LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AKCINIŲ BENDROVIŲ ĮSTATYMO 10
STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES BEI 50 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES
NORMŲ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIO TURTO PIRMINIO
PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES BEI 14
STRAIPSNIO ŠEŠTOSIOS DALIES NUOSTATŲ ATITIKIMO LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1996 m. sausio 24 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko,
Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus,
Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo
Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams Seimo nariams Kęstučiui Skrebiui ir Gediminui
Vagnoriui,
suinteresuoto asmens - Seimo atstovui Seimo Valstybės ir
teisės komiteto patarėjui Alfonsui Vileitai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio
pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje
1996 m. sausio 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/95 pagal pareiškėjo -
Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies bei 50
straipsnio pirmosios dalies normos ir Lietuvos Respublikos
valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio
antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuostatos
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1994 m. liepos 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos
akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1994, Nr. 55 - 1046, Nr. 102 -
2050; 1995, Nr. 41 - 993), Lietuvos Respublikos Aukščiausioji
Taryba 1991 m. spalio 28 d. - Lietuvos Respublikos valstybinio
turto pirminio privatizavimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 10 - 261,
su vėlesniais pakeitimais). 1994 m. liepos 20 d. įstatymais buvo
pakeisti kai kurie Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo straipsniai, tarp jų ir pareiškėjo ginčijamieji (Žin.,
1994, Nr. 58 - 1137, Nr. 59 - 1159).
Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 29 ir 128
straipsniams neprieštarauja Akcinių bendrovių įstatymo 10
straipsnio pirmosios dalies norma "Reorganizavimas - tai
bendrovės, kaip juridinio asmens, pertvarkymas be likvidavimo
procedūros", 50 straipsnio pirmosios dalies norma "Akcinės
bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo
įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 9 mėnesius nuo
šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta
tvarka" (pagal dabartinę šio straipsnio redakciją - per 12
mėnesių), taip pat Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostata, kad "įmonės,
įtrauktos į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą
valiutą, sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių
sąrašą", neturi teisės iš savo lėšų pagal metinius komercinės
ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinio bei įstatinio kapitalo,
jeigu akcinis kapitalas, įskaitant sukauptąjį pagal kitus
įstatymus, viršytų 30 procentų įmonės įstatinio kapitalo, ir 14
straipsnio šeštosios dalies nuostata, kad valstybinės valdžios ir
valdymo institucijų disponuojamos uždarųjų akcinių bendrovių
akcijos parduodamos skelbiant uždarą akcijų pasirašymą.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais motyvais.
1. Ginčijamos Akcinių bendrovių įstatymo normos
nereikalauja, kad reorganizuojamos bendrovės būtų įsteigtos
teisėtai, t. y. kad bendrovė iki reorganizavimo būtų buvusi
įsteigta pagal anksčiau galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo ar
naujojo Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, arba kad į
bendrovę būtų buvusi perregistruota valstybinė ar valstybinė
akcinė įmonė privatizavus ją Valstybinio turto pirminio
privatizavimo ir kitų valstybinio turto privatizavimą
reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Priešingai,
nurodyto įstatymo 50 straipsnio pirmosios dalies nuostata be
jokių išlygų reikalauja: "Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės
bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir
įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo
Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka", t. y. iš tikrųjų
sudaromos sąlygos įteisinti valstybinių bei valstybinių akcinių
įmonių neteisėtą (be privatizavimo, be jokių valstybinio turto
pirkimo-pardavimo ar kitokio perleidimo sandorių įforminimo,
pažeidžiant tiek Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymą, tiek tuo metu galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą)
perrašymą į privačias bendroves, nes tokios bendrovės jau gali
reorganizuotis ir neva teisėtai įsiregistruoti būtent pagal šį
naująjį Akcinių bendrovių įstatymą.
2. Ginčijamoje Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies nuostatoje yra nurodytos
tam tikros įmonės, kurioms leidžiama iš savo lėšų pagal metinius
komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinį kapitalą tik
iki 30 procentų įstatinio kapitalo dalies. Vadinasi, ši nuostata
visoms kitoms valstybinėms įmonėms, t. y. toms, kuriose valstybei
(savivaldybei) nuosavybės teise priklauso daugiau kaip 50
procentų įstatinio kapitalo (akcijų) ir kurios nėra įtrauktos į
objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą
arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą, jau
nebedraudžia didinti akcinio kapitalo daugiau kaip 30 ar net 50
procentų įmonės įstatinio kapitalo. Taip įteisinamas valstybinės
ir valstybinės akcinės įmonės privatizavimas nesudarant pirkimo-
pardavimo ar kitokių turto perleidimo sandorių. Tai pažeidžia
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio
pirmosios dalies nuostatą, kad "įmonės toliau gali būti
privatizuojamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių
įstatymą tik tuo atveju, jeigu jos jau buvo privatizuotos pagal
Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymą", ir apeinamos privatizavimo tarnybos, t. y. įmonė
privatizuojama be jokio pirkimo-pardavimo, be jokio sumokėjimo
investiciniais čekiais ar pinigais.
Privatizuoti valstybinę įmonę pagal iki 1994 m. gruodžio 31
d. galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą apeinant privatizavimą
pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą draudžia
ne tik pastarasis įstatymas, bet draudė ir pats Valstybinių
įmonių įstatymas, kurio 4 straipsnio ketvirtojoje dalyje buvo
nurodyta, jog "įmonės akcinis kapitalas negali būti didesnis už
valstybinį kapitalą". Pagal to paties įstatymo 30 ir 31
straipsnius valstybinė įmonė galėjo dalį pelno investuoti į
gamybą didindama akcinį kapitalą, tačiau nebuvo leidžiama didinti
privataus kapitalo tiek, kad jis viršytų valstybinį ir dėl to
būtų pakeistas įmonės statusas iš valstybinio į privatų. Kita
vertus, kai įmonių turtas yra periodiškai indeksuojamas, iš
nepaskirstytojo pelno tiesiog buvo neįmanoma sukaupti tokio
akcinio (privataus) kapitalo, kad jis viršytų valstybinį. Tačiau
jokia valstybinė įmonė jokiu būdu negalėjo būti privatizuojama
(negalėjo pakeisti savo statuso į privačios įmonės statusą) pagal
Valstybinių įmonių įstatymą. Todėl toks įmonių, be privatizavimo
pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą
pakeitusių savo statusą iš valstybinės įmonės į akcinės
(privačios) bendrovės, išvalstybinimas buvo ir tebėra neteisėtas
privatizavimas, įvykdytas pažeidžiant tiek Valstybinio turto
pirminio privatizavimo, tiek Valstybinių įmonių įstatymus, nes
šie įstatymai neleidžia taip įasmeninti valstybinio turto. Taigi
neva remiantis Valstybinių įmonių įstatymu, bet iš tikrųjų
prieštaraujant jam, valstybinė įmonė tapdavo privačia, o šios
įmonės turto galėdavo įsigyti tik tam tikros socialinės grupės
asmenys, bet ne kiekvienas pilietis, pagal Lietuvos Respublikos
įstatymus turintis teisę įsigyti valstybinio turto. Todėl
Valstybinių įmonių įstatymas negalėjo būti laikomas tolygiu
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui, nes tik
remiantis pastaruoju įstatymu gali būti privatizuojama kiekviena
valstybinė įmonė ar kitas valstybinis turtas, o piliečiai gali
įsigyti valstybinės įmonės turto tik šio įstatymo nustatyta
tvarka.
3. Ginčijama Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostata suteikia tam
tikriems asmenims priklausomai nuo to, kur jie dirba ir kokiam
socialiniam sluoksniui priklauso, privilegijų palankesnėmis negu
kitiems asmenims sąlygomis (daug mažesnėmis kainomis) įsigyti
turto - įmonių, kuriose tik jie dirba, akcijų. Ši nuostata kartu
įteisina savavališką valstybinių įmonių privatizavimą apeinant
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą ir pažeidžiant
tada galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą.
Kaip matyti iš Valstybės kontrolės departamento 1994 m.
spalio 3 d. rašto Nr. 1-05-1470, įmonės, kuriose buvo valstybinio
kapitalo, persiregistruodavo tiek į akcines, tiek į uždarąsias
akcines bendroves, nors šiame rašte ir nurodoma, kad valstybinės
įmonės "negalėjo persiregistruoti į uždarąsias akcines bendroves,
o tik į akcines bendroves, kuriose likęs valstybinis turtas turi
būti privatizuojamas tik pagal Valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymą, t. y. viešu akcijų pasirašymo būdu.
Valstybinį turtą privatizuoti uždaru būdu galėjo tik minėto
įstatymo 20 straipsniu nustatytos farmacijos, medicinos techninio
aptarnavimo, veterinarijos įstaigos bei įmonės, informacinės
agentūros, periodinių leidinių redakcijos, konstravimo ir mokslo
tyrimo atitinkamo profilio (farmacijos, medicinos techninio
aptarnavimo, veterinarijos) įmonės, taip pat Lietuvos Respublikos
Seimo 1994 m. vasario 17 d. nutarimu "Dėl Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo" 8
punkto papildymo" papildžius sąrašą, periodinių leidinių
(laikraščių ir žurnalų) leidyklos". Taigi daugumos valstybinio
turto turinčių akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių kilmė yra
tokia pati, tačiau toliau privatizuojant jose esantį valstybinį
turtą - valstybinės valdžios ir valdymo institucijų disponuojamas
akcijas, pažeidžiant Konstitucijos garantuotas asmenų lygias
teises, pagal tą patį įstatymą kai kurių įmonių, būtent uždarųjų
akcinių bendrovių, darbuotojams sudaromos palankesnės negu kitų
įmonių darbuotojams sąlygos įsigyti valstybinio turto: tik
uždarųjų akcinių bendrovių darbuotojai gali įsigyti valstybės
parduodamų akcijų ne rinkos kaina, nes pradinė kaina parduodant
akcijas uždaru būdu nekeliama, o kitų įmonių darbuotojai gali
įsigyti akcijų tik rinkos kaina.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui dėl prašyme
išdėstytų argumentų savo samprotavimus pateikė Seimo Valstybės ir
teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius, Seimo narys
Julius Veselka bei Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjas
Alfonsas Vileita.
Jų nuomone, ginčijamos nuostatos neprieštarauja
Konstitucijai. Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmojoje
dalyje nustatyta tik bendrovės reorganizavimo sąvoka, joje
nereglamentuojamos nei privilegijos, nei apribojimai, nei kiti su
valstybinio turto valdymu, naudojimu ar disponavimu juo susiję
klausimai. Tokių nuostatų nėra ir 50 straipsnio pirmojoje dalyje,
kurioje nurodytas reikalavimas bendrovėms suderinti įstatus su
Akcinių bendrovių įstatymu ir terminas, per kurį tai turi būti
padaryta. Ginčijamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo 2 ir 14 straipsnių nuostatos reglamentuoja valstybės
kaip savininkės teises savo turtą atitinkamai valdyti, naudotis
ir disponuoti juo, bet jose nėra nustatyta kokių nors privilegijų
ir apribojimų, dėl kurių būtų pažeistas Konstitucijos 29
straipsnis. Tai, kad kai kurie valstybinio turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo klausimai reguliuojami ir ginčijamo
įstatymo normomis, kaip tik atitinka Konstitucijos 128 straipsnio
nuostatas.
IV
1. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas G.
Vagnorius paaiškino, kad, privatizavimo tarnybų duomenimis, per
privatizavimo tarnybas yra privatizuota 32,9 procento pirminio
privatizavimo etape numatyto privatizuoti valstybinio turto.
Kitaip tariant, investiciniai čekiai panaudoti, už juos leista
įsigyti arba iš tikrųjų įsigyta tik trečdalis jiems padengti
skirto turto. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymą buvo numatyta, kad už investicinius čekius bus
privatizuota du trečdaliai viso privatizuotino turto, o trečdalis
bus privatizuota už pinigus. Vyriausybės duomenimis, yra
privatizuota 72 procentai pirminio privatizavimo programoje
numatyto turto. Šiaip tie skaičiai negalėtų skirtis. Jų
nesutapimas rodo, kokia valstybinio turto dalis yra perleista be
jokių pirkimo-pardavimo sandorių. Didesnė dalis pirminio
privatizavimo programoje numatyto turto yra perleista kitiems
savininkams, t. y. išvalstybinta be jokių mokėjimų, be jokių
sandorių, nei mokant investiciniais čekiais, nei pinigais.
Pareiškėjo prašymo tikslas - pasiekti, kad Konstitucinis Teismas
sustabdytų tolesnį neteisėtą privatizavimą, nes likęs turtas ir
dabar yra išvalstybinamas be jokių mokėjimų, nesudarant jokių
pirkimo-pardavimo sandorių. Pareiškėjo manymu, įmonių kolektyvai,
kurie dalyvavo privatizuojant valstybinį turtą, nėra kalti, kad
įstatymais ir Vyriausybės nutarimais buvo sudarytos skirtingos
sąlygos jais pasinaudoti, o atsakomybė tenka toms valdžios
institucijoms ir tiems pareigūnams, kurie padarė įstatymų ir
Vyriausybės nutarimų pataisas. Reikalingi politiniai sprendimai,
kurie likviduotų neteisėto išvalstybinimo pasekmes atsižvelgiant
į tai, kad jos atsirado dėl pačios valstybės, Vyriausybės ar
Seimo sprendimų.
Galima sutikti su vienu dalyku - kad Akcinių bendrovių
įstatymo 10 ir 50 straipsniai formaliai nepažeidžia nei
Konstitucijos, nei įstatymų. Tačiau didžiausia problema, kuri ir
privertė ginčyti šiuos straipsnius, yra ta, kad juose
nepakankamai išdėstyti reikalavimai, pavyzdžiui, dėl
reorganizavimo: nenurodyta, kad prieš įteisinant reorganizavimą
turi būti nustatyti tam tikri reikalavimai, kokias akcijas ir
kokį kapitalą pripažinti teisėtai ar neteisėtai įgytais. Jeigu
įmonė buvo valstybinė, o pakeitus įstatymus ji perregistruojama
kaip akcinė bendrovė, tai, pareiškėjo manymu, minėtuose
straipsniuose turėjo būti nurodyta, kokiu pagrindu, kokiu
pirkimo-pardavimo sandoriu, kokiu privatizavimo aktu remiantis
leidžiama valstybinę įmonę reorganizuoti į akcinę bendrovę. Tuose
straipsniuose nėra pateikta jokių reikalavimų, iš esmės remiamasi
rejestro tvarkymo duomenimis. Gali būti atskiroms asmenų grupėms
nustatytos kokios nors lengvatos, bet negali būti toms pačioms
asmenų grupėms nustatytos skirtingos lengvatos. Šiuo atveju
kalbama apie įmonių kolektyvus, kurie iš tikrųjų gali turėti
lengvatų, bet problema yra ta, kad vieni kolektyvai turi
lengvatų, o kiti jų visiškai neturi. Tie kolektyvai, tie žmonės,
kurie laikėsi Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo
ir įsigijo akcijų dalyvaudami viešuose konkursuose (per
privatizavimo tarnybas), už šias akcijas turėjo mokėti savo
investiciniais čekiais ir pinigais 10-40, o kai kuriais atvejais
ir 100 kartų daugiau už jų nominalią vertę. Tie asmenys, kurių
įmonės specialiai nebuvo traukiamos į privatizavimo programas,
turėjo galimybę įsigyti akcijų, kurių kaina buvo dešimtis kartų
mažesnė negu reali kaina. Taip atsiranda nelygybė, draudžiama
Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame sakoma, kad visoms asmenų
grupėms įstatymai yra vienodi, neturi būti jokių privilegijų.
Negalima sutikti su suinteresuoto asmens atstovo
argumentais, kad Konstitucijos 128 straipsnis nėra pažeidžiamas,
nes privatizuojant tiek pagal Valstybinių įmonių įstatymą, tiek
pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą
valstybinis turtas esą naudojamas, valdomas ir juo disponuojama
pagal įstatymą. Pareiškėjo manymu, yra ne taip. Valstybinio turto
naudojimą, valdymą ir disponavimą juo reguliuoja ne bet kokie
įstatymai. Pagal įstatymą ar ne pagal įstatymą disponuojama
valstybiniu turtu priklauso nuo to, ar remiamasi tuo įstatymu,
kuris reglamentuoja disponavimą valstybiniu turtu. Jeigu,
pavyzdžiui, yra privatizuojama neteisingai, remiantis Valstybinių
įmonių įstatymu, tai tas įstatymas nereglamentuoja privatizavimo
proceso. Jis reglamentuoja įmonės valdymą, bet nereglamentuoja
turto perleidimo, todėl sakyti, kad, pavyzdžiui, valstybinis
turtas privatizavimo metu buvo panaudotas pagal įstatymą, yra
visiškai neteisinga. Šiuo atveju visi turėjo remtis tik
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu, o ne kitokiais
įstatymais. Valstybinių įmonių įstatymas numatė, kad kiekviena
įmonė dalį savo pajamų galės panaudoti gamybos tikslams, dėl to
ir buvo leidžiama dalį pelno skirti kapitalui didinti. Bet tiek
Valstybinių įmonių įstatymas, tiek Vyriausybės nutarimai iš
principo draudė sukaupti tiek įstatinio akcinio kapitalo, kad jis
viršytų valstybinį kapitalą. Valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymo 2 straipsnį papildžius antrąja dalimi,
kurios anksčiau nebuvo, buvo sudarytos galimybės įmonei pakeisti
savininką be pirkimo-pardavimo sandorio. Todėl pareiškėjas siūlo
panaikinti šio įstatymo 2 straipsnio naują antrąją dalį, kad
Vyriausybė negalėtų ja dangstydamasi ir laisvai ją traktuodama
įvairiai taikyti įstatymų.
2. Pareiškėjo atstovo K. Skrebio aiškinimu, Akcinių
bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies nuostata, jog
"reorganizavimas - tai bendrovės, kaip juridinio asmens,
pertvarkymas be likvidavimo procedūros", nereikalauja, kad
reorganizuojamos bendrovės būtų įsteigtos teisėtai, t. y. kad
bendrovė iki reorganizavimo būtų buvusi įsteigta pagal anksčiau
galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo ar naujojo Akcinių
bendrovių įstatymo reikalavimus arba kad į bendrovę būtų buvusi
perregistruota valstybinė ar valstybinė akcinė įmonė,
privatizuota Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo
bei kitų valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančių teisės
aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjo supratimu, taip sudaromos
sąlygos įteisinti valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių
neteisėtą, be privatizavimo, be jokių valstybinio turto pirkimo-
pardavimo ar kitokio perleidimo sandorių įforminimo, pažeidžiant
tiek Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, tiek tuo
metu galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą, perregistravimą į
privačias bendroves. Valstybinių įmonių įstatyme yra pasakyta,
kad pagal jį privatus kapitalas negali viršyti 50 procentų,
tačiau šios nuostatos nebuvo laikomasi. Valstybinė įmonė,
pasididinusi savo akcinį kapitalą, būdavo perregistruojama į
akcinę ar net uždarąją akcinę bendrovę, t. y. į privačią įmonę,
ir toliau savo veikloje vadovaudavosi ne Valstybinių įmonių
įstatymu, bet kitais privačios nuosavybės santykius
reguliuojančiais įstatymais.
3. Suinteresuoto asmens atstovo A. Vileitos nuomone,
pareiškėjo ginčijamo Akcinių bendrovių įstatymo 10 ir 50
straipsnių pirmosios dalys neturi nieko bendra su tuo, kas vyko
ir kas vyksta privatizacijos srityje. Akcinių bendrovių įstatymas
reglamentuoja visų akcinių bendrovių veiklą nepriklausomai nuo
to, kaip ir kokiu būdu jos įsisteigė. Ginčijamo 10 straipsnio
pirmojoje dalyje yra pateikiama reorganizavimo sąvoka.
Reorganizuojamos tik jau esančios akcinės bendrovės. Poreikis jas
reorganizuoti yra normalus. Kartais jis atsiranda dėl pačių
bendrovių interesų, būtent komercinių, prekybinių, gamybinių ir
kitokių, taip pat kovos dėl rinkos interesų. Reorganizavimas taip
pat gali būti privalomas tais atvejais, kai jo reikalauja Kainų
ir konkurencijos tarnyba. Ūkiniu požiūriu būtų nenormalu
uždrausti reorganizuoti bendroves. Taigi šis straipsnis formaliai
neprieštarauja nei Konstitucijos 29, nei 128 straipsniui.
Antra ginčijama norma - 50 straipsnio pirmosios dalies. Ji
ne tik formaliai neprieštarauja Konstitucijai, bet ir savo esme
yra reikalinga. Įstatymų leidėjas įpareigojo visas
egzistuojančias akcines bendroves persiregistruoti ir savo
įstatus suderinti su naujuoju įstatymu. Žinoma, bendrovė gali
būti įsteigta neteisėtai, bet tam atvejui yra ir atitinkama
teisės norma. Akcinių bendrovių įstatymo 11 straipsnio pirmosios
dalies 3 punkte nustatyta, kad bendrovė teismo sprendimu gali
būti likviduota, jei ji pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus.
Bet tai nesietina nei su perregistravimu, nei su reorganizacija.
Turto įgijimo teisėtumo klausimas gali būti sprendžiamas tik
teismine tvarka. Pareiškėjo atstovai rėmėsi Valstybinių įmonių
įstatymu, kuris galiojo iki 1994 m. gruodžio mėn., ir citavo, kad
įmonės akcinis kapitalas negali būti didesnis už valstybinį
kapitalą. Bet toliau yra kitas sakinys: 4 straipsnyje numatyta,
kad įmonė gali sukaupti didesnį akcinį kapitalą negu jos turimas
valstybinis kapitalas. Taip pat nustatyta, kad įmonėje kaupiamas
ir laikomas valstybinis kapitalas į akcijas nedalijamas. Pagal šį
įstatymą atsiranda akcinė bendrovė arba uždaroji akcinė bendrovė.
Dėl pareiškėjo ginčijamo Valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo, kuris esą
prieštarauja Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams, suinteresuoto
asmens atstovas mano, jog savo esme jis neprieštarauja
Konstitucijai. Tokia norma buvo ir anksčiau, tik šiek tiek kitaip
suformuluota, ir ji nebuvo ginčijama. Pareiškėjo teigimu, įmonės
įsigyjamos be pirkimo-pardavimo. Jeigu įmonės įsigyjamos be
pirkimo-pardavimo, tai yra ne šio Teismo nagrinėjimo dalykas. Yra
atitinkamos institucijos, kurios privalo imtis visų priemonių
tais atvejais, kai turtas neteisėtai užvaldomas, kad jis būtų iš
atitinkamų asmenų teismine tvarka paimamas pareiškus ieškinį.
Priimant privatizacijos aktus, nuostata buvo viena -
išvalstybinti nuosavybę. Privatizavimo įstatymas, apie kurį čia
kalbama, taip pat numatė išvalstybinimą.
Taigi, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Akcinių
bendrovių įstatymo 10 ir 50 straipsnių pirmosios dalys
neprieštarauja Konstitucijai. Vertinant Valstybinio turto
pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies
pakeitimą galima pasakyti, kad esama išskirtinumų tam tikroms
įmonėms, kurios bus parduodamos už laisvai konvertuojamą valiutą.
Įstatymų leidėjas turėjo omenyje laisvai konvertuojamos valiutos
fondo papildymą. Savo esme ir ši norma neprieštarauja nei
Konstitucijos 29, nei 128 straipsniui.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14
straipsnis numato pirminio privatizavimo būdus. Čia yra nuoroda į
tai, jog valstybinės akcinės ir valstybinės įmonės, turinčios
akcinio kapitalo, privatizuojamos tik paskelbus viešą akcijų
pasirašymą, ir yra išlyga, kad ši sąlyga netaikoma objektams,
parduodamiems už laisvai konvertuojamą valiutą, taip pat bankams
ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kurios yra privatizuojamos
uždaro akcijų pasirašymo būdu. Suinteresuoto asmens atstovo
teigimu, pareiškėjo ginčijama šio straipsnio nuostata
neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę į šalies
teisinę sistemą buvo grąžintas privačios nuosavybės teisės
institutas. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnyje buvo
nurodyta, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos
Respublikos nuosavybė, kurią sudaro įvairios nuosavybės rūšys.
Tarp jų visų pirma paminėta piliečių privatinė nuosavybė. Tai
buvo pagrindas vykdyti ekonomikos reformą. Privačios nuosavybės
prioritetas yra įtvirtintas ir Konstitucijos 46 straipsnio
pirmojoje dalyje: "Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės
teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva."
Viena svarbiausių atkurtos Lietuvos Respublikos socialinės-
ekonominės politikos krypčių tapo nuosavybės išvalstybinimas. Jau
1990 metais buvo priimti įstatymai, numatantys galimybę įvairiais
būdais steigtis privataus kapitalo turinčioms įmonėms (Įmonių
įstatymas, Akcinių bendrovių įstatymas, Ūkinių bendrijų įstatymas
ir kt.) ar valstybinėms įmonėms kaupti privatų (akcinį) kapitalą
(Valstybinių įmonių įstatymas ir pan.).
Valstybinių įmonių įstatyme, priimtame 1990 m. rugsėjo 25
d., buvo numatytos dvi įmonių rūšys: valstybinė įmonė, kai įmonė
neišleido akcijų (nepriėmė įnašų) arba išleido akcijas (priėmė
įnašus), kurių nominali vertė nėra didesnė kaip 1/5 įmonės
įstatinio kapitalo, ir valstybinė akcinė įmonė, kai akcijų
(įnašų) nominali vertė didesnė negu 1/5 įmonės įstatinio kapitalo
(2 straipsnis). Tame pačiame įstatyme (4 straipsnis) buvo
nustatyta, kad jei įmonės akcinis kapitalas tampa didesnis už
valstybinį kapitalą, ji per 6 mėnesius turi būti reorganizuota į
akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę.
Iš esmės tokie patys reikalavimai buvo nustatyti
valstybinėms kooperatinėms, akcinėms bei nuomos įmonėms, kurių
steigimui buvo naudojamas (nuomojamas) valstybinis turtas
(Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 16 d. nutarimas "Dėl
Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo įsigaliojimo ir
kitų rūšių įmonių perregistravimo tvarkos").
Minėtuose teisės aktuose akivaizdus įstatymų leidėjo siekis
vykdyti ekonomikos reformą didinant privačios nuosavybės dalį ir
vaidmenį šalies ūkyje. Tai matyti ir iš Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. rugsėjo 25 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos
valstybinių įmonių įstatymo įsigaliojimo tvarkos". Jo 3 punkte
sakoma, kad Vyriausybė iki 1990 m. spalio 20 d. turi parengti ir
pateikti denacionalizacijos programos projektą ir jame pateikti
sąrašus valstybinių įmonių, kurios gali veikti kaip valstybinės
akcinės įmonės arba tapti privačiomis įmonėmis, ir įmonių, kurios
perduodamos vietos savivaldybei. Tame pačiame nutarime (4
punktas) buvo uždrausta pradėti išpirkti, parduoti ar kitaip
privatizuoti valstybinį kapitalą (turtą), kol neįsigalios
įstatymas, reglamentuojantis denacionalizavimą.
Tačiau jau 1990 m. gruodžio 4 d. buvo priimtas laikinasis
įstatymas "Dėl darbuotojų privataus kapitalo kaupimo valstybinėse
įmonėse". Jame buvo konstatuota, kad, dar "nepradėjus vykdyti
privatizavimo programos, kai kuriose valstybinėse įmonėse iš
darbuotojų buvo pradėtos rinkti lėšos". Todėl šio įstatymo 1
straipsnyje buvo leista valstybinėms (valstybinėms akcinėms ar
kooperatinėms) įmonėms (su tam tikromis išimtimis) iš darbuotojų
įnašų formuoti akcinį kapitalą privatizuojant iki 10 procentų
įmonėje sukaupto valstybinio pagrindinio kapitalo (fondų).
Taigi dar iki Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo priėmimo kituose įstatymuose buvo suformuota prielaida
valstybinėms įmonėms leisti akcijas (priimti įnašus) ar
privatizuoti dalį valstybinio pagrindinio kapitalo.
Pažymėtina ir tai, kad minėtuose teisės aktuose buvo ir tam
tikrų prieštaravimų: vienuose jų buvo nustatytas draudimas dalyti
naudojant akcijas valstybinių įmonių, kolūkių ir tarybinių ūkių
turtą (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas
"Dėl Lietuvos ekonomikos reformos" ir kt.), kituose įtvirtinta
galimybė kaupiant privatų kapitalą pakeisti įmonės rūšį
reorganizuojantis iš valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės į
akcinę ar uždarąją akcinę bendrovę (Valstybinių įmonių įstatymo 4
ir 9 straipsniai).
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas buvo
priimtas 1991 m. vasario 28 d. Jo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad
pagal šį įstatymą valstybinė įmonė gali būti privatizuojama tik
vieną kartą, o tolesnis privatizavimas galimas pagal Valstybinių
įmonių įstatymą tik tuo atveju, jeigu ji jau buvo privatizuota
pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą.
Draudimas privatizuoti valstybines įmones, įstaigas ar kitą
valstybinį turtą kitaip, negu numatyta šiame įstatyme, buvo
įtvirtintas ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 14 d.
nutarime "Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymo įsigaliojimo".
Kaip jau buvo minėta, kai kuriuose tuometiniuose
įstatymuose, reguliuojančiuose įmonių veiklą, buvo įtvirtinta
prielaida valstybinėms įmonėms leisti akcijas (priimti įnašus) ar
privatizuoti dalį (iki 10 procentų) įmonės pagrindinio kapitalo.
Įmonėje kaupiamas (laikomas) valstybinis kapitalas į akcijas
nebuvo dalijamas (Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio
šeštoji dalis). Tuo pačiu metu nebuvo draudimo privatų akcinį
kapitalą didinti iš įmonės pelno (akcinio kapitalo rezervo ir
pelno rezervo fondų - Valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnio
pirmoji dalis). Taigi buvo sudarytos teisinės prielaidos
neprivatizuojant (neperkant) įmonėje esančio valstybinio kapitalo
didinti akcinį (privatų) kapitalą ir priklausomai nuo akcinio ir
valstybinio kapitalo dalių santykio pasikeitimo Valstybinių
įmonių įstatymo nustatyta tvarka valstybines įmones reorganizuoti
į akcines bendroves arba uždarąsias akcines bendroves, pakitusią
įmonės teisinę padėtį registruoti Įmonių rejestre ir tolesnėje
įmonės veikloje vadovautis Akcinių bendrovių įstatymu.
2. Nuosavybė yra teisė į turtą. Tai reiškia savininko teisę
nekliudomai daryti turtui bet kokį poveikį, jei tuo
nepažeidžiamas įstatymas, sutartis arba trečiųjų asmenų teisės,
ir draudimą kitiems asmenims jį daryti. Nuosavybės neliečiamumas,
jos socialinė funkcija ir būtinumas nuosavybės santykius
reguliuoti yra neatskiriamai tarpusavyje susiję dalykai. Visa tai
turi reikšmės nustatant tiek privačios, tiek viešosios nuosavybės
teise turimo turto savininko teises ir pareigas. Savininko teisių
turinį sudaro teisė jam priklausantį turtą valdyti, juo naudotis
ir disponuoti. Nuosavybės teisės bendrieji principai yra
išdėstyti Konstitucijoje ir detalizuojami Civiliniame kodekse bei
kituose įstatymuose.
Konstitucijos 47 straipsnio trečiojoje dalyje yra išvardytas
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis
turtas (žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys,
miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros
objektai), o pagal Civilinio kodekso 98 ir 981 straipsnius
valstybei nuosavybės teise gali priklausyti ir kitas turtas. Šis
turtas paprastai yra skirtas valstybinės valdžios bei
vykdomosioms-tvarkomosioms ar kitoms visuotinai reikšmingoms
funkcijoms įgyvendinti arba jo priklausymas valstybei yra susijęs
su pačių nuosavybės teisės objektų reikšmingumu.
Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta:
"Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas." Vadinasi, santykiai, atsirandantys valdant
valstybinį turtą, juo naudojantis ir disponuojant, reguliuotini
tik įstatymu. Todėl poįstatyminių aktų normos jokiais atvejais
negali prieštarauti įstatymui.
Šioje byloje nagrinėjamų klausimų požiūriu svarbus yra ir
Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies reikalavimas
valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, "kad ji tarnautų bendrai
tautos gerovei". Taigi valstybinis turtas turi būti tvarkomas
taip, kad neprieštarautų šiam konstituciniam reikalavimui.
3. Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų
lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar
pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant
įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas
įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir
draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti
skirtingai.
Konstitucijos 29 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad
žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo
lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties,
tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tačiau patys asmenys
būna skirtingi, ir leidžiant įstatymus tam tikrais atvejais į tai
atsižvelgtina. Pavyzdžiui, jei įstatyme visuomenės labui ar
humanizmo siekiais bus atsižvelgta į asmenų socialinės padėties
skirtumus, tai savaime dar nereikš asmenų lygybės principo
pažeidimo. Be to, neretai įstatymai skiriami tik tam tikroms
asmenų kategorijoms arba galioja tik esant tam tikroms
situacijoms, į kurias patenka vienos ar kitos kategorijos
asmenys. Teisinio reguliavimo būdus ir turinį lemia socialinio
gyvenimo įvairovė. Tačiau prigimtinių žmogaus teisių skirtingas
aiškinimas ir nevienodas taikymas atskiroms asmenų kategorijoms
yra neleistinas.
Pareiškėjo keliami argumentai bus vertinami atsižvelgiant į
šiuos motyvus.
1. Dėl Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios
dalies ir 50 straipsnio pirmosios dalies normų atitikimo
Konstitucijai.
Pareiškėjo teigimu, Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio
pirmosios dalies norma "Reorganizavimas - tai bendrovės kaip
juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros" ir 50
straipsnio pirmosios dalies norma "Akcinės bendrovės ir
uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį
įstatymą ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo
įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka"
prieštarauja Konstitucijos 29 ir 128 straipsniams.
Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygybės
principą, yra Konstitucijos II skirsnyje "Žmogus ir valstybė",
nustatančiame visuotinai pripažįstamas žmogaus teises bei
pagrindines laisves ir jų įgyvendinimo bei gynimo principus. Šio
skirsnio normos yra prigimtinių ir kitų teisiškai konstituiruotų
teisių ir laisvių garantija. Tai itin akivaizdu nuosavybės
apsaugos srityje.
Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės
neliečiamumą, antrojoje dalyje pasakyta: "Nuosavybės teises saugo
įstatymai." Taigi nuosavybės santykių reguliavimas detalizuotinas
įstatymuose. Konstitucijos 128 straipsnio antrojoje dalyje, kuria
remiasi pareiškėjas, sakoma, kad valstybinio turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Vadinasi,
reguliuoti valstybinio turto privatizavimo, valstybės įmonių
veiklos, valstybės turimų akcijų akcinėse bendrovėse tvarkymo ir
kitus su valstybinio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo
susijusius klausimus yra pavesta įstatymų leidėjui. Jis gali
pasirinkti šio reguliavimo teisines priemones, kiek tai
neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjo nuomone, ginčijamos Akcinių bendrovių įstatymo 10
ir 50 straipsnių normos prieštarauja Konstitucijai dėl to, kad
jose nėra reikalavimo, jog reorganizuojamos bendrovės būtų
įsteigtos teisėtai, o taip sudaromos sąlygos įteisinti
valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių neteisėtą perrašymą į
privačias bendroves.
Ginčijamoje Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio
pirmosios dalies normoje apibūdinamas bendrovės kaip ūkio
subjekto pertvarkymas jos nelikviduojant. Be to, minėtame
straipsnyje nustatomi reorganizavimo būdai ir reglamentuojama
šios procedūros atlikimo tvarka. Reorganizavimo būdai ir tvarka
privalomi visiems subjektams, kurių veikla reguliuojama šiuo
įstatymu, t. y. visoms akcinėms ir uždarosioms akcinėms
bendrovėms (įstatymo 1 straipsnis). Analogiška norma yra ir kitos
rūšies - valstybės ir savivaldybės įmonių veiklą reguliuojančiame
įstatyme (1994 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos valstybės
ir savivaldybės įmonių įstatymo 19 straipsnis).
Civilinio kodekso 37 straipsnyje nurodyta, kad
reorganizavimas yra vienas iš juridinio asmens egzistavimo
pasibaigimo pagrindų. Tuo tarpu Akcinių bendrovių įstatyme
reorganizavimas apibrėžiamas kaip įmonės pertvarkymas netaikant
likvidavimo procedūros, t. y. pagrindinis dėmesys skiriamas
bendrovių (kaip ir kitų įmonių) kaip komercinės ūkinės veiklos
subjektų funkcionavimo specifikai: veiklos tęstinumui,
reorganizuotų bendrovių teisių ir prievolių perėmimui. Šioje
ginčijamoje normoje nėra įtvirtinta kokių nors reorganizavimo
procedūros apribojimų ar privilegijų, dėl kurių būtų pažeidžiamas
asmenų lygybės principas.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ginčijamą
Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio normą reorganizuotis
gali tik pagal šį ar anksčiau galiojusį Akcinių bendrovių
įstatymą įsisteigusi bendrovė arba pagal kitus įmonių veiklą
reguliuojančius teisės aktus reorganizuota į akcinę ar uždarąją
akcinę bendrovę ir Įmonių rejestre perregistruota įmonė.
Juridinis asmuo, taip pat ir akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė
gali pradėti veikti tik įregistravusi įstatus (nuostatus)
(Civilinio kodekso 25 straipsnis). Bendrovė įstatais vadovaujasi
savo veikloje, ir jų taisyklės negali prieštarauti galiojantiems
įstatymams.
Ginčijamoje Akcinių bendrovių įstatymo 50 straipsnio
pirmosios dalies normoje, kurioje išdėstytas reikalavimas
akcinėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms per nurodytą laiką
suderinti savo įstatus su šiuo naujai priimtu įstatymu ir
įregistruoti juos įstatyme nustatyta tvarka, taip pat nėra
numatyta kokių nors privilegijų ar diskriminacijos atskirų asmenų
atžvilgiu arba nuostatų, susijusių su valstybinio turto valdymu,
naudojimu ir disponavimu juo.
Ginčijamomis normomis nereguliuojamas bendrovių steigimas ar
valstybinio turto privatizavimas. Šie klausimai yra atitinkamai
reguliuojami kitomis to paties įstatymo normomis, kitais
įstatymais. Bendrovių steigimo ir valstybinio turto privatizavimo
teisėtumo klausimo sprendimas yra konkrečios civilinės ar kitos
teisminės bylos nagrinėjimo dalykas.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad
Akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies norma
"Reorganizavimas - tai bendrovės kaip juridinio asmens
pertvarkymas be likvidavimo procedūros" ir 50 straipsnio
pirmosios dalies norma "Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės
bendrovės turi pataisyti savo įstatus pagal šį įstatymą ir
įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo
Įmonių rejestro įstatymo nustatyta tvarka" neprieštarauja
Konstitucijai.
2. Dėl Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2
straipsnio antrosios dalies nuostatos atitikimo Konstitucijai.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2
straipsnio antrojoje dalyje yra nustatytas draudimas įmonėms,
įtrauktoms į objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą
valiutą, sąrašą arba į specifinės paskirties valstybinių įmonių
sąrašą, iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos
rezultatus didinti akcinį bei įstatinį kapitalą, jeigu akcinis
kapitalas, įskaitant ir sukauptąjį pagal kitus įstatymus, viršytų
30 procentų įmonės įstatinio kapitalo.
Pareiškėjo nuomone, visoms kitoms valstybinėms įmonėms, t.
y. toms, kurios neįtrauktos į minėtus sąrašus ir kuriose
valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklauso daugiau kaip
50 procentų įstatinio kapitalo (akcijų), jau nebedraudžiama
didinti akcinio kapitalo daugiau kaip 30 ar net 50 procentų
įmonės įstatinio kapitalo. Taip įteisinamas neteisėtas
valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės privatizavimas
nesudarant pirkimo-pardavimo ar kitokių turto perleidimo
sandorių, t. y. apeinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymą. Pareiškėjas teigia, kad ginčijama nuostata, pagal kurią
tik įmonėms, privatizuojamoms už laisvai konvertuojamą valiutą,
ir specifinės paskirties valstybinėms įmonėms nustatomi tam tikri
privatizavimo proceso apribojimai, prieštarauja Konstitucijos 29
ir 128 straipsniams.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2
straipsnyje nurodyta specifinės paskirties įmonės sąvoka
detalizuojama Akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnyje
"Specialios paskirties bendrovės". Jame numatyta, kad bendrovėms,
vykdančioms valstybei gyvybiškai būtinas funkcijas arba kurių
veiklai būtinas specialus režimas, gali būti nustatomas
specialios paskirties bendrovių statusas. Veiklos sritis, kuriose
gali būti tokių bendrovių, Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas, o
vienai iš valstybinės valdžios ar valdymo institucijų
priklausanti akcijų dalis negali būti mažesnė kaip suteikianti 70
procentų balsų.
Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7
straipsnio antrąją dalį privatizavimo objektų, parduodamų tik už
laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą tvirtina Centrinė
privatizavimo komisija (pagal 1995 m. liepos 4 d. Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo įstatymą - Privatizavimo
komisija). Tai paprastai būna įmonės, pagal veiklos pobūdį ar
kitokias ypatybes privatizavimo metu galinčios pritraukti
užsienio investicijų.
Tiek vienų, tiek kitų objektų veikla paprastai turi didesnę
reikšmę šalies ūkio funkcionavimui, visuotinai svarbių funkcijų
atlikimui (pašto, telegrafo, energijos tiekimo ir pan.), todėl
įstatyme nustatytos jų privatizavimo sąlygos yra visiškai
suprantamos ir nepažeidžia Konstitucijos 128 straipsnio antrosios
dalies normos, kurioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio
antrojoje dalyje nustatytos kai kurių objektų privatizavimo
sąlygos yra vienodai taikomos visiems asmenims, dalyvaujantiems
privatizavimo procese. Šiame straipsnyje nėra kam nors numatyta
lengvatų ar privilegijų, ką būtų galima vertinti kaip
prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui.
Tai, kad ginčijamoje nuostatoje tokios ar panašios
privatizavimo sąlygos nenumatytos ir kokių nors kitų
privatizuotinų įmonių atžvilgiu, negali būti vertinama kaip
prieštaravimas Konstitucijai. Nustatyti, kaip reguliuoti
valstybinio turto valdymą, naudojimą ar disponavimą juo, taip pat
ir privatizavimą, yra Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo
teisė, ir tik Konstitucija apibrėžia šios teisės ribas.
Pareiškėjo keliamas klausimas, kad valstybinės įmonės buvo
privatizuojamos pažeidžiant ir Valstybinio turto pirminio
privatizavimo, ir anksčiau galiojusį Valstybinių įmonių įstatymą,
taip pat yra ne teisės normos atitikimo Konstitucijai, o minėtų
įstatymų normų taikymo klausimas, kurio Konstitucinis Teismas
nesprendžia. Jeigu būtų nustatyta, kad valstybinis turtas
privatizuotas pažeidžiant įstatymą, iškiltų konkrečių asmenų
atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad Civiliniame kodekse yra
nustatyta savininko, taigi ir valstybės, teisė išreikalauti savo
turtą iš svetimo neteisėto valdymo (142 straipsnis).
Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 1994 m. gruodžio
21 d. priėmus Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą neteko
galios Valstybinių įmonių įstatymas, pagal kurį valstybinis
kapitalas nebuvo padalytas į akcijas ir negalėjo būti didinamas
iš įmonės pelno leidžiant naujas akcijas. Todėl dabar ir
valstybiniam kapitalui, esančiam akcinėse ar uždarosiose akcinėse
bendrovėse, taikoma Akcinių bendrovių įstatymo nuostata, kad
visas bendrovės kapitalas yra padalytas į akcijas. Taigi
valstybės akcijų tvarkytojas (steigėjas ar jo įgaliotas atstovas)
turi tokias pat teises kaip ir kiti akcininkai - privataus
kapitalo savininkai. Jeigu toks valstybės turtas yra tvarkomas
pažeidžiant savininko interesus, iškyla to turto tvarkytojo
(įmonės steigėjo ar jo įgalioto asmens) atsakomybės klausimas.
Pažymėtina, kad valstybės turimų akcijų įvairių rūšių įmonėse
tvarkymas, kiti tokio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo klausimai įstatymuose turėtų būti reglamentuojami
detaliau, tiksliau apibrėžiant turto tvarkytojo įgaliojimus ir
atsakomybę už jam patikėto valstybinio turto praradimą.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio
antrosios dalies nuostata, kad "įmonės, įtrauktos į objektų,
privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą sąrašą arba į
specifinės paskirties valstybinių įmonių sąrašą", neturi teisės
iš savo lėšų pagal metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus
didinti akcinio bei įstatinio kapitalo, jeigu akcinis kapitalas,
įskaitant sukauptąjį pagal kitus įstatymus, viršytų 30 procentų
įmonės įstatinio kapitalo, neprieštarauja Konstitucijai.
3. Dėl Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14
straipsnio šeštosios dalies nuostatos atitikimo Konstitucijai.
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14
straipsnio šeštojoje dalyje yra reguliuojama valstybinės valdžios
ir valdymo institucijų disponuojamų akcijų pardavimo tvarka.
Šioje dalyje yra nustatyta, jog tokios akcijos, esančios
uždarosiose akcinėse bendrovėse, parduodamos skelbiant uždarą
akcijų pasirašymą.
Pareiškėjo nuomone, ši nuostata prieštarauja Konstitucijos
29 ir 128 straipsniams, nes įmonės, kuriose buvo valstybinio
kapitalo, neteisėtai persiregistruodavo į uždarąsias akcines
bendroves (išskyrus Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatyme nurodytus atitinkamo profilio privatizavimo objektus).
Toliau privatizuojant jose esantį valstybinį turtą uždarųjų
akcinių bendrovių darbuotojams sudaromos palankesnės sąlygos
įsigyti valstybinio turto ir dėl to pažeidžiamas Konstitucijoje
įtvirtintas asmenų lygybės principas.
Kaip minėta, dar 1990 metais priimtuose įmonių veiklą
reglamentuojančiuose įstatymuose buvo įtvirtintos teisinės
prielaidos valstybinėms įmonėms, iš pelno padidinusioms akcinį
(privatų) kapitalą, persiregistruoti į akcines ar uždarąsias
akcines bendroves.
Tiek ankstesniame, tiek dabar galiojančiame Akcinių
bendrovių įstatymuose yra nustatyti kriterijai (įstatinio
kapitalo dydis, akcininkų skaičius), nuo kurių priklauso
bendrovės rūšis (akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė). Jeigu
valstybinei įmonei registruojantis į uždarąją akcinę bendrovę
pagal Valstybinių įmonių įstatymą buvo pažeisti minėti įstatyme
nustatyti kriterijai, tai yra ne teisės normos atitikimo
Konstitucijai, o įstatymo normų taikymo klausimas, kurio
Konstitucinis Teismas nesprendžia.
Į uždarąją akcinę bendrovę pagal Valstybinių įmonių įstatymą
reorganizavusis įmonė gali būti privatizuojama išperkant joje
esantį valstybinį kapitalą. Privatizavimo būdai yra numatyti
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio
pirmojoje dalyje. Joje yra nurodyta ir galimybė rengti uždarus
aukcionus ir skelbti uždarą akcijų pasirašymą (4 punkto "a"
papunktis). Beje, minėta norma šioje byloje nėra ginčijama.
Jau pats uždarosios akcinės bendrovės steigimo ir veiklos
pobūdis rodo, kad tokios įmonės akcijos yra išleidžiamos ir
platinamos ribotai. Tiek ankstesniame, tiek dabartiniame Akcinių
bendrovių įstatyme buvo draudžiama steigiant uždarąją akcinę
bendrovę ir išleidžiant papildomas akcijas jas platinti viešai.
Todėl valstybinio kapitalo, esančio uždarosiose akcinėse
bendrovėse, privatizavimas skelbiant uždarą akcijų pasirašymą
atitinka minėtų bendrovių steigimo ir veiklos specifiką ir asmenų
lygybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje, nėra
pažeidžiamas.
Atsižvelgiant į šiuos ir anksčiau išdėstytus motyvus
darytina išvada, kad Valstybinio turto pirminio privatizavimo
įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies nuostata "valstybinės
valdžios ir valdymo institucijų disponuojamos uždarųjų akcinių
bendrovių akcijos parduodamos skelbiant uždarą akcijų pasirašymą"
neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių
įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies norma "Reorganizavimas -
tai bendrovės kaip juridinio asmens pertvarkymas be likvidavimo
procedūros" ir 50 straipsnio pirmosios dalies norma "Akcinės
bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės turi pataisyti savo
įstatus pagal šį įstatymą ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo
šio įstatymo įsigaliojimo Įmonių rejestro įstatymo nustatyta
tvarka" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio turto
pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies
nuostata, kad "įmonės, įtrauktos į objektų, privatizuojamų už
laisvai konvertuojamą valiutą sąrašą arba į specifinės paskirties
valstybinių įmonių sąrašą", neturi teisės iš savo lėšų pagal
metinius komercinės ūkinės veiklos rezultatus didinti akcinio bei
įstatinio kapitalo, jeigu akcinis kapitalas, įskaitant sukauptąjį
pagal kitus įstatymus, viršytų 30 procentų įmonės įstatinio
kapitalo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybinio turto
pirminio privatizavimo įstatymo 14 straipsnio šeštosios dalies
nuostata "valstybinės valdžios ir valdymo institucijų
disponuojamos uždarųjų akcinių bendrovių akcijos parduodamos
skelbiant uždarą akcijų pasirašymą" neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.