English
            LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO            

                        N U T A R I M A S                        
  
       DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1996 M. GRUODŽIO 10        
        D. NUTARIMO "DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS        
            PROGRAMOS" ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS            
                          KONSTITUCIJAI                          

                  Vilnius, 1998 m. sausio 10 d.                  

     Lietuvos  Respublikos  Konstitucinis  Teismas,  susidedantis
iš  Konstitucinio  Teismo  teisėjų  Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko,  Zigmo  Levickio,  Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono    Prapiesčio,   Prano   Vytauto   Rasimavičiaus,   Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
     sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
     dalyvaujant  pareiškėjo  -  Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovui  valstybės  konsultantui  valstybės  ir  žmogaus  teisių
klausimais Stasiui Šedbarui,
     suinteresuoto  asmens  - Lietuvos Respublikos Seimo atstovui
Seimo Pirmininko pirmajam pavaduotojui Andriui Kubiliui,
     remdamasis    Lietuvos    Respublikos    Konstitucijos   102
straipsnio     pirmąja    dalimi    ir    Lietuvos    Respublikos
Konstitucinio   Teismo  įstatymo  1  straipsnio  pirmąja  dalimi,
viešame  Teismo  posėdyje  1997  m.  gruodžio  30  d. išnagrinėjo
bylą   Nr.   19/97   pagal   pareiškėjo  -  Lietuvos  Respublikos
Vyriausybės   prašymą  ištirti,  ar  Lietuvos  Respublikos  Seimo
1996  m.  gruodžio  10  d.  nutarimas  "Dėl  Lietuvos Respublikos
Vyriausybės   programos"   neprieštarauja   Lietuvos  Respublikos
Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtajai daliai.

     Konstitucinis Teismas
                            nustatė:                             
  
                                I                                
     Seimas   1996   m.  gruodžio  10  d.  priėmė  nutarimą  "Dėl
Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės  programos"  (Žin.,  1996, Nr.
120-2821).
     Pareiškėjas   -   Lietuvos   Respublikos   Vyriausybė  prašo
Konstitucinį  Teismą  ištirti,  ar  šis Seimo nutarimas (toliau -
ginčijamas    nutarimas)    neprieštarauja    Konstitucijos    92
straipsnio ketvirtajai daliai.
     Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
     Ginčijamu  nutarimu  Seimas  pritarė  Vyriausybės programai.
Šioje  programoje  numatyta  Vyriausybės veikla 1997-2000 metais,
t.   y.   Seimo  įgaliojimų  laikotarpiu,  o  ne  iki  dabartinio
Respublikos Prezidento įgaliojimų pabaigos.
     Konstitucijos  92  straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta,
kad   Vyriausybė   turi  grąžinti  savo  įgaliojimus  Respublikos
Prezidentui   po   Seimo   rinkimų   arba   išrinkus  Respublikos
Prezidentą,  o  Konstitucijos  101 straipsnyje, kuriame nustatyti
atvejai,  kada  Vyriausybė  turi atsistatydinti, nėra reikalavimo
jai    tai    padaryti   po   Respublikos   Prezidento   rinkimų.
Konstitucijos   84   straipsnyje   kaip   Respublikos  Prezidento
prerogatyva   nustatyta  teisė  priimti  Vyriausybės  įgaliojimus
išrinkus    naują    Seimą,    taip   pat   priimti   Vyriausybės
atsistatydinimą  ir  teikti  Seimui svarstyti Ministro Pirmininko
kandidatūrą.  Tačiau,  pareiškėjo  nuomone,  tai  nereiškia,  kad
Respublikos  Prezidentui  suteikiami  įgaliojimai  po Respublikos
Prezidento  rinkimų  teikti  Seimui  iš  naujo svarstyti Ministro
Pirmininko kandidatūrą ir tvirtinti naują Vyriausybės sudėtį.
     Pareiškėjo   nuomone,   Konstitucijoje   nenustatyta,   kada
konkrečiai    Vyriausybė,    išrinkus   Respublikos   Prezidentą,
grąžina   savo   įgaliojimus:   paskelbus   rinkimų   rezultatus,
pasibaigus  anksčiau  išrinkto  Respublikos Prezidento kadencijai
ar   išrinktam   naujam   Respublikos  Prezidentui  prisiekus  ir
pradėjus eiti pareigas.
     Pareiškėjas  taip  pat nurodė, kad kai kuriems Seimo nariams
yra   kilę   abejonių,   ar  po  Respublikos  Prezidento  rinkimų
Vyriausybės   veikla   bus   teisėta  ir  ar  dėl  to  ginčijamas
nutarimas     neprieštarauja    Konstitucijos    92    straipsnio
ketvirtajai daliai.
  
                               II                                
     Teismo  posėdyje  pareiškėjo  atstovas  S.  Šedbaras pateikė
šiuos papildomus argumentus.
     Konstitucijos  101  straipsnyje  išvardyti  visi  pagrindai,
kada   Vyriausybė   privalo   atsistatydinti.   Šis  sąrašas  yra
baigtinis.    Jame    nėra   numatytas   privalomas   Vyriausybės
atsistatydinimas    išrinkus    Respublikos   Prezidentą,   todėl
aiškinimas,  kad  tokiu  atveju  Vyriausybė  turi atsistatydinti,
yra  plečiamasis  Konstitucijos  aiškinimas.  Konstitucijos, kaip
vientiso   akto,   analizė   leidžia   teigti,   kad  Vyriausybės
atsistatydinimas    ir    įgaliojimų    grąžinimas    Respublikos
Prezidentui  nėra  tapatūs  teisiniai veiksmai, todėl jie sukelia
skirtingus teisinius padarinius.
     Pareiškėjo   atstovas   nurodė,   kad  teisinius  padarinius
sukeliančius    veiksmus    pradedant    ir   baigiant   formuoti
Vyriausybę  atlieka  Seimas,  o  iš  esmės  - politinė partija ar
politinių    partijų    koalicija,   sudaranti   Seime   daugumą.
Respublikos  Prezidentas  gali  Seimui siūlyti bet kokią Ministro
Pirmininko   kandidatūrą,   tačiau   jeigu  jai  nepritars  Seimo
dauguma,   toks   siūlymas   nesukels   teisinių   padarinių   ir
Vyriausybė   nebus   pradėta  formuoti.  Teoriškai  įmanoma,  kad
ministrai   gali   būti  skiriami  vien  Ministro  Pirmininko  ir
Respublikos  Prezidento  valia,  neatsižvelgiant į Seimo daugumos
nuomonę,    tačiau    praktiškai   tai   neįmanoma   dėl   dviejų
priežasčių.  Pirma,  Ministras  Pirmininkas skiriamas gavus Seimo
daugumos   sutikimą,   todėl  vargu  ar  tikėtina,  kad  ir  kiti
Vyriausybės  nariai  bus  parenkami  neatsižvelgiant į parlamento
daugumos  valią,  nes  Seimo  dauguma  gali  bet  kada  pareikšti
nepasitikėjimą   Ministru   Pirmininku,   visa   Vyriausybe  arba
atskiru   ministru   (Konstitucijos   101   straipsnis).   Antra,
Vyriausybė  įgaliojimus  veikti  gaus tik pritarus jos programai.
Seimas,  du  kartus  nepritaręs  jai,  gali  priversti Vyriausybę
atsistatydinti.    Vadinasi,    Vyriausybės    įgaliojimai    yra
tiesiogiai susiję su Seimo įgaliojimais.
     Konstitucijoje    nieko    nepasakyta    apie    Vyriausybės
įgaliojimų  likimą  išrinkus  Respublikos  Prezidentą ir grąžinus
jam   Vyriausybės   įgaliojimus.   Pareiškėjo   atstovo  nuomone,
galima  teigti,  kad  Konstitucijos  teksto kūrėjai, formuluodami
konstitucines  normas,  darė  skirtumą  tarp  Vyriausybės  likimo
jai  grąžinus  įgaliojimus  bei  atsistatydinus  po Seimo rinkimų
ir įgaliojimų grąžinimo po Respublikos Prezidento rinkimų.
     Pareiškėjo   atstovas   teigia,  kad  išrinkus  naują  Seimą
nebelieka    subjekto,    kuris   įgaliojo   Vyriausybę   vykdyti
valstybės     valdžią.    Konstitucija    įgalioja    Respublikos
Prezidentą    suteikti    senajai    Vyriausybei   tik   laikinus
įgaliojimus,  t.  y.  kol  savo  pareigas  pradės vykdyti naujoji
Vyriausybė.
     Išrinkus   Respublikos   Prezidentą   Vyriausybę   įgaliojęs
veikti  Seimas  nenustoja  savo  įgaliojimų.  Kol nei Seimas, nei
pati    Vyriausybė   nepareiškia   politinės   valios   nutraukti
Vyriausybės   įgaliojimus,   nėra   pagrindo   teigti,   kad  jie
pasibaigę.  Tauta,  gerbdama  naujai  išrinktą  valstybės vadovą,
Konstitucija   suteikia  jam  teisę  ir  kartu  įpareigoja  Seimą
sužinoti    ir    įvertinti   Respublikos   Prezidento   poziciją
Vyriausybės   atžvilgiu   ir  iš  naujo  apsvarstyti  Vyriausybės
įgaliojimų   klausimą.   Tačiau   viską   lemia   Seimo  daugumos
pozicija   ir  nėra  jokio  pagrindo  teigti,  kad  ši  procedūra
susijusi su Vyriausybės atsistatydinimu.
     Pareiškėjo  atstovas  taip  pat  nurodė,  kad Konstitucijoje
nedetalizuota,   kada   po   Respublikos   Prezidento   išrinkimo
Vyriausybė    turi   grąžinti   įgaliojimus.   Konstitucijos   82
straipsnyje   nustatyta,   kad   Respublikos   Prezidentas   savo
pareigas  pradeda  eiti  rytojaus  dieną  pasibaigus  Respublikos
Prezidento   kadencijai,   po   to,   kai  prisiekia.  Pareiškėjo
atstovo   nuomone,   tai   reiškia,   kad   tik   tada  atsiranda
Vyriausybės pareiga grąžinti savo įgaliojimus.
  
                               III                               
     Suinteresuoto  asmens  atstovas  A. Kubilius teismo posėdyje
paaiškino,    kad   Konstitucija   numato   pusiau   prezidentinį
valstybės   valdžios   sistemos   mechanizmą.  Jis  nustato,  jog
tiesioginiuose   rinkimuose   išrinktas  Respublikos  Prezidentas
turi  dirbti  kartu  su Vyriausybe, kuri privalo turėti politinės
Seimo daugumos pasitikėjimą.
     Konstitucijos  normų  analizė  leidžia  aiškiai  teigti, kad
Vyriausybės    veikla    priklauso   tik   nuo   Seimo   daugumos
pasitikėjimo.   Lietuvos  Respublikos  Vyriausybės  formavimo  ir
atskaitomybės   mechanizmas   veikia   kaip   ir   kitų   Europos
valstybių    pusiau    prezidentinės    valdžios   konstituciniai
mechanizmai  (pvz.,  Prancūzijos,  Lenkijos,  Austrijos, Suomijos
ir kt.).
     Suinteresuoto   asmens  atstovas  taip  pat  paaiškino,  kad
parlamentinė   vyriausybės   formavimo   ir   jos   atskaitomybės
sistema  politologijos  moksle  apibūdinama  kaip  "atskaitingoji
vyriausybė",   taip   pabrėžiant,   jog   formuojant   vyriausybę
svarbiausias   vaidmuo   tenka   politinei  parlamento  daugumai.
Parlamentinėje   sistemoje   vyriausybės   veikla  priklauso  nuo
pastovios   parlamentinės   daugumos   palaikymo,   todėl   tokia
vyriausybė  yra  partinė.  Pusiau  prezidentinėje  konstitucinėje
sistemoje  formuojant  vyriausybę  prezidento  vaidmuo  priklauso
nuo  jo  santykių  su  parlamento  dauguma.  Pagal tai prezidento
vaidmuo   gali   būti  trejopas.  Pirma  -  kai  prezidentas  yra
politinės   daugumos   lyderis  ir  gali  daryti  politinę  įtaką
vyriausybės  formavimui,  paveikdamas  parlamento  daugumą, antra
-   kai   parlamente   nėra   aiškios   politinės   daugumos,   o
prezidentas    siekia    įvairių   politinių   jėgų   kompromiso.
Trečiuoju  atveju  parlamento  dauguma  neremia prezidento ir dėl
to jo įtaka vyriausybės formavimui tampa minimali.
     Suinteresuoto   asmens   atstovas   teigė,   kad   paprastai
parlamentinė  Seimo  dauguma  keičiasi tik per Seimo rinkimus. Ši
dauguma  turi  pritarti  Vyriausybės  programai,  t. y. jos darbų
planui,  kuris  yra  politinis dokumentas ir kartu Seimo daugumos
veiksmų  planas  visam  Seimo  įgaliojimų  laikui. Konstitucijoje
nenurodyta,   kokiam   laikotarpiui   turi   būti   sudaroma   ir
tvirtinama   Vyriausybės   programa.   Seimas   teisingai  padarė
pritardamas   Vyriausybės   programai,  kurioje  numatyti  darbai
visam    Seimo    kadencijos   laikotarpiui,   todėl   ginčijamas
nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.
     Suinteresuoto   asmens   atstovas   taip  pat  išdėstė  savo
argumentus    dėl    Vyriausybės    įgaliojimų   ir   Respublikos
Prezidento  prerogatyvų  po  Respublikos  Prezidento  rinkimų  ir
jam   pradėjus   eiti   pareigas.   Jais   iš   esmės  neneigiami
Vyriausybės atstovo argumentai.

     Konstitucinis Teismas
                          konstatuoja:                           
  
     Seimas  1996  m.  gruodžio  10  d. nutarimu pritarė Ministro
Pirmininko     Gedimino    Vagnoriaus    pateiktai    Vyriausybės
programai,   kurioje   numatyta   Vyriausybės   veikla  1997-2000
metais,  t.  y.  per visą dabartinio Seimo įgaliojimų laikotarpį.
Nepasibaigus  šiam  laikotarpiui  įvyksta  Respublikos Prezidento
rinkimai.   Pagal   Konstituciją   Vyriausybė   privalo  grąžinti
įgaliojimus,  todėl  pareiškėjas  prašo  spręsti,  ar  ginčijamas
Seimo    nutarimas   dėl   Vyriausybės   programos   patvirtinimo
atitinka Konstituciją.
     Konstitucinis  Teismas,  spręsdamas  šį  klausimą,  nagrinės
valstybės   valdžių   tarpusavio   sąveikos   įvairius  aspektus,
Vyriausybės programos patvirtinimo reikšmę.
     1.   Konstitucijos   5   straipsnyje  nustatyta:  "Valstybės
valdžią   Lietuvoje  vykdo  Seimas,  Respublikos  Prezidentas  ir
Vyriausybė,   Teismas."   Šia   norma,  kurios  turinys  detaliau
atskleidžiamas      kituose      Konstitucijos     straipsniuose,
įtvirtintas  valstybės  valdžių  padalijimo  principas.  Tai  yra
pagrindinis  demokratinės  teisinės  valstybės  organizacijos  ir
veiklos  principas.  Kaip  pažymėta  Konstitucinio Teismo 1995 m.
spalio  26  d.  nutarime,  šis  principas  reiškia,  kad įstatymų
leidžiamoji,   vykdomoji   ir   teisminė   valdžios   turi   būti
atskirtos,  pakankamai  savarankiškos,  bet  kartu  turi  būti jų
pusiausvyra.  Kiekvienai  valdžios  institucijai  suteikiama  jos
paskirtį   atitinkanti  kompetencija,  kurios  konkretus  turinys
priklauso   nuo   tos  institucijos  vietos  tarp  kitų  valdžios
institucijų,   jos   įgaliojimų   santykio  su  kitų  institucijų
įgaliojimais.
     Kiekviena   valstybės   valdžia   užima   tam   tikrą  vietą
valstybės   valdžios   sistemoje  ir  atlieka  tik  jai  būdingas
funkcijas.  Seimas,  kurį  sudaro tautos atstovai - Seimo nariai,
leidžia   įstatymus,   prižiūri   Vyriausybės   veiklą,  tvirtina
valstybės  biudžetą  ir  prižiūri,  kaip  jis vykdomas, sprendžia
kitus    Konstitucijoje    numatytus    klausimus.    Respublikos
Prezidentas  -  valstybės  vadovas,  jis  atstovauja valstybei ir
daro   visa,   kas  jam  pavesta  Konstitucijos  ir  įstatymų,  o
Vyriausybė   yra   vykdomoji   tvarkomoji   šalies   institucija,
vykdanti  įstatymus  ir  kitus  teisės  aktus,  tvarkanti  krašto
reikalus. Teismai vykdo teisingumą.
     Konstitucijos  5  straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad
valdžios  galias  riboja  Konstitucija.  Įgyvendinant bendruosius
valstybės  uždavinius  ir  funkcijas valstybės institucijų veikla
grindžiama  jų  bendradarbiavimu,  todėl  jų  tarpusavio  sąveika
apibūdintina    kaip    tarpfunkcinė   partnerystė.   Vienas   iš
valstybės   institucijų  bendradarbiavimo  užtikrinimo  būdų  yra
vyriausybės   atsakingumo   parlamentui   principas,  įtvirtintas
daugelio Europos valstybių konstitucijose.
     Lyginamojoje  konstitucinėje  teisėje  yra  žinomos įvairios
valstybės   valdymo   formos.   Daugelyje  šiuolaikinio  pasaulio
valstybių  įtvirtinta  valdymo  forma  yra  respublika. Paprastai
respublikos   skirstomos   į   parlamentines,   prezidentines  ir
vadinamąsias  mišriąsias  (pusiau  prezidentines).  Prezidentinės
respublikos,  pavyzdžiui,  yra  JAV, kai kurios Pietų Amerikos ir
Afrikos   valstybės.   Parlamentinis  valstybės  valdymo  modelis
įsigalėjo   Europos   valstybių  teisinėse  sistemose.  Valstybės
valdymo   formų   įvairovę   lėmė   tautų  istorinės,  politinės,
kultūros tradicijos.
     Priklausomai  nuo  valdymo  formos  ir  parlamento  vaidmens
sudarant   vyriausybę   skiriami   du   pagrindiniai  vyriausybės
sudarymo  procedūrų  modeliai:  parlamentinis ir neparlamentinis.
Parlamentiniam  vyriausybės  sudarymo  modeliui  būdinga tai, kad
vyriausybė   formuojama   atsižvelgiant   į   parlamento  rinkimų
rezultatus.  Būtent  todėl  valstybės  vadovas skiria vyriausybės
vadovu  asmenį,  kurio  kandidatūrai  pritaria  parlamentas. Šiuo
atveju  vyriausybės  veikla  remiasi  parlamento pasitikėjimu, ji
atsako   parlamentui   už   vykdomą   politiką.  Neparlamentiniam
vyriausybės  formavimui  būdinga  tai,  kad  vykdomajai  valdžiai
nereikalingas  parlamento  pasitikėjimas,  valstybės  vadovas  ją
sudaro   savarankiškai.  Tačiau  ir  neparlamentinio  vyriausybės
sudarymo   atveju   prezidentas  svarbiausius  šios  institucijos
pareigūnus paprastai skiria parlamento pritarimu.
     Pagal    Lietuvos   Respublikos   Konstitucijoje   nustatytą
valdžios  institucijų  kompetenciją  Lietuvos  valstybės  valdymo
modelis  priskirtinas  parlamentinės  respublikos valdymo formai.
Kartu  pabrėžtina,  kad  mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir
kai   kurie   vadinamosios   mišriosios   (pusiau  prezidentinės)
valdymo   formos   ypatumai.   Tai  atsispindi  Seimo,  valstybės
vadovo  -  Respublikos  Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei
jų   tarpusavio   santykių   teisinėje  konstrukcijoje.  Lietuvos
konstitucinėje     sistemoje    yra    įtvirtintas    Vyriausybės
atsakingumo  Seimui  principas,  lemiantis atitinkamą Vyriausybės
sudarymo būdą.
     Lietuvos    vykdomosios   valdžios   institucijų   sistemoje
Vyriausybė,  įgyvendinanti  valstybinį  valdymą, užima išskirtinę
vietą.    Vyriausybė    -    kolegiali    bendros   kompetencijos
institucija.   Ją  sudaro  Ministras  Pirmininkas  ir  ministrai.
Konstitucijos  94  straipsnyje  nustatyta,  kad Vyriausybė tvarko
krašto   reikalus,   saugo   šalies   teritorijos   neliečiamybę,
garantuoja   valstybės   saugumą   ir   viešąją   tvarką,   vykdo
įstatymus  ir  Seimo  nutarimus  dėl  įstatymų įgyvendinimo, taip
pat  Respublikos  Prezidento  dekretus,  koordinuoja  ministerijų
ir  kitų  Vyriausybės  įstaigų  veiklą, rengia valstybės biudžeto
projektą  ir  teikia  jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą, teikia
Seimui  biudžeto  įvykdymo  apyskaitą,  rengia  ir  teikia Seimui
svarstyti  įstatymų  projektus,  užmezga  diplomatinius santykius
ir  palaiko  ryšius  su  užsienio  valstybėmis bei tarptautinėmis
organizacijomis,   vykdo   kitas   pareigas,  kurias  jai  paveda
Konstitucija   ir   įstatymai.   Vyriausybės   galias   apibrėžia
Konstitucija  ir  įstatymai.  Vyriausybė solidariai atsako Seimui
už   bendrą  Vyriausybės  veiklą.  Ministrai,  vadovaudami  jiems
pavestoms  valdymo  sritims,  yra  atsakingi  Seimui, Respublikos
Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
     2.     Demokratinės     visuomenės     politinės    sistemos
funkcionavimą   veikia  daugelis  veiksnių,  tarp  jų  -  įvairių
partijų  ir  politinių  organizacijų programos, kuriose išdėstomi
svarbiausi    įvairių    politinio   proceso   subjektų   veiklos
uždaviniai  ir  kryptys.  Programinės  nuostatos  padeda formuoti
politinę  valią,  telkia  šalininkus  vienam  ar  kitam numatytam
tikslui   pasiekti.   Jos   yra   reikšmingas  rinkimų  kampanijų
elementas.   Politinių   partijų   ir   politinių   organizacijų,
kandidatų   į   Respublikos   Prezidentus,   Seimo,  savivaldybių
tarybų  narius  rinkimų  programos  rodo,  ko  bus  siekiama  tam
tikroje  veiklos  srityje.  Tačiau  kiekvienu  atveju  tai yra ne
valstybės  teisinis  dokumentas,  o  tik  asmens ar grupės asmenų
politinio  ar  profesinio  nusistatymo  veikti  vienaip ar kitaip
išdėstymas.  Politinė  partija  ar  organizacija, kurios atstovas
išrinktas   ar  paskirtas  į  valstybines  pareigas,  programines
nuostatas  įgyvendina  tokia  apimtimi,  kokia  yra  galima pagal
jam   įstatymo  suteiktus  įgaliojimus.  Pavyzdžiui,  Respublikos
Prezidentas    savo    rinkimų   programos   siekius   įgyvendina
teikdamas    atitinkamus    įstatymų    projektus,    grąžindamas
pakartotinai  svarstyti  Seimo  priimtus  įstatymus, kreipdamasis
į    Konstitucinį   Teismą   dėl   Vyriausybės   aktų   atitikimo
Konstitucijai  ir  įstatymams,  darydamas  pranešimus apie padėtį
Lietuvoje, šalies vidaus ar užsienio politiką ir t. t.
     Seimo  nariai  ir jų grupės programines nuostatas įgyvendina
Seimui  teikdami  įstatymų  ir  kitų teisės aktų projektus, jiems
pritardami  svarstymo  metu,  balsuodami už projektus ar veikdami
kitais Konstitucijoje ir Seimo statute numatytais būdais.
     Seimas,   pritardamas   Vyriausybės  programai,  Vyriausybei
suteikia   įgaliojimus  veikti.  Taip  įgyvendinamos  Vyriausybės
veiklą   reguliuojančios   Konstitucijos  normos,  įtvirtinančios
Vyriausybės    atsakomybės    Seimui   principą.   Konstitucinėje
valdžių   struktūroje  įtvirtinta,  kad  tik  Seimo  pasitikėjimą
turinti   Vyriausybė   gali  vykdyti  savo  įgaliojimus.  Teisinė
tokių  įgaliojimų  suteikimo  forma - balsavimas Seime pritariant
Vyriausybės programai.
     Vyriausybės  programos  pagrindas  yra  parlamento  rinkimus
laimėjusių  politinių  jėgų  programos,  tačiau  jų nuostatos tik
per  Vyriausybės  programą  įgyja  teisinę  reikšmę įpareigodamos
tiek  Vyriausybę,  tiek  ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai
veikti.    Toks    Vyriausybės    programos   teisinės   reikšmės
pripažinimas  -  būdingas  parlamentinės  demokratijos  ypatumas.
Jis  įtvirtintas  Konstitucijos  67  straipsnio  7  punkto  ir 92
straipsnio penktosios dalies normose.
     Būtent  dėl  to  Respublikos  Prezidentui tenka skirti Seimo
daugumos   palaikomą   Ministrą  Pirmininką  ir  tvirtinti  tokią
Vyriausybę,   kurios  programai  Seimas  gali  pritarti  posėdyje
dalyvaujančių   narių  balsų  dauguma.  Kitaip  nebus  suformuota
valstybės   funkcionavimą   užtikrinanti   vykdomosios   valdžios
institucija.   Vyriausybė,  siekdama  įgyti  Seimo  pasitikėjimą,
numatydama   savo   veiklos   kryptis  tam  tikram  laikotarpiui,
privalės   atsižvelgti   į   galimą   Seimo  narių  pritarimą  ar
nepritarimą.   Seimas,   išreikšdamas   pasitikėjimą  Vyriausybės
programa,   įsipareigoja   prižiūrėti,   kaip   Vyriausybė  veiks
įgyvendindama   programą.   Vyriausybės  programa  -  Vyriausybės
politinės-teisinės   atsakomybės   Seimui   pagrindas,   nes   ji
solidariai  atsako  Seimui  už  bendrą  savo  veiklą. Vyriausybei
įgaliojimus     veikti    suteikęs    Seimas    gali    pareikšti
nepasitikėjimą     Vyriausybe     ar     Ministru     Pirmininku.
Nepasitikėjimo     pareiškimo     padarinys     -     Vyriausybės
atsistatydinimas.
     Taigi   Vyriausybės   programa   vertintina   kaip  teisinis
dokumentas,  kuriame  išdėstytos  tam tikro laikotarpio valstybės
veiklos  gairės.  Jis  skelbtinas  "Valstybės  žiniose". Kartu ne
mažiau  svarbi  yra  jos,  kaip  teisinės  formos,  sąlygojančios
Vyriausybę  formuojančių  institucijų  veiksmus ir užtikrinančios
Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką, reikšmė.
     3.1.    Vyriausybę   -   kolegialią   vykdomosios   valdžios
instituciją  formuoja  Seimas  ir Respublikos Prezidentas, tačiau
jų  vaidmuo  ir  uždaviniai  nevienodi.  Respublikos  Prezidentas
šiame  procese  dalyvauja  kaip  valstybės  vadovas,  atliekantis
Konstitucijoje  numatytas  funkcijas,  tuo  tarpu  Seimas  veikia
kaip tautos atstovybė, kuriai atsakinga Vyriausybė.
     Įgaliojimų  Vyriausybei  veikti  suteikimas  ir  jos veiklos
kontrolė  -  svarbi  Seimo kompetencijos sritis. Konstitucijos 67
straipsnyje  numatytos  šios  Seimo prerogatyvos: Seimas pritaria
ar   nepritaria   Respublikos   Prezidento   teikiamai   Ministro
Pirmininko  kandidatūrai,  svarsto  Ministro  Pirmininko pateiktą
Vyriausybės  programą  ir  sprendžia,  ar  jai pritarti, prižiūri
Vyriausybės   veiklą,   gali   reikšti   nepasitikėjimą  Ministru
Pirmininku  ar  ministru  ir  kt. Kaip nustatyta Konstitucijos 96
straipsnio    pirmojoje   dalyje,   Vyriausybė   yra   solidariai
atsakinga   Seimui   už   bendrą   Vyriausybės  veiklą.  Lietuvos
Respublikos  Vyriausybės  įstatymo  5 straipsnio pirmojoje dalyje
numatyta,   kad   Vyriausybė  ne  rečiau  kaip  kartą  per  metus
pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą.
     Respublikos  Prezidento  ir Vyriausybės santykius reguliuoja
Konstitucijos     normos,     nustatančios,    kad    Respublikos
Prezidentas  Seimo  pritarimu  skiria Ministrą Pirmininką, paveda
jam  sudaryti  Vyriausybę  ir  tvirtina  jos  sudėtį.  Jis  Seimo
pritarimu   atleidžia  Ministrą  Pirmininką,  priima  Vyriausybės
grąžinamus  įgaliojimus  išrinkus  naują Seimą ir paveda jai eiti
pareigas,   kol   bus  sudaryta  Vyriausybė,  priima  Vyriausybės
atsistatydinimą  ir  prireikus  paveda  jai  toliau eiti pareigas
arba   paveda   vienam   iš  ministrų  eiti  Ministro  Pirmininko
pareigas,   kol   bus   sudaryta  nauja  Vyriausybė.  Respublikos
Prezidentas   Vyriausybei   atsistatydinus   ar   grąžinus   savo
įgaliojimus   ne   vėliau   kaip   per  15  dienų  teikia  Seimui
svarstyti  Ministro  Pirmininko  kandidatūrą, Ministro Pirmininko
teikimu skiria ir atleidžia ministrus ir t. t.
     Europos     valstybių,    kuriose    prezidentas    renkamas
tiesiogiai,   konstitucinėje   praktikoje   nereti  atvejai,  kai
prezidento   ir   parlamento  daugumos  politinės  nuostatos  yra
skirtingos  arba  prezidentas  nėra parlamento daugumos remiamas.
Jo,   kaip   valstybės   vadovo,  rūpestis  -  sudaryti  daugumos
remiamą  vyriausybę,  todėl  jis, nors ir turi pasirinkimo teisę,
neignoruoja   parlamento  daugumos.  Pagal  Europos  konstitucinę
tradiciją   prezidentas  vyriausybės  vadovu  skiria  tą  asmenį,
kurį  remia  parlamento  dauguma.  Tokios konstitucinės praktikos
laikomasi ir Lietuvoje.
     Seimo   ir  Respublikos  Prezidento  įgaliojimų  Vyriausybės
formavimo  srityje  analizė  leidžia  teigti,  kad  šiame procese
Respublikos   Prezidento   veiklos   svarbiausias   uždavinys   -
laiduoti  valdžios  institucijų  sąveiką.  Formuojant  Vyriausybę
jo  veiksmus  visų  pirma  turėtų  lemti pareiga veikti taip, kad
būtų  sudaryta  veiksminga,  t.  y.  turinti  Seimo pasitikėjimą,
Vyriausybė.
     Taigi   remiantis   parlamentinės  demokratijos  principais,
įtvirtintais     Konstitucijoje,    darytina    prielaida,    kad
Respublikos   Prezidentas   negali  laisvai  pasirinkti  Ministro
Pirmininko  ar  ministrų  kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų
pareigūnų   skyrimas   priklauso   nuo   Seimo   pasitikėjimo  ar
nepasitikėjimo   jais.   Kartu  negalima  ignoruoti  ir  to,  kad
Respublikos  Prezidentas,  būdamas  vykdomosios  valdžios  dalis,
turi   tam   tikrų   politinio   poveikio  galimybių  Vyriausybės
personalinės sudėties formavimui.
     3.2.  Vyriausybės  prašyme  teigiama,  kad  Konstitucijos 92
straipsnio   ketvirtojoje  dalyje  nenustatyta,  kada  konkrečiai
Vyriausybė,     išrinkus    Respublikos    Prezidentą,    grąžina
įgaliojimus:  paskelbus  rinkimų  rezultatus, pasibaigus anksčiau
išrinkto   Respublikos   Prezidento   kadencijai   ar   išrinktam
Respublikos   Prezidentui   prisiekus   ir   pradėjus  eiti  savo
pareigas.
     Konstitucinis     Teismas,     analizuodamas     Vyriausybės
įgaliojimų  grąžinimo  klausimą,  pažymi,  kad  Konstitucijos  92
straipsnio   ketvirtosios  dalies  normos  negalima  aiškinti  ją
atribojus  nuo  kitų  Konstitucijos  normų. Konstitucinės normos,
reguliuojančios    įvairius   Vyriausybės   formavimo   aspektus,
Seimo,    Respublikos    Prezidento,    Vyriausybės    tarpusavio
santykius,  išdėstytos  ne  viename  Konstitucijos  skirsnyje  ar
straipsnyje.  Konstitucija  -  vientisas aktas, todėl prioritetas
šiuo   atveju   turi   būti   teikiamas  sisteminiam  aiškinimui.
Aiškinant   Konstitucijos   92   straipsnio  ketvirtosios  dalies
normos turinį svarbu atsižvelgti ir į normos priėmimo tikslą.
     Konstitucijos    82    straipsnyje   nustatyta:   "Išrinktas
Respublikos  Prezidentas  savo  pareigas  pradeda  eiti  rytojaus
dieną  pasibaigus  buvusio  Respublikos Prezidento kadencijai, po
to,   kai   Vilniuje,   dalyvaujant   Tautos  atstovams  -  Seimo
nariams,  prisiekia  Tautai  būti  ištikimas Lietuvos Respublikai
ir   Konstitucijai,   sąžiningai   eiti  savo  pareigas  ir  būti
visiems lygiai teisingas."
     Valstybėse,   kuriose   prezidentas  renkamas  visuotiniuose
rinkimuose,   paprastai  tarp  rinkimų  rezultato  paskelbimo  ir
prezidento  pareigų  ėjimo  pradžios  yra tam tikras laikotarpis.
Tuo  metu  kadenciją  baigiantis  prezidentas  toliau  eina  savo
pareigas,   dirba   parlamentas   ir   jo   pasitikėjimą  turinti
vyriausybė,    kurią    formuojant   dalyvavo   šalies   vadovas.
Pakankamai  ilga  pauzė  paaiškinama  tuo,  kad  reikia tam tikro
laiko  pasitraukiančiam  prezidentui  pasirengti valstybės vadovo
pareigų perdavimui, o naujajam - pasirengti pareigų priėmimui.
     Toks   laikotarpis   nustatytas   ir   Lietuvos  Respublikos
Konstitucijos   80   straipsnyje.  Per  šį  laikotarpį  kadenciją
baigiantis  Respublikos  Prezidentas  tebėra  valstybės  vadovas.
Jam   priklauso   visi   pagal   Konstituciją  valstybės  vadovui
suteikti  įgaliojimai.  Tik  jis vienas gali juos vykdyti. Naujai
išrinktas   Respublikos   Prezidentas   nuo   galutinių   rinkimų
rezultatų  paskelbimo  iki  priesaikos  davimo  valstybės  vadovo
įgaliojimų   dar  neturi.  Vyriausybė,  kurią  sudarant  dalyvavo
kadenciją   baigiantis   Respublikos  Prezidentas,  toliau  vykdo
savo įgaliojimus.
     Prisiekus   naujajam   Respublikos   Prezidentui,  nutrūksta
buvusiojo  Respublikos  Prezidento  įgaliojimai,  kartu nutrūksta
ir  Vyriausybės  ryšys  su  valstybės  vadovu,  kuris taip pat ją
formavo.  Konstitucinis  Teismas,  remdamasis konstitucinių normų
analize,   daro   išvadą,   kad   Vyriausybė   privalo   grąžinti
įgaliojimus  naujai  išrinktam  Respublikos Prezidentui prisiekus
ir pradėjus eiti pareigas.
     Kartu  Konstitucinis  Teismas  pažymi, kad 1993 m. sausio 24
d.   Lietuvos   Respublikos  Prezidento  įstatymo  6  straipsnyje
nustatyta:   "Kitą  dieną  po  to,  kai  Respublikos  Prezidentas
prisiekė,   Lietuvos  Respublikos  Vyriausybė  grąžina  jam  savo
įgaliojimus",  o  1994  m.  gegužės  19  d.  Lietuvos Respublikos
Vyriausybės  įstatymo  8  straipsnio  pirmojoje dalyje nustatyta:
"Išrinkus   naują   Respublikos   Prezidentą,   Vyriausybė   savo
įgaliojimus   grąžina  ne  vėliau  kaip  per  5  dienas."  Tačiau
Konstitucinis  Teismas,  interpretuodamas  Konstitucijos  80,  82
straipsnių  ir  92  straipsnio  ketvirtosios  dalies normas, daro
išvadą,   kad   Vyriausybės  įgaliojimai  turėtų  būti  grąžinami
Respublikos  Prezidentui  tą  dieną,  kai  jis  pradeda eiti savo
pareigas.   Šis  aiškinimas  pagrįstas  tuo,  kad  Konstitucijoje
nenumatytas joks kitas terminas.
     3.3.  Pareiškėjas,  sugretinęs  Konstitucijos  92 straipsnio
ketvirtosios   dalies   ir   101  straipsnio  normose  vartojamas
sąvokas    "Vyriausybės    atsistatydinimas"    ir   "Vyriausybės
įgaliojimų   grąžinimas",  abejoja,  ar  Respublikos  Prezidentui
yra   suteikti  įgaliojimai  po  Respublikos  Prezidento  rinkimų
teikti   Seimui  svarstyti  Ministro  Pirmininko  kandidatūrą  ir
tvirtinti naują Vyriausybę.
     Vyriausybės     atsistatydinimo     pagrindai     įtvirtinti
Konstitucijos    101    straipsnio    trečiojoje   dalyje.   Joje
nustatyta,    kad   Vyriausybė   privalo   atsistatydinti   šiais
atvejais:
     1)   kai   Seimas  du  kartus  iš  eilės  nepritaria  naujai
sudarytos Vyriausybės programai;
     2)   kai  Seimas  visų  Seimo  narių  balsų  dauguma  slaptu
balsavimu   pareiškia   nepasitikėjimą   Vyriausybe  ar  Ministru
Pirmininku;
     3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;
     4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.
     Be  to,  atsistatydinti turi ir Vyriausybė, kuri, pasikeitus
daugiau  kaip  pusei  ministrų, iš naujo negauna Seimo įgaliojimų
(Konstitucijos 101 straipsnio antroji dalis).
     Konstitucinis    Teismas   pažymi,   kad   šis   Vyriausybės
atsistatydinimo pagrindų sąrašas yra baigtinis.
     Akivaizdu,   kad   viena   iš   svarbiausių  atsistatydinimo
priežasčių   -   Seimo   pasitikėjimo  Vyriausybe  praradimas  ar
neįgijimas.      Tačiau     nepasitikėjimo     raiškos     formos
Konstitucijoje    numatytos   įvairios:   vienu   atveju   Seimas
nepasitikėjimą  išreiškia  tiesiogiai,  kitu - du kartus iš eilės
nepritardamas    naujai    sudarytos    Vyriausybės    programai,
trečiuoju  atveju  Vyriausybė  turi pakartotinai, t. y. iš naujo,
gauti   Seimo   įgaliojimus.   Pagaliau   kitais  dviem  atvejais
preziumuojama,  kad  Vyriausybė  neteko Seimo pasitikėjimo, t. y.
įgaliojimų    veikti:    pirma,    kai    Ministras   Pirmininkas
atsistatydina ar miršta, antra, po Seimo rinkimų.
     Taigi  Vyriausybės  atsistatydinimas reiškia, kad jos veikla
pasibaigia.  Po  atsistatydinimo,  o Konstitucijos 101 straipsnio
trečiosios   dalies   4   punkte  numatytu  atveju  dar  iki  jo,
pradedama naujos Vyriausybės formavimo procedūra.
     Be  "Vyriausybės  atsistatydinimo"  sąvokos,  Konstitucijoje
vartojama  ir  sąvoka  "Vyriausybės  įgaliojimų grąžinimas". Kaip
jau   buvo  minėta,  Vyriausybės  atsistatydinimo  pagrindai  yra
išsamiai   išvardyti   Konstitucijos  101  straipsnyje.  Jų  esmę
sudaro  Seimo  pasitikėjimo  Vyriausybe  netekimas ar neįgijimas.
Tuo   tarpu   Vyriausybės  įgaliojimų  grąžinimas  yra  numatytas
dviem  atvejais:  pirmu  -  po  Seimo  rinkimų,  ir  antru  -  po
Respublikos   Prezidento  rinkimų  (Konstitucijos  92  straipsnio
ketvirtoji dalis).
     Taigi   galima   daryti  išvadą,  jog  būtinybę  Vyriausybei
grąžinti   įgaliojimus   lemia   tai,   kad   baigiasi  vieno  iš
Vyriausybę     sudariusių     subjektų     įgaliojimai.    Tačiau
konstitucinėse  normose  minėtųjų  subjektų  pasikeitimui  ir  jų
įtakai   Vyriausybės   formavimui   teikiama  skirtinga  reikšmė.
Antai  po  Seimo  rinkimų Vyriausybė privalo ne tik grąžinti savo
įgaliojimus,    bet    ir   atsistatydinti   (Konstitucijos   101
straipsnio  trečiosios  dalies  4  punktas).  Taigi  šiuo  atveju
įgaliojimų   grąžinimas   yra   pirmas   žingsnis   į  privalomą,
Konstitucijoje  įsakmiai  nurodytą  Vyriausybės  atsistatydinimą.
Akivaizdu,  kad  po  Seimo  rinkimų  nebelieka subjekto, iš kurio
Vyriausybė  gavo  pasitikėjimą  ir  įgaliojimus  veikti, todėl ji
ir privalo atsistatydinti.
     Po  Seimo  rinkimų  Respublikos  Prezidentas, vadovaudamasis
Konstitucijos   84   straipsnio   6  punktu,  priima  Vyriausybės
grąžinamus  įgaliojimus  ir  paveda  jai  eiti  pareigas, kol bus
sudaryta  nauja  Vyriausybė.  Respublikos  Prezidentas  ne vėliau
kaip   per  15  dienų  teikia  Seimui  svarstyti  naujo  Ministro
Pirmininko    kandidatūrą.    Taip   pradedama   formuoti   nauja
Vyriausybė.    Kai   sudaroma   nauja   Vyriausybė,   įgaliojimus
grąžinusi    Vyriausybė    atsistatydina    (Konstitucijos    101
straipsnio trečiosios dalies 4 punktas).
     Po   Respublikos  Prezidento  rinkimų  Vyriausybė  taip  pat
grąžina    savo    įgaliojimus   naujai   išrinktam   Respublikos
Prezidentui.   Tačiau   Konstitucijos   normose  nenumatyta,  kad
tuomet  Vyriausybė  privalo  atsistatydinti. Taip yra dėl to, kad
pasikeitus     valstybės    vadovui    toliau    išlieka    Seimo
pasitikėjimas   Vyriausybe.   Todėl   įgaliojimų   grąžinimo   po
Respublikos    Prezidento   rinkimų   atveju   valstybės   vadovo
pavedimas  toliau  eiti  pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai
Vyriausybei.   Tuo   tarpu   Vyriausybės  atsistatydinimo  atveju
Respublikos   Prezidentas   gali   pavesti   Ministro  Pirmininko
pareigas eiti ir kitam Vyriausybės nariui.
     Taigi  Konstitucinis  Teismas  pabrėžia,  kad  nėra pagrindo
sąvokas    "Vyriausybės    atsistatydinimas"    ir   "Vyriausybės
įgaliojimų  grąžinimas"  laikyti  tapačiomis.  Jos  susijusios su
skirtingomis  teisinėmis  situacijomis.  Tai  lemia ir skirtingus
teisinius padarinius.
     Konstitucijos   84   straipsnio   8  punkte  nustatyta,  kad
Vyriausybei  atsistatydinus  ar  grąžinus įgaliojimus Respublikos
Prezidentas   ne   vėliau   kaip   per  15  dienų  teikia  Seimui
svarstyti    Ministro   Pirmininko   kandidatūrą.   Konstitucinis
Teismas   pažymi,   kad   šios  normos  esmę  sudaro  Respublikos
Prezidento  prerogatyva  nustatytu  laiku teikti Seimui svarstyti
Ministro   Pirmininko   kandidatūrą.   Čia   vartojamas   sąvokas
"atsistatydinimas"    ar    "įgaliojimų    grąžinimas"    reikėtų
interpretuoti tik atsižvelgiant į jau nurodytas aplinkybes.
     Pažymėtina,   kad   Vyriausybės   įgaliojimų   grąžinimo  po
Respublikos   Prezidento   rinkimų   konstitucinis   reguliavimas
Lietuvoje  šiek  tiek  primena  Prancūzijos III Respublikos laikų
konstitucinę  tradiciją,  kai  vyriausybė  atsistatydindavo  tiek
po  parlamento,  tiek  po prezidento rinkimų. Atsistatydinimas po
prezidento  rinkimų  buvo  vadinamas  "mandagumo atsistatydinimu"
(démission   de   courtoisie).   Po  "mandagumo  atsistatydinimo"
vyriausybė  vėl  būdavo  patvirtinama  iš naujo. Teigiama, kad ši
procedūra  prasminga  dėl  vyriausybės  ryšio su valstybės vadovu
ir   kad   ji   atspindi   tam   tikras  valdymo  modelio  raidos
tendencijas.
     Nors    Lietuvos   Respublikos   Konstitucijoje   įgaliojimų
grąžinimui    teikiamas   kiek   kitoks   turinys,   tačiau   juo
neabejotinai     išreiškiama     pagarba     valstybės     vadovo
institucijai,    pripažįstamas    Respublikos    Prezidento    ir
Vyriausybės  santykių  reikšmingumas.  Konstitucijos  84,  92  ir
101   straipsnių   turinio   analizė  leidžia  teigti,  kad  toks
įgaliojimų  grąžinimas  nesuponuoja  Vyriausybės atsistatydinimo.
Antraip   Konstitucijoje   būtų   tiesiogiai   nurodyta,  kad  po
Respublikos    Prezidento   rinkimų   Vyriausybė   grąžina   savo
įgaliojimus     ir    atsistatydina.    Grąžinusi    įgaliojimus,
Vyriausybė išlieka legitimi.
     Tačiau   įgaliojimų   grąžinimo   procedūra   yra   ne   tik
tarpinstitucinio   mandagumo  išraiška  -  ji  suteikia  galimybę
Respublikos   Prezidentui   patikrinti,   ar   Seimas  ir  toliau
pasitiki    Vyriausybe.   Respublikos   Prezidentas,   remdamasis
Konstitucijos   92   straipsniu,   84  straipsnio  8  punktu  bei
atsižvelgdamas    į    parlamentinės    demokratijos   tradiciją,
Konstitucijos  84  straipsnio  8  punkte  nustatyta tvarka teikia
Seimui  svarstyti  įgaliojimus  grąžinusios  Vyriausybės Ministro
Pirmininko   kandidatūrą.  Seimui  pritarus  Ministro  Pirmininko
kandidatūrai   ir   Respublikos   Prezidentui  paskyrus  Ministrą
Pirmininką  bei  patvirtinus  jo  pateiktos  Vyriausybės  sudėtį,
jeigu  nepasikeitė  daugiau  kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad
Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti.
     Jei  Seimas  nepritaria  Ministro  Pirmininko  kandidatūrai,
tai    reikštų,    kad    Vyriausybė    privalo    atsistatydinti
(Konstitucijos  101  straipsnio  trečiosios  dalies  2  punktas).
Tai  būtų  konstitucinis  pagrindas  pradėti  naujos  Vyriausybės
sudarymo procedūrą.
     3.4.    Pagal    Konstituciją   Vyriausybė   nepertraukiamai
įgyvendina   vykdomąją  valdžią.  Vyriausybės  veikla  grindžiama
Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu.
     Vyriausybės  programa  yra privaloma atitinkamai Vyriausybei
visą   jos   įgaliojimų   laiką.   Nauja   Vyriausybė,  prašydama
įgaliojimų  veikti,  pateikia  Seimui  svarstyti  savo  programą.
Seimas,    pritardamas    Vyriausybės   programai,   pasitikėjimą
Vyriausybe   iš   principo   išreiškia  savo  įgaliojimų  laikui.
Žinoma,   tai   nereiškia,  kad  Vyriausybei  atsistatydinus  bus
tvirtinama ta pati programa.
     Atsižvelgiant   į   šiame   nutarime  išdėstytus  argumentus
darytina  išvada,  kad  Seimo  1996  m.  gruodžio 10 d. nutarimas
"Dėl      Lietuvos     Respublikos     Vyriausybės     programos"
neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio ketvirtajai daliai.

     Vadovaudamasis   Lietuvos   Respublikos   Konstitucijos  102
straipsniu,  Lietuvos  Respublikos  Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
     Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
                            nutaria:                             
  
     Pripažinti,   kad   Lietuvos   Respublikos   Seimo  1996  m.
gruodžio  10  d.  nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
programos" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  
     Šis   Konstitucinio   Teismo   nutarimas  yra  galutinis  ir
neskundžiamas.
     Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.