LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ALKOHOLIO KONTROLĖS ĮSTATYMO
1 IR 30 STRAIPSNIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS TABAKO
KONTROLĖS ĮSTATYMO 1, 3 IR 11 STRAIPSNIŲ, TAIP PAT
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1996 M. VASARIO 2 D.
NUTARIMO NR. 179 "DĖL ALKOHOLIO REKLAMOS KONTROLĖS"
ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1997 m. vasario 13 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjų - Seimo atstovams Seimo Juridinio
skyriaus konsultantui Egidijui Šileikiui ir Seimo Sveikatos
reikalų komiteto patarėjui Ryčiui Virbaliui, Seimo narių grupės
atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,
suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovams Ministro
Pirmininko patarėjui Virgilijui Savickui ir Vyriausybės
kanceliarijos konsultantui Arvydui Nevui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo
posėdyje 1997 m. sausio 21 - 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 6/96 -
10/96 pagal pareiškėjų - Lietuvos Respublikos Seimo ir Seimo
narių grupės prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos alkoholio
kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsniai, Lietuvos Respublikos
tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsniai neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25, 29 ir 46 straipsniams,
taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 2
d. nutarimas Nr. 179 "Dėl alkoholio reklamos kontrolės"
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio
trečiajai daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1996 m. gegužės 31 d. Konstitucinis Teismas gavo Seimo
narių grupės prašymą ištirti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo
(Žin., 1995, Nr. 44-1073, Nr. 61-1527) 1 ir 30 straipsniai ir
Tabako kontrolės įstatymo (Žin., 1996, Nr. 11- 281) 1, 3 ir 11
straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 25, 29 ir 46
straipsniams, taip pat ar Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d.
nutarimas Nr. 179 "Dėl alkoholio reklamos kontrolės" (Žin.,
1996, Nr. 12-318) neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio
trečiajai daliai.
1996 m. liepos 1 d. Konstitucinis Teismas gavo Seimo 1996
m. birželio 25 d. nutarimą "Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
ištirti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 1, 30 straipsniai ir
Tabako kontrolės įstatymo 1, 3, 11 straipsniai atitinka Lietuvos
Respublikos Konstituciją".
Konstituciniam Teismui nusprendus priimti Seimo prašymą ir
jo pagrindu pradėti rengti bylą, pagal Konstitucijos 106
straipsnio ketvirtąją dalį buvo sustabdytas Alkoholio kontrolės
įstatymo 1 straipsnio ketvirtosios pastraipos bei 30 straipsnio,
taip pat Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio penktosios ir
šeštosios pastraipų, 3 straipsnio pirmosios dalies 6 punkto ir
11 straipsnio ketvirtosios bei penktosios dalių galiojimas, kol
bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl šios bylos.
Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 9 d. sprendimu Seimo
narių grupės ir Seimo prašymai yra sujungti į vieną bylą.
II
Seimo narių grupės prašymas grindžiamas tokiais teisiniais
motyvais.
Minėtų įstatymų ginčijamomis normomis alkoholinių gėrimų ir
tabako gaminių reklama Lietuvoje yra draudžiama. Šiam teiginiui
paremti yra pateikiamos citatos iš Alkoholio kontrolės įstatymo
1 straipsnio ketvirtosios ir penktosios pastraipų ir 30
straipsnio, taip pat Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio
pirmosios dalies 4 ir 5 pastraipų, 3 straipsnio pirmosios dalies
6 punkto ir 11 straipsnio ketvirtosios ir penktosios dalių.
Pareiškėjas teigia, kad kyla abejonių, ar išvardytos teisės aktų
dalys neprieštarauja atitinkamiems Konstitucijos straipsniams.
Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad
žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai
reikšti, 25 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad žmogui
neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei
idėjas, o 25 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad laisvė
reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti
ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti
žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui,
dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Pareiškėjas nurodo, kad prekyba alkoholio ir tabako
gaminiais Lietuvoje licencijuojama, tačiau nėra draudžiama
laikantis nustatytų apribojimų vartoti alkoholio ir tabako
gaminius, jais prekiauti, taip pat atlikti kitas operacijas. Iš
to jis daro išvadą, kad informacijos apie legalią veiklą
skleidimas neturėtų būti besąlygiškai draudžiamas, tačiau pagal
"pateikiamus alkoholio ir tabako gaminių reklamos bei
netiesioginės alkoholio ir netiesioginės tabako gaminių reklamos
apibrėžimus reklama pripažįstama ne tik informacija, tiesiogiai
susijusi su alkoholio ar tabako gaminių vartojimo skatinimu, bet
ir informacija, tiek susijusi su alkoholio ar tabako gaminių
gamyba, importu, realizacija, tiek ir visiškai su tuo
nesusijusi. Tokie reklamos apibrėžimai ydingi visų pirma dėl to,
kad jie itin nekonkretūs ir abstraktūs, todėl pagal juos reklama
gali būti pripažįstama ne tik tai, kas iš tikrųjų atitinka
visuotinai priimtą reklamos sampratą, bet ir bet kokia kita
informacija".
Pareiškėjas teigia, kad kategoriškas reklamos, o pagal
apibrėžimų turinį - ir bet kokios informacijos apie alkoholį ir
tabako gaminius draudimas yra antikonstitucinis ir nepriimtinas.
Jis pripažįsta, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir gali
būti ribojama esant Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje
dalyje nustatytiems pagrindams, t. y. gali būti ribojama tik ta
informacija, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę, orumą,
privatų gyvenimą, dorovę ar konstitucinę santvarką. Tačiau
išplėstai aiškinti šios konstitucinės nuostatos turinio ir
išplėsti jos galiojimo bet kokiai informacijai, net ir
netiesiogiai susijusiai su alkoholio vartojimu ir rūkymu,
negalima. Reklamos priešininkų motyvas, kad bet kokie
alkoholiniai gėrimai ar bet kokie tabako gaminiai, o kartu ir
informacija apie juos yra vienodas blogis, nėra pagrįstas.
Pareiškėjo nuomone, teisiškai itin ydinga yra Alkoholio
kontrolės įstatymo 30 straipsnio trečiosios dalies nuostata, kad
audio- arba vizualinės informacijos turinio, apipavidalinimo,
jos perdavimo būdų pripažinimo alkoholio reklama kriterijus,
alkoholio reklamos draudimo kontrolės tvarką nustato Vyriausybė,
taip pat Tabako kontrolės įstatymo 11 straipsnio penktosios
dalies nuostata, kad vizualinės arba audioinformacijos turinio,
apipavidalinimo, jos perdavimo būdų pripažinimo tabako reklama
kriterijus, tabako gaminių reklamos draudimo kontrolės tvarką
nustato Vyriausybė. Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje
dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir
skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik
įstatymu. Įstatymai - tai Konstitucija, konstituciniai įstatymai
ir kiti įstatymai. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamuose teisės
aktuose informaciją, kuri pripažintina reklama ir yra draustina,
nustato Vyriausybė jai deleguotas teises įgyvendindama per
poįstatyminius teisės aktus - nutarimus. Tačiau toks teisės
aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro
pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo
normomis. Todėl pareiškėjas teigia, kad ginčijamuose teisės
aktuose nustatyta galimybė reguliuoti teisinius santykius,
kylančius iš Konstitucijoje nustatytos prigimtinės žmogaus
laisvės reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją,
žemesnę teisinę galią turinčiais aktais - Vyriausybės nutarimais
pripažintina prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone,
dėl nurodytų motyvų ir Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d.
nutarimas Nr. 179 "Dėl alkoholio reklamos kontrolės" yra
pripažintinas pagal formą prieštaraujančiu Konstitucijos 25
straipsnio trečiajai daliai.
Konstitucijos 29 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad
žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo
lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,
tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Iš to pareiškėjas
daro išvadą, kad Konstitucija garantuoja ne tik teisę kiekvienam
asmeniui turėti savo įsitikinimus dėl alkoholinių gėrimų
vartojimo ar rūkymo tikslingumo ir pan., bet ir tai, kad
asmenys, kurių požiūris į alkoholinių gėrimų vartojimą ar rūkymą
yra neigiamas, negali turėti privilegijų tų, kurių požiūris į
analogiškus dalykus yra indiferentiškas arba teigiamas,
atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, asmuo, kuris nerūko ar yra
abstinentas, savaime nėra didesnė visuomeninė vertybė negu
asmuo, kurio požiūris ir elgsena yra priešingi. Niekas neginčija
teisės skleisti objektyviais duomenimis pagrįstos informacijos
apie alkoholinių gėrimų vartojimo ar rūkymo neigiamas pasekmes,
žalą etc. Tačiau, pareiškėjo nuomone, negalima atimti galimybės
iš kitos visuomenės dalies, kuri daugeliu atvejų yra gausesnė už
alkoholinių gėrimų vartojimo ir rūkymo priešininkų dalį, gauti
informaciją apie legaliai parduodamus alkoholinius gėrimus,
tabako gaminius, gamintojus, importuotojus ir pardavėjus, apie
gaminių kokybę, gaminimo technologiją, jų chemines ir kitas
savybes. Atimant teisę į informaciją, iš žmogaus atimama
galimybė rinktis. Pareiškėjas teigia, kad situacija, kai už kitą
asmenį nusprendžiama, kokią informaciją gauti jis turi teisę, o
kokios ne, yra būdinga totalitarinei valdymo formai ir
nesuderinama su demokratinės valstybės kūrimo principais.
Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta,
kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų
bendrai tautos gerovei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog
sprendžiant ginčijamų teisės aktų atitikimo Konstitucijai
klausimą būtina turėti galvoje, kad rinkos ekonomikoje reklama
yra vienas iš veiksnių, darančių tiesioginę įtaką gamybos
augimui. Įmonės, kurios verčiasi alkoholinių gėrimų ir tabako
gaminių gamyba, importu, realizacija ar panašia veikla, moka
daug įvairių mokesčių: pelno, pridėtinės vertės, muitų, akcizo
ir kt. Kuriamos naujos darbo vietos, investuojamas užsienio
kapitalas ir pan. Kuo intensyvesnė ši veikla, kuo didesnė
apyvarta, tuo daugiau pajamų gauna biudžetas, todėl daugiau lėšų
galima skirti socialinėms programoms, sveikatos apsaugai ir
panašioms reikmėms. Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnio
pirmosios dalies 1 - 11 punktuose yra nustatyti valstybės
alkoholio kontrolės politikos principai, o Tabako kontrolės
įstatymo 3 straipsnio pirmosios dalies 1 - 8 punktuose -
valstybės tabako kontrolės principai. Pareiškėjo nuomone, kad
būtų įgyvendinami šiuose punktuose iškelti tikslai, reikalingos
lėšos, kurias ketinama paimti iš alkoholinių gėrimų ir tabako
gaminių gamyba, importu ir realizavimu besiverčiančių subjektų,
tačiau tais pačiais įstatymais siekiama padaryti taip, kad tų
lėšų būtų kuo mažiau.
Prašyme pažymima, kad ūkio subjektams susidaro nevienodos
ūkininkavimo sąlygos, nes vieni subjektai, užsiimantys legalia
veikla, turi galimybę reklamuotis, tuo tarpu iš kitų legalia
ūkine veikla užsiimančių subjektų tokia galimybė atimama.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog Alkoholio kontrolės
įstatymo 30 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatyta, kad
Lietuvos Respublikoje alkoholinių gėrimų reklama draudžiama tik
per Lietuvos radijo ir televizijos stotyse pagamintas radijo ir
televizijos programas. Tačiau alkoholinių gėrimų reklama kitų
šalių radijo ir televizijos stotyse pagamintose programose
Lietuvoje nėra draudžiama. Iš to pareiškėjas daro išvadą, kad
Lietuvos ūkio subjektams sudaromos akivaizdžiai blogesnės
sąlygos negu užsienio subjektams. Kartu pareiškėjas teigia, kad
galima ginčytis, ar geresnių ūkinės veiklos sąlygų savo šalies
subjektams sudarymas neprieštarautų tarptautiniams standartams,
tačiau savų ūkio subjektų diskriminavimas yra nesuprantamas ir
nepateisinamas. Be to, nereikėtų pamiršti, kad užsienio
subjektai mokesčių į Lietuvos Respublikos biudžetą nemoka.
Pareiškėjas teigia, kad tam tikrų ūkio subjektų galimybių
ribojimas, įvairių kliūčių sudarymas, kartu ir įplaukų į
biudžetą mažinimas neatitinka visuomenės poreikių.
Teisminio nagrinėjimo metu Seimo narių grupės atstovas
advokatas V. Barkauskas patvirtino raštu pateiktus argumentus ir
akcentavo, kad draudžiant alkoholio ar tabako reklamą vartotojai
negauna svarbios informacijos ir iš jų atimama galimybė jos
pagrindu rinktis mažiau kenksmingą sveikatai gaminį. Taigi,
atstovo nuomone, toks draudimas šiuo atveju nepadeda saugoti
sveikatos. Dėl Vyriausybės nutarimo didžiausias abejones kelia
jo 2 punktas. Atstovo nuomone, šis nutarimas ne tik pagal formą,
bet ir pagal turinį prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio
trečiajai daliai.
III
Seimo nutarimo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
įvadinėje dalyje buvo suformuluoti tokie motyvai.
Svarstant ir priimant Alkoholio kontrolės įstatymą ir
Tabako kontrolės įstatymą buvo pateikta argumentų dėl šių
įstatymų kai kurių nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Nekelia
abejonių besaikio alkoholio vartojimo bei rūkymo žala žmogaus
sveikatai ir būtinybė riboti alkoholio ir tabako gaminių
reklamą, tačiau besąlygiškas informacijos draudimas neatitinka
Konstitucijos nuostatų. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio
antrąją dalį žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir
skleisti informaciją. Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje
dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Pareiškėjo
nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymu ir Tabako kontrolės
įstatymu draudžiama gauti ir skleisti informaciją apie alkoholio
ir tabako gaminius ir pavedama Vyriausybei nustatyti reklamos
draudimo kontrolės tvarką.
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui Seimo atstovas Seimo
Sveikatos reikalų komiteto patarėjas R. Virbalis, iš esmės
pritardamas Seimo narių grupės prašyme bei Seimo nutarime
išdėstytiems argumentams, paaiškino štai ką.
Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnyje numatytas
reklamos draudimas nereiškia absoliutaus informacijos apie
alkoholinius gėrimus teikimo vartotojui uždraudimo. Tačiau
nuostata, kad "alkoholinių gėrimų reklama draudžiama kitais
audio- arba vizualinės informacijos perdavimo būdais,
priemonėmis, įskaitant netiesioginę alkoholinių gėrimų reklamą",
predisponuoja tam tikro pobūdžio informacijos, kuri gali būti
palaikyta reklama, pateikimo vartotojui suvaržymą. Alkoholio
kontrolės įstatymo nuostata, kad "audio- arba vizualinės
informacijos turinio, apipavidalinimo, jos perdavimo būdų
pripažinimo alkoholio reklama kriterijus nustato Lietuvos
Respublikos Vyriausybė", sąlygoja tam tikrą neapibrėžtumą
atskiriant informaciją nuo reklamos. Atstovas nurodo, kad
netiesioginės reklamos apibūdinimas Alkoholio kontrolės įstatymo
1 straipsnyje taip pat sąlygoja tam tikro pobūdžio informacijos
apie alkoholinius gėrimus pateikimo vartotojui suvaržymą.
Atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad Tabako kontrolės
įstatymo 11 straipsnio nuostata, jog tabako reklama yra
draudžiama, sąlygoja tam tikro pobūdžio informacijos apie tabako
gaminius pateikimo vartotojui apribojimus, nors šio įstatymo 1
straipsnyje pateiktas tabako gaminių reklamos ir netiesioginės
tabako gaminių reklamos apibūdinimas ir 11 straipsnio penktosios
dalies nuostatos nepakankamai aiškiai atskiria informaciją nuo
reklamos.
Atstovo nuomone, šie samprotavimai leidžia daryti išvadą,
kad minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo ir Tabako kontrolės
įstatymo atitinkamų straipsnių nuostatos galėtų būti
tikslinamos.
Teisminio posėdžio metu Seimo atstovas R. Virbalis parėmė
raštu išdėstytus argumentus ir pridūrė, kad Alkoholio kontrolės
įstatymo 30 straipsnio pirmosios dalies 4 punkto nuostata, taip
pat netiesioginės reklamos apibūdinimas 1 straipsnyje ir Tabako
kontrolės įstatymo 1 straipsnyje nepakankamai aiškiai atskiria
informaciją nuo reklamos, todėl turėtų būti tikslinami.
IV
Seimo atstovas Seimo Juridinio skyriaus konsultantas E.
Šileikis rengiant bylą teisminiam posėdžiui paaiškino, kad
Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina skirtingas vertybes.
Turint omenyje, kad šio straipsnio atskirų dalių normos sudaro
vieningą visumą, galima teigti, jog įstatymų leidėjas
konstituciškai negali subjektyviai įtvirtinti, kad visuomenės ir
valstybės darnaus gyvavimo požiūriu tam tikra Konstitucijos 25
straipsnyje numatyta vertybė absoliučiai nublanksta prieš kitą.
Kitaip tariant, įstatymais reguliuojant Konstitucijos 25
straipsnyje numatytų ir tikrovėje susikertančių vertybių
suderinimą būtina nepažeisti šio straipsnio vieningos visumos
esmės ir siekti racionaliai suderinti tarpusavyje susikertančias
konstitucines vertybes, t. y. nė vienai iš jų nesuteikti
absoliutaus primato kitos atžvilgiu. Atstovas pabrėžia, kad
laikantis tokio demokratinėse teisinėse valstybėse paplitusio
susikertančių teisinių vertybių racionalaus derinimo
("subalansavimo") principo ir akcentuojant, kad "žmogaus teisės
ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė", o "bendrų interesų
apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės
į informaciją apskritai", manytina, kad ydinga įstatymais iš
esmės drausti net ir mažiausią galimybę skleisti ar gauti
reklamos požymius turinčią informaciją apie alkoholio ir tabako
gaminius, t. y. suteikti žmonių sveikatai, kaip konstitucinei
vertybei, absoliutų primatą kitos konstitucinės vertybės -
žmogaus teisės laisvai ieškoti informacijos, gauti ir skleisti
ją atžvilgiu. Tuo labiau kad Vakarų Europos valstybėse
absoliutus draudimas reklamuoti alkoholio ir tabako gaminius yra
retas dalykas. Atstovo nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 30
straipsnis ir Tabako kontrolės įstatymo 3 ir 11 straipsniai, iš
esmės draudžiantys bet kokią iš Konstitucijos 25 straipsnio
kildintiną galimybę ieškoti, gauti ir skleisti reklamos požymius
turinčią informaciją apie tabako ir alkoholio gaminius,
kvalifikuotini kaip pažeidžiantys Konstitucijos 25 straipsnio
vieningą visumą, t. y. prieštaraujantys šiam straipsniui.
Atstovas teigia, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 30
straipsnio ir Tabako kontrolės įstatymo 3 ir 11 straipsnių
neatitikimą Konstitucijos 25 straipsniui galima įžvelgti ir kitu
požiūriu: įstatymų leidėjas, sprendžiantis, kaip apsaugoti
žmonių sveikatą nuo žalingo alkoholio ir tabako gaminių
poveikio, turi parinkti tokias teisines priemones, kurias būtų
galima įtikinamai pagrįsti, t. y. kurios objektyviu ar
lyginamuoju modernių valstybių praktikos požiūriu nekeltų
abejonės, kad įstatymų leidėjas elgiasi subjektyviai ir
netobulai riboja iš Konstitucijos 25 straipsnio kildintiną
žmogaus teisę laisvai ieškoti, gauti ir skleisti reklamos
požymius turinčią informaciją apie tabako ir alkoholio gaminius.
Objektyviai vertinant skirtingų visuomenės informavimo priemonių
galimybes daryti įtaką visuomenės raidai galima teigti, kad
spauda, televizija ir radijas traktuotini skirtingai, įstatymais
reglamentuojant informacijos, žalingos žmonių sveikatai,
skleidimą ar gavimą. Turėdamas tai omenyje ir remdamasis
Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata, kad "radijui ir
televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai
[...] keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės
informacijos priemonėms", atstovas teigia, kad ydinga
absoliučiai adekvačiai drausti alkoholio ir tabako gaminių
reklamą tiek per spaudą, tiek per televiziją ir radiją. Tuo
labiau kad Vakarų Europos valstybėse, atstovo nuomone,
nepaplitęs absoliučiai tapatus alkoholio ir tabako gaminių
reklamos draudimas per spaudą arba televiziją ir radiją.
Atstovas pažymėjo, kad žmogaus teisių ir laisvių doktrinoje
teisė laisvai skleisti ir gauti informaciją traktuojama kaip
viena iš komunikacijos laisvių, didele dalimi lemiančia laisvą
ir atvirą komunikaciją visuomenėje ir kartu viešosios nuomonės
susidarymą - vieną iš esminių modernios demokratijos atributų.
Pasak Lietuvos konstitucinės teisės profesoriaus Mykolo
Riomerio, demokratinės valstybės santvarka remiasi viešosios
nuomonės viešpatavimu. Kitaip tariant, demokratijos požiūriu
svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Atstovas teigia,
jog turint tai omenyje ir pažymint, kad viešoji nuomonė
formuojasi tiek apie visą tikrovę, tiek apie jos atskiras
sritis, kartu ir apie alkoholio ir tabako gaminius, abejotina,
ar nepažeidžiama laisvo ir atviro viešosios nuomonės apie
alkoholio ir tabako gaminius formavimosi prielaida, jei valstybė
iš esmės besąlygiškai draudžia tokių produktų reklamą. Kadangi
tikrovėje dažniausiai reklamuojami Vakarų pasaulyje paplitę
alkoholio ir tabako gaminiai, kurių sovietiniais laikais
Lietuvos vartotojai ne tik negalėjo įsigyti, bet ir nežinojo
apie juos, ir laikantis nuostatos, jog dauguma vartotojų
Lietuvoje vartoja ganėtinai pigius, dažniausiai Lietuvoje
pagamintus ir retai reklamuojamus alkoholio ir tabako gaminius,
atstovo nuomone, net ir mažiausią iš Konstitucijos 25 straipsnio
kildintiną reklamos galimybę draudžiantis Alkoholio kontrolės
įstatymo 30 straipsnis ir Tabako kontrolės įstatymo 3 bei 11
straipsniai pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintas
laisvo ir atviro viešosios nuomonės susidarymo apie alkoholio ir
tabako gaminius garantijas.
Atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad informacijos
pripažinimo alkoholio reklama kriterijus nustatė Vyriausybės
1996 m. vasario 2 d. nutarimas Nr. 179 "Dėl alkoholio reklamos
kontrolės", o tai reiškia, kad iš Konstitucijos 25 straipsnio
kildintina žmogaus laisvė ieškoti, gauti ir skleisti reklamos
pobūdžio informaciją apie alkoholio gaminius ribojama,
pažeidžiant Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį, ne
įstatymu, bet poįstatyminiu aktu. Taigi toks Vyriausybės
nutarimas vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 35
straipsnio trečiosios dalies.
Teisminio nagrinėjimo metu E. Šileikis pareiškė abejonę dėl
pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių prioritetų viena kitos
atžvilgiu. Ypač abejotina, ar žmonių sveikata gali turėti
primatą informacijos laisvės atžvilgiu, net jeigu ta informacija
turi reklamos požymių.
Ginčijamas Vyriausybės nutarimas savo svarba konkuruoja su
įstatymu. Tai prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai
daliai.
Atstovo nuomone, šioje byloje keblumų kelia tai, kad
įstatymų leidžiamoji institucija Seimas priėmė įstatymą ir
suabejojo savo teisėkūros atitikimu Konstitucijai. Užuot pats
pakeitęs įstatymą, jis kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
V
Vyriausybės atstovai Ministro Pirmininko patarėjas V.
Savickas ir Vyriausybės kanceliarijos konsultantas A. Nevas
rengiant bylą posėdžiui pateikė šiuos argumentus dėl prašymuose
Konstituciniam Teismui suformuluotų teiginių.
Vykdydama Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio
reikalavimą nustatyti kriterijus, kuriais remiantis garsinės
arba vaizdo informacijos turinys, apipavidalinimas ir perdavimo
būdai pripažįstami alkoholio reklama, Vyriausybė 1996 m. vasario
2 d. priėmė nutarimą Nr. 179 "Dėl alkoholio reklamos kontrolės".
Įstatymų leidėjas pasirinko gana prieštaringą alkoholio ir
tabako reklamos ribojimo būdą. Viena vertus, įstatymuose bandoma
atskirti sąvokas "reklama" ir "informacija", kita vertus, abiejų
įstatymų 1 straipsnyje pateikti "reklamos" bei "netiesioginės
informacijos" sąvokų apibrėžimai iš esmės apima bet kokią
informaciją apie alkoholio ir tabako gaminius. Abiejuose
įstatymuose, nustačius šių gaminių reklamos draudimą,
Vyriausybei pavedama nustatyti, kokia informacija apie juos yra
leidžiama (t. y. kokia informacija nėra reklama). Prieštaravimai
kyla dėl to, kad reklamos turinį sudaro taip pat kokia nors -
garsinė ar vaizdinė - informacija.
Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta,
kad "laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją
negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina
apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
gyvenimui, dorovei ar apginti konstitucinei santvarkai". Taigi
Konstitucija nenumato informacijos skleidimo apribojimų
poįstatyminiais aktais.
Atstovai teigia, kad iš išdėstytų argumentų aišku, jog
įstatymų leidėjas sudarė teisinę situaciją, dėl kurios
Vyriausybė negalėjo priimti nutarimo, pagal turinį ir formą
neprieštaraujančio Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.
Be to, Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje
numatomi tik tokie informacijos apribojimai, kurie, siekiant
apsaugoti žmonių sveikatą, yra "būtini". Atstovų nuomone, tokius
aiškiai suformuluotus "būtinus" valstybės apribojimus turėtų
nustatyti įstatymas.
Atstovai teigia, kad jeigu Alkoholio kontrolės įstatymo ir
Tabako kontrolės įstatymo formuluotės būtų suprantamos kaip
visiškas alkoholio ir tabako gaminių reklamos uždraudimas, jos
prieštarautų ne tik Konstitucijos 25 straipsniui, bet ir
daugeliui Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių
įsipareigojimų, kuriuos pagal Konstitucijos 138 straipsnį
privalo vykdyti Vyriausybė ir kurie "yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis".
Teisminio posėdžio metu Vyriausybės atstovai patvirtino
raštu pateiktus savo argumentus ir pabrėžė, kad Vyriausybė jokiu
būdu neketina skatinti alkoholio ir tabako vartojimo, tačiau ji
pritartų aiškioms įstatymo pataisoms, kurios numatytų reklamos
ribojimo taisykles, bet nedraustų naudotis konstitucine teise
informuoti vartotojus, o vartotojams - įgyvendinti savo teisės
pasirinkti kokybiškesnius alkoholio ir tabako gaminius.
VI
Teismo posėdyje kalbėjo oponuojančios Seimo narių grupės
atstovai Seimo nariai Vytenis Andriukaitis ir Kazimieras
Kuzminskas, kurie pareiškė remią ginčijamų įstatymų nuostatas ir
pateikė kontrargumentų dėl pareiškėjų suformuluotų motyvų.
Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo šie specialistai:
Antanas Goštautas - Kardiologijos instituto Medicininės
psichologijos laboratorijos vedėjas, profesorius; Tomas Stanikas
- Kauno medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros
asistentas, Pasaulinės sveikatos organizacijos tabako kontrolės
koordinatorius Lietuvoje; Vytautas Silickas - Valstybinio
visuomenės sveikatos centro generalinio direktoriaus
pavaduotojas; Giedrė Žilinskienė - Koordinacinės vaikų reikalų
tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento pirmininkė,
medicinos mokslų daktarė; Gediminas Jakubčionis - Lietuvos
blaivybės fondo pirmininkas; Gintaras Songaila - Lietuvos radijo
ir televizijos asociacijos prezidentas; Marijus Jakulis Jason -
teisininkas, patentų teisės specialistas. Sveikatos apsaugos
ministerijos medicinos skyriaus konsultantė psichikos sveikatos
klausimais, Vyriausybinės narkotikų kontrolės komisijos
pirmininko pavaduotoja Ona Grimalauskienė savo išvadas Teismui
pateikė raštu.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Byloje keliami alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių
reklamos draudimo teisėtumo klausimai. Juos spręsti įmanoma tik
platesniame kontekste, tiriant informacijos laisvės sampratą ir
galimybes tą laisvę riboti. Kartu būtina išsiaiškinti
informacijos ir reklamos tarpusavio santykį ir alkoholio bei
tabako gaminių vartojimo galimas pasekmes žmonių ir visuomenės
sveikatai.
1.1. Kiekvienas žmogus turi savo pažiūras ir įsitikinimus,
o nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jam
bendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičiantis informacija
atsiveria galimybė individui plėsti savo žinias, ugdyti
pasaulėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei. Laisvas ir visuotinis
keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač
svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik
individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių
pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios
formavimą. Būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinis
pliuralistinės demokratijos elementas.
Informacijos laisvė paprastai traktuojama plačiąja prasme
ir apima žodžio laisvę, įsitikinimų turėjimo ir reiškimo laisvę,
teisę gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų
informacijos priemonių laisvę. Informacijos laisvė reiškia ne
tik teisę informuoti (t. y. skleisti informaciją), bet ir teisę
gauti informaciją. Neteisinga informacija, t. y. dezinformacija,
valstybių įstatymais paprastai yra draudžiama. Taigi
informacijai (įskaitant ir reklamą) taikytinas tiesos
reikalavimas.
1.2. Tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir
visuomenės interesų - iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais
atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie
prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir
siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo
būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią
galimybę numato ir Europos Xmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią
Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi,
t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra
teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.
Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti
nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos
suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant
teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos
teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje
nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Ieškant atsakymo
į klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas
demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti
ribojimo tikslus bei paskirtį, o antra, nustatyti, ar ribojimo
priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.
Galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi
konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais
apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis
pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių
apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir
akivaizdžios būtinybės kriterijais. Svarbu ir tai, kad dažnai
konfliktas kyla iš esmės tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių
vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkamais apribojimais
neturėtų būti smarkiai pažeidžiama buvusi jų pusiausvyra.
1.3. "Reklama yra informacijos forma, kuria siekiama
paskatinti pirkti produkciją ar paslaugas, paveikti viešąją
nuomonę, įgyti politinę paramą, pasiekti tam tikrus tikslus ar
gauti kitokią reklamuotojo norimą naudą" (The New Encyclopaedia
Britannica, vol. 1, p. 103). Reklamos sąvoka yra apibrėžta ir
Europos konvencijoje dėl televizijos be sienų (1989 m.):
"Reklama - tai bet koks viešas pranešimas, skatinantis parduoti,
pirkti arba nuomoti gaminius bei paslaugas, skatinantis mintį
arba veiklą, kurios pageidauja reklamos užsakovas. Jai skiriamas
transliacijos laikas, už kurį reklamuotojas kokiu nors būdu
atsilygina." Reklama paprastai pateikiama visuomenės informavimo
priemonėmis, skelbimų lentose ar paštu. Nuo kitų informacijos
formų ji skiriasi ir tuo, kad reklamuotojas moka tarpininkui už
pranešimo paskelbimą, kartu įgydamas galimybę kontroliuoti
pranešimo turinį ir formą, taip pat perdavimo laiką ar vietą.
Taigi reklamai būdingi bent du požymiai: 1) specialus jos
tikslas - skatinti vartoti reklamuojamą dalyką arba vykdyti
kitus reklamuotojo užsakymus, 2) atlygintinumas (už reklamą
užsakovas kokiu nors būdu atsilygina). Todėl darytina išvada,
kad reklama dažniausiai būna susijusi su materialine nauda: ja
siekiama arba tiesiogiai didinti pelną (plečiant vartojimą,
paslaugas), arba tai užsitikrinti ateityje (reklamuojant
kompanijos ženklą ar veiklą, t. y. padedant jai įsitvirtinti
rinkoje); be to, užsakovas atsilygina ir už reklamos perdavimą
(ar transliavimą).
Daug dėmesio reklamos reglamentavimui skiriama ir minėtoje
Europos konvencijoje dėl televizijos be sienų. Čia nustatytos
tokios svarbiausios reklamos taisyklės: visi reklaminiai
skelbimai turi būti teisingi ir sąžiningi; reklama neturi
klaidinti visuomenės ar kenkti jos interesams; vaikams skirtoje
reklamoje turi būti vengiama visko, kas gali pakenkti jų
interesams, ir atsižvelgiama į didelį vaikų jautrumą (11
straipsnis); neleistina pasąmonę veikianti reklama; neleistina
paslėpta reklama, ypač pristatant gaminius ir paslaugas reklamos
tikslais (13 straipsnis).
Konvencijoje yra nustatyti ir televizijos reklamos trukmės
apribojimai: ji neturi viršyti 15 procentų kasdienio
transliavimo laiko; reklaminio intarpo trukmė per vieną valandą
neturi viršyti 20 procentų. Pažymėtina, kad tokie trukmės
apribojimai kitai informacijai nėra taikomi.
1.4. Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1
pastraipoje nurodyta, kad etilo alkoholis yra narkotinio veikimo
medžiaga, galinti lemti pripratimą ir priklausomybę nuo jos.
Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2 pastraipoje nurodyta,
kad tabako gaminiai turi nikotino, dervų ir kitų kenksmingų
medžiagų ir sukelia nikotinizmą (priklausomybę nuo nikotino).
Pasaulinės sveikatos organizacijos Priklausomybės nuo
vaistų ekspertų komitetas savo 20 ir 29 pranešimuose (WHO
Technical Report Series No 551, No 836) alkoholį ir tabaką
priskyrė prie medžiagų, sukeliančių priklausomybę.
Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų
klasifikacijos dešimtojoje redakcijoje (Ženeva, 1992 m.)
nurodyta, kad alkoholis ir tabakas yra psichoaktyviosios
medžiagos, kurios gali padaryti somatinę žalą, sukelti ūminę
intoksikaciją (alkoholis), priklausomybės sindromą, kitus
žmogaus psichikos ir elgesio sutrikimus (F10-F19 poskyriai).
Priklausomybės sindromas apibrėžiamas kaip "elgesio
kognityviniai ir fiziologiniai reiškiniai, atsirandantys
pakartotinai pavartojus medžiagas".
1977 m. Europos Bendrijos Komisijos Sveikatos ir saugos
direktorato, Pasaulinės sveikatos organizacijos ir Tarptautinės
alkoholio ir narkomanijos tarybos sudaryta ekspertų grupė
pateikė šias išvadas: "Dėl toksinio efekto, kurį alkoholiniai
gėrimai sukelia, EB Komisija neturi jų vertinti kaip įprastų
maisto produktų ar šiaip gėrimų. Komisija kiek įmanoma skubiau
turėtų peržiūrėti savo veiklą ekonomikos srityje, kad sumažintų
didžiulę alkoholio vartojimo žalą sveikatai ir socialinei
gerovei. Komisijai ir šalims - Europos Bendrijos narėms būtina
suderinti savo politiką alkoholio gamybos ir jo rėmimo srityje,
kad būtų sumažintas alkoholio vartojimas."
Alkoholio žalą žmogaus sveikatai patvirtina ir specialūs
medicinos tyrimai bei statistika. Tarptautinė vėžio tyrimų
agentūra yra pripažinusi, kad su alkoholio vartojimu yra susijęs
burnos, ryklės, gerklų, stemplės ir kepenų vėžys (International
Agency for Research on Cancer. Alcohol Drinking. IARC Monographs
on the Evaluation of Carcinogenic Risks to Humans, Lyon: IARC,
1988). Tyrimais nustatyta, kad moterims, vartojančioms alkoholį,
didėja santykinė rizika susirgti krūties vėžiu. Alkoholio
vartojimas taip pat didina hemoraginio insulto riziką (Holder
H., Edwards G.Eds. Alcohol and Public Policy: Evidence and
Issues, Oxford: Oxford University Press, 1995). Alkoholio
vartojimas ypač padidina bendro sergamumo ir mirtingumo riziką
asmenims, sulaukusiems 50 metų amžiaus (Edwards G. et al.
Alcohol Policy and the Public Good, Oxford: Oxford University
Press, 1994). 10 procentų sumažėjus suvartojamo alkoholio,
tenkančio vienam gyventojui, 20 procentų sumažėja vyrų
mirtingumas nuo ligų, susijusių su alkoholio vartojimu, ir 5
procentais - visų savižudybių bei žmogžudysčių (Holder H.,
Edwards G.Eds. Alcohol and Public Policy: Evidence and Issues,
Oxford: Oxford University Press, 1995).
Tabako narkotinių savybių mokslinių tyrimų, atliktų
įvairiose šalyse per šį šimtmetį, duomenys buvo apibendrinti
1988 m. JAV Sveikatos departamento leidinyje "The Health
Consequences of Smoking: Nicotine addiction. A Report of the
Surgeon General". Jame buvo paskelbtos šios išvados: cigaretės
ir kitos tabako formos sukelia priklausomybę; nikotinas yra
veiklioji tabako medžiaga, kuri sukelia tą priklausomybę;
farmakologiniai ir psichologiniai procesai, lemiantys
priklausomybę nuo tabako, yra panašūs į procesus, lemiančius
priklausomybę nuo tokių narkotinių medžiagų kaip heroinas ir
kokainas. Nepriklausomai nuo tabako vartojimo būdo (rūkymo,
kramtymo, uostymo) jame esantis nikotinas lengvai patenka į
kraują ir sukelia įvairius biocheminius bei bioelektrinius
smegenų, vegetacinės nervų sistemos, taip pat širdies ir
kraujagyslių bei endokrininės sistemos pakitimus. Priklausomybė
nuo tabako apibrėžiama kaip sutrikimas, kuris gali būti gydomas
medicininiais būdais, todėl ji turi būti vertinama taip pat,
kaip sutrikimas, atsiradęs vartojant kitas priklausomybę
sukeliančias medžiagas. Taigi turi būti pripažintos galimybės
priklausomus nuo tabako žmones, patiriančius abstinencijos
reiškinius, gydyti psichologiniais bei farmakologiniais būdais.
Šalyse, kuriose rūkymas buvo plačiai paplitęs, 90 procentų
visų mirčių nuo plaučių vėžio, 75 procentai - nuo bronchito ir
emfizemos ir apie 25 procentai - nuo širdies ligų priežastis
buvo rūkymas (The Physicianļs Role. Smoke- free Europe: 1 WHO
Regional Office for Europe, 1987).
Vadinasi, alkoholiniai gėrimai ir tabako gaminiai prie
ypatingos paskirties prekių priskiriami dėl to, kad juos
vartojant daroma žala žmonių sveikatai.
Taigi Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1
pastraipos nuostata, kad "etilo alkoholis (toliau - alkoholis) -
narkotinio veikimo medžiaga, galinti lemti pripratimą ir
priklausomybę nuo jos", taip pat Tabako kontrolės įstatymo 1
straipsnio 2 pastraipos nuostata, kad "tabako gaminiai - iš
bulvinių šeimos tabako (Nicotiana) genties augalo (Nicotiana
tabacum, Nicotiana rustica ir kitų rūšių) lapų pagaminti rūkalai
(cigaretės, cigarilės, papirosai, cigarai, pypkinis tabakas,
machorka, kramtomasis tabakas ir uostomasis tabakas), turintys
nikotino, dervų ir kitų kenksmingų medžiagų bei sukeliantys
nikotinizmą (priklausomybę nuo nikotino)", yra paremtos
mokslinių tyrimų išvadomis.
Istorijoje yra buvę laikotarpių, kai su alkoholio ar tabako
gaminiais, jų vartojimu buvo bandoma kovoti kategoriškais jų
gamybos, prekybos ir vartojimo draudimais. Tačiau tokie
prohibicijos bandymai nedavė geidžiamo rezultato. Per šimtmečius
susiformavę vartojimo įpročiai bei dėl pripratimo ir
priklausomybės atsirandantys vartotojai užtikrindavo minėtų
medžiagų paklausą, todėl net draudimo sąlygomis būdavo randama
būdų (dažniausiai nelegalių ir neteisėtų) tai paklausai
patenkinti. Administracinius kategoriško draudimo metodus vėliau
pakeitė įvairios ekonominio ir finansinio ribojimo, taip pat ir
reklamos ribojimo, priemonės, kurios dažniausiai taikomos kartu
su profilaktinėmis medicininio poveikio bei sanitarinio švietimo
priemonėmis, sveiko gyvenimo būdo propagavimu ir kt.
Reikėtų pažymėti, kad ir minėtos Europos konvencijos dėl
televizijos be sienų 15 straipsnyje yra įtvirtinti specialūs kai
kurių rūšių gaminių reklamos draudimai bei apribojimai. Antai 1
paragrafe nustatyta: "Neleidžiama reklamuoti tabako gaminių."
Tai yra kategoriškas draudimas, apimantis visus tabako gaminius
- cigaretes, cigarus, pypkių tabaką, kramtomąjį, uostomąjį
tabaką ir kt. 2 paragrafe nustatyti šie alkoholinių gėrimų
reklamos apribojimai: tokia reklama jokiu būdu neturi būti
skirta mažamečiams; reklama neturi sieti alkoholio vartojimo su
fizine veikla ar vairavimu; ji negali teigti, kad alkoholis turi
gydomųjų savybių ar gali būti stimuliuojamoji, raminamoji bei
asmeninių problemų sprendimo priemonė; ji neturi skatinti
besaikio alkoholio vartojimo ar neigiamai atsiliepti apie
abstinenciją ir saikingumą; ji neturi pabrėžti alkoholinio
gėrimo turinio. Konvencija alkoholiniu gėrimu laiko kiekvieną
gėrimą, kurio sudėtyje yra alkoholio, todėl alkoholiniu gėrimu
laikomas ir sidras, ir alus, ir vynas. Alkoholinių gėrimų
reklamos minėtų apribojimų tikslas - bent minimaliai apsaugoti
vartotojus (ypač mažamečius) ir išvengti besaikio, sveikatai
kenksmingo gėrimų vartojimo. Pagaliau trečia gaminių rūšis,
kurios reklama taip pat ribojama, yra vaistai. Minėto straipsnio
3 ir 4 paragrafuose nustatyta: "Negalima reklamuoti vaistų ar
gydymo vaistais, kurie transliuojančioje šalyje įsigyjami tik su
gydytojo receptu. Visų kitų vaistų ir gydymo vaistais reklama
turi būti lengvai atpažįstama, teisinga, sąžininga, patikrinama
ir turi apsaugoti žmogų nuo žalos."
Tokie reklamos apribojimai televizijoje pirmiausia yra
susiję su išskirtine šios informacijos priemonės padėtimi, t. y.
beveik neribotomis galimybėmis daryti poveikį (tiek teigiamą,
tiek neigiamą) žmonėms ne tik vienos valstybės, bet ir regionų,
net kontinentų ir viso pasaulio mastu. Kita vertus, transliavimo
kanalų skaičius yra ribotas, dėl to sumažėja tikimybė, kad
konkuruojančios stotys ištaisys daromas klaidas ir kompensuos
visuomenei padarytą žalą dėl tendencingos informacijos. Minėti
tabako ir alkoholio reklamos apribojimai laikytini dar vienu
oficialiu tarptautiniu tų medžiagų žalingumo visuomenei
patvirtinimu.
2. Dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 1 ir 30 straipsnių,
taip pat Tabako kontrolės įstatymo 1, 3 ir 11 straipsnių
atitikimo Konstitucijai.
Pareiškėjai - tiek Seimo narių grupė, tiek Seimas -
kreipimesi į Konstitucinį Teismą prašo ištirti, ar Alkoholio
kontrolės įstatymo 1, 30 straipsniai ir Tabako kontrolės
įstatymo 1, 3, 11 straipsniai atitinka Konstituciją, tačiau
atitinkamų prašymų argumentuojamojoje dalyje savo prašymus jie
faktiškai susiaurina iki minėtų straipsnių konkrečių dalių ar
pastraipų. Antai Seimo narių grupės prašymo argumentuojamojoje
dalyje reiškiama abejonė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 1
straipsnio 4 ir 5 pastraipų ir 30 straipsnio pirmosios bei
trečiosios dalių, taip pat Tabako kontrolės įstatymo 1
straipsnio 4 ir 5 pastraipų, 3 straipsnio pirmosios dalies 6
punkto ir 11 straipsnio ketvirtosios ir penktosios dalių
atitikimo Konstitucijai. Seimo 1996 m. birželio 25 d. nutarimo
dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą rezoliucinėje dalyje
prašoma ištirti, ar Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 4
pastraipa ir 30 straipsnis, taip pat Tabako kontrolės įstatymo 1
straipsnio 4 ir 5 pastraipos, 3 straipsnio pirmosios dalies 6
punktas ir 11 straipsnio ketvirtoji ir penktoji dalys
neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas, remdamasis
Konstitucijos 106 straipsnio šeštosios dalies nuostatomis,
nagrinės ir vertins tik tas minėtų įstatymų normas, kurių
nekonstitucingumas yra grindžiamas teisiniais motyvais.
2.1. Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje, taip pat
Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnyje yra suformuluoti šiuose
įstatymuose vartojamų pagrindinių sąvokų apibrėžimai.
Pareiškėjai ginčija dviejų šiuose straipsniuose pateiktų
definicijų - "reklamos" ir "netiesioginės reklamos" turinį.
Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnyje (4 ir 5
pastraipose) tos sąvokos taip apibrėžtos:
"Alkoholio reklama - su alkoholiniais gėrimais
supažindinančios, jų gamybą, prekybą, importą, aptarnavimo būdus
ar vartojimą remiančios audio- arba vizualinės informacijos
neasmeniškas perdavimas įvairiais būdais ir priemonėmis,
įskaitant netiesioginę alkoholio reklamą tiesioginiam ar
netiesioginiam alkoholinių gėrimų rėmimo efektui gauti.
Netiesioginė alkoholio reklama - alkoholinių gėrimų
realizavimo ir vartojimo rėmimas populiarinant alkoholinius
gėrimus gaminančių, importuojančių ar realizuojančių įmonių
pavadinimus, naudojant prekės ženklus, simbolius, kitus būdingus
alkoholinių gėrimų požymius, taip pat Lietuvos Respublikoje
realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines informacijos
laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su alkoholiniais
gėrimais ir jų vartojimu."
Tabako kontrolės įstatymo 1 straipsnyje (4 ir 5
pastraipose) minėtos sąvokos taip apibūdintos:
"tabako gaminių reklama - su tabako gaminiais, rūkymo
atributais supažindinančios, jų gamybą, vidaus prekybą, importą
ir vartojimą remiančios vizualinės arba audioinformacijos
neasmeniškas perdavimas įvairiais būdais ir priemonėmis,
įskaitant netiesioginę tabako gaminių reklamą tiesioginiam ar
netiesioginiam tabako gaminių rėmimo efektui gauti;
netiesioginė tabako gaminių reklama - tabako gaminių
realizavimo ir vartojimo rėmimas populiarinant tabako gaminius
gaminančių, importuojančių ar realizuojančių įmonių pavadinimus,
naudojant prekės ženklus, simbolius, kitus būdingus tabako
gaminių požymius, taip pat Lietuvos Respublikoje realizuojamas
prekes, gaminius, kitas materialines informacijos laikmenas,
paslaugas, tiesiogiai nesusietas su tabako gaminiais ir jų
vartojimu."
Sugretinus pateiktas formuluotes pagal svarbiausius
teisinius elementus, galima daryti išvadą, kad sąvokos
"alkoholio reklama" bei "tabako gaminių reklama" viena kitos
atžvilgiu ir sąvokos "netiesioginė alkoholio reklama" bei
"netiesioginė tabako gaminių reklama" viena kitos atžvilgiu iš
esmės yra identiškos. Tai duoda pagrindo jas nagrinėti kartu,
prireikus atsižvelgiant į jų ypatumus.
Pareiškėjo - Seimo narių grupės nuomone, pagal "pateikiamus
alkoholio ir tabako gaminių reklamos bei netiesioginės alkoholio
ir netiesioginės tabako gaminių reklamos apibrėžimus reklama
pripažįstama ne tik informacija, tiesiogiai susijusi su
alkoholio ar tabako gaminių vartojimo skatinimu, bet ir
informacija, tiek susijusi su alkoholio ar tabako gaminių
gamyba, importu, realizacija, tiek ir visiškai su tuo
nesusijusi. Tokie reklamos apibrėžimai ydingi visų pirma dėl to,
kad jie itin nekonkretūs ir abstraktūs, todėl pagal juos reklama
gali būti pripažįstama ne tik tai, kas iš tikrųjų atitinka
visuotinai priimtą reklamos sampratą, bet ir bet kokia kita
informacija".
Tiriant įstatymuose pateiktus reklamos apibrėžimus
nustatyta, kad jie svarbiausiais požymiais yra panašūs į kitų
šalių įstatymuose bei tarptautiniuose dokumentuose esančią
tokios reklamos sampratą. Pavyzdžiui, Norvegijos teisės aktuose
reklama taip apibrėžiama: "Reklama - tai bet kokia visuomenės
informavimo forma, naudojama marketingo tikslais; tai ir reklama
raštu ar spausdinta forma, filmai, iliuminacinė reklama,
plakatai, ženklai ir panašios priemonės, piešiniai, gaminių
išstatymas ir pan., taip pat spausdintos medžiagos, pavyzdžių
platinimas ir kt." Europos Sąjungos 1992 m. dokumente 92/C
129/04 yra pateikta tokia tabako reklamos sąvoka: "reklama - tai
bet kokia išspausdintos, pateiktos raštu ar žodžiu, per radiją,
televiziją ar kiną informacijos perdavimo forma, kai siekiama
tiesiogiai ar netiesiogiai reklamuoti tabako gaminį/gaminius; ši
sąvoka taip pat apima tokį reklamavimo būdą, kai stengiamasi
apeiti reklamos draudimą nepaminint konkretaus gaminio, o
naudojant firmos ženklus, prekės ženklus, emblemas ir kitus
charakteringus tabako gaminių požymius". Taigi svarbiausia
reklamos paskirtis - remti atitinkamus gaminius, formuoti
palankų jų įvaizdį ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti juos
vartoti.
Daugeliu atvejų tabako gaminių reklamos turinys būna
vienpusis, tendencingas: tabakas, rūkymas dažnai siejami su
jaunyste, sportu, vyriškumu, seksualumu, gamtos grožiu, moterų
elegancija, romantiškumu, nepriklausomybe ir pan., t. y.
formuojama nuomonė, kad rūkymas yra socialiai priimtinas ir
skatintinas dalykas. Tuo tarpu apie tabako žalą ne tik
rūkančiajam, bet ir aplinkai tokiose reklamose neužsimenama.
Taigi akivaizdu, jog leidimas reklamuoti ir skatinti tabako
gaminių vartojimą reiškia ne ką kita, kaip tam tikrą pritarimą
peršamam stereotipui, kad rūkymas yra visuomeniškai priimtinas
įprotis, tuo tarpu tabako gaminių reklamos draudimas prisideda
prie formavimo nuomonės, kad visuomenės elgesio norma yra
nerūkymas.
Kaip jau buvo konstatuota, alkoholiniai gėrimai ir tabako
gaminiai priklauso toms medžiagų grupėms, kurias vartojant
neabejotinai kenkiama žmonių sveikatai. Remdamasis Konstitucijos
25 straipsnio trečiąja dalimi, įstatymų leidėjas galėjo riboti
informaciją apie alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius.
Įstatymai iš esmės nustato komercinės informacijos apie
alkoholinius gėrimus ir tabako gaminius ribojimą ir vadina tai
alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių reklamos, jų realizavimo ir
vartojimo rėmimo draudimu. Taigi pareiškėjo teiginys, kad
įstatymai draudžia bet kokią informaciją apie alkoholinius
gėrimus ir tabako gaminius, neatitinka tikrovės.
Kartu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjamuose
įstatymuose yra pateikti pernelyg platūs ir nekonkretūs
"netiesioginės reklamos" apibrėžimai. Alkoholio kontrolės
įstatymo 1 straipsnio 5 pastraipos pabaiga - "taip pat Lietuvos
Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines
informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su
alkoholiniais gėrimais ir jų vartojimu" - ir Tabako kontrolės
įstatymo 1 straipsnio 5 pastraipos pabaiga - "taip pat Lietuvos
Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines
informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su
tabako gaminiais ir jų vartojimu" - akivaizdžiai netelpa į
įprastinę reklamos sampratą ir nepagrįstai ją išplečia. Pagal
minėtas formuluotes būtų galima informaciją, neturinčią
tiesioginio ryšio su alkoholio ar tabako gaminiais bei jų
vartojimu, paskelbti esant alkoholio ar tabako gaminių reklama,
ir ją drausti. Tai reikštų nepagrįstą, todėl ir neteisėtą
informacijos laisvės ribojimą. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus
darytina išvada, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 5
pastraipos nuostata - "taip pat Lietuvos Respublikoje
realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines informacijos
laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su alkoholiniais
gėrimais ir jų vartojimu" - ir Tabako kontrolės įstatymo 1
straipsnio 5 pastraipos nuostata - "taip pat Lietuvos
Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines
informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su
tabako gaminiais ir jų vartojimu" - prieštarauja Konstitucijos
25 straipsnio trečiajai daliai.
Pareiškėjo - Seimo narių grupės atstovas teigė, kad tabako
gaminių ir alkoholio reklamos draudimas pažeidžia gamintojo
teisę į prekių ženklą, nes faktiškai riboja galimybę juo
naudotis. Kartu pažeidžiama Paryžiaus konvencija dėl pramoninės
nuosavybės apsaugos. Konstitucinis Teismas pažymi, kad
ginčijamuose įstatymuose nėra normų, tiesiogiai draudžiančių
naudotis prekės ženklais. Minėtais įstatymais iš esmės yra
draudžiama naudoti prekės ženklus tik reklamos tikslais, todėl
šie klausimai nagrinėtini kartu. Būtina atkreipti dėmesį ir į
tai, kad Bendrojo tarifų ir prekybos susitarimo (GATT) XX
straipsnis nustato, jog "niekas pagal šį Susitarimą neturi būti
daroma, kad būtų užkirstas kelias įgyvendinti ir įsigalioti
priemonėms, kurios yra būtinos žmonių gyvybei ir sveikatai
apsaugoti". GATT ekspertų grupė nurodė, kad tai užtikrina žmonių
sveikatos prioritetą prekybos liberalizavimo atžvilgiu. Taigi
nėra teisinio pagrindo teigti, kad teisė į prekių ženklą turi
prioritetą žmonių sveikatos atžvilgiu. Tuo labiau kad Lietuvos
įstatymų leidėjas nerado reikalo įtvirtinti prekių ženklų
prioriteto žmonių sveikatos atžvilgiu.
2.2. Pareiškėjai ginčija Alkoholio kontrolės įstatymo 30
straipsnio pirmąją dalį, kurioje nustatyta:
"Lietuvos Respublikoje alkoholinių gėrimų reklama
draudžiama:
1) per Lietuvos radijo ir televizijos stotyse pagamintas
radijo ir televizijos programas, taip pat per Lietuvos spaudą;
2) panaudojant užsienio šalyse atspausdintus, įvežtus į
Lietuvos Respubliką ir joje realizuojamus specializuotus
reklaminius leidinius, skirtus alkoholio reklamai;
3) paštu (naudojant atvirlaiškius, vokus, pašto ženklus);
4) kitais audio- arba vizualinės informacijos perdavimo
būdais, priemonėmis, įskaitant netiesioginę alkoholinių gėrimų
reklamą."
Taip pat ginčijama Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnio
pirmosios dalies 6 punkto nuostata "drausti tabako gaminių
reklamą, jų realizavimo ir vartojimo rėmimą" ir 11 straipsnio
ketvirtoji dalis: "Lietuvos Respublikoje tabako gaminių reklama
draudžiama."
Pareiškėjų nuomone, minėtomis normomis pažeidžiama
Konstitucijos 29 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad
"žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl
jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,
tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu". Jie teigia, kad
Konstitucija garantuoja ne tik kiekvienam asmeniui teisę turėti
savo įsitikinimus dėl alkoholinių gėrimų vartojimo ar rūkymo
tikslingumo ir pan., bet ir tai, kad asmenys, kurių požiūris į
alkoholinių gėrimų vartojimą ar rūkymą yra neigiamas, negali
turėti privilegijos tų, kurių požiūris į analogiškus dalykus yra
indiferentiškas arba teigiamas, atžvilgiu. Atimant teisę į
informaciją, iš žmogaus atimama galimybė rinktis.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad reklama taip pat yra
informacija, nes suteikia jos gavėjui tam tikrų žinių apie
prekes, paslaugas ar kitus reklamuojamus objektus (subjektus).
Tačiau tai yra savitas informacijos porūšis, kuris paprastai
vadinamas komercine informacija. Reklama yra neatsiejama nuo
verslo sferos, marketingo, nes faktiškai jiems tarnauja, yra
svarbi konkurencijos priemonė. Vis dėlto tabako gaminių ir
alkoholio reklamos draudimas negali būti traktuojamas kaip
žmonių diskriminacija ar privilegijų teikimas jau vien dėl to,
kad toks draudimas liečia ne atskiras žmonių grupes, o visą
visuomenę. Kita vertus, tokiu draudimu siekiama humaniškų
tikslų: apsaugoti jaunimą nuo psichologinio spaudimo rūkyti ar
vartoti alkoholinius gėrimus; sustabdyti rūkymo ir gėrimo
plitimą tarp moterų; apginti vartotojus nuo dažniausiai
vienpusės ir tendencingai ribotos informacijos; įtvirtinti
požiūrį, kad rūkymas ir alkoholinių gėrimų vartojimas kenkia
visuomenės sveikatai. Šie tikslai atitinka Pasaulinės sveikatos
organizacijos keliamus uždavinius visuomenės ir žmonių sveikatos
srityje.
Pareiškėjai abejoja Alkoholio kontrolės įstatyme ir Tabako
kontrolės įstatyme vartojamų teiginių "drausti reklamą"
teisėtumu, nes Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje
kalbama tik apie galimybę riboti informacijos laisvę. Antai
Seimo nutarime dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą rašoma, kad
"Alkoholio kontrolės įstatymu ir Tabako kontrolės įstatymu
draudžiama gauti ir skleisti informaciją apie alkoholio ir
tabako gaminius [...]".
Pažymėtina, kad minėta abejonė yra nepamatuota, nes ji
grindžiama iš esmės klaidinga prielaida, kad informacija yra
tolygi reklamai. Reklama yra informacija, tačiau ne kiekviena
informacija yra reklama. Todėl alkoholio ir tabako gaminių
reklamos draudimas gali reikšti tik tam tikros rūšies
informacijos (vadinamosios komercinės, ar marketingo,
informacijos) draudimą, kas visos informacijos mastu gali būti
vertinama tik kaip informacijos ribojimas. Kita vertus, įstatymų
leidėjo vartojama sąvoka "draudžiama" ne visada reiškia
absoliutų netgi reklamos draudimą. Pavyzdžiui, Alkoholio
kontrolės įstatymo 30 straipsnio pirmojoje dalyje, kur kalbama
apie alkoholinių gėrimų reklamos draudimą, yra nustatytas
konkrečių reklamos formų bei būdų draudimas. Akivaizdu, kad jie
neaprėpia visų galimų alkoholio reklamavimo būdų, todėl šiuo
atveju negalima teigti, kad tai yra visiškas alkoholio reklamos
draudimas. Faktiškai tai yra dalinis (nors ir ženklus)
komercinės informacijos apie alkoholį ribojimas.
Kitokio pobūdžio yra tabako gaminių reklamos draudimas.
Tabako kontrolės įstatyme toks draudimas yra paskelbtas
valstybės tabako kontrolės politikos principu (3 straipsnis).
Šio įstatymo 11 straipsnyje yra įtvirtinta norma, kad tabako
gaminių reklama draudžiama. Tai iš tiesų gali būti suprantama
kaip visuotinis tabako gaminių reklamos draudimas, tačiau iš to
negalima daryti išvados, kad draudžiama visokia informacija apie
tabako gaminius. Tabako kontrolės įstatymo 11 straipsnio
šeštojoje dalyje nustatyta, kad "tabako gaminių prekybos vietose
leidžiama teikti informaciją apie parduodamų tabako gaminių
ypatybes, rūšį, kokybę bei sveikatai kenksmingų medžiagų kiekį
juose". Be to, įstatymas nustato ir privalomos informacijos apie
tabako gaminius ir jų pardavimo apribojimus teikimo tvarką:
prekybos tabako gaminiais vietose privalo būti užrašai,
įspėjantys apie kenksmingą rūkymo poveikį sveikatai,
informuojantys apie draudimą parduoti tabako gaminius asmenims
iki 18 metų bei kitus tabako gaminių pardavimo apribojimus.
Beje, vartotojui svarbiausia informacija turi būti pateikiama ir
ant tabako gaminių pakuočių, t. y. ant jų privalo būti: užrašai
lietuvių kalba (ant pakuočių šoninių pusių) apie tabako
gaminiuose esančių dervų ir nikotino kiekį; įspėjamieji užrašai
lietuvių kalba apie kenksmingą rūkymo poveikį sveikatai; prekių
ženklai. Be tokių užrašų Lietuvoje realizuoti tabako gaminius
draudžiama.
Konstitucinis Teismas pažymi ir tai, kad informacijos
laisvės ribojimo masto Konstitucija neapibrėžia. Tai reiškia,
kad pasirinkti ir nustatyti ribojimo apimtį yra neabejotina
įstatymų leidėjo prerogatyva. Suprantama, kad tokie apribojimai
atitiktų teisingumo sampratą bei reikalavimus, turėtų būti
atsižvelgiama į anksčiau minėtus teisėtumo ir būtinumo
demokratinėje visuomenėje kriterijus. Įvairūs alkoholinių gėrimų
bei tabako gaminių reklamos apribojimai yra nustatyti ir kai
kuriose kitose valstybėse. Pasaulinės sveikatos organizacijos
duomenimis, 1991 m. tabako reklama buvo visiškai uždrausta 27
pasaulio šalyse (iš jų 13 Europos). Dar 77 pasaulio valstybėse
yra nustatyti įvairūs daliniai tabako gaminių reklamos
apribojimai. Alkoholinių gėrimų reklamos apribojimai yra dar
įvairesni: stiprių alkoholinių gėrimų reklamos draudimas per
televiziją, radiją, spaudoje ir plakatuose yra nustatytas 10
Europos valstybių, toks pat vynų reklamos draudimas - 9 Europos
šalyse, o alaus - 6 Europos šalyse (Alcohol in Europe - a Health
Perspective: WHO Regional Office for Europe, Copenhagen, 1995).
Todėl darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos alkoholio
kontrolės įstatyme ir Tabako kontrolės įstatyme nustatyti
reklamos draudimai ar apribojimai negali būti laikomi
beprecedenčiais, palyginti su kitomis Europos ar pasaulio
valstybėmis.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konstitucijos 46
straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog "valstybė reguliuoja
ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei".
Todėl sprendžiant, ar ginčijami teisės aktai atitinka
Konstituciją, būtina turėti galvoje tai, jog rinkos ekonomikoje
reklama yra vienas iš veiksnių, darančių tiesioginę įtaką
gamybos augimui. Prašyme pažymima, kad ūkio subjektai turi
nevienodas ūkininkavimo sąlygas, nes vieni subjektai,
užsiimantys legalia veikla, turi galimybę reklamuotis, tuo tarpu
iš kitų legalia veikla užsiimančių subjektų tokia galimybė
atimama.
Vertinant reklamos teisinį reguliavimą Lietuvoje, iš tiesų
būtina atsižvelgti ir į Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas.
Minėto straipsnio antrosios dalies nuostata, kad "valstybė remia
visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą", pirmiausia
reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios
institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą
visuomenei. Antra, tik tokio vertinimo ir grupavimo pagrindu
įmanoma realizuoti įtvirtintą teisę remti konkrečias ūkinės
veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas. Pagaliau minėtas
ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas
Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatai
įgyvendinti: "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji
tarnautų bendrai tautos gerovei." Vienas iš svarbiausių šios
nuostatos akcentų - galimas diferencijuotas ūkinės veiklos
teisinis reguliavimas. Pagrindinis jo kriterijus - bendra tautos
gerovė. Tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali
būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo
argumentais.
Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio
nuostatą suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti
bet kokias ūkines pastangas ar veiklą. Priešingai, kaip jau buvo
minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti. Kita
vertus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine
(ar finansine) prasme. Be to, kažin ar būtų teisinga ir dora
siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia žmonių
sveikatai.
Pažymėtina ir tai, kad reklamos ribojimas yra tik vienas iš
būdų, taikomų žalingų žmogaus sveikatai medžiagų neribotam
platinimui bei vartojimui mažinti. Kiti ribojimo būdai nurodomi
įstatymuose. Antai Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnio
pirmojoje dalyje numatyta: mokesčiais mažinti alkoholinių gėrimų
prieinamumą; valstybinio reguliavimo priemonėmis riboti privatų
pelną, gautą iš alkoholinių gėrimų gamybos, importo ir prekybos
alkoholiniais gėrimais; riboti alkoholinių gėrimų realizavimo ir
vartojimo rėmimą; didinti visuomenės informuotumą alkoholio
vartojimo daromos socialinės ir ekonominės žalos sveikatai ir
ūkiui klausimais ir pan. Atitinkamai Tabako kontrolės įstatymo 3
straipsnio pirmojoje dalyje numatyta: mokesčiais mažinti rūkalų
prieinamumą; drausti naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų
lėšas tabako auginimui, jo gaminių gamybai, vidaus prekybai ir
importui plėtoti; didinti visuomenės informuotumą apie rūkalų
vartojimo daromą socialinę ir ekonominę žalą sveikatai. Be to,
įstatymų nuostatų laikymosi kontrolei užtikrinti yra sukurta
speciali institucijų sistema ir nustatyta atsakomybė už įstatymų
pažeidimus.
2.3. Pareiškėjai ginčija Alkoholio kontrolės įstatymo 30
straipsnio trečiosios dalies nuostatą, kad "audio- arba
vizualinės informacijos turinio, apipavidalinimo, jos perdavimo
būdų pripažinimo alkoholio reklama kriterijus, alkoholio
reklamos draudimo kontrolės tvarką nustato Lietuvos Respublikos
Vyriausybė", taip pat Tabako kontrolės įstatymo 11 straipsnio 5
dalį, nustatančią, kad "vizualinės arba audioinformacijos
turinio, apipavidalinimo, jos perdavimo būdų pripažinimo tabako
reklama kriterijus, tabako gaminių reklamos draudimo kontrolės
tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė".
Kiekviena iš ginčijamų nuostatų faktiškai susideda iš
dviejų dalių: vienoje kalbama apie kriterijus, kuriais remiantis
tam tikra informacija būtų pripažįstama reklama, antroje - apie
reklamos draudimo kontrolės tvarką. Beje, kontrolės institucijų
sistemą ir jų kompetencijos pagrindus nustato minėti įstatymai.
Jie taip pat suteikia Vyriausybei įgaliojimus rengti kontrolės
programas, vykdyti kontrolės tvarkos teisinį reguliavimą,
prižiūrėti atitinkamų institucijų veiklą. Tai atitinka
Vyriausybės kompetenciją, neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau
pavedimas Vyriausybei nustatyti informacijos priskyrimo reklamai
kriterijus iš esmės reiškia teisę spręsti, kokia informacija bus
pripažinta reklama, todėl ir draustina. Tai yra ne kas kita,
kaip teisės riboti alkoholio ir tabako gaminių reklamą
delegavimas Vyriausybei. Tuo tarpu Konstitucijos 25 straipsnio
trečiojoje dalyje yra įtvirtinta kategoriška norma, kad "laisvė
reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti
ribojama kitaip, kaip tik įstatymu".
Todėl Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Alkoholio
kontrolės įstatymo 30 straipsnio trečiosios dalies nuostata
"audio- arba vizualinės informacijos turinio, apipavidalinimo,
jos perdavimo būdų pripažinimo reklama kriterijus [...]", taip
pat Tabako kontrolės įstatymo 11 straipsnio penktosios dalies
nuostata "vizualinės arba audioinformacijos turinio,
apipavidalinimo, jos perdavimo būdų pripažinimo tabako reklama
kriterijus [...]" prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio
trečiajai daliai.
3. Dėl Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179
"Dėl alkoholio reklamos kontrolės" atitikimo Konstitucijai.
Vyriausybė 1996 m. vasario 2 d. priėmė nutarimą Nr. 179
"Dėl alkoholio reklamos kontrolės". Šiuo nutarimu buvo
patvirtinti "Garsinės arba vaizdinės informacijos apie
alkoholinius gėrimus turinio, apipavidalinimo, perdavimo būdų
pripažinimo alkoholio reklama kriterijai". Pareiškėjas - Seimo
narių grupė pažymi, jog Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje
dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir
skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik
įstatymu. Be to, teigiama, kad ginčijamame teisės akte
informaciją, kuri pripažinta reklama ir yra draustina, nustatė
Vyriausybė, todėl darytina išvada, kad ginčijamas Vyriausybės
nutarimas pagal formą prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio
trečiajai daliai.
Ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas įgyvendinant
Alkoholio kontrolės įstatymo 30 straipsnio trečiąją dalį.
Nutarimas susideda iš dviejų punktų: 1 punkte išvardyti
subjektai, kuriems pavesta kontroliuoti alkoholio reklamą (tai
yra numatyta ir įstatyme), o 2 punktu patvirtinti "Garsinės arba
vaizdinės informacijos apie alkoholinius gėrimus turinio,
apipavidalinimo, perdavimo būdų pripažinimo alkoholio reklama
kriterijai". Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo 30 straipsnio
minėta nuostata, kuria Vyriausybei buvo deleguojama teisė riboti
informaciją, yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai,
Vyriausybės 1996 m. vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 "Dėl alkoholio
reklamos kontrolės" 2 punktas pripažįstamas prieštaraujančiu
Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės
įstatymo:
1) 1 straipsnio 4 pastraipa neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai;
2) 1 straipsnio 5 pastraipos nuostata "taip pat Lietuvos
Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines
informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su
alkoholiniais gėrimais ir jų vartojimu" prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai;
3) 30 straipsnio pirmoji dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai;
4) 30 straipsnio trečiosios dalies nuostata "audio- arba
vizualinės informacijos turinio, apipavidalinimo, jos perdavimo
būdų pripažinimo alkoholio reklama kriterijus" prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai
daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės
įstatymo:
1) 1 straipsnio 4 pastraipa neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai;
2) 1 straipsnio 5 pastraipos nuostata "taip pat Lietuvos
Respublikoje realizuojamas prekes, gaminius, kitas materialines
informacijos laikmenas, paslaugas, tiesiogiai nesusietas su
tabako gaminiais ir jų vartojimu" prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai daliai;
3) 3 straipsnio pirmosios dalies 6 punktas neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai;
4) 11 straipsnio ketvirtoji dalis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai;
5) 11 straipsnio penktosios dalies nuostata "vizualinės
arba audioinformacijos turinio, apipavidalinimo, jos perdavimo
būdų pripažinimo tabako reklama kriterijus" prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio trečiajai
daliai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m.
vasario 2 d. nutarimo Nr. 179 "Dėl alkoholio reklamos kontrolės"
2 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25
straipsnio trečiajai daliai. Kita šio Vyriausybės nutarimo dalis
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.