LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO II DALIES 9,
9-3, 9-6, 10 IR 10-1
STRAIPSNIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
Vilnius, 1994 m. vasario 24 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš
Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko,
Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus,
Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo
Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo - Seimo narių grupės atstovei Seimo
narei Zitai Šličytei,
suinteresuoto asmens - Seimo atstovui Seimo Pirmininko
pavaduotojui Juozui Bernatoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio
pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio
pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. vasario 15 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 9/93 pagal pareiškėjo - Seimo narių grupės
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies
9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1 straipsniai atitinka Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 66 ir 89 straipsnius.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gegužės 20 d. priėmė
Seimo statuto II dalį "Seimo struktūra" (Žin., 1993, Nr. 17-
428). Šios dalies 9 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta:
"Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo
pavaduotojas. Seimo Pirmininko pavaduotojai yra trys". 9-3
straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: "Seimo valdyba sudaroma iš
Seimo Pirmininko, trijų jo pavaduotojų ir Seimo kanclerio".
9-6 straipsnyje nustatyta: "Lietuvos Respublikos Seimo
Pirmininkas: ..... 4) teikia Seimui Seimo Pirmininko
pavaduotojų ir Seimo kanclerio kandidatūras".
10 straipsnyje nustatyta: "Seimo Pirmininko pavaduotojai
Seimo Pirmininkui pavedus atlieka kai kurias jo funkcijas. Seimo
valdyba gali nustatyti Seimo Pirmininko pavaduotojų veiklos
kryptis.
Seimo Pirmininką, laikinai išvykusį arba susirgusį ir dėl to
laikinai negalintį eiti savo pareigų, tuo laiku Seimo pavedimu
pavaduoja vienas iš jo pavaduotojų.
Jeigu Konstitucijos 89 straipsnyje numatytais atvejais Seimo
Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas ir
netenka savo įgaliojimų Seime, Seimo Pirmininko pareigas Seimo
pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.
Nutarimą pavesti laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas
arba jį pavaduoti (išankstinį arba konkrečiu atveju) Seimas
priima Seimo Pirmininko teikimu".
10-1 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nustatyta:
"Seimo Pirmininkas, o kai jo nėra, Pirmininko pavaduotojas, jeigu
pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu
gali be eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos
nuomonę.
Seimo sesijos metu Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ir
Seimo kancleris ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo
narių iš anksto pateiktus klausimus dėl savo pareigų vykdymo".
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą
pripažinti Seimo statuto II dalies 9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1
straipsnius neatitinkančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos
66 straipsnio, kuriame nustatyta: "Seimo posėdžiams vadovauja
Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas", ir 89 straipsnio
pirmosios dalies, kurioje nustatyta: "Respublikos Prezidentui
mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso
tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento
sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai
eina Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka
savo įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai
eina jo pavaduotojas".
Savo prašymą pareiškėjas grindžia tuo, kad Seimo statuto II
dalies 9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1 straipsniuose yra numatyti trys
Seimo Pirmininko pavaduotojai, o Konstitucijos 66 ir 89
straipsniuose numatytas tik vienas, todėl pareiškėjas prašo Seimo
statuto II dalies 9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1 straipsniuose įrašytą
nuostatą, kad yra trys Seimo Pirmininko pavaduotojai, pripažinti
neatitinkančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje paaiškino, kad
pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 66 ir 89 straipsnius
Seimo Pirmininkas ir Seimo Pirmininko pavaduotojas yra du
konstitucinio lygmens pareigūnai. Konstitucijos 89 straipsnio
pirmojoje dalyje numatytais atvejais Seimo Pirmininkui netekus
įgaliojimų Seime, Seimo Pirmininkas paveda savo pavaduotojui
laikinai eiti Pirmininko pareigas.
Suinteresuoto asmens atstovas rengiant bylą posėdžiui ir
teisminiame posėdyje paaiškino, kad, jo nuomone, Seimo statuto II
dalies 9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1 straipsniai neprieštarauja
Konstitucijai, ir pateikė tokius argumentus:
1. Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje yra
nustatyta vadovavimo Seimo posėdžiams tvarka. Šioje Konstitucijos
normoje numatyta, kurie du pareigūnai alternatyviai vadovauja
Seimo posėdžiams. Taigi nekyla abejonių, kad Konstitucijos 66
straipsniu yra įtvirtintas vienasmenis, o ne kolegialus
vadovavimo Seimo posėdžiams principas. Jame ne apibrėžiamas Seimo
Pirmininko pavaduotojų skaičius, o nurodoma, kas vadovauja Seimo
posėdžiams.
2. Nepagrįstas yra pareiškėjo atstovo teiginys, jog iš
Konstitucijos 89 straipsnio pirmosios dalies darytina išvada, kad
gali būti tik vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Minėtame
Konstitucijos straipsnyje ne nustatomas pavaduotojų skaičius, o
tik reglamentuojama, kad Seimo Pirmininkui netekus įgaliojimų
Seime šiame straipsnyje numatytais atvejais, Seimo pavedimu Seimo
Pirmininko pareigas laikinai eina jo pavaduotojas. Tai reiškia,
jog šiame Konstitucijos straipsnyje ne nustatomas pavaduotojų
skaičius, bet apribojamos Seimo galios, t.y. nurodoma, kad
laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas galima pavesti tik Seimo
Pirmininko pavaduotojui, o ne bet kuriam Seimo nariui.
3. Pareiškėjo atstovo teiginys, jog turi būti tik vienas
Seimo Pirmininko pavaduotojas, prieštarauja Konstitucijos 89
straipsnio pirmosios dalies loginei prasmei, nes joje nurodoma,
kad Seimo Pirmininko pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo
pavaduotojas. Toks pavedimas yra būtinas tik tuomet, kai yra ne
vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Jeigu būtų renkamas tik
vienas Seimo Pirmininko pavaduotojas, tai jį išrinkęs Seimas
kartu išspręstų klausimą, kas turi laikinai eiti Seimo Pirmininko
pareigas jam netekus įgaliojimų Seime, nes Konstitucijoje kitokia
alternatyva nenumatyta.
4. Konstitucijoje nėra nustatyta Seimo struktūra - joje
nenumatyta nei Seimo valdyba, nei Seniūnų sueiga, nei komitetai,
nei komisijos, nei frakcijos. Tai anaiptol nereiškia, jog šių
Seimo struktūrinių darinių sudarymas prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucijos 76 straipsnyje pabrėžiama: "Seimo struktūrą ir
darbo tvarką nustato Seimo statutas". Tai reiškia, kad
Konstitucija Seimui suteikė prerogatyvą nustatyti tokią vidaus
struktūrą ir darbo tvarką, kuri užtikrintų galimybę įgyvendinti
Konstitucijoje apibrėžtas valdžios galias ir sudarytų sąlygas
kiekvienam Seimo nariui vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus.
Suinteresuoto asmens atstovas teigė, kad Seimo statuto II
dalies 9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1 straipsniai neprieštarauja
Konstitucijai ir pagal reguliavimo apimtį bei formą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią
suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per savo atstovus, o 5
straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta: "Valstybės valdžią
Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė,
Teismas". Šių valdžios institucijų sudarymo tvarką, įgaliojimų
laiką, kompetenciją ir demokratinius veiklos principus nustato
Konstitucija.
Seimas, kaip įstatymų leidybos institucija įgyvendindamas
valdžios galias, yra savarankiškas tiek, kiek šių galių neriboja
Konstitucija, bet jis visada privalo užtikrinti nepertraukiamą
Konstitucijoje numatytų savo įgaliojimų įgyvendinimą.
Konstitucijos V skirsnyje "Seimas" yra nustatyta Seimo
sudėtis ir išrinkimo tvarka, įgaliojimų laikas, Seimo narių
teisės ir pareigos, Seimo kompetencija, pagrindinės įstatymų
priėmimo procedūros, kitos Seimo kaip įstatymų leidybos
institucijos prerogatyvos.
Konstitucijoje yra įtvirtintos valstybės valdžių teisinio
statuso pagrindinės nuostatos, bet nesprendžiami jų vidaus darbo
organizavimo ir kai kurie kiti jų funkcionavimo klausimai, todėl
įstatymų leidėjas priima įstatymus, kuriais konkretizuojamas
valdžios institucijų teisinis statusas. Tokie yra Respublikos
Prezidento įstatymas, Vyriausybės įstatymas, Konstitucinio
Teismo, Teismų įstatymai, taip pat turintis įstatymo galią Seimo
statutas.
Konstitucijoje nėra normų, reglamentuojančių Seimo
struktūrą. Konstitucijos V skirsnyje "Seimas" nenustatyta net
Seimo Pirmininko išrinkimo procedūra, nors jam, be vadovavimo
posėdžiams, Konstitucijoje yra suteikti ir kiti įgaliojimai
(Konstitucijos 70, 71, 89, 103, 140 ir 149 straipsniai).
Konstitucijos 76 straipsnyje nustatyta, kad Seimo struktūrą
ir darbo tvarką nustato Seimo statutas. Vadinasi, Seimui yra
suteikta teisė pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką.
Seimo struktūra - tai tokia Seimo statute nustatytų jo
vidinių padalinių sistema, kuri turi užtikrinti parlamento
darbingumą, efektyvų jo funkcionavimą, t.y. turi sukurti
reikiamas sąlygas bei prielaidas Seimui nepertraukiamai
įgyvendinti Konstitucijoje apibrėžtas jo funkcijas. Seimo
vadovybė yra svarbiausia struktūrinių padalinių sistemos dalis,
nes tik jos funkcijos nustatytos Konstitucijoje.
Konstitucijoje įtvirtinta, kad pagrindinė Seimo darbo forma
yra posėdžiai. Konstitucijos 66 straipsnio pirmojoje dalyje
nustatyta, kad Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba
jo pavaduotojas. Nors čia minimos dvi Seimo vadovybės
pareigybės, tačiau šios normos turinys turi organizacinės
funkcijos prasmę, nes čia tik nurodoma, kas vadovauja Seimo
posėdžiams, todėl negalima daryti išvados, kad šia norma yra
reglamentuojami struktūros klausimai, t.y. nustatomas Seimo
Pirmininko pavaduotojų skaičius.
Pagal Konstituciją Seimo Pirmininkas yra Seimo pareigūnas,
kuriam suteikiami savarankiški konstituciniai įgaliojimai, o
Seimo Pirmininko pavaduotojas pagal Konstitucijos 66 straipsnio
pirmąją dalį gali vykdyti tik vieną funkciją - vadovauti Seimo
posėdžiams. Seimo Pirmininko konstitucinius įgaliojimus Seimo
Pirmininko pavaduotojas įgyja tik Konstitucijos 89 straipsnyje
numatytu atveju, t.y. tada, kai Seimo pavedimu jis laikinai eina
Seimo Pirmininko pareigas.
Aiškinimas, kad remiantis Konstitucijos 89 straipsnio
pirmąja dalimi Seimo Pirmininko pavaduotojas turi būti tik
vienas, yra nepagrįstas. Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje
dalyje nustatyta, kad, jei Seimo Pirmininkas laikinai eina
Respublikos Prezidento pareigas, jis "netenka savo įgaliojimų
Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo
pavaduotojas". Ši konstitucinė nuostata nustato ne Seimo
Pirmininko pavaduotojų skaičių, o Seimo prerogatyvą pavedimo
forma konstituiruoti Seimo Pirmininko įgaliojimų suteikimą kitam
asmeniui - Seimo Pirmininko pavaduotojui. Tai reiškia, kad niekas
kitas, o tik Seimas gali pakeisti Seimo Pirmininko pavaduotojo
statusą - suteikti jam teisę nuo konkretaus laiko ir apibrėžtą
trukmę laikinai vykdyti konstitucinius Seimo Pirmininko
įgaliojimus. Tokia konstituiravimo tvarka yra pagrįsta Seimo
visavaldiškumu spręsti jo vidaus struktūros, taip pat vadovybės
formavimo klausimus. Pats Seimas savo Statute nustato ir šių
klausimų sprendimo tvarką.
Atsižvelgiant į Seimo kaip įstatymų leidybos valdžios
konstitucinį statusą, turi būti sukurta tokia Seimo struktūra ir
demokratiniais principais pagrįsta darbo tvarka, kad šalyje esant
bet kokiai situacijai Tautos atstovybė galėtų konstruktyviai,
efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią suverenią
Tautos galią. Todėl aiškinimas, kad Konstitucijos 66 straipsnio
pirmojoje dalyje numatytas tik vienas Seimo Pirmininko
pavaduotojas, taip pat nėra pagrįstas. Kai Konstitucijos 89
straipsnio pirmosios dalies numatytais atvejais pavaduotojas
laikinai eina Seimo Pirmininko pareigas ir suserga ar dėl kitų
priežasčių negali vykdyti Seimo Pirmininko pareigų, gali sutrikti
Seimo darbas, nes nebūtų pareigūno, kuris teisėtai galėtų vykdyti
konstitucinę funkciją - vadovauti Seimo posėdžiams. Tokiu atveju
taptų problematiški laikino pavaduotojo rinkimai, Seimas negalėtų
vykdyti savo funkcijų, t.y. iš esmės Seimo veikla būtų
sutrikdyta.
Nei 66, nei 89 Konstitucijos straipsniai nevaržo Seimo dėl
Seimo Pirmininko pavaduotojų skaičiaus nustatymo. Seimas,
vadovaudamasis Konstitucijos 76 straipsniu, nustatęs Seimo
statuto II dalies 9 ir 9-3 straipsniuose tris Seimo Pirmininko
pavaduotojus, o 9-6, 10 ir 10-1 straipsniuose pavartojęs sąvoką
"pavaduotojai", tik įgyvendino Konstitucijos jam suteiktą teisę
nustatyti Seimo struktūrą ir darbo tvarką.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto II dalies
9, 9-3, 9-6, 10 ir 10-1 straipsniai neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.