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti
policijos komisariatą išduodamame jam naujame Lietuvos
Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja
kalba.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Dėl
vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase"
(Žin., 1991, Nr. 5-132; toliau - Aukščiausiosios Tarybos
nutarimas) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37
straipsniams.
Pareiškėjas prašyme nurodo.
Byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su lenkų tautybės
Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo
ypatumais. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas nustatė, kad
lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių
vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis.
Pareiškėjas teigia, kad toks reglamentavimas gali prieštarauti
Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.
II
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens
atstovė D. Mikulėnienė Konstitucinio Teismo posėdžiui raštu
pateikė tokius paaiškinimus.
Aukščiausiosios Tarybos nutarimas derinasi su
Konstitucijos 14 straipsniu, kuriame nustatyta, kad lietuvių
kalba yra valstybinė kalba, todėl asmenų vardai ir pavardės,
kaip ir kiti įrašai, Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi
Lietuvos Respublikos valstybine kalba, t. y. lietuvių kalbos
rašmenimis.
Konstitucijos 18 straipsnis, nustatantis, kad žmogaus
teisės ir laisvės yra prigimtinės, yra bendro pobūdžio ir su
vienai ar kitai kalbai būdingomis rašybos normomis nesietinas.
Konstitucijos 22 straipsnyje nėra teiginio, kurį būtų
galima sieti su vardų ir pavardžių rašymu piliečio pase, - jis
garantuoja žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Ginčijamas
nutarimas privataus gyvenimo nereglamentuoja, jame kalbama tik
apie pasą, t. y. oficialų dokumentą, kuris liudija asmens
santykį su valstybe.
Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina visų asmenų lygybę.
Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neteikia niekam privilegijų
dėl tautybės ar kalbos, jame įteisintas principas visų Lietuvos
Respublikos piliečių vardus ir pavardes piliečio pase rašyti
vienodai - valstybine kalba.
Ginčijamas nutarimas, įtvirtinantis teisę nelietuvių
tautybės Lietuvos piliečiams pasuose išlaikyti savo vardų ir
pavardžių morfologines formas (atitinkamai kalbai būdingas
priesagas ir galūnes), nepažeidžia Konstitucijos 37 straipsnyje
nustatytos tautinėms bendrijoms priklausančių piliečių teisės
puoselėti savo kalbą. Nutarimas nereglamentuoja asmenvardžių
vartojimo įvairiose neoficialaus bendravimo srityse, tautinių
mažumų spaudoje ir pan.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro G. Balčiūno, Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijos Teisės ir
tarptautinių sutarčių departamento l. e. direktoriaus pareigas
R. Pikučio, Europos teisės departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo,
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės,
Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus l. e. skyriaus
vadovo pareigas L. Bilkio paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Dėl
vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase"
neprieštarauja Konstitucijai.
IV
1. Suinteresuoto asmens atstovė D. Mikulėnienė
Konstitucinio Teismo posėdyje iš esmės pakartojo rašytiniuose
paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
2. Suinteresuoto asmens atstovė O. Buišienė Konstitucinio
Teismo posėdyje pateikė šiuos paaiškinimus.
Konstitucijos II skirsnyje Žmogus ir valstybė" yra
įtvirtintos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Šio skirsnio
18 straipsnyje įtvirtinta svarbiausia ir prioritetinė nuostata:
Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Šią nuostatą
detalizuoja ir plėtoja kitos konstitucinės nuostatos,
įtvirtinančios žmogaus teisę į gyvybę, laisvę, jo asmens,
orumo, privataus gyvenimo neliečiamybę, piliečių, priklausančių
tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą,
papročius ir kt.
Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad lietuvių kalba
yra valstybinė. Šios normos paskirtis - užtikrinti tautos, kaip
valstybės kūrėjos, identitetą, tautinę savimonę bei saviraišką,
darnų valstybės valdžios, valdymo organų, įvairių institucijų,
įstaigų, organizacijų ir įmonių funkcionavimą, taip pat
piliečių teisių ir laisvių apsaugą. Vadovaudamasis šia
konstitucine nuostata Seimas priėmė Lietuvos Respublikos
valstybinės kalbos įstatymą, kuris reglamentuoja valstybinės
kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, bet nereguliuoja
kalbos vartojimo neoficialiuose, neformaliuose žmonių
tarpusavio santykiuose, bendraujant žodžiu, dalyvaujant
tautinių bendrijų ir religinių bendrijų renginiuose. Tai
atitinka Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintus žmogaus
privataus gyvenimo neliečiamumo, asmens susirašinėjimo,
telefono pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo
neliečiamumo, žmogaus garbės ir orumo pripažinimo bei gerbimo
principus.
Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 6 straipsnį valstybės ir
savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų, taip pat kitų tarnybų
ir įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai turi mokėti kalbą
pagal Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Šis
reikalavimas taikomas visiems be išimties paminėtiems asmenims,
įskaitant ir piliečius, priklausančius tautinėms bendrijoms.
Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, gali įgyvendinti
savo teises ir naudotis savo laisvėmis nepriklausomai nuo to,
ar jie moka valstybinę kalbą, ar ne. Tai atitinka Konstitucijos
29 straipsnyje įtvirtintą žmonių lygiateisiškumo principą,
pagal kurį negalima žmogaus teisių varžyti ir teikti jam
privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Konstitucijos 37 straipsnyje numatyta piliečių,
priklausančių tautinėms bendrijoms, teisė puoselėti savo kalbą,
kultūrą ir papročius yra sukonkretinta ir detalizuota
Valstybinės kalbos įstatyme. Tautinių mažumų įstatymo
preambulėje ir 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje yra
paskelbtas valstybės įsipareigojimas garantuoti skelbiamų
žmogaus teisių įgyvendinimą. Pagal šio įstatymo preambulės 3
dalį visų tautybių Lietuvos gyventojai turi laikytis
Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą
ir teritorinį vientisumą, prisidėti prie nepriklausomos,
demokratinės valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą,
kultūrą, tradicijas ir papročius. Valstybė, atsižvelgdama į
tautinių bendrijų interesus, įstatymų nustatyta tvarka
garantuoja šias jų teises kalbos, kultūros ir papročių
puoselėjimo srityse, teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę
kultūrą, švietimą.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Aukščiausiosios
Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37
straipsniams.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas -
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas S. Vidtmann.
Specialisto nuomone, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas
neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba,
atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos
pasiūlymus, 1991 m. sausio 31 d. nutarime Dėl vardų ir
pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" nustatė:
1. Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės
rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų
asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas,
lietuviškus įrašus.
2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės
išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi
lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio
pageidavimu vardas ir pavardė rašomi:
a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių)
arba
b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas
galūnes).
3. Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir
pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali
būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį
dokumentą.
4. Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmens
vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka."
Pareiškėjui - Vilniaus apygardos teismui kilo abejonė, ar
šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja
Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.
2. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo
prašyme išdėstytus motyvus, nagrinės tik tų ginčijamo
Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normų, kurios reglamentuoja
nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos
Respublikos piliečio pase, t. y. nutarimo 2 punkto, atitikimą
Konstitucijai.
3. Lietuvos Respublikos piliečio pasas - tai dokumentas,
patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens
tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys.
4. Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra
valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso
įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė
vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja
pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką,
valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir
savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi
piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems
piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir
savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus
interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso
įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo
įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas
viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos
apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi
valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose
valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje
esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir
kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba;
raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai
privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos
institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje
susirašinėja valstybine kalba.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad konstitucinis
valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba
privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose
gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią
jiems priimtiną kalbą.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio
pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir
valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad
pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis,
asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi
valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis
valstybinės kalbos statusas.
5. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: Žmogaus teisės
ir laisvės yra prigimtinės." Jame įtvirtinta norma yra
universalaus pobūdžio; ja remiantis garantuojamos ir ginamos
žmogaus teisės bei laisvės. Šioje normoje nustatytas principas
atsiskleidžia kituose Konstitucijos straipsniuose,
įtvirtinančiuose konkrečias žmogaus teises ir laisves. Todėl
atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą atsakyti, ar
Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja
Konstitucijos 18 straipsniui, galima tik ištyrus šio nutarimo
atitikimą pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 22, 29 ir 37
straipsniams.
6. Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta:
Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo
pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama
tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų
savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį
gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą."
Šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos gina
asmens teisę į privatumą. Ši teisė apima privatų, šeimos ir
namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir
reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar
surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir
neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra
kėsinamasi į jo garbę bei orumą.
Kaip minėta, privalomo valstybinės kalbos vartojimo sritis
- viešasis Lietuvos gyvenimas. Taigi ji nėra privaloma
privačiame gyvenime, kuriame asmenys vartoja savo pačių
pasirinktą kalbą. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ne
reglamentuoja asmens privatų gyvenimą, o tik nustato vardų ir
pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase. Todėl nėra
pagrindo teigti, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas
prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.
7. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų
dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu."
Šiose normose įtvirtinamas asmenų teisinės lygybės ir
nediskriminavimo principas. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios
Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir
pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais
rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties
piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.
Kokiai tautybei priklausyti - tai asmens apsisprendimo
reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo
priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima
nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo
atsižvelgiant į asmens tautybę taisyklių. Asmens tautybė taip
pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų
taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso.
Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės
įstatymui principas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys
asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų
kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš
dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu
teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir
pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais,
ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis
valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir
savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų
veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises
bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje
įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.
Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas
valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save
priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes
bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta
valstybinės kalbos vartojimo sritimi.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad
Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja
Konstitucijos 29 straipsniui.
8. Konstitucijos 37 straipsnyje nustatyta: Piliečiai,
priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo
kalbą, kultūrą ir papročius."
Šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje
gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio
identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė
saviraiška. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarime
reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 37
straipsnyje, todėl šis nutarimas neprieštarauja Konstitucijos
37 straipsniui.
9. Konstatavus, jog Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2
punktas neprieštarauja Konstitucijos 22, 29 ir 37 straipsniams,
nėra pagrindo teigti, kad jis prieštarauja Konstitucijos 18
straipsniui.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad
1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Dėl
vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" 2
punktas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37
straipsniams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Dėl vardų ir pavardžių
rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" 2 punktas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.