LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO "DĖL SSRS
VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO (NKVD, NKGB, MGB, KGB)
VERTINIMO IR ŠIOS ORGANIZACIJOS KADRINIŲ
DARBUOTOJŲ DABARTINĖS VEIKLOS" 1 IR 2 STRAIPSNIŲ,
3 STRAIPSNIO 2 DALIES, TAIP PAT LIETUVOS
RESPUBLIKOS ĮSTATYMO "DĖL SSRS VALSTYBĖS SAUGUMO
KOMITETO(NKVD, NKGB, MGB, KGB) VERTINIMO IR ŠIOS
ORGANIZACIJOS KADRINIŲ DARBUOTOJŲ DABARTINĖS
VEIKLOS" ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO 1 IR 2
DALIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1999 m. kovo 4 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo "Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui,
Algimantui Salamakinui, Gintarui Šileikiui,
suinteresuoto asmens "Lietuvos Respublikos Seimo atstovams
Seimo Pirmininko pirmajam pavaduotojui Andriui Kubiliui, Seimo
nariui Antanui Napoleonui Stasiškiui, Seimo kanceliarijos
Teisės departamento vyresniajam konsultantui Gintarui Godai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
1999 m. vasario 9 d. išnagrinėjo bylą Nr. 24/98 pagal
pareiškėjo "Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos įstatymo "Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto
(NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių
darbuotojų dabartinės veiklos" 1 straipsnis neprieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui, 114
straipsnio 1 daliai, 2 straipsnis "Konstitucijos 23
straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 2 dalims, 33 straipsnio 1
daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109
straipsnio 1 daliai, taip pat ar šio įstatymo 3 straipsnio 2
dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 31
straipsnio 3 daliai, 77 bei 84 straipsniams, 109 straipsnio 1
daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjas, be to, prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos
įstatymo "Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,
KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų
dabartinės veiklos" įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 bei 2
dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai ir 1
straipsnio 2 dalis "Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1998 m. liepos 16 d. priėmė įstatymą "Dėl SSRS
valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir
šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos"
(Žin., 1998, Nr. 65-1877; toliau nutarime - Įstatymas) ir
Įstatymo "Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,
KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų
dabartinės veiklos" įgyvendinimo įstatymą (Žin., 1998, Nr.
65-1878; toliau nutarime - Įstatymo įgyvendinimo įstatymas).
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo
1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2
daliai, 67 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnis -
Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 2 dalims, 33
straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1
daliai, 109 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Įstatymo 3
straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2
daliai, 31 straipsnio 3 daliai, 77, 84 straipsniams, 109
straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja
Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai ir 1 straipsnio 2 dalis -
Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Seimas 1998 m. liepos 16 d. priimtais Įstatymu, Įstatymo
įgyvendinimo įstatymu apribojo SSRS valstybės saugumo komiteto
(NKVD, NKGB, MGB, KGB, toliau nutarime - VSK) buvusių kadrinių
darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnyje
yra numatyta bausmė - atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas,
dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla. Tokia
bausmė skiriama nusikaltusiam asmeniui ir ją gali paskirti tik
teismas. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 2 straipsnio nuostata,
kuria buvusiems VSK kadriniams darbuotojams draudžiama 10 metų
dirbti įvairiose srityse, nustatoma minėtų darbuotojų
kolektyvinė atsakomybė ir faktiškai numatoma jiems bausmė. Tuo
tarpu Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo
laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo
nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo,
kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai
ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą
Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Todėl pareiškėjas
abejoja, ar nurodyta Įstatymo 2 straipsnio nuostata
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 bei 2 dalims ir
109 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas taip pat teigia, kad
Konstitucija nesuteikia Seimui galių vykdyti teisingumą, t. y.
įstatymais nustatyti asmenų kaltumą ir skirti jiems bausmes.
Todėl Įstatymo priėmimas gali prieštarauti Konstitucijos 5
straipsnio nuostatai, kad valdžios galias riboja Konstitucija,
67 straipsniui, nustatančiam Seimo galias, bei 114 straipsniui,
draudžiančiam valstybės valdžios institucijoms (taigi ir
Seimui) kištis į teisėjo ar teismo veiklą.
Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 2 straipsnio nuostata,
uždraudžianti buvusiems VSK kadriniams darbuotojams 10 metų
dirbti tam tikrose srityse, gali prieštarauti ir Konstitucijos
48 straipsnio 1 daliai, suteikiančiai kiekvienam žmogui
galimybę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Tai, kad Įstatymo
2 straipsnyje įtvirtintas draudimas buvusiems VSK darbuotojams
dirbti ne tik valstybinėse institucijose, įstaigose,
organizacijose, bet ir privačiose įmonėse - bankuose, kredito
įstaigose, saugos tarnybose, ryšio įmonėse, švietimo įstaigose
bei verstis privačia advokato ar notaro praktika ir privačia
veikla, susijusia su ginklo turėjimu, gali prieštarauti
Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 23 straipsniui, nes
tokiu draudimu, pareiškėjo nuomone, ribojama asmens ūkinės
veiklos laisvė bei privačios nuosavybės teisė.
Pareiškėjui kyla abejonių ir dėl Įstatymo 3 straipsnio 2
dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai. Įstatymo 3 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl apribojimų netaikymo
buvusiems VSK kadriniams darbuotojams priima Respublikos
Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija pagal Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės
saugumo departamento bendrą motyvuotą teikimą. Komisijos
sprendimas vertintinas kaip žmogaus išteisinimas, o tai jau
panašu į teismo funkciją. Taigi komisija gali būti laikoma
ypatingu teismu. Todėl svarstytina, ar minima Įstatymo 3
straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 109
straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai. Taip pat
pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostata
dėl Respublikos Prezidento sudaromos trijų asmenų komisijos
atitinka Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 77 ir 84
straipsnius.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Įstatymo 3 straipsnio 2
dalyje nustatyta, jog buvęs VSK kadrinis darbuotojas,
atskleidęs žinias apie savo buvusį darbą VSK ir dabartinius
ryšius su buvusiais VSK darbuotojais ir agentais, gali išvengti
apribojimų jam taikymo. Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad tokias žinias apie save
buvę VSK kadriniai darbuotojai privalo pranešti darbdaviui.
Nuslėpusiems tokias žinias asmenims taikoma sankcija. Tai
vertintina kaip Įstatymo nustatyta prievarta duoti parodymus
apie save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius,
galėjusius dirbti VSK ar būti agentais. Todėl Įstatymo 3
straipsnio 2 dalies, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 1 ir 2 dalių minėtos nuostatos gali prieštarauti
Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, draudžiančiai versti
duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus
giminaičius. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui Seimo
narys V. P. Andriukaitis pareiškėjų atstovų vardu pateikė
Konstituciniam Teismui papildomus argumentus. Rašte nurodoma,
kad Konstitucijos 33 straipsnyje garantuojama piliečių teisė
lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę
tarnybą. Konstitucijos 108 ir 115 straipsniuose numatyti
konkretūs teisėjų atleidimo iš darbo pagrindai, kurie
įstatymais negali būti plečiami. Todėl kyla abejonė, ar
Įstatymo 2 straipsnis ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios buvusių VSK
kadrinių darbuotojų darbinės veiklos apribojimus,
neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai.
III
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo gauti Lietuvos
Respublikos Prezidentūros sekretoriaus V. Staniulio, Lietuvos
Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo K. Kovarsko,
vidaus reikalų ministro S. Šedbaro, krašto apsaugos ministro Č.
Stankevičiaus, Valstybės saugumo departamento generalinio
direktoriaus M. Laurinkaus, Valstybės kontrolieriaus V.
Kundroto, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos direktoriaus pavaduotojo R. Šatkausko,
Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Seimo
kontrolieriaus J. Jasaičio, Lietuvos advokatų tarybos
pirmininko K. Lipeikos, Lietuvos žmogaus teisių centro
direktorės T. Birmontienės, Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės D. Kuodytės,
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komiteto atsakingojo
sekretoriaus S. Kaušinio, Lietuvos notarų rūmų prezidentės J.
Girnienės paaiškinimai, kita medžiaga.
Respublikos Prezidento sudarytos Darbo grupės teisės
aktams, reglamentuojantiems buvusių SSRS valstybės saugumo
komiteto kadrinių bei slaptųjų darbuotojų statusą Lietuvoje,
teisiškai įvertinti išvadose nurodoma: 1) sprendžiant buvusių
VSK kadrinių darbuotojų statusą būtinas valstybės politikos
tęstinumas, todėl turi būti atsižvelgiama į Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m.
kovo 27 d. pareiškimą dėl VSK bendradarbių ir į atitinkamus
1991 - 1992 m. priimtus Vyriausybės nutarimus dėl VSK
darbuotojų; 2) reglamentuojant buvusių VSK kadrinių darbuotojų
dabartinį statusą ypač būtina atkreipti dėmesį į Konstitucijos
nuostatas, garantuojančias teisę vienodomis sąlygomis stoti į
valstybinę tarnybą (33 straipsnis), įtvirtinančias privačios
nuosavybės teisę ir asmenų ūkinės veiklos laisvę (46
straipsnis), suteikiančias kiekvienam žmogui teisę laisvai
pasirinkti darbą bei verslą (48 straipsnis), nustatančias, kad
Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai (109 straipsnis); 3)
teisės aktai, reglamentuojantys buvusių VSK kadrinių darbuotojų
dabartinę veiklą, turi atitikti Lietuvos Respublikos
įsipareigojimus pagal Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis; 4) priimant teisės aktus, reglamentuojančius buvusių
VSK darbuotojų statusą, būtina juos suderinti su kitais
įstatymais, pvz., Baudžiamuoju kodeksu, Darbo sutarties
įstatymu, Civilinio proceso kodeksu, Advokatūros įstatymu, taip
pat su įstatymais, numatančiais atskirų kategorijų pareigūnų
atleidimo iš darbo ypatumus, pvz., Valstybės kontrolės
įstatymu, Policijos įstatymu, Prokuratūros įstatymu; 5) teisės
aktai, reglamentuojantys buvusių VSK darbuotojų dabartinę
veiklą, turėtų atitikti proporcingumo, teisinio tikrumo
principus; 6) teisių buvusiems VSK darbuotojams apribojimo
klausimus turėtų spręsti tik teismai; 7) teisės aktai turėtų
nustatyti išsamų, baigtinį pareigų, kurias siekiant eiti
buvusiems SSRS represinių struktūrų darbuotojams būtų taikomi
apribojimai, sąrašą.
K. Kovarskas savo paaiškinime nurodė, kad Įstatymo 2
straipsnyje nustatyta sankcija, atimanti buvusiems VSK
kadriniams darbuotojams teisę 10 metų dirbti tam tikrą darbą ar
eiti tam tikras pareigas. Ji gali pažeisti Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas,
nustatančias teisę į objektyvų teisminį nagrinėjimą bešališkame
ir nepriklausomame teisme. Tam tikrų abejonių kelia draudimas
tokiems asmenims dirbti privačiose struktūrose.
A. Svetulevičius paaiškinime atkreipė dėmesį į tai, kad
Įstatymo 2 straipsnio nuostata, jog buvę VSK kadriniai
darbuotojai 10 metų negali dirbti tam tikrose nustatytose
institucijose, yra diskutuotina. Įstatyminis institucijos
pripažinimas nusikalstama neduoda pagrindo taikyti kolektyvinės
atsakomybės principą. Tai numato ir Konstitucijos 31 straipsnio
1 dalis. A. Svetulevičiaus teigimu, tai, kad Lietuvos gyventojų
genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybės saugumo
departamentas bendra išvada sprendžia asmenų darbinės veiklos
apribojimo klausimus, reiškia, jog minėtoms institucijoms
pavesta vykdyti teisingumo funkcija, o tai nesiderina su
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi.
Č. Stankevičiaus nuomone, Įstatymas, Įstatymo įgyvendinimo
įstatymo nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio
saugumo užtikrinimo tikslus ir neprieštarauja Konstitucijai. Ši
išvada pagrindžiama plačia teisine argumentacija.
V. Vadapalo paaiškinime teigiama, kad minimų įstatymų
nuostatos tiesiogiai Europos Sąjungos teisei neprieštarauja.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija teisės į darbą negarantuoja. Nustatytas buvusiems
VSK kadriniams darbuotojams apribojimas dirbti tam tikrą darbą
pats savaime negali būti laikomas kriminaline bausme, todėl
Konvencijos nuostatos (6 ir 7 straipsniai) taip pat tiesiogiai
nesisieja su šiais apribojimais.
T. Birmontienės teigimu, Lietuvos žmogaus teisių centras
pritarė Respublikos Prezidento sudarytos Darbo grupės teisės
aktams, reglamentuojantiems buvusių SSRS valstybės saugumo
komiteto kadrinių bei slaptųjų darbuotojų statusą Lietuvoje,
teisiškai įvertinti išvadoms ir teisinei analizei.
S. Kaušinis nurodo, kad Lietuvos žmogaus teisių asociacija
pritaria Įstatymo 1 straipsnio nuostatoms, pripažįstančioms
SSRS saugumo komitetą nusikalstama organizacija, tačiau kitos
nuostatos nustato kolektyvinę atsakomybę, asmenų privalomą
registraciją, riboja teisę pasirinkti darbą. Tai pažeidžia
elementarias žmogaus teises. Žmogaus teisių apribojimai gali
būti taikomi tik teismo sprendimu už įvykdytą nusikaltimą
personaliai.
K. Lipeika paaiškino, kad veikiantis Advokatūros įstatymas
nenumato asmenų išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo
tokiais pagrindais, kurie išvardyti Įstatyme. Advokatūros
įstatymas taip pat nedraudžia pripažinti advokatu ir įrašyti į
Praktikuojančių advokatų sąrašą asmenų, buvusių VSK kadriniais
darbuotojais. Todėl svarstytina, ar galima, nekeičiant
galiojančių įstatymų, pakeisti arba panaikinti juose
suformuluotas nuostatas. K. Lipeikos nuomone, vienu metu
panaikinant visų galiojančių įstatymų suformuluotas nuostatas
pažeidžiamas pagrindinių žmogaus teisių gynimo principas, pagal
kurį asmens teisės, kurias jis įgijo laikydamasis veikiančių
įstatymų reikalavimų, negali būti atimtos ar apribotos naujai
priimtu įstatymu.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai iš esmės
patvirtino prašyme išdėstytus argumentus.
V. P. Andriukaičio teigimu, liustracija buvo taikoma kai
kuriose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, ir vienas
pagrindinių argumentų priimti tokį įstatymą Lietuvoje buvo tai,
kad kitos pokomunistinės valstybės yra taikiusios įvairius
apribojimus buvusiems saugumo pareigūnams. Skirtingai nuo kitų
valstybių, Lietuva nebuvo sąlyginai nepriklausoma nuo TSRS
valstybė. Taigi Vidurio ir Rytų Europoje apibojimai buvo
taikyti nacionalinės teisės reguliuojamiems subjektams.
Lietuvoje apribojimai yra taikomi kitos valstybės
organizacijose dirbusiems asmenims, taip peržengiant
nacionalinės teisės reguliavimo ribas. Skelbti kitos valstybės
organizaciją nusikalstama priklauso ne nacionalinės, bet
tarptautinės teisės jurisdikcijai, todėl ginčytina, ar Seimas
iš viso turi teisę priimti tokį įstatymą. Jei Seimo priimtas
dokumentas savo turiniu iš esmės prieštarauja fundamentaliems,
Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės principams,
toks aktas nėra ir negali būti įstatymas, kadangi jis visas
prieštaraus Konstitucijai.
V. P. Andriukaitis mano, jog Įstatyme buvusiems VSK
kadriniams darbuotojams taikomas atėmimas teisės eiti tam
tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą savo esme yra
kriminalinė bausmė. Pareiškėjo atstovas taip pat pabrėžė, kad
tokią bausmę gali paskirti tik teismas. Tai atitiktų Europos
žmogaus teisių teismo praktiką, nes kriterijai, pagal kuriuos
teisės pažeidimas laikomas nusikaltimu, yra pažeistos teisės
normos svarba, galimos bausmės pobūdis, griežtumas.
Pareiškėjo atstovas nurodė, kad buvusiems VSK darbuotojams
apribojimai jau buvo taikyti atitinkamais Lietuvos Respublikos
1990-1992 m. teisės aktais. Todėl Įstatymas, Įstatymo
įgyvendinimo įstatymas dar sykį nustato buvusiems VSK
kadriniams darbuotojams apribojimus dirbti tam tikrą darbą ar
eiti tam tikras pareigas. Tačiau priimant įstatymus būtina
laikytis esminių teisės principų. Antai teisinio tikrumo
principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų
tikri dėl savo teisinės padėties. Priimant minimus įstatymus
sudėtinis teisinės valstybės koncepcijos teisinio tikrumo
principas akivaizdžiai pažeistas. Su teisinio tikrumo principu
glaudžiai siejasi įstatymo negaliojimo atgal teisinis
principas. V. P. Andriukaičio nuomone, ginčijami įstatymai taip
pat pažeidžia ir antrą kartą nebaudimo už tą pačią veiką,
draudimo duoti parodymus prieš save principus. Be šių principų,
Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje ne kartą yra
pažymėtas ir proporcingumo principas. Pagal šį principą
kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė negali būti per
daug griežta ir varžyti teisės subjektų labiau negu reikia
teisėtiems interesams pasiekti. Kai kuriais atvejais minimi
įstatymai šį principą taip pat pažeidžia, pvz., draudimas
dirbti durininku ar panašų darbą banke.
Pareiškėjo atstovo teigimu, labai rimtų abejonių kelia ir
teismo funkcijų suteikimas Respublikos Prezidento sudaromai
komisijai. Komisijos sprendimas netaikyti apribojimų
aiškintinas kaip išteisinimas, t. y. vykdymas teisminės
funkcijos. Todėl net jeigu sankcija atimti teisę 10 metų dirbti
tam tikrą darbą vertinama ne kaip kriminalinio pobūdžio
priemonė, neišvengiamai kyla abejonių, kaip tai derinasi su
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Joje nustatyta, jog ribojant
ar nustatant kiekvieno žmogaus teises ar pareigas, jis turi
teisę, kad jo bylą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir
viešumo sąlygomis nagrinėtų pagal įstatymą sudarytas
nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisminis komisijos
funkcijų interpretavimas akivaizdžiai prieštarauja ir
Konstitucijoje įtvirtintai Respublikos Prezidento konstitucinės
valdžios koncepcijai. Respublikos Prezidentas, kaip, beje, ir
Seimas, negali perimti teisingumo vykdymo funkcijų. Pažymėtina
ir tai, kad Respublikos Prezidentas ar jo sudaryta komisija
neturi jokio konstitucinio pagrindo leisti teisės taikymo
aktus.
V. P. Andriukaičio nuomone, Įstatymo 2 straipsnyje
numatytų apribojimų taikymas taip pat kelia daug abejonių. Per
devynerius metus po nepriklausomybės atkūrimo buvę VSK
darbuotojai galėjo specialiai įgyti tam tikrus darbo įgūdžius
arba tam tikrą kvalifikaciją. Uždraudimas dirbti tokį darbą
vertintinas kaip teisės į atlyginimą praradimas. Tai pažeidžia
tokio asmens teisėtų lūkesčių principą, todėl prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Pareiškėjo atstovas
tvirtina, kad apribojimų buvusių VSK kadrinių darbuotojų
darbinei veiklai nustatymas gali neatitikti ir piliečių lygybės
įstatymui principo. V. P. Andriukaičiui atrodo nesuprantama,
kodėl buvę VSK darbuotojai laikomi mažiau lojaliais negu,
tarkim, LKP (TSKP) vadovaujantys darbuotojai.
Pareiškėjo atstovas A. Salamakinas paaiškino, kad bylos
kontekste ypač svarbus Konstitucijos 33 straipsnis, nustatantis
Lietuvos Respublikos piliečiams lygias sąlygas stojant į
valstybinę tarnybą. Buvę VSK darbuotojai taip pat yra Lietuvos
Respublikos piliečiai. Pareiškėjo atstovas G. Šileikis taip pat
pritarė pareiškimo argumentams.
V
Suinteresuoto asmens atstovo A. Kubiliaus nuomone,
Įstatymas išnagrinėtas įvairiais teisiniais ir politiniais
aspektais. Įstatymo 1 straipsnis neturi jokių teisinių
padarinių. Tai nėra teismo sprendimas, tai yra fakto
konstatavimas, bet ne kaltės nustatymas. Abejonės, ar VSK vykdė
karo nusikaltimus ir ar Seimas gali svetimos valstybės
instituciją pavadinti nusikalstama, jo įsitikinimu, nėra šio
ginčo objektas. Visi kiti straipsniai turi savarankišką teisinę
prasmę. Analogiško turinio įstatymai buvo priimti daugumoje
valstybių, kurios išsivadavo iš totalitarinio ar okupacinio
režimo ir pradėjo demokratinį gyvenimą. Tokie įstatymai buvo
priimti Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, kai kuriose
Lotynų Amerikos, Vidurio ir Rytų Europos šalyse, PAR, Pietų
Korėjoje. Visos naujos demokratijos turi spręsti vienodą
problemą: ką daryti su buvusiaisiais? Yra žinomi du keliai:
arba buvusiesiems taikyti kokius nors apribojimus, o už
padarytus nusikaltimus ir teisiškai persekioti, arba galima
jiems atleisti įvardijant jų kaltes. Taip buvo iki šiol ir
Lietuvoje. Vienas iš svarbiausių priekaištų Įstatymui yra tas,
kad jis lyg ir nustato bausmę buvusiems VSK darbuotojams, nors
tai gali padaryti tik teismas. Apribojimas buvusiems VSK
darbuotojams teisės dirbti tam tikrą darbą yra susijęs su
ypatingais reikalavimais pareigoms dėl jų svarbos valstybei ir
visuomenei. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d.
nutarime konstatavo, kad valstybės institucijose gali dirbti
tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir
patikimumas nekelia jokių abejonių. Tai, kad asmenims,
neatitinkantiems šių reikalavimų, neleidžiama eiti konkrečių
pareigų, negali būti laikoma bausme. Įstatymas nesprendžia
buvusių VSK darbuotojų kaltės ir bausmės jiems taikymo
klausimo. Suinteresuoto asmens atstovas tvirtina, kad
Respublikos Prezidento sudaroma komisija nesprendžia buvusių
VSK darbuotojų kaltės klausimo, o komisijos sprendimai dėl
apribojimų jiems netaikymo negali būti laikomi išteisinančiais,
dėl to komisija negali būti sulyginama su ypatinguoju teismu.
Nepagrįstas yra ir pareiškėjų tvirtinimas, kad Įstatymu Seimas
kišasi į teisėjo ar teismo veiklą, nes Seimas juo nenustato
asmenų kaltės ir neskiria jiems bausmės.
Pasak A. Kubiliaus, valstybė gali nustatyti specialius
reikalavimus darbui svarbiausiose ūkio ir privataus sektoriaus
srityse taip, kaip yra nustatomi reikalavimai darbui valstybės
tarnyboje. Tokie reikalavimai gali būti skirti užtikrinant
tautos gerovę bei nacionalinį saugumą. Akivaizdu, kad ir
privačiame sektoriuje yra nemažai tokių sričių ir tokių
pareigų, darbas kuriose visuomenei yra ypač svarbus, ir
visuomenė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie nori
dirbti tokį darbą arba teikti visuomenei tokias paslaugas.
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis numato, kad valstybė
reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos
gerovei.
A. Kubilius nurodė, kad Konstitucijos 31 straipsnis
skirtas asmens garantijoms baudžiamajame procese. Nagrinėjamas
Įstatymas nėra susijęs su baudžiamojo proceso klausimais, todėl
ir pareiškėjo argumentai, kad bus pažeidžiamos baudžiamojo
proceso dalyvių konstitucinės teisės, yra nepagrįsti.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Konstitucijos
77 straipsnio 2 dalis nustato, jog Respublikos Prezidentas daro
viską, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Konstitucijos
84 straipsnio 10 punktas numato, kad Respublikos Prezidentas
nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus
pareigūnus. Todėl tai, kad Respublikos Prezidentas, vykdydamas
įstatymo įgaliojimus, paskiria tris komisijos narius ir
patvirtina komisijos veiklos nuostatus, negali prieštarauti
Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovas A. N. Stasiškis paaiškino,
kad Įstatymas skirtas buvusiems darbuotojams tokios
organizacijos, kuri Lietuvoje įgyvendino okupacinį režimą. Ji
persekiojo bet kokį judėjimą, bet kokią demokratinės minties
apraišką, bet kokį bandymą ginti žmogaus ir piliečio laisves
arba kelti jų problemas.
Vertinant priimtus įstatymus sprendžiamas klausimas, ar
visuomenė turi teisę nepasitikėti kai kuriais savo nariais,
kurie dalyvavo tam tikroje veikloje. Kalbama tik apie
pasitikėjimą.
Suinteresuoto asmens atstovas G. Goda tvirtino, kad yra
vienas principinis klausimas: ar Įstatymo 2 straipsnyje
numatyti VSK kadrinių darbuotojų darbinės veiklos apribojimai
yra kriminalinė bausmė, ar ne. Nuo atsakymo į šį klausimą
priklauso atsakymai ir į kitus klausimus. Įspūdis, kad minėtas
apribojimas yra bausmė, susidaro turbūt todėl, kad 1
straipsnyje VSK pripažįstama nusikalstama organizacija, o
Baudžiamajame kodekse numatyta kriminalinė bausmė - uždraudimas
dirbti tam tikrą darbą asocijuojasi su minėtais apribojimais.
Tačiau Įstatyme jokia kriminalinė bausmė nėra nustatoma.
Įstatymo 1 straipsnyje pateiktas tik politinis VSK vertinimas.
Pažymėtina, kad 1 straipsnyje neišeinama už nacionalinės teisės
ribų, nes nusikalstamas VSK organizacijos pobūdis pripažįstamas
tik ta dalimi, kiek ta organizacija veikė Lietuvos
Respublikoje.
G. Godos teigimu, Įstatymu nėra paveržiama iš teismų jų
teisė ir pareiga vykdyti teisingumą. Čia negalima įžvelgti ir
kišimosi į teismų darbą, nes šiuo atveju teismai jokių
konkrečių bylų nenagrinėja. Įstatyme niekas nėra pripažįstamas
kaltu, o kriminalinė bausmė būtinai apima ir kaltės elementą.
Taigi šis Įstatymas nustato ne kriminalinę bausmę buvusiems VSK
darbuotojams, o specialius reikalavimus atitinkamų pareigų
ėjimui.
VI
Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai -
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius A.
Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro programų koordinatorius J. A. Starkauskas.
A. Anušauskas paaiškino, kad VSK buvo absoliučiai
centralizuota organizacija. Teritorinės struktūros veikė pagal
nuostatus, unifikuotus visoms sąjunginėms respublikoms. Asmuo,
norėdamas dirbti VSK, pirmiausia buvo priimamas į SSRS
ginkluotąsias pajėgas, prisiekdavo SSRS ir tik tuomet tapdavo
kadriniu VSK darbuotoju. Pareiginėse instrukcijose buvo
nurodyta, kad kadrinis VSK darbuotojas, be kriminalinių bylų
tyrimo, privalo tirti antisovietinius veiksmus, diversijas,
vykdyti politinį persekiojimą. VSK teritorinė organizacija,
veikusi Lietuvoje, iš esmės kontroliavo Lietuvos gyvenimą.
Pagal instrukcijas beveik visa Lietuvos teritorija
užsieniečiams buvo uždara teritorija, jie galėjo lankyti apie
400 objektų. Pagrindinis persekiojimo objektas, kaip nurodyta
visose VSK ataskaitose, buvo žmonės, kada nors dalyvavę
antisovietiniuose veiksmuose, buvę įkalinti, represuoti,
ištremti, kaip nors profilaktiškai apdoroti ar įspėti dėl savo
antisovietinės veiklos. Tokių žmonių Lietuvoje buvo apie 100
tūkst.
A. Anušauskas pažymėjo, kad visi VSK skyriai tarpusavyje
buvo susiję, o jų darbuotojai prireikus buvo naudojami ir
politiniam persekiojimui, ir kontržvalgybai. Aptarnaujantys
padaliniai, pvz., ūkio skyrius, operatyvinis-techninis skyrius,
privalėjo užtikrinti minėtų operacijų, kaip ir visų nurodymų iš
Maskvos, vykdymą. Pagrindinėse VSK instrukcijose buvo nurodyta,
kad VSK, įgyvendindama savo uždavinius, naudojasi visomis
priemonėmis. Kitose instrukcijose nurodyta, kad gali būti
naudojamos radioaktyviosios bei kitokios sveikatai žalingos
priemonės, o devintajame dešimtmetyje buvo naudojamos ir
narkotinės priemonės. Taigi VSK organizacijos veikla ir šiuo
atžvilgiu buvo nusikalstama.
Pasak A. Anušausko, Įstatymas pradėjo veikti. Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui jau pavyko
gauti dalį 1990-1991 m. agentūrinių bylų, kurias turėjo buvę
VSK darbuotojai. Taigi Įstatymas yra naudingas ir nacionalinio
saugumo atžvilgiu, nes galima manyti, kad sumažina galimybę
šantažuoti atskirus asmenis. Reikalingas jis ir tam, kad buvę
VSK darbuotojai ryžtųsi nutraukti saitus su praeitimi.
J. A. Starkauskas atkreipė dėmesį į represinį VSK pobūdį
ir grindė apribojimų buvusiems VSK darbuotojams taikymo
pagrįstumą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Seimas 1998 m. liepos 16 d. priėmė įstatymą "Dėl SSRS
valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir
šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos".
Įstatyme nustatyti VSK darbuotojų dabartinės veiklos
apribojimai. Jame taip pat numatyti atvejai, kada buvusiems VSK
kadriniams darbuotojams apribojimai netaikomi. Šio Įstatymo
nuostatų įgyvendinimo tvarką nustatė tą pačią dieną priimtas
Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl SSRS valstybės saugumo
komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos
kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" įgyvendinimo įstatymas.
Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti šių įstatymų kai kurių nuostatų atitikimą
Konstitucijai.
1. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jau
pirmuose valstybės aktuose buvo siekiama teisiškai įvertinti
SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) - kaip
represinės okupacinės valdžios institucijos veiklą Lietuvoje ir
spręsti VSK kadrinių bei slaptųjų darbuotojų patikimumo,
lojalumo Lietuvos valstybei problemą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis
Seimas 1990 m. kovo 27 d. pareiškime "santarvės, rimties
Lietuvoje vardan" kreipėsi į asmenis, bendradarbiaujančius su
VSK, ir kvietė juos apsispręsti ir nebeteikti pagalbos VSK
organams. Buvo garantuojama, kad nė vienas iki 1990 m. kovo 28
d. apsisprendęs asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų Lietuvos
gyventojams ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su VSK,
nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių
Respublikos valdžios persekiojimų.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo
Seimo 1991 m. rugpjūčio 1 d. "Raginime asmenims, ligi šiol
tarnaujantiems TSRS KGB" pažymėta, kad VSK padalinys prisidėjo
prie Lietuvos valstybės 1940 m. aneksijos, jos vyriausybės
narių sunaikinimo ir šimtų tūkstančių nekaltų žmonių
represavimo. Raginime taip pat pabrėžta, kad VSK specialus
dalinys kaip pagrindinė smogiamoji, civilius žmones žudanti
jėga (grupė "Alfa") tiesiogiai dalyvavo 1991 m. sausio 13 d.
šturmuojant Lietuvos televizijos pastatus. Buvo konstatuota,
kad ši SSRS žinyba Lietuvoje tebetęsia antivalstybinę veiklą.
Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 23 d. nutarime Nr. 351
pabrėžė, kad SSRS valstybės saugumo komitetas vykdo priešišką
Lietuvos Respublikai veiklą, prisidėjo prie antikonstitucinio
SSRS valstybinio nepaprastosios padėties komiteto nurodymų
vykdymo Lietuvoje bei bandymo nuversti Lietuvos Respublikos
valstybės valdžią.
Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą Nr.
360, kuriame likviduojamų SSRS gynybos ministerijos, SSRS
vidaus reikalų ministerijos ir SSRS valstybės saugumo komiteto
darbuotojams, pageidavusiems dirbti Lietuvos Respublikai ir jai
nenusikaltusiems, nustatė socialinės reabilitacijos bei jų
šeimų narių socialines garantijas. Įgyvendindama šį nutarimą,
Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 26 d. nutarime Nr. 361 nutarė SSRS
gynybos ministerijos, SSRS vidaus reikalų ministerijos ir SSRS
valstybės saugumo komiteto įstaigų darbuotojus registruoti
Valstybės saugumo departamente prie Lietuvos Respublikos
Vyriausybės.
Vyriausybė 1991 m. spalio 12 d. nutarime Nr. 418 SSRS
valstybės saugumo komiteto veiklą Lietuvos Respublikoje
apibūdino kaip antivalstybinę ir nustatė, kad VSK darbuotojai,
taip pat informatoriai (agentai) penkerius metus negali eiti
Lietuvos Respublikos ministerijų, departamentų bei kitų
valstybinių tarnybų ir inspekcijų, taip pat ministerijų
pagrindinių struktūrinių padalinių (departamentų), miestų ir
rajonų valdybų vadovaujančių darbuotojų (vadovų ir pavaduotojų)
pareigų. Minėtiems asmenims, einantiems išvardytąsias pareigas,
buvo nurodyta iki 1992 m. sausio 1 d. atsistatydinti.
Vyriausybė 1992 m. balandžio 6 d. potvarkyje Nr. 351 nustatė,
kad nutarime Nr. 418 išvardytas pareigas einantys asmenys
privalės užpildyti specialią Lietuvos Respublikos valstybinių
įstaigų tarnautojų asmens duomenų anketą. Tokios anketos pagal
Vyriausybės potvarkį turėjo būti pildomos penkerius metus.
Apibendrinus nurodytus Lietuvos valstybės teisės aktus
galima pateikti tam tikras išvadas.
Jau pirmuosiuose nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos
teisės aktuose buvo SSRS VSK veiklos mūsų valstybėje vertinimo
elementų. Pažymėtina ir tai, kad VSK savo priešiškos veiklos
nenutraukė ir po 1990 m. kovo 11 d. Tuo tarpu VSK darbuotojams,
pageidavusiems dirbti Lietuvos Respublikai ir jai
nenusikaltusiems, buvo nustatytos atitinkamos socialinės
garantijos. Suprantama, VSK darbuotojams buvo nustatyti ir tam
tikri apribojimai: jie turėjo registruotis, penkerius metus
negalėjo eiti aukštų, vadovaujančių pareigų valstybės
institucijose. Tačiau šios priemonės nebuvo kokia nors teisinės
atsakomybės rūšis. Pažymėtina ir tai, kad apribojimai nebuvo
visuotinio pobūdžio, jie taikyti tik daliai buvusių VSK
darbuotojų. Tai reiškia, kad buvusių VSK darbuotojų patikimumo,
lojalumo tikrinimo problema to meto teisės aktuose nebuvo
galutinai išspręsta.
2. Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kuriose taip pat
įvyko esminiai politiniai pokyčiai, 1990 m. ir vėliau buvo imta
teisinės procedūros priemonėmis aiškintis, ar asmenys,
užimantys įtakingą padėtį politikos, ekonomikos srityse arba
jos siekiantys, neturėjo (ir ar neturi) ryšių su buvusių
komunistinių režimų slaptosiomis tarnybomis. Taip buvo norima
įsitikinti kadrinių, taip pat slaptųjų saugumo tarnybų
darbuotojų lojalumu valstybei ir nustatyti jų galimybes eiti
kiekvienos valstybės saugumo požiūriu svarbias, atsakingas
pareigas. Nustačius esamų arba būsimų valstybės pareigūnų ar
tarnautojų bendradarbiavimo su minėtomis slaptosiomis
tarnybomis pobūdį bei laipsnį, tam tikram laikui buvo ribojama
ar atimama teisė laisvai rinktis darbą, paprastai valstybinėje
tarnyboje. Šis procesas neretai vadinamas liustracija (lot.
lustratio - "apsivalymas, paaukojimas ko nors išperkant
kaltę"), o jį reguliuojantys įstatymai - liustracijos
įstatymais.
Čekoslovakijoje 1990 m. kovo 22 d. buvo paskelbtos
Federalinio Susirinkimo deputatų pavardės, įtrauktos į
komunistinės saugumo tarnybos registrus. 1991 m. spalio 4 d.
įsigaliojo Liustracijos įstatymas. 1993 m. Čekoslovakijai
pasidalijus į Čekiją ir Slovakiją, Liustracijos įstatymas ėmė
galioti abiejose valstybėse. Jis nustatė, kokie apribojimai
taikomi asmenims eiti renkamas arba skiriamas pareigas
valstybinėje tarnyboje, aukštosiose mokyklose, žiniasklaidoje,
jei jie 1948 m. vasario 25 d. - 1989 m. lapkričio 17 d. buvo:
saugumo tarnybos nariai, rezidentai, agentai, konspiracinio
buto nuomininkai arba savininkai, informatoriai, idėjiniai
saugumo bendradarbiai; komunistų partijos srities arba
aukštesnio komiteto, biuro nariai, sekretoriai (išimtis daroma
asmenims, tas pareigas ėjusiems 1968 m. sausio 1 d. -1969 m.
gegužės 1 d.); liaudies milicijos atstovai; SSRS VSK arba
Vidaus reikalų ministerijos aukštųjų karininkų mokyklų
studentai, šių mokyklų moksliniai aspirantai ar ilgesnių kaip 3
mėnesių kursų klausytojai ir t. t. Išvardyti asmenys negali
dirbti: valstybės institucijose, kariuomenėje (ne žemiau
pulkininko laipsnio); saugumo informacijos tarnyboje;
prezidento, parlamento kanceliarijose; vyriausybėje;
Konstitucinio Teismo kanceliarijoje; Mokslų akademijos
prezidiume; valstybiniame radijuje ir televizijoje, spaudos
kanceliarijoje; valstybinėse įmonėse, organizacijose; akcinėse
bendrovėse, kurių pagrindinė akcininkė yra valstybė; užsienio
prekybos organizacijose, valstybiniame banke ir t. t. Pagal šį
įstatymą ribojamos galimybės eiti teisėjo, prokuroro,
valstybinio notaro, valstybinio arbitro pareigas.
Vokietijos suvienijimo sutartis, pasirašyta 1990 m.
rugpjūčio 31 d., numatė galimybę atleisti iš darbo valstybinėje
tarnyboje buvusius aukštus Vokietijos Demokratinės Respublikos
partinius funkcionierius, profesinių sąjungų vadovus bei
asmenis, bendradarbiavusius su VDR saugumo tarnyba. 1991 m.
gruodžio 20 d. Vokietijos Federacinė Respublika priėmė įstatymą
dėl buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo
tarnybos dokumentų. Remiantis šiuo įstatymu dėl galimų buvusių
ryšių su VDR slaptąja tarnyba tikrinamas platus asmenų (juos
apie tai informuojant) ratas: šalies ir federalinių žemių
vyriausybių nariai, taip pat kiti asmenys, susiję valstybiniais
teisiniais darbo santykiais; deputatai ir vietinės valdžios
institucijų atstovai; patariamųjų organų nariai; asmenys, kurie
dirba arba kurie toliau eis savo pareigas šalies ir federalinių
žemių, kartu ir vietinės valdžios institucijose arba
tarvyriausybinėse bei tarptautinėse organizacijose, kurių narė
yra Vokietijos Federacinė Respublika, taip pat bažnytinėse
institucijose; notarai arba advokatai; įmonės, turinčios
juridinio asmens statusą, valdybos nariai, valdytojai, vadovai
arba vadovaujantys darbuotojai; valdytojai, įmonių vadovai bei
kiti asmenys, kuriuos įstatymas, statutas arba akcinės įmonės
sutartis įgalioja akcinėje įmonėje atstovauti daugumai. Taip
pat tikrinamas patikimumas asmenų, kuriems yra patikėti su
valstybės paslaptimi susiję faktai, objektai ar atradimai arba
turintys prie jų priėjimą; kurie dirba ar dirbs saugumo
požiūriu svarbiose institucijose, gynybiniu požiūriu ar
gynybiškai svarbiuose objektuose. Yra aiškinamasi tiek asmenų,
einančių išvardytas pareigas, tiek pretenduojačių jas eiti
galimi ryšiai su buvusios VDR saugumo tarnyba. Gali būti
tikrinamas patikimumas ir asmenų (jiems sutikus), dirbančių:
politinių partijų valdybose; garbės teisėjais; visuomeninėje
bažnytinėje organizacijoje ir t. t.
Lenkijos Respublikos Seimas 1992 m. gegužės mėn. priėmė
įstatymą, įpareigojusį Vidaus reikalų ministeriją parengti
komunistinių specialiųjų tarnybų bendradarbių sąrašus ir
pateikti juos parlamentui. 1997 m. balandžio 11 d. jis priėmė
įstatymą "Dėl viešąsias funkcijas vykdančių asmenų darbo arba
tarnybos valstybės saugumo organuose arba bendradarbiavimo su
jais 1944-1990 m. atskleidimo". Pagal įstatymą viešąsias
funkcijas vykdo: Lenkijos Respublikos prezidentas, Seimo narys,
senatorius bei asmuo, pašauktas, išrinktas ar paskirtas
Lenkijos Respublikos prezidento, Seimo, Seimo Prezidiumo, Seimo
ir Senato arba Ministrų Tarybos pirmininko, taip pat civilinės
tarnybos vadovai, ministrai, centrinių įstaigų generaliniai
direktoriai ir teisėjai bei prokurorai. Šie asmenys privalo
užpildyti specialius pareiškimus, kuriuose prisipažįstama ar
paneigiama, kad dirbo arba bendradarbiavo su saugumo
tarnybomis. Minėtas įstatymas taip pat taikomas akcinių
bendrovių "Lenkijos televizija", "Lenkijos radijas" stebėtojų
tarybų nariams, valdybų nariams, programų direktoriams,
regioninių centrų ir agentūrų direktoriams, Lenkijos spaudos
agentūros generaliniam direktoriui ir t. t.
Teisės aktus, sprendžiančius bendradarbiavimo su
komunistinio režimo slaptosiomis tarnybomis problemas, yra
priėmusios ir kitos valstybės: Vengrija (1994 m. kovo 8 d.,
nauja redakcija - 1996 m. liepos 3 d.), Estija (1995 m. vasario
20 d.), Bulgarija (1997 m. liepos 30 d.).
Minėtų Čekijos, Vokietijos, Lenkijos įstatymų nuostatų,
taip pat kitų valstybių panašių įstatymų analizė leidžia daryti
kai kurias išvadas, sietinas ir su atitinkamais Lietuvos teisės
aktais.
Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose buvusiose
komunistinio režimo valstybėse 1990-1992 m. buvo tik pradėtos
spręsti šių režimų slaptųjų tarnybų darbuotojų, bendradarbių
tikrinimo problemos. Pažymėtina, kad liustracijos procesui
būdinga besikeičiančios teisinio reguliavimo ribos,
dinamiškumas. Liustracijos įstatymuose pateikiamas platus, bet
dažniausiai konkretus pareigybių, kurioms užimti būtinas
specialus patikrinimas, sąrašas. Šios pareigybės paprastai
priklauso valstybinei tarnybai ir siejasi su plačiais,
atsakingais įgaliojimais. Būdinga ir tai, kad liustracijos
įstatymuose detaliai nustatyta informacijos apie tikrinamus
asmenis tyrimo, apribojimų taikymo jiems procedūra. Informaciją
tikrina, išvadas daro arba teisminė institucija, arba
specialiai sudaryta savarankiška, įvairioms institucijoms
atstovaujanti komisija. Liustracijos procese dalyvaujančių
subjektų teisės ir pareigos yra apibrėžiamos, o suinteresuotam
(tikrinamam) asmeniui suteikiamos plačios teisės aktyviai
dalyvauti šiame procese, pvz., savo iniciatyva pateikti tam
tikrą medžiagą, susipažinti su tikrinimo išvada ir ją
pagrindžiančiais dokumentais. Neretai toks asmuo dar vykstant
tikrinimo procesui gali naudotis gynėjo (advokato) paslaugomis.
Pačiuose daugumos valstybių liustracijos įstatymuose asmeniui,
dėl kurio vyksta liustracijos procesas, yra įtvirtinta teisė
kreiptis į teismą.
3. Dėl Įstatymo 1 straipsnio atitikimo Konstitucijos 5
straipsnio 2 daliai, 67 straipsniui ir 114 straipsnio 1 daliai.
Įstatymo 1 straipsnyje nustatyta: SSRS valstybės saugumo
komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB) pripažįstamas nusikalstama
organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą,
represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje
Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas teigia, kad kitos valstybės organizaciją
pripažinti nusikalstama priklauso ne Seimo, bet tarptautinio
teismo (tribunolo) kompetencijai. Be to, pareiškėjas tvirtina,
kad Įstatymo 1 straipsnis nulemia visų kitų įstatymų normų
paskirtį, turinį. Todėl Seimas, Įstatymo 1 straipsnyje
paskelbęs VSK nusikalstama organizacija, kituose jo
straipsniuose jau konstatuoja asmenų, dirbusių VSK, kaltumą ir
paskiria jiems bausmes. Taigi Seimas šiuo Įstatymu vykdo
teisingumą, t. y. funkciją, kurios Konstitucija jam nesuteikia.
Pareiškėjo nuomone, kyla abejonių, ar Įstatymo 1 straipsniu ir
apskritai visu Įstatymu Seimas nepažeidė Konstitucijos
nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija (5
straipsnio 2 dalis), nes viršijo savo kompetenciją
(Konstitucijos 67 straipsnis), įsikišo į teisminę veiklą
(Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalis).
Kaip šiame nutarime minėta, atkūrus Lietuvos Respublikos
nepriklausomybę, jau pirmomis dienomis buvo įvertinta VSK "kaip
represinės okupacinės valdžios institucijos veikla bei
sprendžiama VSK kadrinių ir slaptųjų darbuotojų problema. Tam
tikruose teisės aktuose buvo pateiktas ir politinis Lietuvos
okupacijos metu veikusių SSRS represinių struktūrų veiklos
apibūdinimas. Pavyzdžiui, Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d.
nutarimo Nr. 418 preambulėje nurodoma, kad VSK veikla Lietuvos
Respublikoje nusikalstama, antivalstybinė. Įstatyme "Dėl
deputatų, įtariamų sąmoningai bendradarbiavus su kitų valstybių
specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo" teigiama, kad
sovietinio saugumo įstaigos organizavo ardomąją veiklą prieš
Lietuvos valstybę ir jos institucijas. Įstatymo "Dėl
atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" preambulėje
remiantis tarptautinės teisės dokumentais konstatuojama, kad
"genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų
atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ir SSRS okupacijos
ir aneksijos laikais". Tokį VSK veiklos Lietuvoje apibūdinimą
nulėmė politinis represinis šios struktūros veiklos pobūdis.
SSRS VSK paskirtį, veiklos turinį, be kitų funkcijų,
atskleidžia ir tikslas "su VSK pagalba užtikrinti SSRS politinį
pagrindą, imtis priemonių "prieš kenkėjišką, antitarybinę
veiklą", slopinti pasipriešinimą okupacijai. Antai SSRS VSK
kolegija 1989 m. gruodžio 1 d. nurodė SSRS VSK centrinio
aparato, VSK padalinių "sąjunginėse respublikose" vadovams
sutelkti visus vadovaujančius, operatyvinius VSK darbuotojus
kovai su asmenimis, judėjimais, siekiančiais likviduoti
sovietinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, skleidžiančiais
sovietinių respublikų atsiskyrimo idėjas ir apskritai
nepasitikėjimą SSKP bei sovietinės valstybės nacionaline
politika. VSK instrukcijose taip pat nurodyta, kad VSK,
įgyvendindama savo uždavinius, turi naudotis visomis
priemonėmis. Pažymėtina, kad VSK Lietuvos Respublikoje veikė
prieš Lietuvos valstybę ir po nepriklausomybės atkūrimo iki
1991 m. rugsėjo mėnesio.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad
Įstatymo 1 straipsnyje pateiktas VSK veiklos Lietuvoje
apibūdinimas yra bendro pobūdžio. Jame atsispindi jau nuo 1990
m. Lietuvos teisės aktuose ne kartą konstatuotas politinis,
istorinis, teisinis okupacijos ir jos padarinių įvertinimas.
Tai yra istorijos fakto konstatavimas, o ne įstatymų leidėjo
suformuluoti pagrindai visų VSK darbuotojų baudžiamajai
atsakomybei. Atsakomybė už genocidą, karo nusikaltimus, teroro
aktus ir kitus nusikaltimus, kuriuos padaro konkretūs asmenys,
nustatyta Baudžiamajame kodekse. Todėl jei kurie nors VSK
darbuotojai yra padarę šiame kodekse numatytus nusikaltimus,
jie pagal atitinkamus jo straipsnius gali būti patraukti
baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti šių straipsnių sankcijose
nustatytomis bausmėmis. Pažymėtina ir tai, kad Baudžiamasis
kodeksas nenumato juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės.
Taigi Įstatymo 1 straipsnis nesuponuoja kolektyvinės
atsakomybės už VSK vykdytą nusikalstamą veiką ir nėra susijęs
nei su baudžiamosios teisės, nei su baudžiamojo proceso teisės
klausimais. Toks Įstatymo 1 straipsnio turinys rodo, kad 2
straipsnyje nustatyti apribojimai nėra baudžiamojo poveikio
priemonės. Jie apskritai nėra kokios nors atsakomybės forma.
Tai yra teisės laisvai pasirinkti darbą apribojimai, kuriuos
nulemia darbo sritis, pobūdis, specifika.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio
2 daliai, 67 straipsniui ir 114 straipsnio 1 daliai.
4. Dėl Įstatymo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijos 31
straipsnio 1 bei 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai ir Įstatymo
3 straipsnio 2 dalies, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Konstitucijos 31 straipsnio
3 daliai.
Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 2 straipsnio nuostata,
draudžianti buvusiems VSK kadriniams darbuotojams 10 metų
dirbti pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios,
valdymo institucijose, teismuose bei kitose įvairiose srityse,
numato šių asmenų atsakomybę ir nustato jiems kriminalinę
bausmę, todėl pareiškėjas abejoja, ar minėta nuostata atitinka
Konstitucijos 31 straipsnio 1 bei 2 dalis ir 109 straipsnio 1
dalį.
Pareiškėjas taip pat abejoja, pirma, ar Įstatymo 3
straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią buvęs VSK kadrinis
darbuotojas gali būti atleistas nuo darbinės veiklos
apribojimų, jei pats atskleidžia Valstybės saugumo
departamentui visas žinias apie savo buvusį darbą VSK ir
dabartinius ryšius su buvusiais VSK darbuotojais bei agentais,
ir, antra, ar Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir
2 dalyse įtvirtintas reikalavimas, kad buvę VSK kadriniai
darbuotojai apie šį faktą patys turi pranešti darbdaviui,
neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 31
straipsnio normos visų pirma siejasi su konstitucinių
teisingumo principų įtvirtinimu. Antai šio straipsnio normos
skirtos: įtvirtinti nekaltumo prezumpcijai; detalizuoti teisei
į teisminę gynybą baudžiamosiose bylose; įtvirtinti
pagrindiniams teisingumo vykdymo baudžiamajame procese
principams; nustatyti kriminalinių bausmių skyrimo principams;
sudaryti garantijoms asmens neliečiamybei, orumui, privataus
gyvenimo apsaugai baudžiamųjų bylų procese ir kt.
Kaip šiame nutarime minėta, Įstatymo 2 straipsnyje
numatytos priemonės nėra baudžiamojo poveikio priemonės, todėl
jų taikymas nėra susijęs nei su baudžiamaisiais procesiniais
santykiais, nei su teisingumo vykdymu. Įgyvendinant Įstatymą
buvę VSK kadriniai darbuotojai nėra pripažįstami
įtariamaisiais, nėra suimami ar sulaikomi, jų bylos tyrimas "ne
baudžiamasis persekiojimas, todėl Įstatymo 2 straipsnyje
numatytų apribojimų taikymas nėra baudžiamojo proceso dalykas.
Taip pat ir VSK darbuotojo pranešimas apie savo buvusią veiklą
nevertintinas kaip savęs apkaltinimas.
Taigi Įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos
31 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 109 straipsnio 1 daliai, o
Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo
1 straipsnio 1 bei 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31
straipsnio 3 daliai.
5. Dėl Įstatymo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijos 23
straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48
straipsnio 1 daliai ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijos 33 straipsnio 1
daliai.
5.1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 2 straipsnio norma,
pagal kurią buvusiems VSK kadriniams darbuotojams uždrausta
dirbti Lietuvos Respublikos valstybės pareigūnais arba
tarnautojais valstybinėje tarnyboje, bei Įstatymo įgyvendinimo
įstatymo 1 straipsnio 2 dalies norma, kad buvę VSK kadriniai
darbuotojai negali būti priimami pareigūnais ar tarnautojais į
valstybinę tarnybą, o jau dirbantys pareigūnais ar tarnautojais
valstybinėje tarnyboje turi būti atleidžiami, neprieštarauja
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad piliečiai
turi teisę "lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą".
Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių
teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos
valstybinę tarnybą nėra absoliuti. Valstybė negali įsipareigoti
ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje
tarnyboje. Atsižvelgiant į valstybinės tarnybos pobūdį, svarbą
kiekvieno žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenime ir siekiant
užtikrinti veiksmingą, efektyvią valstybės valdžios, valdymo
bei kitų institucijų veiklą, valstybės tarnautojams,
pareigūnams keliami atitinkami reikalavimai. Įstatymuose yra
nustatyta speciali priėmimo į darbą tvarka (pvz., pareigų
užėmimas konkurso būdu), tačiau norintieji tapti valstybės
tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti ir
atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens
savybes. Kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis,
tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems
asmenims. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d.
nutarime konstatavo, kad "valstybės institucijose turi dirbti
tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir
patikimumas nekelia jokių abejonių". Europos žmogaus teisių
teismas byloje Vogt prieš Vokietiją patvirtino, kad demokratinė
valstybė turi teisę reikalauti iš savo tarnautojų lojalumo
konstitucijai. Taigi lojalumo, patikimumo reikalavimas
valstybinės tarnybos srityje yra įprastas ir suprantamas.
Pažymėtina, kad nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija, nei jos papildomieji protokolai
negarantuoja teisės į darbą valstybinėje tarnyboje. Europos
žmogaus teisių teismas byloje Glasenapp prieš Vokietiją
konstatavo, kad teisė gauti valstybines pareigas nėra nei
Konvencijos, nei jos protokolų pripažinta, todėl priklauso
Konvencijos neginamai teisei į vietą valstybinėje tarnyboje.
Tačiau Teismas konstatavo, kad tai nereiškia, jog kitais
požiūriais Konvencija valdininkams netaikoma. Taigi valstybėms
yra suteikta didesnė laisvė nacionalinėje teisėje spręsti
valstybinės tarnybos reguliavimo klausimus, nustatyti
papildomus reikalavimus bei apribojimus priimant asmenis į
darbą valstybės institucijose. Kita vertus, minimų apribojimų
pobūdis turi atitikti tikslus, kuriais jie daromi. Šis
proporcingumo principas apribojant teises, laisves ne kartą
buvo pažymėtas Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtose bylose
(pvz., byloje Vogt prieš Vokietiją).
Atsižvelgiant į SSRS VSK paskirtį ir veiklos okupuotoje
Lietuvos Respublikoje pobūdį buvusių VSK kadrinių darbuotojų,
kurie dirba ar pretenduoja dirbti valstybinėje tarnyboje,
lojalumo, patikimumo reikalavimai yra ypač aktualūs. Dirbti VSK
organų kadriniais darbuotojais šie asmenys ėjo sąmoningai ir
savo noru. Priėmimas dirbti VSK struktūrose reiškė didelį
okupacinės valdžios pasitikėjimą jais. Šie asmenys savo veikla
VSK struktūrose tiesiogiai ar netiesiogiai vykdė politinį
asmenų arba organizacijų, kėlusių nepriklausomos Lietuvos
idėjas ir siekius, persekiojimą arba prie jo prisidėjo. Taigi
Lietuvos Respublika turi pagrindo abejoti buvusiais VSK
kadriniais darbuotojais ir privalo įsitikinti jų lojalumu,
patikimumu, todėl suprantamas ir pateisinamas valstybės siekis
atitinkamam laikui apriboti buvusių VSK kadrinių darbuotojų
galimybes stoti į valstybinę tarnybą.
Išdėstyti argumentai ir motyvai leidžia daryti išvadą, kad
Įstatymo 2 straipsnis, Įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1
straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1
daliai.
5.2. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 2 straipsnyje
nustatytas draudimas buvusiems VSK kadriniams darbuotojams
dirbti ne tik valstybės institucijose, bet ir privačiose
įmonėse "bankuose, kredito įstaigose, saugos tarnybose, ryšių
sistemoje ir t. t., verstis privačia advokato ar notaro
praktika bei kita privačia veikla neprieštarauja Konstitucijos
48 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai ir 23
straipsniui.
Konstitucijos 48 straipsnis yra skirsnyje "Tautos ūkis ir
darbas". Šio straipsnio 1 dalies nuostata, jog "kiekvienas
žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą", yra bendro
pobūdžio norma, kuri remiasi visuotinai pripažinta žmogaus
laisvės koncepcija. Taigi minima Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalies nuostata kiekvienam žmogui pirmiausia laiduoja galimybę
laisvai rinktis darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos
srityje. Tai siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad "Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės
teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva". Vertinant
Įstatymo 2 straipsnio atitikimą minėtoms konstitucinėms
nuostatoms būtina atsižvelgti ir į tai, kad Konstitucijos 46
straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę
veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Darbo rinkos santykiuose privataus verslo srityje
valstybės priedermė "įstatyminėmis priemonėmis užtikrinti
darbdavių ir asmenų, siūlančių savo darbo jėgą bei sugebėjimus,
interesų balansą, derinti juos su visuomenės interesais.
Valstybės, vykdančios šią funkciją, prielaidos kištis į tuos
darbo rinkos santykius, kurie gali būti nustatyti partnerystės,
darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių forma, yra ribotos. Šioje
srityje valstybė privalo gerbti ūkinės veiklos laisvę, kuri
pirmiausia suprantama kaip sutarčių laisvė, sąžiningos
konkurencijos laisvė, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas.
Kitaip sakant, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva "tai
teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui
savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus
(Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens
laisvė rinktis darbą ar verslą. Tai viena iš būtinų sąlygų
žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai
padėčiai visuomenėje užsitikrinti. Kita vertus, tokia
konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė suponuoja valstybės
pareigą sudaryti atitinkamas teisines, socialines,
organizacines prielaidas šiai teisei įgyvendinti.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies turinys turi būti
siejamas ir su Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalių
nuostatomis. Visos šios konstitucinės nuostatos, viena kitą
sąlygodamos, sudaro prielaidas priimti įstatymus, kuriais
reaguojama ne tik į tautos ūkinę veiklą, bet ir į ekonomikos,
socialinio gyvenimo įvairovę, kintamumą, nuosavybės formų raidą
bei kitas aplinkybes. Valstybė, įgyvendindama savo priedermę
užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą,
švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą
ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius
reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir
verslo srityse. Privačioje veikloje taip pat yra tokių sričių,
pareigybių, kurios turi ypatingą svarbą visuomenei, valstybei,
todėl valstybė gali kelti specialius reikalavimus tiems, kurie
nori dirbti tokį darbą. Toks reguliavimas gali būti siejamas ir
su valstybės poreikiais, ir su būtinybe atsižvelgti į asmenų,
siekiančių atitinkamo darbo, savybes.
Tačiau valstybės įtaka privačiai sričiai yra ribota,
galimybės reguliuoti šią sritį - mažesnės. Čia toks ribojimas
gali būti pateisinamas tik tais atvejais, kai siejasi su
esminiais visuomenės, valstybės interesais. Pagaliau apribojimų
mastas neturi paneigti apribojamų teisių apskritai. Taigi
apribojimų pobūdis, mastas, kriterijai turi būti aiškūs,
atitikti siekiamus tikslus.
Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai iš esmės
nepaneigia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Įstatyme yra
nurodytos tik tam tikros pareigos ar įmonės, įstaigos,
organizacijos bei konkrečios verslo sritys, kurios, įstatymų
leidėjo nuomone, yra išskirtinai svarbios visuomenei,
valstybei, jų saugumui, todėl neturi kilti jokių abejonių dėl
jose dirbančių žmonių patikimumo, lojalumo. Be to, Įstatymo 3
straipsnyje numatyti atvejai, kada buvusiems VSK kadriniams
darbuotojams renkantis darbą apribojimai gali būti ir
netaikomi.
Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos normos,
sudarydamos vieną visumą, atskleidžia nuosavybės gynimo esmę,
pabrėžia konstitucinę nuosavybės apsaugą. Konstitucinis Teismas
1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog
"subjektinę nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų
saugomą savininko galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo
naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet
neperžengiant įstatymu nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų
teisių ir laisvių". Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti
apribojimai varžo buvusių VSK kadrinių darbuotojų teisę laisvai
rinktis darbą ir kai kuriose privačiose įmonėse, įstaigose,
tačiau čia visai nekalbama apie nuosavybės teises. Šiame
straipsnyje nustatytų apribojimų pobūdis, paskirtis, veikimo
sritis - ne nuosavybės santykių reguliavimas, ne savininko
teisės naudoti, valdyti turtą ir disponuoti juo suvaržymas, bet
teisės laisvai pasirinkti darbą tam tikras apribojimas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad
Įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
5.3. Pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnyje nustatytame
teisiniame reguliavime esama tam tikro neapibrėžtumo,
nesuderinamumo su kitais įstatymais. Pavyzdžiui, vienu atveju
Įstatymu draudžiama buvusiems VSK kadriniams darbuotojams
dirbti bet kokį darbą tam tikrose srityse, kaip antai bankuose,
kitose kredito įstaigose, strateginiuose ūkio objektuose,
saugos tarnybose (struktūrose), kitose tarnybose (struktūrose),
teikiančiose detektyvų paslaugas, ryšių sistemoje. Tuo tarpu
kitu atveju Įstatyme vardijant įstaigas, organizacijas
nurodomos konkrečios, paprastai svarbios, atsakingos pareigos,
pvz., švietimo sistemoje, kurioms eiti gali būti taikomi
apribojimai. Įstatyme nustatant draudimą buvusiems VSK
kadriniams darbuotojams dirbti advokatais neatsižvelgta į tai,
kad su advokatu darbo sutartis nesudaroma. Advokatūros
įstatymas nenumato tokio išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų
sąrašo pagrindo, kuris nustatytas Įstatymo 2 straipsnyje. Dėl
tokio įstatyminio reguliavimo nenuoseklumo, nesuderinamumo gali
iškilti problemų įgyvendinant ginčijamo Įstatymo normas.
6. Dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies atitikimo
Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 77 ir 84 straipsniams, 109
straipsnio 1 daliai ir 111 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjo nuomone, kyla abejonių, ar Įstatymo 3
straipsnio 2 dalies nuostata, kad sprendimą dėl dabartinės
buvusių VSK kadrinių darbuotojų veiklos apribojimų netaikymo
priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija ir
šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos
Prezidentas, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2
daliai, 77 ir 84 straipsniams, 109 straipsnio 1 daliai ir 111
straipsnio 3 daliai.
6.1. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valstybės
valdžios padalijimo principas, nustatantis, kad valstybės
valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir
Vyriausybė, Teismas. Šis principas yra plėtojamas,
detalizuojamas atskiruose Konstitucijos skirsniuose,
straipsniuose.
Respublikos Prezidento statusas atskleistas Konstitucijos
77 ir 84 straipsniuose. Juose įtvirtinta šios valstybės
institucijos esmė, nustatytos Respublikos Prezidento galios, jo
pagrindinės veiklos funkcijos bei kryptys, atskleidžiančios
Respublikos Prezidento vietą valdžios sistemoje, santykius su
kitomis valstybės valdžią vykdančiomis institucijomis.
Tiesioginis įgaliojimų nustatymas Konstitucijoje reiškia, kad
viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti
jos įgaliojimų, perduoti jai savų ar iš viso jų atsisakyti.
Taigi valstybės valdžią vykdančių institucijų konstituciniai
įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
Atsižvelgiant į tai ir bus vertinamas Įstatymo 3 straipsnio 2
dalies ginčijamų nuostatų atitikimas Konstitucijai.
Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybės
saugumo departamentas gali priimti bendrą motyvuotą teikimą,
rekomenduojantį, kad buvusiems VSK kadriniams darbuotojams
nebūtų taikomi Įstatymo nustatyti apribojimai. Toks teikimas
gali būti priimamas, jei minėti asmenys per Įstatyme nustatytą
laiką užsiregistruoja Valstybės saugumo departamente,
atskleidžia departamentui visas žinias apie savo buvusį darbą
VSK ir dabartinius ryšius su buvusiais VSK darbuotojais bei
agentais. Sprendimą dėl darbinės veiklos apribojimų netaikymo
buvusiems VSK kadriniams darbuotojams priima Respublikos
Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija. Įstatyme taip pat
nustatyta, kad šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina
Respublikos Prezidentas.
Respublikos Prezidentas komisijas sudaro, kai tai
reikalinga konstituciniams įgaliojimams įgyvendinti.
Pavyzdžiui, sudarytos Pilietybės ir Malonės komisijos atlieka
parengiamuosius veiksmus, reikalingus Konstitucijos 84
straipsnio 21 ir 23 punktuose nustatytiems Respublikos
Prezidento įgaliojimams teikti Lietuvos Respublikos pilietybę
bei malonę nuteistiesiems vykdyti. Įstatymo 3 straipsnio 2
dalies ginčijamos nuostatos Respublikos Prezidentą įpareigoja
sudaryti komisiją, kuri spręstų, ar taikyti teisės rinktis
darbą apribojimus. Tačiau Konstitucijoje nėra numatyta, kad
Respublikos Prezidentas spręstų žmogaus teisių ir laisvių
apribojimo klausimus, taigi nėra ir konstitucinių prielaidų
įstatymu pavesti Respublikos Prezidentui sudaryti komisiją,
kuri spręstų tokio pobūdžio klausimus.
Pažymėtina ir tai, kad tokios komisijos veiklai užtikrinti
būtinas atitinkamas teisinis reglamentavimas. Nei Įstatyme, nei
Įstatymo įgyvendinimo įstatyme nesureguliuoti komisijos ir
Respublikos Prezidento santykiai, nėra nustatyta, kokiais
kriterijais komisija turi vadovautis priimdama sprendimą dėl
apribojimų netaikymo buvusiems VSK kadriniams darbuotojams bei
kiti klausimai, tačiau Įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad
"šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos
Prezidentas", iš esmės Prezidentui deleguojama teisė išleisti
norminį teisės aktą žmogaus teisių ir laisvių klausimams
spręsti. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad
įstatymuose gali būti suformuluoti papildomi Respublikos
Prezidento įgaliojimai, kartu pažymi, kad tokių naujų funkcijų
pobūdis neturėtų disonuoti ar konkuruoti su konstituciniais
Respublikos Prezidento įgaliojimais, prieštarauti
konstituciniam Lietuvos valstybės vadovo statusui.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus darytina
išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog
sprendimą dėl buvusių VSK kadrinių darbuotojų darbinės veiklos
apribojimų netaikymo priima Respublikos Prezidento sudaroma
trijų asmenų komisija ir šios komisijos veiklos nuostatus
tvirtina Respublikos Prezidentas, neatitinka Konstitucijos 5
straipsnio 2 dalies, 77 ir 84 straipsnių.
6.2. Pagal Įstatymą minėtai komisijai suteikiami svarbūs
įgaliojimai: ji priima sprendimą dėl apribojimų 10 metų dirbti
valstybinėje tarnyboje, kitose srityse netaikymo buvusiems VSK
darbuotojams. Taigi komisijos sprendimai yra susiję su
Konstitucijoje įtvirtintos kiekvieno žmogaus teisės laisvai
pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimu. Darant prielaidas,
kad komisija turi teisę nepritarti Lietuvos gyventojų genocido
ir rezistencijos tyrimo centro ir Valstybės saugumo
departamento bendram teikimui rekomenduoti netaikyti
apribojimų, toks komisijos sprendimas gali turėti neigiamų
padarinių įgyvendinant konkretaus asmens teises. Iš Įstatymo,
Įstatymo įgyvendinimo įstatymo normų turinio analizės darytina
išvada, kad komisijos sprendimai teismui neskundžiami. Beje,
nenumatyta ir teisė skųsti Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro bei Valstybės saugumo departamento
bendrą sprendimą dėl apribojimų taikymo. Taigi tokia pozicija,
kai nepaliekama galimybių sprendimą ginčyti teisme, nesiderina
su teisinės valstybės koncepcija ir konstitucine asmens teisių
apsaugos doktrina.
Kita vertus, komisijos kompetencija taikant Įstatymą yra
ribota: apribojimų netaikymo klausimą komisija sprendžia tik
tada, kai yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento bendras
motyvuotas teikimas, rekomenduojantis netaikyti apribojimų.
Pažymėtina, kad asmenys, kuriems taikomi apribojimai, neturi
teisės savo iniciatyva kreiptis į komisiją.
Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad nors Įstatymo 2
straipsnyje nustatyti apribojimai nėra bausmių rūšis, jais vis
dėlto ribojamos kai kurios žmogaus teisės ir laisvės.
Įvertinant tai darytina išvada, kad taikant šiuos apribojimus
turi būti sukurta procedūra, apimanti ir teisminę kontrolę.
Tačiau vykdant Įstatymo 2 straipsnyje numatytas priemones
teisminės institucijos nedalyvauja nei nustatant buvusių VSK
darbuotojų veiklos pobūdį, nei taikant jiems Įstatymo
nustatytus apribojimus. Nenumatyta ir asmenų, kuriems taikomi
darbinės veiklos apribojimai, galimybė kreiptis į teismą. Tuo
tarpu pagal visuotinai pripažintą žmogaus teisių ir laisvių
gynimo doktriną teises ir laisves galima suvaržyti tik įstatymu
ir būtinai užtikrinant galimybę dėl pažeistos teisės kreiptis į
teismą.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog "nustatant
kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas [
] jis turi
teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią
laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto
nepriklausomo ir nešališko teismo". Europos žmogaus teisių
teismo nuomone, institucijos, priimančios pirminį sprendimą,
turi laikytis procesinių reikalavimų, numatytų Konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje, arba tokios institucijos sprendimai turi
būti peržiūrimi teisminio organo, kuris jų laikosi (byla Albert
ir Le Compte prieš Belgiją). Europos žmogaus teisių teismas
taip pat yra pažymėjęs, kad galimybė kreiptis į teismines
institucijas turi būti reali, o ne formali.
Taigi tai, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (kaip ir
apskritai Įstatyme, Įstatymo įgyvendinimo įstatyme) nėra
numatyta asmenų, kuriems pasirenkant darbą taikomi apribojimai,
teisė kreiptis į teismą dėl jų atžvilgiu priimamų sprendimų,
vertintina kaip Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies
neatitikimas.
Pareiškėjas teigia, kad yra pagrindo abejoti, ar Įstatymo
3 straipsnio 2 dalies ginčijama nuostata neprieštarauja ir
Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 111 straipsnio 3 daliai.
Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad
"teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai", o 111
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad "teismai su ypatingais
įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti
steigiami". Šiame nutarime jau yra konstatuota, kad Respublikos
Prezidento sudaroma komisija nėra teisminė institucija, todėl
Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ginčijamos normos nėra
susijusios su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi bei 111
straipsnio 3 dalimi ir todėl joms neprieštarauja.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl SSRS
valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir
šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" 1 ir
2 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl SSRS
valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir
šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" 3
straipsnio 2 dalies nuostatos, kad sprendimą dėl apribojimų
netaikymo buvusiems VSK kadriniams darbuotojams priima
Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų komisija ir kad
tos komisijos veiklos nuostatus tvirtina Respublikos
Prezidentas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5
straipsnio 2 daliai, 77 ir 84 straipsniams.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl SSRS
valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir
šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" 3
straipsnio 2 dalyje esamas teisinis sureguliavimas, kuris
realiai neužtikrina galimybės asmeniui kreiptis į teismą dėl jo
atžvilgiu priimamų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos
tyrimo centro ir Valstybės saugumo departamento, taip pat
Respublikos Prezidento sudaromos komisijos sprendimų,
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1
daliai.
4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl SSRS
valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir
šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos"
įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: