LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8
straipsniopirmosios dalies 1 punkto atitikimo
Lietuvos RespublikosKonstitucijai
Vilnius, 1996 m. liepos 10 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio,
Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros
Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos
Seimo atstovui doc. dr. Alfonsui Vileitai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo
posėdyje 1996 m. liepos 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/95 - 9/96
pagal pareiškėjo - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymus
ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8
straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad "advokatu
gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [
] turi
aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą", atitinka
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio pirmąją dalį.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1995 m.
rugsėjo 25 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal piliečio J.
Raudonio skundą dėl Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėtų
veiksmų, o 1996 m. birželio 10 d. - civilinę bylą pagal
piliečio V. Markovo skundą dėl Teisingumo ministerijos
pareigūnų neteisėtų veiksmų. Abiem atvejais piliečiai kreipėsi
į teisingumo ministrą su prašymu įrašyti juos į advokatų
sąrašą, tačiau gavo atsakymus, kad jie negali būti įrašyti, nes
neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Teismas
nutartimis sustabdė civilinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į
Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar 1992 m. rugsėjo 16
d. priimto Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8
straipsnio pirmosios dalies 1 punktas (Žin., 1992, Nr. 30-911)
atitinka Konstitucijos 48 straipsnio pirmąją dalį.
Konstitucinis Teismas 1996 m. birželio 26 d. sprendimu abu
prašymus sujungė į vieną bylą.
Pareiškėjas savo prašymus grindžia šiais argumentais.
Advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1
punkte nustatyta: "Advokatu gali būti Lietuvos Respublikos
pilietis, jeigu jis [
] turi aukštąjį universitetinį teisinį
išsilavinimą". Toks įstatymo reikalavimas prieštarauja
Konstitucijos 48 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta,
kad "kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei
verslą". Taigi įstatymas pažeidžia piliečių teisę laisvai
pasirinkti darbą bei verslą, nes asmenys, turintys aukštąjį
teisinį, tačiau ne universitetinį išsilavinimą, negali dirbti
advokatais.
II
Atsakydamas į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam
asmeniui, Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas
Pranciškus Vitkevičius rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu
paaiškino, jog Konstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies
nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą
bei verslą, negali būti traktuojama taip, kad žmogus gali
laisvai pasirinkti užsiėmimą nepriklausomai nuo išsilavinimo,
kvalifikacijos ir pasirengimo. Be to, ne tik Advokatūros
įstatymas, bet ir kiti įstatymai (pvz., Sveikatos sistemos
įstatymas) bei norminiai aktai nustato tam tikrus išsilavinimo,
kvalifikacijos ir pasirengimo reikalavimus. Šie reikalavimai
įvairioms pareigoms yra nevienodi. Į tai reikia atsižvelgti
vertinant teisininko kvalifikaciją.
Rašte taip pat nurodoma, kad Sovietų Sąjungoje buvo daug
įvairios paskirties ir įvairaus lygio mokyklų, kurios
suteikdavo teisininko kvalifikaciją. Tokią kvalifikaciją
suteikdavo net juridinės mokyklos, todėl Lietuvos teisėsaugos
sistemoje iki 1990 metų neretai dirbo asmenys, turintys
vidurinį teisinį išsilavinimą. Be universitetų, teisininko
kvalifikaciją suteikdavo Vidaus reikalų, Gynybos ministerijų ir
kitų žinybų aukštosios mokyklos. Jose specialistai buvo
rengiami pagal kitokias negu universitetuose programas. Jų
rengimas buvo orientuotas į žinybų darbo specifiką mažai
kreipiant dėmesio į pagrindines teisės disciplinas - civilinę,
darbo, šeimos, socialinio draudimo ir kt., todėl šių mokyklų
absolventų teisinis išsilavinimas nėra pakankamas. Dėl šių
priežasčių galima teigti, jog Advokatūros įstatymo 8 straipsnio
pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad "advokatu gali būti
Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [
] turi aukštąjį
universitetinį teisinį išsilavinimą", neprieštarauja
Konstitucijos 48 straipsnio pirmajai daliai.
Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovas iš
esmės pakartojo išdėstytus argumentus, o teiginį, kad tarp
universiteto ir specialiosios aukštosios mokyklos tikrai yra
esminių skirtumų, grindė lygindamas Vilniaus universiteto
Teisės fakulteto ir Lietuvos policijos akademijos studijų
programas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Konstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies nuostata,
kad "kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei
verslą", reiškia objektyvizuotą (įstatymo laiduojamą) galimybę
savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti
užsiėmimo rūšį. Tačiau dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam
tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl
atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti
sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai
yra visuotinai pripažįstami. Beje, tai galima pailiustruoti ir
Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 15 straipsnio
antrosios dalies norma: "Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į
darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu,
sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad
priimamasis pateiktų tą išsimokslinimą, profesinį pasirengimą,
sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus [...]" (Žin., 1991,
Nr. 36-973). Taigi profesinės kompetencijos reikalavimai
neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar
verslą.
2. Universitetų Magna Charta (1988 m.) skelbia, kad
universitetas yra Europos humanistinių tradicijų puoselėtojas
ir saugotojas. Todėl neatsitiktinai minėtame dokumente tikrieji
universitetai apibūdinami kaip kultūros, pažinimo ir mokslinių
tyrimų centrai, sukūrę žmonijos kultūros, mokslo ir technikos
pamatus, sudarančius prielaidas plėtoti civilizaciją ir
būsimąsias kartas rengti taip, kad jos išmoktų gerbti didžiąją
gamtos aplinkos ir paties gyvenimo harmoniją.
Tikrieji universitetai paprastai turi šimtametes
tradicijas ir dažniausiai pasižymi humanitarinių, socialinių,
gamtos bei matematikos (o neretai ir medicinos) mokslų
simbioze, todėl juose išlaikoma pusiausvyra tarp humanitarinių,
socialinių ir gamtos mokslų disciplinų, ir tai turi įtakos
įvairių specialybių studijoms. Taigi universitetiniam
išsilavinimui būdinga ne tik žinių gausa, bet ir jų platumas
bei fundamentalumas. Universitetuose bendrauja įvairių mokslo
sričių mokslininkai ir studentai, todėl universitetinį
išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių
žinių, reikalingų priimant atsakingus sprendimus įvairiose
gyvenimo srityse.
Kitos aukštosios mokyklos (specializuoti universitetai,
akademijos, institutai, žinybinės ir specialiosios aukštosios
mokyklos) vykdo siauresnę aukštųjų mokyklų funkciją - teikia
aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kokioje
nors konkrečioje srityje pagrindas. Lietuvos mokslo tarybos
ekspertai dar pažymi, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje aukštasis
mokslas turėjo ir žinybinį pobūdį - atskiroms ministerijoms ir
žinyboms priklausė aukštosios mokyklos, orientuotos į
specifinių žinybos ar ūkio šakos uždavinių sprendimą. Pagal
studijų programas, dėstytojų kvalifikaciją, dėstymo būdus ir
kt. tokios aukštosios mokyklos neteikdavo išsilavinimo,
atitinkančio universitetinį. Beje, skirtumai tarp
universitetinio ir kitose aukštosiose mokyklose teikiamo
išsilavinimo buvo pripažįstami ir iki Lietuvos nepriklausomos
valstybės atkūrimo.
Nurodytieji skirtumai leidžia teigti, kad universitetinis
išsilavinimas iš esmės skiriasi nuo specialiojo aukštojo
išsilavinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus,
Konstitucinis Teismas sutinka su Lietuvos mokslo tarybos
išvada, kad sprendžiant asmenų, baigusių aukštąsias mokyklas
buvusioje Sovietų Sąjungoje, išsilavinimo klausimus
universitetiniu išsilavinimu galima laikyti tik išsilavinimą,
įgytą valstybiniuose universitetuose.
Universitetinio teisinio mokymo tikslas - parengti plataus
profilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinę
sistemą ir spręsti sudėtingas problemas. Siekti šio tikslo
padeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijų
programa, ilgesnės trukmės ir fundamentalesnės studijos,
didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms,
privatinei teisei ir kt. Todėl teisinis išsilavinimas, įgytas
institute, akademijoje ar buvusios TSRS vidaus reikalų
ministerijos aukštojoje mokykloje, nors ir pripažįstamas
aukštuoju, negali būti besąlygiškai laikomas tapačiu įgytajam
universitete.
3. Teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra
viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti
asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir
laisvių apsaugą. Konstitucinės teisės į gynybą įgyvendinimas
ypač priklauso nuo advokato profesinio pasirengimo lygio, t.y.
nuo teisininko įgytos kvalifikacijos ir teisinio darbo įgūdžių.
Apie atitinkamą išsilavinimą kaip būtiną reikalavimą asmenims,
pretenduojantiems dirbti advokatais, kalbama ir tarptautiniuose
dokumentuose. Antai Advokatų vaidmens pagrindiniuose
principuose, priimtuose 8-ajame Jungtinių Tautų kongrese,
skirtame nusikalstamumo prevencijai ir elgesiui su
nusikaltėliais, nurodoma, jog "Vyriausybės, advokatų profesinės
asociacijos ir švietimo institucijos užtikrins, kad advokatai
turėtų tinkamą išsilavinimą ir apmokymą [...]" (9 punktas).
Tarptautinės advokatų asociacijos (IBA) nustatytų advokatų
nepriklausomybės standartų 1 punkte nurodyta, kad "kiekvienas
asmuo, turintis reikalingą teisinį išsilavinimą, turi teisę
tapti advokatu [...]". Numatyti reikalingą advokato teisinio
išsilavinimo lygį ar rūšį, kaip ir kitus papildomus
reikalavimus, yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas. Kai
kuriose šalyse reikalaujama ne tik atitinkamo teisinio
išsilavinimo, bet ir papildomo praktinio mokymo bei egzaminų.
Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat priėjo
prie išvados, kad advokatais dirbantiems teisininkams būtinas
plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti
tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas.
Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad apskritai tai gali būti
traktuojama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios
profesijos teisininkams. Tačiau nustatant tokius reikalavimus
siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos
teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei
laisvių apsaugos ir gynimo garantijas. Beje, pagal Lietuvos
įstatymus ir teisėju gali būti tik asmuo, turintis aukštąjį
universitetinį teisinį išsilavinimą (Teismų įstatymo 22 ir 23
straipsniai, 1994 m. lapkričio 8 d. redakcija).
Taigi Advokatūros įstatyme nustatyto išsilavinimo
reikalavimo negalima laikyti nei diskriminacinio pobūdžio
apribojimu, nei piliečių teisių bei laisvių varžymu. Tai
vertintina tik kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas
asmenims, norintiems dirbti advokatais.
Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56
straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo
8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad "advokatu
gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [
] turi
aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą", neprieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.