LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL 1996 M. LIEPOS 2 D. IR 1997 M. SAUSIO 9 D.
ĮSTATYMŲ, KURIAIS BUVO PADARYTI LIETUVOS
RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 310 STRAIPSNIO
PAKEITIMAI IR PAPILDYMAI, ATITIKIMO LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1998 m. liepos 9 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovams vidaus reikalų ministrui Stasiui Šedbarui ir
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto padėjėjui Alfonsui Čepui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo
posėdyje 1998 m. birželio 18 d. išnagrinėjo bylą Nr.
10/97-3/98-10/98 pagal pareiškėjų - Kėdainių rajono apylinkės
teismo, Trakų rajono apylinkės teismo ir Tauragės rajono
apylinkės teismo prašymus ištirti, ar 1996 m. liepos 2 d. ir
1997 m. sausio 9 d. įstatymais padaryti Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 310 straipsnio pakeitimai ir papildymai
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Kėdainių rajono apylinkės teismas 1997 m.
gegužės 6 d. nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. K.
kaltinama nusikaltimu, numatytu Baudžiamojo kodekso (toliau -
BK) 310 straipsnio antrojoje dalyje. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 67-1159),
kurio 6 straipsniu buvo pakeista BK 310 straipsnio antroji,
trečioji ir ketvirtoji dalys, neprieštarauja Konstitucijos 23
straipsniui.
Pareiškėjas - Trakų rajono apylinkės teismas 1997 m.
gruodžio 23 d. nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje I. D.
kaltinama nusikaltimu, numatytu BK 310 straipsnio antrojoje
dalyje. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 310
straipsnio antroji dalis, numatanti baudžiamąją atsakomybę už 5
ir daugiau litrų nedenatūruoto etilo alkoholio laikymą, jeigu
tas alkoholis teisėtai įsigytas iki 1996 m. liepos 2 d.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290
ir 310 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo ir 1997 m.
sausio 9 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310
straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 1997, Nr.
5-71) įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjas - Tauragės rajono apylinkės teismas 1998 m.
kovo 17 d. nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. J. kaltinamas
nusikaltimais, numatytais BK 310 straipsnio antrojoje dalyje ir
207 straipsnio pirmojoje dalyje. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu ištirti, ar 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 6 straipsnis nustato
baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto etilo alkoholio,
denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio, taip
pat jų skiedinių (mišinių) laikymą neturint leidimo,
nenustačius šių produktų, įsigytų iki šio įstatymo priėmimo,
legalizavimo tvarkos, sąlygų, būdų ir terminų, neprieštarauja
Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visi trys
prašymai yra dėl tų pačių normų atitikimo Konstitucijai, 1998
m. birželio 9 d. sprendimu juos sujungė į vieną bylą.
II
Pareiškėjai savo prašymus grindžia šiais argumentais.
1. Kėdainių rajono apylinkės teismas nurodo, kad 1996 m.
liepos 2 d. priimtu ginčijamu įstatymu keičiant BK 310
straipsnio antrąją dalį buvo suformuluota nauja norma, kuri ne
tik nustatė naujus valstybės ir piliečių tarpusavio santykius
dėl įvairių rūšių etilo alkoholio gaminimo, laikymo, gabenimo,
pardavimo ir kitokio realizavimo, bet ir palietė senuosius
visuomeninius, ypač nuosavybės, santykius šioje srityje. Šis
įstatymas, iš karto pripažindamas nusikalstamomis beveik visas
minėtų objektų laikymo ir apyvartos aplinkybes, ne tik visiškai
nesureguliavo jau nusistovėjusių visuomeninių santykių, bet ir
iš esmės prieštarauja pagrindinėms Konstitucijos nuostatoms,
pažeidžia dalies šalies piliečių konstitucines teises ir
laisves.
Įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamą teisės normą,
neatsižvelgė į keletą svarbių aplinkybių.
1.1. Teisinis minėtų santykių reguliavimas praeityje.
Iki 1996 m. liepos 2 d. įstatymo įsigaliojimo nebuvo
apribota etilo alkoholio ir jo produktų apyvarta, jie buvo
paprasti nuosavybės teisės objektai, kurių valdymą, naudojimą
ir disponavimą kuriais reglamentavo šalyje galioję įstatymai,
nenumatę ypatingų apribojimų ar suvaržymų. Tuomet dalis
gyventojų, tarp jų ir teisiamoji, etilo alkoholį bei jo
produktus įsigijo ir valdė teisėtai (Civilinio kodekso (toliau
- CK) 109 straipsnis). Ginčijamas įstatymas to neišskyrė.
1.2. Nuosavybės statusas pagal šių dienų sampratą.
Konstitucija, pripažindama žmogaus teisių ir laisvių
prigimtinį pobūdį, akcentuoja, kad nuosavybė yra neliečiama.
Tai - imperatyvi nuostata, su kuria turi būti derinami kiti
įstatymai, poįstatyminiai aktai bei jų taikymo praktika.
Ginčijamas įstatymas kėsinasi į piliečių asmeninę nuosavybę ir
prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies
reikalavimams.
1.3. Nuosavybės teisių apimtis.
Subjektyviąja prasme nuosavybę suprantant kaip savininko
teises turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (CK 96
straipsnis), nuosavybės neliečiamumo principas tiesiogiai
užtikrina visus šios teisių visumos elementus. Konstitucijos 23
straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės
teises saugo įstatymai, nereiškia galimybės apriboti vienas ar
kitas savininko teises tuo atveju, jeigu valdomam objektui jau
nustatytas teisinis režimas.
1.4. Nuosavybės teisių įstatyminės apribojimo galimybės.
Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta
galimybė prieš savininko valią keisti nuosavybės objekto
teisinį režimą esant šioms sąlygoms: tai darant visuomenės
poreikiams; vienu būdu - tik paėmus iš savininko; teisingai
atlyginant.
Priėmus minėtą įstatymą paskutinės dvi sąlygos buvo
ignoruotos: teisėtai įsigyto turto režimas buvo pakeistas
nepaėmus jo iš savininko ir už tai neatlyginus. Šis klausimas
taip pat nebuvo sprendžiamas atskiru norminiu aktu, numatančiu
ginčijamo įstatymo įsigaliojimo tvarką.
Netiesiogiai ginčijamo įstatymo pataisa įstatymų leidėjas
dalį šalies gyventojų įstatymo įsigaliojimo momentu pripažino
asmenimis, įvykdžiusiais nusikalstamas veikas, nes jau pats
etilo alkoholio ir jo produktų laikymas vertinamas kaip
nusikaltimas. Nebuvo išspręsta, kaip elgtis jų turintiems
asmenims.
2. Trakų rajono apylinkės teismas nurodo, kad pagal BK 310
straipsnio (1996 m. liepos 2 d. ir 1997 m. sausio 9 d.
redakcija) normas nusikaltimas yra nedenatūruoto etilo
alkoholio laikymas neturint leidimo, jeigu tokio alkoholio
laikoma penki ir daugiau litrų. Padaryti BK 310 straipsnio
pakeitimai visiškai nereglamentuoja, ar gali baudžiamąja tvarka
atsakyti asmenys, iki šio straipsnio naujos redakcijos
įsigaliojimo teisėtai įsigiję tokį kiekį etilo alkoholio ir jį
tebelaikantys. Todėl teismui yra neaišku, ar dabar galiojantis
BK 310 straipsnis arba atskiros jo dalys bei jame nurodytų
veikų kai kurie požymiai neprieštarauja Konstitucijai.
3. Tauragės rajono apylinkės teismas nurodo, kad įstatymų
leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už veikas, už
kurias iki tokios atsakomybės nustatymo nebuvo baudžiama,
turėtų išspręsti turto, kuris tampa baudžiamojo įstatymo
persekiojimo dalyku, legalizavimo tvarką, sąlygas, būdus ir
terminus. Šie klausimai yra neišspręsti, todėl yra pagrindo
teigti, kad BK 310 straipsnio antroji dalis gali prieštarauti
Konstitucijos 23 straipsniui.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto
asmens atstovas A.Čepas nurodė, kad 1996 m. liepos 2 d.
įstatymu buvo suformuluota nauja BK 310 straipsnio norma,
keičianti valstybės ir fizinio asmens santykius dėl įvairių
rūšių etilo alkoholio gaminimo, laikymo, gabenimo bei
realizavimo. Šis įstatymas pakeitė daugelio Lietuvos gyventojų
nuosavybės teisių į turimas vertybes - įvairių rūšių etilo
alkoholio medžiagas - turinį, kadangi numatė baudžiamąją
atsakomybę ne tik už šių medžiagų gaminimą ar realizavimą, bet
ir už jų gabenimą arba laikymą neturint leidimo.
Atstovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos alkoholio
kontrolės įstatymo, priimto 1995 m. balandžio 18 d., 4
straipsnyje numatyta, kad alkoholio produktai priskiriami
specialiems gaminiams ir jiems pagal įstatymus taikomas
ypatingas valstybinio reguliavimo režimas, o šio įstatymo 3
skyriuje detaliai reglamentuota alkoholio produktų gamyba,
realizavimas, jo vartojimo draudimai ir leidimai. Įstatymuose
nustačius alkoholio produktų nuosavybės teisių apribojimus,
buvo sudaryta galimybė pasirinkti: gauti leidimą jais naudotis,
juos realizuoti arba sunaikinti.
Įvairių rūšių etilo spirito, kaip alkoholio produktų,
gamybos ir realizavimo apribojimų, nustatytų įstatymuose,
pažeidimai paskatino įstatymų leidėją suformuluoti BK 310
straipsnio antrosios, trečiosios ir ketvirtosios dalių
pakeitimus. Šie pakeitimai nėra nauji. Iš tiesų jie tiktai
pakartoja ankstesnius apribojimus, padarytus įvairiais
Vyriausybės nutarimais.
Atstovas pabrėžė, kad 1996 m. liepos 2 d. įstatymu
padarytais BK 310 straipsnio pakeitimais ir papildymais nebuvo
kėsintasi paimti teisėtai įsigytos nuosavybės, todėl jie
nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytų nuosavybės
neliečiamumo nuostatų.
IV
Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovas A.
Čepas iš esmės pakartojo rašte išdėstytus argumentus ir
papildomai paaiškino, kad 1996 m. liepos 2 d. įstatymas
įsigaliojo nuo jo paskelbimo dienos. Dėl to dalis alkoholio
produktų laikytojų tapo asmenimis, padariusiais nusikalstamas
veikas. Atstovo nuomone, minėto įstatymo įgyvendinimo
aplinkybės buvo nereglamentuotos, t. y. nenurodytos sąlygos,
kurioms esant būtų galima išvengti atsakomybės už teisėtai
įsigytų alkoholio produktų laikymą arba gabenimą. Todėl 1998 m.
kovo 26 d. buvo priimtas įstatymas "Dėl atleidimo nuo
baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo
kodekso 310 straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių)
laikymą bei gabenimą", kuriame numatytos galimybės realizuoti
turimus alkoholio produktus. Nors šis įstatymas galiojo tik
penkias dienas, tačiau tiek laiko pakanka pranešti policijai
apie turimą alkoholį.
Suinteresuoto asmens atstovas S. Šedbaras nurodė, kad
daugelyje valstybių, tarp jų ir nepriklausomoje Lietuvoje
1923-1940 m., buvo spirito ir degtinės prekybos monopolis.
Okupavus Lietuvą Sovietų Sąjungai, buvo įvestas Sovietų
Sąjungoje galiojęs degtinės ir spirito gamybos monopolis.
Įstatyme "Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos" ir Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame
Įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad teisės aktai galioja ne tik
iki 1990 m. kovo 11 d., bet ir po Konstitucijos priėmimo, jeigu
jie neprieštarauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui ar
Konstitucijai. Teisės aktai galioja tol, kol jie bus suderinti,
pakeisti ar panaikinti. Teisės aktų, panaikinančių spirito
gamybos ir prekybos monopolį, nėra. Po nepriklausomybės
atkūrimo Lietuvoje buvo bandoma šią problemą reglamentuoti.
1991 m. gegužės 7 d. buvo priimtas Sveikatos apsaugos
ministerijos įsakymas "Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų
išdavimo vaistinėse tvarkos", kuriame nurodoma, kad
nepriklausomai nuo koncentracijos gryno alkoholio ar vaisto
sudėtyje viename recepto blanke gydytojas gali išrašyti spirito
iki 100 gramų. Vyriausybės 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimu nuo
tų pačių metų gruodžio 1 d. visų nuosavybės formų įmonėms,
išskyrus vaistines, buvo uždrausta pardavinėti gyventojams
spiritą. Vyriausybės 1993 m. sausio 26 d. nutarimu teisė įvežti
etilo spiritą buvo suteikta septynioms įmonėms. Šiame nutarime
taip pat nurodoma, kad etilo spiritas parduodamas gyventojams
tik vaistinėse, o prekybos ir viešojo maitinimo įmonėms
uždraudžiama juo prekiauti. 1993 m. kovo 19 d. 23 įmonėms buvo
suteikta teisė įvežti maistinį etilo spiritą, tačiau jau 1994
m. kovo 21 d. išvis uždrausta jį įvežti į Lietuvą.
Atstovas pažymėjo, kad teisėtai spirito įsigyjama tik
pirkimo-pardavimo būdu. Dėl teisės aktuose numatytų draudimų
asmenys, legaliai pirkdami po 100 gramų spirito, negali jo
sukaupti daugiau nei 10 litrų. Taigi neteisėtai įsigytas
dalykas netampa nuosavybe tokia prasme, kokia ją gina
Konstitucijos 23 straipsnis.
Kartu atstovas paminėjo tai, kad šiais metais BK 310
straipsnis nebuvo keičiamas. 1998 m. kovo 26 d. priimtas
įstatymas "Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir
bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už
spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą" bandė
reglamentuoti jo taikymo tvarką. 1998 m. balandžio 7 d. buvo
priimtas naujas Įstatymo "Dėl atleidimo nuo baudžiamosios
atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310
straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei
gabenimą" pripažinimo netekusiu galios įstatymas.
V
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautos
specialistų - Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės
teisės ir proceso katedros doc. dr. A. Vileitos, Teisės
akademijos Teisės filosofijos katedros vedėjo doc. dr. A.
Vaišvilos ir teisingumo viceministro G. Švedo paaiškinimai.
A. Vileita, remdamasis Konstitucijos 23 straipsniu, CK ir
BK straipsnių turinio analize, padarė išvadą, kad nedenatūruoto
etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo
alkoholio įsigijimo neturint leidimo uždraudimas ir baudžiamoji
atsakomybė gali būti taikomi tik tiems asmenims, kurie minėtą
alkoholį įsigijo įsigaliojus naujai BK 310 straipsnio
redakcijai. Iki šios datos asmenys turėjo teisę nurodytas
alkoholio rūšis įsigyti, laikyti ir perleisti kitiems asmenims,
tai yra galėjo įgyvendinti savininko teises į jam priklausantį
turtą. Visi teisėtai įsigyti daiktai yra juos įsigijusio asmens
nuosavybė ir ši nuosavybė neliečiama (Konstitucijos 23
straipsnis). Įstatymų leidėjas gali keisti atitinkamų
nuosavybės teisės objektų teisinį režimą (apriboti jų
įsigijimą, saugojimą, vartojimą, realizavimą), bet negali iš
savininko atimti nuosavybės teisių, bausti savininko už
teisėtai įsigytų daiktų laikymą, naudojimą ar disponavimą jais.
Paaiškinime pabrėžiama, kad įstatymų leidėjas, tardamas,
jog nurodytas alkoholis yra žalingas visuomenei, galėjo priimti
sprendimą rekvizuoti asmenų teisėtai įsigytą alkoholį, tai yra
jį išpirkti priverstine tvarka, nustatant tokio išpirkimo
tvarką ir terminą. Pasibaigus išpirkimo terminui tolesnis šio
alkoholio laikymas taptų neteisėtas ir būtų galima kaltus
asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn, o neteisėtai laikomą
alkoholį konfiskuoti. Įstatymų leidėjas to nepadarė.
A. Vaišvila savo paaiškinime teigė, kad BK 310 straipsnio
antroji, trečioji ir ketvirtoji dalys, nustatydamos baudžiamąją
atsakomybę už spirito laikymą ir gabenimą neturint leidimo,
suponuoja prielaidą, jog yra kitas reguliacinis įstatymas
(civilinis), kuris reikalauja, kad teisėtai įsigytas spiritas
toliau būtų laikomas ir gabenamas turint tam leidimą. Jeigu
baudžiamasis įstatymas, be baudimo funkcijos, ima vykdyti ir
jam nebūdingą draudimo (bendrojo teisinio reguliavimo)
funkciją, tuomet jis turi paisyti ir kitų reguliaciniams
įstatymams būdingų požymių - duoti laiko tiems paliepimams
įvykdyti. BK 310 straipsnio atveju draudimas ir baudimas
atsiranda tuo pačiu metu (1996 m. liepos 2 d. įstatymo
paskelbimo ir įsigaliojimo data ta pati - 1996 m. liepos 17
d.). Be to, A. Vaišvila pažymėjo, kad BK 310 straipsnis,
reikalaudamas spiritą laikyti ir gabenti tik turint leidimą,
bet nepalikdamas laiko tokiam leidimui įsigyti, daro spirito
laikymą ir gabenimą tarsi neteisėtu nuo pat jo įsigijimo
momento. O tai reiškia, jog jis ima galioti ir toms veikoms,
kurios atsirado prieš priimant minėto straipsnio pataisas ir
kurios apsunkina asmens, teisėtai įsigijusio etilo alkoholio,
teisinę padėtį.
G. Švedas paaiškino, kad baudžiamoji atsakomybė už
nedenatūruoto, denatūruoto bei techninio etilo alkoholio
gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar kitokį realizavimą
neturint leidimo buvo nustatyta tik Seimui priėmus Baudžiamojo
kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių pakeitimo ir
papildymo įstatymą. Tačiau priėmus šį įstatymą nebuvo
išspręstas teisėtai įsigytų alkoholio produktų klausimas.
Paaiškinime nurodyta, kad nuosavybės teisė yra plačiausia savo
turiniu asmens teisė, tačiau ir jos ribojimas yra galimas, nes
priešingu atveju atsirastų prielaidos pažeisti kitų asmenų
teises. Tai, kad alkoholio produktai yra priskiriami
specialiems gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai ir
vartojimui taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas,
nustatė ir Alkoholio kontrolės įstatymo 4 straipsnis. Taigi
nuosavybės teisių ribojimą turėtų nustatyti įstatymas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 6 straipsniu BK 310
straipsnį taip išdėstė:
"310 straipsnis. Naminės degtinės, brogos, kitų namų
gamybos stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo
alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo
alkoholio ir jų skiedinių, aparatų jiems gaminti gaminimas,
laikymas, gabenimas ir realizavimas.
Naminės degtinės, brogos ar kitų namų gamybos stiprių
alkoholinių gėrimų gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas
ar kitoks realizavimas, taip pat ir aparatų jiems gaminti
gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks
realizavimas -
baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų ir bauda arba
tik bauda.
Nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo
alkoholio, techninio etilo alkoholio, taip pat jų skiedinių
(mišinių) gaminimas, laikymas, gabenimas, pardavimas ar kitoks
realizavimas neturint leidimo -
baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų ir bauda arba
tik bauda.
Ta pati veika, numatyta pirmojoje ir antrojoje dalyse,
padaryta dideliais kiekiais, baudžiama laisvės atėmimu iki
penkerių metų.
Už veiką, numatytą šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje
dalyse, baudžiamoji atsakomybė atsiranda, jeigu pagaminama,
laikoma, gabenama, parduodama ar kitaip realizuojama dešimt ir
daugiau litrų naminės degtinės, brogos ar kitų namų gamybos
stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio,
denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo alkoholio arba
jų skiedinių (mišinių).
Šiame straipsnyje dideliu kiekiu laikoma penki šimtai ir
daugiau litrų naminės degtinės, brogos, kitų namų gamybos
stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto etilo alkoholio,
denatūruoto etilo alkoholio ir techninio etilo alkoholio arba
jų skiedinių (mišinių)."
Seimas 1997 m. sausio 9 d. įstatymu dar kartą keitė BK 310
straipsnį, tam tikra dalimi išplėsdamas ir sugriežtindamas
atsakomybę už aukščiau išvardytas veikas.
Naujojoje straipsnio redakcijoje buvo išskirtos, kaip
pavojingesnės, veikos, kai yra gaminami, laikomi, gabenami,
parduodami ar kitaip realizuojami nedenatūruoto etilo
alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo
alkoholio skiediniai (mišiniai), turintys pavojingų žmogaus
gyvybei ar sveikatai nuodingų medžiagų ar tokio pobūdžio
priedų.
Itin kvalifikuota veika buvo pripažinti tokie atvejai, kai
parduoti ar kitaip realizuoti nedenatūruoto etilo alkoholio,
denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo alkoholio
skiediniai (mišiniai), pagaminti naudojant pavojingas žmogaus
gyvybei ar sveikatai nuodingas medžiagas ar tokio pobūdžio
priedus, sukėlė žmogaus mirtį ar kitas sunkias pasekmes.
Šiuo įstatymu baudžiamoji atsakomybė buvo išplėsta ir tuo
aspektu, kad ji atsiranda, jeigu pagaminama, laikoma, gabenama,
parduodama ar kitaip realizuojama penki ar daugiau litrų
nedenatūruoto etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio ar
techninio etilo alkoholio (pagal anksčiau galiojusią BK 310
straipsnio redakciją minimali riba, nuo kurios numatyta
galimybė patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, buvo 10
litrų).
2. Pareiškėjams kilo abejonė: Kėdainių rajono apylinkės
teismui - ar 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas BK 310
straipsnio pakeitimas, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje
dalyse nustatantis baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto
etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo
alkoholio, taip pat jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą,
gabenimą, pardavimą ir kitokį realizavimą neturint leidimo,
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; Tauragės apylinkės
teismui - ar minėtu 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas BK
310 straipsnio pakeitimas, antrojoje dalyje nustatantis
atsakomybę už tų pačių alkoholio produktų laikymą,
neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui; Trakų apylinkės
teismui - ar tai, kad tuo pačiu 1996 m. liepos 2 d. įstatymu
padarytu BK 310 straipsnio ketvirtosios dalies pakeitimu ir
1997 m. sausio 9 d. įstatymu padarytu BK 310 straipsnio
pakeitimu nustatyta baudžiamoji atsakomybė už 5 ir daugiau
litrų teisėtai įgyto nedenatūruoto etilo alkoholio laikymą,
neprieštarauja Konstitucijai.
Pažymėtina, kad Kėdainių ir Tauragės teismams kilo
abejonė, ar BK 310 straipsnio antrosios dalies normos,
nustatytos 1996 m. liepos 2 d. įstatymo, atitinka Konstitucijos
23 straipsnį. Nors minėtos normos vėliau pakeistos 1997 m.
sausio 9 d. įstatymu, tačiau pareiškėjų prašymas ištirti BK 310
straipsnio (1996 m. redakcijos) normų atitikimą Konstitucijai
nagrinėtinas. Toks prašymas siejamas su teismų sustabdytų bylų
būsimu nagrinėjimu, nes vėlesniu įstatymu baudžiamoji
atsakomybė už atitinkamas veikas yra išplėsta ir sugriežtinta.
Pareiškėjai iš esmės kelia abejonę, ar BK 310 straipsnio
normos, kurios numato baudžiamąją atsakomybę už nedenatūruoto
etilo alkoholio, denatūruoto etilo alkoholio, techninio etilo
alkoholio ir jų skiedinių (mišinių) gaminimą, laikymą,
pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo, nepažeidžia
konstitucinių asmens nuosavybės teisių. Atsižvelgiant į
draudžiamų veikų pobūdį išskirtinas, pirma, šių produktų
laikymo neturint leidimo, ir antra, jų gaminimo, pardavimo ar
kitokio realizavimo neturint leidimo baudžiamumo nustatymo
atitikimas Konstitucijos 23 straipsniui.
Alkoholio kontrolės įstatyme apibrėžiant jame vartojamas
sąvokas nurodyta: alkoholio produktai - nedenatūruotas etilo
alkoholis, denatūruotas etilo alkoholis, techninis etilo
alkoholis, alkoholiniai gėrimai, ingredientai ir žaliavos,
kuriuose yra etilo alkoholio; alkoholiniai gėrimai - gėrimai,
kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija sudaro nuo 1 iki 50
procentų ir kt. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime toliau bus
vartojama modifikuota sąvoka "alkoholio produktai", kuri apima
nedenatūruotą etilo alkoholį, denatūruotą etilo alkoholį,
techninį etilo alkoholį ir jų skiedinius (mišinius).
3. Dėl BK 310 straipsnio pakeitimais nustatytos
baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų laikymą
neturint leidimo atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui.
3.1. Vertinant baudžiamosios atsakomybės už alkoholio
produktų laikymą be leidimo nustatymo atitikimą Konstitucijos
23 straipsniui svarbūs yra šių produktų gamybos, laikymo,
pardavimo teisinio sureguliavimo istoriniai aspektai.
Lietuvoje pagal 1934 m. priimtą Akcizų ir finansinių
monopolių įstatymą spirito monopolis sudarė išimtinę valstybės
teisę: 1) supirkti pagamintą žalią spiritą, 2) gaminti iš žalio
spirito geriamąjį spiritą, degtinę ir denatūruotą spiritą, 3)
įvežti iš užsienio spiritą ir degtinę. Pagal šį įstatymą
degtinę ir spiritą galėjo pardavinėti mažmeninės alkoholinių
gėrimų parduotuvės, kurios turėjo įsigijusius akcizo patentus
alkoholiniams gėrimams pardavinėti.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybės monopolis buvo
griežtesnis. Varyti etilo spiritą iš maisto žaliavų buvo leista
tik maisto pramonės įmonėms. Pardavinėti spiritą valstybinės ir
kooperatinės prekybos įmonėse apskritai nebuvo leidžiama. Šie
draudimai ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę oficialiai nebuvo
panaikinti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė 1992 m. lapkričio
20 d. nutarimą Nr. 871 "Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais".
Juo nuo tų pačių metų gruodžio 1 d. visų nuosavybės formų
įmonėms (išskyrus vaistines) buvo uždrausta gyventojams
pardavinėti įvežtą į Lietuvą etilo spiritą. Pardavinėti
falsifikuotus alkoholinius gėrimus ir prekiauti įvežtu į
Lietuvą etilo spiritu buvo uždrausta ir tuo pačiu nutarimu
patvirtintose "Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklėse" (7.3
ir 8 punktai).
Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad nemažai alkoholinių
gėrimų, įformintų kaip eksporto prekės, neapmokestinti patenka
į Lietuvos rinką, 1994 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1094
uždraudė įmonėms be Finansų ministerijos ir Žemės ūkio
ministerijos leidimo eksportuoti etilo spiritą ir parduoti jį
privatiems ūkio subjektams bei fiziniams asmenims.
1995 m. balandžio 18 d. priimtas Alkoholio kontrolės
įstatymas. Jis sureguliavo santykius, susijusius su alkoholio
produktų, maisto produktų su alkoholio priedais, kitų produktų,
kuriuose yra etilo alkoholio, gamyba, vidaus prekyba, laikymu,
gabenimu, importu, eksportu, vartojimu, bei nustatė alkoholio
kontrolės Lietuvoje pagrindus. Šiame įstatyme taip pat
nustatyti alkoholio produktų gamybos bei prekybos monopolio
įvedimo ir valstybės monopolinės teisės gaminti alkoholio
produktus suteikimo ūkio subjektams teisiniai pagrindai.
Įstatymo 20 straipsnio 12 punkte nustatytas draudimas parduoti
gyventojams nedenatūruotą, denatūruotą etilo alkoholį bei
techninį etilo alkoholį, išskyrus nedenatūruotą etilo alkoholį,
kuris vaistinėse gyventojams gali būti parduodamas Sveikatos
apsaugos ministerijos nustatyta tvarka.
Taigi galima konstatuoti, kad po 1990 m. kovo 11 d. nebuvo
priimta teisės aktų, tiesiogiai įtvirtinančių leidimą parduoti
gyventojams etilo spiritą, išskyrus vaistines. Tuo tarpu
atskirais Vyriausybės aktais nuo 1992 m. gruodžio 1 d. buvo
uždrausta parduoti gyventojams importuotą etilo spiritą, o nuo
1994 m. lapkričio 8 d. - apskritai etilo spiritą. Šis draudimas
vėliau buvo patvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymu.
3.2. Konstitucinis Teismas, vertindamas gyventojų
alkoholio produktų įsigijimo teisinį reguliavimą, atkreipia
dėmesį ir į kitas aplinkybes.
Vyriausybė 1991 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 578
"Dėl spaudos leidinių, turinčių erotinį pobūdį, apmokestinimo
bei prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos", kurio 3 punkte
buvo nustatyta, kad kiekviena prekybos ir viešojo maitinimo
įmonė, pardavinėjanti alkoholinius gėrimus, privalo turėti
specialų leidimą, kurį išduoda miesto ar rajono valdyba.
Iš tikrųjų miestų ir rajonų valdybos išduodavo leidimus
prekybos ir viešojo maitinimo įmonėms prekiauti ne tik
tradiciniais alkoholiniais gėrimais, bet ir spiritu. Antai vien
Vilniaus miesto valdyba 1992 m. liepos-lapkričio mėn. išdavė
per 50 leidimų įvairioms įmonėms, kuriuose buvo specialiai
nurodyta teisė prekiauti, be kitų alkoholinių gėrimų, ir
spiritu.
Pažymėtina ir tai, kad specialaus etilo spirito importo
teisinio sureguliavimo kurį laiką apskritai nebuvo. Vyriausybė
šiuos klausimus reglamentavo 1993 m. sausio 26 d. nutarimu Nr.
26 "Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais". Šio nutarimo 2.1
punktu buvo leista septynioms šalies įmonėms, be alkoholinių
gėrimų, importuoti taip pat ir etilo spiritą, kuris galėjo būti
parduodamas tik įmonėms.
Vyriausybės 1993 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 187 "Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. sausio 26 d. nutarimo
Nr. 26 dalinio pakeitimo ir papildymo" 2.7 punkte buvo
nustatyta, kad techninio spirito, reikalingo gamybai, įvežimo į
Lietuvos Respubliką tvarką nustato ir leidimus bei kvotas
išduoda Pramonės ir prekybos ministerija.
3.3. Teisės aktais įtvirtinus draudimus parduoti
gyventojams etilo spiritą, sankcijos už jų pažeidimą buvo
nustatytos tik pardavėjams. Iki 1996 m. liepos 2 d. BK 310
straipsnio pakeitimų priėmimo baudžiamoji atsakomybė už
alkoholio produktų įsigijimą nebuvo nustatyta. Asmuo galėjo
būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nubaustas tik tuo
atveju, jei šie alkoholio produktai buvo įsigyti nusikalstamu
būdu (pvz., kontrabanda). Taip pat už alkoholio produktų
laikymą iki 1996 m. liepos 2 d. padarytų BK 310 straipsnio
pakeitimų ir papildymų baudžiamoji atsakomybė nebuvo nustatyta.
Apie alkoholio produktų įsigijimo ir laikymo teisinio
sureguliavimo gyventojams nenuoseklumą ir netgi tam tikrą
prieštaringumą byloja ir Seimo 1998 m. kovo 26 d. priimtas
įstatymas "Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir
bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už
spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą", kuris
tų pačių metų balandžio 7 d. įstatymu buvo pripažintas
netekusiu galios.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą galiojusių teisės normų
analizę negalima paneigti prielaidos, kad gali būti asmenų,
kurie, nepažeisdami ankstesnės tvarkos, buvo įsigiję ir laikė
alkoholio produktus.
3.4. Nuosavybės teisės požiūriu Konstitucijos 23
straipsnio normos, sudarydamos vieningą visumą, atskleidžia
nuosavybės teisių gynimo esmę, pabrėžia nuosavybės konstitucinę
apsaugą. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad nuosavybės
teisės yra ginamos, kai turtas įsigytas ir laikomas teisėtai.
Konstitucijos, kitų įstatymų, taip pat tarptautinių teisės
normų analizė leidžia daryti išvadą, jog nuosavybės teisės gali
būti ribojamos, kad būtų išvengta kitų asmenų teisių pažeidimo.
Subjektinės savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir
disponuoti gali būti įstatymais ribojamos dėl visuomenei būtino
intereso (ekologinės problemos ir kt.), dėl turto pobūdžio
(ginklai, narkotinės priemonės ir kt.) ir kt. Alkoholio
produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai,
importui, prekybai ar kitokiam realizavimui yra reikalingas
ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Tai yra susiję ir su
tuo, kad dėl nekontroliuojamo ar nepakankamai kontroliuojamo
alkoholio produktų pardavimo gyventojams vis daugėja socialinės
patologijos reiškinių (nužudymų ir kūno sužalojimų buityje,
savižudybių, apsinuodijimo ir mirties nuo alkoholio vartojimo
atvejų ir t. t.).
Įstatymų leidėjas, įvertinęs įvairius socialinius
veiksnius, kurie, jo manymu, yra esminiai, turėjo pagrindo
nustatyti alkoholio produktų laikymo apribojimus ir taip
suvaržyti nuosavybės teisių įgyvendinimą. Tokiems apribojimams
įgyvendinti buvo galimos įvairios teisinės priemonės. Tai, kad
pasirinktos baudžiamosios teisės priemonės, yra įstatymų
leidėjo prerogatyva. Baudžiamosios atsakomybės už alkoholio
produktų laikymą nustatymas savaime nepažeidžia asmenų
nuosavybės teisių, tačiau šios atsakomybės įgyvendinimo
nustatymas yra susijęs su tam tikrais reikalavimais.
Baudžiamųjų įstatymų draudimai visuomet yra orientuoti į
ateitį. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: "Niekas
negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal
galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus ar
tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali
būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti
taikyta nusikaltimo padarymo momentu."
Baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo draudimas taip
pat įtvirtintas BK 7 straipsnio trečiosios dalies normoje:
"Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis
bausmę ar kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę
padėtį, neturi grįžtamosios galios." Taigi visose šiose normose
yra suformuluoti du pagrindiniai baudžiamosios teisės
principai: nullum crimen sine lege ir nulla poena sine lege,
kurie reiškia, kad asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon
atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo
numatyta baudžiamajame įstatyme kaip nusikaltimas, ir kad
draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę bausmę nei nustatyta
įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu. Tik išimtiniais
atvejais įstatymų leidėjas, specialiai tai aptaręs, gali
nustatyti baudžiamojo įstatymo grįžtamąjį galiojimą.
3.5. Ginčijamais įstatymais BK 310 straipsnyje nustatyta
baudžiamoji atsakomybė už trunkamąją veiką - alkoholio produktų
laikymą be leidimo. Tuo tarpu, kaip jau buvo pažymėta, yra
nepaneigtos prielaidos, jog gali būti asmenų, kurie alkoholio
produktų buvo įsigiję teisėtai ir juos laikė iki ginčijamų
įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo.
Šioje byloje ginčijamo BK 310 straipsnio normų, numatančių
baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų laikymą be
leidimo, analizė leidžia tvirtinti, kad tai yra bendro pobūdžio
draudimai, kuriuos nustatyti yra įstatymų leidėjo prerogatyva.
Taigi savaime šios normos nėra neteisėtos. Pareiškėjų keliamos
problemos iš esmės yra susijusios su teisinio reguliavimo
ydomis, dėl kurių kyla neaiškumų taikant tas normas. Todėl
darytina išvada, kad pareiškėjų keliamas normų dėl alkoholio
produktų laikymo be leidimo teisėtumo klausimas faktiškai yra
ne tiek šių normų esmės, t. y. jų turinio, kiek jų praktinio
taikymo problema.
Baudžiamųjų įstatymų leidyboje, ypač kai yra
kriminalizuojamos trunkamosios veikos, paprastai
suformuluojamos šių normų įgyvendinimo tvarkos teisinės
taisyklės. Taip daroma siekiant išspręsti probleminius
klausimus, kurių gali atsirasti įgyvendinant naujas teisės
normas.
Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės normų taikymo
klausimai yra teismų praktikos objektas. Tai reiškia, kad juos
gali spręsti bendrosios kompetencijos teismas, konkrečioje
byloje priimdamas atitinkamą teismo aktą. Tokiais atvejais
vadovaujamasi bendraisiais teisės principais, taip pat ir
principu, kad baudžiamasis įstatymas be specialaus nurodymo
negali turėti atgalinio veikimo galios.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas normas, kurios numato
baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų laikymą, keitė du
kartus, tačiau nė vienu atveju nesprendė šių normų taikymo
klausimo. Todėl darytina išvada, kad šios normos galioja
veikoms, padarytoms po šių įstatymų įsigaliojimo.
3.6. Vertinant nustatytą baudžiamąją atsakomybę už
alkoholio produktų laikymą negalima nepastebėti, kad Lietuvoje
yra paplitęs pavojingas nusikaltimas - etilo spirito
kontrabanda, taip pat iš jo pagamintų skiedinių (mišinių)
pardavimas. Antai vien Muitinės departamentas prie Finansų
ministerijos 1997 m. užfiksavo 10 spirito kontrabandos atvejų,
kai buvo vežama daugiau kaip 600 tūkst. litrų etilo spirito.
Etilo spirito kontrabanda ir tokio spirito ar jo skiedinių
(mišinių) pardavimas baudžiamųjų įstatymų yra pripažinti
nusikaltimais ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nusikaltimas
gali būti ir kiti neteisėti alkoholio produktų įsigijimo būdai
(pvz., vagystė). Nusikalstamu būdu įsigytų alkoholio produktų
laikymas yra arba ankstesnio nusikaltimo, pavyzdžiui,
kontrabandos, tęsinys, arba atitinka naujo nusikaltimo,
numatyto BK 310 straipsnyje, požymius, taip pat gali sudaryti
sutaptį su kitais nusikaltimais. Taigi šiais atvejais alkoholio
produktai yra nusikaltimo dalykas, nuosavybės teisės į juos
neatsiranda ir todėl negali būti ginama teisinėmis priemonėmis
remiantis Konstitucijos 23 straipsniu.
4. Dėl BK 310 straipsnio pakeitimais nustatytos
baudžiamosios atsakomybės už alkoholio produktų gaminimą,
pardavimą ar kitokį realizavimą neturint leidimo atitikimo
Konstitucijos 23 straipsniui.
Pareiškėjas - Kėdainių rajono apylinkės teismas, keldamas
klausimą, ar 1996 m. liepos 2 d. įstatymu padarytas BK 310
straipsnio pakeitimas atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, taip
pat nurodo ir kitas veikas - alkoholio produktų gamybą,
pardavimą ar kitokį realizavimą, dėl kurių uždraudimo gali
kilti teisėtumo klausimas.
Kaip jau buvo minėta, alkoholio produktai yra priskiriami
specialiems gaminiams, kurių gamybai, importui, prekybai ir
vartojimui yra taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo
režimas. Alkoholio kontrolės įstatyme yra nustatyta, kad
gaminti alkoholio produktus leidžiama tik toms įmonėms, kurios
turi Vyriausybės ar jos pavedimu Valstybinės tabako ir
alkoholio kontrolės tarnybos leidimą. Tai reiškia, kad asmenys
jau pagal Alkoholio kontrolės įstatymą neturėjo teisės kokiu
nors būdu gaminti alkoholio produktų. BK 310 straipsnyje
nustatytas alkoholio produktų gamybos draudimas naujų suvaržymų
nenumato. Juo iš esmės tik sugriežtintos sankcijos už šią
veiką.
Gyventojams užsiimti pardavimu ar kitokiu alkoholio
produktų realizavimu apskritai neleidžiama. Šį draudimą
įstatymų leidėjas taip pat tik sugriežtino nustatydamas
baudžiamąją atsakomybę už alkoholio produktų pardavimą ar
kitokį realizavimą be leidimo.
Taigi ginčijamais įstatymais padaryti BK 310 straipsnio
pakeitimai, kurių normos nustatė baudžiamąją atsakomybę už
alkoholio produktų gaminimą, pardavimą ar kitokį realizavimą,
neprieštarauja Konstitucijai.
Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus ir
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 35, 283, 284, 289, 290 ir 310 straipsnių
pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio ir 1997 m. sausio
9 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio
pakeitimo ir papildymo įstatymo normos, nustatančios
baudžiamąją atsakomybę už etilo alkoholio, denatūruoto etilo
alkoholio, techninio etilo alkoholio ir jų skiedinių (mišinių)
gaminimą, laikymą, gabenimą, pardavimą ar kitokį realizavimą
neturint leidimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.