LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. kovo 16 d.
įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo" atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai
Vilnius, 1993 m. lapkričio 8 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis
iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio
Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto
Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio
Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant pareiškėjo - Seimo narių grupės atstovei Seimo
narei Zitai Šličytei,
suinteresuoto asmens - Seimo atstovui Seimo Pirmininko
pavaduotojui Juozui Bernatoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1
straipsnio pirmąja dalimi viešame Teismo posėdyje 1993 m.
lapkričio 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 6 pagal pareiškėjo -
Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar
1993 m. kovo 16 d. įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo" atitinka
Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas - Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą
ištirti, ar 1993 m. kovo 16 d. įstatymas "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Prašymas
grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69
straipsnis "įpareigoja Seimą laikytis nustatytos įstatymų
priėmimo procedūros". Pareiškėjas teigia, kad Seimas, 1993 m.
kovo 16 d. priimdamas ginčijamą įstatymą, nesilaikė nustatytos
įstatymų priėmimo procedūros, nes :
1) pažeisdamas Laikinojo Seimo statuto 216 straipsnį
"įstatymo rengimo komisijos - Valstybės ir teisės komiteto
pirmininkas neskelbė, kada vyks atviras komiteto posėdis ir bus
suteikta galimybė Seimo nariams teikti pasiūlymus ir papildymus
svarstymui. Svarstymo metu nebuvo pateikta Biudžeto komiteto
išvada";
2) "trečiasis svarstymas buvo paskirtas tą pačią Seimo
posėdžių dieną pažeidžiant įstatymo (t. y. Laikinojo statuto
206 ir 209 straipsniuose) nustatytą tvarką, taip pat buvo Seimo
daugumos ignoruota ir nepavesta įstatymų rengėjams suredaguoti
įstatymo projektą pagal pateiktus Seimo narių pasiūlymus ir
papildymus";
3) "1993 m. kovo 16 d. svarstant šį įstatymą skubesne
tvarka, pirmas, antras ir trečias svarstymai vyko tą pačią
Seimo posėdžių dieną, pažeidžiant nustatytą įstatymų tvarką,
dėl ko frakcijos ir Seimo nariai negalėjo laiku, bent prieš 24
valandas, raštu pateikti savo pasiūlymų bei pataisų".
Be to, pareiškėjas Konstituciniam Teismui įteiktame
prašyme nurodo, kad 1993 m. kovo 16 d. Seime svarstant minėtą
įstatymo projektą "Tėvynės santaros frakcijų Seimo nariai,
siekdami, kad būtų vykdomas Konstitucijos 69 straipsnis,
reikalavo nustatyti konstitucinių įstatymų sąrašą. Šį
reikalavimą Seimo dauguma atmetė ir tą pačią dieną, balsuojant
55 Seimo nariams, priėmė įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo".
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis nurodo,
jog įstatymas, priešingas Konstitucijai, negalioja."
1993 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimui buvo
pateiktas įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymo pakeitimo" projektas. Tą pačią dieną Seimas nutarė šį
įstatymo projektą įrašyti į sesijos darbų programą ir taikyti
skubesnę įstatymo svarstymo procedūrą.
Pirmasis ir antrasis šio įstatymo projekto svarstymas
įvyko 1993 m. kovo 16 d. rytiniame Seimo posėdyje. Trečiasis
svarstymas buvo surengtas ir įstatymas "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" buvo priimtas 1993 m. kovo 16 d. vakariniame
posėdyje.
Tėvynės santaros frakcijų koalicijos prašymu 1993 m. kovo
23 d. Seimas sudarė Laikinąją komisiją nurodytiems pažeidimams
ištirti.
Seimo Laikinoji komisija, išnagrinėjusi Tėvynės santaros
frakcijų koalicijos pareiškimą, sutarė, kad jame yra keliami
šie Laikinojo Seimo statuto pažeidimai:
1) nebuvo paskelbta, kada įvyks atviras įstatymo rengimo
komisijos (Valstybės ir teisės komiteto) posėdis;
2) svarstymo metu nebuvo pateikta Biudžeto ir finansų
komiteto išvada;
3) buvo apribota ir diskusijų trukmė, ir jų dalyvių
skaičius;
4) trečiasis svarstymas buvo paskirtas tą pačią Seimo
posėdžių dieną, kai įvyko pirmasis ir antrasis svarstymas;
5) nebuvo laikomasi Statuto 23 skirsnio 208 straipsnyje
nustatytos įstatymo projekto pataisų ir papildymų pateikimo
tvarkos.
Laikinoji komisija padarė tokias išvadas dėl kiekvieno
fakto:
1. Įstatymo projektas buvo rengiamas Valstybės ir teisės
komiteto narių J. Bernatonio, A. Kunčino ir V. Būtėno
iniciatyva. Šis projektas 1993 m. kovo 9 d. buvo nagrinėtas
Valstybės ir teisės komiteto posėdyje, balsų dauguma jam buvo
pritarta, tačiau šio įstatymo projektas buvo teikiamas ir
nagrinėjamas ne Komiteto pavedimu, o Seimo narių grupės
iniciatyva. Taigi Seimas nebuvo pavedęs Valstybės ir teisės ar
kokiam nors kitam komitetui rengti projektą. Kita vertus, visi
Valstybės ir teisės komiteto posėdžiai, išskyrus uždarus, yra
vieši ir atskirai skelbti apie jį nebuvo reikalo, todėl šiuo
atveju Laikinojo Seimo statuto 216 straipsnio pirmojoje dalyje
suformuluotų reikalavimų taikyti negalima ir šis straipsnis
nereglamentuoja įstatymų leidybos iniciatyvos teisės.
2. Laikinojo Seimo statuto 216 straipsnyje yra pažymėta,
kad prieš priimant įstatymą turi būti pateikta Biudžeto ir
finansų komiteto išvada dėl įstatymui ar nutarimui vykdyti
reikalingų valstybės lėšų ir galimo jų šaltinio. Kadangi
pateiktame įstatymo projekte matyti tendencija taupyti lėšas,
nes jame siūloma sumažinti Vyriausiosios rinkimų komisijos
sudėtį, Biudžeto ir finansų komiteto išvada nebūtų turėjusi
prasmės.
3. Įstatymo projekto pirmojo ir antrojo svarstymo metu
buvo apribota diskusijos trukmė - jai buvo skirta 40 minučių, o
pasisakymams - iki 5 minučių. Diskusijos trukmė ir jos dalyvių
skaičius yra susiję, todėl apribojus pasisakymų trukmę kartu
apribojamas ir pasisakančiųjų skaičius. Komisijos nuomone, šiuo
atveju Laikinojo Seimo statuto 218 straipsnis nebuvo tiesiogiai
pažeistas. Seimo nariai neprašė tęsti projekto svarstymo.
4. Laikinojo Seimo statuto 218 straipsnyje yra nurodyta,
kad trečiąjį svarstymą galima surengti viename iš artimiausių
Seimo posėdžių. Pirmasis ir antrasis svarstymas įvyko rytiniame
1993 m. kovo 16 d. posėdyje, trečiasis svarstymas - tos pačios
dienos vakariniame posėdyje, o tai visiškai atitinka Laikinojo
Seimo statuto 218 straipsnio reikalavimus. 218 straipsnyje yra
pažymėta, kad trečiasis svarstymas vyksta pagal Statuto 23
skirsnio reikalavimus. Pareiškimo autorių nuomone buvo
pažeistas Laikinojo Seimo statuto 206 straipsnis. Tačiau šis
straipsnis reglamentuoja ne trečiojo svarstymo eigą, o priimamą
sprendimą po antrojo svarstymo, kurį, jei taikoma skubesnė
įstatymo projekto nagrinėjimo tvarka, reglamentuoja 218
straipsnis. Taigi šiuo atveju Laikinasis Seimo statutas nebuvo
pažeistas, kadangi trečiasis svarstymas buvo surengtas tą pačią
dieną taikant skubesnę įstatymo svarstymo procedūrą (218
straipsnis).
5. Laikinojo Seimo statuto 208 straipsnis reglamentuoja ne
trečiojo svarstymo eigą, bet po antrojo svarstymo priimamus
sprendimus. Taikant skubesnę įstatymo svarstymo procedūrą,
trečiasis svarstymas yra reglamentuojamas 209, 210, 211 ir 212
straipsniais, kurių reikalavimų buvo laikomasi, todėl galima
teigti, kad Laikinasis Seimo statutas šiuo atveju nebuvo
pažeistas.
Išnagrinėjusi Tėvynės santaros frakcijų koalicijos
pareiškime pateiktus faktus, Laikinoji komisija padarė
apibendrintą išvadą, kad svarstant įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" projektą buvo padarytas nedidelis formalus
pažeidimas (nebuvo pateikta Biudžeto ir finansų komiteto išvada
dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų valstybės lėšų ir galimo
jų šaltinio - 216 straipsnis), kuris neturėjo įtakos šio
įstatymo priėmimui ir jo įgyvendinimui. Tuo remdamasi Laikinoji
komisija pasiūlė palikti galioti priimtą įstatymą.
Trys Laikinosios komisijos nariai (Seimo nariai P.
Giniotas, S. Pečeliūnas ir V. Žiemelis) nesutiko su Komisijos
išvadomis ir parengė atskirą pažymą, kurios svarbiausi
teiginiai yra šie:
1. Buvo ribojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68
straipsnyje įtvirtinta Seimo narių įstatymų leidybos
iniciatyvos teisė, nes "įstatymo projekto rengimo komisijos -
Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas neskelbė, kada vyks
atviras komiteto posėdis ir bus suteikta galimybė Seimo nariams
teikti pasiūlymus ir papildymus svarstymui" (kaip yra
reikalaujama Laikinojo Seimo statuto 216 straipsnyje ).
2. "Biudžeto komitetas šio įstatymo projekto nesvarstė ir
išvadų nepateikė" (pažeistas Laikinojo Seimo statuto 216
straipsnis ).
3. "Svarstant šį projektą, buvo apribota diskusijų trukmė
iki 5 min. ir buvo apribotas laikas, skirtas šio klausimo
svarstymui, dėl ko daugelis norinčių negalėjo dalyvauti
diskusijoje, kas yra ne kas kita kaip dalyvaujančių diskusijoje
skaičiaus apribojimas. Laikinajame Seimo statute kalbama, kad
galima taikyti tik vieną apribojimą" (pažeistas Laikinojo Seimo
statuto 218 straipsnis).
4. "Pirmasis ir antrasis įstatymo projekto svarstymai
pasibaigė 1993 m. kovo 16 d. 14 val. 30 min. Trečiąjį svarstymą
buvo nutarta surengti sekančiame Seimo posėdyje, t. y. po 15
val. Šiuo atveju Seimo nariai negalėjo pateikti savo pasiūlymų
ir papildymų trečiajam svarstymui" pagal Laikinojo Seimo
statuto 208 straipsnio reikalavimus.
5. "Vykstant šio įstatymo projekto svarstymui ir
balsavimui, žodžiu buvo pateiktas įstatymo pavadinimo
pakeitimas, kuris yra ne redakcinė pataisa, o esminė pataisa,
keičianti įstatymo pavadinimą ir šio įstatymo turinio
traktavimo esmę. Taikant šią pataisą buvo nusižengta Laikinojo
Seimo statuto 208 straipsnio 4 pastraipoje nustatytai tvarkai,
kur sakoma, kad trečiojo svarstymo metu naujos pataisos ir
papildymai nepriimami, išskyrus redakcines pataisas, kurios
nesvarstomos ir nebalsuojamos, o tik raštu pateikiamos
rengiančiai komisijai".
Minėti Laikinosios komisijos nariai pasiūlė panaikinti
Seimo sprendimą priimti įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo".
Seimui buvo pateikti du alternatyvūs nutarimų projektai.
1993 m. gegužės 4 d. Seimas balsų dauguma patvirtino
Laikinosios komisijos pasiūlytą nutarimo projektą, kuriuo buvo
pritarta Komisijos pateiktoms išvadoms.
Bylos parengtinio tyrimo metu pareiškėjo atstovė pateikė
šiuos papildomus argumentus bei motyvus:
1. "Priimdamas naują Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymo 11 straipsnio redakciją, Seimas atsisakė nuostatos,
kad "visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai
judėjimai, dalyvaujantys rinkimuose, turi teisę būti vienodai
atstovaujami visose rinkimų komisijose". Šios nuostatos
atsisakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui, skelbiančiam visų asmenų lygybės prieš įstatymą
principą. Kaip žinome, asmenys yra fiziniai ir juridiniai,
todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis
garantuoja ne tiktai piliečių lygybę prieš įstatymą, bet ir
lygybę juridinių asmenų, kokiais yra įsiregistravusios
politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai.
Išskirtinių teisių suteikimas Lietuvos teisininkų draugijai, o
taip pat politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms,
gavusioms Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų
apygardoje, įtvirtintas naujoje Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimų įstatymo 11-ojo straipsnio redakcijoje, ne tiktai
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29-ajam
straipsniui, bet ir atima galimybę aktyviai dalyvauti Seimo
rinkimuose toms politinėms partijoms ir visuomeniniams
politiniams judėjimams, kurie nepateko į Seimą pagal rinkimus
daugiamandatėje rinkimų apygardoje".
"Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui
prieštarauja ir naujos Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų
įstatymo 13-ojo bei 14-ojo straipsnių redakcijos, nustatančios
apygardų ir apylinkių rinkimų komisijų sudarymo principus,
analogiškus Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarymui".
2. Naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimas pirmiausia
"turėjo nustatyti konstitucinių įstatymų sąrašą ir tiktai po to
pradėti įstatymų leidybą. Deja, tai nebuvo padaryta nei per 3,5
mėnesio, praėjusio iki Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo
ir papildymo" priėmimo, nei vėliau.
Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
konstitucinių įstatymų" projektas Seimui pateiktas 1993 m.
spalio 19 d.
Projekto 2-asis straipsnis numato, kad Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymas yra konstitucinis
įstatymas. Keisdamas ir papildydamas Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimų įstatymą nenustatęs konstitucinių įstatymų sąrašo,
Seimas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos
69-ojo straipsnio nuostatas."
3. Tėvynės santaros frakcijų koalicijos pareiškime
(prašymo Konstituciniam Teismui priedas) "išvardintų pažeidimų
esmę sudaro tai, jog buvo suvaržyta Lietuvos Respublikos Seimo
narių konstitucinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė,
numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 - jame
straipsnyje".
Pareiškėjo atstovė taip pat paaiškino, kad "Tėvynės
santaros frakcijų pareiškime Laikinojo Seimo statuto 218
straipsnis aiškinamas neišsamiai, alternatyvinių normų
sujungimas į vieną mintį yra įstatymo netikslaus citavimo
pasekmė. Jame taip pat neteisingai nurodyta, kad cituojamas
209, o ne 208 straipsnis, nepagrįstai remiamasi Laikinojo Seimo
statuto 206, o ne 218- uoju straipsniu".
Suinteresuoto asmens atstovas pareiškė, jog Seimo narių
grupės 1993 m. kovo 23 d. Konstituciniam Teismui pateiktame
prašyme ištirti, ar įstatymas "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimų įstatymo dalino pakeitimo ir papildymo" atitinka
Konstituciją, nėra pateikta jokių įrodymų arba argumentų,
patvirtinančių, kad minėtas įstatymas prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo prašyme minimų pažeidimų
nenustatė ir Seimo sudaryta Laikinoji komisija. Suinteresuoto
asmens atstovas, pritardamas Komisijos išvadoms, dėl pateiktų
argumentų dar pateikė tokius atsikirtimus:
1. Pareiškėjas teigia, kad svarstant šio įstatymo projektą
nebuvo pateiktos Biudžeto ir finansų komiteto išvados.
Laikinojo Seimo satuto 192 straipsnyje bendrąja norma yra
nurodyta, kad "jeigu įstatymui įgyvendinti reikia valstybės
lėšų, pirmajam projekto svarstymui turi būti pateikti projektų
iniciatorių pasiūlymai bei Biudžeto ir finansų komiteto išvados
ir Vyriausybės išvados dėl galimų šių lėšų šaltinių". Statuto
216 straipsnio antrojoje dalyje specialioji norma tik
patikslina, kada turi būti pateiktos Biudžeto ir finansų
komiteto išvados, tačiau neapibrėžia sąlygų, kada jos būtinos.
Šiuo atveju projekto iniciatoriai nepateikė pasiūlymų, kadangi
pasikonsultavę su Biudžeto ir finansų komiteto nariais
išsiaiškino, jog pakeistam įstatymui įgyvendinti papildomų
valstybės biudžeto lėšų nereikės.
2. Nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, kad trečiasis šio
įstatymo projekto svarstymas negalėjo būti surengtas anksčiau
negu kitą artimiausią Seimo posėdžių dieną. Pareiškėjas
klaidingai ir per plačiai traktuoja Laikinojo Seimo statuto 218
straipsnio specialiąsias normas, apibrėžiančias skubesnės
įstatymo svarstymo tvarkos taikymą. Specialioji 218 straipsnio
norma apibrėžia, kad tokiu atveju, kai įstatymas svarstomas
skubesne tvarka, po pirmojo ir antrojo projekto svarstymo
Seimas nusprendžia surengti trečiąjį svarstymą viename iš
artimiausių Seimo posėdžių. Laikinojo Seimo statuto 206
straipsnio 1 punkte yra suformuluota analogiška bendroji norma,
kad "trečiasis svarstymas negali būti surengtas anksčiau negu
kitą artimiausią Seimo posėdžių dieną", tačiau ji taikoma
visais atvejais, išskyrus tuos, kai Seimas nusprendžia
svarstyti įstatymą skubesne ar ypatingos skubos tvarka. Todėl
Seimas, priėmęs sprendimą surengti įstatymo projekto trečiąjį
svarstymą artimiausiame, t.y. tos pačios dienos vakariniame,
posėdyje, Laikinojo Seimo statuto nepažeidė.
3. Suinteresuoto asmens atstovas nesutinka su pareiškėjo
tvirtinimu, kad tarp pirmojo ir antrojo bei trečiojo svarstymo
Seimo nariams nebuvo pateiktas suredaguotas šio įstatymo
projektas. Faktiškai pirmasis ir antrasis svarstymas rytiniame
Seimo posėdyje baigėsi apie 13.30 val., o trečiasis svarstymas
prasidėjo vakarinio posėdžio pabaigoje - po 19 val., iki to
laiko jau buvo pateiktas naujai suredaguotas įstatymo
projektas, parengtas pagal Seimo narių pastabas ir pasiūlymus.
Pavyzdžiui, buvo pateikta ir svarstyta Seimo nario P. Papovo
pataisa. Ji buvo atmesta, nes buvo siūlomi esminiai įstatymo
pakeitimai. Į Seimo narių pastabas, kad Seimo rinkimų įstatymo
2 straipsnis neatitinka Konstitucijos, buvo atsižvelgta ir
trečiajam svarstymui buvo pateiktas jau pataisytas įstatymo
projektas.
4. Pareiškėjas teigia, kad priimant šį įstatymą buvo
pažeista Konstitucijoje nustatyta įstatymų priėmimo procedūra,
nes jis turėjo būti priimamas kaip konstitucinis įstatymas. Iš
tiesų, svarstant minėto įstatymo projektą, kai kurie Seimo
nariai siūlė sudaryti konstitucinių įstatymų sąrašą, tačiau tas
pasiūlymas buvo pateiktas pažeidžiant Laikinąjį Seimo statutą
ir neparengus būtinų projektų. Pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 69 straipsnį konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5
Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas. Kadangi Seimo rinkimų
įstatymas neturėjo konstitucinio įstatymo galios, todėl ir
įstatymas dėl jo dalinio pakeitimo ir papildymo negalėjo būti
svarstomas bei priimamas kaip konstitucinis įstatymas.
Remdamasis išdėstytais motyvais, suinteresuoto asmens
atstovas yra tos nuomonės, kad Lietuvos Respublikos įstatymas
"Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio
pakeitimo ir papildymo" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas neturėtų būti
patenkintas. Kartu suinteresuoto asmens atstovas pareiškė
neprieštarausiąs, jeigu Konstitucinis Teismas vertins ir
papildomus pareiškėjo atstovo argumentus bei motyvus.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat paaiškino, kad
Konstitucijos skirsnyje "Žmogus ir valstybė" yra įtvirtintos
visuotinai pripažintos žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės.
Pareiškėjo atstovė pernelyg išplečia sąvokos "asmuo" aiškinimą
ir be pagrindo teigia, kad Konstitucijos 29 straipsnyje
įtvirtinta asmenų lygybė taikytina juridiniams asmenims.
Ginčijamo įstatymo svarstymas vyko Laikinojo Seimo statuto
nustatyta skubesne tvarka nepažeidžiant Seimo narių įstatymų
leidybos iniciatyvos teisės, nustatytos Konstitucijos 68
straipsnyje.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Dėl 1993 m. kovo 16 d. įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" priėmimo tvarkos atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Bendros konstitucinės įstatymų priėmimo taisyklės yra
suformuluotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69
straipsnyje. Jame nurodyta, kokia balsų dauguma priimami
įstatymai ir konstituciniai įstatymai. Apie kitas procedūras
minėto straipsnio pirmojoje dalyje pasakyta, kad įstatymai
Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.
Dabartiniu metu šias procedūras įtvirtina įstatymo galią
turintis teisės aktas - Laikinasis Seimo statutas. Jame yra
nustatyta įstatymų projektų pateikimo Seime, tų projektų trijų
svarstymų, diskusijų procedūros, balsavimo tvarka bei kiti
svarbūs įstatymų leidybos proceso dalykai. Iš esmės tai yra
Seimo darbo tvarkos klausimai, kuriuos pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 76 straipsnį reglamentuoja pats
Seimas, priimdamas savo statutą. Seimo savarankiškumą riboja
Konstitucijoje nustatyta Seimo kompetencija, taip pat pareiga
laikytis Konstitucijos ir galiojančių įstatymų. Seimo pareiga
laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne
tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė
pareiga, nes ją sąlygoja nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69
straipsnio pirmojoje dalyje.
Pačiame Laikinajame Seimo statute yra nurodyta, kaip
tikrinti, ar buvo laikomasi nustatytos įstatymo priėmimo
procedūros, ir kaip spręsti ginčus, kilusius dėl procedūros
pažeidimų (Laikinojo Seimo statuto 2121 straipsnis). Jame taip
pat pažymėta, kad tais atvejais, kai parlamento sudaryta
Laikinoji komisija padaro išvadą, jog esama šiurkščių įstatymų
leidybos procedūros pažeidimų, esminių balsavimo tvarkos ar
kitų svarbių Statuto nuostatų pažeidimų, kurie nulėmė
parlamento sprendimą dėl įstatymo, parlamentas balsavimu
sprendžia, panaikinti ar palikti galioti ginčytiną aktą. Iš to
darytina išvada, kad pats Seimas konstatuoja, ar yra pažeista
Seimo statute nustatyta įstatymo priėmimo procedūra, sprendžia
kilusius ginčus. Statuto normų tobulinimas taip pat priklauso
Seimo kompetencijai. Dėl minėtų ir kitų Laikinojo Seimo statuto
normų, nustatančių įstatymų projektų svarstymo bei priėmimo
procedūras, konstitucingumo į Konstitucinį Teismą nebuvo
kreiptasi.
Seimas sudarė Laikinąją komisiją nurodytiems
procedūriniams pažeidimams ištirti. Tos komisijos pateiktose
išvadose yra išnagrinėti Seimo Tėvynės santaros frakcijų
koalicijos pareiškime paminėti pažeidimai ir padaryta
apibendrinta išvada, kad svarstant įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" projektą buvo padarytas nedidelis formalus
pažeidimas (nebuvo pateikta Biudžeto ir finansų komiteto išvada
dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų valstybės lėšų ir jų
galimo šaltinio), kuris neturėjo įtakos ginčijamo įstatymo
priėmimui ir jo įgyvendinimui. Tuo remdamasi Laikinoji komisija
pasiūlė palikti galioti 1993 m. kovo 16 d. įstatymą "Dėl
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo
ir papildymo". Laikinoji komisija kartu atkreipė dėmesį į tai,
kad Laikinajame Seimo statute nepakankamai tiksliai yra
reglamentuota skubesnė įstatymų svarstymo procedūra, dėl to
galimos įvairios normų interpretacijos, sukeliančios ginčus ir
nesusipratimus. 1993 m. gegužės 4 d. Seimas priėmė nutarimą,
kuriuo buvo pritarta Laikinosios komisijos parengtoms išvadoms.
Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad priimant
ginčijamą įstatymą nebuvo pateikta Biudžeto ir finansų komiteto
išvada, tai yra pažeistas Laikinojo Seimo statuto 216
straipsnio antrosios dalies reikalavimas. Teismas konstatuoja,
kad rinkimų finansavimo klausimas iš esmės buvo išspręstas
priimant Seimo rinkimų įstatymą. Todėl, nors minėtas
procedūrinis pažeidimas buvo padarytas, Konstitucinis Teismas
neranda pakankamo pagrindo išvadai, kad priimtas įstatymas
prieštarauja Konstitucijai pagal nustatytą Konstitucijoje jo
priėmimo tvarką.
Teisminio nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad dauguma
nesutarimų ir ginčų kilo dėl to, kad Statute nepakankamai
tiksliai apibrėžtos įstatymų projektų svarstymo procedūros ir
kad įvairiai interpretuojamos Statuto normos. Taikant jas ne
visada buvo laikomasi taisyklės, kad jei esama konkurencijos
tarp bendrosios ir specialiosios normų, galioja specialioji
norma.
Remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnio
pirmosios dalies 4 punktu, Konstitucinis Teismas nagrinėja
teisės akto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik
pagal Konstitucijoje nustatytą jo priėmimo tvarką.
Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad ši tvarka priimant
įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo
dalinio pakeitimo ir papildymo" nebuvo pažeista. Taigi nėra
pagrindo teigti, kad ginčijamas įstatymas pagal jo priėmimo
tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69
straipsnio pirmajai daliai. Pareiškėjas nekėlė klausimo, ar
priimant ginčijamą įstatymą buvo pažeistos minėto straipsnio
antrosios dalies normos.
2. Dėl klausimo, ar 1993 m. kovo 16 d. įstatymas "Dėl
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo
ir papildymo" turėjo būti priimtas ne bendra, bet
konstituciniams įstatymams priimti nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato nevienodą balsų
daugumą įstatymams priimti. Pagal Konstitucijos 69 straipsnio
antrąją dalį, įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos
balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių.
Konstitucinių įstatymų priėmimo tvarka yra apibrėžta minėto
straipsnio trečiojoje dalyje : jie priimami, jeigu už juos
balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne
mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.
Dėl minėtų įstatymų priėmimo tvarkos skirtumų turi reikšmę
įstatymų klasifikavimas, kurį reguliuoja konstitucinės normos.
Prie konstitucinių įstatymų Konstitucijoje pirmiausia priskirti
150 straipsnyje nurodyti įstatymai. Išvardyti kitus
konstitucinius įstatymus pavedama tik Seimui. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio trečiojoje dalyje
nustatyta: "Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų
dauguma nustato Seimas". Vadinasi, tik šia tvarka patvirtinus
konstitucinių įstatymų sąrašą jame įrašyti įstatymai galės būti
traktuojami kaip konstituciniai įstatymai, tik šiems įstatymams
turės būti taikoma Konstitucijoje nustatyta jų priėmimo ir
keitimo kvalifikuota balsų dauguma taisyklė. Kol tokio
konstitucinių įstatymų sąrašo nėra, minėta konstitucinių
įstatymų priėmimo tvarka negali būti taikoma nė vieno įstatymo
priėmimui, išskyrus įstatymą, kuriuo nustatomas konstitucinių
įstatymų sąrašas. Juo labiau nepagrįsti argumentai, kad
paprasto įstatymo pataisos ir papildymai būtų priimami pagal
konstitucinių įstatymų priėmimo taisykles.
Minėta įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka netaikoma
Konstitucijos pataisoms, kurios taip pat gali būti vadinamos
konstituciniais įstatymais. Jų pateikimo, svarstymo ir priėmimo
procedūros reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos
XIV skirsnyje "Konstitucijos keitimas".
Įstatymų, tarp jų ir konstitucinių, svarstymo eiliškumo
arba priėmimo prioritetų konstitucinės normos nenustato. Tai -
Seimo kompetencijos dalykai.
3. Dėl 1993 kovo 16 d. įstatymo "Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo"
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsniui.
Pareiškėjas teigia, jog dėl procedūrinių pažeidimų,
padarytų priimant įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo
rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo", buvo ribojama
Seimo narių teisė pateikti svarstyti pasiūlymus bei papildymus,
t. y. iš esmės buvo suvaržyta Seimo narių konstitucinė įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 68 straipsnyje.
Įstatymų leidybos procesas - tai visuma juridiškai
reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas ir
atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai
pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso
stadijos : įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas,
įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto
įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai
stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli
įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta
ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje : įstatymų leidybos
iniciatyvos teisės realizavimas - 68 straipsnyje, įstatymų
priėmimas - 69 sraipsnyje, įstatymų promulgavimas ir
įsigaliojimas - 70 - 72 straipsniuose. Juose atskirai
nenurodyta įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri yra
demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese
laiduojanti stadija. Tačiau apie jos faktinį buvimą galima
spręsti iš kitų konstitucinių normų: 71 straipsnyje rašoma apie
Respublikos Prezidento teisę grąžinti įstatymą "Seimui
pakartotinai svarstyti", 72 straipsnyje - apie Seimo teisę
Respublikos Prezidento grąžintą įstatymą "iš naujo svarstyti ir
priimti". Iš to darytina išvada, kad Seimo įstatymų leidybos
procedūrose projektų svarstymo stadija yra būtina. Tą
patvirtina ir Konstitucijos 72 straipsnio formuluotė, kad
"pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu,
jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos
ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2,
o už konstitucinį įstatymą - ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo
narių".
Įstatymų leidybos procesas prasideda iniciatyvos
pareiškimu. Tai daryti gali tik Konstitucijoje nurodyti
subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Šios
teisės esmė ir paskirtis - inicijuoti įstatymų leidybos
procesą. Praktiškai ši teisė realizuojama pateikiant
parlamentui konkretų įstatymo projektą arba raštu
suformuluojant naują esminę idėją dėl įstatymų leidybos.
Tinkamam subjektui pareiškus įstatymo sumanymą, įstatymų
leidybos institucijos - parlamento pareiga yra pradėti
svarstyti pateiktą projektą ar įstatymo sumanymo idėją. Po to
prasideda antroji įstatymų leidybos proceso stadija, kurią
paprastai apibrėžia parlamentų reglamentai (statutai). Šioje
stadijoje parlamentarų dėl projekto pateiktos pastabos,
pasiūlymai, pataisos ir papildymai yra svarbūs jo svarstymo
stadijos elementai, tačiau jie negali būti traktuojami kaip
įstatymų leidybos iniciatyva, nes ji jau buvo realizuota.
Pasiūlymai, pataisos bei papildymai praktiškai teikiami iki pat
įstatymo priėmimo. Jų teikimo ir svarstymo tvarką reguliuoja
įstatymų projektų svarstymo reglamentinės normos. Būdinga tai,
kad ši tvarka iš esmės skiriasi nuo įstatymų leidybos
iniciatyvos teisės realizavimo. Įstatymų leidybos iniciatyva
nuo pataisų ir papildymų teikimo svarstomam projektui taip pat
skiriasi savo paskirtimi, pagaliau tai yra skirtingos įstatymų
leidybos proceso stadijų dalys.
Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas
daro išvadą, kad priimant įstatymą "Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo" Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 68 straipsnio normos nebuvo
pažeistos.
4. Dėl 1993 m. kovo 16 d. įstatymo "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui.
Pareiškėjas nurodo, kad pakeitus Seimo rinkimų įstatymo 11
straipsnį ir atsisakius jame įtvirtinto visų rinkimuose
dalyvaujančių politinių partijų ir visuomeninių politinių
judėjimų vienodo atstovavimo visose rinkimų komisijose principo
buvo pažeistas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas,
įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje.
Minimas 29 straipsnis yra Konstitucijos II skirsnyje,
kuris pavadintas "Žmogus ir valstybė", todėl sąvoka "asmuo"
šiuo atveju tegali būti "žmogaus" sinonimas. Šiame
Konstitucijos skirsnyje, kartu ir 29 straipsnyje kalbama tik
apie žmogaus ir piliečio teises, laisves bei pareigas, todėl
nėra juridinio pagrindo plačiau traktuoti sąvoką "asmuo".
Kolektyviniams teisės subjektams (organizacijoms,
institucijoms) būdinga teisinės padėties įvairovė, todėl tik
teisės subjektų tipologijos pagrindu gali būti išskiriamos
vienodą specialųjį teisnumą turinčios subjektų grupės, tik jos
gali būti tarpusavyje lyginamos.
Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas
daro išvadą, kad 1993 m. kovo 16 d. įstatymas "Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir
papildymo" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102
straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Lietuvos Respublikos 1993 m. kovo 16 d. įstatymas "Dėl
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo
ir papildymo" neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir
neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.