LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS STATUTO 7 BEI
9.3 STRAIPSNIŲ, TAIP PAT DĖL RADIJO IR TELEVIZIJOS
PROGRAMŲ TRANSLIAVIMO VALSTYBINIŲ ĮRENGINIŲ NUOMOS
PRIVAČIOMS REDAKCIJOMS KONKURSŲ ORGANIZAVIMO
TECHNINĖS KOMISIJOS NUOSTATŲ 3 BEI 12 PUNKTŲ
ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1995 m. balandžio 20 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko,
Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus,
Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo
Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Seimo narių
grupės atstovams advokatams Isaakui Kaganui ir Vygantui
Barkauskui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Seimo atstovui
Gediminui Ilgūnui,
suinteresuoto asmens - Lietuvos Respublikos Vyriausybės
atstovams Ievai Laurinavičienei, Gintautui Pangoniui ir Anicetui
Stelingiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio
pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje
1995 m. kovo 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/94 pagal pareiškėjo -
Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos radijo ir
televizijos statuto 7 ir 9.3 straipsniai atitinka Lietuvos
Respublikos Konstituciją, taip pat ar Radijo ir televizijos
programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms
redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3
punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją bei Lietuvos
Respublikos konkurencijos įstatymo 6 straipsnį ir ar minėtų
nuostatų 12 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją
bei Lietuvos Respublikos spaudos ir kitų masinės informacijos
priemonių įstatymo 1 straipsnio antrąją dalį bei 3 straipsnį.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 10
d. nutarimu "Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto
tvirtinimo" (Žin., 1990, Nr. 15-424) patvirtino Lietuvos radijo
ir televizijos statutą (toliau nutarime - Statutas), kurį Seimas
1993 m. gruodžio 23 d. nutarimu "Dėl Lietuvos radijo ir
televizijos statuto pakeitimo ir papildymo" (Žin., 1994, Nr. 1-8)
iš dalies pakeitė.
Vyriausybė 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 126 "Dėl Radijo ir
televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos privačioms
redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų
patvirtinimo" 1.2 punktu patvirtino Radijo ir televizijos
programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms
redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatus
(Žin., 1993, Nr. 9-215; toliau nutarime - Nuostatai).
Šiais teisės aktais, be kita ko, nustatyta:
1) Lietuvos radijas ir televizija (toliau nutarime - LRTV)
valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi
siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu (Statuto 7
straipsnis);
2) Lietuvos Respublikos ryšių ir informatikos ministerija
programų transliavimo įrenginius gali konkurso tvarka nuomoti
privačioms redakcijoms (Nuostatų 1 punktas);
3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta Radijo ir
televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos
privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninė komisija
(toliau nutarime - Komisija) organizuoja Radijo ir televizijos
programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos konkursus
(toliau nutarime - Konkursas) ir nustato jų nugalėtojus (Nuostatų
2 punktas);
4) Konkursų rezultatus tvirtina LRTV valdyba (toliau
nutarime - Valdyba; Statuto 9.3 straipsnis, Nuostatų 3 punktas);
5) Komisija kontroliuoja, kaip Konkurso nugalėtojai,
transliuodami radijo ar televizijos programas, laikosi Konkursui
pateiktų koncepcijų (Nuostatų 12 punktas).
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos
radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3 straipsniai atitinka
Konstituciją, taip pat ar Radijo ir televizijos programų
transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms
konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų 3 punktas
atitinka Konstituciją bei Konkurencijos įstatymą ir ar minėtų
nuostatų 12 punktas atitinka Konstituciją bei Spaudos ir kitų
masinės informacijos priemonių įstatymą.
II
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
I. Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3
straipsnių atitikimo Konstitucijai, taip pat dėl Radijo ir
televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos
privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos
nuostatų 3 punkto atitikimo Konstitucijai bei Konkurencijos
įstatymui.
1. Statuto 7 straipsnyje yra nustatyta: "Lietuvos radijas ir
televizija valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise
naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu",
o pagal 9.3 straipsnį Valdyba "tvirtina Radijo ir televizijos
programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso komisijos
spendimus". Nuostatų 3 punkte yra nustatyta: "Konkursų rezultatus
tvirtina Lietuvos radijo ir televizijos valdyba." Šiomis
nuostatomis yra įtvirtinta monopolinė LRTV padėtis, palyginti su
kitomis masinės informacijos priemonėmis. LRTV vadovauja
generalinis direktorius (Statuto 8 straipsnis) ir ex offitio jis
yra Valdybos narys (Statuto 14 straipsnis).
Konkursus organizuoja ir jų nugalėtojus nustato Komisija,
tačiau jos sprendimas nėra galutinis. Konkurso rezultatus turi
patvirtinti Valdyba. Taigi Valdybai suteikiama galimybė
netvirtinti Konkurso rezultatų, juos keisti ir pan.
Manipuliuodama šia galimybe, Valdyba sprendžia, kurios privačios
radijo ir televizijos kompanijos gali eiti į eterį, o kurios -
ne. Valdyba ne kartą yra pasinaudojusi galimybe piktnaudžiauti
savo monopoline padėtimi. Pavyzdžiui, 1994 m. sausio 3 d.
Komisija patvirtino 38 televizijos kanalo nuomos Konkurso
rezultatus, tačiau Valdyba 1994 m. balandžio 5 d. nutarimu
Konkurso rezultatus pakeitė ir nusprendė antradieniais,
ketvirtadieniais ir šeštadieniais nutraukti konkurso nugalėtojos
"Baltijos TV" transliacijas, o atimtą laiką skirti masinės
informacijos priemonės steigimo liudijimo neturinčiai ir konkurse
nedalyvavusiai "TV Polonia". Dar kitu atveju, kai "Baltijos TV"
laimėjo LTV-2 kanalo nuomos Konkursą, Valdyba nė nesvarstė
Konkurso rezultatų tvirtinimo. Pareiškėjo nuomone, šie pavyzdžiai
rodo, kad Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas leidžia
Valdybai tiesiogiai kištis į privačių kompanijų veiklą.
Todėl, pareiškėjo nuomone, Statuto 9.3 straipsnis ir
Nuostatų 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio
antrajai daliai, nustatančiai, jog "valstybė, politinės partijos,
politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar
asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių",
kadangi LRTV suteikiamos monopolinės teisės kitų masinės
informacijos priemonių atžvilgiu.
2. Pareiškėjo teigimu, Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3
punktas prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai,
kurioje yra nustatyta: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti,
gauti ir skleisti informaciją bei idėjas." Nurodyti straipsnis ir
punktas teisę skleisti informaciją bei idėjas padaro priklausomą
nuo Valdybos. Pilietis ar organizacija, turintis masinės
informacijos priemonės steigimo liudijimą ir laimėjęs Konkursą,
negali realizuoti savo konstitucinių teisių, kadangi, kol Valdyba
nepriima nutarimo, kuris nežinia kada bus priimtas ir neaišku, ar
bus teigiamas, jos yra suspenduotos. Tuo tarpu Konstitucijos 25
straipsnio trečiojoje dalyje yra nustatyta: "Laisvė reikšti
įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama
kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus
sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar
ginti konstitucinei santvarkai." Pareiškėjo nuomone, minėti
straipsnis ir punktas prieštarauja Konstitucijai ne tik pagal
turinį, bet ir pagal formą, kadangi atitinkami aktai patvirtinti
Seimo ir Vyriausybės nutarimais, o ne įstatymu.
3. Pareiškėjas nurodo, jog Statuto 9.3 straipsnis ir
Nuostatų 3 punktas taip pat prieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio pirmajai daliai, nustatančiai, kad "Lietuvos ūkis
grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos
laisve ir iniciatyva", nes šiuo atveju privačios nuosavybės
teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos realizavimas
priklauso nuo monopolinę padėtį užimančios valstybinės
institucijos - LRTV. Statutas ir Nuostatai susiję su
Konstitucijos 46 straipsniu, nes radijo ir televizijos
transliacijos yra viena iš ūkinės veiklos sričių, kurioje
(išskyrus LRTV) dominuoja privatus kapitalas.
4. Pareiškėjo nuomone, Statuto 7 straipsnis prieštarauja
Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai, nustatančiai, kad
"įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo
sąžiningos konkurencijos laisvę", ir Konkurencijos įstatymo 6
straipsniui, kuriame yra nustatyta: "Valstybės valdymo organams
ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius aktus arba atlikti
veiksmus, kurie riboja ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių
sutarčių sudarymą, trukdo steigti naujus ar pertvarkyti esamus
ūkinius subjektus ir pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia
privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus, ar kaip
kitaip riboja konkurenciją." Statuto 7 straipsnyje LRTV yra
suteiktos akivaizdžios privilegijos ir diskriminuojamos kitos
radijo ir televizijos redakcijos. Jų egzistavimas tiesiogiai
priklauso nuo LRTV. Kadangi Statutas neatitinka Konkurencijos
įstatymo, jis neatitinka ir Konstitucijos 46 straipsnio
ketvirtosios dalies.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 6
straipsnyje yra suformuluotas draudimas riboti konkurenciją. Šiam
įstatymo straipsniui prieštarauja Nuostatų 3 punktas, kuriame šis
draudimas yra pažeistas.
II. Dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo
valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų
organizavimo techninės komisijos nuostatų 12 punkto atitikimo
Konstitucijai bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių
įstatymui.
Nuostatų 12 punkte yra nustatyta: "Komisija kontroliuoja,
kaip konkurso nugalėtojai, transliuodami radijo ar televizijos
programas, laikosi konkursui pateiktų koncepcijų. Jeigu konkurso
nugalėtojai nesilaiko šių koncepcijų, taip pat jeigu
transliuojamų radijo ar televizijos programų signalų techniniai
rodikliai neatitinka standartų, Komisija savo išvadas pateikia
Spaudos kontrolės valdybai prie Teisingumo ministerijos arba
kitoms valstybinėms tarnyboms, kurios sprendžia klausimą dėl
tolesnės radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių
nuomos." Pareiškėjo nuomone, tai prieštarauja Konstitucijos 44
straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta: "Masinės
informacijos cenzūra draudžiama." Komisijos teisė kontroliuoti
programų turinį nesant kriterijų, kaip nustatoma, ar laikomasi
Konkursui pateiktos koncepcijos, prilygsta cenzūrai. Spaudos ir
kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio
antrojoje dalyje yra nustatyta: "Masinės informacijos priemonės
laisvos ir necenzūruojamos. Kišimasis į jų veiklą rengiant ir
skleidžiant informaciją yra neleistinas", o 3 straipsnyje sakoma:
"Masinės informacijos priemonės laisvai rengia ir skleidžia
informaciją." Šio įstatymo 11 ir 12 straipsniuose nurodyti
pagrindai, kada atitinkama valstybės institucija gali sustabdyti
arba nutraukti masinės informacijos priemonės veiklą. Šių
pagrindų aiškinti plačiau, įtraukiant Konkursui pateiktos
koncepcijos laikymąsi, negalima. Todėl, pareiškėjo nuomone,
Nuostatų 12 punktas prieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymui.
III
Pareiškėjo atstovai teisminio posėdžio metu iš esmės
pakartojo prašyme išdėstytus motyvus. Jie pabrėžė, kad pagal
Statuto 19.4 straipsnį LRTV gali rengti ir transliuoti komercines
laidas, reklamą. Valdyba atstovauja įstaigai, kuri užsiima ir
komercija, todėl negalima teigti, kad ji gina valstybės
interesus. Pasak pareiškėjo atstovų, dėl turimos teisės tvirtinti
Konkurso rezultatus Valdyba tampa viršesnė už Vyriausybės
patvirtintą Komisiją, o taip yra įtvirtinama privilegijuota
Valdybos padėtis.
Pareiškėjo atstovai taip pat nurodė, kad Nuostatų 12
punktas, suteikiantis Komisijai teisę kontroliuoti, kaip
privačios radijo ir televizijos redakcijos laikosi Konkursui
pateiktų koncepcijų, prieštarauja Konstitucijai, nes riboja
informacijos laisvę. Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje
dalyje yra nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir
skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik
įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir
orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei
santvarkai. Informacijos skleidimo apribojimai yra numatyti
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 6
straipsnyje, kuriame nustatyta, kas yra neskelbtina informacija
(valstybės paslaptys, parengtinio tyrimo duomenų paskelbimas
nesant raštiško prokuroro, tardytojo ar asmens, dariusio kvotą,
leidimo, ir kt.), taip pat Civilinio kodekso 7 straipsnyje,
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 214, 2146, 2148
straipsniuose bei kituose įstatymuose. Tačiau įstatymuose nėra
apribojimų, kurie būtų siejami su Konkursui pateiktos koncepcijos
laikymusi. Nuostatų 12 punkte nėra koncepcijos apibrėžimo.
Pareiškėjo atstovų nuomone, koncepcija - tai laidų apimtis,
charakteristika, autorinių laidų apimtis ir pan. Komisija tikrina
laidų turinį, o tai, pasak pareiškėjo, yra cenzūravimas.
Kontroliuoti laidų turinį turėtų Spaudos kontrolės valdyba prie
Teisingumo ministerijos, Kalbos inspekcija, teismai. Jeigu
nesilaikoma sutarties reikalavimų, valstybinių programų
transliavimo įrenginių nuomotojas turi teisę pareikšti ieškinį
teisme.
Remdamiesi išdėstytais motyvais, pareiškėjo atstovai prašė
Konstitucinį Teismą ištirti, ar Statuto 7 ir 9.3 straipsniai
atitinka Konstituciją, taip pat ar Nuostatų 3 punktas atitinka
Konstituciją bei Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį ir ar
Nuostatų 12 punktas atitinka Konstituciją bei Spaudos ir kitų
masinės informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrąją dalį
bei 3 straipsnį.
IV
Bylos rengimo metu suinteresuoto asmens - Vyriausybės
pateiktoje informacijoje nurodyta, kad radijo ir televizijos
programas kurti bei platinti gali redakcijos, turinčios Spaudos
kontrolės valdybos prie Teisingumo ministerijos leidimą.
Programoms transliuoti šios redakcijos gali statyti nuosavas
radijo, televizijos stotis, kloti kabelinės televizijos tinklus
arba nuomotis valstybinius siųstuvus, jei jie laisvi. Leidimą
statyti nuosavą stotį duoda Valstybinė elektros ryšių inspekcija.
Valstybines radijo ir televizijos programas kuria LRTV. Ji valdo
studijas, programoms kurti bei konservuoti reikalingą aparatūrą.
Programoms transliuoti reikalingus įrenginius (siųstuvus, ryšių
kanalus) LRTV pirmumo teise nuomoja iš Ryšių ir informatikos
ministerijos (valstybinės įmonės "Lietuvos radijo ir televizijos
centras"). Laisvus nuo LRTV programų transliavimo valstybinius
siųstuvus Ryšių ir informatikos ministerija konkurso tvarka
nuomoja kitoms redakcijoms. Konkursus organizuoja Vyriausybės
patvirtinta Komisija. Ji konkrečių įrenginių nuomai parengia
Konkurso nuostatus, kuriais vadovaujasi paskelbdama laimėtoją.
Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas teisminio posėdžio
metu paaiškino, jog Valdyba sukurta tam, kad derintų valstybės ir
visuomenės interesus. Tai, kas vadinama privačių radijo ir
televizijos redakcijų kontrole, yra tik minimalus poreikis
apginti valstybės interesus. Valdyboje yra 17 narių, iš kurių tik
vienas atstovauja LRTV - jos generalinis direktorius. Visi kiti
16 narių gali turėti savo komercines televizijas ir joms
atstovauti. Valdyba neturi juridinio asmens statuso, savo
biudžeto. Jos nariams mokami honorarai už posėdžiavimo laiką,
kuriuos Finansų ministerija perveda į LRTV sąskaitą. Pagal
Statutą Valdyba teikia siūlymus, kuriuos LRTV administracija gali
vykdyti, o gali ir nevykdyti, taip pat ji turi teisę siūlyti
atleisti generalinį direktorių. Kitoms institucijoms ji gali
daryti poveikį tik remdamasi Statuto 9.3 straipsniu, t. y.
tvirtindama Komisijos sprendimus.
Suinteresuoto asmens - Seimo atstovas nesutiko su pareiškėjo
teiginiu, jog LRTV monopolizuoja elektroninių masinės
informacijos priemonių veiklą. Jis nurodė, kad 70% eterio
priklauso privačioms redakcijoms; iš trijų televizijos kanalų du
yra komerciniai; daug privačių redakcijų yra ir rajonuose.
Valstybinius transliavimo įrenginius valdo Ryšių ir informatikos
ministerija; 75% jų naudoja privačios redakcijos, o 25% - LRTV.
Tačiau, pasak suinteresuoto asmens atstovo, Valdyba gali sukurti
radijo ir televizijos monopolį, jeigu Komisija nuspręstų 90% visų
kanalų išnuomoti LRTV, o Valdyba tokį sprendimą patvirtintų.
Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad Valdyba dirba
kartu su Komisija, nurodo jai išankstines Konkurso sąlygas ir tik
po to tvirtina Konkurso rezultatus arba jų netvirtina. Konkurso
nuostatus rengia Komisija atsižvelgdama į Valdybos pateiktas
sąlygas.
Suinteresuoto asmens - Vyriausybės atstovai teisminio
nagrinėjimo metu paaiškino, kad Lietuvoje yra 149 televizijos
programų transliavimo siųstuvai, iš kurių 26 siųstuvai yra
privatūs, o 51 nuomoja LRTV. Lietuvoje leidžiama statyti
privačius programų transliavimo siųstuvus. Komisija kontroliuoja
tik išnuomotų valstybinių kanalų naudojimą. Nei Valdyba, nei
Komisija neturi įtakos privačioms redakcijoms priklausančių
programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygoms. Šios
redakcijos dirba pagal savo galimybes, jokio kišimosi ar
kontrolės, kiek transliuojama autorinių laidų ir pan., nėra.
Suinteresuoto asmens atstovai nurodė, kad koncepcija - tai
išankstinės sąlygos, kurias turi nurodyti ir kurių privalo
laikytis Konkurso dalyviai: techninės sąlygos, programų laikas ir
kalba, autorinių laidų skaičius, filmavimo aparatūros tipas ir t.
t. Komisija negali kontroliuoti, ar visiškai laikomasi
koncepcijos, nes nėra kompetentinga vertinti programų meninio
lygio. Todėl Komisija kreipiasi į Valdybą.
Suinteresuotų asmenų - Seimo ir Vyriausybės atstovai prašė
Konstitucinį Teismą pripažinti, kad Statuto 7 ir 9.3 straipsniai
neprieštarauja Konstitucijai, taip pat kad Nuostatų 3 punktas
neprieštarauja Konstitucijai bei Konkurencijos įstatymo 6
straipsniui ir kad nuostatų 12 punktas neprieštarauja
Konstitucijai bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių
įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai bei 3 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Viena pagrindinių žmogaus teisių yra teisė turėti
įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Galimybė kiekvienam žmogui
laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas
skleisti - būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl
demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik
subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus
- jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės
poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos
laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė
kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma.
Informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes
naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie
demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę
santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti
nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama
masinės informacijos priemonių veikla.
Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai
auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų
transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni
reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms.
Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių
reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos
priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama
informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant
radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo
sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu,
kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos
priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės
principas - pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos
priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu,
kitomis teisinėmis priemonėmis.
I. Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto 7 ir 9.3
straipsnių atitikimo Konstitucijai, taip pat dėl Radijo ir
televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos
privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos
nuostatų 3 punkto atitikimo Konstitucijai ir Konkurencijos
įstatymo 6 straipsniui.
1. Konstitucijos 25 straipsnio pirmojoje dalyje yra
nustatyta: "Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos
laisvai reikšti."
Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta
realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos
pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją. Teisė
laisvai reikšti įsitikinimus yra viena iš vadinamųjų komunikacijų
laisvių. Ji suprantama kaip kitiems asmenims skirtos informacijos
skleidimas. Tik tokiame procese atsiranda visuomeninis kontaktas,
formuojasi viešoji nuomonė.
Konstitucijos 25 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta:
"Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją bei idėjas."
Šios normos paskirtis - garantuoti žmogaus subjektines
teises ir laisves. Ji taip pat saugo ir visą komunikacijos
procesą, taigi ir masinės informacijos priemonių teisę
nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Pareiškėjo teigimu, Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai
prieštarauja Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas,
nustatantys, kad Valdyba tvirtina Konkurso rezultatus, nes teisę
skleisti informaciją bei idėjas padaro priklausomą nuo Valdybos,
leidžia jai kištis į privačių masinės informacijos priemonių
veiklą. Nagrinėjant, ar šios normos atitinka Konstituciją, būtina
įvertinti Valdybos teisinį statusą.
Valdybos teisinis statusas nustatytas Statute, kurį
Aukščiausioji Taryba patvirtino 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu.
Tuo metu Lietuvos radijo ir televizijos programas rengė ir
transliavo tik valstybės įstaiga - LRTV. Statute suformuluoti
LRTV uždaviniai - rinkti ir platinti informaciją apie Lietuvą ir
pasaulį, kurti, skleisti ir saugoti kultūros vertybes, formuoti
tolerantišką ir humanišką visuomenę ir kt., taip pat nustatyti
veiklos principai - objektyvumas, demokratija, žodžio, kūrybos ir
sąžinės laisvė; įtvirtinta pliuralizmo, t. y. įvairių pažiūrų ir
įsitikinimų reiškimo, galimybė. Pagal Statuto 8 straipsnį LRTV
vadovauja Valdyba ir generalinis direktorius. Valdyba
kontroliuoja, kaip laikomasi Statuto (9.1 straipsnis), puoselėja
valstybės nepriklausomybę, formuoja laidų politinę ir kultūrinę
strategiją (9.4 straipsnis), atlieka kitus Statute numatytus
veiksmus. Valdybai skiriamas svarbus vaidmuo kuriant naują
pliuralistinį valstybės radiją ir televiziją. Valdyba sudaryta iš
visuomenės ir LRTV darbuotojų atstovų. Reikšminga tai, kad tokiu
būdu visuomenei buvo suteikta galimybė kontroliuoti valstybės
radiją ir televiziją.
Tačiau šalyje pradėjus veikti privačioms radijo ir
televizijos redakcijoms susidarė nauja situacija. LRTV tapo viena
iš keleto radijo ir televizijos kompanijų. Valdyba, nors ir
sudaryta Aukščiausiosios Tarybos, yra vienos įstaigos - LRTV
vadovaujantis organas. Ji kontroliuoja, kaip laikomasi šios
įstaigos Statuto, atsiskaito ne už savo, kaip nuo jokio programų
rengėjo nepriklausomo organo, darbą, bet už vadovaujamos įstaigos
- LRTV veiklą. Taigi Valdyba pagal statusą turi apsiriboti tik
valstybės radijo ir televizijos veikla. Būdama tokio statuso,
Valdyba negali turėti įgalinimų daryti poveikį privačioms radijo
ir televizijos redakcijoms.
Daugelyje valstybių veikia nepriklausomi nuo programų
rengėjų radijo ir televizijos transliacijų koordinacijos ir
kontrolės organai, kuriems, be kitų funkcijų, pavedama spręsti
licencijų, valstybei priklausančių transliavimo įrenginių
suteikimo naudotis privačioms redakcijoms klausimus (pvz.,
Švedijoje Transliacijų komisija yra atsakinga už licencijavimo
procedūras; Danijoje Transliacijų komitetas priima galutinius
sprendimus paskirstant siųstuvus, suteikiant licencijas;
Lenkijoje Šalies radiofonijos ir televizijos tarybos pirmininkas
spaudoje skelbia apie galimybę privačioms organizacijoms gauti
koncesijas radijo ir televizijos programoms transliuoti,
remdamasis šios Tarybos nutarimu priima galutinį sprendimą dėl
koncesijų suteikimo). Valdyba, pagal Statutą būdama valstybės
įstaigos - LRTV vadovaujantis organas, negali būti visų šalyje
veikiančių radijo ir televizijos redakcijų veiklos koordinacijos
ir kontrolės organas. Todėl ji neturi turėti teisės spręsti
transliavimo įrenginių nuomos privačioms redakcijoms klausimus.
Valstybei nuosavybės teise priklausančius programų
transliavimo įrenginius patikėjimo teise valdo ne LRTV, bet Ryšių
ir informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos
centras. Valdyba, kaip LRTV organas, taip pat neturi teisės
disponuoti šiais įrenginiais.
Statuto 9.3 straipsnio norma, kad Valdyba "tvirtina Radijo
ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos konkurso
komisijos sprendimus", suponuoja tai, jog Valdyba gali ir
netvirtinti Komisijos sprendimo. Kadangi Statute tokia Valdybos
teisė nesaistoma jokiomis teisinėmis sąlygomis, faktiškai yra
įteisintas nemotyvuotas, vienašališkas Konkurso rezultatų
nustatymas, o tai sudaro galimybę Konkurse dalyvavusių privačių
masinės informacijos priemonių veiklai kliudyti. Statute taip pat
nenustatyti Komisijos nutarimo svarstymo bei sprendimo šiuo
klausimu priėmimo terminai. Vilkinant priimti sprendimą taip pat
gali būti kliudoma skleisti informaciją bei idėjas.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad
Statuto 9.3 straipsnio ir analogiško Nuostatų 3 punkto norma,
kuri yra ir Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo "Dėl Radijo ir
televizijos programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos
privačioms redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos
patvirtinimo" 2 punkte, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio
antrajai daliai.
2. Konstitucijos 44 straipsnio antrojoje dalyje yra
nustatyta: "Valstybė, politinės partijos, politinės ir
visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali
monopolizuoti masinės informacijos priemonių."
Monopolis - tai išimtinė asmens, asmenų grupės ar valstybės
teisė veikti kurioje nors srityje. Monopolis yra ir tokia būklė,
situacija, kai kuris nors asmuo arba organizacija tam tikroje
srityje gali veikti be konkurencijos.
Taigi Konstitucijos 44 straipsnio antrosios dalies norma
neleidžia valstybei, politinėms partijoms, politinėms ir
visuomeninėms organizacijoms, kitoms institucijoms ar asmenims
monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimo ir
skleidimo, suponuoja atitinkamą teisinį antimonopolinį
sureguliavimą.
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 2
straipsnyje yra nustatyta, kad masinės informacijos priemonės yra
ir televizijos bei radijo laidos, kurias rengia ir platina
valstybinės, politinės, visuomeninės organizacijos bei
visuomeniniai judėjimai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai.
Masinės informacijos priemonėms atstovauja televizijos ir radijo
redakcijos, kitos įstaigos ar asmenys, rengiantys ir
skleidžiantys masinę informaciją.
Statuto 7 straipsnyje yra nustatyta: "Lietuvos radijas ir
televizija valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise
naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu."
"Teisė valdyti" ir "teisė naudotis" yra nuosavybės teisės turinio
sąvokos, todėl klausimas, ar minėtoje normoje yra įtvirtintas
LRTV monopolis, pirmiausia svarstytinas nuosavybės teisės
požiūriu.
Pagal Civilinio kodekso 97 straipsnį vienas iš viešosios
nuosavybės teisės subjektų yra valstybė. Subjektines nuosavybės
teises visiškai įgyvendina aukščiausiosios valstybinės valdžios
bei valdymo institucijos (Civilinio kodekso 99 straipsnio pirmoji
dalis). Tuo tarpu valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos
atitinkamą valstybės turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo
turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais
(nuostatais) (Civilinio kodekso 99 straipsnio antroji dalis).
Lietuvos Respublikos ryšių įstatymo 6 straipsnyje yra
nustatyta: "Pašto ir elektros ryšių tinklai bei priemonės, kurias
valdo valstybinės ryšių įmonės, yra Lietuvos Respublikos
valstybinė nuosavybė. Paskiri vietiniai miesto ir kaimo telefono,
radijo ir televizijos tinklai bei stotys gali būti savivaldybių,
įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų nuosavybė."
Valstybinius radijo ir televizijos programų transliavimo
įrenginius patikėjimo teise valdo Ryšių ir informatikos
ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centras. Šiuos
įrenginius jis nuomoja valstybiniams juridiniams asmenims,
privačioms radijo ir televizijos redakcijoms bei fiziniams
asmenims.
Pagal Statuto 7 straipsnį LRTV valdo programų rengimo
priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais bei
radijo relinių linijų tinklu. Pirmumo teisę įgyvendina pagal
Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimą "Dėl radijo ir
televizijos tinklų nuomos" ne konkurso tvarka nuomodama programų
transliavimo įrenginius iš Ryšių ir informatikos ministerijos
Lietuvos radijo ir televizijos centro. Taigi Statute nustatyta
LRTV teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo teisė
naudotis siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu
yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Ši
nuosavybės teisė yra įtvirtinta įstatymuose, kurie šioje byloje
nėra nagrinėjimo dalykas. Tai, kad ne privačioms redakcijoms, o
valstybės įstaigai suteikiama pirmumo teisė naudotis valstybės
turtu, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra suprantamas
ir minėtoms Civilinio kodekso normoms neprieštaraujantis teisinis
sprendimas.
Tačiau šiuo atveju ne tai yra svarbiausia, nes kalbama ne
tiek apie teisę turėti programų transliavimo techniką kaip
nuosavybę, kiek apie išimtinę teisę ar galimybę skleisti
informaciją ir tokiu būdu daryti išskirtinį poveikį viešajai
nuomonei. Konstitucijoje įtvirtintas draudimas monopolizuoti
masinės informacijos priemones visų pirma reiškia draudimą
monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir
informacijos skleidimą. Todėl apie valstybės ar valstybės
įstaigos monopolį šioje srityje sprendžiama iš to, ar privačios
radijo ir televizijos redakcijos turi teisę rengti ir transliuoti
radijo ir televizijos programas pagal įstatymuose nustatytus
visiems programų skleidėjams bendrus reikalavimus.
Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 3
straipsnyje yra nustatyta: "Masinės informacijos priemonės
laisvai rengia ir skleidžia informaciją." Privačios radijo ir
televizijos redakcijos gali turėti nuosavus vietinius radijo ar
televizijos tinklus bei stotis (Ryšių įstatymo 6 straipsnis) arba
nuomotis valstybei priklausančius transliavimo įrenginius
(Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarimas "Dėl radijo ir
televizijos tinklų nuomos"). Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad
Ryšių ir informatikos ministerija turi teisę konkurso būdu
nuomoti valstybinius radijo ir televizijos siųstuvus, laidinės
radiofikacijos ir kabelinės televizijos kanalus, tarp jų ir
nuomojamus LRTV (laisvu nuo jų darbo metu). Analogiška norma yra
įrašyta Nuostatų 1 punkte: "Ryšių ir informatikos ministerija
Lietuvos radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginius,
kuriais netransliuojamos programos, privačioms redakcijoms gali
išnuomoti konkurso tvarka."
Taigi Statuto 7 straipsnio norma, jog LRTV pirmumo teise
naudojasi transliavimo įrenginiais, reiškia, kad, be šios
valstybės įstaigos, jais galės naudotis ir kitos radijo ir
televizijos redakcijos. Šioje normoje yra įtvirtinta garantija,
kad valstybė ar jos įstaigos gali naudotis programų transliavimo
įrenginiais. LRTV pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais
nėra neribojama (viską apimanti). Pirmumo teisė reiškia tik teisę
ne konkurso tvarka nuomoti šiuos įrenginius iš Ryšių ir
informatikos ministerijos Lietuvos radijo ir televizijos centro.
Jeigu pirmumo teisė būtų suprantama kaip absoliuti valstybės
teisė savo turimus transliavimo įrenginius panaudoti tik
valstybės įstaigos LRTV programoms transliuoti, tai ši norma būtų
ydinga. Ginčijamoje Statuto normoje nėra nurodytos įrenginių
naudojimo sąlygos, garantuojančios kitų radijo ir televizijos
redakcijų teisę transliuoti savo programas. Tačiau kvotos, kitos
sąlygos, užtikrinančios pliuralizmą radijuje ir televizijoje,
paprastai nustatomos įstatymuose, reguliuojančiuose apskritai
masinės informacijos priemonių veiklą arba visų radijo ir
televizijos priemonių veiklą. Remiantis išdėstytais argumentais
darytina išvada, kad Statuto 7 straipsnyje nėra įtvirtintas LRTV
monopolis. Ši ginčijama norma neprieštarauja Konstitucijos 44
straipsnio antrajai daliai.
Taip pat nėra pagrindo teigti, kad LRTV monopolinę padėtį
įtvirtina Statuto 9.3 straipsnis ir Nuostatų 3 punktas, pagal
kuriuos Valdyba tvirtina Konkurso rezultatus. Pagal Vyriausybės
1992 m. gruodžio 7 d. nutarimą "Dėl radijo ir televizijos tinklų
nuomos" ir ginčijamus Nuostatus Ryšių ir informatikos ministerija
konkurso būdu nuomoja privačioms redakcijoms valstybinio radijo
ir televizijos nenaudojamus programų transliavimo įrenginius.
LRTV Konkurse nedalyvauja. Konkursą organizuoja ir rezultatus
nustato Vyriausybės patvirtinta komisija. Privačios radijo ir
televizijos redakcijos išsinuomotais valstybiniais įrenginiais
transliuoja savo programas. Dėl ginčijamų teisės normų LRTV
padėtis netapo monopolinė.
Pažymėtina, kad valstybinio radijo ir televizijos idėja
demokratinėse valstybėse nelaikoma nepriimtina. Europos žmogaus
teisių komisija (EŽTK) prieš tam tikrą laiką laikėsi nuomonės,
kad valstybė gali gana plačiai reglamentuoti radijo ir
televizijos veiklą. Ji rėmėsi Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 punktu,
kuriame sakoma: "Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo
mintis ir įsitikinimus. Ši teisė apima laisvę laikytis savo
nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios
pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis
straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimų
licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas." Paskutinis 1
punkto sakinys buvo aiškinamas taip: valstybės turi teisę, bet ne
pareigą suteikti licencijas radijo ir televizijos transliacijoms
(EŽTK,1968, 1972, 1976. Sprendimai dėl skundo leistinumo. Digest.
S. 430-431). Šis požiūris keitėsi, ir pastaruoju metu Europos
žmogaus teisių teismo praktika remiasi tuo, kad licencijų
suteikimu neturima varžyti radijo ir televizijos laisvės, bet
valstybinio radijo ir televizijos galimybė neatmetama. Svarbu,
kad valstybinis radijas ir televizija, kaip ir bet kuri kita
masinės informacijos priemonė, neturėtų informacijos skleidimo
monopolio.
1994 m. gruodžio 7-8 d. įvykusi Ketvirtoji Europos ministrų
konferencija, skirta masinės informacijos priemonių politikai, 1
rezoliucijoje pripažino, jog valstybinė transliacijos tarnyba,
tiek radijas, tiek televizija, propaguoja vertybes, sudarančias
politinių, teisinių ir socialinių demokratinių visuomenių
struktūrų pagrindą, ir ypač pagarbą žmogaus teisėms, kultūrai ir
politiniam pliuralizmui. Konferencijoje dalyvavusios valstybės
įsipareigojo garantuoti valstybinių programų transliacijos
tarnyboms nepriklausomybę nuo politinio ir ekonominio kišimosi,
taip pat pabrėžė, kad valstybiniai programų transliuotojai turi
būti tiesiogiai atsakingi visuomenei. Konferencija pažymėjo, kad
ypač svarbus pastarųjų metų programų transliacijos pasikeitimas
yra mišrios, t. y. valstybinės ir komercinės, transliacijos
sistemos atsiradimas.
3. Konstitucijos 46 straipsnio pirmojoje dalyje yra
nustatyta: "Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise,
asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva."
Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine
žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę.
Ūkinės veiklos laisvė reiškia teisę laisvai pasirinkti užsiėmimą
ir gyvenamąją vietą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą,
teisę į sutarčių sudarymo laisvę, į konkurencijos laisvę .
Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, jos įgyvendinimui
nustatomi privalomi reikalavimai ir apribojimai. Tačiau valstybė
ir kiti subjektai negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą.
Neleistina apribojimais paneigti tokių esminių ūkinės veiklos
laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas,
sąžininga konkurencija ir kt.
Privačios radijo ir televizijos transliacijos - tai viena iš
ūkinės veiklos sričių. Pagal Statutą LRTV taip pat turi teisę
užsiimti ūkine veikla: leisti knygas, periodinius leidinius,
rengti ir transliuoti komercines laidas ir reklamą, organizuoti
kitus komercinio pobūdžio renginius. Todėl santykiams,
susijusiems su masinės informacijos priemonių veikla, taikomos
tiek informacijos laisvę įtvirtinančios, tiek ūkinę veiklą
reglamentuojančios teisės normos.
Tiek privačios radijo ir televizijos redakcijos, tiek LRTV
yra ūkinės veiklos dalyvės. Tuo tarpu Statuto 9.3 straipsnyje ir
Nuostatų 3 punkte vienos iš jų - LRTV vadovaujančiam organui
Valdybai yra suteikta teisė tvirtinti programų transliavimo
įrenginių privačioms redakcijoms nuomos konkursų rezultatus.
Tačiau suteikimas vienam iš tos pačios ūkinės veiklos dalyvių ar
jo organui teisės priimti sprendimus, turinčius įtakos tai ūkinei
veiklai, nesiderina su ūkio subjektų lygiateisiškumo nuostata.
Toks teisinis sureguliavimas asmens ūkinės veiklos laisvės ir
iniciatyvos įgyvendinimą padaro priklausomą nuo valstybės
įstaigos vadovaujančio organo. Tai prieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio pirmajai daliai.
4. Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra
įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės
garantijos: "Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką,
saugo sąžiningos konkurencijos laisvę."
Pareiškėjo teigimu, Statuto 7 straipsnis, kuriame nustatyta,
kad LRTV valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise
naudojasi siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų tinklu,
prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam sąžiningos konkurencijos
laisvės principui. Sąžiningos konkurencijos laisvės samprata yra
sukonkretinta Konkurencijos įstatyme. Todėl ginčijamas Statuto 7
straipsnis vertintinas remiantis ne tik Konstitucijos, bet ir
Konkurencijos įstatymo normomis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį
konkurencija - tai varžybos, kurių metu ūkiniai subjektai,
nepriklausomai veikdami rinkoje, riboja vienas kito galimybes
dominuoti toje rinkoje ir skatina vartotojams reikalingų prekių
gamybą bei jos efektyvumo didinimą; prekė - tai veiklos
rezultatas, realizavimui skirta produkcija, patarnavimai,
paslaugos. Įstatymu ūkiniams subjektams draudžiama atlikti
konkurenciją ribojančius veiksmus bei nesąžiningos konkurencijos
veikas; valstybės valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama
priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie riboja
ūkinių subjektų savarankiškumą, ūkinių sutarčių sudarymą, trukdo
steigti naujus ar pertvarkyti esamus ūkinius subjektus ir
pakeisti jų veiklos pobūdį, suteikia privilegijas ar
diskriminuoja atskirus ūkinius subjektus arba kaip nors kitaip
riboja konkurenciją (6 straipsnis).
Privilegija - tai išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama
asmeniui, organizacijai, kitam subjektui. Statuto 7 straipsnyje
LRTV suteikta teisė valdyti programų rengimo priemones ir pirmumo
teise naudotis siuntimo įrenginiais bei radijo relinių linijų
tinklu nėra privilegija. Teisė valdyti programų rengimo priemones
ir pirmumo teisė naudotis siuntimo įrenginiais - tai, kaip
nutarime jau minėta, yra valstybės nuosavybe į šį turtą
grindžiami, teisiškai motyvuoti įgalinimai. Statuto norma
nepaneigiama privačių radijo ir televizijos stočių teisė nuomotis
valstybinius transliavimo įrenginius, taip pat ja nedraudžiama
įsigyti tokių įrenginių privačion nuosavybėn. LRTV pirmumo teisė
naudotis valstybei priklausančiais siuntimo įrenginiais bei
radijo relinių linijų tinklu šiuo atveju vertintina ne kaip
neribojama teisė, o tik kaip valstybės įstaigos veiklos
garantija. Atsižvelgiant į tokį normos interpretavimą darytina
išvada, kad Statuto 7 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 46
straipsnio ketvirtajai daliai.
Sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimo priemonės yra
nustatytos Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje. Jame valstybės
valdymo organams ir savivaldybėms draudžiama priimti norminius
aktus ar atlikti veiksmus, kurie riboja konkurenciją.
Ginčijamame Nuostatų 3 punkte Valdybai suteikta teisė
tvirtinti Konkurso rezultatus šiame Konstitucinio Teismo nutarime
įvertinta kaip galimybė kliudyti privačių radijo ir televizijos
redakcijų veiklai. Tai savo ruožtu ribotų sąžiningą, laisvą
konkurenciją. Todėl darytina išvada, kad Nuostatų 3 punktas
prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio ketvirtajai daliai ir
Konkurencijos įstatymo 6 straipsniui.
II. Dėl Radijo ir televizijos programų transliavimo
valstybinių įrenginių nuomos privačioms redakcijoms konkursų
organizavimo techninės komisijos nuostatų 12 punkto atitikimo
Konstitucijai bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių
įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai bei 3 straipsniui.
Konstitucijos 44 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta:
"Masinės informacijos cenzūra draudžiama."
Cenzūra - tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos
laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė,
kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi
laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos
priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo
būsimų publikacijų ar laidų turinio. Tačiau cenzūros uždraudimas
nereiškia įstatymų neribojamos masinės informacijos laisvės.
Pagal Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį laisvė gauti ir
skleisti informaciją gali būti įstatymo ribojama, kai yra būtina
apsaugoti šioje Konstitucijos normoje minimas žmogaus teises ir
laisves, ginti konstitucinę santvarką. Informacijos skleidimas
nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais (Konstitucijos 25
straipsnio ketvirtoji dalis). Spaudos ir kitų masinės
informacijos priemonių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kokia
informacija neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas
ribojamas. Tam tikri informacijos skleidimo apribojimai yra
nustatyti ir kituose įstatymuose. Kiekvienas, kuris skleidžia
informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų,
nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Leidėjas yra atsakingas už
skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai
bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės
ją skleisti ir pan. nėra cenzūra.
Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl
teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra
įtvirtinamos šios teisės realizavimo prielaidos, taip pat
reglamentuojami leistini apribojimai, keliami reikalavimai
masinės informacijos priemonėms. Tiek privačiam, tiek
visuomeniniam ar valstybiniam radijo ir televizijos programų
rengėjui galioja tie patys pagrindiniai darbo eteryje principai:
nešališkumas, pliuralizmas. Teisės aktuose gali būti pabrėžiamos
tam tikros funkcijos - kultūrinė, jaunimo auklėjimo ir pan., gali
būti nurodomi bendriausi programų metmenys - reklamos kiekis arba
jos draudimas, laidos tautinių mažumų kalbomis ir pan. Kai kurios
Europos Bendrijos Sąjungos (EBS) valstybės vykdo EBS direktyvą
89/552, nurodančią, kad naujuose nacionaliniuose radijo ir
televizijos įstatymuose turi būti nustatoma Europos radijo ir
televizijos programų kvota. Kai kuriose šalyse galioja kvotos,
nustatančios nacionalinės programos dalį radijuje ir
televizijoje. Neretai licencijų privačioms stotims suteikimas
siejamas su tam tikrais kokybės standartais, minimaliu darbo
eteryje laiku ir pan. Toks radijo ir televizijos veiklos
reguliavimas nelaikomas masinės informacijos priemonių
cenzūravimu, nes jis tiesiogiai nėra susijęs su būsimų laidų
turiniu.
Lietuvoje nėra įstatymo, nustatančio tokio pobūdžio
reikalavimus. Vyriausybės 1992 m. gruodžio 7 d. nutarime "Dėl
radijo ir televizijos tinklų nuomos" ir ginčijamuose Nuostatuose
nėra su transliuojamomis programomis siejamų nuorodų nei
transliavimo įrenginius nuomojančioms privačioms radijo ir
televizijos redakcijoms, nei nuomos konkursus organizuojančiai
Komisijai.
Komisija kiekvienam konkursui parengia nuostatus. Komisija,
kuriai Vyriausybės nutarimu suteikiamas techninės komisijos
statusas, yra kompetentinga spręsti techninio pobūdžio klausimus,
tokius kaip racionalus eterio panaudojimas, galimybės parengti
techniškai kokybiškas programas ir pan. Nekelia abejonių
Komisijos teisė kontroliuoti, kaip laikomasi techninių
reikalavimų.
Pagal Nuostatų 12 punktą Komisija kontroliuoja, kaip
Konkurso nugalėtojai, transliuodami radijo ir televizijos
programas, laikosi Konkursui pateiktų koncepcijų. Nuostatuose
neapibrėžta, koks turi būti Konkursui teikiamų koncepcijų
pobūdis. Jį nustato pati Komisija savo parengtuose Konkurso
nuostatuose. Antai vienuose Komisijos parengtuose Konkurso
nuostatuose nustatyta, kad Konkurso dalyvio paraiškoje turi būti
nurodoma "...programos paskirtis, apimtis, laidų kalba, išsami
laidų charakteristika, autorinių laidų apimtys." Šiuose
nuostatuose taip pat įrašyta, kad Komisija, vertindama Konkurso
rezultatus, atsižvelgia ir į "...programos originalumą
(nekartojant jau transliuojamų programų); programos sudėtį;
transliuojamų lietuvių autorių, atlikėjų dalį programoje,
autorinės programos apimtį." Taigi Komisija, organizuodama ir
vertindama siųstuvų bei kanalų nuomos konkursus, neapsiriboja
techniniais reikalavimas, ji savo nuožiūra sprendžia apie
privačių radijo ir televizijos redakcijų programų struktūrą, jos
prioritetus. Tačiau sąvoką "koncepcija" nagrinėjamo klausimo
kontekste reikia suprasti tik kaip visumą Konkurse suformuluotų
sąlygų, kurios negali apimti informacijos turinio.
Komisijos teisinio statuso prieštaringumą pabrėžia jos
prerogatyvos reaguoti į nustatytus Konkurso sąlygų pažeidimus.
Komisijos funkcija pateikti savo išvadas dėl koncepcijos
laikymosi Spaudos kontrolės valdybai prie Teisingumo ministerijos
arba kitoms valstybinėms tarnyboms, kurios sprendžia tolesnės
radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių nuomos
klausimą, nevisiškai teisiškai pagrįsta. Dėl to Konstitucinis
Teismas daro išvadą, kad šiuo atžvilgiu Komisijos teisinis
statusas yra ydingas, dviprasmiškas, ir tai galima pašalinti tik
įstatymu reglamentuojant tokio pobūdžio santykius. Kartu
pažymėtina, kad Komisijos teisinis statusas nesukuria jai realių
teisinių prielaidų kištis į masinės informacijos priemonių veiklą
joms rengiant ir skleidžiant informaciją ir juo labiau jas
cenzūruoti. Vadinasi, nėra pagrindo pripažinti, kad Nuostatų 12
punktas prieštarauja Konstitucijos 44 straipsnio pirmajai daliai
bei Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 1
straipsnio antrajai daliai, taip pat šio įstatymo 3 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos 1990 m. gegužės 10 d. nutarimu patvirtinto Lietuvos
radijo ir televizijos statuto (su 1993 m. gegužės 23 d.
pakeitimais):
1) 7 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai;
2) 9.3 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 25 straipsnio antrajai daliai ir 46 straipsnio
pirmajai daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m.
kovo 3 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Radijo ir televizijos
programų transliavimo valstybinių įrenginių nuomos privačioms
redakcijoms konkursų organizavimo techninės komisijos nuostatų:
1) 3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
25 straipsnio antrajai daliai, 46 straipsnio pirmajai ir
ketvirtajai dalims bei Lietuvos Respublikos konkurencijos
įstatymo 6 straipsniui;
2) 12 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos spaudos ir kitų masinės
informacijos priemonių įstatymo 1 straipsnio antrajai daliai bei
3 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.