LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MUZIEJŲ ĮSTATYMO 5
STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1999 m. kovo 16 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento
konsultantui Dariui Karveliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
1999 m. kovo 5 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/98 pagal pareiškėjo -
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubikos
Konstitucijos 23 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1997 m. gegužės 13 d.
sprendimu atmetė ieškovės A. V. Karosienės ieškinį dėl turto
išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal
ieškovės apeliacinį skundą, 1997 m. birželio 23 d. nutartimi
apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegija 1998 m. vasario 17 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovės A. V. Karosienės kasacinį skundą šioje civilinėje
byloje. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos
Respublikos muziejų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53 -1292) 5
straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Ieškovės tėvas sovietinės okupacijos metais buvo
Ypatingojo pasitarimo nuteistas ir jo turtas konfiskuotas. 27
konfiskuoti paveikslai 1951 m. spalio 12 d. perduoti Vilniaus
valstybiniam dailės muziejui. 1989 m. gegužės 25 d. ieškovės
tėvas po mirties reabilituotas, taip pat atkurtos visos jo
pilietinės teisės. Ieškovė, priėmusi palikimą, kreipėsi į
teismą dėl 27 paveikslų išreikalavimo iš Lietuvos dailės
muziejaus. Ieškinys atmestas remiantis Muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad muziejinės
vertybės, sudarančios valstybinių muziejų fondą, yra valstybinė
nuosavybė; šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems
savininkams negrąžinamos.
Pareiškėjo nuomone, minėtos įstatymo normos neatitinka
Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo
ir nuosavybės teisių apsaugos principo. Nuosavybės teisė - tai
savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymo ir
kitų asmenų teisių bei interesų valdyti turtą, juo naudotis ir
disponuoti. Įstatymai nenumato muziejinių vertybių paėmimo
atvejų ir tvarkos. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis
paneigia konstitucines privačios nuosavybės garantijas, joje
įtvirtinamas neteisėtas nuosavybės teisės atsiradimas
valstybei.
III
Suinteresuoto asmens atstovė V. Baliūnienė rengiant bylą
Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė tokius kontrargumentus.
Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 42 straipsniu,
kuriame nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą,
rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų paminklų bei vertybių
apsauga, ir atsižvelgdamas į kultūros kilnojamojo paveldo
apsaugos svarbą, 1995-1996 m. priėmė įstatymus,
reglamentuojančius kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą. 1995
m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos archyvų įstatymas,
Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas ir Muziejų įstatymas.
1996 m. gruodžio mėn. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos
nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuriame kaip vienas iš
pagrindinių nacionalinio saugumo objektų įvardytas kultūros
paveldas. Pagrindinis šių įstatymų tikslas - išsaugoti
sukauptas kilnojamąsias kultūros vertybes ateities kartoms, nes
kiekvienos vertybės praradimas ją sunaikinus, negrįžtamai
išvežus iš Lietuvos arba jos kultūrinės vertės praradimas - tai
didelė žala visai visuomenei.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, įstatymų leidėjas,
atsižvelgdamas į kilnojamųjų kultūros vertybių visuomeninę
reikšmę ir būtinybę jas išsaugoti, tiek Archyvų įstatyme, tiek
Muziejų įstatyme nustatė, kad archyviniai dokumentai ir
muziejinės vertybės, esančios valstybinėse saugyklose,
ankstesniems savininkams negrąžinamos. Šią nuostatą įstatymų
leidėjas grindė tuo, kad tik muziejuose esančios vertybės gali
būti prieinamos visai visuomenei, kad muziejus ne tik užtikrina
sukauptų vertybių apskaitą bei apsaugą, bet ir jas tyrinėja,
konservuoja ir restauruoja. Seimas šią nuostatą išsaugoti
kultūros vertybes valstybinėse saugyklose pakartojo ir Lietuvos
Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 17
straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kilnojamųjų kultūros
vertybių saugojimas ir kaupimas valstybinėse saugyklose yra
viena iš pagrindinių valstybinės kilnojamųjų kultūros vertybių
apsaugos sudedamųjų dalių. Be to, ginčijama nuostata buvo
grindžiama ir tuo, kad Lietuvoje nebuvo įstatymo dėl nuosavybės
teisių į kilnojamąjį turtą atkūrimo.
Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta norma, kad
nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams už ją
teisingai atlyginant. Ši norma sukonkretinta Civilinio kodekso
163 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad valstybei paimti turtą
iš savininko visuomenės poreikiams, išmokant jam turto vertę
(rekvizicija), taip pat valstybei neatlygintinai paimti turtą
kaip sankciją už teisės pažeidimą leidžiama tik Lietuvos
Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Muziejų
įstatymo 5 straipsnio 2 dalis kaip tik ir numato atvejį, kai
valstybė paima turtą iš savininko visuomenės poreikiams. Šio
turto atlyginimo tvarka nustatyta LSSR Ministrų Tarybos 1988 m.
gruodžio 27 d. nutarime Nr. 368 "Dėl asmenų, kurių iškeldinimas
pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti
reablituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip
pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo".
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, būtina atsižvelgti
į bendrus valstybės priimtų įstatymų dėl nuosavybės teisių
atkūrimo į nekilnojamąjį turtą principus. Įstatymas,
reglamentuojantis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimą, taip pat nenumatė besąlygiško
nuosavybės objektų grąžinimo natūra.
Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, Muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalies norma nepaneigia Konstitucijos 23
straipsnyje įteisinto nuosavybės neliečiamumo bei nuosavybės
teisės saugojimo principo ir neįtvirtina neteisėto nuosavybės
teisės atsiradimo valstybei, o tik, atsižvelgiant į svarbius
visuomenės poreikius, įteisina galimybę negrąžinti šių vertybių
savininkams natūra. Taip pat, jos nuomone, reikėtų sutikti su
tuo, kad ginčijama įstatymo norma galėtų būti tikslinama (arba
tai turėtų būti sureguliuota atskirame įstatyme) nustatant
muziejinių vertybių, laikomų muziejų fonduose, paėmimo iš
savininkų visuomenės poreikiams ir kompensacijos mokėjimo
tvarką.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas
specialisto - Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės
teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Taminsko
paaiškinimas. Specialisto nuomone, Muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalis, kuri gali būti suprantama kaip valstybinės
nuosavybės teisės atsiradimas neteisėto konfiskacijos akto
pagrindu, vertintina kaip prieštaraujanti Konstitucijos 23
straipsniui. Be to, kultūros vertybės prieš jų savininkų valią
gali patekti į valstybinių muziejų fondą ir kitais būdais.
Specialisto nuomone, Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje
esanti norma, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės
teise priklauso istorijos, archeologijos ir kultūros objektai,
jokiu būdu negali būti traktuojama kaip suteikianti valstybei
teisę paimti iš kitų savininkų prieš jų valią ir neatlygintinai
minėtas vertybes. Kiti civiliniai įstatymai, detalizuodami
minėtą Konstitucijos normą, nustato valstybės teisę
kontroliuoti kultūrinių vertybių naudojimą, disponavimą jomis.
Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 158 straipsnyje numatyta galimybė
valstybei per atitinkamas organizacijas kontroliuoti kultūrinių
vertybių laikymą, o tam tikrais atvejais net ir paimti jas iš
savininko prieš jo valią, tačiau tik atlygintinai. Todėl
remiantis aukščiau minėta Konstitucijos norma galima pagrįsti
istorijos, archeologijos, kultūros objektų paėmimą visuomenės
poreikiams (taip pat ir jų negrąžinimą savininkams), bet tik
pagal įstatymus ir teisingai atlyginant.
V
Suinteresuoto asmens atstovas D. Karvelis Konstitucinio
Teismo posėdyje pateikė šiuos kontrargumentus.
Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į kilnojamųjų kultūros
vertybių visuomeninę reikšmę ir būtinybę jas išsaugoti, Muziejų
įstatyme nustatė, kad valstybinių muziejų fondas yra valstybės
nuosavybė ir kad muziejinės vertybės, esančios valstybinėse
saugyklose, ankstesniems savininkams negrąžinamos. Šią įstatymo
nuostatą įstatymų leidėjas grindė tuo, kad muziejuose esančios
vertybės gali būti prieinamos visai visuomenei. Muziejus ne tik
užtikrina sukauptų vertybių apsaugą ir apskaitą, bet ir
tyrinėja, konservuoja ir restauruoja jas.
Muziejų įstatymas apibūdina Lietuvos Respublikos muziejų
fondą, nustato Lietuvos muziejų sistemą, muziejų steigimo ir
likvidavimo tvarką, muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą,
muziejų finansavimą ir valdymą. Šis įstatymas nuosavybės teisių
atkūrimo nereguliuoja, tai yra specialiųjų įstatymų reguliavimo
objektas. Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad šiuo metu
įstatymu yra sureguliuota nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarka, tačiau nėra įstatymo dėl
kilnojamojo turto grąžinimo.
Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog
muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos,
reiškia, kad tokios vertybės negrąžinamos natūra, tačiau ši
nuostata nesudaro teisinių kliūčių savininkams reikalauti
atkurti savo nuosavybės teises į muziejines vertybes kitu būdu
(išpirkimu, alternatyvia natūra ir pan.).
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, reikėtų atsižvelgti
į bendrus principus, įtvirtintus įstatymuose dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Juose
nenumatytas besąlygiškas nuosavybės grąžinimas natūra Lietuvos
Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas pagal SSRS
(LSSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai
nusavintas. Pripažinus, kad Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2
dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, būtų
įteisintas besąlygiškas muziejinių vertybių grąžinimas
savininkams natūra ir iškiltų nekilnojamojo turto savininkų ir
kilnojamojo turto savininkų lygybės įstatymui problema.
Suinteresuoto asmens atstovas, remdamasis minėtais
argumentais, teigė, kad Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
VI
Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai -
Lietuvos Respublikos valstybinės paminklosaugos komisijos
pirmininkė G. Drėmaitė ir šios komisijos Kontrolės grupės
vadovas G. Jucys. Jie apibūdino faktines aplinkybes,
atspindinčias situaciją, susiklosčiusią realizuojant Muziejų
įstatymo normas. Specialistų nuomone, valstybinių muziejų fonde
sukauptos kultūros vertybės neturėtų būti grąžinamos
ankstesniems savininkams, tačiau įstatymuose galėtų būti
sureguliuoti tokių vertybių kompensavimo klausimai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. 1995 m. birželio 8 d. priimto Muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalyje nustatyta: "Valstybinių muziejų fondas yra
valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės vertybės
ankstesniems savininkams negrąžinamos."
Muziejinė vertybė pagal šiame įstatyme pateiktą apibrėžimą
- tai archeologiniu, istoriniu, etniniu, religiniu, mokslo,
memorialiniu arba kitokiu kultūros požiūriu vertingas daiktas,
muziejų kaupimo, saugojimo, tyrimo ir eksponavimo objektas.
Muziejinės vertybės sudaro dalį valstybės saugomų kultūros
vertybių. Pažymėtina, kad pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių
apsaugos įstatymą, kuriuo reguliuojama tiek valstybei, tiek
privatiems asmenims priklausančių kilnojamųjų kultūros vertybių
apsauga, tokių vertybių saugojimas ir kaupimas valstybinėse
saugyklose (archyvuose, bibliotekose, muziejuose) yra viena iš
pagrindinių valstybinės kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos
sudedamųjų dalių. Tam jos superkamos, kitaip įsigyjamos ar
priimamos saugoti depozito teisėmis (Kilnojamųjų kultūros
vertybių apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).
Muziejuose sukauptos kultūros vertybės yra prieinamos
plačiajai visuomenei. Valstybinis muziejus ne tik užtikrina
sukauptų vertybių apskaitą ir apsaugą, bet ir jas tyrinėja,
konservuoja, restauruoja. Muziejų įstatyme numatytos
valstybinių muziejų fondo apsaugos teisinės priemonės, skirtos
Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad
valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros
paminklų bei vertybių apsauga, įgyvendinti.
Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu
reguliavimu, kurio atitikimą Konstitucijai ginčija pareiškėjas,
siekiama išsaugoti valstybinių muziejų fonde sukauptas kultūros
vertybes, todėl akivaizdi ginčijamų normų sąsaja su
Konstitucijos 42 straipsnyje nustatyta valstybės pareiga
rūpintis savo kultūros paveldu. Pažymėtina, kad Nacionalinio
saugumo pagrindų įstatyme kultūros paveldas priskirtas prie
pagrindinių nacionalinio saugumo objektų.
2. Pareiškėjo nuomone, Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2
dalis, kurioje nustatyta, kad valstybiniuose muziejuose
esančios vertybės yra valstybinė nuosavybė ir jos ankstesniems
savininkams negrąžinamos, paneigia Konstitucijos 23 straipsnyje
įtvirtintą privačios nuosavybės apsaugos principą.
Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
"Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama."
Šios Konstitucijos normos, sudarydamos vieną visumą,
užtikrina konstitucinę nuosavybės apsaugą. Konstitucinis
Teismas yra pažymėjęs, kad doktrinoje konstitucinė nuosavybės
apsaugos garantija paprastai suprantama kaip status quo
garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės
teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas).
Konstitucijos norma, kad nuosavybės teises saugo
įstatymai, reiškia, jog garantuojama įstatyminė subjektinių
nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė
paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė
savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo
naudotis ir disponuoti, bet neperžengiant įstatymų nustatytų
ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių. Tačiau tai toli
gražu ne visos savininko teisės. Labai svarbi apsauginė
funkcija tenka tokiai subjektinei savininko teisei kaip teisė
išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo.
3. Pažymėtina, kad kultūros vertybė yra ir nuosavybės
teisės objektas, ir kartu - visuomeninė vertybė. Akivaizdu, jog
reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė
kuo ilgiau išliktų ir tenkintų visuomenės poreikius. Taigi tai
yra ypatingas nuosavybės objektas, kuriam būtinas ir savitas
teisinis reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas gali sukelti
privataus ir viešojo intereso teisinio suderinamumo problemas.
Sprendžiant ginčijamų Muziejų įstatymo normų atitikimo
Konstitucijos 23 straipsniui klausimą būtina atsižvelgti į tai,
kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas
(Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos vientisumo
principas suponuoja tai, kad Konstitucijos saugomų vertybių
sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė
viena tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota.
4. Valstybinių muziejų fonde yra kultūros vertybių, kurios
į jį pateko tuo laikotarpiu, kai Lietuva buvo okupuota,
aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę - SSRS, t. y. iki
1990 m. kovo 11 d. Okupacinė valdžia nacionalizavo žemę,
bankus, stambius pramonės objektus bei kitaip neteisėtai
nusavino kitus privačios nuosavybės objektus, tarp jų ir daug
kultūros vertybių.
1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam
Seimui priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės
atstatymo, taip pat kitus pamatinio pobūdžio teisės aktus, buvo
atstatytas privačios nuosavybės teisės institutas. Tačiau
visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos
buvo objektyviai neįmanoma. Okupacinės valdžios padarytų
nuosavybės teisių pažeidimų masiškumas, susiformavę nauji
teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės lėmė tai,
kad okupacijos metais pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima
ginti remiantis Civilinio kodekso normomis. Konstitucinis
Teismas yra pažymėjęs, kad kol atitinkamos valstybės
institucijos remiantis įstatymu nėra priėmusios sprendimo dėl
nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos
metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektinių nuosavybės
teisių (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas ir
kt.). Taigi buvo reikalingas specialus įstatyminis restitucijos
vykdymo reguliavimas. Ir tai - įstatymų leidėjo prerogatyva.
Antai 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas įstatymas "Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų". Jis reguliavo ribotos
restitucijos vykdymą. Tiek šiame, tiek 1997 m. liepos 1 d.
priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytos
sąlygos ir tvarka nuosavybės teisėms atkurti, įtvirtinti
įvairūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Pažymėtina, kad nors
įstatymuose pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra, tačiau
numatytas ir išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimas (už
atitinkamą atlyginimą) iš asmenų, kurių nuosavybės teisės
atkuriamos. Pagal 1997 m. liepos 1 d. įstatymą valstybė išperka
žemę, jeigu ji yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir
regioninių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko
teritorijoje, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms ir t. t.;
gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami, jeigu
jie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami
švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei
globos namams. Toks įstatyminis nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo reguliavimas rodo įstatymų leidėjo
nuostatą tik specialiais įstatymais, atsižvelgiant į visuomenės
poreikius, realias ekonomines galimybes reguliuoti restitucijos
vykdymą. Pažymėtina, kad įstatymas dėl nuosavybės teisių į
kilnojamąjį turtą atkūrimo nepriimtas.
5. Muziejinės vertybės - svarbi nacionalinės kultūros
dalis. Siekiant užtikrinti tokių vertybių apsaugą, kaip to
reikalauja šalies Konstitucija, nuosavybės teisių į kultūros
vertybes atkūrimo klausimu gali būti nustatytas specialus
teisinis reguliavimas. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies
normų tikslas - išsaugoti sukauptas kultūros vertybes ateities
kartoms, nes kiekvienos vertybės praradimas ją sunaikinus,
neišsaugojus jos kultūrinės vertės, negrįžtamai išvežus iš
Lietuvos - didelė žala visuomenei.
Atsižvelgiant į tai, taip pat į nutarime aptarto teisinio
reguliavimo savitumus darytinos tokios išvados: pirma, įstatymų
leidėjas įstatymiškai neįtvirtino galimybės atkurti nuosavybės
teises į muziejines vertybes; antra, yra prielaidų Muziejų
įstatymo 5 straipsnio 2 dalį vertinti kaip specialų įstatyminį
sureguliavimą, nustatantį, kad valstybinių muziejų fonde
esančios kultūros vertybės negrąžinamos savininkams, kurie jų
neteko dėl okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės
nacionalizacijos arba kitokio neteisėto nusavinimo.
Taigi remiantis išdėstytais argumentais ir atsižvelgiant į
tai, kad įstatymas dėl nuosavybės teisių į muziejines vertybes
atkūrimo nepriimtas, darytina išvada, jog Muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iki 1990
m. kovo 11 d. nusavintos muziejinės vertybės ankstesniems
savininkams negrąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui.
6. Kultūros vertybės į valstybinių muziejų fondą gali
patekti skirtingais būdais, ir tai suponuoja skirtingo teisinio
reguliavimo būtinybę. Tiriant ginčijamų įstatymo normų
galiojimo ribas konstatuotina, kad jos galioja kiekvienam
asmeniui, prieš savo valią praradusiam kultūros vertybes ir
siekiančiam jas išsireikalauti iš valstybinių muziejų fondo.
Taigi Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje neatsižvelgiama
nei į muziejinių vertybių įgijimo būdus, nei į jų įgijimo
laiką. Vadinasi, ignoruojamas ir toks svarbus faktas, jog
kultūros vertybės galėjo atitekti valstybiniam muziejų fondui
ir po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.
Kaip minėta, atkūrus nepriklausomybę į Lietuvos teisės
sistemą buvo grąžintas privatinės nuosavybės teisės institutas,
todėl po 1990 m. kovo 11 d. pažeistoms nuosavybės teisėms ginti
visa apimtimi taikytinos konstitucinės nuosavybės teisių
apsaugos garantijos. Šiuo aspektu vertinant ginčijamą
įstatyminį reguliavimą pažymėtina, kad jame be jokių išlygų
draudžiama grąžinti muziejines vertybes ankstesniems
savininkams. Tokiu būdu atimama a priori galimybė tenkinti bet
kokį vindikacinį reikalavimą, nepaisant atitinkamų juridinių
faktų, pvz., tokių kaip sandorio dėl kultūros vertybių įgijimo
pripažinimas negaliojančiu ir pan.
Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso
valstybinės reikšmės kultūros objektai. Tai reiškia, kad
konstitucinės normos neatmeta galimybės atskirus nacionalinės
reikšmės kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe.
Suprantama, tai priklausytų nuo atitinkamų objektų visuomeninio
reikšmingumo, vertingumo, būtinumo laiduoti jo išlikimo bei
išsaugojimo ateities kartoms galimybę. Kita vertus, toks
kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik
laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria
paneigiama galimybė remiantis Civilinio kodekso normomis ginti
po 1990 m. kovo 11 d. pažeistas nuosavybės teises, prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui.
7. Konstitucinis Teismas pažymi, kad šiame nutarime
pateikta kultūros vertybių apsaugos teisinio reguliavimo
analizė bei vertinimas neapima tarpvalstybinių santykių, kurie
reguliuojami kitais aktais - valstybių dvišaliais arba
daugiašaliais susitarimais. Tokio pobūdžio, pvz., yra
tarptautinės teisės aktas - UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar
neteisėtai išvežtų kultūros objektų, kurią Lietuva ratifikavo
1997 m. sausio 14 d. Muziejų įstatymo 25 straipsnyje
įtvirtinta, jog tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos
tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu šiame įstatyme
taisyklės, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad okupacijos
laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių
muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos
ankstesniems savininkams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5
straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria paneigiama teisė
išreikalauti kultūros vertybes iš svetimo neteisėto valdymo,
kai jos valstybinių muziejų fondui yra atitekusios po 1990 m.
kovo 11 d., prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.