LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 105
STRAIPSNIO SANKCIJOJE NUMATYTOS MIRTIES BAUSMĖS
ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1998 m. gruodžio 9 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto
pirmininkui dr. Stasiui Stačiokui ir Seimo nariui Egidijui
Bičkauskui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovui
Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultantui Juozui
Nociui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje
1998 m. lapkričio 16 d. išnagrinėjo bylą Nr. 2/98 pagal
pareiškėjo - Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje
numatyta mirties bausmė neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau nutarime - BK) 105
straipsnyje nustatyta sankcija, numatanti, kad asmuo gali būti
baudžiamas mirties bausme, neprieštarauja Konstitucijos 18, 19
straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Šiuo metu galiojantis BK 105 straipsnis (Lietuvos
Respublikos 1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo, 1995 m. birželio 8
d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 30 d. įstatymo redakcija)
nustato, kad už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis
asmuo gali būti baudžiamas mirties bausme.
Konstitucijos 18 straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisės
ir laisvės yra prigimtinės. Svarbiausia prigimtinė žmogaus
teisė yra teisė į gyvybę. Pagal Konstitucijos 19 straipsnį
žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Vadinasi, įstatymų,
leidžiančių atimti žmogaus teisę į gyvybę, neturėtų būti.
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai
su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Nors pagal
BK 105 straipsnį mirties bausmė gali būti skiriama tik tiems
asmenims, kurie padarė labai sunkų nusikaltimą - tyčinį
nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, tačiau vargu ar
nusikaltimo sunkumas ir žiaurumas gali būti laikomas pagrindu
pateisinti bausmės žiaurumui. Vykdant mirties bausmę
sukeliamos kančios, kurios gali būti vertinamos kaip asmens
kankinimo forma.
II
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui suinteresuoto asmens
atstovas J. Nocius sutiko su pareiškėjo nuomone, jog mirties
bausmė nesiderina su Konstitucijos nuostatomis.
Akivaizdžiausias prieštaravimas yra tarp ginčijamo
baudžiamojo įstatymo ir Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies.
BK 22, 24 ir 105 straipsniuose už tyčinį nužudymą
sunkinančiomis aplinkybėmis nustatyta galimybė skirti mirties
bausmę - atimti gyvybę nusikaltėliui jį sušaudant. Tuo tarpu
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje skelbiama, kad draudžiama
žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo
elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konstitucijoje
tiesiogiai nepasakyta, kad draudžiama nustatyti bausmes,
kuriomis žmogui atimama gyvybė, tačiau tai savaime aišku iš
konteksto, nes Konstitucija draudžia nustatyti žmogų
žalojančias bausmes. Žmogų žaloja ne tik jo plakimas,
kankinimas, kūno dalies atskyrimas ir panašios bausmės, kurių
mūsų baudžiamasis įstatymas nenustato, bet ir žmogaus
sušaudymas, kurį įstatymas nustato. Baudžiamojo įstatymo ir
Konstitucijos nesuderinamumo nepašalintų mirties bausmės
vykdymo būdo pakeitimas humaniškesniu būdu. Mirties bausmės
neįmanoma įvykdyti nenutraukus pasmerktojo kūno fiziologinių
funkcijų, nepaveikus jo organizmo taip, kad jis mirtų, t. y.
vienaip ar kitaip nesužalojus jo.
III
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo gauti Vilniaus
Arkivyskupo Metropolito A. J.Bačkio, Seimo Žmogaus ir piliečio
teisių bei tautybių reikalų komiteto pirmininko E.Zingerio,
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro K.Pėdnyčios,
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės dr. T.Birmontienės,
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės
teorijos katedros vedėjo dr. A.Dobrynino, Lietuvos Respublikos
gydytojų sąjungos prezidento dr. L.Labanausko, Europos teisės
departamento generalinio direktoriaus habil. dr. V.Vadapalo,
Teisės instituto direktoriaus A.Dapšio, Lietuvos teisės
akademijos dekano dr. K.Stungio ir Lietuvos politinių kalinių
bendrijos "Kolyma" pirmininko dr. M.Bloznelio paaiškinimai.
A. J. Bačkio nuomone, negalima imtis griežčiausių
priemonių ir bausti žmogaus mirties bausme be būtino reikalo.
Visuomenę galima apginti kitais būdais. Šiandien, nuosekliai
pagerėjus baudžiamosios sistemos organizacijai, būtinybė
bausti mirtimi labai reta, o praktiškai gal ir nebūtina. Dabar
Lietuvoje įmanoma apsiginti nuo nusikaltėlių kitais būdais,
vengiant bausti mirties bausme. Mirties bausmės panaikinimu
būtų išreikšta pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei. Be to,
mirties bausmės panaikinimas būtų ženklas, kad nenorima atimti
gyvybės už gyvybę, kad galima pasiūlyti humaniškesnių
priemonių nusikalstamumui sustabdyti.
E. Zingeris, remdamasis ne vien teisiniais, bet ir kitais
motyvais, padarė išvadą, kad būtina panaikinti mirties bausmę
ir ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą.
K. Pėdnyčia savo paaiškinime nurodė, kad, atsižvelgiant į
sudėtingą kriminogeninę situaciją bei visuomenės ir valstybės
interesus, mirties bausmė bausmių sąraše ribotą laiką galėtų
išlikti, o vėliau jos būtų galima atsisakyti, kaip, beje, ir
yra numatyta naujo Baudžiamojo kodekso projekte.
Teisingiausias sprendimas dėl mirties bausmės tikslingumo
galėtų būti priimtas referendumu.
T. Birmontienės paaiškinime atkreipiamas dėmesys į tai,
kad pasibaigus daug gyvybių nusinešusiam Antrajam pasauliniam
karui įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose
dokumentuose buvo pateikiami žmogaus teisių katalogai. Visi
jie buvo pradedami teise į gyvybę. Taip yra ir viename iš
svarbiausių dokumentų žmogaus teisių klausimais, kuris buvo
pagrindas įvairioms žmogaus teisių konvencijoms, - 1948 m.
Jungtinių Tautų (JT) priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių
deklaracijoje.
Konstitucijos 19 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisę į
gyvybę saugo įstatymas, atsižvelgiant į Visuotinėje žmogaus
teisių deklaracijoje numatytos teisės į gyvybę interpretavimo
raidą per 50 metų, turėtų būti interpretuojama kaip
neleidžianti įstatymu nesaugoti bet kokio žmogaus, kad ir
padariusio sunkų nusikaltimą, teisės į gyvybę.
A. Dobrynino teigimu, mirties bausmė neprieštarautų teisei
į gyvybę tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog ji apsaugo
kitų žmonių gyvybę. Tačiau, kaip rodo kriminologiniai tyrimai,
kol kas nerasta koreliacijos, kaip ir priežastinio ryšio, tarp
mirties bausmės ir žmogaus gyvybės apsaugojimo. Mirties
bausmės klausimas yra ne tik loginė arba teisinė problema, bet
ir politinė programa. Ir socialinėse, ir politinėse teorijose
bausmė siejama su valdžios legitimacijos problema. Būtent per
bausmes valdžia rodo savo galimybes kontroliuoti visuomenę.
Kiekviena bausmė, taip pat ir mirties, atspindi tam tikrus
kultūrinius ir istorinius aspektus, būtent todėl taip
radikaliai gali keistis visuomenės požiūris į mirties bausmės
problemą. Viešoji nuomonė yra gana rimtas ir svarbus valdžios
legitimacijos elementas, ypač demokratinėje visuomenėje.
Viešoji nuomonė ir visuomenės požiūris į mirties bausmę
nemažai priklauso nuo jos socialinio saugumo ir nuo to, ar
mūsų valdžia įstengia užtikrinti socialinę tvarką. Tai matyti
ir iš atliktų tyrimų. Respondentų buvo klausiama, ar jie
pritartų mirties bausmei, jeigu pavojingas nusikaltėlis būtų
deramai izoliuotas arba resocializuotas. Dauguma respondentų
atsakė, kad mirties bausmė tokiu atveju nereikalinga. Taigi
nors apskritai 70-80 proc. respondentų pasisako už mirties
bausmę, tačiau jei jiems užtikrinama, kad nusikaltėlis bus
izoliuotas, jie keičia savo nuomonę. Tai rodo, kad viešoji
nuomonė remia teisingumą ir tvarką.
L. Labanauskas pažymėjo, kad dėl itin prastos
kriminogeninės situacijos Lietuvoje šalies baudžiamuosiuose
įstatymuose turėtų būti numatyta mirties bausmė už ypač
sunkius nusikaltimus.
V. Vadapalo paaiškinime teigiama, kad šiuo metu pasaulyje
ryškėja akivaizdi tendencija panaikinti mirties bausmę.
Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė
rodo, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa
privaloma norma.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja savo
Rekomendacijoje 1246 (1994) nurodė:
"Asamblėja mano, kad mirties bausmei neliko jokios
teisėtos vietos šiuolaikinės civilizuotos visuomenės
baudžiamosios teisės sistemose ir kad jos taikymas gali tikrai
būti prilygintas kankinimui ir laikomas nežmoniška ir žmogaus
orumą žeminančia bausme pagal Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Ji, be to, primena, kad mirties bausmės, kaip bauginimo
priemonės, skyrimas pasirodė neveiksmingas ir, atsižvelgiant į
žmogiškojo teisingumo galimas klaidas, tragiškas dėl nekaltų
žmonių egzekucijų."
Nuo 1994 m. Europos Taryba kiekvienai valstybei,
stojančiai į Europos Tarybą, kelia reikalavimą įsipareigoti
panaikinti mirties bausmę. Europos Tarybos Parlamentinės
Asamblėjos Rezoliucija 1044 (1994) nustato, kad noras
pasirašyti ir ratifikuoti Konvencijos Šeštąjį protokolą ir
įvesti moratoriumą mirties bausmei įstojus į Europos Sąjungą
yra sąlyga, kurią Asamblėja kelia valstybių narystei Europos
Taryboje. Dėl to visos naujos Europos Tarybos narės pareiškė,
kad įvykdys šį reikalavimą. 1997 m. įvykęs Europos Tarybos
valstybių narių vadovų susitikimas paragino visuotinai
panaikinti mirties bausmę, o iki tol išlaikyti Europoje
galiojantį moratoriumą mirties egzekucijoms.
Mirties bausmės panaikinimas yra ir narystės Europos
Sąjungoje sąlyga, nors joks Europos Sąjungos teisės aktas
tokios formalios sąlygos kol kas nenustato.
1997 m. lapkričio 10 d. Europos Sąjungos valstybių
konferencijoje, kurioje buvo priimta Amsterdamo Sutartis,
modifikuojanti Europos Sąjungos Sutartį ir Europos Bendrijų
steigimo sutartis bei kai kuriuos su jomis susijusius aktus,
taip pat buvo priimta Deklaracija dėl mirties bausmės
panaikinimo.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos institucijų jurisprudencijoje ryškėja tendencija
pripažinti, kad mirties bausmės taikymas gali būti
kvalifikuotas kaip nežmoniška ir žmogaus orumą žeminanti
bausmė.
V. Vadapalas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika yra
prisijungusi prie kai kurių tarptautinių sutarčių, nustatančių
tam tikrus mirties bausmės taikymo apribojimus, t. y. prie
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, 1949 m.
Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais ir 1949 m.
Ženevos konvencijos dėl civilių gyventojų apsaugos karo metu.
Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 6 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad "šalyse, kur nepanaikinta mirties
bausmė, mirties nuosprendžiai gali būti priimami tik už
sunkiausius nusikaltimus, kurie galiojo tuo momentu, kai buvo
padarytas nusikaltimas, ir kurie neturi prieštarauti Pakto ir
Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir
baudimo už jį nuostatoms. Ši bausmė gali būti įvykdyta tik
pagal kompetentingo teismo priimtą galutinį nuosprendį". Šio
straipsnio 5 dalis skelbia, kad "mirties nuosprendis negali
būti priimtas už nusikaltimus, kuriuos padarė jaunesni kaip
aštuoniolikos metų asmenys, ir negali būti vykdomas nėščioms
moterims".
V. Vadapalo nuomone, Lietuvos Respublika, būdama Europos
Tarybos narė ir Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvė,
privalo panaikinti mirties bausmę bent taikos metu. Mirties
bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje gali būti vertinamas
kaip prieštaraujantis Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies ir
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 3 straipsnio nuostatoms.
A. Dapšys savo paaiškinime nurodė, kad BK numato bausmės
paskirtį. Mirties bausmė sunkiai derinasi su BK 21 straipsnio
nuostatomis, nes galimybė nuteistajam daryti naujus
nusikaltimus yra visiškai atimama. Todėl mirties bausmė nėra
bausmė. Tai yra dar viena legalizuota gyvybės atėmimo arba
nusikaltėlio fizinio sunaikinimo priemonė, kurią šiuo atveju
vykdo valstybė.
Kriminologiniai tyrimai rodo, kad mirties bausmės buvimas
ar nebuvimas mažai teturi įtakos nusikalstamumo lygiui šalyje.
Kaltininkas, darydamas nusikaltimą, dažniausiai negalvoja apie
bausmę. Dalis nužudymų yra afektiniai. Todėl negalima teigti,
kad mirties bausmės buvimas sulaiko nuo nusikaltimų. Dalis
žmogžudžių po nužudymo tampa nebepavojingi visuomenei, nes
išnyksta realus nusikaltimo motyvas (pvz., kerštas).
Atlikti tyrimai rodo, kad dalį nužudymų, už kurių padarymą
sunkinančiomis aplinkybėmis BK numato mirties bausmę, padaro
riboto pakaltinamumo ar ties jo riba esantys asmenys. Tai
reiškia, jog šiuo metu Lietuvoje yra pavojus, kad mirti gali
būti pasmerkiami psichiškai ne visai sveiki asmenys. Nuteisus
žmogų mirtimi ir įvykdžius šią bausmę, klaidos, kurių, kaip
rodo istorija, pasitaiko, yra nebepataisomos. Tokios klaidos
auka gali būti visiškai nekaltas žmogus.
K. Stungys paaiškino, kad, be išvardytų Konstitucijos
straipsnių, yra kitų norminių aktų, užtikrinančių žmogaus
teisę į gyvybę. Visi šie aktai nustato visuomenės ir atskirų
jos individų įpareigojimą gerbti ir saugoti žmogaus gyvybę.
Žmonės, darantys sunkius nusikaltimus, sąmoningai, piktybiškai
žudantys žmones, nėra apsaugoti minėtų teisės normų,
reguliuojančių normalius santykius. Kategoriškai pasisakyti
prieš mirties bausmę - tai reiškia privilegijuoti žudiką aukos
požiūriu.
M. Bloznelis padarė išvadą, kad baudžiamuosiuose
įstatymuose derėtų atsisakyti mirties bausmės. Ji gali būti
taikoma tiktai kare ar kitais ekstremaliais atvejais.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai iš esmės
patvirtino prašyme išdėstytus argumentus.
S. Stačioko teigimu, teisė į gyvybę yra visų žmogaus
teisių pagrindas, be jos nėra kitų žmogaus teisių. Jeigu
negarantuojama ir nerealizuojama žmogaus teisė į gyvybę,
atėmus gyvybę nelieka žmogaus teisių subjekto.
1992 m. Konstitucijos, priimtos Lietuvos valstybės
piliečių valia, preambulėje savo tautos tradicijų ir
šiuolaikinės civilizacijos pagrindu yra išreikšta esminė
žmonių gyvensenos vertybė - įkūnyti prigimtinę žmogaus ir
tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių
žemėje. Konstitucijos 18 straipsnyje skelbiama: "Žmogaus
teisės ir laisvės yra prigimtinės." Taip Konstitucija visiems
ir kiekvienam garantuoja prigimtines žmogaus teises. Tai yra
fundamentalus Konstitucijos ir jos pagrindu kuriamos
konstitucinės tvarkos, konstitucingumo principas: valstybė
įpareigota ginti ir saugoti žmogaus prigimtines teises.
Tačiau rengiant Konstitucijos tekstą žmogaus teisė į
gyvybę buvo suformuluota tik bendru teiginiu (19 straipsnis):
"Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas." Konstitucijos tekste
nėra nieko pasakyta apie mirties bausmės uždraudimą ar jos
leistinumą kokiomis nors išimtinėmis aplinkybėmis. Šis
konstitucinis teiginys neleidžia numatyti kokių nors šios
teisės apribojimų arba išimčių. Minima nuostata yra teigianti,
o ne neigianti arba netgi ne alternatyvi. Akivaizdu, kad
negalima saugoti gyvybės įstatyme numatant galimybę ją atimti.
Be to, gyvybė, kaip subjektyviosios teisės kategorija, negali
būti laipsniuojama. Arba gyvybė yra, arba jos nėra. Jos
negalima riboti ir laiko atžvilgiu, kaip kitų bausmių rūšių
(pavyzdžiui, laisvės atėmimo terminai arba kitų asmens teisių
laiko apribojimai).
S. Stačiokas pažymėjo, kad nėra patikimų mokslinių
įrodymų, pateisinančių mirties bausmės taikymą, ir dažnai
mirties bausmė tėra savotiškas tam tikros nepakankamai
informuotos visuomenės dalies nuraminimas. Tačiau nustatyta,
kad dauguma nusikaltėlių, darančių sunkius nusikaltimus,
nusikaltimo momentu negalvoja apie numatomą bausmę. Taigi
mirties bausmė savo esme ir "griežtumu" nėra pateisinama kaip
atgrasinimo nuo žiaurių nusikaltimų priemonė.
Mirties bausmė nėra bausmė savo esme, tai - susidorojimo
priemonė, kuri, šiaip ar taip, yra už teisės ribų. Visuomet
išlieka tikimybė, kad gali būti nuteistas nekaltas asmuo.
Šios bausmės egzistavimas taip pat turi netiesioginės
įtakos visos bausmių sistemos reformai Lietuvoje. Tai, kad
mirties bausmė formaliai vis dar legali, visuomenėje palaiko
apskritai nevisiškai teigiamą nuostatą bausmių politikos
švelninimo atžvilgiu. Mirties bausmė tik sutvirtina požiūrį į
valstybę kaip į jėgą, galinčią "reikalui esant" tam tikroms
visuomenės vertybėms apsaugoti panaudoti net ir pačią
nehumaniškiausią priemonę. Tačiau toks požiūris nėra logiškas
ir negali būti teisingas.
Savo esme mirties bausmė išsiskiria iš bausmių sistemos,
teisinės atsakomybės sampratos, bausmės tikslų. Kriminalinė
bausmė, kaip baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonė,
turi specifinius tikslus, kurie įvairiose valstybėse
akcentuojami skirtingai, tačiau visgi sutariama dėl tokių
dalykų: pataisymas, perauklėjimas, izoliacija, visuomenės
apsauga (būdinga norminės teisės doktrinai), integracijos į
visuomenę siekimas (būdingas socialinėms doktrinoms). Visi šie
dalykai siejami su konkrečiu subjektu ir jam taikomais
apribojimais, kas ir yra teisinės atsakomybės esmė
(socialiniai, materialiniai ir kiti suvaržymai bei
apribojimai). Mirties bausmė neatitinka atsakomybės
realizavimo būdo esmės, nes jos įgyvendinimas yra susijęs ne
su apribojimu, o su subjekto "pašalinimu" iš visuomenės.
Mirties bausmė savo esme negali būti tikroji bausmė dar ir
dėl to, kad ji yra absoliutinė, arba, kitaip tariant,
baigtinė, fatališka. Ji negali būti pakeista po to, kai
įvykdoma. Tuo tarpu teisingumas niekada negali būti
fatališkas. Teisingumas yra procesas, bet ne vienkartinis
aktas. Kitaip tariant, teisingumas vykdomas visada paliekant
galimybę ištaisyti galimą klaidą arba pakeisti nuosprendį
paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Kartais dėstomi motyvai, kad
teismo klaidos bylose, kuriose skelbiamas mirties nuosprendis,
yra labai retos, negali būti priimtini, nes ir vieno tokio
klaidingo nuosprendžio tikimybė kelia pavojų teisingumui kaip
svarbiausiai žmonių gyvensenos vertybei. Negali būti laikomi
pagrįstais ir šioje byloje pateikiami motyvai, pateisinantys
mirties bausmę. Jau šiame amžiuje yra žinoma atvejų, kai ne
vienoje valstybėje teismas padarė lemtingą klaidą skelbdamas
mirties nuosprendį.
Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar BK nuostatos
dėl mirties bausmės neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio
3 daliai, pareiškėjo atstovas nurodė, kad vienas iš opiausių
psichologiniu požiūriu mirties bausmės uždraudimo aspektų yra
santykis tarp nusikaltėlio ir aukos. Nusikaltėlis turi gauti
tinkamą atpildą už padarytą nusikaltimą. Žudikas turi būti
baudžiamas sunkiausia bausme - mirties bausmės alternatyva yra
įkalinimas iki gyvos galvos. Tai yra nuolatinis jo, kaip
žmogaus, teisių apribojimas, bet saugant teisę į gyvybę.
Tačiau vyraujanti visuomenės nuomonė yra tokia, kad ši bausmė
neadekvati padarytam nusikaltimui ir aukos artimųjų kančiai.
Konstitucinė problema - ar nusikalstamo veiksmo adekvatumas
yra toks pat veiksmas nusikaltėlio atžvilgiu? Psichologiškai
tokia nuostata yra suprantama. Tačiau taikant šią logiką
kitoms nusikaltimų kategorijoms darosi akivaizdu, kad
principas "nusikalstamas veiksmas turi būti baudžiamas tokiu
pat veiksmu" yra nepriimtinas. Nusikaltėlis, suluošinęs savo
auką, negali būti adekvačiai suluošinamas. Tai nepriimtina
šiuolaikinei civilizacijai, kurios dalis yra ir mūsų
Konstitucija.
Pareiškėjo atstovas E. Bičkauskas pabrėžė, kad mirties
bausmės klausimas neatsiejamas nuo bendros bausmių politikos,
bausmių griežtėjimo, racionalėjimo klausimų. Lietuvoje nuo 1990
m. iki dabar nusikalstamumo lygis išaugo daugiau kaip du
kartus. Nubaustųjų laisvės atėmimu per tą laikotarpį padaugėjo
net tris kartus. Palyginti su Europos šalimis, tai vieni
didžiausių skaičių. Jau šiandien apie 300 tūkst. Lietuvos
gyventojų yra bausti laisvės atėmimo bausme. Galiojantis BK,
nors po sovietmečio iš esmės jau visiškai pakeistas, yra bene
pats griežčiausias Europoje ir toliau plėtojamas griežtinimo
linkme. Taigi kova su nusikalstamumu dažnai yra tiktai
regimybė. Antai sugriežtinus bausmes už transporto priemonių
vagystes, vagysčių ne sumažėjo, bet atvirkščiai - padaugėjo.
Vienas iš populiariausių argumentų teisinant mirties bausmę yra
tas, kad ją panaikinus toliau didėtų nusikalstamumas, taip pat
daugėtų nužudymų. Teigiama, kad mirties bausmė turi stabdomąjį
poveikį. Tačiau iš tikrųjų bausmių griežtinimas nedaro įtakos
nusikalstamumo lygiui. Kai kurie duomenys, gauti apklausus
asmenis, padariusius nusikaltimus, už kuriuos būtų galima
bausti mirties bausme, rodo, kad net devyni iš dešimties
darydami nusikaltimą negalvojo apie jų laukiantį atpildą.
Jungtinių Tautų iniciatyva atliktų mirties bausmės panaikinimo
galimybių tyrimų rezultatų apibendrinime nurodoma, jog "negauta
jokių moksliškai pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad mirties
bausmė daro didesnį stabdantį poveikį nei įkalinimas iki gyvos
galvos". Tai rodo ir valstybių, atsisakiusių šios bausmės,
praktika. Lietuvoje mirties bausmė nevykdoma nuo 1996 m. Tai
žino visuomenė, taip pat ir nusikalstamas pasaulis, bet
nužudymų per šį laikotarpį ženkliai sumažėjo. Todėl galima
daryti prielaidą, kad tokios bausmės taikymo poveikis kovojant
su nusikalstamumu dažnai yra pervertinamas. Mirties bausmė,
kaip ir kitų bausmių besaikis griežtinimas, nėra nusikalstamumo
problemų sprendimo raktas, bet ji sukuria iliuziją, jog su
nusikalstamumu yra smarkiai kovojama, ir atitraukia dėmesį nuo
kur kas sudėtingesnių sprendimų. Nustatyta, kad daugelis
asmenų, už nužudymą nubaustų ne mirties bausme, laisvės atėmimo
vietoje elgiasi kur kas geriau, nei nuteistieji už kitokio
pobūdžio nusikaltimus. Jų recidyvinis nusikalstamumas,
palyginti su kitais, yra net mažesnis. Lietuvoje nebuvo
atliekama mirties bausmės nuosprendžių analizė. 1987 m. tokio
pobūdžio tyrimus atlikus JAV nustatyta, kad 1900-1985 m. net
350 nuteistųjų, nubaustų mirties bausme, buvo nekalti. Mirties
bausmė visiškai atėmė galimybę atitaisyti klaidą. Taip pat
galima konstatuoti, jog tarp nuteistųjų myriop yra ir tokių
asmenų, kurie ateityje nebūtų padarę jokio nusikaltimo.
Visuomenė ir be mirties bausmės turi nemažai galimybių parodyti
savo neigiamą požiūrį į nusikaltimą ir nusikaltėlį. Teisė į
gyvybę yra visų žmogaus teisių pagrindas, todėl mirties bausmės
problema negali būti vien teisinė, kovos su nusikalstamumu
problema. Tai - moralinė, visai visuomenei bendra problema, dėl
kurios egzistavimo pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės.
Prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę dovanoja ne valstybė, todėl
vargu ar ji turi teisę ją dovanoti už gerą elgesį arba
sąmoningai atimti už blogą.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens
atstovas J. Nocius papildomai nurodė, kad galiojančio BK 105
straipsnio sankcija, numatanti mirties bausmę, priėmus
Konstituciją iš esmės nebuvo keičiama. Seimas mirties bausmės
nepanaikino, bet suformulavo naujas BK 22, 24 straipsnių
redakcijas, numatančias mirties bausmę. BK 1998 m. balandžio
21 d. buvo papildytas 71 straipsniu dėl genocido, kurio 2
dalies sankcijoje taip pat numatyta mirties bausmė. Tai
reiškia, kad Seimas vis dėlto yra už mirties bausmę.
Atstovo nuomone, diskutuotina pareiškėjo nuostata, kad
mirties bausmė prieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui.
Konstitucijoje konstatuojama, kad įstatymas gina žmogaus
laisvę. Žmogaus laisvė taip pat yra prigimtinė teisė, kurią
gina įstatymas. Tačiau teismai už nusikaltimo padarymą dažnai
skiria laisvės atėmimo bausmę. Galiojantis BK numato netgi
laisvės atėmimą iki gyvos galvos.
VI
Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai - Seimo
Žmogaus ir piliečio teisių bei tautybių reikalų komiteto
pirmininkas E.Zingeris, Lietuvos žmogaus teisių centro
direktorė T.Birmontienė, Vilniaus universiteto Filosofijos
fakulteto Socialinės teorijos katedros vedėjas A.Dobryninas,
Europos teisės departamento generalinis direktorius
V.Vadapalas. Jie iš esmės pakartojo raštu išdėstytus
argumentus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Baudžiamajame kodekse mirties bausmė yra minima
keturiuose straipsniuose: BK bendrosios dalies 22 straipsnyje,
įtvirtinančiame bausmių sistemą, 24 straipsnyje,
apibrėžiančiame mirties bausmės išimtinumą, taip pat BK
specialiosios dalies 105 straipsnyje, numatančiame mirties
bausmę už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, ir 71
straipsnyje, numatančiame mirties bausmę už genocidą, padarytą
sunkinančiomis aplinkybėmis.
BK 22 straipsnyje apibrėžiant bausmių sistemą yra
išsamiai, tam tikra tvarka, kaip vieninga visuma, išdėstytos
visos bausmių rūšys. Joje įtvirtintos skirtingo turinio ir
griežtumo bausmės, kurios kiekviena atskirai arba derinama su
kitomis leidžia individualizuoti bausmę ir siekti jai keliamų
tikslų. BK 22 straipsnyje visos bausmės yra suskirstytos į
pagrindines ir papildomas. Viena iš keturių pagrindinių
bausmių - mirties bausmė. Be jos, šiame straipsnyje yra
numatyti laisvės atėmimas, pataisos darbai be laisvės atėmimo
ir bauda. Straipsnyje taip pat nustatyta, kad įstatymo
numatytais atvejais kartu su pagrindinėmis bausmėmis
nuteistiesiems gali būti skiriamos papildomos bausmės.
BK 24 straipsnyje apibūdinant mirties bausmę nustatyta,
kad ji yra išimtinė bausmė. Mirties bausmės išimtinį pobūdį
lemia tokios aplinkybės:
1) Ši bausmė gali būti paskirta tik už du BK numatytus
nusikaltimus - nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir
genocidą. 2) Mirties bausmė gali būti paskirta tik tuo atveju,
kai BK 105 straipsnyje numatytas nužudymas yra pabaigtas. 3)
Mirties bausmė negali būti skiriama, o paskyrus - vykdoma
moterims, asmenims, kuriems nusikaltimo padarymo momentu
nebuvo suėję 18 metų. Mirties bausmė taip pat negali būti
skiriama, kai įstatymas leidžia teismui spręsti, ar traukti
baudžiamojon atsakomybėn ir vykdyti nuosprendį, kai padarytas
nusikaltimas, už kurį gali būti skirta mirties bausmė, bet yra
praėjęs senaties terminas. Teismui pripažinus, kad konkrečiu
atveju negalima taikyti senaties, mirties bausmė keičiama
laisvės atėmimu. 4) Teismas, nuteisdamas asmenį mirties
bausme, gali pakeisti ją laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 5)
Mirties bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos
galvos amnestijos arba malonės tvarka.
BK specialiosios dalies 71 straipsnio 1 dalyje yra
numatyti bendrieji genocido nusikaltimo požymiai. Tai
veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį
gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei,
rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiškę
šių grupių narių žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu,
protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo
sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios
žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į
kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti
gimstamumą, panaudojimu. Už tokius veiksmus yra baudžiama
laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų.
Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalyje numatyti
veiksmai, pasireiškę žmonių žudymu, taip pat šio straipsnio 1
ir 2 dalyse numatytų veiksmų organizavimu ar vadovavimu jiems,
yra baudžiami laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties
metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, arba mirties
bausme.
BK 105 straipsnyje nustatyta mirties bausmė už tyčinį
nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis: savo tėvo arba motinos;
dviejų ar daugiau asmenų; nėščios moters; pavojingu daugelio
žmonių gyvybei būdu; itin žiauriai; darant kitą sunkų
nusikaltimą; turint tikslą paslėpti kitą sunkų nusikaltimą;
dėl savanaudiškų paskatų; dėl chuliganiškų paskatų; ryšium su
nukentėjusiojo vykdymu savo valstybinės ar pilietinės
pareigos; jeigu tai (išskyrus 106 ir 107 straipsnius) padarė
itin pavojingas recidyvistas; jeigu tai padarė asmuo, anksčiau
nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu šio kodekso 104 ir 105
straipsniuose; mažamečio ar bejėgiškos būklės asmens. Šių
veikų padarymas yra baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties
iki dvidešimties metų arba mirties bausme.
2. Pareiškėjui kyla abejonė, ar BK 105 straipsnyje
nustatyta sankcija, kad asmuo, padaręs tyčinį nužudymą
sunkinančiomis aplinkybėmis, gali būti baudžiamas mirties
bausme, neprieštarauja Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21
straipsnio 3 daliai.
Pažymėtina, kad pareiškėjui jau pateikus prašymą ištirti
ginčijamos normos konstitucingumą Seimas 1998 m. balandžio 21
d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo
62 (1), 71 straipsniais ir 8 (1), 24, 25, 26, 35, 49, 54 (1),
89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 1998, Nr.
42-1140), kuriuo BK buvo papildytas 71 straipsniu, numatančiu
atsakomybę už genocidą.
Kadangi pareiškėjas nekelia BK 71 straipsnio sankcijoje
numatytos mirties bausmės atitikimo Konstitucijai klausimo,
Konstitucinis Teismas nagrinės tik tai, ar BK 105 straipsnio
sankcijoje nustatyta mirties bausmė atitinka Konstitucijos 18,
19 straipsnius ir 21 straipsnio 3 dalį. Kartu Konstitucinis
Teismas pažymi, kad BK 105 straipsnio sankcija yra tiesiogiai
susijusi su šio kodekso bendrosios dalies 22 ir 24
straipsniuose nustatytomis normomis. Todėl BK 105 straipsnio
sankcijoje nustatytos mirties bausmės atitikimas Konstitucijai
bus nagrinėjamas atsižvelgiant ir į paminėtas BK bendrosios
dalies normas.
3. Sprendžiant klausimą, ar ši BK 105 straipsnio
sankcijoje numatyta bausmė atitinka Konstituciją, reikia
atsižvelgti į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas, kurio
įvairiuose straipsniuose įtvirtinama žmogaus gyvybės apsauga.
Svarbu įvertinti atitinkamas tarptautinės bendrijos nuostatų
dėl mirties bausmės tendencijas, Lietuvos valstybės
tarptautinius įsipareigojimus ir Lietuvos valstybės istorinės
raidos patirtį įtvirtinant šią bausmę baudžiamuosiuose
įstatymuose. Taigi mirties bausmės teisėtumo problema
nagrinėtina įvairiais aspektais.
3.1. Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
siekis. Vienas svarbių šio siekio įgyvendinimo būdų yra
demokratinės, humanistinės teisinės tvarkos įtvirtinimas
remiantis konstitucinėmis nuostatomis ir principais.
Teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę,
be kitų požymių, suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos
visuomenės saugumas nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti
tokį saugumą yra vienas iš prioritetinių šiuolaikinės mūsų
valstybės uždavinių. Jam įgyvendinti rengiamos priemonės,
padedančios sudaryti prielaidas kontroliuoti nusikalstamumą
kaip socialinį reiškinį.
Kriminologijos doktrina vienareikšmiškai pripažįsta, kad
bet kuri viena atskirai paimta priemonė, skirta nusikalstamumo
kontrolei (kriminalinė bausmė, dorovinė, auklėjamojo pobūdžio
ar prevencinė priemonė, teismų ar kitų teisėsaugos institucijų
veikla ir pan.), neduoda norimo efekto, t. y. neužtikrina
žmonių saugumo. Be to, paminėtina, kad ir sutelktomis
pastangomis stengiantis sumažinti nusikalstamumą akivaizdūs
pokyčiai išryškėja ne išsyk. Socialiniai sukrėtimai, dorovinių
nuostatų deformacijos bei kiti neigiami veiksniai ir toliau
gali daryti įtaką žmonių antivisuomeniniam elgesiui.
Siekiant užkirsti kelią nusikaltimams pagrindinę reikšmę
turi efektyviai įgyvendinama įvairių prevencinių priemonių
sistema. Tačiau visų nusikaltimų užkardyti neįmanoma. Asmuo,
padaręs nusikaltimą, turi būti surastas ir atitinkamai
nubaustas. Teisingas ir laiku atliktas baudimas taip pat turi
prevencinės reikšmės. Tačiau kriminalinė bausmė turi savo
specifiką. Kriminalinė bausmė - valstybės reakcija į jau
padarytą nusikaltimą. Tai yra valstybės prievartos priemonė,
apkaltinamuoju nuosprendžiu skiriama nusikaltimą padariusiam
asmeniui ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves. Pagal
baudžiamosios teisės doktriną bausmės esmę sudaro asmens,
padariusio nusikaltimą, nubaudimas, o jos turinį - nuteisto
asmens tam tikrų teisių ir laisvių suvaržymas. Nuteistojo
patiriami apribojimai bei suvaržymai yra objektyvūs bausmės
požymiai, antraip ji netektų savo prasmės.
Baudžiamojoje teisėje pabrėžiama, kad bausmės griežtumas
(nubaudimo laipsnis) turi atitikti padaryto nusikaltimo pobūdį
ir pavojingumo laipsnį, nusikaltėlio asmenybę, bylos
aplinkybes, kurios lengvina ar sunkina atsakomybę. Kriminaline
bausme nuteistam asmeniui nustatyti apribojimai ir suvaržymai
tam tikru atžvilgiu yra atpildas už jo padarytą nusikaltimą.
Tačiau šiuolaikinė baudžiamosios teisės teorija kategoriškai
atsiriboja nuo senovės visuomenėse ir valstybėse egzistavusio
Taliono principo (akis už akį, dantis už dantį ir pan.).
Kriminaline bausme yra siekiama paveikti nusikaltimą
padariusį asmenį, kad jis nebepadarytų naujų nusikaltimų, t.
y. pataisyti nusikaltėlį, taip pat daryti poveikį kitiems
visuomenės nariams, kad jie nenusikalstų. Kartu atkuriama
pažeista tvarka ir teisingumas. Šiems tikslams įgyvendinti
baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtinama atitinkama bausmių
sistema, kurioje kartais dominuoja labai griežtos bausmės.
Tarp jų ypatingą vietą užima mirties bausmė, kuri savo
žiaurumu turėtų įbauginti potencialius nusikaltėlius, kad jie
nedarytų nusikaltimų. Mirties bausmė yra fizinis nuteisto
žmogaus sunaikinimas, gyvybės atėmimas nepriklausomai nuo to,
kokiu būdu tai daroma: sušaudant, pakariant, suleidžiant
mirtiną vaistų dozę ar kitokiu būdu. Tačiau šiuolaikinėje
visuomenėje ši bausmė susilaukia vis daugiau priešingų
vertinimų. Pakankamai didelį pritarimą turi nuomonė, kad
mirties bausmės įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuose iš
esmės reiškia, jog valstybė nuvertina žmogaus gyvybę. Tuo
tarpu toks gyvybės nuvertinimas veikia ir visą visuomenę, daro
ją brutalesnę, o moralėje kerštas suvokiamas kaip derama
priemonė, kuria atsakoma į neteisėtą elgesį. Tai reiškiasi ir
nuolatiniu žmonių nepasitenkinimu, kad nustatomos per švelnios
bausmės, ir reikalavimu jas vis labiau griežtinti. Tačiau,
kaip rodo užsienio šalių ir Lietuvos patirtis, griežtų bausmių
nustatymas savaime neužkerta kelio nusikaltimams.
Pastaraisiais metais vienas iš bausmių griežtinimo politikos
rezultatų Lietuvoje yra tai, kad daugiau negu 40 proc.
nuteistųjų buvo skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau
tai nusikalstamumo didėjimo nesustabdė (žr.: Nusikalstamumas
ir teisėsaugos institucijų veikla, Vilnius, 1998, p. 11-20).
Šiuo atveju vertėtų prisiminti klasikinės baudžiamosios teisės
pradininką C. Beccaria, kuris daugiau kaip prieš du šimtmečius
teigė, kad žiaurios bausmės daro žiauresnę pačią visuomenę.
Pagaliau sprendžiant mirties bausmės teisėtumo klausimą
būtina atsižvelgti į tai, kad BK yra kitų labai griežtų
bausmių: laisvės atėmimas iki dvidešimt penkerių metų arba iki
gyvos galvos. Jos numatytos už daug platesnį nusikaltimų ratą
ir šiuo požiūriu gali daryti didesnę įtaką užkertant kelią
nusikaltimams.
3.2. Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad
Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką,
vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės
principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir
nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines teises bei
laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tvarkos.
Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos
Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos
dalis.
Interpretuojant šiuos Konstitucijos straipsnius
pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės
teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti
iš esmės kitokių standartų. Save laikydama lygiateise
tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir
pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius,
dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia
jos dalimi.
Tarptautinė bendrija, spręsdama gyvybės apsaugos problemą
ir su ja susijusį mirties bausmės klausimą, nuėjo sudėtingą ir
prieštaringą kelią.
Veikiant humanistinėms idėjoms, kai kuriose valstybėse jau
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje buvo pradėta naikinti mirties
bausmę. Tarptautiniai susitarimai dėl mirties bausmės ribojimo
ir galutinio atsisakymo buvo pradėti rengti po Antrojo
pasaulinio karo.
Vienas pirmųjų tarptautinių dokumentų, kuris universaliu
lygiu iškėlė mirties bausmės problemą, buvo 1948 m. gruodžio
10 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimta
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Deklaracijos 3
straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į
gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę. Nors tai nebuvo
tiesioginė nuoroda į mirties bausmės ribojimą ar uždraudimą,
tačiau suprantama, kad teisė į gyvybę yra neatskiriamai
susieta su mirties bausme. Kitaip tariant, galima teigti, kad
Deklaracijos 3 straipsnis numato mirties bausmės atsisakymo
perspektyvą. Tai patvirtina ir JT generalinio sekretoriaus
1973 m. padaryta ataskaita, kurioje teigiama, jog būtent iš
Deklaracijos 3 straipsnio kyla mirties bausmės apribojimas ir
galų gale panaikinimas. JT XXVIII Generalinėje Asamblėjoje
tezė, kad Deklaracijos 3 straipsnis ir mirties bausmės
panaikinimas laikytini neatsiejamais dalykais, susilaukė
daugumos valstybių pritarimo. Pažymėtina, jog jau rengiant
Deklaraciją buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad mirties bausmės
panaikinimo klausimas gali būti siejamas ir su jos 5
straipsniu, draudžiančiu kankinimą, žiaurų, nežmonišką elgesį
ar bausmę.
1966 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinį
pilietinių ir politinių teisių paktą, prie kurio Lietuva
prisijungė 1991 m. lapkričio 20 d. Jis Lietuvoje įsigaliojo
nuo 1992 m. vasario 20 d. Paktas yra vertinamas kaip
tarptautinė sutartis ir priskiriamas veiksmo sutarčių
kategorijai, nes įpareigoja jį pripažinusias valstybes imtis
konkrečių veiksmų jo nuostatoms įgyvendinti. Pakto 6
straipsnis apima daugiau klausimų ir, be to, tiesiogiai yra
skirtas mirties bausmei. Jame skelbiama:
1. Teisė į gyvybę yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė.
Ši teisė saugoma įstatymo. Niekam negali būti savavališkai
atimta gyvybė.
2. Šalyse, kur mirties bausmė nepanaikinta, mirties
nuosprendžiai gali būti priimami tik už pačius sunkiausius
nusikaltimus, pagal įstatymus, kurie galiojo tuo momentu, kai
buvo padarytas nusikaltimas.
3. Kai gyvybės atėmimas sudaro genocido nusikaltimą, jokia
šio straipsnio nuostata neduoda valstybėms - šio Pakto
dalyvėms teisės nukrypti nuo įsipareigojimų, prisiimtų pagal
Konvencijos dėl genocido nusikaltimui kelio užkirtimo ir
baudimo už jį nuostatas.
4. Kiekvienas nuteistasis mirties bausme turi teisę rašyti
malonės prašymą arba prašyti nuosprendį sušvelninti.
5. Mirties nuosprendis negali būti skirtas už
nusikaltimus, kuriuos padarė jaunesni kaip 18 metų asmenys, ir
negali būti vykdomas nėščioms moterims.
6. Jokia šio Pakto nuostata negalima remtis, kad kuri nors
valstybė - šio Pakto dalyvė atidėliotų mirties bausmės
panaikinimą arba neleistų jos panaikinti.
Taigi Paktas tiesiogiai yra orientuotas į dvi esmines
nuostatas: 1) mirties bausmė gali būti taikoma tik už ypač
sunkius nusikaltimus ir griežtai laikantis įstatymų apibrėžtų
procesinių procedūrų; 2) panaikinti mirties bausmę yra
tarptautinio žmogaus teisių modelio tikslas.
1989 m. JT Generalinė Asamblėja priėmė Tarptautinio
pilietinių ir politinių teisių pakto Antrąjį fakultatyvinį
protokolą. Protokolo 1 straipsnyje nurodoma: 1) mirties
bausmės nuosprendis negali būti vykdomas jokiam asmeniui,
esančiam valstybės - šio Protokolo dalyvės jurisdikcijoje; 2)
kiekviena valstybė dalyvė savo jurisdikcijoje imasi reikiamų
priemonių tam, kad panaikintų mirties bausmę.
Šis Protokolas neleidžia valstybėms daryti išlygų numatant
mirties bausmę, išskyrus sunkius nusikaltimus, padarytus karo
metu. Be kita ko, pagal Protokolą sąvoka "karas" turi būti
aiškinama siauriau, t. y. ji neapima netarptautinio pobūdžio
konfliktų.
Pakto Antrasis fakultatyvinis protokolas mirties bausmės
uždraudimo pasauliniu mastu klausimu baigė tam tikrą
evoliucijos proceso etapą. Nors 1991 m. liepos 11 d.
įsigaliojusio Antrojo fakultatyvinio protokolo ratifikacijos
procesas nėra itin intensyvus, jis rodo tarptautinės
bendruomenės principinį požiūrį į mirties bausmę.
Būtina pažymėti, kad panašus procesas dėl mirties bausmės
panaikinimo vyko ir Europoje. Europos Taryba nuo pat jos
sukūrimo viena iš svarbiausių savo veiklos krypčių laiko
pagarbos žmogaus teisėms užtikrinimą, taip pat JT priimtų
dokumentų šiais klausimais sukonkretinimą ir kryptingesnį jų
įgyvendinimą.
1950 m. lapkričio 4 d. dešimt valstybių - Europos Tarybos
narių pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvenciją, kuri įsigaliojo 1953 m. rugsėjo 3 d.
Šios Konvencijos 2 straipsnyje skelbiama:
1. Kiekvieno žmogaus teisė gyventi turi būti saugoma
įstatymo. Niekam negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus
vykdant teismo nuosprendį už nusikaltimą, už kurį tokia bausmė
numatyta įstatymo.
2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas prieštaraujančiu
šiam straipsniui, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos
naudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:
a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;
b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam
asmeniui pabėgti;
c) nustatyta tvarka atliekamas teisėtais veiksmais
malšinant riaušes ar sukilimą.
Konvencija ir jos 2 straipsnis orientavo Europos Tarybos
nares į mirties bausmės atsisakymą, o 1983 m. balandžio 28 d.
priimtas Konvencijos Šeštasis protokolas dėl mirties bausmės
jau kategoriškai nustatė:
1. Mirties bausmė panaikinama. Niekas negali būti nei
nuteistas mirties bausme, nei nubaustas.
2. Valstybė turi teisę savo įstatymuose numatyti mirties
bausmę už veiksmus, padarytus karo ar neišvengiamo pavojaus
kilti karui metu; tokia bausmė gali būti taikoma tik įstatymų
numatytais atvejais ir pagal jų nuostatas. Toji valstybė
privalo pranešti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui
minėtų įstatymų dėl mirties bausmės nuostatas.
3. Šio Protokolo nuostatose negali būti jokių išlygų
remiantis Konvencijos 15 straipsniu.
4. Šio Protokolo nuostatose negali būti jokių išlygų
remiantis Konvencijos 64 straipsniu.
Taigi Europos Taryba vienareikšmiškai ragina valstybes -
šios Tarybos nares panaikinti mirties bausmę.
Pažymėtina, kad 1995 m. balandžio 27 d. Lietuvos
Respublikos Seimas ratifikavo Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Taip pat jis
ratifikavo Pirmąjį, Ketvirtąjį, Septintąjį ir Vienuoliktąjį
protokolus. Tačiau iki šiol neratifikuotas Konvencijos
Šeštasis protokolas, kuris, kaip minėta, be išlygų reikalauja
panaikinti mirties bausmę.
Mirties bausmės klausimą Europos Taryba yra svarsčiusi ne
vieną kartą, nuolatos vis griežčiau reikalaudama šią bausmę
panaikinti. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1994 m.
spalio 4 d. priėmė Rekomendaciją 1246 dėl mirties bausmės
panaikinimo, kurioje nurodė: Asamblėja pripažįsta, kad mirties
bausmė šiuolaikinėje civilizuotos visuomenės baudžiamojoje
sistemoje (bausmių sistemoje) neturi teisėtos vietos, kad jos
taikymą galima prilyginti kankinimams ir ją laikyti nežmoniška
bei žeminančia bausme, kaip nurodyta Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje.
Toliau Asamblėja priminė, kad mirties bausmės taikymas
nėra efektyvi prevencijos priemonė, ir, kadangi teismai gali
suklysti, mirties bausmė gali virsti nekalto žmogaus nubaudimo
tragedija. Asamblėja nematė būtinybės įvesti mirties bausmę
karo metu, jeigu taikos metu ji buvo netaikoma. Atvirkščiai,
Asamblėjos nuomone, yra rimtų priežasčių atsisakyti mirties
bausmės taikymo ir karo metu: mirties bausmės nuosprendžiais,
priimtais karo metu, paprastai siekiama įbauginti kitus nuo
panašių nusikaltimų darymo, ir jie yra įvykdomi greitai, kad
būtų išlaikytas tokio baiminimo efektas. Dėl to emocionaliomis
karo sąlygomis ne visada laikomasi taisyklių ir padidėja
rizika, kad bus nubaustas nekaltas asmuo.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1994 m. spalio 4 d.
priėmė Rezoliuciją 1044, kurioje suformulavo tokias esmines
nuostatas:
"[
] 3. Esant neginčijamų argumentų prieš mirties bausmės
taikymą, Asamblėja kviečia visas valstybes - Europos Tarybos
nares, dar išlaikančias mirties bausmę taikos ir/ar karo metu,
ir valstybes, kurių parlamentinės delegacijos turi specialų
svečio statusą, galutinai panaikinti įstatymuose mirties
bausmę.
5. Asamblėja kviečia visas valstybes - Europos Tarybos
nares, kurios dar nepasirašė ir neratifikavo Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštojo
protokolo, tuojau pat tai padaryti. [
]
6. Adekvatus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos Protokolo vykdymas turi būti nuolatiniu
Asamblėjos rūpesčiu. Pasirengimas ratifikuoti šį Protokolą
turi būti sąlyga įstoti į Europos Sąjungą."
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja mirties bausmės
panaikinimo klausimą dar kartą svarstė 1996 m. ir priėmė
Rezoliuciją 1047 bei Rekomendaciją 1302, iš esmės kėlusias
analogiškus reikalavimus.
Europos Parlamentas 1997 m. birželio 13 d. svarstė mirties
bausmės panaikinimo klausimą ir priėmė Rezoliuciją, kurioje
nurodė:
"1. Patvirtina savo griežtą nusistatymą prieš mirties
bausmės taikymą bet kurioje pasaulio dalyje ir kviečia visas
šalis priimti mirties bausmės taikymo moratoriumą ir ją
visiškai panaikinti. [
]
3. Kviečia tas Europos valstybes, kuriose tebėra mirties
bausmė, jos nebetaikyti ir galutinai ją panaikinti visiems
nusikaltimams kaip įmanoma greičiau. [
]
8. Mano, kad į mirties bausmės panaikinimą privaloma
atsižvelgti visose derybose dėl narystės ir bendradarbiavimo
sutarčių."
Europos Tarybos ir Europos Sąjungos dokumentų analizė
rodo, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa
visuotinai pripažinta norma, o Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą yra
pasirašiusios visos valstybės - Europos Tarybos narės,
išskyrus Albaniją, Bulgariją, Kiprą, Lietuvą, Turkiją. Jį
pasirašė, bet kol kas neratifikavo, Belgija, Latvija, Rusija
ir Ukraina. Reikalavimas panaikinti šią bausmę yra praktiškai
įgyvendintas. Šiuo metu mirties bausmė nevykdoma jokioje
Europos valstybėje.
Taigi šiuolaikinėje Europos šalių baudžiamojoje teisėje
pastebima akivaizdi tendencija: kriminalinė bausmė turėtų
derinti bausmę su žmoniškumo, pagarbos žmogui, jo orumui
išsaugojimu, o bausmės tikslas būtų atkurti nusikaltimu
pažeistą tvarką bei užtikrinti žmonių saugumą. Svarbu yra
nusikaltimą padariusio asmens resocializacija, jo pagarbos
įstatymams ugdymas per bausmės atlikimo laiką. Reikšmingas
baudžiamųjų įstatymų principas yra tas, jog juose įtvirtintos
bausmės neturi būti griežtesnės negu reikia, kad padaręs
nusikaltimą asmuo pasitaisytų, t. y. ateityje nebenusikalstų.
3.3. Apžvelgiant mirties bausmės teisinio reguliavimo
Lietuvoje istorinę patirtį pažymėtina, kad jau žymiausiame
Lietuvos teisės paminkle - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
Statutuose (Pirmajame - 1529 m., Antrajame - 1566 m. ir
Trečiajame - 1588 m.) buvo nustatyti mirties bausmės taikymo
apribojimai. Ji galėjo būti paskirta tik teismo nuosprendžiu.
Nuosprendžio įvykdymu privalėjo rūpintis pats teismas arba
nukentėjusioji šalis.
Pagal Statutus mirties bausmė nebuvo skiriama, jeigu
nusikaltimas buvo padarytas esant neišvengiamam būtinumui arba
būtinajai ginčiai. Šia bausme taip pat nebuvo baudžiami tarnai
už pono įsakymu padarytą nusikaltimą ir asmenys, nužudę
išdaviką ar paskelbtą už įstatymo ribų nusikaltėlį.
Nuo mirties bausmės taikymo tuo metu buvo atleidžiami
nepilnamečiai, nėščios moterys ir asmenys, padarę nusikaltimus
iš kvailumo ar dėl pamišimo. Pagaliau įstatymas leido šalims
bet kada susitaikyti: tai jos galėjo padaryti tiek iki teismo
sprendimo, tiek jį priėmus.
Mirties bausmės panaikinimo klausimas Lietuvos valstybėje
buvo nagrinėtas XX a. pradžioje, po Lietuvos nepriklausomybės
paskelbimo 1918 m. Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas 1919
m. sausio 16 d. priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo
sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2-3),
kuriuo buvo receptuotas 1903 m. patvirtintas Rusijos
baudžiamasis statutas. Jį įvedant galioti Lietuvoje, buvo
panaikinti iš esmės visi straipsniai, kurie numatė mirties
bausmę, išskyrus 108 straipsnį (valstybės išdavimas). Tačiau
ir pagal jį mirties bausmė negalėjo būti taikyta, nes
įvedamomis įstatymo nuostatomis buvo nustatyta, jog vietoje
mirties bausmės yra skiriamas sunkiųjų darbų kalėjimas. Taigi,
valstybėje nesant ekstremalių aplinkybių, mirties bausmė
Lietuvos nepriklausomybės atkuriamuoju laikotarpiu de jure
buvo panaikinta, ir tai rodė jos aiškią orientaciją į
pažangios demokratinės valstybės kūrimą. Kartu reikia
pažymėti, kad dėl tam tikrų istorinių aplinkybių šio siekio
nepavyko visiškai įgyvendinti.
Steigiamasis Seimas mirties bausmės klausimą Lietuvoje
nagrinėjo dar kartą. 1920 m. gegužės 28 d. jis priėmė "Mirties
bausmėm sustabdyti įstatymą", pagal kurį sustabdė mirties
bausmės vykdymą iki amnestijos įstatymo priėmimo ir
konstitucinio šios problemos sprendimo. 1920 m. birželio 10 d.
priėmus Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją, jos 16
straipsnyje buvo numatyta: "Mirties bausmė naikinama." Šio
straipsnio pastaboje buvo nurodyta, jog "karo metu, taip pat
valstybei gresiančiam pavojui pašalinti konstitucinės
garantijos gali būti sustabdytos įstatymu".
Lietuvos valstybės 1922 m. Konstitucijoje mirties bausmės
klausimas nebuvo reguliuojamas. Jį buvo palikta spręsti
paprastiesiems įstatymams. Atsižvelgiant į tai, kad didžiojoje
Lietuvos valstybės teritorijos dalyje 1920-1940 m.
nepriklausomybės laikotarpiu galiojo nepaprastoji padėtis,
mirties bausmė buvo numatyta įstatymuose ir realiai taikoma.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos
teritorijoje buvo įvestas galioti RSFSR baudžiamasis kodeksas,
kuris nustatė mirties bausmę už daugelį vadinamųjų
kontrrevoliucinių, valstybinių ir kitų nusikaltimų. Nustačius
grįžtamąjį svetimos valstybės įstatymo galiojimą, Lietuvoje
pagal RS FSR BK mirties bausme buvo nubausta tūkstančiai
Lietuvos žmonių.
3.4. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
buvo paliktas galioti dar okupaciniu laikotarpiu priimtas
Baudžiamasis kodeksas, kuriame mirties bausmė buvo numatyta už
18 valstybinių ir kriminalinių nusikaltimų bei 16 karinių
nusikaltimų. Pažymėtina, kad nepriklausomos Lietuvos
aukščiausios valdžios institucijos ne kartą nagrinėjo mirties
bausmės problemą ir priėmė esminius sprendimus dėl jos taikymo
apribojimų.
Jau 1991 m. gruodžio 3 d. įstatyme "Dėl Lietuvos
Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Pataisos darbų
kodeksų pakeitimo ir papildymo" nusikaltimų, už kuriuos buvo
numatyta mirties bausmė, skaičius sumažintas iki vieno - už
pabaigtą tyčinį nužudymą, padarytą sunkinančiomis
aplinkybėmis, kuris numatytas BK 105 straipsnyje.
1994 m. liepos 19 d. įstatyme "Dėl Lietuvos Respublikos
baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų
pakeitimo ir papildymo" buvo numatyta, kad mirties bausmė
negali būti skiriama, o paskyrus - vykdoma moterims, asmenims,
kuriems nusikaltimo padarymo momentu nebuvo suėję 18 metų,
taip pat asmenims, pripažintiems ribotai pakaltinamais. Taip
pat buvo nustatyta, kad teismas, nuteisdamas asmenį mirties
bausme, gali pakeisti ją laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Mirties bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos
galvos ir malonės tvarka.
Respublikos Prezidentas 1996 m. liepos 25 d. dekretu
pateikė Seimui svarstyti įstatymo dėl mirties bausmės vykdymo
sustabdymo projektą. Respublikos Prezidento nuomone, priėmus
tokį įstatymą, laikinai, kol bus priimtas naujas Lietuvos
Respublikos baudžiamasis kodeksas, kuriame būtų galutinai
apsispręsta dėl mirties bausmės reikalingumo, šios bausmės
vykdymas būtų sustabdytas. Nors Respublikos Prezidento
pateiktas įstatymo projektas dar nepriimtas, tačiau nuo 1996
m. teismų paskirta mirties bausmė nevykdoma, nes Respublikos
Prezidentas nesvarsto šių asmenų malonės prašymų. Be šios
procedūros mirties bausmė nevykdoma.
Vyriausybės 1996 m. pateiktame Seimui svarstyti naujo
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso projekte mirties
bausmė nenumatyta.
Mirties bausmės klausimą 1997 m. balandžio 27 d. svarstė
Baltijos Asamblėja. Priimtoje rezoliucijoje ji rekomendavo
trijų Baltijos valstybių parlamentams ir vyriausybėms
pasirengti ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą. Kartu Baltijos
Asamblėja pripažino, kad tokiam sprendimui priimti privalomos
sąlygos yra:
iš esmės sumažinti nusikaltimų lygį, palyginti su
dabartine padėtimi, ypač sunkių nusikaltimų prieš asmenį;
teisės aktuose, kurie šiandien leidžia nuteisti mirties
bausme, nustatyti įkalinimo iki gyvos galvos normas;
iš esmės reorganizuoti ir atnaujinti kalėjimų sistemą, kad
ji atitiktų priimtus Europos standartus ir sudarytų galimybes
atskirai laikyti asmenis, padariusius skirtingo sunkumo
laipsnio nusikaltimus.
Analogiško turinio rezoliucijos projektą 1997 m. birželio
24 d. svarstė Seimas, ir jo priėmimas yra įtrauktas į tolesnę
Seimo darbotvarkę. Pažymėtina, kad Europos Tarybos
Parlamentinės Asamblėjos 1997 m. rugsėjo 22 d. Rekomendacijoje
1339 tai buvo įvertinta kaip teisinis pagrindas esamam mirties
bausmės moratoriumui ir kaip įvykdyta išankstinė sąlyga
ratifikuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos Šeštąjį protokolą.
4. Dėl BK 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties
bausmės atitikimo Konstitucijos 18 straipsniui.
Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus teisės ir
laisvės yra prigimtinės." Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis
reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos
nei su teritorija, nei su tauta. Prigimtines teises žmogus
turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės
teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai
reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad iš prigimtinių teisių
tarptautinė bendruomenė išskiria žmogaus gyvybę ir orumą.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skelbia,
kad kiekvienas žmonių bendruomenės narys turi prigimtinį
orumą, o žmogaus orumas yra svarbiausias teisių šaltinis, nes
žmogaus teisės "kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo".
Žmogaus gyvybė ir jo orumas sudaro asmenybės vientisumą,
reiškia žmogaus esmę. Gyvybė ir orumas yra neatimamos žmogaus
savybės, todėl negali būti traktuojamos atskirai. Prigimtinės
žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios
užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos
sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir
papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės
bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes.
Taigi žmogaus gyvybė ir orumas, kaip išreiškiantys žmogaus
vientisumą ir jo nepaprastą esmę, yra aukščiau įstatymo.
Atsižvelgiant į tai, žmogaus gyvybė ir orumas vertintini kaip
ypatingos vertybės. Konstitucijos paskirtis tokiu atveju yra
užtikrinti šių vertybių gynimą ir gerbimą. Šie reikalavimai
keliami visų pirma pačiai valstybei.
Konstitucijos II skirsnyje įtvirtintas žmogaus teises ir
laisves traktuodamas kaip vientisą katalogą, Konstitucinis
Teismas atkreipia dėmesį į šių teisių ir laisvių formulavimo
ypatumus. Šiame Konstitucijos skirsnyje išvardytos pamatinės
teisės paprastai pateikiamos kaip bendra norma. Tačiau kai ši
bendra norma turi išimčių, jos nurodomos. Antai Konstitucijos
20 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus laisvė neliečiama." Šio
straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas savavališkai
sulaikyti žmogų arba laikyti jį suimtą, išskyrus tuos
pagrindus ir tokias procedūras, kuriuos nustatė įstatymas.
Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: "Nuosavybė
neliečiama", o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad
nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginus. Konstitucijos 21
straipsnis, nustatęs, kad "žmogaus orumą gina įstatymas", 2
dalyje patikslina, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą,
žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Panašiai formuluojami Konstitucijos straipsniai dėl žmogaus
privataus gyvenimo neliečiamumo (22 straipsnis), žmogaus būsto
neliečiamumo (24 straipsnis) ir kt. Tuo tarpu Konstitucijos 19
straipsnis turi tik vieną bendrą normą: "Žmogaus teisę į
gyvybę saugo įstatymas." Iš jo darytina prielaida, kad
Konstitucijos 19 straipsnio normoje nėra nustatyta jokių
išimčių, kurios valstybės vardu leistų atimti gyvybę.
Todėl galima teigti, kad Konstitucijos 18 straipsnyje
numatyta išskirtinė prigimtinių teisių apsauga iš esmės
užkerta kelią BK 105 straipsnio sankcijoje nustatyti mirties
bausmę.
5. Dėl BK 105 straipsnio sankcijos, numatančios mirties
bausmę, atitikimo Konstitucijos 19 straipsniui.
Konstitucijos 19 straipsnyje nustatyta: "Žmogaus teisę į
gyvybę saugo įstatymas." Kaip jau buvo minėta, demokratinių
šalių teisėje žmogaus gyvybė pripažįstama aukščiausia vertybe.
Tai matyti iš jai apibūdinti vartojamų sąvokų: "viena
svarbiausių teisių", "pagrindinė iš visų teisių", "visų kitų
teisių pagrindas ir kertinis akmuo", "būtina visų kitų teisių
prielaida", "visų žmogaus teisių pamatinė teisė" ir pan. Toks
teisinis vertinimas visiškai suprantamas. Teisės konkrečiam
žmogui egzistuoja tol, kol jis yra gyvas, nes teisė apskritai
yra skirta žmonių tarpusavio bendravimui suderinti. Reikia
atkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucija reikalauja įstatymais
užtikrinti teisę į gyvybę, o ne pačią gyvybę.
Žmogaus teisę į gyvybę užtikrina gana plati teisinių
priemonių sistema, įtvirtinta ir pačioje Konstitucijoje, ir
daugelyje kitų įstatymų. Teisinis reguliavimas kartu su
moralės, religijų ir kitomis socialinėmis normomis pirmiausia
skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę.
Atskirą grupę sudaro baudžiamojo įstatymo normos,
nustatančios atsakomybę už neteisėtų veiksmų padarymą, kuriais
kėsinamasi į žmogaus gyvybę. Tai visų pirma įstatymų normos,
kurios numato atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis
aplinkybėmis. BK 105 straipsnyje nustatyta, kad tyčinis
nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis yra baudžiamas laisvės
atėmimu iki gyvos galvos arba mirties bausme. Taigi įstatymas
nustato, kad žmogaus gyvybė yra saugoma grasinant padariusiam
tokį nužudymą kaltininkui taip pat atimti gyvybę. Todėl kyla
klausimas, ar toks teisės į gyvybę gynimas baudžiamuoju
įstatymu atitinka Konstitucijoje įtvirtintą jos apsaugą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad bendrų interesų
apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti
konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį problemos sprendimą
žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti
tarptautinė ir nacionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu,
laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis atitinkamos žmogaus
teisės esmės. Kaip buvo pažymėta anksčiau, teisė į gyvybę yra
kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Ji yra nedaloma. Arba
gyvybė yra, arba jos nėra. Teismo nuosprendžiu teisiamajam
gali būti atimama gyvybė arba ne. Pastaruoju atveju paskiriama
kitokia bausmė. Paskyrus mirties bausmę ir ją įvykdžius,
žmogaus gyvybės nebelieka. Kartu paneigiama ir šio žmogaus
prigimtinė teisė į gyvybę, kurią gina Konstitucijos norma.
BK 105 straipsnyje įtvirtinta sankcija, numatanti mirties
bausmės ir laisvės atėmimo alternatyvą, taip pat kelia dar
vieną konstitucinę problemą, kuri kyla iš jau minėto nedalomo
šios bausmės pobūdžio. Pažymėtina, kad visos BK numatytos
sankcijos sukonstruotos taip, kad teismas galėtų pasirinkti
tinkamą jos intervalą ir paskirti teisingą bausmę. Vadinasi,
teismas, vadovaudamasis baudžiamųjų įstatymų nustatytais
bausmės skyrimo pagrindais, pagal sankciją teisiamajam parenka
optimalią bausmę. Esminis skirtumas atsiranda, kai skiriama
mirties bausmė. Šiuo atveju teismas turi tik tokį pasirinkimą,
kad gali paskirti šią bausmę arba jos neskirti. Tačiau
įstatymas vienareikšmiškai nenurodo ir negali nurodyti, kada
mirties bausmė turi būti paskirta. Todėl galima teigti, kad
tokiu atveju galutinis sprendimas dėl mirties bausmės skyrimo
priklauso ne tik nuo įstatymo, bet ir nuo teismo. Vadinasi,
bus priimtas sprendimas skirti mirties bausmę ar ne - tai gali
priklausyti nuo teisėjų psichologinės būsenos (gailesčio ar
atvirkščiai - griežtumo, baimės priimti neteisingą sprendimą
ir pan.), gynybos ar kaltinimo profesionalumo ar aktyvumo,
taip pat daugelio kitų subjektyvių aplinkybių.
Pagaliau verta dėmesio ta aplinkybė, kad teismui gali būti
sunku pagal objektyvius kriterijus spręsti, kuris žmogus
nusipelnė mirties bausmės, o kuris - įkalinimo iki gyvos
galvos. Be to, kad ir kokios garantijos teisinės valstybės
baudžiamajame procese yra užtikrinamos, neatmestina klaidos
galimybė. Kaip matyti iš įvairių valstybių teismų praktikos,
teismai negali būti apsaugoti nuo tokios klaidos, tuo tarpu
mirties nuosprendį įvykdžius nebėra jokių galimybių klaidą
atitaisyti. Jau pati tikimybė, kad mirties bausme gali būti
nuteistas asmuo, nenusipelnęs jos arba visiškai nekaltas,
nesiderina su Konstitucijoje garantuota teise į gyvybę.
6. Dėl BK 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties
bausmės atitikimo Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai.
Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
"Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai
su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes." Draudimas
žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo
elgtis bei nustatyti tokio pobūdžio bausmes taip pat yra
įtvirtintas daugelyje tarptautinių dokumentų: Tarptautiniame
pilietinių ir politinių teisių pakte (1966 m.), Deklaracijoje,
saugančioje visus asmenis nuo kankinimų ir kito žiauraus,
nežmoniško ir žeminančio orumą elgesio ir baudimo (1975 m.),
Konvencijoje prieš kankinimą ir kitą žiaurų, nežmonišką ar
žeminantį orumą elgesį ar baudimą (1984 m.), Lietuvos
Respublikos Seimo 1998 m. rugsėjo 15 d. ratifikuotoje Europos
konvencijoje prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar
žeminantį elgesį ir baudimą (1987 m.).
Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas bylą Airija
prieš Jungtinę Karalystę (1978 m.), taip apibūdino draudžiamo
elgesio tipus:
kankinimas - sąmoningas nežmoniškas elgesys, sukeliantis
dideles kančias;
nežmoniškas elgesys arba baudimas - didelių moralinių ar
fizinių kančių sukėlimas;
žeminantis elgesys arba baudimas - toks elgesys, kuriuo
tam, kad įžeistų, pažemintų arba palaužtų fizinį ar moralinį
pasipriešinimą, aukai siekiama sukelti baimės, sielvarto ar
nepilnavertiškumo jausmą. Tačiau "žeminantis" negali būti
interpretuojamas tik kaip nemalonus ar nepriimtinas.
Visų pirma pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3
dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti,
žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą sieja
visų pirma su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla.
Tai reiškia, jog tokie draudimai yra nustatyti siekiant
apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito
asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.
Analizuojant Konstitucijos draudžiamą elgesį pažymėtina,
kad ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių
padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų
padarinių ir tam tikru atžvilgiu kentėjimas atsiranda
pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės
bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą,
baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus
asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl
jų teisėtumo nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai,
kai, pavyzdžiui, sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą
nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis
patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti
traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.
Kitaip vertintina mirties bausmė. Visuotinai pripažįstama,
kad ji yra žiauri. Tačiau negalima nepaminėti tokio aspekto:
ji yra numatyta už nužudymą, padarytą sunkinančiomis
aplinkybėmis. Taigi konstatuotina, kad tokiu atveju susiduria
du žiaurumo atvejai: nusikaltimo žiaurumas ir bausmės
žiaurumas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad nusikaltimo
žiaurumas savaime neatsveria mirties bausmės žiaurumo. Tuo
tarpu nuolatos kartojami žiaurumo aktai negali nedaryti įtakos
visos visuomenės socialinei psichologinei būsenai, taip pat ir
pakantumo nuolatiniam žiaurumui ugdymui.
Vertinant mirties bausmę per Konstitucijos draudžiamo
elgesio prizmę, išryškėja specifinis jos aspektas. Nuteistojo
orumo pažeminimas iš esmės kyla iš pačios mirties bausmės
žiaurumo. Žiaurumas pasireiškia tuo, kad įvykdžius mirties
nuosprendį kartu yra paneigiama ir nusikaltėlio žmogiškoji
esmė, jis netenka bet kokio žmogaus orumo, nes valstybė asmenį
tuomet traktuoja tik kaip objektą, kuris turi būti eliminuotas
iš žmonių bendrijos.
7. Vertinant Konstitucijoje įtvirtintą žmogaus gyvybės
apsaugą būtina pažymėti, kad gana didelis padarytų sunkių
nusikaltimų skaičius yra vienas iš svarbiausių argumentų ne
tik žmonių, bet ir įvairių institucijų, manančių, kad Lietuvos
baudžiamuosiuose įstatymuose panaikinti mirties bausmę šiuo
metu dar yra per anksti.
Neįvertinti kriminogeninės padėties nederėtų, nes
situacija iš tikrųjų yra sudėtinga. Tačiau mirties bausmė
galėtų daryti įtaką tik tų nusikaltimų dinamikai, už kuriuos
ji yra numatyta, t. y. nužudymams, padarytiems sunkinančiomis
aplinkybėmis, nes, kaip žinoma, už kitus kriminalinius
nusikaltimus tokia bausmė nenustatyta. Tačiau tiesioginis
koreliacinis ryšys tarp mirties bausmės ir nužudymų skaičiaus
praktiškai niekur nenustatytas. Beje, Lietuvoje 1996-1998 m.,
kai mirties bausmė yra nevykdoma, registruotų nužudymų taip
pat nepadaugėjo.
Kita vertus, žmonių saugumą atspindi ne vien didesnis ar
mažesnis nužudymų skaičius, nors būtent šie nusikaltimai ir
kelia žmonėms daugiausia baimės. Pastaraisiais metais
nusikalstamumo lygio augimas, taip pat smurtinių nusikaltimų
skaičiaus didėjimas ne tik susijęs su nukentėjusiems padaryta
žala, pažeistu jų orumu, bet ir parodo realų saugumo laipsnį.
Tai vertintina kaip viena iš svarbiausių prielaidų, kodėl
dauguma žmonių reikalauja maksimaliai griežtų bausmių ir yra
linkę pritarti mirties bausmei, kuri, jų manymu, yra būtina
saugumą užtikrinanti priemonė.
Pažymėtina, kad jei nepakankamai rūpinamasi gyventojų
saugumu, net ir panaikinus mirties bausmę psichologinis
poreikis ją įvesti gali vėl atsirasti. Tai patvirtina atvejai,
kai tose Europos šalyse, kurių baudžiamuosiuose įstatymuose
mirties bausmės jau pakankamai ilgai nėra, gyventojai, patyrę
stresą dėl labai sunkaus nužudymo, greitai ima reikalauti vėl
ją įvesti. Tai reiškia, kad svarbu ne tik išspręsti klausimą,
galima panaikinti mirties bausmę ar ne, bet ir realiai
užtikrinti žmonių saugumą.
8. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į šio nutarimo
konstatuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, tautos
referendumu priimtos Konstitucijos normų, saugančių žmogaus
teisę į gyvybę ir orumą, visumą, mano, kad Konstitucijoje nėra
prielaidų įstatymo normoje nustatyti mirties bausmę. Todėl
darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė už nužudymą,
padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis, prieštarauja
Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21 straipsnio 3 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
105 straipsnio sankcijoje numatyta mirties bausmė prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 19 straipsniams ir 21
straipsnio 3 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.