LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo
įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio
antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 "Dėl
Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr.
266 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio
draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1 punkto atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai
Vilnius, 1997 m. kovo 12 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant Seimo atstovei Seimo Socialinių reikalų ir
darbo komiteto patarėjai Jadvygai Andriuškevičiūtei ir
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijos Tarptautinių reikalų departamento
direktoriui Vytautui Žiūkui, Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos Darbo santykių skyriaus viršininkui Benjaminui
Merčaičiui ir Valstybinio socialinio draudimo valdybos fondo
direktoriui Vincui Kuncai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo
posėdyje 1997 m. vasario 19 d. išnagrinėjo bylą Nr. 5/96 pagal
pareiškėjo - Šiaulių miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5
straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1
punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d.
nutarimo Nr. 142 "Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d.
nutarimo Nr. 266 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Šiaulių miesto apylinkės teismas 1996 m.
balandžio 15 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal E. Šapienės
reikalavimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Šiaulių miesto skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybai ir akcinei bendrovei "Šiaulių Tauras" dėl sumažinto
pensijos stažo. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1991, Nr.
17-447) 5 straipsnis, Valstybinių socialinio draudimo pensijų
įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) 8 straipsnio antrosios dalies
1 punktas ir Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142
"Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266
"Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo" dalinio
pakeitimo" (Žin., 1996, Nr. 10-253) 1 punktas neprieštarauja
Konstitucijos 52 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo
ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjas teigia, kad
pagal Civilinio kodekso 212 straipsnį laidavimas yra
įsipareigojimas atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas
asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos
dalies. Todėl, pareiškėjo nuomone, vertinant Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios
dalies 1 punkto, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5
straipsnio ir Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142
"Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 266
"Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo" dalinio
pakeitimo" 1 punkto normas darytina išvada, kad asmeniui,
draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu,
laikas, už kurį jo darbdavys nesumokėjo draudimo įmokų, gali
būti įskaitytas arba neįskaitytas į stažą pensijai gauti
priklausomai nuo darbdavio ir socialinio draudimo įstaigos
susitarimo, nors draudžiamas asmuo tam negali turėti jokios
įtakos.
Pareiškėjo nuomone, tokiu atveju netenka prasmės
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio, 4
straipsnio 1 punkto, 29, 30, 32, 38 ir 45 straipsnių nuostatos,
valstybė negarantuoja piliečiams jų konstitucinės teisės į
socialinį aprūpinimą. Todėl apylinkės teismas prašo ištirti, ar
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis,
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio
antrosios dalies 1 punktas ir Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d.
nutarimas Nr. 142 "Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20
d. nutarimo Nr. 266 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1 punktas neprieštarauja
Konstitucijos 52 straipsniui.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Seimo
Sveikatos, socialinių ir darbo reikalų komiteto tuometinio
pirmininko G. Paviržio 1996 m. liepos 31 d. paaiškinimas,
kuriame nurodyta, kad socialinio draudimo sistema yra paremta
visuotinumo ir privalomumo principais. Teisė į draudimo išmoką
atsiranda įvykdžius įstatymo nustatytus reikalavimus.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio
antrosios dalies 1 punktas nustato vieną iš sąlygų, kurią
įvykdžius atsiranda teisė į socialinio draudimo išmoką.
Valstybinio socialinio draudimo bei valstybinių socialinio
draudimo pensijų stažas apibrėžtas kaip laikotarpis, per kurį
asmenys patys mokėjo arba už juos buvo mokamos valstybinio
socialinio draudimo įmokos. Valstybinio socialinio draudimo
stažas yra svarbus ne tik pensijai, bet ir bedarbio, ligos,
motinystės pašalpai bei kitoms socialinio draudimo išmokoms
apskaičiuoti.
Kaip nurodoma paaiškinime, įsigaliojus Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymui, buvo perskaičiuotos
pensijos nustatant asmens turimą valstybinio socialinio draudimo
stažą. Šis stažas yra vienas iš objektyviausių kriterijų
nustatant apdraustojo indėlį į socialinio draudimo fondą, nes
įmokos dydis priklauso nuo apdraustojo darbo užmokesčio dydžio.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas
sudaro juridinių bei fizinių asmenų privalomosios valstybinio
socialinio draudimo įmokos, Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos veiklos pajamos, asignavimai iš Valstybės
biudžeto įstatymo nustatytais atvejais, valstybinio
savanoriškojo socialinio draudimo įmokos. Pagrindinė valstybinio
socialinio draudimo biudžeto dalis formuojama iš privalomųjų
valstybinio socialinio draudimo įmokų. Socialinio draudimo
stažas siejamas su šiomis įmokomis, kad būtų įgyvendintos
Konstitucijos laiduotos piliečių teisės gauti senatvės ir
invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais
atvejais.
Paaiškinime teigiama, kad Konstitucijos 52 ir kituose
straipsniuose žodis "laiduoti" vartojamas "teikti, tvirtai
pažadėti, garantuoti, užtikrinti; laiduoti žmonėms atlyginimą"
prasme. Tai reiškia, kad valstybė teikia, garantuoja, užtikrina
piliečių teises reglamentuodama jų įgyvendinimą įstatymais ir
kitais teisės aktais. Apylinkės teisme byla nagrinėjama ne dėl
konstitucinės teisės realizavimo, t. y. pensijos skyrimo, bet
dėl paskirtosios pensijos dydžio, nes nuo socialinio draudimo
stažo ir įmokų dydžio tiesiogiai priklauso pensijos dydis.
Draudimo įmokų priskaičiavimas ir įmokėjimas nėra tapačios
sąvokos. Draudimo įmokų priskaičiavimas yra pirminis veiksmas,
kuriuo nustatomas konkrečios įmokos dydis, priklausantis nuo
draudžiamojo asmens darbo užmokesčio, o draudimo įmokų
įmokėjimas reiškia faktišką priskaičiuotų įmokų pervedimą į
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sąskaitą. Todėl
ginčijami teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 52
straipsniui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tuometinio
sekretoriaus V. Žiūko 1996 m. liepos 25 d. paaiškinime nurodoma,
kad žodžiai "valstybė laiduoja" Konstitucijos 52 straipsnio
prasme suprantami taip, kad "valstybė garantuoja" arba "valstybė
užtikrina" piliečių teisę gauti Konstitucijoje numatytas
garantijas. Konstitucijos 52 straipsnio prasme valstybė laiduoja
piliečiams šiame straipsnyje nurodytas socialines garantijas ne
laidavimo ar kitokių sutarčių pagrindu, o jų gavimą užtikrina
įgyvendinant įstatymų, kitų teisės aktų nuostatas, kurias
privalo vykdyti Lietuvos Respublikos įmonės, įstaigos,
organizacijos, pareigūnai ir piliečiai. Sąvokos "valstybinio
socialinio pensijų draudimo stažas" ir "valstybinio socialinio
draudimo stažas" pensijų skyrimo prasme yra lygiareikšmės.
Už draudimo įmokų priskaičiavimą ir įmokėjimą yra atsakingi
draudėjai. Įmokų įmokėjimą kontroliuoja ir sankcijas už jų
įmokėjimo tvarkos pažeidimus taiko valstybinio socialinio
draudimo įstaigos.
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, iš kurio
mokamos pensijos, pajamas sudaro juridinių ir fizinių asmenų
privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos,
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos,
asignavimai iš Valstybės biudžeto, valstybinio savanoriškojo
socialinio draudimo įmokos. Taip valstybė užtikrina piliečio
konstitucinę teisę gauti senatvės pensiją. Pagrindinė biudžeto
dalis formuojama iš juridinių ir fizinių asmenų privalomųjų
socialinio draudimo įmokų (30-1 proc. nuo darbuotojų darbo
užmokesčio), todėl šias įmokas, o ne jų priskaičiavimą įstatymas
sieja su valstybinio socialinio draudimo pensijų stažu, nes
priešingu atveju nebūtų sukaupiama reikiama suma lėšų pensijoms
sumokėti. Nurodytų nuostatų taikymu valstybė garantuoja piliečio
konstitucinę teisę gauti senatvės pensiją.
Paaiškinime teigiama, kad įstatymai nenumato atleisti
draudėjų nuo privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Įstatymų nuostatos, reglamentuojančios valstybinio socialinio
draudimo įmokų mokėjimą, interpretuojamos taip, tarsi visi
draudėjai nuolat mokėtų jas į Valstybinio socialinio draudimo
fondo biudžetą. Esant pažeidimams, jiems taikomos atitinkamos
sankcijos neatleidžiant jų nuo priklausančių įmokų mokėjimo.
Paaiškinime nurodoma, kad įskaičius į asmens valstybinio
socialinio draudimo pensijų stažą laiką, kai už apdraustąjį
draudėjas nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, būtų
pažeisti sąžiningų draudėjų ir apdraustųjų, už kuriuos
sąžiningai mokamos šios įmokos, interesus. Be to, įstatyme
nenumatytas solidarumo principo tarp draudėjų įgyvendinimas.
Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos
taisykles, patvirtintas Vyriausybės 1995 m. birželio 5 d.
nutarimu Nr. 782 "Dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu
draudimu įskaitos taisyklių patvirtinimo", apdraustasis turi
teisę kartą per metus susipažinti su darbdavio sukaupta ar
Socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui perduota
informacija. Tokiu būdu pačiam apdraustajam suteikiama teisė
kontroliuoti privalomųjų socialinio draudimo įmokų už jį
mokėjimą į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
Paaiškinime pažymėta, kad 1995 m. spalio 17 d. įstatymu
"Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo
įstatymo pakeitimo ir papildymo" Valstybinio socialinio draudimo
fondo tarybai buvo suteikta teisė atleisti įmones, įstaigas,
organizacijas nuo delspinigių už pavėluotai pervestas įmokų
sumas mokėjimo arba atidėti šių delspinigių išieškojimo laiką,
jei šios dėl nuo jų pačių veiklos nepriklausančių priežasčių
negalėjo laiku sumokėti įmokų į valstybinio socialinio draudimo
fondo biudžetą. Todėl Vyriausybė 1996 m. sausio 26 d. nutarimu
Nr. 142 "Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m. vasario 20 d. nutarimo
Nr. 266 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio
draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1 punktu papildė Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles
ir nustatė, kad jeigu Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdyba atideda draudėjui privalomųjų įmokų išieškojimo laiką, o
draudėjas moka visas einamąsias įmokas arba kitais būdais
likviduoja susidariusias skolas, tai skolų susidarymo ir jų
mokėjimo atidėjimo laikotarpis apdraustiesiems įskaitomas į
socialinio draudimo stažą. Jei įmokų išieškojimo laikas
atidedamas, o draudėjas jų nemoka, įsiskolinimo laikotarpis gali
būti įskaitytas į apdraustojo asmens socialinio draudimo stažą,
kai draudėjas konkrečiu pensijos skyrimo atveju už jį sumoka
atitinkamą nesumokėtų privalomojo socialinio draudimo Tmokų
sumą.
Taip pat buvo gautas specialisto - Socialinio draudimo
mokymo ir tyrimo centro direktoriaus docento R. Lazutkos 1997 m.
sausio 13 d. paaiškinimas dėl ginčijamų teisės normų.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje Seimo atstovė J.
Andriuškevičiūtė iš esmės pritarė Seimo Sveikatos, socialinių ir
darbo reikalų komiteto pirmininko rašte išdėstytiems
argumentams.
Teismo posėdžio metu Vyriausybės atstovai V. Žiūkas, B.
Merčaitis ir V. Kunca iš esmės pritarė Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos paaiškinimo motyvams ir teigė, kad ginčijami
teisės aktai neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.
Posėdyje paaiškinimus pateikė specialistas - Socialinio
draudimo mokymo ir tyrimo centro direktorius docentas R.
Lazutka.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta, kad valstybė
laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,
socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo
ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Šiomis nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis
pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės
prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl
įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir
kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas
konstitucinės vertybės statusas.
Tai atitinka tiek valstybės funkcijų šiuolaikinę sampratą,
tiek XX a. Lietuvos valstybės konstitucinę tradiciją, kurios
ištakos yra 1922 m. Konstitucijoje, numačiusioje, kad valstybė
tam tikrais įstatymais saugo dirbantįjį ligoje, senatvėje,
įvykus nelaimingam atsitikimui ar trūkstant darbo.
Taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnio
nuostatos, laiduojančios piliečių teisę į socialinį aprūpinimą,
derinasi ir su tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintais
socialinės apsaugos principais.
Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės
solidarumo idėją. Jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų
socialinių rizikų. Žinoma, pilietinėje visuomenėje solidarumo
principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Tai
yra svarbiausia laisvo žmogaus saviraiškos sąlyga. Abipusės
asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas yra svarbus
užtikrinant socialinę darną, laiduojant asmens laisvę ir
galimybę apsisaugoti nuo sunkumų, kurių žmogus vienas nepajėgtų
įveikti. Todėl valstybė kuria socialinio aprūpinimo sistemą,
kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo
sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą.
Asmenims, dėl nedarbingumo ar kitų nuo jų nepriklausančių
priežasčių negalintiems užsidirbti pakankamai lėšų gyvenimui,
socialinis aprūpinimas paprastai yra teikiamas dviem formomis -
socialinio draudimo ir socialinės paramos.
Socialinio draudimo ištakos yra siejamos su dirbančiųjų
teisės į tam tikras išmokas, taip pat ir į senatvės pensiją,
pripažinimu. Šiai teisei įgyvendinti kuriami socialinio draudimo
fondai, sudaromi iš darbdavių ir darbuotojų įmokų. Tam tikrą
dalį lėšų šiems fondams paprastai teikia ir valstybė. Darbuotojų
ir darbdavių įmokos skaičiuojamos nuo darbo užmokesčio ir su
jomis susiejami būsimų pensijų ar pašalpų dydžiai. Tai yra
esminis socialinio draudimo ypatumas. Tuo jis skiriasi nuo
socialinės paramos, teikiamos asmenims, kuriems reikalinga
parama, bet kurie neturi teisės gauti aprūpinimo iš socialinio
draudimo fondo ar iš jo gauna per mažai gyvenimui būtinų lėšų.
Socialinės paramos šaltinis - valstybės arba savivaldybių
biudžetai.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę paaiškėjo, kad
paveldėta socialinių garantijų sistema neatitinka rinkos ūkio
santykių. Kuriant pasikeitusias ekonomines ir socialines
gyvenimo sąlygas atitinkančią socialinę apsaugą buvo pasirinktas
toks socialinės apsaugos modelis, pagal kurį pagrindinis vaidmuo
tenka valstybiniam socialiniam draudimui.
Valstybinius socialinio aprūpinimo santykių pagrindus
įtvirtina 1990 m. spalio 23 d. priimtas Valstybinio socialinio
aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas. Juo nustatyta, kad
valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės
socialinio aprūpinimo pagrindas. Taip pat numatyta, kad, be šios
sistemos, valstybėje gali egzistuoti įvairios visuomeninės ir
privačios socialinio aprūpinimo sistemos. 1991 m. gegužės 21 d.
priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymu nustatyta, kad
valstybinis socialinis draudimas yra valstybės nustatytų
socialinių ir ekonominių priemonių sistema, teikianti
apdraustiesiems Lietuvos gyventojams, taip pat įstatymo
numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui
reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo
numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių
pajamų arba turi papildomų išlaidų. Valstybinio socialinio
draudimo santykius taip pat reguliuoja 1994 m. liepos 18 d.
priimtas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.
Lietuvoje yra nustatytos šios valstybinio socialinio
draudimo rūšys: pensijų draudimas; ligos ir motinystės
draudimas, kai draudžiama ligos ir motinystės (tėvystės)
pašalpoms; draudimas laidojimo pašalpoms; draudimas transporto
išlaidų kompensacijoms; draudimas nuo nedarbo, kai draudžiama
bedarbio pašalpoms pagal Gyventojų užimtumo įstatymą; draudimas
nuo nelaimingų atsitikimų gamyboje ir profesinių susirgimų bei
kitoms išmokoms. Asmenų, draudžiamų kiekvienos rūšies draudimu,
kategorijas nustato atitinkami įstatymai, reguliuojantys tos
draudimo rūšies tvarką. Taip pat nustatyta tvarka, kuria asmenys
draudžiami privalomai.
Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios
piliečiams teisę į socialinį aprūpinimą, kartu įpareigoja
valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir
apsaugos priemones.
1. Dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5
straipsnio ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8
straipsnio antrosios dalies 1 punkto atitikimo Konstitucijai.
1.1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnyje
nustatyta, kad "valstybinio socialinio draudimo stažas - tai
laikas, kai asmuo pats mokėjo ar už tą asmenį buvo mokamos
valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat kiti
laikotarpiai, kuriuos valstybinio socialinio draudimo stažui
prilygina galiojantys įstatymai".
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8
straipsnyje nustatytas apdraustojo asmens valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį,
narystės ar tarnybos pagrindu, ir asmens valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažas, įgytas dirbant savarankiškai.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2
straipsnio pirmosios dalies 1-4 punktuose išvardyti asmenys šį
stažą įgyja dirbdami pagal darbo sutartis, taip pat dirbdami
narystės pagrindu renkamose institucijose, ūkinėse bendrijose,
žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir
gaudami atlyginimą už darbą, taip pat kiti nurodyti asmenys.
Minėtų kategorijų asmenų socialinio pensijų draudimo stažą ir
lemia pareiškėjo ginčijamos normos. Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkte
nustatyta, kad valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą
sudaro "laikas, per kurį šie asmenys patys moka arba už juos yra
mokamos įstatymo jiems nustatytos privalomos valstybinių
socialinio draudimo pensijų įmokos".
Pareiškėjo nuomone, laikantis ginčijamų normų, asmeniui,
draudžiamam privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu,
laikas, už kurį darbdavys nesumokėjo draudimo įmokų, gali būti
įskaitomas arba neįskaitomas į stažą pensijai gauti. Todėl
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio
antrosios dalies 1 punkto normos, valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažo sudarymą siedamos su draudimo įmokų sumokėjimu,
pažeidžia šių asmenų teises. Pareiškėjui kyla abejonių, ar šios
normos neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui,
nustatančiam, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti
senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo,
ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų
nustatytais atvejais.
Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareiškime nurodytus
klausimus, pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatyme
nustatytas "valstybinio socialinio draudimo stažas" ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas
"valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas" skiriant
pensijas iš esmės turi vienodą reikšmę, todėl abiejų ginčijamų
normų atitikimas Konstitucijai nagrinėtinas kartu.
1.2. Valstybinio socialinio draudimo pensijos mokamos iš
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto. Tai yra savarankiškas biudžetas, neįtraukiamas į
valstybės ar savivaldybių biudžetus. Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto pajamas sudaro juridinių ir
fizinių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo
įmokos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos
pajamos, asignavimai iš valstybės biudžeto, valstybinio
savanoriškojo socialinio draudimo įmokos. Pagrindinę šio
biudžeto dalį sudaro juridinių ir fizinių asmenų privalomosios
socialinio draudimo įmokos.
Už teisingą ir laiku atliekamą valstybinio socialinio
draudimo įmokų priskaičiavimą ir mokėjimą į valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžetą yra atsakingi draudėjai, t.
y. visų nuosavybės formų įmonės, įstaigos bei organizacijos ir
fiziniai asmenys, mokantys atlyginimą asmenims, dirbantiems
pagal sutartis, narystės ar tarnybos pagrindais renkamose
institucijose. Draudėjo funkcijas taip pat vykdo individualių
įmonių savininkai, kiti nustatyta tvarka jiems prilyginti
asmenys.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnyje
nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojas
(draudėjas) pats jas apskaičiuoja ir sumoka į Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžetą. Privalomai draudžiami
asmenys nurodyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4
straipsnio antrosios dalies 1 punkte. Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnyje išvardyti asmenys,
privalomai draudžiami valstybiniu pensijų socialiniu draudimu.
Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad kiti asmenys gali
šiuo draudimu draustis savanoriškai.
Draudėjai - įmonės, įstaigos, organizacijos - apskaičiuoja,
išskaito ir įmoka į Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetą iš minėtų apdraustųjų asmenų pajamų mokamas socialinio
draudimo įmokas. Jų mokėjimo terminai ir tvarka nustatomi
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir
vykdymo taisyklėse. Jos nustato, kad draudėjai, skaičiuodami
atlyginimo už darbą sumas, privalo apskaičiuoti privalomojo
valstybinio socialinio draudimo įmokas ir sumokėti jas į
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ne vėliau kaip
paskutinę darbo dieną prieš kito mėnesio penkioliktą dieną.
Mokamieji pavedimai pateikiami bankams visai atitinkamo
laikotarpio privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų
sumai nepriklausomai nuo to, kiek lėšų yra draudėjo sąskaitoje,
atskirai nurodomos draudėjo ir apdraustųjų įmokų sumos.
Ginčijamose normose, valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažą susiejus su nurodytomis įmokomis, siekiama
užtikrinti, kad būtų sukaupta lėšų, reikalingų pensijoms ir
pašalpoms išmokėti.
Socialinio draudimo sistemos funkcionavimui daro įtaką
dabartinio Lietuvos ūkio ir socialinio gyvenimo permainų
laikotarpio problemos bei sunkumai. Ne visos įmonės sugeba
prisitaikyti prie naujų sąlygų, kiti verslo dalyviai dar tik
kuriasi ar reorganizuojasi, ne visi verslo planai įgyvendinami.
Darbdaviai ne visada gauna planuotas pajamas, todėl negali
dirbantiesiems sumokėti atlyginimų bei privalomų socialinio
draudimo įmokų. Kartais dirbančiajam atlyginimas išmokamas, o
socialinio draudimo įmokos nesumokamos. Dėl šių ar panašių
aplinkybių asmens teisei į socialinį aprūpinimą užtikrinti
būtina pozityvi visų socialinio draudimo sistemos grandžių
veikla. Tokią veiklą turėtų garantuoti aiškus ir funkcionalus
teisinio reguliavimo mechanizmas.
Draudėjai įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetą privalo mokėti nuolat. Įstatymai numato juridinių ir
fizinių asmenų atsakomybę valstybiniam socialiniam draudimui,
taip pat sankcijas už įmokų mokėjimo pažeidimus. Galiojantys
įstatymai nenumato draudėjų atleidimo nuo privalomojo
valstybinio draudimo įmokų mokėjimo atvejų. Įmonei
bankrutuojant, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 29
straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo
eilę ir tvarką, reikalavimai dėl privalomojo Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo valstybinio socialinio draudimo yra
tenkinami antrąja eile, patenkinus darbuotojų reikalavimus,
susijusius su darbo santykiais, reikalavimus atlyginti žalą už
suluošinimą ar kitokį sveikatos sužalojimą, taip pat gyvybės
atėmimą.
Socialinio aprūpinimo santykius reguliuojantys įstatymai
nustato valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemą, kuriai
pavesta vykdyti valstybinį socialinį draudimą. Ją sudaro
Valstybino socialinio draudimo fondo taryba prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos, fondo valdyba ir jos
teritoriniai skyriai, kitos valstybinio socialinio draudimo
įstaigos ir draudėjai.
Kiekviena šios sistemos sudedamųjų dalių turi konkrečias
teises ir pareigas, reikalingas užtikrinti Konstitucijos
garantuotų teisių į socialinį aprūpinimą įgyvendinimą. Antai
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnyje
nustatyta draudėjų pareiga teisingai ir laiku priskaičiuoti ir
įmokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas į valstybinio
socialinio draudimo biudžetą. Pagal to paties įstatymo 43
straipsnį rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos skyriai, tiesiogiai atsakingi
už valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą, pensijų
išmokėjimą teisingai ir laiku bei kitų numatytų funkcijų
vykdymą. Minėto įstatymo 45 straipsnyje nustatyta valstybinio
socialinio draudimo įstaigų teisė į kontrolę. Akredituotoms
vykdyti valstybinį socialinį draudimą įstaigoms suteikta teisė
tikrinti dokumentus, kuriais grindžiamos jos žinioje esančios
įmokos ar išmokos. Valstybinio socialinio draudimo įstaigų
pareigūnai, vykdydami savo pareigas, turi teisę: gauti iš
įmonių, įstaigų bei organizacijų ir kitų asmenų pareigoms
atlikti reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus apie tikrinamo
juridinio, fizinio asmens ar neturinčio juridinio asmens teisių
asmens turtą bei pajamas; be išankstinio įspėjimo, pateikę
tarnybinį pažymėjimą, įeiti į draudėjo patalpas ar teritoriją,
susijusią su jo veikla (įskaitant ir nuomojamas), tikrinti darbo
sąlygas, darbuotojų skaičių ir pan.; duoti draudėjui privalomus
vykdyti nurodymus valstybinio socialinio draudimo klausimais;
surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose,
kurios pagal įstatymą priskirtos valstybinio socialinio draudimo
pareigūno kompetencijai; pareikalauti iš draudėjo, kad būtų
sutvarkyta buhalterinė apskaita; gauti iš draudėjo paaiškinimus
valstybinio socialinio draudimo įmokų ir išmokų klausimais;
surašyti nustatytų pažeidimų aktus dėl valstybinio socialinio
draudimo įmokų, baudų ir delspinigių apskaičiavimo ir t. t.
Įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai bei fiziniai asmenys,
trukdantys pareigūnui pasinaudoti šia teise, traukiami
atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Dideles teises įstatymas
suteikia ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
direktoriui, jo pavaduotojams, teritorinių skyrių vedėjams ir jų
pavaduotojams. Jie turi teisę išieškoti ne ginčo tvarka iš
įmonių sąskaitų komerciniuose bankuose laiku nesumokėtas
valstybinio socialinio draudimo įmokas bei netesybas, duoti
nurodymus bankams nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš
įmonių sąskaitų, įstatymų nustatyta tvarka skirti
administracines nuobaudas ir t. t. Už pavėluotai pervestas
įmokas yra nustatyti delspinigiai. Įstatyme numatyta, kad
Valstybinio socialinio draudimo fondui laiku nesumokėtos
draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos
išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių
dvejų metų laikotarpį.
Šių normų analizė leidžia teigti, kad valstybiniam
socialiniam draudimui įgyvendinti yra sukurta speciali sistema.
Numatyta civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už
pažeidimus socialinio draudimo santykių srityje. Socialinio
draudimo įstaigos ir pareigūnai turi teises ir įgaliojimus
įstatymų numatytoms lėšoms surinkti. Taigi įstatymais yra
sukurtos teisinės prielaidos socialinio draudimo įstaigų
sistemai įvykdyti jai pavestą pareigą ir užtikrinti
Konstitucijos 52 straipsnyje piliečiams garantuotas teises.
1.3. Socialinio draudimo santykiuose apdrausti dirbantys
asmenys užima ypatingą vietą. Visų pirma jie savo darbu sukuria
materialines prielaidas socialiniam draudimui. Socialinio
draudimo fondo biudžeto pagrindinę dalį sudaro atskaitymai nuo
apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Kita vertus, socialinio
draudimo paskirtis - teikti šiems asmenims gyvenimui reikalingas
lėšas ir paslaugas, jei jie negali dėl įstatymo numatytų
priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl
įstatymo numatytų priežasčių turi papildomai išlaidų. Todėl
įstatymo normomis nustatyta socialinio draudimo sistema
prasminga tik tokiu atveju, kai užtikrina minėtų asmenų
konstitucinę teisę į socialinį aprūpinimą.
Ginčijamos įstatymų normos yra imperatyvaus pobūdžio.
Apdraustasis asmuo savo darbu sukuria vertybes, kartu ir lėšas,
būtinas socialiniam draudimui, o darbdavys privalo jas
apskaičiuoti ir sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetą. Draudimą užtikrinančios institucijos turi imtis visų
įstatymo numatytų priemonių, kad draudėjas darbdavys įvykdytų
savo pareigą. Valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimas
- tai įstatymo pažeidimas. Dėl darbdavio ar kitų draudimą
vykdančių institucijų veikimo ar neveikimo apdrausti asmenys
neturėtų nukentėti. Kitu atveju konstitucinės teisės
įgyvendinimo mechanizmas, kurį nustato įstatymai, neatitiktų
savo paskirties.
Ginčijamos įstatymų normos dėl valstybinio socialinio
draudimo stažo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo
taikomos tiek asmenims, kurie draudžiasi savanoriškai, tiek
asmenims, draudžiamiems privalomai. Pažymėtina, kad pirmuoju
atveju savanoriškojo draudimo santykių atsiradimas susijęs su
asmens valia. Šių teisinių santykių pagrindas - susitarimas dėl
savanoriškojo draudimo. Antruoju atveju socialinio draudimo
santykiai atsiranda nepriklausomai nuo šalių valios ir yra
privalomi tiek darbdaviui, tiek socialinio draudimo įstaigoms,
tiek apdraustajam. Be to, pirmuoju atveju asmuo pats moka
socialinio draudimo įmokas, o antruoju tai privalo atlikti
darbdavys. Šie skirtumai negali neturėti įtakos nustatant
valstybinio socialinio draudimo ir valstybinio socialinio
pensijų draudimo stažą. Į tai būtina atsižvelgti aiškinant
ginčijamas įstatymų normas.
Pažymėtina, kad sukurtos socialinio draudimo sistemos
paskirtis - ne vien išmokėti socialinio draudimo pensijas ir
pašalpas, bet pirmiausia surinkti visas įstatymo numatytas
lėšas. Tai yra ne tarpininkavimo, bet socialinio draudimo
įgyvendinimo funkcija. Įstatymas nenumato apdraustajam asmeniui
pareigos kontroliuoti draudėją ar vykdyti socialinio draudimo
įstaigai būdingas funkcijas. Socialinio draudimo teisiniuose
santykiuose darbinės veiklos juridinis faktas įpareigoja
draudėją teisingai ir laiku priskaičiuoti bei sumokėti
socialinio draudimo įmokas, o socialinio draudimo įstaigas -
kontroliuoti draudėją ir užtikrinti įmokų surinkimą.
Todėl Konstitucinis Teismas pažymi, kad ginčijamomis
normomis sureguliuotą socialinio draudimo stažo klausimą reikia
nagrinėti ne tik atsižvelgiant į draudėjo ir valstybinio
socialinio draudimo tarpusavio įmokų mokėjimo santykius, bet ir
visos socialinio draudimo santykių sistemos, kuria teikiamas
socialinis aprūpinimas žmonėms, aspektu.
Sprendžiant klausimą, kokią reikšmę teisės į socialinį
aprūpinimą įgyvendinimui turi draudimo įmokų sumokėjimas, reikia
atsižvelgti į keletą aplinkybių. Pirmiausia į tai, kad
dirbantysis savo darbu sukuria materialinį pagrindą šiai teisei
įgyvendinti. Dėl to kitiems socialinio draudimo santykių
dalyviams - darbdaviams, socialinio draudimo įstaigoms -
atsiranda pareiga atlikti visas įstatymų nustatytas pareigas.
Įmokų mokėjimo santykiai - tai darbdavio ir socialinio draudimo
įstaigų tarpusavio santykiai. Jie sudaro tik vieną socialinio
draudimo santykių, skirtų užtikrinti apdraustojo asmens teisei į
socialinio draudimo pensiją ar pašalpą, visumos dalį. Jeigu šių
teisinių santykių subjektai netinkamai atlieka savo pareigas,
apdraustasis asmuo neturėtų nukentėti.
Kaip buvo minėta, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo
ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta
stažo reikšmė skiriant pensijas iš esmės yra vienoda. Kita
vertus, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyto stažo
požymiai bendresni, taikomi įvairioms socialinio draudimo
rūšims, o valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo požymiai
taikomi tik valstybiniam socialiniam pensijų draudimui, t. y.
jie yra specialūs. Specialiais požymiais ir reikėtų vadovautis
sprendžiant privalomai draudžiamų asmenų socialinio draudimo
stažo pensijai gauti klausimus. Tai pirmiausia reikėtų turėti
omenyje sprendžiant privalomai draudžiamų asmenų socialinio
draudimo pensijai gauti klausimą. Nustatant šį stažą
akcentuojamas draudimo laikas, t. y. trukmė laikotarpio, per
kurį asmenys patys moka ar darbdavys už juos moka ar turi mokėti
įmokas, bet ne darbdavio apskaičiuotų lėšų sumokėjimas.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad jeigu ši norma būtų
kitaip suprantama, privalomai draudžiami asmenys, kurie teisę į
tokį aprūpinimą įgijo savo darbu, šių santykių srityje taptų
priklausomi nuo konkrečių darbdavio ar socialinio draudimo
įstaigų veiksmų. Netektų prasmės ir imperatyvios įstatymo
normos, įsakmiai įpareigojančios visus santykių subjektus
atlikti įstatymo nustatytas pareigas. Todėl privalomai
draudžiamo asmens teisei įgyvendinti valstybinio socialinio
draudimo ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo
negalima aiškinti atsižvelgiant į tai, ar darbdavys, socialinio
draudimo įstaigos tinkamai ar netinkamai vykdė savo pareigas.
Taip suprantant apdraustojo asmens socialinio pensijų draudimo
stažą būtų paneigta Konstitucijos 52 straipsnyje numatytos
teisės į socialinį aprūpinimą esmė.
Konstitucinis Teismas akcentuoja, kad skiriant privalomai
draudžiamiems asmenims socialinio draudimo pensijas stažas
suprantamas kaip tam tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys
moka ar už juos mokamos įmokos, t.y. kaip laiko tarpas, per kurį
asmuo savo darbu kuria vertybes, taip pat ir socialinio draudimo
lėšas. Todėl socialinio pensijų draudimo stažo trukmės negalima
sieti su tuo, ar darbdavys sumokėjo įstatymo nustatytas lėšas.
Būtent toks socialinio draudimo stažo ir socialinio pensijų
draudimo stažo aiškinimas atitinka Konstitucijos laiduotai
socialinio draudimo santykių sistemos esmei, užtikrina
privalomai draudžiamiems asmenims teisių socialinio draudimo
srityje įgyvendinimą. Tik taip interpretuojant privalomai
draudžiamų asmenų valstybinio socialinio draudimo stažą ir
valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą darytina išvada,
kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio
antrosios dalies 1 punkto normos neprieštarauja Konstitucijos 52
straipsniui.
2. Dėl Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142
"Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d.
nutarimo Nr. 266 "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių
patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1 punkto atitikimo
Konstitucijai.
Vyriausybė 1996 m. sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 1 punktu
papildė Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 266 "Dėl
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo" patvirtintų
"Lietuvos Respublikos valstybino socialinio draudimo fondo
biudžeto sudaryto ir vykdymo taisyklių" 21 punkto antrąją
pastraipą tokiomis normomis: "Jeigu Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdyba atideda draudėjui privalomųjų įmokų
įsiskolinimo išieškojimo laiką, o draudėjas moka visas
einamąsias įmokas ir vykdo sutartyje nurodytas sąlygas arba
kitais būdais likviduoja susidariusias skolas, skolų susidarymo
ir jų mokėjimo atidėjimo laikotarpis apdraustiesiems įskaitomas
į socialinio draudimo stažą. Jeigu Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdyba neatideda įmokų išieškojimo laiko, o
draudėjas jų nemoka, įsiskolinimo susidarymo laikotarpis gali
būti įskaitytas į apdraustojo socialinio draudimo stažą, jeigu
draudėjas konkrečiu (pensijos skyrimo, ilgalaikės ligos bei
mirties) atveju už jį sumoka atitinkamą nesumokėtų privalomųjų
socialinio draudimo įmokų sumą."
Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas įstatymų normas bei
šio Vyriausybės nutarimo 1 punktą priklausomai nuo darbdavio ir
socialinio draudimo įstaigos susitarimo laiką, už kurį darbdavys
nesumokėjo draudimo įmokos, leidžiama įskaityti arba neįskaityti
į stažą pensijai gauti. Pats asmuo tokiame sandoryje nedalyvauja
ir negali jam daryti jokios įtakos. Tokiu atveju valstybė
negarantuoja piliečiams Konstitucijos 52 straipsnyje laiduotos
teisės į socialinį aprūpinimą.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad ginčijamo nutarimo punkto
normose sprendžiant privalomųjų įmokų įsiskolinimo išieškojimo
atidėjimo draudėjui laiko klausimą yra nustatyta taisyklė, jog
tik likvidavus susidariusias skolas, skolų susidarymo ir jų
mokėjimo laikotarpis įskaitomas į socialinio draudimo stažą. Kai
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba neatideda įmokų
išieškojimo laiko, o draudėjas jų nemoka, įsiskolinimo
susidarymo laikotarpis gali būti įskaitytas į nurodytą stažą,
jeigu draudėjas konkrečiu (pensijos skyrimo, ilgalaikės ligos
bei mirties) atveju už jį sumoka atitinkamą nesumokėtų
privalomųjų socialinio draudimo įmokų sumą. Taigi apdraustojo
asmens teisę į socialinį aprūpinimą Vyriausybės nutarimo
ginčijamo punkto normos susiejo su įmokų sumokėjimu
neatsižvelgiant į tai, kad toks įsiskolinimas galėjo susidaryti
dėl darbdavio ar valstybinio socialinio draudimo įstaigų veikimo
ar neveikimo.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime yra konstatavęs, kad
skiriant privalomai draudžiamiems asmenims socialinio draudimo
pensijas stažas pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5
straipsnį ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8
straipsnio antrosios dalies 1 punktą suprantamas tik kaip tam
tikras laikotarpis, per kurį asmenys patys moka arba už juos
darbdavys moka ar turi mokėti įstatymu nustatytas įmokas. Todėl
šio laikotarpio negalima sieti su tuo, ar darbdavys faktiškai
sumokėjo įstatymu nustatytas lėšas. Vyriausybė, ginčijamomis
nutarimo normomis apibrėždama valstybinio socialinio pensijų
draudimo stažo trukmę, ją nepagrįstai susiejo su faktišku įmokų
sumokėjimu. Todėl vertinant ginčijamo Vyriausybės nutarimo 1
punktą darytina išvada, kad jis neatitinka Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių
socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios
dalies 1 punkto normų. Taip paneigiamos ir Konstitucijos 52
straipsnyje laiduotos piliečių teisės.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnis ir Lietuvos
Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8
straipsnio antrosios dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, jeigu šių įstatymų normų atitikimo
Konstitucijai vertinimas pagrįstas aiškinimu, kad stažas pagal
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnį ir
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio
antrosios dalies 1 punktą suprantamas tik kaip tam tikras
laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos darbdavys moka
ar turi mokėti įstatymu nustatytas įmokas.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m.
sausio 26 d. nutarimo Nr. 142 "Dėl Lietuvos Respublikos 1995 m.
vasario 20 d. nutarimo Nr. 266 "Dėl Lietuvos Respublikos
valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir
vykdymo taisyklių patvirtinimo" dalinio pakeitimo" 1 punktas
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui,
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5
straipsniui ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1
punktui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.