LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M.
RUGPJŪČIO 14 D. NUTARIMO NR. 329 "DĖL MIŠKAMS
PADARYTOS ŽALOS ATLYGINIMO" 3.4 PUNKTO 3
PASTRAIPOS ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1998 m. birželio 1 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Vyriausybės atstovams Žemės ūkio ministerijos Teisės
departamento Teisės ir kadrų skyriaus vyriausiajai specialistei
Laimai Vaičiūnienei ir Aplinkos ministerijos Miškų ūkio
departamento Miškų ūkio strategijos skyriaus viršininkui Valdui
Vaičiūnui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo
posėdyje 1998 m. gegužės 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/97 pagal
pareiškėjo - Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėl miškams padarytos
žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3 pastraipa atitinka Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 14 d.
priėmė nutarimą Nr. 329 "Dėl miškams padarytos žalos
atlyginimo" (Žin., 1991, Nr. 26-706). Vyriausybė 1993 m. spalio
5 d. nutarime Nr. 741 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 dalinio pakeitimo"
(Žin., 1993, Nr. 52(37)-1014) 3.4 punktą išdėstė taip:
"3.4. už padarytą miškams žalą išieškotos, taip pat gautos
realizavus neteisėtai įgytą produkciją lėšos sumokamos į:
rajonų ir miestų valdybų sąskaitas, kai žala padaryta šių
valdybų reguliavimo sričiai priskirtiems miškams ir ieškinius
pareiškia šios valdybos;
savininkams, kai žala padaryta jų miškams ir ieškinius
pareiškia patys savininkai;
miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą,
kai žala padaryta miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškams
ir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai, taip pat kai
žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių
asmenų neteisėtais veiksmais ir ieškinius pareiškia miškų
apsaugos pareigūnai;
Miškų ūkio ministerijos centralizuotą miško auginimo
fondą, kai žala padaryta miškų urėdijų ir nacionalinių parkų
miškams neteisėtais šių urėdijų ir nacionalinių parkų veiksmais
ir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai;
valstybinį gamtos apsaugos fondą, kai ieškinius pareiškia
aplinkos apsaugos pareigūnai."
Pareiškėjas, nurodydamas šio nutarimo ginčijamos
pastraipos numerį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymų
ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 9
straipsnio trečiosios dalies reikalavimus. Pagal pareiškėjo
ginčijamos pastraipos turinį ji turėtų būti žymima kaip 3.4
punkto 3 pastraipa (Konstitucinio Teismo nutarime ji bus
vadinama Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329
"Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3
pastraipa).
II
Pareiškėjas - Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus kolegija 1997 m. birželio 18 d. nagrinėjo civilinę
bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono
apylinkės teismo sprendimo pagal Rietavo miškų urėdijos
pareikštą ieškinį dėl išieškojimo iš atsakovo 37115,02 Lt žalos
atlyginimo už savavališką nuosavo miško iškirtimą. Teismas 1997
m. birželio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėl
miškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3 pastraipos
nuostata "už padarytą miškams žalą išieškotos [...] lėšos
sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo
fondą [...], kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų
miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais" atitinka
Konstitucijos 23 straipsnį.
III
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 26 straipsnyje
nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę Miškų
įstatymo reikalavimus, traukiami atsakomybėn Lietuvos
Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Miškų įstatymo 11
straipsnio antroji dalis numato, jog privačių miškų tvarkymo ir
naudojimo nuostatus tvirtina Vyriausybė.
Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 23 straipsnyje
skelbiama, jog nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo
įstatymai. Pareiškėjo nuomone, miško savininkas savavališkai,
t. y. neteisėtai, kirsdamas nuosavą mišką padaryti žalą gali
tik sau. Atsakomybė už tokią pažaidą numatyta Administracinių
teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnyje, tačiau joks kitas
įstatymas - Civilinis kodeksas, Miškų įstatymas ir pan. -
nenustato savininko atsakomybės už nuosavybės teise
priklausančio miško iškirtimą ir žalos atlyginimą. Pareiškėjas
teigia, kad ginčijama Vyriausybės nutarimo "Dėl miškams
padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata
apriboja savininko teises valdyti savo turtą, naudotis,
disponuoti juo ir pažeidžia jo interesus. Pagal Konstitucijos
23 straipsnio prasmę tokie apribojimai gali būti numatyti tik
įstatymo.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti
suinteresuoto asmens atstovų L. Vaičiūnienės ir V. Vaičiūno
paaiškinimai.
1. Atstovė L. Vaičiūnienė paaiškino, kad pagal Miškų
įstatymo 1 straipsnį "miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos
gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei,
saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę". Miškas
yra bendranacionalinis mūsų valstybės turtas, tenkinantis visos
visuomenės interesus, turintis didelę ekologinę reikšmę. Miškų
įstatymas suteikia piliečiams teisę laisvai lankytis miškuose,
išskyrus rezervatų ir specialios paskirties miškus. Visos šios
aplinkybės ir sąlygoja miško, kaip privačios nuosavybės teises
objekto, teisinio režimo specifiką, palyginti su kitais
privačios nuosavybės teisės objektais. Atstovė nurodė, kad visų
nuosavybės formų miškų tvarkymą, naudojimą, atkūrimą bei
apsaugą reglamentuoja Miškų įstatymas, Žemės įstatymas,
Vyriausybės nutarimu patvirtinti Privačių miškų tvarkymo ir
naudojimo nuostatai ir kiti teisės aktai.
Atstovė pažymėjo, kad privačių miškų savininkai turi teisę
pirkti, parduoti, perleisti neatlygintinai, mainyti, nuomoti,
įkeisti miško žemę įstatymų nustatyta tvarka, taip pat
nemokamai gauti konsultaciją miško ūkio tvarkymo klausimais.
Atstovės nuomone, tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai
privačių miškų savininkams nustato miško išteklių naudojimo
apribojimus, nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytų
nuosavybės neliečiamumo nuostatų.
Atstovė nurodė, kad ministerija, atsižvelgdama į tai, kad
miško savininkas, savavališkai kirsdamas mišką, naikindamas
medžius ir krūmus jam nuosavybės teise priklausančioje miško
žemėje, nepadaro ekonominės žalos valstybei ir visuomenei,
pateikė Vyriausybei naują nutarimo projektą "Dėl miškams
padarytos žalos atlyginimo", kuriame nebenumatoma miškų
savininkų atsakomybė atlyginti žalą už medžių ir krūmų kirtimą
nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje.
2. Atstovas V. Vaičiūnas paaiškinime nurodė, kad miško,
kaip privačios nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo
specifiką sąlygoja tai, kad, palyginti su kitais nuosavybės
teisės objektais, miškas yra bendranacionalinis Lietuvos
turtas, jis tenkina ne tik miško savininko, bet ir visos
visuomenės interesus.
Atstovas pažymėjo, kad nežinoma nė vienos išsivysčiusios
šalies, kur miško savininkai galėtų visiškai laisvai disponuoti
juo. Visame pasaulyje valstybė reguliuoja miškų kirtimą,
atkūrimą, pavertimą kitomis naudmenomis, nustato aplinkosaugos
reikalavimus, atsakomybę už atitinkamų įstatymų pažeidimus.
Atstovas teigė, kad privatūs miško savininkai disponuoja
jiems nuosavybės teise priklausančiais miškais, gali juos
parduoti, perduoti neatlygintinai, įkeisti, nuomoti ir pan.
Tačiau miško savininkas privalo mišką tvarkyti, naudoti jo
išteklius, jį atkurti ir saugoti laikydamasis įstatymų ir kitų
teisės aktų reikalavimų.
Atstovo nuomone, galiojančiuose įstatymuose ir
poįstatyminiuose aktuose privačių miškų savininkams nustatyti
miško išteklių naudojimo apribojimai nepažeidžia Konstitucijos
23 straipsnyje nustatytų nuosavybės neliečiamumo nuostatų.
Atstovas nurodė, kad miško savininkas, kuris savavališkai
kerta mišką pažeisdamas įstatymus ir kitus teisės aktus, dažnai
padaro žalą valstybei, visuomenei, gamtai. Tačiau tais
atvejais, kada miško savininkas savavališkai vykdo rinktinius
kirtimus eksploataciniuose miškuose, praktiškai jis gamtai,
visuomenei didelės žalos nepadaro, tačiau pažeidžia
galiojančius teisės aktus, už ką turi būti traukiamas
atsakomybėn.
Atstovas pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai, jog miško
savininkas, savavališkai kirsdamas mišką, neretai padaro žalą
tik sau, Žemės ir miškų ūkio ministerija pateikė Vyriausybei
naują nutarimo projektą "Dėl miškams padarytos žalos
atlyginimo", kuriame nebenumatoma miško savininkams,
savavališkai iškirtusiems mišką, skaičiuoti žalą.
V
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautos
specialistų - Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės
teisės ir proceso katedros vedėjo prof. habil. dr. V. Mikelėno
ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų
ir teisės aktų rengimo skyriaus prokuroro L. Miežėno išvados.
V. Mikelėnas, remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio
antrosios dalies, Civilinio kodekso straipsnių ir Miškų
įstatymo normų turinio analize, padarė išvadą, kad Vyriausybė,
minėtais nutarimais nustatydama miško savininko civilinę
atsakomybę už žalos padarymą iškertant nuosavą mišką, veikė
ultra vires, t. y. pažeidė Konstitucijos ir įstatymų nustatytą
valdžių padalijimo principą, nes išsprendė ne jos, o įstatymų
leidėjo kompetencijai priskirtus klausimus. Išvadoje teigiama,
kad Vyriausybė teisiškai nepagrįstai nustatė miško savininko,
iškirtusio mišką pažeidžiant nustatytą tvarką, civilinę
atsakomybę, nes tai prieštarauja nustatytiems prievolių
atsiradimo ir pasibaigimo pagrindams.
Išvadoje pabrėžiama, kad miškas yra ypatingas nuosavybės
teisės objektas, turintis svarbią reikšmę visai visuomenei,
atmosferai ir kitiems gyvybiniams planetos egzistavimo
veiksniams. Miškų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti
privačių miškų tvarkymo ir naudojimo apribojimai yra
pateisinami, nes gina viešąjį interesą. Tokią teisę valstybei
suteikia Konstitucijos 46 straipsnio trečioji dalis.
L. Miežėnas savo paaiškinime nurodė, kad Miškų įstatymas
nenumato miško savininkų materialinės atsakomybės už jam
nuosavybės teise priklausančiam miškui padarytą žalą. Privačių
miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai taip pat nenumato
savininkų materialinės atsakomybės už padarytą žalą
savavališkai kertant jam nuosavybės teise priklausantį mišką.
Paaiškinime teigiama, kad pagal dabar galiojančius įstatymus už
savavališką miško kirtimą arba viršijant leidime kirsti
nustatytą miško kiekį, medžių rūšis miško savininkui galėtų
būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta
Administracinių teisės pažeidimų kodekse.
L. Miežėnas nurodė, kad Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 14 d.
nutarimu Nr. 329 su vėlesniais pakeitimais nustatydama žalos
atlyginimą valstybei (ar savivaldybei), kai žala padaroma
savininko neteisėtais veiksmais, iškertant jam privačios
nuosavybės teise priklausantį mišką, viršijo savo kompetencijos
ribas.
Byloje taip pat gautas žemės ūkio viceministro A. Bruko
paaiškinimas.
VI
Suinteresuoto asmens atstovai teisminiame posėdyje iš
esmės pakartojo paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
Atstovas V. Vaičiūnas papildomai paaiškino, kad kertant
mišką aplinkai padaroma vienokia ar kitokia žala ir
aplinkosaugos ekspertai tuo neabejoja. Pagrindinis ginčijamo
nutarimo trūkumas tas, kad nėra išskirta žala, padaroma miškui,
ir žala, kertant mišką, padaroma aplinkai. Atstovas pažymėjo,
kad savavališku miško kirtimu padaryta miškui žala turi du
aspektus: turtinį - žala padaryta miškui ir aplinkosauginį -
žala padaryta aplinkai. Atstovas nurodė, kad parengtame naujame
nutarimo projekte nenumatoma, kad miško savininkui savavališkai
iškirtus mišką būtų išskaičiuojami turtiniai nuostoliai, nes
jis juos padaro savo miškui. Tačiau jeigu bus nustatyta, kad
taip iškirtus mišką aplinkai padaryta žala, jis turėtų tokią
žalą atlyginti.
Suinteresuoto asmens atstovė L. Vaičiūnienė pritarė V.
Vaičiūno paaiškinimui ir pažymėjo, kad Miškų įstatymo 26
straipsnis numato trečiųjų asmenų atsakomybę atlyginti žalą,
padarytą miško valdytojams, savininkams ir naudotojams. Miško
savininkas savavališku miško iškirtimu padaro žalą sau. Už
miško savininko savavališką miško kirtimą įstatyme numatyta
administracinė atsakomybė. Miško savininko civilinė atsakomybė
už tai turėtų būti panaikinta.
Suinteresuoto asmens atstovas V. Vaičiūnas pripažino, kad
už savavališką miško kirtimą ir juo tiek miškui, tiek aplinkai
padarytos žalos atlyginimo sąlygos, pagrindai ir tvarka turi
būti nustatyti įstatymuose, o žalos dydžio apskaičiavimo
metodikos, taksos gali būti tvirtinamos Vyriausybės arba jos
pavedimu - kompetentingos institucijos. Be to, atstovas
paaiškino, kad ekologinės žalos atlyginimo principai įstatyme
smulkiai nereglamentuoti. Tokios žalos nustatymo metodika ir
taksos turėtų būti pagrįstos objektyviais kriterijais, t. y.
miško funkcine paskirtimi, pagal kurią Miškų įstatymo 4
straipsnyje miškai skirstomi į keturias grupes, ir kiekvienai
iš jų yra nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje yra
įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas: "Nuosavybė
neliečiama." Taigi tik savininkas, kaip subjektinių teisių į
turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti
bei disponuoti juo. Kartu savininkas turi teisę reikalauti, kad
kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir valstybė
nepažeistų nuosavybės teisių.
Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta:
"Nuosavybės teises saugo įstatymai." Vadinasi, valstybė turi
priedermę leisti atitinkamus įstatymus ir jais remdamasi ginti
nuosavybę. Tuo tikslu sukuriama atitinkamų teisės normų
sistema, kurios uždavinys - užtikrinti savininkui galimybę savo
nuožiūra turtą naudoti, valdyti bei disponuoti juo, ginti ir
saugoti nuosavybės teisę nuo pažeidimų. Tačiau negalima teigti,
kad savininkas, įgyvendindamas savo subjektines nuosavybės
teises, yra visiškai laisvas. Nei Konstitucija, nei visuotinai
pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės
įstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar disponavimo
juo tam tikras ribas. Kartu tokiais ribojimais negali būti
paneigiama nuosavybės teisės esmė.
Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios ir
antrosios dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28
straipsnį, kuriame nustatyta: "Įgyvendindamas savo teises ir
naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių
teisių ir laisvių." Šią konstitucinę nuostatą iš esmės atitinka
Civilinio kodekso 96 straipsnio pirmosios dalies norma, kurioje
nustatyta, kad savininkas valdo jam priklausantį turtą,
naudojasi bei disponuoja juo nepažeisdamas kitų asmenų teisių
ir teisėtų interesų. Tai reiškia, kad savininkas,
įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsižvelgti
į viešuosius interesus. Beje, Konstitucinis Teismas,
aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio antrosios dalies
turinio esmę, yra pažymėjęs, kad "[...] teisės teorijos
požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis
suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais
visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas
galiojimo ribas" (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d.
nutarimas).
2. Konstitucijos 54 straipsnio pirmojoje dalyje
įtvirtinta: "Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos,
gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų
vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip
pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai." Šioje normoje yra
suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų - užtikrinti
žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinka paprastai
suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje
susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo,
dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės
medžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios
natūraliosios bei antropogeninės sistemos.
Miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Jis yra
vieningos ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės ir
žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos
kokybę. Miškui, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi
bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yra
valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji
ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei
gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamybos
ekologizavimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas
naudojimas. Aplinkos apsaugos reikalavimai paprastai
įtvirtinami ir detalizuojami atitinkamų įstatymų normose,
kuriose nustatytos miškų valdytojų, savininkų ir naudotojų
pareigos ir teisės.
Miškų apsaugos požiūriu išskirtina yra tai, kad miško
savininkams, valdytojams ir naudotojams galiojančiuose teisės
aktuose yra nustatytos specialios pareigos, kaip antai: saugoti
miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių,
laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais
būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai,
racionaliai ūkininkauti miško žemėje, išsaugoti biologinę
įvairovę ir pan.
Taigi ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško
reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams sąlygoja miško
savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir
suvaržymus. Paprastai tai daroma teisės aktais reguliuojant
miško tvarkymą bei naudojimą.
Pažymėtina, kad Lietuvai būdinga įvairiapusė miškų
apsaugos tradicija. Antai 1929 m. birželio 7 d. patvirtintose
Privatinių savininkų miškams prižiūrėti ir valdyti taisyklėse
buvo numatyta, kad savininkų miškai priklauso Miškų
departamento priežiūrai. Lietuvoje galiojo savininkams gana
griežta miško kirtimo tvarka. Savininkai, pažeidę miško kirtimo
taisykles, buvo traukiami atsakomybėn pagal Baudžiamojo statuto
normas. Neteisėtai nukirsta miško medžiaga buvo sulaikoma,
sekvestruojama.
3.1. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybės 1991 m.
rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 3.4 punkto 3 pastraipos
nuostata, jog už padarytą miškams žalą išieškotos lėšos
sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo
fondą, "[...] kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių
asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais", atitinka
Konstitucijos 23 straipsnį. Pareiškėjas mano, kad tokia
nuostata prieštarauja šiam straipsniui, nes ja ribojama
savininko teisė valdyti, naudoti savo turtą bei disponuoti juo,
t. y. pažeidžiami jo interesai. Be to, teigiama, kad pagal
Konstitucijos 23 straipsnio prasmę nuosavybės teises galima
riboti tik įstatymu.
Analizuojant Vyriausybės nutarimo 3.4 punkto 3 pastraipos
ginčijamos nuostatos atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui
būtina atsižvelgti į jos sąveiką su kitomis šio nutarimo
normomis, taip pat į atitinkamų visuomeninių santykių teisinio
reguliavimo istorinius aspektus bei kitas svarbias aplinkybes.
Vyriausybės nutarimo 1 punkte nustatyta, kad juridiniai ir
fiziniai asmenys yra materialiai atsakingi, jeigu jie miškų
fondo žemėse neteisėtai nukerta arba sužaloja medžius ir
krūmus, sunaikina arba sužaloja mišką, miško kultūras,
sėjinukus arba sodinukus miško daigynuose. Materialinė
atsakomybė nustatyta taip pat už kitus neteisėtus veiksmus.
Nutarime patvirtintos juridinių ir fizinių asmenų veiksmais
miškams padarytos žalos atlyginimo taksos, o 3 punkto 2
papunktyje nustatyta, kad asmenys, padarę žalą miškams,
atlygina ją nepriklausomai nuo to, ar yra traukiami
baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn. Apibendrinant
nurodytų teisės normų turinį galima teigti, kad jose buvo
suformuluoti teisiniai pagrindai išieškoti iš juridinių ir
fizinių asmenų miškams padarytą žalą.
Kitos šio nutarimo normos iš esmės yra skirtos patikslinti
teisiniam reguliavimui dėl miškams padarytos žalos atlyginimo.
Akivaizdu, kad tokio pobūdžio yra ir 3.4 punkto 3 pastraipos
ginčijama nuostata. Joje yra nustatyta, kad už padarytą miškams
žalą išieškotos lėšos, taip pat ir už žalą, padarytą juridinių
ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais,
sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškų auginimo
fondą. Šioje nuostatoje nustatomos kai kurių Vyriausybės
nutarimo teisės normų įgyvendinimo taisyklės.
Kitas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti vertinant
Vyriausybės nutarimo ginčijamos nuostatos teisėtumą, susijęs su
jos istoriniu aiškinimu. Pažymėtina, kad 1991 m. rugpjūčio 14
d., kai buvo priimamas Vyriausybės nutarimas "Dėl miškams
padarytos žalos atlyginimo", privačių miškų realiai dar nebuvo.
Į Lietuvos teisės sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės
institutą iš esmės keitėsi privačios nuosavybės, taip pat ir
miškų, įstatyminio reguliavimo pobūdis. Miškų įstatyme, taip
pat kituose įstatymuose buvo numatyta ir privati miškų
nuosavybė, nustatytos miško savininkų, valdytojų ir naudotojų
pareigos. Įstatymuose buvo suformuluotos miško apsaugos nuo
neteisėtų veiksmų teisinės prielaidos - teisinė atsakomybė už
savavališką miško kirtimą, taip pat fizinių ir juridinių
asmenų, padariusių žalą miškui, pareiga ją atlyginti.
Kartu pažymėtina, kad atsiradus privačiai miškų nuosavybei
Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas dėl miškams
padarytos žalos atlyginimo nebuvo tinkamai patikslintas.
3.2. Sprendžiant Vyriausybės nutarimo 3.4 punkto 3
pastraipos ginčijamos nuostatos konstitucingumo klausimą būtina
remtis ir Konstitucijos 54 straipsnio antrąja dalimi, kurioje
nustatyta: "Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes,
vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį
aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją." Konstitucinis
Teismas pažymi, kad šios normos turinyje išskirtini keli
aspektai. Visų pirma joje įtvirtintas aplinkos apsaugos
principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti
nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkai
ir, suprantama, miškams. Antra, šioje normoje suponuojamos
atitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip pat
padarytos miškui žalos atlyginimo teisinės prielaidos.
Konstitucijos 54 straipsnio antrosios dalies norma yra
teisės normų dėl aplinkai ir miškams padarytos žalos atlyginimo
konstitucinis pagrindas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32
straipsnyje yra nustatyta: "Juridiniai ir fiziniai asmenys,
neteisėta veika padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir
gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei
interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant
galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę." Tačiau su
minėtomis normomis dar nesuderintos atitinkamos Miškų įstatymo
normos. Antai Miškų įstatymo 26 straipsnio pirmojoje dalyje
nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos
miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ir
interesams, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra
galimybė, atstatyti iki pažeidimo buvusią būklę. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad joje kalbama tik apie trečiųjų asmenų
padarytą žalą, tuo tarpu apie miškų savininkų padarytą žalą
aplinkai, kai jie savavališkai kerta jiems nuosavybės teise
priklausantį mišką, nieko nekalbama.
Pažymėtina, kad savininkas savavališkais veiksmais,
kirsdamas privačios nuosavybės teise jam priklausantį mišką,
gali sukelti dvejopus teisinius padarinius. Pirma, miško
savininkas pažeidžia įstatymo ar poįstatyminio teisės akto
nustatytą privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, t. y.
jis padaro teisės pažeidimą, už kurį gali būti traukiamas
teisinėn atsakomybėn. Antra, miško savininkas, savavališkai
kirsdamas nuosavą mišką, gali padaryti žalą ir aplinkai. Tokiu
atveju nepriklausomai nuo administracinės ar baudžiamosios
atsakomybės taikymo gali atsirasti ir prievolė atlyginti
padarytą aplinkai žalą.
3.3. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas, teigdamas, kad
Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėl
miškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4. punkto 3 pastraipos
ginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui,
mano, jog savininkas, savavališkai kirsdamas nuosavą mišką,
gali padaryti žalą tik sau ir todėl iš jo negali būti
reikalaujama atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pareiškėjo keliamas teisinio reguliavimo
dėl miško savininko savavališku miško kirtimu nuosavam miškui
padarytos žalos atlyginimo klausimo tyrimas yra sietinas su
bendraisiais prievolinės teisės principais. Civilinė atsakomybė
yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti
atlyginti nuostolius, o kita šalis privalo padarytus nuostolius
atlyginti. Prievoliniame santykyje būtinos dvi šalys:
nukentėjusysis, kuriam padaryta žala, ir žalą padaręs asmuo.
Miško savininkas, savavališkai, t. y. neteisėtai, kirsdamas jam
priklausantį mišką, gali padaryti turtinę žalą ir sau. Tačiau
šiuo atveju nėra turtinės prievolės, nes nukentėjusysis ir žalą
padaręs asmuo sutampa viename asmenyje.
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra tai, kad miško
savininkas savavališkai kirsdamas mišką padaro žalos aplinkai,
todėl atsiranda prievoliniai santykiai dėl žalos atlyginimo.
Tokiu atveju atitinkama aplinkos apsaugos institucija turi
teisę reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir argumentus darytina
išvada, kad Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr.
329 "Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo" 3.4 punkto 3
pastraipos ginčijama nuostata neatitinka Konstitucijos 23
straipsnio pirmosios ir antrosios dalių.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.
rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 "Dėl miškams padarytos žalos
atlyginimo" 3.4. punkto 3 pastraipos nuostata, kad už padarytą
miškams žalą išieškotos lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir
nacionalinių parkų miško auginimo fondą, "[...] kai žala
padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų
neteisėtais veiksmais [...]", prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.