LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M.
GRUODŽIO 5 D. NUTARIMU NR. 530 PATVIRTINTŲ ASMENŲ
DRAUDIMO VALSTYBĖS LĖŠOMIS IR KOMPENSACIJŲ
MOKĖJIMO JUOS SUŽEIDUS AR JIEMS ŽUVUS RYŠIUM SU
TARNYBA SĄLYGŲ 4 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS
RESPUBLIKOS POLICIJOS ĮSTATYMO 48 STRAIPSNIUI
Vilnius, 1997 m. gruodžio 3 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovui
Vidaus reikalų ministerijos štabo Juridinio skyriaus
viršininko pavaduotojui Audriui Jakučiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi,
viešame Teismo posėdyje 1997 m. lapkričio 20 d. išnagrinėjo
bylą Nr. 8/97 pagal pareiškėjo - Lietuvos apeliacinio teismo
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.
gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo
valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar
jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 48 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Lietuvos apeliacinis teismas 1997 m. vasario
25 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Čipkienės
apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 1997 m. sausio
3 d. sprendimo. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė
ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų
Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo
juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (Žin.,
1992, Nr. 8-212) 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
policijos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 2-22) 48 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Policijos įstatymo 48 straipsnis numato, kad žuvus
policijos pareigūnui, vykdžiusiam tarnybines pareigas, jo
šeimai išmokama vienkartinė dešimties metų darbo užmokesčio
dydžio kompensacija. Nei šis straipsnis, nei įstatymo VI
skirsnis "Policijos pareigūnų socialinės garantijos" nenumato
išlygų, kuriais atvejais tokia kompensacija gali būti
nemokama. Vyriausybė 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530
nustatė Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų
mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba
sąlygas (toliau - Sąlygos). Nutarimu patvirtintų Sąlygų 4
punktas reglamentavo nedraudiminius įvykius, kada draudimo
sumos bei kompensacijos nemokamos. Kadangi Policijos įstatymo
48 straipsnis nenumato atvejų ar sąlygų, kada kompensacija
gali būti nemokama, pareiškėjui kyla abejonių, ar šio
Vyriausybės nutarimo nustatytų Sąlygų 4 punktas neprieštarauja
Policijos įstatymo 48 straipsniui.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus A.
Svetulevičiaus ir suinteresuoto asmens atstovo A. Jakučio
paaiškinimas. Jame teigiama, kad Lietuvos Respublikos
Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. gruodžio 11
d. nutarime "Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo
įsigaliojimo" įpareigojo Vyriausybę peržiūrėti ir nustatyti
prokuratūros, vidaus reikalų ir krašto apsaugos sistemų
pareigūnų aprūpinimo butais, darbo užmokesčio ir priedų bei
kompensacijų (dėl sužeidimo ar žuvimo tarnybos metu,
materialinės žalos dėl tarnybos ir kt.) mokėjimo tvarką
orientuojantis į atitinkamus tuo metu galiojusius bei rengtus
Lietuvos Respublikos įstatymus ir vidaus reikalų sistemos
darbuotojams taikytas socialines garantijas. Policijos
įstatymo VI skirsnyje yra numatytos policijos pareigūnų
socialinės garantijos. Šio skirsnio 46 straipsnio antrojoje
dalyje nustatyta, kad socialinių garantijų dydį nustato
Lietuvos Respublikos įstatymai, o šių garantijų taikymo tvarką
- Vyriausybė.
Paaiškinime teigiama, kad Vyriausybei buvo deleguota teisė
nustatyti socialinių garantijų (kartu ir kompensacijų) taikymo
tvarką. Todėl ginčijamas nutarimas iš esmės negali
prieštarauti Policijos įstatymui, kadangi galiojo tas pats
įstatymas, o Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas nutarimu
įpareigojo Vyriausybę minėtąją tvarką patvirtinti. Analogiška
tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo
25 straipsnyje, Vyriausybės 1996 m. sausio 31 d. nutarime "Dėl
kompensacijų valdininkui žuvus ar jį sužalojus dėl priežasčių,
susijusių su tarnyba, mokėjimo taisyklių patvirtinimo". Šių
taisyklių 8 punktas taip pat numato atvejus, kada
kompensacijos nemokamos.
Paaiškinime nurodoma, kad poįstatyminė teisės norma negali
pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujo pobūdžio teisės
normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Taip
pat pažymėta, jog ginčijamo nutarimo nustatytų Sąlygų 4
punktas nekonkuruoja su Policijos įstatymo normomis. Šis
punktas nesusiaurina subjektų, kuriems taikomos įstatymo
nuostatos, rato, jis iš esmės nepakeičia valstybės
įsipareigojimo išmokėti kompensaciją žuvusio pareigūno šeimai,
o tik įpareigoja pareigūnus laikytis Policijos įstatymo ir
kitų galiojančių įstatymų reikalavimų. Policijos pareigūnų
bendrosios pareigos yra numatytos Policijos įstatymo 35
straipsnyje. Šio įstatymo 40 straipsnio pirmojoje dalyje
teigiama, kad policijos pareigūnas asmeniškai atsako už savo
veiksmus bei jų pasekmes. Policijos įstatymo 48 straipsnyje
nėra apibrėžta, kas yra laikoma tarnybinių pareigų vykdymu ar
draudiminiu įvykiu. Draudiminiai įvykiai yra apibrėžti tik
ginčijamo nutarimo nustatytų Sąlygų 3 punkte. Tik šio Sąlygų
punkto nuostata, kad "[...] įvykiai (jeigu jie atsitinka, kai
apdraustasis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į darbą arba iš
jo [...])", suteikė ieškovei galimybę civilinėje byloje
teigti, jog jos vyro mirtis yra susijusi su tarnybinių pareigų
vykdymu. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamo
nutarimo nustatytų Sąlygų 4 punktas neprieštarauja Policijos
įstatymo 48 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovas A. Jakutis teisminiame
posėdyje iš esmės pakartojo paaiškinime išdėstytus argumentus.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Seimo
Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojo J.
Beinorto paaiškinimas, kuriame teigiama, kad ginčijamame
nutarime patvirtintų Sąlygų 4 punktas yra pagrįstas Lietuvos
Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 31
straipsnio, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos
įstatymo 51 straipsnio, Seimo nutarimo "Dėl Lietuvos
Respublikos policijos įstatymo įsigaliojimo" 4 punkto
normomis, tačiau nedraudiminius įvykius bei kitas sąlygas,
kurios būtų analogiškos šiuo metu Vyriausybės nustatytosioms,
būtina numatyti įstatyme.
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui taip pat buvo gautas
specialisto - Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų
ministerijos Teisinės ekspertizės skyriaus vedėjo M. Gruodžio
paaiškinimas. Jame teigiama, kad ginčijamo nutarimo nustatytų
Sąlygų 4 punktas yra pagrįstas įstatymo norma, tačiau šio
punkto kai kurie papunkčiai neatitinka Policijos įstatymo 48
straipsnio.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m.
gruodžio 11 d. priėmė Policijos įstatymą. Šio įstatymo 48
straipsnyje nustatyta:
"Žuvus policijos pareigūnui, vykdžiusiam tarnybines
pareigas, jo šeimai išmokama vienkartinė dešimties metų (120
mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Jis laidojamas
valstybės lėšomis pagal gyvenamosios vietos papročius.
Policijos pareigūnui, kuris buvo sužeistas ryšium su
tarnyba policijoje, išmokama nuo vienerių iki penkerių metų
(nuo 12 iki 60 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija
priklausomai nuo kūno sužalojimų sunkumo laipsnio.
Policijos pareigūnams atlyginama materialinė žala, kurią
jie patiria ryšium su tarnyba policijoje."
Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. gruodžio
11 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos policijos įstatymo
įsigaliojimo" 4 punktu įpareigojo Vyriausybę iki 1991 m.
vasario 1 d. peržiūrėti ir nustatyti Lietuvos Respublikos
prokuratūros, vidaus reikalų, krašto apsaugos sistemų
pareigūnų aprūpinimo butais, darbo užmokesčio ir priedų bei
kompensacijų (dėl sužeidimo ar žuvimo tarnybos metu,
materialinės žalos dėl tarnybos ir kt.) mokėjimo ir kitų
socialinių garantijų suteikimo tvarką orientuojantis į
atitinkamus tuo metu galiojusius ir rengtus Lietuvos
Respublikos įstatymus bei vidaus reikalų sistemos darbuotojams
taikytas socialines garantijas.
Vyriausybė 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530
patvirtino Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų
mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba
sąlygas. Pagal Sąlygų 1 punkto pirmą ir antrą papunkčius
apdraudžiami Vidaus reikalų ministerijos, respublikinės ir
savivaldybių policijos tarnybų bei kitų vidaus reikalų įstaigų
pareigūnai (priešgaisrinės apsaugos, pataisos reikalų,
apsaugos ir kiti), išlaikomi iš Lietuvos valstybės biudžeto,
savivaldybių biudžetų, įmonių, įstaigų ir organizacijų
lėšomis, taip pat Lietuvos policijos akademijos studentai ir
Vidaus reikalų ministerijos aukštesniųjų teisės mokyklų
klausytojai, teritorinių policijos komisariatų policijos
rezervo nariai, atliekantys praktiką ir stažuotę policijoje
bei vykdantys joje pareigūnų funkcijas. Kituose šio punkto
papunkčiuose išvardytos kitos draudžiamųjų asmenų kategorijos.
Tai - prokurorai, Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai,
tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, liktiniai,
asmenys, atliekantys tikrąją krašto apsaugos tarnybą,
savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pareigūnai ir
savanoriai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai ir kt.
Sąlygose nustatyta, kad draudžiama šių asmenų sveikata ir
gyvybė. Jos taip pat apibrėžia, kas laikoma draudiminiais
įvykiais. Tai yra tokie įvykiai, kurie atsitinka, kai
apdraustasis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į darbą arba iš
jo bei ne darbo laiku, kai teismo ar tardymo nustatyta, kad
šie įvykiai susiję su tarnyba, taip pat kai jie atsitinka per
apdraustojo mokymo bei pratybų laiką, pakenkę apdraustojo
sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi: trauma dėl
nelaimingo atsitikimo, pasikėsinimas į apdraustojo gyvybę ir
sveikatą, taip pat kitas staigus įvykis, kai prieš apdraustojo
valią jo kūną veikia fizinė jėga (cheminis, terminis,
nuodingųjų dujų ar kitas fizinis poveikis); atsitiktinis
ūminis apsinuodijimas maistu (taip pat užsikrėtimas per maistą
infekcinėmis ligomis, nurodytomis Sveikatos apsaugos
ministerijos patvirtintame ūminių infekcinių žarnyno ligų
sąraše), vaistais, nuodingaisiais augalais, taip pat ūminis ar
lėtinis apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis; neigiami
padariniai dėl klaidingo diagnozavimo ar gydymo ir
profilaktikos priemonių (tarp jų vaistų injekcijų) panaudojimo
po draudiminių įvykių; svetimkūnio patekimas į kvėpavimo
takus, anafilaksinis šokas, apdraustojo paskendimas ar
sušalimas.
Tačiau ne visais atvejais apdraustam asmeniui žuvus ar
nukentėjus išmokama kompensacija ar atlyginama patirta žala.
Sąlygų 4 punkte nustatyta:
"Draudiminiams nepriskiriami įvykiai ir draudimo sumos bei
kompensacijos nemokamos:
jeigu apdraustasis nukentėjo dėl savo veikos, kurioje
tardymas ar teismas nustatė tyčinio nusikaltimo požymius, arba
jeigu ši veika susijusi su administraciniu teisės pažeidimu;
jeigu apdraustasis nukentėjo būdamas apsvaigęs nuo
alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų;
jeigu apdraustasis nukentėjo valdydamas be atitinkamo
pažymėjimo transporto priemonę ar kitą savaeigę mašiną arba
perdavė valdyti transporto priemonę asmeniui, apsvaigusiam nuo
alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų arba neturinčiam
atitinkamo pažymėjimo;
jeigu apdraustasis nusižudė, kėsinosi nusižudyti ar tyčia
save sužalojo;
jeigu apdraustojo sveikata sutriko arba jis mirė dėl ligos
ar karo veiksmų."
Pareiškėjui, nagrinėjusiam bylą dėl kompensacijos
išmokėjimo žuvus policijos pareigūnui, kuris nelaimingo
atsitikimo metu buvo neblaivus, kilo abejonė, ar Sąlygų 4
punkto nuostatos atitinka Policijos įstatymo 48 straipsnį,
kuriame nėra numatyti atvejai ir sąlygos, kada kompensacija
gali būti nemokama.
2. Lietuvos Respublikos policija yra teisėtvarką
užtikrinanti vykdomoji valstybės valdžios institucija,
veikianti šalies vidaus reikalų sistemoje. Pagrindiniai
policijos uždaviniai yra nusikaltimų bei kitokių teisės
pažeidimų prevencija, nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas,
viešosios tvarkos, visuomeninės rimties bei saugumo, piliečių
teisių, laisvių ir turto apsauga, valstybės sienų apsauga,
taip pat pagal kompetenciją aplinkos apsauga. Be to, policija
vykdo eismo saugumo priežiūrą, teikia neatidėliotiną ir
kitokią socialinę pagalbą gyventojams. Ji gina Lietuvos
piliečius ir organizacijas, taip pat kitus asmenis, esančius
Lietuvos teritorijoje.
Valstybės institucijos kompetenciją realizuoja joje
dirbantys asmenys. Asmenų, tarnaujančių policijoje, teisinį
statusą lemia policijos, kaip valstybės institucijos,
paskirtis, veiklos uždaviniai ir vykdomos funkcijos.
Policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis,
tarnaujantis policijoje, einantis tam tikras pareigas ir
vykdantis policijos funkcijas. Jis visur ir visada turi
valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį.
Policijos pareigūnų garbę, orumą, gyvybę ir sveikatą, teises
ir laisves gina šalies įstatymai. Policijos pareigūnai yra
policininkai ir policijos valdininkai. Policijos pareigūnais
taip pat laikomi Policijos įstatymo 5 straipsnio ketvirtojoje
dalyje nurodyti asmenys. Policijos pareigūno teisinės padėties
ypatumus sąlygoja jo profesinės veiklos pobūdis, todėl
įstatymuose yra nustatytos specifinės priėmimo į tarnybą ir
atleidimo iš jos sąlygos bei tvarka, pareigūno teisės ir
pareigos, atsakomybė bei socialinės garantijos.
Asmenims, pretenduojantiems dirbti policijoje, keliami tam
tikri reikalavimai ir sąlygos. Į tarnybą policijoje
savanoriškumo ir atrankos pagrindu priimami ne jaunesni kaip
18 metų, mokantys valstybinę kalbą Lietuvos piliečiai, kurie
pagal išsilavinimą, asmens savybes, dalykinį ir fizinį
pasirengimą bei sveikatos būklę tinka policijos pareigūno
pareigoms. Tarnyba policijoje tvarkoma statutinės drausmės
pagrindais.
Policijos pareigūnas, atlikdamas tarnybines pareigas,
vadovaujasi įstatymais bei kitais tarnybą policijoje
reguliuojančiais norminiais teisės aktais, todėl jo
reikalavimai privalomi vykdyti visiems piliečiams,
valstybinėms, privačioms ir kitoms įmonėms, įstaigoms,
organizacijoms ir pareigūnams. Jeigu atsisakoma vykdyti
teisėtus policijos pareigūno reikalavimus, jis turi teisę
panaudoti prievartą, tačiau tik tiek, kiek tai reikalinga
tarnybinei pareigai vykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos
įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos.
Tarnyba policijoje yra susijusi su tam tikrais
reikalavimais pačiam pareigūnui. Jis privalo elgtis ir veikti
kaip valdžios atstovas, ginti teisėtus piliečių, visuomenės,
valstybės interesus, jo veiksmai turi būti teisiškai pagrįsti.
Į policijos pareigūną kreipiasi žmonės, kurie laukia ir tikisi
jo pagalbos. Todėl, kaip nustatyta Tarnybos Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto skyriuje
"Pareigūnų garbės kodeksas", jis privalo "niekada nepamiršti,
kad pareigūną piliečiai visur ir visada vertina kaip valdžios
atstovą, o iš jo išvaizdos, elgesio tarnyboje ir buityje
sprendžia apie visą policijos ar vidaus tarnybos sistemą".
Policijos pareigūnas privalo laikytis šio garbės kodekso
reikalavimų. Jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę
bei drausminę atsakomybę.
Su policijos pareigūno tarnyba ypač nesuderinamas
girtavimas - visuotinai pripažintas kaip socialinis blogis.
Neblaivūs policijos darbuotojai diskredituoja policijos
tarnybą, griauna visuomenės pasitikėjimą ja, be to, nesugeba
tinkamai atlikti jiems pavestų pareigų. Kad būtų išvengta šių
pasekmių, būtinos teisinės ir auklėjamosios priemonės.
Policijos įstatyme yra numatytos policijos pareigūnų
bendrosios ir specialiosios teisės bei pareigos. Bendrąsias
profesines teises ir pareigas turi visi policijos pareigūnai.
Specialiosios profesinės teisės ir pareigos suteikiamos
policijos pareigūnams, vykdantiems atskiras įstatymo
nustatytas policijos funkcijas.
Bendrosios profesinės policijos pareigūnų teisės būtų,
pavyzdžiui, tokios: teisė reikalauti iš piliečių ir pareigūnų,
pažeidžiančių teisėtvarką, nutraukti neteisėtus veiksmus;
teisė tikrinti asmens dokumentus, įtarus teisės pažeidimą ir
pareiškus apie tai piliečiui ar pareigūnui; teisė pristatyti
teisėtvarkos pažeidėjus į policiją ar kitas tarnybines
patalpas; teisė įstatyme numatytais atvejais panaudoti
šaunamuosius ginklus, specialiąsias priemones, kovinių imtynių
veiksmus ir t.t.
Policijos pareigūno veiklai apibūdinti ne mažiau svarbios
yra ir bendrosios profesinės pareigos. Policijos pareigūnas
visur ir visada privalo: gavęs piliečio ar pareigūno pranešimą
apie daromą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą arba pats
būdamas liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti
kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui; gavęs
piliečių ar pareigūnų pranešimą apie padarytą nusikaltimą ar
kitokį teisės pažeidimą, imtis priemonių sulaikyti ir
pristatyti į policiją asmenį, padariusį pavojingą veiką; gavęs
žinių apie padarytą pavojingą visuomenei veiką, apie tai
pranešti policijai, imtis priemonių įvykio vietai apsaugoti,
nusikaltimo liudininkams nustatyti; užtikrinti sulaikytų ar
pristatytų į policiją asmenų teises ir teisėtus interesus,
sveikatos apsaugą, suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą
nukentėjusiesiems dėl teisės pažeidimų ar tiems, kurie yra
bejėgiai; imtis visų galimų priemonių piliečių, valstybės,
visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti gaivalinių
nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitais ypatingais atvejais
ir t.t. Vykdydamas visas savo pareigas, policijos pareigūnas
privalo gerbti ir ginti žmonių orumą, užtikrinti ir saugoti jų
teises bei laisves.
Taigi policijos pareigūno profesinė veikla - specifinė.
Dėl tokio darbo pobūdžio policijos pareigūnai tiesiogiai
susiduria su teisės pažeidėjais, pavojingais nusikaltėliais.
Įstatymo nustatytais atvejais jie panaudoja ginklą. Kad būtų
sėkmingai atliktos tarnybinės pareigos esant ekstremaliai
situacijai, ne visada užtenka specialių žinių ir įgūdžių, bet
reikalinga asmeninė drąsa ir ryžtas. Neretai atliekančio
tarnybines pareigas policijos pareigūno gyvybei, sveikatai,
turtui iškyla pavojus, todėl įstatymuose yra nustatytos tam
tikros garantijos jo apsaugai užtikrinti.
Viena vertus, įstatymai numato baudžiamąją ar
administracinę atsakomybę už kliudymą policijos pareigūnui
atlikti pareigas ar už kėsinimąsi į jo garbę, orumą ar gyvybę.
Tai būtų, pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 201(1) straipsnyje
numatyta atsakomybė už pasipriešinimą policininkui ar
policijos rėmėjui, to paties kodekso 203(1) straipsnyje
numatyta atsakomybė už kėsinimąsi į policininko ar policijos
rėmėjo gyvybę, Administracinių teisės pažeidimų kodekso 187
straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigūno teisėto
reikalavimo nevykdymą, taip pat už jo garbės ir orumo įžeidimą
ir kt. Kita vertus, policijos pareigūnams yra numatytos
specialios socialinės garantijos: aprūpinimas butais,
prailgintos kasmetinės atostogos, priedai prie atlyginimų,
teisė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gauti
kompensacijas už išlaidas kelialapiams bei sanatoriniam
gydymui ir kt. Prie socialinių garantijų priskirtina ir
Policijos įstatymo 48 straipsnyje numatyta vienkartinė
dešimties metų (120 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio
kompensacija, išmokama žuvus policijos pareigūnui, vykdančiam
tarnybines pareigas. Įstatyme taip pat nustatyta, kad
policijos pareigūnui, kuris buvo sužeistas ryšium su tarnyba
policijoje, išmokama nuo vienerių iki penkerių metų (nuo 12
iki 60 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija,
priklausomai nuo kūno sužalojimų sunkumo laipsnio atlyginama
žala, patirta ryšium su tarnyba.
Kompensacijos už policijos pareigūno žuvimą ar sužalojimą
nustatymą sąlygoja ir Konstitucijos 52 straipsnio norma,
numatanti, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės
ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos,
našlystės, invalidumo, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų
nustatytais atvejais. Šia norma socialinei pagalbai, kurios
viena iš rūšių yra ir kompensacija pareigūno žūties ar
sužalojimo atveju, pripažįstamas konstitucinės vertybės
statusas. Svarbu ją veiksmingai užtikrinti, todėl tokios
socialinės paramos teikimas nustatomas įstatymais. Valstybės
pareiga - garantuoti pakankamas šios teisės įgyvendinimo ir
apsaugos priemones.
Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Policijos įstatymo 48
straipsnio pirmojoje dalyje nustatydamas kompensacijas
policijos pareigūno žūties atveju, tik pačia bendriausia forma
apibūdino sąlygą, kuriai esant atsiranda teisė į nurodytas
išmokas: "tarnybinių pareigų vykdymas". To paties straipsnio
antrojoje ir trečiojoje dalyse, numatančiose kompensacijos
išmokėjimą policijos pareigūnui, kuris buvo sužeistas, bei
patirtos materialinės žalos atlyginimą, vartojama formuluotė
"ryšium su tarnyba".Taigi pagal įstatymą kompensacija mokama
kiekvienu atveju, kai pareigūno žūties ar sužalojimo
priežastis buvo ne kas kita, kaip tarnybinių pareigų vykdymas
ar jo tarnyba policijoje.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Konstitucinis Teismas ir
nagrinės Sąlygų 4 punkto nuostatų atitikimą Policijos įstatymo
48 straipsniui.
3.1. Vyriausybė, patvirtindama Asmenų draudimo valstybės
lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus
ryšium su tarnyba sąlygas, vykdė Aukščiausiosios
Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. gruodžio 11 d. nutarimą,
įpareigojusį ją peržiūrėti ir nustatyti prokuratūros, vidaus
reikalų, krašto apsaugos sistemų pareigūnų aprūpinimo butais,
darbo užmokesčio ir priedų bei kompensacijų mokėjimo ir kitų
socialinių garantijų suteikimo tvarką. Toks buvo įstatymų
leidėjo pavedimas vykdomajai valdžiai.
Sąlygose, kuriomis užtikrinamas įstatymo normų
įgyvendinimas, reikėjo detalizuoti asmenų draudimo valstybės
lėšomis jiems žuvus ar juos sužeidus ryšium su tarnyba,
tvarką. Policijos įstatymo 48 straipsnio norma imperatyvi:
teisė į kompensaciją atsiranda žuvus policijos pareigūnui,
vykdžiusiam tarnybines pareigas, ar jį sužeidus ryšium su
tarnyba. Kitokių sąlygų įstatyme nėra nustatyta. Tačiau Sąlygų
4 punkte nustatyta, kokiais atvejais policijos pareigūnams ar
kitiems nurodytiems asmenims kompensacijos nemokamos. Tai
atvejai, kai apdraustieji nukentėjo būdami apsvaigę nuo
alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų, kai jų veikoje
buvo nustatyti tyčinio nusikaltimo požymiai ir kt. Taip šiuo
Sąlygų punktu nustatomas kitoks nei numatytas Policijos
įstatyme kompensacijų policijos pareigūnams reguliavimas.
Konstitucinis Teismas, vertindamas įstatymo ir
poįstatyminio akto santykį, ne kartą yra konstatavęs, kad
poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos,
tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir
sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia
konkuruotų su įstatymo normomis. Taip užtikrinamas
konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu
principas.
Pažymėtina, kad ginčijamos normos buvo priimtos iki
dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos
1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" 2 straipsnyje nustatyta,
kad įstatymai, kiti teisės aktai ir jų dalys, galioję Lietuvos
Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos
Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja
Konstitucijai ir šiam įstatymui. Šia norma tiek įstatymų
leidėjas, tiek vykdomoji valdžia įpareigojami peržiūrėti
anksčiau priimtus aktus atsižvelgiant į Konstitucijos normas,
užtikrinti teisės aktų, reguliuojančių tuos pačius santykius,
darnią hierarchinę sistemą. Todėl įstatymų leidėjas turėjo
atsižvelgti į Konstitucijos 52 straipsnį, laiduojantį piliečių
socialinį aprūpinimą, kuris turi būti užtikrinamas įstatymais.
Poįstatyminiu šių santykių reguliavimu negalima nustatyti arba
riboti šios teisės atsiradimo sąlygų ir apimties.
Konstitucinis socialinių teisių statusas kartu nepaneigia
įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo
sąlygas ar ribojimus. Antai 1997 m. liepos 1 d. priimto
Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų
atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo
įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad žala
nukentėjusiajam neatlyginama, jeigu nelaimingo atsitikimo
priežastis yra su technologiniu procesu nesusijęs apsvaigimas
nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių priemonių, jeigu žala
atsirado nukentėjusiajam darant tyčinį nusikaltimą ar
nukentėjusiajam dirbant darbą savavališkai be darbdavio,
ūkininko leidimo (sutikimo) arba atliekant darbą ne darbdavio,
ūkininko naudai, ar jei nukentėjusysis sąmoningai siekė, kad
įvyktų nelaimingas atsitikimas. Šiuo atveju Vyriausybė galėtų
detalizuoti ir sukonkretinti įstatyme nustatytas tam tikras
sąlygas. Ginčijamu atveju reikiamo įstatyminio reguliavimo
nebuvo. Vyriausybė šiuos santykius sureguliavo poįstatyminiu
aktu. Taip buvo pažeistas konstitucinis asmenų socialinių
teisių įstatyminės gynybos principas.
Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad
Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų
Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo
juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4
punktas dalimi, nustatančia policijos pareigūnų nedraudiminius
įvykius, pagal formą prieštarauja Policijos įstatymo 48
straipsniui.
3.2. Be to, Konstitucinis Teismas pažymi, kad minėtose
Sąlygose, skirtingai nei Policijos įstatymo 48 straipsnyje,
kurio pirmojoje dalyje vartojama sąvoka "vykdant tarnybines
pareigas" ir antrojoje bei trečiojoje dalyse - sąvoka "ryšium
su tarnyba", visais atvejais vartojama tik viena sąvoka -
"ryšium su tarnyba". Dėl tokio įstatymo ir poįstatyminio akto
sąvokų nevienodumo gali kilti problemų taikant šias normas.
Ginčijamų Sąlygų 4 punkto pirmo papunkčio normoje
nustatyta, kad draudiminiu įvykiu nelaikoma ir draudimo sumos
bei kompensacijos nemokamos, jeigu apdraustasis nukentėjo dėl
savo veikos, kurioje tardymas ar teismas nustatė tyčinio
nusikaltimo požymius, arba jei ši veika susijusi su
administraciniu teisės pažeidimu. Vyriausybė, apibrėždama
nedraudiminį įvykį, vartojo sąvokas "veika, turinti tyčinio
nusikaltimo požymius" ir "veika, susijusi su administraciniu
teisės pažeidimu". Galiojančių įstatymų sistemoje nusikaltimas
ir administracinės teisės pažeidimas apibūdinami kaip
pavojingos veikos. Jas padarius pažeidžiamos tam tikros
vertybės. Vienas iš teisėsaugos institucijų tikslų - užkirsti
kelią tokio pobūdžio neteisėtoms veikoms. Asmenims,
pripažintiems kaltais padarius nusikaltimą ar administracinį
teisės pažeidimą, taikomos baudžiamosios ar administracinės
atsakomybės priemonės. Tai sunkios pasekmės už įstatymo
draudimų nepaisymą. Policijos pareigūnų profesinė veikla,
kuria siekiama užkirsti kelią nusikaltimams ir kitiems teisės
pažeidimams, juos atskleisti ir ištirti, nesuderinama su
teisės pažeidimu. Tačiau Sąlygose vartojama sąvoka "veika,
turinti tyčinio nusikaltimo požymių", pagal baudžiamąją teisę
apimtų, pavyzdžiui, ir būtinąją gintį ar būtinąjį
reikalingumą. Šios veikos atitinka nusikaltimo požymius, nors
savo turiniu nekelia pavojaus ir yra naudingos visuomenei.
Todėl Sąlygose nurodyta formuluotė yra ydinga, vienodai
vertinanti skirtingo pobūdžio veikas. Be to, neįvertinta,
kokią reikšmę turi neatsargaus nusikaltimo padarymas nustatant
draudiminio įvykio buvimą ar nebuvimą.
Šiame Sąlygų punkte pavartota sąvoka "veika, susijusi su
administracinės teisės pažeidimu". Neaiškus šios sąvokos
turinys. Neaišku, ar turimas omenyje administracinės teisės
pažeidimas, ar kiti vienaip ar kitaip su juo susiję veiksmai.
Tokius veiksmus, kurie gali būti kitokio pobūdžio, matyt,
reikėtų teisiniu požiūriu vertinti nevienodai. Tai dar vienas
esminis normos formulavimo trūkumas.
Sąlygų 4 punkto antrame papunktyje nustatyta, kad
draudiminiu įvykiu nelaikomas toks įvykis, kai apdraustasis
nukentėjo būdamas apsvaigęs dėl alkoholio, narkotikų ar
toksinių medžiagų.
Akivaizdu, kad asmens girtumas ar apsvaigimas nuo
narkotinių ar toksinių medžiagų neigiamai veikia žmogų. Jis
nesugeba savęs kontroliuoti, neadekvačiai suvokia susidariusią
situaciją, susilpnėja jo veiksmų koordinacija, savitvarda.
Neretai dėl tokio apsvaigimo atsiranda įvairių neigiamų
pasekmių, dėl jo pažeidžiami ir įstatymai, todėl teisės
normose tokia žmogaus būsena vertinama neigiamai. Pavyzdžiui,
Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 10 punkte numatyta, kad
skiriant kriminalinę bausmę atsakomybę sunkinančia aplinkybe
laikoma tai, kad nusikaltimą asmuo padaro girtas, apsvaigęs
nuo narkotinių ar toksinių medžiagų. Žalos atlyginimo dėl
nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga
laikinojo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad žala
neatlyginama, jeigu nelaimingo atsitikimo priežastis yra su
technologiniu procesu nesusijęs apsvaigimas nuo alkoholio,
narkotinių ar toksinių priemonių.
Tačiau apskritai neigiamas požiūris į apsvaigimą nuo
alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų nepaneigia to, kad
tarp veikos ir jos pasekmių turi būti priežastinis ryšys.
Todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar pasekmės, už
kurias žmogui tenka atsakomybė, yra priežastingai susijusios
su asmens apsvaigimu. Minėtoje Žalos atlyginimo dėl nelaimingų
atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo
įstatymo 10 straipsnio normoje numatytos pasekmės atsiranda
tada, kai nelaimingo atsitikimo priežastis buvo būtent asmens
apsvaigimas. Ir baudžiamieji įstatymai suteikia teismui teisę
kai kurių nusikaltimų atveju priklausomai nuo jų pobūdžio
kaltininko girtumo nepripažinti sunkinančia aplinkybe.
Vyriausybė, formuluodama Sąlygų 4 punkto normą, pavartojo
sąvoką "nukentėjo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų
ar toksinių medžiagų." Ši sąvoka reiškia, jog draudiminio
įvykio nebuvimas yra siejamas su tokiu objektyviu faktu, kad
apdraustasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar
toksinių medžiagų. Šioje teisės normoje taip suabsoliutinus
apdraustojo būsenos reikšmę netenka prasmės priežasčių,
sukėlusių žalingas pasekmes, nustatymas.
Pagal priežastingumo doktriną neblaivumas galėtų būti
tiesioginė nedraudiminio įvykio atsiradimo priežastis. Tuomet
pasekmės atsirastų ne dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar
tarnybos, bet dėl šios priežasties. Žinoma, tokia nuostata
neturėtų būti taikoma, jei nukentėjusysis buvo apsvaigintas
prieš savo valią. Tačiau dabartinė ginčijamo papunkčio
redakcija leidžia nemokėti kompensacijos nepriklausomai nuo
to, kokios buvo tiesioginės žūties ar sužalojimo priežastys.
Pakanka, kad žūties ar sužalojimo metu nukentėjusysis buvo
apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų.
Pagal Sąlygų 4 punkto trečią papunktį nėra draudiminis
įvykis ir draudimo sumos bei kompensacijos nemokamos, "jeigu
apdraustasis nukentėjo valdydamas be atitinkamo pažymėjimo
transporto priemonę ar kitą savaeigę mašiną arba perdavė
valdyti transporto priemonę asmeniui, apsvaigusiam nuo
alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų ar neturinčiam
atitinkamo pažymėjimo".
Šio papunkčio dalis, nustatanti, kad nebus laikoma
draudiminiu įvykiu, jei apdraustasis nukentėjo valdydamas be
atitinkamo pažymėjimo transporto priemonę, neigiamų pasekmių
atsiradimą sieja su vienu iš eismo taisyklių pažeidimų. Tačiau
pagal tokią normos redakciją kompensacija nebūtų mokama ir
tais atvejais, kai apdraustasis eismo reikalavimų nepažeidė, o
autoavarija įvyko dėl kitų priežasčių (pvz., tokius
reikalavimus pažeidus kitiems eismo dalyviams). Tokiu atveju
pasekmės kiltų ne dėl apdraustojo, bet dėl kito asmens
veiksmų. Transporto priemonių valdymas neturint pažymėjimo yra
eismo taisyklių pažeidimas, bet jis savaime negali būti žūties
ar sužalojimo priežastis.
Sąlygų 4 punkto ketvirtame ir penktame papunkčiuose
draudiminiais įvykiais nelaikomi įvykiai ir draudimo sumų
mokėjimas nenumatytas, jeigu "apdraustasis nusižudė, kėsinosi
nusižudyti ar tyčia save sužalojo", taip pat "jeigu
apdraustojo sveikata sutriko arba jis mirė dėl ligos ar karo
veiksmų".
Pirmuoju atveju mirties ar sužalojimo tiesioginė
priežastis yra paties apdraustojo veika - sąmoningas savo
gyvybės atėmimas, kėsinimasis nusižudyti ar sąmoningas bet
kokiu būdu padarytas savo sveikatos sužalojimas. Antruoju
atveju draudiminiu įvykiu nelaikomas įvykis, kilęs dėl
apdraustojo ligos ar karo veiksmų. Abi šios nuostatos neribotų
Policijos įstatymo 48 straipsnio, jeigu jose būtų nurodyta,
kad minėtieji faktai nesusiję su policijos tarnybinių pareigų
vykdymu ar pareigūno tarnyba. Taigi ir ši norma nėra
pakankamai aiški.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m.
gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo
valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar
jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punktas dalimi,
nustatančia policijos pareigūnų nedraudiminius įvykius,
prieštarauja Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 48
straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.