LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1995 M.
RUGPJŪČIO 30 D. NUTARIMO NR. 1164 "DĖL DALIES
ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJOS ĮMONIŲ PASKOLŲ
KAPITALIZAVIMO" ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETINĖS
SANDAROS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIUI, LIETUVOS
RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO EKONOMINIŲ SANTYKIŲ
VALSTYBINIO REGULIAVIMO ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIUI IR
LIETUVOS RESPUBLIKOS AKCINIŲ BENDROVIŲ ĮSTATYMO 43
STRAIPSNIO PIRMAJAI DALIAI
Vilnius, 1996 m. vasario 28 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto
Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio
Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Vidmantui
Žiemeliui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovams Žemės ūkio ministerijos sekretoriams Jonui
Panamariovui ir Vytautui Poliūnui, Juridinio ir personalo
skyriaus viršininkei Irenai Paulauskienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo
posėdyje 1996 m. vasario 1 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/95 pagal
pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą
ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio
30 d. nutarimas Nr. 1164 "Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos
įmonių paskolų kapitalizavimo" neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos biudžetinės
sandaros įstatymo 13 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės
ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9
straipsniui ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo
43 straipsnio pirmajai daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. rugpjūčio 30 d.
priėmė nutarimą Nr. 1164 "Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos
įmonių paskolų kapitalizavimo" (Žin., 1995, Nr. 73-1713; toliau
nutarime - ginčijamas Vyriausybės nutarimas), kurio 1 punktu
leido Žemės ūkio ministerijai 16 914,1 tūkst. litų Lietuvos
Respublikos paramos žemės ūkiui fondo lėšų panaudoti to nutarimo
priede nurodytų įmonių įsiskolinimui Lietuvos žemės ūkio bankui
padengti įskaitant šias lėšas į valstybinio kapitalo dalį.
Šio nutarimo 2 punkte Vyriausybė nustatė, kad Žemės ūkio
bankas nutarimo priede nurodytų įmonių įsiskolinimą 1 punkte
nurodyto fondo lėšomis dengia tik tuo atveju, jeigu šios įmonės
Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka yra padidinusios
įstatinį kapitalą. Nutarimo 3 punkte Žemės ūkio ministerijai
pavesta pasirašyti valstybei priklausančias nutarimo priede
nurodytų įmonių akcijas ir atstovauti valstybei šiose įmonėse.
Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės
nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui,
Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui, Žemės ūkio
ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9
straipsniui ir Akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmajai
daliai.
II
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu Žemės ūkio ministerijai
leista neatlygintinai ir negrąžintinai apmokėti devynių šio
nutarimo priede išvardytų privačia iniciatyva veikiančių įmonių
16 914,1 tūkst. litų išlaidas, t. y. padengti jų įsiskolinimus
Žemės ūkio bankui tam panaudojant Paramos žemės ūkiui fondo
lėšas. Šios lėšos išmokamos individualiai pasirinktoms įmonėms,
o ne visoms žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonėms pagal tam
tikras vienodas, visoms bendras taisykles. Tos įmonės - akcinės
bendrovės priėmus ginčijamą Vyriausybės nutarimą įgijo teisę
nemokėti privačių išlaidų ir skolų. Be to, šių įmonių akcininkai
įgijo nepelnytą teisę gauti dividendus, o pareigūnai
netiesiogiai atleidžiami nuo materialinės ar kitos atsakomybės
už padarytus išeikvojimus, dėl kurių atsirado įsiskolinimai.
2. Vadovaujantis ginčijamu Vyriausybės nutarimu, valstybės
biudžeto lėšų dalis Paramos žemės ūkiui fonde naudojama
pažeidžiant Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsnį ir Žemės
ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9
straipsnį, t. y. ne pagal tą paskirtį, kuri minėtuose
įstatymuose numatyta valstybės biudžeto lėšoms. Pareiškėjo
nuomone, konkrečios įmonės įsiskolinimo dengimas naudojant
valstybės biudžeto lėšas nenumatytas nei Biudžetinės sandaros
įstatymo 13 straipsnyje, kuris reguliuoja valstybės biudžeto
asignavimų skyrimą tam tikroms valstybės reikmėms, nei Žemės
ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9
straipsnyje, kuris nustato žemės ūkio subjektų ir žemės ūkio
rinkos partnerių tikslinio finansavimo taikymą.
3. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo
priede išvardytos įmonės neįpareigojamos gautas lėšas grąžinti
valstybei. Joms nurodyta gautų lėšų suma padidinti savo
įstatinius kapitalus (valstybinio kapitalo dalį). Tačiau šių
įmonių įsiskolinimai, kuriems apmokėti skirta valstybės lėšų,
realiai įstatinio kapitalo nedidina, nes tos lėšos pagal
ginčijamą Vyriausybės nutarimą turi būti perduotos Žemės ūkio
bankui. Pareiškėjo nuomone, šios lėšos negali būti laikomos
papildomais įnašais į įstatinį kapitalą, todėl pažeidžiama
Akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmoji dalis, kurioje
nustatyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas didinamas būtent
papildomais akcininkų ar kitų asmenų įnašais.
III
Rengiant bylą teisminiam posėdžiui suinteresuoto asmens
atstovai - Žemės ūkio ministerijos sekretoriai J. Panamariovas
ir V. Poliūnas, Juridinio ir personalo skyriaus viršininkė I.
Paulauskienė nurodė, kad kai kurios žemės ūkio produkciją
perdirbančios įmonės turėjo nemažai paskolų, gautų iš Žemės ūkio
banko, tačiau dėl įvairių priežasčių negalėjo galutinai
atsiskaityti su žemdirbiais ir laiku grąžinti bankui paskolų.
Atsižvelgiant į tai ir siekiant sudaryti geresnes sąlygas šioms
įmonėms atsiskaityti su žemės ūkio produkcijos gamintojais ir
buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas. Juo nėra
pažeidžiama asmenų lygybė ir nesuteikiama privilegijų atskiriems
asmenims. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone,
ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra teisėtas ir neprieštarauja
Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, reikėjo sustiprinti
Žemės ūkio banko finansinę būklę, sumažinti blogų paskolų,
išduotų Vyriausybės sprendimais, apimtį ir kartu sudaryti
sąlygas žemės ūkio produkciją perdirbančioms įmonėms
atsiskaityti su žemės ūkio produkcijos gamintojais už parduotą
produkciją.
Konstitucijos 46 straipsnio antroji dalis įtvirtina, kad
valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas. Pagal
Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsnio penktąjį punktą
valstybės asignavimai skiriami ūkio plėtojimui reguliuoti.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, "ūkio" sąvoka apima ir
žemės ūkį - prioritetinę tautos ūkio šaką. Biudžetinės sandaros
įstatymo 13 straipsnio tryliktajame punkte leidžiama valstybės
biudžeto lėšas skirti ne tik numatytoms, bet ir kitoms
priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti.
Toks yra Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymas. Jo 9 straipsnio antrojoje dalyje esanti norma numatė
Vyriausybei galimybę nustatyti tikslinio finansavimo
prioritetus, tvarką ir sąlygas bei kitokį tikslinį finansavimą.
Vyriausybės 1995 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 421 "Dėl
Lietuvos Respublikos paramos žemės ūkiui 1995 metų fondo
sudarymo ir panaudojimo" 2.2 punkte yra įtvirtinta galimybė
minėto fondo lėšas naudoti ir kitoms Vyriausybės nustatytoms
reikmėms. Taip Vyriausybė pasinaudojo įstatymuose jai deleguota
teise ir leido devynioms įmonėms iš Paramos žemės ūkiui fondo
lėšų padengti įsiskolinimą Žemės ūkio bankui. Tuo buvo siekiama
sudaryti geresnes sąlygas joms atsiskaityti su žemės ūkio
produkcijos gamintojais. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu Žemės
ūkio ministerijai buvo pavesta pasirašyti valstybei
priklausančias to nutarimo priede nurodytų įmonių akcijas ir
atstovauti valstybei šiose įmonėse.
Suinteresuoto asmens atstovai paaiškino, kad ginčijamo
Vyriausybės nutarimo priede išvardytos įmonės parinktos
atsižvelgiant į jų perspektyvą ir šiuos socialinius bei
ekonominius kriterijus: įdiegtas naujas technologijas,
strateginį įmonių išsidėstymą, gamybinius pajėgumus ir žemės
ūkio produkcijos gamintojų interesus.
Išduotų paskolų dengimas negali būti panaudotas minėtų
įmonių nuostoliams dengti, nes yra ne dengiamos padarytos
išlaidos, o tik sureguliuojami atsiskaitymai ir sudaromos
sąlygos apmokėti žemdirbiams už jų produkciją. Šių įmonių
įsiskolinimo Žemės ūkio bankui padengimas negali būti
traktuojamas kaip valstybės lėšų grobstymas. Valstybės lėšos
kapitalizuojant įmonių įsiskolinimus neprarandamos, nes valstybė
ir toliau valdys, naudosis ir disponuos jai priklausančiu turtu
- akcijomis. Pagal įstatinio kapitalo struktūrą valstybės įtaka
įmonių valdymui per akcijų paketą padidės (padidėja valstybinio
kapitalo dalis).
IV
Pareiškėjo atstovai A. Kubilius ir V. Žiemelis teisminiame
posėdyje patvirtino Seimo narių grupės prašymą bei paaiškino,
kad ginčijamas nutarimas pažeidė esminius laisvosios rinkos,
besiremiančios sąžininga konkurencija, principus. Jie teigė, jog
ginčijamas nutarimas pažeidė ir Konstitucijos 46 straipsnio
ketvirtąją dalį, kurioje nustatyta, kad įstatymas draudžia
monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos
laisvę. Valstybės turto dalies didinimas akcinių bendrovių
įstatiniame kapitale yra reglamentuojamas Konstitucijos 128
straipsnio antrojoje dalyje, o valstybės turto perkėlimas iš
valstybės kapitalo į akcines bendroves turėtų būti
reglamentuojamas įstatyme. Pareiškėjo atstovų nuomone,
Konstitucijos nuostatos, kad valstybė remia visuomenei naudingas
ūkines pastangas, gali būti įgyvendinamos tik Konstitucijos 46
straipsnio ketvirtojoje dalyje minimomis sąlygomis, t. y.
valstybei garantuojant sąžiningos konkurencijos laisvę.
Pareiškėjo atstovas A. Kubilius paaiškino, kad tik iš Žemės
ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymo 9
straipsnio konteksto galima suprasti tikslinio finansavimo, kaip
ekonominės kategorijos, turinį. Šis straipsnis leidžia spręsti
apie valstybės nusistatymą konkrečioms žemės ūkio sritims
sudaryti išskirtines finansavimo sąlygas. Tačiau straipsnyje
neminima, kad Vyriausybė gali iš visų įmonių ar ūkio subjektų
išskirti vieną ar devynias įmones.
V
Suinteresuoto asmens atstovas J. Panamariovas teisminiame
posėdyje paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinė
prokuratūra patikrino valstybės pareigūnų, inicijavusių,
parengusių, priėmusių ir įgyvendinusių ginčijamą Vyriausybės
nutarimą, veiksmus ir juose nenustatė nusikaltimo sudėties.
Ginčijamo Vyriausybės nutarimo priede minimose devyniose
įmonėse valstybei priklausančių akcijų yra per 70%. Šios įmonės
dirba nuostolingai ir 1995 metų dividendai akcininkams nebuvo
mokami, tačiau kapitalizavus jų skolas bankui kai kurių įmonių
mokumo koeficientai pagerėjo.
Suinteresuoto asmens atstovas V. Poliūnas taip pat
paaiškino, kad Paramos žemės ūkiui fondas yra formuojamas iš
Nacionalinės žemės ūkio veiklos programai skirtų lėšų, kurios
numatomos valstybės biudžete. Šiuo fondu gali disponuoti
Vyriausybė, Žemės ūkio produkcijos supirkimo ir reguliavimo
taryba, apskričių lengvatinių paskolų komisijos. Jo lėšos buvo
skirtos žemės ūkio reikmėms, todėl ginčijamas Vyriausybės
nutarimas neprieštarauja Biudžetinės sandaros įstatymo 13
straipsniui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Dėl Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr.
1164 "Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų
kapitalizavimo" atitikimo Konstitucijai.
Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta:
"Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams visi asmenys yra lygūs."
Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Vyriausybės nutarimas
prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai dėl to,
kad juo leista Žemės ūkio ministerijai padengti tik kai kurių
įmonių paskolas Žemės ūkio bankui. Pareiškėjas teigia, kad
Vyriausybė, ginčijamu nutarimu dengdama tik devynių įmonių
paskolas, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės principą.
Konstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams
principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų, kuris
savo ruožtu glaudžiai siejasi ir su kitais konstituciniais
principais bei nuostatomis. Aiškinant Konstitucijos 29
straipsnio pirmosios dalies nuostatos turinį negalima
neatsižvelgti į Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies
nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji
tarnautų bendrai tautos gerovei. Šios nuostatos, viena kitą
sąlygodamos, sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus,
kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio
gyvenimo įvairovę bei kintamumą.
Taigi konstitucinis asmenų lygybės principas savaime
nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas
teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių
skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams,
bet ir juridiniams asmenims, nes jie paprastai yra fizinių
asmenų susivienijimai.
Negalima neatsižvelgti į tai, kad įstatymų leidėjas,
vykdydamas savo įgaliojimus ir leisdamas įstatymus, taip pat
gali formuluoti principus, kuriais grindžiamas konkretus
įstatymas. Tačiau šių principų negalima tapatinti su
konstituciniais. Minėtų principų sąveika turi esminę tiek
teorinę, tiek praktinę reikšmę teisiniam reguliavimui.
Įstatymuose įtvirtinti principai gali būti pakeisti įstatymais
ir, svarbiausia, jie negali pažeisti konstitucinių principų.
Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis
reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines
aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų
ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas,
teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės
aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir
kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios
specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą.
Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tik tais
atvejais, kai į visas anksčiau nurodytas aplinkybes buvo
atsižvelgta. Jeigu būtų ignoruojama bent viena sąlyga, galėtų
kilti abejonių dėl specialios teisės normos atitikimo
konstitucinėms nuostatoms.
Ginčijamame Vyriausybės nutarime nurodytas skirtingo
reguliavimo tikslas: sudaryti geresnes sąlygas žemės ūkio
produkciją perdirbančioms įmonėms atsiskaityti su žemės ūkio
produkcijos gamintojais. Suinteresuoto asmens atstovai nurodė
kriterijus, kodėl buvo pasirinktos būtent šios įmonės: jos yra
negrąžinusios paskolų Žemės ūkio bankui,be to, siekiama
išsaugoti jose įdiegtas pažangias technologijas ir gamybinius
pajėgumus, strateginį įmonių išsidėstymą.
Pateikti argumentai yra pagrindas teigti, kad nustačius
padengti tik dalies įmonių įsiskolinimą nebuvo pažeistas
konstitucinis asmenų lygybės principas.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Vyriausybė, ginčijamu
nutarimu leisdama panaudoti valstybės biudžeto lėšas kai kurių
įmonių paskoloms padengti ir už šias lėšas įsigydama šių įmonių
akcijų, sudarė joms sąlygas nemokėti privačių išlaidų ir skolų.
Šių įmonių akcininkai įgijo nepelnytą teisę gauti dividendus, o
jų pareigūnai netiesiogiai atleidžiami nuo materialinės ar
kitokios atsakomybės už padarytus išeikvojimus. Dėl to šių
bendrovių akcininkų ir pareigūnų padėtis tampa privilegijuota, o
tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai.
Šis pareiškėjo teiginys nėra pagrįstas teisiniais
argumentais. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu nesprendžiami
dividendų išmokėjimo įmonių akcininkams klausimai. Dividendų
išmokėjimas, jų dydis priklauso nuo įmonės ūkinės veiklos
rezultatų, o ne nuo įstatinio kapitalo dydžio. Šiame nutarime
taip pat nesprendžiami asmenų, atsakingų už ūkinę-finansinę
įmonių veiklą, atsakomybės klausimai. Visa tai reglamentuojama
Akcinių bendrovių ir kituose įstatymuose. Jeigu būtų nustatyti
įstatymų pažeidimai, iškiltų konkrečių asmenų atsakomybės
klausimas. Tai yra ne ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo
Konstitucijai, o teisės normų taikymo klausimas.
Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus darytina išvada,
kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostata padengti tik dalies
įmonių įsiskolinimą neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam
asmenų lygybės principui.
2. Dėl Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr.
1164 "Dėl dalies Žemės ūkio ministerijos įmonių paskolų
kapitalizavimo" atitikimo Biudžetinės sandaros įstatymo 13
straipsniui, Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio
reguliavimo įstatymo 9 straipsniui ir Akcinių bendrovių įstatymo
43 straipsnio pirmajai daliai.
1. Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Vyriausybės nutarimas
prieštarauja Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsniui todėl,
kad valstybės biudžeto lėšų dalis Paramos žemės ūkiui fonde
naudojama ne pagal paskirtį - konkrečios įmonės individualus
įsiskolinimas dengiamas naudojant valstybės biudžeto lėšas.
Valstybės biudžetas yra centralizuotas finansinių išteklių
fondas, kuriame sukaupiama ir perskirstoma dalis nacionalinių
pajamų. Jį kasmet tvirtina Seimas.
Biudžetinės sandaros įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad
valstybės biudžeto asignavimai skiriami bendravalstybinėms
reikmėms: švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai ir sportui;
socialinei apsaugai ir paramai; mokslui; gamtos apsaugai; ūkio
plėtojimui reguliuoti; krašto apsaugai; valstybinės valdžios ir
valdymo institucijoms bei teisėtvarkos institucijoms išlaikyti;
dotacijoms savivaldybių biudžetams; viešajai tvarkai ir
visuomenės apsaugai; išoriniams valstybės ryšiams; valstybės
skolos aptarnavimo išlaidoms; valstybės biudžeto kasos apyvartos
lėšoms padidinti. Be išvardytų konkrečių bendravalstybinių
reikmių, nurodyta, kad valstybės biudžeto asignavimai skiriami
taip pat kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
įgyvendinti. Be kitų socialinio gyvenimo sričių, čia nurodyta,
kad asignavimai skiriami "ūkio plėtojimui reguliuoti" (5
punktas), taip pat "kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos
įstatymus įgyvendinti" (13 punktas).
Taigi įstatymų leidėjas šiame įstatymo straipsnyje
nustatytas "bendravalstybines reikmes" išdėstė labai plačiai,
numatė galimybę skirti asignavimus ir pagal kitus įstatymus.
Nagrinėjamos bylos kontekste toks yra Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymas. Pagal teisės
doktriną, jei yra bendrų ir specialių teisės normų konkurencija,
taikomos specialios teisės normos. Todėl šiuo atveju
sprendžiant, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas atitinka
įstatymus, reikia remtis Žemės ūkio ekonominių santykių
valstybinio reguliavimo įstatymu, o ne Biudžetinės sandaros
įstatymu.
2. Pareiškėjas teigia, jog ginčijamas Vyriausybės nutarimas
prieštarauja Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio
reguliavimo įstatymo 9 straipsniui todėl, kad galimybė padengti
konkrečių įmonių individualius įsiskolinimus naudojant valstybės
biudžeto lėšas šiame įstatyme nenumatyta. Pareiškėjas nurodo,
kad šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytas tik žemės ūkio
subjektų ir žemės ūkio rinkos partnerių tikslinio finansavimo
taikymas.
Siekiant nustatyti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas
neprieštarauja minėto įstatymo 9 straipsniui, būtina įvertinti
ne tik šio, bet ir kitų jo straipsnių ir teisės normų turinį bei
jų tarpusavio sąveiką.
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymo 1 straipsnyje nurodytas šio įstatymo tikslas:
sunorminti žemės ūkio subjektų ekonominius santykius su
valstybės institucijomis ir žemės ūkio rinkos partneriais;
nustatyti pagrindines šių santykių valstybinio reguliavimo
priemones; sudaryti prielaidas valstybės agrarinei politikai
įgyvendinti ir žemės ūkio rinkos pusiausvyrai palaikyti.
Svarbią reikšmę aiškinant šio įstatymo normų turinį turi 4
straipsnis, kuriame nustatyta: "Valstybė remia, pirmiausia pagal
tikslines programas, svarbiausių prekinių žemės ūkio produktų
gamintojus, žemės ūkio mokslo ir technikos pažangą, žemės ir
kitų gamtos išteklių išsaugojimą bei gerinimą, bioorganinės
žemdirbystės įgyvendinimą, specializuotų prekinių ūkių kūrimąsi
ir gina žemės ūkio subjektų lygiateisiškumą rinkoje."
Konstitucinis Teismas mano, kad šiame įstatyme suformuluoti
žemės ūkio rėmimo prioritetai ir tikslai lemia konkrečių jo
normų turinio ir prasmės aiškinimą.
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymo 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytos žemės ūkio
valstybinio reguliavimo priemonės: garantuojamas žemės ūkio
produkcijos supirkimas pagal kvotas; papildoma arba parduodama
valstybinių maisto produktų rezervo dalis; remiamos investicijos
į žemės ūkį; reguliuojamas žemės ūkio produkcijos ir maisto
produktų importas bei eksportas; kontroliuojama produkcijos
kokybė; ribojama rinkoje dominuojančių ūkinių subjektų veikla;
skatinama arba ribojama tam tikrų žemės ūkio produktų gamyba;
tarptautinėmis sutartimis ginami žemės ūkio šakos interesai.
Apibendrinant nurodytas priemones galima daryti išvadą, kad
čia kalbama apie kvotas, valstybinį maisto produktų rezervą,
importą ir eksportą, produkcijos kokybę, ūkinių subjektų veiklos
ir produktų gamybos ribojimą, interesų gynimą tarptautinėmis
sutartimis. Be kitų priemonių, tiesiogiai nurodoma, kad remiamos
investicijos į žemės ūkį.
Nors minėtame įstatyme nėra apibrėžti investicijų į žemės
ūkį rėmimo būdai, tačiau bendrąja prasme teisėje investicijos
visada yra susijusios su atitinkamų lėšų naudojimu siekiant
pelno. Investicijų į žemės ūkį valstybinis rėmimas įgyvendinamas
nustatant lengvatinius apmokestinimo tarifus (10 straipsnis),
suteikiant kreditus (8 straipsnis). Pastarajame straipsnyje
numatyta, kad lengvatiniai kreditai teikiami konkurso tvarka per
žemės ūkio kredito kooperatyvus arba komercinius bankus. Be to,
numatyta, kad valstybė iš savo išteklių skiria beprocentinę
paskolą kooperatinio kredito sistemai kurti ir teikti kredito
kooperatyvams mokesčių lengvatas.
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymo 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad Vyriausybė
"gali taikyti ir kitas žemės ūkio reguliavimo priemones."
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu įvertinti, kokio pobūdžio
kitas žemės ūkio reguliavimo priemones Vyriausybė gali taikyti
be tų, kurios konkrečiai nurodytos šiame straipsnyje. Remdamasis
šio įstatymo 5 straipsnio turinio sistemine analize,
Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Vyriausybė, galėdama
taikyti ir kitas žemės ūkio reguliavimo priemones, negali
valstybės finansinių išteklių panaudoti tikslams, kurie
nesuderinami su šiame įstatyme numatytų priemonių bendrąja
prasme.
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymo 9 straipsnyje numatytas žemės ūkio subjektų "tikslinis
finansavimas". Finansavimas, taigi ir tikslinis, teisėje
paprastai suprantamas kaip finansinių lėšų skyrimas
neatlygintinai ir negrąžintinai. Įstatymų leidėjas, šiame
straipsnyje apibrėždamas tikslinio finansavimo kryptis,
atsižvelgė į žemės ūkio produkcijos gamybos prioritetus bei
kitas aplinkybes, kurios yra svarbios žemės ūkio subjektų ir
žemės ūkio rinkos partnerių veikloje.
Kad būtų įgyvendintos Žemės ūkio ekonominių santykių
valstybinio reguliavimo įstatyme nustatytos priemonės, 1995 metų
valstybės biudžete buvo skirti atitinkami asignavimai
Nacionalinės žemės ūkio veiklos programai finansuoti. Vyriausybė
1995 m. kovo 24 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos paramos
žemės ūkiui 1995 metų fondo sudarymo ir panaudojimo" sudarė
Paramos žemės ūkiui 1995 metų fondą. Jis formuojamas: iš 1995
metų biudžeto lėšų, skirtų Nacionalinės žemės ūkio veiklos
programai finansuoti; 1994 metų valstybės biudžeto lėšų, skirtų
Nacionalinės žemės ūkio veiklos programai finansuoti ir
faktiškai pervestų Paramos žemės ūkiui fondui lengvatinėms
paskoloms teikti; grąžinamų lengvatinių paskolų, ūkio subjektų
paimtų iš 1993 metų pavasario sėjos fondo; grąžinamų lengvatinių
paskolų, ūkio subjektų paimtų pagal atskirus Vyriausybės
nutarimus. Galima konstatuoti, kad Paramos žemės ūkiui fondo
lėšų svarbiausias šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos.
Paramos žemės ūkiui fondas naudojamas: lengvatinėms
paskoloms žemės ūkio produkcijos gamintojams, juridiniams ir
fiziniams asmenims, galintiems centralizuotai pirkti
materialinius išteklius ir parduoti juos žemės ūkio produkcijos
gamintojams palankiomis sąlygomis teikti, kooperacijai žemės
ūkyje plėtoti, nukentėjusioms nuo gaisrų žemės ūkio bendrovėms
remti, kooperatinei agroprekybai skatinti, kitoms Vyriausybės
nustatytoms reikmėms (Vyriausybės 1995 m. kovo 24 d. nutarimas
Nr. 421, 2.2 punktas). Taigi šio fondo lėšos skiriamos ir
naudojamos žemės ūkio subjektų ir žemės ūkio rinkos partneriams
kredituoti bei finansuoti.
Vadinasi, Vyriausybės nutarime "Dėl Lietuvos Respublikos
paramos žemės ūkiui 1995 metų fondo sudarymo ir panaudojimo"
nurodytos ir "kitos Vyriausybės nustatytos reikmės" turi
atitikti Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatyme suformuluotus žemės ūkio rėmimo tikslus ir prioritetus.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad įstatymų
leidėjas, Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymu nustatydamas valstybinio reguliavimo priemones (5
straipsnis), taip pat tikslinį finansavimą (9 straipsnis),
detaliai neapibrėžė, kokiomis konkrečiomis teisinėmis formomis
Vyriausybė gali panaudoti valstybės lėšas, taigi ir Paramos
žemės ūkiui fondo lėšas. Minėto įstatymo 5 straipsnio pirmojoje
dalyje yra išvardijamos valstybinio reguliavimo priemonės, o
antrojoje dalyje pasakyta: "Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali
taikyti ir kitas žemės ūkio reguliavimo priemones". Šio įstatymo
9 straipsnyje yra išvardyti tikslinio finansavimo prioritetai,
bet kartu nurodyta, kad Vyriausybė gali nustatyti ir kitą
tikslinį finansavimą. Taigi dėl įstatyme vartojamų sąvokų
neapibrėžtumo atsiranda prielaidų įvairiai aiškinti įstatymo
normų turinį, dviprasmiškai suvokti teisinio reguliavimo ribas.
Ginčijamu Vyriausybės nutarimu Žemės ūkio ministerijai buvo
leista panaudoti Paramos žemės ūkiui fondo lėšas kai kurių
įmonių paskoloms Žemės ūkio bankui padengti ir įmonėse, kurios
atitinkamai padidins įstatinį kapitalą, įsigyti šių lėšų dydžio
valstybei priklausančių akcijų. Tai apibūdinta kaip "paskolų
kapitalizavimas". Tokia valstybės lėšų panaudojimo forma Žemės
ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatyme
nenustatyta. Tik įstatymų leidėjas gali nustatyti valstybės lėšų
panaudojimo formą, nes Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje
dalyje nustatyta: "Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo tvarką nustato įstatymas".
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad
Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas "Dėl dalies Oemės
ūkio ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo" prieštarauja
Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo
įstatymui.
3. Akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmojoje
dalyje nustatyta: "Padidinti bendrovės įstatinį kapitalą
papildomais akcininkų ir kitų asmenų įnašais galima tik
išleidžiant naujas akcijas."
Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Vyriausybės nutarimas
prieštarauja minėtai įstatymo normai dėl to, kad valstybės
lėšomis padengus įmonių įsiskolinimus Žemės ūkio bankui jų
įstatinis kapitalas negali padidėti, nes šios lėšos lieka banke.
Įmonės verčiamos padidinti įstatinį kapitalą nesant papildomų
įnašų.
Sprendžiant, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas atitinka
Akcinių bendrovių įstatymo 43 straipsnio pirmajai daliai, būtina
atsižvelgti į šio nutarimo nuostatų turinį ir į tai, kad jos yra
tarpusavyje neatskiriamai susijusios. Šių nuostatų visuma
įtvirtina naują valstybės lėšų panaudojimo formą, kuri
ginčijamame Vyriausybės nutarime pavadinta paskolų
kapitalizavimu.
Paskolų kapitalizavimas šiame Konstitucinio Teismo nutarime
yra įvertintas kaip prieštaraujantis Žemės ūkio ekonominių
santykių valstybinio reguliavimo įstatymui, todėl klausimas dėl
ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Akcinių bendrovių
įstatymo 43 straipsnio pirmajai daliai nespręstinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m.
rugpjūčio 30 d. nutarimo Nr. 1164 "Dėl dalies Žemės ūkio
ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo" nuostata padengti
tik dalies įmonių įsiskolinimą neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m.
rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 1164 "Dėl dalies Žemės ūkio
ministerijos įmonių paskolų kapitalizavimo" prieštarauja
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio
reguliavimo įstatymui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.